Civilinė
byla Nr. 3K-3-158/2011
Teisminio
proceso Nr. 2-55-3-00489-2009-7
Procesinio
sprendimo kategorija 69
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco
Versecko,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Akordas
1“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Akordas 1“ ieškinį atsakovui Visagino
savivaldybės administracijai, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Kašgarija“,
teikiančiai byloje išvadą Viešųjų pirkimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimų atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šioje byloje keliami
klausimai dėl viešajame pirkime dalyvaujančio tiekėjo kvalifikacijos vertinimo,
jo teisės ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą bei tiekėjo
kvalifikaciją pagrindžiančio dokumento atitikties perkančiosios organizacijos
keliamiems reikalavimams.
Ieškovas UAB „Akordas
1“ (buvęs pavadinimas – R. M. individuali firma „Akordas“) prašė teismo:
1) panaikinti atsakovo Visagino savivaldybės administracijos 2009 m. balandžio
17 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovo pasiūlymas kaip
neatitinkantis minimalių kvalifikacijos reikalavimų; 2) panaikinti atsakovo
2009 m. balandžio 17 d. sprendimą, kuriuo patvirtinta preliminari
pasiūlymų eilė supaprastintame atvirame konkurse Visagino miesto pėsčiųjų
alėjos tarp Visagino ir Veteranų gatvių rekonstrukcijos darbams pirkti; 3) panaikinti
atsakovo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą, kuriuo ieškovo pretenzija
pripažinta nepagrįsta, paliktas galioti pasiūlymo atmetimas; 4) įpareigoti
atsakovą Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nustatyta tvarka toliau
nagrinėti ieškovo pasiūlymą, pateiktą supaprastintam atviram konkursui Visagino
miesto pėsčiųjų alėjos tarp Visagino ir Veteranų gatvių rekonstrukcijos darbams
pirkti. Ieškovas nurodė, kad Visagino savivaldybės administracija paskelbė
supaprastintą atvirą konkursą Visagino miesto pėsčiųjų alėjos tarp Visagino ir
Veteranų gatvių rekonstrukcijos darbams pirkti. Ieškovas per konkurso dokumentų
nustatytus terminus pateikė atsakovui savo pasiūlymą ir pridėjo kvalifikaciją
patvirtinančius dokumentus. Atsakovas 2009 m. balandžio 17 d. pranešimu
informavo ieškovą, kad jo pasiūlymas atmestas dėl to, kad ieškovas neatitiko
minimalių kvalifikacijos reikalavimų. 2009 m. balandžio 20 d.
ieškovas pateikė atsakovui pretenziją dėl netinkamo teisės aktų aiškinimo vertinant
Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 30 d. išduotą atestatą Nr. 1798,
tačiau atsakovas 2009 m. balandžio 27 d. raštu pranešė, kad
nusprendė pripažinti ieškovo pretenziją nepagrįsta ir tęsti viešojo pirkimo
procedūras. Ieškovo nuomone, jis atitiko pirkimo dokumentuose nurodytus
kvalifikacijos reikalavimus. Aplinkos ministerijos išduotu atestatu ieškovui
suteikta teisė atlikti visus statybos darbus, t. y. tiek bendruosius, tiek
specialiuosius (aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d.
įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002
„Statybos darbai“ 1 priedo 1.1 punktas). Ieškovo atestate nurodytos statinių
grupės ir statybos darbų sritys apima viešojo pirkimo konkurso darbų apimtį
pagal Supaprastinto atviro konkurso sąlygų (toliau – konkurso sąlygos) 1.2,
1.3, 1.4 punktus, atitinka reikalavimus, nurodytus konkurso sąlygų 11.5 punkte,
pagal kurį buvo nepagrįstai reikalaujama pateikti dokumentą, įrodantį teisę
atlikti bendruosius statybos darbus. Remiantis aplinkos ministro 2002 m. balandžio
30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR
1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 1 priedo 1.1 punktu, bendrieji statybos darbai
skirstomi į žemės darbus ir statybinių konstrukcijų statybą ir montavimą.
Ieškovo nuomone, atsakovas, reikalaudamas statybinių konstrukcijų statybos ir
montavimo kvalifikacijos, reikalavo viešojo pirkimo konkurso dalyvių turėti
teisę įrenginėti stogus, vykdyti apdailos ar hidroizoliacijos darbus, nors
tokio pobūdžio darbai šiuo viešuoju pirkimu nebuvo perkami.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2010 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad
pagal konkurso sąlygų 11.5 punktą iš tiekėjo buvo reikalaujama pateikti Aplinkos
ministerijos išduotą atestatą, suteikiantį teisę atlikti bendruosius statybos
darbus, o ieškovo pateiktame atestate tokios teisės nenustatyta. Aplinkos
ministerijos 2009 m. balandžio 29 d. rašte nurodyta, kad
atestate įvardyti žemės darbai suteikia teisę atlikti reljefo tvarkymo darbus,
vadovaujantis aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211
patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 1
priedo 1.1.1 punktu, kuriame nurodyti statybos sklypo reljefo tvarkymo
darbai. Aplinkos ministerijos 2009 m. balandžio 29 d. raštas
negali būti patvirtinimas, kad ieškovas gali atlikti statinio statybos darbus (Statybos
įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Pagal konkurso sąlygų 1.2 punktą ir priedą
„Statybos montavimo darbų kiekių žiniaraščiai“ atsakovas perka ne vien žemės
darbus, kurie sudaro tik nedidelę dalį visų perkamų statybos darbų. Teismo
teigimu, atsakovas perka ne statybos sklypo reljefo tvarkymo, kasimo ar žemės
pylimo darbus, o pėsčiųjų alėjos (monolitinių konstrukcijų ardymo, monolitinių
pamatų, laiptų, atramos sienų betonavimo ir apdailos) rekonstrukcijos darbus,
kurie nėra skirti žemei kasti, pilti ar požeminiams darbams atlikti. Aplinkos
ministerijos 2010 m. vasario 4 d. rašte nurodyta, kad atestato
ypatingiems statiniams statyti dalyje „statybos darbų sritys“ įrašas „žemės
darbai“ nesuteikia teisės atlikti tokius darbus, kaip „betonuoti pėsčiųjų tako
laiptus, gelžbetonio atramines sienutes“ ypatingame statinyje, nes šie darbai
priskirtini statybinių konstrukcijų darbams, nurodytiems aplinkos ministro 2002 m.
balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio
reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 1 priedo 1.1.2 punkte. Be to,
pagal aplinkos ministro 2004 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. D1-549
patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.02.07:2004 „Statinio
projektuotojo, statybos rangovo, projektavimo ar statybos valdytojo, projekto
ar statinio ekspertizės rangovo teisės įgijimo tvarkos aprašas. Fizinių asmenų,
juridinių asmenų, kitų užsienio organizacijų pateiktų dokumentų, išduotų
užsienio valstybėje ir patvirtinančių teisę kilmės šalyje užsiimti statybos
techninės veiklos pagrindinėmis sritimis, pripažinimo Lietuvos Respublikoje
taisyklės“ (toliau – Reglamentas arba STR 1.02.07:2004) 46.7 punktą teisė
atlikti nurodytų sričių statybos darbus nustatoma atestate, todėl, jame
nenurodžius atitinkamos statybos darbų srities, atestuotas asmuo neturi teisės
atlikti statybos darbų toje srityje. Aplinkos ministerijos 2010 m. vasario
4 d. rašte nurodoma, jog Aplinkos ministerijos išduotas atestatas
ypatingiesiems statiniams statyti suteikia teisę atlikti tik atestato dalyje
„statybos darbų sritys“ nurodytus ypatingojo statinio statybos darbus. Dėl
nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad pagal konkurso sąlygų 11.5, 56.1
punktus ieškovo pasiūlymas buvo atmestas pagrįstai.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 22 d.
nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d.
sprendimą.
Apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad ieškovo pasiūlymas ir jo pretenzija buvo
atmesti, nes ieškovas neatitiko konkurso sąlygų 11.5 punkte nurodytų minimalių
kvalifikacijos reikalavimų turėti teisę verstis ta veikla, kuri reikalinga
pirkimo sutarčiai įvykdyti. Ieškovui išduotame Aplinkos ministerijos 2008 m.
gegužės 30 d. atestate nenurodyta, kad ieškovas turi teisę atlikti
bendruosius statybos darbus, kaip to buvo reikalaujama pagal konkurso sąlygų
11.5 punktą. Būtent šiuo pagrindu ieškovo pasiūlymas ir vėliau teikta
pretenzija buvo atmesti. Aplinkos ministerijos raštuose, kurie buvo teikti
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui (bet ne perkančiajai
organizacijai) nenurodyta, kad pasiūlymo pateikimo dieną ieškovas turėjo
atestatą, suteikiantį teisę atlikti bendruosius statybos darbus (Reglamento
46.7 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinio skundo
argumentus, kad visi viešojo pirkimo sąlygų reikalavimai privalo būti
proporcingi šiuo viešuoju pirkimu perkamiems statybos darbams, o konkurso
sąlygų 11.5 punkto reikalavimų vertinimas kaip reikalavimas pateikti atestatą,
kuris suteikia teisę atlikti visus bendruosius statybos darbus, reiškia, kad ši
sąlyga pažeidžia VPĮ nustatytus proporcingumo reikalavimus. Ieškovas yra ūkio
subjektas, ilgą laiką verčiasi statybų darbais. Nepaisant to, ieškovas nepadavė
pretenzijos dėl šios konkurso sąlygos neatitikties VPĮ 32 straipsnio 2
dalies reikalavimams, nepasinaudojo konkurso sąlygų 37 punkte nustatyta teise
prašyti paaiškinti ar patikslinti šią sąlygą. Ieškovui nepasinaudojus
ikiteismine ginčų nagrinėjimo stadija, argumentai dėl minimalių kvalifikacijos
reikalavimų neteisėtumo nenagrinėtini (VPĮ 93 straipsnis).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti
naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl VPĮ 3 straipsnio
1 dalies, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio pažeidimo. Remiantis
aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211
patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 1
priedo 1.1 punktu, atsakovas, keldamas reikalavimą konkurso dalyviui turėti
teisę atlikti visus bendruosius statybos darbus, t. y. turėti teisę
įrenginėti stogus, vykdyti apdailos ar hidroizoliacijos darbus, nepagrįstai kėlė
reikalavimus, nesusijusius su rengiamo konkurso darbais. Viešojo pirkimo
sąlygose nustatyti kvalifikacijos reikalavimai pažeidė VPĮ nustatytą
proporcingumo principą – keliami tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai buvo
neproporcingai aukšti (VPĮ 3 straipsnis). Viešųjų pirkimų principų
laikymasis ir tinkamas jų taikymas nėra tik besąlyginė VPĮ normų – būtent 3 straipsnio
nuostatų – laikymosi pareiga, bet ir viešųjų pirkimų tikslų pasiekimo garantas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Technologinių
paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo
ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009; 2010 m. balandžio 6 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ
„Kauno aerouostas“, bylos Nr. 3K-3-150/2010; kt.). Vien viešųjų
pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma,
yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios
organizacijos veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009).
2. Dėl Statybos
įstatymo 2 straipsnio 11 dalies, Statybos techninių reglamentų pažeidimų.
Teismai nevertino byloje nustatytų itin svarbių faktinių aplinkybių, kad ieškovo
atestate nurodyta teisė atlikti ne vien žemės darbus, tačiau ir kitų statybos
sričių darbus – asfalto dangos konstrukcijų įrengimo, apdailos, taip pat darbus
kitose statinių grupėse – susisiekimo komunikacijose: keliuose, keliuose (gatvėse),
inžineriniuose tinkluose. Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 21 d.
įsakymu Nr. D1-629 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR
1.07.02:2005 „Žemės darbai“ 7.1 punkte apibrėžta „žemės darbų“ sąvoka, aplinkos
ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto
Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal
jų naudojimo paskirtį“ 9.1, 9.2 punktuose – kelių, kelių (gatvių) sąvokos, Statybos
įstatymo 2 straipsnio 11 punkte – susisiekimo komunikacijų sąvoka
patvirtina ieškovo teisę vykdyti visus viešuoju pirkimu perkamus pėsčiųjų
alėjos rekonstrukcijos darbus, tai patvirtina Aplinkos ministerijos 2010 m.
rugpjūčio 5 d. raštas Nr. (13-2)-D8-7529. Pagal konkurso sąlygų 11.5
punktą viešajame pirkime pasiūlymą teikiantis tiekėjas privalo turėti teisę verstis
veikla, reikalinga pirkimo sutarčiai įvykdyti.
3. Dėl CPK 185 straipsnio
1 dalies pažeidimo. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, įvertindamas
įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto
duomenų padaryti išvadas, turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam
tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų,
paneigiančių tokias išvadas, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis,
bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismas
gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių
įrodymų visuma leidžia manyti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. R. P.,
bylos Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje G. P. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto
klinikos, bylos Nr. 3K-3-474/2010; kt.). Teismai netinkamai vertino
byloje esančius įrodymus, rėmėsi į bylą pateikta Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 26 d. išvada Nr. 4S-4084,
kuri parengta abstrakčiai, neįvertinus konkrečių ginčo aplinkybių, tai patvirtina
šios tarnybos atstovo parodymai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
nevertino civilinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu ieškovo pateikto Aplinkos
ministerijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. (13-2)-D8-7529,
pagal kurį tiekėjams, vykdantiems viešuoju pirkimu perkamus pėsčiųjų alėjos
rekonstrukcijos darbus, apskritai nėra būtinas Aplinkos ministerijos išduotas
atestatas. Šiame rašte remtasi aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d.
įsakymu Nr. 184 patvirtintame Statybos techninio reglamente STR 1.01.06:2002
„Ypatingi statiniai“ pateiktu ypatingųjų statinių sąrašu, kur pėsčiųjų alėja
nenurodyta. Atsižvelgiant į tai, pėsčiųjų alėja nepriskirtina ypatingiems
statiniams, todėl vykdant alėjos rekonstrukcijos darbus atestatas nebūtinas. Analogiški
išaiškinimai dėstomi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos
vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010).
Ieškovas pateikė įrodymus
ir argumentus, patvirtinančius teisę atlikti visus viešuoju konkursu perkamus
darbus, tačiau teismai apskritai nevertino ieškovo galimybės pateikti kitus
dokumentus (VPĮ 32 straipsnio 4 dalis).
4. Dėl VPĮ 3 straipsnio
2 dalies, CK 1.5 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Pagal VPĮ 3 straipsnio
2 dalį pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti
pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti
pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims
reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo
30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Mindoza“ v.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-145/2010,
nurodyta, kad viešųjų pirkimų teisinių santykių reglamentavimo tam tikras
ypatumas yra tas, kad dominuoja viešajai teisei būdingas imperatyvusis teisinio
reguliavimo metodas, t. y. vyrauja privalomojo pobūdžio nuostatos. Kasacinis
teismas ne kartą nurodė, kad VPĮ siekiama užtikrinti racionalų valstybės
biudžeto lėšų naudojimą, tinkamos kokybės prekių ir paslaugų, reikalingų
užtikrinti valstybės ir savivaldybių darnią ir tinkamą veiklą, gavimą, skatinti
konkurenciją ir rinkos plėtrą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir
skaidrumo principų įgyvendinimą. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas
susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti
specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos
taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Astrum
Magnificum“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-677/2006; 2008 m.
gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP“ v.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008;
2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus
miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė,
bylos Nr. 3K-3-505/2009; kt.).
Perkančiosios
organizacijos veiksmai, kai pasiūlymą pirkime pateikusio tiekėjo pasiūlymas
atmetamas dėl formalios neatitikties pirkimo sąlygoms, laikytini
prieštaraujančiais viešųjų pirkimų tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos
vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010). Atsakovas ieškovo pasiūlymą atmetė
išimtinai dėl formalios neatitikties viešojo pirkimo konkurso sąlygose
nustatytiems neproporcingiems bei nepagrįstai aukštiems tiekėjų kvalifikacijos
reikalavimams. Atsakovo veiksmai prieštarauja viešojo pirkimo tikslams, CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintiems principams, nes užkertamas kelias pėsčiųjų alėjos rekonstrukcijos
darbus įsigyti už kiek įmanoma mažesnę kainą.
Atsakovo atsiliepimą
į kasacinį skundą atsisakyta priimti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. vasario 2 d.
nutartimi CPK 351 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Kašgarija“ prašo palikti nepakeistus
bylą nagrinėjusių teismų sprendimus. Nurodomi šie argumentai:
1.
Dėl kvalifikacijos reikalavimų proporcingumo (VPĮ 3 straipsnio 1
dalis). Pagal konkurso sąlygų 1.2 punktą ir
priedą „Statybos montavimo darbų kiekių žiniaraščiai“ atsakovas viešuoju pirkimu
pirko ne tik žemės darbus, bet ir bendruosius statybos darbus. Dėl to konkurso
sąlygose pagrįstai nustatytas reikalavimas pateikti atestatą, suteikiantį teisę
atlikti šiuos darbus. Remiantis aplinkos ministro 2002 m. balandžio
30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 1 priedo 1.1.1, 1.1.2 punktais, Reglamento 46.7 punktu byloje nustatyta, kad ieškovas neturi teisės
atlikti bendrųjų statybos darbų, todėl neatitinka tiekėjų kvalifikacijos
reikalavimų. Reikalavimas tiekėjui pateikti atestatą, suteikiantį teisę atlikti
bendruosius statybos darbus, nepažeidžia proporcingumo principo, nes taip užtikrinama,
kad konkurso laimėtojas turės teisę verstis veikla, kuri reikalinga pirkimo
sutarčiai įvykdyti.
