Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-343-2013].doc
Bylos nr.: 3K-3-343/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
AS Reverta" (buvęs AS "Parex banka") 112021619 atsakovas
AB "Citadele" bankas atsakovas
"Jurtinga" 141331161 tretysis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.3. Civilinių teisių objektai, jų rūšys:
2.1.3.3. Vertybiniai popieriai:
2.1.3.3.1. Piniginiai vertybiniai popieriai:
2.5. Prievolių teisė
2.5.1. Prievolės:
2.5.1.4. Prievolių vykdymas
2.5.1.5. Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.5.2. Prievolių įvykdymo užtikrinimas:
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.1. Žyminis mokestis:
3.1.7.1.2. Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.18. Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės
3.3.1.22. Kiti su apeliacija susiję klausimai

Civilinė byla Nr. 3K-3-343/2013

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-01143-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.1; 36; 99.1 (S)

 

 

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AS „Reverta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių G. Ž. ir Z. D. ieškinį atsakovams AS „Parex banka“ (dabar – AS „Reverta“), akcinei bendrovei Citadele bankui dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: notarė Dalia Štaupienė, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Jurtinga“.

 

              Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

2007 m. gegužės 21 d. AS Parex banko Klaipėdos filialas ir UAB ,,Jurtinga“, atstovaujama direktorės G. Ž., pasirašė kreditavimo sutartį, pagal kurią bendrovei buvo suteiktas 2 400 000 Lt kreditas. Sutarties specialiosios dalies 4 dalyje buvo numatyta, kad kredito grąžinimui užtikrinti iš viso bus įkeistas turtas, kurio vertė apie 3 720 000 Lt. Tą pačią dieną ieškovės G. Ž. ir Z. D., kaip fiziniai asmenys, taip pat UAB ,,Jurtinga“ pasirašė tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius po 2 400 000 Lt. Pagal sutarties specialiosios dalies 7.1 punktą bankas įsipareigojo atsisakyti visų trijų vekselių, įkeitus nekilnojamąjį turtą, nurodytą sutarties 4 dalyje, tačiau UAB ,,Jurtinga“ įkeitė ne visą numatytą įkeisti turtą per 40 dienų nuo sutarties pasirašymo. 2009 m. rugsėjo 23 d. UAB ,,Jurtinga“ iškelta bankroto byla ir joje patvirtintas 2 405 406,29 Lt banko reikalavimas. Bankas taip pat pareiškė reikalavimą ieškovėms sumokėti vekseliuose nurodytus 2 400 000 Lt, 2009 m. gruodžio 21 d. notarė D. Štaupienė išdavė vykdomuosius įrašus.

Ieškovės nurodė, kad vekseliai buvo pasirašyti bankui darant ekonominį spaudimą, banko veiksmai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes jis nepagrįstai siekia praturtėti jų sąskaita. Vekseliai, ieškovių nuomone, yra sąlyginiai, nes juose nurodytos sumos vekselio turėtojui turi būti sumokėtos tuo atveju, jei UAB ,,Jurtinga“ neįvykdys savo prievolių pagal sutartį arba jas įvykdys netinkamai, todėl toks vekselis negali būti pripažintas tinkamai įformintu vertybiniu popieriumi. Ieškovės nurodė, kad skolos išieškojimas pradėtas vykdyti pagal kredito sutartį, o ne pagal vekselį; vekseliai buvo laidavimas pagal kredito sutartį, tačiau juose nėra jokių įrašų apie tai; susitarimas dėl laidavimo įformintas atskirame dokumente, t. y. sutartyje, neatitinka Įsakomųjų paprastųjų vekselių įstatyme (toliau ĮPVĮ) 33 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų. Ieškovės neprašė ir negavo iš atsakovo paskolos, jos pagal atsakovo pasiūlytą būdą, išrašydamos vekselius, nežinojo vekselio teisinės prigimties, paskirties bei sukeliamų padarinių ir buvo atsakovo suklaidintos dėl šio dokumento savybių bei turinio reikšmės. Taip pat ieškovės nurodė, kad bankas nesilaikė ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies nustatytų terminų, todėl notarė D. Štaupienė neturėjo teisės išduoti vykdomųjų įrašų.

Ieškovės prašė pripažinti negaliojančiais jų 2007 m. gegužės 21 d. pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius; panaikinti 2009 m. gruodžio 21 d. vykdomuosius įrašus.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atme.

Teismas nustatė, kad ieškovės įsipareigojo 2009 m. lapkričio 21 d. sumokėti vekselio turėtojui po 2 400 000 Lt ir jokių sąlygų, turinčių įtakos vekselio apmokėjimui, vekseliuose nenurodyta, todėl nesutiko su ieškovių teiginiais, kad vekseliai įforminti netinkamai, nes yra sąlyginiai. Teismas pažymėjo, kad ieškovių išduoti vekseliai ir įsipareigojimas sumokėti nurodytas sumas yra savarankiška prievolė; šiuo atveju ieškovių laidavimas už jų įmonę buvo įformintas vekseliais, todėl apie tai vekseliuose nurodyti nereikėjo; atsakovė negali ir nesirengia iš visų skolininkų (UAB „Jurtinga“ ir ieškovių) gauti daugiau, nei buvo sumokėta paskola. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės neginčija laidavimo sutarčių, kurių pagrindu buvo išrašyti vekseliai. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovės nesuprato pasirašomų dokumentų esmės, priešingai, jos suprato, kad, pasirašydamos vekselius, laidavo bankui tinkamą UAB „Jurtinga“ prievolės įvykdymą pagal kredito sutartį; banko reikalavimo laiduoti pasirašant vekselius teismas nevertino kaip ekonominio spaudimo, nes bankas turėjo teisę užsitikrinti, jog skolininkė tinkamai įvykdys prisiimtus įsipareigojimus. Teismas taip pat padarė išvadą, kad vekseliai buvo pateikti apmokėti nepažeidžiant ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 31 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą ir priėmė naują – pripažino negaliojančiais ieškovių 2007 m. gegužės 21 d. išduotus paprastuosius vekselius, notarės Dalios Štaupienės 2009 m. gruodžio 21 d. išduotus vykdomuosius įrašus.

Kolegija nurodė, kad šalys pripažįsta, jog paskolos sutartyje nurodytą sumą UAB ,,Jurtinga“ gavo tik vieną kartą ir tik pagal paskolos sutartį. Vekseliuose nurodyta, kad jie negali būti apmokėti anksčiau nei 2009 m. lapkričio 21 d., ši data yra numatyta ir kaip paskolos grąžinimo terminas, taigi ieškovėms išrašant vekselius dar du kartus buvo įforminti tie patys ieškovių ir banko paskolos santykiai, t. y. šiais vekseliais nebuvo sukurtos naujos prievolės; atsakovas nepagrįstai vekselius sutapatina su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Kolegijos vertinimu, atsakovas siekė, kad vekseliais būtų laiduojama pagal kredito sutartį, tačiau juose nėra jokių įrašų, patvirtinančių tokią vekselių paskirtį; teiginys, kad ieškovių laidavimas įformintas kitame dokumente, neturi nieko bendro su vekseliais. Kolegija konstatavo, kad ieškovės vekseliuose nurodytų sumų iš banko nėra gavusios, todėl neprivalo mokėti pagal kiekvieną vekselį po 2 400 000 Lt. Vekseliuose nenurodyta, kad iš ieškovių išieškomos sumos turi neviršyti bendros gauto kredito sumos. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog prievolės įvykdymą galima užtikrinti vekseliais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, yra nurodęs, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, negali būti laikomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone. Nagrinėjamu atveju susidarė faktinė situacija, kai atsakovas reikalavo įvykdyti prievoles tiek pagal paskolos sutartį, tiek pagal tris vekselius. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovės buvo suklydusios dėl sandorio (vekselio išdavimo) esmės: jos suklydo, manydamos, jog prievolės grąžinti paskolą neįvykdymo atveju iš jų skola nebus išieškoma pagal paskolos sutartį su bendrove ir pagal vekselius kartu, taip neproporcingai suvaržant jų teises, t. y. iš esmės areštuojant keliskart didesnės vertės turtą nei reikėtų skolos sumai pagal paskolos sutartį padengti. Kolegija pripažino neturinčia teisinės reikšmės byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad skirtinguose išieškojimo procesuose pagal paskolos sutartį ir vekselius visos iš ieškovių išieškotos sumos turėjo būti skirtos tik skolai pagal paskolos sutartį padengti. Kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad ieškovės nežinojo vekselio teisinės prigimties ir paskirties bei sukeliamų padarinių, t. y. buvo banko, kuris kreditiniuose santykiuose yra stiprioji šalis, suklaidintos dėl šio dokumento savybių bei turinio reikšmės, t. y. vekselių išrašymas neatitiko jų davėjų valios.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AS „Reverta“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. sprendimą ir palikti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą nepakeistą; priteisti iš ieškovų visas kasatoriaus turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl vekselio teisinės prigimties ir funkcijų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vekselis negali būti laikomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone. Toks apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas, anot kasatoriaus, iškreipia vekselio teisinę esmę ir be pagrindo susiaurina jo, kaip vertybinio popieriaus, panaudojimą civilinėje apyvartoje tiktai kaip atsiskaitymo priemonės, nes, vadovaujantis šiuo išaiškinimu, ginčijami vekseliai galėjo būti išduoti, tik jeigu kreditavimo teisiniai santykiai būtų įtvirtinti tarp atsakovo AB „Parex banko ir ieškovių, o ne tarp atsakovo AB „Parex banko ir UAB „Jurtinga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vieningą poziciją, jog vekselis plačiąja prasme atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, t. y. vekselio davėjas vekselio turėtojui suteikia papildomą garantiją, jog skola (tai gali būti ir trečiojo asmens skola) bus grąžinta (2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, ir 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2012). Vekselis, atlikdamas prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, netampa ir negali būti prilygintas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėms, kurios įtvirtintos CK, nes vekseliui nebūdingos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių ypatybės, kaip kad laidavimo akcesoriškumas ar garantijos subsidiarumas ir kt., tačiau vekselis sukuria naują labiau formalią prievolę prievolę pagal vekselį, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į tai, ieškovių bei apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad ieškovių išduoti paprastieji neprotestuotini vekseliai, negavus juose nurodytų piniginių sumų, sukūrė nesamas prievoles ir turi būti pripažinti negaliojančiais, yra nepagrįsti.

2. Dėl sandorio, sudaryto dėl suklydimo, pripažinimo negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009, pateikė suklydimo sąvokos, įtvirtintos CK 1.90 straipsnyje, išaiškinimą: prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius; teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo; vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.90 straipsnio lingvistine analize ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama šio straipsnio taikymo ir aiškinimo praktika, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu suklydimas buvo esminis ir toks suklydimas nebuvo nulemtas pačios suklydusios sandorio šalies neapdairumo arba aplaidumo, atsižvelgiant į svarbias aplinkybessuklydusios sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir pan. Kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius, o abejodamas, turėtų gauti specialisto konsultaciją, jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai bei pats prisiima savo veiksmų neigiamus padarinius (CK 1.90 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2012). Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CK 1.90 straipsnį bei neanalizavo ir nevertino šiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių, konstatuodamas, jog ieškovės iš esmės suklydo pasirašydamos ginčijamus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, neanalizavo ir neatsižvelgė į ieškovių amžių, verslo patirtį, tai, kad jos abi sandorio dieną buvo kredito gavėjos UAB „Jurtinga akcininkės, o G. Ž. ir direktorė, kuri pasirašė bendrovės vardu kreditavimo sutartį, papildomus sandorio šalių susitarimus dėl vekselių atsisakymo sąlygų, tai, jog ieškovės pradėjo ginčyti vekselius ne iš karto, o tik kreditoriui inicijavus priverstinį skolos išieškojimą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, ar ieškovės, turėdamos abejonių dėl savo atliekamų veiksmų, kreipėsi į kompetentingus asmenis dėl teisinės konsultacijos, ar apskritai analizavo vekselių pasirašymo teisinius padarinius. Apeliacinės instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovės buvo banko suklaidintos dėl vekselių savybių bei turinio reikšmės, tačiau neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė tokią išvadą, nes byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų teikęs kokią nors melagingą informaciją ieškovėms apie vekselių pasirašymo padarinius arba atlikęs kokius nors kitus nesąžiningus veiksmus jų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą dėl suklydimo neįvertinęs visapusiškai ir objektyviai visų reikšmingų aplinkybių, pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsnius).

3. Dėl prieštaravimų pagal vekselį vekselio turėtojui. Šioje byloje reikšminga tai, kad pirmasis vekselio turėtojas AB „Parex bankas pagal 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutartį perleido ginčijamus vekselius naujajam kreditoriui kasatoriui, tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2007 m. spalio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007), vėlesnio vekselio turėtojui taikoma sąžiningumo, įgyjant vekselį, prezumpcija, kurią turi teisę paneigti skolininkas, pateikdamas įrodymus, jog vėlesnis vekselio turėtojas perėmė vekselį pagal indosamentą, žinodamas apie santykių tarp vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, trūkumus, t. y. kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, arba nebuvo pagrindo jį perleisti ir kt., tačiau, nepaisant to, įsigijo vekselį ir pateikė jį apmokėti. Teismai nenustatė jokių ĮPVĮ 19 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis ieškovės galėtų reikšti prieštaravimus kasatoriui.

4. Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškovių ieškinį kaip nepagrįstą, ieškovės savo apeliaciniame skunde neginčijo teismo argumentų dėl ieškinio atmetimo CK 1.91 straipsnio pagrindu. Ieškovių apeliacinio skundo ribos buvo aiškios ir apibrėžtos – netinkamas ĮPVĮ 19 straipsnio taikymas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovių apeliacinį skundą, peržengė ne tik apeliacinio skundo, bet ir ieškinio nagrinėjimo ribas. Skundžiamu sprendimu apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovių ieškinį ir pripažino jų išduotus vekselius negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu, nors tokio ieškinio ieškovės iš viso nebuvo pareiškusios. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi, 13 straipsnyje dispozityvumo bei 17 straipsnyje šalių lygiateisiškumo principus.

 

Atsakovas AB „Citadele“ bankas prisideda prie kasacinio skundo.

 

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės

 

Byloje nustatyta, kad 2007 m. gegužės 21 d. AS Parex banko Klaipėdos filialas ir UAB ,,Jurtinga“, atstovaujama direktorės G. Ž., pasirašė kreditavimo sutartį, pagal kurią bendrovei buvo suteiktas 2 400 000 Lt kreditas iki 2009 m. lapkričio 21 d. Sutarties specialiosios dalies 4 dalyje, pavadintoje kredito grąžinimo užtikrinimo priemonės, sutarta, kad kredito grąžinimui užtikrinti iš viso bus įkeistas turtas, kurio vertė apie 3 720 000 Lt. Tą pačią dieną ieškovės G. Ž. ir Z. D., kaip fiziniai asmenys, taip pat UAB ,,Jurtinga“ pasirašė tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius po 2 400 000 Lt. Pagal sutarties specialiosios dalies 7.1 punktą bankas įsipareigojo atsisakyti visų trijų vekselių, įkeitus visą nekilnojamąjį turtą, nurodytą sutarties 4 dalyje, tačiau faktiškai UAB ,,Jurtinga“ per 40 dienų nuo sutarties pasirašymo įkeitė ne visą numatytą įkeisti turtą, todėl bankas neatsisakė vekselių kaip kredito grąžinimo užtikrinimo priemonių ir, bendrovei nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pateikė vekselius vykdyti. 2009 m. rugsėjo 23 d. UAB ,,Jurtinga“ iškelta bankroto byla ir joje patvirtintas 2 405 406,29 Lt banko reikalavimas. G. Ž. ir Z. D. vienu iš ieškinio reikalavimų prašo pripažinti jų išduotus vekselius negaliojančiais. Apeliacinės instancijos teismas šį reikalavimą patenkino.

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Kasacinis teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007, aiškindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo nurodytas teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, t. y. nuo vėlesnių teisėtų vekselio turėtojų.

Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Minėta, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (pirmiau nurodyta nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau nurodytą kasacinę praktiką, pažymi, kad CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (netesybos, laidavimas ir kitos), kitos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos reglamentuoja šių priemonių taikymo tvarką, tačiau nurodytame CK straipsnyje išvardytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; jame nustatyta, kad sutartinė prievolė gali būti užtikrinta ir kitais sutartyje numatytais būdais. Pažymėtina, kad atskiruose įstatymuose tiesiogiai nustatyta, kad vekseliai gali būti naudojami kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją). Pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę priimti vekselius iš kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, jog vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. Taigi vekselis pagal savo universalų atsiskaitymo pobūdį gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje kaip priemonė užtikrinti prievolės, kilusios iš sandorio, kurio sukurtų teisinių santykių pagrindu buvo išduotas, įvykdymą, tačiau kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolė negali būti sutapatinama su CK šeštosios knygos penktajame skyriuje išvardytomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis ir jam netaikytinos šio skyriaus normos, nes tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, ir vekselio kaip prievolių, kilusių iš teisinių santykių, kurių pagrindu jis buvo išduotas, įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas neprieštarauja šiuo įstatymu nustatytam vekselio teisiniam reglamentavimui. Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog vekselis negali būti naudojamas kaip priemonė kitu sandoriu prisiimtos prievolės įvykdymui užtikrinti, neatitinka vekselio išdavimu sukuriamų teisinių santykių teisinio reglamentavimo ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, be kita ko, nurodė, kad išduodant vekselius kelis kartus buvo įforminti tie patys bendrovės ir banko paskolos teisiniai santykiai, vykdomas keleriopas bendrovei išduotos paskolos išieškojimas pagal paskolos sutartį ir tris vekselius. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes nagrinėjamu atveju vekseliais įforminti ne paskolos santykiai, o užtikrintas bendrovės kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamas įvykdymas. Minėta, kad vekselio kaip vertybinio popieriaus abstrakti prievolė yra savarankiška, tačiau yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Tai reiškia, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Aplinkybė, kad kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškia reikalavimus skolininkui ir vekselių davėjams, kurie užtikrino skolininko prievolės tinkamą įvykdymą, nesudaro teisinio pagrindo visus vekselius ar kelis jų pripažinti negaliojančiais, nes kreditorius, esant pažeistai teisei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys. Kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir nustato įstatymas. Jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis).

Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad paskolos sutartyje esantis įrašas apie paskolos grąžinimo užtikrinimą vekseliais neturi įtakos, nes vekseliuose turėjo būti nurodyta jų paskirtis – laidavimas už paskolą. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos vekselio sumos ar jos dalies apmokėjimas gali būti užtikrinamas laidavimu; 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje. Vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas ir apie tai turi būti pažymėta vekselyje, tačiau įstatyme nenustatyta, kad vekselyje gali ar turi būti nurodytas jo išdavimo teisinis pagrindas – sandoris, kurio prievolių tinkamas įvykdymas užtikrintas vekseliu. Tai susiję su vekselio kaip abstraktaus vienašalio sandorio prigimtimi. Minėta, kad vekselio ir sandorio, kurio prievolių įvykdymą užtikrina vekselis, teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai. Taigi išdavimo teisinis pagrindas vekselyje nenurodomas. Jis nurodomas pagrindiniame sandoryje, kurio prievolių įvykdymą užtikrina vekselis, kaip ir buvo atlikta nagrinėjamu atveju.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ekonominio spaudimo ir ieškovių suklydimo išduodant vekselius, peržengė apeliacinio skundo ribas, nes vienu iš ieškinio pagrindų buvo nurodytas ekonominis spaudimas; suklydimas ieškinio pagrindu nebuvo nurodytas. Ieškovės, pateikdamos apeliacinį skundą, šiais pagrindais pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčijo. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasatoriaus argumentais, nes, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, įstatymas draudžia peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), tačiau, nustačiusi apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl vekselių negaliojimo pirmiau aptartais pagrindais nepagrįstumą ir siekdama visapusiško bylos aplinkybių įvertinimo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio netenkino ieškinyje nurodytu ekonominio spaudimo išduoti vekselius pagrindu.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) tarpusavio derybų būdu ir laisva valia sprendžia sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti ir, jeigu sudaryti, tai kokiomis sąlygomis. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama, išskyrus atvejus, kai pareiga sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Vertimas kitą asmenį sudaryti sutartį , nesant tam teisinio pagrindo, reiškia to asmens laisvos valios ribojimą ir sudaro pagrindą kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Ieškovės, besikreipdamos į teismą, nurodė, kad vekselių pasirašymas neatitiko jų valios; bankas jas ekonomine prasme vertė pasirašyti vekselius, nes, jeigu jos nebūtų vekselių pasirašiusios, nebūtų suteikęs bendrovei kredito. Pateikta aplinkybė rodo, kad ieškovės suprato pasirašomų vekselių prigimtį ir paskirtį, t. y. suprato, kad bendrovei negrąžinus pagal sutartį gauto kredito, šį privalės grąžinti jos. Banko pageidavimas užtikrinti suteikiamo kredito grąžinimą viena ar keliomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis negali būti pripažintas ekonominiu spaudimu, nes bendrovė ir ieškovės galėjo laisvai pasirinkti sudaryti kredito sutartį banko pasiūlytomis sąlygomis, užtikrinant kredito grąžinimą vekseliais, ar ieškoti bendrovės kreditavimo kitomis (palankesnės) sąlygomis. Taigi byloje nenustatyta, kad kredito sutarties sudarymas ir (ar) vekselių išrašymas neatitiko šiuos sandorius sudariusių asmenų valios.

 

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog ginčijami vekseliai išduoti pažeidžiant Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas faktines aplinkybes iš esmės kvalifikavo tinkamai ir, taikydamas aptartas teisės normas, padarė pagrįstą išvadą, kad tenkinti ieškinio reikalavimą – pripažinti negaliojančiais ginčijamus vekselius nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino vekselio prigimtį ir paskirtį reglamentuojančias normas ir šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, todėl be teisinio pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti vekselius negaliojančiais. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria vekseliai pripažinti negaliojančiais, naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria šis ieškinio reikalavimas atmestas.

 

Dėl ieškinio reikalavimo panaikinti vekselių pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus

 

Ieškovės vienu iš ieškinio reikalavimų prašė panaikinti vykdomuosius įrašus, kuriuos pagal vekselius išdavė notarė; nurodė, kad notarė neturėjo teisės išduoti, nes vekseliai buvo pateikti apmokėti pažeidus įstatymo nustatytą terminą (ĮPVĮ 40 straipsnis). Tokius pat argumentus dėl vykdomųjų įrašų panaikinimo ieškovės nurodė ir apeliaciniu skundu ginčydamos pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys visa apimtimi atmestas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą ir pripažindamas vekselius negaliojančiais, nurodė, kad vykdomieji įrašai naikintini dėl to, jog neteisėti ir negalioja vekseliai, tačiau netyrė ir nevertino vykdomųjų įrašų teisėtumo pagal ieškinio ir apeliacinio skundo pagrindu nurodytas aplinkybes. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinti vykdomieji įrašai, naikintina, ir ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Grąžinant dalį bylos nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, taip pat naikintina, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ginčą dėl vekselių pripažino neturtiniu ginču. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ginčas dėl sandorio yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių padarin. Reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas turtiniu ir įkainotinu, nes, atmetus tokį reikalavimą, ieškovui liktų turtinė pareiga, o ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimu būtų panaikinta atsakovo turtinė reikalavimo teisė ir dėl to atsakovas patirtų turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-350/2009).

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovių reikalavimus vertino kaip neturtinius ir grąžino joms už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio dalį.

Kasaciniame teisme patirta 79,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų patyrė ir kasatorius. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti dalį bylos nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 362 straipsniu,

             

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. sprendimą.

Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovių reikalavimas pripažinti negaliojančiais 2007 m. gegužės 21 d. G. Ž. ir Z. D. pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius dėl 2 400 000 Lt.

Bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo panaikinti 2009 m. gruodžio 21 d. notarės D. Štaupienės vykdomuosius įrašus Nr. 1-14537 ir Nr. 1-14536 ir bylinėjimosi išlaidų perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                              Egidijus Laužikas

 

 

                                                                                                                                            Juozas Šerkšnas

 

 

                                                                                                                                            Vincas Verseckas


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.90 str. Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu
  • CPK
  • CK1 1.105 str. Vekselis
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 5 str. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK6 6.156 str. Sutarties laisvės principas
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu