Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2021-02-24][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-7-125-378-2021].docx
Bylos nr.: e3K-7-125-378/2021
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
2.6.11.1. Bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
3.2.4.4. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
2.6. Prievolių teisė
2.10. Kitos su prievolių teise susijusios bylos
2.6.11. Pirkimas-pardavimas

?

Civilinė byla Nr. e3K-7-125-378/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15193-2018-9  

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 3.2.4.4

(S)


img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. vasario 24 d. 

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje keliamas klausimas dėl dispozityvių atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančių normų taikymo ypatumų, kai sprendžiama dėl kitos šalies priešpriešinių įsipareigojimų įvykdymo nustatymo ar nenustatymo perdavus daiktą nuosavybėn.

2.       Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 20 047,50 Eur skolos pagal 2014 m. rugsėjo 19 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, 878,79 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad ginčo šalis siejo dalykiniai verslo santykiai, ieškovas pasitikėjo atsakovu kaip verslininku, todėl kai atsakovas prasitarė ieškovui, jog ketina įsigyti lengvąjį automobilį, ieškovas pasisiūlė padėti atsakovui surasti automobilį. 2014 m. vasaros pabaigoje ieškovas surado ir atsakovui pasiūlė įsigyti Vokietijoje parduodamą naudotą ir techniškai tvarkingą 2010 m. laidos lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad automobiliui pirkti skirtus pinigus investavo į verslą, todėl pirktų automobilį tik atidedant jo kainos mokėjimą tam laikui, kai jis atgaus investuotus pinigus. Kadangi atsakovas ieškovui sudarė patikimo ir pakankamai pasiturinčiai gyvenančio solidaus verslininko įspūdį, ieškovas pasisiūlė padėti atsakovui įsigyti automobilį. Šalys susitarė, kad ieškovas savo lėšomis nupirks automobilį ir, atgabenęs jį į Lietuvos Respubliką, parduos atsakovui su mokėjimo atidėjimu, kuris bendru jų sutarimu neturėjo būti ilgesnis nei vienas mėnuo.

4.       Ieškovas 2014 m. rugsėjo 15 d. Vokietijos Federacijoje nupirko automobilį ir atgabeno jį į Lietuvos Respubliką. 2014 m. rugsėjo 19 d. šalys nuvyko į VĮ „Regitra“, užpildė ir pasirašė transporto priemonės pirkimopardavimo sutarties formą, platinamą VĮ „Regitra“. Sutarties formą savo ranka užpildė atsakovas, o ieškovas joje įrašė tik savo vardą ir pavardę bei sutartį pasirašė. Ieškovui pasiūlius papildomai įrašyti į sutarties formą atsiskaitymo už automobilį terminą, atsakovas nurodė, kad sutartis iš esmės yra tik formalumas, skirtas automobilio registracijai atlikti. Tokiu būdu šalims pasirašius sutartį, ieškovas, negavęs automobilio kainos iš atsakovo, perdavė atsakovui automobilio dokumentus ir raktelius bei patį automobilį.

5.       Atsakovui vengiant bendrauti su ieškovu ir šiam galiausiai susitikus su atsakovu bei pareikalavus sumokėti automobilio kainą, atsakovas nurodė, kad turi verslo problemų su partneriais ir automobilį jau yra pardavęs, o už jį gautus pinigus yra išleidęs kitoms reikmėms. Atsakovas paprašė palaukti, kol jis išsispręs savo problemas su verslo partneriais. Ieškovas sutiko, kad atsakovas visą automobilio kainą sumokėtų 2017 m. liepos 2 d., tačiau atsakovas automobilio kainos nesumokėjo.

6.       Atsakovas nurodė, kad ieškovas 2014 m. rugsėjo 19 d. sudarytos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pardavė, o atsakovas nupirko lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) už 69 220 Lt (20 047,50 Eur). Atsakovas sutarties pasirašymo metu ieškovui sumokėjo suderėtą sumą, o ieškovas perdavė automobilį. Sutartį šalys užregistravo VĮ „Regitra“. VĮ „Regitra“ specialistas sutikrino automobilio duomenis, sutarties surašymo teisingumą. Tą pačią dieną atsakovui išduotas automobilio registracijos pažymėjimas. Atsakovas pažymėjo, kad terminuoto prievolės įvykdymo ieškovas neįrodinėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o pasirašius sutartį, ieškovas, negavęs automobilio kainos iš atsakovo, tačiau perdavęs automobilio dokumentus ir raktelius bei patį automobilį atsakovui, pats prisiėmė netinkamo prievolės įvykdymo įrodinėjimo riziką.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2014 m. rugsėjo 19 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas R. J. (ieškovas) pardavė pirkėjui A. G. (atsakovui) transporto priemonę, ją įkainojęs 69 220 Lt (20 047,50 Eur).

9.       Teismas, vertindamas ieškovo paaiškinimus, kad atsakovas sutarties sudarymo metu neturėjo tiek lėšų sumokėti už automobilį ir šalys susitarė dėl atidėto mokėjimo vienam mėnesiui, vėliau atsiskaitymo terminą pratęsė iki 2017 m. liepos 2 d., nurodė, kad ieškovas savo argumentų neįrodė, o remtis tik jo paaiškinimais teismas negali, nes jie nėra nei objektyvūs, nei logiški, nei pagrįsti kitais objektyviais įrodymais.

10.       Teismas pažymėjo, kad, pagal pirkimopardavimo sutarties sąvoką, nuosavybės teisė atsakovui galėtų atsirasti tik sumokėjus ieškovui už transporto priemonę, nebent šalys raštu ar žodžiu, nesant ginčo, ar kitų asmenų akivaizdoje būtų susitarusios kitaip. Iš atsakovo paaiškinimų teismas nustatė, kad iš ieškovo įsigytą automobilį atsakovas pardavė. Šalys teismo posėdžio metu aiškino, kad jos 2014 metais darbo reikalais dažnai susitikdavo, todėl teismas suabejojo ieškovo elgesiu, kai šis, reikalaudamas iš atsakovo sumokėti automobilio kainą, su ieškiniu kreipėsi tik 2018 m. gegužės 18 d., nors automobilis atsakovui buvo parduotas 2014 m. rugsėjo 19 d.

11.       Teismas taip pat nusprendė, kad ieškovas byloje neįrodė, jog šalys buvo susitarusios dėl atidėto mokėjimo parduodant transporto priemonę, taip pat kad atsakovas neatsiskaitė su ieškovu  transporto priemonę.

12.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2020 m. sausio 21 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 20 047,50 Eur skolos, 878,79 Eur palūkanų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (20 926,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas turėjo įrodyti, jog perdavė daiktą, o atsakovas – kad sumokėjo už daiktą sutartyje nustatytą sumą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnis). Prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuoja CK 6.65 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta priėmusio prievolės įvykdymą kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius išduotų jam pakvitavimą. Pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, tačiau pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas. Siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, skolininkas gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis. Byloje atsakovas prievolės įvykdymo faktą ieškovui įrodinėjo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, teismo posėdžio metu duotais savo paaiškinimais, teigdamas, kad pinigus sumokėjo ieškovui automobilyje, kad lėšos gautos vykdant individualią veiklą.

14.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien sutarties pasirašymas neįrodė pinigų sumokėjimo fakto, t. y. nepatvirtino, kad nurodyti pinigai buvo perduoti ieškovui. Atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo pasirūpinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais pinigų sumokėjimo ieškovui faktą. Taip atsakovas prisiėmė prievolės įvykdymo įrodinėjimo riziką. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė teismui pinigų priėmimo kvito ar bet kokio kito rašytinio įrodymo, patvirtinančio, kad jis atsiskaitė už perkamą transporto priemonę. Atsiskaitymo faktą skolininkas gali įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau atsakovas savo atsikirtimus į ieškinio reikalavimą grindė tik savo paaiškinimais, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių atsiskaitymo faktą, byloje nepateikė.

15.       Nors atsakovas teigė, kad jis už perkamą transporto priemonę sumokėjo grynaisiais pinigais sutarties sudarymo dieną, tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių šią aplinkybę galinčių patvirtinti įrodymų. Nesant galimybės pinigų perdavimo faktą įrodinėti tiesioginiais įrodymais, atsakovas šias aplinkybes galėjo įrodinėti netiesioginiais įrodymais, juolab kad transporto priemonės kaina jos pirkimo metu buvo laikoma didele pinigų suma. Tačiau atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų šią išvadą ir įrodytų, jog jam ši pinigų suma nebuvo didelė. Jeigu atsakovas būtų sumokėjęs šalių sutartyje nurodytą pinigų sumą ieškovui, jis būtų galėjęs nurodyti pinigų turėjimo ir sumokėjimo aplinkybes, tačiau tokios informacijos byloje nebuvo pateikta. Taip pat byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas apskritai gebėjo tokią pinigų sumą sumokėti ieškovui grynaisiais pinigais iš karto.

16.       Aplinkybę, kad ieškovas kreipėsi į teismą praėjus ketveriems metams po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, apeliacinės instancijos teismas pripažino nedarančia įtakos ieškovo reikalavimo pagrįstumui, nes ginčo teisiniam santykiui dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

17.       Atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 21 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais:

17.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netaikė CK 6.305 straipsnio 1 dalies, 1.117 straipsnio 2 dalies, 6.53 straipsnio, 6.319 straipsnio 2 dalies normų, įtvirtinančių atsakovo prievolės atsiskaityti už parduotą prekę įvykdymo termino atidėjimą, nors tariamai atidėtas prievolės įvykdymo terminas buvo esminė ieškinio dalyko dalis. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas susitarimo dėl sutarties kainos mokėjimo atidėjimo tarp šalių faktą, netinkamai vertino šalių elgesį sutarties sudarymo bei jos vykdymo metu: ieškovas nepasirūpino nei susitarimo dėl sutarties kainos sumokėjimo atidėjimo vienam mėnesiui, nei vėlesnio susitarimo dėl sutarties kainos sumokėjimo termino pratęsimo dvejiems metams ir dešimčiai mėnesių egzistavimo įrodymu, nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl sutarties vykdymo beveik ketverius metus, ieškovas, po sutarties sudarymo negavęs sutartyje nurodytos pinigų sumos, 2015 m. lapkričio 12 d. sudarė analogišką kito automobilio ((duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį.

17.2.                      Apeliacinės instancijos teismas netaikė CK 6.314 straipsnio 7 dalyje ir 6.315 straipsnio 2 dalyje, 2.161 straipsnyje įtvirtintų normų, kad pardavėjas gali sustabdyti daiktų perdavimą pirkėjui, iki pirkėjas už daiktus sumokės. Šalis, pagal prievolės vykdymo aplinkybes turinti pagrindą manyti, kad kita šalis gali iš esmės pažeisti sutartį, turi teisę reikalauti patvirtinimo, jog pastaroji šalis sutartį įvykdys tinkamai, ir sustabdyti savo sutartinių prievolių vykdymą iki tokio patvirtinimo gavimo. Kreditorius, skolininkui pažeidus prievolės vykdymo terminą, taip pat gali sulaikyti daikto ar darbų rezultato perdavimą. Teismas taip pat netaikė CK 6.209 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos dėl papildomo termino sutarčiai įvykdyti, ginčo šalių santykiams aiškinti netaikė sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.1936.195 straipsniai), nukrypo nuo teismų praktikos.

17.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 176, 177, 178, 179, 181, 183, 185 straipsnių, 320 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias CPK nuostatas, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai įrodomąją reikšmę suteikė tik ieškovo pateiktiems įrodymams.

17.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pinigų priėmimo kvito nebuvimu, taip pat sprendime konstatuodamas, kad atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo pasirūpinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais pinigų sumokėjimo ieškovui faktą, todėl atsakovas prisiėmė prievolės įvykdymo įrodinėjimo riziką, pažeidė CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą

.

18.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 21 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas argumentais:

18.1.                      Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes: ginčo šalys buvo pažįstamos dar iki sutarties sudarymo ir turėjo verslo santykių, šių metu atsakovas įgijo ieškovo pasitikėjimą, atsakovas nepasirūpino rašytiniu įrodymu, pagrindžiančiu sutarties kainos sumokėjimą ieškovui sutarties sudarymo metu, atsakovas tuo pačiu metu, kai buvo sudaryta automobilio „(duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis, su ieškovo seserimi sudarė analogiškos formos automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. Sutartis įvykdžius, atsakovas nuosavybės teise iš ieškovo įgijo automobilį (duomenys neskelbtini), o ieškovo sesuo iš atsakovo įgijo automobilį (duomenys neskelbtini) ir sumokėjo ieškovui už atsakovą šio iš ieškovo įsigyto automobilio (duomenys neskelbtini) kainą. Be to, atsakovas vykdė individualią prekybos automobiliais veiklą. Atsakovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jis sutarties sudarymo metu turėjo sutarties kainą atitinkančią pinigų sumą, o teikdamas teismui paaiškinimus dėl pinigų kilmės, aiškaus bei konkretaus atsakymo teismui nepateikė. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu tik tuomet, kai atsakovas atsisakė su ieškovu bendrauti.

18.2.                      Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad nebuvo susitarimo dėl konkretaus sutarties kainos mokėjimo termino, atsakovas, vadovaudamasis CK 6.314 straipsnio 2 dalimi ir 6.344 straipsnio 1 dalimi, sutarties kainą privalėjo sumokėti ieškovui sutarties sudarymo ir automobilio perdavimo atsakovui dieną. Įstatymų leidėjas nedraudžia pardavėjui perduoti pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus, negavus iš pirkėjo daiktų kainos. Dėl to sutarties aiškinimas, kad buvo ar ne susitarimas dėl sutarties kainos mokėjimo atidėjimo termino, neturi tiesioginės teisinės reikšmės sprendžiant pirkėjo sutartinės prievolės sumokėti sutarties kainą įvykdymo ar neįvykdymo klausimą.

18.3.                      CK 6.65 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, o skolininkas turi teisę, bet neprivalo reikalauti visiškai ir tinkamai užpildyto dokumento, patvirtinančio prievolės įvykdymą. Vien sutarties pasirašymas neįrodo pinigų sumos sumokėjimo fakto, t. y. nepatvirtina, kad nurodyti pinigai buvo perduoti ieškovui.

18.4.                      Tiek pagal teisės normas, tiek pagal teismų praktiką ieškovas turi pareigą įrodyti teisinio santykio tarp ginčo šalių egzistavimo faktą, o atsakovas turi pareigą įrodyti automobilio kainos sumokėjimo ieškovui sutarties sudarymo metu faktą. Apeliacinės instancijos teismo išvados yra pagrįstos tinkamai atliktu įrodymų vertinimu, o atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo pasirūpinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais pinigų sumokėjimo ieškovui faktą.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

 

19.       CPK 341 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus pateikti kasacinį skundą, nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. CPK 353 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimo ribas, 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

20.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas kelia klausimą dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų aiškinimo bei prievolių pagal šią sutartį įvykdymo fakto įrodinėjimo tais atvejais, kai parduodamas automobilis perduotas pirkėjo nuosavybėn, bet pirkėjas neturi pakvitavimo apie kainos sumokėjimą. Taigi, kasacinio nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudaro teisės normų, reglamentuojančių kainos už parduotą daiktą sumokėjimą ir dėl šios prievolės tinkamo įvykdymo įrodinėjimo naštos paskirstymą tarp sutarties šalių, aiškinimas ir taikymas.

 

Dėl teisės normų, reglamentuojančių pirkimopardavimo sutarties įvykdymo įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo

 

21.       Pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojama CK 6.305–6.431 straipsniuose, o šiose nuostatose nesureguliuotiems klausimams taikomos bendrosios sutarčių teisės (CK 6.154–6.228 straipsniai) bei prievolių teisės (CK 6.1–6.153 straipsniai) nuostatos.

22.       Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis).

23.       Pirkimopardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriai, ir skolininkai. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą.

24.       Pirkimopardavimo sutartis taip pat yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo šalių valios dėl sutarties sudarymo išreiškimo ir jos įsigaliojimas nesiejamas su daikto perdavimu pirkėjui. Daikto perdavimas pirkėjui jau yra sudarytos pirkimopardavimo sutarties vykdymas.

25.       Atlygintinumas yra vienas pirkimopardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, leidžiančių ją atskirti nuo dovanojimo sutarties (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.465 straipsnis). Todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimopardavimo sutartį, išreikštų valią dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, t. y. susitartų dėl pardavėjo pareigos perduoti prekę bei pirkėjo įsipareigojimo atlyginti už ją.

26.       Vadovaujantis CK 6.314 straipsnio 2 dalimi, pirmumas suteikiamas šalių susitarimui  kaina turi būti sumokėta per tą terminą, kurį šalys nustatė sutartyje. Jeigu kainos sumokėjimo terminas sutartyje nenustatytas, tokiu atveju kaina turi būti sumokėta tada, kai pardavėjas įvykdo savo pareigą perduoti daiktus arba disponavimo daiktais dokumentus. Kadangi pagal CK 6.314 straipsnio 1 dalį kainos sumokėjimo vieta yra daiktų perdavimo vieta, tai ir kainos sumokėjimo laikas siejamas su daiktų perdavimo momentu.

27.       Pagal CK 6.156 straipsnio 5 dalį, jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kito. CK 4.49 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad sutartyje gali būti nustatyta, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą.

28.       CK 6.349 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos. Ši galimybė kildinama iš sutarčių sudarymo laisvės principo (CK 1.2 straipsnis, 6.156 straipsnio 1 dalis), pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.

29.       Pirkimo–pardavimo sutartyje ginčo šalims nesusitarus dėl kainos sumokėjimo terminų, tvarkos ar būdo, teismas, nustatydamas kainos sumokėjimo sąlygas, remiasi CK 6.314 straipsniu: jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje (CK 6.314 straipsnio 1 dalis); jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis); jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis).

30.       Pirkėjo pareiga sumokėti kainą apima ne tik pinigų sumos sumokėjimą, bet ir ėmimąsi atitinkamų priemonių, kurių gali būti reikalaujama pagal sutartį arba įstatymus, kad, esant reikalui, būtų galima tinkamai įrodyti kainos sumokėjimo faktą. Pirkėjas kainą turi sumokėti visą iš karto (CK 6.314 straipsnio 4 dalis), tačiau ši norma yra dispozityvi, todėl sutarties šalys gali susitarti ir dėl dalinio kainos mokėjimo.

31.       Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nurodytos CK normos reglamentuoja pirkimopardavimo sutarties sąlygas, sutarties sudarymą bei šalių tarpusavio prievoles, todėl tais atvejais, kai šalių sudarytoje sutartyje tam tikros teisės ar pareigos neaptartos, sutarties spragos turi būti pildomos taikant dispozityviąsias teisės normas. Tokios taisyklės yra įtvirtintos CK 6.314 straipsnyje, kurio 1, 2 ir 4 dalys prasideda žodžiu jeigu. Tokia šios teisės normos konstrukcija nurodo, kaip reikia spręsti vieną ar kitą klausimą, jeigu dėl jo sutarties šalys nebuvo susitarusios kitaip.

32.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pagal 2014 m. rugsėjo 19 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas (ieškovas) pardavė pirkėjui (atsakovui) transporto priemonę, ją įkainojęs 69 220 Lt (20 047,50 Eur); šalys užpildė ir pasirašė VĮ „Regitra“ platinamą pirkimopardavimo sutarties formą, ieškovas automobilį perdavė atsakovui, šio vardu buvo atlikta teisinė registracija. Ieškovas teigė, kad atsakovo prašymu žodžiu buvo susitarta dėl mokėjimo atidėjimo vienam mėnesiui, o vėliau, kai atsakovas vis tiek neatsiskaitė, šis terminas buvo pratęstas iki 2017 m. liepos 2 d.

33.       Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šalių sudarytoje rašytinėje sutartyje kainos sumokėjimo terminas nebuvo nustatytas, todėl, sprendžiant dėl kainos sumokėjimo termino, turėtų būti vadovaujamasi CK 6.314 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu ir, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog šalys sutarties tekste nenurodė kainos sumokėjimo termino, neatima teisės šalims tokio susitarimo buvimą įrodinėti CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

34.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.314 straipsnyje įtvirtintos dispozityviosios teisės normos, kurios leidžia pirkimopardavimo sutarties šalims dėl kainos sumokėjimo termino susitarti savo nuožiūra, o tokio susitarimo nesant įtvirtina nuostatą, jog kaina turi būti sumokėta tada, kai pardavėjas įvykdo savo pareigą perduoti daiktus arba disponavimo daiktais dokumentus, aiškintinos kaip nustatančios šalių tarpusavio prievoles, bet nereiškiančios prezumpcijos, jog šios prievolės šalių yra įvykdytos. Įvertinusi visus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra objektyvi būtinybė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai) keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-684/2019 pradėtą formuoti praktiką, kad, nesant nustatytų kainos sumokėjimo sąlygų, yra taikomos dispozityviosios normos, pagal kurias kaina laikoma sumokėta daikto perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis), todėl pardavėjas, teigiantis, kad pirkėjas neatsiskaitė su juo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, turi tai įrodyti.

35.        Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad sutarties sudarymas ir jos įvykdymas yra dvi skirtingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos atskirai, ir vien tik aplinkybė, kad pirkėjas turėjo prievolę pardavėjui, savaime nereiškia, kad pirkėjas šią prievolę įvykdė, todėl, kilus ginčui dėl prievolės sumokėti perkamo daikto kainą įvykdymo, būtent pirkėjas ir turi šią aplinkybę įrodyti. Tai, kad pardavėjas perdavė daiktą pirkėjui, patvirtina, jog jis įvykdė savo sutartinę prievolę, tačiau tai savaime nereiškia, jog pirkėjas yra įvykdęs savo pareigą sumokėti už perkamą daiktą.

36.       Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolė laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu laikomasi jos vykdymo principų, nustatytų CK 6.38 straipsnyje, t. y. jei prievolė vykdoma tinkamam kreditoriui, tinkamo skolininko, nustatytoje vietoje nustatytu būdu, laiku ir pan.

37.       CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus pareiga priimant prievolės įvykdymą išduoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Įstatymo leidėjas, nustatydamas kreditoriui pareigą išduoti prievolės įvykdymo patvirtinimą, siekė užtikrinti, kad kreditorius priims prievolės įvykdymą, nes pakvitavimo neišdavęs kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę ir jam atsiranda CK 6.64 straipsnyje nustatyti padariniai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.65 straipsnio formuluotė bei pakvitavimo paskirtis (pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji) lemia, kad, jei išduodamas pakvitavimas, jis turi būti rašytinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009).

38.       Jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.65 straipsnio 1 dalis). Toks prievolės įvykdymo priėmimo patvirtinimo santykis su tinkamu jos įvykdymu reikšmingas kilus ginčui dėl prievolės įvykdymo fakto ar įvykdymo tinkamumo. Tokiais atvejais pareiga įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka pakvitavimą be pastabų apie įvykdymo tinkamumą išdavusiam kreditoriui (CK 6.123 straipsnio 2 dalis, žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą pirmiausia turėtų būti suinteresuotas skolininkas, nes turėdamas tokius įrodymus jis galės įrodyti prievolės pasibaigimo faktą.

39.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas. Skolininkas, siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, taip pat gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011).

40.       Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2019, 22 punktas).

41.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

42.       Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarką negu nustatyta CPK 178 straipsnyje, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

43.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, ir teisingai nurodė, jog šioje byloje ieškovas turėjo įrodyti, kad perdavė daiktą, o atsakovas – jog sumokėjo už daiktą sutartyje nustatytą pinigų sumą. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovas atsiskaitymo faktą galėjo įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne vien tik pakvitavimu. Byloje nustatyta, kad atsakovas atsiskaitymo faktą įrodinėjo tik savo paaiškinimais, jog už perduotą jo nuosavybėn automobilį jis atsiskaitė grynaisiais pinigais, tačiau, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, jog atsakovas galėjo turėti tokią pinigų sumą, taip pat kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų sumokėjimo faktą, į bylą nepateikė.

44.       Šalių paaiškinimai civilinėje byloje yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Tačiau vertinant tiek ieškovo, tiek atsakovo paaiškinimus turi būti atsižvelgiama į tai, kad šalys yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, todėl jų paaiškinimai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad vien tik atsakovo paaiškinimai, kurių nepatvirtina jokie kiti, nors ir netiesioginiai, įrodymai, nėra pakankamas įrodymas atsiskaitymo faktui patvirtinti. Atsakovui neįrodžius, jog jis yra sumokėjęs perkamo automobilio kainą, klausimas, ar šalys buvo susitarusios dėl kainos sumokėjimo termino atidėjimo, tampa teisiškai neaktualus, nes bet kuriuo atveju prievolės įvykdymo terminas yra pasibaigęs.

45.       Apibendrindama išdėstytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pirkimopardavimo sutarties sąlygas ir sutarties vykdymą, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp sutarties šalių, todėl skundžiamas teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

46.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

47.       Kasacinį skundą atmetus, spręstinas ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 968 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovas pateikė 2020 m. kovo 26 d. išrašą iš atsiskaitomosios sąskaitos banke ir 2020 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl pinigų sumokėjimo pagal Susitarimą dėl teisinių paslaugų Nr. 200317-2. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl ji priteistina ieškovui iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis). 

48.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 12  d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,63 Eur tokių išlaidų. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą turėtų būti priteistas iš šio proceso dalyvio, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmiau nurodyta priteistinas valstybei išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui R. J. (a. k. ((duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. G. (a. k. ((duomenys neskelbtini) 968 (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis) Eur kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Danguolė Bublienė

 

 

Gražina Davidonienė

 

 

Birutė Janavičiūtė

 

 

Andžej Maciejevski

 

 

Sigita Rudėnaitė

 

 

Gediminas Sagatys

 

 

Algirdas Taminskas


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.65 str. Prievolės įvykdymo patvirtinimas
  • CK6 6.314 str. Kainos sumokėjimas
  • CPK
  • CK1 1.2 str. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai
  • CK6 6.305 str. Pirkimo-pardavimo sutarties samprata
  • CK6 6.162 str. Sutarties sudarymo tvarka
  • CK6 6.306 str. Pirkimo-pardavimo sutarties dalykas
  • CK6 6.156 str. Sutarties laisvės principas
  • CK6 6.349 str. Draudimas disponuoti daiktais
  • e3K-3-356-684/2019
  • 3K-3-594/2009
  • 3K-3-257/2010
  • 3K-3-269/2011
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • e3K-3-420-969/2015
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos