Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-07-03][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-421-695-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-421-695/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB "Lietuvos pervežimo bendrovė" 302535218 atsakovas
UAB "BIG TRANS" 301718533 Ieškovas
Kategorijos:
8. BYLOS DĖL KONKURENCIJOS IR VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMO
8.1. Bylos dėl konkurencijos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys:
2.5.10.5.1. Sutartinė atsakomybė
2.8. Konkurencijos teisė ir vartotojų teisių apsauga bei gynimas
2.8.1. Konkurencijos teisė
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas:
3.2.4.11. Įrodymų vertinimas

                                   Civilinė byla Nr. 3K-3-421-695/2015

Teisminio proceso numeris: 2-55-3-02706-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.1; 89; 114.11

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. liepos 3 d. 

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Gražinos Davidonienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Big transkasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Big trans ieškinį atsakovams uždarajai akcinei Lietuvos pervežimo bendrovei (buvusi uždaroji akcinė bendrovėLomer point bridge“) ir R. K. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėto komercinės paslapties įgijimo bei atskleidimo ir nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudimą atskleisti komercines paslaptis, ir žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, ūkio subjektui atlyginimą, keliamas klausimas dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos.

Ieškovo pagrindinė veikla, kurią jis pradėjo vykdyti 2008 m. gegužės 9 d., yra tarptautinis krovinių – standartinių, negabaritinių, temperatūrinių ir pavojingų krovinių (ADR) pervežimas automobiliais, geležinkeliu. Ieškovas su atsakovu R. K. (toliau – ir atsakovas) 2010 m. sausio 6 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas neterminuotam laikui buvo priimtas dirbti pas ieškovą vadybininku. Pagal darbo sutarties sąlygas R. K. įsipareigojo saugoti komercines paslaptis, neatskleisti jų ar kitos konfidencialaus pobūdžio informacijos, susijusios su darbdaviu (ieškovu) ar jo klientais; konkrečiai nurodyti komercinę paslaptį sudarantys duomenys; nustatyta, kad šis draudimas galioja ir po darbo santykių pasibaigimo (darbo sutarties 9.2, 9.4, 9.5 punktai). Be to, R. K. buvo supažindintas su konfidencialios informacijos sąrašu. Darbo sutartyje taip pat nustatyta, kad jos galiojimo laikotarpiu R. K. be išankstinio rašytinio darbdavio (ieškovo) sutikimo neturi teisės turėti tiesioginių ar netiesioginių interesų ūkio subjekte, konkuruojančiame su darbdavio veikla, dirbti kitiems darbdaviams ar sudaryti kitus panašius susitarimus.

Atsakovas R. K. darbo teisinius santykius su ieškovu nutraukė 2011 m. lapkričio 17 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu). R. K. 2011 m. spalio 2 d., dar nesant nutrauktiems darbo teisiniams santykiams su ieškovu, pradėjo bendrauti su atsakovu UAB Lietuvos pervežimo bendrove (toliau – ir bendrovė) ir 2011 m. lapkričio 7 d. su šia bendrove sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią buvo priimtas dirbti logistikos vadybininku nuo 2011 m. lapkričio 7 d. UAB Lietuvos pervežimo bendrovė įsteigta 2010 m. rugpjūčio 9 d. Jos teikiamos paslaugos – transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais, krovinių vežimas krovininiais automobiliais, krovinių tvarkymas ir sandėliavimas. Ieškovas ir atsakovas UAB Lietuvos pervežimo bendrovė yra ūkinės komercinės veiklos konkurentai, veikiantys toje pačioje verslo srityje, rinkos sferoje, užsiima iš esmės panašia ūkine veikla, iš kurios gauna pajamų.

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 327 601,66 Lt (94 880 Eur) žalos atlyginimą,  6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Jis nurodė, kad atsakovas buvo supažindintas su konfidencialios informacijos sąrašu, pasirašė konfidencialumo nuostatas dėl bendrovės komercinės paslapties neatskleidimo, o pagal darbo sutarties 9.4 ir 9.5 punktus įsipareigojo tiek darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek po darbo sutarties su bendrove pasibaigimo nenaudoti, neperduoti, neskelbti ir (ar) kitaip neatskleisti kitiems fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims informacijos, sudarančios ieškovo komercines paslaptis. Darbo sutartį su ieškovu atsakovas nutraukė be svarbių priežasčių ir netrukus įsidarbino konkuruojančioje įmonėje – UAB Lietuvos pervežimo bendrovėje; ši pradėjo plėtoti neteisėtą, nesąžiningą konkurencinę veiklą, pasinaudodama komercinėmis ieškovo paslaptimis, teikti analogiškas paslaugas ieškovo klientams. Atsakovas žinojo ir galėjo pasinaudoti visa ieškovo kokybės valdymo sistema (informacija apie ieškovo įmonės bendravimo su klientais tvarką, paslaugų pardavimą, pasirašomų sutarčių formas, problemų sprendimo tvarką ir kt.). Dėl nurodytų priežasčių sumažėjo ieškovo gaunami užsakymai ir pajamos iš klientų TOO „Dekor-Interner“, TOO BauRem Kasachstan“, VIP-Systems Graphische Materialien GmbH, TOO „White River Communication“. Atsakovo sukaupta informacija apie ieškovo klientus (jų kontaktinius asmenis, užsakovų krovinius, užsakymų pobūdį bei intensyvumą, užsakovams taikytas pervežimo kainas, jų sudėtines dalis) pripažintina ieškovo komercine paslaptimi. Dėl neteisėtų, kaltų ir tyčinių atsakovų veiksmų ieškovas patyrė 327 61,66 Lt (94 88,43 Eur) nuostolių, juos jam privalo solidariai atlyginti atsakovai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies; priteisė ieškovui iš atsakovo R. K. 20 627,94 Lt (5974,26 Eur) žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Nagrinėdamas ir vertindamas aplinkybes, susijusias su atsakovo R. K. atsakomybe,  nustatęs, kad atsakovas, dar dirbdamas pas ieškovą, 2011 m. spalio 10 d. pradėjo bendrauti su UAB Lietuvos pervežimo bendrove dėl galimybės joje įsidarbinti, o aktyvius veiksmus, pažeidžiančius darbo sutartį (9.99.10 punktus), atliko dar anksčiau, 2011 m. lapkričio 7 d. (dirbdamas ieškovo įmonėje) sudarė darbo sutartį su UAB Lietuvos pervežimo bendrove, teismas konstatavo, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai su buvusiu darbdaviu (ieškovu). Vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, susijusiais su komercinės (gamybinės) paslapties apibrėžtimi, Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, nustatęs, kad ieškovas savo konfidencialią, komercinę paslaptį sudarančią informaciją buvo apsaugojęs tiek slaptažodžiais, tiek papildomais įmonės vidaus dokumentais, atsakovui ši informacija (ieškovo komercinės paslaptys) buvo žinoma, teismas priėjo prie išvados, jog draudimas atsakovui atskleisti komercines ieškovo paslaptis, nustatytas, inter alia, darbo sutartyje, baigė galioti 2012 m. lapkričio 18 d.

