Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-07-16][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-219-701-2020].docx
Bylos nr.: e3K-3-219-701/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
VšĮ Vilniaus universitetas 211950810 atsakovas
Kategorijos:
1. BYLOS DĖL DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ
1.2.15.1. dėl žalos, susijusios su darbuotojo sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu ar susirgimu profesine liga, atlyginimo
2.6.10.2.1. Neteisėta veika
2.6.10.5.2.1. Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
3.3.1. Apeliacinis procesas
1.2. Bylos dėl individualių darbo santykių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.10.2. Civilinės atsakomybės sąlygos
2.6.10.2.2. Priežastinis ryšys
2.6.10.2.4.2. Neturtinė žala
2.6.10.5.2. Deliktinė atsakomybė
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3. CIVILINIS PROCESAS
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
2.6.10.2.4. Žala
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
2.6. Prievolių teisė
2.6.10. Civilinė atsakomybė
3.2.4.11. Įrodymų vertinimas
3.3.1.11. Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai
3.3.1.13. Apeliacijos dalykas ir ribos
1.2.15. Bylos dėl materialinės atsakomybės
2.6.10.5.2.16. Žalos atlyginimas asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-219-701/2020

Teisminio proceso Nr.  2-68-3-19101-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.16; 3.2.4.11; 3.3.1.11; 3.3.1.13

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. liepos 16 d.

Vilnius

 

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus universiteto kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. Š. ir V. A. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus universitetui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims A. Č., P. Š., V. S., O. R..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, įrodymus ir jų vertinimą, bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę ir neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 50 000 Eur neturtinės ir 1418,94 Eur turtinės žalos atlyginimo, ieškovė  50 000 Eur neturtinės ir 8665,25 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat ieškovai prašė priteisti iš atsakovo kiekvieno ieškovo naudai po 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovai nurodė, kad yra R. Š. (gim. (duomenys neskelbtini), žuvusios 2015 m. birželio 27 d. VšĮ Vilniaus universiteto studijų praktikos metu kalnuose, tėvai. R. Š. buvo atsakovo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos katedros 3 kurso studentė, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekano 2015 m. gegužės 8 d. įsakymu ji su dar penkiais studentais buvo išsiųsta į mokomąją praktiką Norvegijoje, Hemsedalio kalnuose, laikotarpiui nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 29 d.; praktikos vadovu buvo paskirtas A. Č.. Norvegijoje, Hemsedalio kalnuose, 2015 m. birželio 27 d. apie 18.30 val., atlikdama praktikos vadovo užduotį, R. Š. nukrito nuo uolos ir žuvo. Atsakovas Vilniaus universitetas nesiėmė jokių veiksmų dėl R. Š. palaikų pargabenimo į Lietuvą, todėl ieškovas A. Š. iš Norvegijos pats parsigabeno dukters palaikus į Lietuvą. Atlikęs palaikų tyrimą, teismo medicinos ekspertas nustatė, jog R. Š. mirė nuo daugybinių viso kūno sužalojimų.

4.       Ieškovai patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kadangi atsakovas ir jo darbuotojai nesilaikė įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos reikalavimų bei bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko R. Š. žuvo. Praktikos metu R. Š. nebuvo išduotos saugos priemonės bei žemėlapis. Bergeno kalnuose atlikta praktika buvo mokomoji (jos metu buvo aiškinama ir mokoma, kaip turi būti atliekamos užduotys), o Hemsedalio kalnuose atliekama praktika buvo profesinė (ją studentai atliko savarankiškai, praktikos vadovas A. Č. į maršrutus po kalnus kartu nėjo). Atsakovas neapdraudė R. Š. nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, nors privalėjo tai padaryti, todėl nelaimingas atsitikimas profesinės praktikos metu nebuvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu ir draudimo išmoka nebuvo išmokėta.

5.       Ieškovas patyrė 50 000 Eur neturtinę žalą ir 1418,94 Eur (išlaidos kapavietės įrengimui, duobės kasimui, medicinos ekspertui) turtinę žalą. Ieškovė patyrė 50 000 Eur neturtinę žalą ir 8665,25 Eur (išlaidos velionės repatriacijai iš Norvegijos į Lietuvą, laidojimo paslaugų ir karsto įsigijimo, gedulingų pietų ir laidojimo audinio įsigijimo išlaidos) turtinę žalą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7.       Teismas nurodė, kad Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekano 2015 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 198 nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 29 d. R. Š. su dar penkiais studentais buvo leista atlikti mokomąją praktiką Norvegijoje (geologinis kartografavimas orogeninėse srityse), paktikos vadovu buvo paskirtas A. Č.. Praktikos metu Norvegijoje, Hemsedalio kalnuose, 2015 m. birželio 27 d. apie 18.30 val. R. Š. nukrito nuo uolos ir žuvo. Lietuvoje atlikęs palaikų tyrimą, teismo medicinos ekspertas nustatė, jog R. Š. mirė nuo daugybinių viso kūno sužalojimų.

8.       Dėl R. Š. žūties Vilniaus universiteto darbuotojų saugos vyresnysis specialistas V. S. 2015 m. liepos 1 d. surašė pranešimą apie įvykį darbe, nurodė, jog 2015 m. birželio 28 d. apie 18.30 val. mokomosios praktikos metu Norvegijoje, nukrypusi nuo nustatyto maršruto (negalutiniais duomenimis), nukrito nuo uolos ir žuvo R. Š., ir pateikė jį Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam Vilniaus skyriui. R. Š. laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 29 d. nelaimingų atsitikimų darbe draudimu nebuvo apdrausta.

9.       Įvadinį praktikos instruktažą atliko praktikos vadovas A. Č. (žurnalo išrašas su R. Š. 2015 m. birželio 15 d. parašu).

10.       Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2015 m. sausio 1 d. redakcija) 1 dalies 3 punktu, 6 dalies 1 punktu, sprendė, kad aukštųjų mokyklų studentai privalomai draudžiami tik profesinės praktikos metu.

11.       Atsakovo 2015 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 198 R. Š. buvo išsiųsta į mokomąją praktiką. Remiantis atsakovo atstovo, trečiųjų asmenų bei liudytojos V. Š. parodymais nustatyta, jog nukentėjusioji tuo metu jau buvo susitarusi, kad grįžusi iš Norvegijos atliks profesinę praktiką Gamtos tyrimų centre. Be to, praktika, kurią nukentėjusioji atliko Norvegijoje, atitinka Geologijos studijų krypties reglamento aprašo, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto pirmosios pakopos studijų programos ,,Geologija“ plano ir dalyko ,,Mokomoji praktika (geologinio kartografavimo orogeninėse srityse)“ aprašo reikalavimus. Taigi R. Š. praktika Norvegijoje laikytina mokomąja. Tokios praktikos metu Vilniaus universitetas nėra laikomas studento darbdaviu. Mokomosios praktikos metu studentai nėra valstybės draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Pažymėtina, jog praktikos vadovas A. Č. ragino studentus savanoriškai draustis (pateiktas susirašinėjimas), ir dalis iš jų apsidraudė, tuo tarpu R. Š. šia galimybe nepasinaudojo. Nesant jokių duomenų apie UAB „Juridis“ ataskaitą bei rekomendacijas parengusių asmenų specialiąsias žinias, minėti dokumentai laikytini rašytiniais įrodymais byloje, tačiau jie nėra pakankami, kad paneigtų nustatytas faktines bylos aplinkybes, jog R. Š. atliko mokomąją praktiką. Ieškovo teiginys, jog Hemsedalio kalnuose R. Š. atliko profesinę praktiką, atmestinas kaip neįrodytas. Vilniaus universitetas nelaikytinas R. Š. darbdaviu, todėl jam nekyla darbdavio atsakomybė už mokomosios praktikos metu įvykusį nelaimingą atsitikimą.

12.       Mokomosios praktikos Hemsedalyje metu studentai privalėjo turėti tinkamą aprangą, žemėlapį, kompasą, priemones informacijai susižymėti. Studentai, tarp jų ir R. Š., išklausė įvadinį instruktažą, ji buvo išklausiusi atskirą mokymo dalyką dėl saugos reikalavimų laikymosi. Remiantis trečiojo asmens A. Č. paaiškinimais, liudytojo D. Š. parodymais bei ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatyta, jog R. Š. ir D. Š. sąmoningai nepasiėmė žemėlapio ir nukrypo nuo praktikos vadovo A. Č. nustatyto maršruto, taip pažeisdami Gamtos mokslų fakulteto Saugos taisyklių geologinio kartografavimo praktikos orogeninėse srityse metu reikalavimus nenukrypti nuo nustatyto maršruto ar darbų ploto. Nukrypimas nuo maršruto ir žemėlapio, kuriuo R. Š. galėjo pasinaudoti rinkdamasi saugų grįžimo maršrutą, sąmoningas nepasiėmimas tikėtinai lėmė R. Š. kritimą nuo skardžio, sąlygojusį jos žūtį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad atsakovas ar jo darbuotojai (tretieji asmenys) būtų pažeidę įstatymų ar lokalinių aktų, susijusių su mokomosios praktikos organizavimu, tarp jų – ir saugumo, reikalavimus. Bylos nagrinėjimo metu nėra įrodyta, jog tretieji asmenys A. Č., P. Š., V. S., O. R. pažeidė CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo ar trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, atsakovui nekyla pareiga atlyginti ieškovams turtinę ir neturtinę žalą.

13.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą ir tenkino dalį ieškinio: priteisė iš atsakovo ieškovei 8665,25 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o ieškovui 1418,94 Eur turtinės žalos, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

14.       Kolegija nurodė, kad atsakymai į byloje keliamus klausimus dėl atsakovo pareigos organizuoti praktiką pagal konkrečias saugumo nuostatas ir dėl to, ar šiuo atveju pritaikytos konkrečios saugumo taisyklės ir priemonės buvo pakankamos, gali būti pateikiami tik turint specialių žinių darbų saugos ir sveikatos srityje. Taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo arba stabdyti šią civilinę bylą, iki bus priimti procesiniai sprendimai ikiteisminiame tyrime, pradėtame dėl saugos ir sveikatos norminių aktų pažeidimo, arba skirti ekspertizę šioje byloje dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių nustatymo. Ieškovai su apeliaciniu skundu pateikė Lietuvos ekspertizės centro 2019 m. kovo 15 d. darbų saugos kompleksinės ekspertizės aktą Nr. 11-2531 (18) (toliau ir ekspertizės aktas), kuriame pateikiamos išvados dėl nelaimingo atsitikimo techninių ir organizacinių priežasčių; ekspertizė buvo paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00413-15. Kadangi toks ekspertinis vertinimas dėl nelaimingo atsitikimo techninių ir organizacinių priežasčių šioje byloje turėjo būti atliktas, tai kolegija sprendė pridėti ieškovų pateiktą įrodymą ir juo vadovautis. Atsakovo nurodytos priežastys, dėl kurių teismas neturėtų remtis šiuo įrodymu, yra formalios ir nereikšmingos. Be to, byloje nėra įrodymų, kad šia ikiteisminio tyrimo medžiaga ieškovai disponavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kad pateikdami naują įrodymą piktnaudžiauja procesu.

15.       Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 8 dalis (2014 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustato, kad už studentų praktikos organizavimą atsakinga aukštoji mokykla. Lietuvos ekspertizės centro 2019 m. kovo 15 d. ekspertizės akte ekspertai nurodo, jog sąvokos „mokomoji praktika“ ir „profesinė praktika“ nėra išskiriamos nei darbo įstatymuose, nei aukštąjį mokslą reglamentuojančiuose įstatymuose, tačiau aukštoji mokykla, veikdama autonomiškai, turi teisę apibrėžti praktikos formas ir jos atlikimo tvarką. Vilniaus universitete praktikos organizavimo tvarką nustato Senato komisijos 2005 m. kovo 10 d. posėdyje patvirtintas Vilniaus universiteto praktikos reglamentas (toliau – ir Reglamentas), kurio 17 punkte nustatyta, kad VU studijų programose yra skiriamos dvi praktikos rūšys: mokomoji ir profesinė. Studijų programos „Geologija“ plane praktika „Geologinis kartografavimas orogeninėse srityse“ yra nurodyta kaip mokomoji praktika, o dalyko (modulio) apraše „Mokomoji praktika (geologinis kartografavimas orogeninėse srityse)“ nurodyta, kad šio dalyko įgyvendinimo forma – mokomoji praktika, taikomi savarankiško darbo ir konsultacijų metodai, praktikai skiriama 93 kontaktinės valandos ir 41 valanda savarankiško darbo, kuris skirtas geologiniams lauko darbams atlikti ir ataskaitai parašyti.

16.       Tiek pagal įgyvendinimo formą, tiek ir pagal taikomus metodus praktinė veikla, kurios atlikti buvo siunčiama R. Š., atitinka mokomosios praktikos požymius. Kaip esminį mokomosios praktikos požymį ekspertai išskyrė tai, jog mokomosios praktikos metu praktiką organizuoja universitetas pagal su studentu sudaryta studijų sutartį, o profesinės praktikos metu paprastai susiklosto trišaliai santykiai tarp universiteto, praktikos įmonės ir studento, t. y. tokiu atveju yra sudaroma trišalė praktinio mokymo sutartis, kaip tai nustatyta Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 8 dalyje. Be to, mokomosios praktikos metu praktikanto veikla yra susijusi su pažinimu (pagal Reglamento 17.1 punkto nuostatas mokomosios praktikos metu yra tęsiamos studijos, gilinamos teorinės žinios), o ne su konkretaus rezultato sukūrimu. Tokios praktikos metu nėra kuriama ekonominė vertė, o atliekamos teorinio pobūdžio užduotys. Mokomosios praktikos metu praktinė veikla tik imituojama. Mokomajai praktikai būdinga tai, jog ją praktikantas atlieka kartu su praktikos vadovu.

17.       Profesinė praktika reiškia, jog praktikantas įgytas žinias pritaiko realioje praktinėje veikloje, atlieka realias darbo funkcijas. Taigi, nors profesinė praktika gali ir neturėti visų darbo santykiams būdingų požymių (pavyzdžiui, gali būti atliekama neatlygintinai), tačiau tokia veikla prilyginama darbo santykiams. Vykdydamas profesinę praktiką praktikos organizatorius ir (ar) praktikos įmonė praktikantui turi užtikrinti saugias darbo sąlygas, kaip ir kitiems darbuotojams. Dėl to, jog profesinė praktika yra prilyginama darbo santykiams, praktikantai praktikos metu yra draudžiami socialiniu draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų (valstybės lėšomis), o praktikanto veikla mokomosios praktikos metu nelaikoma potencialiai pavojinga, nes tokia veikla yra tik pažintinio pobūdžio ir atliekama esant kompetentingai priežiūrai. Tokie esminiai požymiai aiškiai atsispindi Reglamento 17 punkto nuostatose.

18.       R. Š. praktika Norvegijoje buvo mokomoji, kaip apibrėžta geologijos studijų programoje ir dalyko (modulio) apraše. Šios praktikos organizavimui ir vykdymui netaikomi darbuotojų saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, įskaitant Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą.

19.       Taigi studentės R. Š. atliekama praktika turėtų būti vertinama kaip mokomoji. Atsakovas (aukštoji mokykla) studijas teikia kaip specifinę paslaugą studijų sutarties pagrindu. Nors į šią civilinę bylą šalys ir nepateikė procesiniuose dokumentuose nurodytos Vilniaus universiteto ir studentės R. Š. 2012 m. liepos 31 d. studijų sutarties Nr. 12-85325, tačiau šalys neginčijo, kad tokia sutartis buvo sudaryta ir kad pagal šią sutartį universitetas įsipareigojo suteikti kokybiškas studijas pagal studijų programą. Atsakovo teikiamų studijų saugumas yra vienas iš šių paslaugų kokybės požymių, todėl atsakovui būtent studijų sutarties pagrindu tenka pareiga užtikrinti studijų bei studentų saugumą teikiant paslaugas, t. y. studijų proceso saugumą. Aukštajai mokyklai atsakomybę už praktikos organizavimą nustato ir Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 8 dalis. Tai reiškia, kad aukštoji mokykla atsako ne tik už techninį praktikos organizavimą, bet ir už organizuojamos praktikos saugumą. Remiantis Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, atsakovas ne tik turėjo užtikrinti pagal sutartį teikiamų studijų saugumą, bet ir, veikdamas autonomiškai, turėjo pareigą nustatyti tokio saugumo standartus.

20.       Byloje nepaneigta, jog pagrindinės nelaimingo atsitikimo priežastys yra susijusios su nepakankamu vykdytos mokomosios praktikos saugumo sureguliavimu ir tokios praktikos vykdymu, nesilaikant mokomajai praktikai taikytinų nuostatų.

21.       Atsakovas teigia, kad studentė R. Š. buvo apmokyta saugaus elgesio ir instruktuota vietoje, tačiau byloje nėra duomenų apie mokymo turinį ir apie tai, kad buvo patikrintos jos žinios saugumo klausimais. Praktikos vadovo A. Č., atlikusio apmokymus, žinios taip pat nebuvo tikrintos ir jis pats nebuvo perėjęs maršruto, kuriuo nurodė eiti praktikantams, taigi jo instruktavimas vietoje nebuvo konkretus, susijęs su konkrečiais saugumo nuostatais konkrečiame maršrute.

22.       Ekspertizės akte pažymėta, jog praktikantams išduoti žemėlapiai buvo pakankami keliauti ir orientuotis vietovėje, tačiau žemėlapyje nėra mastelio ir horizontalės laipto, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokio statumo yra šlaitai. A. Č. teigė, kad dienos maršrutus tvirtindavo žodžiu, žemėlapiuose pavojingų vietų nežymėjo. Taigi praktikantai nebuvo pakankamai instruktuoti apie būtinas saugumo nuostatas atliekant konkrečią dienos užduotį.

23.       Ekspertizės akte organizacinėmis nelaimingo atsitikimo priežastimis įvardijama tai, jog organizuojant ir vykdant mokomąją praktiką nebuvo laikomasi tokios praktikos atlikimo taisyklių, t. y. realiai vykdyta praktika neatitiko Reglamento 17.1 punkte apibrėžtos mokomosios praktikos esmės. Mokomosios praktikos metu, šią praktiką suprantant kaip studijų proceso sudėtinę dalį, nebūdinga praktikantui pavesti atlikti užduotį savarankiškai, be praktikos vadovo priežiūros. Ekspertas R. Burba nurodo, kad, nesant galimybės praktikos vadovui užduotį vykdyti kartu su praktikantais, turėjo būti naudojama įranga, leidžianti praktikos vadovui stebėti kiekvieną praktikos dalyvį „online“ režimu ir nedelsiant gauti informaciją, jei praktikos dalyvis neleistinai nukryptų nuo užduoto maršruto. Tačiau, kaip nustatyta byloje, tokių nuostatų šiuo atveju nebuvo laikomasi. Praktikos vadovas vykdomą praktiką suprato ne kaip mokomąją, bet kaip profesinę praktiką, kurios metu praktikantai veikia savarankiškai, nesant tiesioginių praktikos vadovo nurodymų ir kontrolės.

24.       Praktikos atlikimo vietą Norvegijoje, Hemsedalio kalnuose, nustatė universitetas, o konkretų praktikos atlikimo būdą parinko praktikos vadovas. Mokomosios praktikos vykdymo metu praktikantai privalėjo vykdyti praktikos organizatoriaus duodamus nurodymus tiek dėl praktikos atlikimo būdo, tiek ir dėl saugumo nuostatų atliekant užduotis. Dalyko (modulio) apraše „Mokomoji praktika (geologinis kartografavimas orogeninėse srityse)“ nurodyta, kad atliekant praktiką yra vertinamas saugumas lauko darbų metu.

25.       Organizacinė nelaimingo atsitikimo priežastis – tai, jog atsakovas neužtikrino praktikantų saugumo srities žinių patikrinimo ir nevykdė saugumo nuostatų laikymosi kontrolės. Ekspertizės akte nurodyta, kad praktikos vadovas netikrino ir neįsitikino, jog visi praktikantai buvo tinkamai pasiruošę maršrutui ir su savimi turi privalomas technines priemones (pvz., žemėlapius) bei aiškiai supranta dienos užduotį. Praktikos vadovas ikiteisminiame tyrime duotuose paaiškinimuose teigė, kad praktikantų inventorių jis tikrino tik prieš išvykstant į Norvegiją, o ne kiekvieną dieną prieš praktikantams išeinant į maršrutą. Tai, kad R. Š. nebuvo pasiėmusi žemėlapio, jis pastebėjo tik po nelaimingo atsitikimo.

26.       Kolegija kritiškai vertino atsakovo argumentus, kad nelaimingo atsitikimo priežastimi turėtų būti laikoma ta aplinkybė, jog praktikantai R. Š. ir D. Š., vykdydami užduotį, patys pasirinko nukrypti nuo praktikos vadovo patvirtinto maršruto. Iš praktikos vadovo A. Č. paaiškinimų matyti, kad dienos maršrutas nebuvo sudaromas raštu, t. y. toks maršrutas nebuvo pažymėtas praktikantei R. Š. išduotame žemėlapyje. Be to, D. Š. ikiteisminiame tyrime duotuose paaiškinimuose nurodė, kad jie su R. suprato, jog Rogjino kalną jiems reikėjo aprašyti, o tai, kad šio kalno aprašyti nereikėjo, jam praktikos vadovas pasakė tik po nelaimingo atsitikimo. D. Š. teigė, kad praktikos vadovas griežto maršruto niekada nenustatydavo, todėl jis vertino, kad, nuo Rogjino kalno grįždami kitu keliu, nei atėjo, nuo maršruto su R. nenukrypo. D. Š. teigė, kad jie patys žemėlapiuose kryželiais pasižymėdavo vietas, kurias reikės aprašyti, bet linijomis tų kryželių žemėlapiuose nesujungdavo, o praktikos vadovas žymėjimų nekoregavo. Nelaimingas atsitikimas įvyko praktikantams bandant nusileisti nuo Rogjino kalno. Nors teismo posėdžio metu D. Š. kiek kitaip aiškino įvykio aplinkybes ir teigė, kad jis su R. Š. patys pasirinko nukrypti nuo maršruto (ir kad Rogjino kalnas neįėjo į patvirtintą maršrutą), tačiau kolegija tokius vėlesnius paaiškinimus vertino kritiškai, nes, kaip patvirtino pats liudytojas, jis prieš bylos nagrinėjimą savo paaiškinimus buvo aptaręs su atsakovo atstovais.

27.       Nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą spręsti dėl atsakovo, kaip mokomosios praktikos organizatoriaus, civilinės atsakomybės, konstatuojant pakankamą priežastinį ryšį tarp nustatytos atsakovo pareigos užtikrinti saugumą šios praktikos metu ir įvykusio nelaimingo atsitikimo (CK 6.246, 6.247 straipsniai).

28.       Kolegija sprendė, kad ieškovų pateikti duomenys patvirtina jų turėtas išlaidas, kurios atitinka protingumo kriterijus.

29.       Dėl vienintelės dukters mirties ieškovai patyrė dideles dvasines kančias, gilų emocinį sukrėtimą. R. Š. ir ieškovus siejo glaudus ryšys, jie gerai sutarė. R. Š., atlikdama praktiką užsienyje, dažnai skambindavo savo tėvams (skambino motinai ir prieš pat nelaimingą atsitikimą). Ieškovai rūpinosi savo dukterimi studente ir ją materialiai išlaikė. R. Š. buvo vienturtė duktė, nesukūrusi savo šeimos, todėl jos ryšys su tėvais vertintinas kaip itin glaudus, intensyvus ir nereikalaujantis atskiro įrodinėjimo, atitinkamai tėvų dėl tokio ryšio praradimo ir negalėjimo jo atkurti patirti dvasiniai išgyvenimai ir skausmas vertinti kaip nereikalaujantys įrodinėjimo, preziumuotini kaip natūraliai itin dideli bei reikšmingi.

30.       Panašiose bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo tėvams po vaiko mirties, kai žala kilo ne iš darbo santykių, teismai yra konstatavę 100 000 Lt neturtinę žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009 sprendė dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo motinai po sūnaus mirties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2005 yra pasisakyta dėl bendros 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumos priteisimo dviem tėvams dėl dukters mirties. Baudžiamosiose bylose priteisiamos sumos yra mažesnės. Ieškovų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkinamas priteisiant po 30 000 Eur neturtinės žalos kompensacijos kiekvienam ieškovui, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas – viešas juridinis asmuo, tenkinantis viešuosius kitų jame besimokančių asmenų poreikius, o neturtinės žalos atlyginimo funkcija yra kompensacinė, o ne baudinė.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

31.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1.                      Atsakovui netaikytina atsakomybė ne tik dėl to, kad nebuvo visų šiai atsakomybei būtinų sąlygų, bet ir dėl to, kad pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai kilo ir patiems studentams, įskaitant ir žuvusiąją. Viena iš mokomųjų praktikų studijų programoje „Geologija“, kurią studijavo R. Š., buvo geologinio kartografavimo orogeninėse srityse. Šios praktikos apraše nurodyta, kad dalį laiko studentai dirba vadovaujami praktikos vadovo, o dalį savarankiškai, po du, nurodytame plote susiplanuotuose maršrutuose. Sąlygos parinktuose plotuose laikantis elementarių elgesio taisyklių nėra pavojingos. Tai pėsčiųjų, turistų, dviratininkų, o žiemą slidinėtojų mėgstamos, lengvai pereinamos vietos. R. Š. nelaimingas atsitikimas įvyko jai pačiai elgiantis neatsargiai ir nerūpestingai, kartu su porininku nepasiimant žemėlapio ir pačių valia nukrypstant nuo praktikos vadovo patvirtinto maršruto. Kadangi apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad R. Š. praktika buvo ne profesinė, o mokomoji, tai universitetui negali būti taikoma ir CK 6.242 straipsnyje nustatyta atsakomybė už trečiųjų asmenų (universiteto darbuotojų) galimai padarytą žalą. Ši aplinkybė preziumuotina, kadangi apeliacinės instancijos teismas dėl universiteto, kaip darbdavio, atsakomybės už trečiųjų asmenų (universiteto darbuotojų) galimai padarytą žalą apskritai nepasisakė.

31.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad R. Š. praktika Hemsedalyje buvo mokomoji, visą bylą išnagrinėjo vadovaudamasis tik apeliaciniame skunde nurodytu pagrindu  bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, kurie visiškai nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teismo metu. Apeliaciniame skunde ieškovai, aiškindami, jog universitetui turėtų būti taikomos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, vis tiek akcentavo universitetui, kaip darbdaviui, tenkančią atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tik vidiniu įsitikinimu, ekspertizės aktu ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, o ne pirmosios instancijos teisme surinktais įrodymais ir duotais paaiškinimais, nusprendė, kad egzistuoja neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys. Nors teismas ir nurodė, kad R. Š. praktika buvo mokomoji ir nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, priimdamas galutinį sprendimą vis tiek rėmėsi pagal šį įstatymą suformuluotomis išvadomis, kurios neturi jokio teisinio pagrindo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, kokie konkrečiai neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys egzistuoja, nenustatė, kokio konkrečiai įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos buvo pažeistos. Universitetas yra nusistatęs studijų tvarką vidiniu dokumentu  Studijų praktikos reglamentu, kurio V dalyje nurodyta, kad praktikos priežiūrai skirti seminarai yra įtraukiami į praktikos vadovo darbo krūvį, vadinasi, studentų saugos instruktažams yra nustatytas papildomas laikas. Praktikos vadovas buvo surengęs studentams saugos mokomosios praktikos metu instruktažus. Pagal Reglamentą savarankiškam geologiniam kartografavimui, atliekant geologinius lauko darbus, nustatytos 35 valandos. Būdama Hemsedalyje R. Š. atliko mokomąją privalomąją praktiką, kurios antroji dalis – savarankiškas geologinis kartografavimas, atliekant geologinius lauko darbus, užėmė 35 valandas. Atlikdami tokią mokomąją praktiką studentai, kurie studijuoja VI studijų semestrą, jau puikiai moka naudotis žemėlapiu ir gali lauko darbus atlikti savarankiškai (tą patvirtino ir kartu su R. Š. buvęs liudytojas D. Š.). Taigi, universitetas yra vidiniais aktais pasitvirtinęs mokomosios praktikos saugumo užtikrinimą bei instruktavimą ir organizavimą. Iš apeliacinės instancijos teismo suformuluoto aiškinimo civilinė atsakomybė universitetui kyla sutarties ir įstatymo pagrindu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, tinkamai nenagrinėjo, kokios rūšies civilinė atsakomybė (sutartinė ar deliktinė) galiausiai turėtų būti taikoma universitetui. Teismas, išaiškinęs, kad R. Š. praktika buvo mokomoji, rėmėsi profesinės praktikos nuostatomis, taigi netinkamai taikė Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 8 dalį.

31.3.                      Nustatydamas civilinės atsakomybės pagrindus ir aiškindamasis nelaimingo atsitikimo priežastis apeliacinės instancijos teismas vadovavosi dviem pagrindiniais įrodymais, be pagrindo priimtais ir esančiais byloje, t. y. ekspertizės aktu, pateiktu tik su apeliaciniu skundu, ir nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuris ieškovų buvo apskųstas, tad ikiteisminis tyrimas nėra baigtas iki šiol. Ekspertizės akto data  2019 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2019 m. balandžio 29 d. Tarp 2019 m. kovo 15 d. ir 2019 m. balandžio 29 d. teisme vyko dar vienas žodinis posėdis  2019 m. balandžio 9 d., o ieškovai dar 2019 m. balandžio 8 d. buvo pateikę papildomus įrodymus byloje. Taigi ieškovai turėjo galimybę pateikti ekspertizės aktą pirmosios instancijos teismui, tai nėra naujai paaiškėjęs įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė iš esmės ekspertizės aktu, kurio netyrė pirmosios instancijos teismas, taip buvo apribota atsakovo teisė paneigti argumentus, pažeisti rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesuteikė atsakovui galimybės pateikti savo pozicijos ir argumentų dėl ekspertizės akto, taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį. 

31.4.                      Ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00413-15 vyksta dėl darbų saugos klausimų nustatymo ir universiteto, kaip darbdavio, atsakomybės, o šioje civilinėje byloje procesas vyksta dėl žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad R. Š. praktika buvo mokomoji, o ne profesinė, dar nepasibaigusiame ikiteisminiame tyrime paskirta ekspertizė ir jos aktas neturi sąsajumo bei tiesioginio ryšio su nagrinėjama civiline byla. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas civilinės atsakomybės taikymo pagrindo buvimą ir nelaimingo atsitikimo priežastis, rėmėsi byloje esančia ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00413-15, vykusio prieš 3 metus, medžiaga ir ekspertizės aktu, tačiau nevertino šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų, duotų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ir taip pažeidė CPK 177 straipsnio 2 dalies, 186 straipsnio 4 dalies nuostatas.

 

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas faktą, kad pirmosios instancijos teismas arba turėjo stabdyti bylą, kol bus išnagrinėtas ikiteisminis tyrimas, arba paskirti ekspertizę civilinėje byloje, kaip pagrindiniais įrodymais byloje vadovavosi ikiteisminio tyrimo, atnaujinto Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartimi, medžiaga ir ekspertizės aktu. Byloje nekvestionuojamas klausimas, kad baigto ikiteisminio tyrimo medžiaga (kai ikiteisminis tyrimas nutrauktas ar surašytas kaltinamasis aktas) gali būti laikoma rašytiniu įrodymu civilinėje byloje (CPK 197 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas nėra baigtas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai ir priimti procesiniai sprendimai gali būti rašytiniais įrodymais civilinėje byloje, todėl atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo atlikimas gali būti pagrindas sustabdyti civilinę bylą pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2007; 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014). 

31.5.                      Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo kontrolės funkciją ir bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo pagrindas buvo darbdavio pažeistos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatos, universiteto, kaip darbdavio, atsakomybė. Taigi ieškovai pirmosios instancijos teisme, kaip ieškinio pagrindo net nenurodę civilinės atsakomybės pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nurodę ją tik apeliaciniame skunde (civilinės atsakomybės sąlygas aiškino vis tiek remdamiesi universiteto, kaip darbdavio, pareiga), keitė patį ginčo pagrindą apeliaciniame procese, o apeliacinės instancijos teismas vien tik šiuo pagrindu išnagrinėjo visą bylą. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, o iš naujo išnagrinėjo bylą. Tokie apeliacinės instancijos teismo atlikti veiksmai ne tik prieštarauja įstatymui, bet ir teismų praktikoje suformuluotam išaiškinimui dėl apeliacinės instancijos teismo paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014). Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas į bylą naujus įrodymus ir jais iš esmės remdamasis bylos nagrinėjimo metu, neišklausęs universiteto pozicijos, iš naujo išnagrinėjo bylą peržengdamas apeliacinio skundo ribas. Ieškovai apeliacinės instancijos teisme neturėjo teisinio pagrindo kelti naują pagrindą byloje, o net jį iškėlus, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo juo remdamasis nagrinėti bylą, t. y. nagrinėti bylą akivaizdžiai peržengdamas apeliacinio skundo ribas. Šiais veiksmais apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį. 

31.6.                      Atsakovas supranta, kad ieškovai, netekę dukters, patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, tačiau nėra atsakingas už R. Š. mirtį, nes tinkamai įvykdė visus saugos ir sveikatos reikalavimus, o R. Š. savavališkai nesilaikė iš anksto suplanuoto ir praktikos vadovo patvirtinto maršruto, todėl atsakovui nekyla pareiga atlyginti ieškovų patirtos neturtinės žalos. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nusta universiteto neteisėtus veiksmus ir visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo atveju neegzistuoja jokia atsakovo kaltės forma, nepagrįstai priteisė ne tik neturtinės žalos atlyginimą, bet ir visiškai nepasisakė dėl jo dydį individualizuojančių požymių. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; 2013 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2013).

32.       Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti, palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovo visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

32.1.                      2019 m. kovo 15 d. ekspertizės aktas ieškovams buvo pateiktas jau po pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo priėmimo, todėl jie neturėjo galimybės šio įrodymo į bylą pateikti anksčiau, taigi naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 306 straipsnio 4 dalis, 314 straipsnis). Atsakovas dėl ekspertizės akto pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą. Be to, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas privalėjo arba stabdyti šią civilinę bylą, iki bus priimti procesiniai sprendimai ikiteisminiame tyrime, pradėtame dėl saugos ir sveikatos norminių aktų pažeidimo, arba skirti ekspertizę šioje byloje dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių nustatymo, tačiau to nepadarė.

32.2.                      Ginčo santykių teisinis kvalifikavimas yra išimtinė teismo prerogatyva, todėl teismas gali savo procesinį sprendimą grįsti netgi tais teisiniais argumentais, kurių šalys nenurodė, jeigu tai būtų reikalinga pagrįstam ir teisėtam teismo sprendimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013; 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014). Ieškovai tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nuosekliai teigė, kad atsakovui taikytina civilinė atsakomybė, o alternatyvių teisinių pagrindų civilinei atsakomybei taikyti pasiūlymas nekeičia nei ginčo esmės, nei ieškovų įrodinėjamų aplinkybių ar pozicijos, nesudaro siurprizinės situacijos atsakovui (atstovaujamam profesionalaus teisininko), neapriboja atsakovo galimyb pateikti savo atsikirtimus ir paaiškinimus. Atsakovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą taip ir nenurodė jokių argumentų, galinčių paneigti galimybę tiek atsakovui, tiek tretiesiems asmenims taikyti bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles (CK 6.246249 straipsniai).

32.3.                      Apeliacinės instancijos teismas nurodė įstatymų nuostatas ir pateikė jų teisinį aiškinimą, iš kurio kildino atsakovo pareigas užtikrinti pagal studijų sutartį teikiamų studijų saugumą bei nustatyti tokio saugumo standartus. Atsakovo argumentus, kad praktikos vadovas buvo surengęs studentams saugos mokomosios praktikos metu instruktažus, apeliacinės instancijos teismas įvertino. Byloje nėra duomenų, kad A. Č. būtų turėjęs pagal Reglamento 5.4 punktą reikiamą stažą. Faktinis ir teorinis A. Č. pasirengimas vadovauti praktikai Norvegijos Hemsedalio kalnuose buvo itin menkas, jis nebuvo atestuotas tokiai veiklai. Taigi Vilniaus universitetas tinkamai neįvertino A. Č. kompetencijos ir tinkamumo eiti šias pareigas bei jo galimybių užtikrinti praktikantų saugumą pavojinguose kalnuose. Atsakovas teigė, kad A. Č. buvo sudaręs neformalų praktikos planą, tačiau tokio plano atsakovas nepateikė. Pažymėtina, kad A. Č. taip pat turėjo būti apmokytas pagal saugos reikalavimus, tačiau duomenų, kad tai buvo padaryta, tyrimo medžiagoje nėra.

32.4.                      Byloje esantys gausūs apeliacinės instancijos teismo įvertinti įrodymai ir su jais susiję argumentai patvirtina, kad atsakovas nesilaikė savo, kaip aukštojo mokslo įstaigos, pareigų, susijusių su saugos ir sveikatos reikalavimų užtikrinimu R. Š. profesinės praktikos metu, kurie yra įtvirtinti įstatymuose ir teisės aktuose, neparengė tinkamų lokalinių aktų saugai užtikrinti, ir tai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis  R. Š. mirtimi.

32.5.                      Mokomosios praktikos vietą parinko geologijos studijų programos komiteto pirmininkas P. Š., 2008 m. liepos 29 d.  rugpjūčio 5 d. važinėdamas Hemsedalio rajone, ir A. Č., lankydamasis Hemsedalio apylinkėse keletą kartų. Duomenų apie tai, kad atsakovas ar jo darbuotojai atliko išsamų Hemsedalio apylinkių vertinimą, nėra. R. Š. išduotas žemėlapis visiškai neatitiko praktikos užduotims keliamų reikalavimų – žemėlapis nebuvo pritaikytas vasaros metu praktiką atliekantiems studentams. R. Š. jokio praktinio pasirengimo Hemsedalio kalnuose neturėjo, nes ten buvo atvykusi tik pirmą kartą, net ir pirmosiomis dienomis vaikščiojo nelydima praktikos vadovo (Studento praktinio mokymo sutarties pavyzdinės formos II dalies punkto 3.1 punktas). Atsakovas neaprūpino R. Š. metodinėmis vadovavimo praktikai rekomendacijomis ar priemonėmis (nesuteikė tinkamų žemėlapių ar inventoriaus (batų, pirštinių ir pan.) (Studento praktinio mokymo sutarties pavyzdinės formos II dalies punkto 3.3 punktas). Studento praktinio mokymo sutarties pavyzdinės formos II dalies punkto 4.3 punkte nustatyta, kad priimanti organizacija (atsakovas) įsipareigoja organizuoti būtinus darbuotojų saugos ir sveikatos bei priešgaisrinės saugos instruktažus. Norint tinkamai įvykdyti šio punkto reikalavimus pirmiausia reikia kvalifikuotai identifikuoti kylančias rizikas ir nustatyti konkrečius reikalavimus tokio pobūdžio žygiams. Byloje nėra duomenų, kad tai buvo padaryta. Vilniaus universiteto saugos taisyklės geologinio kartografavimo praktikos orogeninėse srityse metu neužtikrino, kad R. Š. būtų turėjusi pakankamai žinių, patirties ir įgūdžių praktikai Hemsedalio kalnuose atlikti.

32.6.                      Byloje nėra jokių įrodymų, kad trečiojo asmens teismo posėdyje nurodytos saugumo priemonės (šalmai, liemenės, virvės) būtų buvusios išduotos studentams, tarp jų – ir R. Š.. Jos praktikos metu lauko instruktavimas nebuvo parengtas ir taikomas. Atsakovo požiūris į studentų saugumą buvo atmestinis. Remiantis socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų patvirtinimo (2007 m. lapkričio 26 d. Nr. A1-33) ir Profesinės rizikos vertinimo nuostatais Nr. A1-159/V-612, Reglamento 4.2.5 punktu, R. Š. turėjo būti suteiktos paminėtos būtinos minimalios priemonės, siekiant užtikrinti praktikos darbų saugą, tačiau universitetas to nepadarė. Be to, siekiant užtikrinti studentų, atliekančių geologijos studijų praktiką, saugumą, R. Š. ir kitiems praktikantams turėjo būti išduoti žemėlapiai su konkrečiai nurodytais maršrutais, kuriuose sužymėtos pavojingos vietos, ir nurodyta studentams griežtai jų laikytis. Tačiau R. Š. tokie žemėlapiai nebuvo išduoti. Vilniaus universiteto saugos taisyklės geologinio kartografavimo praktikos orogeninėse srityse metu, 2010 m. birželio 17 d. patvirtintos doc. dr. P. K., yra parengtos G. M.. Tačiau neaišku, kokiais teisės aktais vadovaudamasis G. M. parengė saugos taisykles ir kokią saugos srities kompetenciją jis turi. Šios taisyklės parengtos daugiau kaip prieš 7 metus ir per tą laikotarpį nebuvo atnaujintos ir (ar) papildytos. Saugos taisyklių rengimo ir atnaujinimo ar papildymo aprašas Vilniaus universitete nėra parengtas. Nėra duomenų, kad R. Š. būtų buvusi instruktuota pagal kokias nors saugos instrukcijas praktikos vietoje ar lauko sąlygomis. R. Š. išklausė tik įvadinį instruktažą Norvegijos Bergeno miesto stotyje, o praktikos vietoje instruktažo nebuvo ir už tai studentai, tarp jų R. Š., nepasirašė. Atsakovo darbuotojai nesilaikė Reglamento nuostatų. Laikantis saugumo reikalavimų, Vilniaus universitete turėjo būti patvirtintos atskiros darbų saugos taisyklės visoms praktikos vietoms, tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi, už Reglamento 4.2.4–4.2.6 punktų reikalavimų laikymąsi (nesilaikymą) yra atsakingas atsakovas ir jo atitinkamo padalinio darbuotojai.

32.7.                      Atsakovas pažeidė teisės aktuose nustatytus saugos ir sveikatos reikalavimus, bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, ir dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas. Atsakovas nesiėmė reikiamų priemonių, kad R. Š. studijų praktikos vieta, praktikos priemonės, aplinka atitiktų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus, ir tokiais veiksmais dėl nerūpestingo aplaidumo įvykdė neteisėtus veiksmus, kurie sudaro pagrindą jo civilinei atsakomybei. Atsakovo veiksmai, sukėlę ieškovams didelę turtinę ir neturtinę žalą, negali būti laikomi apdairiais, rūpestingais bei atidžiais. Ieškovų vertinimu, atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos, egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo veikos ir kilusios žalos.

32.8.                      Nors šioje proceso stadijoje atsakovas kvestionuoja savo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, tačiau įsiteisėjusiu sprendimu atsakovo civilinė atsakomybė yra nustatyta. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagal ieškovų suformuluotus reikalavimus pagrįstai sprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertinęs bylos aplinkybes, neturtinės žalos individualizavimui reikšmingus kriterijus ir teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir žuvusiojo pilnamečiai vaikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2005), taigi analogiškai ir žuvusiosios tėvai, t. y. ieškovai, nepriklausomai nuo jų darbingumo.

32.9.                      Nustatant atlygintiną neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, kad nelaimingo atsitikimo metu įvyko skaudžiausia nelaimė  asmens mirtis. Esminis kriterijus yra ieškovų patirti dvasiniai išgyvenimai netekus artimojo, su kuriuo juos siejo glaudus šeiminis ryšys, lūkesčiai ateityje ir kt. Dėl netikėtos ir tragiškos vienintelės dukters mirties (žuvo būdama 21 metų amžiaus) ieškovai patyrė dideles dvasines kančias, gilų emocinį sukrėtimą ir depresiją. R. Š. žuvo užsienyje. Atsakovas nepasirūpino, kad ieškovai iš karto galėtų sužinoti visas R. Š. žūties aplinkybes. Ieškovai iš karto negalėjo apžiūrėti palaikų, patys turėjo organizuoti dukters palaikų pargabenimą iš Norvegijos, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų pagelbėti. Dėl atsakovo ir trečiųjų asmenų nenoro prisiimti bet kokią atsakomybę dėl R. Š. žūties ieškovai patyrė didžiulį nusivylimą Lietuvos švietimo sistema ir valstybės institucijomis, patiria pažeminimą. Ieškovams iki šiol neatsakyta į visus svarbius klausimus, susijusius su dukters žūtimi. Dėl to ieškovai kenčia, patiria nuolatinį nerimą, gyvena nežinioje.

32.10.                      Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Šiuo konkrečiu atveju atsakovo turtinė padėtis yra gera, taigi jis turės galimybę atlyginti ieškovams neturtinę žalą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl naujo įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme

 

33.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. 

34.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus).

35.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas). Atvejis, kai priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą paaiškėja, kad neužteko įrodymų aptariamai faktinei bylos aplinkybei įrodyti, priskirtinas prie CPK 314 straipsnyje nustatytos sąlygos – kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau – taikymo atvejų, kai įstatymas suteikia dalyvaujantiems byloje asmenims teisę pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009).

36.       Priėmęs naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus tiria ir vertina pagal pirmosios instancijos teisme taikomas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles kartu su įrodymais, ištirtais ir įvertintais pirmosios instancijos teisme (CPK 302 straipsnis).

37.       Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, nes nepagrįstai priėmė ieškovų pateiktą ekspertizės aktą, kurį ieškovai turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė iš esmės ekspertizės aktu, kurio netyrė pirmosios instancijos teismas, taip buvo apribota atsakovo teisė paneigti argumentus, pažeisti rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesuteikė atsakovui galimybės pateikti savo pozicijos ir argumentų dėl ekspertizės akto, taip pažeidė CPK 314 straipsnį.

38.       Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

39.       Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai su apeliaciniu skundu pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00413-15 paskirtos Lietuvos ekspertizės centro 2019 m. kovo 15 d. darbų saugos kompleksinės ekspertizės aktą Nr. 11-2531 (18), kuriame pateikiamos išvados dėl nelaimingo atsitikimo techninių ir organizacinių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad toks ekspertinis vertinimas šioje byloje buvo būtinas, todėl priėmė ieškovų pateiktą įrodymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas neprieštarauja nurodytai kasacinio teismo praktikai, nes byloje nenustatyta, kad ekspertizės aktu ieškovai disponavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kad pateikdami naują įrodymą jie piktnaudžiavo procesu, taigi ieškovų nesąžiningumas šiuo aspektu nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Taip pat byloje nenustatyta, kad vėlesnis ekspertizės akto pateikimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą.

40.       Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ieškovų pateikto ikiteisminiame tyrime atlikto ekspertizės akto išvadomis, taigi šis įrodymas turėjo reikšmės sprendžiant šalių ginčą ir teismui priimant sprendimą šioje byloje. Minėta, kad CPK 314 straipsnis neturi būti taikomas formaliai ir negali būti vertinamas kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (nutarties 34, 35 punktai). 

41.        bylos medžiagos matyti, kad atsakovui buvo žinoma apie ieškovų su apeliaciniu skundu pateiktą ekspertizės aktą ir pastarojo turinys. Pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas, savo nuožiūra disponuodamas procesinėmis teisėmis, išdėstė savo prieštaravimus dėl ekspertizės akto priėmimo į bylą kaip įrodymo, taip pat išdėstė savo poziciją dėl ekspertizės akto išvadų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės, argumentus dėl jo (atsakovo) neteisėtų veiksmų nebuvimo ir atsakomybės už R. Š. žūtį bei kilusią žalą pagrindo neegzistavimo. Taigi pagrindo pripažinti, kad atsakovui nebuvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją ir argumentus dėl ekspertizės akto, nenustatyta.

42.       Kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teisme buvo apribota atsakovo teisė paneigti argumentus ir pažeisti rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principai, argumentuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ekspertizės aktu, kuris nebuvo tiriamas pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks argumentas vertintinas kaip nepagrindžiantis nurodyto teiginio. Kaip jau konstatuota, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, savo nuožiūra disponuodamas procesinėmis teisėmis, išdėstė savo poziciją dėl ekspertizės akto išvadų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės, argumentus dėl jo (atsakovo) neteisėtų veiksmų nebuvimo ir atsakomybės pagrindo neegzistavimo. Bylos medžiaga neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teisme buvo apribota atsakovo teisė disponuoti procesinėmis teisėmis, jis buvo diskriminuojamas, jam nebuvo garantuotos vienodos su ieškovais teisės įrodinėti aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi.

43.       Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus.

 

Dėl išėjimo už apeliacinio skundo ribų

 

44.       Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), taip apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas. CPK 226 straipsnyje nustatyta šalių pareiga pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Teismas sprendimą gali grįsti tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Priimdamas sprendimą dėl byloje pareikštų reikalavimų teismas negali peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame kodekse nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

45.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; kt.).

46.       Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas, atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes, o teisinis santykių kvalifikavimas atliekamas teismo, nepriklausomai nuo to, ar šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020, 20 punktas).

47.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

48.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014). Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek ir teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008).

49.       Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad: apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo peržengdamas apeliacinio skundo ribas ir pažeidė CPK 320 straipsnį; apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, o iš naujo išnagrinėjo bylą, tokie apeliacinės instancijos teismo veiksmai ne tik prieštarauja įstatymui, bet ir teismų praktikoje suformuluotam išaiškinimui dėl apeliacinės instancijos teismo paskirties. Atsakovo teigimu, byloje ieškinio pagrindas buvo darbdavio pažeistos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatos, universiteto, kaip darbdavio, atsakomybė, tuo tarpu ieškinyje jo pagrindu nebuvo nurodyta civilinės atsakomybės, pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, taikymas, pastarąjį pagrindą ieškovai nurodė tik apeliaciniame skunde, o apeliacinės instancijos teismas vien tik šiuo pagrindu išnagrinėjo visą bylą. Skunde teigiama, kad ieškovai neturėjo teisės apeliacinės instancijos teisme nurodyti naują reikalavimų pagrindą, o net jį nurodžius, šis teismas neturėjo teisinio pagrindo juo remiantis nagrinėti bylą, t. y. nagrinėti bylą akivaizdžiai peržengdamas apeliacinio skundo ribas.

50.       Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad šioje byloje ieškovai ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos dėl dukters žūties 2015 m. birželio 27 d. VšĮ Vilniaus universiteto studijų praktikos metu kalnuose atlyginimą, ieškinyje nurodė jiems žinomas dukters žūties aplinkybes, atsakovo, kaip mokslo įstaigos, siuntusios dukterį atlikti praktikos į kalnus, neteisėtus veiksmus (nebuvo išduotas žemėlapis, saugos priemonės ir pan.), t. y. nurodė atsakovo civilinės atsakomybės faktinį pagrindą, kaip ir privaloma pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus. Be to, ieškovai ieškinyje nurodė ir jo teisinį pagrindą, t. y. pateikė atsakovo ir jo darbuotojų veikos teisinį kvalifikavimą – nurodė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, VU saugos taisyklių geologinio kartografavimo praktikos orogeninėse srityse metu, Studento praktinio mokymo sutarties pavyzdinės formos nuostatas ir kt., akcentavo atsakovo ir jo darbuotojų neteisėtą neveikimą, nurodytų teisės normų ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, atsakovo kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė panašius argumentus kaip ir ieškinyje, t. y. kad R. Š. atliko profesinę praktiką, atsakovo ir jo darbuotojų neteisėtą veiką, teisės aktų pažeidimus ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, kad R. Š. atliko mokomąją praktiką, tačiau, atlikęs ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodyto faktinio pagrindo teisinį kvalifikavimą, sprendė, kad yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.246, 6.247 straipsniai). 

51.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, jau ieškinyje savo reikalavimų alternatyviu pagrindu buvo nurodę civilinės atsakomybės, pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, atsakovui taikymą, todėl šio reikalavimų pagrindo kartotinis nurodymas apeliaciniame skunde nepripažintinas nauju. Ieškovų apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai argumentai, kuriais buvo teigiama apie pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę egzistavimą ir, jais remiantis, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas, įėjo į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas apeliacinio proceso paskirtį, šioje byloje privalėjo, be kita ko, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atmesti ieškinį, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas, tarp jų ir reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą. Bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas būtų panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nebuvo remiamasi (nutarties 47 punktas), ar bylą išnagrinėjęs pažeisdamas proceso teisės normas ir teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl apeliacinės instancijos teismo paskirties.

52.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, netinkamai įgyvendino apeliacijos paskirtį.

 

Dėl įrodymų ir jų vertinimo

 

53.       Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas civilinės atsakomybės taikymo pagrindo buvimą ir nelaimingo atsitikimo priežastis, rėmėsi byloje esančia ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00413-15, vykusio prieš 3 metus, medžiaga ir ekspertizės aktu, tačiau nevertino šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir taip pažeidė CPK 177 straipsnio 2 dalies, 186 straipsnio 4 dalies nuostatas. Atsakovo teigimu, nurodytas ikiteisminis tyrimas vyksta dėl darbų saugos klausimų nustatymo ir universiteto, kaip darbdavio, atsakomybės, o šioje civilinėje byloje procesas vyksta dėl žalos atlyginimo, todėl, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad R. Š. praktika buvo mokomoji, o ne profesinė, dar nepasibaigusiame ikiteisminiame tyrime atliktos ekspertizės aktas neturi sąsajumo ir tiesioginio ryšio su nagrinėjama civiline byla.

54.       Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, jog CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 186 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo.

55.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

56.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir taip pažeidė CPK 177 straipsnio 2 dalies, 186 straipsnio 4 dalies nuostatas. Viena vertus, pažymėtina, kad kasaciniame skunde nedetalizuojama, kokie konkrečiai šalių, t. y. ieškovų bei atsakovo, ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo buvo neįvertinti, taip pat neargumentuojama ir nenurodoma, kaip jie turėtų būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste pagal įrodymų vertinimo taisykles ir kodėl, kokios išvados, juos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumoje, padarytinos. Kita vertus, pažymėtina, kad skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl atsakovo ir trečiojo asmens A. Č. atitinkamų paaiškinimų, jų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados neteikia pagrindo pripažinti, kad šis teismas apskritai nevertino šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų. Aplinkybė, kad skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje detaliai nenurodyti visi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme, ir nepasisakyta dėl kiekvieno iš jų vertinimo, atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus, nevertintina kaip teikianti pagrindą daryti išvadą, jog teismas neįvertino šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų.

57.       Susipažinusi su ikiteisminiame tyrime atliktos ekspertizės aktu, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytinas aplinkybes, turinčias reikšmės jai išspręsti, daro išvadą, kad nurodyto ekspertizės akto turinys turi loginį ryšį su šios bylos įrodinėjimo dalyku, ekspertizės akte yra informacijos apie aplinkybes, kurios reikšmingos šiai bylai išspręsti, jis šios bylos įrodinėjimo dalyko aspektu atitinka CPK 180 straipsnyje pateiktą įrodymo, turinčio ryšį su byla, sampratą. Dėl to kaip nepagrįstas atmestinas kasacinio skundo argumentas, kuriuo teigiama, kad nurodytas aktas neturi sąsajumo su nagrinėjama byla. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas vyksta dėl darbų saugos klausimų nustatymo ir universiteto, kaip darbdavio, atsakomybės, yra nereikšminga nustatant ekspertizės akto sąsajumo su nagrinėjama byla (ne)buvimą.

 

Dėl civilinės atsakomybės rūšies ir atsakovo neteisėtų veiksmų nustatymo nagrinėjamoje byloje

 

58.       CK 6.245 straipsnyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Šio straipsnio 3 dalyje sutartinė civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

59.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, jog šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018, 22 punktas). Deliktinės atsakomybės santykis atsiranda tarp nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens iki žalos padarymo momento nesant teisinio santykio. 

60.       Nagrinėjamos bylos atveju žalą dėl dukters žūties patyrusių ir prašančių jos atlyginimo tėvų ir atsakovo iki R. Š. žūties nesiejo jokie civiliniai teisiniai santykiai. Taigi įvykus nelaimingam atsitikimui tarp nukentėjusių dėl dukters žūties tėvų ir atsakovo atsirado deliktinės atsakomybės santykis, todėl nagrinėjamos bylos atveju taikytinos šį teisės institutą reglamentuojančios teisės normos.

61.       CK 6.246 straipsnio, reglamentuojančio neteisėtus veiksmus, 1 dalyje įtvirtintoje bendrojoje civilinės atsakomybės taisyklėje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

62.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 28 punktas).

63.       Remiantis kasacinio teismo praktika pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taigi taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 29 punktas).

64.       Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas žuvusios studentės R. Š. tėvų ieškinys aukštajai mokyklai, su kuria studentė buvo sudariusi 2012 m. liepos 31 d. studijų sutartį Nr. 12-85325. Atsakovas neginčijo, kad pagal šią sutartį universitetas įsipareigojo suteikti R. Š. kokybiškas studijas pagal studijų programą. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekano 2015 m. gegužės 8 d. įsakymu R. Š. su dar penkiais studentais buvo išsiųsta į mokomąją praktiką Norvegijoje, Hemsedalio kalnuose, laikotarpiui nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 29 d. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad R. Š. nelaimingo atsitikimo metu atliko būtent mokomąją praktiką, ir ši išvada kasacinio skundo argumentais nėra ginčijama.

65.       Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad aukštoji mokykla turi autonomiją, apimančią akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiamą savivaldos principu ir akademine laisve; Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka aukštosios mokyklos autonomija derinama su atskaitomybe visuomenei, steigėjams ir juridinio asmens dalyviams. Nurodyto straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad aukštoji mokykla turi teisę nustatyti studijų tvarką. Vilniaus universitete praktikos organizavimo tvarką nustato Senato komisijos 2015 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. S-2015-5-5 patvirtintas Vilniaus universiteto studijų praktikos reglamentas (toliau – ir 2015 m. Reglamentas), kurio 1.4.4 punkte, aiškinant Reglamente vartojamas sąvokas, nurodyta, kad praktika – Vilniaus universiteto vykdomose studijų programose nurodytas studijų dalykas (modulis) arba sudėtinė dalyko (modulio) dalis, kurio studijos vyksta pagal iš anksto sudarytą praktikos planą, vadovaujant universiteto ir institucijos praktikos vadovams, išskyrus 2015 m. Reglamente nustatytas išimtis. 2015 m. Reglamento 3.4 punkte nustatyta, kad praktika gali būti skiriama į tipus: mokomoji, profesinė ir mokslo tiriamoji praktika. Studijų programos „Geologija“ plane praktika „Geologinis kartografavimas orogeninėse srityse“ yra nurodyta kaip mokomoji praktika, o dalyko (modulio) apraše „Mokomoji praktika (geologinis kartografavimas orogeninėse srityse)“ nurodyta, kad šio dalyko įgyvendinimo forma – mokomoji praktika, taikomi savarankiško darbo ir konsultacijų metodai, praktikai skiriama 93 kontaktinės valandos ir 41 valanda savarankiško darbo, kuris skirtas geologiniams lauko darbams atlikti ir ataskaitai parašyti. Remiantis 2015 m. Reglamento 3.4.1 punktu mokomosios praktikos metu praktikantas susipažįsta su specialybės praktine veikla praktikos institucijoje ar kitoje praktikos atlikimo vietoje, formuoja gebėjimus, gilina teorines žinias. Taigi mokomoji praktika yra studijų dalis, todėl šios bylos aplinkybių kontekste kaip pagrįsta vertintina ekspertizės akto išvada, kad mokomosios praktikos metu praktiką organizuoja universitetas remdamasis su studentu sudaryta studijų sutartimi.

66.       Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovo teikiamų studijų saugumas yra vienas iš šių paslaugų kokybės požymių, todėl atsakovui būtent studijų sutarties pagrindu tenka pareiga užtikrinti studijų bei studentų saugumą teikiant paslaugas, t. y. studijų proceso saugumą. Aukštoji mokykla atsako ne tik už techninį praktikos organizavimą, bet ir už organizuojamos praktikos saugumą. Taigi remiantis Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu atsakovas turi pareigą nustatyti teikiamų studijų saugumo standartus. 

67.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl mokomosios praktikos vykdymo aplinkybių ir nelaimingo atsitikimo priežasčių, nustatė, kad: atsakovo Gamtos mokslų fakulteto prodekano 2010 m. birželio 17 d. įsakymu patvirtintos Saugos taisyklės geologinio kartografavimo praktikos orogeninėse srityse metu, kurių turėjo būti laikomasi R. Š. atliekant praktiką, yra neaiškios ir nepakankamos tam, kad būtų užtikrintas saugumas vykdytos mokomosios praktikos metu, t. y. atsakovas nebuvo parengęs aiškių ir pakankamų saugumui praktikos metu užtikrinti taisyklių; byloje nėra duomenų apie R. Š. apmokymo saugaus elgesio turinį ir apie jos žinių saugumo klausimais patikrinimą; praktikos vadovo A. Č., atlikusio apmokymus, žinios nebuvo tikrintos; praktikantų instruktavimas vietoje, kurį atliko A. Č., nebuvo konkretus, susijęs su konkrečiomis saugumo nuostatomis konkrečiame maršrute; praktikantai nebuvo pakankamai instruktuoti apie būtinas saugumo nuostatas atliekant konkrečią dienos užduotį; atsakovas neužtikrino praktikantų žinių patikrinimo saugumo srityje ir nevykdė saugumo nuostatų laikymosi kontrolės. 

68.       Teisėjų kolegija šias apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes pripažįsta nustatytomis tinkamai ir jomis remiasi, nes jos atitinka faktinius bylos duomenis, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog jos nustatytos pažeidus įrodymų vertinimo taisykles. Nurodytos nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad šioje byloje yra nustatyta atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga  neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis).

69.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovas (savo srities profesionalas) neužtikrino tinkamo mokomosios praktikos atlikimo saugumo reglamentavimo, studentų, tarp jų – R. Š., tinkamo instruktavimo ir saugumo nuostatų vykdymo kontrolės, yra teisėta ir pagrįsta, t. y. nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatuotas atsakovo netinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas. Atsakovo veiksmai, netinkamai vykdant studijų sutartį ir nesuteikiant kokybiškų studijų R. Š., traktuotini kaip pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai atliekant nurodytus veiksmus pažeidimas. Nepakankamas mokomosios praktikos atlikimo saugumo reglamentavimas, nepakankamas R. Š. instruktavimas ir nepakankama saugumo nuostatų vykdymo kontrolė vykdant studijų sutartį neatitiko rūpestingo elgesio standarto (nutarties 63 punktas). Taigi atsakovo neteisėti veiksmai byloje konstatuoti pagrįstai (CK 6.246 straipsnis).

 

Dėl priežastinio ryšio nustatymo

 

70.       Kasaciniame skunde atsakovas kelia apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai nustatyto priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusios žalos klausimą.

71.       Priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

72.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).

73.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010, 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

74.       Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala gali atsirasti tiesiogiai, ir galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Pastaruoju atveju paprastai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007; 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/213; kt.).

75.       Minėta, studentė R. Š. žuvo mokomosios praktikos, kuri yra studijų, atsakovo teiktų pagal sudarytą sutartį, dalis, metu. Šioje byloje nustatytas atsakovo, kaip aukštosios mokyklos, turinčios pareigą suteikti studentams tinkamos kokybės studijas ir užtikrinti jų saugumą, neteisėta veika – nepakankamas mokomosios praktikos atlikimo saugumo reglamentavimas, netinkamas studentų, tarp jų – R. Š., instruktavimas ir nepakankama saugumo nuostatų vykdymo kontrolė. Taigi atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal su R. Š. sudarytą studijų sutartį. Minėta, kad atsakovo teikiamų studijų saugumas yra vienas iš šių paslaugų kokybės požymių, todėl atsakovui būtent studijų sutarties pagrindu teko pareiga užtikrinti studijų bei studentų saugumą teikiant paslaugas, t. y. studijų proceso saugumą, atsakovo neteisėta veika sudarė sąlygas žalai atsirasti, t. y. pakankamu laipsniu lėmė nelaimingą atsitikimą. Taigi atsakovo elgesys buvo pakankama žalos atsiradimo priežastis. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad ki padariniai teisine prasme yra pernelyg nutolę nuo neteisėto neveikimo. 

76.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad netinkamas įsipareigojimo suteikti kokybiškas studijas pagal studijų programą vykdymas neatitiko rūpestingo elgesio standarto ir tai turėjo įtakos tam, kad R. Š. žuvo mokomosios praktikos metu ir dėl šio nelaimingo atsitikimo studentės tėvai patyrė turtinės ir neturtinės žalos, t. y. priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtos veikos ir ieškovams kilusios žalos apeliacinės instancijos teismo nustatytas pagrįstai.

 

        Dėl neturtinės žalos nustatymo kriterijų ir jos dydžio nagrinėjamoje byloje

 

77.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

78.       Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

79.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą, yra pripažinęs, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą fizinio asmens mirties atveju turi ir mirusiojo tėvai, nepaisant darbingumo ir išlaikymo arba teisės gauti iš mirusiojo išlaikymą faktų egzistavimo, jeigu santykiai su mirusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010).

80.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo gyvybės atėmimo atvejais, yra nurodęs, kad kiekvieną netektį lydi labai sudėtingi, gilūs ir sunkūs išgyvenimai. Netekęs artimojo, žmogus netenka ir savo ankstesnių vaidmenų, kuriais jis buvo susietas su mirusiuoju (tėvo, motinos, vaiko). Netekus vaiko, yra nutraukiamas ryšys, susijęs su tėvų praeitimi, dabartimi ir natūraliai laukiama ateitimi. Vaikai yra kiekvienų tėvų viso gyvenimo realybės dalis, todėl, kai jos netenkama, tėvų pasaulis negrįžtamai sukrečiamas ir keičiasi, o tais atvejais, kai ši netektis yra netikėta, dvasinės netekties skausmas yra ypač didelis ir komplikuotas. Asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, yra vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar neįmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės. Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių – teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodyta, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe. Dėl tokios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai yra visiškai akivaizdūs, nes, ją sunaikinus, gyvybės atkūrimo procesas nėra įmanomas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009).

81.       Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į teisės į gyvybę, kaip pačios aukščiausios ir svarbiausios vertybės, absoliutumą, ryšio tarp tėvų ir vaiko ypatingumą, išskirtinumą ir nepakeičiamumą, yra konstatavęs, kad faktinėms aplinkybėms, jog vaiko mirtis sukėlė jo tėvams didelę neturtinę žalą, įrodinėti taikytinas žemas įrodinėjimo standartas – didelės neturtinės žalos patyrimas tokiais atvejais iš esmės gali būti preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-217-690/2018, 60 punktas).

82.       Pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus; kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009; 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2013; kt.).

83.       Teismas, siekdamas nustatyti kuo teisingesnį konkrečiu atveju atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi taikyti kuo daugiau šios žalos dydžio įvertinimo pinigais kriterijų. Teismo sprendime turi būti ne tik įvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato priteistiną konkrečiu atveju neturtinės žalos dydį, tačiau ir argumentuotai pagrįstas kiekvieno iš nurodytų kriterijų taikymas nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, atskleista jo reikšmė bei įtaka, sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį konkrečioje situacijoje. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų visumą, t. y. ir aplinkybes, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali būti nustatytas didesnis, ir aplinkybes, dėl kurių šios žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005).

84.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo gyvybės atėmimo atvejais, taip pat yra nurodęs, jog aptariamais atvejais esminę reikšmę turi realus ieškovo ir mirusio asmens santykis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Tai lemia teismo pareigą kiekvienu atveju įvertinti šių asmenų tarpusavio ryšį, jo pobūdį, kokybę, intensyvumą, nuoširdumą, pastovumą, juos siejantį giminystės laipsnį, bendro gyvenimo trukmę, nukentėjusių asmenų galimybę ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Teismai, be kita ko, privalo atsižvelgti į asmenų emocinį artumą, kaip juos paveikė artimo asmens mirtis, kaip jie į tai reagavo, kokių neigiamų padarinių sveikatai dėl to kilo, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313-788/2016).

85.       Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl patirtos neturtinės žalos gyvybės atėmimo atvejais, atsižvelgtina ir į teisės doktrinoje išreikštą vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020, 46 punktas). Doktrinoje, vertinant neturtinės žalos atlyginimo atvejus, yra pabrėžiama, jog didžiausių neturtinės žalos atlyginimo sumų galėtų tikėtis tėvai, netekę mažamečių ir kartais su jais gyvenančių pilnamečių vaikų, taip pat mažamečiai bei nepilnamečiai mirusiojo vaikai, jau ankstyvame amžiuje netekę vieno arba abiejų tėvų, taip pat sutuoktinis (partneris), t. y. asmenys, su kuriais paprastai gyvenama, kuriems mirusysis būna pats svarbiausias ir artimiausiasis asmuo (Volodko, R. Neturtinės žalos atlyginimas Lietuvoje. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2010, p. 310).

86.       Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimus, atsižvelgtina ir į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Atsižvelgimas į kitose bylose suformuotus precedentus nepaneigia ir neprieštarauja CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatoms, pagal kurias kiekvienu atveju būtina konstatuoti konkrečias reikšmingas aplinkybes ir individualizuoti nustatomą priteistinos neturtinės žalos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Esminiai nukrypimai nuo teismų praktikoje paprastai priteisiamų neturtinės žalos dydžių, išskyrus atvejus, kai konkrečios bylos faktiniai ypatumai yra pagrindas teisiškai pagrįsti kitokį neturtinės žalos dydį per žalos dydžiui nustatyti taikytinus teisinius kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vertintini kaip neatitinkantys sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2008; 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teisingumo principo taikymas apima ir lyginamąjį aspektą, kai atsižvelgiama į panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis kitose bylose priteistą žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677-969/2015), taip pat būtina atsižvelgti į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020, 51 punktas).

87.       Šioje byloje nustatyta, kad dėl vienintelės dukters mirties ieškovai patyrė dideles dvasines kančias, gilų emocinį sukrėtimą. R. Š. ir ieškovus siejo glaudus ryšys, jie gerai sutarė. R. Š., atlikdama praktiką užsienyje, dažnai skambindavo savo tėvams (skambino motinai ir prieš pat nelaimingą atsitikimą). Ieškovai rūpinosi savo dukterimi studente ir ją materialiai išlaikė. R. Š. buvo vienturtė duktė, nesukūrusi savo šeimos, todėl jos ryšys su tėvais apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip itin glaudus, intensyvus ir nereikalaujantis atskiro įrodinėjimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą praktiką (nutarties 80 punktas), pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad tėvų dėl tokio ryšio su dukterimi praradimo ir negalėjimo jo atkurti patirti dvasiniai išgyvenimai ir skausmas vertinti kaip natūraliai itin dideli bei reikšmingi.

88.       Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovams po 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į žalos padarymo aplinkybes, atsakovo statusą, priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžius civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo tėvams po vaiko mirties, kai žala kilo ne iš darbo santykių, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009, kurioje priteista 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo motinai dėl sūnaus mirties, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2005, kurioje priteista 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dviem tėvams dėl dukters mirties.

89.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks apeliacinės instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius, atitinka teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo tėvams dėl vaiko mirties dydžius, juo labiau kad šioje byloje spręsta dėl neturtinės žalos atlyginimo tėvams netekus vienintelės dukters. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020 tos bylos ieškovei dėl jos sunkaus sveikatos sutrikdymo, motinos ir sutuoktinio netekimo vieno eismo įvykio metu priteista 75 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas apeliacinės instancijos teismui įvertinus ieškovų situaciją, atsižvelgus į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir jo aplinkybes bei sunkumą, taip pat įvertinus žalos padarymo aplinkybes, t. y. ir žalos atsiradimo priežastis bei atsakovo kaltę, taigi neturtinės žalos atlyginimo nustatymą individualizavus pagal jos nustatymo kriterijus.

90.       Vertinant kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pagrindinė žalos atsiradimo priežastis buvo R. Š. ir R. Š. nukrypimas nuo suplanuoto maršruto ir praktikos vadovo nurodymų nesilaikymas, pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad dienos maršrutas studentams nebuvo sudaromas raštu, t. y. maršrutas nebuvo pažymėtas praktikantei R. Š. išduotame žemėlapyje. D. Š. ikiteisminiame tyrime duotuose paaiškinimuose, kurie šioje byloje vertintini kaip rašytiniai įrodymai, nurodė, kad jie su R. Š. suprato, jog Rogjino kalną jiems reikėjo aprašyti. Nelaimingas atsitikimas įvyko praktikantams bandant nusileisti nuo Rogjino kalno. D. Š. teigė, kad praktikos vadovas griežto maršruto niekada nenustatydavo, todėl jis vertino, kad, nuo Rogjino kalno grįždami kitu keliu, nei atėjo, nuo maršruto su R. Š. nenukrypo. D. Š. nurodė, kad jie patys žemėlapiuose kryželiais pasižymėdavo vietas, kurias reikės aprašyti, bet linijomis tų kryželių žemėlapiuose nesujungdavo, o praktikos vadovas žymėjimų nekoregavo. Taigi, nesant mokomosios praktikos vadovo konkretaus ir detalaus nustatyto studentų maršruto, spręsti, kad R. Š. ir D. Š., neatsižvelgdami į mokomosios praktikos vadovo nustatytą (privalomą) maršrutą, nuo jo nukrypo, nėra pagrindo (CPK 177, 185 straipsniai).

91.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasaciniame skunde atsakovas remiasi atitinkamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nepateikia teisinių argumentų, patvirtinančių, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos. Dėl to tokie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

92.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko, neturintys įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui, dėl to teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

93.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pagrindo jį pakeisti ar naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

94.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

95.       Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovui neatlygintinos.

96.       Ieškovai nepateikė įrodymų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, todėl tokių išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

97.       Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 13,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasacinį skundą padavusio asmens.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus universiteto (j. a. k. 211950810) 13,81 Eur (trylika Eur 81 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Alė Bukavinienė

 

        

                                        Virgilijus Grabinskas

 

                                        Antanas Simniškis

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • 3K-3-509/2005
  • CPK
  • CPK 177 str. Įrodymai
  • CPK 197 str. Rašytiniai įrodymai
  • CPK 164 str. Teismo teisė sustabdyti bylą
  • 3K-3-10/2007
  • 3K-3-297/2014
  • 3K-3-278/2014
  • 3K-7-255/2005
  • 3K-3-426/2013
  • CPK 306 str. Apeliacinio skundo turinys
  • 3K-3-255/2013
  • 3K-3-438/2014
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala
  • e3K-3-237-684/2019
  • e3K-3-206-701/2018
  • e3K-3-230-611/2018
  • 3K-3-189/2009
  • CPK 302 str. Proceso taisyklės
  • CPK 314 str. Nauji įrodymai
  • CPK 135 str. Ieškinio turinys
  • CPK 263 str. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas
  • CPK 265 str. Klausimai, išsprendžiami priimant sprendimą
  • 3K-3-433-378/2015
  • 3K-3-95/2011
  • 3K-3-369/2014
  • 3K-3-475-684/2015
  • e3K-3-174-695/2020
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-484/2013
  • 3K-7-19/2006
  • 3K-3-237/2008
  • 3K-3-274/2014
  • 3K-3-231/2008
  • CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga
  • CPK 186 str. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai
  • 3K-3-87-969/2017
  • 3K-3-229-916/2017
  • 3K-3-253/2010
  • 3K-3-139/2010
  • 3K-3-465/2012
  • CPK 180 str. Įrodymų ryšys su byla
  • CK6 6.245 str. Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys
  • e3K-3-196-687/2018
  • CK6 6.263 str. Pareiga atlyginti padarytą žalą
  • e3K-3-99-701/2017
  • 3K-3-531/2013
  • 3K-3-53/2010
  • 3K-3-364/2014
  • 3K-7-144/2014
  • CK6 6.284 str. Atsakomybė už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą
  • 3K-3-119/2009
  • 3K-3-560/2010
  • 2K-313-788/2016
  • e3K-3-181-611/2020
  • 3K-3-35/2012
  • 3K-3-529/2008
  • 3K-7-328-248/2015
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas