Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2021-10-21][nuasmeninta nutartis byloje][eA-2409-552-2021].docx
Bylos nr.: eA-2409-552/2021
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija 188613242 atsakovas
Kategorijos:
5. Užsieniečių teisinė padėtis

?

Administracinė byla Nr. eA-2409-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03172-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.4

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. spalio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. T. (N. T.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas N. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-549 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ ((duomenys neskelbtini) piliečiui N. T.) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. spalio 22 d. pateikė prašymą (toliau – ir Prašymas) Ambasadai išduoti nacionalinę vizą. Ambasada 2019 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, nes pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų (Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kilo pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad, nesutikdamas su Ambasados 2019 m. lapkričio 22 d. Sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. kovo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1608-484/2020 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4032-442/2020, kuriuo nusprendė pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą tenkinti; panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, jog Ambasada, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, priėmė skundžiamą Sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, nes pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų.

5.       Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4032-442/2020 aiškiai konstatavo, jog Ambasados sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą negalėjo būti grindžiamas ne tik Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bet dar ir 19 straipsnio 1 dalies 3 ir 10 punktais, nes Ambasada užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę tiesiogiai siejo su prieš tai aptartų dokumentų nepatikimumu, todėl skundžiamas Ambasados Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei prieštaraujantis minėtam LVAT sprendimui. Pareiškėjas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimu buvo nustatytos visos aplinkybės ir jokių naujų aplinkybių bei įrodymų nebuvo pateikta, todėl Ambasada, pakartotinai nagrinėdama prašymą išduoti nacionalinę vizą, negalėjo Sprendimo grįsti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

6.       Pareiškėjas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Apostille pažyma neatlieka patvirtinimo funkcijos, jog pareiškėjas turi galiojantį C, CE kategoriją, nes ši pažyma tik patvirtina dokumento kilmę, asmens parašo ar įstaigos antspaudo arba ženklo tapatumą, taip pat pasirašiusio asmens pareigas. Pareiškėjas teigė pateikęs informaciją, kurios patikimumas buvo patvirtintas svarbiais ir patikimais dokumentais, jog pareiškėjas turi galiojančią C, CE kategoriją, tą patvirtino ir LVAT. Pareiškėjas akcentavo, kad Vizų išdavimo tvarkos aprašo 78.14  punkte yra įtvirtinta tik Vizų tarnybos teisė, bet ne pareiga pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille), todėl atsisakyti išduoti nacionalinę vizą vien šiuo pagrindu yra nepagrįsta, juolab, pareiškėjo kvalifikacija (jog turi galiojančią C, CE kategoriją) buvo pagrįsta įrodymais, t. y. buvo pateiktas vairuotojo pažymėjimas bei buvusio darbdavio išduota pažyma. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog iš pirminio Užsieniečių registro vizų modulio matyti, jog iš pradžių Ambasada pati pripažino ir nekilo abejonių, jog kategoriją CE, leidžianti vairuoti sunkiasvorius automobilius su priekaba pareiškėjas turi nuo 2018 m. gruodžio 29 d., tačiau paskui Ambasada pakeitė savo nuomonę ir šioje byloje pateikė Užsieniečių registro vizų modulį, kuriame jau teigia, jog visgi pareiškėjas neturi reikiamos C, CE kategorijos.

7.       Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai remiasi (duomenys neskelbtini) patikrinimo aplinkybėmis (patikrinimas, kurio metu buvo nustatyta, kad įmonė ne visada informuoja Migracijos departamentą apie neatvykusius įsidarbinti ar nutraukus darbo sutartį su užsieniečiu), kadangi tarp Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje motyvų dėl 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos nėra nurodyta, jog buvo remiamasi šia 2020 m. rugpjūčio 25 d. Migracijos departamento pateikta informacija. Be to, anksčiau nagrinėtoje byloje dėl pareiškėjo tapataus skundo dėl nacionalinės vizos neišdavimo buvo konstatuota, jog „nagrinėjamu atveju atsakovas neišreiškė jokių abejonių dėl minėtos įmonės patikimumo ar jos vykdomos veiklos“. Pareiškėjas teigė, kad nėra pagrindo abejoti įmonės (duomenys neskelbtini) patikimumu. Be to, 2020 m. liepos 27 d. pranešimas dėl laikino neįdarbinimo yra tik laikinas sprendimas ir tik dėl naujai įdarbinamų darbuotojų. Tuo tarpu pareiškėjo įdarbinimo procesas yra pradėtas jau seniai, yra pateikti visi reikalingi dokumentai įdarbinimui ir trūksta tik nacionalinės vizos, kurios neišduoda Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje. (duomenys neskelbtini) yra suinteresuota tuo, jog pareiškėjas N. T. būtų įdarbintas, juolab už jį pati sumoka žyminį mokestį, kad būtų kreipiamasi į teismą dėl sprendimų apskundimo dėl nacionalinės vizos neišdavimo. Pareiškėjas prašė teismo nesiremti atsakovo nurodyta teismų praktika, nes nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės yra skirtingos.

8.       Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM, atsakovas) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

9.       Atsakovas nurodė, kad Ambasada, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – kai užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.

10.        Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 22 d. Prašyme deklaravo kelionės į Lietuvą tikslą – darbą tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. LVAT 2020 m. birželio 23 d. sprendime konstatavo, kad profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamas tik reikalavimas turėti C, CE kategorijas, todėl siekiant nustatyti, ar užsienietis atitinka tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamus reikalavimus, reikia įvertinti užsieniečio pateiktų C, CE kategorijų turėjimą patvirtinančius dokumentus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas kartu su Prašymu kaip C, CE kategorijų turėjimą patvirtinančius dokumentus pateikė (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimo kopiją, kurios tikrumas nėra paliudytas dokumentų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos, ir (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą.

11.       Atsakovas pabrėžė, kad pagal teisės aktų reikalavimus, dokumentas, patvirtinantis užsieniečio kvalifikaciją, turi būti patvirtintas pažyma (Apostille) arba legalizuotas; dokumento legalizavimas ar patvirtinimas pažyma Apostille reikalingas tam, kad vienoje valstybėje išduoti oficialūs dokumentai galiotų kitoje valstybėje, bei pažymėjo, kad nagrinėjant pareiškėjų (duomenys neskelbtini) pateiktus prašymus išduoti vizą yra nustatoma nemažai galimai padirbtų ar suklastotų patvirtinamųjų dokumentų, todėl (duomenys neskelbtini) išduodamų dokumentų tvirtinimas pažyma Apostille konsuliniam pareigūnui leidžia įsitikinti pateiktų dokumentų autentiškumu. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o pateikta (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) srities institucijos pažyma apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nėra patvirtinta Apostille, todėl atsakovas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų turėjimo fakto. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas patvirtino, kad Ambasadai pakartotinai nagrinėjant jo Prašymą nepateikęs jokių naujų dokumentų, todėl atsakovas laikėsi nuomonės, jog pareiškėjas nepateikė reikiama tvarka patvirtintų jo kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų.

12.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2020 m. liepos 27 d. uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) viešame informaciniame pranešime nurodyta, kad asmenų iš (duomenys neskelbtini) atvykimas į Bendrovę yra laikinai sustabdytas. Atsakovas pažymėjo, jog konsulinis pareigūnas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo 2019 m. spalio 22d. prašymą išduoti nacionalinę vizą, 2020 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi konsultacijos į Lietuvos specialiąsias tarnybas. 2020 m. rugpjūčio 25 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo patikrinta ir nustatyta, kad įmonė ne visada informuoja Migracijos departamentą apie neatvykusius įsidarbinti  asmenis ar nutraukus darbo sutartį su užsieniečiu.

13.       Atsakovas papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad po LVAT 2020 m. birželio 23 d. sprendimo konsulas turėjo besąlygiškai išduoti vizą, bei pažymėjo, jog LVAT neperėmė ir negali perimti konsulinio pareigūno, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcijų dėl vizos išdavimo, o sprendimus dėl vizų išdavimo priima Ambasados pareigūnai.

14.       Atsakovas nurodė niekada nekeitęs pozicijos dėl pareiškėjo pareigos kartu su Prašymu pateikti vairuotojo pažymėjimo originalą arba notarine tvarka paliudytą jo nuorašą bei (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą patvirtintą pažyma Apostille, bei pažymėjo, kad pagal teisės aktų nuostatas, dokumentų legalizavimo ar tvirtinimo pažyma (Apostille) nereikalaujama, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar ES teisės aktus dokumentas yra atleistas nuo legalizavimo ar tvirtinimo pažyma (Apostille).

 

II.

 

15.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo N. T. skundą patenkino: panaikino Ambasados 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-549 ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

16.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas jau anksčiau buvo pateikęs prašymą išduoti nacionalinę vizą, ir Ambasada 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu atsisakė išduoti vizą pareiškėjui tuo pagrindu, jog užsienietis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų; kilo pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo bei dėl rimto pagrindo manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Teismas pažymėjo, kad ginčas dėl minėto sprendimo teisėtumo buvo nagrinėjamas teisme, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendime konstatavo, jog atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą dėl to, kad pareiškėjas neturi reikiamos profesijos įgūdžių. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neturi reikalingų profesinių įgūdžių ir dėl to Ambasados priimtas sprendimas neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos yra teisėtas bei pagrįstas. Pareiškėjo profesinę kvalifikaciją ir įgūdžius patvirtina jam išduotas vairuotojo pažymėjimas bei buvusio darbdavio išduota pažyma.

17.       Teismas konstatavo, kad, vykdydama LVAT sprendimą, Ambasada iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo Prašymą ir priėmė Sprendimą, kuriuo antrą kartą atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, pareiškėjui nepagrindus numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kilus abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Ambasada sprendė, kad pareiškėjo dokumentai neatitinka vizos išdavimo tvarkos aprašo reikalavimų, t. y. pareiškėjas nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų turėjimo fakto.

18.       Teismas pažymėjo, kad vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos ir Vizų išdavimo tvarkos aprašo nuostatos. Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnyje.

19.       Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Ambasada, pakartotinai nagrinėdama Prašymą, negalėjo Sprendimo grįsti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, bei pažymėjo, kad Ambasada, nustačiusi neatitikimus, nepaisant to, kad prašymas nagrinėjamas pakartotinai, gali priimti sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui nacionalinę vizą ir atsisakymą grįsti Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, jei užsienietis ar pateikti dokumentai neatitinka nustatytų reikalavimų. Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad priimant sprendimus dėl nacionalinės vizos išdavimo / neišdavimo, Ambasada ne tik turi patikrinti nurodytas aplinkybes bei dokumentus, bet ir turi tai atlikti laikydamasi teisės aktuose nustatytos tvarkos, t. y. iškilus klausimų dėl pareiškėjo turimų profesinių įgūdžių ir / ar jo pateiktų dokumentų, yra galimybė iškilusius neaiškumus išsiaiškinti.

20.       Teismas nustatė, kad Ambasada, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo Prašymą, pareiškėjo pokalbiui nekvietė, neprašė pareiškėjo pateikti papildomų dokumentų (tinkamai patvirtinto (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimo arba originalo; (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) srities pažymos, patvirtintos Apostille), patvirtinančių Prašyme ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, nors tokia pareiga Ambasadai nustatyta Vizų išdavimo tvarkos aprašo 79 punkte. Teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktų nuostatas, pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, nėra privaloma, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokią pažymą Ambasadai pateikė savanoriškai, siekdamas pagrįsti įgytą darbo patirtį, bet byloje nėra duomenų apie tai, kad Ambasada būtų reikalavusi pareiškėjo pateikti atitinkamai patvirtintą pažymą, o šis atsisakė tai padaryti.

21.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo nurodytos aplinkybės, jog asmenų iš (duomenys neskelbtini) atvykimas į Bendrovę yra laikinai stabdomas, padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) viešojoje erdvėje pateikta informacija iš esmės buvo skirta susidariusiai epidemiologinei situacijai Bendrovėje (dėl Covid-19) suvaldyti, tačiau ji niekaip nepaneigia, jog Bendrovės pareiškėjui išduotas tarpininkavimo raštas yra neaktualus ar atšauktas. Tokių duomenų byloje nėra pateikta.

22.       Teisėjų kolegija atmetė atsakovo atsiliepimo argumentus, jog jie, priimdami skundžiamą Sprendimą, įvertino 2020 m. rugpjūčio 25 d. Migracijos departamento pateiktą informaciją, kad įmonė (duomenys neskelbtini) ne visada informuoja Migracijos departamentą apie neatvykusius įsidarbinti ar nutraukus darbo sutartį su užsieniečiu, kadangi tarp Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje motyvų dėl 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos nėra nurodyta, jog buvo remiamasi šia 2020 m. rugpjūčio 25 d. Migracijos departamento pateikta informacija. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog Ambasada, nagrinėdama ankstesnį pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, neišreiškė jokių abejonių dėl minėtos įmonės patikimumo ar jos vykdomos veiklos.

23.       Teismas padarė išvadą, kad priimtas Ambasados Sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, nes jį priimant nebuvo laikomasi Vizų tvarkos aprašo nuostatų bei LVAT 2020 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4032-442/2020 pateikto aiškinimo.

 

III.

 

24.       Atsakovas Užsienio reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidė bylos esmės, netyrė esminių bylos faktinių aplinkybių.

27.       Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas Ambasadai nepateikė (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą pateikė nepatvirtintą pažyma Apostille, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų turėjimo fakto.

28.       Atsakovas akcentuoja, kad teisės aktai numato reikalavimą dėl parašo tikrumo, o URM internetinėje svetainėje www.urm.lt yra paskelbta vieša informacija: „Valstybės, kuriu išduoti oficialūs dokumentai tvirtinami pažyma Apostille“, čia Nr.115 nurodytas(duomenys neskelbtini), taigi, atsakovo nuomone, URM, kaip vizų tarnyba, pareiškėjams –(duomenys neskelbtini), yra viešai pateikusi reikalavimą pateikti (duomenys neskelbtini) valstybės oficialius dokumentus patvirtintus pažymą „Apostille“.

29.       Atsakovas pažymi, kad, pagal teisės aktų nuostatas, pareiškėjas turėjo pareigą pateikti konsului (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimo originalą arba notarine tvarka paliudytą jo nuorašą ir (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą, patvirtintą pažyma Apostille, o konsulas neturėjo pareigos prašyti pareiškėjo pateikti minėtus dokumentus, nes tokia pareiškėjo pareiga yra nustatyta teisės aktuose.

30.       Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, imdamasis aiškinti Vizos išdavimo tvarkos aprašo 78.14 punkto sąvoką „vizų tarnyba turi teise pareikalauti“ kaip konsulinio pareigūno pareigą pareiškėją pakviesti pokalbiui ir / ar kaip prašymą pareiškėjui pateikti papildomus dokumentus, nepagrįstai ignoravo tą aplinkybę, jog pagal Įstatymo 21 straipsnio 9 dalį, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras kartu su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru, o Vizų išdavimo tvarkos aprašą patvirtino Užsienio reikalų ministras kartu su Vidaus reikalų ministru, o URM nustatė, jog (duomenys neskelbtini) yra valstybė, kurios išduoti oficialūs dokumentai tvirtinami pažyma ,Apostille“.

31.       Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir nepagrįstai konstatavo, jog Ambasada, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo Prašymą, pareiškėjo pokalbiui nekvietė, neprašė pareiškėjo papildomų dokumentų, nors tokia pareiga Ambasadai nustatyta Vizų išdavimo tvarkos aprašo 19 punkte, bei pažymi, jog pareiškėjui buvo žinomas LVAT sprendimas, ir jis galėjo teikti papildomus dokumentus, tačiau pareiškėjas ir jo atstovas visą laiką aplamai neigė ir neigia pareiškėjo pareigą teikti konsului bet kokius dokumentus, patvirtintus pažyma Apostille. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Ambasada negalėjo pareiškėjo pakviesti pokalbiui, nes pareiškėjo Prašymas buvo svarstomas Lietuvos Respublikos Ambasadoje Maskvoje, tuo tarpu pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini).?

32.       Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė ir netaikė LVAT teisminės praktikos, svarbios teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui, be to, panaikindamas Ambasados konsulinio pareigūno 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, faktiškai perėmė konsulinio pareigūno, kaip viešojo administravimo subjekto, funkciją dėl vizos išdavimo, ir iš to galima daryti išvadą, kad konsulinis pareigūnas privalėjo ir ateityje privalės besąlygiškai tenkinti pareiškėjo Prašymą ir išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

33.       Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (58.4.3.2)NV58-549, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

34.       Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo skundą, panaikino Ambasados 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-549 ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, konstatavęs, kad priimtas Ambasados Sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, nes jį priimant nebuvo laikomasi Vizų tvarkos aprašo nuostatų bei LVAT 2020 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4032-442/2020 pateikto aiškinimo.

35.       Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidė bylos esmės, netyrė esminių bylos faktinių aplinkybių.

36.       Pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

37.        Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjo ir atsakovo ginčas dėl nacionalinės vizos išdavimo jau buvo sprendžiamas administraciniuose teismuose. Atsakovo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjui tuo pagrindu, jog užsienietis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų; kilo pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo bei dėl rimto pagrindo manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2,3 ir 10 punktai).Šios abejonės buvo grindžiamos tuo, kad pareiškėjas neturi reikalingų profesinių įgūdžių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4032-442/2020 be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjo profesinę kvalifikaciją ir įgūdžius patvirtina jam išduotas vairuotojo pažymėjimas bei buvusio darbdavio išduota pažyma, todėl įpareigojo Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

38.       Taigi, atsakovas vykdydamas minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, privalėjo iš naujo įvertinti pareiškėjo pateiktus dokumentus ir priimti motyvuotą sprendimą dėl vizos išdavimo. Nagrinėjamu atveju atsakovas 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-549 grindė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu - pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų. Esant tokioms aplinkybėms, kiti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyti nacionalinės vizos neišdavimo pagrindai nėra aktualūs nagrinėjamam ginčui ir jais atsakovas negalėjo teisme argumentuoti savo pozicijos.

39.       Apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, jog teismas pripažino Ambasadą nevykdžius pareigos pakviesti pareiškėją pokalbiui arba paprašyti pateikti papildomus dokumentus. Aptardama šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad konsuliniai pareigūnai Vizų išdavimo tvarkos aprašu nėra tiesiogiai įpareigoti reikalauti papildomų dokumentų ar kviesti pokalbio asmenį, pageidaujantį gauti vizą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, susiję su tuo, kad Ambasada, priimdama ginčijamą sprendimą, nevykdė Vizų išdavimo tvarkos aprašo 79 punkte numatytos pareigos, nėra tikslūs.

40.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektai yra saistomi inter alia (be kita ko, įskaitant) gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Tai reiškia, jog viešojo administravimo subjektas, vykdydamas administracinę procedūrą, yra saistomas gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvų ir kitų viešojo administravimo principų, todėl asmenų prašymus turi nagrinėti atidžiai, rūpestingai ir visapusiškai bei priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą. Atsakovas, spręsdamas vizų išdavimo klausimus, veikia kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jo veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylančius imperatyvus. Pagal gero administravimo principą, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu. Atsižvelgus į tai, kad Sprendimas yra individualus administracinis aktas, jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.)

41.       Įvertinus ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrą ir jo pagrindimą gero administravimo principo požiūriu, pripažintina, kad Ambasados darbuotojai, atidžiai ir rūpestingai vertindami pareiškėjo pateiktus dokumentus ir veikdami nešališkai bei objektyviai, privalėjo atsižvelgti, jog pareiškėjas šiuos dokumentus jau buvo pateikęs 2019 metais, tuo metu, pirmą kartą atsisakant išduoti nacionalinę vizą, jam nebuvo išsakytos jokios pretenzijos, susijusios su netinkamu darbdavio pažymos patvirtinimu pažyma Apostillear vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo nepateikimu. Taigi, teismo keliu nuginčijęs atsakovo argumentus, susijusius su tinkamos kvalifikacijos bei reikiamų profesijos įgūdžių turėjimu, pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, jog jo pateikti dokumentai yra tinkami ir pakankami. Dėl šios aplinkybės nėra pripažįstami pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, liečiantys tai, jog pareiškėjas pats neteikė ar atsisakė teikti papildomus dokumentus. Kilus naujoms abejonėms dėl pateiktų dokumentų autentiškumo ar pakankamumo, Ambasados darbuotojai, veikdami pagal gero administravimo principą, turėjo apie tai informuoti pareiškėją ir pasiūlyti jam pateikti tinkamai patvirtintus arba originalius dokumentus. To nebuvo padaryta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino skundžiamą sprendimą neteisėtu ABTĮ 91 straipsnio 3 punkto pagrindu.

42.       Apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai perėmė viešojo administravimo institucijos įgaliojimus,  taip pat nėra pagrįsti – pirmosios instancijos teismas įpareigojo būtent Ambasadą iš naujo priimti sprendimą dėl vizos išdavimo, laikantis nustatytų procedūrų bei teisės aktų reikalavimų, o ne įpareigojo išduoti nacionalinę vizą.

43.       Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai taikė ankstesnę administracinių teismų praktiką. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika (LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr.eA-3864-575/2020; 2019 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-5191-502/2019; 2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-140-602/2017, 2016 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-137- 858/2016) suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės buvo skirtingos nuo nagrinėjamos bylos, jose nebuvo aptariama pažymos „Apostille reikšmė ar vizas išduodančio pareigūno galimybė reikalauti papildomų dokumentų, todėl nelaikytinos precedentais, kurie įrodytų, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė vyraujančios administracinių teismų praktikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovo apeliaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime minėtų teismo sprendimų rezultatus apsprendžia ne skirtingas proceso ar materialinės teisės normų aiškinimas ar taikymas, o jose aptariamų vizą išduodančių pareigūnų veiksmų skirtingumas bei bylose pateiktų įrodymų visumos, kuri nėra visiškai tapati, vertinimas.

44.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti,  iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pakeičiant kai kuriuos jo motyvus, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies  1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        

 

        Ramūnas Gadliauskas

 

 

        Dalia Višinskienė

 

 


Paminėta tekste:
  • eI2-1608-484/2020
  • eA-4032-442/2020
  • eA-1245-662/2015
  • A-1547-502/2015
  • eA-3864-575/2020
  • A-5191-502/2019
  • A-140-602/2017