Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-31][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-405-1075-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-405-1075/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
LUAB ALZIDA 122270615 atsakovas
Kategorijos:
1. BYLOS DĖL DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ
1. DARBO TEISINIAI SANTYKIAI
1.3.4.1. Poilsio laikas ir jo rūšys
1.3.4.1.5.2.1. Kasmetinės atostogos
3.1. Bendrosios nuostatos.
3.1.1. Civilinio proceso įstatymai, jų aiškinimas ir taikymas
1.2. Bylos dėl individualių darbo santykių
1.3.2. Darbo sutartis
1.3.4.1.5.2. Atostogos
3.1.1.2. Civilinio proceso principai
1.3. Individualūs darbo santykiai
3. CIVILINIS PROCESAS
1.3.4. Poilsio laikas
1.3.4.1.5.2.1.4. Kasmetinių atostogų suteikimo tvarka
1.3.4.1.5. Kasmetinis poilsio laikas
1.2.8. Bylos, susijusios su darbo sutarties pasibaigimu bei nutraukimu
1.3.2.9.10.8. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis)
1.3.2.9. Darbo sutarties pasibaigimo pagrindai ir tvarka
3.1.1.2.9. Teismo proceso viešumo principas
1.3.2.9.10. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo
1.2.13. Bylos, susijusios su darbo užmokesčiu ir kitomis išmokomis
1.2.8.14. kitos bylos, susijusios su darbo sutarties pasibaigimu bei nutraukimu
1.2.13.21. kitos bylos, susijusios su darbo užmokesčiu ir kitomis išmokomis

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-405-1075/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15053-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.4.1.5.2.1.4; 3.1.1.2.9

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alzida“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau  DK) (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 169 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios kasmetinių atostogų suteikimą,  aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė: panaikinti UAB „Alzida“ 2017 m. kovo 10 d. įsakymą, kuriuo jai paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, pripažįstant jos atleidimą iš darbo neteisėtu; negrąžinti jos į darbą, nustatant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovei iš atsakovės šešių mėnesių dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vidutinį darbo užmokestį už kasmetines atostogas nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad ji pas atsakovę dirbo nuo 1993 m. lapkričio 24 d. pagal darbo sutartį Nr. 2. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. ji ėjo direktoriaus pavaduotojo, technikos vadovo ir kokybės vadybininko pareigas. Ieškovė taip pat yra atsakovės akcininkė, turinti 24 proc. įmonės akcijų. Nuo 2015 metų vyksta atsakovės akcininkų (jų grupių) nesutarimai dėl įmonės veiklos ir jos ateities. Atsakovės 2016 m. birželio 7 d. akcininkų susirinkime išrinkta nauja įmonės valdyba, ji 2016 m. rugpjūčio 3 d. posėdyje išrinko naują vadovę – atsakovės darbuotoją ir akcininkę L. G.. Teismuose yra keli teisminiai ginčai dėl tam tikrų įmonės akcininkų ir (ar) valdybos sprendimų teisėtumo. Ieškovė teigia, kad minėti ginčai yra susiję su tuo, jog kvalifikuotą balsų daugumą turinčių akcininkų grupė siekia pasidalyti įmonės pelną ir įmonę likviduoti. Atsakovės vadove išrinkta akcininkė priklauso tai akcininkų grupei, kuri inicijavo įmonės veiklos nutraukimą, o ieškovė – grupei, kuri siekia įmonės veiklos tęstinumo ir nesutinka su visuotinio akcininkų bei valdybos sprendimais, kuriais siekiama nutraukti įmonės veiklą. Teisminiame ginče dėl UAB „Alzida“ valdybos 2016 m. rugpjūčio 3 d., 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimų pripažinimo negaliojančiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-35841-141/2016 buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatytas UAB „Alzida“ laikinas paprastasis turto administravimas, administratore paskirta UAB „Valeksa“ ir laikino administravimo laikotarpiu administratorei suteiktos visos įmonės įstatuose bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nustatytos vadovo (direktoriaus) teisės bei pareigos, įpareigojant laikinąją administratorę perimti visą įmonės turtą bei dokumentus. Vadovaujantis šia nutartimi, nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. atsakovės vadovo (direktoriaus) pareigas ėjo teismo paskirta laikinoji turto administratorė UAB „Valeksa.

4.       Ieškovė, siekdama iš anksto susiplanuoti 2017 metų kasmetines atostogas, atsižvelgdama į vykdomas darbo pareigas ir numatytą planinį Nacionalinio akreditacijos biuro prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos priežiūros vizito grafiką, 2017 m. sausio 4 d. kreipėsi į atsakovės vadovo pareigas einančią turto administratorę, prašydama patvirtinti pageidaujamą atostogų grafiką. Bendrovės laikinoji administratorė 2017 m. sausio 5 d. rezoliucija tenkino jos prašymą ir patvirtino pageidaujamą atostogų grafiką: nuo 2017 m. sausio 9 d. iki sausio 13 d., nuo vasario 13 d. iki vasario 28 d., nuo liepos 24 iki rugpjūčio 10 d. Nuo 2017 m. sausio 9 d. iki sausio 13 d. ieškovė nebuvo darbe dėl jai patvirtintų bei suteiktų kasmetinių atostogų. Šių atostogų metu Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-249-467/2017 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – laikinas paprastasis turto administravimas. Ieškovė, 2017 m. sausio 14 d. grįžusi po atostogų, toliau tinkamai ir visapusiškai vykdė darbo sutartimi sulygtas funkcijas. Nuo 2017 m. vasario 13 d. iki vasario 28 d. ji nebuvo darbe dėl 2017 m. sausio 5 d. patvirtintų ir jai suteiktų kasmetinių atostogų. Kaip teigia ieškovė, iki kasmetinių atostogų pradžios ji buvo atlikusi visas jai skirtas užduotis, neturėjo jokių nebaigtų darbų. Apie suplanuotas ir patvirtintas atostogas ji buvo informavusi visus įmonės darbuotojus, tarp jų – buhalterę ir direktorę.

5.       Ieškovė 2017 m. kovo 6 d. gavo direktorės reikalavimą ne vėliau kaip iki 2017 m. kovo 8 d. pateikti rašytinį pasiaiškinimą dėl nebuvimo darbe nuo 2017 m. vasario 13 d. iki vasario 28 d. Ieškovė vadovei paaiškino, kad į darbą neatvyko, nes buvo kasmetinėse atostogose pagal 2017 m. sausio 5 d. patvirtintą atostogų grafiką. Tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje jos buvimas minėtose atostogose atsakovės vadovės įsakymu buvo žymimas raide „P“, o darbo užmokestis už kasmetinių atostogų laikotarpį jai nebuvo ir nebus išmokėtas. 2017 m. kovo 10 d. ieškovei buvo įteiktas įsakymas dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo, kuriuo ji atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas) už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – nebuvimą darbe visą darbo dieną be pateisinamų priežasčių. Įsakyme nurodyta, kad nors ieškovė atostogavo pagal su laikinąja turto administratore 2017 m. sausio 11 d. suderintą atostogų grafiką, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartimi turto administratorės paskyrimas buvo pripažintas neteisėtu, o įmonės vadovės L. G. įsakymo dėl atostogų suteikimo ieškovei nėra.

6.       Ieškovė vertina, kad ji atleista iš darbo neteisėtai ir nepagrįstai. Susitarimas, kuriuo išreiškiama darbuotojo ir darbdavio valia dėl atostogų laiko ir trukmės, yra privalomas abiem šalims ir yra teisėtas pagrindas darbuotojui išeiti atostogauti bei nepasirodyti darbe. Kitoks aiškinimas prieštarautų DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems principams, paneigtų ieškovės teisėtus lūkesčius (planuoti atostogas pagal suderintą grafiką ir pan.). Nei atsakovės direktorė, nei kiti asmenys nenurodė ieškovei, kad patvirtintas atostogų grafikas yra neteisėtas, nepagrįstas, kad jai atostogas atsisakoma suteikti ar kad ji atšaukiama iš jų. Kasmetinių atostogų metu nėra privaloma atvykti į darbą, o darbdaviui net neleidžiama, nesant darbuotojo sutikimo, reikalauti atvykti į darbą kasmetinių atostogų metu ar atšaukti iš tokių atostogų (DK 173 straipsnis). Ieškovės neatvykimas į darbą jai suteiktų kasmetinių atostogų laikotarpiu negali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas. Tvirtinant 2017 m. sausio 5 d. atostogų grafiką, laikinoji turto administratorė, vadovaudamasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi, Akcinių bendrovių įstatymu, įmonės įstatais, DK 24 straipsnio 1 dalimi, veikė kaip darbdavio atstovas. Teismo nutarties, kuria buvo paskirta laikinoji turto administratorė, panaikinimas nepanaikino ir niekaip kitaip nepakeitė iki tol darbdavės atstovo funkcijas vykdžiusios atstovės veiksmų, sudarytų sandorių ir pan. Darbdavio atstovų pasikeitimas nėra ir negali būti laikomas teisiniu pagrindu revizuoti ar kvestionuoti darbdavio veiksmų, atliktų atstovaujant pirmesniam atstovui, teisėtumą ar pagrįstumą.

7.       Ieškovės teigimu, atsakovė ne tik nepagrįstai ir neteisėtai ieškovės nebuvimą darbe atostogų metu vertino kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, bet ir be jokio pagrindo skyrė jai griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Ieškovė buvo ilgametė atsakovės darbuotoja, tinkamai, sąžiningai ir dorai vykdė savo pareigas, neturėjo jokių drausminių nuobaudų, rašytinių, žodinių ar bet kokio kitokio pobūdžio pretenzijų dėl jos darbo funkcijų vykdymo. Dėl šios priežasties jai paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – yra neadekvati. Be to, ieškovė nepadarė atsakovei jokios žalos. Iki kasmetinių atostogų pradžios ji buvo atlikusi visas jai skirtas užduotis, neturėjo jokių nebaigtų darbų. Ieškovė pažymėjo, kad kitiems atsakovės darbuotojams buvo pradėti teikti įspėjimai dėl atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį, todėl, ieškovės nuomone, atsakovė, atleisdama  iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, siekė išvengti DK 129, 130 straipsniuose nustatytų pareigų vykdymo, garantijų ieškovei suteikimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo. Ieškovė teigia, kad ji atleista iš darbo dėl nesusijusių su darbu aplinkybių, t. y. dėl savo, kaip atsakovės smulkiosios akcininkės, statuso, tarp ieškovės ir įmonės vadovės, kaip akcininkių, kilusių ginčų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino: panaikino UAB „Alzida“ direktorės 2016 m. kovo 10 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo skyrimo“; pripažino ieškovės atleidimą iš darbo DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu neteisėtu; laikė, kad 1993 m. lapkričio 24 d. darbo sutartis Nr. 2, sudaryta ieškovės ir atsakovės, nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (DK 300 straipsnis); priteisė ieškovei iš atsakovės 4000 Eur vidutinio darbo užmokesčio (neatskaičius mokėtinų mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2017 m. kovo 11 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2017 m. rugsėjo 12 d., o nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – po 54,99 Eur (neatskaičius mokėtinų mokesčių) vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, taip pat 6928,74 Eur išeitinės išmokos (neatskaičius mokėtinų mokesčių), 879,84 Eur (neatskaičius mokėtinų mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ir 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. 

9.       Teismas, remdamasis DK 142 straipsniu, 143 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 156 straipsniu, 157 straipsnio 5 punktu, 265 straipsnio 1 dalimi, 169 straipsniu, UAB „Alzida“ darbo tvarkos taisyklių 34 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. iki 2017 m. sausio 11 d. atsakovės direktoriaus pareigas ėjo teismo paskirta laikinoji turto administrato UAB Valeksa, padarė išvadą, jog 2017 m. sausio 5 d. turto administratorė turėjo įgaliojimus derinti UAB „Alzida“ darbuotojų atostogų grafikus, o ieškovė pagal įmonėje nusistovėjusią praktiką turėjo teisę derinti su atsakovės vadovu atostogų grafiką, taip siekdama planuoti atostogų laikotarpius ir darbinį užimtumą.

10.       Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus dėl to, ar atsakovės direktorė sutiko išleisti ieškovę kasmetinių atostogų, sprendė, kad jie yra prieštaringi ir jais negalima remtis nustatant šį faktą (ar buvo žodžiu kalbėta su direktore dėl ieškovės atostogų). Įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovė, netinkamai organizuodama darbą ir dokumentų (turto) perėmimą iš laikinosios administratorės po Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarties įsiteisėjimo, piktnaudžiavo savo teisėmis. Nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. vasario 13 d. atsakovė turėjo galimybę ir pareigą kitaip išspręsti ieškovės atostogų klausimą, jeigu buvo aplinkybių, kliudžiusių ieškovei pasinaudoti atostogomis tais laikotarpiais, kurie buvo suderinti su laikinąja turto administratore. Teismo nuomone, atsakovė, neišreiškusi konkrečiais veiksmais savo pozicijos (t. y. atsakovė nepanaikino (nekeitė) ankstesnių laikinosios administratorės įsakymų, potvarkių ar kitų valdingų nurodymų darbuotojams, o tik po to, kai darbuotoja pasinaudojo atostogomis, jas traktavo kaip pravaikštą darbe ir už tai atleido iš visų einamų pareigų, vertindama tai kaip vienkartinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą), elgėsi piktnaudžiaudama savo, kaip darbdavės, teise. Tokiais veiksmais, teismo vertinimu, atsakovės direktorė labiau veikė atstovaudama tam tikriems interesams akcininkų ginče, o ne užtikrindama įmonės darbo drausmę ar sėkmingą veiklos tąsą.

11.       Teismas padarė išvadą, kad būtent atsakovei tenka pareiga, perėmus įmonės administravimą iš laikinosios administratorės, esant poreikiui, revizuoti administratorės atliktus veiksmus, priimtus įsakymus, taip pat ir susijusius su atostogų grafikų tvirtinimu. UAB „Alzida“ dokumentai paskirto laikinojo administravimo laikotarpiu buvo laikomi įmonės buveinėje. Liudytojas S. P. (administratorės direktorius) teismo posėdyje nurodė, kad su tais dokumentais, kurie faktiškai buvo jo žinioje, UAB „Alzida“ atstovai visada galėjo susipažinti, daryti kopijas, o pasibaigus administravimui – juos perimti, tačiau to dėl nesuprantamų priežasčių nebuvo padaryta, buvo vengiama perimti įmonės dokumentus, UAB „Alzida“ advokatas darėsi tik kai kurių įmonės dokumentų kopijas. Liudytojas parodė, kad, spręsdamas dėl darbuotojų prašymų leisti atostogų, juos paprasčiausiai vizuodavo, po to įmonės buhalterė parengdavo atitinkamus įsakymus. Įsakymai buvo priimami iš karto nurodant kelias prašomas atostogų suteikimo datas per einamuosius metus. Liudytojo parodymus, teismo vertinimu, patvirtina į bylą pateikti UAB Alzida“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, iš kurių matyti, kad 2017 m. sausio, vasario mėnesiais ieškovė buvo išleidžiama atostogų pagal 2017 m. sausio 5 d. suderintą atostogų grafiką, tik vėliau atsakovės direktorės nurodymu darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ieškovės darbo laiko vasario mėnesį žymėjimas buvo pakoreguotas. Atsakovės direktorė 2017 m. kovo 6 d. įsakymu nurodė darbo užmokestį UAB „Alzida“ darbuotojams apskaičiuoti ir sumokėti atsižvelgiant į tai, kad „L. D. nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 28 d. nedirbo („P“), o ne atostogavo („A“). Iš pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad pirminiame variante ieškovei buvo pažymėtos atostogų dienos („A“), o vėliau sužymėta kaip „PB“, t. y. pravaikštų dienos.

12.       Įvertinęs Sodros duomenis teismas nustatė, kad ieškovė 2017 m. vasario 4 d. – 2017 m. vasario 10 d. turėjo laikinojo nedarbingumo pažymėjimą. Atsakovės direktorė 2017 m. vasario 3 d. įsakymu nurodė ieškovei pašalinti Nacionalinio akreditacijos biuro prie Ūkio ministerijos pateiktuose neatitikčių protokoluose nurodytas UAB „Alzida“ standarto LST EN ISO/IEC 17025:2005 reikalavimų neatitiktis ir kt. Atsižvelgdamas į tai, kad 2017 m. vasario 3 d. buvo penktadienis, 2017 m. vasario 6 d. – pirmadienis, taip pat į tai, kad nuo 2017 m. vasario 4 d. ieškovė sirgo, teismas vertino, kad atsakovė piktybiškai nustatė neįmanomai trumpą terminą ieškovei atlikti darbines funkcijas. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog ieškovė, nepaisydama tiek savo nedarbingumo laikotarpio, tiek suplanuotų atostogų ir kitų nesklandumų (nuolatiniai interesų konfliktai, teisminiai akcininkų ginčai), įmanomomis priemonėmis stengėsi tvarkyti įmonės reikalus su trečiaisiais asmenimis, vykdyti savo funkcijas – tai patvirtina jos elektroniniai laiškai (2017 m. vasario 10 d., 2017 m. vasario 17 d., 2017 m. vasario 23 d.) direktorei dėl Nacionalinio akreditacijos biuro korekcinio veiksmų plano, prašant pasirašyti tam tikrus dokumentus, informuoti dėl tolesnių darbų. Šie įrodymai, teismo vertinimu, paneigia atsakovės argumentus, kad ginčo atostogų laikotarpiu įmonėje buvo daug darbo ir kad dėl ieškovės nebuvimo darbe liko neatliktos tam tikros užduotys.

13.       Teismas sprendė, kad byloje įrodyta, jog ieškovė išėjo atostogų, laikydamasi iš anksto patvirtinto atostogų grafiko, suderinusi jį su laikinosios administratorės UAB „Valeksa“ atstovu S. P.. Teismo vertinimu, pasibaigus UAB „Valeksa“ administravimo laikotarpiui, UAB Alzida“ neatlikus papildomų veiksmų, nepriėmus atitinkamo įsakymo dėl atostogų grafikų keitimo, koregavimo ar ieškovės atšaukimo iš atostogų, atsižvelgiant į neatidėliotinas papildomas užduotis ir pan., ieškovė turėjo teisę išeiti atostogų tuo laikotarpiu, kurį buvo suderinusi 2017 m. sausio mėnesio pradžioje, t. y. 2017 m. vasario 13–28 dienomis.

14.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo atsikirtimus ir įrodinėjo, jog ieškovė padarė šiurkštų drausmės pažeidimą. Atsakovės atstovų paaiškinimų nepakanka tam, kad būtų pagrindas pripažinti, jog ieškovei pagrįstai paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Didelė apimtis rašytinių įrodymų, teismo vertinimu, tik patvirtina UAB „Alzida“ akcininkų nesutarimus dėl įmonės valdymo ir tolesnės veiklos, tačiau neįrodo ginčui išspręsti svarbių aplinkybių. Teismas atsakovės atstovų paaiškinimus vertino kaip tendencingus ir nurodė, kad atsakovės vadovė su ieškove elgėsi piktnaudžiaudama darbdavio, kaip stipresniosios darbo teisinių santykių šalies, padėtimi, panaudodama darbo teisinius santykius akcininkų nesutarimams spręsti (didinti).

15.       Teismas nurodė, kad atsakovė, skirdama ieškovei drausminę nuobaudą, iš esmės nepažeidė DK 240, 241 straipsniuose nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Tačiau kartu teismas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovė žinojo, dėl kokių priežasčių ieškovė nebuvo darbe, tik formaliai laikėsi DK nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, bet jai nebuvo svarbu, koks bus ieškovės paaiškinimas. Tokią išvadą, teismo vertinimu, patvirtina atsakovės direktorės 2017 m. vasario 23 d. prašymo UAB „Alzida“ valdybai 15 punktas, kuriame akcentuojama, kad 2017 m. vasario 20 d. paaiškėjo, jog ieškovė savavališkai, nesant UAB Alzida“ direktoriaus įsakymo ir nepaskyrus atsakingų asmenų, išėjo kasmetinių mokamų atostogų nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 28 d. Teismo nuomone, tokia situacija ieškovei buvo sukurta sąmoningai, kai po pasibaigusio laikinojo administravimo nepriėmus jokio darbdavio įsakymo ieškovei buvo leista išeiti atostogų, tačiau, ieškovei jomis pasinaudojus, šie jos veiksmai įvertinti kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

16.       Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovės direktorė, skirdama ieškovei nuobaudą – atleidimą iš darbo, piktnaudžiavo savo, kaip stipresniosios darbo santykių šalies, padėtimi, pažeidė esminius  sąžiningumo ir protingumo  darbo santykių reguliavimo principus (DK 35 straipsnis), ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama nutraukti darbo sutartį su ieškove dėl jos kaltės, neįvertinusi visų aplinkybių, reikšmingų drausminei atsakomybei taikyti, nepaisydama įstatyme įtvirtintų drausminės atsakomybės pagrindų. Visą darbo įmonėje laikotarpį ieškovė dirbo gerai, jokių pastabų dėl darbo jai raštu nebuvo pareikšta, įmonė sėkmingai veikė. Tik prasidėjus ginčams dėl įmonės valdymo, atsakovė tendencingai sudarė situacijas, varžančias ieškovės darbo teises. Tai patvirtina ir 2017 m. vasario 14 d. įsakymu ieškovei paskirta drausminė nuobauda – papeikimas už dokumentų neperdavimą. Drausminė nuobauda – papeikimas – ginčijama nebuvo, tačiau ji, teismo nuomone, vertintina kaip tam tikras darbdavio psichologinis spaudimas ieškovei, sprendžiant įmonės valdymo klausimus.

17.       Teismas konstatavo, kad drausminė nuobauda ieškovei paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, atsakovei piktnaudžiaujant teise ir painiojant darbuotojų bei akcininkų tarpusavio interesus, todėl panaikino UAB „Alzida“ direktorės 2017 m. kovo 10 d. įsakymu ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

18.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 6 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 3811,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. 

19.       Kolegija, pasisakydama dėl ieškovės teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos, pažymėjo, kad atsakovės valdybos 2015 m. gruodžio 31 d. posėdyje patvirtintų darbo tvarkos taisyklių 34 punkte nurodyta, jog darbuotojai atostogauja pagal iš anksto sudarytą grafiką. Remdamasi Akcinių bendrovių įstatymo 35 straipsnio 5 dalimi, kolegija teisiškai nepagrįstu pripažino atsakovės argumentą, kad nurodytos taisyklės yra niekinės ir negaliojančios ab initio (nuo pradžių). Kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, kad taisyklės parengtos atgaline data.

20.       Nors, remiantis DK 169 straipsnio 2 dalimi, darbuotojas įgyja teisę pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis pagal nustatytą atostogų eilę arba abipusiu darbuotojo ir darbdavio susitarimu, kuriame išreikšta darbdavio valia dėl atostogų suteikimo darbuotojo pageidaujamu laikotarpiu, šiuo konkrečiu atveju, kolegijos vertinimu, sprendžiant byloje kilusį ginčą dėl drausminės atsakomybės ieškovei taikymo už netinkamą teisės į atostogas įgyvendinimą, būtina išanalizuoti susiklosčiusios ginčo situacijos ypatumus.

21.       Kolegija pažymėjo, kad 2017 metų pradžioje, kai galiojančios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutarties pagrindu atsakovės laikinąja turto administratore buvo paskirta UAB „Valeksa ir jai buvo pavesta vykdyti ir visas įmonės direktoriaus teises bei pareigas, ieškovė turėjo teisę su laikinąja administratore derinti atostogas 2017 metams. Aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartimi UAB „Alzida“ laikinasis administravimas, kuris nustatytas ne įmonės turtui administruoti, bet valdymo organų funkcijoms įgyvendinti, pripažintas neteisėtu bei panaikintas, savaime nereiškia, jog iki administravimo panaikinimo laikinosios administratorės veiksmai, atlikti vykdant tuo metu galiojusią teismo nutartį, savaime tampa niekiniai, nesukeliantys teisinių padarinių, jų neginčijant įstatymo nustatyta tvarka. Kolegija teisiškai pagrįsta pripažino ieškovės poziciją, kad, keičiantis darbdavio vadovui ar jam atstovaujantiems įgaliotiems asmenims, turintiems teisę spręsti klausimą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, su buvusiu darbdavio atstovu ar jam atstovaujančiu įgaliotu asmeniu suderintas susitarimas dėl atostogų suteikimo neturi būti iš naujo derinamas su naujuoju darbdavio atstovu ar jam atstovaujančiu įgaliotu asmeniu.

22.       Tačiau kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, be ieškovės, turinčios materialųjį interesą dėl bylos baigties, paaiškinimų ir apklausto kaip liudytojo laikinosios administratorės UAB Valeksa“ įgalioto atstovo S. P. parodymų, nėra kitų patikimų duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad ieškovės ir laikinosios administratorės 2017 m. sausio 5 d. elektroniniu susirašinėjimu suderintas ieškovės atostogų 2017 metams grafikas buvo pristatytas į įmonės buveinę, o panaikinus laikinąjį administravimą, buvo perduotas įmonės vadovei ir buvo įmonėje iki ieškovės atostogų 2017 m. vasario mėn. pradžios. Be to, teismo proceso metu nepateikta šio dokumento originalo, taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovės ir administratorės elektroninį susirašinėjimą derinant minėtą grafiką. Ieškovė taip pat byloje neįrodė, kad apie ginčo atostogų grafiką ir suplanuotas atostogas ji įmonės vadovei pranešė dar 2017 m. sausio mėn. O įmonės buhalterė atostogų grafiko kopiją ant savo darbo stalo rado jau po to, kai kilo konfliktas dėl ieškovės atostogų.

23.       Kolegijos vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu ieškovės su laikinąja turto administratore 2017 m. sausio 5 d. suderintas atostogų grafikas būtų perduotas įmonės vadovei iki ieškovės atostogų 2017 m. vasario mėnesį pradžios, tai ieškovė, įgyvendindama teisę į atostogas suderintu laiku, būtų turėjusi laikytis įmonėje esančios atostogų įforminimo tvarkos. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, kolegija padarė išvadą, kad pagal įmonėje susiklosčiusią praktiką atostogos darbuotojams suteikiamos darbdavio ir darbuotojo abipusiu susitarimu (gali būti – ir žodiniu), kurį pasiekus darbuotojas parašo prašymą suteikti atostogas konkrečiu laikotarpiu, o darbdavys priima įsakymą dėl atostogų suteikimo; tokia atostogų įforminimo tvarka įmonėje galiojo ilgą laiką, šios tvarkos laikėsi ir pati ieškovė, išeidama atostogų nuo 2017 m. sausio 9 d. iki sausio 13 d. Kolegija pažymėjo, kad įmonėje buvusi kasmetinių atostogų suteikimo įforminimo įsakymais tvarka buvo gerai žinoma ieškovei, ne kartą laikinai ėjusiai įmonės vadovo pareigas.

24.       Išanalizavusi bylos duomenis, kolegija pagrįstais pripažino atsakovės argumentus, kad, remdamasi vien tik atostogų grafiku, nepateikusi darbdavei prašymo ir nesant darbdavės įsakymo, įmonėje atostogavo viena ieškovė. Byloje nėra duomenų, kad kiti atsakovės darbuotojai atostogavo, neparašę darbdavei prašymo, nesant darbdavės įsakymo suteikti atostogas konkrečiu laikotarpiu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau  ir CPK) 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

25.       Kolegija, remdamasi DK 35 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad nors ieškovė, suderinusi 2017 m. atostogų grafiką su 2017 m. sausio 5 d. atsakovės vadovo teises ir pareigas įgyvendinusiu laikinosios administratorės atstovu, neturėjo pareigos iš naujo derinti savo kasmetinių atostogų grafiko su nuo 2017 m. sausio 11 d. įmonės vadovo pareigas ėjusia L. G., tačiau, laikydamasi įmonėje susiklosčiusios atostogų suteikimo įforminimo tvarkos, elgdamasi kaip atidi, rūpestinga, sąžininga darbuotoja, ketindama pasinaudoti atostogomis 2017 m. vasario 1328 dienomis, atsakovės vadovei turėjo pateikti rašytinį prašymą suteikti jai atostogas su ankstesniu darbdavės atstovu suderintame grafike nurodytu laiku. Ieškovė gerai žinojo įmonėje susiklosčiusią situaciją dėl vadovo pareigas vykdančių asmenų pasikeitimo, todėl, būdama atidi ir rūpestinga, galėjo pasitikslinti, ar atsakovės vadovei yra perduotas jos su laikinąja administratore suderintas atostogų grafikas, pateikti turimą šio dokumento kopiją. Išvadą, kad ieškovė, elgdamasi kaip atidi, rūpestinga, sąžininga darbuotoja, turėjo kreiptis su prašymu įforminti vasario mėnesį suplanuotas atostogas, kolegijos vertinimu, neabejotinai pagrindžia pačios ieškovės paaiškinimai, kad kai ji 2017 m. sausio 25 d. pokalbio su atsakovės vadove metu pranešė vadovei apie suplanuotas atostogas 2017 m. vasario mėnesį, vadovė, ieškovės teigimu, atsakiusi „pažiūrėsim, pažiūrėsim, kaip čia su tavo atostogom bus“. Atsižvelgdama į šią pačios ieškovės nurodytą aplinkybę, kolegija padarė išvadą, kad ieškovės elgesys, išvykstant atostogų, kurios neįformintos įmonėje įprasta tvarka, rodo sąmoningą įmonėje galiojančios atostogų suteikimo ir įforminimo tvarkos pažeidimą.

26.       Kolegija byloje nenustatė, kad, ketindama įgyvendinti teisę į atostogas, ieškovė siekė šią teisę įgyvendinti įmonėje susiklosčiusia ir jai gerai žinoma tvarka, tačiau jai buvo daroma kliūčių (pvz., atsakovės vadovė atsisakė priimti prašymą, gavusi prašymą nepriėmė įsakymo ir pan.).

27.       Įvertinusi Nacionalinio akreditacijos biuro atlikto atsakovės planinio patikrinimo duomenis, neatitikčių protokolus ir juose nustatytus įpareigojimus atsakovei, ieškovės atliktus veiksmus neatitiktims pašalinti ir jos parengtą korekcinių veiksmų planą, kuris atsakovės vadovei buvo pateiktas laiku, kolegija nepripažino visiškai pagrįsta atsakovės poziciją, kad ieškovės neteisėtas išvykimas atostogų sukėlė įmonei žalingų padarinių dėl Nacionalinio akreditacijos biuro nustatytų įpareigojimų nevykdymo.

28.       Kita vertus, kolegija pažymėjo, kad ieškovės, kuri įmonėje ėjo ir technikos vadovo, ir kokybės vadybininko pareigas, elgesys, kai, esant atsakovės vadovės 2017 m. vasario 3 d. įsakymui, kuriuo ieškovė įpareigota pašalinti Nacionalinio akreditacijos biuro nustatytus trūkumus įmonės veikloje, ji išvyko atostogų (šešiolikos kalendorinių dienų trukmės) būtent tuo laikotarpiu, kuriuo turėjo būti šalinami trūkumai, nesuderinusi savo išvykimo su atsakovės vadove šiuo laikotarpiu, neaptarusi pavadavimo klausimų, sukėlė neigiamų padarinių, nes buvo prarastas pasitikėjimas ieškove kaip darbuotoja.

29.       Atsižvelgdama į šioje konkrečioje byloje nustatytas darbo ginčo aplinkybes, kolegija sprendė, kad atsakovė turėjo pagrindą taikyti ieškovei drausminę atsakomybę už išvykimą kasmetinių atostogų, sąmoningai pažeidžiant įmonėje taikomą atostogų suteikimo ir įforminimo tvarką.

30.       Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė, gerai žinodama įmonėje taikomą atostogų suteikimo ir įforminimo tvarką, tokios tvarkos sąmoningai nesilaikė, nusprendė pasinaudoti šešiolikos kalendorinių dienų trukmės atostogomis, nepaisydama to, kad po jos nurodomo atostogų grafiko suderinimo su tuomete laikinąja administratore įmonės veikloje atsirado naujų, be kita to, terminuotų, užduočių, o įmonės vadovė 2017 m. vasario 3 d. įsakymu nurodytų užduočių įvykdymą pavedė būtent ieškovei, padarė išvadą, kad buvo pakankamas pagrindas ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą kvalifikuoti kaip šiurkštų, sukeliantį pasitikėjimo darbuotoja praradimą.

31.       Įvertinusi byloje sprendžiamo konkretaus neordinaraus darbo ginčo aplinkybes, kolegija sprendė, kad yra pagrindas ieškovės nebuvimą darbe nuo 2017 m. vasario 13 d. iki vasario 26 d. kvalifikuoti kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

32.       Kolegija, remdamasi DK 237, 238 straipsniais, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė sąmoningai nepaisė įmonėje taikomos atostogų suteikimo tvarkos, kai nenustatyta aplinkybių, kliudžiusių jai šia tvarka pasinaudoti, į tai, kad ieškovė nepripažino padariusi pažeidimą, taip pat į tai, kad 2017 m. vasario 14 d. įsakymu atsakovei taikyta drausminė atsakomybė už įmonės vadovės įpareigojimų perduoti įmonės dokumentus, antspaudą ir kitą turtą nevykdymą, padarė išvadą, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – šiuo konkrečiu atveju buvo adekvati ir proporcinga padarytam sąmoningam šiurkščiam darbo drausmės pažeidimui.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

33.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1.                       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ieškovės atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą teisėtumo klausimą, nepagrįstai esminę reikšmę teikė aplinkybėms, ar ginčo atostogų grafikas buvo perduotas atsakovei ar jos atstovei, taip pat kokia buvo įmonėje nusistovėjusi atostogų įforminimo tvarka ir ar šios tvarkos buvo laikytasi.

33.2.                       Teismo išvados dėl aplinkybės, ar ginčo atostogų grafikas buvo perduotas atsakovei (jos atstovei), yra prieštaringos, nes, viena vertus, teismas padarė išvadą, kad ieškovės suderintą atostogų grafiką ji privalėjo pristatyti į įmonės buveinę ar perduoti direktorei, tačiau kartu teismas pripažino, kad ieškovė turėjo teisę derinti atostogas su laikinąja administratore ir neprivalėjo jų iš naujo derinti su naująja darbdavės atstove. Esant pastarajai teismo išvadai, reikalavimas, kad ieškovė, kaip darbuotoja ir silpnesnioji santykio šalis, privalėtų papildomai rūpintis ir perduoti su darbdave jau suderintą grafiką naujajai darbdavės atstovei, pažeidžia materialiosios teisės normas: tokio reikalavimo nenustato jokie teisės aktai, todėl jis pažeidžia DK 4 straipsnio 4 dalį, nes pablogina ieškovės padėtį, palyginti su ta, kurią nustato DK ir kiti norminiai teisės aktai; pažeidžia DK 169 straipsnio 2 dalį, nes šalia reikalavimo atostogų suteikimo eilę nustatyti šalių susitarimu ieškovei dar keliamas reikalavimas užtikrinti, kad, vėliau pasikeitus įmonės vadovui, naujajam vadovui būtų perduoti šalių susitarimą dėl atostogų patvirtinantys dokumentai; pažeidžia DK 173 straipsnį, nes, šalims susitarus dėl kasmetinių atostogų, toks susitarimas apskritai gali būti atšauktas tik darbuotojo sutikimu, nepriklausomai nuo to, ar darbdaviui ir jo naujajam vadovui buvo perduotas su ankstesniu vadovu suderintas darbuotojo atostogų grafikas. Atvirkščiai, būtent naujoji darbdavės atstovė privalėjo pasidomėti įmonės reikalais, inter alia (be kita ko), ankstesnės darbdavės atstovės darbuotojams suteiktomis atostogomis, nes įmonę ir jos vadovą sieja fiduciariniai santykiai ir vadovas yra atsakingas už įmonės kasdieninės veiklos organizavimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau  CK) 2.82 straipsnio 3 dalis, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis, 12 dalies 1 punktas).

33.3.                       Byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai patvirtina, kad įmonės veikloje naudojami dokumentai, įskaitant ieškovės atostogų grafiką, buvo įmonėje ir (arba) buvo perduoti direktorei. Atsakovė byloje neįrodė esant priešingai (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovės direktorė tinkamai neorganizavo įmonės veiklos, dokumentų perėmimo, fiziškai įmonėje beveik nebūdavo (pagal darbo sutartį dirbo tik 2 val. per mėnesį), nesusipažino su įmonės dokumentais ir taikomais vidaus aktais bei su jais net nesiekė susipažinti, nors fiziškai visi dokumentai visada buvo įmonėje, dokumentų neinventorizavo, neatliko revizijos ar audito, nesiekė susipažinti su esama įmonės būkle, darbuotojų prašymais ir kt. Dėl šios priežasties visi iš to kylantys neigiami padariniai turi tekti atsakovei (atsakovės direktorei), o ne silpnesniajai darbo santykių šaliai  ieškovei.

33.4.                      Teismas, aiškindamas atostogų įmonėje suteikimo tvarką, pažeidė DK 3 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai vadovavosi vien tik įmonėje nusistovėjusia atostogų įforminimo tvarka ir nesivadovavo aukštesnės galios teisės šaltiniais (DK, įmonės darbo tvarkos taisyklėmis). Aplinkybę, kad ieškovė teisėtai atostogavo ginčo laikotarpiu, patvirtina DK įtvirtintas teisinis reglamentavimas (DK 169 straipsnio 2 dalis), įmonės lokaliniai aktai (darbo tvarkos taisyklių 34 punktas) ir susijusi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2008), kad priimtas susitarimas dėl atostogų suteikimo eilės tampa šalims abipusiu privalomu įsipareigojimu. Taigi toks susitarimas, kuriuo išreiškiama darbuotojo ir darbdavio valia dėl atostogų laiko ir trukmės, yra privalomas abiem šalims ir yra teisėtas pagrindas darbuotojui išeiti atostogauti bei nepasirodyti darbe. Teisės aktuose nenustatyta, kad naujasis darbdavio atstovas turi teisę vienašališkai revizuoti ankstesnio darbdavio atstovo sprendimą (susitarimą su konkrečiu darbuotojui) dėl atostogų suteikimo ar gali tokiu pagrindu atšaukti darbuotoją iš atostogų ir pan. Jeigu darbuotojui, kai jis iš anksto suderina atostogas su ankstesniu darbdaviui atstovaujančiu asmeniu, būtų privaloma pakartotinai derinti jau sutartas, nustatytas ir faktiškai suplanuotas atostogas su naujuoju darbdaviui atstovaujančiu asmeniu, toks išaiškinimas ne tik prieštarautų DK 169 ir 173 straipsniuose įtvirtintam reglamentavimui, bet ir paneigtų konkretaus darbuotojo teisėtus lūkesčius, tarp jų planuoti atostogas pagal suderintą grafiką.         Šiuo atveju esminę reikšmę turi faktinis susitarimas su darbdaviu, išreikštas žodžiu, rezoliucija, patvirtinus atostogų grafiką ar bet kokiais kitais veiksmais, o ne formalaus įsakymo priėmimas, kurio tikslas net nėra duoti sutikimą (išreikšti valią) dėl atostogų, o jis skirtas tik buhalteriniam įforminimui ir negali būti laikomas teisių ir pareigų atsiradimo pagrindu. Atostogų suteikimo pagrindas yra šalių susitarimas, jų suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis, DK 169 straipsnio 2 dalis).

33.5.                       Teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovė teisėtai atleista iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nustatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), taip pat pažeidė DK 143 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatą, jog į darbo laiką neįeina atostogos; DK 156 straipsnį, pagal kurį poilsio laikas – tai laisvas nuo darbo laikas; DK 234 straipsnį, nes nepagrįstai nustatė, kad ieškovė savo veiksmais pažeidė darbo drausmę; DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes be pagrindo konstatavo, kad ieškovės veiksmai jai neatvykus į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną turi pažeidimo sudėties elementų; nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2008; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009; 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-390/2011; 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015).

33.6.                       Net jeigu ir būtų pripažinta, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, jai taikyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo  yra neadekvati ir neproporcinga. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta pažeidžiant DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 35 straipsnio 1, 2 dalis, 238 straipsnį, 242 straipsnio 2 dalį ir nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2009; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2010; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2012; 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013). Net ir pripažinus darbo drausmės pažeidimą šiurkščiu, tai nereiškia, jog darbuotojui vien dėl to turi būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda  atleidimas iš darbo. Esant šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui darbdavys gali taikyti ir lengvesnes drausmines nuobaudas  pastabą ar papeikimą. Parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Byloje nė viena šalių neginčijo nustatytų aplinkybių, kad ieškovė buvo ilgametė atsakovės darbuotoja, tinkamai, sąžiningai vykdė savo darbo pareigas ir neturėjo jokių drausminių nuobaudų, dėl ieškovės išvykimo atostogų įmonei nepadaryta jokia žala, iki išvykimo ji buvo atlikusi visas pavestas užduotis. Be to, byloje aptariamo darbo drausmės pažeidimo šiurkštumą eliminuoja faktas, kad atsakovės veikla ir taip buvo stabdoma, ją buvo siekiama nutraukti, šiuo metu įmonė likviduojama. Taigi ieškovės atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu nėra siejamas su jos gebėjimu ateityje tinkamai vykdyti pareigas ir darbdavės pasitikėjimu ja, ieškovė buvo atleista ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl subjektyvių, nesusijusių su darbu aplinkybių, t. y. dėl ieškovės, kaip atsakovės smulkiosios akcininkės, statuso ir dėl tarp ieškovės ir atsakovės vadovės, kaip akcininkių, kilusių ginčų. Tą patvirtina ne tik aplinkybės, kad kiti įmonės darbuotojai buvo įspėti dėl darbo sutarties nutraukimo DK 129 straipsnio pagrindu ir vėliau atleisti, bet ir atsakovės (jos atstovės) pozicija jau po ieškovės atleidimo pasiūlius jai sudaryti terminuotą darbo sutartį ir dar laikinai iki 2017 m. gegužės 31 d. padirbėti, motyvuojant tuo, kad tai būtų kompromisinis sprendimas ir kad dėl akcininkų ginčų nenukentėtų įmonės klientai. Taigi bylos aplinkybės pagrindžia, kad atsakovė iš esmės siekė susidoroti su ieškove, atleisti  iš darbo dėl aplinkybių, jog ieškovė yra įmonės smulkioji akcininkė, nesutinkanti su kitų kvalifikuotą balsų daugumą sudarančių akcininkų grupės sprendimais (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

34.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

34.1.                       Paduotas kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio reikalavimų, nes nors jame nurodomos atskiros teisės normos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau skundas iš esmės yra grindžiamas fakto (įrodymų turinio vertinimu, samprotavimu, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo), o ne teisės klausimais.

34.2.                       Ieškovė kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi įmonės darbo tvarkos taisyklių 34 punktu. Byloje nėra pateiktas minėtų taisyklių originalas. Be to, šios taisyklės yra niekinės ir negalioja ab initio, nes yra patvirtintos tik dviejų iš dviejų įmonės valdybos narių, taip pažeidžiant Akcinių bendrovių įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, kad įmonėje būtų ne mažiau kaip trys valdybos nariai. Taip pat yra pagrindas teigti, kad taisyklės galimai patvirtintos atgaline data, nes jos pasirašytos tik pačios ieškovės ir jai lojalaus valdybos nario, o trečiasis valdybos narys nebuvo informuotas apie valdybos posėdį ir jame nedalyvavo bei vėliau atsistatydino iš valdybos nario pareigų.

34.3.                       Atostogų grafiko suderinimas nepaneigia būtinybės (pareigos) darbuotojui rašyti prašymą ir įmonės vadovui priimti įsakymą dėl atostogų suteikimo, juolab kad ir po tariamų darbo tvarkos taisyklių kopijos patvirtinimo įmonės darbuotojai ir toliau ėjo atostogauti tokia pačia tvarka, kaip ir anksčiau, t. y., nepaisydamas grafiko (jeigu toks ir buvo), darbuotojas pateikdavo atskirą prašymą, šis buvo tvirtinamas įmonės vadovo ir tuomet buvo priimamas įsakymas. Be to, ieškovė, bandydama pateisinti savo pravaikštą, galimai pati pasirašė ginčo atostogų grafiką, nes jai lojali turto administratorė neteisėtai buvo paskirta pačios ieškovės iniciatyva ir prašymu, būtent ieškovei, o ne įmonės valdymo organams, ji yra perdavusi (grąžinusi) visus įmonės dokumentus. Ieškovė, pasinaudodama tuo, kad neteisėtai disponuoja įmonės dokumentais (priimtais tiek neteisėto administravimo laikotarpiu, tiek iki jo), esant reikalui, atgaline data galėjo surašyti bet kokį sau reikalingą dokumentą, nes bet koks dokumentas galėjo būti tarp jai perduotų laikinosios administratorės dokumentų.

34.4.                       Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas netaikė kažkokių teisės aktų ar darbo tvarkos taisyklių. Priešingai, teismas nepagrįstai vadovavosi pačios ieškovės sukurta ir neteisėta taisyklių kopija, prieštaraujančia faktiškai įmonėje egzistavusiai atostogų suteikimo darbuotojams ir jų pavadavimo atostogų metu tvarkai, kuria kitais atvejais vadovavosi ir ją taikė pati ieškovė. Kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame sprendime, remiantis vien tik atostogų grafiku, nepateikus darbdavei prašymo ir nesant darbdavės įsakymo, tiek iki taisyklių kopijos tariamo priėmimo, tiek po jų priėmimo įmonėje atostogavo tik viena ieškovė ir tik vieną kartą – ginčo atveju. Byloje nėra duomenų, kad kiti atsakovės darbuotojai atostogavo, neparašę darbdavei prašymo ir nesant darbdavės įsakymo suteikti atostogas konkrečiu laikotarpiu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

34.5.                       Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas pablogino ieškovės padėtį, lyginant su ta, kurią jai nustato DK, kad teismas pažeidė darbo ir poilsio laiką reglamentuojančias DK 143 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 156 straipsnio nuostatas, nesivadovavo drausminės nuobaudos parinkimo ir panaikinimo kriterijais (DK 238 straipsnis, 242 straipsnio 2 dalis), taip pat neteisėtai perkėlė jai pareigą, pasikeitus įmonės vadovui, perduoti susitarimą dėl atostogų patvirtinančius dokumentus naujai įmonės direktorei, yra teisiškai nepagrįsti.

34.6.                       Teismas pagrįstai nustatė, kad byloje esančių duomenų analizė patvirtina, jog ieškovės, kuri įmonėje ėjo ir technikos vadovo, ir kokybės vadybininko pareigas, elgesys, kai, esant atsakovės vadovės 2017 m. vasario 3 d. įsakymui, kuriuo ieškovė įpareigota pašalinti Nacionalinio akreditacijos biuro nustatytus trūkumus įmonės veikloje, ji išvyko atostogų (šešiolikos kalendorinių dienų trukmės) laikotarpiu, kuriuo turėjo būti šalinami trūkumai, nesuderinusi savo išvykimo su įmonės vadove šiuo laikotarpiu, neaptarusi pavadavimo klausimų, sukėlė neigiamų padarinių, nes buvo prarastas pasitikėjimas ieškove kaip darbuotoja. Toks ieškovės darbo pareigų pažeidimas teismo teisėtai kvalifikuotas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, dėl kurio atsakovė prarado pasitikėjimą ieškove kaip darbuotoja.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teisės normų, reglamentuojančių drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą dėl neatvykimo į darbą visą darbo dieną (pamainą), aiškinimo ir taikymo

 

35.       Neatvykimas į darbą visą darbo dieną (pamainą) pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kurį padarius pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdaviui suteikiama teisė nutraukti darbo sutartį, apie tai iš anksto neįspėjus darbuotojo (DK 235 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015; 2017 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017 49 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017, 32 ir 49 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

37.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė skyrė ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą dėl neatvykimo į darbą laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 28 d. – ieškovę atleido iš darbo. Ginčo tarp šalių dėl to, kad šiuo laikotarpiu ieškovės L. D. nebuvo darbe, nėra. Ginčas kyla dėl to, kad, kaip ieškovė pati teigia, ji nebuvo darbe dėl jai nurodytu laikotarpiu suteiktų kasmetin atostogų pagal patvirtintą pageidaujamą atostogų grafiką, o atsakovė teigia, kad ieškovei atostogos nebuvo suteiktos, nes dėl atostogų suteikimo ieškovei nebuvo priimtas atsakovės vadovės L. G. įsakymas. Taigi, siekiant nagrinėjamoje byloje nustatyti, ar ieškovė L. D. neatvyko į darbą dėl svarbių priežasčių, būtina įvertinti, ar ieškovė turėjo teisę į kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 28 dienos.   

38.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės valdybos 2015 m. gruodžio 31 d. posėdyje patvirtintų darbo tvarkos taisyklių 34 punkte nustatyta, jog darbuotojai atostogauja pagal iš anksto sudarytą grafiką, ieškovė turėjo teisę eiti atostogų, laikydamasi iš anksto patvirtinto atostogų grafiko, suderinusi jį su laikinosios administratorės UAB „Valeksa“ atstovu S. P..

39.       Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovės argumentus, jog atsakovės valdybos 2015 m. gruodžio 31 d. posėdyje patvirtintos darbo tvarkos taisyklės yra niekinės ir negaliojančios, todėl nustatė aplinkybę, kad bendrovėje egzistuoja taisyklė, nustatanti, jog darbuotojai atostogauja pagal iš anksto sudarytą grafiką. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi paskirta laikinoji administratorė vykdė visas atsakovės direktoriaus teises ir pareigas ir kad ieškovė turėjo teisę su laikinąja administratore derinti atostogas 2017 metams. Ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartimi atsakovės laikinasis administravimas buvo panaikintas, pati savaime nedaro laikinosios administratorės sprendimų neteisėtų ir negaliojančių, todėl ieškovė neturėjo iš naujo derinti susitarimo dėl kasmetinių atostogų grafiko su naujuoju atsakovės atstovu ar jam atstovaujančiu įgaliotu asmeniu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė turėjo pareigą iš anksto su atsakovės laikinąja administratore suderintą grafiką perduoti naujajai atsakovės vadovei ir kad ieškovė neįrodė, jog ji šią pareigą įvykdė. Be to, apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pas atsakovę buvo nusistovėjusi atostogų darbuotojams suteikimo tvarka, kai atostogos darbuotojams suteikiamos darbdavio ir darbuotojo abipusiu susitarimu, kurį pasiekus darbuotojas parašo prašymą suteikti atostogas konkrečiu laikotarpiu, t. y. bendrovėje egzistavo atostogų suteikimo įforminimo įsakymais tvarka. Teismas nustatė, kad tokios tvarkos laikėsi ir pati ieškovė, išeidama atostogų laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 9 iki sausio 13 d.

40.        DK 169 straipsnio 2 dalis, be kita ko, nustato, kad kasmetinių atostogų suteikimo eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, tokia eilė nustatoma šalių susitarimu.

41.       Teisėjų kolegija sutinka, kad  DK 169 straipsnio 2 dalis, suteikianti teisę kasmetinių atostogų suteikimo eilę nustatyti šalių susitarimu, gali būti įgyvendinama tiek šalims sutariant dėl iš anksto sudaryto kasmetinių atostogų grafiko (tiek nustatančio visiems darbuotojams taikomą kasmetinių atostogų grafiką, tiek nustatančio daliai ar tik konkrečiam darbuotojui taikomą kasmetinių atostogų grafiką), tiek kiekvienu konkrečiu atveju šalims sutariant dėl darbuotojui suteiktinų kasmetinių atostogų. Šalių susitarimas dėl iš anksto sudaryto kasmetinių atostogų grafiko turi tokią teisinę reikšmę, kad jis sukelia teisines pasekmes ir yra privalomas tiek darbdaviui, tiek darbuotojui. Esant tokiam susitarimui darbuotojui atsiranda teisė į kasmetines atostogas pagal iš anksto sudarytą atostogų grafiką, o darbdaviui pareiga išleisti darbuotoją kasmetinių atostogų pagal tokį grafiką. Tai reiškia, kad darbdavys neturi teisės keisti iš anksto sudaryto kasmetinių atostogų grafiko nesant darbuotojo sutikimo, o darbuotojas neturi pareigos sutikti su darbdavio prašymu keisti iš anksto sudarytą kasmetinių atostogų grafiką. Ir atvirkščiai – darbdavys neturi pareigos sutikti su darbuotojo prašymu pakeisti iš anksto sudarytą kasmetinių atostogų grafiką, esant darbuotojo prašymui. Tokios teisinės pasekmės kyla ir tuo atveju, kai darbdavys ir darbuotojas susitaria dėl iš anksto sudaryto kasmetinio atostogų grafiko, taikytino tik konkrečiam darbuotojui.

42.       Teisėjų kolegijos vertinimu, teisė darbuotojui į iš anksto suderintas kasmetines atostogas atsiranda vien tik šalių susitarimo dėl iš anksto sudaryto kasmetinių atostogų grafiko pagrindu ir joks papildomas darbuotojo prašymas dėl jų nėra reikalingas. Todėl pas darbdavį nusistovėjusi konkrečiu atveju šalims sutariant dėl darbuotojui suteiktinų kasmetinių atostogų tvarka (kasmetinių atostogų suteikimo pagal darbuotojo prašymą ir kasmetinių atostogų suteikimo įforminimo darbdavio įsakymu) nepaneigia darbuotojo teisės į atostogas pagal iš anksto šalių sudarytą kasmetinių atostogų grafiką ir negali reikšti šios teisės atsiradimo papildomų sąlygų nustatymą. Jei būtų aiškinama kitaip, t. y. kasmetinių atostogų suteikimo pagal darbuotojo prašymą ir kasmetinių atostogų suteikimo įforminimo darbdavio įsakymu tvarka būtų aiškinama kaip sąlyga darbuotojo teisei į kasmetines atostogas pagal iš anksto sudarytą grafiką atsirasti, tai paneigtų pačią darbuotojo teisės į iš anksto šalių sudarytą kasmetinių atostogų grafiką (eilę) esmę ir jos teisinę reikšmę, kadangi tai reikštų ne darbuotojo laisvai disponuojamą teisę, bet iš esmės jo teisės nebuvimą, nes tokia darbuotojo teisė priklausytų nuo darbdavio sutikimo, t. y. tai reikštų ne darbdavio pareigą išleisti darbuotoją kasmetinių atostogų pagal iš anksto nustatytą atostogų grafiką, bet jo teisę nesutikti su darbuotojo prašymu dėl kasmetinių atostogų suteikimo.  

43.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tais atvejais, kai darbdavys ir darbuotojas susitaria dėl iš anksto sudaryto kasmetinių atostogų grafiko ir kartu pas darbdavį yra nusistovėjusi kasmetinių atostogų suteikimo pagal darbuotojo prašymą ir kasmetinių atostogų suteikimo įforminimo darbdavio įsakymu tvarka, pastaroji tvarka aiškintina kaip įgytos darbuotojo teisės į kasmetines atostogas pagal iš anksto sudarytą atostogų grafiką įgyvendinimo procedūrinis įforminimas. Tokio įforminimo nebuvimas negali paneigti darbuotojo teisės į kasmetines atostogas pagal iš anksto sudarytą kasmetinių atostogų grafiką. 

44.       Šios nutarties 38 bei 39 punktuose nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė ir atsakovė buvo sutarusios dėl išankstinio kasmetinio atostogų grafiko 2017 metams. Atsižvelgdama į šios nutarties 4043 punktuose pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės teisė į kasmetines atostogas (taip pat ir ginčo laikotarpiui) atsirado šio susitarimo pagrindu ir šios ieškovės teisės nepanaikino nei aplinkybė, kad ieškovė neinformavo atsakovės naujosios vadovės apie šį susitarimą, nei aplinkybė, kad bendrovėje egzistavo atostogų suteikimo įforminimo įsakymais tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad bendrovėje egzistavo atostogų suteikimo įsakymais tvarka, gali reikšti tik tai, kad pagal nusistovėjusią pas darbdavę tvarką ieškovės teisės įgyvendinimas procedūriškai turėjo būti įforminamas darbuotojui pateikiant prašymą, o darbdaviui priimant įsakymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Todėl tokia situacija, kai, egzistuojant šalių susitarimui dėl išankstinio kasmetinio atostogų grafiko, ieškovė nepateikė atsakovei prašymo dėl iš anksto sutartų kasmetinių atostogų suteikimo ir dėl to atsakovė nepriėmė įsakymo, įforminančio tokių kasmetinių atostogų suteikimą ieškovei, gali būti vertinama ne kaip ieškovės teisės į iš anksto šalių sutartas kasmetines atostogas neturėjimas ir dėl to neteisėtas ieškovės neatvykimas į darbą, bet tik kaip ieškovės pareigos pateikti darbdavei prašymą dėl iš anksto sutartų kasmetinių atostogų įforminimo pažeidimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks ieškovės pareigų pažeidimas nebuvo ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos pagrindas.    

45.       Kita vertus, darbuotojo pareigų pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus, jei dėl tokio pažeidimo darbdavio interesai iš esmės pažeidžiami ir jis pagrįstai praranda pasitikėjimą darbuotoju, t. y. jo sugebėjimu ateityje tinkamai atlikti pavestas darbo funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2013; 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716-706/2015). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta šios nutarties 41, 42 punktuose, iš anksto sudarytas kasmetinių atostogų grafikas yra privalomas darbdavei ir darbdavė turi pareigą išleisti darbuotoją kasmetinių atostogų pagal iš anksto sudarytą atostogų grafiką ir šios kasmetinės atostogos darbuotojui turi būti suteikiamos vien tik šio iš anksto sudaryto grafiko pagrindu, nebūtų teisinio pagrindo laikyti, kad ieškovės pareigos pateikti darbdavei prašymą dėl iš anksto sutartų kasmetinių atostogų įforminimo pažeidimu būtų iš esmės pažeidžiami darbdavės interesai ir ji pagrįstai prarastų pasitikėjimą darbuotoja.   

46.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, sprendžia, kad ieškovė L. D. turėjo teisę į kasmetines atostogas pagal šalių sutartą iš anksto sudarytą kasmetinių atostogų grafiką laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 28 d., todėl teisėtai šiuo laikotarpiu neatvyko į darbą, dėl šios priežasties jai paskirta drausminė nuobauda yra nepagrįsta ir neteisėta.

47.       Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto teismo sprendimo teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. 

48.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 169 straipsnio 2 dalį, dėl to padarė materialiosios teisės normų pažeidimą. Todėl yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

 

Dėl rašytinių paaiškinimų

 

49.       Ieškovė po kasacinio skundo priėmimo teikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė papildomus (naujus) argumentus, jos manymu, patvirtinančius skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

50.       Teisėjų kolegija nurodo, kad, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima (CPK 350 straipsnio 8 dalis), todėl rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi nauji, kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kasaciniame teisme nepriimami. Dėl šios priežasties pateikti rašytiniai paaiškinimai grąžintini ieškovei.

 

Dėl neviešos bylos medžiagos

 

51.       CPK 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė motyvuota teismo nutartimi skirti uždarą teismo posėdį žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

52.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 64 punktas).

53.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti šios informacijos atitiktį saugotinos informacijos reikalavimams; aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą; vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 67, 70, 73 punktai).

54.       Kasacinis teismas, remdamasis teisės aktuose įtvirtintu viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumu bei galimybe bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti, konstatavo, kad nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, kasacinis teismas, kurio nesaisto toks žemesnės instancijos teismo sprendimas ir kuris turi įgalinimus parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą, spręsdamas dėl šių įgalinimų konkrečioje byloje įgyvendinimo ir juos įgyvendindamas, taip pat nėra saistomas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka apimties ir kasacinio peržiūrėjimo objekto specifikos, pavyzdžiui, to, kad kasacine tvarka apskųstu apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu buvo peržiūrėtas ne visas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, o tik apskųsta jo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2018, 69 punktas).

55.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašė bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, nes šalys į bylą savo argumentams pagrįsti pateikė dokumentus, susijusius su atsakovės veikla, jos komercinėmis paslaptimis, su atsakovės užsakovų asmeniniais viešai neskelbtinais duomenimis. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi nutarė bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose. Byla buvo išnagrinėta uždarame teismo posėdyje.

56.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas civilinę bylą, kuri taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, dėl kitos atsakovės darbuotojos atleidimo iš darbo teisėtumo, 2018 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018 nutarė laikyti visą bylos medžiagą vieša. Minėtoje byloje teismas sprendė, kad atsakovė prarado suinteresuotumą, jog bylos medžiaga būtų laikoma nevieša ir byla būtų nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose (žr. minėtos nutarties 76 punktą).

57.       Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 9 ir 10 straipsniais, vadovaudamasi šios nutarties 5254 punktuose nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, taip pat atsižvelgdama į tai, kad aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas ex officio (pagal pareigas) spręsti klausimą dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša pagrįstumo.

58.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė savo prašyme bylos medžiagą pripažinti nevieša, išskyrus abstrakčius ir deklaratyvius teiginius dėl įmonės veiklos ir duomenų apie jos klientus konfidencialumo bei komercinių paslapčių, nenurodė jokių išsamių teisinių argumentų, patvirtinančių būtinumą bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose. Atsakovė taip pat nenurodė konkrečių į bylą pateiktų dokumentų ir (ar) duomenų, kuriuose nurodyta informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį ir turėtų būti saugotina.

59.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartyje, kuria bylos medžiaga pripažinta nevieša, taip pat nenurodyta išsamių motyvų, pagrindžiančių būtinumą bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose, bylos medžiagą pripažinti nevieša.

60.       Esant tokioms aplinkybėms, remdamasi viešo bylų nagrinėjimo principu, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018 pateiktus išaiškinimus (išvadą) ir įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju CPK 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos viešumo ribojimo sąlygų buvimas nepagrįstas ir nenustatytas, todėl visa bylos medžiaga pripažintina vieša.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

61.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasacinį skundą tenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistinas ieškovės apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovės nagrinėjant bylą patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

62.       Ieškovė prašo priteisti 3887,12 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą (1210 Eur) ir kasacinį skundą (2677,12 Eur), atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11, 8.12 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties ieškovei iš atsakovės priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 3887,12 Eur.

63.       Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą ir palikti galioti         Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą.

Atsisakyti priimti ieškovės L. D. pateiktus rašytinius paaiškinimus.

Priteisti ieškovei L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Alzida“ (j. a. k. 122270615) 3887,12 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt septynis Eur 12 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Laikyti visą bylos medžiagą vieša.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Danguolė Bublienė 

 

 

        Sigita Rudėnaitė

 

 

        Vincas Verseckas


Paminėta tekste:
  • DK
  • DK 237 str. Drausminės nuobaudos
  • DK 136 str. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo
  • DK 235 str. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas
  • DK 300 str. Sprendimų darbo byloje neįvykdymo pasekmės
  • DK 142 str. Darbo laiko sąvoka
  • DK 35 str. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas
  • DK 169 str. Kasmetinių atostogų suteikimo tvarka
  • CPK
  • CK
  • DK 3 str. Darbo teisės šaltiniai
  • 3K-3-437/2008
  • DK 143 str. Darbo laiko struktūra
  • 3K-3-657/2005
  • 3K-3-349/2009
  • 3K-3-601/2009
  • 3K-3-244-313/2015
  • DK 2 str. Darbo santykių teisinio reglamentavimo principai
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • DK 238 str. Drausminės nuobaudos parinkimas
  • e3K-3-259-686/2017
  • 3K-3-275/2013
  • CPK 350 str. Kasacinio skundo priėmimo tvarka
  • CPK 9 str. Teismo posėdžio viešumas
  • CPK 10 str. Bylos medžiagos viešumas
  • 3K-3-72-421/2017
  • e3K-3-285-1075/2018
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas