Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-1667-513-2012].doc
Bylos nr.: 2A-1667-513/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 188620589 atsakovas
Klaipėdos apygardos prokuratūra 191884887 Ieškovas
Klaipėdos valstybinio jurų uosto direkcija 240329870 tretysis asmuo
Lietuvos Respubliko Valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės tretysis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.3. Kitos su prievolių teise susijusios bylos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.3. Daiktinė teisė
2.3.2 Nuosavybės teisė:
2.3.2.1. Nuosavybės teisės samprata, jos rūšys ir formos, nuosavybės teisių turinys
2.3.2.2. Nuosavybės teisės įgyvendinimas
2.3.2.3. Nuosavybės teisės įgijimas
2.3.2.5. Ginčai, susiję su žemės nuosavybės teise
2.3.2.7. Nuosavybės teisės praradimas
2.3.2.10. Savininko teisių apsauga
2.3.2.11. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams
2.3.2.12. Savininko teisių gynimas:
2.3.2.12.1. Vindikacinis ieškinys (rei vindicatio)
2.3.5. Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Pranešėja Irma Čuchraj                                    Civilinė byla Nr. 2A-1667-513/2012

Teisėjas Saulius Zajarskas                                 Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                              30.1; 30.3; 30.5; 30.7; 30.12.1; 121.21                                                                                                                                                                                                                                                         

(S)



                                                                                                                 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2012 m. gruodžio 6 d.

Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės A. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovei A. T., Susisiekimo ministerijai, tretiesiems asmenims VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, Lietuvos Respublikos Valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir S. T., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo,

 

nustatė:

 

ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 1998-05-18 perdavimo priėmimo aktą, patvirtintą LR susisiekimo ministro A. Žvaliausko, dalyje, kuriuo UAB „Laivybos paslaugų centras“ perduotas hidrotechninis deviacijos įrenginys Nr. 7; pripažinti negaliojančiu 2002-12-13 varžytinių aktą Nr. 16, kuriuo A. T. už 100 Lt įsigijo nuosavybėn hidrotechninį deviacijos įrenginį Nr. 007, esantį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje; taikyti restituciją, priteisti iš Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 100 Lt A. T.. Hidrotechninį deviacijos įrenginį Nr. 007, esantį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje (unikalus Nr.4400-0460-1969) grąžinti valstybės nuosavybėn.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-03-23 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančiu 1998-05-18 perdavimo priėmimo aktą, patvirtintą LR susisiekimo ministro, dalyje, kuriuo UAB „Laivybos paslaugų centras“ perduotas hidrotechninis deviacijos įrenginys Nr. 7. Pripažino negaliojančiu 2002-12-13 varžytinių aktą Nr. 16, kuriuo A. T. už 100 Lt įsigijo nuosavybėn hidrotechninį deviacijos įrenginį Nr. 007, esantį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje. Taikė vienašalę restituciją ir priteisėatsakovės Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 100 Lt Lt A. T.. Teismas nurodė, kad atsakovė A. T. faktiškai įsigijo nekilnojamąjį turtą – statinį, tačiau teisių į žemės sklypą neįgijo. Pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį sutartis kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro patvirtinta, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti. CK 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas atsižvelgęs į tai, kad sandoriais buvo pažeisti CK, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo bei Transporto veiklos pagrindų įstatymo imperatyvios nuostatos, ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais. Teismas pažymėjo, kad ginčo įrenginys jau yra sunaikintas, todėl taikė vienašalę restituciją ir atsakovei A. T. iš atsakovo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos priteisė 100 Lt, kuriuos atsakovė sumokėjo per varžytines. Teismas pasisakydamas dėl ieškinio senaties nurodė, kad prokuroras galėjo sužinoti apie valstybės nuosavybės teisės į ginčo statinį pažeidimą, kai atsakovė A. T. įregistravo šį statinį kaip savo nuosavybę viešajame registre, t. y. 2006 m. balandžio 20 d. Teismas konstatavo, kad valstybės nuosavybės teisei į ginčo statinį, kurį kaip atsakovė įregistravo kaip savo nuosavybę 2006 m. balandžio 20 d., ginti taikytinas 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų ieškinio senaties terminas – nepraleistas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis).

Apeliaciniu skundu atsakovė A. T. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovė prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad jis išaiškintų 1) ar ginčą dėl turto nagrinėjant teisme, vykdomoji valdžia (Vyriausybė) gali išspręsti ginčą savo nutarimu; 2) ar valstybės įmonė (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija) turi teisę nevykdyti Vyriausybės nutarimo. Taip pat prašo prie bylos prijungti išnagrinėtas civilines bylas Nr. 3-27/2003 bei Nr. 3-494/2004. Atsakovė nurodo, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžiama, kas yra uosto infrastruktūra – tai hidrotechninių ir inžinerinių įrenginių ir statinių, navigacinių įrenginių, taip pat kelių bei privažiuojamųjų geležinkelio kelių kompleksas. Hidrotechninis deviacijos įrenginys Nr. 007 neatitinka minėtai uosto infrastruktūros sąvokai ir nelaikytinas uosto infrastruktūros objektu, todėl negalėjo priklausyti valstybės nuosavybei. Ne bet koks turtas Klaipėdos uosto teritorijoje gali būti pripažįstamas valstybės nuosavybe, o tik tas turtas, kuris neturi savininko ir įstatymų nustatyta tvarka pripažintinas valstybės nuosavybe. Atsakovė pažymi, kad ne visi uosto infrastruktūros objektai, esantys Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje, priklausė ar priklauso valstybei. Tai pasakytina apie Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėtas civilines bylas Nr. 3-27/2003 bei Nr. 3-494/2004. Šiose bylose priimti sprendimai yra įsiteisėję bei įvykdyti. Juose buvo pasisakyta, kad uosto infrastruktūros objektai nuosavybės teise priklausė privatiems ūkio subjektams, o Uosto direkcija buvo įpareigota atlyginti bendrovėms dėl jų išardymo patirtus nuostolius. Negalima sutikti su teismo nuomone, kad ginčo objekto 1998-05-18 priėmimo – perdavimo aktas negali būti laikomas nekilnojamojo daikto, esančio viešosios nuosavybės objektu, nuosavybės teisių perleidimo sandoriu. Pirmosios instancijos teismas nenurodo jokių teisinių motyvų, kodėl 1998-05-18 priėmimo – perdavimo aktas nelaikytinas nuosavybės teisių perleidimo sandoriu. Apeliantė nesutinka su teismo pozicija, kad atsakovė faktiškai įsigijo nekilnojamąjį turtą – statinį, tačiau teisių į žemės sklypą neįgijo. Atsakovė ginčo deviacijos įrenginį įsigijo viešose varžytinėse iš bankrutuojančios UAB „Laivybos paslaugų centras“. Minėto objekto įsigijimui taikomos ne CK, o bankroto teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Pagal tuo metu buvusį teisinį reglamentavimą, varžytinių aktas bankroto proceso metu buvo prilyginamas turto įsigijimo sandoriui ir jam nereikėjo notarinio patvirtinimo, kadangi visu bankroto administratoriaus sudarytus sandorius tikrino bankroto procedūrą prižiūrintis teismas. Be to, klaidinga teismo pozicija, kad hidrotechninis deviacijos įrenginys yra prilyginamas nekilnojamajam turtui. Iš paties pavadinimo matyti, kad tai yra įrenginys, o ne statinys, todėl varžytinių akte ir nereikėjo aptarinėti įgijėjo teisių į žemės sklypą, todėl teismas negalėjo vadovautis CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Atsakovė ginčo deviacijos įrenginį įsigijo iš UAB „Laivybos paslaugų centras“, t.y. iš atskiro juridinio asmens, turėjusio savarankišką teisnumą ir veiksnumą, o ne iš jos dalyvio valstybės institucijos (Susisiekimo ministerijos). Kadangi juridinis asmuo UAB „Laivybos paslaugų centras“ yra ribotos civilinės atsakomybės asmuo, pats savarankiškai atsakantis pagal savo prievoles, o be to jau yra pasibaigęs, todėl LR susisiekimo ministerija negali atsakyti už jo prievoles ir mokėti atsakovei pinigus už hidrotechninį deviacijos įrenginį.

Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad įsigydama ginčo deviacijos įrenginį atsakovė elgėsi nesąžiningai. Byloje nėra jokių įrodymų apie tariamą atsakovės nesąžiningumą, o ieškovė jų ir nepateikė. Atsakovė įsigydama šį įrenginį elgėsi sąžiningai ir jokių teisės aktų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovė su savo sutuoktiniu S. T., yra sudariusi santuoką. VĮ Registrų centre hidrotechninis deviacijos įrenginys buvo įregistruotas nuosavybės teise atsakovei. Tačiau vadovaujantis CK 3.87 straipsnio nuostatomis, turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ginče kildinami reikalavimai turi įtakos atsakovės sutuoktinio S. T. turtinėmis teisėmis, todėl šioje byloje jis turėjo būti įtrauktas bendraatsakovu, o ne trečiuoju asmeniu.

Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ieškinio senaties netaikymo. Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios sprendžiama pagal tai, kada apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti ginčo materialiojo teisinio santykio šalis. Nepagrįsti teismo teiginiai, jog valstybės institucija, o taip pat prokuroras apie valstybės nuosavybės teisės į ginčo objekto pažeidimą atsirado kai atsakovė jį įregistravo viešajame registre kaip nuosavybę, tai yra 2006-04-20. Todėl vadovaujantis tuo metu galiojusio CK 84 straipsniu ir CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 ir 10 straipsniais, teismas šiame ginče privalėjo taikyti ieškinio senatį, kadangi nuo 1998-05-18 priėmimo – perdavimo akto pasirašymo iki naujojo CK įsigaliojimo (įsigaliojo nuo 2001-07-01) jau buvo suėjęs tuo metu galiojusiame CK 84 straipsyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Apeliantė nesutinka, kad šiam ginčui taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas. Teismo sprendime nenurodyti jokie teisiniai motyvai kodėl šiam ginčui taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas. Pats teismas savo sprendime yra pažymėjęs, jog ginčo objekto 1998-05-18 priėmimo – perdavimo aktas savaime negali būti laikomas daikto nuosavybės teisių perleidimo sandoriu. Pagal CK 1.125 straipsnio 4 dalį numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas ir teismas privalėjo jį taikyti šiame ginče. Teismas nuosavybės teisės atsiradimo terminą skaičiuoja nuo ginčo turto įregistravimo, nors tokia nuomonė neatitinka įstatymui. Atsakovė nuosavybę į ginčo turtą įsigijo įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.47 str.) ir nuosavybės teisė atsirado nuo turto perdavimo momento (CK 4.49 str.), t.y. įstatymas nenumato, kad nuosavybės teisė į ginčo turtą atsiranda nuo registracijos momento.

Atsakovė nesutinka su viešojo intereso gynimo sąvokos taikymu šioje byloje. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos priežiūra Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo pagrindu yra pavesta VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai. Šiuo atveju nesuprantamas viešojo intereso gynimo atsiradimas. Prokuratūros atsiradimas byloje vertintinas kaip noras suteikti didesnę svarbą šiai bylai, kartu duodant pagrindą interpretuoti ieškinio senaties skaičiavimą. Ieškinio senatis skaičiuotina ne nuo tada, kada prokuratūra sužinojo apie pažeidimus, o nuo tada, kai tai sužinojo suinteresuoti asmenys šioje byloje.

Atsakovė nurodo, kad ginčo objekto vertė yra 443 345 Lt, todėl apylinkės teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą, kadangi bylą turėjo nagrinėti apygardos teismas. Be to pažymi, kad LR susisiekimo ministerija negali būti atsakovu šioje byloje, kadangi ginčo objekto atžvilgiu neturi teisinio veiksnumo ir teisnumo. Taip pat apylinkės teismas neišsprendė teisėjo nušalinimo klausimo, kadangi nušalinimo pagrindai buvo suformuluoti aiškiai ir suprantamai, todėl teismo procesas buvo neteisingas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Klaipėdos apygardos prokuratūra prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-23 sprendimą nepakeistą. Priešingai nei nurodo atsakovė, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog uosto žemė, infrastruktūra ir akvatorija neprivatizuojama. Atsakovės minimame Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005-11-04 sprendime yra nurodyta, jog atsakovės nuosavybės teisės į hidrotechninį deviacijos įrenginį įgijimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad deviacijos įrenginys yra tiesiog įrenginys, o ne statinys ir nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik 2006-04-20. Pagal savo prigimtį šis įrenginys nuo pat pradžių buvo priskiriamas prie nekilnojamųjų daiktų. Ieškovė teigia, kad atsakovės motyvai, kuriais ji įrodinėja savo sąžiningumą yra deklaratyvaus pobūdžio, priešingi faktinėms bylos aplinkybėms. Nurodo, kad byloje nėra praleistas ieškinio senaties terminas, kadangi pagal pateiktą 2011-08-31 informaciją prokuratūroje buvo atliktas tyrimas bei 2011-09-16 nustačius teisės aktų ir viešojo intereso pažeidimus buvo kreiptąsi į teismą. Ieškinio senaties termino pradžia šioje byloje turi būti skaičiuojama nuo 2011-08-31.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą LR susisiekimo ministerijai prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-23 sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovė apeliaciniame skunde kartodama pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytus ir bylos nagrinėjimo metu išsakytus argumentus, neįrodo, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo šią bylą. LR susisiekimo ministro patvirtintas ginčijamas perdavimo – priėmimo aktas buvo pirminis dokumentas, kurio pagrindu prasidėjo neteisėtas ginčo deviacijos įrenginio perdavimas UAB „Laivybos paslaugų centras“, o vėliau fiziniam asmeniui – atsakovei A. T., todėl LR susisiekimo ministerija yra tinkamas atsakovas šioje byloje.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-23 sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad nepagrįstas atsakovės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi šis teismas nevertina valdžios veiksmų teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybių visumą ir pagrįstai nustatė, jog atsakovė nelaikytina sąžininga įgijėja.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo LR Valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės, prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-23 sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė netinkamai aiškina Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą uosto infrastruktūros sąvoką manydama, jog uosto infrastruktūrai priklauso ne pavieniai objektai, kokiu yra ginčo deviacijos įrenginys, o šių objektų kompleksas. Toks pažodinis aiškinimas neatitinka nei loginio, nei sisteminio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų aiškinimo. Pirmosios instancijos teismas, įtraukdamas atsakovės sutuoktinį į bylos nagrinėjimą, užtikrino tinkamą atsakovės sutuoktinio dalyvavimą teismo procese, o ginčo objekto kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės valdymą atsakovės sutuoktinis galėjo realizuoti turėdamas procesinį suinteresuotumą. Nurodo, kad nepagrįstas atsakovės argumentas, jog UAB „Laivybos paslaugų centras“ išregistravus, byla turėjo būti nutraukta. Teismas nustatė, kad savo turiniu dėl netinkamai išreikštos valstybės valios 1998-05-18 priėmimo – perdavimo aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o šis aktas prilyginamas sandoriui, todėl teismas turėjo pagrindą nagrinėti bylą ir 100 Lt priteisti ne iš likviduotos įmonės, o iš priėmimo – perdavimo aktą kaip netinkamą sandorį sudariusios šalies – LR susisiekimo ministerijos. Apeliantės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas, kadangi šis teismas tokių prašymų nenagrinėja.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, jog atsakovė A. T. 2002-12-13 turto pardavimo iš varžytinių aktu Nr. 16 iš bankrutuojančios UAB „Laivybos paslaugų centras“ įsigijo hidrotechninį deviacijos įrenginį, esantį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje už 100 Lt. Varžytinių akte nurodoma, jog šis aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas ir priėmimo perdavimo aktas. Statybos ir statinių saugos bei paskirties valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų ir savivaldybės atstovai, patikrinę hidrotechninį deviacijos įrenginį Nr. 007, esantį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje, 2006-03-20 senų statinių patikrinimo akte Nr. STN-88(14.16) konstatavo, jog deviacijos įrenginys gali būti toliau naudojamas ir registruojamas Nekilnojamojo turto registre. 2002-12-13 Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 16 bei 2006-03-20 Senų statinių patikrinimo akto Nr. STN-88(14.16) pagrindu Valstybės įmonės Registrų centre Klaipėdos filiale 2006-04-20 į hidrotechninį deviacijos įrenginį įregistruota nuosavybės teisė A. T.. 2005-06-14 UAB „Laivybos paslaugų centras“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančiu 1998-05-18 perdavimo – priėmimo aktą, patvirtintą Susisiekimo ministro, dalyje, kuriuo UAB „Laivybos paslaugų centras“ perduotas hidrotechninis deviacijos įrenginys Nr. 7, kaip prieštaraujančią Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 5 ir 7 straipsnių imperatyvioms normoms. Pripažino negaliojančiu ir 2002-12-13 varžytinių aktą Nr. 16, kuriuo A. T. už 100 Lt įsigijo nuosavybėn hidrotechninį deviacijos įrenginį Nr. 007, esantį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje.

Atsakovė A. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad ne visi uosto infrastruktūros objektai, esantys Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje, priklauso valstybei, ir remiasi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 31 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia atsakovės pozicija. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad uosto žemė, infrastruktūra ir akvatorija neprivatizuojama. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis teigia, kad uosto žemė, akvatorija, hidrotechniniai įrenginiai, krantinės, navigacijos keliai ir kanalai, navigaciniai įrenginiai ir kiti infrastruktūros objektai yra valstybės nuosavybė. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 31 straipsnio 1 dalis teigia, kad privačios nuosavybės nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę, esantys uosto teritorijoje, gali būti paimami visuomenės poreikiams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu teisingai atlyginant už juos, jei tai būtina uosto infrastruktūros statybai ir plėtrai ar uosto funkcionavimui užtikrinti. Konstatuotina, kad atsakovės A. T. nurodytas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 31 straipsnis nedetalizuoja, kurie privačios nuosavybės nekilnojamieji daiktai gali būti paimami visuomenės poreikiams. Pažymėtina tai, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatyme reglamentuoti atvejai, kada ir kokie privatiems asmenims nekilnojamieji daiktai gali būti uosto teritorijoje (administracinės, gamybinės patalpos, kiti statiniai, privačios nuosavybės objektai nepatenkantys į uosto infrastruktūros bei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodytą uosto suprastruktūros sąvoką).  Transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybinių jūrų uostų infrastruktūra yra Lietuvos valstybės nuosavybė, o šio straipsnio 3 dalis, jog viešosios transporto infrastruktūros objektais negali būti užtikrinami trečiųjų asmenų įsipareigojimai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad uosto infrastruktūros objektai gali priklausyti tik valstybės nuosavybei, ką  patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2006. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiais Teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 3 dalį teigdamas, jog privataus juridinio asmens sukurti objektai nepriklauso uosto infrastruktūrai. Lietuvos Aukščiausiais Teismas padarė išvadą, kad uosto žemėje įrengtas ir privačiam juridiniam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas (inžineriniai tinklai) yra viena iš inžinerinių statinių rūšių, kas lemia, jog ginčo objektai visiškai atitinka Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą uosto infrastruktūros kategoriją.

Dėl hidrotechninio deviacijos įrenginio statuso

Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (CK 4.2 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija mano, kad šiuos nurodytus kriterijus hidrotechninis deviacijos įrenginys iš esmės atitinka, todėl nepagrįstas atsakovės argumentas, kad deviacijos įrenginys yra tiesiog įrenginys, o ne statinys. Apeliantė, nepateikdama jokių tai įrodančių teisinių argumentų, teigia, kad Lietuvos Vyriausybė, priimdama 2012-02-02 nutarimo Nr. 126 „Dėl hidrotechninio deviacijos įrenginio pripažinimo trukdančiu Klaipėdos valstybinio jūrų uosto infrastruktūros statybai ir plėtrai ir paėmimo visuomenės poreikiams“, taip pat pripažino A. T. nuosavybės teisę į ginčo hidrotechninį deviacijos įrenginį. Kaip nurodo atsakovė susisiekimo ministerija savo atsiliepime, šio nutarimo priėmimas nereiškia sandorio, kuriuo hidrotechninis deviacijos įrenginys buvo perleistas privačion nuosavybėn, teisėtumo pripažinimo ir neužkerta kelio esamų ar galinčių kilti teisminių ginčų dėl hidrotechninio deviacijos įrenginio perleidimo privačion nuosavybėn nagrinėjimui.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovės nurodytoje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005-11-04 nutartyje, kuris tapo teisiniu pagrindu atlikti sandorio registravimo nekilnojamojo turto registre veiksmus, teismas atsakovės A. T. nuosavybės teisės į hidrotechninį deviacijos įrenginį įgijimo teisėtumo ir pagrįstumo nenagrinėjo, nes tai nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Dėl atsakovės tinkamumo

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad deviacijos įrenginį įsigijo iš UAB „Laivybos paslaugų centras“, o ne iš Susisiekimo ministerijos, todėl ši ministerija negali atsakyti už UAB „Laivybos paslaugų centras“ ir mokėti atsakovei pinigus už hidrotechninį deviacijos įrenginį. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1998-04-25 steigimo aktu buvo įsteigta UAB „Laivybos paslaugų centras“, kurios 100 procentų akcijų nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei, o šių akcijų valdytoja buvo atsakovė Susisiekimo ministerija (t. 1, b. l. 8). 1998-05-18 perdavimo – priėmimo aktas, kuriuo UAB „Laivybos paslaugų centras“ perduotas hidrotechninis deviacijos įrenginys Nr. 7, patvirtintas buvusio susisiekimo ministro Algio Žvaliausko (t. 1, b. l. 11-18). Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad būtent susisiekimo ministro patvirtintas 1998-05-18 perdavimo – priėmimo aktas buvo pirminis dokumentas, kurio pagrindu prasidėjo neteisėtas hidrotechninio deviacijos įrenginio perdavimas UAB „Laivybos paslaugų centras“, o vėliau ir atsakovei A. T., be to 1998-05-18 perdavimo – priėmimo akto metu, UAB „Laivybos paslaugų centras“ 100 procentų akcijų valdytoja buvo Susisiekimo ministerija, konstatuoja, jog Susisiekimo ministerija yra tinkamas atsakovas šioje byloje.

Dėl atsakovės nesąžiningumo

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės A. T. apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl jos nesąžiningumo įsigyjant deviacijos įrenginį, yra nepagrįsti. Kaip minėta, atsakovė 2002-12-13 turto pardavimo iš varžytinių aktu Nr. 16 iš bankrutuojančios UAB „Laivybos paslaugų centras“ įsigijo hidrotechninį deviacijos įrenginį, esantį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje už 100 Lt. Atsakovės sutuoktinis ir trečiasis asmuo S. T. nuo 2001-02-19 dirbo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Viešųjų pirkimų skyriaus viršininku, o nuo 2003-03-07 – VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Teisės skyriaus viršininku. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės susisiekimo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad atsakovės sutuoktinis žinojo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių uosto veiklą ir infrastruktūrą, nuostatas bei turėjo žinoti teisės aktų neteisėtumą ir prieštaravimą imperatyviosioms teisės normoms. Atsakovės sutuoktinis ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas atstovauti atsakovei formuojant deviacijos įrenginį ir jį registruojant, dalyvavo surašant 2006-02-15 Senų statinių patikrinimo aktą, kurio buvo patvirtinta, jog draudimų naudoti deviacijos įrenginį nėra, atstovavo savo sutuoktinės interesams Klaipėdos apygardos administraciniame teisme. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės sąžiningumą, atsižvelgė į jos ir sutuoktinio ryšius bei kitas aplinkybes, susijusias su atsakovės sutuoktinio darbu VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų direkcijoje ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovė yra laikytina nesąžininga įgijėja.

Dėl sutuoktinio įtraukimo į bylą atsakovu

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės sutuoktinį S. T. įtraukė į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, taip užtikrindamas tinkamą atsakovės sutuoktinio dalyvavimą teismo procese. Atsakovės A. T. nurodyti argumentai, kad teismo sprendimas gali turėti įtakos sutuoktinio turtinėmis teisėmis, kaip tik ir patvirtina aplinkybę, jog sutuoktinis S. T. turi teisę žinoti apie bylą ir joje dalyvauti, būdamas trečiuoju asmeniu, o ne atsakovu. Ginčo objekto kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės valdymą atsakovės sutuoktinis S. T. galėjo realizuoti turėdamas procesinį suinteresuotumą. Be to pažymėtina, kad nei atsakovė, nei byloje dalyvavęs jos sutuoktinis prašymo įtraukti atsakovės sutuoktinį S. T. į bylą atsakovu nepateikė.

Dėl viešojo intereso

Įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, tačiau teisės aktuose vartojamos sąvokos (CK, CPK – „viešasis interesas“, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. – „asmens, visuomenės ir valstybės teisės bei teisėti interesai“, kituose straipsniuose: „visuomenės poreikiai (reikmės)“, „valstybės poreikiai (reikmės)“, „savivaldybės poreikiai“) žymi viešąjį interesą ir yra sietinos su konstitucine tautos gerovės samprata (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai) ir viešąjį interesą aiškino gana plačiai. Be abejo teismas, nagrinėdamas bylą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju interesu.

Įstatymų leidėjas (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis) suteikia teisę prokurorui kiekvienu konkrečiu atveju spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir šio intereso gynimo, pareiškiant ieškinį teisme. Ginti viešąjį interesą prokuroras gali visais atvejais kai nustato teisės aktų pažeidimą, kuris esmingai pažeidžia asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2009).

Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos prokuratūra nurodė, kad ginčijami 1998-05-18 perdavimo – priėmimo aktas, patvirtintas buvusio Susisiekimo ministro bei 2002-12-13 varžytinių aktas, kuriuo A. T. už 100 Lt įsigijo nuosavybėn hidrotechninį deviacijos įrenginį Nr. 007, esantį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje, prieštarauja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 3 punkto, 5 straipsnio, 7 straipsnio bei 10 straipsnio imperatyvioms normoms ir reikalavimams. Tuo, prokuratūros įsitikinimu, buvo pažeistas valstybės, taip pat ir viešasis interesas.

Valstybės turtas privalo būti valdomas, naudojamas ir disponuojamas teisėtai, nepažeidžiant įstatymo nuostatų, o valstybės institucijos ir pareigūnai privalo veikti teisėtai, griežtai vykdyti jiems priskirtas funkcijas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo (prokuroro) ieškinys susijęs su viešojo intereso gynimu, todėl nepagrįsti atsakovės A. T. apeliacinio skundo argumentai dėl viešojo intereso nebuvimo. Iš ieškinio turinio bei suformuluoto reikalavimo akivaizdu, kad ieškovas siekia atkurti pažeistą valstybės nuosavybės, o ne atsakovės A. T., teisę į neteisėtai perleistą valstybės turtą. Prokuroras prašo sugrąžinti valstybės nuosavybėn valstybės turtą, kuris atsakovės įgytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės A. T. skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas sutrumpintas 3 metų, o ne bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Be to pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, nes šio termino eigos pradžią nustatė suabsoliutinęs objektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijų, neįvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybių, su kuriomis ieškovas sieja sužinojimo apie viešojo intereso pažeidimą momentą. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti ir į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys; teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010, 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiam ginčui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi, ginant viešąjį interesą. Teismo praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Taigi, termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžios ypatumas, palyginus su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, t.y. nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti, yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika.

Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, todėl, ieškinio senaties termino eigos pradžia, besikreipiančiam dėl viešojo intereso gynimo, prokurorui, šiuo atveju neturi būti siejama su momentu, kada viešajame registre įregistruota deviacijos įrenginys atsakovės A. T. nuosavybė, bet su momentu, kada prokuroras gavo pakankamai informacijos (duomenų), leidžiančių spręsti, kad galimai yra pažeistas viešasis interesas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal pateiktą VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos 2011-08-31 informaciją Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo atliktas tyrimas ir 2011-09-16 nustačius teisės aktų ir viešojo intereso pažeidimus buvo kreiptąsi į teismą. Konstatuotina, kad ieškinio senaties pradžia šioje byloje turi būti skaičiuojama ne nuo 2006-04-20, Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o nuo 2011-08-31.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuo ginčijamų aktų priėmimo, nuosavybės įregistravimo viešajame registre iki kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo praėjo gana ilgas terminas, tačiau prokuroras termino kreiptis į teismą nepraleido. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad esant tokiai situacijai teismas turi įvertinti pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą bei visas aplinkybes dėl kurių buvo nesikreipta dėl viešo intereso gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis dėl ieškinio senaties termino ginti viešąjį interesą: prokuroro sužinojimo apie viešojo intereso pažeidimą laiką, prokuroro veiksmus, aktyvumą renkant ir vertinant duomenis apie ginčo aktų teisėtumą, duomenų apimtį, daro išvadą, kad pakankamas kiekis duomenų ieškiniui paduoti buvo surinktas 2011 m. rugsėjo mėnesį, todėl kreipiantis į teismą 2011-09-16, 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje pritaikius ieškinio senatį dėl nustatytų faktinių aplinkybių būtų paneigtas teisingumo principas ir neužtikrinta reali pažeistų subjektinių teisių apsauga.

Dėl bylų prijungimo

Teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti atsakovės prašymo ir civiline bylas Nr. 3-27/2003 bei Nr. 3-494/2004 prijungti prie nagrinėjamos civilinės bylos. Apeliantė nenurodo, koks civilinių bylų Nr. 3-27/2003 bei Nr. 3-494/2004 bei nagrinėjamos bylos santykis. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį apeliantės prašymą, kadangi jos nurodytos civilinės bylos yra nesusijusios su nagrinėjamu ginču, o apeliantės nurodytose bylose nagrinėjami kiti teisės taikymo klausimai. Pažymėtina, kad CPK suteikia teisę apeliantei cituoti suformuotą teismų praktiką jeigu bylos aplinkybės yra analogiškos.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Apeliantė prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad jis išsiaiškintų, ar ginčą dėl turto nagrinėjant teisme, Lietuvos Vyriausybė gali išspręsti ginčą savo nutarimu; 2) ar VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija turi teisę nevykdyti Lietuvos Vyriausybės nutarimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas sprendžia tik teisės klausimus bei atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais. Bylos nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Apeliantės prašymas grindžiamas iš esmės faktinėmis aplinkybėmis, ji nenurodo jokių teisinių motyvų bei neprašo ištirti teisės atitikimo Konstitucijai ir įstatymams, jos prašymas neatitinka nurodytų reikalavimų, todėl negali būti tenkinamas (CPK .

Dėl teismingumo

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 1998-05-18 perdavimo – priėmimo bei 2002-12-13 varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčas dėl 1998-05-18 ir 2002-12-13 aktų pripažinimo negaliojančia yra turtinis ginčas, kuris, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susijęs su šių aktų objekto – hidrotechninio deviacijos įrenginio, išreikalavimu, todėl ieškinio suma turi būti nustatoma pagal šio turto rinkos vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai ieškiniu prašoma taikyti restituciją ir grąžinti iš atsakovo turtą, ieškinio suma nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2008). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė dvišaliu draudimo ir draudėjo susitarimu, kuriuo draudimo bendrovė nustatė, jog hidrotechninio deviacijos įrenginio rinkos vertė yra 443 345 Lt, kadangi pagal VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2011-04-18 duomenis šio ginčo objekto vertė – 12 000 Lt.

Dėl teisėjo nušalinimo

Įstatymas suteikia teisę dalyvaujantiems byloje asmenims pareikšti nušalinimą teisėjams, jeigu jų dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi dalyvaujantiems byloje asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą (CPK 65, 66, 68, 71 straipsniai). Visais atvejais teisėjai gali būti nušalinami ne esant dalyvaujančių asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jų šališkumo, t. y. tik esant konkrečioms aplinkybėms, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančių teisėjų nešališkumu. Atsakovė nenurodo nei vieno CPK 65–66 straipsniuose numatytų pagrindų teisėjui nušalinti pagrindų, jos pareikštas nušalinimas pirmosios instancijos teismo teisėjui nepagrįstas konkrečiais įrodymais, kitų teisėjo nušalinimo pagrindų nenustatyta (CPK 66 straipsnis), todėl atsakovės prašymas dėl nušalinimo atmestas (CPK 69 straipsnio 4 dalis).

Apibendrinant tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs 1998-05-18 perdavimo – priėmimo bei 2002-12-13 varžytinių aktus  negaliojančiais, pagrįstai taikė CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatas – restituciją. Jeigu atsakovė mano, kad jai padaryta žala, ji turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo apeliacinio skundo argumentais naikinti arba keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo spendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi CPK 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

 

n  u  t  a  r  i  a :

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                   Irma Čuchraj

 

 

Kolegijos teisėjai                                                                   Danguolė Martinavičienė

 

     

                                                                                                       Alvydas Žerlauskas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK6 6.394 str. Teisės į žemės sklypą
  • CK
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CK3 3.87 str. Įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo esmė
  • CK4 4.47 str. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai
  • CK4 4.49 str. Momentas, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę
  • CK4 4.2 str. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai
  • CPK
  • 3K-3-291/2006
  • 3K-3-279/2009
  • 3K-3-194/2006
  • CK1 1.124 str. Ieškinio senaties samprata
  • CK1 1.126 str. Ieškinio senaties taikymas
  • 3K-3-578/2007
  • 3K-7-38/2008
  • 3K-3-177/2010
  • 3K-3-143/2010
  • 3K-3-344/2011
  • CPK 85 str. Ieškinio suma
  • 3K-3-505/2008
  • CPK 66 str. Kiti teisėjo nušalinimo pagrindai
  • CPK 69 str. Pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarka
  • CPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės