Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-456-2014].docx
Bylos nr.: 3K-3-456/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 190521648 atsakovas
UAB ,,4 DEBT" 302719008 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.23. Bylos dėl viešo konkurso
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.11. Pirkimas-pardavimas:
2.5.11.4. Viešasis pirkimas-pardavimas
2.5.35. Viešas konkursas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.2. Bylos skyrimas nagrinėti teismo posėdyje
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.8. Teismo sprendimo ar nutarties priėmimas ir paskelbimas
3.2.3.9. Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.2.6.10. Teismo sprendimo trūkumų ištaisymas:
3.2.6.10.3. Sprendimo išaiškinimas

                                                        Civilinė byla Nr. 3K-3-456/2014

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00009-2014-4                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 69                                                                                                                (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. spalio 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4 DEBT“ ieškinį atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl supaprastinto atviro konkurso sąlygų pakeitimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarties atlygintinumą, šios keitimą vienos šalies valia, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „4 DEBT“ (toliau – ieškovė, tiekėja) pareikštu ieškiniu atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – atsakovas, kasatorius, perkančioji organizacija) prašė įpareigoti pakeisti Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių, Šiaulių rajono ir Šiaulių mieste supaprastinto atviro konkurso (pirkimo Nr. 161929) (toliau – Konkursas) sąlygų 7.1.1, 7.1.2, 12.11, 12.12 punktų ir Sutarties dėl transporto priemonių priverstinio pervežimo ir saugojimo paslaugų (toliau – Sutartis) pavyzdinės formos 3.9, 3.10, 4.2 punktų nuostatas (toliau kartu – ginčo pirkimo sąlygos) taip, kad Konkurso sąlygos ir Sutarties nuostatos visiškai atitiktų Pavyzdines transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslaugos pirkimo supaprastinto atviro konkurso sąlygas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-618 ir 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 5-V-518 (toliau – Pavyzdinės pirkimo sąlygos). Ieškovė nurodė, kad perkančiosios organizacijos parengtų ir patvirtintų Konkurso sąlygų 7.1.2, 12.11, 12.12 punktų nuostatos prieštarauja Pavyzdinėms pirkimo sąlygoms. Ieškovės teigimu, perkančioji organizacija siekia paslaugas tiekėjų įsigyti neatlygintinai, todėl Konkurso procedūrų skaidrumas yra abejotinas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė, prašydama pakeisti ginčo pirkimo sąlygas, iš esmės neginčija jų teisėtumo, o tik atitik tariamai privalomoms Pavyzdinėms pirkimo sąlygų nuostatoms; pažymėjo, kad Viešųjų pirkimų tarnybos pateiktoje išvadoje nurodyta, jog ginčo pirkimo sąlygų neatitiktis Pavyzdinėms pirkimo sąlygoms savaime nereiškia jų neteisėtumo. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai mano, kad atsakovas pagal suformuluotas ginčo pirkimo sąlygas perkamas paslaugas siekia įsigyti neva neatlygintinai. Pagal Konkurso sąlygų 26, 27, 34, 61 punktų nuostatas atsakovas Konkurse paslaugas siekė įsigyti už mažiausią kainą. Įvertinęs ginčo pirkimo sąlygų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad jos atitinka Civilinio kodekso VI skyriuje įtvirtintą reikalavimo perleidimo sutarties teisinį reglamentavimą, o Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatomis teisių perleidimas nedraudžiamas, todėl už perkamas paslaugas su tiekėju turi teisę atsiskaityti ne tik perkančioji organizacija, nagrinėjamu atveju asmenys, dėl kurių kaltų veiksmų transporto priemonių nuvilkimo paslaugas perkančiajai organizacijai buvo būtina užsakyti, o tiekėjui atlikti.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 18 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovą pakeisti ginčo pirkimo sąlygų nuostatas pagal Pavyzdines pirkimo sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis VPĮ 3, 85 straipsnių nuostatomis, nurodė, kad perkančiajai organizacijai paliekama diskrecijos teisė nuspręsti, kokius reikalavimus ir sąlygas nustatyti pirkimo dokumentuose, tačiau ši teisė nėra absoliuti, tai ji turi daryti nepažeisdama įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Perkančiosios organizacijos dokumentai turi atitikti VPĮ nuostatas, be to, būtina atsižvelgti į ketinamų įsigyti paslaugų pobūdį ir perkančiosios organizacijos specifiškumą. Nagrinėjamu atveju atsakovas yra policijos teritorinė įstaiga – apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kuris, vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 13, 14 straipsnio nuostatomis, yra tiesiogiai pavaldus Lietuvos policijos generaliniam komisarui, o šio įsakymai ir nurodymai privalomi jam pavaldiems policijos pareigūnams. Generalinis komisaras, siekdamas, kad transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslauga būtų teikiama kokybiškai, policijos įstaigos tinkamai sudarytų šios paslaugos teikimo sutartis, patvirtino Pavyzdines pirkimo sąlygas (prieš tai jos buvo įvardytos tipinėmis). Kadangi, 2012 m. sauso 13 d. įsigaliojus Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2008 m. rugsėjo 12 d. įsakymui Nr. 1S-91 „Dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 3 punktuose nurodytų perkančiųjų organizacijų supaprastintų viešųjų pirkimų pavyzdinių taisyklių patvirtinimo“, perkančiosios organizacijos privalėjo pakeisti supaprastintų viešųjų pirkimų taisykles, tai teismas padarė išvadą, kad pirkimo sąlygų pakeitimas iš Tipinių į Pavyzdines nepakeitė jų privalomumo. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo neginčijamos teisės savarankiškai rengti Konkurso dokumentus (sąlygas) ir nesivadovauti patvirtintomis Pavyzdinėmis pirkimo sąlygomis yra nepagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pirkimo sąlygų nuostatas, Viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. sausio 29 d. išvadą Nr. 4S-368, atsižvelgęs į tai, kad viešojo pirkimo sutartis yra atlygintinis sandoris (VPĮ 2 straipsnio 34 punktas, 3 straipsnio 2 dalis, CK 6.160 straipsnio 1 dalis, 6.380 straipsnis, 6.716 straipsnio 1 dalis), padarė išvadą, kad atsakovo parengtuose Konkurso dokumentuose pagal Pavyzdines pirkimo sąlygas nėra tinkamai išspręstas perkamų paslaugų atlyginimo klausimas, todėl sudaromos viešojo pirkimo sutarties negalima laikyti atlygintine. Teismas pripažino, kad ginčo pirkimo sąlygos yra suformuluotos neaiškiai, neatitinka specialiųjų teisės aktų (Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų) imperatyviųjų normų; pažymėjo, kad, esant neaiškiam atlygintinų ir neatlygintinų teikiamų paslaugų santykiui ir apimčiai, potencialūs tiekėjai neturės galimybės apibrėžti aiškios siūlomų paslaugų kainos, o perkančioji organizacija neturės galimybės objektyviai įvertinti potencialių tiekėjų pasiūlytų kainų, tai prieštarauja vienam iš pagrindinių viešųjų pirkimų principų – skaidrumo principui (VPĮ 3 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 8 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas nepagrįstą išvadą, kad atsakovas kaip perkančioji organizacija yra tiesiogiai pavaldus Lietuvos policijos generaliniam komisarui ir jam generalinio komisaro įsakymai yra privalomi, netinkamai taikė ir aiškino specialiųjų teisės aktų – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. 5-V-816 ir 2013 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 5-V-518 – nuostatas. Perkančioji organizacija, vykdydama pirkimus, yra savarankiška, jos sprendimams neturi ir negali turėti įtakos kitų perkančiųjų organizacijų, išskyrus steigėją ir kontroliuojančias institucijas, sprendimai. Perkančiųjų organizacijų savarankiškumas įtvirtintas ir VPĮ. Būtent, atsižvelgiant į perkančiosios organizacijos savarankiškumo ir nepriklausomumo atliekant pirkimo procedūras principus, o ne dėl rekomendacinio pobūdžio Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 1S-91, įsigaliojimo, generalinis komisaras 2013 m. birželio 20 d. priėmė įsakymą Nr. 5-V-518 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-816 „Dėl tipinių transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslaugos pirkimo supaprastinto atviro pirkimo dokumentų patvirtinimo pakeitimo, kuriuo žodį „tipinės pakeitė žodžiu „pavyzdinės ir taip sukūrė teisinį pagrindą, pagal kurį atsakovas, kaip savarankiškai veikianti perkančioji organizacija, tvirtinant Konkurso sąlygas, turėjo teisę, bet ne pareigą vadovautis Tipinių (Pavyzdinių) pirkimo sąlygų nuostatomis.

Teismo išvada, kad nurodytų taisyklių pavadinimų pakeitimas iš „tipinių“ į „pavyzdines“ nepakeitė jų privalomumo, taip pat nepagrįsta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I858-7/2013, aiškindamas dokumento, kuriame yra žodis „pavyzdinis“, pobūdį, pažymėjo, kad žodis „pavyzdinis“ reiškia „teiktinas pavyzdžiu, sektinas“, kitaip tariant, nebūtinai privalomas.

2. Teismo išvados, kad ginčo pirkimo sąlygų nuostatomis nėra tinkamai išspręstas perkamų paslaugų atlyginimo klausimas, todėl pagal atsakovo parengtus Konkurso dokumentus sudaromos viešojo pirkimo sutarties negalima laikyti atlygintine, neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Ginčo pirkimo sąlygomis perkančioji organizacija nesiekė įtvirtinti tiekėjo pareigos nemokamai vykdyti transporto priemonių priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Analizuojant šias Konkurso sąlygų nuostatas ir taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, akivaizdu, kad perkančioji organizacija yra numačiusi nupirkti mokamas paslaugas, už kurias visais atvejais privalės susimokėti, bet ne pati perkančioji organizacija, o asmenys, dėl kurių kaltų veiksmų šias paslaugas būtina buvo perkančiajai organizacijai užsakyti, o tiekėjui atlikti. Pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. sausio 29 d. išvada Nr. 4S-368 patvirtinama, kad suformuluotos Konkurso sąlygos nereiškia, jog paslaugas siekiama įsigyti neatlygintinai ar toks atlygintinumas už paslaugas prieštarautų VPĮ įtvirtintai viešojo pirkimo sutarties sąvokai.

Atsakovas, įgyvendindamas savo civilines teises ir valstybės deleguotas bei prisiimtas pareigas, turi teisę savo jas ar dalį perduoti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims pagal sutartis ar susitarimus (CK 2.36 straipsnis, 2.74 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad Konkurso sąlygose paslaugos tiekėjui yra numatyta galimybė patirtas išlaidas išsiieškoti BPK ar CPK nustatyta tvarka, darytina pagrįsta išvada, jog atsakovo civilinė pareiga užmokėti už paslaugas ir teisė patirtas išlaidas išsiieškoti iš asmenų, dėl kurių kaltų veiksmų šią paslaugą buvo būtina perkančiajai organizacijai užsakyti, o tiekėjui atlikti, yra įgyvendinamos per viešojo pirkimo sutartis vykdančius paslaugų tiekėjus.

3. Teismas, argumentuodamas dėl Konkurso sąlygų prieštaravimo viešojo pirkimo sutarties atlygintinumo principui, netinkamai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-1689/2011. Nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nurodytoje byloje buvo nagrinėjami neatlygintinų paslaugų viešojo pirkimo ypatumai, kai konkurso sąlygose buvo nustatyta, kad tiekėjas privalo atlikti nemokamas paslaugas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais. O nagrinėjamoje byloje ginčijamos Konkurso sąlygų nuostatos nenumato jokių viešojo pirkimo sutarties sąlygų, kurios įpareigotų paslaugų teikėją jas teikti neatlygintinai. Visais Konkurso sąlygų nustatytais atvejais paslaugos teikėjas turi teisę į visų atsakovo perkamų ir tiekėjo suteiktų paslaugų atlyginimą.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė UAB „4 DEBT“ prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas, būdamas policijos teritorinė įstaiga, yra tiesiogiai pavaldus Lietuvos policijos generaliniam komisarui, todėl pastarojo įsakymai ir nurodymai atsakovui yra privalomi. Dėl šios priežasties atsakovas, rengdamas Konkurso sąlygas, privalėjo vadovautis Lietuvos generalinio policijos komisaro 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. 5-V-816 ir 2013 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 5-V-518 nuostatomis, kuriomis buvo patvirtintos Pavyzdinės pirkimo sąlygos. Atsakovo argumentai dėl įsakymų neprivalomumo įtvirtintų teisinį nihilizmą ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimą, nes bet kuris tiekėjas, siekiantis dalyvauti viename ar kitame konkurse, siekia aiškumo, tikslumo ir konkretumo tai, jog Konkurso sąlygos bus parengtos vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, taikomomis konkrečioje situacijoje, o tiekėjas galės pateikti pasiūlymą jame dalyvauti. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų redakcijose žodį „tipinis pakeitus žodžiu „pavyzdinis iš esmės keičiasi situacija ir jis, rengdamas Konkurso sąlygas, jau turi išimtinę diskrecijos teisę pats nuspręsti vadovautis nurodyto įsakymo nuostatomis ar ne. Nors atsakovas įsakymo imperatyvui paneigti pateikia lingvistinį žodžių „tipinis ir „pavyzdinisaiškinimą, nurodytą Lietuvių kalbos žodyne, tačiau neužsimena apie generalinio komisaro nurodymą laikytis įsakymo nuostatų (Įsakymo 2 punktas). Lietuvių kalbos žodyne pateikiama žodžio „nurodymas reikšmė„pasakymas, kas ir kaip darytina, paliepimas. Taigi Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas yra imperatyvus, nurodomojo pobūdžio ir turi didesnę juridinę gal, nei atsakovo viršininko 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 40-V-571 (Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

2. Ginčo pirkimo sąlygomis atsakovas siekė įtvirtinti tiekėjo pareigą nemokamai vykdyti transporto priemonių priverstinį nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai už paslaugą turi susimokėti policijos įstaiga, nes atsakovas yra numatęs nupirkti paslaugas, už kurias privalės susimokėti ne pats, bet asmenys, dėl kurių kaltų veiksmų šias paslaugas perkančiajai organizacijai buvo būtina užsakyti, o tiekėjui atlikti. Nors atsakovas ir nesutiko, kad tokios paslaugos yra neatlygintinės, tačiau kartu pats tvirtino, jog už jas tiekėjui nemokės. Pažymėtina, kad viešojo pirkimo sutartis savo esme yra atlygintinis sandoris (CK 6.716 straipsnio 1 dalis, VPĮ 3 straipsnio 2 dalis), tačiau atsakovas organizuojamu Konkursu siekė iš tiekėjų pirkti paslaugą, už kurią tam tikrais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais atvejais, nepaisant Pavyzdinių pirkimo sąlygų, neketino mokėti, t. y. pareigos susimokėti už suteiktą paslaugą neturėtų nei atsakovas, nei transporto priemonės savininkas ar valdytojas. Taip yra pažeidžiama tiekėjo teisė gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitų apskričių (Marijampolės, Tauragės bei Vilniaus) vyriausieji policijos komisariatai, rengdami analogiškus viešuosius pirkimus, tiksliai vadovavosi tiek VPĮ nuostatomis, tiek Pavyzdinėmis pirkimo sąlygomis, nesiekdami įtvirtinti tiekėjo pareigos nemokamai vykdyti transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo tais atvejais, kai už paslaugą turi susimokėti policijos įstaiga.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

             

Kasacinis teismas tikrina skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo aspektais pagal byloje nustatytus duomenis sprendžia dėl perkančiosios organizacijos teisės nustatyti ginčo pirkimo sąlygas, pagal kurias už suteiktas paslaugas viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu tiekėjui mokėtų ne pirkėjas, o tretieji asmenys, ir tokių Konkurso sąlygų vertinimo atlygintinumo prasme. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmiau nurodytus klausimus nagrinės pagal bendrąjį viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, o ne policijos įstaigų vidinių teisės aktų nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nebent dėl viešojo intereso apsaugos teismas gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, nors ieškovė ikiteisminėje ginčo stadijoje ir teismo procese savo reikalavimą pakeisti ginčo pirkimo sąlygas daugiausia grindė neatitiktimi Pavyzdinėms pirkimo sąlygoms (dėl to pasisakė ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai), tačiau kartu ji kėlė viešojo pirkimo sutarties atlygintinumo (perkančiosios organizacijos teisę iš tiekėjo įsigyti paslaugas neatlygintinai), Konkurso dokumentų aiškumo ir procedūrų skaidrumo klausimus, todėl tai, jog kasacinis teismas šalių ginčą vertins tik šiais aspektais, nespręsdamas dėl Pavyzdinių pirkimo sąlygų, nelaikytina kasacinio skundo ribų peržengimu.

Konkurso sąlygų 7.1 punkte apibrėžtas pirkimo objektas – paslaugos. Jos suskirstytas į dvi grupes: 7.1.1 punkte įtvirtintas priverstinis transporto priemonių nuvežimas ir saugojimas tais atvejais, kai už šias paslaugas turi susimokėti asmenys, dėl kurių kaltų veiksmų šias paslaugas būtina buvo perkančiajai organizacijai užsakyti, o tiekėjui atlikti, o 7.1.2 punkte ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtų transporto priemonių nuvežimas ar perkėlimas ir saugojimas tais atvejais, kai už šias paslaugas turi susimokėti asmenys, dėl kurių kaltų veiksmų šias paslaugas būtina buvo pirkti perkančiajai organizacijai, o tiekėjui atlikti. Konkurso sąlygų 12.11 punkte nurodyta, kad  paslaugos tiekėjas privalo nuvežti ir (ar) saugoti ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtas transporto priemones, patirtas išlaidas, apskaičiuotas pagal Sutarties 4 punkte nustatytus įkainius, išieškant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka iš asmenų, dėl kurių kaltų veiksmų šią paslaugą būtina buvo perkančiajai organizacijai užsakyti, o tiekėjui – atlikti; 12.12 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai teismo sprendimu saugomos transporto priemonės turi būti konfiskuojamos, patirtas išlaidas, apskaičiuotas pagal Sutarties 4 punkte numatytus įkainius, išieškant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų šią paslaugą būtina buvo perkančiajai organizacijai užsakyti, o tiekėjui – atlikti.

Sutarties 3.9 punkte atkartojami Konkurso sąlygų 7.1.1, 7.1.2 punktai, 3.10 punkteKonkurso sąlygų 12.12 punktas; 4.2 punkte įtvirtina paslaugos tiekėjo teisė reikalauti iš ikiteisminio tyrimo metu paimtos transporto priemonės savininko ar įgalioto asmens sumokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas, apskaičiuotas pagal nustatytus įkainius, už laikotarpį  nuo transporto priemonės savininko, valdytojo vykdytino sprendimo grąžinti jam transporto priemonę gavimo dienos iki jos faktiško atsiėmimo, išskyrus BPK 103 straipsnyje  nurodytus atvejus, kai saugojimo išlaidos teismo pripažįstamos proceso išlaidomis.

 

Dėl ginčo pirkimo sąlygų teisėtumo ir kvalifikavimo pagal viešojo pirkimo sutarties atlygintinumo kriterijų

 

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ieškovė ir atsakovas nesiginčija dėl ginčo pirkimo sąlygų turinio aiškinimo abi sutaria, jog pagal šias nuostatas perkančioji organizacija iš Konkursą laimėjusio dalyvio perka paslaugas, o už jas apmoka tiesioginiai jos naudotojai – tretieji asmenys, nutemptų transporto priemonių savininkai ar valdytojai. Šalys nesutaria iš esmės inter alia dėl to, ar tokia apmokėjimo už suteiktas paslaugas tvarka teisėta ir ar dėl jos viešojo pirkimo sutartis kvalifikuotina atlygintine. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė nesiekia ginčo pirkimo sąlygų pripažinimo neteisėtomis. Nepriklausomai nuo to, kad tiekėjos expressis verbis suformuotas ieškinio dalykas (reikalavimas) – ginčo pirkimo sąlygų pakeitimas pagal Pavyzdines pirkimo sąlygas, tačiau iš teismui pateikto ieškovės procesinio dokumento akivaizdu, kad ieškinio pagrindas (reikalavimo motyvai) susijęs su jų neteisėtumu, grindžiamu įvairiais argumentais, inter alia atlygintinumu. Kita vertus, reikalavimas pakeisti pirkimo sąlygas dėl jų neteisėtumo iš esmės ir reiškia reikalavimą jas pripažinti neteisėtomis, nes pirmasis reikalavimas už antrąjį platesnis.

VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. VPĮ 2 straipsnio 34 punkte įtvirtinta viešojo pirkimo sutarties sąvoka: tai VPĮ nustatyta tvarka dėl ekonominės naudos vieno ar daugiau tiekėjų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų sudarytas sandoris, kurio dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai. Akivaizdu, kad viešojo pirkimo sutartis – atlygintinis sandoris. Sprendžiant dėl viešojo pirkimo sutarties atlygintinumo, vertinama jos ekonominė nauda perkančiajai organizacijai ir tiekėjui.

Dėl perkančiajai organizacijai tenkančios naudos kaip sutarties atlygintinumo kriterijaus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) pažymėta, kad sandorio kvalifikavimas viešojo pirkimo sutartimi priklauso nuo pirkimo objekto, o ne nuo jo paskirties. Nedaromas skirtumas tarp viešojo pirkimo sutarčių, kurias perkančioji organizacija sudarė įgyvendindama užduotį tenkinti viešojo intereso poreikius, ir sutarčių, kurios visiškai nesusijusios su tokia užduotimi (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 15 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją, C-271/08, Rink. 2010, p. I-7091). Dėl to tam, kad sutarties sudarymui būtų privalu taikyti VPĮ, nebūtina, jog galutinę naudą iš jos gautų perkančioji organizacija. Tai, kad perkančioji organizacija negauna (ar ne visada gauna) tiesioginės naudos iš viešojo pirkimo sutarties, kaip jos rezultato, ypač kai atlieka viešąsias, įstatymų deleguotas funkcijas, nereiškia, kad sutarties sudarymas jai neturi ekonominės vertės, nes būtent viešojo pirkimo sutarties sudarymas jai leidžia pirmiau nurodytas funkcijas įgyvendinti. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pirkimo objektas dėl savo pobūdžio bei Direktyvos 2004/18 sistemos ir tikslų privalo turėti tiesioginę ekonominę vertę perkančiajai organizacijai. Ši ekonominė vertė yra aiški, kai numatoma, kad perkančioji organizacija taps darbų arba darbo, kurie sudaro sutarties dalyką, rezultato savininke. Ši ekonominė vertė taip pat gali būti pripažįstama tuo atveju, kai numatoma, kad perkančioji organizacija įgis teisę, užtikrinsiančią galimybę disponuoti darbo rezultatais, kurie yra sutarties dalykas, tam, kad pasiektų viešąjį tikslą. Ekonominė vertė taip pat gali būti išreikšta ekonomine nauda, kurią galės gauti perkančioji organizacija naudodama darbo rezultatą arba jį perleisdama ateityje, taip pat tuo, kad ji finansavo atliktą darbą arba prisiėmė riziką, jei darbas ekonomiškai nepasiteisino (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2010 m. kovo 25 d. Sprendimą Helmut Müller, C-451/08, Rink. 2010, p. I-2673, ir jame nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją).

Vertinant tiekėjo iš viešojo pirkimo sutarties gaunamą ekonominę naudą, pažymėtina, kad ši nauda pirmiausia yra finansinė, t. y. pinigai. Šiame kontekste kasacinio teismo konstatuota, kad teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu reiškia tiekėjo suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr. 3K-3-252/2009). Sutarties atlygintinumas – tai priešpriešinis atlyginimas, perkančiosios organizacijos suteikiamas rangovui už atliktus darbus, kuriuos ji jam nurodo (arba už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes) (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2001 m. liepos 12 d. Sprendimą Ordine degli Architetti ir kt., C-399/98, Rink. 2001, p. I-5409). Net ir tais atvejais, kai tiekėjas, teikdamas prekes, paslaugas ar atlikdamas darbus, iš to gauna papildomą pirkimo sutartyje nenumatytą atlyginimą iš trečiųjų asmenų, su perkančiąja organizacija sudaryta sutartis nepraranda viešojo pirkimo sutarties požymių (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją, C-382/05, Rink. 2007, p. I-6657). Kita vertus, sutarties atlygintinumui ir dėl to jos kvalifikavimui viešojo pirkimo sandoriui neturi reikšmės aplinkybė, kad joje numatytas riboto dydžio atlygis, skirtas tik atlyginti dėl sutartos paslaugos teikimo patirtas išlaidas (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce ir kt., C-159/11, nepaskelbtas Rinkinyje).

Šiame kontekste Lietuvos teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad tiekėjas viešojo pirkimo sutartimi gali siekti ne tik piniginės ir ne tik tiesioginės finansinės naudos, bet ir gali turėti tikslą didinti konkurencingumą ir savo žinomumą, iš viešojo pirkimo sutarties vykdymo gauti netiesioginių pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Kretingos maistas“ v. Akmenės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-216/2010). Vis dėlto netiesioginis (nepiniginis) atlygis ar jo dalis kaip ekonominė viešojo pirkimo sutarties nauda gali būti prisiimama paties tiekėjo valia, o ne pirkimo dokumentuose nustatyta perkančiosios organizacijos sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-94/2013).

Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad sutarties atlygintinumas gali lemti sandorio pripažinimą viešojo pirkimo sutartimi arba koncesija, t. y. atlygintinumas yra ne tik viešojo pirkimo sutarties kvalifikavimo, bet ir atskyrimo nuo koncesijos kriterijus.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją viešojo paslaugų pirkimo sutartis apima atlygį, kurį perkančioji organizacija tiesiogiai sumoka paslaugų teikėjui. Tačiau kai paslaugos teikėjui atlyginimą moka ne atitinkama valstybės valdžios institucija, bet jį (atlygį) sudaro už naudojimąsi infrastruktūra trečiųjų asmenų mokami mokesčiai, toks atlyginimo būdas reiškia, kad paslaugos teikėjas prisiima riziką, susijusią su paslaugos eksploatavimu, ir leidžia manyti, kad tai yra viešųjų paslaugų koncesija (žr., pvz., pagal analogiją Teisingumo Teismo 2005 m. spalio 13 d. Sprendimą Parking Brixen, C-458/03, Rink. 2005, p. I-8585). Pažymėtina, kad atlygis, renkamas iš trečiųjų asmenų gaunamais mokesčiais (mokėjimais), yra viena iš paslaugų teikėjui pripažįstamos teisės eksploatuoti paslaugas įgyvendinimo formų. Atlygis iš trečiųjų asmenų suprantamas plačiąja prasme, t. y. jis gaunamas nebūtinai iš paslaugų naudotojų, bet ir iš viešosios teisės reguliuojamos įstaigos, atsakingos už lėšų perskirstymą (surinkimą ir išdalijimą) tam tikroje srityje (pvz., sveikatos apsaugos). Be to, nesvarbu, ar atlygį reglamentuoja privatinė ar viešoji teisė.

Sutarties kvalifikavimui koncesija būtina nustatyti ne tik atlygio už teikiamas paslaugas ar darbus gavimą iš trečiųjų asmenų bei kartu, bet nebūtinai ir iš sutartį sudariusios institucijos (koncesijoje atlygis už suteiktas paslaugas – tik teisė eksploatuoti paslaugą arba tokia teisė kartu su užmokesčiu), tačiau ir tai, ar ūkio subjektas prisiima su nagrinėjamų paslaugų teikimu susijusią riziką. Jei paslaugų teikėjui neperkeliama jokia su paslaugų teikimų susijusi rizika (pvz., jam negresia rinkos netikėtumai), aptariamas sandoris yra viešojo paslaugų pirkimo sutartis (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Eurawasser, C-206/08, Rink. 2009, p. I-8377). Koncesijos atveju ūkio subjektui perkeliama visa arba reikšminga su paslauga susijusi rizikos dalis. Rizikos perkėlimas gali sumenkti dėl valstybės reguliavimo. Dažnai tam tikros veiklos sritys, be kita ko, susijusios su visuomenei naudinga veikla (pavyzdžiui, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas) reglamentuojamos taip, kad ten kylanti rizika yra ribojama. Tačiau ir tokiose srityse tiekėjui iš principo gali būti perkeliama perkančiajai organizacijai tekusi ribota rizika, dėl ko sandoris kvalifikuotinas ne viešojo paslaugų pirkimo, o koncesijos sutartimi (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo Sprendimą Eurawasser, C-206/08). Kai atlyginimą paslaugų teikėjui moka išimtinai tretieji asmenys, tam, kad būtų galima nustatyti, jog egzistuoja viešoji paslaugų koncesija, pakanka, kad perkančioji organizacija perkeltų labai ribotą teikimo riziką. Paslaugos ekonominio eksploatavimo riziką reikia suprasti kaip eksploatavimo riziką dėl rinkos netikėtumų. Ji gali reikštis kaip konkurencijos su kitais ūkio subjektais rizika, paslaugų pasiūlos ir paklausos neatitikties rizika, už teikiamą paslaugą turinčiųjų sumokėti skolininkų nemokumo rizika, eksploatavimo išlaidų visiško nepadengimo iš pajamų rizika arba atsakomybės už žalą dėl nesuteiktos paslaugos rizika. Priešingai, tokia rizika, susijusi su blogu ūkio subjekto valdymu arba vertinimo klaidomis, nėra lemiama siekiant kvalifikuoti viešojo pirkimo sutartį arba viešąją paslaugų koncesiją, nes iš tiesų ji būdinga kiekvienai sutarčiai, neatsižvelgiant į tai, atitinka ji viešojo pirkimo sutartį ar paslaugų koncesiją. Kai neužtikrinama, kad bus padengtos visos vykdant veiklą patirtos išlaidos, atsiranda nors ir labai ribota eksploatavimo rizika, ši sutartis turi būti kvalifikuojama kaip viešoji paslaugų koncesija (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2011 m. kovo 10 d. Sprendimą Privater Rettungsdienst und Krankentransport Stadler, C-274/09, Rink. 2011, p. I-1335, ir jame nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją).

Dėl rizikos, tenkančios tiekėjui koncesijos sutartyje, taip pat atkreiptinas dėmesys į naująją Europos Sąjungos koncesijų direktyvą (žr. Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvą 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo), kurioje nurodyta, kad, suteikiant paslaugų koncesiją, koncesininkui perduodama veiklos rizika, susijusi su tų paslaugų naudojimu, apimanti paklausos ar pasiūlos riziką arba abiejų šių rūšių riziką; laikoma, kad koncesininkas prisiima veiklos riziką, kai įprastomis veiklos sąlygomis nesuteikiama garantijų, kad bus atgautos teikiant paslaugas, kurie yra koncesijos dalykas, įdėtos investicijos ar patirtos išlaidos; koncesininkui perduota rizikos dalis turi apimti realią atvirumo rinkos pokyčiams riziką, kaip antai, kad bet koks nuostolis, kurį gali patirti koncesininkas, nebūtų tik nominalus ar nedidelis.

Tiekėjams tenkančios rizikos viešųjų pirkimų kontekste kasacinio teismo pažymėta, kad viešojo pirkimo sutarčių, kaip ir kitų sandorių, šalys, vykdydamos priešpriešinius įsipareigojimus dėl viena kitos, trečiųjų asmenų veiklos ar sandorio pobūdžio neišvengiamai susiduria su įvairiomis grėsmėmis. Svarbu, kad ši rizika kaip galima būtų teisingiau padalyta tarp šalių, nelemtų akivaizdžios šalių nelygybės (CK 6.228 straipsnis). Tai ypač aktualu viešojo pirkimo sutarčių atveju, nes iš esmės jos sudaromos prisijungimo būdu, perkančiajai organizacijai nustatant esmines jos sąlygas. Kainodaros taisyklės turi atitikti tiek perkančiosios organizacijos, tiek tiekėjo interesus, perkančioji organizacija negali prisiimti per didelės rizikos dėl sutarties kainos, kita vertus, neturi siekti, kad tiekėjas veiktų jam nepalankiomis sąlygomis (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kasacinio teismo pripažinta, kad pirkimo sąlygos, pagal kurias tiekėjai, teikdami pasiūlymus, turi numatyti tam tikrų tikėtinų, bet aiškiai neapibrėžtų darbų (paslaugų) apimtį ir šių vertę įskaičiuoti į bendrą pasiūlymo kainą, reiškia neproporcingą [sutarties vykdymo] riziką tiekėjams. Teismas konstatavo, kad tokia tvarka savo turiniu iš esmės nesiskiria nuo teismų praktikoje pripažinto draudžiamu (tiesioginio) tiekėjų vertimo dalį paslaugų atlikti neatlygintinai, nes ir tokiu atveju tiekėjai gali tokių kaštų patyrimo riziką įtraukti į bendrą pasiūlymo kainą, o perkančioji organizacija neturi galimybių objektyviai nustatyti, ar pateiktoje bendroje kainoje įskaičiuota papildomų nenumatytų darbų ar paslaugų atlikimo rizika. Dėl to pagal tokias perkančiosios organizacijos nustatytas pirkimo sąlygas sutarties atlygintinumas priklauso nuo tiekėjo tinkamai apskaičiuotos ginčo darbų atlikimo apimties ir tiek, kiek realus poreikis šį skaičiavimą viršija, sutartis tampa neatlygintine (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013).

Nagrinėjamoje byloje matyti, kad, priešingai nei vertino apeliacinės instancijos teismas, tiekėjai pagal perkančiosios organizacijos nustatytas kainodaros taisykles (įkainį) galėjo pateikti tinkamai parengtus pasiūlymus. Vis dėlto jiems tenkanti sutarties vykdymo rizika, taigi ir sandorio atlygintinumo problema, kyla ne dėl to, kad jie gali suklysti skaičiuodami siūlomą kainą (įkainį), bet kad tiesioginiai teikiamos paslaugos naudotojai su jais dėl vienų ar kitų priežasčių neatsiskaitys. Sutiktina su ieškove (tiekėja), o atsakovas to pagrįstai nepaneigė, kad neatmestina tikimybė, jog po to, kai transporto priemonės nuvežimo (nutempimo) ir saugojimo paslauga bus atlikta, o ikiteisminio tyrimo metu (ar teismo procese) nebus nustatytų jos savininko ar valdytojo kaltų veiksmų, tiekėjui už atliktą darbą nebus atlyginta. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad sutarties vykdymo rizika Konkurso laimėtojui kyla dėl atlyginimo iš kaltų asmenų prisiteisimo BPK ar CPK nustatyta tvarka, nes, viena vertus, jis negali pagrįstai tikėtis, kad jam bus atlygintos visos su atlikta paslauga susijusios išlaidos (pavyzdžiui, teismas nuspręstų, kad dėl ikiteisminio tyrimo ar teismo proceso trukmės susidaro pernelyg ilgas transporto priemonės saugojimo laikotarpis), taip pat visos su šių išlaidų išsireikalavimu susijusios atstovavimo išlaidos, antra vertus, tiekėjas gali susidurti su transporto priemonių savininkų – fizinių ar juridinių asmenų nemokumu.

Atsižvelgdama į prieš tai nurodytų argumentų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad perkančioji organizacija ginčo pirkimo sąlygomis neteisėtai tiekėjams perkėlė visą sandorio vykdymo riziką, būdingą paslaugų koncesijų, o ne viešojo paslaugų pirkimo sutartims. Iš tiesų, kaip nurodyta pirmiau, vienintelė tiekėjo atlyginimo iš trečiųjų asmenų aplinkybė nebūtų pakankama spręsti apie koncesijos teisinius santykius, jei tiekėjo galimus patiriamus nuostolius atlygintų perkančioji organizacija, taip jam garantuodama de minimis patirtų išlaidų padengimą (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Norma–A ir Dekom, C-348/10, Rink. 2011, p. I-10983). Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai (nors byloje dėl to nesiginčijama), kad, kasaciniam teismui konstatavus, jog sudaromas sandoris dėl ginčo pirkimo sąlygų laikytinas paslaugų koncesija, atsakovas bet kokiu atveju neturėjo teisės organizuoti transporto priemonių nutempimo ir saugojimo paslaugos eksploatavimo konkurso (koncesijos), nes pagal Koncesijų įstatymo 3 straipsnį (koncesijos sutarties dalykas) koncesijos sutartis gali būti sudaryta dėl šioje normoje baigtiniu sąrašu išvardytų veiklos ir funkcijų sričių, tarp kurių transporto priemonių nuvežimas ir saugojimas, saugaus eismo ar viešosios tvarkos keliuose užtikrinimas neįtvirtintas. Taigi policijos įstaigos, nors lygiais pagrindais su ūkio subjektais dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose, tačiau bet kokiu atveju negali nustatyti tokios tvarkos, pagal kurią paslaugos teikėjui nebūtų iki galo atlyginta (ar kiltų tokia grėsmė) už suteiktas paslaugas ar jų dalį.

Kasacinis teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo argumentus dėl ginčo Sutarties atlygintinumo. Kaip nurodyta pirmiau, pagal Konkurso sąlygas egzistuoja reali tikimybė, kad laimėtojui nebus atlyginta už dalį suteiktų paslaugų, o ši dalis nebus tik nedidelis ar nominalus kontrahento nuostolis. Dėl šios paslaugos eksploatavimo rizikos tiek, kiek ji vykdant sutartį materializuotųsi, sandoris tiekėjui taptų neatlygintinis. Tai, kaip teigia atsakovas, tiekėjai pagal Konkurso sąlygas turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą, savaime nereiškia, kad jie dėl ginčo pirkimo sąlygose įtvirtintos tvarkos šią teisę galės veiksmingai įgyvendinti. Taip pat nesutiktina su perkančiosios organizacijos pozicija, kad pagal Konkurso sąlygas ji pirko atlygintines paslaugas. Iš tiesų dėl pirmiau nurodytų argumentų atsakovas ne pirko paslaugas, o suteikė teisę galimam Konkurso laimėtojui jas eksploatuoti, t. y. perkančioji organizacija vykdė ne paslaugų įsigijimo, o jų organizavimo pirkimą.

Dėl nurodytų priežasčių kasacinis skundas atmestinas, jo argumentais nėra pagrindo naikinti iš esmės teisingo apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

 

Dėl neteisėtų perkančiosios organziacijos veiksmų padarinių

 

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovės (apeliantės) argumentų pagrįstumą, jos ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovą pakeisti ginčo pirkimo sąlygas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, tinkamai išnagrinėjęs Konkurso sąlygų neteisėtumo klausimą, Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai išsprendė perkančiosios organziacijos neteisėtų padarinių klausimą. Dėl to, keisdamas atitinkamas skundžiamo procesinio sprendimo dalis, pasisako kasacinis teismas.

Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva ar šalies reikalavimu pirkimo sąlygas pripažįsta neteisėtomis VPĮ ar kitų teisės aktų pagrindu, perkančiajai organizacijai dėl tame pačiame pirkime neatkurtino ūkio subjektų sąžiningo (laisvo) varžymosi tenka griežčiausi neteisėtų veiksmų padariniai – procedūrų nutraukimas (žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje UAB „Specialus autotransportas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-249/2011). Šios taisyklės išimtimi laikytinos dvi situacijos: pirma, kai tiekėjų konkurencija ginčo nuostatomis nebuvo neteisėtai susiaurinta, o buvo netinkamai išplėsta, be to, dėl aptariamų pirkimo sąlygų tiekėjai nebuvo suvaržyti pateikti savo pasiūlymų (žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „CSC Telecom“ v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-359/2012); antra, kai pagal neteisėtas pirkimo sąlygas sudaryta viešojo pirkimo sutartis, todėl nėra pagrindo nutraukti pirkimo, nes jis įstatymo pagrindu dėl sudaryto sandorio laikomas pasibaigusiu (VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas); tokiu atveju, byloje nustačius atitinkamas aplinkybes, pirkimo sąlygos pripažįstamos neteisėtomis, pasibaigusio pirkimo procedūros nenutraukiamos, o sprendžiama dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Estravel Vilnius“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-3-272/2013).

Priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, negalima šalių grąžinti į prieš pažeidimą buvusią padėtį, jei neteisėti veiksmai atlikti nustatant pirkimo sąlygas. Tai prieštarauja pirmiau pristatytai kasacinio teismo praktikai ir jos priėmimo ir plėtojimo motyvams, nes neteisėtų pirkimo sąlygų pakeitimas (ištaisymas) de jure reiškia naują konkursą, t. y. ankstesnių teisinių santykių pabaigą.

Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija keičia apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis ir motyvus, kuriais ieškovės ieškinys patenkintas, o atsakovas įpareigotas ginčo pirkimo sąlygas pakeisti taip, kad šios atitiktų Pavyzdines pirkimo sąlygas, –  Konkurso procedūros nutraukiamos.

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutarties dalis, kuriomis ieškinys tenkintas ir atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigotas pakeisti atitinkamas Konkurso sąlygas, pakeisti ir jas išdėstyti taip:

              Nutraukti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato rengto Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių, Šiaulių rajono ir Šiaulių mieste supaprastinto atviro konkurso (pirkimo Nr. 161929) (pagal Šiaulių apskrities policijos komisariato viršininko 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 40-V-571 patvirtintas pirkimo sąlygas) procedūras.“.

              Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė                                                                                    Gintaras Kryževičius

                                                                      Egidijus Laužikas


Paminėta tekste:
  • CK6 6.160 str. Sutarčių rūšys
  • CK2 2.36 str. Valstybės ir savivaldybių dalyvavimas civiliniuose santykiuose
  • BPK
  • CPK
  • CK
  • 3K-3-252/2009
  • 3K-3-216/2010
  • 3K-3-94/2013
  • 3K-3-249/2011
  • 3K-3-359/2012
  • 3K-3-272/2013