Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-03-15][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-86-969-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-86-969/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kredito unija "Taupa" 112040886 Ieškovas
Kategorijos:
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.2.4.2.1. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris
2.1.5.1. Ieškinio senaties terminai
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
3.2. Bylos, susijusios su vaikų ir tėvų teisėmis ir pareigomis
3.2.2. dėl tėvystės (motinystės) nustatymo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.2. Sandoriai
2.1.2.4.2. Nuginčijami sandoriai
2.1.5.1.2. Sutrumpintas ieškinio senaties terminas
2.1.5.1.2.2. Reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais
2.1.5.2. Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
2.2. Asmenys
2.2.2. Juridiniai asmenys
2.2.2.3.2. Privatūs juridiniai asmenys
2.6.10.5.2. Deliktinė atsakomybė
2.2.4.3. Bylos, susijusios su sutartine atsakomybe
3. BYLOS, KYLANČIOS IŠ ŠEIMOS TEISINIŲ SANTYKIŲ
2.2.2.3. Juridinių asmenų rūšys
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.1.2.4. Negaliojantys sandoriai
2.1.5. Ieškinio senatis
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
2.2.2.3.2.6. Kredito unijos
2.6. Prievolių teisė
2.6.10. Civilinė atsakomybė
2.6.10.5.2.17. Kiti žalos atlyginimo atvejai

                                                        Civilinė byla Nr. e3K-3-86-969/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00283-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.2.1; 2.1.5.1.2.2; 2.1.5.2;

2.2.2.3.2.6; 2.6.10.5.2.17

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. kovo 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. Ž. ir M. Ž. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės kredito unijos ,,Taupa“ ieškinį atsakovams J. Ž., M. Ž., T. B., A. J. dėl unijos valdybos posėdžio sprendimo, darbo sutarties pakeitimo pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys – G. T., Y. L. ir R. B.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kredito unijos valdybos priimto sprendimo pripažinimą negaliojančiu, nuostolių atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Patikslintu ieškiniu Panevėžio apygardos teismui ieškovė KU ,,Taupa“ prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2012 m. rugsėjo 21 d. unijos valdybos posėdžio protokolą trečiuoju darbotvarkės klausimu; 2) pripažinti atsakovės M. Ž. darbo sutarties pakeitimą, kuriame nustatytas 50 000 Lt mėnesio darbo užmokestis, negaliojančiu; 3) priteisti iš visų atsakovų solidariai 20 910,57 Eur, kuriuos sudaro nepagrįstai išmokėtas M. Ž. darbo užmokestis, ir 8554,04 Eur dėl padidėjusių mokesčių išmokant nepagrįstai didelį atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovo J. Ž. 70 904,52 Eur nuostolių atlyginimo; 5) priteisti 5 proc. metines procesines palūkanas.
  3. Atsakovai buvo KU ,,Taupa“ (toliau – ir unija) pajininkai, be to, atsakovai J. Ž., T. B. ir A. J. – unijos valdybos nariai, atsakovas J. Ž. nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. vasario 6 d. buvo unijos vadovas, o atsakovė M. Ž. nuo 2008 m. kovo 8 d. iki 2015 m. vasario 13 d. unijoje ėjo vyr. buhalterio pareigas.
  4. 2012 m. rugsėjo 21 d. unijos valdybos posėdyje priimtas nutarimas, kuriuo nutarta nuo 2012 m. spalio 1 d. padidinti unijos vyr. buhalterės mėnesio atlyginimą iki 50 000 Lt (2012 m. rugsėjo 21 d. unijos valdybos nutarimas, priimtas trečiuoju darbotvarkės klausimu). 2014 m. atliktas atsakovės M. Ž. darbo sutarties pakeitimas, kuriuo nustatytas 50 000 Lt mėnesio darbo užmokestis nuo 2014 m. sausio 2 d., kuris iki tol buvo 2500 Lt. Po dviejų mėnesių atsakovės darbo sutartis dar kartą buvo pakeista nustatant jai 5000 Lt atlyginimą.
  5. Ieškovės skaičiavimu, darbo sutarties pakeitimo pagrindu už du mėnesius atsakovei M. Ž. nepagrįstai išmokėtas 20 910,57 Eur darbo užmokestis. Be to, unija už nepagrįstai padidintą atsakovės M. Ž. darbo užmokestį sumokėjo ir 8584,04 Eur didesnius mokesčius. Ieškovė teigė, kad minėtas valdybos posėdžio sprendimas ir darbo sutarties pakeitimas prieštarauja jos steigimo dokumentams, veiklos tikslams bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, be to, 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdžio protokolas ir jo sudarymo data yra abejotini, todėl turėtų būti pripažinti negaliojančiais, o iš visų atsakovų priteistina 20 910,57 Eur bei 8554,04 Eur žalos atlyginimo. Be to, ieškovė nurodė, kad atsakovas J. Ž. jai padarė 70 904,52 Eur nuostolių, kuriuos sudaro 1395,72 Eur dėl atsakovo asmeninių išlaidų dengimo unijos sąskaita ir 69 508,80 Eur dėl pinigų trūkumo kasoje (tariamo pajinio įnašo išsimokėjimo), jų atlyginimą ieškovė prašė priteisti iš šio atsakovo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančiais 2012 m. rugsėjo 21 d. unijos valdybos posėdžio protokolą trečiuoju darbotvarkės klausimu ir atsakovės M. Ž. darbo sutarties pakeitimą, kuriuo jos darbo užmokestis padidintas iki 50 000 Lt, priteisė iš atsakovų J. Ž. ir M. Ž. solidariai 20 910,57 Eur žalai atlyginti, iš atsakovo J. Ž. – 69 508,80 Eur žalai atlyginti ir nuo priteistų sumų 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimą dėl 8554,04 Eur priteisimo, kuriuos sudaro mokesčiai nuo nepagrįstai išmokėto darbo užmokesčio, teismas paliko nenagrinėtą, o kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė KU „Taupa“ yra 1997 m. rugsėjo 12 d. įsteigta ir Juridinių asmenų registre 1997 m. lapkričio 6 d. įregistruota kooperatinė bendrovė, teikianti finansines paslaugas kredito įstaiga. Atsakovas J. Ž. nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. vasario 4 d. buvo unijos administracijos vadovu, nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. kovo 7 d. – valdybos nariu ir nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2014 m. kovo 7 d. – valdybos pirmininku. Atsakovė T. B. valdybos nare buvo nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., o atsakovas A. J. – nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2014 m. kovo 7 d. Atsakovė M. Ž. nuo 2001 m. vasario 25 d. iki 2015 m. vasario 13 d. unijoje dirbo vyriausiąja buhaltere. Visi atsakovai buvo pajininkai ir kredito unijos nariai.
  3. Dėl 2012 m. rugsėjo 21 d. unijos valdybos posėdžio protokolo Nr. 452 – jame nurodyta, kad susirinkime dalyvauja valdybos nariai atsakovai J. Ž., T. B. ir A. J., jie priėmė nutarimus nustatyti administracijos vadovo ir jo pavaduotojo atlyginimą, sudaryti patalpų nuomos sutartį bei ginčijamą nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu padidinti nuo 2012 m. spalio 1 d. unijos vyr. buhalterei mėnesio atlyginimą iki 50 000 Lt, o valdybos pirmininko pavaduotoją T. B. įgalioti pasirašyti unijos vardu darbo sutartį. Protokolą pasirašė unijos valdybos pirmininkas J. Ž., o po žodžio „susipažinome“ yra parašai prie atsakovų T. B. ir A. J. pavardžių. Šis nutarimas buvo priimtas „už“ balsuojant dviem konkrečiai nenurodytiems valdybos nariams.
  4. Teismo vertinimu, ieškovė šio protokolo Nr. 452 nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu pagrįstai prašė pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytiems tikslams (tenkinti savo narių ūkinius ir socialinius poreikius, laiku teikti savo nariams ir kitiems įstatuose nurodytiems asmenims tinkamos kokybės finansines paslaugas, užtikrinant unijos finansinį stabilumą ir patikimumą), CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo ir sąžiningumo principams.
  5. CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas ginčyti minėtą nutarimą iki ieškinio pateikimo teismui nepraleistas. Nepaneigta, kad ieškovė apie ginčijamą dokumentą sužinojo 2015 m. rugsėjo 25 d., kada gavo atsakovų atsiliepimą su nepatvirtinta protokolo kopija. Panevėžio apygardos teismui pateiktas 2015 m. rugpjūčio 31 d. pradinis ieškinys ir 2015 m. spalio 11 d. patikslintas ieškinys, kuriuo ginčijamas ir nurodytas 2012 m. rugsėjo 21 d. unijos valdybos posėdžio protokolo Nr. 452 nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu.
  6. Atsakovas J. Ž. nurodė, kad susirinkimas tikrai vyko, nutarimai minėtais klausimais buvo priimti, protokole valdybos nariai pasirašė, o nuo balsavimo „už“ susilaikė jis, bet protokolo kopijoje nenurodyta, kuris narys susilaikė. Atsakovai T. B. ir A. J. procesiniuose dokumentuose ir pateikusio protokolo kopiją atsakovo J. Ž. akivaizdoje patvirtino, kad valdybos posėdis, kuriame neva buvo svarstyti minėti klausimai, nevyko, už nutarimą iki 50 000 Lt padidinti vyr. buhalterės atlyginimą jie nebalsavo ir nebūtų balsavę, o parašai pateiktoje kopijoje tik panašūs į jų parašus.
  7. Minėto protokolo kopiją pateikęs atsakovas J. Ž. dokumento originalo nepateikė. Nors unijos valdybos 2015 m. vasario 4 d. sprendimu atsakovas J. Ž. buvo įpareigotas iki 2015 m. vasario 13 d. perduoti visus dokumentus naujajam administracijos vadovui, tačiau minėto protokolo jis neperdavė bei nepateikė perduodamų dokumentų apyrašo. Nors atsakovas J. Ž. nurodė, kad minėto valdybos posėdžio protokolo originalą valdybos pirmininkui R. K. atidavė, tačiau šiam teiginiui pagrįsti įtikinamų įrodymų (dokumentų perdavimo akto ar pan.) nepateikė. Nesant dokumento originalo, negalima patikrinti ginčijamų parašų tikrumo ir dokumento autentiškumo.
  8. Pagal ieškovės įstatų (2009 m. gegužės 4 d. redakcija) 5.39–5.50 punktus unijos valdybos kompetencijai nepriklausė spręsti klausimų, susijusių su tokia kasdiene ūkine finansine veikla kaip darbuotojų darbo užmokesčio nustatymas, nes tai buvo administracijos vadovo atsakovo J. Ž. kompetencija. Protokolas Nr. 452 nepaminėtas kaip atsakovės M. Ž. darbo sutarties 4-ojo punkto pakeitimo pagrindas 2014 m. pradžioje. Nuo protokole nurodytos 2012 m. rugsėjo 21 d. datos iki nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimo įgyvendinimo ir pradėjimo mokėti vyr. buhalterei 50 000 Lt darbo užmokestį praėjo apie pusantrų metų. Darbo sutarties pakeitimas galiojo du mėnesius, nors protokole terminas nenurodytas.
  9. Teismo vertinimu, ginčijamas valdybos nutarimas iki 50 000 Lt padidinti vyr. buhalterės darbo užmokestį prieštaravo unijos įstatų 1.6 punkte nurodytiems unijos veiklos tikslams, tenkino tik asmeninius atsakovų J. Ž. ir M. Ž. poreikius, kėlė grėsmę unijos finansiniam stabilumui ir patikimumui. Pagal pateiktas 2012 m. pelno (nuostolio) ataskaitas tokio atlygio nustatymas neatitiko unijos finansinių galimybių, nes per visus 2012 metus personalo išlaikymo išlaidų buvo 41 100 Lt, o 2014 metais personalo išlaikymo išlaidoms buvo skirta tik 78 000 Lt. Todėl nurodyto dydžio darbo užmokesčio nustatymas vyr. buhalterei prieštaravo ir protingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), smarkiai viršijo tuo metu šalyje buvusį vidutinį darbo užmokestį už analogišką ir bet kurią kitą veiklą. Todėl teismas pripažino negaliojančiu protokolo Nr. 452 nutarimą.
  10. Dėl 20 910,57 Eur žalos atlyginimo – teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimas žalą priteisti iš atsakovų J. Ž. ir M. Ž. tenkinamas iš dalies, o iš atsakovų A. J. ir T. B. atmetamas.
  11. Atsakovė M. Ž. pagal 2008 m. kovo 3 d. neterminuotą darbo sutartį dirbo unijoje vyriausiąja buhaltere nuo 2011 m. gegužės 1 d., jai buvo mokamas 2500 Lt darbo užmokestis. 2014 m. pradžioje buvo padarytas darbo sutarties 4 punkto pakeitimas, kuriame nurodyta, kad darbdavys atsakovei M. Ž. nuo 2014 m. sausio 2 d. mokės 50 000 Lt (14 481 Eur) darbo užmokestį. Darbo sutartį ir nurodytą jos pakeitimą pasirašė atsakovė T. B., atstovavusi darbdaviui. Dar po dviejų mėnesių darbo užmokestis atsakovei buvo sumažintas iki 5000 Lt.
  12. Šio pakeitimo pagrindu atsakovei M. Ž. 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 m. kovo 6 d. išmokėta 20 910,57 Eur padidinto darbo užmokesčio už 2014 m. sausio ir vasario mėnesius (kasos knygos išrašas, kvitai Nr. 2699, Nr. 2708). M. Ž. ir J. Ž. neginčija, kad šią sumą gavo.
  13. Atsakovės T. B. argumentai, kad ji nedalyvavo 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdyje, kuriame buvo priimtas protokolo Nr. 452 nutarimas Nr. 3 dėl darbo užmokesčio padidinimo iki 50 000 Lt, ir kad ji protokolo nepasirašė, teismo pripažinti pagrįstais. Atsakovė tvirtino, kad atsakovas J. Ž. jai buvo pateikęs pasirašyti ir ji pasirašė atsakovės M. Ž. darbo sutarties pakeitimą, tačiau jis buvo dėl darbo užmokesčio padidinimo ne iki 50 000 Lt, bet iki 5000 Lt. Toks pakeitimas atsakovės M. Ž. darbo sutartyje tikrai yra padarytas. Tačiau vien šiuo pagrindu pradinis ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovei T. B. nurodytu pagrindu nebuvo pareikštas.
  14. Neįrodžius neteisėtos veikos, nėra veikos ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio, todėl šią ieškinio dalį dėl atsakovų A. J. ir T. B. teismas atmetė.
  15. Teismo vertinimu, byloje nustatytas faktinis ir teisinis pagrindas bei visos civilinės atsakomybės sąlygos priteisti iš atsakovų M. Ž. ir J. Ž. 20 910,57 Eur žalai atlyginti.
  16. Atsakovai J. Ž. ir M. Ž. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad minėtas nutarimas padidinti vyr. buhalterės darbo užmokestį iki 50 000 Lt buvo vykdomas unijos naudai ir interesais ir jokios žalos nepadarė. Su tokiais atsakovų argumentais teismas nesutiko. Žala ieškovei padaryta neteisėtai ir be pagrindo išmokėjus nurodytas sumas.
  17. Ginčijamas darbo sutarties pakeitimas sudarytas atsakovams M. Ž. ir J. Ž. veikiant nesąžiningai, nes jie buvo ne tik unijos pajininkai, nariai, administracijos atstovai, bet ir sutuoktiniai, vedę bendrą ūkį (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Dėl šio pakeitimo atsakovai nesąžiningai, nepagrįstai ir neteisėtai gavo naudos unijos sąskaita, nes, neatlikus adekvačios vertės darbo (nesuteikus paslaugų), buvo išmokėtas didelis ir darbo rinkoje neįmanomas mokėti atlyginimas, kuris tapo bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai, 3.92 straipsnio 1 dalis). Tai prieštaravo ne tik juridinio asmens tikslams, nustatytiems įstatų 1.5 punkte (tenkinti savo narių ūkinius ir socialinius poreikius, laiku teikti savo nariams ir kitiems šiuose įstatuose nurodytiems asmenims tinkamos kokybės finansines paslaugas, užtikrinant unijos finansinį stabilumą ir patikimumą), bet ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).
  18. Atsakovai pagal savo pareigas ir būdami unijos nariai žinojo ar turėjo žinoti apie unijos patirtą nuostolį 2012 m., apie visuotinio susirinkimo patvirtintą 2012 m. unijos pajamų ir išlaidų sąmatos dydį personalui, kuris mažesnis nei 50 000 Lt. Atsakovas J. Ž., kuriam, kaip vadovui, buvo keliami didesni reikalavimai, netinkamai vykdė savo, kaip unijos valdybos pirmininko ir vadovo, pareigas, tyčia ir iš savanaudiškų paskatų tinkamai neįgyvendino unijos teisių ir pareigų darbo santykiuose, dėl to smarkiai padidėjo unijos išlaidos, kilo grėsmė finansiniam stabilumui, buvo neužtikrintas 2014 m. kovo 7 d. unijos pajininkų susirinkime patvirtintos paties vadovo parengtos pajamų ir išlaidų sąmatos įgyvendinimas. Todėl byloje yra nustatytos sąlygos minėtą darbo sutarties pakeitimą pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu (sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.
  19. Pripažintam negaliojančiu sandoriui taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Atsakovai veikė ir kaip sutuoktiniai, ir kaip tarpusavyje susiję asmenys, dėl to turi solidariai visiškai atlyginti 20 910,57 Eur žalą dėl neteisėtai išmokėto atlyginimo, nes tam yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 3.88 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai, 3.109 straipsnis, 6.246–6.249 straipsniai, 6.279 straipsnio 1 dalis, 6.6 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 20 straipsnis).
  20. Dėl ieškinio dalies palikimo nenagrinėtos – ieškovė nurodė, kad dėl nepagrįstai padidinto darbo užmokesčio buvo sumokėti didesni mokesčiai, todėl ji patyrė papildomai 8584,04 Eur (29 639 Lt) išlaidų, kas taip pat sudaro dalį atsakovų padarytos žalos. Iš pateiktų mokėjimo nurodymų, 2016 m. kovo 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau –VSDFV) ir 2016 m. vasario 23 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) atsakymų ieškovei nustatyta, kad už 2014 m. sausio ir vasario mėnesius ieškovė VSDF biudžetui sumokėjo po 19 990 Lt įmokų, VMI – po 7500 Lt fizinio asmenų pajamų mokesčio ir po 100 Lt įmokų į Garantinį fondą ir šios sumos buvo įskaitytos į VSDFV ir biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, tačiau pagal atskirus apdraustuosius asmenis ir pagal mokesčių mokėtojus, iš kurių tas mokestis išskaičiuotas, apskaita nevedama. Pavedimuose nenurodyta, nuo kuriems unijos darbuotojams priskaitytų sumų šie privalomi išskaitymai padaryti ir kokia tos sumos dalis yra išskaityta nuo atsakovei M. Ž. priskaitytos padidintos algos. Todėl žalos dydis dėl šios dalies nėra tiksliai įrodytas. Teismo vertinimu, ieškinys dėl 8584,04 Eur žalos, susidariusios dėl to, kad dėl nepagrįstai padidinto atlyginimo atsakovei M. Ž. unija turėjo sumokėti didesnius privalomus mokėjimus VSDFV ir valstybės, savivaldybės biudžetams (ne nuo 2500 Lt, o nuo 50 000 Lt sumos), paliktinas nenagrinėtas, nes ieškovė, įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti negaliojančiu darbo sutarties pakeitimą dėl darbo užmokesčio iki 50 000 Lt padidinimo atsakovei M. Ž., turi teisę susigrąžinti šias permokas norminių aktų nustatyta administracine tvarka.
  21. VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-149 patvirtintame Draudėjų permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių ir palūkanų grąžinimo tvarkos apraše nurodyta, kad šis aprašas nustato draudėjų prašymų grąžinti permokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas, baudas, delspinigius ir palūkanas grąžinimo tvarką (1 punktas). Aprašo 5 punkte nurodyti atvejai, kuriems esant permokos grąžinamos, o 11 punkte nurodyta, kad prašymą grąžinti permoką pagrindžiančiu dokumentu gali būti ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis).
  22. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje „Mokesčių permokos įskaitymas ir grąžinimas“ yra nurodyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti (1 dalis), o mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu (5 dalis) pagal nustatytą tvarką (7 dalis).
  23. Iki tol, kol neįsiteisės šis teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas neteisėtu darbo sutarties pakeitimas padidinti iki 50 000 Lt darbo užmokestį atsakovei M. Ž., ieškovė neturi galimybės kreiptis į minėtas institucijas su prašymu dėl permokų grąžinimo neteismine tvarka. Kadangi ieškovė turi galimybę pasinaudoti teise susigrąžinti aptartų mokesčių permokas neteismine tvarka, ieškinys dėl 8584,04 Eur priteisimo teismo paliktas nenagrinėtas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
  24. Ieškovės reikalavimas iš atsakovo J. Ž. priteisti 69 508,80 Eur, kurie buvo nustatyti kaip kasos trūkumas, tenkinamas. Byloje nustatyta, kad, 2015 m. kovo 27 d. pas ieškovę atlikus grynųjų pinigų inventorizaciją, rastas 73 483,74 Eur grynųjų pinigų trūkumas. Iš 2014 m. gruodžio 31 d. – 2015 m. kovo 27 d. operacijų grynaisiais pinigais sąrašo ir kasos knygos įrašų nustatyta, kad 2015 m. sausio 2 d. atsakovui J. Ž. be kasos išlaidų orderio ir nenurodžius mokėjimo paskirties išmokėta 17 400 Eur, o 2015 m. vasario 9 d. – 52 108,80 Eur, taip padarant unijai 69 508,80 Eur žalą. Kasininkės ir buhalterės vietoje pasirašė atsakovė M. Ž., kuri unijoje vyr. buhaltere dirbo iki 2015 m. vasario 13 d., o atsakovo J. Ž. įgaliojimai baigėsi 2015 m. vasario 4 dieną. 2014 m. kovo 7 d. atsakovas J. Ž. kvitu Nr. 3420 sumokėjo į unijos kasą 300 000 Lt pajinę įmoką.
  25. Atsakovo argumentai, kad pinigų trūkumas tariamas, nes pinigai buvo panaudoti jo, kaip unijos pajininko, papildomam pajui išmokėti, nepaneigia neteisėtų veiksmų, nes pajinis įnašas už papildomą pajų galėjo būti grąžinamas tik unijos sprendimu patenkinus pajininko rašytinį prašymą grąžinti pajinį įnašą (Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio 2, 3 dalys). Toks grąžinimas šiuo atveju nebuvo galimas, nes pajinio įnašo šiam atsakovui grąžinimas būtų pažeidęs kapitalo pakankamumo normatyvą.
  26. Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu, atsiskaičius su asmeniu, nebus vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai, pajinių įnašų už pagrindinį ir papildomus pajus grąžinimas turi būti sustabdomas tol, kol bus užtikrinta, kad yra vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai. Įstatų 4.13.10 punkte nurodyta, kad unijos narys turi teisę reikalauti, jog unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį, laikydamasi šių įstatų 3.9 punkte nustatytų apribojimų.
  27. Atsakovas J. Ž., kaip unijos vadovas, buvo atsakingas už tinkamą unijos, kaip finansų įstaigos, buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet neužtikrino, kad būtų įvykdytas 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 11 punktų reikalavimas kasos knygoje nurodyti išmokėtų atsakovui pinigų paskirtį, taip pat kad orderiai Nr. 2840 ir Nr. 2851 būtų perduoti unijai.
  28. Nors atsakovas J. Ž. tvirtina, kad valdyba, susidedanti iš jo paties, atsakovų A. J. ir T. B., 2014 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais buvo priėmusi sprendimą (davė leidimą) išmokėti papildomus pajinius įnašus, tačiau pastarieji šios aplinkybės nepatvirtino.
  29. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį bendrovė turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti žalą, jeigu administracijos vadovas sudarė sandorį viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atliko kitus neteisėtus veiksmus ir taip padarė bendrovei žalą (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to administracijos vadovas gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos įmonės ar jos dalininkų sąskaita. Įmonės administracijos vadovo pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu (nerūpestingai, per daug rizikuojant sudarant sandorius) padaryti nuostoliai yra laikomi įmonei  padaryta žala.
  30. Kredito unijų įstatyme nustatyta, kad kredito unijos administracijos vadovas, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teisės aktuose ar kredito unijos įstatuose nustatytas pareigas, atsako pagal įstatymus, kredito unijos įstatus, su kredito unija sudarytas sutartis (24 straipsnio 4 dalis).  Kredito unijos narys už kredito unijai padarytą žalą atsako CK nustatyta tvarka (Kredito unijų įstatymo 20 straipsnis). Todėl dėl šios dalies (69 508,80 Eur kasos lėšų trūkumo) teismas taip pat nustatė pagrindą patenkinti ieškinį.
  31. Teismas atmetė ieškinio dalį atlyginti 1395,72 Eur žalą, kurią ieškovė nurodo patyrusi dėl to, kad unijos lėšomis buvo sumokėta už prekes ir paslaugas, skirtas asmeniniams J. Ž. poreikiams tenkinti.
  32. Iš 12-os pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kuriose pirkėju nurodyta unija, matyti, kad nuo 2009 m. sausio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. unija sumokėjo 1395,72 Eur už įvairius daiktus ir paslaugas (už pjūklą, įrankius, baldų ratukus, baldų įrenginį, spyną ir jos dalis, raktą, elementus, perforatorių, televizorių, sofos pervilkimą, apdailos lenteles, grindjuostes, tapetus, klijus, sraigtus, vinis, laminatą, linoleumą, parketą, kompiuterinę įrangą, biuro įrenginius, kabelius, perjungiklį, spausdintuvą, laikiklį).
  33. Ieškovės buveinė nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. spalio 20 d. buvo (duomenys neskelbtini), atsakovams J. Ž. ir M. Ž. priklausančiame bute. Pagal byloje pateiktus duomenis, minėtas butas unijai naudotis buvo perduotas pagal 1999 m. rugpjūčio 30 d. patalpų nuomos sutartį Nr. 1 ir perdavimo–priėmimo aktą su baldais, telefono aparatais, fakso aparatu, šaldytuvu, virykle, krosnele, rašymo mašinėle, seifais. Kadangi butas buvo pritaikytas banko veiklai, klientams aptarnauti, įrengtos darbo ir poilsio vietos darbuotojams, tikėtina, kad šiems tikslams įrengto buto būklei palaikyti ir remontuoti per daugelį metų reikėjo tam tikro kiekio statybinių medžiagų, įrankių, baldų, kompiuterinės įrangos, spausdintuvų ir pan. Pagal unijos ir atsakovo J. Ž. sudarytos 1997 m. rugsėjo 3 d. panaudos sutarties 2 punktą, 1999 m. rugpjūčio 30 d. patalpų nuomos sutarties Nr. 1 5.3 punktą, 2011 m. gegužės 1 d. panaudos sutarties 4.4, 4.5 punktus ir 2014 m. sausio 2 d. nuomos sutarties 4.3, 4.4 punktus nuomininkas (unija) turėjo savo lėšomis kasmet atlikti nuomojamų patalpų, vidaus santechnikos įrenginių bei inžinerinių tinklų einamąjį remontą, išlaikyti turtą. Tokias nuomotojo ir panaudos gavėjo pareigas nustato ir CK 6.493, 6.636 straipsniai. Nurodyti daiktai ir medžiagos pagal savo tikslinę paskirtį nėra akivaizdžiai nenaudotini aptartiems tikslams unijos veikloje bei atliekant einamojo remonto darbus pagal patalpų nuomos sutartį. Dalis šio turto yra nurašyta, vadinasi, naudota unijos veikloje. Byloje nėra duomenų, kad nurašymo aktai neteisėti, jie neginčijami, todėl nėra pagrindo spręsti, jog daiktai nurašyti be pakankamo pagrindo.
  34. Dėl ieškinio palikimo nenagrinėto CPK 296 straipsnio 3 punkto pagrindu – teismo vertinimu, atsakovai nepagrįstai tvirtina, kad ieškinį ieškovės vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo ir kad tai sudaro pagrindą ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 55 straipsnis, 296 straipsnio 3 punktas, CK 2.81 straipsnio 1 dalis).
  35. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre nurodyta, kad nuo 2013 m. balandžio 25 d. KU „Taupa“ vadovas juridinio asmens vardu veikia vienvaldiškai. Nuo 2015 m. vasario 4 d. unijos administracijos vadovas yra R. K. 2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškinį buvusiam unijos administracijos vadovui J. Ž. ir atsakovei M. Ž. bei patikslintą 2015 m. spalio 12 d. ieškinį minėtiems atsakovams, buvusiam valdybos nariui A. J. ir tuo metu dar buvusiai valdybos narei T. B. (valdybos nare buvo iki 2015 m. lapkričio 30 d.) ieškovės vardu pareiškė advokatas G. Murauskas, su kuriuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. atstovavimo sutartį sudarė ieškovės administracijos vadovas R. K.
  36. Kredito unijų įstatymo 27 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad kredito unijai teisme, kai nagrinėjami kredito unijos ir valdybos, kredito unijos narių ir valdybos, kredito unijos ir administracijos vadovo ginčai, atstovauja stebėtojų taryba. To paties įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyta, kad administracijos vadovas atstovauja kredito unijai teisme, arbitraže ir kitose institucijose, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ieškovės įstatų 5.29.9 ir 5.57.2 punktuose.
  37. Kredito unijų įstatyme nustatyta, kad stebėtojų taryba yra kolegialus kredito unijos priežiūros organas (26 straipsnis), stebėtojų taryba teisme atstovauja unijai jos ir tuo metu atitinkamas pareigas einančių (esamų) valdybos narių ir administracijos vadovo ginčuose.
  38. Atsakovė T. B. patikslinto ieškinio pateikimo teismui metu (2015 m. spalio 12 d.) dar buvo valdybos narė (iki 2015 m. lapkričio 30 d.) ir klausimą dėl minėtų įstatymo bei įstatų nuostatų jos atžvilgiu taikymo būtų galima svarstyti. Tačiau T. B. kaip atsakovė buvo įtraukta jau prasidėjusiame procese, kai ieškovė iš kitų atsakovų gavo ginčijamą 2012 m. rugsėjo 21 d. KU „Taupyklė“ (šiuo metu – KU „Taupa“) valdybos posėdžio protokolo Nr. 452 kopiją. Po ieškinio gavimo valdybos nare ji dar buvo apie pusantro mėnesio. 2016 m. lapkričio 16 d. atsiliepime į ieškinį atsakovė neginčijo ieškovės, atstovaujamos administracijos vadovo ir jo įgalioto advokato, teisės reikšti jai ieškinį ir ieškinį atmesti prašė kitais pagrindais. Ieškovė taip pat pritarė, kad bylos nagrinėjamas būtų tęsiamas. Todėl, teismo vertinimu, aptartą ieškinio dalį palikus nenagrinėtą, įstatymas būtų taikytas itin formaliai.
  39. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Todėl teismas priteisė procesines palūkanas už priteistą žalos atlyginimo sumą.
  40. Atsakovų J. Ž. ir M. Ž. apeliacinį skundą išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą.
  41. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Kredito unijų įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyta, jog administracijos vadovas atstovauja kredito unijai teisme, arbitraže ir kitose institucijose, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Kredito unijų įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta stebėtojų tarybos kompetencija reikšti ieškinį teisme tam tikrais atvejais yra skirta tam, kad būtų išvengta juridinio asmens (kurį pagal įstatymą atstovautų vienasmenis valdymo organas) ir vadovo ar valdybos narių, kuriems turėtų būti reiškiamas ieškinys, interesų konflikto. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad stebėtojų taryba kompetenciją reikšti ieškinį turi tada, kai ieškinys reiškiamas esamiems (o ne buvusiems) unijos valdymo organų nariams. Atsakovai ieškinio pateikimo metu nebuvo unijos valdymo organų nariai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad esamas unijos vadovas turėjo kompetenciją teikti ieškinį teismui.
  42. Dėl unijos 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu – 2015 m. spalio mėn. ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame ginčijo ir minėtą valdybos nutarimą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią nuo 2015 m. rugsėjo mėn., nes atsakovai nepaneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ji apie ginčo nutarimą anksčiau nežinojo. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantai būtų perdavę šį dokumentą naujam unijos vadovui R. K. Todėl ieškovė senaties termino ginčyti šį nutarimą nepraleido.
  43. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendimas padidinti unijos vyr. buhalterei mėnesio atlyginimą iki 50 000 Lt prieštaravo unijos veiklos tikslams, kėlė grėsmę unijos finansiniam stabilumui, neatitiko unijos finansinių galimybių (per 2012 m. personalo išlaidymo išlaidoms skirta iš viso 41 000 Lt, o 2014 m. – iš viso 78 000 Lt), smarkiai viršijo tuo metu buvusį vidutinį darbo užmokestį už analogišką ar bet kurią kitą veiklą, prieštaravo protingumo ir sąžiningumo principams. Šių teismo nurodytų argumentų atsakovai apeliaciniame skunde iš esmės neginčijo.
  44. Dėl 20 910,57 Eur priteisimo – darbo sutarties pakeitimas buvo pripažintas negaliojančiu todėl, kad juo nustatytas neprotingo dydžio atlyginimas, prieštaraujantis juridinio asmens (unijos) veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis).
  45. Atsakovo J. Ž. veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis, būdamas unijos valdymo organas, nusprendė padidinti savo sutuoktinei darbo užmokestį iki neprotingai didelės sumos (iki 50 000 Lt per mėnesį). Toks atsakovo sprendimas yra žalingas (nuostolingas) unijai, prieštarauja unijos veiklos tikslams, unijos finansiniam stabilumui ir patikimumui. Abu atsakovai J. Ž. ir M. Ž. neabejotinai žinojo ir suprato apie darbo užmokesčio neatitiktį tokio darbo rinkos kainoms ir pačios unijos finansiniams rodikliams. Taip atsakovas J. Ž. pažeidė savo, kaip unijos vadovo, pareigas, įtvirtintas CK 2.87 straipsnyje: veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), būti lojaliam (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), vengti interesų konflikto (CK 2.87 straipsnio 3, 5 dalys), nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 straipsnio 4 dalis).
  46. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokie atsakovų, kurie tarpusavyje susiję santuokos ryšiais, veiksmai vertintini kaip piktavališkas tyčinis jų susitarimas pasisavinti įmonės lėšas. Tuo atveju, jei atsakovė iš gaunamo padidinto darbo užmokesčio dengė kitų asmenų skolas unijai, unija neteko teisinio pagrindo reikalauti grąžinti skolas iš jai skolingų asmenų.
  47. Byloje nustatyta, kad pagal darbo sutarties pakeitimą atsakovei M. Ž. išmokėtas padidintas 20 910,57 Eur atlyginimas. Ginčo dėl išmokėtos sumos dydžio byloje nėra. Ši suma atitinka unijos patirtą žalą, nes ja sumažėjo unijos turtas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ši suma buvo išmokėta dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų, todėl egzistuoja patirtos žalos ir neteisėtų atsakovų veiksmų priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.247 straipsnis). Atsakovų nurodomi argumentai, kad pagrindiniai unijos veiklos rodikliai (kapitalo pakankamumas, likvidumas ir pelningumas) yra pakankami, nepaneigia fakto, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų unijos turtas sumažėjo 20 910,57 Eur suma. Nustačius atsakovų neteisėtus veiksmus, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovai šios prezumpcijos nepaneigė. Pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 20 910,57 Eur žalą iš atsakovų priteisė solidariai.
  48. Teisiniai padariniai dėl 20 910,57 Eur žalos atlyginimo nesiskirtų, jei atsakovams būtų taikoma ne civilinė, o materialinė atsakomybė, nes, nustačius atsakovų tyčią, jų atsakomybė nebūtų ribojama (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 245, 246 straipsniai, 255 straipsnio 1 punktas).
  49. Dėl 69 508,80 Eur kasos lėšų trūkumo priteisimo – atsakovai teigia, kad ieškovės nurodytas 69 508,80 Eur kasos lėšų trūkumas yra J. Ž. iš unijos atsiimtas papildomas pajinis įnašas. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutiko.
  50. Tam, kad įnašas už papildomą pajų būtų grąžinamas, neužtenka vien unijos nario, pasinaudojančio savo, kaip unijos vadovo, pareigomis išimant atitinkamas sumas iš unijos kasos. Įnašas už papildomą pajų gali būti grąžinamas laikantis įnašo už papildomą pajų grąžinimą nustatančios tvarkos. Unijos įstatų 4.20 punkte nurodyta, kad pajinis įnašas už papildomus pajus turi būti grąžinamas vadovaujantis unijos įstatuose nustatyta tvarka. Įstatų 4.13.10 punkte nurodyta, kad unijos narys turi teisę reikalauti, jog unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį. Nurodytos įstatų nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad unijos narys turi pateikti prašymą atsiimti papildomą pajų. Tai patvirtina ir ankstesnė J. Ž. pajinio įnašo atsiėmimo procedūra – J. Ž. pateikė unijos valdybai prašymą grąžinti papildomą pajų, tada šis prašymas buvo svarstomas unijos vadybos susirinkime. Be to, pažymėtina, kad šis atsakovas, byloje nurodydamas, kad atsiėmė pajinį įnašą, tokios išimamų pinigų paskirties nenurodė (kasos knygos išraše nurodyta, kad J. Ž. išėmė nurodytą sumą iš kasos, tačiau nėra nurodoma, kokiu pagrindu, nėra pateiktų ir kasos išlaidų orderių, kurie nurodyti minėtame išraše), taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad įnašo už papildomą pajų atsiėmimas būtų įtrauktas į unijos buhalterinius dokumentus.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovai J. Ž. ir M. Ž. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti ieškovės KU „Taupa“ reikalavimai atsakovams J. Ž. ir M. Ž., ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 30 d. nutartį, kuria buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir priimti naują sprendimą byloje – šią ieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Vienas iš esminių proceso teisės pažeidimų šioje byloje yra tas, kad abiejų instancijų teismai, panaikindami 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos sprendimą padidinti atsakovei darbo užmokestį ir nuspręsdami priteisti iš atsakovės M. Ž. jai išmokėtą 20 910,57 Eur atlyginimą, neįvertino pateiktų rašytinių įrodymų, kad M. Ž. dalį jai išmokėtų padidintų sumų grąžino į uniją trečiųjų asmenų skoloms padengti. Tokiu būdu sumažėjo unijos įsipareigojimai, pagerėjo turtinė padėtis, t. y. unija iš atsakovės atgautas lėšas panaudojo savo skoliniams įsipareigojimams padengti. Teismų liko neįvertinti ir nepaneigti rašytiniai įrodymai, kad 11 646,78 Eur suma unijai faktiškai buvo grąžinta, padengiant R. B., Y. L. ir G. T. paimtas ir iki tol negrąžintas paskolas, todėl, teismams dar kartą iš atsakovės priteisus tą pačią sumą, iš esmės pažeistos atsakovės teisės ir sudarytos sąlygos unijai nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Tokiu būdu taip pat buvo pažeistos ir CK 6.249 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios, kas yra laikoma žala. Teismai nepagrįstai iš M. Ž. unijos naudai priteisė visą jai išmokėtą padidintą darbo užmokestį, neišskaičiavę tos sumos, kurią atsakovė M. Ž. grąžino į unijos kasą, taip sumažindama unijos turtinius praradimus. Neįvertinus faktų, jog atsakovė M. Ž. į unijos kasą iš karto po to, kai jai buvo išmokėtas padidintas darbo užmokestis, įnešė ne mažesnę kaip 11 464,78 Eur sumą, ir nusprendus dar kartą iš atsakovės priteisti visą jai išmokėtą 20 910,57 Eur sumą, buvo sudarytos visos sąlygos unijai nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita, o atsakovei – patirti nemenkus nuostolius.
    2. Šioje byloje ieškiniu buvo ginčijamas ne vienasmenio valdymo organo – administracijos vadovo sprendimas, bet kolegialaus valdymo organo – valdybos nutarimas. Tai buvo svarbu atskirti, taikant tik buvusio vadovo – J. Ž. atsakomybę, tačiau ignoruojant visų kitų valdybos narių atsakomybės klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 išaiškino, kad skirtingų valdymo organų narių civilinė atsakomybė už bendrovei padarytą žalą turi būti atribojama ir paskirstoma atsižvelgiant į jų kompetencijų skirtumus bei vadovaujantis principu, kad kiekvieno valdymo organo (vienasmenio ir kolegialaus) pareigos yra savarankiškos ir vieno valdymo organo pareigų vykdymas neatleidžia kito valdymo organo nuo šio pareigų vykdymo. Tai reiškia, kad kai valdyba priima įstatyme ar steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus neatsako. Bendrovės vadovo, pasiūliusio svarstyti šį sprendimą valdybai, atsakomybė tokiu atveju kyla už tinkamos informacijos nepateikimą, valdybos suklaidinimą, interesų konfliktų neatskleidimą ar kitų vadovo pareigų pažeidimą. Kai bendrovės vadovas įgyvendina kito valdymo organo arba dalyvių susirinkimo priimtą sprendimą, jo atsakomybė galima taip pat ir už bendrovės vadovui suteiktų įgaliojimų viršijimą. Šioje byloje teismai vadovo ir kitų valdybos narių atsakomybės neatribojo, ignoravo kitų valdybos narių (kitų atsakovų) atsakomybės klausimą, dėl to nepagrįstai solidariąją atsakomybę taikė tik J. Ž. ir M. Ž.
    3. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovė neįrodė, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus. Atitinkamą praktiką yra suformavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013). Pirmosios instancijos teismas visiškai nesirėmė šiais kasacinio teismo išaiškinimais ir suformuota praktika.
    4. Teismai, konstatuodami atsakovo, kaip buvusio administracijos vadovo, neteisėtus veiksmus, nevertino ir neanalizavo KU „Taupa“ veiklos rezultatyvumo. Kaip matyti iš byloje esančių kredito unijos valdybos protokolų, kuriuose buvo svarstoma KU „Taupa“ finansinė padėtis, po kiekvieno ketvirtinių finansinės atskaitomybių pristatymo Lietuvos bankui padidėjusios unijos operacinės išlaidos nesukėlė jokios grėsmės unijos finansiniam stabilumui ir patikimumui ir jokių nepamatuotų sprendimų niekada nebuvo priimta, viskas buvo apskaičiuojama. Jei būtų buvę priešingai, tai Lietuvos banko Priežiūros tarnyba arba auditai (revizoriai) būtų tai pastebėję ir ėmęsi atitinkamų veiksmų tokiems tariamiems pažeidimams užkirsti. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos ir auditų išvados turėjo būti įvertintos visų įrodymų kontekste, sprendžiant dėl ginčijamo valdybos nutarimo neteisėtumo (nustatant, ar unija buvo finansiškai pajėgi įvykdyti tokį nutarimą, ar jis buvo realiai įvykdytas, kaip pasikeitė finansiniai unijos rodikliai po šio nutarimo vykdymo). Visos šios aplinkybės ir faktai yra tiesiogiai susiję su žalos unijai faktu ir dydžiu, todėl, atsakovų nuomone, turėjo būti įvertinti ir nustatyti. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Taigi teismai šioje byloje privalėjo iš esmės įvertinti ir nustatyti, kokią realią žalą dėl ginčijamo darbo užmokesčio išmokėjimo unija patyrė, dėl to privalėjo visų įrodymą kontekste įvertinti ir visus finansinius rodiklius, tačiau to nepadarė.
    5. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio nuostatomis, kurios reglamentavo atsiskaitymą su buvusiais kredito unijos nariais. Šios nuostatos negalėjo būti taikomos ginčo santykiams ir negalėjo būti pagrindas tenkinti šią ieškinio dalį. Atsakovas J. Ž. iš kredito unijos neišstojo, turėjo pagrindinį šios unijos pajų. Ginčijamos operacijos grynaisiais pinigais buvo vykdomos ne atsiskaitant išstojimo iš unijos metu, o nariui atsiimant, t. y. susigrąžinant, papildomą pajų, įmokėtą 2014 m. kovo 7 d. Šiuo atveju buvo reikšminga tai, kad J. Ž. atsiėmė ne pagrindinį pajų, o tik papildomą jo dalį. Be to, teismai šiam ginčui taikė ir unijos įstatų 4.13.10 punkto bei 3.9 punkto taisykles, kurios nustato apribojimą atsiimti pajinį įnašą ar jo dalį tik vieninteliu atveju, t. y. galimybė atsiimti pajų gali būti ribojama tik tada, jei atsiimamas pajus ar jo dalis neviršija paskolintų J. Ž. pinigų sumos (įstatų 3.9 punktas), tačiau J. Ž. paskolos iš unijos nebuvo paėmęs. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde buvo keliami šie netinkamos teisės normos taikymo ir aiškinimo klausimai, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių skundo motyvų neįvertino. Byloje neginčyta, kad 2014 m. kovo 7 d. atsakovas J. Ž. įnešė papildomą pajų – 300 000 Lt, taigi jis turėjo teisę atsiimti šią sumą. Tokią jo teisę pripažino ir teismai. Byloje yra įrodymai, kad nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. kovo 27 d. atsakovas atsiėmė 69 508,80 Eur (239 999,98 Lt). Taigi, iš esmės teismas turėjo įvertinti, ar galimas formalus pinigų išmokėjimo operacijų pažeidimas sukėlė realią žalą kredito unijai. Tačiau abiejų instancijų teismai šių faktų nevertino. Dėl nurodyto papildomo pajaus J. Ž. išmokėjimo reali žala ieškovei nebuvo padaryta.
    6. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių turėjo sukelti ieškovės 2015 m. kovo 27 d. atliktos inventorizacijos rezultatai ir pats jos atlikimo faktas. Atsakovai savo procesiniuose dokumentuose nurodė atsikirtimus, susijusius su neva atlikta inventorizacija, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šių argumentų nenagrinėjo.
    7. Byloje svarbu buvo atsižvelgti į tai, kad kredito uniją per visą jos veikimo laikotarpį ne kartą (ne mažiau kaip 5–6 kartus) tikrino ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos inspektavimo komisija, ji atliko unijos veiklos, pinigų, buhalterinės apskaitos vedimo ir kitokių reikalavimų vykdymą ir reikšmingesnių trūkumų nenustatė. Paskutinį kartą unija buvo tikrinta 2014 metų balandžio mėnesį, šios revizijos tikslas buvo patikrinti kasos likučius bei kasos operacijas, ir buvo nustatyta, kad jokių trūkumų ar kitų pažeidimų nėra.
    8. Teismų išvados, kad dėl darbo užmokesčio išmokėjimo fakto, dėl šių pažeidimų kredito unija patyrė 20 910,57 Eur nuostolius (kaip turto sumažėjimą), yra formalios ir visiškai nepagrįstos. Solidariai priteisdami iš M. Ž. 20 910,57 Eur neteisėtai išmokėto darbo užmokesčio, teismai pažeidė DK 224 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą išieškoti permokėtą ir neteisingai pritaikant įstatymą apskaičiuotą darbo užmokestį.
    9. Abiejų instancijų teismai šioje byloje pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir nustatęs, kad byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.). Šiuo atveju teismai be jokio pagrindo suabsoliutino ir didesnę įrodomąją galią suteikė 2015 m. kovo 27 d. inventorizacijos aktui, tačiau visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos ir audito išvadas apie unijos kapitalo pakankamumą 2014 m. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai visiškai nevertino tariamai atliktos inventorizacijos tinkamumo ir teisingumo, kuris buvo iš esmės susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kadangi ieškovė prašė iš atsakovo priteisti būtent per inventorizaciją nustatytą grynųjų pinigų trūkumą.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė KU „Taupa“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Vertinant atsakovų J. Ž. ir M. Ž. elgesį sudarant neteisėtą darbo sutarties pakeitimą ir lėšų išmokėjimą teisiškai neturi reikšmės vėlesnis lėšų panaudojimas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tokį atsakovų elgesį, pagrįstai konstatavo, kad po neteisėto darbo užmokesčio sumokėjimo grynaisiais pinigais atsakovei M. Ž. darbo užmokestis tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kurią jie galėjo valdyti ir kuria galėjo naudotis bei disponuoti savo nuožiūra bendru sutarimu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai, 3.92 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad problemiškų paskolų padengimas ir indėlio grąžinimas iš unijos lėšų, taip dirbtinai pagerinant unijos rodiklius ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybai sudarant įspūdį, esą unija atitinka visus kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus, nėra teisėtas ir sąžiningas veikimas ieškovės naudai, nes tai neatitiko unijos veiklos tikslų, sukėlė grėsmę unijos finansiniam stabilumui ir patikimumui, jos narių ūkinių ir socialinių poreikių tenkinimui, laiku ir tinkamos kokybės finansinių paslaugų teikimui.
    2. Pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad M. Ž., kuri grąžino paskolas už trečiuosius asmenis, perėjo visos reikalavimo teisės į skolininkus, kuriuos turėjo unija, ir M. Ž. turi visas galimybes iš trečiųjų asmenų susigrąžinti sumokėtas pinigų sumas, todėl nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad unija, reikalaudama iš atsakovų žalos atlyginimo, siekia dvigubai praturtėti.
    3. Tretiesiems asmenims išmokėtos paskolos unijos balanse turėjo būti atvaizduotos kaip gautinos sumos ir žalos padarymo metu sudarė unijos turtą. Neteisėtai nustatytas atlyginimas yra unijos įsipareigojimas darbuotojui ir jo išmokėjimas sumažino unijos turtą. Tai reiškia, kad unijos turtas (pinigai) po neteisėto 20 910,57 Eur išmokėjimo M. Ž. sumažėjo ta suma. Tai ir sudaro unijos patirtą žalą.
    4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad sprendimas, dėl kurio kilo 20 910,57 Eur žala, priimtas kolegialiai – valdyboje, tačiau pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą buvo konstatuota, kad nėra neginčijamų įrodymų, jog skundžiamas valdybos sprendimas buvo priimtas kolegialiai. Apie tai pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė atmesdamas ieškovės ieškinį valdybos nariams A. J. ir T. B. Dėl šios priežasties nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl būtinybės atriboti kolegialaus organo – valdybos ir vienasmenio valdymo organo – vadovo J. Ž. atsakomybę.
    5. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad ieškovė neįrodė unijos vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai nurodyta, kokias pareigas pažeidė J. Ž., kokius neteisėtus veiksmus jis atliko ir kaip neteisėti veiksmai lėmė žalos unijai atsiradimą.
    6. Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad teismai privalėjo tirti ir analizuoti, kaip pasikeitė ir ar pasikeitė unijos veiklos rezultatas po to, kai neteisėtai buvo išmokėtas atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė, kad unijos vadovas siekė nuslėpti realią unijos finansinę būklę, suklaidinti kontroliuojančią instituciją, unijos pajininkus bei be pagrindo 20 910,57 Eur suma sumažino unijos turtą pinigus išmokėdamas sutuoktinei kaip darbo užmokestį. Nereikšminga, ar tokie veiksmai iš esmės paveikė unijos, kaip kredito įstaigos, gebėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti veiklą, taip pat jos finansinį stabilumą ir patikimumą.
    7. 2014 m. kovo 7 d. J. Ž. įnešė 300 000 Lt papildomą pajų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš 2014 m. gruodžio 31 d. – 2015 m. kovo 27 d. operacijų grynaisiais pinigais sąrašo ir kasos knygos įrašų nustatyta, jog 2015 m. sausio 2 d. atsakovui J. Ž. be kasos išlaidų orderio ir nenurodžius mokėjimo paskirties išmokėta 17 400 Eur, o 2015 m. vasario 9 d. – 52 108,80 Eur. Kredito unijų įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad pajinis įnašas už papildomus pajus turi būti grąžinamas kredito unijos įstatuose nustatyta tvarka ir nėra mažinamas proporcingai, atsižvelgiant į kredito unijos praėjusių metų patvirtintoje metinėje balansinėje ataskaitoje įrašytas kredito unijos nuostolių sumas. Jeigu, atsiskaičius su asmeniu, nebus vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai, pajinių įnašų už pagrindinį ir papildomus pajus grąžinimas turi būti sustabdomas tol, kol bus užtikrinta, kad yra vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai.
    8. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio pakeitimais buvo siekiama nustatyti, jog pajinis įnašas už pagrindinį pajų gali būti grąžinamas tik finansiniams metams pasibaigus ir kredito unijos visuotiniam narių susirinkimui priėmus nutarimą dėl pelno paskirstymo ir nuostolių atlyginimo tvarkos. Pajinis įnašas už papildomus pajus turi būti grąžinamas kredito unijos nustatyta tvarka ir nėra mažinamas atsižvelgiant į kredito unijos nuostolių sumas. Tačiau, siekiant užtikrinti saugią ir patikimą kredito unijų veiklą, siūloma nustatyti, kad iškilus grėsmei, jog atsiskaičius su asmeniu nebus vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai, pajinių įnašų grąžinimas sustabdomas, kol bus užtikrintas minėtų normatyvų vykdymas. Papildomas pajinis įnašas J. Ž. galėjo būti išmokėtas tik tokiu atveju, jeigu jo išmokėjimas būtų nepaveikęs kredito unijos veiklos ir ji būtų galėjusi vykdyti veiklos riziką ribojančius normatyvus. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo tvarką, kurios J. Ž. privalėjo laikytis, norėdamas susigrąžinti įmokėtą papildomą pajų. Tvarkos nesilaikymas, rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad J. Ž. išsimokėjo papildomą pajų, nebuvimas pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad J. Ž. be teisinio pagrindo išėmė iš kasos 69 508,80 Eur, kurie vėliau buvo nustatyti kaip kasos trūkumas, todėl tą sumą pagrįstai priteisė iš atsakovo J. Ž.
    9. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad, priteisiant padarytą žalą ir įpareigojant grąžinti be teisėto pagrindo išmokėtas lėšas, turi būti taikomas sprendimo ir nutarties priėmimo metu galiojusio DK 224 straipsnio 3 dalis, draudžianti išieškoti permokėtą ar neteisingai apskaičiuotą darbo užmokestį. Cituojama DK norma taikytina tais atvejais, kai darbuotojui yra išmokamas neteisingai apskaičiuotas darbo užmokestis arba padaroma jo permoka. Abu atvejai reiškia, kad rizika dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo tenka darbdaviui, o darbuotojas šios rizikos neprisiima. Šiuo konkrečiu atveju yra sprendžiama dėl be pagrindo išmokėto darbo užmokesčio sumos priteisimo padarytai žalos atlyginti, o ne dėl darbdavio rizikos neteisingai apskaičiuojant darbo užmokestį ir jį išmokant ar permokant. Todėl DK 224 straipsnio 3 dalis šiems civiliniams teisiniams santykiams negali būti taikoma.
  3. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. J. prašo kasacinio skundo dalį dėl kolegialaus organo – valdybos – atsakomybės atmesti, o dėl kitos kasacinio skundo dalies teismui spręsti savo nuožiūra negrąžinant bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakomybė taikyta tik buvusiam vadovui, t. y. J. Ž., ignoruojant visų kitų valdybos narių atsakomybės klausimą. Atsakovas A. J. 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdyje nedalyvavo, jokių jame nurodytais darbotvarkės klausimais, įskaitant klausimą dėl darbo užmokesčio atsakovei M. Ž. nustatymo, pasiūlymų neteikė, nebalsavo ir valdybos protokolo kopijoje nurodytų nutarimų nepriėmė. Ieškovė pripažino, kad atsakovų pateikta protokolo kopija yra netikras dokumentas (ieškinio 38–40 punktai). Šios aplinkybės buvo nuosekliai atskleistos bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, apeliacinės instancijos teismui, be kita ko, konstatuojant, kad būtent J. Ž. pažeidė fiduciarines savo, kaip unijos vadovo, pareigas.
    2. Pagal ieškovės KU „Taupa“ įstatų 5.57 punktą administracijos vadovas, be kita ko, organizuoja ir vykdo unijos ūkinę finansinę veiklą (5.57.1 punktas), sudaro darbo sutartis su darbuotojais, o kai jo nėra, darbo sutartis pasirašo kitas valdybos įgaliotas asmuo (5.57.5 punktas). Tokia įstatuose nurodyta administracijos vadovo kompetencija atitinka Kredito unijų įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas. Pagal ieškovės veiklą reguliuojančio Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 17 straipsnio 8 dalį administracijos vadovas, be kita ko, organizuoja ir vykdo kooperatinės bendrovės ūkinę finansinę veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro su jais darbo sutartis, atlieka kitus kooperatinės bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Pagal ieškovės įstatų 5.54 punktą administracijos vadovas, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teisės aktuose ar šiuose įstatuose nustatytas pareigas, atsako pagal įstatymus, šiuos įstatus, su unija sudarytas sutartis. Tuo tarpu išanalizavus ieškovės įstatus, Kredito unijų įstatymo bei Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo nuostatas, reglamentuojančias valdybos kompetenciją, darytina išvada, kad tokios funkcijos kaip darbo užmokesčio nustatymas (keitimas) ieškovės darbuotojams, sutarčių su ieškovės darbuotojais sudarymas ir nutraukimas (išskyrus labai aiškiai nurodytą, tačiau šiai bylai neaktualią išimtį) nėra priskirtos ieškovės valdybos kompetencijai. Šios funkcijos priskirtos išimtinai ieškovės administracijos vadovui, dėl to išimtinai jam ir tenka atsakomybė už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.
    3. Kasaciniu skundu prašoma grąžinti civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimti nesant jokių absoliutaus negaliojimo pagrindų. Tuo tarpu absoliutaus negaliojimo pagrindo ar esminių proceso teisės normų pažeidimo kasaciniame skunde apskritai nenurodoma. Todėl nėra reikiamo teisinio pagrindo tenkinti kasacinio skundo reikalavimą dėl bylos grąžinimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
  4. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė T. B. nesutinka su kasacinio skundo argumentais toliau nurodytais klausimais ir prašo šią kasacinio skundo dalį atmesti, o kitą kasacinio skundo dalį spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Atsakovai kasaciniu skundu kelia įvairius jiems aktualius klausimus, tačiau tik vienas jų yra tiesiogiai susijęs su atsakove T. B., būtent – dėl ieškovės valdybos narių, įskaitant atsakovę T. B., kolektyvinės atsakomybės, kilusios dėl menamo 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdžio ir neva jo metu priimtų sprendimų bei jų įforminimo. Atsakovė T. B. 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdyje nedalyvavo, jokių jame nurodytais darbotvarkės klausimais, įskaitant klausimą dėl darbo užmokesčio atsakovei M. Ž. nustatymo, pasiūlymų neteikė, nebalsavo ir protokole Nr. 452 nurodytų nutarimų nepriėmė bei jų neįgyvendino. Atsakovės nuomone, minėtos aplinkybės buvo nuosekliai atskleistos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
    2. Pagal ieškovės įstatų 5.57 punktą, administracijos vadovui, be kitų jo funkcijų, buvo priskirta organizuoti ir vykdyti unijos ūkinę finansinę veiklą (5.57.1 punktas), sudaryti darbo sutartis su darbuotojais (5.57.5 punktas). Tokia įstatuose nurodyta administracijos vadovo kompetencija atitinka ir Kredito unijų įstatymą, galiojusį tuo metu (29 straipsnio 7 dalies 1, 5 punktai), taip pat Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą (17 straipsnio 8 dalis). Atsakomybė už šių funkcijų nevykdymą ar netinkamą vykdymą tenka išimtinai administracijos vadovui.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teisinių pagrindų atlyginti kredito unijai padarytą žalą

 

  1. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčo santykiai susiklostė dėl ieškovės kredito unijos vyriausiosios buhalterės darbo užmokesčio padidinimo nuo 2014 m. sausio 2 d. ir dėl kredito unijos administracijos vadovo naudai atlikto kredito unijos lėšų išmokėjimo 2015 m. sausio 2 d. ir 2015 m. vasario 9 d. Todėl žalos atlyginimo reikalavimui taikytinos tuo metu galiojusios teisės normos, nustatančios kredito unijos atsakingų asmenų atsakomybę už atliktus veiksmus.
  2. 1995 m. vasario 21 d. priimto Kredito unijų įstatymo Nr. I-796  3 straipsnio 2 dalis nustato, kad kredito unijos, kaip juridinio asmens, teisinė forma gali būti tik kooperatinė bendrovė. Pagal Kredito unijų įstatymo 21 straipsnį kredito unijoje turi būti šie organai: kredito unijos visuotinis narių susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas (1 dalis); kredito unijos organų sudarymo ir darbo tvarką, kompetenciją ir funkcijas, atsakomybę nustato kredito unijos įstatai, Civilinis kodeksas, šis įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas ir Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita (3 dalis).
  3. Pagal Kredito unijų įstatymo 29 straipsnio 1 dalį kredito unijos administraciją sudaro kredito unijos administracijos vadovas, vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir kiti kredito unijos dokumentuose nurodyti kredito unijos darbuotojai. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad kredito unijos administracijos vadovas, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teisės aktuose ar kredito unijos įstatuose nustatytas pareigas, atsako pagal įstatymus, kredito unijos įstatus, su kredito unija sudarytas sutartis.
  4. Administracijos vadovo funkcijas apibrėžiančio Kredito unijų įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad vadovas, be kita ko, organizuoja ir vykdo kredito unijos ūkinę finansinę veiklą; kredito unijos vardu sudaro sandorius su kredito unijos nariais ir trečiaisiais asmenimis; sudaro darbo sutartis su darbuotojais, o kai jo nėra, darbo sutartis pasirašo kitas valdybos įgaliotas asmuo; svarsto ir sprendžia kitus kredito unijos veiklos ir valdymo klausimus, kurie pagal šį ir kitus įstatymus nepriskirti išimtinei valdybos ar kitų kredito unijos organų kompetencijai; atlieka kitus šiame straipsnyje išvardytus veiksmus.
  5. Kredito unijos, kaip juridinio asmens, administracijos vadovas turi laikytis fiduciarinių juridinio asmens valdymo organų pareigų, įtvirtintų CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt.
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovių vadovų pareigų, yra pažymėjęs, kad vadovas atsako už bendrovės komercinės veiklos organizavimą. Bendrovės vadovas privalo rūpintis, kad bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo bendrovės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; kt.).
  7. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis fiduciarines ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).
  8. Vadovo pareiga veikti sąžiningai ir protingai vadovaujamo juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai vadovaujamos bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Pažeisdamas juridinio asmens interesą jo valdymo organo narys pažeidžia bendrą visų juridinio asmens (kredito unijos) narių interesą, kuriam atstovauja juridinis asmuo (kredito unija).
  9. Lojalumo pareiga – tai fiduciarinės prigimties pareiga valdymo organams veikti geriausiais juridinio asmens ir jo dalyvių interesais. Vadovo lojalumo pareigą įtvirtina CK 2.87 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui.
  10. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, 23 punktas).
  11. Lojalumo pareigos turinys – veikti bendrovės interesais – apima ne tik negatyvius pareigos aspektus: vengti interesų konflikto, nekonkuruoti, nesinaudoti bendrovės galimybėmis, turtu ir pan., bet ir pozityvias pareigas – visą buvimo vadovu terminą ex officio (pagal pareigas) veikti išimtinai įmonės interesais (CK 2.87 straipsnis), tai reiškia teikti pirmenybę įmonės, kurios vadovas jis yra, bet ne savo asmeniniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2010). Įmonės vadovo lojalumo pareiga jo vadovaujamai įmonei reiškia ir pareigą imtis priemonių, kad dėl sandorio su įmonės vadovu jo vadovaujama įmonė nepatirtų žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  12. Kredito unijos narys už kredito unijai padarytą žalą atsako Civilinio kodekso nustatyta tvarka (Kredito unijų įstatymo 20 straipsnis). Kredito unija – kredito įstaiga, kuri tenkina savo narių ūkinius ir socialinius poreikius (Kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Taigi kredito unijos paskirtis – tenkinti ne pavienių savo narių, o visų unijos narių poreikius. Dėl to veikdami ir priimdami sprendimus kredito unijos valdymo organų nariai, kiti darbuotojai, kurie yra kartu ir tos pačios kredito unijos nariai, turi vengti savo asmeninių interesų prieštaravimo bendriems unijos narių interesams.
  13. CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tam, kad būtų galima taikyti kredito unijos kaip juridinio asmens vadovui ir unijos vyriausiajai buhalterei civilinę atsakomybę, būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pirmiausia būtina nustatyti, kokius neteisėtus veiksmus atliko kredito unijos administracijos vadovas ir vyriausioji buhalterė.

 

Dėl civilinės atsakomybės už kredito unijos vyriausiosios buhalterės darbo užmokesčio padidinimą 

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovai J. Ž. ir M. Ž. skundžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį, kuriais priteistas iš jų, kaip KU ,,Taupa“ administracijos darbuotojų, žalos atlyginimas unijai. Veiksmų, kuriais padaryta žala, atlikimo metu J. Ž. buvo KU ,,Taupa“ administracijos vadovas, valdybos pirmininkas ir narys, M. Ž. – KU ,,Taupa“ vyriausioji buhalterė ir unijos narė, abu nurodyti asmenys – sutuoktiniai.
  2. Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. kredito unijos „Taupyklė“ (šiuo metu – „Taupa“) valdybos posėdžio protokolo Nr. 452 kopijoje nurodyta, kad susirinkime dalyvauja valdybos nariai atsakovai J. Ž., T. B. ir A. J., jie priėmė ginčijamą nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu „padidinti nuo 2012 m. spalio 1 d. Unijos vyr. buhalterei mėnesinį atlyginimą iki 50 000 Lt, o valdybos pirmininko pavaduotoją T. B. įgalioti pasirašyti Unijos vardu darbo sutartį“. Protokolą pasirašė unijos valdybos pirmininkas J. Ž. , o po žodžio „susipažinome“ yra parašai prie atsakovų T. B. ir A. J. pavardžių. Šio protokolo kopijoje taip pat nurodyta, kad nutarimas buvo priimtas „už“ balsuojant dviem konkrečiai neįvardytiems valdybos nariams. Posėdžio protokolo su jame priimtų nutarimų dokumento originalų byloje nepateikta.
  3. Pirmosios instancijos teismas sprendime, kurį nepakeistą paliko apeliacinės instancijos teismas, pažymėjo, kad nėra duomenų, jog minėtas valdybos posėdžio protokolo originalas būtų ieškovės kredito unijos žinioje ar atsakovas J. Ž. šį dokumentą jai būtų perdavęs pasirašytinai.
  4. Byloje taip pat nustatyta, kad vienintelis atsakovas J. Ž., ėjęs administracijos vadovo ir valdybos pirmininko pareigas, pripažino, jog valdybos susirinkimas tikrai įvyko, jame nutarimai buvo priimti, o protokolą valdybos nariai pasirašė. Tačiau teismai nenustatė, kad atsakovai valdybos nariai T. B. ir A. J. iš tikrųjų dalyvavo valdybos posėdyje ir pasirašė valdybos nutarimus. Priešingai, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad T. B. valdybos posėdyje nedalyvavo, nes jo metu buvo išvykusi į Ignalinos rajoną, o A. J. nedalyvavo 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdyje, už ginčijamą nutarimą nebalsavo, protokolo nepasirašė, nes tuo metu dirbo AB „Vilstata“ gamybos direktoriumi kitoje vietovėje ir buvo darbe.
  5. Kasaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kad darydami išvadas apie valdybos narių nedalyvavimą posėdyje, kurio metu priimtas nutarimas padidinti vyriausiosios buhalterės darbo užmokestį iki 50 000 Lt, teismai būtų padarę nepagrįstas išvadas, netinkamai taikę įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
  6. Kredito unijų įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valdybos posėdis yra teisėtas, kai jame dalyvauja daugiau kaip pusė jos narių; nutarimas laikomas priimtu, jeigu „už“ balsavo daugiau dalyvaujančių posėdyje valdybos narių negu „prieš“.
  7. Byloje neginčijamai nustatyta ir tą pripažino atsakovas J. Ž., kad jis, kaip valdybos pirmininkas, pasirašė nutarimą padidinti vyriausiosios buhalterės darbo užmokestį iki 50 000 Lt. Kadangi nėra patvirtintas kitų valdybos narių dalyvavimas valdybos posėdyje priimant ginčijamą nutarimą didinti darbo užmokestį, tai nėra pagrindo daryti išvadą, kad valdybos posėdis įvyko, nes nebuvo reikiamo valdybos narių kvorumo pagal Kredito unijų įstatymo 28 straipsnio 6 dalį.
  8. Atsakovas J. Ž. inicijavo savo sutuoktinės vyriausiosios buhalterės M. Ž. darbo užmokesčio padidinimą iki 50 000 Lt, pasirašydamas 2012 m. rugsėjo 21 d. parengtą valdybos nutarimą, pritarė tokiam padidinimui, kaip kredito unijos administracijos vadovas neužkirto jam kelio, žinodamas, kad pasirašytas darbo sutarties pakeitimas, kuriuo nustatytas neteisėtai padidintas darbo užmokestis, ir patvirtino darbo užmokesčio lėšų išmokėjimą (kredito unijos grynųjų pinigų išmokėjimo 2015 m. kovo 6 d. kvitą, kuriuo išmokėtas padidintas darbo užmokestis, pasirašė J. Ž., kaip unijos vadovas, ir pinigų gavėja M. Ž., kaip kasininkė ir unijos narė). Šie veiksmai rodo aiškiai išreikštą bei įgyvendintą valią išmokėti padidintą darbo užmokestį savo sutuoktinei, kredito unijos vyr. buhalterei M. Ž.
  9. Nutarties 68–70 punktuose pažymėta, kad CK 2.87 straipsnyje nustatyta lojalumo pareiga reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo.
  10. Žymiai ir nesant tam ekonominio pagrindimo nuo 2500 Lt iki 50 000 Lt (20 kartų didesne suma) padidinęs darbo užmokestį sutuoktinei, ėjusiai vyr. buhalterio pareigas, atsakovas J. Ž. pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytą lojalumo pareigą, nes darbo užmokesčio padidinimas prieštaravo unijos veiklos tikslams, neatitiko unijos finansinių galimybių (per 2012 m. personalo išlaikymo išlaidoms buvo skirta iš viso 41 000 Lt, o 2014 m. – iš viso 78 000 Lt), smarkiai viršijo tuo metu buvusį vidutinį darbo užmokestį už analogišką ar bet kurią kitą veiklą, prieštaravo protingumo ir sąžiningumo principams. Dėl darbo užmokesčio padidinimo abiejų sutuoktinių gauta asmeninė nauda kredito unijos turto sąskaita reiškė asmeninių ir kredito unijos bei jos visų narių interesų prieštaravimą.
  11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismui nustačius, jog įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas, o paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016, 36 punktas).
  12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Jei vadovas konkrečiame įmonės veiklos epizode veikė ne įmonės, bet savo ar trečiųjų asmenų naudai, laikytina, kad jis tyčia pažeidė įmonės interesus ir elgėsi nelojaliai, išskyrus atvejus, kai laikomasi CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  13. Abiejų asmenų bendrais veiksmais sukelta žala atlyginama solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Kadangi M. Ž. veikė kartu su J. Ž. – žinojo apie darbo užmokesčio padidinimą, kartu su J. Ž. išsimokėjo sau padidintą darbo užmokestį ir taip padarė kredito unijai žalą pagal CK 2.87 straipsnį, todėl jai kyla ne materialinė atsakomybė pagal veiksmų padarymo metu galiojusio Darbo kodekso nuostatas, o civilinė atsakomybė dėl vadovo ir su juo susijusio asmens (sutuoktinės) kartu suderintų veiksmų, kuriais padaryta žala vadovaujamai kredito unijai. Todėl nustatę civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai) – teismai pagrįstai sprendė priteisti neteisėtai išmokėto padidinto darbo užmokesčio dydžio žalos atlyginimą solidariai iš abiejų kartu veikusių sutuoktinių.
  14. Neteisėtai išsimokėtų kredito unijos lėšų tolesnis panaudojimas neturi reikšmės atlygintinos žalos nustatymui. Nors M. Ž. ir nurodė, kad gautų darbo užmokesčio lėšų dalį ji grąžino unijai, šiai sumokėdama trečiųjų asmenų R. B., Y. L. ir G. T. skolas unijai, bet reikšminga yra tai, kad šias lėšas M. Ž. grąžino unijai ne kaip nepagrįstai gautą darbo užmokestį. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, M. Ž., įpareigota grąžinti visą neteisėtai išmokėtą darbo užmokestį, nepatirs dvigubo dydžio nuostolių atlyginimo naštos. Tokiu atveju, jei iš neteisėtai išmokėto darbo užmokesčio lėšų (kurios po jų išmokėjimo tapo jos nuosavybe) ji iš tiesų padengė kitų asmenų skolas, ji įgijo ir tokio paties dydžio reikalavimo teises į tuos asmenis pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį.

 

Dėl kredito unijos lėšų išmokėjimu padarytos žalos atlyginimo

 

  1. Atsakovas J. Ž. kasaciniame skunde teigia, kad jis turėjo teisę atsiimti 69 508,80 Eur, sudarančių jo paties papildomo pajaus kredito unijoje dalį, ir šių lėšų atsiėmimas nepadarė kredito unijai žalos.
  2. Teisėjų kolegija, pripažindama kredito unijos nario teisę susigrąžinti papildomą pajų, sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad tam, jog įnašas už papildomą pajų būtų grąžinamas, neužtenka vien unijos nario, pasinaudojančio savo, kaip unijos vadovo, pareigomis, atitinkamų sumų išėmimo iš unijos kasos.
  3. Kredito unijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2014 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XII-1047 redakcija) nustatyta kredito unijos nario teisė reikalauti, kad kredito unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį, laikydamasi šio įstatymo 18 ir 481 straipsniuose nustatytos tvarkos.
  4. Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse (2014 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XII-1047 redakcija) nustatyta, kad pajinis įnašas už papildomus pajus turi būti grąžinamas vadovaujantis kredito unijos įstatuose nustatyta tvarka; jeigu, atsiskaičius su asmeniu, nebus vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai, pajinių įnašų už pagrindinį ir papildomus pajus grąžinimas turi būti sustabdomas tol, kol bus užtikrinta, kad yra vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai.
  5. Unijos įstatų 4.13.10 punkte nustatyta, kad unijos narys turi teisę reikalauti, kad unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį. Unijos įstatų 4.20 punkte nurodyta, kad pajinis įnašas už papildomus pajus turi būti grąžinamas vadovaujantis unijos įstatuose nustatyta tvarka. Taigi unijos narys turi laikytis papildomo pajaus atsiėmimo tvarkos. Tai patvirtina ir ankstesnė J. Ž. pajinio įnašo atsiėmimo procedūra – J. Ž. pateikė unijos valdybai prašymą grąžinti papildomą pajų, tada šis prašymas buvo svarstomas unijos valdybos susirinkime.
  6. Atsakovas J. Ž., nurodydamas, kad atsiėmė pajinį įnašą, tokios išimamų pinigų paskirties nenurodė. Kasos knygos išraše nurodyta, kad J. Ž. išėmė nurodytą 69 508,80 Eur sumą iš kasos (2015 m. sausio 2 d. – 17 400 Eur ir 2015 m. vasario 9 d. – 52 108,80 Eur), tačiau nėra nurodoma išimamų grynųjų pinigų paskirtis, t. y. nenurodyta, kad pinigai būtų paimti iš unijos kasos kaip papildomo pajaus grąžinimas. Pinigų išėmimo operacijos fiksuotos kasos knygos išraše, bet neįformintos kasos išlaidų orderiais.
  7. Grynųjų pinigų išėmimas iš unijos kasos, sumažinęs unijos turtą, nenurodant išėmimo teisinio pagrindo ir paskirties, daro neaiškų atsiėmimo pagrindą ir tikslą. Unijos operacijų sąraše pinigų išmokėjimas nėra įvardytas kaip papildomo pajaus grąžinimas, taip pasiliekama galimybė ateityje pasinaudoti pajaus atsiėmimo tvarka, tokią galimybę susigrąžinti pajų ateityje pripažino ir J. Ž. kasaciniame skunde. Nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad dėl išmokėtų unijos lėšų ta pačia suma sumažėjo unijos pajinis kapitalas, nes išmokėtų lėšų paskirtis nenurodyta, o grynųjų pinigų išmokėjimas neapskaitytas kasos išlaidų orderiuose. Unijos išgrynintos lėšos perėjo J. Ž. nuosavybėn nesilaikant papildomo pajaus grąžinimo tvarkos, nustatytos Kredito unijų įstatyme, unijos įstatuose ir unijos praktikoje įprastų pajaus grąžinimo procedūrų (nutarties 89–92 punktai).
  8. Pinigų išėmimo operacijos neįformintos kasos išlaidų orderiais, taip pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 41, 11 punktai (2010 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 671 redakcija), nustatantys, kad pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį; kasos pajamų ir išlaidų orderius pasirašo ūkio subjekto vadovo patvirtinti asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti kasos pajamų ir išlaidų orderius; kasos pajamų ir išlaidų orderiuose suma žodžiais pradedama rašyti didžiąja raide eilutės pradžioje; kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai; pinigai priimami arba išmokami tik kasos pajamų arba išlaidų orderių išrašymo dieną.
  9. Kredito unijų įstatymo 51 straipsnio 4 dalis nustato, kad už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą pagal šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atsako kredito unijos administracijos vadovas. Atsakovas J. Ž., kaip unijos administracijos vadovas, būdamas atsakingas už unijos buhalterinės apskaitos tvarkymą, neužtikrino, kad pinigai iš unijos kasos būtų išmokami pagal išrašytą kasos išlaidų orderį ir kad pinigų išmokėjimas atitiktų išmokėjimo pagrindą (paskirtį).
  10. Tai, kad išmokėta 69 508,80 Eur suma iš kasos (2015 m. sausio 2 d. – 17 400 Eur ir 2015 m. vasario 9 d. – 52 108,80 Eur) buvo iš tikrųjų J. Ž. papildomo pajaus grąžinimas, nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad išmokėta suma neatitiko J. Ž. papildomo pajaus dydžio – 300 000 Lt (86 886 Eur), sumokėto grynaisiais pinigais į unijos kasą pagal išrašytą 2014 m. kovo 7 d. kvitą (grynųjų pinigų įmokėjimas Nr. 3420).
  11. Pažymėtina ir tai, kad, kaip sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, pajinio įnašo grąžinimas šiuo atveju nebuvo galimas, nes santykinai didelių unijos lėšų grąžinimas būtų pažeidęs unijos kapitalo pakankamumo normatyvą. Ši aplinkybė nėra ginčijama atsakovų kasaciniame skunde.
  12. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių turėjo sukelti ieškovės 2015 m. kovo 27 d. atliktos inventorizacijos rezultatai ir pats jos atlikimo faktas, nes ieškovė kredito unija prašė iš atsakovo priteisti būtent per inventorizaciją nustatytą grynųjų pinigų trūkumą. Teisėjų kolegija dėl šio argumento nurodo, kad žala kredito unijai buvo padaryta atsakovo J. Ž. faktiškai atliktais veiksmais, kuriais jis pasiėmė iš unijos kasos 69 508,80 Eur grynaisiais pinigais. Nurodytos pinigų sumos išėmimas iš unijos kasos byloje nustatytas ir atsakovo neginčijamas, o inventorizacijos aktas, kuriame nustatytas unijos lėšų trūkumas, tik patvirtino nustatytas aplinkybes apie pinigų išėmimą.
  13. Nurodytas 69 508,80 Eur unijos lėšų išmokėjimas atliktas neturint teisinio pagrindo ir teisėto tikslo, todėl teismai pagrįstai pripažino lėšų išmokėjimą neteisėtu veiksmu. Dėl neteisėto lėšų išmokėjimo unija patyrė žalą, už kurią atsakingas yra tuometis unijos vadovas J. Ž. (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė neteisėtai išmokėtas lėšas atitinkančią žalos atlyginimo sumą priteisti iš atsakovo J. Ž.
  14. Dėl išdėstytų aplinkybių kasacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais. Nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų J. Ž. ir M. Ž., todėl ši nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 3 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus atsakovų J. Ž. ir M. Ž. kasacinio skundo, iš jų solidariai priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei KU ,,Taupa“. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir banko mokėjimo nurodymą, patvirtinančius 1149,50 Eur sumokėjimą advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą.
  2. Nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio (Rekomendacijų 7, 8, 8.14 punktai). Dėl to ieškovei iš atsakovų solidariai priteistinas 1149,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi atsakovams už jų paduotą kasacinį skundą atidėtas 2108 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo nutarties priėmimo. Dėl to valstybei iš atsakovų solidariai priteistina 2108 Eur žyminio mokesčio.
  4. Kasacinis teismas turėjo 26,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas solidariai iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti solidariai iš atsakovų J. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir M. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei KU ,,Taupa“ (j. a. k. 112040886) 1149,50 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt devynis Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti solidariai iš atsakovų J. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir M. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei 2134,90 Eur (du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt keturis Eur 90 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Danguolė Bublienė

 

 

                                                                      Rimvydas Norkus

 

 

                                                                      Gediminas Sagatys

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK2 2.82 str. Juridinių asmenų organų kompetencija ir funkcijos
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
  • CK6 6.67 str. Nesąžiningumo prezumpcija
  • CK3 3.88 str. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė
  • CK1 1.82 str. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CK2 2.87 str. Juridinio asmens organų narių pareigos
  • CPK
  • CPK 296 str. Pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai
  • CPK 55 str. Atstovavimas teisme juridiniams asmenims
  • CK2 2.81 str. Juridinio asmens organai
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga
  • CK6 6.279 str. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą
  • DK
  • 3K-7-124/2014
  • 3K-3-19/2013
  • 3K-3-420/2013
  • DK 224 str. Išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai
  • CPK 270 str. Sprendimo turinys
  • CK6 6.50 str. Trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-7-266/2006
  • 3K-3-234/2013
  • 3K-3-64-248/2016
  • 3K-3-334/2010
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • 3K-3-298-701/2016
  • 3K-3-19/2012
  • 3K-3-699/2013
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos