Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-97-2012].doc
Bylos nr.: 2K-97/2012
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                                                                                                  Baudžiamoji byla Nr. 2K-97/2012

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00787-2006-3

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                                                  1.1.12.1; 1.2.25.4.1; 2.1.7.1; 2.1.7.4; 2.6.4.1

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. sausio 10 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

                            teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. P. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 3125 Lt (25 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per šešis mėnesius.

Priteista N. P. nukentėjusiesiems D. A. 2136 Lt, A. G. 2636,80 Lt, iš AB „Lietuvos draudimas“ abiem nukentėjusiesiems po 863,20 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš N. P. Valstybinei ligonių kasai 266,20 Lt.

Pripažinta nukentėjusiajai J. R. teisė į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutartis, kuria nuteistosios N. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

              N. P. nuteista už tai, kad, vairuodama transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta dviejų žmonių sveikata, t. y. 2006 m. birželio 3 d., apie 14.50 val., Kauno rajone, Samylų seniūnijoje, kelio Kaunas–Pakuonis 1,6 kilometre, vairuodama automobilį „Mercedes Benz E220“, vykdama Pakuonio kryptimi, priartėjusi prie trišalės nereguliuojamos sankryžos, kur kairėje pusėje atsišakoja šalutinis kelias, vedantis į Gervėnupį, važiuodama minėto šalutinio kelio link, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 199 punkto reikalavimus, nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai nuo Pakuonio Kauno link važiavusiam A. G. vairuojamam automobiliui „Citroen Xantia“ ir su juo susidūrė; eismo įvykio metu automobilio „Mercedes Benz E220“ keleivė N. P. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, automobilio „Citroen Xantia“ vairuotojas A. G. ir keleivė D. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

              Kasaciniu skundu nuteistoji N. P. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutartį ir bylą nutraukti.

              Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 281 straipsnio 1 dalis) ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį.

              Kasatorė teigia, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, mano, jog byloje nepakanka įrodymų jos kaltei pagrįsti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos duomenis ir, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik 2009 m. spalio 21 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo kasatorės veiksmai, ir visiškai neatsižvelgė į 2006 m. gruodžio 27 d. bei 2007 m. lapkričio 21 d. specialistų išvadas, kuriose konstatuota, jog negalima nustatyti įvykio mechanizmo. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kodėl 2006 m. birželio 3 d. eismo įvykį specialistams pavyko atkurti tik 2009 m. spalio 21 d. Kasatorei nesuprantama, kodėl Lietuvos teismo ekspertizės centro patyrę specialistai pirmose dviejose specialisto išvadose, kurios atliktos remiantis tais pačiais ikiteisminio tyrimo duomenis, kaip ir trečiojoje, negalėjo atkurti eismo įvykio aplinkybių ir nustatyti jo kilimo priežasties.

Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, liudytojų J. R. ir V. R. parodymus laikydamas svarbiais, nesiaiškino, ar šie, važiuodami 70 km/val. greičiu, galėjo įvertinti eismo įvykį per galinį automobilio langą, matyti, ar N. P. automobilis buvo sustojęs, bei teisingai nustatyti atstumą tarp sustojusio jos automobilio ir kelio ašinės linijos. Taip pat teismas nesiaiškino, kokiu atstumu nuo eismo įvykio vietos buvo nutolęs šių liudytojų automobilis ir ar jie apskritai galėjo matyti eismo įvykį; šioms aplinkybėms patikrinti neatliktas eksperimentas. Kasatorės manymu, teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo K. P. parodymais, kuris į eismo įvykio vietą atvyko netrukus po įvykio ir matė automobilių išsidėstymą po susidūrimo. Pasak kasatorės, vertinant šių liudytojų parodymus buvo taikomi dvigubi standartai. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai atme N. P. teisinančius įrodymus ir vadovavosi tik nukentėjusiųjų parodymus patvirtinančiais bylos duomenimis.

Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teises, nes nesuteikė jai, kaip kaltinamajai, galimyb naudotis lygiomis procesinėmis teisėmis ir ignoravo abejonių vertinimo kaltinamojo naudai principą bei pareigą imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės.

Kasatorė pažymi, kad teismai nepagrįstai su eismo įvykiu susiejo pasekmes, neturinčias jokio priežastinio ryšio su eismo įvykiu, ir priteisė iš jos per didelį žalos atlyginimą nukentėjusiesiems. Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, kiekvieno atskirai nedetalizuodamas ir neįvertindamas bylos faktinių aplinkybių kontekste, o apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į nuteistosios skundo argumentus, šios klaidos neištaisė. Kartu kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties įžanginėje dalyje neteisingai nurodė pirmosios instancijos teismo N. P. priteistą žalą. Kasatorės manymu, šios klaidos (nurodant, kad nukentėjusiesiems priteistos 2136,80 Lt ir 2636,80 Lt sumos turtinei žalai atlyginti) leidžia daryti prielaidą, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą netinkamai. Remdamasi šiais argumentais, kasatorė laiko, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pasak kasatorės, nesant išsamaus ir visapusiško nukentėjusiųjų psichinės sveikatos sutrikdymo ar dvasinės būsenos aplinkybių ištyrimo, neįmanoma objektyviai įvertinti neturtinės žalos dydžio; nukentėjusieji turėjo įrodyti neturtinės žalos buvimą ir jos dydį (BPK 113 straipsnio 2 dalis ir Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Nukentėjusiesiems neįrodžius savo reikalavimų pagrįstumo, ieškinys turėjo būti atmestas arba perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Kasatorės manymu, teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, vertino tik kilusius padarinius, tačiau visiškai neatsižvelgė į kitus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kuris BK 95 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija) nustatytas penkeri metai, suėjo nuosprendžiui dar neįsiteisėjus, todėl manoma, jog byla kasatorei turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas šias nuostatas, to nepadarė.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad N. P. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, nepadaryta. Kasaciniame skunde išdėstyti analogiški argumentai, kaip ir apeliaciniame skunde, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai pasisakė. Šios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog nuteistosios vairuojamas automobilis susidūrė su nukentėjusiojo A. G. automobiliu, kai ši suko į kairę, o nukentėjusysis A. G. važiavo tiesiai priešinga kryptimi. Esant tokiai eismo situacijai, duoti kelią privalo vairuotojas, sukantis į kairę. Nors nuteistoji tvirtina, kad elgėsi pagal Kelių eismo taisykles ir prieš sukdama į kairę sustojo, o nukentėjusiojo A. G. vairuojamas automobilis įvažiavo į jos eismo juostą, šį nuteistosios teiginį paneigia bylos įrodymai. Iš tikrųjų ikiteisminio tyrimo metu dėl eismo įvykio mechanizmo buvo pateiktos trys specialisto išvados, dviejose iš jų nepakako techninių duomenų atsakyti į keliamus klausimus. Šie trūkumai ištaisyti dar ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo surinkti papildomi duomenys iš VĮ „Kauno regiono keliai, atliktas tardymo eksperimentas, kurio metu buvo fiksuojamas transporto priemonių išsidėstymas kelyje po eismo įvykio. Įvertinus visus ikiteisminio tyrimo metu papildomai surinktus duomenis, eismo įvykio tyrimas buvo paskirtas komisijai, kurio metu buvo panaudoti visi duomenys ir pateikta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad automobilių susidūrimo metu nuteistosios automobilis judėjo apie 57 km/h, o nukentėjusiojo A. G. apie 54 km/h greičiu. Iki susidūrimo A. G. automobilį intensyviai stabdė, dėl to užsiblokavę ratai paliko du lygiagrečius pėdsakus. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad automobiliai susidūrė nuteistosios vairuojamam automobiliui visu savo pločiu įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, skirtą važiuoti nuo Pakuonio Kauno link. Teismas šiuos objektyvius duomenis teisingai įvertino, todėl pagrįstai nesirėmė nuteistosios parodymais. Prokurorės manymu, pagrįstai nesiremta ir N. P. bei K. P. parodymais, nes jie neinformatyvūs (N. P. nurodė, kad eismo nestebėjo, skaitė, K. P. eismo įvykio metu nedalyvavo). Liudytojų J. R. ir V. R. parodymus teismas vertino teisingai kaip šalutinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas ne tik ištyrė ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, bet ir ėmėsi priemonių patikslinti šiuos duomenis, teisminio bylos nagrinėjimo metu paskirdamas ekspertizę nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti. Teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, objektyviai ir nešališkai įvertino ne tik atskirus įrodymus, bet susiejo juos į vieningą visetą bei nuosprendyje argumentavo, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Prokurorės teigimu, teismo pareiga vertinti įrodymus ir tai negali būti traktuojama kaip dvigubų standartų taikymas ar galimybės atėmimas naudotis lygiomis procesinėmis teisėmis.

Prokurorė nurodo, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančių normų nepažeidė. Šio teismo nutartis teisėta ir pagrįsta.

Atsiliepimu nukentėjusieji D. A. ir A. G. prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusieji nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktos trys specialistų išvados, tačiau dviejose iš jų nepakako techninių duomenų atsakyti į teikiamus klausimus. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti papildomi duomenys komisijai paskirtas eismo įvykio tyrimas ir duota specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad automobiliai susidūrė nuteistosios vairuojamam automobiliui visu savo pločiu įvažiavus į priešpriešinę eismo juostą.

Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas ne tik ištyrė ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, bet ir ėmėsi priemonių šiuos duomenis patikslinti, kai bylos nagrinėjimo metu buvo paskirta ekspertizė nukentėjusiųjų kūno sužalojimo laipsniui nustatyti. Teismas įvertino bylos įrodymus objektyviai ir nešališkai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Atsiliepime nurodoma, kad net ir be specialisto autotechniko išvados byloje pakanka įrodymų, kad N. P. išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir nepraleido priešais atvažiuojančio A. G. vairuojamo automobilio. Tai paliudijo byloje apklausti tiesiogiai įvykį matę J. R. ir V. R., kurie gyvena Vilniuje ir yra nepažįstami nei su A. G., nei su N. P.; jų parodymais netikėti nėra pagrindo. Šie liudytojai paaiškino, kad ties posūkiu Mercedes Benz E220“ automobilis išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su A. G. automobiliu Citroen Xantia. Visiems buvo akivaizdu, kad kalta Mercedes Benz E220“ vairuotoja, kuri po įvykio pripažino savo kaltę. Tai patvirtino ir byloje apklaustas autotechnikos specialistas R. Š., pateikęs byloje specialisto išvadą, kuris paaiškino, kad automobilis Mercedes Benz E220“ nebuvo sustojęs, susidūrimas įvyko šiam išvažiavus į priešingą eismo juostą.

Nukentėjusieji pažymi, kad nuteistosios parodymai nenuoseklūs, jie buvo keičiami siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apklausta 2006 m. birželio 12 d. N. P. nurodė, kad prieš sankryžą automobilį stabdė, mažino greitį, tačiau iki galo nebuvo sustojusi, tą patį 2006 m. birželio 13 d. apklausoje nurodė ir jos duk N. P., tuo tarpu vėlesnėse apklausose ir akistatoje su A. G. N. P. tvirtino, kad buvo visiškai sustojusi, nes pamatė dideliu greičiu viduriu kelio priešais atvažiuojantį A. G. automobilį. Tačiau šie nuteistosios aiškinimai paneigti minėtų liudytojų parodymais, specialisto išvada.

Nukentėjusieji atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistoji N. P. stengėsi vilkinti bylos nagrinėjimą ir tikėjosi sulaukti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino, nes tai ji, tai jos duk, tai ją gynusi advokatė vis susirgdavo, nors nepateikdavo teismui sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažymos (BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl to 2010 m. gruodžio 20 d. su skundu dėl bylos vilkinimo buvo kreiptasi į Kauno apygardos teismo pirmininką.

Kasacinis skundas netenkintinas.

 

Dėl BPK 376 straipsnio nuostatų taikymo

             

              Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie nustatyti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

              Taigi baudžiamojo proceso įstatymas, nustatydamas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus bei juos apibrėždamas, taip pat įpareigodamas kasacinės instancijos teismą nuosprendžius ar nutartis naikinti arba keisti vadovaujantis BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais (BPK 383 straipsnis), kasacinės instancijos teismui draudžia keisti arba naikinti apskųstus nuosprendžius ar nutartis kokiais nors kitais pagrindais.

              Kasatorės argumentai skunde apie tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai vertino įrodymus, nes juos turėjo vertinti kitaip, patys savaime nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, nes neatitinka BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų sąvokų. Teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų pagrindu teismas daro išvadas, taip pat ir apie įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms. Šiame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 1 straipsnio, 7 straipsnio ir 20 straipsnio reikalavimus, nes visas jos įrodinėtas aplinkybes atmetė, neįsigilinę į jas iš esmės, pasisakė tik apie apkaltinamojo nuosprendžio naudai esančias aplinkybes, be to, teismai, kasatorės nuomone, nenustatė visų bylos aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jos veiksmus nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jos kaltę. Apibendrindama kasatorė savo skundą grindžia tuo, kad teismai neišsamiai ištyrė bylos duomenis, kritikuoja 2009 m. spalio 21 d. specialisto išvadą, mano, kad teismai be pagrindo rėmėsi nukentėjusiųjų A. G., D. A., liudytojų V. ir J. R. parodymais, o nukentėjusiosios N. P. ir liudytojo K. P. (tokia pavardė nurodyta skunde) parodymais nesivadovavo, t. y. pripažino įrodymais tik nukentėjusiųjų naudai patvirtinančius duomenis, tačiau neatsižvelgė į visų bylos aplinkybių visumą bei netinkamai jas vertino.

              Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Taigi įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Pažymėtina ir tai, kad dauguma klausimų, susijusių su neišsamiu bylos aplinkybių ištyrimu, tokie pat, kaip ir kasaciniame skunde, buvo keliami ir nuteistosios apeliaciniame skunde ir dėl jų išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme; tai šioje byloje ir buvo padaryta. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

              Taigi, pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

              Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais kasatorė ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

              Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

 

Dėl N. P. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį

 

Kasatorė pagrįstai nuteista pagal  BK 281 straipsnio 1 dalį. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę, pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pažymėtina, kad BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta norma yra blanketinė. Nusikaltimo sudėties požymiai yra aprašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintose Kelių eismo taisyklėse. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustačius, kad būtent dėl N. P. padaryto KET 199 punkto (2002 m. gruodžio 11 d. redakcija) pažeidimo įvykusio eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiųjų A. G. ir D. A. sveikata, jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Duomenų, galinčių patvirtinti nuteistosios versiją, kad nukentėjusysis A. G., vairuodamas automobilį „Citroen Xantia, išvažiavo į jos eismo juostą, trenkėsi į jos vairuojamą stovintį automobilį „Mercedes Benz E220 ir taip eismo įvykio metu pažeidė KET reikalavimus, byloje nenustatyta. Priešingai nei teigia kasatorė, teismas nustatė jos kaltę dėl eismo įvykio ir konstatavo, kad pasekmės kilo dėl N. P. neatsargios kaltės – nusikalstamo pasitikėjimo.

Kasatorė skunde teigia ir tai, kad teismai susiejo su eismo įvykiu tas pasekmes, kurios šioje byloje neturi jokio priežastinio ryšio su eismo įvykiu ir tokiu būdu nepagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį bei nepagrįstai atmetė jos parodymus apie tai. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad nukentėjusysis A. G. jokių KET punktų reikalavimų nepažeidė, jis tiksliai vykdė KET reikalavimus, o juos pažeidė būtent kasatorė. Priežastinis ryšis tokiose baudžiamosiose bylose nustatomas tarp neteisėtų veikų ir dėl jų kilusių pavojingų padarinių. Nustatyta, kad neteisėtą veiką padarė tik N. P., kurios pažeidimas ir buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

 

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

 

Kaip minėta, kasacinio skundo motyvai, susiję su nauju bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas nagrinėja šiuos klausimus tik tuo aspektu, ar tinkamai buvo surinkti įrodymai ir ar juos renkant bei vertinant nebuvo pažeisti įstatymai.

BPK normos įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais bei visa tai tinkamai aprašyti nuosprendyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmestini. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad nekiltų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo.

Teismai šioje baudžiamojoje byloje minėtų įstatymų reikalavimų nepažeidė. Renkant, tiriant, analizuojant ir vertinant įrodymus buvo laikytasi BPK 20 straipsnio reikalavimų, teismas tik įsitikinęs jų patikimumu, jais rėmėsi nuosprendyje, kuriame išsamiai išdėstė savo išvadas ir motyvus, kodėl juos būtent taip įvertino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, teismo gali būti pripažįstami įrodymais ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Šioje byloje vienas iš pagrindinių įrodymų yra 2009 m. spalio 21 d. komisijos ekspertizės aktas, kurį ginčija kasatorė. Jos nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi šio specialisto akto išvadomis ir, be to, visiškai nepasisakė dėl kitų – ankstesnių specialistų išvadų, kuriose buvo nustatyta, jog nebuvo galimybės atkurti išsamios įvykio eigos. Kasatorė mano, kad, po įvykio praėjus keleriems metams, nebuvo galima nustatyti eismo įvykio kilimo priežasties. Taip pat ji skunde nurodo, kad teismas netinkamai rėmėsi nukentėjusiųjų A. G., D. A. bei liudytojų R. parodymais ir nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiosios N. P. ir liudytojo K. P. parodymais. Taigi šioje byloje yra skirtingos specialistų išvados (vienose nurodyta, kad negalima atkurti išsamios įvykio eigos, o paskutinioji atkūrė) ir dviejų skirtingų suinteresuotų grupių parodymai. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų byloje esančių specialistų išvadas, visų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini.

Priešingai nei nurodo kasatorė, teismai išsamiai ištyrė visą bylos medžiagą, išanalizavo ir įvertino visas specialistų išvadas bei kitus bylos įrodymus (protokolus, ekspertizių aktus, specialistų, eksperčių paaiškinimus) ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiųjų A. G., D. A. bei liudytojų R. parodymai yra patikimi, nes juos pagrindžia kita byloje esanti medžiaga, todėl nėra pagrindo jais abejoti ir nesiremti. Tuo tarpu teismas pagrįstai atmetė nuteistosios N. P., nukentėjusiosios N. P. ir liudytojo K. P. parodymus, nes teisingai nustatė, kad jie nėra nuoseklūs (nukentėjusioji keliskart apklausiama nurodė vis kitokias aplinkybes, o liudytojas atvyko į įvykio vietą jau po eismo įvykio), o be to, jų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga.

2009 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje, atliekant komisijai eismo įvykio tyrimą, buvo remtasi įvykio vietos apžiūros ir papildomos apžiūros protokolais, transporto priemonių techninės patikrinimo ir apžiūros protokolais bei papildomo eksperimento medžiaga ir, kaip parodė specialistas, – buvo atliktas eismo įvykio modeliavimas, remiantis eismo įvykio schema, protokolais ir planais, analizuojant automobilių sugadinimus bei pasitelkus atitinkamas programas, atkuriančias įvykio eigą (T. 1, b. l. 141-148). Šia išvada nustatyta, kad vairuotojos N. P. veiksmai – sukdama kairėje pusėje esančio šalutinio kelio link, jos važiavimo kryptimi, nedavė kelio priešpriešais pagrindiniu keliu artėjančiam nukentėjusiojo vairuojamam automobiliui, sudarydama jo eismo juostoje kliūtį, dėl to įvyko susidūrimas – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Tokią išvadą patvirtino ir teisiamajame posėdyje išanalizuoti bei tinkamai įvertinti nukentėjusiųjų A. G., D. A., liudytojų R. nuoseklūs ir išsamūs parodymai bei kiti bylos duomenys. Kasatorės, nukentėjusios N. P. ir liudytojo K. P. parodymai negalėjo būti pripažinti patikimais, nes jie prieštarauja minėtai 2010 m. spalio 21 d. specialisto išvadai ir kitai bylos medžiagai, todėl teisingai buvo atmesti. Apklausiama kasatorė teigė, kad sankryžoje visiškai sustojo ir į ją trenkėsi nukentėjusiojo vairuojamas automobilis išvažiavęs į jos eismo juostą. Tokių N. P. parodymų nepatvirtino nei specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog kasatorės automobilis susidūrimo metu judėjo 57 km/h greičiu, o nukentėjusiojo vairuojamas automobilis buvo intensyviai stabdomas, nei šio specialisto paaiškinimai teisme, kuriuose nurodyta, kad jeigu kasatorės vairuojamas automobilis būtų sustojęs, jis būtų nublokštas atgal, o nukentėjusiojo vairuojamas automobilis negalėtų palikti tiesių stabdymo pėdsakų, taip pat jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir patikrinti įrodymai. Kasatorės nurodyti nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai, taip pat nepatvirtina jos anksčiau minėtų parodymų: su ja važiavusi duk parodė, kad tuo metu skaitė žurnalą ir įvykio nematė, o liudytojas, kasatorės vyras, į įvykio vietą atvyko jau gerokai po įvykio.

Šioje byloje teismų sprendimai pagrįsti visų byloje surinktų įrodymų visuma. Teismų sprendimai tinkamai motyvuoti, pagrįsti ne prielaidomis, o įrodomąją vertę turinčiais duomenimis, neabejotinai pagrindžiančiais nuteistosios kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės  išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų sprendimai surašyti tinkamai, nepažeidžiant BPK reikalavimų: teismų nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia jokių bent kiek pagrįstų abejonių, padarytos išvados pagrįstos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, t. y. kuo remiantis vieni duomenys buvo pripažinti turintys įrodomąją vertę, o kiti atmesti. Procesinių pažeidimų nagrinėjant ir vertinant įrodymus nenustatyta, nuosprendyje veika, pripažinta įrodyta, aprašyta tinkamai, įvardijus visas būtinas jos padarymo aplinkybes bei jas pagrindus byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

 

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

 

Kasatorė tvirtina, kad dalis jos apeliacinio skundo argumentų liko neišnagrinėti, taigi byla nepatikrinta tiek, kiek to buvo prašoma skunde, šios instancijos teismas neįvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Šioje straipsnio dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliacinio skundo turinys: nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliaciniu skundu nuteistoji N. P. ginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą, skundą grindė tuo, kad teismas neišsamiai ištyrė bylos duomenis, neigė savo kaltę. Iš kasacinio skundo turinio išplaukia, kad kasatorė apskritai nesutinka ne tik su pirmosios instancijos teismo išvadomis, bet ir su apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

Apeliacinės instancijos teismas vertindamas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nurodė, kuriais įrodymais grindžiama nuteistosios kaltė, ir motyvus, dėl kurių atmetė kitus įrodymus. Kasatorės teiginiai, kad jos apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas neišsamiai, prieštarauja bylos medžiagai – apeliacinis skundas (T. 3, b. l. 118-119), Kauno apygardos teismo posėdžio protokolas (T. 3, b. l. 133-134), skundžiamos nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visi esminiai nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl visų bylos aplinkybių išsamaus ištyrimo, įrodymų vertinimo, jų pagrindu faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nuteistosios kaltės buvo aptarti ir motyvuotai paneigti. Apeliacinėje nutartyje atsakyta net į tuos klausimus, kurie nebuvo keliami apeliaciniame skunde, pvz., dėl baudžiamosios atsakomybės senaties, nors jau kasaciniame skunde neteisingai nurodyta, kad jie neišnagrinėti apeliaciniame teisme.

Teismas padarė pagrįstas išvadas dėl N. P. kaltės. Taigi į nuteistosios apeliaciniame skunde keltas abejones dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo argumentuotai atsakyta. Kaip minėta, visi esminiai apeliacinio skundo argumentai buvo nagrinėjami ir detaliai aptarti apeliacinio teismo nutartyje. Priimtoje apeliacinėje nutartyje į esminius nuteistosios N. P. argumentus (dėl neišsamiai ištirtų bylos duomenų, specialistų išvadų, nukentėjusiųjų A. G., D. A. ir liudytojų parodymų netinkamo vertinimo, nepagrįsto nuteisimo, nepagrįstai didelės žalos atlyginimo sumos) yra pakankamai išsamiai atsakyta bei paaiškinta.

Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Ta aplinkybė, kad, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindas pripažinti, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padarytas esminis BPK pažeidimas.

Nuteistoji kasaciniame skunde dar nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, nes savo nutarties įžanginėje dalyje neteisingai nurodė pirmosios instancijos teismo jai priteistą turtinę žalą, nors jai nebuvo priteista tokios žalos atlyginimo. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismo nutarties įžanginėje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas iš N. P. priteisė A. G. – 2636,80 Lt, o D. A. – 2136,80 Lt turtinei žalai atlyginti, nors pirmosios instancijos teismas tokios žalos jiems ir nebuvo priteisęs.

Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra nurodyta, kad N. P. priteisiama neturtinė žala nukentėjusiesiems A. G. – 3500 Lt ir D. A. – 3000 Lt, tačiau šių sumų dalis (po 863,20 Lt kiekvienam) priteista kaip neturtinė žala iš AB „Lietuvos draudimas“, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties įžanginėje dalyje lieka klaidingai nurodytos, kaip turtinė žala, nukentėjusiesiems iš kasatorės priteistinos sumos.

Tai laikytina technine nutarties surašymo klaida, kuri iš esmės nepažeidė kasatorės interesų ir nėra esminis BPK pažeidimas.

Kasacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

 

Dėl BK 95 straipsnio nuostatų taikymo

 

BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas.

BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti konkretūs baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, kuriems praėjus apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis BK 95 straipsnio prasme – tai tokia teisinė situacija, kai suėjus baudžiamajame įstatyme nustatytam terminui ir esant kitoms baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos.

BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos, pagal teismų praktiką, tai reiškia, kad pagal baudžiamąjį įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu.

Dėl to kiekvienu atveju spręsdamas, kuris baudžiamasis įstatymas kaltininkui turi būti taikomas, teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi kompleksiškai įvertinti tiek atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankciją, tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas, susijusias su nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtimi. Kasatorės argumentai, kad senaties termino taikymas susijęs su apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimu, yra nepagrįsti, nes jie prieštarauja tiek taikomos BK normos imperatyviosioms nuostatoms, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-332/2008, 2K-185/2011).

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje detaliai išdėstė, kad baudžiamosios atsakomybės senaties terminas nuteistajai N. P. nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo suėjęs, nurodė išsamius motyvus, su kuriais kasacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka ir jų nebekartoja, todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs tokią išvadą, tinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

 

Dėl neturtinės žalos dydžio

 

Skunde kasatorė teisingai nurodo, kad „neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai“. Toliau kasaciniame skunde nurodoma, jog teismai, nustatydami atlygintinos neturtinės žalos dydžius, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ir neteisingai suprato bei pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas. Taigi, kaip anksčiau minėta, tą pripažino ir pati kasatorė kasaciniame skunde; šie klausimai kasacine tvarka negali būti nagrinėjami, nes dėl jų pagal savo kompetenciją jau pasisakė žemesnių instancijų teismai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, kaip to reikalauja CK, jų nedetalizavo, neįvertino jų kiekvieno atskirai ir neanalizavo šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Su šiais kasatorės skundo argumentais negalima sutikti. Iš bylos duomenų ir nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiesiems, laikėsi CK 6.250 straipsnyje numatytų reikalavimų, nurodė žalos dydžio nustatymo kriterijus, sumažino neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir į N. P. turtinę padėtį, todėl ir šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.              Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad skundžiami sprendimai neperžengiant kasacinio skundo ribų yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.               Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistosios N. P. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                              Gintaras Goda

 

 

                                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė

 

 

                                                                                                                                            Rimantas Baumilas