Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-08-10][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-466-969-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-466-969/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"Amber Grid" 303090867 atsakovas
"Daikaras" 124085483 Ieškovas
"Airoventa" 301730884 trečiasis asmuo
"Jėgos linija" 12345384 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.1. Bylos dėl pirkimo-pardavimo
2.1.1.3. dėl viešojo pirkimo-pardavimo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.11. Pirkimas-pardavimas:
2.5.11.4. Viešasis pirkimas-pardavimas
2.5.35. Viešas konkursas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.14. Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. 3K-3-466-969/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01189-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 69.

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daikaras“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daikaras“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Amber Grid“ dėl konkurso sąlygų pakeitimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarosioms akcinėms bendrovėms „Jėgos linija“ ir „Airoventa“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių viešųjų pirkimų peržiūros procedūrą bei reikalavimus konkursų sąlygoms dėl pirkimo objekto, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė UAB „Daikaras (toliau – ir ieškovė, kasatorė, tiekėja) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB „Amber Grid“ (toliau – ir atsakovė, perkančioji organizacija), prašydama atsakovės organizuojamo viešojo supaprastinto atviro konkurso „Duomenų centrų mikroklimato palaikymo sistemos plėtimas“ (toliau – Pirkimas) sąlygas pripažinti neteisėtomis ir šį Pirkimą nutraukti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad atsakovė 2014 m. balandžio 29 d. paskelbė Pirkimą, pirkimo objektas – duomenų centro mikroklimato palaikymo sistemos plėtimas. Ieškovė, susipažinusi su Pirkimo dokumentais, pastebėjo, kad Pirkimo sąlygų 3 priedo „Techninė specifikacija“ (toliau – Techninė specifikacija) 1 lentelėsMikroklimato palaikymo sistemos plėtimas DC „A“ ir DC „B“ (toliau kartu – Techninės specifikacijos 1 lentelė) 1 ir 2 punktuose bei 2 lentelės „Precizinio kondicionavimo palaikymo sistemos komunikacinėse patalpose KOM1 ir KOM2“, prie duomenų centrų DC „A“ ir DC „B“, plėtimas“ (toliau kartu – Techninės specifikacijos 2 lentelė) 2 punkte nurodyti reikalavimai įrangai yra pertekliniai, pažeidžiantys Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nediskriminavimo, lygiateisiškumo ir skaidrumo principus bei 25 straipsnio 2 ir 8 dalių nuostatas. Ieškovės teigimu, ginčijamos Techninės specifikacijos sąlygose nurodytas konkretus pirkimo objekto modelis; Pirkimo sąlygose nebuvo nurodyta, kad kondicionavimo įrenginiai gali būti sertifikuoti lygiaverčiame sertifikavimo centre ar turėti lygiavertį sertifikatą ir tiekėjai gali pateikti kondicionavimo įrenginius, kurie būtų lygiaverčiai esamiems, t. y. atsakovė konkrečiai nurodė ketinanti įsigyti to paties gamintojo įrangą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovės pretenzijos turinys aiškintinas kaip nesutikimas su Techninės specifikacijos sąlygomis, kuriose nurodytas reikalavimas turėti „Eurovent“ sertifikatą (Techninės specifikacijos 1 lentelės 1 punktas bei Techninės specifikacijos 2 lentelės 2 punktas). Teismo nuomone, pateiktos pretenzijos turinys neleido daryti išvados, kad buvo pareikšta pretenzija ir dėl Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punkto. Teismas sprendė, kad perkančioji organizacija sureagavo į ieškovės pretenziją – pakeitė Techninės specifikacijos 2 lentelės 2 punktą pašalindama reikalavimą turėti „Euroventsertifikatą, tačiau formalaus atsakymo į pretenziją nepateikė. Teismas nurodė, kad ieškovė, negavusi atsakymo į pretenziją, įgijo teisę pareikšti ieškinį dėl ginčo esmės teisme, tačiau atsakymo į pretenziją nepateikimas nepratęsė termino pretenzijai pareikšti, nesuteikė teisės pildyti jau pareikštos pretenzijos turinio, kelti naujus reikalavimus ir pan.

Teismas nustatė, kad antra ieškovės pretenzija dėl Techninės specifikacijos nuostatos neatitikties statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 32.5 punktui ir dėl sąlygos, jog kondicionieriai turi būti to paties gamintojo, to paties tipo ir visiškai suderinti su esamais veikimo ir valdymo prasme bei Pirkimo procedūros sustabdymo perkančiajai organizacijai buvo pateikta praleidus pretenzijos pateikimo terminą, todėl atsakovė pagrįstai atsisakė ją nagrinėti ir stabdyti pirkimo procedūras.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Pirkimo tikslas – egzistuojančios kondicionavimo sistemos plėtimas su sąlyga, kad pirkimo objektas bus visiškai suderintas su esamais įrenginiais veikimo ir valdymo prasme. Dėl to, įvertinęs sąvoką „visiškai suderinamas su esamais įrenginiais veikimo ir valdymo prasme“, sprendė, kad perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti reikalingas kondicionierius turi būti lygiai tokių pat techninių parametrų kaip jau veikiančios sistemos kondicionieriai, t. y. reikalingas tokio pat tipo įrenginys, o atsakovės Techninė specifikacija parengta suderinus VPĮ 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus būdus.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės UAB „Daikaras“ apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, įvertinęs pretenzijos turinį, sprendė, kad ieškovė 2014 m. gegužės 2 d. pretenzija nereikalavo, jog atsakovė panaikintų Pirkimo sąlygą, nustatanč, kad siūlomos prekės turi būti to paties gamintojo; 2014 m. gegužės 7 d. ieškovės pretenzijos turinys patvirtina, kad pastaroji apskritai nekėlė klausimo dėl šios Pirkimo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad pretenzijoje ieškovė nenurodė konkretaus reikalavimo panaikinti nuostatą, susijus su įrangos gamintojo nurodymu, tačiau net ir pretenzijos turinys neatskleidė šio jos ketinimo – menamų ar tariamų pretenzijos reikalavimų nagrinėjimas iškreiptų ne tik privalomo ikiteisminio ginčo nagrinėjimo prasmę, bet ir suteiktų tiekėjams galimybę piktnaudžiauti teisėmis reiškiant nepagrįstus ieškinius teisme. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė nesilaikė ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos dėl Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punkto sąlygos, nustatančios, kad siūlomos prekės turi būti to paties gamintojo, panaikinimo.