Apibendrinęs nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, įvertinęs tai, kad atsakovas buvo įsipareigojęs neatskleisti ieškovo komercinės paslapties, tačiau, nenutraukęs darbo santykių su ieškovu arba iš karto po darbo santykių nutraukimo savanaudiškais tikslais, pasinaudodamas ieškovui priklausančia konfidencialia informacija apie klientus ir jų sudaromas sutartis, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, siekė pervilioti ieškovo klientus vežti krovinius pasinaudojant UAB Lietuvos pervežimo bendrovės teikiamomis paslaugomis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Aplinkybę, kad atsakovas, veikdamas nurodytu būdu, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, teismas pripažino įrodančia R. K. kaltę.

Teismas konstatavo, kad ieškovas įgijo teisę į nuostolių (žalos), atsiradusių dėl atsakovo R. K. neteisėtų veiksmų, atlyginimą pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir CK 1.116 straipsnio 3 dalį. Teismo vertinimu, ieškovas prarado rinkos dalį, visiškai neteko užsakymų iš klientų, su kuriais dirbo išimtinai atsakovas, nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d. negavo 134 935,42 Lt (39 080 Eur) pajamų dėl to, kad atsakovas nesąžiningai ir neteisėtai perviliojo ieškovo klientus. Atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimus, susijusius su negautų pajamų, kaip grynojo pelno, traktavimu, teismas sprendė, kad ieškovui iš atsakovo R. K. priteistinas grynasis pelnas20 627,94 Lt (5974,26 Eur). Teismas konstatavo, kad, nenustačius atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės netiesioginės civilinės atsakomybės, jo gauta turtinė nauda negali būti pripažinta ieškovo nuostoliais, todėl reikalavimo priteisti iš šio atsakovo jo gautą turtinę naudą netenkino.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo R. K. apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą; panaikino šio sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo R. K. priteista 20 627,94 Lt (5974,26 Eur) žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 457,66 Lt žyminio mokesčio (132,55 Eur), 314,50 Lt (91,08 Eur) atstovavimo išlaidų, priteista į valstybės biudžetą 24,09 Lt (6,98 Eur) procesinių dokumento įteikimo išlaidų; atmetė ieškovo reikalavimą, pareikštą atsakovui R. K. dėl žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo; priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą 24 Lt (6,95 Eur) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų; iš ieškovo atsakovui R. K. priteistas 1874,42 Lt (542,87 Eur) atstovavimo išlaidas padidino iki 2000 Lt (579,24 Eur); kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė atsakovui R. K. iš ieškovo 170 Lt (49,23 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, valstybei iš ieškovo449 Lt (130,04 Eur) žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbo sutarties 9.2 punkte buvo nustatyta, jog R. K. įsipareigoja saugoti komercines paslaptis, o 9.4 punkte konkrečiai nurodyti komercinę paslaptį sudarantys duomenys. Atsakovas komercines paslaptis įsipareigojo saugoti ir po darbo santykių pasibaigimo (darbo sutarties 9.5 punktas). Be to, darbo sutarties 9.9 punkte įtvirtinta, kad darbuotojas šios darbo sutarties galiojimo laikotarpiu neturi teisės turėti tiesioginių ar netiesioginių interesų įmonėje ar bet kokiame kitokiame ūkio subjekte, kuris konkuruoja su darbdavio veikla, be išankstinio rašytinio darbdavio sutikimo; o darbo sutarties 9.10 punkte – kad atsakovas šios darbo sutarties galiojimo laikotarpiu neturi teisės dirbti kitiems darbdaviams ar sudaryti kitus panašius susitarimus be išankstinio rašytino darbdavio (ieškovo) sutikimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įrodymų, kurie patvirtintų, jog, nustačius įpareigojimą nekonkuruoti, atsakovui buvo nustatyta ir (ar) mokama kompensacija, į bylą nepateikta.

