Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-264-2006].doc
Bylos nr.: 3K-3-264/2006
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                           

Civilinė byla Nr. 3K-3-264/2006

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 26.6(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. balandžio 10 d.

Vilnius

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal A. Č. ieškinį atsakovėms L. Š. , O. A. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

              Ieškovas A. Č. prašė teismo pripažinti, kad atsakovių L. Š. ir O. A. 2002 m. sausio 14 d. pareiškime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui paskleistos žinios apie jį, t. y. kad jis: 1) persekioja L. Š. , kad ši neįsidarbintų kitur; 2) tikrino, ar L. Š. savo namuose nėra sušukavusi kokio nors savo giminaičio ar draugės; 3) grasino L. Š. smurtu; 4) L. Š. pasakė, kad visi teismai dabar darys tai, ko pageidaus A. Č.; 5) L. Š. sakė, kad pasinaudos savo ryšiais Seime, teismuose ir pasieks, kad byla vėl būtų atidedama, siuntinėjama iš vienos teismų pakopos atgal į kitą; 6) pagrasino „atleisti iš darbo“ tyrimą atlikusius pareigūnus, Darbo inspekcija paskubėjo atsiprašyti, kad tyrė situaciją, kada ginčas nagrinėjamas teisme; 7) A. Č. ir D. T. naudoja savo įtaką savanaudiškais tikslais; neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovių solidariai 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovių 2002 m. sausio 14 d. pareiškimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui yra teismo dokumentas, nes iš pareiškimo rezoliucijos matyti, kad jis buvo nukreiptas kasacinę bylą nagrinėjantiems teisėjams, įsiūtas į bylą, todėl atsakovės už šiame pareiškime paskelbtus duomenis neatsako (CK 2.24 straipsnio 9 dalis). Be to, nenustatytas žinių paskleidimo faktas, nes pareiškimą skaitė bylą nagrinėję pareigūnai, o ne tretieji asmenys. Ieškovas be pagrindo teiginius, kad jis: 1) persekioja L. Š., jog ši neįsidarbintų kitur, ir 2) tikrino, ar L. Š. savo namuose nėra sušukavusi kokio nors savo giminaičio ar draugės – suasmenino. Atsakovės pareiškime nurodė, kad jautė spaudimą iš atsakovo - UAB „Gabija“. Atsakovė L. Š. pareiškime neįvardijo, kad jai grasino ieškovas, o nurodė, kad prasidėjo grasinimai. Kituose pareiškimo teiginiuose taip pat nenurodyta, jog ieškovas konkrečiai ką nors pasakė; atsakovės nurodė, kad jaučia nuolatinę įtampą dėl ieškovo galimų veiksmų, taip pat nuogąstavimus, baimę, kad ieškovas veiks, darys įtaką teisėjams, taigi jos padarė išvadas, t. y. išreiškė nuomonę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, teigdamas, kad patyrė dvasinius išgyvenimus, nurodė, kad jo savijautai turėjo įtakos visų bylų nagrinėjimas, t. y. nenurodė, kad vien dėl šio pareiškimo jis patyrė dvasinius išgyvenimus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 12 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimą, ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad šis pareiškimas laikytinas bylos dokumentu - sąžiningu atsakovių kreipimusi į valstybės pareigūną, siekiant įgyvendinti savo teises į nešališką teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. l ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas A. Č. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį patenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl CK 2.24 straipsnio 9 dalies taikymo. Teismai nepagrįstai atsakovių pareiškimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui traktavo kaip teismo dokumentą. Proceso metu naudojami (priimami) procesiniai dokumentai skirstomi į dvi grupes: į byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo procesinius dokumentus (CPK 110, 116 straipsniai). Kiekvienas į bylą pateikiamas procesinis dokumentas turi sukelti tam tikras procesines teisines pasekmes ir turi būti adresuotas ne teismo pirmininkui, o tiesiogiai bylą nagrinėjantiems teisėjams. Pateikiant pareiškimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, nebuvo siekiama procesinių tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“).

2. Kasatoriaus teigimu, informacijos paskleidimu tretiesiems asmenims nelaikytinas sąžiningas kreipimasis į kompetentingą pareigūną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“). Teismai pažeidė tikimybių pusiausvyros principą, nes byloje yra nustatyta pakankamai faktinių aplinkybių, kad atsakovių kreipimasis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką būtų pripažintas nesąžiningu (CPK 176 straipsnis). Byloje nustatyta, jog atsakovių pareiškimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui pateiktas būtent tuo metu, kai bylos nagrinėjimas jau buvo paskirtas ir sudaryta bylą nagrinėsianti teisėjų kolegija. Proceso šalys savo poziciją dėl ginčo pareiškia CPK nustatyta tvarka, t. y. atitinkamai - kasaciniu skundu ir atsiliepimu į kasacinį skundą. Pareiškimas taip pat negali būti laikomas byloje teikiamu rašytiniu pasisakymu, nes jis buvo teikiamas ne į bylą, o adresuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, siekiant sudaryti neigiamą nuomonę apie kasatorių. Kasatoriaus nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas laikytinas trečiuoju asmeniu nurodytoje civilinėje byloje; jis neįgaliotas nagrinėti skundus dėl korupcijos ar asmens terorizavimo, dėl grasinimo nužudyti ar kt.

3. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad prašomi paneigti atsakovių teiginiai yra nesusiję su kasatoriumi. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ nereikalaujama, kad paskleidžiant žinias būtų konkrečiai nurodomi asmens vardas ir pavardė. Pakanka, kad pagal nurodytus požymius kiti asmenys atpažintų asmenį, apie kurį rašoma.

4. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės pareiškime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui išreiškė savo nuomonę. Akivaizdu, jog atsakovės pareiškime teigia apie konkrečius faktus, tariamai kasatoriaus pasakytus žodžius, atliktus bei planuojamus atlikti veiksmus, todėl tokie teiginiai negali būti traktuojami kaip nuomonė, nes teigiama apie praeityje įvykusius įvykius ir faktus, kurie neatitinka tikrovės, žemina kasatoriaus garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“). Be to, teismai net nepasisakė dėl procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių atitikties tikrovei bei jų žeminančio pobūdžio, nesprendė civilinės atsakomybės klausimų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės L. Š. ir O. A. prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko negalima laikyti pašaliniu trečiuoju asmeniu, kuriam tariamai paskelbti duomenys, nes jis, paskirdamas bylą posėdžiui ir sudarydamas kolegiją, faktiškai susipažįsta su visomis bylomis. Jau pats pareiškimo buvimo civilinėje byloje faktas parodo, kad pareiškimas tiesiogiai susijęs su nagrinėjama byla ir yra jos dokumentas. Šiuo atveju buvo kreiptasi į pareigūną, turintį valstybinės valdžios įgaliojimus ir galintį užtikrinti teisingumą byloje, teisės į nešališką, operatyvų teismą įgyvendinimą (Teismų įstatymo 5, 41 straipsniai). Pareiškimo turinys patvirtina, kad atsakovės siekė, jog teismas objektyviai, operatyviai, nešališkai ir sąžiningai išnagrinėtų bylą; buvo pasinaudota šalių teise teikti teismui pareiškimus, prašymus. Šis dokumentas laikytinas sąžiningu kreipimusi į valstybės pareigūną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 4 punktas). Būsimuoju laiku, tariamąja nuosaka išreikšti nuogąstavimai negali būti vertinami kaip praeities konkretūs faktai, duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 7 punktas). Ieškovas neįrodė padarytos žalos.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Teismų nustatytos aplinkybės

 

              Atsakovių 2002 m. sausio 14 d. pareiškimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui yra teismo dokumentas, nes iš jo rezoliucijos matyti, kad šis pareiškimas buvo nukreiptas kasacinę bylą nagrinėjantiems teisėjams, įsiūtas į bylą, todėl atsakovės už šiame pareiškime paskelbtus duomenis neatsako (CK 2.24 straipsnio 9 dalis). Be to, šiuo atveju nebuvo žinių paskleidimo fakto, nes pareiškimą skaitė bylą nagrinėję teismo pareigūnai. Ieškovas nepagrįstai priskyrė savo asmeniui atsakovių pareiškime nurodytus teiginius, kad: 1) persekioja L. Š., jog ši neįsidarbintų kitur ir 2) tikrino, ar L. Š. savo namuose nėra sušukavusi kokio nors savo giminaičio ar draugės. Atsakovė L. Š. pareiškime neįvardijo, kad jai grasino būtent ieškovas. Pareiškime atsakovės nurodė, kad jaučia nuolatinę įtampą dėl ieškovo galimų veiksmų, nuogąstavimus, baimę, kad ieškovas veiks, darys įtaką teisėjams, taigi jos padarė išvadas, t. y. išreiškė savo nuomonę.

 

V. Kasacinio teismo argumentai

 

Kasatorius akcentuoja netinkamą CK 2.24 straipsnio taikymą šioje byloje, tačiau kolegija sprendžia, kad byla iš esmės yra išspręsta teisingai, ir nėra pagrindo naikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus.

CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Nagrinėjamos bylos atveju ypač aktualus asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimo nustatymo klausimas.

Atsakovės, būdamos ieškovėmis anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2749/2002, pateikė kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. birželio 18 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 1 d. nutarties, kuria buvo panaikintas minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; atsakovės prašė kasacinio teismo priimti naują sprendimą. Be to, atsakovės 2002 m. sausio 14 d. pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui pareiškimą, kuriame suformulavo savo prašymą išspręsti kilusį ginčą iš esmės, t. y. priimti galutinį sprendimą, nes, jų manymu, byla nepagrįstai apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Šiame pareiškime atsakovės išdėstė savo prašymo pagrįstumą, jų nuomone, patvirtinančius argumentus, kurių dalį ieškovas prašė pripažinti žiniomis, neatitinkančiomis tikrovės ir žeminančiomis jo garbę ir orumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 11 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko kompetenciją, 3 dalies 6 punkte yra nustatyta, kad pirmininkas nagrinėja skundus, prašymus ir kitokius raštus bei skirsto juos Teismo struktūriniams padaliniams. Taigi atsakovės turėjo teisinį pagrindą kreiptis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką, įgyvendindamos savo teises bei teisėtus interesus. Atsakovės, kreipdamosis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką su pareiškimu, įgyvendino savo teisę, faktiškai užfiksuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 11 straipsnio 3 dalies 6 punkte. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomu pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. D. , bylos Nr. 3K-3-56/2004). Byloje nėra duomenų, kad 2002 m. sausio 14 d. pareiškimo turinys būtų paskleistas tretiesiems asmenims, t. y. asmenims, nesusijusiems su pareiškimo nagrinėjimu, todėl teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovių pareiškimo turinys tapo žinomas trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 4 punkto 2 papunktis).

Kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamos bylos atveju svarbu nustatyti, ar atsakovių kreipimasis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką buvo sąžiningas, tačiau sprendžia, kad atsakovės šio reikalavimo nepažeidė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 4 punkto 3, 4 papunkčiai). Pagal teismų formuojamą praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad ,,įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių”. Todėl teisėjas, nagrinėdamas bylą, kurioje teigiama, kad žinios yra paskleistos kreipimesi (pareiškime) į valstybės (savivaldybės) pareigūnus dėl jų kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo, turi spręsti, ar pareiškimas buvo sąžiningas, pagrįstas ir nepažeidė kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Nustačius, kad asmuo turėjo pagrindą kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją (pareigūną) siekdamas apginti savo teises ar teisėtus interesus, ieškinys turi būti atmetamas, nesant teisės pažeidimo – žinių paskleidimo. Tais atvejais, kai teismas nustato, kad toks kreipimasis yra nesąžiningas (melagingas) ir asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, peržengia šių teisių įgyvendinimo ribas ir pažeidžia kitų asmenų teises bei laisves, nukentėjusio asmens teisės yra ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. S. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 4 punkto 3 papunktis). Kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, ir atsakovių 2002 m. sausio 14 d. pareiškimo turinį, konstatuoja, kad atsakovių kreipimasis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką laikytinas sąžiningu kreipimusi, siekiant apginti savo teises bei teisėtus interesus. Atsakovės 2002 m. sausio 14 d. pareiškime akcentuoja nepagrįstai užsitęsusį, jų nuomone, bylos nagrinėjimą (pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui) ir, minėta, dėsto savo argumentus, susijusius su jų nuogąstavimais ir abejonėmis dėl užsitęsusio teismo proceso, t. y. savo nuomonę dėl šio fakto priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 7 punkto 2 papunktis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio civilines bylas, yra nurodęs, kad „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. S. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2003). Taigi 2002 m. sausio 14 d. pareiškime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui atsakovių teiginiai, susiję su jų nuogąstavimais ir abejonėmis dėl užsitęsusio teismo proceso, dėl ieškovo galimų veiksmų ir įtakos, siekiant paveikti teismo procesą, nelaikytini savo teisių ir laisvių įgyvendinimo ribų peržengimu ir ieškovo teisių ir laisvių pažeidimu, t. y. nesąžiningu (melagingu) kreipimusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Kita dalis prašomų pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir žeminančių ieškovo garbę ir orumą teiginių, t. y. kad persekioja L. Š. , jog ši neįsidarbintų kitur, ir tikrino, ar L. Š. savo namuose nėra sušukavusi kokio nors savo giminaičio ar draugės, kaip teisingai nustatė teismai, nesusiję su ieškovo asmeniu, nes pareiškime nurodomas atsakovas civilinėje byloje Nr. 2-2749/2002 – UAB „Gabija“. Taip pat pareiškime nenurodoma, kad atsakovėms grasino konkrečiai ieškovas ir kad būtent jis L. Š. pasakė, kad visi teismai dabar darys tai, ko pageidaus A. Č.

Taigi kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, kad atsakovės 2002 m. sausio 14 d. pareiškimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nepaskleidė ieškovo garbę ir orumą žeminančių žinių. Nenustačius žinių paskleidimo fakto, nėra teisinio pagrindo nustatinėti žinių pobūdžio (žeminančios, atitinkančios tikrovę), nes asmens garbės ir orumo pažeidimas yra atitinkamo pobūdžio žinių paskleidimas. Dėl to kolegija sprendžia, kad kiti kasacinio skundo argumentai yra neaktualūs nagrinėjamo ginčo atveju, ir dėl jų nepasisako.

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ( CPK 346 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

              Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistus.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                              Pranas Žeimys

 

 

                                                                                                                                            Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                                Juozas Šerkšnas