Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-154-2008].doc
Bylos nr.: 3K-3-154/2008
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                                                                                           Civilinė byla Nr. 3K-3-154/2008

                             Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.5

                     (S)                

                       

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. kovo 4 d.

     Vilnius             

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui VĮ Valstybės turto fondui dėl žalos atlyginimo.

             

              Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                        I. Ginčo esmė

 

1996 m. rugsėjo 10 d. ieškovė V. B. IĮ ir Klaipėdos miesto savivaldybė sudarė     negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Nuomotojas leido nuomininkei išnuomotose patalpose įsirengti kavinę - barą. Ieškovė atliko jai išnuomotų patalpų kapitalinį remontą, kurio darbų vertė - 45 740 Lt. Šis faktas patvirtintas Nuomininkų prašymams dėl lėšų, investuotų į privatizuojamų patalpų ar pastatų pagerinimą, atlyginimo objekto privatizavimo metu nagrinėti komisijos (toliau – Komisija) 1999 m. lapkričio 19 d. protokolu Nr. 4-7.

2000 m. gruodžio 13 d. nutraukus nuomos sutartį, patalpos buvo įtrauktos į privatizavimo programą. Atsakovas, įtraukęs patalpas į privatizavimo programą, priėmė sprendimą, kad ieškovės į patalpų pagerinimą investuotų lėšų dalis sudaro 41,02 proc. privatizavimo objekto vertės.              2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 2-14 atsakovas pripažino negaliojančiu 1999 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 4-7 dėl nuomininkės į nuomojamų patalpų pagerinimą investuotų lėšų dydžio, tačiau atsakovo 2002 m. sausio 17 d. nutarimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. gegužės 20 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugpjūčio              20 d. nutartimi paliktas nepakeistas, buvo panaikintas.

2003 m. gruodžio 3 d. atsakovas ir A. Z. sudarė minėtų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria privatizavimo objektas A. Z. buvo parduotas už 30 003 Lt. Privatizavimo objekto kainą pirkėjas pardavėjui sumokėjo 2002 m. kovo 6 d., 2003 m. lapkričio 14 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. mokėjimo pavedimais. Ieškovei tenkanti privatizavimo objekto kainos dalis sudarė 12 307 Lt. Šios lėšos į ieškovės sąskaitą buvo pervestos 2006 m. kovo 12 d.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 33 433 Lt žalos atlyginimo, 1435,81 Lt palūkanų,                    10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5387 Lt kitose bylose su atsakovu turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas, vykdydamas privatizavimo programą, netinkamai atstovavo ieškovės interesams ir sudarė privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį, pažeidžiančią ieškovės teisę gauti nuomotoms patalpoms pagerinti padarytų išlaidų atlyginimą. Tokie atsakovo veiksmai yra neteisėti, jie sudarė sąlygas nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

            Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti nėra vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų - neteisėtų veiksmų. Atsakovas, vykdydamas ginčo patalpų privatizavimą, nustatė, kad privatizavimo objekto vertės padidėjimo procentas dėl objektui pagerinti padarytų išlaidų yra 41,02 proc. Nuomininkų prašymams dėl lėšų, investuojamų į privatizuojamų patalpų ar pastatų pagerinimą, atlyginimo objekto privatizavimo metu nagrinėti komisijos 2001 m. rugpjūčio 27 d. protokole Nr. 2-11-6 ieškovė nesutiko su turto vertintojų nustatytu privatizavimo objekto vertės padidėjimo procentu, nes tai nepadengia jos investuotų lėšų, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintų Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių (toliau – Taisyklės) 32 punkte nustatyta tvarka turto vertintojų nustatyto vertės padidėjimo procento neginčijo. Teismas nusprendė, kad privatizavimo objektas buvo įvertintas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o atsakovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos leistinais įrodymais pagrįsti, kad ginčo patalpų vertė buvo nustatyta neteisingai. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, kad neįrodyta, jog atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita. Remdamasis byloje surinktais įrodymais, teismas laikėsi nuomonės, kad ieškovė taip pat neįrodė, jog su ja buvo pavėluotai atsiskaityta dėl atsakovo kaltės - byloje yra keturi atsakovo raštai, adresuoti ieškovei, kuriuose ji raginama atvykti atsiimti jai už privatizavimo objektą tenkančių lėšų, tačiau ieškovė per šį laikotarpį nė karto nesikreipė į atsakovą. Reikalavimą dėl kitose civilinėse bylose ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, remiantis CPK nustatytomis taisyklėmis, turi būti išspręstas teismo procesiniais sprendimais tose bylose, kuriose šios išlaidos buvo patirtos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 1435,81 Lt palūkanų; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovas, vykdydamas valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą ir atlygindamas apeliantei, kaip nuomininkei, pagerinusiai privatizavimo objektą, jos turėtas išlaidas, nepažeidė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo ir jį detalizuojančių Taisyklių nuostatų, reglamentuojančių į privatizavimo objektą investuotų lėšų atlyginimą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme, ir pažymėjo, kad, nesant neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė negalima ir nėra pagrindo spręsti klausimo dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad nors Komisija 1999 m. lapkričio 19 d. protokolu Nr. 4-7 pritarė dėl V. B. IĮ lėšų (45 740 Lt), investuotų į patalpų pagerinimą, atlyginimo, tačiau Turto fondo valdybai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1196 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1427 ir 1999 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 384 dalinio pakeitimo“, 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 2 patvirtinus naujos redakcijos Išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarką ir 2002 m. sausio 3 d. sprendimu patvirtinus 2000 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 2 dalinį pakeitimą, Komisijos 1999 m. lapkričio 19 d. nutarimas, patvirtintas protokolu Nr. 4-7, buvo pripažintas negaliojančiu. 2001 m. rugpjūčio 27 d. Komisijai apsvarsčius turto vertintojų nustatyto vertės padidėjimo procento dėl V. B. IĮ nuomojamam objektui pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo derinimo klausimą, buvo patvirtintas 41,20 proc. nuomojamo objekto vertės padidėjimas. Nors ieškovė su 41,20 proc. vertės padidėjimu nesutiko, tačiau tokio sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Teisėjų kolegijos manymu, Komisijos sprendimo dalis, kuria buvo pritarta į privatizavimo objektą investuotų lėšų sumai (45 740 Lt), neprieštarauja vėlesniam tos pačios Komisijos sprendimui patvirtinti 41,20 proc. vertės padidėjimą, ir reiškia tai, kad, investavusi 45 740 Lt, ieškovė privatizavimo objekto vertę padidino 41,20 proc.

Kaip nepagrįstas buvo atmestas ieškovės teiginys, kad atsakovas, žinodamas, jog nuomininko investicijų dydis yra 45 740 Lt, turėjo pardavinėti nuomotas patalpas ne už 30 000 Lt, o už didesnę sumą, nurodant, jog ginčo privatizavimo objektas buvo įvertintas laikantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytų vertės nustatymo metodų ir tvarkos. Faktiška objekto sandorio kaina gali skirtis nuo apskaičiuotos vertės, priklausomai nuo rinkos sąlygų, susiklosčiusių objekto pardavimo metu, t. y. objekto pardavimo kaina gali būti gerokai padidinta, jei objektas yra paklausus, arba ją gali tekti mažinti, kai objektas neparduodamas iš karto. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad ginčo patalpos buvo parduotos tik penktajame aukcione, patvirtina, jog nustatyta objekto pardavimo kaina nebuvo per maža.

Teisėjų kolegija taip pat akcentavo tai, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo objektas būtų buvęs privatizuotas nesilaikant šio objekto Privatizavimo programos, kuriai 2002 m. vasario 1 d. pritarė Privatizavimo komisija, ir kuri buvo viešai paskelbta 2002 m. Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 2.

Vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su prašymu priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas civilinėse bylose Nr. 2-5153-16/2000, Nr. 3A-840/2003 ir Nr. 2-422-323/2005, nors minėtose bylose apeliantės reikalavimai nebuvo patenkinti, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas šaliai, kuri bylą pralaimėjo, iš šalies, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, prieštarautų CPK 93, 94 straipsniuose nustatytoms bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms, o bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos administracinėse bylose teisiniam reglamentavimui yra skirtas Administracinių bylų teisenos įstatymas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atmetus ieškovės pareikštą reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo tenkinti ir ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovei priklausanti 12 307 Lt pinigų suma, gauta už privatizuotą objektą, nebuvo laiku pervesta ieškovei dėl atsakovo kaltės. Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė, atsižvelgdama į tai, kad atsakovui buvo žinomi ieškovės sąskaitos rekvizitai, nes ieškovė atsakovui pervedinėjo lėšas už patalpų nuomą. Be to, atsakovas savo 2004 m. birželio 7 d. raštu Nr. (34)-3R-2041 bei 2004 m. liepos               28 d. raštu Nr. (34)-3R-2561 klaidino ieškovę, prašydamas atvykti į VĮ Valstybės turto fondą turėtų išlaidų dydžiui suderinti, nors ieškovei mokėtinos sumos dydžio klausimas jau buvo išspręstas. Dėl nurodytų priežasčių buvo nuspręsta, kad ieškovei priteistinos 1435,81 Lt dydžio palūkanos nuo 12 307 Lt sumos už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 5 d. iki 2006 m. kovo 12 d. (CK                         6.210 straipsnis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė V. B. , remdamasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas ieškinys dėl 33 433 Lt turtinės žalos, 5 387 Lt turėtų išlaidų, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kadangi atsakovas, kaip valstybės įmonė, valdo, naudoja ir disponuoja jam perduotu valstybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, tai yra galima atsakovo sutartinė ir deliktinė atsakomybė santykiuose su trečiaisiais asmenimis, jei įmonės veikos pasekmė yra trečiųjų asmenų turtiniai praradimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos              2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2005).

2. Kasatorės manymu, yra visos būtinosios sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei atsirasti.

Dėl žalos. Ieškovės patirti nuostoliai yra 33 433 Lt – neatlygintų, nuomos sutarties metu atliktų investicijų, skirtų ginčo objektui pagerinti, dalis. Atsakovas pripažino ieškovės turėtų išlaidų dydį. Tai užfiksuota Komisijos 1999 m. lapkričio 19 d. protokole Nr. 4-7, 1999 m. rugpjūčio 13 d. projektų ekspertizės akte ir teismų procesiniuose sprendimuose: Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000 m. birželio 28 d. sprendime, kuriame nurodyta, kad VĮ Valstybės turto fondas pripažįsta, jog ieškovė į jai išnuomotas patalpas investavo 45 740 Lt, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. gegužės 20 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje, kuriais atsakovo 2002 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 2-14, kuriuo buvo pripažintas negaliojančiu 1999 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 4-7 dėl nuomininkės į nuomojamų patalpų pagerinimą investuotų piniginių lėšų dydžio, buvo panaikintas.

Dėl neteisėtų veiksmų. Atsakovas, tvirtindamas 2002 m. privatizavimo programą, elgėsi neteisėtai, nes nevykdė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovas, pakeitęs privatizavimo sąlygas ir planuojamų ieškovei atlyginti investuojamų lėšų sumą, žinojo, kad ieškovei tenkanti       12 307 Lt investicijų atlyginimo dalis nepadengia ieškovės turėtų išlaidų. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. rugpjūčio 20 d. sprendimui, tapo aišku, kad, privatizuojant objektą aukciono būdu, bus pažeistos ieškovės teisės, tačiau, net ir žinodamas šias aplinkybes, atsakovas patvirtino privatizavimo programą bei sąlygas ir ne tik neatšaukė, nepakeitė ar nepanaikino aukciono rezultatų, bet ir 2003 m. gruodžio 3 d. sudarė su A. Z. privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį.

Dėl kaltės. Atsakovas, vykdydamas ginčo objekto privatizavimą, netinkamai atstovavo ieškovės interesams, nes, žinodamas apie ieškovės turėtų išlaidų dydį privatizuojamam objektui pagerinti, be teisinio pagrindo sudarė sutartį, pažeidžiančią ieškovės interesus, ir sumažino ieškovei už privatizuojamą objektą mokėtiną kainos dalį. Dalinis investuotų lėšų atlyginimas prieštarauja nuosavybės neliečiamumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir sudaro sąlygas nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita. Atsakovas, nusprendęs, kad ieškovės investicijų dydis sudaro 41,02 proc. pagerinto turto vertės, privalėjo pardavinėti patalpas ne už 30 000 Lt, o už didesnę sumą.

Dėl priežastinio ryšio. Vykdant ginčo objekto privatizavimą atsakovui buvo žinoma, jog ieškovei nebus visiškai atlygintos turėtos investicijos į patalpų pagerinimą, tačiau atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas išvengti žalos ieškovei atsiradimo, priešingai, vengė atsiskaityti su ieškove ir už privatizuojamą objektą gautą ieškovei priklausančių lėšų dalį sumokėjo tik          2006 m. kovo 12 d., nors su atsakovu pagal pirkimo-pardavimo sutartį buvo galutinai atsiskaityta 2003 m. lapkričio 17 d.       

3. Teismai nepagrįstai rėmėsi privatizavimo procesą reglamentuojančių teisės aktų normomis, vertino ginčo objekto privatizavimo teisėtumą, nes byloje šios aplinkybės nebuvo ginčijamos, ir neatsižvelgė į tai, kad ieškovės pareikštas reikalavimas yra susijęs su žalos atlyginimu. Dėl nurodytos priežasties nebuvo atskleista bylos esmė ir buvo neteisingai išspręstas byloje kilęs ginčas. Nebuvo taikomos CK nuostatos, skirtos deliktinės atsakomybės teisiniam reglamentavimui, buvo neteisingai aiškinami tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai ir buvo nukrypta nuo teismų praktikos bylose dėl žalos atlyginimo. Ieškovės investicijų į privatizuotą objektą dydis – 45 740 Lt buvo užfiksuotas šalių susitarimu. Administracinių bei bendrosios kompetencijos teismų procesiniais sprendimais buvo nustatyta, kad ieškovė turi teisę į jos patirtų išlaidų atlyginimą.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VĮ Valstybės turto fondas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės pateiktą kasacinį skundą atmesti. Teigia, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Atsakovo manymu, bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias deliktinės atsakomybės klausimus, ir pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismai pripažino, kad atsakovas vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais privatizavimo procesą, kurie, be kita ko, nustato privatizavimo objekto (statinio) padarytų išlaidų atlyginimo nuomininkui tvarką.

Nors kasaciniame skunde abstrakčiai nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką, tačiau su tokiu argumentu negalima sutikti. Teismai nenukrypo nuo tokios kategorijos bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų teisės normų taikymo ir aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-762/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2003).    

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės

 

1996 m. rugsėjo 10 d. V. B. IĮ ir Klaipėdos miesto savivaldybė sudarė negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Nuomininkei buvo leista išnuomotose patalpose įsirengti kavinę - barą. Ieškovė atliko jai išnuomotų patalpų kapitalinį remontą, kurio darbų vertė - 45 740 Lt. Šis faktas patvirtintas Nuomininkų prašymams dėl lėšų, investuotų į privatizuojamų patalpų ar pastatų pagerinimą, atlyginimo objekto privatizavimo metu nagrinėti komisijos (toliau – Komisija) 1999 m. lapkričio 19 d. protokolu Nr. 4-7. 2000 m. gruodžio 13 d. nutraukus nuomos sutartį, patalpos buvo įtrauktos į privatizavimo programą. Atsakovas, įtraukęs patalpas į privatizavimo programą, priėmė sprendimą, kad ieškovės į patalpų pagerinimą investuotų lėšų dalis sudaro 41,02 proc. privatizavimo objekto vertės. 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 2-14 atsakovas pripažino negaliojančiu 1999 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 4-7 dėl nuomininkės į nuomojamų patalpų pagerinimą investuotų lėšų dydžio. 2003 m. gruodžio 3 d. atsakovas ir A. Z. sudarė minėtų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią privatizavimo objektas A. Z. buvo parduotas už 30 003 Lt. Ieškovei tenkanti privatizavimo objekto kainos dalis - 12 307 Lt buvo sumokėta 2006 m. kovo 12 d.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Ieškovė kasaciniame skunde nurodo du bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus: esminį materialinės teisės normų pažeidimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas ) ir ginčijamų teismų sprendimų neatitiktį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas ). Antrasis kasacijos pagrindas (teismų praktikos taisyklių pažeidimas) negrindžiamas konkrečiais skundo argumentais, todėl teisėjų kolegija detaliau jo nenagrinėja. Pagrįsdama pirmąjį skundo pagrindą, kasatorė iš esmės teigia, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami VĮ Turto fondo veiksmus, taikė ne tą materialinį įstatymą, kurį turėjo taikyti, todėl padarė klaidingą išvadą, kad atsakovo veiksmai vertinant (įkainojant) ir privatizuojant ginčo turtą buvo teisėti. Taigi, kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra teisės normų, reglamentuojančių VĮ Valstybės turto fondo teises ir pareigas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo procese (konkrečiai – įvertinant ir parduodant privatizuojamą turtą), aiškinimas ir taikymas.

 

 

Dėl VĮ Valstybės turto fondo teisinio statuso

Atsakovas VĮ Valstybės turto fondas (toliau - Turto fondas) yra specialiojo įstatymo pagrindu įsteigtas ir veikiantis teisės subjektas. Esminiai jo teisinio statuso požymiai apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybės turto fondo įstatyme (nagrinėjamam ginčui yra aktuali 1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1293 redakcija). Įstatyme nustatyta, kad Valstybės turto fondas yra valstybės įmonė, šio, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka valdanti ir naudojanti jai patikėjimo teise Lietuvos Respublikos Vyriausybės perduotus vertybinius popierius ir kitą valstybės turtą bei juo disponuojanti; Turto fondui taikomos Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo nuostatos, jei Valstybės turto fondo įstatyme nenustatyta kitaip.

Valstybės turto fondo įstatyme taip pat įvardytos Turto fondo funkcijos, pagal įstatymo 5 straipsnį viena iš pagrindinių privatizuoti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (1997 m. lapkričio 4 d. Nr. VIII-480) yra specialusis įstatymas, kurio tikslas - reglamentuoti privatizavimo procesą - valstybės ir savivaldybių turto perdavimą potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius. Šiame įstatyme detaliai reglamentuota Turto fondo kompetencija privatizavimo srityje. Pirma, įstatymas įtvirtina principinę Turto fondo veiklos taisyklę, pagal kurią Turto fondas privatizavimo procese veikia ,,vykdydamas šio bei Valstybės turto fondo įstatymų jam pavestas funkcijas“, be to, įstatymų leidėjas pateikia išsamų (baigtinį) Turto fondui suteikiamų funkcijų sąrašą.

              Analizuojamas įstatyminis reguliavimas rodo, kad Turto fondo veikla privatizuojant valstybei ir savivaldybėms priklausantį turtą patenka tiek į civilinės, tiek į viešosios teisės sritį.   Viena vertus, Turto fondas yra valstybės, kaip turto savininko, atstovas ir disponuodamas jam patikėtu turtu privatizavimo procese dalyvauja civiliniuose teisiniuose nuosavybės perleidimo santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Kita vertus, Turto fondui priskirta įstatyminė funkcija ,,privatizuoti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą savo esme yra veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti – viešasis administravimas. Privatizuodamas valstybės ar savivaldybių turtą Turto fondas privalo veikti pagal teisės aktų nustatytas taisykles, jam suteiktų įgalinimų ribos yra griežtai apibrėžtos įstatymo, t. y. jo veikla reglamentuota pagal viešosios teisės principus. Tai reiškia, kad vertinant Turto fondo veiksmų privatizavimo procese teisėtumą turi būti taikomi bendrieji viešosios teisės subjektų veiklos teisėtumo kriterijai. Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus  laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.

              Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reglamentuojančius įstatymus ir jų pagrindu vertino atsakovo veiksmų teisėtumą. Ieškovės pozicija, kad numatydamas, jog ji negaus visų į ginčo patalpas įdėtų pagerinimo išlaidų atlyginimo, Turto fondas turėjo nesilaikyti privatizavimo įstatymuose nustatytos turto vertinimo ir pardavimo tvarkos, pripažįstama nepagrįsta ir atmetama.

 

              Dėl Turto fondo veiksmų teisėtumo vertinimo

              Minėta, kad ieškovė šioje byloje laikosi pozicijos, jog atsakovo veiksmų neteisėtumas reiškiasi tuo, kad įvertindamas ir parduodamas ginčo turtą jis neužtikrino visiško turto pagerinimo išlaidų atlyginimo; jos manymu, turėjo būti atlyginta 45 740 Lt suma, kurios dydį 1999 m. lapkričio 19 d. pripažino speciali atsakovo komisija.

Bendroji teisės norma, reglamentuojanti šiuos teisinius santykius, įtvirtinta                                     CK 6.501 straipsnyje. Jame nustatyta taisyklė, pagal kurią, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis įgyja teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita.

              Turto privatizavimo įstatymas iki 2000 m. balandžio 5 d. specialiai privatizuojamo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo nereglamentavo, todėl šis klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal bendrąsias Civilinio kodekso taisykles.

2000 m. kovo 16 d. įstatymu Nr. VIII-1575 Turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnis  ,,Privatizavimo objektų sąrašas ir objekto privatizavimo programa“ buvo papildytas 13 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą; vertinant tokį privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų; gaunamų iš privatizavimo sandorio lėšų dalis, proporcinga vertės padidėjimui, turi būti išmokėta nuomininkui, padariusiam pagerinimus.

              Šiuo įstatymo pakeitimu įstatymų leidėjas specialiai (kitaip negu bendrosiose normose) reglamentavo daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą privatizuojant valstybinį (savivaldybių) turtą tuo aspektu, kad pareiga atlyginti pagerinimo išlaidas teko potencialiam privatizuojamo turto pirkėjui. Nors iki įstatymo pakeitimo privatizuojamo turto pagerinimo išlaidos buvo nustatomos ne santykiniu dydžiu (vertės padidėjimo procentais), o absoliučiu - apskaičiuojant konkrečią išlaidų sumą, tačiau šiuo aspektu ginčo teisinių santykių reguliavimas iš esmės nepasikeitė. Pagal principinę civilinės teisės taisyklę svetimą daiktą pagerinęs asmuo turi teisę reikalauti jam pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo. Tai reiškia, kad esminę reikšmę turi ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo į svetimą daiktą, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas. Atlygintina pagerinimo išlaidų suma negali viršyti daikto vertės padidėjimo. Konkreti šio principo išraiška yra CK 4.10 straipsnio normos, kad ypatingosios daikto išlaidos yra skirstomos į išlaidas, daromas pačiam daiktui pagerinti ir išlaidas gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti; CK 4.34 straipsnio               3 dalies norma, kad išreikalaujant daiktą ir svetimo valdymo sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes negu daikto vertės padidėjimas; CK 4.158 straipsnio 2 d. norma, nustatanti, kad grąžinantis uzufrukto objektą uzufruktorius turi teisę reikalauti atlyginti pagerinimo išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas, ir kt. Vykdydamas bendrąją teisės subjektų pareigą elgtis rūpestingai ir apdairiai asmuo, kuris daro svetimo daikto pagerinimus, turi įvertinti galimų turtinių praradimų riziką tuo atveju, jeigu įdedamos lėšos yra neadekvačios paties daikto vertės padidėjimui.

              Ginčo patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta 2000 m. gruodžio 13 d., t. y. jau galiojant Turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 daliai, todėl spręsdamas ieškovės turėtų pagerinimo išlaidų klausimą atsakovas pagrįstai taikė aptartas įstatymines taisykles. Absoliuti ieškovės turėtų patalpų pagerinimo išlaidų  vertė – 45 740 Lt, kuri atsakovo buvo nustatyta 1999 m. lapkričio 19 d., ginčo atveju nebuvo reikšminga, nes patalpos buvo parduotos tik už 30 000 Lt. Ši suma būtų tapusi reikšminga, kaip ribojanti ieškovei atlygintinų išlaidų dydį, tuo atveju, jeigu ginčo patalpų pardavimo kainos dalis, atitinkanti ieškovei  tenkantį vertės padidėjimą procentais, būtų didesnė negu 45 740 Lt. Ginčo patalų nuomos sutartyje, kurią šalys sudarė 1996 m. rugsėjo 10 d., buvo nustatyta, kad nuomos sutartis galioja trejus metus, be ne ilgiau kaip iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Esant tokiai sutarties sąlygai, ieškovė turėjo įvertinti, ar įdėtos patalpoms pagerinti lėšos atsipirks. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo patalpos buvo parduotos tik penktame aukcione, taigi, privatizavimo metu buvo akivaizdu, kad jų pardavimo kaina, palyginus su pradine, nekyla. Ieškovė turėjo galimybę išvengti dėl patalpų pagerinimo patirtų turtinių paradimų ir dalyvaudama patalpų pardavimo aukcione bei jas įgydama nuosavybėn.

              Privatizuojamų objektų parengimo privatizavimui, įvertinimo ir pardavimo tvarką reglamentavo (reglamentuoja) specialieji teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtinta ,Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkaVyriausybės 1995 m. kovo 28 d. nutarimas Nr. 440 Dėl turto vertės nustatymo, Vyriausybės            1996 m. vasario 14 d. nutarimas Nr. 244 Dėl turto vertinimo metodikos, Turto fondo valdybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 2 Dėl nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos ir kt.

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad privatizuodamas ginčo patalpas atsakovas nurodytų teisės aktų reikalavimų nepažeidė, privatizavimo objekto vertė buvo nustatyta laikantis įstatyminės tvarkos, o ieškovė nepasinaudojo savo teise ginčyti atsakovo nustatytą patalpų vertę. Kasaciniame skunde ieškovė šių teismų išvadų neginčija. Ieškovės teiginys, kad atsakovas bet kokiu atveju privalėjo užtikrinti tokią patalpų pardavimo kainą, kuri visiškai atlygintų jos turėtas turto pagerinimo išlaidas, neturi teisinio pagrindo. Byloje nenustatyta neteisėtų Turto fondo veiksmų, dėl kurių atsirastų jo prievolė atlyginti žalą.

              Kiti kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai iš analizuotų teiginių ir nereikšmingi bylos sprendimui kasacine tvarka.

              Dėl nurodytų argumentų visumos teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėję teismai nepadarė įstatymo aiškinimo ar taikymo klaidų ir šalių ginčą išsprendė teisingai. Nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistus.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                Antanas Simniškis

 

 

 

                                                                                                                                            Sigita Rudėnaitė

 

 

 

Algis Norkūnas