Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-31][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-470-687-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-470-687/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas 124261860 atsakovas
AB Šiaulių bankas 112025254 Ieškovas
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.17.1. dėl kreditavimo
3.3.1. Apeliacinis procesas
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.2. Prievolių įvykdymo užtikrinimas
2.6.2.3. Garantija
3. CIVILINIS PROCESAS
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
2.6. Prievolių teisė
3.3.1.11. Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai
2.1.17. Bylos dėl paskolos

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-470-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02460-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.3; 3.3.1.11

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Žemės ūkio paskolų garantijų fondui dėl garantinių išmokų priteisimo, tretieji asmenys – M. M. ir A. M..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl garanto teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimus reglamentuojančių teisės normų, taip pat naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė AB Šiaulių bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo 69 772,87 Eur garantinę išmoką, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Nurodė, kad 2003 m. gruodžio 4 d. AB Šiaulių bankas su atsakove UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondu sudarė sutartį dėl garantijų teikimo Nr. 11A-6 (toliau – Garantijų teikimo sutartis), kuria susitarė dėl garantijų suteikimo, garantinių įsipareigojimų vykdymo tvarkos ir sąlygų tuo atveju, jei kredito gavėjai, už kurių įsipareigojimų vykdymą yra garantavusi atsakovė, neįvykdytų savo įsipareigojimų ir negrąžintų kredito bankui. Sutartimi taip pat buvo sulygta, kad atsakovės garantija taikoma tiems kredito gavėjams, kurie yra žemės ūkio veiklos subjektai, ūkio subjektai, kurie užsiima alternatyvia žemės ūkio veikla, įmonės, kurios superka, perdirba, realizuoja žemės ūkio produktus ir teikia žemės ūkiui gamybos paslaugas.

4.       Nurodė, jog 2006 m. rugpjūčio 9 d. kreditavimo sutartimi Nr. IV-2006-046-05 (toliau – Kreditavimo sutartis) AB Šiaulių bankas įsipareigojo suteikti kredito gavėjai ūkininkei M. M. 116 000 Eur dydžio kreditą avims pirkti (60 732 Eur), tvartams pirkti ir rekonstruoti (26 660 Eur), įrangos ganykloms ir įrenginiams pirkti (19 218 Eur), apyvartinėms lėšoms papildyti (žaliavoms, medžiagoms, prekėms įsigyti, paslaugoms žemės ūkiui pagal Paslaugų žemės ūkiui sąrašą apmokėti) (9390 Eur). Pagal Kreditavimo sutartį kreditas bankui turėjo būti grąžintas pagal kredito grąžinimo grafiką iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. Kredito gavėjos prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, įkeitimu ir atsakovės 2006 m. rugpjūčio 24 d. išleista garantija Nr. 1G-652, kuria atsakovė garantavo bankui 80 proc. negrąžinto kredito grąžinimą, kredito gavėjai neįvykdžius Kreditavimo sutartyje nustatytų įsipareigojimų ar juos įvykdžius netinkamai.

5.       Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu bankui pradėjus tikrinti įkeisto turto būklę, paaiškėjo, kad ūkininkės M. M. faktiškai turimų gyvulių skaičius nebeatitiko bankui įkeisto gyvulių skaičiaus, taip pat nebuvo dalies kito bankui įkeisto kilnojamojo turto. Ūkininkei M. M. ir jos sutuoktiniui A. M. neįvykdžius banko reikalavimų pateikti papildomas kredito užtikrinimo priemones arba grąžinti kredito dalį, taip pat vėluojant vykdyti sutartinius įsipareigojimus dėl kredito grąžinimo, bankas 2011 m. gruodžio 15 d. vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį bei pradėjo priverstinį skolos išieškojimo procesą iš įkeisto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto.

6.       Atlikusi visus būtinus priverstinio skolos išieškojimo veiksmus, ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl garantinių išmokų išmokėjimo. 2015 m. spalio 28 d. ir 2016 m. kovo 16 d. buvo priimti atsakovės valdybos posėdžio nutarimai, kuriais nutarta nevykdyti garantinio įsipareigojimo AB Šiaulių bankui, motyvuojant tuo, jog bankas nesiėmė visų būtinų priemonių įkeistam kilnojamajam turtui realizuoti.

7.       Kadangi visi nuo banko priklausantys veiksmai, susiję su ūkininkės M. M. skolos išieškojimu, buvo atlikti ir nebėra jokio kito realizuotino skolininkės turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, ieškovė turi teisę į garantinę išmoką, kurią sudaro 80 proc. negrąžintos kredito sumos, t. y. 69 772,87 Eur.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

8.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, taip pat priteisė iš ieškovės 1473,90 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės naudai ir 11,81 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą valstybei.

9.       Teismas sprendė, kad ieškovės padaryti Garantijų teikimo sutartyje nustatytų sutartinių įsipareigojimų pažeidimai yra esminiai ir sudaro pagrindą atsakovei nevykdyti vienašalio sąlyginio įsipareigojimo dėl garantijos teikimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.92 straipsnio 4 dalis).

10.       Teismas nustatė, kad bankas sudarė Kreditavimo sutartį, ši buvo suderinta su atsakove, bet vėliau su kredito gavėja sudarė net tris susitarimus, kuriais keitė Kreditavimo sutarties sąlygas, pakeisdamas esmines sutarties nuostatas, susijusias su kredito grąžinimo terminu, kredito kaina (palūkanų dydžiu) ir įkeičiamo turto draudimu, leisdamas kredito gavėjai nedrausti įkeičiamo turto.

11.       Teismas sutiko, kad garantas turėjo teisėtą lūkestį manyti, jog bankas laikysis Kreditavimo sutartyje nurodytų sąlygų, ir kad jis neprisiėmė jokių garantijų padengti skolą už kredito gavėją, jeigu bankas ir kredito gavėjas po garantijos suteikimo pakeistų kreditavimo ir prievolės įvykdymo užtikrinimo sąlygas. Šių pareigų nevykdymas sukėlė realias pasekmes, ribojančias kreditoriaus galimybes patenkinti reikalavimus iš įkeisto turto, ir neproporcingai pablogino garanto, kaip subsidiaraus skolininko, teisinę padėtį. Kredito gavėjai banko sutikimu neapdraudus įkeistų daiktų banko naudai, bankas negavo esminės draudimo išmokos po to, kai dalis įkeistų avių nugaišo, o dalis įkeistų kilnojamųjų daiktų buvo pavogti.

12.       Teismas nustatė, kad kredito gavėja M. M. perleido arba leido paskersti kitiems asmenims net 302 įkeistas avis be banko ir garanto sutikimo (gautina suma – 44 773,46 Eur). Be to, iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė ir kito įkeisto turto (motorinio grąžto, grunto grąžto) perdavimą už skolas. Tai, jog ieškovė nesiėmė priemonių minėtiems sandoriams panaikinti, teismo vertinimu, iš esmės pablogino garanto teisinę padėtį, neatitiko garantijos sąlygų ir sudarė garanto atleidimo nuo garantinės išmokos mokėjimo teisinį pagrindą.

13.       Teismas, nustatęs, jog bankas nesidomėjo kredito gavėjos vykdoma veikla, įkeičiamo turto pakankamumu, nevykdė įkeisto turto vertinimo ir apžiūros, kilnojamieji daiktai bankui buvo įkeisti pavėluotai ir ne pagal Kreditavimo sutarties sąlygas, konstatavo, jog bankas pažeidė savo prievoles, susijusias su kredito sutarties vykdymo priežiūra.

14.       Teismas sprendė, jog ieškovės AB Šiaulių banko veiksmai rodo nesąžiningą sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir siekį skolos negrąžinimo atveju savo reikalavimus patenkinti visų pirma ne iš įkeisto turto, bet iš subsidiaraus skolininko garantijos. Tai prieštarauja esminėms atsakovės suteiktos valstybinės garantijos sąlygoms.

 

15.       Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, taip pat priteisė atsakovei iš ieškovės 982,52 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16.       Teismas padarė išvadą, jog byloje nustatytos aplinkybės rodo nerūpestingą ir rizikingą Kreditavimo sutarties administravimą, kuris lėmė tai, kad, kredito gavėjai nesugebėjus sugrąžinti suteikto kredito, išieškojimas iš įkeisto turto buvo apsunkintas, o ieškovė be svarbių priežasčių nepasinaudojo visomis priemonėmis kontroliuoti, kaip kredito gavėja vykdo iš kreditavimo santykių kylančius įsipareigojimus, atgauti ir realizuoti jai įkeistą turtą.

17.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016 23 punkte pateiktu išaiškinimu, atsisakė priimti ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus (banko prašymus atsakovei dėl kreditavimo sutarties pakeitimo ir atsakovės sutikimus keisti kreditavimo sutartį). Teismas nurodė, kad ieškovės pateikti nauji rašytiniai įrodymai egzistavo bylos iškėlimo metu, o aplinkybės, kurias siekia įrodyti ieškovė, pateikdama naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, buvo ginčo dalykas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

18.       Nors atsakovės 2015 m. spalio 28 d. sprendime Nr. 5A-29/2015 nevykdyti garantinio įsipareigojimo AB Šiaulių bankui nėra nurodytos visos tokio sprendimo priežastys, teismas iš atsakovės atstovo paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu nustatė, jog garanto atsisakymas mokėti garantinę išmoką yra grindžiamas tuo, kad bankas pažeidė garantijos sąlygas, nes nesiėmė priemonių skolai iš įkeisto turto išieškoti; nereikalavo, kad kredito gavėja apdraustų įkeičiamą turtą; pažeidė Garantijų teikimo sutarties 4.1 punktą.

19.       Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė nesiėmė Garantijų teikimo sutarties 7.3.2.1 punkte nurodytų priemonių ir nesiekė panaikinti sandorių, kuriais buvo perleistas įkeistas turtas. Subjektyvus ieškovės ginčo dėl tretiesiems asmenims perleisto įkeisto turto perspektyvų vertinimas, nepateikus jokių objektyvių duomenų apie tokio įvertinimo pagrįstumą, neįrodo tinkamo pareigos įvykdymo.

20.       Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė neįvykdė Garantijų teikimo sutartyje nustatytų įsipareigojimų kilnojamuosius daiktus laiku įkeisti ir apdrausti. Pagal Kreditavimo sutartį ieškovė privalėjo tiksliai kontroliuoti ne tik kredito gavėjos lėšų panaudojimą ir pagal tai išmokėti kreditą (jo dalį), bet ir kredito lėšas suteikti tik tada, kai bus įvykdytos ir kitos Kreditavimo sutarties sąlygos, įskaitant įsigyto turto įkeitimą.

21.       Ieškovė nesilaikė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016).

22.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Garantijų teikimo sutarties 4.1 punktu ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1, 6 dalimis, pažymėjo, kad bankas, kaip kreditavimo srities profesionalas, privalėjo laiku imtis visų priemonių sukontroliuoti, kaip kredito gavėja vykdo iš kreditavimo santykių kylančius įsipareigojimus. Nesugebėdamas to padaryti, jis prisiėmė ir visą neigiamą tokio elgesio riziką, nustatytą įstatyme. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovės pareiga tinkamai administruoti kreditą laikytina esmine sąlyga, suteikiančia ieškovei teisę gauti garantinę išmoką (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 patvirtintų Uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo veiklos nuostatų 22 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 912 „Dėl Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ 20.1–20.2 papunkčiai, Garantijų teikimo sutarties 4.1, 7.1 punktai).

23.       Teismas sprendė, jog ieškovė akivaizdžiai nerūpestingai administravo kreditą. Nors prievolės grąžinti kreditą įvykdymas turėjo būti užtikrintas įkeitimu, įkeistinų kilnojamųjų daiktų įsigijimo faktas nefiksuotas, terminas jiems įkeisti praleistas, o jų būklė (egzistavimo faktas) įkeitimo metu nenustatyta. Nors ieškovė raštu sutiko tik dėl avių apdraudimo sąlygos panaikinimo, bet faktiškai, pažeisdama sutartį, atsisakė ir kito įkeisto kilnojamojo turto draudimo.

24.       Panaudojus kreditą ir įsigijus įkeistinas avis, jų kiekis iki įkeitimo reikšmingai sumažėjo, o tai žinodama ieškovė nesiėmė jokių priemonių savo turtiniams interesams apsaugoti.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

25.       Kasaciniu skundu ieškovė AB Šiaulių bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus, taip pat priteisti iš atsakovės UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1.                       Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti naujus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino CPK 314 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktikos. Ieškovės apeliaciniame procese prašomi pridėti nauji įrodymai būtų paneigę teismo išvadą, kad, keičiant Kreditavimo sutarties sąlygas dėl įkeičiamų daiktų draudimo, bankas neprašė atsakovės sutikimo ir pakeitimus atliko vien savo nuožiūra, taip pažeisdamas Garantijų teikimo sąlygas. Būtinybė pateikti šiuos dokumentus iškilo ieškovei susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nevertino ieškovės pateiktų naujų įrodymų turinio, sąsajumo su byla, nors būtent jie įrodo, kad draudimo sutartys nebuvo sudarytos, esant atsakovės sutikimui. Naujų įrodymų priėmimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo, nes visi pateikti įrodymai yra ir pas atsakovę. Be to, atsakovė būtų turėjusi galimybę pasisakyti dėl jų savo atsiliepime į apeliacinį skundą.

25.2.                       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, perkeldami visą atsakomybę bankui dėl kredito negrąžinimo, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.90 straipsnio 1 dalies ir 6.92 straipsnio 4 dalies normas, reglamentuojančias garantijos sampratą ir garanto teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą. Teismų išvada, kad Garantijų teikimo sutarties 2.2.2 punkte įtvirtintų banko įsipareigojimų pažeidimai suteikia teisę garantui atsisakyti tenkinti banko prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą pagal Garantijų teikimo sutarties 7.3.2.7 punktą, yra nepagrįsta. Bankas nėra pažeidęs jokių savo sutartinių prievolių dėl Kreditavimo sutartyje nustatyto turto įkeitimo. Pareiga įkeisti turtą pagal Kreditavimo sutarties 4.1 punkto nuostatas teko kredito gavėjui. Be to, bankas nuolat bendradarbiavo su atsakove dėl įkeisto turto draudimo ir įkeitimo, o atsakovė neprieštaravo, kad turtas nebūtų draudžiamas. Kreditavimo sutartis buvo keičiama tris kartu ir kiekvieną kartą buvo gaunami atsakovės sutikimai keisti kreditavimo sutarties sąlygas. Garantijų teikimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovė nė karto neinformavo banko dėl Garantijų teikimo sutarties ar Kreditavimo sutarties sąlygų nesilaikymo.

25.3.                       Teismai nepagrįstai nurodė, kad bankas pažeidė Garantijų teikimo sutarties 7.3.2.1 punkto nuostatas, nes nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas panaikinti ūkininkės turto (avių) perleidimo sandorius. Bankas buvo nukreipęs savo reikalavimų patenkinimą į įkeistą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, tačiau, kredito gavėjai neturint jokio kito turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, paaiškėjo, jog tolesni išieškojimo veiksmai yra negalimi. Ieškovė neturi pagrindo ginčyti įkeistų avių nugaišimo, paskerdimo, kito kilnojamojo turto vagystės fakto. Dalis avių buvo perleistos už kredito gavėjos įsigyjamus pašarus. Naujų teisminių ginčų inicijavimas prieštarautų sąžiningumo, ekonomiškumo principams ir būtų nuostolingas.

25.4.                       Net ir konstatavus, kad bankas dėl ne nuo savęs priklausančių priežasčių galėjo padaryti Garantijų teikimo sutarties pažeidimus, vadovaujantis šios sutarties 7.3.2. punktu, turėtų būti svarstomas klausimas dėl atsakovės dalinio garantinių įsipareigojimų vykdymo. Galimi formalūs pažeidimai nėra tokios apimties, kad būtų galima visiškai atleisti atsakovę nuo garantinių įsipareigojimų vykdymo.

 

26.       Atsakovė UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1.                       Nagrinėjamoje byloje priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai yra pagrįsti ir teisėti bei užtikrina viešojo intereso apsaugą. Atsakovės išduota garantija neatleidžia banko nuo pareigos vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus pagal Garantijų teikimo sutartį bei kitus teisės aktų pagrindu kylančius įsipareigojimus, t. y. sekti kredito būklę, imtis priemonių, kad kredito grąžinimas būtų tinkamai ir pakankamai užtikrintas, bei laiku reaguoti į skolininko padarytus kreditavimo sutarties pažeidimus. Teisę į draudimo išmoką bankas įgytų tik tuo atveju, jeigu tinkamai, apdairiai ir rūpestingai įvykdytų jam kylančias pareigas.

26.2.                       Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 314 straipsnio tariamo pažeidimo yra nepagrįsti, kadangi apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti naujus įrodymus, vertino ne tik tai, ar rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, bet ir šių įrodymų įtaką ginčo išsprendimui. Nauji įrodymai buvo pridėti prie ieškovės apeliacinio skundo, taigi atsakovė su šiais įrodymais susipažino ir savo atsiliepime į apeliacinį skundą dėl jų išsamiai pasisakė.

26.3.                      Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nekeičia teismų nustatyto fakto, kad bankas nesiėmė priemonių sandoriams, kuriais kredito gavėja be banko ir garanto sutikimo perleido net 302 avis, kurių vertė pagal įsigijimo kainą sudarytų 44 773,46 Eur, panaikinti.

Teismai pagrįstai konstatavo, kad bankas netinkamai vykdė savo pareigą stebėti kredito būklę, kuri taip pat apima pareigą vertinti kredito riziką ir laiku imtis priemonių, siekiant užtikrinti, kad kredito sutartis būtų vykdoma laikantis joje nustatytų sąlygų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl garantijos, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sampratos

 

27.       CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Pagal šią teisės normą prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai gali prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą.  

28.       Mokėjimo garantija, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, yra reglamentuojama CK 6.90–6.97 straipsniuose. Garantijos atveju greta paprastai jau esamų (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių teisinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir garanto prievoliniai teisiniai santykiai. Garantija garantas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios su skolininku, atžvilgiu. Garantija padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti garantui.  

29.       Kasacinis teismas, remdamasis teisės doktrina ir minėtu reglamentavimu, savo praktikoje yra išskyręs dvi mokėjimo garantijų rūšis: nepriklausomos garantijos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą) ir paprastosios (sąlyginės) garantijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2006; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012 ir kt.). 

30.       Esant nepriklausomai garantijai (garantijai pagal pirmą pareikalavimą), iš jos kylantis garanto įsipareigojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti garantija yra išduota (CK 6.90 straipsnio 2 dalis). Tokią garantiją išdavęs subjektas, gavęs kreditoriaus reikalavimą, privalo išmokėti garantijoje nurodytą sumą remdamasis tik garantijos vykdymo sąlygomis ir nevertindamas pagrindinės prievolės įvykdymo (neįvykdymo). Nepriklausomos garantijos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą) pavyzdys – banko garantija, pagal kurią bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą (CK 6.93 straipsnio 1 dalis). Garanto prievolė, atsirandanti iš nepriklausomos garantijos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą), pagal savo pobūdį yra savarankiška, t. y. jai būdingas savarankiškumas nuo užtikrintos pagrindinės prievolės.  

31.       Paprastosios  (sąlyginės) garantijos apibrėžimas pateikiamas CK 6.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje normoje, kuria remiantis garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari. 

32.       Paprastosios (sąlyginės) garantijos atveju garantija užtikrinto sandorio neįvykdymas yra iš tokios garantijos kylančios garanto prievolės atsiradimo sąlyga. Dėl to garantas kreditoriui atsako tik tada, jeigu skolininkas prievolės, už kurią garantuojama, neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai, o garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės sąlygų, neįvykdymo apimties ir kitų iš pagrindinės prievolės turinio kylančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-421/2017, 19 punktas). Dėl to iš paprastosios (sąlyginės) garantijos kylančios garanto prievolės yra papildomos, šalutinės (akcesorinės) prievolės, kurių mastas, pasibaigimo pagrindai ir kitos sąlygos priklauso nuo pagrindinės garantija užtikrintos prievolės.   

 

Dėl garantijos vykdymo sąlygų

 

33.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ (toliau  Nutarimas) buvo įsteigta valstybės garantuojama garantijų institucija UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas ir patvirtinti šio fondo veiklos nuostatai. Pirminis šios institucijos veiklos tikslas – teikti garantijas komerciniams bankams dėl ūkio subjektams teikiamų paskolų, tokiu būdu padedant ūkio subjektams, kuriems trūksta komercinio finansavimo šaltinių, gauti paskolas, padidinant jų kreditingumą potencialių kredito įstaigų akyse. Taigi žemės ūkio paskolų garantija buvo siekiama paskatinti ūkio subjektų finansavimą, taip pat sumažinti riziką, kurią kredito įstaigoms galėtų sukelti minėtų subjektų sutartinių prievolių nevykdymas ar netinkamas vykdymas.

34.       Nuo 2003 m. rugpjūčio 28 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 patvirtinti Uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo veiklos nuostatai (toliau  Nuostatai), apibrėžiantys šio fondo veiklą garantijų suteikimo ir garantinių įsipareigojimų vykdymo srityje.

35.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. Kreditavimo sutartimi Nr. IV-2006-046-05 AB Šiaulių bankas (toliau  bankas arba kredito davėjas) suteikė ūkininkei M. M. (toliau – kredito gavėjas arba skolininkas) 116 000 Eur kreditą. Šalys susitarė, jog kredito gavėjo prievol pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas bus užtikrintas šiais būdais: kredito gavėjo garanto garantija; pirminiu įkeitimu įkeičiant du žemės sklypus (įkeitimas turėjo būti atliktas Kreditavimo sutarties pasirašymo dieną); bankui įkeičiant už kredito lėšas įsigytus 404 vnt. avių, tvartą ir įrenginius (įkeitimas turėjo būti atliktas per 20 kalendorinių dienų nuo įsigijimo); bankui pirminiu įkeitimu įkeičiant 60 vnt. avių (įkeitimas turėjo būti atliktas iki Kreditavimo sutarties pasirašymo dienos) (Kreditavimo sutarties 4.1.1 punktas).

36.       Atsakovė UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas 2006 m. rugpjūčio 24 d. Garantija Nr. 1G-652 (toliau  Garantija) įsipareigojo grąžinti bankui kredito dalį, jeigu ūkininkė M. M., suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui arba bankui prieš laiką nutraukus Kreditavimo sutartį, negrąžins arba ne iki galo grąžins 106 610 Eur ilgalaikį ir 9390 Eur vidutinės trukmės kreditus, kuriuos bankas suteikė pagal Kreditavimo sutartį (Garantijos 1 punktas). Garantijos 3 punkte buvo apibrėžtos garantijos ribos. Garantija ją išdavęs garantas užtikrino bankui 80 procentų negrąžintos kredito sumos grąžinimą ir nurodė, jog ši garantija neapima kredito gavėjo nesumokėtų bankui palūkanų, netesybų ar kitokių mokėjimų, nurodytų Kreditavimo sutartyje, grąžinimo. Taigi, sprendžiant iš Garantijos turinio, nagrinėjamu atveju buvo išduota sąlyginė garantija.

37.       Garantijos 5.3 punkte įtvirtinta, kad ši garantija yra neatskiriama 2003 m. gruodžio 4 d. Sutarties dėl garantijų teikimo Nr. 11A-6 (toliau – Sutartis dėl garantijų teikimo), pasirašytos UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo ir AB Šiaulių banko, dalis. Sutarties dėl garantijų teikimo 6.2 punkte nustatyta, kad garantas vykdo garantinius įsipareigojimus bankui Nutarime, Nuostatuose ir šioje sutartyje nustatyta tvarka.

38.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, todėl jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-469/2016, 38 punktas; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016, 31 punktas ir kt.).

39. Remiantis Sutarties dėl garantijų teikimo 6.1 punktu, jei kredito gavėjas negrąžina kredito ar jo dalies Kredito sutartyje nustatytais terminais, bankas įgyja teisę kreiptis į garantą dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo tik atlikęs Nutarime ir Nuostatuose nurodytus veiksmus. Nagrinėjamu atveju nustatant sąlyginės garantijos vykdymo sąlygas taikytinos Nutarimo ir Nuostatų redakcijos, galiojusios garantui priimant sprendimą dėl savo prievolės įvykdyti garantinį įsipareigojimą, t. y. UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo valdybos 2015 m. spalio 28 d. ir 2016 m. kovo 16 d. nutarimų, kuriais nutarta nevykdyti garantinio įsipareigojimo AB Šiaulių bankui, priėmimo metu. 

40.       Nutarimo 2.10 punkte įtvirtinta, jog, garantui gavus iš kreditą suteikusios kredito įstaigos prašymą dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo, garanto valdyba, vadovaudamasi Nuostatais, kuriuose įtvirtintos garantijų suteikimo ir garantinių įsipareigojimų kredito įstaigoms vykdymo sąlygos, priima sprendimą išmokėti kredito įstaigai nustatytą procentinę dalį skirtumo tarp neatgautos kredito dalies ir kredito įstaigos pajamų, gautų realizavus kreditavimo sutarties pagrindu įkeistą turtą ir (ar) turtines teises <...>, ir (ar) kredito įstaigai įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise perduoto neparduoto turto vertės.

41.       Vadovaujantis Nuostatų 22 punktu, ūkio subjektui negrąžinus kredito ar jo dalies, kredito įstaiga turi teisę kreiptis į garantą dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo tik pasibaigus kredito grąžinimo terminui ar kredito sutartį nutraukus prieš terminą ir tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka kredito įstaigai įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės, ir (ar) reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius yra realizuoti ir (ar) kredito įstaigai įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise buvo perduotas neparduotas turtas, bei įvykdžius kitas Sutartyje dėl garantijų teikimo nustatytas sąlygas. Nuostatų 23 punkte įtvirtinta, jog, gavusi iš kreditą suteikusios kredito įstaigos prašymą dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo bei Sutartyje dėl garantijos teikimo nustatytus dokumentus dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo ir įrodymus, kad kreditas buvo išduotas ir jo grąžinimas vykdomas vadovaujantis Nutarimo, Nuostatų ir Sutarties dėl garantijų teikimo nuostatomis, bei kredito sutarties pagrindu įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės <...> ir (ar) kredito įstaigai įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise buvo perduotas neparduotas turtas, garanto valdyba turi teisę priimti sprendimą išmokėti iki 70 procentų (3.2 papunktyje nurodytais atvejais – iki 80 procentų) skirtumo tarp negrąžintos kredito ar jo dalies sumos ir kredito įstaigos pajamų, gautų realizavus ūkio subjekto įkeistą turtą ir (ar) turtines teises <...> ir (ar) kredito įstaigai įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise perduoto neparduoto turto vertės.

42.       Remiantis Sutarties dėl garantijų teikimo 7.1 punktu, bankas kartu su prašymu įvykdyti garantinį įsipareigojimą turi pateikti šiuos dokumentus (ar jų patvirtintas kopijas), kurie patvirtina: kredito panaudojimą pagal paskirtį (sąskaitas faktūras, banko mokėjimo pavedimus bei kitus dokumentus); suteikto ir grąžinto kredito dydį, nesumokėtas palūkanas ir netesybas; kad kredito sutarties pagrindu bankui buvo įkeistas turtas ar turtinės teisės (hipotekos lakštai, kiti dokumentai); kredito gavėjo turto pardavimą ir banko gautas lėšas realizavus kredito gavėjo turtą bei turtines teises, užtikrinusias kredito grąžinimą; draudimo įmonės išmokėtas bankui įkeisto turto ar kredito gavėjo (sveikatos) draudimo išmokas.

43.       Remiantis sisteminiu Nutarimo 2.10 punkto, Nuostatų 2223 punktų ir Sutarties dėl garantijų teikimo 6.1, 6.2, 7.1 punktų aiškinimu, teisėjų kolegija sprendžia, jog garantinio įsipareigojimo kredito įstaigai vykdymas yra siejamas su sąlygomis, kurios apibrėžia kredito įstaigos teisės kreiptis į garantą dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo atsiradimą, ir garantijos vykdymo sąlygomis, nustatančiomis, kokius dokumentus bankas turi pateikti garantui tam, kad būtų sprendžiamas garantinės išmokos išmokėjimo klausimas.

44.       Nuostatų 22 punkte įtvirtintos nuostatos, apibrėžiančios materialiąsias garanto prievolių atsiradimo sąlygas, kurios savo esme lemia garantijos, kaip paprastosios (sąlyginės) garantijos, prigimtį ir kredito įstaigos teisės kreiptis į garantą dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo atsiradimą. Remiantis minėtu reglamentavimu, egzistuoja trys privalomos garanto prievolių pagal jo išduotą garantiją atsiradimo sąlygos: skolininko prievolių pagal Kreditavimo sutartį neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas; kredito grąžinimo termino pasibaigimas arba kredito sutarties nutraukimas prieš terminą; išieškojimo pagal kredito davėjo reikalavimą nukreipimas į skolininko įstatymų nustatyta tvarka kredito įstaigai įkeistą turtą ir (ar) turtines teises. Taigi atsakovės išduota garantija pagal savo turinį ir sąlygas atitinka paprastosios (sąlyginės) garantijos požymius.

45.       Pažymėtina, jog garantijos, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį lemia ir jos subsidiarumas, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti garanto prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju, jei pagrindinis skolininkas neturi turto, kurio sąskaita galima įvykdyti prievolę. Analizuojant garanto subsidiariąją atsakomybę už skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui, esant pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui (pavyzdžiui, vienos prievolės įvykdymą užtikrinus hipoteka, įkeitimu ir garantija), garantas disponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia savo reikalavimus, kylančius iš pagrindinės prievolės, patenkintų, nukreipdamas išieškojimą į konkretų įkeistą turtą, t. y. pasinaudotų daiktiniais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais. Ir tik tokiu atveju, jei pardavus įkeistą turtą gautos sumos nepakaktų kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis galėtų reikalauti skolos išieškojimo iš kito pagrindinio skolininko neįkeisto turto, o esant negalimam išieškojimui iš šio turto  pareikšti reikalavimą garantui dėl skolininko prievolės įvykdymo.

46.       Kitos garantijos vykdymo sąlygos, remiantis Nuostatų 23 punktu ir Sutarties dėl garantijų teikimo 7.1 punktu, apima prašymo įvykdyti garantinį įsipareigojimą ir įrodymų, patvirtinančių pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą, pateikimą. Sprendžiant iš šių sąlygų turinio, tai procedūrinės sąlygos, kurios sudaro prielaidas garantui priimti sprendimą dėl savo prievolės įvykdymo. Kreditorius, norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą arba nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir panašiai.

47.       Vadovaujantis CK 6.92 straipsnio 4 dalimi, jeigu kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ankstesnę kasacinio teismo šios normos aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-469/2016, 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-421/2017 ir kt.) ir šios nutarties 43, 44 ir 46 punktuose pateiktus garantijos vykdymo sąlygų išaiškinimus, pripažįsta, jog nagrinėjamos bylos kontekste garanto teisė atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą, remiantis CK 6.92 straipsnio 4 dalimi, galėtų atsirasti esant materialiųjų ir procedūrinių garantijos vykdymo sąlygų pažeidimų.

48.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, jog, ūkininkei M. M. pažeidus Kreditavimo sutarties sąlygas (vėluojant vykdyti įsipareigojimus dėl kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo pagal Kreditavimo sutartį, taip pat vėluojant pateikti papildomą užstatą arba grąžinti kredito dalį), bankas nuo 2011 m. gruodžio 15 d. vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto turto. 

49.       Išieškojimo iš įkeisto turto vykdymo procese buvo realizuotas įkeistas 3,2650 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 3,4973 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įkeistas kilnojamasis turtas  priekaba „Rydwan“ ir šaldytuvas „Daewoo“. Kitas įkeistas turtas nerastas, surašyti išieškojimo negalimumo aktai. 

50.       Pradėjus priverstinio skolos išieškojimo veiksmus, skolininkės M. M. negrąžinto kredito suma bankui sudarė 90 173,04 Eur, o 80 procentų šios sumos – 72 138,43 Eur. Realizavus įkeistą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, dalis kredito buvo padengta. Šiuo metu skolininkės M. M. neįvykdyti įsipareigojimai bankui pagal Kreditavimo sutartį sudaro 104 972,51 Eur, t. y. 69 772,87 Eur negrąžinto kredito ir 35 199,64 Eur nesumokėtų palūkanų. 

51.       Ieškovė AB Šiaulių bankas 2015 m. liepos 2 d. kreipėsi į atsakovę UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondą su prašymu dėl 69 722,87 Eur garantinio įsipareigojimo įvykdymo, pateikdama garantinei išmokai išmokėti teisinę reikšmę turinčias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. 2015 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 01-742 ieškovė šį savo prašymą papildė papildomais įrodymais. Atsakovės UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo 2015 m. spalio 28 d. valdybos sprendimu buvo nutarta nevykdyti garantinio įsipareigojimo AB Šiaulių bankui, atsižvelgiant į tai, kad bankas nesiėmė visų būtinų teisinių priemonių įkeistam kilnojamajam turtui realizuoti. Atsakovė tokį patį sprendimą priėmė ir 2016 m. kovo 16 d., gavusi pakartotinį banko prašymą dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo.

 

Dėl esminių sutartyje nustatytų sąlygų pažeidimo, kaip garanto atleidimo nuo atsakomybės už sutartinių prievolių įvykdymą pagrindo, ir naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

 

52.       CK normos, reglamentuojančios garantijos teisinius santykius, yra dispozityvios ir nenustato griežtai apibrėžtų garanto atsakomybės dėl prievolės įvykdymo sąlygų. Tai reiškia, jog šalys gali susitarti dėl kitų garanto teisės atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimus atsiradimo sąlygų. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

53.       Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2 punkte įtvirtinta garanto valdybos teisė atsisakyti tenkinti banko prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą ar šį prašymą tenkinti iš dalies, esant šios sutarties 7.3.2.1.7.3.2.7 įtvirtintoms sąlygoms, t. y. jeigu kredito gavėjas bankui neįkeitė turto, kurį įsipareigojo įkeisti pagal kredito sutartį, o bankas nesiėmė priemonių negrąžintam kreditui ar jo daliai iš šio turto išieškoti, arba panaikinti sandorius, kuriais kredito gavėjas tretiesiems asmenims perleido turtą, kurį kredito gavėjas įsipareigojo įkeisti (7.3.2.1 punktas); jeigu bankas nesiėmė priemonių kredito gavėjo prievolės įvykdymui užtikrinti ir dėl to jam nebuvo įkeistas kredito sutartyje nustatytas įkeisti turtas ar be garanto raštiško sutikimo leido parduoti ar kitaip perleisti įkeistą bankui turtą, išskyrus turto pardavimą ar kitokį perleidimą, vykdant priverstinį išieškojimą (7.3.2.2 punktas); bankas apmokėjo kredito gavėjo pateiktus dokumentus ne už kredito sutartyje nurodytas pirkti materialines vertybes ar teikiamas paslaugas arba bankas suteikė kreditą kredito gavėjui grynaisiais pinigais ir kredito gavėjas kreditą panaudojo ne pagal paskirtį (7.3.2.3 punktas); bankas neužtikrino, kad ne mažiau kaip 10 proc. verslo projekto vertės būtų finansuota kredito gavėjo nuosavomis lėšomis (netaikoma, kai Garantija suteikta trumpalaikiams ir vidutinės trukmės kreditams) (7.3.2.4 punktas); bankas nepateikė 7.1 punkte nurodytų dokumentų (7.3.2.5 punktas); bankas netinkamai vykdė šios sutarties 4.1. punktu prisiimtus įsipareigojimus sekti kreditų, už kuriuos garantavo garantas, būklę (7.3.2.6 punktas); bankas pažeidė šios sutarties 2.2.2. punktu prisiimtus įsipareigojimus be garanto raštiško sutikimo nekeisti esminių pagal Nutarimą ir Nuostatus nustatytų privalomų Kreditavimo sutarties sąlygų (kredito dydžio, grąžinimo terminų, tikslinės kredito paskirties, įkeitimo ir kitų sąlygų, turinčių įtakos kredito grąžinimui), taip pat ir 2.2.3. punktu prisiimto įsipareigojimo kreditavimo sutartyse įtvirtinti sąlygas, kurios privalomos Nuostatų nustatyta tvarka (7.3.2.7 punktas).

54.       Atsižvelgdama į Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2 punkte įtvirtintų sąlygų turinį, kurioms esant garantas gali atsisakyti įvykdyti garantinį įsipareigojimą ar jį vykdyti iš dalies, teisėjų kolegija pripažįsta, jog Sutartimi dėl garantijų teikimo garantas ir kreditorius, išplėsdami CK 6.92 straipsnio 4 dalies taikymą, susitarė dėl garanto atleidimo nuo prievolių vykdymo, kai dėl kreditoriaus veiksmų pažeidžiamos esminės Sutarties dėl garantijų teikimo, Nutarimo ar Nuostatų sąlygos. Be to, Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2 punkte įtvirtinta garanto teisė banko prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą tenkinti iš dalies leidžia daryti išvadą, kad šia nuostata susitariančios šalys siekė tarpusavio santykiuose užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą, nustatydamos, jog garanto atsakomybės už skolininko prievolių įvykdymą mastas galėtų būti mažinamas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, turinčias teisinę reikšmę banko teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš garanto ribojimui.

55.       Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, matyti, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2.1, 7.3.2.2, 7.3.2.6 ir 7.3.2.7 punktų pažeidimus.

56.       Teismai Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2.1, 7.3.2.2 ir 7.3.2.6 punktuose įtvirtintus pažeidimus konstatavo, nustatę, jog buvo žymiai praleistas už kredito lėšas įsigytų 404 vienetų avių ir įrenginių įkeitimo sandorio sudarymo terminas. Pagal Kreditavimo sutarties 4.1.1.4 punktą, kredito gavėjas įsipareigojo įkeisti už kredito lėšas įsigytus įrenginius ir 404 vienetus avių per 20 kalendorinių dienų nuo įsigijimo. Nors, remiantis bylos duomenimis, fiksuojama visos kredito sumos panaudojimo data – 2008 m. birželio 27 d., tačiau įkeitimo sandoris buvo sudarytas 2011 m. kovo 22 d., Kreditavimo sutarties šalims pasirašant Sutartinio įkeitimo lakštą Nr. 03220110002085. Teismai nustatė, jog įkeitimo sandorio sudarymo metu nebuvo patikrinta šio turto būklė (egzistavimo faktas), nors iš byloje esančių įrodymų matyti staigus avių skaičiaus mažėjimas (2009 m. rugsėjo 1 d. Gyvų gyvulių ir deklaruotų bandų sąraše nurodytas avių skaičius – 471 vnt.; 2010 m. kovo 30 d. – 409 vnt., 2011 m. spalio 19 d. – 148 vnt.). Nurodyti pažeidimai galėjo lemti, jog pagal Kreditavimo sutartį įkeistinas turtas galėjo neatitikti įkeitimo lakšte nurodytų įkeičiamų daiktų kiekio, būklės ir vertės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių neatitikimų nustatymas, sprendžiant dėl garanto garantinių įsipareigojimų vykdymo, reikštų, jog bankui tenka su netinkama kredito sutarties vykdymo priežiūra susijusi rizika.

57.       Nusta, jog iš 404 vienetų avių tretiesiems asmenims buvo perleisti net 302 vienetai avių ir dalis kito kilnojamojo turto (motorinis grąžtas Stihl BT121 ir 90 mm grunto grąžtas), teismai Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2.1 punkto pažeidimu pripažino banko veiksmus, nesiimant priemonių sandoriams, kuriais kredito gavėjas tretiesiems asmenims perleido įkeistiną ar įkeistą turtą, ginčyti. Vadovaujantis Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2.1 punktu, kredito gavėjo pareigos pagal Kreditavimo sutartį įkeisti turtą pažeidimas ir dėl to atsiradusios pasekmės – šio turto perleidimas tretiesiems asmenims suponuoja kredito davėjo pareigos ginčyti šiuos perleidimo sandorius atsiradimą. Taigi tuo atveju, kai įkeitimo sandorio nesudarymas arba sudarymas ne laiku sukelia neigiamus padarinius (šio turto perleidimą tretiesiems asmenims), dėl minėtų Kreditavimo sutartį pažeidžiančių veiksmų atlikimo atsiradusių neigiamų padarinių rizika tenka kredito davėjui. Atsižvelgiant į tai, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nustatę įkeisto turto perleidimo tretiesiems asmenims faktą, pagrįstai pripažino banko pareigą imtis papildomų teisinių priemonių šiems sandoriams nuginčyti. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog šių sandorių neginčijimas nėra garanto atleidimo nuo atsakomybės už skolininko prievolių įvykdymą pagal Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2.1 punktą atsiradimo pagrindas. Priešingai, tai sudaro pagrindą, nustačius, kokia buvo pagal ginčytinus sandorius tretiesiems asmenims perleisto įkeisto turto vertė, laikantis proporcingumo principo, spręsti garanto atsakomybės sumažinimo perleisto turto verte klausimą.

58.       Vadovaujantis Kreditavimo sutarties 4.1.3 punktu, kredito gavėjas įsipareigojo naudojimosi kreditu laikotarpiu drausti įkeičiamą turtą banko naudai bankui priimtinoje (-ose) draudimo įmonėje (-ėse) nuo draudžiamųjų įvykių, kurie gali turėti neigiamų pasekmių kredito grąžinimui bei tolesnei kredito gavėjo veiklai. Tokiu būdu buvo siekiama užtikrinti įkeičiamo turto išsaugojimą, suteikiant jam draudimo apsaugą viso naudojimosi kreditu laikotarpiu. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, net ir galiojant Kreditavimo sutarties 4.1.3 punkte įtvirtintam reikalavimui dėl įkeisto turto draudimo apsaugos, bankas neužtikrino įkeisto turto draudimo, o 2011 m. kovo 22 d. Sutartinio įkeitimo lakštu Nr. 03220110002085 sutiko, jog įkeičiamas turtas (404 vienetai avių ir įrengimai, kuriuos kredito gavėjas įsigijo už kredito lėšas) įkeitimo laikotarpiu nebūtų draudžiamas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog tokiais savo veiksmais bankas pažeidė Sutarties dėl garantijų teikimo 4.1 punkte įtvirtintą pareigą užtikrinti tinkamą kredito sutarties vykdymo priežiūrą. Kasacinio teismo vertinimu, būtent bankui tektų pareiga prisiimti su įkeisto turto neišsaugojimu ar jo vertės sumažėjimu susijusią riziką, jei būtų nustatyta, kad šių pasekmių atsiradimui įtakos turėjo Kreditavimo sutarties 4.1.3 punkto, nustatančio draudimo apsaugos reikalavimą visam įkeistam turtui, pažeidimas. Todėl nagrinėjamoje byloje nustačius, jog kredito davėjas neužtikrino tinkamos Kreditavimo sutarties vykdymo priežiūros, dėl ko dar iki Kreditavimo sutarties 4.1.3 punkto pakeitimo buvo neapdraustas visas įkeistas turtas, tai sudarytų pagrindą spręsti garanto atsakomybės sumažinimo neišsaugoto turto verte klausimą.

59.       Byloje nustatyta, jog nuo 2011 m. balandžio 18 d. įsigaliojo Kreditavimo sutarties 4.1.3 punkto pakeitimas, nustatantis galimybę naudojimosi kreditu laikotarpiu nedrausti avių, išsaugant draudimo apsaugos reikalavimą visam kitam įkeičiamam turtui. Bylą nagrinėję teismai Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2.7 punkte įtvirtintos nuostatos pažeidimą konstatavo, nustatę, jog Kreditavimo sutarties 4.1.3 punkto pakeitimas, apibrėžiantis draudimo apsaugos taikymą, buvo priimtas, nesant rašytinio garanto sutikimo, tokiu būdu pažeidžiant Sutarties dėl garantijų teikimo  2.2.2 punkte įtvirtintą įsipareigojimą be garanto raštiško sutikimo nekeisti esminių pagal Nutarimą ir Nuostatus nustatytų privalomų Kreditavimo sutarties sąlygų, turinčių įtakos kredito grąžinimui. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog draudimo apsaugos netaikymas įkeičiamam turtui sukėlė realias pasekmes, ribojančias kreditoriaus galimybes patenkinti reikalavimus iš įkeisto turto, ir neproporcingai pablogino garanto, kaip subsidiaraus skolininko, teisinę padėtį. Teismas, nustatęs, jog 99 vienetai įkeistų avių nugaišo (nugaišusių avių vertė  14 677,39 Eur), o dalis įkeistų įrenginių buvo pavogti, konstatavo, jog kredito gavėjui banko sutikimu neapdraudus šių įkeistų daiktų banko naudai, bankas negavo esminės draudimo išmokos dalies. 

60.       Remiantis sisteminiu Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2.7 ir 2.2.2 punktų aiškinimu, garantas neprisiima rizikos dėl išieškojimo iš įkeisto turto negalimumo, kai šios pasekmės kyla kredito davėjui pažeidus įsipareigojimą be raštiško garanto sutikimo nekeisti Kreditavimo sutarties sąlygos dėl įkeičiamo turto draudimo apsaugos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog garanto sutikimo netaikyti draudimo apsaugos įkeistam turtui buvimas ar jo nebuvimas turi esminę teisinę reikšmę, sprendžiant, kam tenka įkeisto turto neišsaugojimo rizika nuo 2011 m. balandžio 18 d., kai įsigaliojo Kreditavimo sutarties 4.1.3 punkto pakeitimas, nustatantis galimybę nedrausti pagal Kreditavimo sutartį įkeičiamų avių.

61.       Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė, grįsdama savo, kaip garanto, atsisakymą mokėti garantinę išmoką ieškovei Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2.7 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. ieškovei pakeitus Kreditavimo sutarties 4.1.3. punkte įtvirtintą sąlygą dėl įkeičiamam turtui taikytinos draudimo apsaugos, 2017 m. balandžio 13 d. teismo posėdyje nurodė nedavusi sutikimo dėl šios sąlygos pakeitimo. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu pripažino įrodyta aplinkybę dėl tokio garanto sutikimo nebuvimo. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu prašė priimti naujus įrodymus, tarp jų UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo valdybos 2008 m. liepos 29 d. posėdžio protokolą bei garanto 2009 m. kovo 26 d., 2010 rugpjūčio 9 d. ir 2011 m. balandžio 15 d. raštus, patvirtinančius, jog bankas dėl visų Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimų, tarp  ir dėl to, jog įkeičiamoms avims nebūtų keliamas draudimo apsaugos reikalavimas, buvo gavęs garanto sutikimus. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, atsisakė priimti naujus įrodymus, nurodydamas, jog ši aplinkybė buvo ginčo dalykas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o ieškovė, žinodama apie įrodymų egzistavimą ir jų svarbą bylos aplinkybėms nustatyti, neteikė šių įrodymų atsikirsdama į atsakovės argumentus.

62.       Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas pridėti prie bylos dokumentus, patvirtinančius, jog bankas negavo garanto sutikimo dėl esminių Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, pažeidė CPK 314 straipsnio reikalavimus. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

63.       Kasacinio teismo praktika, aiškinant šią proceso teisės normą, yra nuosekliai išplėtota. Aiškindamas ir taikydamas ją, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui įvykdyti teisingumą konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-701/2017 32 punktą ir kt.).

64.       Nustačiusi, jog garanto sutikimas dėl Kreditavimo sutarties 4.1.3 punkte įtvirtintos sąlygos pakeitimo turėtų esminę reikšmę, sprendžiant dėl bankui tenkančios rizikos, kai, pakeitus pradinį įkeisto turto draudimo apsaugos reikalavimą, šis turtas yra neišsaugomas, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės kartu su 2017 m. gegužės 31 d. apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, netinkamai taikė CPK 314 straipsnyje įtvirtintą normą, nepagrįstai proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principams teikė prioritetą prieš teisingą bylos išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti nesąžiningo ieškovės veikimo, piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis, kadangi ieškovės interesą įrodinėjimo procese atitiko šių įrodymų pateikimas, o ne jų nuslėpimas.

65.       Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į bylą instancine tvarka nagrinėjusių teismų konstatuotus Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2.1, 7.3.2.2, 7.3.2.6 ir 7.3.2.7 punktų pažeidimus, pripažįsta, jog šie pažeidimai pagal savo esmę sukėlė konkrečius turtinius padarinius garantui, kadangi dėl neteisėtų kredito davėjo veiksmų (įkeisto turto perleidimo tretiesiems asmenims sandorių neginčijimo, netinkamos Kreditavimo sutarties vykdymo priežiūros, esminių Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimų, nesant garanto sutikimo) sumažėjo įkeisto turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, kartu padidėjo garanto, kaip subsidiaraus skolininko, atsakomybės už skolininko prievolių įvykdymą mastas. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog kredito davėjas negalėjo patenkinti savo reikalavimų, nukreipdamas išieškojimą į šį įkeistą turtą: 2006 m. rugpjūčio 18 d. Įkeitimo lakštu Nr. 03220060009026 įkeistas avis (60 vnt.), 2011 m. kovo 22 d. Sutartinio įkeitimo lakštu Nr. 03220110002085 įkeistas avis (404 vnt.) ir įrangą (išskyrus priekabą Rydwan, valst. Nr. BG601 ir šaldytuvą Dewoo FRS20F D). Išieškojimo negalimumą lėmė tai, kad įkeistos avys buvo perleistos tretiesiems asmenims, paskerstos, nugaišo ar kitaip likviduotos, o įranga nusidėvėjo ar buvo pavogta. Tačiau byloje nėra nustatyta, kokie turtiniai padariniai turi tiesioginį ryšį su nustatytais Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2 punkte įtvirtintais pažeidimais, už kuriuos atsakomybė tenka bankui, kaip kredito davėjui.

66.       Teisėjų kolegija pripažįsta, jog garantas turi teisę reikalauti, kad pagrindinės prievolės šalių (kreditoriaus ir skolininko) veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymą kitais nei garantija būdais, būtų maksimaliai efektyvūs ir garantui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininką. Tačiau, vadovaujantis Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2 punktu, pagal Kreditavimo sutartį įkeistino ar įkeisto turto perleidimas tretiesiems asmenims, jo atsitiktinis žuvimas, nesant garanto sutikimo dėl draudimo apsaugos netaikymo, ar kitoks vertės sumažėjimas sudaro pagrindą visų pirma spręsti ne garanto atleidimo nuo prievolių įvykdymo, bet garanto atsakomybės už skolininko prievol įvykdymą masto sumažinimo prarasto turto verte klausimą.

67.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl garanto teisės atsisakyti įvykdyti garantinį įsipareigojimą, netyrė ir nevertino, kokia buvo tretiesiems asmenims perleisto įkeisto turto vertė Kreditavimo sutarties nutraukimo dieną, kai kredito davėjas būtų įgijęs realią galimybę nukreipti išieškojimą į įkeistą, tačiau, pažeidžiant įkeitimo sąlygas, prarastą turtą. Taip pat byloje nebuvo ištirta ir įvertinta, ar nustatyti esminiai Sutarties dėl garantijų teikimo pažeidimai galėjo tiesiogiai lemti kito pagal Kreditavimo sutartį įkeisto turto neišsaugojimą, kam tenka su konkretaus įkeisto turto neišsaugojimu susijusi rizika, kokia buvo šio neišsaugoto turto vertė Kreditavimo sutarties nutraukimo dieną. Tik nustačius minėtas aplinkybes būtų galimas tinkamas Sutarties dėl garantijų teikimo 7.3.2 punkte įtvirtinto garanto atsakomybės proporcingumo principo įgyvendinimas. Kadangi šių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai, tai Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

68.       Ieškovė sumokėjo 1272 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą ir turėjo 960 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme.

69.       Atsakovė turėjo 1437,48 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme.

70.       Kasacinis teismas turėjo 10,67 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

71.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti, šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai        Alė Bukavinienė

 

        Janina Januškienė

 

        Dalia Vasarienė

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK
  • CK6 6.189 str. Sutarties galia
  • CPK 314 str. Nauji įrodymai
  • CK6 6.90 str. Garantijos samprata
  • CK6 6.70 str. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai
  • CK6 6.93 str. Banko garantija
  • 3K-3-537/2012
  • CK6 6.92 str. Garanto prievolės ribos
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas