Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-191-916-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-191-916/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB „Finansų rizikos valdymas“ 300045450 atsakovas
AB bankas „Finasta“ 301502699 atsakovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.17. Bylos dėl paskolos
2.1.17.1. dėl kreditavimo
2.1.28. Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.2. Sandoriai:
2.1.2.4. Negaliojantys sandoriai:
2.1.2.4.1. Niekiniai sandoriai:
2.1.2.4.1.1. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
2.5. Prievolių teisė
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys:
2.5.10.5.2. Deliktinė atsakomybė:
2.5.10.5.2.17. Kiti žalos atlyginimo atvejai
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.11. Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai:
3.1.11.4. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų priėmimas ir trūkumų ištaisymas
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

Civilinė byla Nr. 3K-3-191-916/2015

       Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02890-2012-9

              Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 44.5.2.17 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. balandžio 8 d.

Vilnius             

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. D. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei bankui FINASTA, uždarajai akcinei bendrovei „Finansų rizikos valdymas“ ir F. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

 

              Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: pripažinti, kad atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ piktnaudžiavo savo teisėmis pagal 2007 m. lapkričio 23 d. REPO sutartį Nr. 3778 ir           2008 m. birželio 2 d. REPO sutartį Nr. 4442 ir tuo pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies nustatytus imperatyvus; pripažinti 2009 m. liepos   24 d. Kredito sutartį Nr. KRE-108467 negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją; solidariai priteisti iš atsakovų UAB „Finansų rizikos valdymas“ ir AB banko FINASTA 512 718,94 Lt (148 493,67 Eur) nuostolių; pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, kurio pagrindu 2009 m. liepos 31 d. Hipotekos registre įregistruota ieškovo tėvo F. D. sutartinė hipoteka (identifikavimo kodas 01120090013235).

Ieškovas su AB finansų maklerio įmone FINASTA (toliau AB FMĮ FINASTA) 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Investicinių paslaugų sutartį, kurios preambulėje pažymėta, kad ieškovas yra pripažintas neprofesionaliuoju investuotoju ir jam taikomos visos teisės aktuose nustatytos apsaugos priemonės. Vėliau, 2009 m. liepos 21d., ieškovas sudarė Investicinių paslaugų teikimo sutartį su AB banku FINASTA (toliau ir – Bankas).

Ieškovas tą pačią dieną, 2007 m. lapkričio 23 d., kartu su Investicinių paslaugų sutartimi sudarė Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2007 m. lapkričio 23 d. REPO sutartis) su tai pačiai įmonių grupei kaip ir AB FMĮ FINASTA tuo metu priklausančia UAB „Finasta“ rizikos valdymas (dabar – UAB „Finansų rizikos valdymas“) (toliau – FRV). Šia sutartimi ieškovas pardavė FRV 155 881 vnt. AB Šiaulių banko akcijų po 2,29 Lt už vienetą ir įsipareigojo atpirkti akcijas iš FRV iki 2008 m. gegužės 23 d. Sutartą akcijų atpirkimo dieną ieškovas neatpirko iš FRV Šiaulių banko akcijų, jos liko FRV nuosavybė ir FRV įgijo teisę jas parduoti bei tokiu būdu sumažinti ieškovo įsiskolinimą. Ieškovo teigimu, FRV ilgą laiką neatpirktų Šiaulių banko akcijų nerealizavo ir ieškovo įsiskolinimo nesumažino, dėl to įsiskolinimas didėjo – krito akcijų vertė ir kaupėsi palūkanos. Ieškovui neatpirkus iš FRV Šiaulių banko akcijų, ieškovas su FRV 2008 m. birželio 2 d. sudarė kitą Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2008 m. birželio 2 d. REPO sutartis). Šia sutartimi ieškovas pardavė FRV 3550 vnt. AB „Lifosa“ akcijų po 43 Lt už vienetą ir įsipareigojo atpirkti akcijas iš FRV iki 2008 m. rugsėjo 2 d. Sutartą akcijų atpirkimo dieną ieškovas neatpirko iš FRV Lifosos akcijų ir jos liko FRV nuosavybė. Kaip ir su Šiaulių banko akcijomis, FRV ilgą laiką Lifosos akcijų nerealizavo, todėl ieškovo įsiskolinimas didėjo. Ieškovui neatpirkus akcijų, ieškovo bendra skola pagal REPO sutartis iki 2009 m. liepos 24 d. pasiekė 592 000 Lt (171 455,05 Eur).

Ieškovo teigimu, siekdamas užbaigti REPO sutartis, Bankas perėmė FRV reikalavimo teises ieškovui ir 2009 m. liepos 24 d. su ieškovu sudarė Kredito sutartį, pagal kurią Bankas įformino ieškovo iš REPO sutarčių kylančią 592 000 Lt (171 455,05 Eur) skolą kaip kreditą, o ieškovas įsipareigojo grąžinti kreditą Bankui iki 2024 m. liepos 24 d. Siekdamas užtikrinti prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymą, ieškovas įkeitė Bankui 174 251 vnt. Šiaulių banko akcijų ir 3550 vnt. Lifosos akcijų, kurių bendra vertė šalių susitarimu buvo 213 033,20 Lt (61 698,68 Eur). Be to, ieškovo tėvas F. D. įkeitė Bankui sau nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą (duomenys neskelbtini). Ieškovui nevykdant savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, Bankas 2012 m. rugpjūčio 8 d. įspėjo ieškovą, kad nevykdant Banko prašymų sukaupti sąskaitoje tam tikrą sumą palūkanų mokėjimui ir pateikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, Kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta be papildomo pranešimo. Po kelių mėnesių ieškovui ir jo tėvui notaras pateikė 2012 m. rugsėjo 25 d. pranešimą apie Banko prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš Bankui įkeisto buto.

Ieškovo teigimu, REPO sandoriai patenka į Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) reglamentuojamų investicinių paslaugų sąvoką. REPO sutarčių sudarymo metu ieškovas manė, kad sutartys sudaromos su tuo pačiu juridiniu asmeniu – AB FMĮ FINASTA, kuris yra profesionalus investicinių paslaugų teikėjas ir patarėjas. Vėliau investicines paslaugas, susijusias su REPO sutartimis, teikė Bankas. Dėl šios priežasties investuotojo interesų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, ieškovo nuomone, turi būti taikomi tiek Bankui, tiek su Banku glaudžiai bendradarbiavusiam FRV. Ieškovui laiku neatpirkus Šiaulių banko ir Lifosos akcijų, FRV įgijo teisę laisvai disponuoti (parduoti) jomis ir iš gautų lėšų padengti ieškovo prievoles, tačiau nepasinaudojo šia teise ir leido akcijų vertei nuolatos ir tendencingai kristi, dėl to ieškovo įsiskolinimas nuolat didėjo. Rinkoms krentant, FRV neatpirktas akcijas laikė tol, kol buvo sudaryta Kredito sutartis. Tokiu būdu, ieškovo įsitikinimu, FRV perkėlė visą rinkos žemumas pasiekusių vertybinių popierių riziką ieškovui ir papildomai užsitikrino savo interesų apsaugą. Ieškovo skaičiavimais, jeigu FRV nebūtų piktnaudžiavęs savo teise disponuoti neatpirktomis akcijomis savo nuožiūra ir būtų veikęs sąžiningai, teisingai, profesionaliai bei geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, 2008 m. rugsėjo 15 d. ieškovas būtų skolingas FRV 79 281,06 Lt (22 961,38 Eur), todėl ieškovas patyrė 512 718,94 Lt (148 493,67 Eur) nuostolių.

Ieškovo nuomone, FRV pasiūlė ieškovo ir jo artimųjų finansinę padėtį bloginantį sprendimą – sudaryti Kredito sutartį, įkeisti ieškovo tėvo vienintelį butą ir gauti ieškovo sesers I. V. laidavimą už palūkanų mokėjimą. Tokiu būdu Bankas sudarė Kredito sutartį ieškovui labai nenaudingomis sąlygomis, pasinaudodamas ieškovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis. Ieškovo teigimu, susidėjusios sunkios aplinkybės yra šios: didelis įsiskolinimas, ieškovas buvo bedarbis, rinkų kritimas jam sukėlė didelių emocinių išgyvenimų. Ieškovas teigia, kad FRV ir Bankas pasinaudojo jo neprofesionalumu ir tikėjimu, jog vertybinių popierių rinka greitai atsities, o pačiam Bankui Kredito sutartis buvo itin naudinga, nes jis padidino savo interesų apsaugą gaudamas turto įkeitimą ir laidavimą už palūkanų mokėjimą. Kredito sutarties sąlygos yra aiškiai nenaudingos ieškovui. Ieškovo vertinimu, Kredito sutartis buvo sudaryta nesilaikant FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies nustatyto imperatyvo (CK 1.80 straipsnis) ir šią sutartį dėl susidėjusių aplinkybių ieškovas buvo privestas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 straipsnis.). Ieškovas, prašydamas pripažinti Kredito sutartį negaliojančia, atitinkamai prašo pripažinti negaliojančiu įkeitimo lakštą, nes įkeitimas buvo sudarytas tokių pačių aplinkybių kontekste.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

              Teismas, spręsdamas dėl REPO sutarčių vykdymo, nurodė, kad jos priskirtinos prie rizikingų sandorių, nes, be įprastų paskolos negrąžinimo rizikų, egzistuoja ir užstato (finansinių priemonių) nuvertėjimo rizika. Nurodyta, kad ieškovas tokius sandorius sudarinėja nuo 2005 m., juos vykdydavo, po to sudarydavo naujus, ir tai rodo, jog ieškovas ne tik suprato šių sandorių esmę ir riziką, bet ir turėjo pakankamai patirties juos vykdyti bei siekė ginčijamų REPO sutarčių sukeliamų teisinių pasekmių. Ieškovas AB FMĮ FINASTA pateiktoje anketoje nurodė, kad jo rizikos tolerancijos lygis yra didžiausias. Šios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad ieškovas suvokė šio tipo sandorių prigimtį ir toleravo jų keliamą riziką, be to, pats patvirtino, jog dalis vertybinių popierių kainos kritimo rizikos tenka ir ieškovui. Teismas, vertindamas REPO sutarčių sudarymą FPRĮ 22 straipsnio kontekste, sprendė, kad ieškovui buvo suteikta visa būtina informacija, kurios pagrindu jis galėtų suprasti investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pasirašydamas 2007 m. lapkričio 23 d. Investicinių paslaugų sutartį ieškovas patvirtino, kad susipažino su nurodytais dokumentais, užpildė anketą, kurioje pateikė informaciją apie vykdomą veiklą, išsilavinimą (aukštasis – filologija ir teisė), šeiminę ir finansinę padėtį, investavimo planus ir priimtiną rizikos lygį (nurodė, kad pasirengęs prisiimti didelę riziką), investavimo patirtį ir žinių apie konkrečias finansines priemones (nurodė, kad investuoja nuo 2001 m. vidutinis sandorių skaičius per metus – 100, gerai išmano prekybą akcijomis ir obligacijomis) lygį. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas, kaip neprofesionalus klientas, buvo tinkamai informuotas apie REPO sandorio esmę, jam būdingas rizikas, galėjo priimti pagrįstą sprendimą dėl tokio sandorio sudarymo. Nustatyta, kad FRV nesiekė perimti ieškovui priklausančių akcijų – sudaryti akcijų pirkimopardavimo sutarčių – ir neprisiėmė rizikos, susijusios su REPO sutarčių pagrindu perleistų akcijų kainų svyravimu, nes tai ieškovui tenkanti rizika, kurią jis turi įvertinti pats. Teismas pažymėjo, kad REPO sutarčių 7.4 punkte nustatyta teisė, o ne pareiga parduoti laiku neatpirktus vertybinius popierius, yra naudinga abiem sandorio šalims, nes nesukuria griežtos taisyklės, kaip turi elgtis FRV, kai ieškovas neįvykdo savo prievolių, o kaip tik suteikia šalims teisę derybomis spręsti dėl kiekvienu konkrečiu atveju geriausio elgesio, siekiant abiem šalims geriausio rezultato.

              Teismas, spręsdamas dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, nustatė, kad ieškovas nuo 2005 m. iki 2009 m. sudarė 13 REPO sandorių ir visi sandoriai buvo įvykdyti. Ieškovas ginčija tik dvi REPO sutartis, kurių laiku neįvykdė ir jų įvykdymo terminas šalių (FRV ir ieškovo) buvo pratęstas. Ieškovo ginčijamos REPO sutartys buvo įvykdytos po to, kai ieškovas sudarė su Banku Kredito sutartį, pagal kurią Bankas suteikė ieškovui 592 000 Lt (171 455,05 Eur) kreditą, skirtą REPO sutartims užbaigti. Kredito lėšos buvo išmokėtos į ieškovo Banko sąskaitą, iš jos ieškovo buvo pervestos į jo sąskaitą AB FMĮ FINASTA. Nurodyta, kad ieškovas iš esmės neneigia, jog neįvykdė Kredito sutarties, o ginčija ją kitais pagrindais, t. y. mano, kad Bankas pasinaudojo ieškovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis ir sudarė Kredito sutartį, kuri yra aiškiai nenaudinga ieškovui, tačiau, teismo vertinimu, ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina šių teiginių. Nustatyta, kad ieškovas, sudaręs Kredito sutartį, savo veiksmais nuolat jį patvirtindavo, t. y. vykdydavo prisiimtus įsipareigojimus, dvejus metus mokėjo palūkanas, keitė sutarties sąlygas, pateikė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, teikė siūlymus dėl sąlygų pakeitimo. Teismo vertinimu, priešingai nei nurodo ieškovas, atsižvelgiant į ieškovo turėtą įsiskolinimą, Kredito sutarties sąlygos ieškovui buvo palankios ir naudingos, t. y. kredito grąžinimas atidėtas 60 mėnesių, grąžinimas išdėstytas 15 metų, pirmuosius dvejus metus ieškovas turėjo mokėti tik vieno procento dydžio palūkanas, Bankas sutiko su ieškovo pageidavimu įkeisti ieškovo turimą finansinių priemonių portfelį, tikintis, kad ateityje jo vertė paaugs ir ieškovas grąžins didesnę kredito dalį.

 

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

              Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė ieškovo argumentus dėl jo neprofesionalaus investuotojo statuso ir FRV veiksmų delsiant parduoti ieškovo neatpirktas Šiaulių banko ir Lifosos akcijas, pažymėdamas, jog ieškovas atsižvelgdamas į savo didelę investavimo patirtį, žinių lygį apie konkrečias finansines priemones turėjo suvokti REPO sandorių esmę ir jiems būdingą riziką ir kad perleistų akcijų vertės svyravimo rizika tenka pačiam ieškovui. Nurodyta, kad FRV turėjo teisę, o ne pareigą parduoti laiku neatpirktas akcijas. Nurodyta, kad ieškovas atskiro reikalavimo dėl REPO sutarčių pripažinimo niekinėmis nereiškė, šią aplinkybę nurodė bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pabaigoje, taip pat nepateikė argumentų, išskyrus VPK sprendime nurodytas aplinkybes, kurios pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nagrinėjamu atveju neturėjo prejudicinės galios, patvirtinančių, kad FRV galėjo sudaryti REPO sutartis tik turėdamas atitinkamą licenciją, t. y. kad FRV veikla turėjo būti licencijuojama. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nematydamas pagrindo ex officio konstatuoti niekinių sandorių fakto ir nesant ieškovo suformuluoto atitinkamo reikalavimo, pagrįstai ieškovo nurodytų aplinkybių neanalizavo ir netaikė niekinio sandorio teisinių padarinių (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). VPK sprendime konstatuota aplinkybė dėl FRV veiklos be licencijos yra atskiros bylos pagrindas ir dalykas, kurioje ieškovas turi galimybes ginti savo, jo manymu, pažeistas teises ir teisėtus interesus.

 

 

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas L. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ieškovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Dėl CK 1.78 straipsnio 5 dalies ir FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Teismai nepagrįstai atsisakė savo iniciatyva pripažinti REPO sutartis niekinėmis. FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas, kad nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas gali tik finansų maklerio įmonės, turinčios finansų maklerio įmonės licenciją. VPK, kaip už finansinių priemonių rinkos priežiūrą atsakinga institucija, vykdydama išaiškinimų finansinių priemonių apyvartos klausimais teikimo funkciją (FPRĮ 69 straipsnis, 70 straipsnio 2 dalies 2 punktas), 2010 m. rugsėjo    23 d. pateikė Finansinių priemonių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių bei šiems sandoriams artimų skolinimo susitarimų traktavimo ir finansų tarpininkams taikomų pareigų vykdymo išaiškinimą. Šiame išaiškinime VPK nurodė, kad REPO sandorių objektas yra finansinės priemonės ir šių sandorių sudarymas laikomas pagrindine investicine paslauga pagal FPRĮ, kad tokia veikla yra viena iš pagrindinių investicinių paslaugų ir ja gali verstis tik A kategorijos licenciją turinčios finansų maklerių įmonės ir bankai, teikiantys investicines paslaugas. VPK nustatė, kad 2007 m. lapkričio 1 – 2009 m. liepos 30 d. laikotarpiu, taigi ir REPO sutarčių su kasatoriumi sudarymo ir vykdymo metu, FRV vykdė investicinę veiklą, įskaitant REPO sandorių sudarymą, neturėdamas būtinos licencijos, kad tokiai veiklai nebuvo taikomos nei FPRĮ nustatytos neprofesionaliųjų investuotojų apsaugos priemonės, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas. Sandoris, sudarytas licencijos verstis tam tikra veikla neturinčio juridinio asmens vardu, civilinės teisės požiūriu yra niekinis, kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis, 2.77 straipsnis). REPO sutartys, sudarytos su FRV, kuris neturėjo finansų maklerio licencijos teikti investicines paslaugas, turinčios užtikrinti ir klientų interesų apsaugą, yra niekinės. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai privalėjo ex officio konstatuoti niekinių sandorių faktą ir taikyti atitinkamas teisinius padarinius (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Tai, kad VPK skyrė FRV baudą už investicinių paslaugą teikimą neturint licencijos, buvo nurodyta kasatoriaus ieškinyje ir dublike. Pirmosios instancijos teismo posėdyje kasatorius akcentavo REPO sutarčių niekinį pobūdį bei prašė teismą išreikalauti VPK 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą dėl baudos skyrimo, tačiau teismas nepagrįstai atmetė šį prašymą, kaip nesusijusį su byla. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti REPO sutartis niekinėmis ex officio. Teisėjų kolegija nepagrįstai sprendė, kad VPK sprendime konstatuota aplinkybė dėl FRV veiklos be licencijos yra atskiros bylos dalykas. Būtent šioje civilinėje byloje keliamas klausimas ir dėl FRV, kaip investicinių paslaugų teikėjo, pareigų nevykdymo, tuo padarytos žalos kasatoriui atlyginimo, dėl šių pareigų nevykdymo sudarytų sandorių, įskaitant Kredito sutartį, negaliojimo. FRV investicinių paslaugų teikimas – REPO sutarčių sudarymas ir vykdymas – neturint tam būtinos licencijos yra tiesiogiai susijęs su FRV pagal FPRĮ tenkančių pareigų kasatoriaus atžvilgiu nevykdymo vertinimu pareikštų reikalavimų kontekste, t. y. neatskiriama bylos dalis.
  2. Dėl FPRĮ 22 straipsnio aiškinimo. Finansų maklerio įmonės pareiga teikti paslaugas sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais yra savarankiška pareiga kitų FPRĮ nustatytų pareigų atžvilgiu (FPRĮ 22 straipsnis). Ši pareiga laikytina tęstine, t. y. taikoma visą laiką, kol yra teikiamos investicinės ir papildomos paslaugos. FRV pagal REPO sutartis įgijęs teisę disponuoti vertybiniais popieriais ir matydamas, kad jų vertė drastiškai ir tendencingai krenta, vertybių popierių rinkų atsigavimas nėra tikėtinas, o kasatorius neturi galimybių jų atpirkti, pažeisdamas FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatą, buvo visiškai pasyvus: vertybinių popierių nepardavė, nekeitė kitais, nesinaudojo profesionaliomis investicijų ir rizikos valdymo strategijomis ir pan. FRV leido kristi vertybinių popierių vertei ir didėti kasatoriaus nuostoliams, nors tuo metu finansų rinkoje buvo susiklosčiusi ekstremali situacija, nulemta pasaulinės ekonominės krizės. Ieškovo byloje kelta problema buvo ne ta, kam pagal REPO sandorius tenka rizika dėl vertybinių popierių nuvertėjimo, bet kaip turėtų elgtis profesionalus investicinių paslaugų teikėjas neprofesionaliojo kliento atžvilgiu, matydamas, kad vertybinių popierių vertė drastiškai ir tendencingai krenta, tačiau bylą nagrinėję teismai šių klausimų neanalizavo ir nesiaiškino, kokias pareigas investicinių paslaugų teikėjas turi būtent paslaugų teikimo metu. Nors teismai nustatė, kad informaciją apie REPO sandorių riziką suteikė ir tinkamumo testą atliko ne byloje atsakovu patrauktas FRV, o byloje nedalyvavęs AB FMĮ FINASTA, tačiau Repo sutartis sudarė ne jis, o FRV, todėl pastarajam ir teko investicinių paslaugų teikėjo pareigų ikisutartiniuose santykiuose vykdymas. FRV nagrinėjimo metu pripažino, kad, nei sudarydamas REPO sutartis, nei jas vykdydamas kasatoriaus atžvilgiu apskritai neįgyvendino jokių FPRĮ finansų maklerio įmonei nustatytų pareigų, nes šiuos sandorius išimtinai traktavo kaip paskolos sutartis. Vertintina, kad veikimas geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais apima ir finansų maklerio įmonės pareigą atsisakyti veikti pagal neprofesionaliojo kliento valią, jeigu tokia valia akivaizdžiai prieštarauja paties kliento interesams.
  3. Dėl CPK 265 straipsnio aiškinimas. Nors vienas iš pagrindinių kasatoriaus argumentų buvo, kad vykdant Repo sutartis, jo atžvilgiu nebuvo įgyvendintos finansų maklerio įmonei privalomos pareigos, tačiau šios aplinkybės teismai netyrė. Kasatorius prašė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu AB FMĮ FINASTA, kurio vaidmenį susiklosčiusiuose santykiuose akcentavo ir atsakovai, tačiau teismas atsisakė, nors sprendime būtent ir pasisakė, kad būtent AB FMĮ FINASTA surinko būtiną informaciją apie kasatorių, išaiškino jam REPO sandorių esmę ir riziką, ir laikė, jog tokiu būdu FRV tinkamai įgyvendinimo jam tenkančias pareigas. Kasatoriaus manymu, nebuvo galima nustatyti nurodytų aplinkybių bylos nagrinėjime nedalyvaujant šiai įmonei ir neišsiaiškinus jos pačios pozicijos.

 

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ prašo kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Dėl CK 1.78 straipsnio 5 dalies ir FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Kasatoriaus pateikti argumentai dėl REPO sutarčių pripažinimo niekiniu sandoriu ex officio yra nepagrįsti ir dėl to, kad nagrinėjamas ginčas nesusijęs su viešojo intereso apsauga ir nepatenka į viešojo intereso veikimo sritį, taip pat teisės normose nėra tiesiogiai nustatyto draudimo sudaryti atpirkimo sandorius, o iš byloje surinktų įrodymų nėra pagrindo pripažinti REPO sutartis niekinėmis. Vertybinių popierių komisija savo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendime Nr. 2K-383 pripažino, kad UAB „Finansų rizikos valdymas“ neturėjo techninių galimybių, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jis vykdė licencijuojamą veiklą. Nei šiame Vertybinių popierių komisijos sprendime, kuris neturi prejudicinės galios šioje byloje, nei teisės aktuose nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima iš anksto tiksliai atskirti aktyvų investavimą savo sąskaita, nelaikant tokios veiklos investicinės paslaugos teikimu, nuo sandorių sudarymo savo sąskaita, kai tai jau vertinama kaip investicinės veiklos vykdymas. 
  2. Dėl FPRĮ 22 straipsnio aiškinimo. Atsakovas nėra finansų maklerio įmonė – ji, kaip ir kasatorius, sudarė sandorius dėl finansinių priemonių savo vardu ir sąskaita, naudodamasi licencijuoto investicines paslaugas teikiančio trečiojo asmens paslaugomis, t. y. tiek kasatoriui, tiek FRV investicines paslaugas suteikė licencijuoti asmenys. FRV ir AB FMĮ „Finasta“ 2004 m. spalio 20 d. sudarė Sutartį dėl vertybinių popierių ir piniginių lėšų apskaitymo, saugojimo ir skolinimo bei pavedimų priėmimo ir vykdymo, o 2008 m. sausio 21 d. – Investicinių paslaugų sutartį. Šių sutarčių pagrindu AB FMĮ FINASTA teikė UAB „Finansų rizikos valdymas“ investicines paslaugas. Pažymėta, kad AB FMĮ FINASTA yra pripažinęs FRV neprofesionaliuoju investuotoju, kuriam taikomos visos teisės aktuose nustatytos apsaugos priemonės. Kiekvienai iš šalių būtent AB FMĮ FINASTA suteikė investicines paslaugas, o ne FRV teikė investicines paslaugas kasatoriui. Kasatorius iš FRV pirko ne investicines paslaugas, o skolinosi lėšas. Kadangi kasatorius buvo sudaręs sutartį ir su AB FMĮ FINASTA ir su FRV, remiantis bonus pater familias koncepcija, darytina išvada, kad kasatorius suprato, jog sutartį sudaro ne su finansų maklerio įmone.
  3. Dėl CPK 265 straipsnio aiškinimo. Kasatorius nepateikia išsamių teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad jo nurodomi proceso teisės normų pažeidimai turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jie galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Nei ieškinyje, nei iki pradedant nagrinėti bylą iš esmės kasatorius neteikė prašymo išreikalauti pirmiau nurodytą Vertybinių popierių komisijos sprendimą, nors šis sprendimas priimtas 2009 m. ir apie jį kasatoriui buvo žinoma. Argumentuojama, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesprendė dėl AB FMĮ FINASTA materialiųjų teisių ir pareigų, pats kasatorius jokių reikalavimų šiam asmeniui ieškinyje nekėlė, todėl jis pagrįstai nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas AB bankas FINASTA prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Dėl CK 1.78 straipsnio 5 dalies ir FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Aplinkybę, kad FRV užsiėmė investicine veikla be licencijos, kasatorius grindžia 2009 m. gruodžio 10 d. Vertybinių popierių komisijos sprendimu, nors šis sprendimas nėra susijęs, nes neturi ryšio nei su banku, nei su Kredito sutartimi kasatoriaus ir banko prisiimtų tarpusavio teisių ir pareigų vykdymu. Vertybinių popierių komisijos sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas, nustatantis FRV teises ir pareigas. Nėra jokio teisiškai reikšmingo ryšio tarp banko ir FRV, kuris galėtų būti Kredito sutarties negaliojimo pagrindu. Bankas neperėmė FRV reikalavimo teisių, kaip naujai teigia kasatorius savo skunde. Aplinkybė, kad lėšų (kredito) poreikis kasatoriui kilo iš jo ir FRV sudarytų sutarčių, neturi teisinės reikšmės kasatoriaus laisva valia sudarytos Kredito sutarties ir ja prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Vadovaujantis CPK 182 straipsniu administracinėje byloje priimtu sprendimu nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik jeigu sprendimas priimtas teismo, o ne kitos institucijos, todėl Vertybinių popierių komisijos sprendimas neturi prejudicinės galios banko ir kasatoriaus tarpusavio santykiams, teisėms ir pareigoms, kylančioms iš Kredito sutarties. Kasatorius bylos nagrinėjimo metu turėjo pareigą įrodyti, bet neįrodė, kad REPO sandoriams sudaryti reikia turėti finansų maklerio įmonės licenciją. Nurodoma, kad kasatorius reikalavimo dėl REPO sutarčių pripažinimo niekinėmis nereiškė, šią aplinkybę nurodė bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pabaigoje, taip pat nepateikė tą patvirtinančių argumentų, išskyrus Vertybinių popierių komisijos sprendime nurodytas aplinkybes. Nurodyta, kad netgi pripažinus, jog REPO sandoriai yra niekiniai ir tarp           L. D. ir FRV taikytina restitucija, Kredito sutartis lieka galiojanti, teisiškai įpareigojanti ir vykdytina, t. y. kasatorius gautas iš FRV lėšas turėtų panaudoti Kreditui grąžinti.
  2. Dėl FPRĮ 22 straipsnio aiškinimo. FPRĮ 22 straipsnio 59 dalys detalizuoja finansų maklerio įmonės bendro pobūdžio pareigą, nustatytą šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje. Pirmiau nurodytose FPRĮ dalyse nustatytos finansų maklerio įmonės ribos atsisakyti vykdyti kliento valią ir tik dėl šių investicinių paslaugų investavimo rekomendacijų teikimo ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymo. Teigiama, kad kasatorius siekia teisinio reglamentavimo padarinių, nustatytų investicinėms paslaugoms (investavimo rekomendacija, FP portfelio valdymas), dėl kurių teikimo nesikreipė. Esant dabartiniam reglamentavimui (FPRĮ 22 straipsnio 8, 9 dalys) finansų maklerio įmonė, įspėjusi klientą, neturi teisės nevykdyti kliento valios. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad sudaryta Kredito sutartis akivaizdžiai prieštaravo kliento interesams, netgi priešingai – buvo palanki kasatoriui. Byloje nėra ginčo, kad tiek kasatorius, tiek FRV yra AB FMĮ FINASTA klientai, taip pat kad kasatoriui AB FMĮ FINASTA tinkamai suteikė visą privalomą suteikti informaciją. Remiantis FPRĮ 23 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, FRV neturėtų pareigos atlikti atskirą tinkamumo vertinimą kasatoriui, netgi darant prielaidą, kad FRV sudarė REPO sandorius ne kaip kitas AB FMĮ FINASTA neprofesionalusis klientas, bet veikė ar turėjo veikti kaip licencijuota ir prižiūrima kita finansų maklerio įmonė. Nurodoma, kad vien tik sandorių sudarymas savo sąskaita nereiškia investicinių paslaugų teikimo, nes tai nelaikytina sisteminiu prekybos veiklos vykdymu.
  3. Dėl CPK 265 straipsnio aiškinimo. Šiuo metu reikalavimas įtraukti į procesą AB FMĮ FINASTA, kuris yra nesusijęs su ieškinyje keliamais reikalavimais, yra nepagrįstas ir nukreiptas vilkinti procesą, nes ši įmonė neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir jos teisėms bei pareigoms teismo sprendimas negali turėti jokios įtakos. 

 

 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl finansinių priemonių atpirkimo sandorių pripažinimo niekiniais

 

CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-145/2008; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-546/2013; ir kt.). Tačiau savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009; 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Konstitucijos pr. 9 daugiabučio namų savininkų bendrija v. AB ,,Hanner, bylos Nr. 3K-3-483/2013; ir kt.).

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai ginčo REPO sandorius turėjo pripažinti niekiniais, nes Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. finansinių priemonių rinkų direktyvą Nr. 2004/39/EC (toliau – MiFID) įgyvendinančio FPRĮ nuostatose įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas, kad investicines paslaugas teikti UAB „Finansų rizikos valdymas“ galėjo tik turėdamas atitinkama tvarka išduotą licenciją, o jis pažeidė šį įstatymo reikalavimą ir sudarė su kasatoriumi REPO sutartis tokios licencijos neturėdamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Toks sandoris nesukuria sandoriu siekiamų padarinių, tačiau tai nereiškia, kad dėl jo iš viso negali atsirasti ir apskritai neatsiranda jokių teisinių padarinių. Tokių padarinių gali atsirasti dėl niekinio sandorio vykdymo. Pagal CK 1.78 straipsnį sandoris laikomas niekiniu, nes dėl tokių sandorių prigimties juos kaip niekinius vertina įstatymas. Tai reiškia, kad teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas. Ši aplinkybė nereiškia, kad apskritai negalimas ginčas dėl sandorio pripažinimo niekiniu. Asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos savo teisės, t. y. jis gali prašyti teismo išspręsti ginčą dėl konkretaus sandorio, kurį ieškovas traktuoja kaip niekinį, o atsakovas gali šią nuostatą ginčyti (dėl nevienodo aiškinimo, ar įstatymo nuostata yra imperatyvioji, ar kt.). Teismo sprendimas dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu būtų traktuojamas kaip teismo sprendimas dėl pripažinimo, ir tai yra vienas iš asmens civilinių teisių gynimo būdų (CK 1.136 straipsnio 1 punktas).

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008; 2015 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusios G. N. įmonė v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-6-915/2015; kt.). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Impronela Tours“ v. UAB „Busturas, bylos Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje pagal Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams UAB „Bitė Lietuva“ ir kt. bylos Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius remiasi FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kaip imperatyviu reikalavimu, suteikiančiu teisę nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas tik finansų maklerio įmonėms, turinčioms licenciją. Pažymėtina, kad FPRĮ siekiama reguliuoti visuomeninius santykius siekiant užtikrinti sąžiningą, atvirą ir efektyvų finansinių priemonių rinkų veikimą, investuotojų apsaugą bei sisteminės rizikos ribojimą (FPRĮ 1 straipsnis). Šis įstatymas nustato reikalavimus, kurių turi laikytis finansų maklerio įmonės ir reguliuojamos rinkos. Pažymėtina, kad REPO sandorių objektas yra finansinės priemonės ir šių sandorių sudarymas laikomas pagrindine investicine paslauga pagal FPRĮ, kur finansų tarpininkas savo sąskaita sudaro finansinių priemonių pirkimo ir vėliau pardavimo sandorius, o klientas atitinkamai finansinių priemonių pardavimo (atvirkštinį atpirkimo), o vėliau pirkimo (atpirkimo) sandorius. Taigi šalių sudarytos vertybinių popierių atpirkimo sutartys ir konkretūs vertybinių popierių atpirkimo sandoriai teismų pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip investicinė paslauga, patenkanti į FPRĮ reguliavimo sritį (FPRĮ 3 straipsnio 13 dalies 3 punktas). Vertybinių popierių komisija 2009 m. gruodžio 10 d. sprendime dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 2K-383, kuris nebuvo FRV apskųstas, konstatavo, kad atsakovas FRV, savo sąskaita sudarydamas sandorius dėl finansinių priemonių už reguliuojamos rinkos ir daugiašalės prekybos sistemos ribų, suteikė technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su juo sandorius. Kadangi tokia veikla laikytina investicinių paslaugų teikimu, o atsakovas nepatenka į FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytą išimtį, pagal kurią FPRĮ II ir III skyriuose nustatyti reikalavimai yra netaikomi, tai jam taip pat taikytini FPRĮ 4 straipsnio reikalavimai. FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos ar kitos valstybės narės priežiūros institucijos išduotą finansų maklerio įmonės licenciją, taip pat Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje licencijuotos kredito įstaigos, jei kredito įstaigos licencija suteikia teisę teikti investicines paslaugas, ir finansų patarėjo įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją. MiFID 5 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kuri buvo perkelta į FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį, įtvirtinta, kad kiekviena valstybė narė reikalauja, kad reguliariai ar profesionaliai teikti investicines paslaugas arba imtis veiklos leidžiama tik iš anksto gavus oficialų leidimą, išduotą laikantis šio skyriaus nuostatų. FPRĮ 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad finansų maklerio įmonės licenciją turinti bendrovė vadinama finansų maklerio įmone ir tik ji gali teikti investicines paslaugas (FPRĮ 3 straipsnio 7 punktas). Būtent finansų maklerio įmonės licencijoje yra nurodomos investicinės paslaugos, kurias turi teisę teikti finansų maklerio įmonė (FPRĮ 5 straipsnio 1 dalis). Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, nustatantis nuolat ir profesionaliai investicines paslaugas siekiantiems teikti juridiniams asmenims gauti ir turėti licenciją, yra imperatyvusis, tačiau, sprendžiant dėl šio reikalavimo nesilaikymo padarinių REPO sutarčių galiojimui, atsižvelgtina į šio reikalavimo paskirtį. Licencija yra dokumentas, patvirtinantis, kad finansų maklerio įmonė atitinka jai keliamus reikalavimus ir turi teisę teikti atitinkamas nustatytas investicines paslaugas tretiesiems asmenims ir (ar) vykdyti investicinę veiklą. FPRĮ 4 straipsnyje nenustatyta šio imperatyvo nesilaikymo teisinių padarinių, šiuo atveju sudarytų sutarčių galiojimui. Pažymėtina, kad reikalavimo turėti licenciją pažeidimas patenka į UNIDROIT 3.3.1 straipsnio taikymo sritį, kurio 2 ir 3 dalyse įtvirtinta, kad jei pasekmės nėra numatytos pačioje imperatyviojoje normoje, šalys gali naudoti tokius sutartinius gynybos būdus, kurie šioje situacijoje yra protingi. Vertinant, kas konkrečioje situacijoje atitinka protingumo principą, ypač atsižvelgtina į: normos, kuri buvo pažeista, tikslą; asmenų kategoriją, kurių interesų apsaugai ši norma yra skirta; sankcijas, numatytas už normos pažeidimą; pažeidimo laipsnį (rimtumą); ar šalys žinojo arba turėjo žinoti apie normos pažeidimą (viena ar abi); ar sandorio vykdymas pažeidžia normą ir šalių ketinimus. DCFR II.-7:302 straipsnyje, kuriame iš esmės perkeltas UNIDROIT 3.3.1 straipsnis, detalizuoti teismo veiksmai, jei imperatyvioji norma įsakmiai nenumato sandorio negaliojimo pasekmės ją pažeidus. Tokiu atveju teismas gali: pripažinti sandorį galiojančiu, pripažinti sandorį retrospektyviai negaliojančiu (visiškai arba iš dalies) arba pakeisti sandorio sąlygas ar jo pasekmes. Toks sprendimas turi būti proporcingas pažeidimui atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant taisyklės, kuri buvo pažeista, tikslą; asmenų, kurių apsaugai taisyklė įtvirtinta, kategoriją, sankciją, taikomą už taisyklės pažeidimą; pažeidimo sunkumą; ar pažeidimas buvo tyčinis; ir santykio tarp normos pažeidimo ir sandorio artumą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad, viena vertus, nagrinėjamu atveju konstatuotas faktas, jog atsakovas veiklą vykdė neturėdamas licencijos, ir sprendžia, kad tai yra pažeidimas, už kurį jam buvo taikyta administracinė atsakomybė, t. y. skirta administracinė atsakomybė – bauda. Kita vertus, ši faktinė aplinkybė nėra susijusi su šalių sudarytomis sutartimis „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ – byloje nėra duomenų, ar sudarydamas šias sutartis ieškovas patyrė nuostolių vien dėl to, kad atsakovas FRV neatitiko šio investicinėms paslaugoms teikimo reikalavimo, t. y.  neturėjo įmonės veiklos licencijos. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako šiuo aspektu. Taigi reikalavimo turėti licenciją įmonės veiklai pažeidimas šiuo konkrečiu atveju tiesiogiai nesusijęs su sudarytomis sutartimis – nėra santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumo. Ginčo sutarčių nuostatos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Dėl to šioje byloje imperatyviųjų įmonės veiklą reglamentuojančių nuostatų pažeidimai nepripažįstami pagrindu sudarytus įmonės sandorius laikyti niekiniais.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. MiFID 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansų tarpininkas, teikdamas klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi garbingai, sąžiningai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasis šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Lietuvoje ši nuostata perkelta atitinkamai į FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta finansų tarpininko įmonės pareiga teikiant klientui investicines ir (arba) papildomas paslaugas veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikantis šiame straipsnyje nurodytų reikalavimų. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigos: profesinio rūpestingumo pareiga ir lojalumo pareiga, kai tarp šalių egzistuoja fiduciariniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. UAB „Finasta Asset Management“, bylos Nr. 3K-3-10/2014; 2014  m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. Ž. S., bylos Nr. 3K-3-412/2014). Pažymėtina, kad pagal savo turinį ši norma koreliuoja su CK 6.200 straipsnyje įtvirtintais sutarčių vykdymo principais: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad UAB „Finansų rizikos valdymas“ pažeidė FPRĮ 22 straipsnio nuostatas, nes matydamas, kad vertybinių popierių vertė tendencingai krenta, buvo pasyvus ir taip leido didėti kasatoriaus nuostoliams. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad pareigą vykdyti REPO sutartis tinkamai ir jose nustatytu laiku ir sąlygomis atpirkti investicinius vienetus turėjo būtent ieškovas (Sutarčių 6.2 punktas). Bylą nagrinėję teismai remdamiesi REPO sutarčių 7.4 punktais  vertino, kad FRV turėjo teisę, o ne pareigą parduoti laiku neatpirktas akcijas. Sutiktina su šia teismų išvada, tačiau pažymėtina, kad FRV turi pareigą mažinti nuostolius pagal CK 6.259 straipsnio nuostatas, taip pat teikdamas klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi pareigą sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (FPRĮ 22 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas aiškindamas ir vertindamas FPRĮ 22 straipsnio pažeidimą nagrinėjamu atveju nurodė, kad kasatoriui buvo suteikta visa būtina informacija, kurios pagrindu jis galėtų suprasti investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Su šiuo aiškinimu taip pat sutiko apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai vertino tik atsakovo veiksmus ikisutartiniuose santykiuose, t. y. ar kasatoriui buvo suteikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką, tačiau netyrė ir nevertino FRV veiksmų atitikties FPRĮ 22 straipsnio nuostatoms REPO sandorių vykdymo metu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.A63-2604/2011, konstatavo, kad įstatymų leidėjas finansų tarpininko įmonės pareigos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais apimties neapribojo FPRĮ 22 straipsnio 2–13 dalyse įtvirtintų pareigų vykdymu, šią pareigą pripažino savarankiška ir taikoma visai finansų tarpininko įmonės veiklai, susijusiai su investicinių paslaugų ir (arba) papildomų paslaugų teikimu klientui. Tai reiškia, kad FPRĮ 22 straipsnio 2–13 dalyse įvardytos pareigos yra konkreti bendresnės, FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos, pareigos išraiška, FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų turinys platesnis, neapsiribojantis FPRĮ 22 straipsnio 2–13 dalyse nurodytomis pareigomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš esmės taip pat šios normos turinį ir taikymo apimtį aiškina ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. ir kt. v. UAB „Finasta Asset Management“, bylos Nr. 3K-3-10/2014; 2014  m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. Ž. S., bylos Nr. 3K-3-412/2014). Taigi finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad teikdamas investicines paslaugas veiktų su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininko profesinėje veikloje, t. y. kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. ir kt. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-226/2014). Taigi finansų tarpininkas teikdamas investicines paslaugas privalo ne tik aiškiai ir suprantamai klientams pateikti visą reikalingą informaciją prieš šiems priimant investicinį sprendimą, bet teikdamas klientui paslaugas, veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais ir po sutarties sudarymo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad FRV neužbaigė REPO sandorių tol, kol beveik po vienerių metų kasatorius sudarė Kredito sutartį, pagal kurią kredito suma buvo pervesta FRV REPO sandoriams užbaigti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors REPO sandoriai priskirtini rizikos sutartims (CK 6.160 straipsnio 3 dalis) ir būtent kasatoriui tenka vertybinių popierių vertės kritimo padariniai, tačiau iš to atsirandantys nuostoliai gali būti sumažinti, laiku priimant atitinkamus su investicijomis susijusius sprendimus (pvz., ieškovas gali atpirkti vertybinius popierius anksčiau ir realizuoti juos vertybinių popierių rinkoje ar, atsižvelgiant į galimus teigiamus pokyčius rinkoje, išlaikyti jų nuosavybę, nutraukti sutartį, ieškovui neįvykdžius susitarimo laiku, atsakovas, matydamas neigiamus pokyčius rinkoje, gali nelaukti ir parduoti vertybinius popierius ir padengti pardavėjo prievoles pagal sutartį; kt.). Tokiems sprendimams priimti būtinas profesinis rūpestingumas, abiejų šalių bendradarbiavimas, keitimasis informacija, reikšminga prievolei vykdyti.

Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, apsiribojo tik ikisutartinės informavimo pareigos tyrimu ir vertinimu, o netyrė ir nevertino finansų tarpininko profesinio rūpestingumo ir lojalumo pareigos vykdymo po REPO sandorių sudarymo, o to nepadarius, nebuvo tikrinta ir analizuota, ar pagal bylos faktines aplinkybes atsakovo FRV veiksmai, neveikimas lėmė ar prisidėjo prie kasatoriaus nuostolių atsiradimo ar padidėjimo, ar atsakovas buvo pakankami atsakingas ir rūpestingas, dėjo pakankamai pastangų, kad galimi kilti nuostoliai būtų minimalūs ar kad jų visai nekiltų, ar kasatoriui neįvykdžius laiku savo prievolės jis pagrįstai nepardavė ginčo vertybinių popierių. Nors ieškovas proceso metu argumentavo, kad būtent dėl beveik vienerius metus trukusio atsakovo delsimo parduoti vertybinius popierius susidarė jo nuostoliai, teismų nebuvo vertinta, ar ieškovo žalą lėmė tik jo veiksmai, ar ją lėmė (padidino) ir atsakovo profesinis nerūpestingumas ar objektyvios rinkos aplinkybės, ar visi šie veiksniai kartu, taip pat nebuvo tirta ir vertinta, kokie buvo paties kasatoriaus veiksmai siekiant sumažinti atsiradusius nuostolius, kodėl taip ilgai buvo neužbaigiami REPO sandoriai, kaip jis bendradarbiavo su atsakovu, siekdamas užbaigti ginčo sandorius kuo greičiau. Tik nustačius šias faktinio pobūdžio aplinkybes galima spręsti, ar atsakovas FRV tinkamai vykdė savo FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kasatoriui ir ar nėra pagrindo konstatuoti jo profesinį nerūpestingumą. Šių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK  353 straipsnio 1 dalis). Kadangi bylai reikšmingos faktinės aplinkybės visa reikiama apimtimi nebuvo tirtos ir svarstytos, o nustatyti trūkumai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, tai byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegija nurodo, kad jei teismas nustatytų, jog ieškovo žalą vienu metu lėmė keli veiksniai, tarp jų ir atsakovo FRV nerūpestingumas, atsakomybė šiam atsakovui turėtų būti proporcingai priskirtina pagal jo veiksmų įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui visų teisiškai reikšmingų priežasčių kontekste (CK 6.247 straipsnis).

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai turėjo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu AB FMĮ FINASTA, nes byloje konstatavo, kad ši įmonė surinko būtiną informaciją apie kasatorių, išaiškino jam REPO sandorių esmę ir riziką.

Pagal CPK 266 straipsnį yra draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ ,,Du broliai“ v. UAB ,,Baltic Express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB ,,Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-103/2010; 2013 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. daugiabučių namų savininkų „Lino“ poilsio bendrija, bylos Nr. 3K-3-113/2013; kt.).

Kasaciniame skunde nepateikta išsamių argumentų, kodėl AB FMĮ FINASTA turėjo būti įtraukiamas į bylą trečiuoju asmeniu, kaip konkrečiai apskųstu teismo sprendimu buvo padaryta įtaka šio neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė. Kasaciniame skunde tik nurodoma, kad nebuvo galima jo neįtraukus nustatyti aplinkyb, jog ši įmonė surinko informaciją apie kasatorių, jam išaiškino REPO sandorių esmę. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama dėl kasatoriaus ir AB FMĮ FINASTA teisinių santykių, teisių ir pareigų, ginčo šioje byloje tarp AB FMĮ FINASTA ir kasatoriaus nebuvo. Šios bylos dalykas yra ieškovo ir atsakovo FRV sudaryti REPO sandoriai bei ieškovo ir atsakovo Banko sudaryta Kredito sutartis. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje pateikta ieškovo užpildyta AB FMĮ FINASTA pateikta anketa, kurioje nurodytas kasatoriaus rizikos tolerancijos lygis, kaip įrodymu, tačiau nevertino šios įmonės veiksmų, jos teisinių santykių su ginčo šalimis ir kt. Be to, siekis surinkti informaciją iš asmens nėra pagrindas jį įtraukti į bylą dalyvauti trečiuoju asmeniu, nes informacija gaunama renkant tokio asmens turimus duomenis per rašytinius įrodymus, liudytojų parodymų davimą, o pagrindas asmens įtraukimui į bylą yra nusprendimas dėl jo teisių ir pareigų. Dėl to bylą nagrinėjusiems teismams nebuvo teisinio pagrindo savo iniciatyva įtraukti AB FMĮ FINASTA dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu. Teismai nesprendė ir nepasisakė dėl šios įmonės teisių ir pareigų. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje priimto teismo procesinio sprendimo įtakos neįtrauktos į procesą AB FMĮ FINASTA teisinei padėčiai nenustatyta.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

 

              Dėl bylinėjimosi išlaidų ir byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio 8 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, nagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi patenkintas kasatoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą iš F. D. (duomenys neskelbtini) priklausančio buto, (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), vykdomoji byla Nr. 0055/12/02901. Kadangi kasacinis teismas perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai  taikytų laikinųjų apsaugos priemonių klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

              Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

              Nutarties kopiją išsiųsti antstoliui R. K.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

              Teisėjai                                                                                                   Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė             

                                                                                                                                Vincas Verseckas


Paminėta tekste:
  • CK1 1.137 str. Civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas
  • CK
  • CPK 182 str. Atleidimas nuo įrodinėjimo
  • CK1 1.78 str. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CPK 265 str. Klausimai, išsprendžiami priimant sprendimą
  • 3K-3-145/2008
  • 3K-3-89/2006
  • 3K-3-252/2009
  • CK1 1.136 str. Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai
  • DK
  • 3K-3-432/2008
  • 3K-3-6-915/2015
  • 3K-3-480/2010
  • 3K-3-523/2011
  • CK6 6.38 str. Prievolių vykdymo principai
  • 3K-3-10/2014
  • 3K-3-412/2014
  • CK6 6.259 str. Kreditoriaus kaltė
  • 3K-3-226/2014
  • CK6 6.160 str. Sutarčių rūšys
  • CPK
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • CPK 266 str. Draudimas sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • 3K-3-346/2009
  • 3K-3-265/2008
  • 3K-3-103/2010
  • 3K-3-113/2013