Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-01-11][nuasmeninta nutartis byloje][eA-2992-525-2019].docx
Bylos nr.: eA-2992-525/2019
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 188610666 atsakovas
UAB Vladneta 304565886 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
8.3.1. Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
8.3. Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė apsigyventi Lietuvoje
8.4. Užsieniečių darbas Lietuvos Respublikoje
5. Užsieniečių teisinė padėtis
8. Užsieniečių teisinė padėtis

?

Administracinė byla Nr. eA-2992-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02698-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

 (S)

 

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vladneta“ dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-00552 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Azerbaidžano Respublikos piliečiui A. A. (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas ketindamas dirbti UAB „Vladneta“ (toliau – ir Bendrovė, darbdavys) suvirintoju (pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų sąrašą, kurių darbuotojų trūksta), pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu buvo pateikti reikiami dokumentai  galiojantis kelionės dokumentas, UAB „Vladneta“ tarpininkavimo raštas, darbo sutartis, turimą kvalifikaciją ir darbo patirtį patvirtinantys dokumentai.

3.       Departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų nuostatomis.

4.       Pareiškėjas nesutiko su Departamento pozicija, jog siekdamas dirbti Lietuvos Respublikoje, jis turėjo kreiptis su prašymu išduoti leidimą dirbti. Pareiškėjas atvyko turėdamas nacionalinę vizą (D), 2017 m. rugsėjo 12 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Vladneta“ pasirašytą darbo sutartį, kurioje buvo numatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Pareiškėjas su darbdavius žodžiu sutarė, kad darbdaviui įsitikinus, jog jis tinka pavestam darbui, šis kreipsis Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

5.       Įstatymo

44 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kada užsienietis yra atleidžiamas nuo pareigos įgyti leidimą dirbti, t. y. užsienietis turi atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas. Visas šias sąlygas pareiškėjas atitiko. Tai patvirtino Departamentui pateikti dokumentai. Pareiškėjo darbą prižiūri UAB „Vladneta“ dirbantis ir su ja sutartį pasirašęs darbų prižiūrėtojas A. B. (A. B.). Tarp pareiškėjo ir darbdavio buvo sudaryta ne laikinojo darbo, o terminuota darbo sutartis su tikslu ją pratęsti gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nepagrįstai sprendė priešingai, nes tarp pareiškėjo ir darbdavio sudarytoje sutartyje nebuvo aptartos sutarčiai dėl laikinojo darbo būtinos sąlygos, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 73 straipsnio 1–3 punktuose.

6.       Pareiškėjas nurodė, kad tarp UAB „Vladneta“ ir UAB „Peikko Lietuva“ buvo sudaryta rangos sutartis, UAB „Peikko Lietuva“ nėra laikinojo darbo naudotojas. Tuo tarpu UAB „Vladneta“ neatlieka laikinojo įdarbinimo agentūros veiklos. Minėtų bendrovių tikrąją valią palaikyti rangos santykius visiškai patvirtina tarp jų sudaryta 2018 m. gegužės 23 d. rangos sutartis Nr. 2018/05/23-01 (toliau – Rangos sutartis). Pagal minėtą sutartį UAB „Vladneta“ įsipareigojo užsakovo naudai atlikti sutartyje numatytus darbus. Kad tarp pareiškėjo ir UAB „Peikko Lietuva“ nesusiklostė darbo santykiai patvirtina ir tai, kad su darbo saugos ir kitais reikalavimais pareiškėją supažindino UAB „Vladneta“. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo išnuomotas ar įdarbintas užsakovų įmonėse.

7.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė  atmesti.

8.       Atsakovas Sprendime konstatavo, kad UAB „Vladneta“ vykdė laikino įdarbinimo agentūrų veiklą. Vadovaujantis Įstatymo 58 straipsnio 11 punktu, 62 straipsniu, užsienietis gali dirbti tik pas darbdavį, su kuriuo sudarė darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme nėra numatyta galimybė išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą trečiųjų šalių piliečiams, sudariusiems laikinojo įdarbinimo sutartis, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbą Bendrovėje.

9.       Departamentas nurodė, kad Sprendime nebuvo konstatavęs, kad pareiškėjas turėjo įsigyti leidimą dirbti, tačiau nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, pareiškėjas be leidimo dirbti gali tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje, t. y. UAB „Vladneta“.

10.       Atsakovas nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas duomenų apie Bendrovę visumą  duomenis apie darbuotojų įdarbinimą, darbuotojų darbą pagal rangos ir subrangos sutartis, darbą skirtingų juridinių asmenų, o ne Bendrovės objektuose, UAB „Vladneta“ veiklos pobūdį, darbuotojų daugkartinės vizos gavimo aplinkybes. Faktinė situacija patvirtino, kad pareiškėją įdarbinusi Bendrovė nevykdo veiklos nei pramonės, nei statybos srityje, kurioms vykdyti būtina įdarbinti suvirintojus, o jos darbuotojai dirba kitų įmonių objektuose. Atsakovas nesutiko su skundo teiginiais, kad trečiojo asmens darbuotojai dirba prižiūrimi kito UAB „Vladneta“ darbuotojo. Departamentas, įvertinęs byloje esančią informaciją, kad UAB „Vladneta“ vykdo laikinojo įdarbinimo agentūrų veiklą, Sprendime pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas, atvykstantis į laikinojo įdarbinimo agentūrą, neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimui laikinai gyventi.

11.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vladneta“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas. Bendrovė nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir pareiškėjas, papildomai pažymėjo, kad atsakovas pažeidė administracinės procedūros atlikimo tvarką bei nesilaikė teisės aktų nuostatose įtvirtintų prašymų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo terminų.

 

 

II.

 

12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė.

13.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas (prašymą pateikė Bendrovės direktorius V. N.) 2017 m. lapkričio 14 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos AVPK) Migracijos skyriui pateikė prašymą skubos tvarka išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje asmeniui. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė, be kitų dokumentų, UAB „Vladneta“ tarpininkavimo raštą ir su UAB „Vladneta“ 2017 m. gruodžio 12 d. sudarytą darbo sutartį Nr. VLD 170912-11 (toliau – Darbo sutartis), kuria pareiškėjas priimamas į darbą iki 2018-09-26 suvirintojo pareigoms. Departamentas 2018 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Klaipėdos AVPK Migracijos skyrių dėl Bendrovės įvertinimo, prašydamas patikrinti, kokiuose statybų objektuose dirba Bendrovėje dirbantys užsieniečiai, kiek šios Bendrovės darbuotojų (užsieniečių) dirba; patikrinti Bendrovės patalpas adresu Taikos g. 141C-6, Klaipėda. Departamentas, gavęs Klaipėdos AVPK Migracijos skyriaus specialistų pranešimus bei įvertinęs pateiktus duomenis, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi. Sprendime Departamentas konstatavo, kad Bendrovė vykdo laikinojo įdarbinimo agentūrų veiklą, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kadangi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbą Bendrovėje.

14.       Teismas kilusiam ginčui taikė Įstatymo 40, 44 ir 58 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, sprendė, kad įstatymų leidėjas leidimo laikinai gyventi užsieniečiui aptariamu pagrindu (pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą) išdavimą sieja su sąlyga, kad užsienietis dirbs toje įmonėje, su kuria sudaryta darbo sutartis pagal jo turimą kvalifikaciją ir kuri įsipareigoja jį įdarbinti ne trumpesniu nei nurodyta terminu (6 mėnesių laikotarpiui). Teismas nurodė, kad vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas iš tiesų ketino dirbti Bendrovėje pagal jo turimą suvirintojo profesinę kvalifikaciją, taip pat, ar darbdavys turėjo galimybę jam tokį darbą suteikti.

15.       Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sutiko su Departamento išvada, kad Bendrovė iš esmės vykdė laikino įdarbinimo agentūrų veiklą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi turėjo ne tik formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Šiuo atveju byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas realiai dirbo UAB „Vladneta“ pagal Lietuvos darbo rinkoje trūkstamą suvirintojo kvalifikaciją. Departamentas UAB „Vladneta“ patikrinimo metu nustatė, jog Bendrovėje nėra patalpų ar objektų, kuriuose dirbtų suvirintojai, įmonė turi tik biuro patalpas. Azerbaidžano Respublikos piliečiai, kurie įdarbinti kaip trūkstamų profesijų atstovai, faktiškai dirbo kitose įmonėse, o gaudami nacionalines vizas įmonėje dirbantys užsieniečiai nurodė, jog juos kviečianti dirbti įmonė yra UAB „Weldgroup“, o ne UAB „Vladneta“. 

16.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Rangos sutarties vertinimo, nes iš jos sąlygų matyti, kad atlikti darbai priimami pagal darbų priėmimo perdavimo aktą, tačiau darbų apimtys yra nustatomos ne pagal UAB „Vladneta“ kaip rangovo atliekamą darbą, o pagal valandos įkainį UAB „Vladneta“ darbuotojui. Dėl minėtų priežasčių teismas sprendė, kad pareiškėjo darbo pobūdis labiau atitiko Darbo kodekso 72 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą laikinos darbo sutarties sąvoką, kai susitariama dėl tam tikrą laiką atliekamo laikino darbuotojo darbo pas laikiną darbdavį, jo naudai ir jam prižiūrint bei vadovaujant. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbinamas ne tiesioginiam darbui šioje įmonėje, bet laikinam įdarbinimui kitose įmonėse, toks pareiškėjo įdarbinimas neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

17.       Teismas pripažino, kad atsakovas pažeidė terminą Sprendimui priimti, tačiau vien ši aplinkybė nėra esminis procedūrinis pažeidimas, sudarantis pagrindą ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Departamento surinkti duomenys paneigė pareiškėjo teiginius dėl suvirintojo darbo Bendrovėje, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kilo nelegalios migracijos grėsmė, kas taip pat sudarė pagrindą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

 

III.

 

18.       Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19.       Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai nustatė UAB „Vladneta“ veiklą, taip pat pareiškėjo darbą pagal suvirintojo kvalifikaciją UAB „Vladneta“, teigdami, jog ši bendrovė yra laikino įdarbinimo įmonė. Oficialiuose registruose aiškiai nurodyta, kad Bendrovė vykdo mechaninio apdirbimo veiklą. Aplinkybę, kad pareiškėjas dirba Bendrovėje suvirintoju patvirtina tai, kad jam darbo užmokestį moka būtent bendrovė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) pažyma, kurioje užfiksuota, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbo nuo 2017 m. spalio 5 d.

20.       Departamentas patikrinimų metu Bendrovės direktoriaus neklausė, ar įmonė turi gamybinių patalpų, todėl, nepagrįsta išvada, kad Bendrovė jokių patalpų, kurioje dirbtų suvirintojai, neturi. Bendrovė nuo 2018 m. gegužės 1 d. buvo sudariusi preliminarią gamybinių patalpų nuomos sutartį, pagal kurią įsipareigojo naudoti išsinuomotas patalpas suvirinimo, montavimo ir metalo apdirbimo veiklai vykdyti. Kita vertus, aplinkybė dėl gamybinių patalpų turėjimo nepaneigia fakto, kad Bendrovė vykdo mechaninio apdirbimo veiklą (256200 kodas pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių).

21.       Teismas nesigilino į pareiškėjo kvietimo dirbti būtent UAB „Vladneta“, o ne UAB „Weldgroup“, su kuria Bendrovė sudariusi subrangos sutartį, aplinkybes. Šiuo atveju UAB „Vladneta“ įsipareigoja tinkamai apgyvendinti užsienietį visą vizos galiojimo laikotarpį, įdarbinti jį pagal darbo sutartį, mokėti atlyginimą, prireikus kompensuoti grįžimo išlaidas. Visus šituos įsipareigojimus UAB „Vladneta“ nurodė savo tarpininkavimo rašte. UAB „Weldgroup“ kaip kviečiant įmonė buvo nurodyta dėl techninės klaidos, kurią padarė Azerbaidžano Respublikos piliečiai arba jiems paraiškas padėję pildyti asmenys paraiškose vizai gauti nurodydami ne tą kviečiančią įmonę.

22.       Teismas neteisingai aiškino Rangos sutarties turinį nurodydamas, kad atlyginimo už suteiktas paslaugas apskaičiavimo kriterijus yra išdirbto darbo valandinis įkainis. Šioje sutartyje minimas ne valandinis atlygis, o atlygis pagal technologines valandas, kuris suprantamas kaip laikas, reikalingas gaminiui pagaminti. Bendrovė veda savo darbuotojų mėnesinę darbo laiko apskaitą, šiuos įrodymus buvo pateikusi atsakovui. Visos šios faktinės aplinkybės paneigia teismo poziciją, jog darbų apimtys yra nustatomos ne pagal UAB „Vladneta“ kaip rangovo atliekamą darbą.

23.       Bendrovė neturi savo internetinio tinklapio, kur siūlytų ar reklamuotųsi apie darbuotojų paiešką bei personalo nuomą. Tuo tarpu laikino įdarbinimo agentūros tokius internetinius tinklapius turi. Bendrovei už skirtingus laikotarpius buvo pervedamos skirtingos pinigų sumos už atliktus rangos darbus, tuo tarpu laikinojo įdarbinimo įmonės už paslaugų suteikimą gauną vienkartinį fiksuotą mokestį arba mokamos fiksuotos vienodos periodinės įmokos.

24.       Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo darbo pobūdis atitiko laikinąjį įdarbinimą. Laikinojo įdarbinimo atveju laikinojo darbuotojo darbą prižiūri ir jam vadovauja laikinojo darbo naudotojas. Pareiškėjo darbą prižiūrėjo ir jam vadovavo UAB „Vladneta“ dirbantis ir su ja darbo sutartį pasirašęs darbų prižiūrėtojas A. B. (A. B.) kuris yra tiesioginis UAB „Vladneta“ darbuotojų darbų vadovas.

25.       Teismas priimdamas sprendimą išimtinai vadovavosi atsakovo pateiktais įrodymais, neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo bei trečiojo asmens pateiktų įrodymų ir tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56, 80, 86, 87 straipsnių nuostatas.

26.       Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

27.        Departamentas nurodė iš esmės tas pačias, kaip ir atsiliepime į skundą, Sprendimo priėmimo priežastis, papildė savo argumentus tuo, kad formalūs Bendrovės veiklos ir sudarytų sutarčių požymiai nepaneigia Sprendimo išvados apie Bendrovės laikinojo įdarbinimo įmonės veiklą. Ir Departamentas, ir teismas vertino bylos faktines aplinkybes, atsižvelgiant į susiklosčiusių santykių esmę, o ne formą, kurią apeliaciniame skunde akcentuoja pareiškėjas.

28.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vladneta“ atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

29.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo Azerbaidžiano Respublikos piliečiui A. A. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respblikoje.

30.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

31.       Byloje nustatyta, kad UAB „Vladneta“ direktorius pareiškėjo vardu pateikė prašymą išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Vladnetapagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų Lietuvos Respublikoje trūksta, sąrašą (suvirintoju), t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

32.       Įstatymo

(redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (ir užsienietis atitinka kitas šiame punkte nurodytas sąlygas); b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

33.       Nurodytame teisiniame reglamentavime vienareikšmiškai įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje būtent pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje, ir vykdys darbo funkcijas pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

34.       Nagrinėjamu atveju ginčijamas Departamento Sprendimas (I t., b. l. 8–11) yra priimtas nustačius, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbą UAB „Vladneta(Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas), pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatytme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

35.       Apeliacineme skunde pareiškėjas akcentuoja, kad jį darbui kvietusi UAB „Vladneta“ ir formaliai, ir faktiškai nevykdo įdarbinimo veiklos, jis dirbo būtent šioje bendrovėje, kuri užsiima mechaninio apdirbimo veikla, t. y. teikia metalo suvirinimo, apdirbimo paslaugas. Santykiuose su kitais ūkio subjektais minėta bendrovė veikia kaip rangovas, ji moka pareiškėjui darbo užmokestį. Pareiškėjo darbo santykių egzistavimą pilnai pagrindžia teisės aktų reikalavimus atitinkantys dokumentai ir kiti įrodymai, susiję su darbo užmokesčio sumokėjimu, darbo proceso organizavimu ir sauga, taip pat ir Bendrovės vykdomos veiklos pobūdį pagrindžianti Rangos sutartis.

36.       Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jiems pritaria ir skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

37.       Šioje byloje ginčas kilo, ar pareiškėjas faktiškai dirbo jį kvietusioje Bendrovėje, o pastaroji ar faktiškai pati vykdė tokią ūkinę-komercinę veiklą, kuriai būtini pareiškėjo turimos profesinės kvalifikacijos specialistai (t. y. suvirintojai).

38.       Teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „Vladneta“ savo įstatuose (I t., b. l. 97–102) kaip ūkinės-komercinės veiklos rūšį, be kitų veiklos krypčių, buvo nurodžiusi mechaninį apdirbimą. Pažymėtina, kad Bendrovė įstatuose yra nurodžiusi 99 skirtingas veiklos rūšis. Kita vertus, teisės aktai pelno siekiančiam juridiniam asmeniui nedraudžia užsiimti jo įstatuose nenurodyta ūkine veikla, jeigu ji nelicencijuojama ar jos vykdymui teisės aktais nėra nustatyti specifiniai reikalavimai ir apribojimai. Tai reiškia, kad šiuo atveju, sprendžiant dėl Bendrovės faktiškai vykdytos veiklos rūšies, jos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos rūšys, kurias įmonė galbūt vykdo (ketina vykdyti), lemiamos reikšmės neturi. Kilusio ginčo kontekste teisiškai nereikšmingi ir duomenys apie Bendrovės veiklos rūšį, kurią ji deklaruoja kompetetingiems viešojo administravimo subjektams Bendrovės apmokestinimo ir mokesčių administravimo tikslais. Kaip teisingai konstatavo teismas, buvo svarbu nustatyti, kokia veikla faktiškai užsiima UAB „Vladneta, neapsiribojant vien Bendrovės dokumentuose nurodytų duomenų vertinimu.

39.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento surinktą medžiagą (I t., b. l. 78, 82–84) kitų rašytinių įrodymų (be kita ko, ir pareiškėjo Darbo sutarties, su UAB „Peikko Lietuva“ sudarytos Rangos sutarties) kontekste, daro išvadą, kad UAB „Vladneta“ įstatuose nurodytos metalo gamybos ar panašaus pobūdžio veiklos pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi vertinimo laikotarpiu nevykdė. Byloje esančių rašytinių įrodymų ir Migracijos skyriaus patikrinimo metu užfiksuotų duomenų visuma nepaneigia Departamento išvados, kad UAB „Vladneta“ pareiškėją įdarbino turint tikslą jo darbo funkcijas nukreipti ne UAB „Vladneta“, kaip gamybą vykdančio ir pelno siekiančio ūkio subjekto naudai, o kitos bendrovės, t. y. UAB „Peikko Lietuva“, vykdomos gamybinės veiklos naudai, t. y. aprūpino užsienietį darbu pagal turimą kvalifikaciją kitoje įmonėje.

40.       Nors pareiškėjas akcentuoja, kad Rangos sutartis patvirtina UAB „Vladneta“ vykdytą suvirinimo paslaugų teikimo veiklą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai suteikia itin didelę svarbą šiam įrodymui, kaip vienareikšmiškai patvirtinančiam UAB „Vladneta“ vykdytos veiklos pobūdį. Kaip jau buvo nurodyta, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas  tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, Rangos sutarties sudarymas su UAB „Peikko Lietuva“, nepaneigia išvados, kad UAB „Vladneta“ pareiškėją įdarbino ne savo, kaip darbdavio, reikmėms, o siekdama atlygintinai suteikti atitinkamos profesijos darbininką kitai įmonei. Iš šios sutarties turinio neįmanoma nustatyti, kokio pobūdžio ir kokios apimties suvirinimo darbus užsakovo naudai įsipareigojo atlikti Bendrovė, t. y. nėra aiškus sutarties dalykas, kuris laikytinas esminiu rangos sutarties elementu. Rangos sutarties vykdymas neforminamas tokia jos vykdymo dokumentacija (pvz., užsakymais, specifikacijomis, suderinimo, priėmimo perdavimo dokumentais), kurioje būtų pakankamai detalizuotas ir aiškus užsakovo naudai atliekamų suvirinimo darbų pobūdis, apimtis, kokybės ir kiti techniniai reikalavimai, atlikimo terminai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Rangos sutartis nepagrindžia UAB „Vladneta“ deklaruotos mechaninio apdirbimo veiklos faktinio vykdymo.

41.       Tai, kad byloje esančius įrodymus teismas vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad teismas jų nevertino ir dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

42.       Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymų, kurių nebuvo pateikęs nei Departamentui, nei pirmosios instancijos teismui – UAB „Vladneta banko sąskaitos išrašą, sąskaitas faktūras, darbų atlikimo aktus, priėmimo perdavimo aktus (I t., b. l. 171–194).

43.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas (jo atstovas), teikdamas naujus duomenis, nepagrindė, kodėl šie duomenys negalėjo būti pateikti ankščiau, t. y. Departamentui ar bent pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam šią bylą, arba kodėl būtinybė pateikti šiuos duomenis iškilo tik dabar. Didžioji dalis su apeliaciniu skundu teiktų įrodymų surašyti iki 2018 m. rugsėjo 26 d. (Liteko duomenimis, teismo posėdis Vilniaus apygardos administraciniame teisme vyko 2018 m. rugsėjo 26 d.), šių dokumentų sudarytoja yra UAB „Vladneta“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo visas galimybes šiuos įrodymus pateikti bent jau pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė, teismo posėdžio metu nereiškė tokio pobūdžio prašymų. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šių naujų pateiktų duomenų, kurie nebuvo vertinti net pirmosios instancijos teisme, vertinti apeliacinio proceso stadijoje neturi pagrindo.

44.       Pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad kvietusi įsidarbinti pareiškėją Bendrovė pati vykdo tokio pobūdžio veiklą, kurioje būtų reikalinga pareiškėjo turima profesinė kvalifikacija. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl Sprendimo neteisėtumo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 ir 14 punktų prasme argumentų nenurodė, teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Bent vieno Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose nurodytų pagrindų pakanka atsisakyti užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

45.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

46.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą netenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

 

 

        Artūras Drigotas

 

 

        Dalia Višinskienė


Paminėta tekste:
  • A-1730-858/2018