Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-12-06][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-425-219-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-425-219/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 188608786 atsakovo atstovas
Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 288603320 atsakovo atstovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 188604955 atsakovo atstovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.10.5.2. Deliktinė atsakomybė
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
2.6.10.5.2.5. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
2.6. Prievolių teisė
2.2.4.7. Bylos dėl neturtinės žalos atlyginimo
2.6.10. Civilinė atsakomybė

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-425-219/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03588-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. N. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad 2006 m. kovo 24 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-10002-06 jam buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182  straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo. 2008 m. lapkričio 11 d. jis buvo laikinai sulaikytas įtariant, kad padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, o 2008 m. lapkričio 12 d. jam atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-11007-07 buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nutartimi ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė  suėmimas 2 mėnesiams. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutartimi kardomoji priemonė buvo pratęsta dviem mėnesiams. Be to, ieškovui 2010 m. birželio 18 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-11007-07 buvo pareikšti įtarimai dėl nusikaltimų, nustatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

4.       Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-11007-07 dėl ieškovui inkriminuoto BK 216 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo buvo nutrauktas nesant jo veikoje tokio nusikaltimo požymių, o dėl inkriminuotų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimų  išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00014-12. Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 18 d. nutarimu prie ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 medžiagos buvo prijungta ir iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10002-06 medžiagos į atskirą išskirta medžiaga, susijusi su ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų tyrimu. Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00014-12 dėl ieškovui inkriminuotų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikaltimų buvo nutrauktas suėjus patraukimo baudžiamosios atsakomybėn senaties terminui, o dėl inkriminuoto BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo – nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovo kaltę.

5.       Ieškovas FNTT atliktame ikiteisminiame tyrime įtariamojo statusą turėjo net 8 metus, iš kurių 4 mėnesius buvo taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Akivaizdu, kad net ir pačiam sudėtingam ikiteisminiam tyrimui atlikti, koks anaiptol nebuvo ieškovo atžvilgiu atliktasis (jo metu įtariamieji nesislapstė, parodymų nekeitė, nebuvo paieškomi, nebuvo teikiami teisinės pagalbos prašymai užsienio valstybių institucijoms, nebuvo renkami įrodymai užsienio valstybėse, ikiteisminiuose tyrimuose nedalyvavo liudytojai ar kiti asmenys iš užsienio, nebuvo verčiami dokumentai iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą ir pan.), aštuoneri metai yra nepateisinamai ilgas, nepagrįstas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį pažeidžiantis terminas. Lietuvos teismų praktikoje nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė pripažįstama žmogaus teisių pažeidimu, o tai reiškia valstybės (ikiteisminio tyrimo) institucijų veiksmų neteisėtumą.

6.       Ieškovas taip pat nurodė, kad nuo Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 23 d. nutarimo, kuriuo iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11007-07 medžiagos į atskirą buvo išskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00014-12, priėmimo iki Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 18 d. nutarimo, kuriuo ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00014-12 buvo nutrauktas, priėmimo ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00014-12 tebuvo apklaustas vienas liudytojas (2013 m. lapkričio 4 d.), suformuluota užduotis specialistui (2013 m. lapkričio 8 d.) ir gauta specialisto išvada (2013 m. lapkričio 27 d.). Taigi per dvejus paskutinius ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 metus iš esmės nebuvo atliekama jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, o tai, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, laikytina sunkiausia procesinio delsimo forma.

7.       Nagrinėjamu atveju, ieškovo nuomone, proceso delsimas yra pripažintinas abiem aspektais, t. y. tiek dėl to, kad per dvejus metus ikiteisminiame tyrime nebuvo atliekamai jokie procesiniai veiksmai, tiek dėl to, kad pats ikiteisminis tyrimas truko per ilgai. Kadangi ieškovui buvo inkriminuojami, be kita ko, sunkūs tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos grėsė reali laisvės atėmimo bausmė, visus tuos aštuonerius metus jis gyveno patirdamas nuolatinę įtampą, jausdamas netikrumą dėl savo likimo ir kamuojamas nežinomybės dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties. Dėl šios priežasties ieškovas negalėjo nei planuoti gyvenimo, nei jaustis, kad gali būti pats atsakingas už savo ateitį, o negalėdamas to daryti, nedrįso prisiimti įsipareigojimų, susijusių su šeimos kūrimu, jos planavimu, gyvenamojo būsto įsigijimu. Kitaip tariant, visus tuos aštuonerius metus ieškovas turėjo atsisakyti daugelio pačių įprasčiausių žmogaus poreikių tenkinimo, t. y. to, nuo ko priklauso žmogaus savijauta, psichinė sveikata ir kas suteikia gyvenimo pilnatvės jausmą. Jo savivertė buvo visiškai sutrypta, jis jautėsi sugniuždytas ir pažemintas. Dėl tokių išgyvenimų, kuriuos sukėlė nepateisinamai ilga ikiteisminio tyrimo trukmė, ieškovas patyrė neturtinę žalą, ją vertina 6000 Eur.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

8.       Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10002-06 pradėtas 2006 metais, jame ieškovui 2006 m. kovo 24 d. pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta daugybė procesinių veiksmų  kratų, apžiūrų, apklausų, pateikta specialistų išvadų, taip pat buvo atliekami operatyviniai veiksmai. Ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-11007-07 pradėtas 2007 m. liepos 30 d., jame ieškovui 2008 m. lapkričio 12 d. pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, padarymo, o 2010 m. birželio 18 d.  dėl nusikaltimų, įtvirtintų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Šiame ikiteisminiame tyrime taip pat buvo atlikta daugybė procesinių veiksmų  liudytojų apklausų, atlikti objektų ūkinės finansinės veiklos tyrimai, objektų apžiūra, ekspertizės, kratos, kurių metu paimtų dokumentų kiekis sudarė beveik 34 tūkstančius lapų, vyko šių dokumentų vertinimas. Tyrime buvo 14 įtariamųjų, atliktos 23 įtariamųjų ir liudytojų apklausos. Šio ikiteisminio tyrimo medžiagos apimtis buvo ypač didelė – 360 tomų, vėliau tyrimas buvo išskirtas į keturis ikiteisminius tyrimus. 2012 m. vasario 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-11007-07 dėl ieškovui inkriminuotų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimų išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00014-12. Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 18 d. nutarimu prie ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 medžiagos buvo prijungta ir iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10002-06 medžiagos į atskirą išskirta medžiaga, susijusi su ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų tyrimu.

10.       Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūra 2014 m. vasario 18 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą dėl ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, nutraukė suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, o dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje,  nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovo kaltę. Taigi baudžiamasis procesas baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-00014-12 ieškovo atžvilgiu truko nuo 2006 m. kovo 24 d. iki 2014 m. vasario 18 d., t. y. septynerius metus dešimt mėnesių ir 25 dienas. Tokia proceso trukmė, teismo vertinimu, gali atitikti įmanomai trumpiausio laiko reikalavimą tik esant svarių ją pateisinančių aplinkybių.

11.       Atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl sunkių finansinių nusikaltimų, tyrimo metu buvo tiriama daugybės asmenų veikla, jų tarpusavio ryšiai, analizuojamos sudėtingos finansinės schemos, o tam buvo reikalingos ekspertizės ir specialistų tyrimai, analizuojama daug informacijos ir duomenų, teismas padarė išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas, didelės apimties, todėl reikalaujantis daug laiko. Įvertinęs prie bylos prijungtą ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 medžiagą bei atsakovės atstovų paaiškinimus, teismas sprendė, kad iki 2012 m. vasario 23 d. pareigūnų veiksmai organizuojant ikiteisminį tyrimą buvo tinkami, todėl tyrimas iki tol vyko operatyviai, atsakingai, stropiai, intensyviai ir be nereikalingo delsimo, ir tokią baudžiamoje proceso trukmę lėmė objektyvios priežastys. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nei savo procesiniuose dokumentuose, nei nagrinėjant bylą nenurodė, kad iki nurodytos datos ikiteisminio tyrimo pareigūnai kokiais nors savo veiksmais ikiteisminį tyrimą vilkino ar atliko kokius nors konkrečius netinkamus veiksmus, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nepagrįstai užsitęsė.

12.       Teismas pripažino iš dalies pagrįstu ieškovo argumentą, kad nuo Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 23 d. nutarimo, kuriuo iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11007-07 medžiagos į atskirą buvo išskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00014-12, iki šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo 2014 m. vasario 18 d. iš esmės nebuvo atliekama jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, išskyrus: prokuroras 2012 m. kovo 13 d. išsiuntė FNTT Kauno valdybos viršininkui ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 06-1-11007-07, kurioje buvo priimtas 2012 m. vasario 23 d. nutarimas, su prašymu organizuoti ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 atskyrimą ir jo atlikimą; praėjus trims mėnesiams, 2012 m. birželio 21 d. FNTT Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus viršininkas kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą su prašymu prijungimui prie ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 20-9-00014-12 pateikti galutinio procesinio sprendimo, priimto ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-1-01018-09, kopiją, kurią jis gavo 2012 m. birželio 26 d.; 2013 m. lapkričio 8 d., t. y. beveik po pusantrų metų, buvo suformuluota užduotis FNTT Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos specialistams atlikti objektų tyrimą (suformuluoti 2 klausimai) ir 2013 m. lapkričio 27 d. tokia išvada buvo pateikta; 2013 m. lapkričio 4 d. buvo atlikta liudytojo apklausa. Taigi 2012 metais FNTT tyrėjas atliko vieną procesinį veiksmą  išsireikalavo procesinį sprendimą ir, praėjus beveik 1,5 metų, atliko du procesinius veiksmus  liudytojo apklausą bei suformulavo objektų tyrimą, pastarasis buvo atliktas pakankamai operatyviai. Įvertinęs šias aplinkybes, ikiteisminio tyrimo medžiagą ir atsakovės atstovų paaiškinimus, teismas pripažino, kad nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00014-12 vyko nepateisinamas tyrimo delsimas, dėl to jo bendra trukmė buvo per ilga. Taip, teismo vertinimu, buvo pažeista ieškovo teisė į ikiteisminį tyrimą per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką.

13.       Teismas, spręsdamas, ar buvo pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, be kitų kriterijų, kurie taikomi EŽTT praktikoje, įvertino ir asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesį. Teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad ieškovas, apklausiamas kaip įtariamasis, parodymus davė tik vieną kartą, vėliau atsisakė juos duoti, taip pat atsisakė ir advokato gynybos. Kiti du įtariamieji taip pat atsisakė teisės duoti parodymus. Dėl nurodytų aplinkybių teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo apsunkintas įtariamųjų elgesio (įtariamieji nesislapstė, parodymų nekeitė, nebuvo paieškomi ir pan.). Teismo nuomone, byloje esantys duomenys apie ieškovo ir kitų įtariamųjų vengimą bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais vengiant duoti parodymus neabejotinai turėjo reikšmės bendrai ikiteisminio tyrimo trukmei ir leidžia pagrįstai abejoti ieškovo siekiu, kad baudžiamojo proceso pabaiga būtų kuo greitesnė.

14.       Vertindamas atsakovės atstovų argumentą, kad ieškovas viso ikiteisminio tyrimo metu, turėdamas gynėją, nesikreipė nei į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą, nei į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo, kas reiškia, jog vykusio ikiteisminio tyrimo metu ieškovas baudžiamojo proceso nelaikė kaip trunkančio pernelyg ilgai, teismas sutiko su ieškovo atstovo argumentu, kad tai, jog ieškovas neišnaudojo visų gynybos priemonių ikiteisminio proceso metu, nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams suteikta teisė daryti pažeidimus. Kita vertus, teismo nuomone, ne visų gynybos priemonių išnaudojimas yra viena iš aplinkybių, kuri kartu su kitomis šioje byloje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis  ieškovo, kaip įtariamojo, savo kaltės iš dalies pripažinimu, atsisakymu duoti parodymus – sudaro pagrindą abejoti, ar ieškovas nesiekė, kad tyrimas būtų tęsiamas kaip galima ilgiau, nes norėjo išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl baudžiamosios atsakomybės senaties. Dėl šios priežasties teismas pripažino, kad atsakovės atstovų argumentas, jog ieškovas ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojo proceso nelaikė kaip trunkančio pernelyg ilgai, liko nepaneigtas.

15.       Spręsdamas klausimą dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų  pareigūnų neveikimu padarytos neturtinės žalos fakto ir priežastinio neteisėto neveikimo bei atsiradusios žalos ryšio, teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad neturtinės žalos patyrimo dėl pernelyg ilgai užsitęsusio proceso faktas yra preziumuojamas ir ieškovui nereikia jo įrodinėti. Teismas nurodė, kad ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neatleidžiamas nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas. Ieškovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo (dokumentų, pagrindžiančių, kad dėl nuolatinės įtampos, netikrumo jausmo dėl savo likimo, nežinomybės, savivertės sumažėjimo ir kt. jis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą ar psichologus), teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti buvus tokius ieškovo sveikatos ar psichologinės būsenos sutrikimus. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jo skyrybos su mergina įvyko būtent dėl to, kad jis negalėjo vykdyti veiklos savo įmonėje ar užsidirbti kitur, juolab kad ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, jog 2008 metais jis ilgą laiką buvo išvykęs į Angliją, ten dirbo. Teismo vertinimu, ieškovo argumentai, kad dėl baudžiamojo proceso, kurio pagrįstumo ieškovas neginčijo, trukmė turėjo esminę reikšmę jo darbui, iš esmės daugiau atspindi jo galimus turtinius praradimus, bet ne sunkius dvasinius išgyvenimus.

16.       Teismas padarė išvadą, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatuoti, jog dėl atsakovės veiksmų (neveikimo) ieškovui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar būtų buvęs padarytas toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų lemti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Teismo nuomone, byloje taip pat nėra įrodymų, jog ieškovas patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą, o deklaratyvaus pobūdžio teiginiais žala negali būti grindžiama. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. 

17.       Teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstą atsakovės atstovų prašymą taikyti byloje ieškinio senatį ir ieškinį atmesti šiuo pagrindu, nes Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 18 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-00014-12 kopija ieškovui buvo įteikta 2014 m. vasario 27 d., o su nagrinėjamu ieškiniu jis į teismą kreipėsi 2017 m. vasario 20 d., t. y. nepraleisdamas sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.

18.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. kovo 15 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą nepakeistą.

19.       Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo formuojama šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika, nurodė, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio. Todėl ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris minėtas būtinąsias šios civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

20.       Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šalių procesiniuose dokumentuose minimos sąvokos – bylos didelė apimtis, bylos sudėtingumas, didelis įtariamųjų byloje skaičius, sudėtingas ikiteisminis tyrimas – yra vertinamosios. Iš bylos medžiagos kolegija nustatė, kad baudžiamojoje byloje atsakomybėn buvo patraukta 14 įtariamųjų, procesinių veiksmų metu buvo paimta ir byloje sukaupta daugybė dokumentų, baudžiamosios bylos medžiagą sudarė 360 tomų, šią medžiagą reikėjo susisteminti, įvertinti, dėl to reikėjo skirti ekspertizes ir specialistų tyrimus, padaryti išvadas ir priimti procesinius teisinius sprendimus. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą apie bylos sudėtingumą, didelę jos apimtį ir spręsti, kad septynerių metų dešimties mėnesių ir 25 dienų ikiteisminis tyrimas truko ne dėl neteisėto valstybės pareigūnų veikimo. Kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis savo deklaratyvių teiginių, jog surinktų įrodymų, įtariamųjų ir atliktų jų apklausų skaičius baudžiamojoje byloje yra mažas, palyginti su ikiteisminio tyrimo trukme (CPK 178 straipsnis).

21.       Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl sunkių finansinių nusikaltimų, buvo tiriama daugybės asmenų veikla, jų tarpusavio ryšiai, analizuojamos sudėtingos finansinės schemos, tam atskleisti buvo vertinama daugybė informacijos ir duomenų, konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas, didelės apimties, reikalaujantis daug žmogiškųjų išteklių ir laiko sąnaudų. Kolegija pažymėjo, kad laiko ir pastangų sąnaudos neapsiriboja byloje atliktų procesinių veiksmų skaičiumi, įtariamųjų apklausų laiku, surašytų procesinių dokumentų teksto apimtimi. Tokių sąnaudų reikalauja ir susipažinimas su gauta informacija, informacijos analizė, įvertinimas ir išvadų padarymas. Įvertinusi bylos medžiagą, bylos dalyvių pateiktus procesinius dokumentus, kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai organizuojant ikiteisminį tyrimą buvo tinkami, byloje tyrimas ieškovo atžvilgiu vyko operatyviai, atsakingai, intensyviai ir be nereikalingo delsimo, o tokią baudžiamojo proceso trukmę lėmė objektyvios priežastys. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nenurodė konkrečių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, kuriais, jo manymu, ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstai vilkinamas.

22.       Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškovo elgesį baudžiamajame procese. Nors parodymų davimas yra įtariamojo teisė, o ne pareiga, tai, kolegijos vertinimu, savaime nereiškia, kad, vertinant proceso trukmę, įtariamojo elgesys nevertinamas apskritai. Priešingai, vadovaujantis EŽTT praktika, įtariamojo elgesys kompleksiškai su kitais baudžiamojo proceso trukmės kriterijais privalo būti įvertintas (nepriklausomai nuo to, ar tam tikras procesinis elgesys yra įtariamojo teisė ar pareiga). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju įtariamojo (ieškovo) elgesys taip pat padarė įtaką ilgai baudžiamojo proceso trukmei. Asmuo, kurio veiksmai ar neveikimas lemia ilgą baudžiamojo proceso trukmę, negali tikėtis dėl tokių savo veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas, nors ir teigdamas, jog ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo neatliekami net ir po keletą metų, nė viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) įtvirtin teisinių priemonių procesui skatinti nesinaudojo. Taigi, kolegijos vertinimu, vykusio ikiteisminio tyrimo ieškovas nelaikė kaip trunkančio pernelyg ilgai, o toks vertinimas atsirado tik praėjus beveik trejiems metams nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Kolegija pažymėjo, kad dėl kai kurių veikų ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, todėl ilga ikiteisminio tyrimo trukmė galėjo būti jam palanki aplinkybė.

23.       Kolegija nepagrįstais pripažino ieškovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo bendrąja prezumpcija, jog ilga baudžiamojo proceso trukmė savaime reiškia neturtinės žalos padarymą atsakomybėn patrauktam asmeniui. Kolegija nurodė, kad nepriklausomai nuo to, kokie teisėsaugos institucijų veiksmai (neveikimas) būtų vertinami, turi būti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės; ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas. Nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio tiek apskritai tokios žalos atsiradimo faktą, tiek jos dydį; jis neturtinės žalos kilimą ir egzistavimą grindė tik lakoniškais, bendro pobūdžio neigiamais išgyvenimais ir nepateikė leistinų įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo. Kolegija pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimą suponuoja ne bet kokie ieškovo išgyvenimai, kuriuos kiekvienam asmeniui sukeltų ikiteisminis tyrimas, o tik tie negatyvūs moralinio pobūdžio reiškiniai ir sutrikimai, kuriuos sukelia neteisėti pareigūnų veiksmai.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

24.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1.                       Byloje neteisingai buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 pateiktais išaiškinimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos, grindžiamos nepagrįstai ilgai užtrukusiu baudžiamuoju procesu, atlyginimo formuojama atsižvelgiant, be kita ko, ir į EŽTT jurisprudenciją dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su proceso trukme, pažeidimų. EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (pvz., EŽTT 1997 m. vasario 21 sprendimas byloje Guillemin prieš Prancūziją, peticijos Nr. 19632/92, par. 63; 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Apicella prieš Italiją, peticijos Nr. 64890/01, par. 93). Nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai netaikė minėtos EŽTT suformuotos prezumpcijos, kurią savo praktikoje taiko ir kasacinis teismas, taip pat nepagrįstai pareigą įrodyti neturtinę žalą dėl pernelyg užsitęsusio proceso nustatė ieškovui bei jam taikė neigiamus įrodinėjimo pareigos neįvykdymo padarinius.

24.2.                       Teismai netinkamai vertino įtariamojo elgesio įtaką proceso trukmei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010 pažymėta, kad pagal EŽTT praktiką asmeniui negali būti priekaištaujama dėl sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Toks EŽTT jurisprudencijoje suformuluotas draudimas priekaištauti asmeniui dėl sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis, be kita ko, reiškia ir tai, kad asmens sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis faktas niekaip negali būti panaudotas prieš taip tomis teisėmis besinaudojusį asmenį. Nagrinėjamu atveju teismai nukrypo nuo šios teisės aiškinimo bei taikymo praktikos ir ieškovo sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis faktą naudojo prieš jį, nes ilgą baudžiamojo proceso trukmę pateisino, be kita ko, ieškovo elgesiu atsisakant duoti parodymus, nors tokio elgesio nelaikė neteisėtu ir nepripažino, kad ieškovas šia (atsisakymo duoti parodymus) teise naudojosi nesąžiningai ir (ar) ja piktnaudžiavo. Aplinkybė, kad ieškovas per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį nesinaudojo nė viena iš BPK įtvirtintų teisinių priemonių procesui skatinti, taip pat negali būti naudojama prieš ieškovą, vertinant jo elgesio įtaką proceso trukmei. BPK 2 straipsnio kylanti valstybės pareiga užtikrinti, kad tyrimas būtų atliktas per trumpiausią laiką, atsiranda nepriklausomai nuo asmens, prieš kurį tyrimas yra pradėtas, pastangų skatinti procesą, todėl ikiteisminio tyrimo trukmė, kaip šioje byloje ieškovo įrodinėjamos neteisėtos atsakovės veikos požymis, yra vertintina ne subjektyviuoju, o objektyviuoju aspektu.

24.3.                       Apeliacinės instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ri. Ieškovas savo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą grindė ikiteisminio tyrimo proceso delsimu, pasireiškusiu tiek nepateisinamai ilga paties ikiteisminio tyrimo trukme, tiek jokių procesinių veiksmų per dvejus metus ikiteisminiame tyrime neatlikimu. Pirmuoju aspektu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad baudžiamasis procesas baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-00014-12 ieškovo atžvilgiu truko nuo 2006 m. kovo 24 d. iki 2014 m. vasario 18 d., tačiau tokią trukmę pripažino esant pateisinamą. Antruoju aspektu teismas nustatė, kad nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2014 m. vasario 18 d. ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atlikti tik du procesiniai veiksmai  apklaustas liudytojas ir suformuluota objektų tyrimo užduotis, o nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu išvis nebuvo atliekama jokių procesinių veiksmų. Tokį delsimą procese pirmosios instancijos teismas pripažino nepateisinamu ir pažeidžiančiu ieškovo teisę į ikiteisminį tyrimą per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką. Nors šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytos išvados nė viena iš šalių apeliaciniu skundu neginčijo, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminiame tyrime apskritai nebuvo jokio delsimo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas paneigė dalį pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išvadų, savo iniciatyva išplėtęs apeliacinio skundo argumentų sąrašą bei analizavęs tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nebuvo remtasi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį.

25.       Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1.                       Byloje buvo tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad jo minima prezumpcija (pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą) yra absoliuti ir visiškai atleidžianti jį nuo pareigos įrodinėti patirtą neturtinę žalą bei savaime valstybės atstovams perkelia įrodinėjimo naštą dėl to, kad neturtinė žala nebuvo padaryta. Nepriklausomai nuo to, kokie teisėsaugos institucijų veiksmai (neveikimas) būtų vertinami, turi būti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės. Ieškovas nagrinėjant bylą nepateikė leistinų įrodinėjimo priemonių, pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo.

25.2.                       Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Dedeman prieš Turkiją, peticijos Nr. 12248/03). Šie kriterijai turi būti vertinami kompleksiškai, o ne atsietai, suteikiant vienam ar kitam kriterijui prioritetą prieš kitus, kaip tai yra daroma kasaciniame skunde, t. y. suteikiant prioritetą tik valstybės institucijų veiksmų vertinimui ir nevertinant paties įtariamojo (ieškovo) veiksmų. Taigi, įtariamojo elgesys baudžiamajame procese yra ir privalo būti vienas iš vertinimo kriterijų, kuris kompleksiškai su likusiais dviem kriterijais gali lemti vienokias ar kitokias teismo išvadas dėl proceso trukmės. Apeliacinės instancijos teismas tokį kompleksinį vertinimą atliko ir padarė pagrįstą išvadą, kad įtariamojo elgesys taip pat lėmė ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir kad asmuo, kurio veiksmai ar neveikimas lemia ilgą baudžiamojo proceso trukmę, negali tikėtis dėl tokių savo veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo. Vykusio ikiteisminio tyrimo metu ieškovas baudžiamojo proceso nelaikė kaip trunkančio pernelyg ilgai, o toks vertinimas atsirado tik praėjus beveik trejiems metams nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus jo kaltę pagrindžiančių įrodymų (t. y. vadovaujantis vienu iš nekaltumo prezumpcijos principo elementų, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) ir dėl senaties. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, tai ilga ikiteisminio tyrimo trukmė galėjo būti ieškovui visiškai palanki aplinkybė.

25.3.                       Kasacinio skundo argumentai dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų peržengimo yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovės atstovai nuo pat proceso pradžios nuosekliai laikėsi pozicijos, kad savavališkumo ir piktnaudžiavimo teise požymių ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmai neturėjo, o visas ikiteisminis tyrimas, atsižvelgiant į jo sudėtingumą (tiek faktinių bylos aplinkybių, tiek teisės taikymo aspektu) bei itin didelę apimtį, neužtruko pernelyg ilgai, o procesiniai veiksmai buvo atliekami laiku.

26.       Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o ieškovo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1.                       Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnį, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas (neteisėtus veiksmus (neveikimą), padarytą žalą ir priežastinį ryšį), o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas. Ieškovo nurodytas EŽTT praktikoje suformuotas aiškinimas, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena, yra reikšmingas tik prieš tai konstatavus visas atsakomybės sąlygas bei nustatant patirtos neturtinės žalos dydį. Tačiau žalos dydžio nustatymas yra galimas tik prieš tai konstatavus kitas valstybės deliktinės atsakomybės sąlygas, pirmiausia  neteisėtus veiksmus. Teismui nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nebuvo jokio pagrindo taikyti ieškovo nurodomą prezumpciją.

26.2.                       Remiantis tiek kasacinio teismo, tiek EŽTT formuojama praktika, proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui. Taigi teismai, nagrinėdami baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumą, privalo atsižvelgti į įtariamojo (kaltinamojo) elgesį. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovo elgesio vertinimas neturėjo lemiamos įtakos pripažįstant, kad ikiteisminio tyrimo trukmė buvo pateisinama.

26.3.                       Apeliacinės instancijos teismas neperžengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir nepažeidė CPK 320 straipsnio nuostatų. Ieškovas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, nes teismas, nustatęs, jog nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ikiteisminiame tyrime nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, pripažino, kad tuo metu vyko nepateisinamas ikiteisminio tyrimo delsimas, dėl to jo bendra trukmė buvo per ilga ir tokiu būdu buvo pažeista ieškovo teisė į ikiteisminį tyrimą per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką, tačiau vėliau konstatavo, jog ieškovas neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti ikiteisminio tyrimo pagrįstumą taip pat ir minėtu laikotarpiu bei dėl to pasisakyti.

27.       Atsakovės atstovė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o ieškovo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1.                       Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Nepaisant to, kad ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnį, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Be to, atsakovės atstovai byloje įrodė, kad ieškovo nurodyta neturtinė žala grindžiama tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

27.2.                      Teismų praktikoje yra nustatyti baudžiamojo proceso trukmės vertinimo kriterijai, tarp kurių yra ne tik konkrečios bylos sudėtingumas ir valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, bet ir asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys. Nagrinėjamu atveju įtariamojo (ieškovo) atsisakymas duoti parodymus nebuvo vertinamas kaip vienintelis kriterijus, lėmęs ilgą proceso trukmę, nes teismas kompleksiškai įvertino ir faktus bei aplinkybes tiek dėl nagrinėtos ikiteisminio tyrimo bylos sudėtingumo, tiek dėl valdžios institucijų elgesio organizuojant bylos procesą.

27.3.                       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje savo iniciatyva apeliacinio skundo argumentų sąrašo neišplėtė, o analizavo būtent šalių tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į jį pateiktus argumentus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, taikymo sąlygų

 

28.       CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai.

29.       Kasacinio teismo praktikoje, nuosekliai formuojamoje aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, išaiškinta, kad ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atve, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30.       Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32.       Vien ta aplinkybė, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju turi būti įvertintos valstybės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ar pagrįstai buvo taikomos procesinės prievartos priemonės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33.       Teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio šios kategorijos bylose, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar, vadovaujantis kasacinio teismo suformuota CK 6.272 straipsnio taikymo praktika, yra įrodytos valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

 

Dėl baudžiamojo proceso trukmės, kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

 

35.       Ieškovo šioje byloje pareikštu ieškiniu prašomas priteisti žalos atlyginimas siejamas su jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką baudžiamajame procese pažeidimu. Taigi, nagrinėjamoje byloje aktuali kaltinamojo (įtariamojo) teisė į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką.

36.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje.

37.       Dėl šios asmens teisės ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; kt.). Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi nurodytos asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją aiškinant ir taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

38.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimo byloje Grauslys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97, par. 60; 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Norkūnas prieš Lietuvą; peticijos Nr. 302/05).

39.       Kartu kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40.       Byloje teismų nustatyta, kad bendra baudžiamojo proceso (ieškovo atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo) trukmė – septyneri metai dešimt mėnesių 25 dienos, t. y. beveik aštuoneri metai. Tokia baudžiamojo proceso trukmė, kaip teisingai nurodė teismai, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; EŽTT 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą byloje Novikas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45756/05; 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Giedrikas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 51392/07; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Fišmanas ir Griflit Ltd, peticijos Nr. 23523/05, par. 46), savaime yra labai ilga. Pažymėtina, kad šiuo atveju procesas vyko tik vienoje – ikiteisminio tyrimo – pakopoje ir galiausiai buvo nutrauktas pasibaigus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, baudžiamosios bylos taip ir neperdavus teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia ikiteisminio tyrimo trukmė gali būti pateisinama tik išimtiniais atvejais, esant itin svarių priežasčių. 

41.       Priežasčių (veiksnių, motyvų), pateisinančių ilgą baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) trukmę, buvimas gali būti konstatuojamas tik pakankamai išsamiai nustačius proceso eigą ir chronologiją, konkrečius proceso trukmę lėmusius veiksnius ir įvertinus, ar, esant konkrečių bylos aplinkybių visumai, šie veiksniai iš tiesų leidžia pagrįsti konkrečią proceso trukmę ir padaryti išvadą, kad atitinkamo asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą buvo užtikrinta (nepažeista).

42.       Teisėjų kolegija, nepaneigdama ieškovo įrodinėjimo pareigos civiliniame procese, atkreipia dėmesį į tai, kad pernelyg griežtas ir (ar) formalus šios pareigos aiškinimas bylose dėl pagal Konvenciją garantuojamų teisių, pavyzdžiui, teisės į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, gynimo gali sumažinti nacionalinės teisinės gynybos priemonės (civilinio ieškinio) veiksmingumą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ieškovui ieškinyje suformulavus „įrodomą“ reikalavimą dėl teisės į kuo trumpiausią procesą pažeidimo, t. y. nurodžius pakankamai aplinkybių ir argumentų, leidžiančių teigti (įrodinėti), kad ši teisė galėjo būti pažeista, teismas turi tokį reikalavimą išnagrinėti vadovaudamasis Lietuvos ir EŽTT praktikoje suformuotais principais ir remdamasis atitinkamos baudžiamosios bylos (ikiteisminio tyrimo) medžiaga, šalių pateiktais įrodymais bei įvertindamas jų argumentus. Šiame kontekste ieškovo įrodinėjimo pareiga negali būti interpretuojama kaip reikalaujanti, be kita ko, įrodyti, kad nėra išimtinių itin svarių veiksnių, pateisinančių labai ilgą ikiteisminio tyrimo, galiausiai nutraukto pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senačiai, trukmę.

43.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, bylos sudėtingumas – didelė apimtis, sudėtingumas, didelis įtariamųjų byloje skaičius – yra vertinamasis kriterijus. Tačiau šio kriterijaus (bylos sudėtingumo) turinio atskleidimas kiekvienu atveju turi būti pakankamai konkretus, kad leistų padaryti išvadą, ar konkrečios bylos sudėtingumas, atsižvelgiant į konkrečius valstybės institucijų veiksmus procese, pateisino jo trukmę. Šiuo aspektu reikalaujamas proceso eigos nustatymo ir vertinimo detalumo laipsnis skirtingose bylose gali varijuoti priklausomai nuo konkrečios situacijos, tačiau bet kuriuo atveju iš teismo sprendimo motyvų turi būti aiškios pagrindinės bylos sudėtingumo charakteristikos ir esminiai proceso eigos momentai, jame atlikti institucijų veiksmai, jiems atlikti panaudoto laiko pagrįstumas ir kt.

44.               Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai šios nutarties 42, 43 punktuose nurodytų aiškinimų laikėsi tik iš dalies.

45.               Teismai teisingai nustatė, kad svarstomas ikiteisminis tyrimas (tyrimai) buvo atliekamas sudėtingoje byloje. Tokią išvadą patvirtina, be kita ko, didelė bylos apimtis (ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 medžiaga – 26 tomai, ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11007-07 – 360 tomų), veikų, galimai padarytų 2004–2006 m., dėl kurių viso buvo įtariama 14 asmenų ir kurios buvo daromos naudojant 15 Lietuvos ir užsienio įmonių, organizuotas ir finansinis pobūdis bei sudėtingumas, lemiantis poreikį atlikti sudėtingus tyrimo veiksmus (be kitų, specialiųjų žinių reikalaujančius tyrimus), analizuoti tiriamų veikų padarymo mechanizmą, asmenų tarpusavio ryšius ir kt. Bylos sudėtingumą, be kita ko, taip pat rodo aplinkybė, kad viena iš tiriamų veikų buvo susijusi su tuo metu nauju ir sudėtingu teisės klausimu – Europos Sąjungos paramos gavimu apgaule, parama buvo gauta technikos požiūriu naujam objektui statyti. Be to, kelios įmonės, kurias panaudojant buvo tariamai daromos tiriamos veikos, buvo registruotos užsienio valstybėse (be kita ko, Jungtinės Amerikos Valstijose). Taigi bylai būdingas vadinamasis tarptautinis elementas, jis EŽTT praktikoje išskiriamas kaip svarbus bylos sudėtingumo rodiklis, atsižvelgiant į specifines laiko sąnaudas, susijusias su tarptautine teisine pagalba, galintis pateisinti ilgesnį procesą (pvz., Fišmanas ir Griflit Ltd).

46.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bylos sudėtingumas gali pateisinti ilgesnį procesą tik tuo atveju, jeigu institucijos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, tinkamai organizavo ir vykdė baudžiamąjį procesą. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai iš esmės teisingai nurodė, kad toks sudėtingas tyrimas reikalauja daug žmogiškųjų išteklių ir jų laiko sąnaudų, šios sąnaudos neapsiriboja byloje atliktais ir procesine tvarka įformintais procesiniais veiksmais.           

47.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde teismų išvados dėl atsižvelgiant į bylos sudėtingumą pagrįstos ikiteisminio tyrimo trukmės laikotarpiu iki 2012 m. vasario 23 d. iš esmės neginčijamos. Taigi dėl proceso trukmės šiuo laikotarpiu vertinimo šioje kasacinėje nutartyje plačiau nepasisakytina.

48.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 23 d. nutarimo, kuriuo iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11007-07 (dėl, be kita ko, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų įgijimo apgaule ir jų legalizavimo) medžiagos į atskirą buvo išskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00014-12 (dėl ieškovo įmonės veiklos galimai siekiant išvengti PVM), prie kurio 2013 m. sausio 18 d. nutarimu prijungta ir iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10002-06 medžiagos išskirta medžiaga dėl analogiškų ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų, iki šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo 2014 m. vasario 18 d. iš esmės neatlikta jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų: be elementarių organizacinių priemonių, reikalingų nutarimui dėl tyrimo atskyrimo įgyvendinti, 2013 m. lapkričio 8 d. buvo suformuluota užduotis finansinės veiklos specialistams atlikti objektų tyrimą (2 klausimai), jų išvada pateikta 2013 m. lapkričio 27 d.; be to, 2013 m. lapkričio 4 d. apklaustas vienas liudytojas.

49.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyta situacija vertintina kaip akivaizdus labai ilgas – beveik dvejų metų trukmės – procesinis delsimas, už kurį visiškai atsakingos valstybės institucijos.

50.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tokią situaciją, nurodė, kad dėl minėto nepateisinamo delsimo bendra tyrimo trukmė buvo per ilga, taigi buvo pažeista ieškovo teisė į ikiteisminį tyrimą per kuo trumpiausią laiką. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, dėl jų nepasisakė ir dėl proceso trukmės vertinimo išdėstė prieštaringas išvadas: viena vertus, nurodė, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis; kita vertus, konstatavo, kad surinktų įrodymų visuma nepagrindžia ieškovo įrodinėjamos pozicijos, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, kad jis nepagrįstai užsitęsė dėl pareigūnų netinkamų veiksmų (apeliacinės instancijos teismo nutarties 32 punktas).

51.       Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog baudžiamojo proceso trukmė iš esmės buvo tinkama, padaryta nemotyvuotai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant bendrai labai ilgai beveik aštuonerių metų ikiteisminio tyrimo trukmei ir akivaizdžiam dvejų metų procesiniam delsimui, kurio metu tyrimas iš esmės nebuvo atliekamas ir už kurį atsakingos institucijos, ieškovo teisė į jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo (įtarimo) nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką buvo pažeista.

 

Dėl kaltinamojo (įtariamojo) elgesio baudžiamajame procese įtakos valstybės atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį

     

52.       Vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo atsirasti žalai arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

53.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamoji, bylose ieškovo dideliu neatsargumu gali būti pripažįstamas toks jo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar aplaidumo sudarė prielaidas pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Elgdamasis nerūpestingai ar aplaidžiai, asmuo iš dalies prisiima negatyvių padarinių riziką, o sprendžiant klausimą, ar pats nukentėjusysis savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidinimo, būtina nustatyti šių veiksmų tiesioginį ar netiesioginį ryšį su žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 59 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

54.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ieškovo teisės į įmanomai trumpiausią baudžiamąjį procesą pažeidimą, sprendė, jog ir paties ieškovo elgesys turėjo įtakos proceso trukmei (ją pailgino). Tokia išvada, kuriai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, iš esmės grindžiama ieškovo procesine pozicija dėl parodymų davimo ir teisinės gynybos priemonių dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės nepanaudojimu šio tyrimo metu. Teismų nuomone, šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti ieškovo siekiu, kad baudžiamasis procesas būtų kuo greičiau užbaigtas, tuo tarpu šio proceso nutraukimas dėl baudžiamosios atsakomybės senaties buvo ieškovui palankus. Teisėjų kolegija su tokia skundžiamuose procesiniuose sprendimuose išdėstyta pozicija nesutinka.

55.               Bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad kaltinamasis (įtariamasis) neturi pareigos bendradarbiauti su valstybės institucijomis ir padėti joms spartinant savo baudžiamosios bylos procesą, tačiau jo elgesys yra objektyvus veiksnys, kuris gali nulemti proceso pailginimą arba iš esmės prie to prisidėti; valstybė už tai neatsako. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu procesinius delsimus daugiausia arba visa apimtimi sukėlė pareiškėjas, valstybė paprastai nelaikoma atsakinga už ilgą procesą, ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo nenustatoma (pvz., 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Beržinis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20508/08). Be to, ir tuo atveju, kai konstatuojama, kad, nepaisant kaltinamojo prisidėjimo prie proceso pailginimo, proceso trukmė vis dėlto buvo pernelyg ilga, ir dėl to galiausiai atsakinga valstybė, toks elgesys gali būti reikšmingas sprendžiant žalos atlyginimo klausimą (pvz., 2010 m. sausio 5 d. sprendimas byloje Šulcas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35624/04). Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl neturtinės žalos, grindžiamos nepagrįstai ilgai užtrukusiu baudžiamuoju procesu, atlyginimo atsižvelgiant, be kita ko, į EŽTT praktiką, iš esmės laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir joje nurodytą EŽTT praktiką). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad, esant minėtai prezumpcijai, gali būti ir situacijų, kai tokios žalos nenustatoma arba nustatoma tik minimali žala, pavyzdžiui, tais atvejais, kai proceso vilkinimą visiškai ar iš dalies sukėlė pareiškėjo elgesys arba kai delsimų kilo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo valstybės institucijų (pvz., 2006 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97, par. 204; 2015 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Rutkowski ir kiti prieš Lenkiją, peticijų Nr. 72287/10, 13927/11, 46187/11 ir 591 kitų, par. 182; 2015 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Piper prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44547/10, par. 56–69 ir 73–74; 2016 m. birželio 28 d. sprendimas byloje O’Neill ir Lauchlan prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 41516/10 ir 75702/13; 2017 m. sausio 12 d. sprendimas byloje McNamara prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22510/13). Teismų sprendimas šiuo aspektu turi būti pagrindžiamas pateikiant pakankamus motyvus (Scordino prieš. Italiją (Nr. 1), par. 204).

56.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis pirmiau išdėstyta teismų praktika, bendros įrodinėjimo taisyklės sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės dėl (galimai) pernelyg ilgo proceso klausimą aiškintinos ir taikytinos laikantis, be kita ko, EŽTT sprendimuose aiškinamų Konvencijos reikalavimų. Vadinasi, civilinėje byloje nepaneigus neturtinės žalos atsiradimo dėl pernelyg ilgo proceso prezumpcijos, ieškovui nereikia įrodinėti tokios žalos atsiradimo fakto, tačiau jo pateikti įrodymai šiuo aspektu yra reikšmingi nustatant konkretų patirtos žalos dydį.

57.       Teismai skundžiamuose sprendimuose nukrypo nuo išdėstytų teismų praktikos reikalavimų, tik formaliai nurodę minėtą neturtinės žalos prezumpciją, jos realiai netaikė, nes, neišdėstę pakankamų motyvų šiai prezumpcijai paneigti, sprendė, kad ieškovas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo.

58.       EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje kaltinamojo (įtariamojo) atsisakymas duoti parodymus, nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso baigties, paprastai savaime netraktuojamas kaip aplinkybė, turinti lemiamą reikšmę sukeliant procesinių delsimų ir prisidedanti prie proceso pailginimo (pvz., EŽTT 2004 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Németh prieš Vengriją, peticijos Nr. 60037/00; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Yaroshovets ir kiti prieš Ukrainą, peticijos Nr. 74820/10). Šiuo aspektu EŽTT sprendimuose, be kita ko, nurodoma, kad kaltinamajam negali būti priekaištaujama dėl teisės tylėti įgyvendinimo ir kad pareiga įrodyti jam pareikštą kaltinimą priklauso prokurorui (pvz., Németh prieš Vengriją, par. 29).

59.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų abstraktus kaltinamojo atsisakymo duoti parodymus vertinimas kaip elgesio, sukeliančio procesinį delsimą, už kurį atsakingas šis proceso dalyvis, o ne valstybė, iš esmės reikštų jo teisės į įmanomai trumpiausią procesą apribojimą visais atvejais, išskyrus kai jis duoda teisingus (be kita ko, ir save kaltinančius) parodymus. Tokia pozicija būtų nesuderinama su tokiais svarbiais teisingo bylos nagrinėjimo elementais kaip apsauga nuo parodymų davimo prieš save ir nekaltumo prezumpcija (su atitinkamais pakeitimais, Yaroshovets ir kiti prieš Ukrainą, par. 171). Teisėjų kolegijos nuomone, nors negalima atmesti galimybės, kad išimtiniais atvejais, esant tam tikroms konkrečioms specifinėms aplinkybėms, kai įtariamojo atsisakymas duoti parodymus akivaizdžiai apsunkino ir užtęsė įrodinėjimo procesą, į tai galėtų būti atsižvelgiama vertinant proceso trukmę ar patirtos neturinės žalos dydį, toks vertinimas turėtų būti išsamiai motyvuojamas nepažeidžiant minėtų asmens baudžiamojo proceso metu turimų teisių esmės. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje skundžiamuose procesiniuose sprendimuose teismai tokių motyvų nepateikė, o bylos, susijusios su ilgu finansinio pobūdžio veikų tyrimu, kuriam esminę reikšmę paprastai turi dokumentiniai įrodymai, aplinkybės nesuteikia pagrindo traktuoti ieškovo procesinės pozicijos dėl parodymų davimo ar atsisakymo juos duoti kaip reikšmingai prisidėjusios prie proceso trukmės. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovui nepalankios išvados negali būti daromos atsižvelgiant į kitų įtariamųjų atsisakymą duoti parodymus.

60.       Dėl ieškovo teisinės gynybos priemonių dėl galimai pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės nepanaudojimo baudžiamojo proceso metu teisėjų kolegija kartoja teismų praktikos nuostatą, kad baudžiamųjų procesinių teisinės gynybos priemonių nepanaudojimas yra reikšminga aplinkybė vertinant valstybės veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą, bet savaime netraktuojama kaip asmens „prisidėjimas“ prie atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kitokios išvados nėra pagrindo daryti ir nagrinėjamoje byloje, juolab atsižvelgiant į joje aktualių gynybos priemonių pobūdį ir veiksmingumą. Šiuo aspektu dėl kreipimosi į prokurorą pažymėtina, kad šis subjektas ir yra atsakingas, už, be kita ko, ikiteisminio tyrimo organizavimą taip, kad jis būtų atliekamas per kuo trumpiausią laiką, bei jo terminų pratęsimą. BPK 215 straipsnyje įtvirtinta svarbi teisinės gynybos priemonė, kurią taikant gali būti užkirstas kelias teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimui arba toks pažeidimas nutrauktas (dėl prevencinių teisinės gynybos priemonių svarbos žr., be kita ko, EŽTT 2013 m. spalio 15 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Savickas ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 66365/09, par. 85; 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Michelioudakis prieš Graikiją, peticijos Nr. 54447/10, par. 75–76). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į aptariamos priemonės reglamentavimą ir gana negausią (neišplėtotą) teismų praktiką dėl jos taikymo (juolab dar ankstesniu laikotarpiu, kai vyko svarstomas baudžiamasis procesas), ši priemonė iš principo (kiek aktualu nagrinėjamai bylai) traktuotina kaip fakultatyvi, ir jos nepanaudojimas paprastai savaime negali nulemti išvados dėl įtariamojo prisidėjimo prie tyrimo trukmės, nesuinteresuotumo įmanomai trumpiausiu procesu ar paneigti neturtinės žalos atsiradimo dėl pernelyg ilgo proceso prezumpciją.          

61.       Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamųjų procesinių teisinės gynybos priemonių nepanaudojimas nagrinėjamoje byloje yra viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgtina vertinant ieškovo dėl proceso trukmės patirtos neturtinės žalos dydį.

62.               Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pernelyg ilgo proceso nutraukimo pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senačiai reikšmės nagrinėjamoje byloje, pažymi, kad, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, bendriausia prasme ilgo proceso baigtis (konkretus jo rezultatas) neturi reikšmės vertinant jo trukmės pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Tačiau, tai, kad per ilgą laiką proceso nepavyksta užbaigti išsprendus bylą iš esmės, juolab kai procesas vyksta tik vienoje stadijoje, yra aplinkybė, rodanti didesnę teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimo tikimybę ir tokį pažeidimą esant sunkesnį.

63.       Paprastai proceso baigtis, be kita ko, jo nutraukimas pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, savaime netraktuojama kaip aplinkybė, paneigianti neturtinės žalos atsiradimo dėl pernelyg ilgo proceso prezumpciją (pvz., EŽTT 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Stasevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 43222/04; 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Zabulėnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 44438/04). Kartu EŽTT praktikoje pripažįstama ir tai, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, tokią žalą gali kompensuoti arba žymiai sumažinti dėl ilgos proceso trukmės kaltinamojo gauta konkreti (baudžiamoji) procesinė nauda, kuri tame procese jį tenkina (pvz., su atitinkamais pakeitimais, EŽTT 2012 m. kovo 6 d. sprendimas byloje Gagliano Giorgi prieš Italiją, peticijos Nr. 23563/07; žr., priešingai, 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Pantea prieš Rumuniją (Nr.2), peticijos Nr. 36525/07, par. 26; 2018 m. balandžio 10 d. spendimas byloje Brudan prieš Rumuniją, peticijos Nr. 75717/14).  

64.       Minėta, kad šiuo atveju baudžiamoji byla niekada nebuvo perduota teismui, ikiteisminis tyrimas nutrauktas pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir teismų praktiką ieškovas neturėjo galimybės siekti, kad procesas, nepaisant pasibaigusios senaties, būtų tęsiamas. Be to, dėl daugelio jam inkriminuojamų veikų tyrimas buvo nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis baudžiamojo proceso baigtis, vertinama atskirai ar kartu su pirmiau aptartais ieškovo elgesio aspektais, negali būti traktuojama kaip aplinkybė, paneigianti teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimą ar šalinanti dėl jo paprastai padaromą neturtinę žalą.

65.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad ieškovas būtų taip prisidėjęs prie proceso pailginimo arba dėl ilgos proceso trukmės gavęs tokios procesinės naudos, kad tai būtų pagrindas daryti išvadą, jog už proceso trukmę atsakingas jis, o ne valstybės institucijos, arba paneigtų dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso patirtos neturtinės žalos, atlygintinos priteisiant piniginę kompensaciją, prezumpciją. Vadinasi, dėl nustatyto teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimo jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

 

Dėl patirtos neturtinės žalos dydžio

 

66.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Šiais kriterijais, kurių sąrašas nėra baigtinis, teismai privalo remtis ir nustatydami neturtinės žalos dydį už asmens teisės į tinkamą teismo procesą (kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką) pažeidimą.

67.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl per ilgo baudžiamojo proceso atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, be bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste, analizuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo, taip pat atsižvelgtina į valstybės, turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių bendrą materialinį lygį, be to, konkrečioje byloje teismo konstatuotas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

68.       Šios nutarties 55 punkte minėta, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena. EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinių teismų motyvavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo išeities taškas turi būti minėta tokios žalos atsiradimo prezumpcija, o sprendimas priteisti mažesnį žalos atlyginimą arba iš viso jo nepriteisti turi būti pagrįstas pateikiant pakankamus motyvus pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus (pvz., 2008 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Martins Castro ir Alves Correia de Castro prieš Portugaliją, peticijos Nr. 33729/06, par. 54; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Dimitrov ir Hamanov prieš Bulgariją, peticijų Nr. 48059/06 ir 2708/09, par. 125; Scordino prieš Italiją (Nr. 1), par. 204).

69.       Teisėjų kolegija, nustatydama ieškovui priteistino žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į šios nutarties 51, 65 punktuose nurodytas aplinkybes, taip pat į šios nutarties 67 punkte nurodytus teismų praktikoje suformuotus kriterijus, būtent į bendrą labai ilgą proceso trukmę (beveik aštuoneri metai), į tai, kad procesas visą laiką vyko vienoje – ikiteisminio tyrimo stadijoje, nutrauktas neišsprendus kaltinimų iš esmės, nustatytas bent vienas akivaizdus ilgas delsimas, kai faktiškai nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai; kita vertus, ilgai proceso trukmei didelės įtakos turėjo ir bylos sudėtingumas; ieškovo teisės didžiąją proceso dalį suvaržytos palyginti nedaug (suėmimas buvo taikytas keturis mėnesius, tačiau dar gana ankstyvoje tyrimo stadijoje, 2008 m. pabaigoje  2009 m. pradžioje, kai procesas nebuvo labai užtrukęs, o vėliau taikytos švelniausios kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir asmens dokumento paėmimas), jis nė karto nepasinaudojo baudžiamosiomis procesinėmis gynybos priemonėmis dėl pernelyg ilgos tyrimo trukmės (žr. šios nutarties 61 punktą), į teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamo žalos atlyginimo dydžius (pvz., su atitinkamais pakeitimais 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06; Giedrikas prieš Lietuvą).   

70.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovui iš Lietuvos Respublikos priteistina 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. Ši suma, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.        

71.       Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovės taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 2500 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

72.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Dėl nurodytos priežasties skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

73.       CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

74.       Šioje byloje ieškovo pareikštas materialusis teisinis reikalavimas atsakovei dėl 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, jo naudai iš atsakovės priteistinas 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu konstatuotina, kad ieškinys yra patenkintas 42 proc. dalimi, o atmestas – 58 proc. dalimi, bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstytinos vadovaujantis šiomis proporcijomis.

75.       Ieškovas turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 1000 Eur advokato pagalbai už ieškinio surašymą; 150 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose; 900 Eur advokato pagalbai už apeliacinio skundo surašymą; 900 Eur advokato už kasacinio skundo surašymą. Jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro 2950 Eur. Prašomos priteisti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.2, 8.10, 8.13, 8.19 punktuose nustatytų dydžių.

76.       Atsižvelgiant į ieškovo patenkintų reikalavimų dalį (42 proc.), jam iš atsakovės priteistina 1239 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

77.       Atsakovei atstovaujančios institucijos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šios joms neatlygintinos.

78.       Kasacinis teismas patyrė 2,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ši suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos atlyginimas valstybei nepriteistinas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 15 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui T. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2500 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1239 (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Danguolė Bublienė

 

 

        Sigita Rudėnaitė

 

 

        Vincas Verseckas


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 300 str. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu
  • BK 182 str. Sukčiavimas
  • CPK
  • CK
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • BPK
  • 3K-7-375/2011
  • 3K-3-75/2010
  • BPK 2 str. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK6 6.272 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • e3K-3-347-687/2018
  • BPK 44 str. Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu
  • 3K-7-7/2007
  • 3K-3-428/2009
  • e3K-3-670-378/2015
  • CK6 6.282 str. Atsižvelgimas į nukentėjusio asmens kaltę ir padariusio žalą asmens turtinę padėtį
  • 3K-3-63-378/2018
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala
  • CK6 6.37 str. Palūkanos pagal prievoles
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas