Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-05-22][nuasmeninta nutartis byloje][P-60-602-2015].docx
Bylos nr.: P-60-602/2015
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 188659752 atsakovas
UAB "Vilniaus taksi plius" 125448464 pareiškėjas
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 188728821 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.5. Mokesčių bylos
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.9. Mokestiniai ginčai
1.9.2. Pelno mokestis
1.9.2.1. Pelno mokesčio objektas
1.9.2.1.2. Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas
1.9.2.3. Kiti su pelno mokesčiu susiję klausimai
1.9.3. Pridėtinės vertės mokestis:
1.9.3.2. Apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu momentas ir apmokestinamoji vertė
1.9.8. Mokesčio apskaičiavimas
1.9.8.2. Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą
1.9.10. Kiti iš mokestinių ginčų kylantys klausimai
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3.21. Teismo sprendimas
3.27. Proceso atnaujinimas administracinėje byloje
3.27.3. Naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės
3.27.13. Vienodos administracinių teismų praktikos formavimas

Administracinė byla Nr. P-60-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03063-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.13

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2015 m. gegužės 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus taksi plius“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus taksi plius“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus taksi plius“ (toliau – ir UAB „Vilniaus taksi plius“, pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–11) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 15–26) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. S-193(7-177/2012) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 69-135 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-79 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas).

Pareiškėjas, pasisakydamas dėl patikrinimo akto, paaiškino, kad 2008 m. sausio 1 d. buvo pradėtas mokestinis patikrinimas, kuris baigtas 2012 m. kovo 1 d. (pratęstas nuo 2011 m. spalio 8 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d., nuo 2011 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. sausio 31 d. ir nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d.). Pavedime atlikti mokestinį patikrinimą konkretus patikrinimo laikotarpis nenurodytas, tačiau jis nurodytas patikrinimo akte (nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.), taip pat nurodyta ir patikrinimo apimtis (pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) bei pelno mokestis). Akcentavo, jog iš kitų UAB „Vilniaus taksi plius“ esančių dokumentų akivaizdu, kad mokestinis patikrinimas yra 2010 m. spalio 5 d. pradėto mokestinio tyrimo tęsinys. Kaip matyti iš UAB „Vilniaus taksi plius“ esančių dokumentų poėmio aktų, mokestinį patikrinimą atlikę specialistai dokumentus iš UAB „Vilniaus taksi plius“ ėmė daug kartų, taigi mokesčių administratoriui buvo suteikta visa maksimaliai galima medžiaga, kad jis galėtų patikrinti, ar UAB „Vilniaus taksi plius“ tinkamai tvarko apskaitą, bendradarbiauja su VMI, saugo veiklos dokumentus bei vykdo pareigą apskaičiuoti ir sumokėti apskaičiuotus mokesčius. Kartu atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog UAB „Vilniaus taksi plius“ tinkamai vykdo pareigą bendradarbiauti su VMI, nurodyta ir Vilniaus AVMI 2012 m. kovo 1 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-07-77-5, kuriame pažymėta, kad mokestinio patikrinimo metu UAB „Vilniaus taksi plius“ geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, vykdė jo nurodymus ir netrukdė įgyvendinti VMI savo teisių bei teikė mokesčių administratoriui reikiamus buhalterinės apskaitos dokumentus, registrus ir ataskaitas. Kita vertus, tame pačiame patikrinimo akte Nr. (4.65)-07-77-5 vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi bei VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Nurodė, kad iš patikrinimo akto Nr. (4.65)-07-77-5 matyti, jog mokesčių administratorius, 2010 m. spalio 5 d. pradėjęs mokestinį tyrimą, jį baigė 2011 m. rugpjūčio 5 d. ir nustatė (kaip nurodyta patikrinimo akte) mokesčių slėpimo požymių, todėl po 3 dienų (iš tikrųjų kitą darbo dieną) pradėjo mokestinį patikrinimą, apie kurio pradžią pranešimas UAB „Vilniaus taksi plius“ buvo įteiktas tik 2011 m. rugpjūčio 16 d.

Pareiškėjas dėl mokesčių administratoriaus taikyto metodo pabrėžė, kad Vilniaus AVMI 2012 m. gegužės 7 d. sprendime Nr. (4.65)-256-79 nurodyta, jog apskaičiuojant mokestines prievoles buvo taikytas ekonominių modelių metodas. Remiantis patikrinimo aktu Nr. (4.65)07775, apskaičiuodamas papildomus mokesčius UAB „Vilniaus taksi plius“, mokesčių administratorius rėmėsi išimtinai UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterinės apskaitos dokumentais, pirminės apskaitos dokumentais ir registrais, UAB „Vilniaus taksi plius“ dirbusių bei dirbančių darbuotojų rašytiniais paaiškinimais ir iš Taksi paslaugų teikėjų asociacijos (toliau – ir Asociacija) gauta palyginamąja informacija. Tačiau neaišku, kodėl nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota kitų analogiškas taksi paslaugas teikiančių įmonių palyginamąja informacija ir pasirinkta tik viena iš taksi vežėjus vienijančių asociacijų. Pareiškėjas manė, kad būtent nepakankamas palyginamosios informacijos kiekis lėmė neteisingą mokesčių apskaičiavimą patikrinimo akte Nr. (4.65)-07-77-5, nes pasirinktas netinkamas ir neinformatyvus bei iš esmės klaidingas vertinimo metodas. Tvirtino, jog visiškai nesuprantama, kodėl mokesčių administratorius taikė tik ekonominių modelių metodą, juolab kad iki mokestinio patikrinimo pradžios buvo atliekamas mokestinis tyrimas, o šis metodas paprastai taikomas, kai mokesčių mokėtojas, kurio atžvilgiu atliekamas mokestinis patikrinimas ar mokestinis tyrimas, užsiima verslu, kuris neturi arba beveik neturi analogų tikrinamojoje teritorijoje, todėl sunku taikyti plačiausiai paplitusį analogijos metodą. Pažymėjo, kad taikant ekonominių modelių metodą, surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis, kurį naudodamas mokesčių administratorius turi atlikti gana sudėtingus ir ekonomiškai pagrįstus skaičiavimus, o tokių prieduose prie patikrinimo akto Nr. (4.65)-07-77-5 iš viso nėra. Pareiškėjo manymu, atliekant patikrinimą dėl UAB „Vilniaus taksi plius“, veiklos ekonominių modelių metodas privalėjo būti taikomas su analogijos metodu, nes UAB „Vilniaus taksi plius“ nėra vienintelė bendrovė Vilniuje, užsiimanti tokiu verslu (tokių įmonių yra apie 50–70, ne vienoje buvo atliekami mokesčių administratoriaus patikrinimai, todėl analogijos metodui taikyti medžiagos yra pakankamai), ir vien dėl šios priežasties mokesčių administratoriaus turima informacija apie klientų srautus ne tik UAB „Vilniaus taksi plius“, bet ir kitose analogiška veikla užsiimančiose bendrovėse, kaip ir kiti analogiški duomenys apie tokių įmonių darbuotojų skaičių bei jų kaitą, automobilių skaičių ir jų bei kito turto vertę, analogiškų bendrovių pajamas ir pelną, užimamą verslo lyginamąją dalį ir pan., turėjo būti analizuojami, lyginami bei apibendrinami, o prie patikrinimo akto Nr. (4.65)07-77-5 tokios (ar panašios) lyginamosios medžiagos iš viso nėra. Teigė, kad tai yra itin svarbu, kadangi pagal Taisyklių 13 ir 27 punktus mokesčių administratorius, taikydamas analogijos ir ekonominių modelių metodus, privalo įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali bei turi būti vertinama, juolab kad UAB „Vilniaus taksi plius“ 2010–2011 m. buvo atliekamas mokestinis tyrimas, kurio metu ne tik buvo tikrinamos UAB „Vilniaus taksi plius“ deklaracijos, bet ir vykdoma veiklos stebėsena, visos turimos ir net viešojoje erdvėje prieinamos informacijos analizė, mokesčių mokėtojų vizitavimas bei kita veiklos kontrolė. Be to, pabrėžė, kad tinkamai pasirinkęs ir taikęs analogijos metodą, mokesčių administratorius būtų privalėjęs vadovautis MAĮ 6 ir 7 straipsnių nuostata, kad visi mokesčių mokėtojai dėl įstatymo taikymo sąlygų (atitinkamai – ir dėl pasirinktų patikrinimo metodų taikymo) yra lygūs, nes visi mokesčių mokėtojai privalo mokėti mokesčius, kuriuos nustato įstatymai, laikydamiesi vienodos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Pareiškėjas akcentavo, kad viešai žinoma, jog nė vienai iš taksi paslaugas teikiančių įmonių Vilniaus mieste nėra taikomos mokesčių lengvatos ir visos jos iš esmės dirba pagal vienodą verslo modelį (to nežinoti mokesčių administratorius negali, nes kompleksinius ir kitokius patikrinimus ar veiklos tyrimus analogiškose taksi paslaugas teikiančiose įmonėse (ne tik Vilniuje) atlieka nuolat), todėl akivaizdu, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius (taip pat organizuodamas mokestinius tyrimus bei mokestinius patikrinimus), privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, juolab kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.). Nurodė, jog duomenys apskaičiuojant UAB „Vilniaus taksi plius“ pajamas turi būti tik objektyvūs, o šiuo atveju buvo apskaičiuotos itin didelės sumos, kurių realiai UAB „Vilniaus taksi plius“ negalėjo gauti. Be to, pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu mokesčių administratorius, turėdamas analogiškų taksi įmonių veiklos rezultatus, jais remtųsi, tinkamai apskaičiuotų galimas pajamas, išlaidas, atsižvelgdamas ir palygindamas kitų įmonių veiklą, o ne tik remdamasis netiksliais vairuotojų paaiškinimais bei Asociacijos duomenimis, būtų racionaliau ir teisingiau nustatyti perskaičiuoti mokesčiai. Manė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai atmetė pareiškėjo motyvus, nurodydamas, kad savo teiginiams pagrįsti ir Vilniaus AVMI atliktiems skaičiavimams paneigti UAB „Vilniaus taksi plius“ nepateikė jokių konkrečių skaičiavimų, neatliko jokios palyginamosios analizės, kadangi UAB „Vilniaus taksi plius“ tokios galimybės neturi, nes negali gauti objektyvių duomenų apie kitų taksi įmonių finansinius rodiklius ir pan., o mokesčių administratorius turi galimybę atlikti vertinimą palyginamuoju būdu, taip teisingai ir tiksliai nustatydamas UAB „Vilniaus taksi plius“ rodiklius. Tvirtino, jog mokesčių administratorius nutyli, kad pasikeitus UAB „Vilniaus taksi plius“ akcininkams naujieji akcininkai, siekdami įvesti didesnį skaidrumą, mokėjo vienus iš didžiausių mokesčių iš visų taksi įmonių Vilniuje. Susidariusi verslo praktika Lietuvoje ir teisinė bazė tokiam verslui vertė įmones dirbti tokiu būdu, kokiu buvo dirbama, kai nėra įmanoma sukontroliuoti ir suvaldyti vairuotojų darbo. Kartu akcentavo, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius, remdamasis kitų valstybės institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą MAĮ nustatyta tvarka (MAĮ 72 str. 12 d.). Taigi, gavusi ar susipažinusi su atitinkamos institucijos išvada, aktu ar pan. dokumentu, kuriame konstatuota, kad mokesčių mokėtojas pažeidė kuriuos nors mokesčių įstatymus, VMI turi teisę netikrinti mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo ir turi teisę surašyti patikrinimo aktą, kuris perduodamas susipažinti MAĮ nustatyta tvarka mokesčių mokėtojui – nuo šio momento mokesčių mokėtojas privalo gintis ir pasinaudodamas visomis jam suteiktomis MAĮ teisėmis ginčyti VMI surašytą patikrinimo aktą. Tačiau nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pats atliko ir mokestinį tyrimą ir pats prisiėmė atsakomybę už mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu taikytą metodą bei už mokesčių apskaičiavimo teisingumą. Pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius, apskaičiuodamas konkretų mokestį, privalo atkurti iškreiptas ar nuslėptas aplinkybes, su kuriomis įstatymas sieja apmokestinimą, t. y. turi įvardyti, kokiu būdu buvo mokestis iškreiptas/nuslėptas ir kokios yra realios aplinkybės, kurioms esant mokestis nustatyta tvarka turi būti apskaičiuotas, ir kaip jis turi būti apskaičiuotas. Tačiau ir šiuo atveju mokesčių administratorius privalo vadovautis MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais protingumo, objektyvumo ir teisingumo principais, atsižvelgdamas į visų mokesčių mokėtojų, kurie užsiima analogiška veikla, lygiateisiškumo principą, t. y. kad visi tos kategorijos mokesčių mokėtojai dirba tomis pačiomis sąlygomis ir tokiu pačiu veiklos modeliu. Šiame kontekste pareiškėjas taip pat nurodė, kad taksi paslaugų teikimui Lietuvoje nustatytas teisinis reglamentavimas (įtvirtinant nuostatą, kad taksi paslaugas tuo metu buvo galima teikti tik įregistravus įmonę – taip buvo patikrinimo laikotarpiu 2008–2010 m.) ir verslo sąlygos (visos taksi įmonės (bent Vilniuje) veikė tais pačiais principais, tuo pačiu veiklos modeliu) sudarė tokią situaciją, jog iš esmės visos taksi paslaugas teikiančios įmonės Vilniuje veikė tokia pat tvarka – nustatydavo vadinamąjį „planą“ (mokesčių administratorius patikrinimo akte ir jo prieduose jį pavadino „administraciniu mokesčiu“) kiekvienam taksi vairuotojui, kurį jis turi įvykdyti ir surinktus iš keleivių grynuosius pinigus įnešti į įmonės kasą kaip gautas pajamas. Kiekviena taksi įmonė tokio „plano“ dydį nustatydavo skirtingą, tačiau iš esmės jis priklausė nuo vairuotojo dirbtų darbo valandų skaičiaus ir nuo to, ar vairuotojas dirba su savo, ar su įmonės, ar su nuomojamu įmonės automobiliu. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniuje dirbančios taksi įmonės (bent dauguma) iš esmės atlieka dispečerio funkcijas, nes nė viena iš jų neturi techninių galimybių realiai kontroliuoti, ar vairuotojas nepažeidžia darbo grafike nustatyto darbo laiko trukmės, ar visus gautus iš keleivių grynuosius pinigus perduoda įmonei kaip gautas pajamas. Iš esmės vien dėl šios priežasties ir taikomas „plano“ metodas, kuris kiek galima objektyviau užtikrina, kad iš keleivių gauti pinigai patektų į įmonės kasą ir būtų apskaitomi, tačiau nėra jokių realių galimybių (patikrinimo laikotarpiu – net ir techninių) užtikrinti, kad vairuotojas nepiktnaudžiauja ir nenuslepia nuo įmonės gautų iš keleivių pajamų grynaisiais, taip pat nėra galimybių dėl verslo specifikos kontroliuoti, ar visi vairuotojai laikosi darbo grafiko, ar negauna papildomų pajamų, kurios įmonei nėra žinomos ir nėra apskaitomos. Pinigai, kuriuos vairuotojai surenka iš keleivių ir perduoda įmonei, atskaičiavę savo sąnaudas kurui, remontui ir pan., atitenka įmonei ir joje apskaitomi, nuo gautų pajamų mokami mokesčiai. Pareiškėjas pažymėjo, jog visi iš vairuotojų gauti grynieji pinigai, kuriuos vairuotojai buvo perdavę UAB „Vilniaus taksi plius“, per visą tikrinimo laikotarpį buvo visiškai apskaityti, nuo jų apskaičiuoti ir sumokėti visi reikiami mokesčiai. Nurodė, kad verslo specifika yra tokia, jog patikrinimo metu „plano“ įmokos sietos su darbo sutartyje nurodytu darbo laiku, t. y. kuo didesnis darbo sutartyje nurodytas darbo laikas, tuo didesnį „planą“ vairuotojas privalėjo uždirbti ir perduoti UAB „Vilniaus taksi plius“. Siekdami kuo mažiau pinigų atnešti bendrovėms ir turėti daugiau laiko sau, taksi vairuotojai darė spaudimą vadovams, prašydami mažinti darbo krūvį (tik nedidelė dalis taksi vairuotojų dirbo pilnu etatu, daugelis buvo įdarbinti 2–4 val. per dieną), nes nuo darbo laiko iš esmės priklausė ir vairuotojams nustatomas „plano“ dydis, todėl vairuotojai, pasirašydami darbo sutartį, stengdavosi patys tartis dėl trumpesnio darbo laiko, tuo pačiu dėl mažesnio „plano“. Šią nusistovėjusią tvarką valstybėje žinojo visos institucijos ir ją toleravo. Dėl objektyvių rinkos sąlygų ir dėl mažų taksi paslaugų įkainių, kurie tik nežymiai didesni už savikainą, taksi įmonės tik taip galėjo išlaikyti kvalifikuotus taksi vairuotojus ir išsaugoti verslą, nes visos taksi įmonės veikė analogiško veiklos modelio pagrindu, kai neturint realių galimybių kontroliuoti vairuotojų darbą, jų realią darbo pradžią ir pabaigą, atliktų užsakymų skaičių ir maršrutus bei gaunamas realias pajamas, buvo bandoma nustatyti minimalų „planą“, kurį vairuotojas turėjo uždirbti (bet ne visada „planas“ buvo vykdomas ir ne visada „plano“ pinigai reguliariai patekdavo į įmonės kasą, juolab kad UAB „Vilniaus taksi plius“ buvo didelė vairuotojų kaita ir neretai vairuotojai darydavo pravaikštas/neatvykdavo į darbą dėl kitų priežasčių). Pareiškėjo teigimu, nurodytas UAB „Vilniaus taksi plius“ pajamų apskaitymas buvo racionalus ir visiškai pagrįstas, ką patvirtina ir šiuo metu įteisintas taksisto individualaus vežėjo statuso toleravimas daugiau kaip 20 metų, kai vairuotojas atsiskaito su įmone ir jos teikiamomis dispečerio paslaugomis tik sutarto „plano“ ribose, o likę pinigai, kurių sumą vairuotojas nuslepia nuo įmonės, lieka kaip asmeninės jo pajamos, nuo kurių jis mokesčių nemoka. Tokiu principu šiuo metu veikia Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva sukurta taksi dispečerinė, kuri, pasikeitus galiojantiems įstatymams jau po patikrinimo laikotarpio, sudaro sutartis su taksi vairuotojais, kurie laikomi asmenimis, besiverčiančiais individualia veikla, ir kurie patys yra atsakingi už gaunamų pajamų apskaitą bei mokesčių nuo jų tinkamą apskaičiavimą ir sumokėjimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad toks veiklos modelis, kuris negalėjo būti įgyvendintas patikrinimo laikotarpiu (2008–2010 m.) UAB „Vilniaus taksi plius“ dėl galiojančių norminių aktų, reglamentuojančių taksi paslaugų teikimą, suvaržymų, labiau atitinka realią situaciją, nes šiuo atveju pats vairuotojas yra atsakingas už gaunamų darbo pajamų apskaitą. Tačiau UAB „Vilniaus taksi plius“, kaip ir kitos taksi įmonės, patikrinimo laikotarpiu negalėjo taikyti dabar leidžiamo veiklos modelio, todėl buvo priverstos sudaryti su taksi vairuotojais darbo sutartis, taip iškreipdamos darbo teisinius santykius, ypač tais atvejais, kai taksi vairuotojai dirbo ne su įmonės, o savo automobiliais, kuriuos naudojo ne tik „darbo funkcijoms“ atlikti, bet ir tenkindami savo asmeninius/šeimos poreikius. Taigi susiklosčiusi padėtis lėmė, kad galiojantys teisės aktai neleido vairuotojams teikti paslaugų neįsteigus įmonės, nors šiuo atveju patys vairuotojai turi būti atsakingi už jų pačių nuslėptas ir neapmokestintas pajamas. Kartu akcentavo, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius R. D. nurodė, jog jis realiai negalėjo kontroliuoti, kiek darbo valandų dirba vairuotojai, kadangi taksi automobiliai dirba visame Vilniuje ir fiziškai sukontroliuoti jų neįmanoma, o UAB „Vilniaus taksi plius“ negali nustatyti, ar vairuotojai tikrai veždavo keleivius tik savo darbo valandomis ir kiek valandų iš tiesų dirbo, nes automobiliai laisvu nuo darbo metu likdavo vairuotojų žinioje. Tačiau VMI nevertino šių motyvų, formaliai nurodydama, kad darbdavys yra visiškai atsakingas už savo darbuotojus, nors UAB „Vilniaus taksi plius“ apskaitė nustatytą vairuotojų darbo laiką ir pagal darbo sutartyse nurodytą darbo laiką nustatydavo „planą“, kuris turėtų realiai atitikti per tokį darbo valandų skaičių galimai gaunamas iš keleivių vairuotojų pajamas ir kurios turėjo garantuoti bent minimalias taksi įmonės pajamas. Tvirtino, jog aplinkybė, kad vairuotojas teikė taksi paslaugas ir savarankiškai, nesilaikydamas darbo grafiko, bei gaudavo daugiau pajamų, o UAB „Vilniaus taksi plius“ negalėjo to sukontroliuoti, nereiškia, jog šias pajamas UAB „Vilniaus taksi plius“ gavo bei jų neapskaitė ir/ar nuslėpė mokesčius. Pažymėjo, kad tokie vairuotojų uždirbti realūs pinigai UAB „Vilniaus taksi plius“ nebuvo žinomi, todėl pareiškėjas negali būti atsakingas už mokesčių mokėjimą nuo tokių negautų pajamų. Šiame kontekste paaiškino, kad vairuotojai su UAB „Vilniaus taksi plius“ atsiskaitydavo dviem būdais: grynaisiais pinigais pagal „planą“ ir talonais, gautais iš keleivių, sudariusių sutartis su UAB „Vilniaus taksi plius“ (už juos pagal UAB „Vilniaus taksi plius“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą buvo sumokama UAB „Vilniaus taksi plius“ per banką pasibaigus mėnesiui). Kasos pajamų orderiai vairuotojams buvo išrašomi tik už atneštus grynuosius pinigus, o talonai buvo apskaitomi atskirai kaip papildomos pajamos. Pareiškėjo teigimu, taip galima paaiškinti vairuotojų teiginius, kad kasos pajamų orderiuose nurodytos sumos buvo mažesnės negu faktiškai įneštos pajamos (grynieji pinigai kartu su talonais). Teigė, kad vairuotojai neretai neatnešdavo visų „plano“ pinigų, teisindamiesi, jog „plano“ nepavyko uždirbti, keleiviai nesusimokėjo už kelionę, jie sumokėjo baudą policijai, juos apvogė ar jie tiesiog išleido pinigus savo reikmėms, žadėdavo kitą mėnesį atnešti daugiau, tokiu būdu kompensuoti praėjusio mėnesio „planą“, tačiau dažniausiai skola likdavo nepadengta, nes neretai vairuotojai dirbdavo vos kelis mėnesius, po to išeidavo iš darbo, eidavo dirbti į kitas taksi įmones, kuriose taikyti mažesni reikalavimai. Dėl to buvo imamasi priemonių (pavyzdžiui, neduoti tokiems vairuotojams užsakymų), tačiau tai menkai padėdavo, nes vairuotojai, turėdami automobilį savo žinioje, galėjo taksi paslaugas keleiviams teikti ne per dispečerinę arba gauti iškvietimus iš nuolatinių klientų tiesiogiai į savo mobilųjį telefoną. Tik kai vairuotojo skola pasidarydavo pakankamai didelė, su juo būdavo nutraukiama darbo sutartis, dažniausiai – pačių vairuotojų iniciatyva. Tokių vairuotojų buvo gana daug, tačiau dėl vairuotojų trūkumo UAB „Vilniaus taksi plius“ buvo priversta toleruoti „skolininkus“. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad patikrinimo akte mokesčių administratorius nurodė, jog apskaičiuojant UAB „Vilniaus taksi plius“ pajamas buvo remtasi gauta palyginamąja informacija iš trečiojo asmens – Taksi paslaugų teikėjų asociacijos, tačiau šią informaciją pateikusi Asociacija faktiškai neveikia jau daugelį metų ir nebendrauja su taksi bendrovių vadovais bei su taksi vairuotojais, be to, jai vadovauja buvęs UAB „Vilniaus taksi plius“ akcininkas. Teigė, jog Asociacijos prezidento R. B. pateikta informacija visiškai neatitinka tikrovės ir turi būti vertinama itin kritiškai, juolab kad informaciją pateikė tik viena asociacija, o jų vien Vilniuje yra keletas ir visiškai neaišku, kodėl mokesčių administratorius, turėdamas galimybę gauti informaciją iš keleto nepriklausomų šaltinių bei gautą informaciją palyginti, remiasi nepatikrinta informacija išimtinai tos asociacijos, kurios prezidentas iki 2009 m. rugpjūčio 4 d. turėjo 30 proc. UAB „Vilniaus taksi plius“ akcijų, kurias, nesėkmingai klostantis jo paties verslui, pardavė. Nurodė, kad 2009 m. pasikeitus UAB „Vilniaus taksi plius“ akcininkams, UAB „Vilniaus taksi plius“ finansiniai rezultatai pagerėjo, o 2010 m. ji ėmė gauti pelną. Taip pat pabrėžė, kad šiuo atveju neaišku, kokiais šaltiniais remdamasi Asociacija pateikė skaičiavimus, kurių pagrindu UAB „Vilniaus taksi plius“ buvo apskaičiuota nereali tariamai nesumokėtų mokesčių suma, kuri gali lemti bankrotą.

Pasisakydamas dėl mokesčių administratoriaus pateikto apskaičiavimo, pareiškėjas akcentavo, kad mokesčių administratorius patikrinimo akte pateikia apskaičiavimus apie, jo manymu, tikrąsias UAB „Vilniaus taksi plius“ pajamas, taikydamas koeficientus, tačiau iš esmės šie apskaičiavimai grindžiami dalies apklaustų taksi vairuotojų pateiktais paaiškinimais, kas yra nelogiška, neprotinga ir nesąžininga. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas UAB „Vilniaus taksi plius“ pajamas ir mokesčius, nurodo, kad „planas“ (patikrinimo akte – „administravimo mokestis“) buvo apie 3 kartus didesnis, negu buvo apskaitoma, tačiau tokia išvada padaroma remiantis išimtinai (tik labai mažos dalies) vairuotojų paaiškinimais, jog ši suma dažnai keitėsi, todėl apskaičiuojant pajamas protingiausia ir teisingiausia imti minimalią vairuotojų nurodomą sumą, juolab kad vairuotojai „plano“ pinigus įnešdavo ne visada ir nereguliariai, be to, nėra jokių įrodymų, jog UAB „Vilniaus taksi plius“ apie vairuotojų nuslepiamas pajamas ir jų dydį žinojo, bet šių pajamų neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių. Priešingai, vairuotojai pasiaiškinimuose iš esmės pripažįsta, kad realias pajamas jie nuo UAB „Vilniaus taksi plius“ slėpė. Kartu atkreipė dėmesį, kad iš patikrinimo akto nesuprantama, kodėl tariamoms didesnėms UAB „Vilniaus taksi plius“ pajamoms apskaičiuoti naudojami vairuotojų paaiškinimai, tačiau, remiantis jais ir elementaria logika bei žinoma verslo praktika, nenustatoma bent preliminari papildomų išlaidų, įskaičiuotinų į sąnaudas, suma. Manė, kad tuo atveju, jeigu taikomas veiklos modelis pajamoms apskaičiuoti, toks pat veiklos modelis turi būti taikomas ir veiklos išlaidoms apskaičiuoti. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai praturtėjo ne UAB „Vilniaus taksi plius“, o joje dirbę taksi vairuotojai, kurie ir turi būti traukiami atsakomybėn, todėl mokesčių administratorius mokesčių naštą bando perkelti UAB „Vilniaus taksi plius“ be jokio pagrindo, kadangi pareiškėjas šių pajamų negavo. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad dar didesnes abejones dėl mokesčių administratoriaus taikyto metodo kelia jo bandymai skaičiuoti galimas pajamas pagal įeinančius skambučius, neįvertinant tam tikrų veiklos specifikos Vilniuje momentų (dalis skambučių priimami, nors jie tiesiogiai nesusiję su taksi automobilių iškvietimais: skambina reklamos agentai, ieškantys darbo, taip pat ieškantys direktoriaus ar kitų darbuotojų, gaunami klientų skundai dėl taksistų darbo, keleiviai skambina ne po vieną kartą dėl to paties iškvietimo, ypač daug neproduktyvių skambučių penktadienio ir šeštadienio vakarais, pirmadienio rytais ir t. t.). Pareiškėjo manymu, šio metodo taikymo prasmę galima būtų pateisinti, jeigu analizė būtų daroma ne pagal įeinančius, o pagal išeinančius skambučius, kai dispečerės praneša keleiviams, jog atvyko pagal jų užsakymą iškviestas taksi automobilis, tačiau mokesčių administratorius pasirinko labai abejotiną ir neinformatyvų metodą, o visos mokesčių administratorių padarytos metodinės klaidos lėmė nelogišką ir nepagrįstą išvadą, kuri įforminta patikrinimo akte apskaičiuojant nepagrįstas pajamas/nepagrįstą mokesčių sumą, todėl tokia mokesčių administratoriaus pozicija pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, taip pat teisėtus lūkesčius, kai nuo 2009 m. rudens UAB „Vilniaus taksi plius“ dėjo daug pastangų, siekdama sumažinti nepagrįstas išlaidas ir gauti realias pajamas. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ yra viena iš nedaugelio taksi verslu besiverčiančių įmonių, kurių veikla paskutinius dvejus metus buvo pelninga, ir kuri mažina iki 2008 m. atsiradusius veiklos nuostolius, iš dalies susidariusius dėl buvusių akcininkų sprendimų bei netinkamo (aplaidaus) pirminės ir buhalterinės apskaitos tvarkymo dar iki tikrinamojo laikotarpio pradžios. Akcentavo, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ dirbusi buhalterė M. P. buvo atleista iš darbo dėl netinkamo pareigų vykdymo, todėl galimai siekia pakenkti UAB „Vilniaus taksi plius“. Be to, atkreipė dėmesį, kad MGK ginčijamame sprendime Nr. S-193(7-177/2012) iš esmės jokių naujų motyvų nenurodė, tiesiog sutikdama su VMI nurodytais argumentais. Pareiškėjas taip pat nesutiko su paskirtomis baudomis, teigdamas, kad jos yra nepagrįstai didelės, neatitinka proporcingumo bei protingumo principų ir paskirtos neatsižvelgus į svarbias lengvinančias aplinkybes (UAB „Vilniaus taksi plius“ geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, tinkamai ir laiku teikė visus reikalingus dokumentus, duomenis ir informaciją).

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 95–107) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI teigė, kad skundžiami sprendimai yra visiškai pagrįsti ir teisingi, priimti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė, jog UAB „Vilniaus taksi plius“ tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2008 m. sausio 1 d.) turėjo 10 jai nuosavybės teise priklausančių taksi automobilių, kurie iki 2009 m. gegužės mėn. pabaigos buvo parduoti. Kitus automobilius veiklos vykdymui UAB „Vilniaus taksi plius“ nuomojosi iš uždarosios akcinės bendrovės „Martonas“ (toliau ­– ir UAB „Martonas“), uždarosios akcinės bendrovės „Martono taksi“ (toliau ­– ir UAB „Martono taksi“) bei iš fizinių asmenų, t. y. iš vairuotojų, dirbusių UAB „Vilniaus taksi plius“ (pagal transporto priemonės nuomos sutartis su fiziniais asmenimis sąlygas, nuomojamo automobilio einamasis ir kapitalinis remontas atliekamas nuomotojo sąskaita; eksploatacijos, draudimo ir kuro išlaidas apmoka vairuotojas; nuomos mokestis per mėn. – 1 Lt), o nuo 2010 m. vasario mėn. automobilius nuomoja iš akcininkės R. B. tėvo R. B.. 21 vairuotojas patvirtino, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ dirbo su nuosavais automobiliais, dėl kurių naudojimo su UAB „Vilniaus taksi plius“ buvo pasirašę nuomos sutartis, tačiau kokia sutartyje buvo įrašyta nuomos mokesčio suma neįvardijo arba teigė, kad neprisimena. Naudojamų automobilių skaičius atskirais metais svyravo nuo 63 iki 43. Pagal nuomos sutarčių su UAB „Martonas“ ir UAB „Martono taksi“ sąlygas, nuomotojas turėjo apdrausti automobilį ir atlikti nuomojamų automobilių techninę priežiūrą bei remontą; nuomos kaina mėnesiui svyravo nuo 200 Lt iki 900 Lt. Tikrinamuoju laikotarpiu vidutinis vairuotojų skaičius UAB „Vilniaus taksi plius“ buvo: 2008 m. – 84 vairuotojai, 2009 m. – 49 vairuotojai, 2010 m. – 35 vairuotojai. Remiantis UAB „Vilniaus taksi plius“ pateiktais dokumentais, nustatyta, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ veiklos pajamas tikrinamuoju laikotarpiu sudarė UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterinėje apskaitoje apskaityti iš vairuotojų gauti grynieji pinigai už taksi paslaugas – 1 311 178 Lt su PVM (2008 m. – 667 827 Lt, 2009 m. – 402 427 Lt, 2010 m. – 240 924 Lt), už taksi paslaugas pagal talonus buhalterinėje apskaitoje apskaityti 525 394 Lt su PVM (2008 m. – 411 473 Lt, 2009 m. – 73 016 Lt, 2010 m. – 40 905 Lt), iš ryšių operatorių už tarpininkavimo paslaugas buhalterinėje apskaitoje apskaityti 112 382 Lt su PVM (2008 m. – 24 464 Lt, 2009 m. – 43 154 Lt; 2010 m. – 44 764 Lt), iš automobilių pardavimo buhalterinėje apskaitoje apskaityti 11 786 Lt su PVM (2008 m. – 9 310 Lt, 2009 m. – 2 476 Lt). Siekdama nustatyti Bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytų ūkinių operacijų esmę ir realumą bei nustatyti faktines aplinkybes, Vilniaus AVMI išsiuntė UAB „Vilniaus taksi plius“ dirbantiems ir buvusiems darbuotojams bei akcininkams (61 asmeniui) mokesčių administratoriaus nurodymus atvykti į Vilniaus AVMI dėl informacijos pateikimo. Nurodymus įvykdė 4 UAB „Vilniaus taksi plius“ akcininkai ir 37 darbuotojai, iš jų: 34 tikrinamuoju laikotarpiu dirbę vairuotojai, 2 tikrinamuoju laikotarpiu dirbę ir tebedirbantys vairuotojai, vyr. buhalterė. Taip pat buvo paimti rašytiniai paaiškinimai (nesiunčiant mokesčių administratoriaus nurodymų) iš 2 UAB „Vilniaus taksi plius“ kasininkių-buhalterių, vyr. buhalterės ir direktoriaus. 20 darbuotojų kviečiami neatvyko, apie neatvykimo priežastis nepranešė. Į Vilniaus AVMI atvykę asmenys pateikė rašytinius paaiškinimus dėl UAB „Vilniaus taksi plius“ mokamo darbo užmokesčio, dirbto darbo laiko, dėl UAB „Vilniaus taksi plius“ nustatytų pinigų pridavimo planų (toliau – ir administracinis mokestis), kuro įsigijimo lėšų bei neapskaitytų lėšų, kurios likdavo vairuotojams. Patikrinimo metu, siekdama nustatyti suteiktų taksi paslaugų kiekį, įkainius bei būdingų išlaidų struktūrą ir jų kiekybinę išraišką, Vilniaus AVMI kreipėsi į Taksi paslaugų teikėjų asociaciją, prašydama pateikti informaciją apie pagrindinius vidutinius rodiklius taksi paslaugų sferoje per laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. (vieno vairuotojo dirbtų pamainų skaičių, per pamainą vairuotojo įvykdytų užsakymų skaičių, vieno automobilio pamainos ridą (km), vienos kelionės vidutinę kainą, vieno mėnesio užsakymų skaičių, įmonėje, turinčioje 80 licencijos kortelių, nerezultatyvių skambučių vidurkį), taip pat kreipėsi į ryšių operatorius uždarąją akcinę bendrovę „Bitė Lietuva“ (toliau – ir UAB „Bitė Lietuva“), uždarąją akcinę bendrovę „Tele2“ (toliau – ir UAB „Tele2“), uždarąją akcinę bendrovę „Omnitel“ (toliau – ir UAB „Omnitel“) ir akcinę bendrovę „Teo LT“ (toliau – ir AB „Teo LT“), prašydama pateikti informaciją apie UAB „Vilniaus taksi plius“ 2008–2010 m. trumpuoju telefonu Nr. 1441 priimtų skambučių skaičių. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė visų pajamų.

Pasisakydamas dėl administracinio (plano) mokesčio, atsakovas atkreipė dėmesį, kad visi 36 Vilniaus AVMI paaiškinimus pateikę UAB „Vilniaus taksi plius“ vairuotojai teigė, jog darbo sąlygas, t. y. nustatytą administracinį mokestį, darbo laiką bei atlyginimo dydį, aptarė su UAB „Vilniaus taksi plius“ direktoriumi (R. D.), kuris apklaustiems darbuotojams prieš įsidarbinant sakydavo, kad jie bus įdarbinti atitinkamai pusei etato ar pilnai darbo dienai, bet faktiškai galės dirbti laisvu grafiku, neribojant darbo laiko, ir kiekvieną mėnesį turės UAB „Vilniaus taksi plius“ sumokėti nustatytą administracinį (plano) mokestį, kuris kiekvienam vairuotojui buvo nustatomas individualiai ir priklausė nuo darbo sutartyse nurodytos vairuotojų darbo trukmės bei nuo to, ar taksi paslaugas vairuotojas teikia nuosavu, ar UAB „Vilniaus taksi plius“ automobiliu. Vairuotojų teigimu, administracinis (plano) mokestis buvo nuo 250 Lt iki 1 800 Lt. Administracinio (plano) mokesčio nustatymo bei mokėjimo faktą patvirtino UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius bei apskaitos darbuotoja Nr. 40. Dėl administracinio (plano) mokesčio dydžio UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius 2011 m. lapkričio 15 d. Vilniaus AVMI pateiktame paaiškinime Nr. (4.65)-339-2730 patvirtino, kad priimant vairuotojus į darbą buvo nustatomas privalomas mokėti administracinis (plano) mokestis, šis mokestis vairuotojui, dirbusiam nuosavu automobiliu, 2008–2009 m. sudarė nuo 800 Lt/mėn. iki 1 100 Lt/mėn., vairuotojui, dirbusiam UAB „Vilniaus taksi plius“ automobiliu – nuo 1 650 Lt/mėn. iki 2 000 Lt/mėn., priklausomai nuo to, ar vairuotojas buvo įformintas visam ar 0,5 etato. Be to, 36 paaiškinimus pateikę vairuotojai nurodė, kad į kasą buvo įnešami ne visi už paslaugas gauti pinigai, o tik administracinis (plano) mokestis. 26 vairuotojai nurodė, kad sumokėjus administracinį (plano) mokestį, buhalterė ar direktorius neduodavo pasirašyti jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau savo dokumentuose (buhalterė ar direktorius) pasižymėdavo, kokią pinigų sumą gavo iš vairuotojų. 7 UAB „Vilniaus taksi plius“ vairuotojai paaiškinimuose nurodė, kad už įneštą administracinį (plano) mokestį pasirašė dokumentuose, kuriuos įvardijo žiniaraščiais arba „atvirais lapais“. Atitinkamai buvo nustatyta, kad vairuotojų faktiškai įneštos pinigų sumos nesutampa su UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterinėje apskaitoje apskaitytomis sumomis. Apskaitos darbuotoja Nr. 40 rašytiniame paaiškinime Vilniaus AVMI patvirtino, kad: administracinio (plano) mokesčio dydį nustatydavo UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius, jis priklausė nuo paminėtų sąlygų; vairuotojų sumokėtų ir mokėtinų sumų apskaitą tvarkė direktorius R. D.. UAB „Vilniaus taksi plius“ oficialioje buhalterijoje buvo „atviras lapas“ grynųjų pinigų apskaitai, jame buvo fiksuojamos (nurodomos) perpus mažesnės iš vairuotojų gautos grynųjų pinigų sumos, negu vairuotojai realiai atnešdavo į UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalteriją; UAB „Vilniaus taksi plius“ buvo ir neoficialus žiniaraštis, kuriame buvo fiksuojamos visos pinigų sumos, kurias vairuotojai atnešdavo į įmonės buhalteriją, tačiau šis žiniaraštis kartu su pinigais buvo atiduodamas akcininkams R. B., V. R., R. L.; į UAB „Vilniaus taksi plius“ kasą buvo įnešami pinigai tik pajamuoti „atviruose lapuose“; pinigų sumas, kurios turėjo būti užpajamuotos „atviruose lapuose“, nustatydavo akcininkai, jiems teiktos ir ataskaitos apie visas surinktas grynųjų pinigų sumas iš vairuotojų; vairuotojai pasirašydavo tiek oficialiuose „atviruose lapuose“, tiek neoficialiuose žiniaraščiuose; neoficialūs žiniaraščiai buvo perduodami direktoriui ir akcininkams; prasidėjus krizei, nuo 2008 m. rudens iki 2009 m. rugpjūčio mėn. akcininkas R. B. pasakė, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ yra nuostolinga, todėl visi surenkami grynieji pinigai kaip administracinis (plano) mokestis turėjo būti pajamuojami oficialioje bendrovės buhalterijoje. Vilniaus AVMI, išanalizavusi atskirais 2008–2009 m. ketvirčiais UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterinėje apskaitoje apskaitytų pajamų kitimą, patikrinimo metu nustatė, kad pajamos didėjo 1,39 karto, o ne 2 kartus, kaip nurodė minėta apskaitos darbuotoja. Pasak apskaitos darbuotojos Nr. 40, visą buhalterinę apskaitą ir neoficialių pinigų įplaukas iš taksi vairuotojų kontroliavo UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius R. D.. Taksi vairuotoją, laiku nesumokėjusį arba nepilnai sumokėjusį administracinį (plano) mokestį, R. D. nušalindavo nuo darbo, operatoriams liepdavo tokiam vairuotojui neperduoti užsakymų; vairuotojui visiškai sumokėjus administracinį (plano) mokestį arba susitarus su R. D., vairuotojas vėl galėdavo normaliai dirbti UAB „Vilniaus taksi plius“. Apskaitos darbuotojos Nr. 40 teigimu, 2009 m. rugsėjo mėn. grynuosius pinigus (administracinį (plano) mokestį) iš vairuotojų pradėjo rinkti uždarosios akcinės bendrovės „Romerta“ (toliau – ir UAB „Romerta“) taksi operatorės, kurios pinigus perduodavo B. (minėtos bendrovės akcininkams). UAB „Vilniaus taksi plius“ akcijas 2009 m. rugpjūčio mėn. įsigijo B. dukra R. B. Apskaitos darbuotoja Nr. 40 teigė, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ iš tikrųjų valdė šios bendrovės akcininkės tėvai D. B. ir R. B., jie buvo nurodę, kad dabar įmonėje bus neapskaitoma dalis gaunamų pajamų kaip administracinis (plano) mokestis; į UAB „Vilniaus taksi plius“ oficialią buhalteriją buvo įtraukiama tik pusė gaunamų pajamų ar net mažiau, buvo apskaičiuojama, kiek reikia mokėti mokesčių į valstybės biudžetą, po to kas savaitę reikiama suma užpajamuojama UAB „Vilniaus taksi plius“ oficialioje buhalterijoje „atviruose lapuose“ atgaline data; visi pinigai buvo perduodami B. Faktą, kad visą buhalterinę apskaitą ir neapskaitytų pinigų įplaukas iš taksi vairuotojų vedė ir kontroliavo UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius R. D., patvirtino Vilniaus AVMI paaiškinimus pateikusios apskaitos darbuotojos Nr. 38 ir Nr. 39. Paaiškinime apskaitos darbuotoja Nr. 38 nurodė, kad pinigus atnešę vairuotojai pasirašydavo neoficialiame pinigų apskaitos žiniaraštyje, kokią pinigų sumą jie yra įnešę, tačiau kasos pajamų orderis jiems nebuvo išrašomas. Tą pačią dieną nebuvo išrašomi ir kiti buhalterinės apskaitos dokumentai. Pinigų sumos, nurodytos „atviruose lapuose“, žymiai skyrėsi nuo vairuotojų faktiškai į UAB „Vilniaus taksi plius“ kasą įneštų pinigų sumų. Apskaitos darbuotoja Nr. 39 kiekvieną dieną atsispausdindavo neoficialų dokumentą „atviras lapas“, kuriame įrašydavo iš vairuotojų gautas grynųjų pinigų sumas, o į kitą lapą įrašydavo vairuotojų pateiktus talonus, kuriuos jie gaudavo iš klientų (juridinių asmenų), sudariusių sutartis su UAB „Vilniaus taksi plius“ dėl taksi paslaugų. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, remdamasis nurodytais patikrinimo metu nustatytais faktais apie administracinio (plano) mokesčio mokėjimo tvarką, padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ buvo apskaitomos ne visos vairuotojų įneštos grynųjų pinigų sumos.

Atsakovas dėl darbo laiko apskaitos pažymėjo, kad Vilniaus AVMI pateiktuose paaiškinimuose visi 36 UAB „Vilniaus taksi plius“ vairuotojai nurodė, jog dirbo pagal laisvą darbo grafiką 5 dienas per savaitę, po 5–8 val. ar 10–12 val. per dieną, nesilaikydami darbo sąlygų (darbo laiko), nustatytų darbo sutartyse. Vairuotojai teigė, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterijai atiduodavo kelionės lapus, kuriuose nurodytas darbo laikas žymiai skyrėsi nuo faktiškai dirbtų valandų skaičiaus, t. y. kelialapiuose buvo nurodomas darbo sutartyje nustatytas darbo laikas, nors faktiškai vairuotojai dirbdavo ilgiau. 18 paaiškinimus pateikusių UAB „Vilniaus taksi plius“ vairuotojų teigė, kad į kelionės lapus įrašydavo žymiai mažesnę darbo trukmę, kadangi taip nurodė UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius R. D. (atskirais atvejais – R. B.). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 8 val. darbo dienos trukmė UAB „Vilniaus taksi plius“ 2008 m. buvo nustatyta 12 vairuotojų, 2009 m. – 4 vairuotojams, 2010 m. – 3 vairuotojams, kitiems vairuotojams buvo nustatyta 4 val., o nuo 2010 m. beveik visų vairuotojų (išskyrus 6 vairuotojus) darbo sutartyse buvo nurodoma 2 val. darbo dienos trukmė. UAB „Vilniaus taksi plius“ buvo nustatyta 5 dienų darbo savaitė. Apskaičiuojant vairuotojų darbo užmokestį taikyta valandinė darbo užmokesčio apskaičiavimo forma. Iš 36 paaiškinimus pateikusių vairuotojų 34 vairuotojai dirbo UAB „Vilniaus taksi plius“ 2008 m., jų darbo sutartyse numatyta, kad 6 vairuotojai dirba 8 val., 28 vairuotojai – 4 val. per dieną. 2009 m. UAB „Vilniaus taksi plius“ dirbo 20 paaiškinimus pateikusių vairuotojų, jų darbo sutartyse numatyta, kad 3 vairuotojai dirba 8 val., 12 vairuotojų – 4 val. ir 5 vairuotojai – 2 val. per dieną. Visų 9 paaiškinimus pateikusių vairuotojų, dirbusių UAB „Vilniaus taksi plius“ 2010 m., darbo sutartyse nustatyta 2 val. darbo trukmė per dieną. Nors UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius teigė, kad vairuotojai buvo įdarbinami ir su jais sudaromos darbo sutartys pagal vairuotojų pageidavimus, tačiau visi Vilniaus AVMI paaiškinimus pateikę 36 UAB „Vilniaus taksi plius“ vairuotojai nurodė, kad darbo sąlygas, t. y. nustatytą administracinį (plano) mokestį, darbo laiką bei atlyginimo dydį aptarė su UAB „Vilniaus taksi plius“ direktoriumi (R. D.), direktorius nustatydavo oficialios darbo dienos trukmę, administracinio (plano) mokesčio dydį. Direktorius vairuotojams taip pat sakydavo, kad jie faktiškai galės dirbti laisvu grafiku neribojant darbo laiko. Buvę (iki 2009 m. rugpjūčio 4 d.) UAB „Vilniaus taksi plius“ akcininkai V. R., R. L. ir R. B. Vilniaus AVMI pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad darbo užmokesčio tvarką bei darbo sąlygas, taip pat visas sąlygas dėl teikiamų taksi paslaugų UAB „Vilniaus taksi plius“ nustatė direktorius R. D.. Dabartinė UAB „Vilniaus taksi plius“ akcininkė R. B. 2011 m. kovo 3 d. pateiktame rašytiniame paaiškinime nurodė, kad darbo sąlygas, darbo užmokesčio dydį ir kitas darbo sąlygas UAB „Vilniaus taksi plius“ nurodė R. D.. UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius patikrinimo metu teigė, kad visus svarbiausius sprendimus dėl UAB „Vilniaus taksi plius“ veiklos tiesiogiai priiminėjo šios bendrovės akcininkai. UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius Vilniaus AVMI pateiktame paaiškinime nurodė, kad vairuotojai pildydavo kelionės lapus ir nurodydavo darbo laiką pagal sudarytą vairuotojams darbo grafiką, jie patys kelionės lapuose nurodydavo nuvažiuotą kilometrų skaičių ir dirbtą darbo laiką. Prie vairuotojų kelionės lapo buvo prisegamas vairuotojo darbo grafikas, pagal kurį buvo pildomas kelionės lapas. Direktorius pabrėžė, kad negalėdavo kontroliuoti, kiek valandų dirba vairuotojai, nes taksi automobiliai dirba visame Vilniaus mieste ir fiziškai sukontroliuoti jų neįmanoma, o taksi operatorėms nebuvo duoti nurodymai, jog taksi vairuotojams užsakymai būtų duodami tik darbo grafike nustatytu laiku. Už visų kelionės lapų duomenų tikrumą buvo atsakinga UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterė. UAB „Vilniaus taksi plius“ dirbusi apskaitos darbuotoja Nr. 37 Vilniaus AVMI pateiktame 2011 m. spalio 27 d. paaiškinime nurodė, kad darbo grafikus UAB „Vilniaus taksi plius“ sudarydavo pagal darbuotojų darbo sutartyse nustatytą darbo laiką. Vilniaus AVMI pateiktame rašytiniame paaiškinime apskaitos darbuotoja Nr. 38 teigė, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius su taksi vairuotojais susitardavo, jog darbo laikas neribojamas, vairuotojai galėjo dirbti neribotą valandų skaičių, nepriklausomai nuo darbo sutartyje nustatyto darbo laiko; šis darbo laikas žymiai skyrėsi nuo fiksuojamo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Pasak minėtų apskaitos darbuotojų, vairuotojų pateikiami kelionės lapai turėjo sutapti su darbo laiko apskaitos žiniaraščiu ir darbo grafiku, radus neatitikimų, vairuotojai turėdavo perrašyti kelionės lapus; kelionės lapai buvo pildomi taip, kad vairuotojas nedirbtų viršvalandžių ir dirbtų tik nustatytu darbo grafiku. Šiuos UAB „Vilniaus taksi plius“ apskaitos darbuotojų pateiktus faktus patvirtino ir apskaitos darbuotoja Nr. 40. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigė, kad remiantis Vilniaus AVMI pateiktais UAB „Vilniaus taksi plius“ darbuotojų paaiškinimais, vairuotojų faktiškai dirbtas darbo laikas šioje bendrovėje nebuvo apskaitomas.

Taip pat dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos atsakovas akcentavo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog UAB „Vilniaus taksi plius“ apskaitoje apskaičiuotas darbo užmokestis vairuotojams nebuvo išmokamas. Išanalizavusi UAB „Vilniaus taksi plius“ tikrinimui pateiktus darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščius Vilniaus AVMI nustatė, kad 2008–2009 m. vairuotojams, įformintiems pilnu etatu, darbo užmokestis sudarė 800–810 Lt/mėn., dirbantiems 0,5 etato – 400–427 Lt/mėn., o 2010 m. vairuotojams, įformintiems 0,25 etato, darbo užmokestis sudarė 200–210 Lt/mėn. 30 (iš 36) paaiškinimus pateikusių vairuotojų teigė, kad: atlyginimų iš UAB „Vilniaus taksi plius“ niekada negaudavo, tačiau UAB „Vilniaus taksi plius“ jiems kas mėnesį apskaičiuodavo darbo sutartyje nustatytą, priklausantį atlyginimą, kuris jiems nebuvo išmokamas; vairuotojai pasirašydavo darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, nes tokia buvo UAB „Vilniaus taksi plius“ vadovybės nustatyta tvarka, bet pinigų negaudavo; vairuotojų darbo užmokestį sudarė tai, kas jiems likdavo iš surinktų pajamų už keleivių pervežimus, įnešus pinigus į UAB „Vilniaus taksi plius“ kasą, kaip administracinį (plano) mokestį, įsigijus kurą, sumokėjus už automobilio remontą bei draudimo paslaugas, o jiems likdavo nuo 400 Lt iki 1 500 Lt per mėnesį. Darbo užmokesčio gavimo iš UAB „Vilniaus taksi plius“ faktą patvirtino tik 6 vairuotojai. UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius nurodė, kad atlyginimus visiems darbuotojams mokėjo buhalterė, kuri atliko kasininkės pareigas. Direktorius atlyginimų mokėjimo vairuotojams nekontroliavo ir nusiskundimų, kad nėra išmokėti atlyginimai, iš vairuotojų negaudavo. Tačiau vairuotojų teiginius apie neišmokėtą apskaičiuotą darbo užmokestį patvirtino UAB „Vilniaus taksi plius“ tikrinamuoju laikotarpiu dirbusios apskaitos darbuotojos Nr. 38, Nr. 39 ir Nr. 40, kurios paaiškino, kad atlyginimai buvo mokami tik administracijos darbuotojams; vairuotojams atlyginimas niekada nebuvo mokamas, jie tik pasirašydavo darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose. Pasak apskaitos darbuotojos Nr. 40, taksi vairuotojams neišmokėto darbo užmokesčio dydžiu buvo mažinamas UAB „Vilniaus taksi plius“ kasos likutis; visi surinkti pinigai, likdavę po atlyginimų išmokėjimo, buvo suskaičiuojami, sudaroma ataskaita, po to nuvežami į UAB „Martonas“ (adresu: duomenys neskelbtini), ten perskaičiuojami ir perduodami darbuotojoms R. ir J., kurių pavardžių nepamena. Atsakovas manė, kad patikrinimo metu nustatyti faktai neleidžia abejoti patikrinimo akto išvadomis, jog UAB „Vilniaus taksi plius“ apskaitoje apskaičiuotas darbo užmokestis vairuotojams niekada nebuvo mokamas, vairuotojai išsimokėdavo darbo užmokestį iš neapskaitytų pajamų už keleivių vežimą. Be to, remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija, nenustatyta, kad vairuotojai, dirbdami UAB „Vilniaus taksi plius“, tuo pačiu metu kitose bendrovėse turėjo kitų pajamų. Nė vienas iš vairuotojų pateiktuose paaiškinimuose nenurodė, kokį konkretų laikotarpį gavo darbo užmokestį, taip pat konkrečiai nenurodė gautos darbo užmokesčio sumos. Pagal pateiktus paaiškinimus negalima nustatyti vairuotojų faktiškai gauto darbo užmokesčio sumų ir darbo užmokesčio bazės, todėl negalima nustatyti objektyviai teisingos ir tikslios UAB „Vilniaus taksi plius“ mokestinės prievolės dėl išmokėto iš neapskaitytų pajamų darbo užmokesčio, atitinkamai neįmanoma objektyviai nustatyti ir darbo užmokesčio sąnaudų. Kita vertus, atsakovas tvirtino, jog minėtos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ neapskaitydavo visų gautų pajamų.

Dėl išlaidų kurui apmokėjimo atsakovas paaiškino, kad Vilniaus AVMI patikrinimo metu nustatė, jog kelionės lapuose nebuvo fiksuojamas faktiškai nuvažiuotų kilometrų skaičius, o išlaidos kurui buvo apmokamos iš neapskaitytų pajamų. Vilniaus AVMI paaiškinimus pateikę 26 UAB „Vilniaus taksi plius“ vairuotojai nurodė, kad pildė kelionės lapus (išduodamus mėnesiui), kuriuose fiksuodavo nuvažiuotus kilometrus ir kurie skyrėsi nuo faktiškai nuvažiuotų. 9 paaiškinimus pateikę UAB „Vilniaus taksi plius“ vairuotojai teigė, kad į kelionės lapus įrašydavo žymiai mažesnį nuvažiuotų kilometrų skaičių, kadangi taip buvo suderinta su direktoriumi R. D.. Apskaitos darbuotoja Nr. 40 patvirtino, kad vairuotojams buvo nurodoma, kiek nuvažiuotų kilometrų turi būti įrašyta kelionės lape. 24 vairuotojai, dirbę nuosavais automobiliais, teigė, kad kurą pirko už pinigus, gautus už keleivių pervežimą, kuro pirkimo čekių UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterijai nepateikdavo ir ši bendrovė už įsigytą kurą nekompensuodavo bei neišduodavo lėšų kuro įsigijimui. 11 vairuotojų, dirbę su UAB „Vilniaus taksi plius“ automobiliais, Vilniaus AVMI pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad kurą pirkdavo iš uždirbtų už keleivių pervežimus pinigų, bet kuro pirkimo čekius turėjo pateikti buhalterijai, tačiau UAB „Vilniaus taksi plius“ už pateiktus kuro čekius neišrašydavo jokio dokumento ir kuro išlaidų nekompensuodavo. Tik 1 vairuotojas Vilniaus AVMI teigė, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ grąžindavo pinigus už įsigytą kurą pagal jo pateiktus kuro įsigijimo čekius, tačiau, išnagrinėjusi UAB „Vilniaus taksi plius“ patikrinimui pateiktus dokumentus, Vilniaus AVMI pinigų už įsigytą kurą išmokėjimo fakto šiam vairuotojui nenustatė. Be to, apskaitos darbuotoja Nr. 40 patvirtino, jog su UAB „Vilniaus taksi plius“ ar nuomotais automobiliais dirbantys vairuotojai pateikdavo čekius už nupirktą kurą, tačiau pinigai už kurą vairuotojams nebuvo grąžinami. Vairuotojai, dirbantys nuosavais automobiliais, kuro čekių nepateikdavo. Buhalterinėje apskaitoje buvo parodoma, kad kurą pila A. L., vėlesniu laikotarpiu – R. D., kurie neva gaudavo grynuosius pinigus iš UAB „Vilniaus taksi plius“ kasos kuro įsigijimui. Tačiau faktiškai pinigai jiems nebuvo mokami, jie tik patvirtindavo pinigų gavimo faktą, pasirašydami avansinėje apyskaitoje. Vilniaus AVMI pateiktame paaiškinime UAB „Vilniaus taksi plius“ direktorius patvirtino, kad bendrovė vairuotojams neapmokėdavo kuro išlaidų, vairuotojai kuro įsigijimo čekių bendrovės buhalterijai nepateikdavo. Vairuotojai visą kurą įsigydavo už asmeninius pinigus. Direktorius teigė, kad jam, kaip atskaitingam UAB „Vilniaus taksi plius“ asmeniui, pinigai kuro įsigijimui nebuvo išduodami. Visus sprendimus dėl pirkimų už grynuosius pinigus spręsdavo bendrovės akcininkai. Atsakovas, įvertinęs vairuotojų pateiktus rašytinius paaiškinimus, darė išvada, kad vairuotojai atiduodavo UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterei ar direktoriui nustatytą administracinį (plano) mokestį, iš likusių uždirbtų pinigų už keleivių pervežimą taksi vairuotojai pirkdavo kurą, sumokėdavo už automobilio remontą ir transporto priemonės draudimą, o kitą dalį uždirbtų pajamų pasilikdavo kaip darbo užmokestį. Atsakovas manė, kad įvertinusi nurodytas patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, Vilniaus AVMI turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, jog į apskaitos dokumentus įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie vairuotojų darbo laiką, nuvažiuotus kilometrus, sunaudotą kurą, t. y. įrašydama žymiai mažesnius negu faktiniai, UAB „Vilniaus taksi plius“ apskaitė ne visas gautas pajamas už suteiktas taksi paslaugas, apskaičiuodama mokesčius, į tikrinamojo laikotarpio PVM ir pelno mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas, tvarkė apskaitą, nesilaikydama Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Šios aplinkybės, atsakovo teigimu, sudarė mokesčių administratoriui pakankamą teisinį pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, t. y. Vilniaus AVMI turėjo teisę UAB „Vilniaus taksi plius“ pajamas iš taksi veiklos apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nes šios bendrovės mokestinės prievolės dydžio nebuvo galima nustatyti įprastine, įstatyme nustatyta, tvarka.

Atsakovas, pagrįsdamas ekonominių modelių metodo taikymą, rėmėsi MAĮ 70 straipsniu, Taisyklių 4.1, 4.3, 6.1–6.4, 7 ir 25–27 punktais. Nurodė, jog taikant ekonominių modelių metodą gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių, šaltinis turi būti parenkamas taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius, skaičiavimams atlikti reikalingus rodiklius. Tai gali būti duomenys apie išlaidas, patalpas, įrenginius, klientų skaičių, vidutinį pirkimo mastą ir pan. Surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis, kurį naudodamas mokesčių administratorius turi atlikti skaičiavimus (pavyzdžiui, realizavimo pajamų, bendrojo pelno, grynojo pelno, antkainio, savikainos, pardavimo kainos, išeigos). Pasirenkamas skaičiavimo modelis priklauso nuo mokesčių administratoriaus turimos informacijos. Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo argumentas, jog mokesčių administratorius ekonominių modelių metodą privalėjo taikyti kartu su analogijos metodu, yra nepagrįstas, kadangi nagrinėjamu atveju buvo pasinaudota Asociacijos pateikta informacija apie analogiškas taksi paslaugas teikiančių įmonių suteiktų paslaugų kiekį, įkainius, būdingų išlaidų struktūrą ir jų kiekybinę išraišką. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Asociacijos pateikti duomenys neteisingi. Be to, siekiant objektyviau ir teisingiau nustatyti mokesčio bazę, patikrinimo metu buvo remtasi ne tik Asociacijos pateikta informacija, bet ir UAB „Vilniaus taksi plius“ darbuotojų paaiškinimuose nurodytais duomenimis. Šiame kontekste atsakovas pabrėžė, kad MAĮ 70 straipsnis skirtas ne tam, jog būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-603/2007). Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Atsakovas taip pat akcentavo, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius įvertino įvairius informacijos šaltinius, t. y. išanalizavo UAB „Vilniaus taksi plius“ pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus; Vilniaus AVMI pateiktus UAB „Vilniaus taksi plius“ direktoriaus, 4 šios bendrovės akcininkų, 36 vairuotojų, 2 kasininkių-buhalterių, 2 vyr. buhalterių paaiškinimus dėl UAB „Vilniaus taksi plius“ mokamo darbo užmokesčio, dirbto darbo laiko, nustatyto administracinio (plano) mokesčio, kuro įsigijimo lėšų bei neapskaitytų lėšų, kurios likdavo vairuotojams; gautą informaciją iš ryšių operatorių UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Tele2“, UAB „Omnitel“ apie UAB „Vilniaus taksi plius“ trumpuoju telefonu Nr. 1441 priimtų skambučių 2008–2010 m. skaičių; gautą palyginamąją informaciją iš trečiųjų šaltinių (Taksi paslaugų teikėjų asociacijos) apie taksi paslaugų sferos pagrindinius vidutinius rodiklius nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Vilniaus AVMI UAB „Vilniaus taksi plius“ 20082010 m. laikotarpio mokesčio bazę nustatė pagal jos atliktą įvertinimą, pritaikiusi ekonominių modelių metodą: UAB „Vilniaus taksi plius“ neapskaitytų pajamų suma apskaičiuota taikant ekonominių modelių metodą, nustatant vidutinį pajamų padidinimo koeficientą, kuris apskaičiuotas patikrinimo metu pagal vairuotojų paaiškinimus, apskaitos darbuotojos paaiškinimą ir ryšių operatorių pateiktą informaciją (pritaikius Asociacijos pateiktus rodiklius) nustatytas UAB „Vilniaus taksi plius“ faktiškai gautas pajamas palyginus su šios bendrovės apskaitytomis ir deklaruotomis pajamomis. Atsakovas nurodė, kad apibendrinus UAB „Vilniaus taksi plius“ vairuotojų paaiškinimuose pateiktą informaciją apie administracinį (plano) mokestį, keleivių vežimui pirktą kurą, kuriam įsigyti išleistos sumos apskaičiuotos mokestinio patikrinimo metu pagal mažiausias tuo laikotarpiu UAB „Vilniaus taksi plius“ apskaitytas mažmenines kuro kainas (šios kuro kainos yra mažesnės už tuo laikotarpiu nustatytas vidutines statistines kainas) ir vairuotojams likusią grynųjų pinigų dalį, mokestinio patikrinimo metu buvo perskaičiuotas 34 paaiškinimus pateikusių vairuotojų, dirbusių 2008 m., 20 paaiškinimus pateikusių vairuotojų, dirbusių 2009 m., 9 paaiškinimus pateikusių vairuotojų, dirbusių 2010 m., administracinis (plano) mokestis, taip pat apskaičiuota minimali suma, panaudota kurui, ir minimali vairuotojams likusi pajamų (darbo užmokesčio išsimokėjimui) suma (pagal mažiausias vairuotojų paaiškinimuose nurodytas sumas). Palyginus patikrinimo metu apskaičiuotas paaiškinimus pateikusių vairuotojų, dirbusių UAB „Vilniaus taksi plius“ 2008–2010 m., uždirbtas pajamas (atitinkamai 572 007 Lt, 204 004 Lt ir 105 101 Lt) su UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterinėje apskaitoje apskaitytomis iš šių vairuotojų gautomis pajamomis (atitinkamai 170 363 Lt, 76 188 Lt ir 33 198 Lt), nustatyta, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ apskaitoje apskaitytos iš šių vairuotojų gautos pajamos yra 2,683,36 karto mažesnės nei perskaičiavus pajamas pagal vairuotojų pateiktus paaiškinimus. Atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytus faktus, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterinėje apskaitoje apskaito tik dalį visų už keleivių pervežimus gautų pajamų, visoms UAB „Vilniaus taksi plius“ apskaitytoms pajamoms už keleivių pervežimą, gautoms grynaisiais pinigais, 2008 m. taikytas 3,36 pajamų padidinimo koeficientas, 2009 m. – 2,68 pajamų padidinimo koeficientas, 2010 m. – 3,17 pajamų padidinimo koeficientas. Atsižvelgiant į UAB „Vilniaus taksi plius“ dirbusios apskaitos darbuotojos Nr. 40 Vilniaus AVMI pateiktame paaiškinime nurodytus faktus, kad bendrovės apskaitoje apskaitant vairuotojų už keleivių pervežimą įneštų grynųjų pinigų sumas („administracinį mokestį“), jos buvo mažinamos per pusę arba daugiau, tikrinamuoju laikotarpiu (nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) visos UAB „Vilniaus taksi plius“ buhalterinėje apskaitoje apskaitytos pajamos už keleivių pervežimą padidintos 2 kartus. Pažymėjo, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ nebuvo vedama operatorių priimtų skambučių ir atskirų vairuotojų įvykdytų užsakymų apskaita, todėl pajamų perskaičiavimas buvo atliktas pasinaudojus Asociacijos pateiktais taksi sferos pagrindiniais rodikliais bei ryšių operatorių pateikta informacija. Pagal ryšių operatorių pateiktą informaciją apie priimtų skambučių skaičių trumpuoju telefonu Nr. 1441, pritaikius taksi sferos Asociacijos pateiktus pagrindinius rodiklius (nerezultatyvių skambučių vidurkį – 20 proc., vienos kelionės vidutinę kainą – 15 Lt), apskaičiuotos 963 084 Lt UAB „Vilniaus taksi plius“ pajamos už suteiktas taksi paslaugas 2009 m. ir 985 212 Lt pajamos už suteiktas taksi paslaugas 2010 m., t. y. atitinkamai 2,03 ir 3,5 karto didesnės nei apskaitytos bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Atsakovas tvirtino, kad vadovaujantis Taisyklių 6.3 punktu ir MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo bei teisingumo principais, UAB „Vilniaus taksi plius“ faktiškai gautoms pajamoms nustatyti patikrinimo akte apskaičiuotas paminėtų koeficientų vidurkis, taikant ekonominių modelių metodą. Taikant vidutinį pajamų padidinimo koeficientą (2008 m. – 2,68, 2009 m. – 2,24 ir 2010 m. – 2,89), patikrinimo akte pagrįstai apskaičiuota 1 744 645 Lt neapskaitytų pajamų, iš jų: 2008 m. – 950 804 Lt, 2009 m. – 417 519 Lt, 2010 m. – 376 322 Lt.

Remdamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatomis, atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus taksi plius“ nepagrįstai sumažino mokėtiną PVM sumą, todėl šiai bendrovei buvo pagrįstai papildomai apskaičiuota į biudžetą mokėtina 331 524 Lt PVM suma. Taip pat, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) nuostatomis, atsakovas nurodė, kad UAB „Vilniaus taksi plius“ mokestinio patikrinimo metu nepateikė papildomai apskaičiuotoms pajamoms uždirbti patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų (kuro išlaidų, automobilių remonto ir draudimo išlaidų), kurių pagrindu yra pripažįstamos sąnaudos, mažinančios apmokestinamąjį pelną, todėl bendrovei buvo apskaičiuota 229 873 Lt pelno mokesčio suma. Atitinkamai, atsakovo teigimu, UAB „Vilniaus taksi plius“ buvo pagrįstai apskaičiuotos 127 973 Lt PVM delspinigių ir 45 797 Lt pelno mokesčio delspinigių sumos bei paskirtos 99 457 Lt PVM bei 68 962 Lt pelno mokesčio (30 proc. dydžio) baudos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo principu, iš UAB „Vilniaus taksi plius“ leidžiamų atskaitymų neišbraukė vairuotojams šios bendrovės apskaitoje apskaityto darbo užmokesčio (kuris faktiškai neišmokėtas) ir su juo susijusių išlaidų, kuro įsigijimo išlaidų (pagal vairuotojų pateiktus kuro įsigijimo čekius, kuriuos gavusi bendrovė neišrašydavo jokio dokumento ir kuro išlaidų nekompensuodavo), automobilių eksploatacijos išlaidų, ryšių išlaidų. UAB „Vilniaus taksi plius“ naudai mokesčių administratorius, apskaičiuodamas nuslėptas pajamas, įvertino faktą, jog apie 20 proc. įeinančių skambučių yra nerezultatyvūs, taip pat nevertino AB „Teo LT“ skambučių (nes šis ryšių operatorius nepateikė duomenų apie priimtų skambučių skaičių) ir abonentiniais numeriais priimtų užsakymų. Taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius, skirdamas vidutinio dydžio (30 proc.) baudas, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį (neteisėtai, per tęstinį 2008–2010 m. laikotarpį sumažintos pajamos, siekiant sumažinti mokėtinus mokesčius; mokesčių mokėtojas nepripažįsta nustatyto pažeidimo), kuris vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, ir į atsakomybę lengvinančias aplinkybes (UAB „Vilniaus taksi plius“ patikrinimo metu geranoriškai bendravo su mokesčių administratoriumi, vykdė mokesčių administratoriaus nurodymus ir netrukdė Vilniaus AVMI įgyvendinti įstatyme suteiktų teisių, teikė mokestiniam patikrinimui atlikti reikalingus buhalterinės apskaitos dokumentus, registrus bei kitą informaciją).

Be to, atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (toliau – ir DK) darbo santykiai – tai teisiniai santykiai, susiklostantys tarp darbdavio ir darbuotojo darbo sutarties pagrindu. Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose ir šalių susitarimu. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės, darbo funkcijų, darbo apmokėjimo sąlygų, kitų darbo sutarties sąlygų (DK 95 str.). Šiame kontekste akcentavo, jog UAB „Vilniaus taksi plius“, priėmusi darbuotoją į darbą, aprūpino jį darbo priemonėmis, nustatė darbo užduotis ir darbo laiką, t. y. nustatė konkrečius darbus (pareigas), nurodė kaip ir kada jie turi būti atliekami, tačiau negalėjo nustatyti privalomų surinkti pajamų dydžio (ribos). Vykdydami pareigas, darbuotojai naudojo UAB „Vilniaus taksi plius“ suteiktas (arba pagal susitarimą su įmone jam nuosavybės teise priklausančias) priemones: ilgalaikį ir trumpalaikį turtą (automobilius), medžiagas (benziną, tepalus), prižiūrėjo ir eksploatavo turtą (plovė, remontavo) taip, kad jis būtų tinkamas įmonės veiklos vykdymui ir tokiu būdu uždirbo įmonės pajamas. Atsakovas manė, kad tuo atveju, jei bendrovės sutikimu jos turtas (priklausantis jai nuosavybės teise ar pagal sutartis perimtas iš kitų asmenų) arba medžiagos yra naudojami tokiu pačiu būdu kaip ir vykdant įprastinę įmonės veiklą ir atsakingas asmuo (šiuo atveju – taksi vairuotojas) naudoja šį turtą darbo laiku (nustatytu jo darbo grafike) bei, naudodamas turtą, vykdo tokias pačias funkcijas, kaip ir eidamas pareigas bendrovėje, tai įplaukos, gautos naudojant šį turtą, turi būti pripažįstamos bendrovės pajamomis. Vadinasi, piniginės lėšos, atsakingo asmens gautos vykdant darbo sutartyje nustatytas pareigas ar teikiant bendrovės veiklai įprastines paslaugas ir naudojant tam jos turtą, bet kuriuo atveju turi būti įskaitomos į bendrovės veiklos pajamas. Šias pajamas bendrovė gali naudoti savo nuožiūra. Pagal PMĮ 4 straipsnio ir 40 straipsnio 1 dalies nuostatas bendrovės, teikiančios keleivių pervežimo paslaugas, pajamomis turi būti pripažinta faktiškai suteiktų paslaugų suma, atitinkanti tikrąją rinkos kainą. Tuo atveju, jeigu bendrovė nustato, kad darbuotojas, vykdydamas darbo sutartyje pavestas pareigas, įnešė į bendrovės kasą ne visas bendrovei priklausančias pajamas, bendrovė pajamas turi pripažinti pagal faktiškai suteiktų paslaugų tikrąją rinkos kainą (t. y. pajamas turi perskaičiuoti, atsižvelgdama į nuvažiuotus kilometrus, kuro sąnaudas, paslaugų įkainius ir pan.). Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo argumentas, jog UAB „Vilniaus taksi plius“ neturėjo jokių galimybių kontroliuoti vairuotojų darbą, vertintinas kritiškai, kadangi nepagrįstas jokia verslo logika, nes taksi paslaugas teikiantis pelno siekiantis juridinis vienetas paprastai maksimaliai stengiasi užtikrinti, kad vairuotojai į bendrovės kasą įneštų visas iš keleivių gautas pajamas. Įvertinęs UAB „Vilniaus taksi plius“ direktoriaus ir apskaitos darbuotojos Nr. 40 paaiškinimus, atsakovas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog UAB „Vilniaus taksi plius“ tikrinamuoju laikotarpiu turėjo galimybę kontroliuoti vairuotojų darbą operatorių pagalba, tačiau šia galimybe naudojosi tik tuo atveju, jeigu vairuotojai neįnešdavo į bendrovės kasą nustatyto administracinio (plano) mokesčio sumos, o ne siekdama kontroliuoti vairuotojų gaunamų pajamų už keleivių vežimą apskaitą. Taip pat nurodė, kad pagal tikrinamuoju laikotarpiu iki 2009 m. gruodžio 27 d. galiojusias Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, vežėjas – įmonė, įregistruota įstatymuose nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius, krovinius, bagažą, paštą, dokumentų siuntas, smulkias siuntas, o pagal 8 straipsnio 1 dalį ūkinė-komercinė keleivių ir krovinių vežimo už atlyginimą veikla yra licencijuojama, todėl pareiškėjo argumentas, kad vairuotojams likusi iš klientų gautų pinigų dalis priskirtina vairuotojų pajamoms, be kita ko, laikytinas nepagrįstu dėl to, jog fiziniai asmenys iki 2009 m. gruodžio 27 d. neturėjo teisės verstis keleivių pervežimo veikla. Atsakovas akcentavo, kad mokestinio ginčo metu pareiškėjas savo skunduose dėsto bendro pobūdžio pastabas, tačiau nepateikia teisinės argumentacijos ir jo poziciją pagrindžiančių įrodymų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 111) su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, jog palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu (I t., b. l. 125–143) pareiškėjo UAB „Vilniaus taksi plius“ skundą tenkino ir panaikino MGK 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. S-193(7-177/2012), VMI 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 69-135 bei Vilniaus AVMI 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-79 ir mokestinę bylą grąžino Vilniaus AVMI nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi (II t., b. l. 31–49), tenkindamas atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (II t., b. l. 6882) pareiškėjo UAB „Vilniaus taksi plius“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius turėjo pagrindą apskaičiuoti Bendrovei mokesčius pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar teisingai mokesčių administratorius taikė minėtas įstatymo nuostatas ir ar pagrįstai konstatavo, kad UAB „Vilniaus taksi plius“, vykdydama keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, savo buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir nedeklaravo apmokestinamųjų pajamų.

Teismas taip pat nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo išanalizavo Bendrovės pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, UAB „Vilniaus taksi plius“ direktoriaus, 4 bendrovės akcininkų, 36 vairuotojų, 2 kasininkių-buhalterių, 2 vyr. buhalterių paaiškinimus, gautą informaciją iš ryšio operatorių (UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Tele2“, UAB „Omnitel“ ir AB „Teo LT“) bei Asociacijos.

Darbuotojų paaiškinimuose pateiktos aplinkybės patvirtina, kad ne visos už keleivių pervežimą gautos pajamos buvo įnešamos į kasą ir apskaitomos Bendrovėje. Vairuotojai atiduodavo buhalterei arba direktoriui tik dalį visų už keleivių pervežimą gautų pinigų. Dalis pareiškėjo vairuotojų patvirtino, kad jų įneštos sumos faktiškai nesutampa su Bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytomis. Visi 36 paaiškinimus pateikę darbuotojai patvirtino, kad į kasą buvo įnešami ne visi už paslaugas gauti pinigai, o tik administracinis mokestis. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjo pirminiai apskaitos dokumentai buvo išrašomi ne įvykusios ūkinės operacijos metu, o vėliau, siekiant sureguliuoti gautus grynus pinigus bei nuslėpti dalį gautų pajamų.

Rašytiniuose paaiškinimuose 35 vairuotojai patvirtino, kad pagal žodinį susitarimą su Bendrovės direktoriumi jie dirbo laisvu grafiku ir jų faktiškai dirbtas laikas neatitinka darbo grafikuose užfiksuoto laiko. Šias aplinkybes patvirtino ir Bendrovės direktorius bei apskaitos darbuotojos. Taigi, darytina išvada, kad taip Bendrovė siekė apskaityti ne visas gautas pajamas už suteiktas taksi paslaugas.

Iš vairuotojų paaiškinimų taip pat matyti, kad iš uždirbtų pinigų už keleivių pervežimą jie pirkdavo kurą, sumokėdavo už automobilio remontą ir kitas eksploatavimo išlaidas. Šios lėšos nebuvo apskaitomos Bendrovės buhalterinėje apskaitoje. UAB „Vilniaus taksi plius“ vairuotojai taip pat paaiškino, kad pareiškėjas jiems darbo užmokesčio nemokėjo, jie tik pasirašydavo darbo užmokesčio žiniaraščiuose, o jų faktiškai gaunamą darbo užmokestį sudarė dalis neapskaitytų uždirbtų pinigų už keleivių pervežimą, kurie likdavo įsigijus kurą ir sumokėjus administracinį mokestį. Šie pinigai nebuvo užpajamuojami kasos operacijų žurnale. Faktą, kad nebuvo išmokamas darbo užmokestis, patvirtino ir Bendrovės apskaitos darbuotojos.

Siekdama nustatyti suteiktų taksi paslaugų kiekį, įkainius, būdingų išlaidų struktūrą ir jų kiekinę išraišką, Vilniaus AVMI kreipėsi į Asociaciją ir prašė pateikti informaciją apie pagrindinius vidutinius rodiklius taksi sferoje 2006 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. Ryšių operatorių UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Tele2“, UAB „Omnitel“ ir AB Teo LT buvo prašoma pateikti informaciją apie Bendrovės trumpuoju telefonu Nr. 1441 priimtų skambučių 2008–2010 m. skaičių. Asociacija pateikė pagrindinius vidutinius taksi paslaugų sferos analitinius rodiklius. Remiantis šiais duomenimis buvo perskaičiuotos galimai gautos pajamos už keleivių pervežimą pagal gautus užsakymus trumpuoju telefonu 1441. Gauti duomenys buvo palyginti su UAB „Vilniaus taksi plius“ apskaitytomis ir deklaruotomis pajamomis. Šios aplinkybės patvirtina, kad mokesčių administratorius įvertino įvairius informacijos šaltinius.

Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus: Bendrovės pateiktus buhalterinės apskaitos pirminius dokumentus ir registrus, UAB „Vilniaus taksi plius“ darbuotojų rašytinius paaiškinimus, mokestinio tyrimo ir patikrinimo metu surinktą informaciją bei gautą palyginamąją informaciją iš trečiųjų šaltinių, darytina išvada, kad pareiškėjo buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų (nepilnai apskaitomos iš vairuotojų už keleivių pervežimus gautos pajamos, buhalterinės apskaitos dokumentuose darbuotojams priskaičiuotas darbo užmokestis neatitinka tikrovės, be to, jis nebuvo mokamas). Buhalterinėje apskaitoje apskaitomas ne faktiškai įneštas administracinis mokestis, o žymiai mažesnė suma, taip pat Bendrovėje neapskaitoma gautų pajamų dalis, kurią vairuotojai panaudodavo kuro įsigijimui, automobilių remontui, eksploatacijai ir darbo užmokesčio išmokėjimui. Dėl pareiškėjo padarytų teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti Bendrovės turėto nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio už 2008 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Komisija tinkamai išanalizavo pareiškėjo argumentus dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo ir Bendrovės pareigos pateikti buhalterinius dokumentus, patvirtinančius apskaitos teisingumą, ir teisingai konstatavo, jog Bendrovė duomenų pateikimo pareigą įvykdė tik toje apimtyje, kurioje ji apskaitė pajamas. Dėl neapskaitytų pajamų jokie dokumentai nebuvo pateikti. Tai savaime rodo, jog yra MAĮ 70 straipsnio taikymo pagrindai – mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis).

Apmokestinamųjų pajamų dydis yra tiesiogiai susijęs su mokestinės prievolės dydžiu, todėl mokesčių mokėtojui tinkamai neįvykdžius pareigos apskaičiuoti mokesčius ir nesant galimybės mokėtino mokesčio apskaičiuoti įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių administratoriui atsirado pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad apskaičiuodama mokesčius, Bendrovė į tikrinamo laikotarpio mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas, UAB „Vilniaus taksi plius“ PVM ir pelno mokestis už 2008 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį pagrįstai buvo apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, didinant pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas, gautas grynais pinigais.

Vietos administratorius pareiškėjo neapskaitytų pajamų sumą apskaičiavo taikydamas vidutinį pajamų padidinimo koeficientą, kuris buvo apskaičiuotas pagal vairuotojų paaiškinimus, apskaitos darbuotojos paaiškinimą ir ryšių operatorių pateiktą informaciją, UAB „Vilniaus taksi plius“ faktiškai gautas pajamas, palyginus su Bendrovės apskaitytomis ir deklaruotomis pajamomis. Toks mokestinės prievolės nustatymo būdas, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju atitinka protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo sąlygas. Vilniaus AVMI, atlikdama Bendrovės patikrinimą ir nustatydama jos mokestinę bazę, pagrįstai pasirinko Taisyklių 6.3 punkte nustatytą ekonominių modelių metodą, kadangi, įvertinus atliekant patikrinimą nustatytus faktus ir aplinkybes, būtent šis metodas garantavo tiksliausią mokestinės prievolės apskaičiavimą. Pareiškėjo argumentas, jog mokesčių administratorius ekonominių modelių metodą privalėjo taikyti kartu su analogijos metodu, yra nepagrįstas, kadangi nagrinėjamu atveju buvo pasinaudota Asociacijos pateikta informacija apie analogiškas taksi paslaugas teikiančių įmonių suteiktų paslaugų kiekį, įkainius, būdingų išlaidų struktūrą ir jų kiekybinę išraišką. Bendrovė nepateikė įrodymų, kad Asociacijos pateikti duomenys neteisingi. Be to, siekiant objektyviau ir teisingiau nustatyti mokesčio bazę, patikrinimo metu buvo remtasi ne tik Asociacijos pateikta informacija, bet ir UAB „Vilniaus taksi plius“ darbuotojų paaiškinimuose nurodytais duomenimis. Nors pareiškėjas ir prašė jo atžvilgiu taikyti analogijos metodą ir jo veiklos modelį lyginti su kitomis panašia veikla užsiimančiomis bendrovėmis, tačiau kartu pats paneigia tokio modelio taikymo galimumą. Vienas iš pagrindinių pareiškėjo argumentų yra tai, kad taksi verslas tokiu būdu, kaip UAB „Vilniaus taksi plius“, buvo vykdomas ir kitose taksi paslaugas teikiančiose bendrovėse, nes ekonomiškai įmonės negalėjo išsilaikyti dėl nustatyto teisinio reguliavimo. Taigi taikant analogijos metodą būtų galima remtis tik netinkamai pajamų apskaitą tvarkančių ir mokesčius apskaičiuojančių bendrovių duomenimis. Pasirinkdamas įmonę, su kuria analogijos metodo taikymo eigoje lyginama tiriamoji įmonė, mokesčių administratorius turi būti įsitikinęs, jog šios įmonės finansinė ir mokestinė apskaita atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi tik tokiu atveju būtų galima užtikrinti, jog tikrinamos įmonės apskaita būtų perskaičiuota teisėtai. Pareiškėjas nenurodė jokios tinkamai buhalterinę apskaitą tvarkiusios ir mokesčius mokėjusios taksi paslaugas teikiančios įmonės, todėl analogijos metodo taikymo galimybė byloje nenustatyta.

Kitas pareiškėjo argumentas, kad dėl teisės aktų neatitikimo verslo sąlygoms nebuvo įmanoma veiklą vykdyti kitokiu būdu, nei pasirinko pareiškėjas, yra neteisingas dėl to, jog Lietuvos Respublikoje, kaip teisinėje valstybėje, ūkinė veikla visada turi būti vykdoma laikantis įstatymo reikalavimų. Pareiškėjo argumentas dėl veiklos vykdymo negalimumo iš esmės paremtas tuo, kad taksi paslaugų teikimas nebuvo galimas taksi paslaugas teikiant rinkoje nusistovėjusiomis kainomis, tačiau tuo pažeidimas negali būti pateisinamas. Ūkinėje veikloje įprastų pažeidimų darymas neatleidžia nuo atsakomybės. Taigi kiekvienas subjektas turi galimybę pasirinkti, ar jis norės užsiimti tam tikru verslu ir konkuruoti su kitais rinkos dalyviais, tuo pačiu ir, ar jis galės konkuruoti nedarydamas teisės aktų pažeidimų, ar jis konkurencingas paslaugas siūlys savo ūkinėje veikloje nesilaikydamas teisės aktų. Tiek ankstesnio reglamentavimo galiojimo metu, tiek šiuo metu taksi paslaugų teikimas yra galimas. Taksi paslaugų teikimą organizuojant per įmones galimai būtų pakilusi paslaugos kaina galutiniam vartotojui, tačiau visoms įmonėms veikiant pagal tas pačias taisykles įmonių, veiklos galutinės kainos vartotojui padidėjimas esminės įtakos neturėtų, nes įmonės veiklos pelningumas užtikrinamas skirtumu tarp sąnaudų ir kainos. Įtaka verslui galėtų būti jaučiama dėl mažesnio klientų skaičiaus, tačiau ši prielaida nėra įrodyta, todėl galima tik hipotetiškai.

Pareiškėjo argumentas, jog UAB „Vilniaus taksi plius“ neturėjo jokių galimybių kontroliuoti vairuotojų darbą, vertintinas kritiškai, kadangi nepagrįstas jokia verslo logika, nes taksi paslaugas teikiantis pelno siekiantis juridinis vienetas paprastai maksimaliai stengiasi užtikrinti, kad vairuotojai į bendrovės kasą įneštų visas iš keleivių gautas pajamas. Teismo vertinimu, teikdamas dispečerio paslaugas taksi vairuotojams, pareiškėjas galėjo kontroliuoti jų veiklą, t. y. užsakymus vairuotojams perduoti tik pagal darbo sutartyje nurodytą darbo valandų trukmę bei patvirtintu darbo grafiku. Iš mokesčių administratoriaus surinktų Bendrovės darbuotojų paaiškinimų matyti, kad tokią kontrolę pareiškėjas vykdė realiai, t. y. neperdavinėjo užsakymų administracinio mokesčio nesumokėjusiems vairuotojams. Jeigu pareiškėjas būtų Bendrovės darbą organizavęs dispečerinės paslaugų ribojimo būdu ir būtų įrodęs tokio fakto buvimą, apskaičiuojant jo gautas pajamas būtų pagrindas vertinti tik per deklaruotą taksi vairuotojų darbo laiką gautas pajamas. Tai reiškia, kad taksi vairuotojų galimai gautas kitas, ne per Bendrovės dispečerinės pateiktus užsakymus, užmokestis negalėtų būti įskaičiuojamas į Bendrovės pajamas ir už jo gavimą būtų atsakingi patys taksi vairuotojai. Tačiau byloje patvirtintos aplinkybės, jog pats pareiškėjas ūkinę veiklą organizavo tokiu būdu, kad vairuotojai viso iš klientų gauto užmokesčio už taksi paslaugas neperduotų buhalterijai, t. y. nustatydavo administracinį mokestį, nemokėdavo darbo užmokesčio bei veiklos išlaidų – benzino įsigijimo, remonto, draudimo išlaidų. Dėl Bendrovės veiklos iš paslaugų gavėjų buvo surinktos už paslaugas gautos pajamos, kurios, pagal pridėtinės vertės mokesčio principą turėjo būti perduodamos arba naujai pridėtinei vertei kurti, arba paliekamos galutiniam vartotojui. Kadangi pareiškėjai neįrodė iš įmonės veiklos gautų lėšų panaudojimo kitose pridėtinės vertės kūrimo operacijose, tai PVM nebuvo atskaitytas, ir mokesčių administratorius turėjo pagrindą skaičiuoti PVM. Dėl įmonės veiklos organizavimo būdo pareiškėjas tapo atsakingu už visų iš įmonės veiklos gautų lėšų, tame tarpe ir jam realiai taksi vairuotojų neperduotų, bet įmonės klientų sumokėtų lėšų apmokestinimą. Pareiškėjas neteisingai nurodė, kad Bendrovė nežinojo apie vairuotojų gaunamas neapskaitomas pajamas. Visų darbuotojų paaiškinimuose nurodoma, jog jau susitarimo dėl darbo sudarymo metu būdavo nustatomas veiklos modelis, kai iš įmonės veiklos gaunamos pajamos paliekamos vairuotojų žiniai, neįpareigojant jų šias pajamas apskaityti. Kadangi fiziniai asmenys iki 2009 m. gruodžio 27 d. neturėjo teisės verstis keleivių pervežimo veikla, pareiškėjo argumentas, jog vairuotojams likusi iš klientų gautų pinigų dalis priskirtina vairuotojų pajamoms, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio. Atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte paminėtas, taip pat į patikrinimo akte, ginčijamame vietos mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytas aplinkybes, mokestinio patikrinimo metu surinktus ir byloje esančius įrodymus, galima daryti pagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju įvykdė jam MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (prieduose pateiktose lentelėse atsispindi visi mokesčių administratoriaus pasirinkti rodikliai, įvertinant mokestinę prievolę, jos sudarytos dėl atskirų mokestinių laikotarpių). Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis). Todėl mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius.

Nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad pagal mokesčių administratorius netinkamai įvertino veiklos sąnaudas. Iš patikrinimo akto 3–9 priedų matyti, jog apskaičiuojant pajamas buvo įvertinamos išlaidos kurui įsigyti bei darbo užmokestis. Dėl kitokių sąnaudų buvimo mokestinio ginčo metu pareiškėjas duomenų nebuvo pateikęs.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su paskirtomis baudomis ir teigė, kad jos yra nepagrįstai didelės, neatitinka proporcingumo bei protingumo principų ir paskirtos neatsižvelgus į svarbias lengvinančias aplinkybes. Teismas, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį (neteisėtai, per tęstinį 20082010 m. laikotarpį sumažintos pajamos, siekiant sumažinti mokėtinus mokesčius; mokesčių mokėtojas nepripažįsta nustatyto pažeidimo), kuris vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, ir į atsakomybę lengvinančias aplinkybes (UAB „Vilniaus taksi plius“ patikrinimo metu geranoriškai bendravo su mokesčių administratoriumi, vykdė mokesčių administratoriaus nurodymus ir netrukdė Vilniaus AVMI įgyvendinti įstatyme suteiktų teisių, teikė mokestiniam patikrinimui atlikti reikalingus buhalterinės apskaitos dokumentus, registrus bei kitą informaciją), daro išvadą, kad Bendrovei buvo pagrįstai skirtas baudos vidurkis – 30 proc.

Byloje nekeliamas klausimas dėl apskaičiuotų delspinigių dydžio, teismui pagal byloje surinktą medžiagą nekilo abejonių dėl šių sumų pagrįstumo.

 

III.

 

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 89–95), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; iškviesti ir apklausti liudytojais Asociacijos prezidentą ir (ar) šios įmonės ekspertą, rinkusius ir apibendrinusius duomenis apie ekonominius taksi veikla užsiimančių įmonių rodiklius; išsireikalauti iš Vilniaus AVMI ir įvertinti papildomą informaciją, kiek taksi veikla užsiimančių įmonių 2008–2012 m. buvo mokesčių administratoriaus patikrintos, taikant ekonominį modelį, pagrįstą Asociacijos pateikta statistine medžiaga; kokio dydžio pajamas apskaitė ir deklaravo 20082010 m. kitos taksi paslaugas teikiančios bendrovės Vilniaus mieste; kokio dydžio pajamas apskaitė ir deklaravo 2008–2010 m. kitos taksi paslaugas teikiančios bendrovės, įeinančios į Asociaciją.

Pareiškėjas savo skunde nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymėjo, kad mokesčių administratorius neteisingai pritaikė ekonominių modelių metodą, remdamasis Asociacijos pateiktais palyginamaisiais duomenis, kurių ši negalėjo turėti ir, pagal savo įsteigimo tikslą, negalėjo apibendrinti ar kitaip apdoroti, be to, tokiems veiksmams atlikti yra keliami atitinkami reikalavimai. Juo labiau, kad 11 iš 23 taksi paslaugas teikiančių įmonių pareiškėjui paaiškino, jog tokių duomenų niekada nerinko, nes to iš jų niekas nereikalavo. Tokių duomenų nerenka ir kitos valstybės institucijos. Taigi pareiškėjas neturi galimybės pateikti savo statistiniais rodikliais pagrįstų skaičiavimų, kuriais galėtų paneigti Asociacijos pateiktą informaciją. Dėl šių priežasčių būtina apklausti Asociacijos direktorių ar kitą asmenį, kuris rinko statistinius duomenis bei juos apibendrino. Šį pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl skaičiavimams atlikti mokesčių administratorius nesinaudojo kitų analogiškas taksi paslaugas teikiančių įmonių palyginamąja informacija. Mokesčių administratorius paaiškino, kad intensyviai tiriama visų Vilniuje veikiančių taksi paslaugas teikiančių įmonių veikla, tačiau ekonominių modelių metodas buvo pritaikytas tik dviem atvejais ir buvo gautas tas pats rezultatas. Tokiu būdu buvo pažeistas verslo subjektų lygiateisiškumas, o tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvės bei mokesčių mokėtojų lygybės principai. Pareiškėjas pažymėjo, kad ekonominių modelių metodas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu tiriamas verslas neturi analogų tikrinamojoje teritorijoje. Šiuo atveju taip nėra, todėl turėjo būti taikomas analogijos metodas. Tuo tarpu taikant ekonominių modelių metodą, turi būti parinktas realus ekonominis modelis, atlikti ekonomiškai pagrįsti skaičiavimai, ko šiuo atveju nebuvo padaryta. Be to, tikrinant kitas taksi įmones pažeidimu nebuvo laikoma aplinkybė, kad vairuotojai savo lėšomis pylėsi kurą, apmokėjo automobilių remontą ir pan. Šią informaciją patvirtintų arba paneigtų prašoma išsireikalauti informacija iš Vilniaus AVMI, kurią išreikalauti pirmosios instancijos teismas atsisakė.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 107–119) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 105) nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jo netenkinti. Pažymėjo, jog palaiko VMI apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

 

IV.

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus taksi plius“ apeliacinį skundą iš dalies tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus taksi plius“ skundą iš dalies tenkinti. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo „Dėl UAB „Vilniaus taksi plius“ 2012-08-27 skundo“ Nr. S-193(7-177/2012) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo „Dėl UAB Vilniaus taksi plius (k. 125448464) 2012-05-25 skundo“ Nr. 69-135 dalis, susijusias su mokėtinos PVM sumos bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų aritmetiniu apskaičiavimu. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus taksi plius“ skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-256-79 nurodytoje dalyje perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tačiau neatkreipė dėmesio į pareiškėjui nurodyto sumokėti PVM aritmetinį apskaičiavimą, nuo kurio būdo priklauso mokėtina PVM suma bei su juo susijusių sumų (delspinigių ir baudos) dydžiai. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkintas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas, nusprendžiant panaikinti VMI ir Komisijos sprendimų dalis, susijusias su mokėtinos PVM sumos bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų aritmetiniu apskaičiavimu, o pareiškėjo skundas šioje dalyje perduotas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

 

V.

 

Pareiškėjas UAB „Vilniaus taksi plius“ pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1643/2013.

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) ir 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Pareiškėjas paaiškina, kad tiek savo skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, jog Asociacijos duomenys negali būti vertinami kaip specialisto išvada, nes iš viešai teikiamos informacijos (šaltiniai nurodyti apeliaciniame skunde) matyti, kad statistiniai tyrimai taksi versle apskritai nebuvo vykdomi.

Mano, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos, nes pareiškėjui prašant netyrė Asociacijos pateiktų duomenų teisingumo ir realumo, todėl konstatuotina, kad mokesčių administratoriui pritaikant ekonominių modelių metodą, nebuvo užtikrinta Taisyklių 26 punkte įtvirtinta nuostata, jog surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis ir atlikti ekonomiškai pagrįsti skaičiavimai, o pareiškėjas neturėjo galimybės teismui pateikti savo apskaičiavimų, paneigiančių Asociacijos pateiktus pirminius taksi verslo rodiklius (kokie pateikti taksi paslaugų teikėjo asociacijos išvadose).

Duomenų rinkimas, iš esmės naudojant kompiuterizuoto duomenų apdorojimo sistemą, pradėtas taksi verslu užsiimančioje įmonėje UAB ,,Romerta plius“ nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Apdoroti statistiniai duomenys paneigia mokesčių administratoriaus pasitelkto specialisto (Asociacijos) duomenis iš esmės. Informacijos, gautos apdorojus 5 mėnesių veiklos laikotarpį vienoje taksi veikla užsiimančioje įmonėje, galimai nepakanka visapusiškam taksi verslo Vilniaus mieste įvertinimui. Tačiau jau šie turimi duomenys leidžia abejoti Asociacijos pateikta informacija ir sudaro pagrindą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje tam, kad būtų išaiškintas Asociacijos pateiktų duomenų pagrįstumas.

Mano, kad toks požiūris atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką mokestinių ginčų bylose: aiškindamas MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatą, pvz., administracinėje byloje Nr. A15-1280/2005, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, jog joje vartojama sąvoka ,,pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę. Vienu atveju pagrįsti reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčių administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė ar neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos. Kitu atveju ,,pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą.

Pareiškėjo vertinimu, teismai nukrypo nuo administracinio teismo aktyvumo principo, spręsdami klausimą dėl papildomų įrodymų šioje administracinėje byloje išreikalavimo.

Pareiškėjas prašė išreikalauti iš mokesčių administratoriaus papildomus įrodymus, nes taksi įmonėse, kurių ūkinę veiklą prižiūri tas pats mokesčių administratorius (Vilniaus AVMĮ) 2008–2011 m., įprasta laikoma praktika, kad taksi vairuotojai, dirbantys nuosavais automobiliais, patys juos ir remontuoja, patys užpila kurą, patys atlieka techninę apžiūrą ir patirtos išlaidos įmonėse neapskaitomos. Mokestinių patikrinimų ar tyrimų ataskaitose tokie faktai yra fiksuojami, tačiau nelaikomi mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimu. Tuo tarpu pareiškėjo atžvilgiu ši įprasta komercinė praktika buvo laikoma finansinės drausmės pažeidimu su atitinkamomis teisinėmis pasekmėmis.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V.

 

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartį administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui (nutarimui, nutarčiai) ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą. Išimtinis proceso atnaujinimo stadijos pobūdis pasireiškia dviem aspektais. Pirmiausia, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujino pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais. Antras proceso atnaujinimo stadijos išimtinumo aspektas susijęs su tuo, kad proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Šiuo atveju manytina, jog baigtinio proceso atnaujinimo pagrindų sąrašo įtvirtinimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kad proceso atnaujinimas faktiškai netaptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, nes, kaip jau buvo minėta, jo paskirtis ir vienas iš tikslų yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; c) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje pareiškėjas nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, tačiau naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, nenurodo.

Pasisakydama dėl kito pareiškėjo prašyme nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).

Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nurodydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus (bendrąja prasme), teismui nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, jog administracinių teismų praktika prašomoje atnaujinti administracinėje byloje bei nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose yra nevienoda, nepagrindė aplinkybių, jog dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Nagrinėjamu atveju iš prašymo atnaujinti procesą turinio akivaizdu, kad pareiškėjas apskritai nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1643/2013.

Pareiškėjo vertinimu, teismai nukrypo nuo administracinio teismo aktyvumo principo, spręsdami klausimą dėl papildomų įrodymų šioje administracinėje byloje išreikalavimo. Pareiškėjas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose pasisakyta dėl administracinių bylų proceso betarpiškumo principo (žr. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011), teismo aktyvumo principo (žr. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-88/2012).

Pareiškėjas, be kita ko, prašyme kelia faktinių aplinkybių vertinimo klausimus. Pavyzdžiui, pareiškėjas mano, kad mokesčių administratorius, atlikdamas vertinimą, turėjo vadovautis kitu metodu. Pareiškėjas teigia, kad jam prašant, teismas netyrė Asociacijos pateiktų duomenų teisingumo ir realumo, todėl konstatuotina, kad mokesčių administratoriui pritaikant ekonominių modelių metodą, nebuvo užtikrinta Taisyklių 26 punkte įtvirtinta nuostata, jog surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis ir atlikti ekonomiškai pagrįsti skaičiavimai, o pareiškėjas neturėjo galimybės teismui pateikti savo apskaičiavimų, paneigiančių Asociacijos pateiktus pirminius taksi verslo rodiklius (kokie pateikti taksi paslaugų teikėjo asociacijos išvadose).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje motyvus, primena, kad ginčas prašomoje atnaujinti administracinėje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius turėjo pagrindą apskaičiuoti Bendrovei mokesčius pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar teisingai mokesčių administratorius taikė minėtas įstatymo nuostatas ir ar pagrįstai konstatavo, kad UAB „Vilniaus taksi plius“, vykdydama keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, savo buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir nedeklaravo apmokestinamųjų pajamų.

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Pažymėtina, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (MAĮ 70 str. 2 d.).

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės, kurių 4 punkte numatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais). Paminėtų taisyklių 6.3 punkte numatyta, kokį vertinimo metodą gali taikyti mokesčių administratorius, atlikdamas vertinimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdami administracinę bylą, iš esmės pasisakė dėl konkrečiu atveju mokesčių administratoriaus taikytos vertinimo metodikos.

Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio nuostatos nenumato proceso atnaujinimo pagrindų, susijusių su teismo atliktų bylos faktinių aplinkybių pakartotiniu vertinimu, siekiant, kad administracinė byla būtų išnagrinėta iš naujo, o jos faktinės aplinkybės būtų įvertintos kita, prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodančiai bylos šaliai naudinga linkme. Kaip minėta, administracinės bylos proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio procedūra ir negali būti naudojama kaip įprastinė bylos patikrinimo apeliacine tvarka proceso stadija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-183/2011).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2010 m. spalio 15 d. Nr. P858-177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. Nr. P438-134/2011, 2012 m. sausio 27 d. Nr. P63-44/2012).

Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl teismo padarytų proceso teisės pažeidimų (nepakankamo teismo aktyvumo, įrodymų neišreikalavimo) negali sudaryto pagrindo atnaujinti procesą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu nustatoma, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su proceso teisės normų pažeidimais, kuriems esant visas procesas gali būti laikomas neteisėtu, todėl procesas byloje gali būti atnaujintinas, tačiau tai yra įstatyme įsakmiai nustatyti proceso teisės normų pažeidimo atvejai, kurie nagrinėjamu atveju nėra nustatyti (ABTĮ 153 str. 2 d. 6­–9 p.).

Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1643/2013 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkintinas, o atnaujinti procesą atsisakytina. 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus taksi plius“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1643/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus taksi plius“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

Teisėjai                                          Anatolijus Baranovas

 

 

 

              Veslava Ruskan

 

 

 

              Arūnas Sutkevičius