Spręsdamas klausimą dėl viešųjų pirkimų principų pažeidimo apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės duomenų centrų patalpose esančios duomenų apdorojimo įrangos darbo režimo užtikrinimas yra specifišką Pirkimo tikslą lemianti aplinkybė, ir sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai, tinkamai įvertinęs byloje esančias aplinkybes bei įrodymus, ginčijamą Pirkimo objektą pripažino specifiniu. Byloje pateikti įrodymai ir nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo teigti, kad atsakovė kryptingai siekė įsigyti konkretaus gamintojo modelį. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė siekė tęstiniam kondicionavimo įrangos praplėtimo naudojimui įsigyti įrangą, užtikrinančią nuolatinį, nepertraukiamą jos turimos kondicionavimo įrangos bendrą veikimą bei galinčią kartu veikti su atsakovės įranga, turinčia „Eurovent“ sertifikavimo centro sertifikatą. Tai patvirtina Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punkto reikalavimas, kad kondicionierius turi būti to paties tipo ir visiškai suderintas su esamais veikimo ir valdymo prasme, ir šio reikalavimo aiškinimas. Teismo nuomone, ieškovės teiginiai, kad ji galėtų pasiūlyti perkančiajai organizacijai kitą mikroklimato palaikymo sistemos funkcionavimo variantą su sąlyga, jog naujas kondicionierius būtų valdomas atskira valdymo sistema ir pan., kad, panaikinus Techninės specifikacijos 1 lentelės 1 ir 2 punktų nuostatas, ieškovė būtų turėjusi galimybę dalyvauti Pirkime ir pateikti savo techninį sprendimą, naudojant kito gamintojo kondicionavimo įrenginius, dėl mikroklimato palaikymo sistemos plėtimo, yra deklaratyvaus pobūdžio ir tokių teiginių pripažinimas reikštų ne atsakovės turimos įrangos praplėtimą ir naudojimą, bet turimos įrangos keitimą kita įranga, kas sukeltų jai finansin, įrangos veiklos tęstinumo bei užtikrinimo problemų. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė VPĮ 25 straipsnio 8 dalyje nustatytą išimtį.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, atkreipė dėmesį į tai, kad nors perkančioji organizacija iš dalies pakeitė Techninės specifikacijos sąlygas, ieškovė nepateikė jai pasiūlymo ir Pirkime nebedalyvavo. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovės teiginius, kad, panaikinus Techninės specifikacijos 1 lentelės 1 ir 2 punktų nuostatas, ji būtų turėjusi galimybę dalyvauti Pirkime ir pateikti savo techninį sprendimą, naudojant kito gamintojo kondicionavimo įrenginius, dėl mikroklimato palaikymo sistemos plėtimo, laikė deklaratyvaus pobūdžio, neparemtais jokiais byloje esančiais įrodymais, ir sprendė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai bei visapusiškai ištyrė ir įvertino šalių paaiškinimus bei byloje pateiktus įrodymus, padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip, kaip juos vertina ieškovė, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl netinkamo byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo. Teismai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes, rėmėsi išimtinai tik atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, todėl buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad Pirkimo objektas specifinis ir tik „Eurovent“ sertifikavimo centre sertifikuota įranga galės kartu veikti su atsakovės turima įranga, kuri sertifikuota pirmiau nurodytoje įstaigoje. Teismai, spręsdami klausimą dėl ieškovės pateiktų reikalavimų kiekio, vertino tik atsakovės pateiktus paaiškinimus (dėl ieškovės 2014 m. gegužės 7 d. pretenzijos), o į 2014 m. gegužės 2 d. ieškovės paklausimą dėl Pirkimo dokumentų paaiškinimo bei į perkančiosios organizacijos 2014 m. gegužės 7 d. raštą visiškai neatsižvelgė. Kasatorė nurodo, kad teismai, atskirai vertindami iš esmės tik vieną įrodymą (atsakovės paaiškinimus dėl ieškovės pretenzijos), kuris yra neatskiriamai susijęs su kitais byloje esančiais įrodymais ir kuris turėjo būti vertinamas visų įrodymų kontekste, nepagrįstai sprendė, jog reikalavimai, nustatyti Techninės specifikacijos 1 lentelės 1 ir 2 punktuose, yra susiję, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė 2014 m. gegužės 7 d. pretenzija siekė panaikinti Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punkte nustatytus reikalavimus.

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik formaliai įvertino byloje esančius įrodymus ir šalių nurodytas faktines aplinkybes, bet apskritai nesigilino į ginčo aplinkybes. Teismo išvada, kad „Eurovent“ sertifikavimo centras yra išdavęs duomenų „A“ ir „B“ patalpoms sertifikatus, patvirtinančius, jog minėta įrangos charakteristika (funkcinės savybės) atitinka Europos ir tarptautinius standartus, prieštarauja visiems byloje esantiems dokumentams. Kasatorės teigimu, „Eurovent“ sertifikavimo centre yra sertifikuojami tik oro kondicionieriai, o ne patalpos, kuriose jie yra montuojami; šis centras nėra išdavęs jokių sertifikatų atsakovės patalpoms. Byloje ne tik nėra tokių įrodymų, patvirtinančių šią teismo išvadą, bet jų iš viso ir negali būti, nes „Eurovent“ sertifikavimo centras neturi akreditacijos sertifikuoti patalpas. Nustatinėjant pirkimo objekto specifiškumą turėjo būti vertinamas pirkimo objekto, t. y. kondicionavimo įrangos, o ne patalpų specifiškumas.

2. Dėl netinkamo VPĮ 25 straipsnio 2 ir 8 dalių nuostatų aiškinimo ir taikymo. Reikalavimas, kad kondicionavimo įranga būtų to paties gamintojo, yra perteklinis ir ribojantis (iki 1) potencialių (tikrųjų) tiekėjų skaičių. Vadovaujantis tiekėjų lygiateisiškumo principu, atsakovės reikalavimas neatitiko veiksmingos ir sąžiningos konkurencijos bei nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principų tinkamo vykdymo.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė AB „Amber Grid“ prašo skundą atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl netinkamo byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo. Teismai išsamiai ištyrė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai įvertino jų buvimą patvirtinančius įrodymus ir tinkamai nustatė ginčo apimtį bei nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė 2014 m. gegužės 7 d. pretenzijoje nepareiškė jokio konkretaus reikalavimo, susijusio su įrangos gamintojo nurodymu, o reikalavo panaikinti tik reikalavimą įrangai turėti „Eurovent“ sertifikavimo centro sertifikatą. Be to, net ir šis reikalavimas pretenzijoje buvo motyvuojamas išimtinai tik vienu pagrindu – kad esama atsakovės įranga jo irgi neturi, o ne kokiais nors kitais pagrindais. Atsakovės teigimu, nepagrįstas kasatorės teiginys, kad teismai visiškai neatsižvelgė į jos 2014 m. gegužės 2 d. paklausimą dėl Pirkimo dokumentų paaiškinimo bei į atsakovės 2014 m. gegužės 7 d. raštą „Atsakymas į paklausimą“. Priešingai, iš skundžiamų teismų procesinių dokumentų aiškiai matyti, kad teismai ne tik nagrinėjo su šiais dviem kasatorės nurodytais dokumentais susijusias aplinkybes, bet dėl jų padarė ir išvadas.

2. Dėl netinkamo VPĮ 25 straipsnio 2 ir 8 dalių nuostatų aiškinimo ir taikymo. Atsakovė mano, kad pirkimo objektas buvo pakankamai specifinis (esamos vėdinimo sistemos plėtimas), jog būtų galima taikyti VPĮ 25 straipsnio 8 dalies išimtį, ir bylą nagrinėję teismai pagrįstai tai padarė. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė, nepriklausomai nuo to, kad ginčijamas reikalavimas Pirkimo dokumentuose buvo be išlygos „arba lygiavertis“, net ir neturėdama „Eurovent“ sertifikavimo centro išduoto sertifikato savo siūlytinai įrangai, turėjo galimybę teikti pasiūlymą. Tokiu atveju, jei ieškovės pasiūlymas būtų buvęs atmestas tik tuo pagrindu, kad jos siūloma įranga neturi „Eurovent“ sertifikato ir (ar) yra ne atsakovės nurodyto gamintojo, ieškovė būtų galėjusi ginti savo teises teisme ir priversti atsakovę įrodyti, kad pasiūlyta įranga nėra lygiavertė reikalaujamai pagal pirkimo dokumentus. Tačiau ieškovė net nebandė pasiūlymo teikti. Tokia nustatyta faktine aplinkybe rėmėsi ir teismai, todėl net jei būtų konstatuota, kad atsakovė pažeidė VPĮ 25 straipsnio 8 dalies reikalavimą nenurodyti konkretaus gamintojo arba tokiu atveju nurodyti, jog bus vertinami ir lygiaverčiai pasiūlyti produktai, būtų pagrįsta daryti išvadą, jog nei ieškovės teisės dalyvauti Pirkime, nei konkurencija, nei dalyvių lygiateisiškumas nebuvo niekaip apriboti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas tikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas bylas, paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nebent dėl viešojo intereso apsaugos gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Šalys iš esmės nesutaria dėl Pirkimo sąlygų, kuriose, pirma, įtvirtinta, kad kondicionavimo įrenginiai turi būti sertifikuoti „Eurovent“ sertifikavimo centre (Techninės specifikacijos 1 lentelės 1 punktas), antra, kondicionierius turi būti to paties gamintojo, to paties tipo (Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punktas) (toliau kartu ir ginčo Pirkimo sąlygos). Pagrindinis ieškovės ir atsakovės nesutarimo objektas – ginčo Pirkimo sąlygų teisėtumas VPĮ 25 straipsnio nuostatų taikymo aspektu. Šalys procese taip pat ginčijosi dėl kasatorės galbūt pažeistų interesų gynybos tinkamumo.

Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo aspektais pagal šioje byloje nustatytus duomenis sprendžia dėl: a) šalių ginčo apimties ir ieškovės interesų gynybos tinkamo įgyvendinimo; b) ginčo Konkurso sąlygų teisėtumo; c) perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių.

 

Dėl šalių ginčo apimties ir ieškovės interesų gynybos tinkamo įgyvendinimo

 

Tarp tiekėjos ir perkančiosios organizacijos pirmiausia kyla ginčas dėl jų nesutarimo objekto (apimties), atsižvelgiant į ieškovės pažeistų teisių gynybos įgyvendinimą ikiteisminėje ginčo stadijoje. Nors procesiniuose dokumentuose ieškovė kelia klausimą dėl ginčo Pirkimo sąlygų teisėtumo, atsakovė atsikerta dėl tokio ginčijimo galimumo (ribojimo), nes jai 2014 m. gegužės 7 d. teiktoje pretenzijoje (toliau – ir Pretenzija Nr. 1) kasatorė nurodė savo nesutikimą tik su tomis Techninės specifikacijos sąlygomis, kurios susijusios su kondicionavimo įrenginių sertifikavimo vieta (Techninės specifikacijos 1 lentelės 1 punktas, 2 lentelės 2 punktas), bet ne su nuoroda į turimos įrangos gamintoją ir prekių tipą (Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punktas). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės palaikė atsakovės poziciją, konstatavo, kad ieškovė netinkamai įgyvendino savo interesų gynybą dėl Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punkto, todėl sprendė tik dėl kondicionavimo įrenginių sertifikavimo vietos.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytu Pretenzijos Nr. 1 turinio vertinimu, konstatuoja, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose visgi prieita prie klaidingos išvados dėl šalių ginčo apimties. Ši pozicija grindžiama toliau pateikiamais argumentais.

Kasatorė Pretenzijoje Nr. 1 pacitavo atsakovei 2014 m. gegužės 2 d. pateiktą kreipimąsi dėl kondicionavimo įrenginių sertifikavimo vietos reikalavimo išaiškinimo, taip pat nurodė, kad perkančiosios organizacijos atsakymas (paaiškinimas) netinkamas ir pateikė tai pagrindžiančius argumentus. Vis dėlto, kaip teisingai nutarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, šioje pretenzijoje ieškovė aiškiai neišreiškė prieštaravimo Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punktui, nes expressis verbis ginčijo tik Eurovent“ sertifikavimo sąlygą ir tik tuo pagrindu, jog pati atsakovė neturi šioje įstaigoje patikrintų įrenginių. Sutiktina, kad Pirkimo sąlygose įtvirtinti reikalavimai dėl įrenginių sertifikavimo vietos ir dėl gamintojo nuorodos tarpusavyje susiję (tai, be kita ko, atsakyme į tiekėjos paklausimą 2014 m. gegužės 7 d. aiškiai pažymėjo ir pati perkančioji organizacija: „<...> Techninėje specifikacijoje nurodyta šiuo metu naudojama įranga (Emerson), kuri turi „Eurovent“ sertifikatą; perkamas esamos vėdinimo sistemos plėtimas“). Tačiau išvada, kad ieškovė, ginčydama vieną sąlygą, iš esmės kartu kvestionavo ir kitą, šiuo konkrečiu atveju suponuotų menamų ar tariamų tiekėjos reikalavimų nagrinėjimą ir nepagrįstą ikiteisminės ginčo stadijos apimties nustatymą.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančius duomenis (šie kaip bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, be kita ko, nustatyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų) konstatuotina, jog ieškovė visgi tinkamai pasinaudojo ikiteismine ginčų tvarka, nes 2014 m. gegužės 20 d. atsakovei pateikė naują pretenziją (toliau – Pretenzija Nr. 2), kurioje atsakovei iškėlė, inter alia, Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punkto teisėtumo klausimą (T. 1, b. l. 16). Pažymėtina, kad, nors apeliacinės instancijos teismas iš esmės dėl Pretenzijos Nr. 2 nepasisakė, tačiau pirmosios instancijos teismas ją nagrinėjo ir vis dėlto padarė nepagrįstas išvadas. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovė ieškovei nepateikė atsakymo į Pretenziją Nr. 1, nepratęsia pretenzijos pateikimo termino, kasatorei nesuteikia teisės pildyti jau pareikštos pretenzijos turinio, kelti naujus reikalavimus; be to, Pretenzija Nr. 2 atsakovei buvo pateikta 2014 m. gegužės 20 d., t. y. praleidus pretenzijos pateikimo terminą, įtvirtintą VPĮ 94 straipsnio 1 dalyje, todėl perkančioji organizacija pagrįstai atsisakė ją nagrinėti bei stabdyti Pirkimo procedūras.

Teisėjų kolegija, vertindama šias pirmosios instancijos teismo išvadas, pirmiausia primena kasacinio teismo praktiką, pagal kurią peržiūros procedūros objekto ribojimas dėl pirkimo sąlygų (galimybė tiekėjams jas ginčyti, o teismams, išskyrus nagrinėjimą ex officio, jas vertinti) taikomas tik tuomet, kai tiekėjas, inicijuodamas peržiūros procedūrą, apskritai nekelia pirkimo sąlygų teisėtumo klausimo, o jų (sąlygų) atitiktį imperatyviosioms teisės normoms kvestionuoja teismo procese; tik pretenzijos padavimo laikas nėra pakankamas tam, kad būtų galima spręsti apie tiekėjų ir perkančiosios organizacijos ginčo apimtį, nes tiekėjai, net ir praėjus pretenzijų padavimo terminui, skaičiuojamam po sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie tariamą savo teisių pažeidimą, gali paduoti pretenziją, o perkančiosios organizacijos turi teisę nuspręsti tokią pretenziją ne atmesti, bet nagrinėti ir jos nepatenkinti; tokiu atveju tiekėjai gali kreiptis į teismą ir ginti savo galbūt pažeistas teises teisminės gynybos būdu; perkančiosios organizacijos valia atnaujinti praleistą pretenzijos pateikimo terminą turi būti aiškiai nustatyta; tai, inter alia, gali būti konstatuojama, kai perkančioji organizacija tiekėjo pretenziją nagrinėja iš esmės, bet jos, kaip nepagrįstos, netenkina; jei perkančioji organizacija pretenziją atmeta ne tik dėl, jos manymu, nepagrįstų tiekėjo argumentų, bet ir dėl praleisto pretenzijos pateikimo termino, laikytina, kad tokie jos veiksmai de jure nelemia pretenzijos pateikimo terminų atnaujinimo, o tokia situacija patenka į CPK 4232 straipsnio 3 dalies reguliavimą dėl atsisakymo nagrinėti tiekėjo kreipimąsi, pareikštą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka; tais atvejais, kai byloje nustatoma, jog perkančioji organizacija atsisakė nagrinėti tiekėjo pretenziją, šie jos veiksmai atlikti laikantis įstatymų reikalavimų, o ieškovo pateiktos priežastys, dėl kurių jis nesutinka su tokiu jos sprendimu, nepagrįstos ir nepakankamos pateisinti termino praleidimą, teismai privalo spręsti dėl ieškovo veiksmų, kuriais nesilaikyta išankstinės ginčų sprendimų ne teisme tvarkos, padarinių taikymo (CPK 293 straipsnio 2 punktas), išskyrus atvejus, kai nustatomas pagrindas dėl ieškovo iškeltų reikalavimų ar kitų šalių teisinių santykių aspektų spręsti ex officio; dėl CPK 4232 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo bylos nenagrinėjimo iš esmės ir proceso nutraukimo atveju teismai sprendžia savo iniciatyva (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Leonhard Weiss RTE AS“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, civilinės bylos Nr. 3K-3-84-248/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ir atsakovės atsakymą į Pretenziją Nr. 2, teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, konstatuoja, kad perkančioji organizacija iš esmės ignoravo, t. y. neišnagrinėjo, ieškovės pavėluotai pateiktą naują reikalavimą keisti Pirkimo sąlygą, susijusią su nuoroda į turimos įrangos gamintoją (Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punktą). Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, iš atsakovės 2014 m. gegužės 20 d. atsakymo į Pretenziją Nr. 2 nematyti aiškios perkančiosios organizacijos valios dėl praleisto pretenzijos padavimo termino atsisakyti nagrinėti naują tiekėjos reikalavimą keisti Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punktą. Atsakovė, atsakydama į Pretenziją Nr. 2, nurodė Pretenzijos Nr. 1 padavimo aplinkybę ir jos turinį, taip pat pažymėjo, kad 2014 m. gegužės 13 d. ji iš dalies pakeitė reikalavimą dėl kondicionavimo įrangos sertifikavimo vietos (Techninės specifikacijos 2 lentelės 2 punktas), apie tai informavo dalyvius bei priėmė sprendimą Pirkimo procedūrų nestabdyti.

Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, 2014 m. gegužės 7 d. atsakovei pateikusi pretenziją, pagal VPĮ yra neribojama pateikti naujų pretenzijų, jeigu šios nelaikytinos pakartotinėmis, juolab kad viešojo pirkimo procedūrose tiekėjų interesus gali pažeisti ne vienu metu priimti perkančiųjų organizacijų sprendimai. Nors nagrinėjamu atveju Pretenzijomis Nr. 1 ir Nr. 2 ginčijami tuo pačiu metu priimti perkančiosios organizacijos veiksmai dėl paskelbtų Pirkimo sąlygų, o iš dalies naujas 2014 m. gegužės 20 d. ieškovės kreipimasis į atsakovę yra akivaizdžiai pavėluotas, tačiau šiomis pretenzijomis ieškovė kvestionavo skirtingas Pirkimo sąlygas, juolab kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami sąsajumą, visgi jas atskyrė savarankiškų reikalavimų reiškimo prasme. Dėl Pretenzijos Nr. 2 teisiškai nereikšminga, kad tiekėja prieš tai kvestionavo kitas Techninės specifikacijos nuostatas, bet kokiu atveju antroji pretenzija buvo pateikta praleidus VPĮ įtvirtintus terminus. Vis dėlto perkančioji organizacija turėjo antrąją pretenziją išnagrinėti arba dėl praleisto termino ją atmesti (palikti nenagrinėtą). Taigi nesant aiškios perkančiosios organizacijos valios dėl praleisto termino nenagrinėti antrosios tiekėjos pretenzijos, laikytina, kad ši neišnagrinėta dėl kitų priežasčių, nepatenkančių į CPK 4232 straipsnio 3 dalies taikymo sitį, todėl ieškovė pagal VPĮ 94 straipsnio 2 dalį ir CPK 4232 straipsnio 2 dalį turėjo teisę pareikšti ieškinį ir dėl reikalavimo atsakovei pateikti to paties gamintojo ir tipo prekes (Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punktas).

Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo praktika, pagal kurią tuo atveju, kai teismas pagal tiekėjo ieškinį nagrinėdamas bylą patikrina tiekėjo pretenzijos argumentų pagrįstumą, tiekėjo teisė ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų teisėtumą yra įgyvendinama, nepaisant to, perkančioji organizacija jo pretenziją buvo atmetusi ar neišnagrinėjusi iš viso; teismui iš esmės nagrinėjant ginčą dėl perkančiosios organizacijos sprendimų ir veiksmų bei vertinant, ar perkančioji organizacija vykdydama pirkimą nepažeidė tiekėjo teisių ar teisėtų interesų, neturi reikšmės aplinkybė, kad perkančioji organizacija neišnagrinėjo tiekėjo pretenzijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-170/2012). Atsižvelgdama į prieš tai nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių ginčas peržiūros procedūroje nagrinėtinas ne tik dėl Techninės specifikacijos 1 lentelės 1 punkto, bet ir dėl 2 punkto.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nepriklausomai nuo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų neteisingai nustatytos tikrosios ieškovės ir atsakovės nesutarimo apimties, Pirkimo sąlyga dėl konkrečios nuorodos į esamos įrangos gamintoją akivaizdžiai patenka į VPĮ 25 straipsnio 8 dalies taikymo sritį, todėl dėl Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punkto nuostatos teismai bet kokiu atveju turėjo spręsti ex officio. Dėl peržiūros institucijų aktyvumo viešųjų pirkimų ginčų procese kasacinio teismo konstatuota, kad teismų iniciatyvos teisė spręsti dėl ieškinyje aiškiai nenurodytų aplinkybių koreliuoja su perkančiosios organizacijos galimai teisei priešingo elgesio akivaizdumu; dėl to, jei perkančiosios organizacijos veiksmų galimas neteisėtumas nėra akivaizdus, nenustatytinas be papildomo (atskiro) tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimo, o procese nepateikta bent kokių nors objektyvių abejonių dėl to, teismo pozicija ex officio neperžengti ginčo ribų nekvalifikuotina kaip jo aktyvaus vaidmens tokio pobūdžio ginčuose pažeidimas; kita vertus, aktyvus teismo vaidmuo viešųjų pirkimų ginčuose negali būti aiškinamas taip, kad peržiūros institucijos kiekvieną kartą privalėtų nuodugniai išnagrinėti kiekvieną ieškovo nemotyvuotą abejonę, deklaratyvius argumentus, nes tai suponuotų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, ginčo nepagrįsto užtrukimo ir ikiteisminės ginčo stadijos reikšmės devalvacijos grėsmę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Labochema LT“ v. VšĮ Vilniaus universitetas, bylos Nr. e3K-3-362-415/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl byloje nagrinėjamo šalių ginčo pažymėtini kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos VPĮ 25 straipsnyje yra sukonkretintas bendrasis nediskriminavimo principas, kiek jis aktualus perkančiosios organizacijos veiksmams, susijusiems su techninėmis specifikacijomis; teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio sprendžia dėl VPĮ 25 straipsnio taikymo; draudimas diskriminuoti tiekėjus – pamatinė viešųjų pirkimų teisės nuostata, todėl jos vertinimas neturi išimtinai priklausyti nuo šalių, nes tokio pobūdžio ginčai peržengia privačių santykių ribas; jei teismas pripažįsta, kad pirkimo sąlygos diskriminuoja tiekėjus, privalo ex officio tokį pirkimą pripažinti neteisėtu ir jį nutraukti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kanalų valymas“ v. UAB „Aukštaitijos vandenys“, bylos Nr. 3K-3-231/2011).

 

Dėl ginčo Pirkimo sąlygų teisėtumo

 

Kasatorė viso teismo proceso metu ginčo Pirkimo sąlygas iš esmės kvestionavo remdamasi VPĮ 25 straipsnio nuostatomis, tokiu pagrindu šalių ginčą iš dalies (dėl kondicionavimo įrangos sertifikavimo vietos) sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Tiek teismai, tiek atsakovė Techninės specifikacijos nuostatų atitiktį grindė nagrinėjamo Pirkimo tikslo ir objekto specifiškumu, a fortiori, esamos patalpų kondicionavimo sistemos praplėtimu ir perkamų įrenginių suderinamumu su esamais. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvai dėl šios ginčo dalies iš esmės nepagrįsti, todėl keičiami. Kasacinio teismo pozicija grindžiama toliau pateikiamais argumentais.

Dėl VPĮ 25 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo atkreiptinas dėmesys į suformuotą ir nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymima, kad perkančiajai organizacijai paliekama teisė nuspręsti, kokius reikalavimus nustatyti pirkimo dokumentuose, tačiau tai ji turi daryti nepažeisdama VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų viešųjų pirkimų principų, VPĮ 25 straipsnyje nustatyto draudimo dirbtinai riboti konkurenciją ir laikydamasi šiame straipsnyje nurodytų pirkimo objekto apibūdinimo taisyklių; pirkimo sąlygose perkamų daiktų savybės gali būti apibūdinamos tiksliais duomenimis, tačiau pagal nediskriminavimo principą draudžiama perkančiajai organizacijai viešojo pirkimo dokumentuose nurodyti konkrečius prekių pavadinimus, ženklus ar tipus, technines specifikacijas, jei tai suteiktų galimybę pirkime dalyvauti tik konkrečiam tiekėjui ar keliems tiekėjams, ir apribojant kitų potencialių tiekėjų dalyvavimą; taip perkančioji organizacija yra įpareigojama rinktis iš visų galimų tam tikrus funkcinius reikalavimus atitinkančių pirkimo objektų; VPĮ 25 straipsnio nuostatos aiškios, tikslios, iš esmės nepaliekančios taikymo laisvės, t. y. išimties; bendrųjų įstatymo normų – viešųjų pirkimų principų (ar bendrųjų teisės principų) – taikymas, taip pat siekis užtikrinti viešąjį interesą, atitinkamo pirkimo objekto specifiškumas ar viešojo pirkimo sutarties sudarymo svarba nepateisina praktikos, kuria būtų akivaizdžiai nukrypta nuo teisinio reguliavimo, iškreipta įstatymo leidėjo valia sureguliuoti atitinkamus teisinius santykius; tam tikrais atvejais aukšti ar VPĮ arba kitiems teisės aktams prieštaraujantys perkančiosios organizacijos reikalavimai nepateisinami jokiais atvejais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Entafarma“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-96-916/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktiką).

Dėl VPĮ 25 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, inter alia, atsižvelgiant į perkamų prekių (ar jų sukeliamo poveikio) suderinamumą su turimomis, kasacinio teismo taip pat pasisakyta, kad VPĮ 25 straipsnio 8 dalis netaikytina, kai objektyviai įmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pirkimo objektą pagal bendrąsias technines specifikacijas, norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus; aiškių ir konkrečių reikalavimų tam tikrus standartus atitinkančioms prekėms nenurodymas nepateisinamas didelės apimties šių reikalavimų aprašymu, todėl tik nuoroda į atitinkamą teisės aktą, kuriame būtų reglamentuojamas konkretus prekės ženklas, tiekėjų konkurencijos neužtikrina; kita vertus, net jei ir nebūtų įmanoma suformuoti reikalavimų prekei pagal bendrąsias savybes (žr. VPĮ 3 priedą), perkančioji organizacija bet kokiu atveju privalo nurodyti, kad priimamos lygiavertės prekės, nes priešingu atveju nuo dalyvavimo konkurse atgrasomi jomis prekiaujantys tiekėjai, trikdomas laisvas prekių judėjimas Europos Sąjungoje; kai perkančioji organizacija techninėje specifikacijoje neįtvirtina nuorodos „arba lygiavertis“, ji eliminuoja galimybę nagrinėti prekių lygiavertiškumą, nes iš anksto preziumuoja ir pirkimo dokumentuose tai įtvirtina, kad joks prekių lygiavertiškumas negalimas; kita vertus, tokiu atveju, net jei perkančioji organizacija ir laikytų, kad tiekėjo pasiūlytos prekės lygiavertės, ji negalėtų jų vertinti kaip tinkamų, nes tokios galimybės pirkimo sąlygoje nenustatyta, o priešingi veiksmai lemtų jos pakeitimą de facto ir tiekėjų lygiateisiškumo bei skaidrumo principų pažeidimą (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo bei Teisingumo Teismo praktika).

Atsižvelgdama į pristatytą kasacinio teismo praktiką dėl VPĮ 25 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija pirmiausia konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atkreipė dėmesį į tam tikrą Pirkimo specifiką, susijusią su esamos kondicionavimo sistemos išplėtimu, dėl kurio perkančiajai organizacijai kilo poreikis papildomai individualizuoti perkamų prekių savybes bei kondicionavimo įrangai nustatyti specifinius funkcinius reikalavimus ir bendrą rezultatą, inter alia, dėl visų įrenginių veikimo pagal principą „2+1“ bei rotaciniu režimu, taip pat jų bendro sujungimo į centrinį valdiklį, dėl perkamų prekių suderinamumo su esamais įrenginiais, prijungimo prie esamų inžinerinių sistemų ir pan. Vis dėlto šie specifiniai poreikiai, priešingai nei konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nepagrindžia ginčo Pirkimo sąlygų teisėtumo, nes pažeidžia VPĮ 25 straipsnio 8 dalį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios pačios pozicijos dėl „Eurovent“ reikalavimo atitikties VPĮ 25 straipsnio nuostatoms laikytasi ir vėlesnėje apeliacinės instancijos teismo praktikoje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „City - Line LT“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. e2A-332-236/2015).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinės instancijos teismo skundžiamame procesiniame sprendime padaryta išvada, kad ginčijamas reikalavimas dėl įrenginių sertifikavimo „Eurovent“ sertifikavimo centre iš esmės tiesiogiai nesusijęs su VPĮ 25 straipsnio 8 dalyje įtvirtintomis draudžiamomis konkrečiomis nuorodomis į prekės gamintoją, modelį, patentą įrangos tipą ar pan. Vis dėlto, atsižvelgdamas į pačios perkančiosios organizacijos 2014 m. gegužės 7 d. atsakymą į tiekėjos paklausimą išaiškinti šią Pirkimo sąlygą, į šioje nutartyje jau aptartą atsakovės siekį įsigyti lygiai tokius pačius kaip turimus kondicionavimo įrenginius, kasacinis teismas vertina, kad atsakovės reikalavimas dėl „Eurovent“ sertifikavimo vis tiek patenka į VPĮ 25 straipsnio 8 dalies taikymo apimtį, nes juo netiesiogiai nepagrįstai susiaurinamas įsigysimos įrangos apimtis tam tikromis prekėmis. Kita vertus, šis reikalavimas bet kokiu atveju nesuderinamas su VPĮ 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu bendruoju imperatyvu užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų.

Tokiu atveju kaip nagrinėjamas byloje, kai perkančiajai organizacijai būtina išplėsti turimą inžinerinę sistemą, jai nepakanka pirkimo dokumentuose nurodyti turimos įrangos modelius ir glaustai apibūdinti perkamų prekių savybes bei siekiamą visų įrenginių suderinamumo tikslą, tačiau ji privalo aiškiai ir detaliai apibūdinti turimą įrangą, inter alia, nurodyti tikslias svarbiausias veikimo savybes, įrengimo reikalavimus ir kitas aplinkybes tam, kad naujame konkurse dalyvaujantys ūkio subjektai, kurie gali pasiūlyti panašių prekių, galėtų įvertinti prekių lygiavertiškumą ir galimybes dalyvauti pirkimo procedūrose. Bet kokiu atveju vien tik turimos įrangos nuoroda pirkimo dokumentuose laikytina nepakankamu pirkimo objekto apibūdinimu (dėl šio aspekto mutatis mutandis žr. Teisingumo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10, ECLI:EU:C:2012:284), dėl kurio tiekėjų, kurie gali pasiūlyti kitas, bet lygiavertes prekes, konkuravimo galimybės su ūkio subjektais, siūlančiais tuos pačius įrenginius, tampa menkesnės ir nelygiavertės. Be to, konkreti nuoroda į atitinkamą gamintoją leistina tik išimtiniais atvejais, o tokių nagrinėjamoje byloje nenustatyta, nes, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Techninės specifikacijos apimtis, sunkumai, su kuriais galėtų susidurti perkančioji organizacija, tiksliai apibūdindama prekių suderinamumą, kaip nurodyta pirmiau, nepakankamos priežastys, juolab kad procese jos tiksliai ir nenustatytos (pvz., nenurodyta, kokios apimties būtų išsamūs reikalavimai ir sąlygos), nesilaikyti imperatyviųjų VPĮ nuostatų.

Dėl reikalavimo kondicionavimo įrenginius sertifikuoti „Eurovent“ sertifikavimo centre atsakovė atsiliepime nurodo, kad ir be papildomos nuorodos „arba lygiavertis“ ieškovė galėjo pateikti pasiūlymą, bet to nepadarė, todėl jos teisės negintinos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, šį perkančiosios organizacijos argumentą atmeta kaip nepagrįstą (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo bei Teisingumo Teismo praktiką). Be to, pagal nuosekliai suformuotą Teisingumo Teismo praktiką konkurso specifikacijų apimtis turi būti nustatoma iš potencialių dalyvių pozicijų, nes viešųjų pirkimų teisiniame reguliavime įtvirtintų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrų tikslas yra būtent užtikrinti šiems Europos Sąjungoje įsteigtiems dalyviams galimybę dalyvauti juos dominančiuose viešuosiuose pirkimuose; nagrinėjamu atveju potencialūs konkurso dalyviai negalėjo suprasti konkurso specifikacijų kitaip, nei jos buvo konkrečiai nurodytos (žr. pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10).

Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad Techninės specifikacijos 1 lentelės 1 punkto nuostata, susijusi su konkrečia kondicionavimo sistemos sertifikavimo vieta, ne tik neatitinka VPĮ 25 straipsnio nuostatų bei yra diskriminuojanti, tačiau aptariamas reikalavimas iš dalies yra ydingas ir kitu aspektu. Iš atsakovės pozicijos procese matyti, kad sertifikavimoEurovent“ reikalavimu ne tik siekta dalį įrenginių įsigyti iš to paties gamintojo ir to paties tipo (toks siekis įtvirtintas tiesiogiai Techninės specifikacijos 1 lentelės 2 punkte, ši valia taip pat išplaukia iš šios Pirkimo sąlygos turinio 2014 m. gegužės 7 d. paaiškinimo), bet iš principo ir užsitikrinti įsigyjamų įrenginių kokybę, patikimumą. Šiame kontekste taip pat primintina, kad perkančioji organizacija, išnagrinėjusi Pretenziją Nr. 1, iš Techninės specifikacijos 2 lentelės nuostatų panaikino reikalavimą dėl sertifikavimo Euroventtuo pagrindu, kad dalis jos turimų įrenginių pirmiau nurodytoje įstaigoje nesertifikuoti. Taigi aptariamo reikalavimo panaikinimas ar palikimas galioti, inter alia, pagrįstas ir turimos bei perkamos įrangos suderinamumu. Vis dėlto pirmiau nurodytų tikslų atsakovė negalėjo siekti reikalavimu dėl įrangos sertifikavimo Eurovent“.

Pažymėtina, kad VPĮ 25 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytos tinkamos priemonės gali būti gamintojo techniniai dokumentai arba paskelbtosios (notifikuotos) įstaigos atlikto bandymo protokolas; paskelbtąja (notifikuota) įstaiga laikoma Europos standartus atitinkanti bandymų ir kalibravimo laboratorija, sertifikavimo ir inspektavimo institucija. Perkančioji organizacija turi priimti kitose Europos Sąjungos šalyse įsteigtų paskelbtųjų (notifikuotų) įstaigų sertifikatus. Iš šios ir kitų VPĮ 25 straipsnio nuostatų matyti, kad prekės sertifikavimo (atestavimo) reguliavimu siekiama kelių tikslų: arba įrodyti prekės atitiktį perkančiosios organizacijos iškeltiems reikalavimas (VPĮ 25 straipsnio 1 dalis, VPĮ 3 priedo 2 punktas), arba įrodyti, kad siūlomų prekių savybės ar specifikacija yra lygiavertė perkančiosios organizacijos nustatytiems funkciniams reikalavimams ar pageidaujamam rezultatui (VPĮ 25 straipsnio 7 dalis). Taigi reikalavimas pateikti sertifikavimo įstaigos atitikties patvirtinimą iš esmės laikytinas įrodomąja priemone, o ne savarankišku reikalavimu prekei. Dėl to reikalavimas, susijęs su bandymo įstaigos patikrinimu ir išduotu sertifikatu, iš esmės yra tinkamas, tačiau jis turi būti susietas su atitinkamais konkrečiais reikalavimais pirkimo objektui.

Kaip procese atsikirtinėjo pati atsakovė, „Eurovent“ sertifikavimo centre tikrinama, pirma, gamintojo deklaruojamų techninių savybių tikrumas, ir, antra, jų atitiktis nacionaliniams ir tarptautiniams standartams. Vis dėlto, be tam tikrų reikalavimų, inter alia, kondicionieriaus valdymo bloko veikimo temperatūrų amplitudės, cirkuliuojamo oro kiekio (pvz., ne mažiau kaip 5500 m3/h), vidinio ar išorinio agregato triukšmo lygio (pvz., ne daugiau kaip 55 dB(A), Pirkimo sąlygose iš esmės nėra įtvirtinta kitų techninių, funkcinių reikalavimų ar standartų, kurie galėtų būti tikrinami bandymų (sertifikavimo) įstaigose ir kurių lygiavertiškumą galėtų įrodinėti tiekėjai. Pažymėtina, kad inžinerinių sistemų (šiuo atveju kondicionavimo) suderinamumas ir kokybės lygis nustatytinas ne pagal sertifikavimo įstaigą, o konkrečius, tarpusavyje palyginamus parametrus, standartizuotus reikalavimus ir pan., juolab kad iš principo neatmestinos situacijos, kai „Eurovent“ sertifikavimo centre patikrinti įrenginiai bus tarpusavyje nesulyginami (pvz., dėl skirtingos elektros įtampos).

 

Dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių

 

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė, paskelbdama ginčo Pirkimo sąlygas, nesilaikė VPĮ jai išplaukiančių pareigų, dėl to priėmė neteisėtus sprendimus, kuriuos teisėtais kvalifikavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, todėl šie naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – tenkinti ieškinį iš dalies, ginčo Pirkimo sąlygas pripažinti neteisėtomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad procese ieškovė teismų prašė, inter alia, ginčo Pirkimo sąlygas pripažinti neteisėtomis ir Pirkimą nutraukti. Dėl pastarojo reikalavimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai pagal neteisėtas konkurso sąlygas sudaryta viešojo pirkimo sutartis, nėra pagrindo nutraukti pirkimo, nes jis įstatymo pagrindu dėl sudaryto sandorio laikomas pasibaigusiu (VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas); tokiu atveju, byloje nustačius atitinkamas aplinkybes, pirkimo sąlygos pripažįstamos neteisėtomis, pasibaigusio pirkimo procedūros nenutraukiamos, o sprendžiama dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Estravel Vilnius“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-3-272/2013).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas suponuoja prielaidas atsakovės ir trečiųjų asmenų UAB „Jėgos linija“ ir UAB „Airoventa“ 2014 m. liepos 1 d. viešojo pirkimo sutartį pripažinti neteisėta ab initio. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes, tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių, užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-94/2013).

Pagal VPĮ 952 straipsnio 2 dalį teismas gali nepripažinti viešojo pirkimo sutarties negaliojančia ir taikyti alternatyvias sankcijas, nors pirkimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, jeigu dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi nesusijusius ekonominius interesus, dėl kurių pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų padarinių, būtina išsaugoti šios sutarties padarinius. Skirdamas šio straipsnio 4 dalyje įvardytas alternatyvias sankcijas, teismas turi atsižvelgti į visus reikšmingus aspektus, įskaitant pažeidimo rimtumą, perkančiosios organizacijos elgesį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje kilo poreikis taikyti VPĮ 952 straipsnio nuostatas – nepripažinti neteisėtai sudaryto sandorio niekiniu ir perkančiajai organizacijai skirti vieną iš galimų alternatyvių sankcijų – baudą (VPĮ 952 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

Įvertinusi perkančiosios organizacijos atlikto pažeidimo svarbą, kilusius padarinius (ūkio subjektų konkurencijos suvaržymą), atsižvelgdama į viešojo pirkimo sutarties pobūdį ir vertę (Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos duomenimis, sandorio vertė –   188 881,12 Lt arba 54 703,75 Eur) tai, kad VPĮ 952 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta bauda turi būti ne didesnė kaip 10 proc. pirkimo sutarties vertės, teismas atsakovei skiria 3000 Eur baudą (apie 5,5 proc. nuo viešojo pirkimo sutarties vertės), ši suma priteistina valstybės naudai.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Panaikinus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują procesinį sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas iš esmės yra patenkinamas, kasatorei iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorė pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose iš viso sumokėjo 796,83 Eur žyminio mokesčio (T. 1, b. l. 7, 260; T. 2, b. l. 55), todėl ši suma jai priteistina iš atsakovės.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Ieškovė pateikė duomenis apie turėtas išlaidas advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose: už ieškinio parengimą 4235 Lt (1226,54 Eur) (T. 1, b. l. 203), už advokato atstovavimą posėdžių metu – 3381,95 Lt (979,48 Eur) (T. 1, b. l. 207), viso – 7616,95 Lt (2206,02 Eur); už apeliacinio skundo parengimą – 3872 Lt (1121,41 Eur) (T. 1, b. l. 262). Ieškovė kasaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

Atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje ieškovei suteiktos advokato teisinės pagalbos mastą, į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 8 punkte įtvirtintus rekomenduojamus maksimalius užmokesčio dydžius, taip pat į aplinkybę, kad pagrindiniai ieškinio reikalavimai patenkinami (netenkintas reikalavimas nutraukti Pirkimo procedūras yra išvestinis, susijęs su neteisėtų veiksmų padariniais), teisėjų kolegija sprendžia, jog kasatorei iš atsakovės prašomų priteistinų išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose advokato pagalbai apmokėti dydis mažintinas iki 2203,17 Eur. Taigi iš viso ieškovei iš atsakovės priteistinas 3000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 10,84 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Šios išlaidos priteistinos iš atsakovės.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės UAB Daikaras ieškinį atsakovei AB „Amber Grid“ tenkinti iš dalies.

Pripažinti neteisėtomis Supaprastinto atviro konkurso „Duomenų centrų mikroklimato palaikymo sistemos plėtimas“ Techninės specifikacijos 1 lentelės 1, 2 punktų sąlygas dėl reikalavimų, kad kondicionavimo įrenginiai turi būti sertifikuoti „Eurovent“ sertifikavimo centre ir turi būti to paties gamintojo kaip ir esami kondicionieriai.

Ieškinio dalį dėl reikalavimo nutraukti viešąjį pirkimą atmesti.

Skirti atsakovei AB „Amber Grid“ 3000 (tri tūkstančių) Eur baudą, mokėtiną valstybės naudai.

Priteisti ieškovei UAB „Daikaras“ (j. a. k. 1240085483) iš atsakovės AB „Amber Grid“ (j. a. k. 303090867) 3000 (tris tūkstančius) Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose atlyginimo.

Priteisti valstybei iš AB „Amber Grid“ (j. a. k. 303090867) 10,84 Eur (dešimt Eur 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai              Egidijus Laužikas

              Andžej Maciejevskij

              Gediminas Sagatys


Paminėta tekste:
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK
  • 3K-3-84-248/2015
  • 3K-3-170/2012
  • e3K-3-362-415/2015
  • 3K-3-231/2011
  • 3K-3-96-916/2015
  • e2A-332-236/2015
  • 3K-3-272/2013
  • CK
  • 3K-3-94/2013
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos