Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-822-1-14].docx
Bylos nr.: A-822-1-14
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Užsienio reikalų ministerija 188613242 atsakovas
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.1. Bylos dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.3. Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
1.3.5. Kiti klausimai dėl užsieniečių teisinio statuso
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3.10. Skundas
3.10.3. Atsisakymas priimti skundą
3.10.3.7. kai skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo

Administracinė byla Nr. A822-1/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02991-2012-9

                                          Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Kaire sprendimą atsisakyti išduoti jam vizą; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Kaire (toliau – ir Ambasada) priimti naują sprendimą išduoti pareiškėjui nacionalinę D vizą; 3) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde (b. l. 1–4) nurodė, kad pateikė prašymą išduoti nacionalinę D vizą Lietuvos Respublikos ambasadai Kaire ir visus reikiamus dokumentus vizai gauti. Jo atvykimo į Lietuvą tikslas yra dirbti UAB „East Europe Knitwear“ mezgėju pagal darbo sutartį. Tačiau 2012 m. lapkričio 8 d. jam buvo įteiktas Lietuvos Respublikos ambasados Kaire atsisakymas išduoti vizą. Mano, kad sprendimas yra nepagrįstas, nes pareigūnai nagrinėję prašymą nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų galima neišduoti vizos. Jis priimtas dirbti į UAB „East Europe Knitwear“ mezgėjų pagal darbo sutartį Nr. 540 ir Darbo birža jam išdavė leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. Minėta bendrovė su tarpininkavimo raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Kaire dėl nacionalinės daugkartinės (D) vizos išdavimo. Pareiškėjas nesutinka su Lietuvos Respublikos ambasados Kaire padaryta išvada, kad informacija kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas yra nepatikima. Buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys atvykimo, buvimo tikslą Lietuvos Respublikoje, taip pat sąlygas, kad atvykęs turės darbą ir gaus pakankamą atlyginimą pragyventi, gyvenamąją vietą. Mano, kad pateikti dokumentai yra visiškai patikimi buvimo tikslus pagrindžiantys įrodymai. Įmonė, kurioje dirbs pareiškėjas Lietuvos Respublikoje, veiklą vykdo nuo 2000 metų, joje dirbo ir dirba ne vienas užsienio pilietis. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnyje yra pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, dėl kurių yra atsisakoma išduoti vizą užsieniečiui. Ambasados sprendime nurodytos priežastys neatitinka nei vieno iš pateiktų pagrindų, todėl Ambasada neturėjo pagrindo neišduoti vizos. Ambasada, kaip vieną iš pagrindų neišduoti vizos, nurodė, neva nebuvo galima nustatyti, kad pareiškėjas ketina išvykti iš narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Daugkartinę nacionalinę vizą yra prašoma išduoti, nes jis atvyksta dirbti į Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę, viza jam reikalinga kol turi išduotą galiojantį leidimą dirbti. Tikslus datos neįvardinimas neturėtų reikšti laikotarpio neapibrėžtumo ar siejamas su pasilikimu gyventi tam tikroje teritorijoje ilgiau, nei būtų išduota viza. Neturėtų būti iš anksto preziumuojama, kad pareiškėjas nesilaikys vizoje nustatytų terminų. Ginčijamas sprendimas nėra teisėtas ir teisingas, taip pat protingas ir logiškas, nes atvykimo tikslas yra pagrįstas dokumentais, t. y. ketinimas verstis teisėta veikla – dirbti Lietuvos Respublikos įmonėje, tačiau Ambasada neobjektyviai įvertino situaciją, priimdama sprendimą atsisakyti išduoti vizą, dėl to sprendimas nepagrįstas.

Atsakovas Užsienio reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 38–42) nurodė, kad 2012 m. spalio 31 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Egipte pateikė specialios formos prašymą išduoti nacionalinę D tipo vizą ir dokumentus, pagrindžiančius kelionės tikslą ir buvimo sąlygas. 2012 m. spalio 31 d. dokumentų pateikimo metu Lietuvos Respublikos ambasadoje Kaire su pareiškėju buvo atliktas interviu, kurio metu pareiškėjas neatsakė į pateiktus klausimus apie kelionės tikslą, sąlygas, vykimo į Lietuvą ir grįžimo aplinkybes, nežinojo, kur yra Lietuva, kuriame mieste dirbs, kokį atlyginimą gaus, negalėjo nurodyti kur gyvens (bute/name, vienas ar su kitais asmenimis), kas, kaip ir kiek mokės už nuomą. Pareiškėjas teigė, kad jį įdarbino Lietuvoje gyvenantis Pakistano pilietis, turintis mezgimo fabriką, kad fabrike dirba apie 30 žmonių, jis dirbs mezgėju. Paklaustas, ar turi draugų/giminių, gyvenančių kur nors Europoje, nurodė, kad Italijoje gyvena jo pusbrolis, kurį pareiškėjas norėtų aplankyti artimiausiu metu. 2012 m. spalio 31 d. konsulinis pareigūnas, spręsdamas vizos išdavimo pareiškėjui klausimą, specialaus elektroninio ryšio pagalba per Vizų informacinę sistemą (VIS) kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas dėl galimumo išduoti vizą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos migracijos departamentas Lietuvos Respublikos ambasadai Egipte konsulinių procedūrų valdymo sistemoje (KPVS) 2012 m. lapkričio 7 d. pateikė neigiamą išvadą, nes pareiškėją įdarbinęs Pakistano pilietis M. T. gyvena Didžiojoje Britanijoje. Užfiksuotas ne vienas atvejis, kai šios įmonės įdarbinti užsieniečiai po poros mėnesių nutraukia darbo sutartį, nes tikėtina, kad užsieniečių įdarbinimas buvo tikslas patekti į Šengeno erdvę ir rekomendavo vizos neišduoti. Užsienio reikalų ministerijos konsulinis pareigūnas, įvertinęs visą turimą medžiagą dėl pareiškėjo prašymo išduoti vizą, 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 59 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą A. M.” nusprendė Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio pagrindu atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui, nes jis, norėdamas gauti vizą, atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Mano, kad pareiškėjui buvo pagrįstai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Užsienio reikalų ministerijos konsulinis pareigūnas tinkamai atliko teisės aktais nustatytas pareigas priimant pareiškėjo dokumentus bei sprendimą atsisakyti išduoti vizą. Teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei nacionalinės vizų išdavimą numato, kad priimdamas arba jau priėmęs dokumentus, ambasados darbuotojas, kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu. Konsulinis pareigūnas išsiaiškina: koks užsieniečio teisinis statusas valstybėje, kurioje jis prašo išduoti vizą, ar užsienietį ir jį į Lietuvos Respubliką kviečiantį asmenį sieja realūs tarpusavio ryšiai, koks jų pobūdis ir trukmė, ar nėra kitų aplinkybių, keliančių abejonių dėl užsieniečio apsilankymo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąžiningumo. Jei užsienietis nepateikia išsamių dokumentų ir paaiškinimų ir todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis pateikia melagingą informaciją, konsulinis pareigūnas privalo į tai atsižvelgti priimdamas sprendimą dėl vizos išdavimo. Nustatęs atsisakymo išduoti vizą pagrindus, taip pat, kai užsienietis neatitinka vizos išdavimo sąlygų, konsulinis pareigūnas kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą. Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktai įpareigoja Užsienio reikalų ministeriją ir jos konsulinius pareigūnus priimant sprendimą dėl vizos išdavimo įvertinti visą galimą riziką dėl migracijos pavojaus. Tuo tikslu konsuliniai pareigūnai naudojasi visomis prieinamomis priemonėmis nustatyti aplinkybes, keliančias abejonių dėl užsieniečio apsilankymo Lietuvoje tikslo ir sąžiningumo. Konsulinių darbuotojų pareiga atlikti teisės aktuose nustatytas užsieniečio prašymo išduoti vizą nagrinėjimo procedūras, o kilus abejonėms dėl pateiktų dokumentų turinio teisingumo bei pokalbio metu gautos informacijos patikimumo priimti sprendimą vizos neišduoti. Šiuo atveju konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo M. A. skundą tenkino iš dalies – panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 059 atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui ir įpareigojo Lietuvos Respublikos ambasadą Egipto Arabų Respublikoje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo M. A. prašymą išduoti nacionalinę vizą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjui viza neišduota dėl to, kad Lietuvos Respublikos ambasada Egipto Arabų Respublikoje, įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, atlikusi pokalbį su pareiškėju, suabejojo jo pateiktais dokumentais dėl vykimo tikslo bei buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų – pareiškėjas pokalbio metu neatsakė į pateiktus klausimus apie kelionės tikslą, sąlygas, vykimo į Lietuvą ir grįžimo aplinkybes – nežinojo kur yra Lietuva, kuriame mieste dirbs, kokį atlyginimą gaus, negalėjo nurodyti kur gyvens, kas, kaip ir kiek mokės už nuomą. Paklaustas ar turi draugų/giminių, gyvenančių kur nors Europoje nurodė, kad Italijoje gyvena jo pusbrolis, kurį jis artimiausiu metu norėtų aplankyti.

Teismas konstatavo, kad įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, nėra pagrindo teigti, kad sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą, yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo prašyme išduoti nacionalinę vizą yra nurodytas jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – dirbti Lietuvos Respublikos įmonėje UAB „East Europe Knitwear“ mezgėju. Nurodytas įmonės kontaktinis asmuo, pragyvenimo lėšos – grynieji pinigai, nurodyti asmenys ir jų adresai, pas kuriuos jis vyksta. Pokalbio metu pareiškėjas nurodė, kad dirbs Lietuvoje esančiame fabrike mezgėju, fabrike dirba 50 žmonių. Savo teiginiams ir prašyme nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas pateikė: UAB „East Europe Knitwear“ 2012 m. spalio 23 d. tarpininkavimo raštą dėl nacionalinės D vizos išdavimo, kuriame nurodyta, kad jis dirbs pagal darbo sutartį mezgėju ir bendrovė įsipareigoja jam mokėti 2120 Lt darbo užmokestį per mėnesį ir socialinio draudimo įmokas; Lietuvos darbo biržos 2012 m. rugpjūčio 7 d. išduotą leidimą Nr. U6-1849 nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. dirbti Lietuvoje; A. ir D. I. 2012 m. spalio 22 d. sutikimą dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo ir gyvenimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Ambasados Egipto Arabų Respublikoje konsulinis pareigūnas kreipėsi į Migracijos departamentą konsultacijos dėl M. A. ir prašė, be kita ko, pasidomėti, ar kviečianti įmonė apskritai vykdo veiklą. Kaip matyti iš pateikto atsakymo, buvo pateikta informacija, kad pareiškėją įdarbinęs Pakistano pilietis M. T. gyvena Didžiojoje Britanijoje, taip pat nurodyta, kad užfiksuotas ne vienas atvejis, kai šios įmonės įdarbinti užsieniečiai po poros mėnesių nutraukia darbo sutartis, nes tikėtina, kad užsieniečių įdarbinimas buvo tikslas patekti į Šengeno valstybę. Tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „East Europe Knitwear“ yra sėkmingai Lietuvoje veikianti įmonė, kurioje per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbinti ir dirba ne vienas užsienio pilietis, Lietuvos darbo birža 2010–2012 metais 7 Pakistano piliečiams yra išdavusi leidimus dirbti UAB „East Europe Knitwear“, todėl aplinkybė, kad daliai užsieniečių darbo leidimai buvo panaikinti jiems nutraukus darbo sutartis, nėra pagrindas pripažinti, kad užsieniečių įdarbinimo šioje įmonėje pagrindinis ar vyraujantis tikslas – jų patekimo į Šengeno erdvę užtikrinimas. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas, norėdamas gauti vizą, atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas. Aplinkybės, kad pareiškėjas pokalbio metu nesugebėjo pasakyti kokiame mieste jis dirbs, kur yra Lietuva, kokio dydžio atlyginimą gaus, negali būti pagrindas atsisakyti išduoti vizą: tokius pokalbio rezultatus galėjo apspręsti ir kalbos barjeras – ji vyko ne gimtąja pareiškėjo kalba, svetimi kultūriniu ir kalbiniu požiūriu vietovardžiai, valiutų skirtumai. Nesant pokalbio vaizdo ir garso įrašų, objektyviai įvertinti, kaip vyko apklausa ir kas galėjo turėti įtakos jos rezultatams, taip pat, ar ginčijamo sprendimo rezultato iš esmės neapsprendė tik iš Migracijos departamento gauti duomenys, nėra galima. Pažymėtina ir tai, kad interviu metu paaiškėjusios aplinkybės, kad pareiškėjo pusbrolis gyvena Italijoje, kurį jis ketina aplankyti, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad galutinis pareiškėjo kelionės tikslas yra kitas, t. y. patekti į Šengeno erdvę.

Atsižvelgęs į aktualų teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimas Nr. 059 atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui naikintinas, ir atsakovas įpareigotas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą. Teismas pažymėjo, kad tenkinti skundą pilnai, t. y. įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui vizą, nėra pagrindo, nes nuo prašymo dėl vizos išdavimo padavimo momento yra praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl prašymą nagrinėjantis asmuo privalo turėti galimybę vertinti ir galimai pakitusias reikšmingas aplinkybes.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Iš įmokos mokėjimo kvito nustatyta, kad žyminį mokestį už pareiškėją yra sumokėjusi UAB „East Europe Knitwear“, kuriai jis nėra pavedęs atstovauti jo interesų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi teisę ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo paduoti teismui prašymą dėl šioje byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu pateikdamas atitinkamus įrodymus.

 

III.

 

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 97–102) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde remdamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentu (EB) Nr.810/2009 patvirtintu Vizų kodeksu, Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu dėl prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarkos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei užsienio reikalų ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. IV-233/V-66 patvirtintu Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašu, pažymi, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Konsulatai įpareigoti įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai neimigruos į valstybių narių teritoriją, atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį prašymą pateikiančio asmens gyvenamosios vietos šalyje. Diplomatinės tarnybos įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme konsulo pareigybę užimančiam asmeniui suteikiami įgalinimai atstovauti valstybei, nustatyti išskirtinio asmeninio ir profesinio patikimumo reikalavimai. Tai lemia, kad šią pareigybę užimančiam asmeniui objektyviai keliami padidinti veiksmų teisėtumo, profesinio kompetentingumo, tarnybinės etikos reikalavimai. Teismo sprendimo teiginiai, jog nesant vaizdo ar garso įrašo apie Lietuvos valstybės konsulinio pareigūno atlikto interviu (pokalbio) su pareiškėju negalima nustatyti tikrosios konsulinio pareigūno sprendimo priėmimo priežasties, liudija, kad teismas sprendimą ne tik grindė prielaidomis ir spėjimais, bet ir be jokio teisinio ir faktinio pagrindo išreiškė nepasitikėjimą Lietuvos Respublikos diplomatui, vykdančiam deleguotas funkcijas diplomatinėje atstovybėje Egipto Arabų Respublikoje.

Atsakovas pažymi, kad teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei nacionalinės vizų išdavimą nustato konsulinio pareigūno diskrecijos teisę įvertinti gautą pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos (toliau – ir ES) bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Tokiu būdu, konsuliniam pareigūnui kilus abejonei dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, konsulinis pareigūnas privalo vizos neišduoti. Paminėti teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis priimdamas arba jau priėmęs dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu. Konsulinis pareigūnas privalo išsiaiškinti, koks užsieniečio teisinis statusas valstybėje, kurioje jis prašo išduoti vizą, ar užsienietį ir jį į Lietuvos Respubliką kviečiantį asmenį sieja realūs tarpusavio ryšiai, koks jų pobūdis ir trukmė, ar nėra kitų aplinkybių, keliančių abejonių dėl užsieniečio apsilankymo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąžiningumo. Jei užsienietis nepateikia išsamių dokumentų ir paaiškinimų ir todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis pateikia melagingą informaciją, konsulinis pareigūnas privalo į tai atsižvelgti priimant sprendimą dėl vizos išdavimo.

Sistemiškai aiškinant aukščiau nurodytas teisės aktų normas darytina išvada, jog prašymą išduoti vizą teikiančio asmens pareiga yra pateikti konsuliniam pareigūnui patikimus ir pakankamus įrodymus, pagrindžiančius asmens numatomo buvimo ES šalyje tikslą ir sąlygas, turėjimą pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba galėjimą teisėtai gauti tokių lėšų, taip pat ketinimą išvykti iš ES valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Teismas, padaręs išvadą, jog pareiškėjas konsului pateikė iš esmės pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, nepaisė minėtų teisės normų reikalavimų dėl asmens pareigos pačiam pateikti patikimus ir pakankamus įrodymus. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą laiką bendrauti su pareiškėju, siekiančiu gauti vizą, iki pastarasis surinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas.

Atsakovas taip pat nurodo, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti įvykdomas. Teismas įpareigojo Lietuvos Respublikos ambasadą Egipto Arabų Respublikoje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, tuo tarpu Ambasada nebuvo bylos dalyve, jai nėra teisinio pagrindo reikšti reikalavimo svarstyti klausimą dėl vizos išdavimo, nes tokio klausimo sprendimas yra konsulinio pareigūno kompetencija. Be to pareiškėjas skunde teisme nekėlė tokio reikalavimo.

Pareiškėjas A. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 107–111) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime remiasi savo skunde ir teismo sprendime nurodomais argumentais, pažymi, kad kiekvieno pareigūno sprendimas neturi kelti abejonių ir turi būti sudaryta galimybė patikrinti priimamo sprendimo motyvus, todėl apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas sprendimą grindė prielaidomis ir spėjimais, yra nepagrįstas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nebuvo pirmas užsienietis, kuris vyko dirbti UAB „East Europe Knitwear“, anksčiau priimant sprendimą dėl vizos, tų dokumentų bei duomenų, kurie buvo pateikti pareiškėjo, pilnai užtekdavo. Pareiškėjas nesutinka su apelianto pozicija, kad skundžiamas sprendimas negali būti įvykdomas, pažymi, kad sprendimas priimtas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktą.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui M. A. teisėtumo ir pagrįstumo. Remiantis bylos duomenimis matyti, kad Lietuvos Respublikos ambasada Egipto Arabų Respublikoje 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 059 atsisakė išduoti M. A. nacionalinę vizą dėl to, kad pareiškėjas, norėdamas gauti vizą, atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (b. l. 46-47). Tą pačią dieną pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas atsisakyti išduoti vizą įteikiant standartinę formą, kuriame nurodyta, jog atsisakyta išduoti vizą remiantis tuo, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, bei tuo, jog nebuvo galima nustatyti, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 059 panaikino ir įpareigojo Lietuvos Respublikos ambasadą Egipto Arabų Respublikoje išnagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos sprendimu, apeliaciniame skunde pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei nacionalinės vizų išdavimą nustato konsulinio pareigūno diskrecijos teisę įvertinti gautą pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Taip pat tvirtino, kad teismas nepaisė teisės normų reikalavimų dėl asmens pareigos pačiam pateikti patikimus ir pakankamus įrodymus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą ne tik grindė prielaidomis ir spėjimais, bet ir be jokio teisinio ir faktinio pagrindo išreiškė nepasitikėjimą Lietuvos Respublikos diplomatui, vykdančiam deleguotas funkcijas diplomatinėje atstovybėje Egipto Arabų Respublikoje.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos. Minėto reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Taip pat Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. ĮUTP 19 straipsnyje (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija) numatyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą užsieniečiui pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu, norėdamas ją gauti, jis atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro bei Užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtintas Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) (2011 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 1V-233/V-66 redakcija) reglamentuoja ir dokumentų vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimą, konsultavimąsi dėl vizų. Aprašo 80 punkte numatyta, kad nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (9 priedas). Su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje.

Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su ,,rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį. Taip pat galima reikalauti papildomų patvirtinamųjų dokumentų, dėl kurių sutarta vietos konsulinio bendradarbiavimo srityje, jei toks bendradarbiavimas vykdomas. Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga taip pat turi pasitelkti vietos konsulinį bendradarbiavimą, kad sustiprintų savo pajėgumus nustatant padirbtus ar suklastotus dokumentus, pateikiamus kaip patvirtinamieji dokumentai su kai kuriais prašymais išduoti vizą. Jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba dėl pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Pagal šio skirsnio 2.2 punktą diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga priima sprendimus remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme Lietuvos Respublikos ambasadai Egipto Arabų Respublikoje išduoti nacionalinę vizą (b. l. 43-45) kaip pagrindinį kelionės tikslą nurodė darbą. Kartu su prašymu pateikė savo paso kopiją, UAB „East Europe Knitwear“ 2012 m. spalio 23 d. tarpininkavimo raštą Nr. 12/10-2 dėl nacionalinės D vizos išdavimo (b. l. 8), Lietuvos darbo biržos 2012 m. rugpjūčio 7 d. leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje Nr. U6-1849 (b. l. 9), A. I. ir D. I. 2012 m. spalio 22 d. sutikimą dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo ir apgyvendinimo M. A. nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. jiems nuosavybės teise priklausančiame name (b. l. 10). Priimant pareiškėjo dokumentus dėl Lietuvos vizos gavimo, konsulinis pareigūnas su pareiškėju atliko asmeninį interviu (pokalbį), kurio metu, kaip matyti iš įrašų ant prašymo išduoti vizą,  pareiškėjas  negalėjo atsakyti į pateiktus klausimus kokiame mieste dirbs, kur yra Lietuva, kiek uždirbs (b. l. 43). Konsulinis pareigūnas elektroniniu būdu per Vizų informacinę sistemą (VIS) kreipėsi į Migracijos departamentą konsultacijos dėl M. A., kuris VIS elektroninių ryšio priemonių pagalba pateikė neigiamą išvadą dėl Lietuvos vizos išdavimo pareiškėjui ir rekomendavo pareiškėjui vizos neišduoti, kadangi pareiškėją įdarbinęs Pakistano pilietis M. T. gyvena Didžiojoje Britanijoje, užfiksuotas ne vienas atvejis, kai šios įmonės įdarbinti užsieniečiai po poros mėnesių nutraukia darbo sutartis, nes tikėtina, kad užsieniečių įdarbinimas buvo tikslas patekti į Šengeno valstybę (b. l. 66-67). Lietuvos Respublikos ambasada Egipto Arabų Respublikoje, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, įvertinusi pokalbio metu gautą informaciją bei Migracijos departamento konsultaciją, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 str., 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 059 atsisakė išduoti A. M. nacionalinę vizą (b. l. 46-47). Atsakovas ginčijamą Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje sprendimą grindė tuo, kad konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl jis turėjo teisę atsisakyti išduoti vizą.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog Vizų kodeksas nustato, kad siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės paskirtį, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad kompetentingos institucijos, nagrinėjančios prašymą išduoti vizą, įvertinus pateiktus duomenis ir nustačius aukščiau minėtus teisės normose įvardintus pagrindus, turi teisę atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-84/12 konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Vis dėlto, ši diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą apima pagrįstas abejones. Taigi, turi būti įrodyta pakankama priežastis abejoti pareiškėjo pateiktais duomenimis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga turi teisę atsisakyti išduoti vizą, jei jai kilo abejonių, tačiau pabrėžia, jog tokios abejonės turi būti pagrįstos. Asmuo, prašęs išduoti vizą, turi teisę žinoti, kokiu pagrindu ji nebuvo išduota, tam, kad turėtų galimybę tokį sprendimą ginčyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-35/2012 yra konstatavęs, jog Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Instrukcijos V skirsnyje, kaip minėta, numatyta diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos pareiga patikrinti pateiktus dokumentus ir šiais dokumentais pagrįsti savo sprendimą. Taigi, bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Atsisakymo išduoti vizą priežastys jį gavusiam asmeniui turi būti aiškios ir suprantamos.

Šiuo atveju atsisakant išduoti vizą iš esmės buvo remiamasi ta aplinkybe, jog Migracijos departamentas rekomendavo pareiškėjui vizos neišduoti, kadangi buvo nustatyta atvejų, kai įmonėje, kurioje planavo dirbti pareiškėjas, užsieniečiai po kelių mėnesių nutraukia darbo sutartis, darė prielaidą, jog užsieniečių įdarbinimas buvo tikslas patekti į Šengeno valstybę. Minėtame Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime buvo pažymėta, jog sprendžiant dėl vizos išdavimo, kompetentinga institucija turi nustatyti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo pabaigos. Taigi, turi būti vertinama individuali situacija, prašymą padavęs asmuo ir aiškiai pagrindžiama, kodėl konkrečiu atveju kompetentingai institucijai kilo abejonių. Lietuvos Respublikos ambasada Egipto Arabų Respublikoje, remdamasi tuo, jog pokalbio metu pareiškėjas negalėjo atsakyti į tam tikrus užduotus klausimus bei tuo, kad pareiškėjo pusbrolis gyvena Italijoje, suabejojo, ar pareiškėjo galutinis tikslas yra Italija, o ne Lietuva, ir ar kviečianti įmonė apskritai vykdo savo veiklą. Vis dėlto, vien faktas, jog pareiškėjo giminaitis gyvena kitoje valstybėje, negali būti laikoma pagrįsta priežastis manyti, jog pareiškėjas neketina likti Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimų pokalbio metu nerišlumui galėjo turėti įtakos kalbos barjeras. Be to, remiantis byloje esančiais UAB „East Europe Knitwear“ finansinės atskaitomybės dokumentais (b. l. 55-63), informacija apie dirbusius asmenis (b. l. 69-71), nėra pagrindo manyti, jog įmonė jokios veiklos nevykdo. Taip pat byloje yra pateikti duomenys: patvirtinimas, jog pareiškėjas dirbo gamykloje vyresniuoju kompiuterinės mezgimo mašinos „Shima Seiki“ operatoriumi (b. l. 81-82); Šiaulių miesto savivaldybės mero prašymas ambasadoriui Lietuvos Respublikos ambasadoje Egipto Arabų Respublikoje tarpininkauti išduodant Lietuvos Respublikos darbo vizas Pakistano piliečiams, kurie ruošiasi atvykti į UAB „East Europe Knitwear“ (b. l. 83); pareiškėjo diplomas, patvirtinantis, jog pareiškėjas baigė kompiuterinio mezgimo programos kursą (b. l. 84-85). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, yra pagrindo laikyti, jog pareiškėjas iš tiesų planuoja atvykti į Lietuvą dirbti UAB „East Europe Knitwear“. Darytina išvada, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas netinkamai ištyrus minėtas aplinkybes ir nenustačius rimto pagrindo abejoti pareiškėjo pateiktais duomenimis. Vertinant nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog šiuo atveju Lietuvos Respublikos ambasada Egipto Arabų Respublikoje neturėjo pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas, norėdamas gauti vizą, atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė prielaidomis ir spėjimais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas paremtas teisės normomis ir išnagrinėjus bylos duomenis. Teismas įvertino vertino Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje veiksmus, priimant ginčijamą sprendimą, ir pagrįstai nusprendė, jog nebuvo nustatytas pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui.

Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde tvirtino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, kadangi teismas įpareigojo Lietuvos Respublikos ambasadą Egipto Arabų Respublikoje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, tuo tarpu Ambasada nebuvo bylos dalyve. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog remiantis Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi (2010 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XI-870 redakcija) Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba yra vientisa, ją sudaro: Užsienio reikalų ministerijoje ir Užsienio reikalų ministerijai atskaitingose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse užsienio valstybėse, Lietuvos Respublikos atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, konsulinėse įstaigose, specialiosiose misijose, derybų grupėse ir derybų delegacijose dirbantys diplomatai; Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Seimo kanceliarijoje, Vyriausybės kanceliarijoje, ministerijose, kitose valstybės institucijose ar įstaigose dirbantys diplomatai; diplomatai, laikinai perkelti į pareigas tarptautinėje organizacijoje ar institucijoje, Europos Sąjungos institucijoje ar įstaigoje, Europos Komisijos ar Tarybos įsteigtoje institucijoje, Europos Komisijos ir ES valstybių narių bendrai įsteigtoje organizacijoje (konsorciume), civilinėje tarptautinėje operacijoje ar misijoje (toliau – tarptautinė ir Europos Sąjungos institucija) ar užsienio valstybės institucijoje Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir ES institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo nustatyta tvarka. Remiantis Diplomatinės tarnybos įstatymo 7 straipsniu Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog ir Užsienio reikalų ministerija, ir Lietuvos Respublikos ambasada Egipto Arabų Respublikoje priklauso vientisai Lietuvos Respublikos diplomatinei tarnybai. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas Lietuvos Respublikos ambasadą Egipto Arabų Respublikoje, kuri ir priėmė ginčijamą sprendimą, iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, davė nurodymą vienai iš Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos struktūrinių dalių, kuriai taip pat priklauso ir Užsienio reikalų ministerija. Tačiau sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo subjektą, kuris tiesiogiai nėra bylos dalyviu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjama byla pirmosios instancijos teismo išspręsta iš esmės teisingai. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus dėl atsakovo tinkamumo, teismo priimtas sprendimas dalyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus turi būti patikslintas, nurodant, kad atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo M. A. prašymą išduoti nacionalinę vizą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu ir paliktinas nepakeistu, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12  d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Patikslinti šio sprendimo rezoliucinę dalį nurodymu, kad atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo M. A. prašymą išduoti nacionalinę vizą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

 

 

Veslava Ruskan

 

 

Skirgailė Žalimienė