Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-499-2014].docx
Bylos nr.: 3K-3-499/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
LUAB "Saunų rojus" 125368370 atsakovas
Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinis sporto centras 188600743 atsakovas
Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 188704927 atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 188710061 atsakovas
Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 188620621 atsakovas
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 288600210 Ieškovas
Antstolis Mindaugas Dabkus trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.2. Civilinės atsakomybės sąlygos:
2.5.10.2.3. Kaltė
2.5.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys:
2.5.10.5.2. Deliktinė atsakomybė:
2.5.10.5.2.5. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
2.10. Kiti civilinės teisės reguliuojami teisiniai santykiai
2.10.1. Kiti civilinės teisės reguliuojami teisiniai santykiai
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.2.6.4. Galutinis sprendimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.18. Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės

                                                       

                                                       

                                                        Civilinė byla Nr. 3K-3-499/2014

              Teisminio proceso Nr. 2-01-3-02832-2012-6

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.3;                                                         44.5.2.5; 92

(S)

             

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Rimvydo Norkaus (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams likviduojamai UAB „Saunų rojus“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpiniam sporto centrui, Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dalyvaujant trečiajam asmeniui antstoliui Mindaugui Dabkui, dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

              Byloje sprendžiami Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinius, taikymo santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, ir kaltės sampratos, taikant Statybos įstatymo 281 straipsnį, klausimai.

              Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė teismo:

              1) įpareigoti statytoją LUAB „Saunų rojus“ per teismo nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis pašalinti statybos, vykdytos pagal 2003 m. lapkričio 24 d. leidimą statyti Nr. NS/1809/03-1898, padarinius, t. y. nugriauti nebaigtą statyti apartamen viešbutį (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę;

              2) teismo sprendime nurodyti, kad, LUAB „Saunų rojus“ per teismo nustatytą terminą neįvykdžius reikalavimo nugriauti nebaigtą statyti apartamentų viešbutį (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę, ieškovas pats turi teisę nugriauti nebaigtą statyti apartamentų viešbutį ir sutvarkyti statybvietę, o reikiamas išlaidas išieškotiLUAB „Saunų rojus“.

              Ieškovas nurodė, kad atsakovas statytojas UAB „Saunų rojus“ 2003–2004 m. žemės sklype (duomenys neskelbtini), pastatė dalį apartamentų viešbučio. Nebaigtas statyti viešbutis buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (statinio baigtumas – 23 proc.). Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, nustatęs, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo dokumentai, daiktinių teisių perdavimo sandoriai, leidimai statyti, išduoti UAB „Saunų rojus“, buvo neteisėti, 2008 m. kovo 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1997 gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 2024V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir dydžio nustatymo“ ir Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. 3240-01 „Dėl žemės sklypo Vilniaus mieste suteikimo naudotis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpiniam sporto centrui“; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento Vilniaus apskrities viršininko ir Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinio sporto centro (toliau – ir Lietuvos olimpinis sporto centras) 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 88K01/98-19660; 3) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Lietuvos olimpinio sporto centro, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Kūno kultūros ir sporto departamentas) ir UAB „Saunų rojus“ 2000 m. rugsėjo 4 d. sutartį ir dvi 2000 m. gruodžio 15 d. sutartis dėl jos pakeitimo; 4) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Lietuvos olimpinio sporto centro ir UAB „Saunų rojus“ 2000 m. rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutartį ir 2000 m. gruodžio 15 d. sutartį dėl 2000 m. rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutarties pakeitimo; 5) panaikinti: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 01A-66-V-983 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano papildymo“; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. spalio 29 d. leidimą, išduotą UAB „Saunų rojus“, hidroterapijos centro inžinerinei infrastruktūrai statyti Nr. 565/IT-177; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2003 m. lapkričio 24 d. leidimą, išduotą UAB „Saunų rojus“, apartamentų viešbučiui statyti Nr. NS/1809/03-1898; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. kovo 23 d. pažymą apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitaliai remontuoti) statinį Nr. 101-11.10-205. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-178-392/2009, tenkino visus prokuroro reikalavimus, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2010, paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutartį. Nurodytoje byloje teismai, pripažinę negaliojančiomis UAB „Saunų rojus“ subnuomos teisę suteikusias sutartis, pripažino neteisėtais ir panaikino leidimus statyti, pažymėjo, kad UAB „Saunų rojus“ negalėjo būti statytoju, nes neturėjo teisėto pagrindo valdyti ir naudoti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), be to, 2003 m. lapkričio 24 d. leidimas statyti apartamentų viešbutį Nr. NS/1809/03-1898 buvo išduotas, kai nurodytos panaudos ir subnuomos sutartys jau buvo nutrauktos ir išregistruotos iš Nekilnojamojo turto registro.             

              2011 m. spalio 3 d. ieškovui atlikus faktinių duomenų patikrinimą vietoje, nustatyta, kad pagal 2003 m. lapkričio 24 d. leidimą statyti Nr. NS/1809/03-1898 atlikti darbai atitinka 2004 m. vasario 27 d. kadastrinių matavimų metu užfiksuotą atliktų darbų apimtį. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. spalio 29 d. leidimą hidroterapijos centro inžinerinei infrastruktūrai statyti Nr. 565/IT-177 statybos darbai atlikti nebuvo. Po 2002 m. spalio 29 d. išduoto leidimo statyti hidroterapijos centro inžinerinę infrastruktūrą Nr. 565/IT-177 ir 2003 m. lapkričio 24 d. išduoto leidimo statyti apartamentų viešbu Nr. NS/1809/03-1898 statytojui UAB „Saunų rojus“ nebuvo išduota naujų dokumentų, leidžiančių statybą (duomenys neskelbtini). Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Statybos techninio reglamento STR 1.01.06:2010 „Ypatingi statiniai“, patvirtinto aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-813, nuostatas, apartamentų viešbutis priskiriamas ypatingų statinių kategorijai, todėl statytojo teisei įgyvendinti yra privaloma valdyti žemės sklypą, kuriame jis statomas, nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Kadangi žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo dokumentai buvo pripažinti neteisėtais, visos UAB „Saunų rojus“ turėtos žemės sklypo dalies valdymo teisės panaikintos teismo sprendimu, tai šiuo metu LUAB „Saunų rojus“ negali turėti jokių valdymo ar naudojimo teisių į objektą, kuris juridiškai neegzistuoja. LUAB „Saunų rojus“ negali įgyvendinti apartamentų viešbučio statytojo teisių, todėl šis statinys, pastatytas pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu statytojo turi būti nugriautas kaltų asmenų lėšomis, sutvarkyta statybvietė. Ieškovo nuomone, kaltais asmenimis, kurių lėšomis turi būti pašalinti statybos padariniai, šiuo atveju laikytini statytojas LUAB „Saunų rojus“, taip pat valstybės ir savivaldybės įstaigos, dėl kurių veiksmų, atliktų pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atsirado statybos padariniai, atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos funkcijų perėmėja valstybinės žemės valdymo srityje; toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), Lietuvos olimpinis sporto centras, Kūno kultūros ir sporto departamentas.

              UAB „Saunų rojus“, pasirašydama subnuomos sutartis, kreipdamasi dėl leidimo statyti išdavimo ir vykdydama statybos darbus, privalėjo domėtis teisės aktų reikalavimais, tačiau šiuos veiksmus statytojas atliko nerūpestingai, neapdairiai, todėl turi prisiimti riziką. Be to, UAB „Saunų rojus“ ginčo santykiuose elgėsi nesąžiningai, t. y. leidimo statyti išdavimo metu jau nebeturėjo sklypo (duomenys neskelbtini) dalies valdymo teisių (subnuomos sutartis iš Nekilnojamojo turto registro išregistruota 2003 m. spalio 10 d., šie duomenys buvo vieši), todėl turėjo apie tai informuoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, atšaukti 2003 m. rugsėjo 22 d. prašymą išduoti leidimą statyti ir neatlikti statybos darbų.

              Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija neteisėtai papildė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-983, kurio pagrindu UAB „Saunų rojus“ buvo išduotas leidimas statyti apartamentų viešbu. Be to, šis dokumentas buvo priimtas statytojui jau kreipusis dėl projektavimo sąlygų sąvado ir leidimo statyti išdavimo. 2003 m. birželio 27 d. buvo patvirtintas Projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 1167, Nuolatinė statybos komisija 2003 m. spalio 29 d. posėdyje pritarė leidimo statyti išdavimui, nors pagal viešus Nekilnojamojo turto registro duomenis subnuomos sutartis, pagal kurią UAB „Saunų rojus“ valdė dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuo 2003 m. spalio 10 d. buvo išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro, todėl UAB „Saunų rojus“ nebeatitiko statytojo požymių. Po Nuolatinės statybos komisijos 2003 m. spalio 29 d. posėdžio, kuriame buvo nuspręsta pasiūlyti išduoti leidimą statyti, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. spalio 31 d. priėmė įsakymą Nr. 01A-66-V-983, kuriuo papildė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, taigi Nuolatinės statybos komisijos posėdyje turėjo būti nustatyti statinio (apartamentų viešbučio) techninio projekto neatitikimai su teritorijų planavimo dokumentu sklypo detaliuoju planu. Tai prieštaravo Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, nuostatoms. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2003 m. lapkričio 24 d. išdavė UAB „Saunų rojus“ leidimą statyti apartamentų viešbutį, nors bendrovė jau neturėjo sklypo dalies valdymo teisių, tai prieštaravo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. 2003 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 01A-66-V-983 priimtas prieš pat leidimo statyti išdavimą, t. y. jis nebuvo įtrauktas į 2003 m. birželio 27 d. projektavimo sąlygų sąvadą, o apartamentų viešbučio techninis projektas buvo parengtas ne pagal galiojusius teritorijų planavimo dokumentus (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 449 patvirtintą detalųjį planą). Vilniaus apskrities viršininko administracija neteisėtai suteikė žemės sklypo panaudą Lietuvos olimpiniam sporto centrui, davė neteisėtą sutikimą subnuomoti žemės sklypo dalį UAB „Saunų rojus“, nors kaip žemės patikėtinis privalėjo užtikrinti tinkamą valstybinės žemės naudojimą ir valdymą. Tokie Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai sudarė sąlygas UAB „Saunų rojus“ neteisėtai naudotis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalimi subnuomos teise, gauti leidimą statyti apartamentų viešbu ir vykdyti statybos darbus.

              Lietuvos olimpinis sporto centras ir Kūno kultūros ir sporto departamentas neteisėtai perdavė sklypo dalį subnuomos pagrindais UAB „Saunų rojus“. Ieškovas rėmėsi Statybos įstatymo 281 straipsniu, Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. Dl-827, 411 punktu ir principu, kad iš neteisės negali atsirasti teisė.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

              Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – įpareigojo atsakovą LUAB „Saunų rojus“ per vienų metų terminą, skaičiuojamą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, savo bei atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos lėšomis pašalinti statybos pagal 2003 m. lapkričio 24 d. leidimą statyti Nr. NS/1809/03-1898 padarinius, t. y. nugriauti nebaigtą statyti apartamentų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę; nurodė, kad, LUAB „Saunų rojus“ per teismo nustatytą terminą to neįvykdžius, ieškovas turi teisę pats nugriauti nebaigtą statyti apartamentų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę, tam reikiamas išlaidas išieškoti iš atsakovų LUAB „Saunų rojus“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos. Teismas atmetė ieškinio reikalavimus atsakovams Kūno kultūros ir sporto departamentui ir Lietuvos olimpiniam sporto centrui.

              Teismas rėmėsi nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiu Statybos įstatymo 281 straipsniu ir nurodė, kad atsakovas LUAB „Saunų rojus“ neturi valdymo ar naudojimo teisių į žemės sklypo dalį, kurioje pastatyta dalis apartamentų viešbučio, todėl negali įgyvendinti apartamentų viešbučio statytojo teisių. Taigi statinys, pastatytas pagal neteisėtai išduotą leidimą statyti, pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo turi būti nugriautas ir statybvietė sutvarkyta kaltų asmenų lėšomis. Teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį, atsižvelgė į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, įvertino administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą (Statybos įstatymo 281 straipsnio 3 dalis). Teismas vadovavosi CK 6.248, 6.271 straipsniais ir sutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovas UAB „Saunų rojus“, būdamas ūkio subjektas ir vykdydamas ūkinę komercinę veiklą (kaip profesionalas), turėjo elgtis itin apdairiai ir protingai, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal atsakovo LUAB „Saunų rojus“ įstatų 9 punktą bendrovės veikla susijusi su statybos darbų vykdymu; atsakovas turėjo būti susipažinęs su šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais. Vertinant šio atsakovo atidumą ir rūpestingumą keliami didesni reikalavimai nei asmenims, kurie tokios veiklos nevykdo. Teismas rėmėsi CK 1.5 straipsnio 1 dalimi, 1.6 straipsniu ir nurodė, kad atsakovas LUAB „Saunų rojus“, tiek pasirašydamas subnuomos sutartis, tiek kreipdamasis dėl leidimo statyti išdavimo ir vykdydamas statybos darbus, šiuos veiksmus atliko nerūpestingai, neapdairiai. Kitoje civilinėje byloje teismas, pripažinęs negaliojančia subnuomos sutartį, konstatavo, kad šios sutarties sudarymas ir nuomos teisės suteikimas UAB „Saunų rojus“ prieštaravo Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, Žemės nuomos įstatymo 3 straipsnio 2 daliai, 4 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1, 2 dalims, 1964 m. CK 305 straipsniui, 366 straipsnio 2 daliai. UAB „Saunų rojus“ neturėjo teisės išsinuomoti valstybinės žemės ne aukciono būdu. Žemės sklypo panaudos gavėjas, suteikdamas subnuomos teisę UAB „Saunų rojus“, pažeidė panaudos sutartį ir nurodytus teisės aktus, nes neturėjo teisės nuomos pagrindais suteikti žemės sklypo ar jo dalies tretiesiems asmenims (šiuo atveju taip pat ir naudoti ne pagal žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, negavęs išankstinio valstybinės žemės patikėtinio sutikimo). Be to, UAB „Saunų rojus“ ginčo santykiuose elgėsi nesąžiningai, t. y. leidimo statyti išdavimo metu jau neturėjo sklypo (duomenys neskelbtini) dalies valdymo teisių, todėl turėjo apie tai informuoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atšaukti savo 2003 m. rugsėjo 22 d. prašymą išduoti leidimą statyti ir neatlikti statybos darbų. Ieškovas įrodė, kad statytojo UAB „Saunų rojus“ atlikti nesąžiningi ir neteisėti veiksmai lėmė neigiamų padarinių atsiradimą, todėl yra pagrindas konstatuoti statytojo kaltę ir įpareigoti atsakovą LUAB „Saunų rojus“ savo lėšomis nugriauti nebaigtą statyti apartamentų viešbutį bei sutvarkyti statybvietę.

              Civilinėje byloje Nr. 2-178-392/2009 teismai pripažino neteisėtais ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento išduotus leidimus statyti dėl to, kad buvo pripažintos negaliojančiomis subnuomos teisę UAB „Saunų rojus“ suteikusios sutartys. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina tik šio išrašo išdavimo dieną buvusius faktus. Statybą leidžiančių dokumentų išdavimas įstatymų nustatyta tvarka yra viena iš savarankiškų savivaldybių funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 20 punktas). Vykdydama šią funkciją savivaldybė turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, todėl, statytojui pateikus trejų metų senumo Nekilnojamojo turto registro išrašą, atsakingi savivaldybės tarnautojai privalėjo pareikalauti pateikti naujai išduotą išrašą arba patikrinti Nekilnojamojo turto registro duomenis ir įsitikinti, kad statytojas žemės sklypą, kuriame bus statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Be to, apartamentų viešbučio leidimas statyti panaikintas ir tuo pagrindu, kad teismai pripažino neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 01A-66-V-983, kuriuo buvo keičiami galiojančio detaliojo plano (patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 499, planavimo organizatorius UAB „Saunų rojus“) sprendiniai žemės sklypui (duomenys neskelbtini), būtent – leidžiamos sklypo užstatymo zonos (išplečiant dalimi, skirta UAB „Saunų rojus“ viešbučiui statyti). Šio sprendimo pripažinimą neteisėtu lėmė jo priėmimo metu pažeistos imperatyviosios teisės normos, t. y. sprendimą priėmė neįgaliotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, o detalusis planas pakeistas neatlikus pagal teisės aktus privalomų detaliojo plano rengimo, derinimo, viešo svarstymo, tikrinimo procedūrų. Nurodyti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai tiesiogiai lėmė apartamentų viešbučio statybą, todėl pripažintina, kad dėl statybos atsiradę neigiami padariniai atlygintini ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lėšomis.

              Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 9 d. įsakymas Nr. 3240-01 „Dėl žemės sklypo Vilniaus mieste suteikimo naudotis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpiniam sporto centrui“, kuriuo Lietuvos olimpiniam sporto centrui 99 metams suteiktas naudotis 48 446 kv. m valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nustatant, kad žemės sklypas naudojamas kitai paskirčiai (mokyklos statiniui eksploatuoti), ir Vilniaus apskrities viršininko ir Lietuvos olimpinio sporto centro 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. 88K01/98-19660, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininkas 48 446 kv. m valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini) 99 metams suteikė naudotis Lietuvos olimpiniam sporto centrui, pažeidžia imperatyviąsias teisės normas. Teismas panaikino nurodytą įsakymą, o panaudos sutartį pripažino negaliojančia ab initio. Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracija davė sutikimą žemės sklypo naudotojui subnuomoti šį sklypą UAB „Saunų rojus“ ir leido subnuomininkui jame statyti sportininkų reabilitacijos Hidroterapijos centro pastatą. Jei nebūtų atlikti šie neteisėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai, UAB „Saunų rojus“ nebūtų galėjusi tapti žemės sklypo dalies naudotoju subnuomos pagrindu, dėl to statytojui nebūtų išduotas leidimas statyti apartamentų viešbu. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2010) ir nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija davė sutikimą vykdyti statybos darbus, nors žemės sklypą panaudos pagrindu suteikė neteisėtai, todėl šie neteisėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai netiesiogiai nulėmė neigiamų padarinių, kuriuos būtina pašalinti, atsiradimą, tarp atsakovo elgesio ir padarytos žalos nėra pernelyg didelio atotrūkio. Kadangi Vilniaus apskrities viršininko administracijos atlikti neteisėti veiksmai sudarė sąlygas, kad panaudos pagrindu suteiktame žemės sklype statybos darbų vykdymas būtų taip pat pripažintas neteisėtu, tai yra visos būtinos sąlygos taikyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos funkcijų perėmėjai Nacionalinei žemės tarnybai civilinę atsakomybę, įpareigojant apmokėti neteisėto statinio nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus.

              Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 4883-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) panaudos sutarties nutraukimo“ nutraukus žemės nuomos sutartį su Lietuvos olimpiniu sporto centru, tuo pačiu nutrūko ir 2000 m. rugsėjo 11 d. subnuomos sutartis tarp Lietuvos olimpinio sporto centro ir UAB „Saunų rojus“, o 2003 m. lapkričio 24 d. leidimas statyti Nr. NS/1809/03-1898, kurio pagrindu buvo statomas apartamentų viešbutis, UAB „Saunų rojus“ buvo išduotas, kai 2000 m. rugsėjo 11 d. subnuomos sutartis jau buvo nutraukta ir išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro. 2003 m. gruodžio 16 d. Lietuvos olimpinis sporto centras raštu informavo subnuomininką UAB „Saunų rojus“ apie tai, kad panaudos sutartis, kurios pagrindu Lietuvos olimpinis sporto centras išnuomojo žemės sklypo dalį, yra nutraukta. Tai, kad informacija apie panaudos sutarties nutraukimą UAB „Saunų rojus“ buvo pateikta tik po to, kai jau buvo išduotas leidimas statyti, nereiškia atsakovų Lietuvos olimpinio sporto centro ir Kūno kultūros ir sporto departamento neteisėtų veiksmų, nulėmusių vėlesnį neigiamų padarinių atsiradimą. Kūno kultūros ir sporto departamento dalyvavimas sutartiniuose santykiuose buvo simbolinis. Kadangi Lietuvos olimpinio sporto centro ir Kūno kultūros ir sporto departamento sudarytos neteisėtos sutartys buvo panaikintos dar iki statybų pradžios, tai laikytina, kad tarp šių neteisėtų atsakovų veiksmų ir padarytos žalos nėra priežastinio ryšio.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas Nacionalinei žemės tarnybai, ir ieškinio reikalavimą šiam atsakovui atmetė; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

              Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CK 4.103 straipsniu, Statybos įstatymo 281 straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. daugiabučio namo savininkų bendrija „Medvėgalis ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007; teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Riviva, bylos Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rudeta“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-322/2008; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. Šilalės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-196/2013). Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai nustatyti civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2010; šie veiksmai tiesiogiai lėmė neteisėtą apartamentų viešbučio dalies statybą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojai Nuolatinės statybos komisijos 2003 m. spalio 29 d. posėdyje neteisėtai pritarė tam, kad būtų išduotas leidimas apartamentų viešbučiui statyti. Pagal viešus Nekilnojamojo turto registro duomenis subnuomos sutartis, pagal kurią UAB „Saunų rojus“ valdė dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuo 2003 m. spalio 10 d. išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro. UAB „Saunų rojus“ nebeatitiko statytojo požymių (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas pažymėjo, kad nuomos (subnuomos) sutartys iš Nekilnojamojo turto registro išregistruotos 2003 m. spalio 10 d., o Nuolatinės statybos komisijos posėdis vyko 2003 m. spalio 29 d. Nuolatinei statybos komisijai buvo pateikti trejų metų senumo Nekilnojamojo turto registro duomenys, o jų teisingumas nei prieš posėdį, nei po posėdžio nebuvo tikrinamas. Be to, leidimas statyti išduotas tik 2003 m. lapkričio 24 d., todėl buvo pakankamai laiko patikrinti Nekilnojamojo turto registro duomenis. Trejų metų senumo duomenys negali būti laikomi tinkamu įrodymu, patvirtinančiu žemės sklypo valdymo teisės turėjimą. Remiantis vien tik protingumo principu, statybą leidžiantį dokumentą išduodančiam asmeniui kyla pareiga patikrinti pareiškėjo teisę būti statytoju, kad būtų užtikrintas teisėtumas civiliniuose teisiniuose santykiuose. Be to, statybą leidžiančių dokumentų išdavimas įstatymų nustatyta tvarka yra viena savarankiškų savivaldybių funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 20 punktas), o vykdydama šią funkciją savivaldybė turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, kad būtų užtikrintas teisėtumas civiliniuose teisiniuose santykiuose.

              Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2010, konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neteisėtai papildė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 01A-66-V-983), kurio pagrindu UAB „Saunų rojus“ buvo išduotas leidimas statyti apartamentų viešbu (Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5, 8 dalys, 23 straipsnio 4 dalis, Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 45, 51, 55 punktai). Taigi 2003 m. lapkričio 24 d. leidimas statyti buvo neteisėtai išduotas ir pakoreguoto detaliojo plano pagrindu. 2003 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 01A-66-V-983 priimtas prieš pat leidimo statyti išdavimą, t. y. jis nebuvo įtrauktas į 2003 m. birželio 27 d. projektavimo sąlygų sąvadą, o apartamentų viešbučio techninis projektas buvo parengtas ne pagal galiojusius teritorijų planavimo dokumentus, t. y. pažeidžiant projektavimo sąlygų sąvadą. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pažeidimai tiesiogiai lėmė apartamentų viešbučio statybą. Be tam tikrų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų vien pareiškėjo kreipimasis į savivaldybę dėl leidimo statyti nebūtų sukėlęs teisinių padarinių.

              Dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atsakomybės teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu nustatyta, jog imperatyviąsias teisės normas pažeidžia: 1) Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 9 d. įsakymas Nr. 3240-01 „Dėl žemės sklypo Vilniaus mieste suteikimo naudotis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpiniam sporto centrui“, kuriuo Lietuvos olimpiniam sporto centrui 99 metams suteiktas naudotis 48 446 kv. m valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nustatant, kad žemės sklypas naudojamas kitai paskirčiai (mokyklos statiniui eksploatuoti), ir 2) Vilniaus apskrities viršininko ir Lietuvos olimpinio sporto centro 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. 88K01/98-19660, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininkas nurodytą žemės sklypą 99 metams suteikė naudotis Lietuvos olimpiniam sporto centrui. Nesant Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų, UAB „Saunų rojus“ nebūtų galėjusi tapti nurodyto žemės sklypo dalies naudotoja subnuomos pagrindu, ir statytojui nebūtų išduotas leidimas statyti apartamentų viešbu. Teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu buvo panaikintas nurodytas įsakymas, o panaudos sutartis pripažinta negaliojančia ab initio. Tačiau šiuo atveju negalima ignoruoti aplinkybės, kad leidimas statyti apartamentų viešbu buvo išduotas 2003 m. lapkričio 24 d., nors valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) panaudos sutartis, kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujanti imperatyviosioms teisės normoms, jau 2003 m. spalio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4883-01 buvo nutraukta, o panaudos ir nuomos sutarčių nutraukimo juridiniai faktai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 2003 m. spalio 10 d. Nežiūrint į tai, 2003 m. lapkričio 24 d. buvo išduotas leidimas statyti Nr. NS/1809/03-1898, kurio pagrindu atsirado statybos padariniai. Taigi Vilniaus apskrities viršininko administracija, įvertinusi tai, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, ėmėsi iniciatyvos nutraukti panaudos sutartį ir tai buvo atlikta iki leidimo statyti išdavimo. Dėl to Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai ir padaryta žala yra pernelyg nutolusi nuo neigiamų padarinių atsiradimo, t. y. leidimo statyti išdavimo ir apartamentų viešbučio statybos.

              Dėl Kūno kultūros ir sporto departamento ir Lietuvos olimpinio sporto centro atsakomybės teismas nurodė, kad tarp šių atsakovų veiksmų ir padarytos žalos nėra priežastinio ryšio; jų sudarytos neteisėtos sutartys su UAB „Saunų rojus“ buvo panaikintos dar iki leidimo statyti išdavimo. Nuo 2003 m. spalio 10 d. subnuomos sutartis su UAB „Saunų rojus“ buvo išregistruota ir iš VĮ Registrų centro.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

             

              Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti bylą nagrinėjusių teismų sprendimų dalis, kuriomis tenkintas ieškinio reikalavimas, pareikštas šiam atsakovui, ir ieškinio reikalavimą jam atmesti. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl Statybos įstatymo taikymo. Nagrinėjamu atveju teismai pažeidė įstatymo galiojimo laike taisyklę ir savavališkos statybos padarinių šalinimui taikė tas Statybos įstatymo nuostatas, kurios negaliojo savavališkos statybos padarinių atsiradimo metu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoti leidimai statyti buvo pripažinti negaliojančiais Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-178-392/2009 (sprendimas paliktas galioti apeliacinės instancijos teismo 2010 m. sausio 26 d. nutartimi ir kasacinio teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi). Taigi nurodytų procesinių sprendimų priėmimo metu Statybos įstatymo 28 straipsnyje (tiek akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d., tiek nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d.) buvo nustatyta, kad savavališka statyba šalinama statytojo lėšomis. Pagal Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12,16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymo (toliau – Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas) 24 straipsnio 1 dalį, įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų (išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“) ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi padariniams, atsiradusiems iki Statybos įstatymo 281 straipsnio įsigaliojimo, bylos atveju – padariniams, atsiradusiems po leidimų statyti išdavimo ir teisėtumo patikrinimo, įstatymo nuostatos netaikomos. Dėl to teismai negalėjo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos šalinti neteisėtos statybos padarinius, nes jų atsiradimo metu galiojo nuostata, kad tokius padarinius šalina statytojas. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra konstatuoti neteisėti ir nesąžiningi statytojo LUAB „Saunų rojus“ veiksmai.

              2. Dėl kaltės sampratos pagal Statybos įstatymo 281 straipsnį. Atsakovo manymu, institucijos, išdavusios leidimą statyti, kuris buvo teismo panaikintas, atsakomybė galėtų kilti tik tada, kai nėra paties statytojo kaltės arba kai yra institucijos tyčia neteisėtai išduoti leidimą statyti. Taigi taikant Statybos įstatymo 281 straipsnį yra svarbu apibrėžti, kas yra kaltas asmuo ir kaip turi pasireikšti kalti veiksmai, t. y. ar asmuo (šiuo atveju – institucija) turėtų veikti tyčia. Teismai neanalizavo kaltės klausimo ir to, kaip pasireiškė atsakovo kalti veiksmai. Kaltė CK 6.248 straipsnio prasme nereiškia viešojo administravimo subjekto atsakomybės be kaltės. Kadangi iš esmės kaltės buvimas siejamas su sankcija, tai tokiu atveju reikia konstatuoti tyčinius veiksmus. Atsakovo tyčinių veiksmų teismai nekonstatavo, todėl nebuvo pagrindo pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją kaltu asmeniu, kurio lėšomis turėtų būti šalinami neteisėtos statybos padariniai. Atsakovas pažymi, kad teisės aktais nenustatyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakomybė už tai, kad statytojas pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, be to, įrodymais patvirtinta, kad nagrinėjamu atveju neteisėtos statybos padariniai atsirado dėl statytojo UAB „Saunų rojus“ nesąžiningų veiksmų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kaltė yra paneigta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais pripažinti statytojo neteisėti veiksmai, nesąžiningumas ir kaltė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-316/2010, nurodė, kad reikalavimai dėl leidimų statyti panaikinimo yra išvestiniai (pripažinus panaudos ir subnuomos sutartis negaliojančiomis). Pripažinus negaliojančiomis valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis, statytojas LUAB „Saunų rojus“ negalėjo įgyvendinti teisės būti statytoju, nes neturėjo teisėto pagrindo valdyti ir naudoti šį sklypą, todėl LUAB „Saunų rojus“ negalėjo būti išduoti leidimai statyti. Taigi nurodytoje byloje 2003 m. lapkričio 24 d. leidimo statyti Nr. NS/1809/03-1898 neteisėtumą teismai siejo su statytojo teisės įgyvendinimu. Teismai nekonstatavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kaltės išduodant 2003 m. lapkričio 24 d. leidimą statyti.

              Pagal leidimo statyti išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 23 straipsnio 6 dalies 2 punktą, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, 15.2 punktą statytojas, norėdamas gauti leidimą statyti, savivaldybės merui (jo įgaliotam savivaldybės administratoriui ar kitam savivaldybės administracijos tarnautojui) turėjo pateikti žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus. UAB „Saunų rojus“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė 2000 m. gruodžio 15 d. sutartį dėl 2000 m. rugsėjo 11 d. valstybinės žemės subnuomos sutarties pakeitimo ir 2000 m. gruodžio 20 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo išduotą pažymėjimą apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą, kuriame buvo nurodyta, jog UAB „Saunų rojus“ nuomoja (subnuomoja) 1.6392 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) iki 2097 m. lapkričio 9 d., taigi pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepatikrino šių dokumentų, negali būti pagrindas kaltei Statybos įstatymo 281 straipsnio prasme konstatuoti. Neteisėtos statybos padariniai atsirado dėl statytojo LUAB „Saunų rojus“ nesąžiningų veiksmų, konstatuotų teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje. Ieškovas neįrodė savivaldybės administracijos kaltės, kuri būtų pasireiškusi tyčiniais veiksmais. Statytojo pareigą domėtis ne tik statybų eiga, bet ir jai taikomais ribojimais, pripažįsta ir teismai (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2468-611/2012). Pagal teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-896/2011; Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-219-601/2012) būtent statytojas vertinamas kaip subjektas, kuriam įstatymais priskirta pareiga atlikti aktyvius veiksmus, įgyvendinant teises dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Teismai, konstatavę statytojo nesąžiningumą ir pareigą informuoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją apie pasikeitusias aplinkybes, prieštarauja savo išvadoms, nes remdamiesi vien Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 20 punkto nuostata, pagal kurią savivaldybė turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, statytojo kaltus tyčinius veiksmus prilygino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kaltiems veiksmams. Vien Nekilnojamo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo nepatikrinimas nebuvo pagrindas naikinti išduotą leidimą statyti.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kūno kultūros ir sporto departamentas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir abiejų teismų sprendimų dalimi, kuria nuspręsta atmesti ieškinio reikalavimus Kūno kultūros ir sporto departamentui. Atsakovas nurodo, kad yra nekompetentingas spręsti dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų teisėtumo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, kad Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies normos formuluotė dėl 281 straipsnio taikymo atgaline data santykiams, atsiradusiems iki šio Statybos įstatymo pakeitimo įsigaliojimo, nėra aiški. Atsakovo nuomone, panaudos teisės suteikimas ir sutikimas subnuomoti žemės sklypą nelėmė neteisėtos apartamentų viešbučio statybos, nes UAB „Saunų rojus“ leidimas statyti išduotas neįvertinus visų susijusių aplinkybių ir nesant teisinio pagrindo išduoti leidimą statyti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinio skundo netenkinti ir teismų sprendimus palikti nepakeistus. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl Statybos įstatymo taikymo. Statybos įstatymo 281 straipsnyje (įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d.) reglamentuojamos teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos padarinių, atsiradusių pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, šalinimo, o ne jų atsiradimo metu. Be to, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konkrečių šio įstatymo nuostatų taikymo tvarka, išskiriamos dvi nuostatų grupės: 1) dėl savavališkos statybos ir 2) dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus. Išimtis iš šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės dėl nuostatų taikymo jau atsiradusiems santykiams taikoma tik dėl juridinių asmenų atsakomybės; išimtis siejama tik su dalimi dėl savavališkų statybų. Tai patvirtina lingvistinis teisės aiškinimo metodas, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo rengimo dokumentai (2010 m. birželio 15 d. įstatymo projektas Nr. XIP-1076(2), Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto (pagrindinio komiteto) 2010 m. birželio 15 d. išvados, Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto 2010 m. birželio 23 d. posėdžio protokolas Nr. 107-P-33.

Savo esme tiek savavališkos statybos, tiek statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą šalinimo santykiai yra labai panašūs, todėl skirtingo teisinio reguliavimo jiems nustatymas būtų diskriminacinio pobūdžio. Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiu teisiniu reguliavimu aiškiai nustatyta, kokios yra galimybės įteisinti statybos darbus (tiek savavališkus, tiek atsiradusius neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento pagrindu), toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimo esmę. Statybos padarinių, atsiradusių pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, šalinimas kaltų asmenų lėšomis yra civilinės atsakomybės taikymas atsakingiems asmenims. Šiuo atveju Statybos įstatyme įtvirtinta žalos, patiriamos dėl statinių griovimo, atlyginimo tvarka, kuri bet kuriuo atveju galėtų (ir galėjo) būti taikoma pareiškiant pretenzijas ne teismo tvarka arba ieškinį kaltiems (atsakingiems) asmenims, todėl naujai nustatytu teisiniu reguliavimu teisinių santykių dalyvių padėtis nebuvo pabloginta. Be to, argumentai dėl įstatymo galiojimo laike bylą nagrinėjusiems teismams nebuvo nurodyti, savo procesiniuose dokumentuose Vilniaus miesto savivaldybės administracija sutiko, kad statybos, atsiradusios pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padariniai šalinami Statybos įstatymo 281 straipsnyje nustatyta tvarka.

2. Dėl kaltės sampratos pagal Statybos įstatymo 281 straipsnį. Šioje byloje buvo sprendžiama ne dėl savavališkų statybų padarinių, o dėl statybos padarinių, atsiradusių pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, šalinimo. Šių padarinių šalinimo tvarka nustatyta Statybos įstatymo 281 straipsnyje, kuria rėmėsi ieškovas ir teismai. Nors Statybos įstatymo 281 straipsnyje kalbama apie statybos padarinių šalinimą kaltų asmenų lėšomis, tačiau ši teisės norma turi būti taikoma kartu su CK nuostatomis. Taikant sisteminį ir loginį teisės aiškinimo metodus, darytina išvada, kad viešoji atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.271 straipsnis), o Statybos įstatymo 281 straipsnyje vartojama sąvoka „kaltų asmenų lėšomis“ turėtų būti aiškinama kaip numatanti pareigą pašalinti statybos padarinius atsakingų asmenų lėšomis. Taigi viešoji atsakomybė savivaldybės administracijai atsiranda be kaltės, todėl kasacinio skundo argumentai dėl tyčios formos neturi pagrindo. Net ir tuo atveju, jei atsakomybė kiltų tik esant kaltei, nėra teisinio pagrindo išvadai, kad kaltės forma turėtų būti tyčia ir ieškovas privalėtų įrodinėti kaltę (CK 6.248 straipsnio pagrindu kaltė preziumuojama ir ją turėtų paneigti atsakovas). Savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai nustatyti civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2010 ir tai laikytina prejudiciniais faktais šioje byloje (CPK 182 straipsnis). Savivaldybės administracijos administraciniai aktai buvo panaikinti ne tik kaip kitų neteisėtų administracinių aktų padarinys, tačiau ir savarankiškais pagrindais. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-983 buvo neteisėtai papildytas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kurio pagrindu UAB „Saunų rojus“ buvo išduotas leidimas statyti apartamentų viešbu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojai Nuolatinės statybos komisijos 2003 m. spalio 29 d. posėdyje nepagrįstai pritarė leidimo statyti apartamentų viešbu išdavimui. Pagal viešus Nekilnojamojo turto registro duomenis, subnuomos sutartis, pagal kurią UAB „Saunų rojus“ valdė dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuo 2003 m. spalio 10 d. buvo išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro (šie duomenys buvo vieši), todėl UAB „Saunų rojus“ nebeatitiko statytojo požymių (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Trejų metų senumo Nekilnojamojo turto registro pažymėjimas negali būti laikomas tinkamu žemės sklypo valdymo teisės patvirtinimu vien remiantis protingumo kriterijais. Statybą leidžiantį dokumentą išduodantis viešojo administravimo subjektas turi taip organizuoti savo darbą, kad teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, todėl turi pareigą patikrinti pareiškėjo teisę būti statytoju. Leidimas statyti išduotas tik 2003 m. lapkričio 24 d., todėl buvo pakankamai laiko patikrinti Nekilnojamojo turto registro duomenis. Be to, Nuolatinės statybos komisijos 2003 m. spalio 29 d. posėdyje turėjo būti nustatyta statinio techninio projekto neatitiktis komisijos posėdžio metu galiojusiam žemės sklypo detaliajam planui, projektavimo sąlygų sąvadui. Dėl to pagal Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, ketvirtojo skirsnio nuostatas negalėjo būti duotas pritarimas leidimo statyti išdavimui. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2010 taip pat nustatyta, kad, panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 01A-66-V-983, leidimas statyti prieštarauja detaliajam planui. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2003 m. lapkričio 24 d. išdavė leidimą statyti, nors UAB „Saunų rojus“ jau nebeturėjo sklypo dalies valdymo teisių (Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalis, Viešojo administravimo įstatymo (2003 m. lapkričio 24 d. leidimo statyti išdavimo metu galiojusi redakcija) 8 straipsnio 1 dalis). Neteisėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai susiję su išduoto leidimo statyti pagrindu atsiradusiais padariniais. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio doktrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. daugiabučio namo savininkų bendrija „Medvėgalis” ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007; teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2010). Savivaldybės administracijai, kaip savo srities profesionalei, tenka pareiga užtikrinti teisėtumą teisiniuose santykiuose, kurie priskirti jos kompetencijai, ir nusistatyti tokius veikimo mechanizmus, kurie maksimaliai užtikrintų atliekamų veiksmų atitik teisės aktų reikalavimams. Nors statytojas turėjo pareigą elgtis teisėtai susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai nepaneigia savivaldybės administracijos atsakomybės, nes jos padaryti pažeidimai nulėmė neigiamus padarinius, sudarė sąlygas įgyvendinti neteisėtai išduotą (bet atitinkamą laikotarpį galiojusį) leidimą statyti. Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. Šilalės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-196/2013).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinius, taikymo santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo

 

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė Statybos įstatymo nuostatas, įsigaliojusias 2010 m. spalio 1 d., kurios negaliojo neteisėtos statybos padarinių šalinimo metu. Kasatoriaus nuomone, jis negalėjo būti įpareigotas savo lėšomis nugriauti statinį, nes iki tol galiojusioje Statybos įstatymo redakcijoje buvo nustatyta, jog neteisėtos statybos padarinius šalina statytojas. Teisėjų kolegija argumentus dėl įstatymo nuostatų galiojimo laike taisyklių pažeidimo pripažįsta nepagrįstais.

              2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymą. Šiuo įstatymu Statybos įstatymas buvo papildytas, be kita ko, 281 straipsniu „Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas, kurio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jeigu teismas savo sprendimu pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d. Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta speciali teisės aktų galiojimo laike taisyklė, pagal kurią šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Lingvistinis ir sisteminis teisės aiškinimas patvirtina, kad Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus (tokios nuostatos įtvirtintos Statybos įstatymo 281 straipsnyje) taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pirma, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje padaryta išimtis, kad atgaline data negalioja tik nuostatos, išdėstytos keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“. Šiame skirsnyje juridiniams asmenims nustatytos baudos (administracinė atsakomybė) už įvairius statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Draudimas taikyti atgal atsakomybę nustatančias teisės normas grindžiamas bendruoju lex retro non agit principu ir tuo, kad atsakomybę nustatančios teisės normos sunkina pažeidimus padariusios šalies padėtį, todėl negali būti taikomos už pažeidimus, padarytus, kai tos normos dar negaliojo. Savavališkų statybų ir statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimą reglamentuojančios teisės normos nenustato administracinės atsakomybės, jomis siekiama sudaryti galimybę, esant tam tikroms sąlygoms, įteisinti neteisėtus statinius, todėl tokių nuostatų galiojimas atgal yra pateisinamas. Tokį aiškinimą patvirtina ir Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo svarstymo medžiaga. Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto 2010 m. birželio 23 d. posėdžio protokolu Nr. 107-P-33 nutarta pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamento pasiūlymui ir padaryti išimtį dėl teisės normų galiojimo atgal tik įstatymo nuostatoms, nustatančioms juridinių asmenų atsakomybę[1]. Antra, tiek savavališkų statybų, tiek statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimas yra panašūs, todėl teisės aktų sistemai prieštarautų aiškinimas, pagal kurį santykiams, atsiradusiems iki Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, būtų taikomos tik nuostatos dėl savavališkų statybų, tačiau nebūtų taikomos nuostatos dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad papildžius Statybos įstatymą (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija, galiojusi bylą nagrinėjusių teismų sprendimų priėmimo metu) 281 straipsniu, pagal kurio 2 dalies 1 punktą statytojas (užsakovas) ar kitas šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas asmuo įpareigojamas per nustatytą terminą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę ne vien savo, bet ir teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis, neįtvirtina iš esmės skirtingo teisinio reguliavimo nei buvęs iki įsigaliojant Statybos įstatymo pakeitimo įstatymui. Šis reguliavimas turi būti aiškinamas sistemiškai su Statybos įstatymo 281 straipsnio 6 dalimi, pagal kurią, nustačius, kad statinys (jo dalis), kurį nuspręsta nugriauti ar atstatyti į buvusią padėtį, priklauso statytojui (užsakovui), kurio kaltės dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento išdavimo nėra, ar sąžiningam įgijėjui, teismas šio asmens reikalavimu taip pat sprendžia klausimą dėl žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka. Iki Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, galiojo Statybos įstatymo redakcija, kurios 23 straipsnio 23 dalyje buvo nustatyta, kad žala, atsiradusi dėl neteisėtai išduoto leidimo statyti, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka, o Civilinio kodekso nuostatose buvo numatyta galimybė prisiteisti žalos atlyginimą, be kita ko, ir už neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Nors įpareigojimas asmens lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę Statybos įstatyme nėra įvardytas kaip civilinė atsakomybė, tačiau tokio įpareigojimo vykdymas kaltų asmenų lėšomis lemia šių asmenų turtinius praradimus, kurie taip pat galimi civilinės atsakomybės forma. Kadangi tiek iki įsigaliojant Statybos įstatymo pakeitimo įstatymui (2010 m. spalio 1 d.), tiek ir jam įsigaliojus asmuo, neteisėtai išduodamas statybą leidžiantį dokumentą, turėjo pareigą atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, tai Statybos įstatymo pakeitimo įstatyme nustatyta kalto asmens pareiga skirti lėšas tam, kad būtų nugriautas statinys ir sutvarkyta statybvietė, nėra nauja, tai detalizuota bendros pareigos atlyginti žalą dalis. Pažymėtina, kad ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje taip pat patvirtinta pareiga griauti statinius, pastatytus pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, kaltų asmenų lėšomis, nors statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti iki Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo, leidžiančio įteisinti neteisėtas statybas, įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. G. K., bylos Nr. 3K-3-354/2013).

 

Dėl kaltės sampratos, taikant Statybos įstatymo 281 straipsnį

 

Kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad jis kaltas dėl neteisėtos statybos, ir nurodo, kad norint konstatuoti savivaldybės administracijos kaltę, būtina nustatyti jos tyčinius veiksmus. Pasak kasatoriaus, jo atsakomybė už tai, kad statytojas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, neturėtų kilti, o vienintelis teisinę pareigą nagrinėjamu atveju pažeidęs asmuo yra statytojas. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas nurodo, kad kasatoriui atsiranda viešoji atsakomybė be kaltės (CK 6.271 straipsnis), o net jei kaltė būtų būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kasatorius yra kaltas dėl jo padarytų pažeidimų, kurie tiesiogiai lėmė statybos vykdymą. Be to, nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad statybos padariniai kaltų asmenų lėšomis gali būti šalinami tik tuo atveju, jei nėra paties statytojo kaltės.

Jau minėta, kad Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte reglamentuota statytojo (užsakovo) (ar kito Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens) pareiga kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę yra su civiline atsakomybe susijusi norma. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Dėl neteisėtų statybų gali būti padaroma įvairaus pobūdžio žala, kurios viena rūšių statytojo ar kito asmens turėtos išlaidos, susijusios su statinio griovimu ir statybvietės sutvarkymu (tai atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą žalos sampratą). Tačiau skirtingai nei CK 6.271 straipsnyje reglamentuota atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga skirti lėšų neteisėtai pastatytam statiniui griauti ir statybvietei sutvarkyti pagal Statybos įstatymą siejama su asmens kalte. Pareiga griauti neteisėtai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę tenka statytojui (kitam Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytam asmeniui), kuris privalo atlikti šiuos veiksmus net ir tais atvejais, kai jis pats jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir nėra kaltas dėl to, kad statybą leidžiantis dokumentas buvo panaikintas. Tokia išvada pagrįsta, be kita ko, Statybos įstatymo 281 straipsnio 6 dalimi, pagal kurią statinį (jo dalį) gali būti nuspręsta griauti net ir tais atvejais, kai statinys priklauso statytojui (užsakovui), kurio kaltės dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento išdavimo nėra pastaruoju atveju šio asmens reikalavimu teismas sprendžia klausimą dėl žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka. Kitų asmenų atsakomybė Statybos įstatymo 281 straipsnyje numatytais atvejais (tarp jų ir 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte esantis nurodymas, kad statyba griaunama ir statybvietė tvarkoma kaltų asmenų lėšomis) galima tik esant tų asmenų kaltei dėl jų padarytų pažeidimų. Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktas yra specialioji teisės norma CK 6.271 straipsnio atžvilgiu, nustatant kaltų asmenų pareigą skirti lėšų statiniui griauti ir statybvietei sutvarkyti, todėl tiek tais atvejais, kai kalti asmenys yra privatūs subjektai, tiek kai jie yra viešojo administravimo subjektai, nurodyta šių asmenų pareiga atsiranda tik esant jų kaltei dėl neteisėtos statybos.

              Nei Statybos įstatymo 281 straipsnyje, nei apskritai šiame įstatyme nepateikiama kaltės sąvoka ar jos nustatymo kriterijai. Dėl to, siekiant nustatyti, kada asmuo kaltas dėl neteisėtos statybos, būtina sistemiškai aiškinti tiek statybą, tiek civilinę atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus. CK 6.248 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek konkrečiomis sąlygomis buvo būtina. Kaltė apibūdinama kaip asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams, kai asmuo nesielgia taip, kaip galima būtų protingai to iš jo tikėtis. Tokiu atveju yra įvertinama, ar asmuo padarė neteisėtus veiksmus, ar jo elgesys buvo toks, koks pagal jo padėtį privalėjo būti (mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Aterna v. UAB Transekspedicija ir kt., bylos Nr. 3K-3-744/2003).

              Pažymėtina, kad Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nenustatyta, kad asmuo gali būti laikomas kaltu tik tais atvejais, kai tyčia atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius neteisėtą statybą. Tokia išvada negalima ir aiškinant Statybos įstatymą sistemiškai. Be to, toks Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto aiškinimas galėtų lemti situaciją, kai dėl neteisėtos statybos kaltų asmenų apskritai nebus, jei nei statytojas, nei kiti subjektai neatliko jokių tyčinių neteisėtų veiksmų, o statybą leidžiančio dokumento pripažinimą negaliojančiu lėmė paprastas asmenų aplaidumas ar netinkamas situacijos suvokimas. Pažymėtina ir tai, kad civilinėje teisėje subjektyvūs asmens ketinimai darant pažeidimą yra mažiau reikšmingi, nei asmens elgesio atitiktis bendram rūpestingumo standartui, o jei pagal CK normas reikalaujama nustatyti tam tikrą kaltės laipsnį, tai tyčios ir didelio neatsargumo padariniai paprastai būna tapatūs (pvz., CK 6.270 straipsnio 1 dalis, 6.634 straipsnio 1 dalis, 6.665 straipsnio 4 dalis, 6.755 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas kaip tyčia, bet teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai būna vienodi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira, bylos Nr. 3K-3-172/2009). Taigi kasatoriaus siekis apriboti savo atsakomybę tik už atliktus tyčinius veiksmus neturi aiškaus teisinio pagrindo tiek pagal specialiąsias statybą reglamentuojančias teisės normas, tiek pagal bendrąsias CK teisės normas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija išaiškina, kad taikant Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą asmuo laikomas kaltu, kai jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina, atsižvelgiant į tam asmeniui tenkančias pareigas, nepriklausomai nuo to, ar tam tikrus veiksmus padarė tyčia, ar dėl neatsargumo.

              Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kasatoriaus atlikti neteisėti veiksmai šiuos kaltės kriterijus atitinka. Bylą nagrinėję teismai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-178-392/2009 (šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi), kuriuo, tenkinant prokuroro pareikštus reikalavimus, buvo pripažinti neteisėtais kasatoriaus 2003 m. lapkričio 24 d. išduotas leidimas statyti apartamentų viešbutį Nr. NS/1809/03-1898 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 01A-66-V-983, kuriuo pakeisti galiojančio detaliojo plano sprendiniai sklypui (duomenys neskelbtini). Teismai konstatavo, kad išduodamas statybą leidžiantį dokumentą kasatorius rėmėsi trejų metų senumo Nekilnojamojo turto registro duomenimis, patvirtinančiais statytojo teisę į žemės sklypą, tų duomenų teisingumo nepatikrino, o statytojas teisę į žemės sklypą tuo metu jau buvo praradęs. Kasatorius iš dalies teisus teigdamas, kad savivaldybės atsakomybė už tai, kad statytojas pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, nėra numatyta, tačiau nagrinėjamu atveju kasatoriaus kaltė konstatuota ne dėl vienintelio epizodo (t. y. kad leidosi suklaidinamas statytojo nepatikrino, ar jo pateikti duomenys atitinka tikrovę), o atsižvelgus į visų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą. Keičiant detaliojo plano sprendinius, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas statyti, buvo atlikti ir kiti veiksmai, teismų pagrįstai įvertinti kaip šiurkštūs viešosios teisės normų pažeidimai (išplėsta leidžiama užstatymo zona, nebuvo atliktos detaliojo plano derinimo ir svarstymo procedūros, įsakymą priėmė tokių įgaliojimų neturintis savivaldybės administravimo subjektas). Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nėra nurodyta argumentų, kurie galėtų pateisinti šiuos padarytus pažeidimus ir eliminuotų kasatoriaus kaltę. Nurodytų aplinkybių visuma (tiek detaliojo plano pakeitimų neteisėtas patvirtinimas, tiek leidimo statyti išdavimas asmeniui, neturinčiam teisės vykdyti statybą žemės sklype) tiesiogiai nulėmė tai, kad statytojas pradėjo vykdyti statybą ir atsirado neteisėti statybos padariniai, kurių šalinimo klausimas sprendžiamas nagrinėjamoje byloje.

              Negali būti pritarta ir kasatoriaus aiškinimui, kad jo pareiga skirti lėšų neteisėtai pastatytam statiniui griauti ir statybvietei sutvarkyti galėtų kilti tik tokiu atveju, jei nebūtų jokios statytojo kaltės dėl neteisėtos statybos. Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta pareiga skirti lėšų statiniui griauti ir statybvietei sutvarkyti siejama su įpareigoto asmens kalte, o ne su statytojo kaltės nebuvimu. Iš įstatymo formuluotės aiškiai matyti, kad kaltais dėl neteisėtos statybos gali būti laikomi daugiau nei vienas asmuo, tarp jų gali, tačiau neprivalo būti ir statytojas. Taigi statytojo kaltės nebuvimas nėra būtina sąlyga tam, kad kaltais būtų galima laikyti administravimo subjektus, prisidėjusius prie to, kad buvo neteisėtai išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Statybos įstatyme neaptarta, kaip turėtų būti sprendžiamas lėšų statiniui griauti ir statybvietei sutvarkyti skyrimo klausimas, kai yra kaltų asmenų daugetas (taip yra šiuo atveju) ir kokie galimi kaltų asmenų tarpusavio reikalavimai, tačiau šis klausimas kasaciniame skunde nekeliamas, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako. 

Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nenustatyta (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

              Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 51,64 Lt tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas atmestinas, tai šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis), kaip ir 143,90 Lt žyminio mokesčio, kasatoriui atidėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. kovo 26 d. nutartimi.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

             

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistus.

              Priteisti iš kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061) 51,64 Lt (penkiasdešimt vieną Lt 64 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

              Priteisti iš kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061) 143,90 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt tris Lt 90 ct) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).             

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas             

 

 

                                                                      Janina Januškienė

                                                                     

 

                                                                      Rimvydas Norkus


[1]Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=376402


Paminėta tekste:
  • 3K-3-368/2010
  • CK
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
  • 3K-3-91/2010
  • 3K-7-345/2007
  • 3K-3-554/2007
  • 3K-3-322/2008
  • 3K-3-196/2013
  • CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga
  • 2A-316/2010
  • 2A-2468-611/2012
  • 2A-219-601/2012
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
  • CPK 182 str. Atleidimas nuo įrodinėjimo
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • 3K-3-172/2009
  • CPK