2. Dėl teisės ginčyti
tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus. VPĮ 93 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė VPĮ
reikalavimų ir taip pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, turi teisę iki
pirkimo sutarties sudarymo pareikšti pretenziją perkančiajai organizacijai dėl
perkančiosios organizacijos veiksmų ar priimtų sprendimų. Konkurso sąlygų 64
punkte nustatyta, kad pretenzija gali būti pateikiama perkančiajai organizacijai
per 5 dienas nuo tos dienos, kurią tiekėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie
tariamą teisėtų interesų pažeidimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad
vertinant ieškovo pretenziją būtina atsižvelgti į viešųjų pirkimų ginčų
nagrinėjimo procedūrų teisinį reguliavimą ir ieškovo pateiktos pretenzijos
padavimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
IDT Biologika GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir
veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009). Ieškovas po konkurso
sąlygų paskelbimo neginčijo tiekėjų kvalifikacijos reikalavimo sąlygos, o
pretenziją pateikė sulaukęs preliminarios eilės sudarymo. Atsakovo nuomone, ieškovas
sutiko su pirkimo sąlygose nustatytais reikalavimais tiekėjams ir neturi teisės
ginčyti nustatytų kvalifikacijos reikalavimų neteisėtumo, nes tokia galimybe
turėjo teisę pasinaudoti nustatytu laiku (VPĮ 93 straipsnis).
3. Dėl teisės atlikti darbus ir
atestato vertinimo. Teisė atlikti konkrečių statybos sričių darbus nustatoma
Aplinkos ministerijos išduodamame atestate. Jei atestate nenurodoma atitinkamos
statybos darbų srities, atestato turėtojas neturi teisės atlikti nurodytos
srities darbų (Reglamento 46.7 punktas).
Konkurso sąlygų 11.5 punkte nustatyta, kad tiekėjas
privalo pateikti Aplinkos ministerijos išduotą atestatą, suteikiantį teisę
atlikti bendruosius statybos darbus. Ieškovo atestate nėra nustatytos teisės
atlikti bendruosius statybos darbus, visus
viešuoju pirkimu perkamus pėsčiųjų alėjos rekonstrukcijos darbus (aplinkos
ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211
patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002
„Statybos darbai“ 1 priedo 1.1.1, 1.1.2
punktai). Taigi ieškovo pasiūlymas neatitinka konkurso sąlygose nustatytų
kvalifikacijos reikalavimų. Be to, ieškovas nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių
jo teisę nurodytus darbus atlikti.
4. Dėl viešųjų pirkimų
tikslų pažeidimo. VPĮ 32 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta
perkančiosios organizacijos pareiga išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas,
patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas. Jei ieškovo pasiūlymas buvo
atmestas tiekėjų kvalifikacijos vertinimo procedūros metu, jo pasiūlymas
apskritai negali būti priešpastatytas geriausio pasiūlymo vertinimui, nes tik
kvalifikaciją atitinkantys tiekėjai gali toliau varžytis tarpusavyje dėl
viešojo pirkimo sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje IDT Biologika GmbH v. Lietuvos Respublikos
valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009).
Racionalaus lėšų panaudojimo tikslas nedaro įtakos ir nepateisina viešųjų
pirkimų principų pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos
automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-323/2009).
Tiekėjų, neatitinkančių minimalių kvalifikacijos reikalavimų, pasiūlymai negali
būti toliau vertinami (VPĮ 32 straipsnio 6 dalis) ar kitaip į juos
atsižvelgiama, net jei paaiškėtų, kad tokių tiekėjų siūloma kaina mažesnė už
laimėjusiojo ar net mažiausia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje IDT Biologika GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė
maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009). Teismai pagrįstai nevertino aplinkybės, kad ieškovo
pasiūlymas yra ekonomiškai naudingesnis, nes ieškovas objektyviai negalėtų
atlikti visų perkamų darbų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
ieškovo teisės atlikti perkančiajai organizacijai reikalingus įsigyti darbus
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad byloje sprendžiamas ginčas susijęs su ieškovo (kasatoriaus) pasiūlymo
atmetimu dėl neatitikties minimaliems kvalifikacijos reikalavimams (VPĮ 39 straipsnio
2 dalies 1 punktas). Tą rodo ir perkančiosios organizacijos 2009 m.
balandžio 17 d. sprendimas atmesti pasiūlymą dėl šios priežasties,
t. y. dėl tiekėjo kvalifikacijos nepakankamumo. Teisėjų kolegija nurodo,
kad reikalavimas pateikti atitinkamą kvalifikaciją pagrindžiantį dokumentą yra
ne kvalifikacijos, o jo pagrindimo reikalavimas. Taigi toks reikalavimas yra
išvestinis ir svarbus tik tiek, kiek jis padeda perkančiajai organizacijai
patikrinti ir įsitikinti tiekėjų kvalifikacijos atitiktimi pirkimo sąlygose
keliamiems reikalavimams. Net ir neatitinkant šio išvestinio reikalavimo, tiekėjo
kvalifikacija iš principo gali būti pripažįstama atitinkančia minimalius jai
keliamus reikalavimus.
Kasacinio teismo praktikoje jau vertinta, kad paprastai,
atsižvelgiant į kvalifikaciją patvirtinančius ar įrodančius dokumentus, galima
spręsti dėl kvalifikacijos reikalavimo turinio, tačiau ne visada ryšys tarp
kvalifikaciją įrodančių dokumentų ir kvalifikacijos reikalavimo yra toks
akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir
veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009), kartais kvalifikaciją
įrodančių dokumentų ryšys su kvalifikacijos reikalavimu teismo apskritai gali
būti paneigtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių
kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-323/2009).
Dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti ieškovo pasiūlymą VPĮ 39 straipsnio
2 dalies 1 punkto pagrindu (tiekėjas neatitinka minimalių kvalifikacijos
reikalavimų) teisėtumo sprendžiama ne (tik) pagal tai, ar perkančioji
organizacija tinkamai vertino jai pateiktų tiekėjų kvalifikaciją pagrindžiančių
dokumentų turinį ir dėl to priėmė pagrįstą sprendimą, bet ir pagal tai, ar
ieškovo kvalifikacija pakankama ar ne perkamiems darbams atlikti, remiantis ir
kita perkančiajai organizacijai prieinama informacija (VPĮ 32 straipsnio 4
dalis).
Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą jurisprudenciją kitų teisės
aktų (ne VPĮ) nuostatos viešųjų pirkimų teisiniams santykiams turi būti
taikomos subsidiariai, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ
nuostatas (įskaitant ir dėl tiekėjų kvalifikacijos), o kitos teisės normos
taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ
normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Be to, negalima VPĮ nuostatų
(įskaitant dėl tiekėjų kvalifikacijos) aiškinti ir taikyti taip, kad būtų
nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas
prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų
įtvirtintas priešingas reguliavimas. VPĮ ir kitų teisės aktų nuostatų santykis
ir šių teisės normų tinkamas taikymas svarbus dėl to, kad tai tiesiogiai susiję
su vienu iš viešųjų pirkimų principų – skaidrumo – laikymusi. Skaidrumo
principas pažeidžiamas ne tik perkančiajai organizacijai nesilaikant viešumo
imperatyvo, pirmiausia susijusio su viešojo pirkimo skelbimu, nesuteikiant
pakankamai informacijos tiekėjams ar nesilaikant savo paskelbtų konkurso sąlygų
ar privalomų viešųjų pirkimų teisės nuostatų, bet ir tada, kai perkančioji organizacija
viešojo pirkimo metu nesilaiko iš anksto žinomų taisyklių, nors ir tiesiogiai
nesusijusių su viešaisiais pirkimais, kaip tokiais. Perkančioji organizacija,
tiek rengdama konkurso dokumentus, tiek vertindama tiekėjų pasiūlymus, privalo
nepažeisti kitų teisės aktų imperatyviųjų teisės normų (žr. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. ir
kt. v. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos,
bylos Nr. 3K-3-508/2009; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje UAB „Endemik“ v. Kupiškio rajono savivaldybės
administracija, bylos Nr. 3K-3-440/2010).
Viešojo darbų
pirkimo konkurse atitiktis minimaliam tiekėjų (rangovų) kvalifikacijos
reikalavimui – teisei verstis veikla – nustatoma pagal tris pagrindinius
statybos darbų rangovo kvalifikacijos parametrus: 1) statinio, kuriame
statybos darbai turi būti vykdomi, kategoriją (ypatingasis,
neypatingasis, nesudėtingas statinys); 2) grupę (pastatai (gyvenamieji
ar negyvenamieji), inžineriniai statiniai (susisiekimo komunikacijos,
inžineriniai tinklai, kiti statiniai); 3) perkamų statybos darbų sritį
(bendrieji ar specialieji statybos darbai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
teismai, vertindami perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti kasatoriaus
pasiūlymą dėl jo kvalifikacijos neatitikties pirkimo sąlygoms teisėtumą,
netinkamai ir nevisapusiškai aiškino bei taikė ginčui aktualias statybos
teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau –
Statybos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta, kad
rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi
teisę būti inter alia Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo.
Pagal to paties straipsnio 2 dalį šie juridiniai asmenys turi teisę
vykdyti ypatingųjų statinių statybą, gavę Vyriausybės įgaliotos
institucijos šios veiklos atestatą ypatingiesiems statiniams statyti. Ši
institucija Lietuvoje – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau –
Aplinkos ministerija), kuri, remiantis to paties straipsnio 4 dalimi, ypatinguosius
statinius statančius rangovus atestuoja pagal jos nustatytą tvarką ir
reikalavimus. Šie įtvirtinti Statybos techniniame reglamente STR 1.02.07:2004
„Statinio projektuotojo, statybos rangovo, projektavimo ar statybos valdytojo,
projekto ar statinio ekspertizės rangovo teisės įgijimo tvarkos aprašas.
Fizinių asmenų, juridinių asmenų, kitų užsienio organizacijų pateiktų dokumentų,
išduotų užsienio valstybėje ir patvirtinančių teisę kilmės šalyje užsiimti
statybos techninės veiklos pagrindinėmis sritimis, pripažinimo Lietuvos
Respublikoje taisyklės“, patvirtintame aplinkos ministro 2004 m. spalio 21 d.
įsakymu Nr. D1-549 (toliau – Reglamentas arba STR 1.02.07:2004). STR
1.02.07:2004 5.6 punkte nustatyta, kad atestatas – Aplinkos
ministerijos išduodamas dokumentas, suteikiantis teisę būti ypatingojo
statinio projektuotoju, statybos rangovu, statinio projekto ar statinio
ekspertizės rangovu; 2 punkte nurodyta,
kad Reglamento nustatyta tvarka įgyta teisė būti ypatingojo statinio statybos
rangovu suteikia teisę užsiimti atitinkama veikla ir neypatingųjų statinių
kategorijoje; Reglamento 9 punkte įtvirtinta, jog teisę būti ypatingojo
statinio statybos rangovu juridinis asmuo įgyja atestuojant ir išduodant
atitinkamos veiklos atestatą, o 8 punkte – teisę būti neypatingojo
statinio statybos rangovu juridinis asmuo įgyja Lietuvos Respublikos įstatymų
ir kitų teisės aktų nustatytais pagrindais (Statybos įstatymas [nurodytas
įstatymo 15 straipsnis]).
Atsižvelgdama į šias nuostatas, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad atestatas, patvirtinantis teisę būti rangovu, išduodamas tik
ypatingųjų statinių statybai. Teisė būti neypatingojo statinio rangovu
nepriklauso nuo Aplinkos ministerijos atestato, kurio išdavimui nustatyta
speciali tvarka, turėjimo. Dėl to Lietuvoje teisė vykdyti neypatingųjų statinių
statybą įgyjama ne pagal specifinę atestavimo tvarką, o bendraisiais
pagrindais, pavyzdžiui, tokią teisę įtvirtinant įmonės steigimo ar kituose
veiklos dokumentuose (CK 2.47 straipsnio 2 dalis). Pirmiau aptartos
nuostatos lemia teismų pareigą įvertinti, pripažintinas statybos darbų objektas
(šiuo atveju – pėsčiųjų perėja) ypatinguoju statiniu ar ne.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip
nurodo kasatorius, kasacinio teismo praktikoje dėl tiekėjų teisės atlikti
darbus inžineriniuose statiniuose (susisiekimo komunikacijos – gatvės, keliai)
pasisakyta, jog kvalifikacijos reikalavimas (teisė atlikti darbus)
pripažintinas pagrįstu tik tuo atveju, jei [asfalto dangų atstatymo] darbai
būtų vykdomi gatvėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų tvarka
pripažintos ypatingaisiais statiniais; kokios gatvės priskirtinos tokiems
statiniams, nustato Statybos techninis reglamentas STR 1.01.06:2002
„Ypatingieji statiniai“, patvirtintas aplinkos ministro 2002 m. balandžio
16 d. įsakymu Nr. 184. Atitinkamai statybos darbų atlikimui gatvėse
ar keliuose, kurie nelaikytini ypatingaisiais statiniais, nereikia rangovo
specifinės kvalifikacijos, kurią patvirtintų Aplinkos ministerijos išduotas
atestatas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos
vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010).
Nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aktuali nagrinėjamai bylai, šiam
bei panašaus pobūdžio ginčams plėtotina.
Nurodyto STR
1.01.06:2002 IV dalies „Ypatingieji statiniai“ 5.3 punkte nustatyta, kad
ypatingieji statiniai yra sudėtingų konstrukcijų ir sudėtingų technologijų
(pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytus sudėtingumo
požymius bei techninius parametrus). Tame pačiame teisės akte pateiktas
ypatingųjų statinių kategorijai priskiriamų statinių sąrašas. Šio sąrašo III
dalies „Sudėtingų konstrukcijų ir sudėtingų technologijų statiniai“ 2 lentelės
10 punkte nurodyta, kurios gatvės laikytinos ypatingaisiais statiniais: valstybinės
reikšmės (magistraliniai, krašto, rajoniniai) keliai, miestų, miestelių gatvės
su indeksu A, B, C (greito eismo ir pagrindinės gatvės) bei jų sankryžos. Taigi
ypatingojo statinio atestatas atlikti darbus reikalingas tik tuo atveju, jei
pėsčiųjų alėja (kaip inžinerinis statinys – susisiekimo komunikacija), kurios
rekonstrukcijos darbai buvo perkami, būtų pripažįstama gatve su vienu iš
pirmiau nurodytu indeksu (A, B, C). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai,
kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose nenurodė, kokiai gatvių
kategorijai priskirtina rekonstruojamoji alėja.
Statybos
techniniame reglamente STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo
sistemos“, patvirtintame aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61,
III skyriaus „Susisiekimo tinklas ir klasifikacija“ 2 poskyrio „Gatvių klasifikacija“
2.2 punkte nurodyta, kad susisiekimo tinklą sudaro motorizuoto susisiekimo
gatvės ir keliai, nemotorizuoto susisiekimo gatvės ir takai, šaligatviai,
įvairių tipų eismo zonos ir aikštės, o 2.3 punkte – susisiekimo linijos
suskirstytos į šešias pagrindines kategorijas: A – greito eismo gatvės; B –
pagrindinės gatvės; C – aptarnaujančios gatvės; D – pagalbinės gatvės; E –
pagrindinės pėsčiųjų ir dviračių eismo gatvės ir takai; F – pagalbiniai
pėsčiųjų ir dviračių eismo takai, šaligatviai (juostos). Atsižvelgiant į visas
šių specialiųjų teisės aktų nuostatas, rekonstruojamoji pėsčiųjų alėja galėtų
būti priskiriama E arba F susisiekimo linijų kategorijoms, taigi nekvalifikuotina
ypatinguoju statiniu, ir jo statybos darbams, minėta, nereikalingas Aplinkos
ministerijos išduodamas atestatas.
Dėl pirmiau aptartų
argumentų teisėjų kolegiją konstatuoja, kad perkančiosios organizacijos
sprendimas atmesti ieškovo pasiūlymą VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 1 punkto
pagrindu dėl neatitikties minimaliems kvalifikacijos reikalavimams, neteisėtas,
nepagrįstas galiojančių aptartų specialiųjų teisės normų, todėl naikintinas ab
initio. Argumentai dėl racionalaus lėšų panaudojimo sprendžiamam ginčui
teisiškai nereikšmingi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šį perkančiosios
organizacijos veiksmų teisinį vertinimą, pripažįsta pagrįstais kasatoriaus
reikalavimus panaikinti atsakovo sprendimus: 1) 2009 m. balandžio 17 d.
sprendimą (Viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolas Nr. 11-80)
atmesti ieškovo pasiūlymą kaip neatitinkantį minimalių kvalifikacijos
reikalavimų, taip pat sprendimą patvirtinti preliminarią pasiūlymų eilę
supaprastintame atvirame konkurse Visagino miesto pėsčiųjų alėjos tarp Visagino
ir Veteranų gatvių rekonstrukcijos darbams pirkti; 2) 2009 m. balandžio 24 d.
sprendimą (Viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolas Nr. 11-98)
pripažinti nepagrįsta ieškovo pretenziją.
Dėl ieškovo locus
standi (teisės pateikti ieškinį) ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą
bei peržiūros procedūrų veiksmingumo principo užtikrinimo
Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad, nepaisant aplinkybės, jog ieškovas yra ūkio
subjektas, turintis viešųjų pirkimų teisinių santykių patirties, perkančiajai
organizacijai laiku nepadavė pretenzijos dėl ginčytinos pirkimo sąlygos
(konkurso sąlygų 11.5 punktas), taip pat nepaprašė jos paaiškinti, patikslinti,
todėl pirkimo sąlygų neteisėtumo klausimas nenagrinėtinas. Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad, nors pagal nusistovėjusią teismų praktiką, sprendžiant
dėl tiekėjų teisės pasinaudoti peržiūros procedūra, paprastai iškeliama tiekėjų
teisė perkančiosios organizacijos prašyti paaiškinti pirkimo sąlygas bei
konstatuojami nepasinaudojimo šia galimybe neigiami padariniai, tenkantys
tokiems tiekėjams, kasacinio teismo jau pažymėta, jog vienintelė aplinkybė,
kad perkančioji organizacija nepasinaudojo teise paaiškinti konkurso
reikalavimą, o ieškovas – teise paprašyti paaiškinti pirkimo sąlygų, nekeičia
tiekėjų kvalifikacijos reikalavimo turinio ir jo taikymo tinkamumo pasiūlymų
vertinimo metu (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio
13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2009). Šiame
kontekste pažymėtina, kad tiek tiekėjai, tiek perkančiosios organizacijos yra
profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektai, kuriems abiem
suteikta iniciatyvos teisė siekti pašalinti galimus neaiškumus dėl pirkimo
sąlygų turinio: tiekėjų teisė paprašyti paaiškinti pirkimo sąlygas,
perkančiosios organizacijos teisė neprašytai jas patikslinti. Dėl to, jei
nė vienas iš jų nepasinaudojo šia jiems VPĮ 27 straipsnio 3 ir 4 dalyse
įtvirtinta teise, nė vienam jų tik dėl to ir neturi tekti neigiami
padariniai. Taigi perkančioji organizacija prieš tiekėją, nepaprašiusį jos patikslinti
ar paaiškinti pirkimo sąlygų, negali tuo remtis pateisindama savo veiksmų
neteisėtumą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jai, o ne tiekėjui tenka pareiga
pagal VPĮ 24 straipsnį tinkamai suformuoti pirkimo sąlygas. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad teisės paduoti pretenziją ribojimai gali būti
pagrįsti tik greitų ir pirkimo konkurso nevilkinančių peržiūros
procedūros priemonių naudojimu.
Trečiojo asmens
teigimu, kasatoriaus reikalavimai negali būti tenkinami, nes jis netinkamai
pasinaudojo peržiūros procedūra, praleidęs VPĮ ir pirkimo dokumentuose
įtvirtintus pretenzijos padavimo terminus, nes, paskelbus konkurso sąlygas,
ieškovas neginčijo tiekėjų kvalifikacijos reikalavimo. Trečiasis asmuo, be kita
ko, remiasi kasacinio teismo praktika šiuo klausimu, pagal kurią: vertinant
pasinaudojimo peržiūros procedūros tinkamumą, atsižvelgtina į pretenzijos
padavimo laiką; ieškovo laikomi nepagrįstai aukštais, neproporcingais
perkamų darbų apimčiai bei pobūdžiui, prieštaraujančiais viešųjų pirkimų
principams, dirbtinai ribojančiais konkurenciją reikalavimai tiekėjų
kvalifikacijai tokiais turėjo būti nuo pat pradžių, o ne tik po to, kai jie
buvo pritaikyti; ieškovas iš pradžių sutikdamas su konkurso sąlygomis,
akivaizdžiai praleido pretenzijos padavimo terminus, o jam suteikta galimybė
skųsti konkurso sąlygos turinį pažeidžia bonus pater familias principą (žr.
pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2009). Teisėjų kolegija
nesutinka su šiais trečiojo asmens argumentais dėl kasacinio teismo praktikos aiškinant
ieškovo teisių į peržiūros procedūrą ribojimą dėl šių priežasčių.
Pirma,
nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d.
nutartyje (bylos Nr. 3K-3-506/2009) kasacinis teismas, remdamasis
Teisingumo Teismo praktika, sprendė, kad tiekėjui nepripažįstamas teisinis
suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu, taigi ir locus standi peržiūros
procedūroje, jei jo teisių pažeidimą lėmė perkančiosios organizacijos veiksmai,
kuriais buvo nustatytos tiekėjus diskriminuojančios pirkimo sąlygos, tačiau šis
tiekėjas skundžia ne perkančiosios organizacijos sprendimą tokias sąlygas nustatyti,
o vėlesnį perkančiosios organizacijos sprendimą, kuris jomis
(diskriminuojančiomis sąlygomis) grindžiamas (pvz., veiksmus, kuriais
išreiškiama valia sudaryti viešojo pirkimo sutartį su kitu tiekėju). Jei toks
tiekėjo elgesys būtų leidžiamas, būtų pažeisti Direktyvos Nr. 89/665
tikslai ir pakenkta efektyviam viešųjų pirkimų direktyvų taikymui (Teisingumo
Teismo 2004 m. vasario 12 d. Sprendimas Grossmann Air Service, C-230/02
Rink. 2004, p. I-1829). Sutinkant, kad po tiekėjų pasiūlymų vertinimo
(atitikties kvalifikacijos reikalavimams tikrinimo) rezultatų paskelbimo, kaip
vėlesnio, pirkimo sąlygomis grindžiamo sprendimo, ieškovas neturi teisės
ginčyti pirkimo sąlygų teisėtumo, kaip tokio, vis dėlto reikia pripažinti, jog
nagrinėjamos bylos atveju tiekėjas ne tik kvestionavo konkurso sąlygų
11.5 punkto turinį, bet ir ginčijo perkančiosios organizacijos sprendimą
atmesti jo pasiūlymą VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 13 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-506/2009)
konstatavo, kad po perkančios organizacijos sprendimo dėl tiekėjo pasiūlymo
(atmetimo ar jo priskyrimo laimėtojų eilėje), teismo vertintinas ne pirkimo
sąlygų teisėtumas, kaip toks, bet šios sąlygos taikymo pagrįstumas. Šioje
byloje ieškovas savo reikalavimą pripažinti perkančiosios organizacijos
sprendimą neteisėtu grindė ne tik sąlygų ydingumu, bet ir netinkamu jų
pritaikymu, įrodinėdamas, jog jo pateiktas atestatas atitinka konkurso sąlygų
11.5 punktą. Tai matyti inter alia iš ieškovo ir trečiojo asmens atstovų
susirašinėjimo su Aplinkos ministerija. Tiek, kiek ieškovas remiasi (tiesiogiai
ar netiesiogiai) specialiosiomis statybos teisinius santykius reguliuojančiomis
teisės normomis, ginčydamas ne konkurso sąlygų 11.5 punkto teisėtumą, bet
perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti jo pasiūlymą VPĮ 39 straipsnio
2 dalies 1 punkto pagrindu, jo veiksmai atitinka VPĮ nuostatas ir nelemia
neribotos jo teisės skųsti perkančiosios organizacijos sprendimą situacijos.
Šia apimtimi UAB „Akordas 1“ nuo ikiteisminės ginčo stadijos kelia tą patį
reikalavimą, tik kitu pagrindu. Taigi šiuo požiūriu ieškovas turi teisę ginčyti
perkančiosios organizacijos sprendimą ir ji negali būti ribojama VPĮ V skyriaus
nuostatų, o kaip tik jomis privalo būti užtikrinta.
Antra,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad, be peržiūros procedūrų operatyvumo,
joms keliamas ir veiksmingumo reikalavimas. Net jei būtų galima sutikti
su pozicija, kad ieškovas pavėluotai ėmėsi savo teisių gynybos, teisėjų
kolegija sprendžia, kad ieškovas specialiaisiais teisės aktais, atsižvelgiant į
nagrinėjamoje byloje nustatytas šių teisės normų aiškinimo aplinkybes, remiasi
nepažeisdamas VPĮ V skyriuje įtvirtintų reikalavimų dėl pretenzijos padavimo
terminų. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje dėl veiksmingumo principo
aiškinimo nurodoma, kad jei teisėtai pritaikytos peržiūros procedūros nuostatos
konkrečiu atveju lemia neveiksmingą, pernelyg suvaržytą pažeistų teisių gynybą,
teismai materialiosios ir proceso teisės normas ex officio aiškina ir
taiko taip, kad tiekėjui būtų leista efektyviai įgyvendinti teisę į pažeistų
teisių gynybą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje UAB ,,Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus
reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-119/2011). Aplinkybė, kad ieškovo
(kaip ir kiekvieno kito tiekėjo) atitiktis minimaliems kvalifikacijos
reikalavimams vertintina kitais, nei Aplinkos ministerijos išduodamo atestato,
dokumentais ar informacija, šalims paaiškėjo tik apeliacinio proceso metu. Dėl
to teisėjų kolegija ex officio nurodo, kad šiuo atveju ieškovui netaikytinos
VPĮ 93 straipsnio 1 dalies ir 94 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes
toks jų taikymas pažeistų veiksmingumo principą.
Šis imperatyvas lemia
tai, kad perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūros nuostatos
(terminų nustatymas) ir jų taikymas neturi būti toks, kad pasinaudojimas šia
procedūra tiekėjams pasidarytų praktiškai neįmanomas ar labai sudėtingas
(Teisingumo Teismo 2003 m. vasario 27 d. Sprendimas Santex, C-327/00,
Rink. 2003, p. I-1877; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, bylos Nr. 3K-3-150/2010). Šiame
kontekste taip pat aktuali Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią
naikinamuosius pretenzijų padavimo terminus galima taikyti tik dėl tokių
perkančiosios organizacijos veiksmų, pažeidžiančių konkurso dalyvių interesus,
kurie nustatyti ar paaiškėja prieš šių terminų pabaigą. Reikia atsižvelgti ir į
tai, kiek laiko iki naikinamųjų terminų pabaigos tiekėjas turėjo pretenzijai
paduoti, nes pernelyg trumpi terminai taip pat nesuderinami su veiksminga
teisių gynyba. Negalimas toks naikinamųjų terminų taikymas, lemiantis tiekėjų
teisių suvaržymą pateikti ieškinį dėl perkančiosios organizacijos veiksmų
(pvz., pasirinktos viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros), jei ji
aiškiai tiekėjui nenurodė informacijos, reikalingos šiam ieškiniui pagrįsti
(pvz., viešojo pirkimo sutarties vertės) (žr. Teisingumo Teismo 2007 m.
spalio 11 d. Sprendimą Lämmerzahl, C-241/06, Rink. 2007, p. 8415).
Tai, kad ieškovas iš pradžių rėmėsi kitu perkančiosios organizacijos veiksmų
neteisėtumo pagrindu, teisiškai nereikšminga, nes, kaip nurodyta, jis (naujasis
pagrindas) paaiškėjo vėliau.
Nors nei
pretenzijoje, nei pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje nekeliama
klausimo dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo tikrinant tiekėjų
kvalifikaciją, remiantis aplinkybe, kad pėsčiųjų alėja nepripažintina
ypatinguoju statiniu, kurio statybos darbams rangovai turėtų pateikti Aplinkos
ministerijos išduodamus atestatus, tačiau tai per se neužkerta
kasatoriaus galimybės šia aplinkybe remtis prieš perkančiąją organizaciją.
Pirkimo dokumentuose, minėta, nenurodyta tikslios informacijos dėl statybos
darbų objekto – statinio – kvalifikavimo (jo priskirtinumo kuriai nors iš
statinių kategorijų). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia informacija yra
svarbi bei tiesiogiai susijusi su viešojo darbų pirkimo konkurso procedūromis ir
būsima sutartimi, todėl privalo iš anksto būti nurodyta (VPĮ 24 straipsnis).
Kasacinio teismo praktikoje dėl konkurso dalyvių ir perkančiosios organizacijos
grąžinimo į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį nustatyta, kad perkančioji
organizacija, iš naujo vertindama dalyvių kvalifikaciją, sprendime dėl
atitikties konkurso sąlygoms (tiekėjų kvalifikacijos reikalavimams) privalo
aiškiai nurodyti, ar numatomi darbai bus vykdomi gatvėse, Lietuvos
Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintinomis ypatingaisiais
statiniais (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m.
lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010).
Trečia,
vertinant ieškovo galimybę prieš perkančiąją organizacija remtis aplinkybėmis,
nenagrinėtomis ikiteisminėje ginčo stadijoje, būtina atsižvelgti ne tik į jų
paaiškėjimo momentą, bet ir į veiksmus, kurių šalys ėmėsi, kad jos paaiškėtų.
Priimdamas pirmiau nurodytą sprendimą Lämmerzahl, Teisingumo
Teismas inter alia atsižvelgė į tai, kad tiekėjas kelis kartus kreipėsi
į perkančiąją organizaciją, prašydamas paaiškinti tam tikras pirkimo sąlygas,
tačiau ji to nepadarė. Minėta, kad tai, jog tiekėjas-ieškovas nesikreipė į
perkančiąją organizaciją, prašydamas jos patikslinti ar paaiškinti pirkimo
sąlygą, vien dėl to negali jam vienam sukelti neigiamų padarinių. Vis
dėlto, jei tiekėjas tokius veiksmus atliko – jie vertintini. Kita vertus,
ieškovas su Aplinkos ministerija susirašinėjo ne dėl pirkimo sąlygų, kaip
tokių, o dėl savo kaip statybos darbų rangovo atestato turinio aiškinimo. Į
Aplinkos ministeriją kreipėsi tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens atstovai. Nors
pirmajame ieškovo atstovo paklausime nenurodytas statybos darbų objektas,
tačiau jis nurodytas trečiojo asmens paklausime, bet dėl jo (statybos darbų
objekto) reikšmės Aplinkos ministerija nepasisakė. Tai ji padarė tik antruoju
atsakymu ieškovo atstovui (trečiuoju byloje esančiu Aplinkos ministerijos 2010 m.
rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (13-2)-D8-7529 „Dėl 2010-07-16 prašymo“ (T. 2,
b. l. 44). Taigi aplinkybė, kuria remiasi ieškovas, paaiškėjo atsitiktinai, to
tikslingai institucijos neklausiant. Šis perkančiosios organizacijos
veiksmų ginčijimo pagrindas, nors ir nulemtas pirkimo sąlygų, tačiau visoms
proceso šalims paaiškėjo vėliau, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad visos
šalys iki tol iš esmės laikėsi bendros nuomonės, jog šios institucijos
išduodamas atestatas atlikti pėsčiųjų alėjos rekonstrukcijos darbus –
reikalingas.
Ketvirta,
neginčytina, kad pretenzijos padavimo terminų skaičiavimas pradedamas nuo tos
dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą
(VPĮ 94 straipsnio 1 dalis). Naudojimasis perkančiosios organizacijos
sprendimų apskundimo teise gali būti ribojamas, jei tiekėjas galėjo ar turėjo
nustatyti pažeidimą, veikdamas taip rūpestingai, kaip galima tikėtis iš
patyrusio ūkio subjekto. Toks ribojimas tiesiogiai išplaukia iš įstatymo
nuostatų (VPĮ 93, 94 straipsniai) ir jo aiškinimo Teisingumo Teismo
praktikoje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 28 d.
Sprendimą Uniplex, C-406/08, nepaskelbtas Rinkinyje). Vis dėlto
Teisingumo Teismas sprendime Lämmerzahl iš esmės nevertino šio subjektyvaus
veiksnio, t. y. tiekėjo žinojimo, siejamo su skelbimu apie pirkimą, perkančiosios
organizacijos pažeidimą ar objektyvaus kriterijaus dėl tiekėjo patirties bei
turėjimo žinoti (nors valstybės narės teismo, kuris kreipėsi į Teisingumo
Teismą prejudicinio sprendimo, nagrinėtos nacionalinės bylos aplinkybės leistų
pripažinti jų abiejų egzistavimą), bet analizavo tiekėjui suteiktos
informacijos objektyvumą ir visapusiškumą, kurie ir lemia šį sužinojimą.
Atsižvelgiant į tai, informacijos, kuri svarbi tiekėjui ginčijant perkančiosios
organizacijos sprendimus, nepateikimas – prielaida teismui, minėta, ex
officio netaikyti šių naikinamųjų terminų. Ankstesnėje Teisingumo Teismo
praktikoje tiekėjo turėjimo sužinoti kriterijus taip pat siejamas su pakankamos
informacijos jam suteikimu. Sprendime SIAC Construction konstatuota, kad
vienodo požiūrio principas, reiškiantis skaidrumo pareigą, kuri leidžia
patikrinti, kaip laikomasi tiekėjų lygiateisiškumo, perkančiąją organizaciją
įpareigoja pirkimo dokumentuose nurodyti tiekėjų pasiūlymų vertinimo
(ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo) kriterijus taip, jog bet kuris pakankamai
gerai informuotas ir normaliai rūpestingas konkurso dalyvis galėtų vienodai
šiuos kriterijus aiškinti (žr. Teisingumo Teismo 2001 m. spalio 18 d.
Sprendimą SIAC Construction,
C-19/00, Rink. 2001, p. I-7725).
Kita vertus, teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir rūpestingo bei atidaus ūkio subjekto
turėjimas sužinoti apie perkančiosios organizacijos neteisėtai reikalaujamą
pateikti statybos rangovo atestatą, kaip konkurso dalyvio kvalifikaciją
pagrindžiantį dokumentą, galėjo pasunkėti dėl specialiųjų teisės aktų nuostatų
nenuoseklumo. Iš STR 1.02.07:2004 nuostatų matyti, kad Reglamentas reguliuoja
kvalifikacijos patikrinimą ir tokių rangovų, kurie vykdo neypatingųjų
statinių statybos darbus (Reglamento 8, 37, 46 ir kt. punktai), tačiau
tiek dėl jau pirmiau aptarto jo normų tarpusavio ryšio, tiek dėl santykio su
aukštesnės galios Statybos įstatymo nuostatomis (15 straipsnis) tokio
patikrinimo veikla nevykdoma, o Aplinkos ministerija iš esmės neišduoda neypatingųjų
statinių statybos darbų rangovų atestatų.
Dėl
ieškovo kvalifikaciją pagrindžiančio dokumento atitikties perkančiosios
organizacijos keliamiems reikalavimams
Nagrinėjamoje
byloje teismai iš esmės sprendė tik dėl to, ar perkančioji organizacija
tinkamai vertino ieškovo kvalifikaciją pagrindžiančio dokumento turinį,
t. y. ar jam (ieškovui) Aplinkos ministerijos išduotas atestatas suteikia
teisę verstis veikla, reikalinga viešojo darbų pirkimo sutarčiai įvykdyti. Nors
šio klausimo sprendimas nekeičia pirmiau kasacinio teismo padarytos išvados dėl
perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo vertinant ieškovo
kvalifikaciją, teisėjų kolegija šiuo aspektu inter alia pasisako, juolab
kad šalys kasacinėje instancijoje jį kelia ir jis, minėta, buvo nagrinėtas
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Teismai,
konstatavę, kad ieškovo kvalifikacija nepakankama perkamiems darbams atlikti,
nurodė, kad UAB „Akordas 1“ išduotame atestate nenustatyta, jog ieškovas
turi teisę vykdyti bendruosius (ypatingojo statinio) statybos darbus, kaip to buvo
reikalaujama pagal konkurso sąlygų 11.5 punktą. Nors teisėjų kolegija iš esmės sutinka
su teismų padaryta išvada, kad Aplinkos ministerijos ieškovui 2008 m.
gegužės 30 d. išduotas atestatas Nr. 1798 nepatvirtina atitikties
perkančiosios organizacijos reikalaujamam kvalifikacijos pagrindimui
(reikalaujamam dokumentui), tačiau sprendžia, jog ji (išvada) padaryta iš
dalies netinkamai aiškinant ginčo sprendimui aktualių specialiųjų teisės aktų
nuostatas. Minėta, kad VPĮ nereguliuoja statybos rangos teisinių santykių
(rangovų kvalifikacijos atestatų išdavimo, statybos darbų kvalifikavimo ir
pan.), todėl tinkamam VPĮ normų ir pirkimo sąlygų nuostatų, įskaitant ir
susijusių su tiekėjų kvalifikacijos vertinimu, taikymui būtina atsižvelgti į
specialiuosius teisės aktus.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad vienintelė aplinkybė, kuria rėmėsi teismai
(ypač apeliacinės instancijos teismas), jog ieškovui Aplinkos ministerijos
išduotame atestate expressis verbis nenurodyta, jog jam suteikiama teisė
atlikti bendruosius statybos darbus, kaip reikalaujama pirkimo dokumentuose, nepakankama
spręsti dėl perkančiosios organizacijos veiksmų, vertinant tiekėjų
kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų turinį, teisėtumo. Ši išvada daroma
atsižvelgiant inter alia į specialiųjų statybos teisinius santykius
reguliuojančių teisės aktų nuostatas bei į VPĮ 32 straipsnio 4 dalį, pagal
kurią tiekėjų kvalifikacijos atitiktis nustatoma ne tik pagal tiekėjų
pristatytus dokumentus, bet ir pagal jų pateiktą kitą informaciją.
Statybos
techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“, patvirtinto aplinkos
ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 (2004 m.
liepos 14 d. įsakymo redakcija), pirmojo priedo „Statybos darbų sritys“ 1
punkte nustatyta, kad statybos darbai skirstomi į bendruosius ir
specialiuosius. Šioje nuostatoje taip pat nurodyta, kad į bendruosius statybos
darbus įeina du skirtingo pobūdžio statybos darbai: 1) žemės darbai ir
2) statybinių konstrukcijų statyba ir montavimas bei panašaus profilio
darbai. Neginčytina, kad ieškovui išduotame atestate (T. 1, b. l. 26)
prie grafos „statybos darbų sritys“ nurodyta teisė vykdyti žemės darbus. Vis
dėlto iš pirmiau nurodytos teisės normos matyti, kad žemės darbai – bendrųjų
statybos darbų dalis, taigi tiek, kiek perkančiosios organizacijos įgyjami
darbai atitinka žemės darbams keliamus reikalavimus, šie atitinka ir bendrųjų
statybos darbų reikalavimus. Dėl to šiuo atveju reikia tiksliai kvalifikuoti
perkančiosios organizacijos perkamus darbus. Atitinkamai perkančiosios
organizacijos sprendimo dėl ieškovo kvalifikaciją pagrindžiančio dokumento
turinio vertinimo pagrįstumas gali būti pripažįstamas tik tada, jei jos perkami
darbai pagal specialiųjų teisės aktų nuostatas bus priskiriami statybinių
konstrukcijų ar panašių darbų statybai. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į
tai, kad, kaip teigė ieškovas, jam išduotame atestate prie statybų darbų sričių
nustatyta teisė atlikti ir kitokio pobūdžio darbus (pvz., asfalto dangos
konstrukcijų įrengimas), kurie nepriskirtini žemės darbams, todėl, vertinant
perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą dėl tiekėjo kvalifikaciją
pagrindžiančio dokumento turinio vertinimo, atsižvelgtina tiek į jos perkamų
darbų pobūdį, tiek į ieškovui suteiktos teisės atlikti tam tikrus statybos
darbus turinį.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo
išvada, kad, atsižvelgiant į žemės darbų sąvoką, t. y. jos išskaidymą inter
alia į statybos sklypo reljefo tvarkymą, ieškovo teisė atlikti žemės darbus
neapima teisės atlikti statinio statybos darbus (Statybos įstatymo 2 straipsnio
2 dalis). Statybos įstatymo (2007 m. gegužės 3 d. redakcija) 2 straipsnio
24 dalyje nurodyta, kad statybos sklypas – žemės naudojimo tikslinės
paskirties nustatytų ribų žemės sklypas (teritorijos dalis), kuriame atliekami
statybos darbai, o to paties straipsnio 25 dalyje – statybos sklypo
tvarkymas – sklypo reljefo formavimas (pažeminimas, paaukštinimas,
lyginimas), sklypo inžinerinių tinklų ir sklypo susisiekimo komunikacijų
tiesimas, žaidimų ar kitų aikštelių įrengimas, tvorų tvėrimas, apželdinimas. To
paties straipsnio 2 dalyje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas,
nurodyta, kad statinys – visa tai, kas sukurta statybos darbais
naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Iš šių nuostatų
matyti jų tarpusavio ryšys, tačiau sisteminis jų aiškinimas neleidžia prieiti
prie pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados. Statybos
sklypas – statybų vieta, kurioje vykdomi statybos darbai, statybos sklypo
tvarkymas – viena iš žemės darbų rūšių, o statinys – statybų darbų
rezultatas, bet ne vieta. Taigi pėsčiųjų alėja yra ir statinys (inžinerinis),
kurį reikia (galima) sukurti (pastatyti), rekonstruoti ar griauti, ir statybos
sklypas, kuriame vykdomi pėsčiųjų alėjos statybos darbai (šiuo atveju –
rekonstrukcija).
Taip pat nepritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad
ieškovo kvalifikacija šiuo požiūriu yra nepakankama, nes iš konkurso sąlygų
(1.2 punktas, priedas „Statybos montavimo darbų kiekių žiniaraščiai“) matyti,
kad perkančioji organizacija perka ne tik žemės darbus, bet ir kitus darbus,
kurie sudaro net didesniąją įsigyjamų darbų dalį. Visų pirma atkreiptinas
dėmesys į tai, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose nenurodė, kad
jie suderinti su Statybos įstatymu ir jį lydinčiais teisės aktais (Statybos techniniais
reglamentais ir kitomis teisės nuostatomis). Sąvoka „žemės darbai“, vartojama
pirkimo sąlygose, nesutampa su šia sąvoka, įtvirtinta Statybos įstatyme ir
kitose normose, todėl žemės darbai STR 1.08.02.2002 nuostatų prasme gali būti
pripažįstami ne tik tada, kai jie tokiais įvardyti pirkimo dokumentuose. Taigi
šiuo atveju svarbiau ne pirkimo sąlygose vartojamų sąvokų pavadinimai, o joms
suteikta prasmė bei turinys. Kita vertus, minėta, iš ieškovui išduoto atestato
matyti, kad jam suteikta teisė atlikti ne tik žemės darbus, bet ir kai kuriuos
statybinių konstrukcijų statybos darbus, tačiau šie apriboti asfalto dangos
konstrukcijų įrengimo darbų.
Vis dėlto sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija,
kad tam tikri perkančiosios organizacijos įsigyjami darbai nepriskirtini žemės
darbams pirmiau nurodyto Statybos techninio reglamento nuostatų prasme. Teisėjų
kolegija, sutikdama su šiuo vertinimu, kartu ex officio konstatuoja, kad
tam tikri statybos darbai (pvz., atraminės sienutės įrengimas iš monolitinio
betono, naudojant armatūrą, monolitinio betoninio pamato betonavimas, naudojant
armatūrą, kt.) kvalifikuotini statybinių konstrukcijų statybos darbais, kurių
ieškovas pagal jo atestato turinį ir, jei darbai būtų atliekami ypatingajame
statinyje, neturėtų teisės atlikti inter alia dėl to, kad asfalto dangos
ir konstrukcijų įrengimo darbai (bei kiti darbai, nurodyti jam išduotame
Aplinkos ministerijos atestate) jų neapima. Tačiau šis vertinimas, minėta,
nepaneigia situacijos, kad nagrinėjamos bylos atveju perkami darbai neatliekami
ypatingajame statinyje.
Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus pozicijai, jog perkančiosios
organizacijos pirkimo sąlygose nustatyti reikalavimai tiekėjų kvalifikacijai
yra nepagrįstai aukšti, neproporcingi perkamų darbų apimčiai bei pobūdžiui,
prieštarauja viešųjų pirkimų principams, nes iš konkurso dalyvių, prašant
turėti kompetenciją atlikti visus bendruosius darbus, iš esmės reikalauta
įrodyti kvalifikaciją inter alia įrenginėti stogus, vykdyti apdailos ar
hidroizoliacijos darbus, nors tokie darbai nebuvo perkami, sunku būtų pritarti.
Visų pirma, jau nurodyta, kad ieškovas neturi locus standi ginčyti
pirkimo sąlygų turinio, kaip tokio. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia
dėmesį į tai, kad perkamų darbų pobūdis nustatytas pirkimo dokumentuose ir
reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai pagrindžiantys dokumentai nekeičia
perkančiosios organizacijos poreikio konkrečiu pirkimo objektu. Taigi
akivaizdu, kad perkančioji organizacija siekė įsigyti ne visus įmanomus
bendruosius statybos darbus, o tik tokius, kurie reikalingi viešojo darbų
pirkimo sutarčiai įvykdyti ir kurie buvo tiesiogiai nurodyti pirkimo
dokumentuose. Minėta, kad, atsižvelgiant į VPĮ 32 straipsnio 4 dalį,
perkančioji organizacija būtų privalėjusi tiekėjo kvalifikaciją pripažinti
tinkama, jei jam išduotame atestate, nors ir nebūtų expressis verbis
nustatytos teisės vykdyti bendrųjų statybos darbų, kaip tokių, o tik nustatyta
atskirų žemės (pvz., kasimo, reljefo tvarkymo) ar statybinių konstrukcijų
(pvz., betono, gelžbetonio) darbų, kurie savo pobūdžiu atitiktų perkančiosios
organizacijos pirkimo dokumentuose nurodytuosius, vykdymo galimybė. Teisėjų
kolegija taip pat pažymi, kad teisė atlikti rangos darbus apribojama, minėta,
ne tik statinių grupių, bet ir statybos darbų srities. Ieškovo
atestate nurodyti kiti nei perkami statybinių konstrukcijų darbai, o statinių
grupė (susisiekimo komunikacijos) apibrėžia darbų vietą, bet ne statybos darbų
sritį. Taigi, nors ieškovas turėtų teisę atlikti pėsčiųjų alėjos (jei ji būtų
ypatingasis statinys) rekonstrukcijos darbus pagal statinių grupę (susisiekimo
komunikacijos – keliai, gatvės), tačiau tokios teisės neturėtų pagal perkamų
statybos darbų sritį (statybinių konstrukcijų darbai) su ta pačia sąlyga, kaip
ne kartą konstatuota, jei pėsčiųjų alėją pagal teisės aktus būtų galima
pripažinti ypatinguoju statiniu.
Dėl perkančiosios
organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių
Dėl pirmiau
padarytos išvados teisėjų kolegija konstatuoja, kad perkančiosios organizacijos
sprendimas neypatingojo statinio rekonstrukcijai reikalauti pagrįsti
kvalifikaciją (reikalavimas tiekėjų kvalifikacijai) tokiais dokumentais, kurie
išduodami tik ypatingųjų statinių statybos darbams, – neteisėtas. Ši pozicija
grindžiama tuo, kad perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose įtvirtinti
reikalavimai, įskaitant pirkimo objektui ir tiekėjų kvalifikacijai, turi
tiesiogiai sietis su viešojo pirkimo sutartimi ir negali būti pertekliniai.
Tokio pobūdžio reikalavimas, kokį konkurso sąlygų 11.5 punkte suformavo
perkančioji organizacija, negali būti pateisinamas jokiomis priemonėmis, nes
priešingai nei kitiems kvalifikacijos reikalavimams (žr., pvz., ekonominio ar
finansinio pajėgumo), kurie būtų pernelyg aukšti ar neproporcingi, perkančioji
organizacija negalėtų pateikti patikimo ir įtikinamo jo pagrindimo (žr. pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „15 minučių“
v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-126/2010)
ar remtis pirkimo objekto ypatingumu, t. y. jo pobūdžiu, svarba ar
paskirtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Observis“
v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-222/2008). Jei būtų
priešingai, be pateisinamos priežasties tiekėjai, turintys teisę atlikti
pėsčiųjų alėjos rekonstrukcijos darbus, jų negalėtų atlikti, jei neturėtų
ypatingųjų statinių statybos darbų atestato, nors jis tokiems darbams
(neypatingųjų statinių) apskritai nėra privalomas.
Kita vertus, dėl
to, kad perkančioji organizacija šį reikalavimą nustatė pirkimo sąlygose, jos
veiksmuose negalima pripažinti skaidrumo principo pažeidimo, nes jie buvo (ar galėjo
būti) nulemti, jau nurodyta, neaiškių statybos teisinius santykius
reguliuojančių teisės aktų nuostatų. Vis dėlto, jei dėl pirkimo dokumentuose
įtvirtintos nuostatos negalima pripažinti negaliojančios konkurso sąlygų 11.5
punkto kaip prieštaraujančio skaidrumo principui, perkančiosios organizacijos
sprendimas, remiantis tokia nuostata, atmesti tiekėjo pasiūlymą, nes jį
pateikęs tiekėjas neatitiko pirkimo dokumentuose nustatytų minimalių
kvalifikacijos reikalavimų ir (arba) perkančiosios organizacijos prašymu
nepatikslino pateiktų netikslių ar neišsamių duomenų apie savo kvalifikaciją
(VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 1 punktas) negali būti pateisinamas ir yra
neteisėtas, o teismų sprendimai dėl to naikintini.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių ir
tiekėjų pažeistų teisių veiksmingos gynybos praktikoje išaiškinta atgalinio
šalių grąžinimo į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį prielaidos, sąlygos ir
ribojimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pireka“
v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010). Vis
dėlto kasacinis teismas, šioje byloje spręsdamas dėl perkančiosios
organizacijos (atsakovo) neteisėtų veiksmų padarinių, negali pasisakyti dėl
visų jų aspektų iš esmės, nes iš bylos medžiagos neaišku, ar viešojo darbų
pirkimo sutartis sudaryta, nutraukta, vykdoma ar įvykdyta. Byloje gali būti
aktualus ne tik atgalinis šalių grąžinimo į prieš pažeidimą buvusią padėtį
klausimas, bet ir galimos restitucijos taikymas.
Restitucijos
klausimas šiuo atveju priklausytų ne tik nuo konkrečių aplinkybių nustatymo
(pvz., kokia apimtimi įvykdyta viešojo darbų pirkimo sutartis), bet ir nuo
atitinkamų viešųjų pirkimų subjektų teisinių santykių specifikos (ar galimas
sutarties vykdymo perėmimas, t. y. sutarties kontrahento pakeitimas kitu,
jei perkančioji organizacija po pakartotinio tiekėjų pasiūlymų vertinimo
laimėtoju pripažintų kitą dalyvį). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo viešųjų
pirkimų ginčų sprendimo praktiką, taikant restituciją, įprastai šalys
grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios
restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti
restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią
teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į
ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir
teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai).
Dėl to restitucijos klausimą sprendžiantis teismas, vertindamas niekinio
sandorio padarinius, turi tirti sutarties vykdymo eigą, specifiką, laipsnį,
galimus nuostolius dėl restitucijos taikymo, kitas reikšmingas aplinkybes
(pvz., intelektinės nuosavybės sukuriamus sutarties perėmimo ribojimus, kt.) ir
parinkti restitucijos būdą arba, esant išskirtinėms aplinkybėms, jos
netaikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ERP“
v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; kt.).
Visi šie pirmiau
nurodyti aspektai – fakto klausimai, kurių kasacinės instancijos teismas
nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija nurodo,
kad dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių ir restitucijos
turi spręsti pirmosios instancijos teismas, kuriam šiuo aspektu byla grąžintina
nagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi
išlaidų priteisimo šioje byloje
Kasaciniam teismui
nusprendus, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies ir byla dėl dalies
reikalavimų grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi
išlaidų, šalių patirtų pirmosios, apeliacinės instancijų teismuose bei
kasaciniame teisme, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios
instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4,
5 punktais, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti
iš dalies, panaikinti šiuos atsakovo Visagino savivaldybės administracijos
sprendimus: 1) 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą (Viešojo
pirkimo komisijos posėdžio protokolas Nr. 11-80) atmesti ieškovo pasiūlymą
kaip neatitinkantį minimalių kvalifikacijos reikalavimų, taip pat sprendimą
patvirtinti preliminarią pasiūlymų eilę supaprastintame atvirame konkurse
Visagino miesto pėsčiųjų alėjos tarp Visagino ir Veteranų gatvių rekonstrukcijos
darbams pirkti; 2) 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą
(Viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolas Nr. 11-98) pripažinti
nepagrįsta ieškovo pretenziją.
Bylą dėl ieškovo
reikalavimo įpareigoti atsakovą Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka
toliau nagrinėti ieškovo pasiūlymą, pateiktą supaprastintam atviram konkursui
Visagino miesto pėsčiųjų alėjos tarp Visagino ir Veteranų gatvių
rekonstrukcijos darbams pirkti, bei dėl galimos restitucijos taikymo grąžinti
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Česlovas Jokūbauskas
Vincas
Verseckas