Išnagrinėjusi ieškovo ieškinyje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, pateiktus įrodymus, susijusius su atsakovo R. K. atliktais veiksmais, kuriais jis galbūt pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 4 dalį, bei darbo sutarties, sudarytos su ieškovu, 9.5 punktą, atsakovų atsikirtimus, teiktus pirmosios instancijos teismui, taip pat bylos šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas suabejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas R. K. pasinaudojo ieškovo komercine paslaptimi ir perviliojo jo verslo klientus, taip ieškovui padarydamas turtinę žalą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui R. K., kai jis dirbo pas ieškovą, buvo žinoma šios bendrovės konfidenciali informacija – išsamūs duomenys apie klientus, užsakovus, krovinių siuntėjus, krovinių gavėjus, krovinius, taip pat vežimo sąlygos, krovinių ypatybės, specialūs leidimai, sutartinės krovinių vežimo kainos. Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014 (kad aplinkybė, jog ieškovo klientų duomenys (jų pavadinimai, adresai ir pan.) yra prieinami viešai, nereiškia, kad toks duomenų prieinamumas leidžia viešai nustatyti, jog būtent šie ūkio subjektai yra ieškovo klientai; komercinę vertę turi ne vien tokia informacija, o būtent duomenys apie tai, kokių partnerių paslaugomis bei kokiomis sąlygomis toks ūkio subjektas naudojasi, nes tik tokia informacija gali suteikti ūkio subjektui pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius; informacija apie užsakovus susideda iš daugelio įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. informacija, kokios konkrečios įmonės turi paslaugų užsakymo poreikį, koks tų įmonių mokumas, finansinė būklė, patikimumas, kas konkrečioje įmonėje priima sprendimus dėl pervežimo užsakymo, transportavimo kainų nustatymo, kokios yra planuojamos pervežimų užsakymo apimtys, kokio tipo krovinius veža užsakovas), teisėjų kolegija nurodė, kad būtina nustatyti aplinkybes, susijusias atsakovo žinomos, komercinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimu ir panaudojimu, ir ar yra pagrindas buvusiam ieškovo darbuotojui (apeliantui) taikyti civilinę atsakomybę.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas neturėjo teisės atskleisti ieškovo komercinės paslapties iki 2012 m. lapkričio 18 d. Ieškinio reikalavimas atsakovui R. K. buvo grindžiamas ir žalos atlyginimo dydis apskaičiuotas, remiantis tuo, kad R. K., pradėjęs dirbti UAB Lietuvos pervežimo bendrovėje, nedelsdamas atskleidė ieškovo komercinę paslaptį ir ėmėsi veiksmų pervilioti ieškovo klientus, ir tai padarė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas įgijo teisę į nuostolių (žalos), atsiradusių iš atsakovo R. K. neteisėtų veiksmų, atlyginimą, remiantis Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktu, CK 1.116 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais. Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013 (kad Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, taip pat 46 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka, taikytinos ūkio subjektams, bet ne fiziniams asmenims; sprendžiant dėl įmonės darbuotojo neteisėtu komercinės paslapties atskleidimu ūkio subjektui padarytos žalos atlyginimo, taikytina CK 1.116 straipsnio 3 dalis, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.), nuostata, atsižvelgusi į tai, kad, ieškovo teigimu, ginčo teisiniai santykiai atsirado nuo 2011 m. lapkričio 17 d., pagal jų atsiradimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus taikoma tik ūkio subjektams – juridiniams asmenims, teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį ieškovo darbuotojui R. K. už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, jei būtų nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014), o jų pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi, o išvados, susijusios su atsakovo R. K. atsakomybe, nepagrįstos bylos duomenimis.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. K. atskleidė ieškovo komercinę paslaptį atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei ir ja pasinaudojo (perviliodamas ieškovo klientus TOO „Dekor-Interer“, TOO „BauRem Kasachstan“, VIP-Systems Grapische Materialien GmbH, TOO „White River Communication“, su kuriais išimtinai dirbo), ir taip, ieškovui netekus užsakymų iš klientų, padarė 20 627,94 Lt (5974,26 Eur) žalą, nes ši išvada prieštarauja kitoms ir jos nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Byloje nustatyta, kad UAB Lietuvos pervežimo bendrovė, pradėdama teikti paslaugas, nesinaudojo R. K. atskleista komercine paslaptimi apie ieškovo klientus, o atsakovas R. K. nebuvo perviliotas dirbti UAB Lietuvos pervežimo bendrovėje vien dėl komercinės paslapties atskleidimo ir siekio perimti ieškovo klientus bei konkuruoti su juo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įsipareigojimus teikti paslaugas prisiėmė ne R. K., o UAB Lietuvos pervežimo bendrovė, ji ir sudarė sutartis su buvusiais ieškovo klientais. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB Lietuvos pervežimo bendrovė komercinę informaciją gaudavo iš akcininko Kazachstano Respublikos įmonės Lomer Point Bridge LLP. Ieškovas buvo nurodęs, kad atsakovai perviliojo ir jo klientą TOO „BauRem Kasachstan“, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiai įmonei paslaugų ieškovas neteikė. Kadangi ši pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė nepaneigta, teismo be pagrindo nurodyta, jog atsakovas perviliojo pirmiau nurodytą ieškovo klientą. 

Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013, teisėjų kolegija nurodė, kad su komercinės paslapties atskleidimu susijusiose bylose reikšmingi netiesioginiai įrodymai ir jų visapusiškas bei objektyvus vertinimas, tačiau tai, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimas turi tam tikrų išskirtinių požymių, nereiškia, jog vien remiantis ieškovo teigimu apie darbuotojo įgytą komercinę paslaptį, kurią sudaro informacija, ir darbuotojo perėjimą dirbti į konkuruojantį verslo subjektą turi būti konstatuojama, kad darbuotojas atskleidė minėtą informaciją. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo nurodytus ir pateiktus įrodymus, susijusius su atsakovo R. K. veiksmais, konstatavo, kad jie neteikia pagrindo daryti išvadą, jog R. K. perdavė UAB Lietuvos pervežimo bendrovei komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie ieškovo buvusius klientus ir (ar) pasinaudodamas būtent tokia informacija ėmėsi veiksmų, jog šios įmonės teiktų užsakymus pervežti krovinius UAB Lietuvos pervežimo bendrovei, ir tik dėl to ieškovas negavo pajamų (patyrė žalą). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nors ieškovas teigė, jog, atsakovui perėjus dirbti į UAB Lietuvos pervežimo bendrovę, ieškovo nurodytos įmonės pradėjo su šia bendrove dirbti, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB Lietuvos pervežimo bendrovė nenaudojo iš R. K. gautos ieškovo komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Teisėjų kolegija sprendė, kad kitos darbo vietos ieškojimas, dalyvavimas pokalbiuose dėl darbo ir darbo sutarties sudarymas su kitu darbdaviu taip pat nepatvirtina komercinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimo fakto. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog atsakovas ėmėsi veiksmų pervilioti ieškovo klientus ir juos perviliojo.

Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo argumentais, kad bylos duomenys nepatvirtina ieškovo nurodytos aplinkybės, jog klientai buvo sudarę su juo ilgalaikes bendradarbiavimo sutartis ir tarp jų buvo susiklostę nuolatiniai verslo santykiai, kurie nutraukti dėl atsakovo R. K. kaltų neteisėtų veiksmų, atskleidžiant ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją ir (ar) ja  pasinaudojant. Ieškovo nurodoma jo paties 2014 m. kovo 4 d. išduota pažyma dėl daugkartinio bendradarbiavimo vežimo sutarčių sudarymo, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad apie šias sutartis R. K. buvo žinoma ir jos nutrauktos dėl šio atsakovo kaltės.

Nurodžiusi, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog ieškovo klientų perėjimas pas atsakovą, kai atsakovą įsteigė (jame įsidarbino) buvę ieškovo darbuotojai, laikytinas pakankamu įrodymu, kad atsakovas pasinaudojo komercinę paslaptį sudarančia informacija, kartu ir perviliojo klientus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014), teisėjų kolegija pažymėjo, kad  R. K., nutraukęs darbo sutartį su ieškovu savo iniciatyva, naujos įmonės neįsteigė, o perėjo dirbti į įmonę, kuri jau buvo įsteigta anksčiau ir vykdė ūkinę komercinę veiklą, be to, pagal einamas pareigas jis nebuvo tas asmuo, kuris turėjo ir galėjo spręsti klausimus, susijusius su UAB Lietuvos pervežimo bendrovės ūkine komercine veikla, pavydžiui, kokiomis sąlygomis ir už kokį užmokestį gali ar turi būti vežami kroviniai. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovo nurodyti klientai užsakė krovinių pervežimo paslaugas atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei dėl to, kad R. K. perėjo dirbti į šią bendrovę ir atskleidė jai ieškovo komercines paslaptis bei perviliojo klientus. Be to, ieškovo ir atsakovo bendrovių paslaugų apyvartą ir pajamas lemia rinkos dalyvių (pirkėjų) subjektyvus veiksnys, konkrečių verslo subjektų poreikiai, rinkos ypatybės, pateikiamų paslaugų antkainis, paslaugų tiekėjo gebėjimas bendrauti su žmonėmis ir kiti su rinkodara susiję dalykai.

 

              III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą; priteisti ieškovui iš atsakovo R. K. bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl darbuotojo pareigos nenaudoti ankstesnio darbdavio komercinių paslapčių (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies, CK 6.263 straipsnio 1 dalies pažeidimo). Apeliacinės instancijos teismas atsakovo R. K. veiksmus iš esmės vertino tik Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte ūkio subjektui įtvirtinto draudimo atskleisti komercines paslaptis kontekste, tačiau neanalizavo, ar šis atsakovas nepažeidė to paties straipsnio 4 dalyje  įtvirtinto draudimo buvusiam darbuotojui naudoti ankstesnio darbdavio komercines paslaptis, taip pat CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios rūpestingumo pareigos. Net jei Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto draudimo pažeidimo ir nebūtų galima vertinti kaip nesąžiningos konkurencijos Konkurencijos įstatymo prasme dėl R. K., kaip ne ūkio subjekto, statuso, šis pažeidimas sudaro pagrindą kilti aptariamo asmens deliktinei civilinei atsakomybei pagal bendrąsias CK nuostatas (6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis). Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, inter alia, nustatyta, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Būtent remdamasis šioje normoje nustatytu pagrindu Vilniaus apygardos teismas iš dalies tenkino kasatoriaus ieškinį. Pažymėtina, kad ši norma nesiejama su tuo, ar asmuo gali būti laikomas ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme, ar sudarytas įstatymo reikalavimus atitinkantis nekonkuravimo susitarimas. Ši Konkurencijos įstatymo norma draudžia buvusiam darbuotojui naudoti ankstesnio darbdavio komercines paslaptis, t. y. normos pažeidimas gali būti konstatuotas ir tuo atveju, kai komercines paslaptis buvęs darbuotojas naudoja tik savo interesais. Atsakovo procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo iš esmės metu išdėstytų faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas – teismo prerogatyva (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 265 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nustatyti atsakovo R. K. veiksmai pažeidžia ne tik Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą draudimą, bet ir bendrąją rūpestingumo pareigą (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Nustatytas R. K. savanaudiškumas pasinaudojant kasatoriaus komercinėmis paslaptimis, sąmoningas siekis pervilioti kasatoriaus klientus ir tuo padaryti nuostoliai reiškia, kad yra nustatytos ir kitos šio asmens civilinės atsakomybės sąlygos: kaltė, pasireiškianti tyčia, nuostoliai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių (CK 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnio 2, 3 dalys, 6.249 straipsnio 1 dalis). Tenkinant ieškinį vien atsakovo R. K. atžvilgiu, esminės reikšmės neturi tai, kokių motyvų vedamas šis asmuo viliojo buvusius kasatoriaus klientus, ar žinojo atsakovas UAB Lietuvos pervežimo bendrovė apie šiuos R. K. veiksmus, ar ėmėsi efektyvių priemonių užkirsti jiems kelią (CK 6.264 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo pirmosios instancijos teismo argumentus ir be pagrindo pripažino, kad sprendimo motyvai yra prieštaringi. Kasatoriaus klientai perėjo į UAB Lietuvos pervežimo bendrovę po to, kai joje, savo noru nusprendęs pasitraukti iš darbo pas kasatorių, įsidarbino R. K., žinojęs kasatoriaus komercines paslaptis ir darbo pas kasatorių metu išimtinai bendravęs su šiais klientais; prieš tai šie klientai atsakovo (bendrovės) paslaugomis nesinaudojo. Atsakovas turi atlyginti kasatoriui padarytus nuostolius, o priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada reiškia neteisingumą kasatoriaus atžvilgiu. Formalus teisingumas nėra tas, kurį vykdyti teismus įpareigoja Konstitucija.

Dėl nesąžiningos konkurencijos (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies pažeidimo). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nesąžiningai konkurencijai konstatuoti būtina nustatyti, jog perviliotus klientus su nukentėjusiu ūkio subjektu siejo ilgalaikiai ryšiai, taip pažei Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį. Konkurencija – tai  ekonominė, ne teisinė kategorija, ji pasireiškia įvairiausiomis ir nuolat kintančiomis formomis, todėl sąžiningos konkurencijos pažeidimas turi būti tiriamas kiekvienu atveju konkrečių aplinkybių kontekste. Ūkio subjekto ir jo klientu santykių trumpalaikiškumas, kasatorius įsitikinimu, nereiškia, kad šių klientų nuviliojimas negali būti pripažįstamas nesąžininga konkurencija. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, bei išvardijamas pavyzdinis, tačiau ne baigtinis sąrašas veiksmų, kuriais gali pasireikšti draudžiamas konkuravimas. Draudžiama konkurencija galima pripažinti bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Ūkio subjektais Konkurencijos įstatyme įvardijamos įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje (2 straipsnio 4 dalis). Taigi tam, kad asmens veiksmai būtų pripažinti pažeidžiančiais sąžiningo konkuravimo imperatyvą, nebūtina, jog tas asmuo realiai vykdytų ūkinę veiklą.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad nagrinėjamo pobūdžio bylose įrodinėjimas yra specifinis, įrodinėjimo procese didelę reikšmę turi netiesioginiai įrodymai, jų visuma. Byloje teismų nustatyti faktai (kad kasatoriaus klientai perėjo pas atsakovą UAB Lietuvos pervežimo bendrovę būtent po to, kai šioje bendrovėje, savo noru nusprendęs palikti darbą pas kasatorių, įsidarbino atsakovas R. K., kuris, dirbdamas pas kasatorių, išimtinai bendravo su šiais klientais, o anksčiau pastarieji jokių užsakymų UAB Lietuvos pervežimo bendrove neteikė) buvo pakankami R. K. neteisėtiems nesąžiningos konkurencijos veiksmams konstatuoti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta, jog komercinę informaciją apie klientus, iš kasatoriaus perėjusius pas atsakovą UAB Lietuvos pervežimo bendrovę, perdavė šio atsakovo akcininkas. Sprendime nurodyta tik tai, kad UAB Lietuvos pervežimo bendrovė galėjo gauti iš savo akcininko komercinę informaciją, tačiau nedetalizuota, kokią, ir nenurodyta, ar ji apskritai buvo gauta.

 

Atsakovas R. K. atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Taip pat atsakovas nurodo, kad ieškovas savo reikalavimų  procesiniuose dokumentuose negrindė CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatomis atskirai nuo Konkurencijos įstatymo nuostatų. Nurodytos bendro pobūdžio CK normos sietinos su neteisėtais veiksmais ar elgesiu ir vertinamos atitinkamame kontekste (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2014, 2014 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2014). Konkurencijos įstatymo nuostatos – specialiosios teisės normos, reglamentuojančios šios bylos šalių santykius, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jas analizavo ir faktines aplinkybes vertino kontekste. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatos nesiejamos  su tuo, ar asmuo gali būti laikomas ūkio subjektu, taip pat įstatymo reikalavimus atitinkančio nekonkuravimo susitarimo buvimu. Ši teisės norma negali būti taikoma atskirai nuo CK 1.116 straipsnio 3 dalies (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014).  

Ūkio subjektų ir jų klientų santykių trumpalaikiškumą apeliacinės instancijos teismas vertino tik kaip vieną iš aplinkybių ir akcentavo įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo neteisėtus veiksmus, trūkumą.

Ieškovas konkrečiai nenurodė, kaip pasireiškė apeliacinės instancijos teismo nukrypimas nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimu nagrinėjamo pobūdžio bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013).  

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbuotojo civilinės atsakomybės už komercinės paslapties atskleidimą pagrindų

 

Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 d. nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad komercinės paslaptys, kaip pramoninės nuosavybės objektas, yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. Informacija tam, kad būtų laikoma komercine paslaptimi, turi atitikti šiuos požymius: 1) ji turi būti slapta (nevieša); 2) turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-326/2012). Pateikiant išaiškinimus dėl pirmiau nurodytų požymių, kasacinio teismo, inter alia, pažymėta, kad komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan. Investuoti į turimą klientą įmonėms apsimoka labiau nei bandyti pritraukti naujų, nes iš lojalių klientų jos gali uždirbti daugiau pelno nei iš naujų pritrauktų, todėl praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkos informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį. Tokia informacija užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, todėl šios informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti sąžiningos konkurencijos pažeidimą. Protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą, inter alia, galėtų būti laikomos papildomos sutarčių nuostatos, įtvirtinančios konfidencialumo pareigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-326/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Transekspedicija“ v. UAB „Lastra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2014).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad informacija, dėl kurios kilo ginčas, atitinka komercinės paslapties apibrėžtį. Atsakovui R. K. buvo žinomas tiek ieškovo komercinių paslapčių sąrašas, tiek konkrečios, į komercinės paslapties apimtį įeinančios, informacijos turinys (inter alia, įvairūs duomenys apie klientus, užsakovus, krovinių siuntėjus ir gavėjus (kontaktai, atsakingi asmenys ir pan.); krovinių duomenys, vežimo sąlygos, krovinių savybės, specialūs leidimai, sutartinės krovinių vežimo kainos). Pagal 2010 m. sausio 6 d. darbo sutartį, sudarytą su ieškovu, atsakovas R. K. įsipareigojo saugoti komercinę paslaptį, kurią sudarantys duomenys konkrečiai įvardyti šioje sutartyje, inter alia, po darbo santykių pasibaigimo; darbo sutarties galiojimo laikotarpiu neturėti tiesioginių ar netiesioginių interesų įmonėje ar kitame ūkio subjekte, kuris konkuruoja su darbdavio veikla, taip pat nedirbti kitiems darbdaviams, nesudaryti kitų panašių susitarimų be išankstinio ieškovo sutikimo (9.2, 9.4, 9.5, 9.9, 9.10 punktai). Taigi į darbo sutartį, inter alia, buvo įtrauktas konfidencialumo susitarimas – draudimas atskleisti komercinę ieškovo paslaptį, įtvirtinta, kad šis draudimas galios ir pasibaigus darbo santykiams, tačiau nenustatytas konkretus terminas. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju taikytina Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje nustatytu pagrindu pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimus dėl atsakovo R. K., o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šios normos netaikė, atsakovo veiksmus vertino tik Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte ūkio subjektui įtvirtinto draudimo atskleisti komercines paslaptis kontekste. Teisėjų kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu sutinka iš dalies.

Atskleidus įmonės komercinę paslaptį, įmonei gali būti padaroma žalos, todėl ūkio subjektas suinteresuotas apsaugoti nuo išviešinimo savo verslo veiklai reikšmingą informaciją. Ši teisė pripažįstama ir ginama komercinę (gamybinę) paslaptį reglamentuojančių civilinės teisės nuostatų, kurių pagrindinės įtvirtintos CK 1.116 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, turi pareigą atlyginti padarytus nuostolius. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad būtent šioje Civilinio kodekso normoje įtvirtintas pagrindas kilti darbuotojo, atskleidusio komercinę paslaptį, sutartinei civilinei atsakomybei. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalis šiuo atveju taip pat taikytina, bet ne dėl to, kad, kaip nurodo kasatorius, šioje nuostatoje įtvirtintas atsakovo civilinės atsakomybės pagrindas. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad joje įtvirtinta taisyklė – draudimo naudoti komercinę paslaptį sudarančią informaciją apimtis laiko atžvilgiu – taikytina: 1) asmenims, turintiems sutartinių santykių su ūkio subjektu, t. y. konkrečiai apibrėžtas subjektų ratas. Sutartiniai santykiai gali būti atsiradę tiek darbo, tiek kitokios sutarties pagrindu, pavyzdžiui, autorinės, paslaugų teikimo, mokymo, apskaitos vykdymo, audito atlikimo, teisinių paslaugų teikimo ir kt. Komercinę paslaptį sudaranti informacija gali būti tokiam asmeniui perduota, suteikta ar dėl jo sutartinės veiklos kitu būdu tapti žinoma; 2) įstatymuose ar sutartyje nesant nustatyto kitokio termino ir (ar) jo skaičiavimo. Nagrinėjamu atveju ši teisės norma taikytina, nes atsakovas R. K. patenka į pirmiau nurodytų subjektų ratą (su ieškovu jis buvo sudaręs darbo sutartį, taip pat konfidencialumo susitarimą), be to, į darbo sutartį įtrauktame konfidencialumo susitarime draudimo galiojimo terminas po darbo teisinių santykių pasibaigimo šalių nebuvo aptartas, o Darbo kodekse (inter alia, 47, 235 straipsniuose, reglamentuojančiuose su komercine paslaptimi susijusius klausimus) kitoks terminas ir (ar) jo skaičiavimas nenustatytas. Pažymėtina, kad toks aiškinimas atitinka ankstesnius kasacinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos, sprendžiant dėl įmonės darbuotojo dėl neteisėto komercinės paslapties atskleidimo ūkio subjektui padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK 1.116 straipsnio 3 dalies ir Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatos, o Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos (kaip teisingai nurodė šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas), kuriose įtvirtintas draudimas naudotis, perduoti, skelbti kito ūkio subjekto komercinę paslaptį sudarančią informaciją be šio subjekto sutikimo, taip pat gauti tokią informaciją iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui, taip pat Konkurencijos įstatymo 46 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka, taikytinos ūkio subjektams, bet ne fiziniams asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lintera“ v. L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-676/2013; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Cleanex“ v. UAB „Romula“ ir L. Z., bylos Nr. 3K-3-524/2014).

Nors pirmosios instancijos teismas kasatoriaus reikalavimų dalį dėl atsakovo R. K. tenkino, remdamasis, kaip nurodyta sprendime, Konkurencijos įstatymo (nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios įstatymo redakcijos) 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte, CK 1.116 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais, taikė ir Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatas (nors sprendime nurodyta Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis, t. y. vėlesnė šios teisės normos redakcija, remtasi ta pačia nuostata); nustatė, kad draudimas atskleisti kasatoriaus komercinę paslaptį atsakovui R. K. galiojo iki 2012 m. lapkričio 18 d. ir atsakovas R. K. jo nesilaikė, pažeidė darbo sutarties, inter alia, konfidencialumo susitarimo, nuostatas.  Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad, pagal ginčo santykių atsiradimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, atsakomybė už Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimus taikoma tik ūkio subjektams, nepagrįstai nepasisakė dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies taikymo.

 

Dėl darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygų, jam pažeidus konfidencialumo susitarimą ir  įrodinėjimo ypatumų

 

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo, kad atsakovui R. K. kyla civilinė atsakomybė ir jis turi atlyginti žalą ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėjo, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kurios nepatvirtina bylos duomenys.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tam, jog pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį įmonės darbuotojui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad konfidencialios informacijos atskleidimas dažniausiai susijęs su netiesioginiais nuostoliais, kurie gali pasireikšti sumažėjusiu bendrovės konkurencingumu rinkoje, žala bendrovės įvaizdžiui, negautu pelnu ir pan. Pareigos neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos nenaudoti pažeidimas reiškia neteisėtą veiksmą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Transekspedicija“ v. UAB „Lastra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2014). Esant sutartinei civilinei atsakomybei neteisėtumas siejamas su sutarties pažeidimu. Jeigu darbuotojas sudaro susitarimą dėl įmonės paslapčių išsaugojimo, tai, kaip ir bet kuris sutarties dalyvis, privalo jo laikytis. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų ir pagal teisinį reguliavimą (CK 6.247 straipsnis) atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtas pasinaudojimas komercinę paslaptį sudarančiais duomenimis (kliento atstovų, atsakingų už užsakymų teikimą kasatoriui, kontaktai, informacija apie klientą ir jo ypatumus, iš kliento gautos pajamos, klientui taikoma kainodaros metodika (savikaina, nuolaidos, finansinės galimybės taikyti nuolaidas, marža), su klientu sudarytų sutarčių ypatumai) turėtų būti atsiradusių neigiamų padarinių (kliento netekimo) priežastis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2015 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Auto express“ v. UAB „Vlantana Spedition“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317-916/2015). Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinė atsakomybė atsiranda ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet kai šie veiksmai yra pakankamai susiję su žalingais padariniais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O., bylos Nr. 3K-3-197/2007). Taigi neteisėtų veiksmų ir jų padarinių (žalos) priežastinis ryšys gali būti konstatuojamas tik jei priežastis (neteisėti veiksmai) nėra pernelyg nutolusi nuo padarinių (žalos). Ar žalos priežastis teisiškai reikšminga (nepernelyg nutolusi), gali būti vertinama pagal tokius kriterijus: taikomos teisės normos tikslas; skolininko pareigos vykdymo intensyvumas (t. y. reikalavimo vykdyti prievolę primygtinumas, privalomumo laipsnis, inter alia, galimybė  pritaikyti civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes); skolininko galimybės numatyti padarinius, kurie gali apimti visų rūšių žalą; padarinių pobūdis (tiesioginiai ar netiesioginiai); jų artumas (erdvės, laiko atžvilgiu) neteisėtiems veiksmams; sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų laikymasis. Turi būti įvertinta, ar konfidencialumo susitarimas šalių buvo diskutuotas ir aptartas sudarant sutartį, ar ši sutarties sąlyga nėra siurprizinė, kad jos vykdymas prisiimtas kaip savanoriškas sutartinis įsipareigojimas. Tai gali rodyti, kad reikalavimai išsaugoti informaciją darbuotojui iš anksto žinomi, o šios pareigos nesilaikymo padarinius galima aiškiai numatyti. Suprantama, kad bet kuris konkurentas, panaudojęs informaciją apie klientus, gali perimti visus ar dalį jų bei šių klientų ankstesnei įmonei teikiamus užsakymus. Tai reiškia, kad dėl konfidencialios informacijos neteisėto (pažeidžiant sutartį) atskleidimo ir panaudojimo nesąžiningos konkurencijos būdu ir dėl darbuotojo, pažeidusio sutartį, veiksmų padaroma žala. Susitarimas – tai prievolės atsiradimo pagrindas. Sutarties dalyviai neturi pasirinkimo teisės vykdyti sutartį ar jos nevykdyti. Jei savanoriškai įsipareigojama vykdyti sutartį, tai kita jos šalis pagrįstai tikisi, kad bus laikomasi visų sutarties sąlygų. Kadangi CK 1.116 straipsnio nuostatos ir šalių konfidencialumo susitarimas konfidencialumo pažeidimą sieja su pareiga atlyginti padarytą žalą, tai yra pagrindas vertinti, kad konfidencialumo susitarime apibrėžtų pareigų vykdymo intensyvumas yra reikšmingas. Galimybė numatyti susitarimo nevykdymo padarinius yra paprastai numanoma. Nesunku įžvelgti, kad atskleisti duomenys apie įmonės klientus ir su jais susijusi informacija gali sukelti tokius negatyvius nukentėjusiajai įmonei padarinius kaip visų ar dalies klientų praradimas, perviliojimas, dalies užsakymų perėmimas, o tai tiesiogiai susiję su šios įmonės įplaukų sumažėjimu. Tokie padariniai gali būti vertinami kaip pakankamai susiję su sutarties pažeidimu, jeigu nėra didelio laiko tarpo. Jeigu reikalaujama atlyginti nuostolius, kurie atsirado per Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą laiką – nuo neteisėtų veiksmų atlikimo nepraėjus net vieneriems metams – tai turi būti vertinama, ar konkurencijos santykių prasme konfidenciali informacija tokį laiko tarpą gali būti laikoma aktualia (naudinga, nepasenusia), t. y. vis dar saugotina kaip vertinga panaudoti, padedanti įgyti konkurencinį pranašumą ar gauti (ne)tiesioginės naudos.   

Įrodinėjimas civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas, turi savą specifiką. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei žalos priežastinio ryšio, iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti nagrinėjant šios kategorijos bylas, priešingu atveju (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo) dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir iš to gauti pelną. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-326/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-377/2013; 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Transekspedicija“ v. UAB „Lastra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2014). Kasacinio teismo pažymėta, kad, nagrinėjant tokios kategorijos bylas, būtina turėti omenyje tai, jog siekis nesąžiningai konkuruoti ir sąžiningai konkurencijai priešingų veiksmų atlikimas dažnai sąmoningai yra nukreiptas į nesąžiningos, taigi ir neteisėtos, naudos gavimą kitų asmenų sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rasa“ ir kt.  v. individuali R. D. įmonė „Kertupis, bylos Nr. 3K-3-166/2004; 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-326/2012).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. K. draudimo atskleisti komercinę ieškovo paslaptį privalėjo laikytis iki 2012 m. lapkričio 18 d., tačiau, nenutraukęs darbo santykių su ieškovu arba iš karto po darbo santykių nutraukimo savanaudiškais tikslais, pasinaudodamas ieškovui priklausančia konfidencialia informacija apie klientus ir jų sudaromas sutartis, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, siekė pervilioti ieškovo klientus vežti krovinius, pasinaudojant UAB Lietuvos pervežimo bendrovės teikiamomis paslaugomis. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutiko, sprendė, kad byloje nepakanka duomenų, kurie patvirtintų, jog R. K. ėmėsi veiksmų pervilioti klientus, perdavė atsakovui (bendrovei) ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją, sutartys su klientais nutrauktos ne dėl paties ieškovo kaltės, o būtent dėl R. K. veiksmų, klientai perėjo pas atsakovą (bendrovę), nes R. K. pradėjo joje dirbti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas R. K. neįsteigė naujos bendrovės, o perėjo dirbti į jau veikiantį juridinį asmenį, be to, nebuvo tas asmuo, kuris turi įgaliojimus spręsti su atsakovo (bendrovės) ūkine komercine veikla susijusius klausimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nors citavo kasacinio teismo išaiškinimus, susijusius su įrodinėjimo specifika nagrinėjamo pobūdžio bylose, jais nesivadovavo, taikė per aukštą įrodinėjimo standartą civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti. Atsižvelgusi į bylos duomenis, šią bylą nagrinėjusių teismų sprendimo ir nutarties turinį, teisėjų kolegija, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė R. K. civilinės atsakomybės sąlygų, yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir sprendime įvardijo šias atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, pasireiškusius tuo, kad atsakovas, kurį su ieškovu siejo konfidencialumo susitarimas (atsakovas buvo įsipareigojęs neatskleisti jam žinomos, ieškovo komercinę paslaptį sudarančios, informacijos), nenutraukęs darbo santykių su ieškovu arba iš karto po darbo santykių nutraukimo, pasinaudodamas konfidencialia informacija, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, siekė pervilioti ieškovo klientus; kaltęR. K. nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek buvo būtina; žalą, kuri pasireiškė negautų pajamų forma, ieškovui praradus rinkos dalį, netekus klientų; priežastinį ryšį (nors plačiau dėl šios sąlygos nepasisakyta, iš teismo argumentų matyti, kad ji vertinta ir konstatuotas jos egzistavimas) – ieškovas pajamų negavo dėl neteisėtų atsakovo R. K. veiksmų – nesąžiningo ir neteisėto klientų perviliojimo į konkuruojančią įmonę, pasinaudodamas konfidencialiais duomenimis apie klientą. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl ieškovo reikalavimų, pareikštų atsakovui R. K., nepagrįstumo iš esmės grindė tiesioginių įrodymų trūkumu, nors bylos duomenų visuma, inter alia, netiesioginiai įrodymai, teikė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog komercinę ieškovo paslaptį sudaranti informacija atsakovo buvo atskleista ir ieškovas dėl to patyrė žalos. Remiantis byloje esančiais duomenimis, pirmosios instancijos teismo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad: atsakovas pradėjo bendrauti su konkuruojančia įmone dar dirbdamas pas ieškovą, atsakovui buvo žinoma ieškovo komercinę paslaptį sudaranti informacija; atsakovas buvo įsipareigojęs jos neatskleisti; atsakovui perėjus dirbti į konkuruojančią įmonę, ieškovas neteko užsakymų iš klientų, su kuriais dirbo išimtinai atsakovas; nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d. ieškovas patyrė žalos negautų pajamų, praradus rinkos dalį, forma. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors antrojo atsakovo (bendrovės) civilinė atsakomybė teismų šioje byloje nekonstatuota, o klausimas keliamas tik dėl atsakovo R. K. atsakomybės egzistavimo, vertinant, ar galėjo būti perduoti ieškovo komercinę paslaptį sudarantys duomenys konkuruojančiam ūkio subjektui, tikslinga atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su šiuo ūkio subjektu (atsakovu). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo (bendrovės) finansiniai 2012 m. rodikliai, kai R. K. perėjo dirbti į ją, pakito – smarkiai išaugo bendrovės aktyvai, nors prieš tai, 2011 m., ji dirbo nuostolingai. Įmonės, dėl kurių perviliojimo kilo ginčas, su atsakovu (bendrove) iki R. K. perėjimo į ją verslo santykių neturėjo, be to, byloje nėra jokių duomenų, kokiu būdu tarp šių subjektų užmegzti verslo santykiai (nei kad „Lomer Point Bridge LLP“ pateikė duomenis apie šiuos subjektus, nei kad atsakovas (bendrovė) pats susirado šiuos klientus (pvz., elektroniniai laiškai, telefono skambučių išklotinės, atspindinčios skambinimą potencialiems klientams, dalyvavimą komercinėse parodose pagrindžiantys įrodymai, su trečiaisiais asmenimis dėl tarpininkavimo ieškant klientų sudaryti susitarimai ir (arba) atlikti mokėjimai ir pan.). Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad naujų klientų atsakovo bendrovei ieškojo R. K.. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, jog atsakovas (bendrovė) komercinę informaciją gaudavo iš akcininko („Lomer Point Bridge LLP“), nepagrįstai sureikšmino. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovas (bendrovė) gaudavo komercinę informaciją iš savo akcininko, savaime nesuponuoja išvados, jog jis negavo vienokios ar kitokios informacijos iš R. K. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, nekonstatuota, jog informacijos gavimas iš akcininko reiškia, kad ji negauta iš R. K. Tai taip pat neteikia pagrindo daryti išvadai, kad R. K. negalėjo panaudoti šios informacijos palankesniems sandoriams su klientais sudaryti, palyginti su sąlygomis, kurias galėjo pasiūlyti ieškovas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos ūkio subjekto darbuotojo, kartu – šio ūkio subjekto finansinių srautų perėjimo pas konkuruojantį subjektą, faktinės aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, jog šis ūkio subjektas neteko dalies pajamų dėl draudimo atskleisti komercinę paslaptį nesilaikymo. Netiesioginis priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų (sutartinių įsipareigojimų pažeidimo) ir ieškovo patirtos žalos ryšys šiuo atveju nelaikytinas pernelyg nutolusiu, nes konfidencialumo pareiga ir jos apimtys yra aiškios, nustatytos sutartimi, jos tikslai aiškūs ir darbuotojui turi būti suvokiami, o neteisėto duomenų panaudojimo padariniai nesunkiai numatomi ir atsirado per nedidelį laiko tarpą.  

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylose dėl nesąžiningų darbuotojo veiksmų atskleidžiant ūkio subjekto komercinę paslaptį sudarančią informaciją ieškovo galimybės pateikti tiesioginius įrodymus gali būti ribotos, todėl ieškovas paprastai remsis netiesioginiais. Jeigu iš byloje esančių netiesioginių įrodymų visumos galima daryti išvadą, kad esama priešingas aplinkybes galinčių pagrįsti tiesioginių įrodymų, juos turinčiai šaliai turėtų tekti didelė įrodinėjimo naštos dalis. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ją nagrinėję teismai turėjo daugiau dėmesio skirti atsakovo R. K. teiktiniems įrodymams, kurie galėtų pagrįsti jo nurodytus argumentus (inter alia, patvirtinantiems atsakovo (bendrovės) ryšių su klientais, dėl kurių perviliojimo kilo ginčas, užmezgimą R. K. pastangomis), tačiau jie į bylą nebuvo pateikti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų šioje byloje konstatuota, jog atsakovas teikė paslaugas OOO „BauRem“, o ne TOO „BauRem Kasachstan“, tačiau įrodinėjo, inter alia, šio ūkio subjekto (TOO „BauRem Kasachstan“) perviliojimo faktą. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, kiek jie susiję su R. K. atsakomybe (civilinės atsakomybės sąlygų įrodytumu) už komercinę paslaptį sudarančios informacijos apie TOO „BauRem Kasachstan“ atskleidimu atsakovui (bendrovei), yra prieštaringi. Konstatavimas, kad ieškovas neteikė paslaugų TOO „BauRem Kasachstan“, reiškia, kad kartu negali būti padaryta išvada dėl, inter alia, šio ūkio subjekto (nebuvusio ieškovo klientu) perviliojimo ir atsakovo R. K. atsakomybės. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, apskaičiuojant ieškovo patirtą žalą (negautas pajamas), įtrauktos ir iš TOO „BauRem Kasachstan“ negautos pajamos (grynasis pelnas). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškovo patirtos žalos dėl atsakovo R. K. neteisėtų veiksmų dydis mažintinas 1252,70 Lt (362,81 Eur) ir sudaro 19 375,24 Lt (5611,46 Eur).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies, netinkamai taikė CK 1.116 straipsnį, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 20 627,94 Lt žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovui ir valstybei iš atsakovo R. K. ir šis ieškovo reikalavimas atmestas, panaikintina. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovo R. K. priteistas 20 627,94 Lt žalos atlyginimas ir procesinės palūkanos, pakeistina, sumažinant žalos atlyginimą iki 19 375,24 Lt (5611,46 Eur) ir priteisiant 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Panaikintina skundžiamos nutarties dalis, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos. Kita nutarties dalis paliktina nepakeista. 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasacinis teismas patyrė 7,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus dalį kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo R. K. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kasatorius turi teisę kreiptis į šią bylą nagrinėjusį pirmosios instancijos teismą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 20 627,94 Lt (5974,26 Eur) žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovui ir valstybei iš atsakovo R. K. ir šis ieškovo reikalavimas atmestas.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui UAB „Big trans“ (j. a. k. 301718533) iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 20 627,94 Lt (5974,26 Eur) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, pakeisti sumažinant priteistą sumą iki 19 375,24 Lt (5611,46 Eur) ir priteisiant 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį, kuria valstybei ir atsakovui R. K. iš ieškovo UAB „Big trans priteistos bylinėjimosi išlaidos. 

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,06 Eur (septynis Eur 6 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                   Sigitas Gurevičius

 

 

           Algis Norkūnas

 

                                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

 

                                         

 


Paminėta tekste:
  • DK 127 str. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu
  • CK1 1.116 str. Komercinė (gamybinė) ir profesinė paslaptis
  • 3K-3-447/2014
  • 3K-3-676/2013
  • 3K-3-377/2013
  • CK6 6.263 str. Pareiga atlyginti padarytą žalą
  • CK
  • CPK 135 str. Ieškinio turinys
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • CK6 6.264 str. Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • 3K-3-261/2014
  • 3K-3-226/2014
  • 3K-3-524/2014
  • 3K-3-326/2012
  • CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga
  • 3K-3-317-916/2015
  • 3K-3-197/2007
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas