Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-705-2010].doc
Bylos nr.: 2A-705/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-705/2010

 Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1, 44.5.2 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 10 d.

 Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui Arvydui Aranauskui,

atsakovo atstovui advokatui Andriui Bambalui,

trečiojo asmens VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ atstovui advokatui Linui Songailai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-768-259/2010 pagal ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kraujo donorystės centras“, tretiesiems asmenims viešajai įstaigai „Nacionalinis kraujo centras“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

Į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Kraujo donorystės centras“ kreipėsi ieškovas Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir prašė priteisti iš atsakovo į PSDF biudžetą 660 003,24 Lt žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškinyje nurodė, kad VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ 2008 m. vasario 1 d. ir 2008 m. balandžio 21 d. pagal Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. V-768 nuostatas Valstybinei ligonių kasai pateikė Kraujo donorystės įstaigų konservuoto kraujo ir jo komponentų paruošimo ir tiekimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoms suvestinės ataskaitas už 2007 m. gruodžio mėn. ir 2008 m. sausio mėn. ataskaitinius laikotarpius. 2007 m. gruodžio mėn. ataskaitoje „Pateikta ne gydymo tikslams“ nurodyta, kad kraujo donorystės įstaigos ne gydymo tikslams pateikė 28 306 vnt., iš jų VšĮ Nacionalinio kraujo centro duomenimis ne gydymo tikslams UAB „Kraujo donorystės centras“ pateikė 28 284 vnt. šviežiai užšaldytos plazmos. 2008 m. sausio mėn. ataskaitoje „Pateikta ne gydymo tikslams“ nurodyta, kad kraujo donorystės įstaigos ne gydymo tikslams pateikė 6 596 vnt., iš jų VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ duomenimis ne gydymo tikslams UAB „Kraujo donorystės centras“ pateikė 6 594 vnt. šviežiai užšaldytos plazmos, o kitoje 2008 m. sausio mėn. ataskaitoje „Pateikta ne gydymo tikslams“ nurodyta, kad kraujo donorystės įstaigos ne gydymo tikslams pateikė 17 531 vnt. šviežiai užšaldytos plazmos, iš jų VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ duomenimis ne gydymo tikslams UAB „Kraujo donorystės centras“ pateikė 17 531 vnt. šviežiai užšaldytos plazmos. LR sveikatos apsaugos ministras 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-1071 „Dėl šviežiai šaldytos plazmos apmokėjimo“ pavedė VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ sumokėti kraujo donorystės įstaigoms už nepatikrintą NAT testais šviežiai šaldytą plazmą, pagamintą iki 2006 m. gruodžio 31 d., išskyrus plazmą perduotą frakcionuoti ir asmens sveikatos priežiūros įstaigoms gydymo tikslams, neviršijant 2006 metais Nacionalinei Kraujo programai skirtų PSDF biudžeto lėšų. Valstybinė ligonių kasa, vadovaudamasi minėtu įsakymu, 2006 m. gruodžio 20 d. mokėjimo pavedimu Nr. 180 VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ 864 000 Lt kraujo, kraujo komponentų ir preparatų gamybai apmokėti. 2008 m. sausio mėn. ataskaitoje „Pateikta ne gydymo tikslams“ nurodyta, kad iš minėtos sumos VšĮ Nacionalinio kraujo centro duomenimis UAB „Kraujo donorystės centras“ šviežiai šaldytos plazmos, pagamintos iki 2006 m. gruodžio 31 d., pateikė ne gydymo tikslams už 450 367,24 Lt sumą. Vadovaujantis Išlaidų kraujui, jo komponentams ir preparatams, parduodamiems Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai nepriklausančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, apskaičiavimo ir grąžinimo į privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą tvarkos aprašo, patvirtinto Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 55 11.2 punktu UAB „Kraujo donorystės centras“ į PSDF biudžetą turi grąžinti 660 003,24 Lt. Šiam ginčui ištirti VLK direktoriaus 2008 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1K-140 buvo sudaryta komisija, kurios tikslas buvo nustatyti UAB „Kraujo donorystės centras“      2007 m. gruodžio mėn. ir 2008 m. sausio mėn. ataskaitų pagrįstumą. Komisijai UAB „Kraujo donorystės centras“ teigė, kad jie neturi grąžinti lėšų į PSDF biudžetą, nes minėtus kiekius plazmos išvežė frakcionuoti. Tačiau komisija nustatė, kad atsakovas pagal CMR Nr. B376783, CMR Nr. B497698 bei 2008 m. sausio 29 d., 2007 m. lapkričio 16 d., 2008 m. sausio 28 d. krovinio pakrovimo dokumentų įrašų duomenis, į Austriją 2007 m. lapkričio 16 d. ir 2008 m. sausio 28 d. išvežė 52 409 vnt. šviežiai užšaldytos plazmos, neturėdamas Sveikatos apsaugos ministro leidimo, pažeisdamas Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. V-4.1 punktą, t .y neteisėtai. Be to, Sveikatos apsaugos ministras 2008 m. kovo 31 d. raštu Nr. 10-(10.8-22)-7706 išduodamas leidimą išvežti šviežiai užšaldytą plazmą iš Lietuvos Respublikos į Austriją frakcionuoti (perdirbti), nepašalino neteisėto jos išvežimo fakto, nes šiuo atveju veikia bendrasis teisės principas -iš neteisės negali atsirasti teisė. Ieškovo teigimu, SAM nebuvo žinoma, kad atsakovas 2007 m. lapkričio 16 d. ir 2008 m. sausio 28 d. išvežė 52 409 vnt. šviežiai šaldytos plazmos, todėl, išduodama leidimą, ji suteikė atsakovui teisę išvežti 48 409 vnt. šviežiai šaldytos kraujo plazmos ateityje, o ne pripažino, kad jau išvežta plazma yra išvežta teisėtai. Pagal Kraujo paruošimo, perdirbimo, tiekimo bei naudojimo atskaitomybės ir išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo 10 punktą, kartu su 2007 m. gruodžio mėn. ir 2008 m. sausio mėn. patikslintomis ataskaitomis bei Kraujo donorystės įstaigos NAT testais nepatikrintos (apmokėtos) šviežiai šaldytos plazmos tiekimo ASPĮ ir atidavimo frakcionuoti 2008 mėn. tikslinamąja ataskaita atsakovas turėjo pateikti paaiškinimus ir dokumentus, įrodančius, kad kraujo donorystės įstaiga perdirbo plazmą į kraujo preparatus. Šie dokumentai pateikti nebuvo, atsakovas pateikė tik 2008 m. kovo 31 d. SAM išduotą leidimą. Kadangi šaldyta plazma buvo išvežta 2007 m. gruodžio mėn. ir 2008 m. sausio mėn., šiuo leidimu, kaip dokumentu, patvirtinančiu šviežiai šaldytos plazmos išvežimo teisėtumą nebuvo vadovautasi. Atsižvelgiant į tai, atsakovo patikslintos ataskaitos yra nepagrįstos ir jomis negalima vadovautis. Šviežiai šaldyta plazma buvo išvežta ne gydymo tikslams. Ieškovo teigimu, UAB „Kraujo donorystės centras“ ir „Octapharma AG“ sudaryta sutartis bei garantinis raštas patvirtina, kad šaldyta kraujo plazma buvo parduota, nesusitariant dėl jos parvežimo, o tarp atsakovo ir „Octapharma AG“ sudaryta 2007 m. spalio 4 d. sutartis Nr. S-128 atitinka visus esminius pirkimo-pardavimo sutarties požymius: nuosavybės perėjimą ir atlygintinumą. Tai, kad sutartyje nebuvo sutarta dėl frakcionuotos plazmos parvežimo į Lietuvą, ieškovo teigimu, patvirtina ir „Octapharma AG“ 2007 m. spalio 22 d. garantinis raštas, kuris įrodo, kad parvežimo faktas 2007 m. spalio 4 d. sutartyje Nr. S-128 nebuvo aptartas. Įrodymų, patvirtinančių susitarimus dėl plazmos grąžinimo į Lietuvą, atsakovas nepateikė.

Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 10 d sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ 660 003,24 Lt žalos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2009 m. liepos 8 d. iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei priteisė valstybei iš UAB „Kraujo donorystės centras“      10 600 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“, paskirtas Nacionalinės kraujo programos administratoriumi, su atsakovu UAB „Kraujo donorystės centras“ sudarė sutartis dėl Programos vykdymo ir finansavimo tvarkos. VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ Valstybinei ligonių kasai 2008 m. vasario 1 d. ir 2008 m. balandžio 21 d. pateikė Kraujo donorystės įstaigų konservuoto kraujo ir jo komponentų paruošimo ir tiekimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoms suvestines ataskaitas už 2007 m. gruodžio mėn. ir už 2008 m. sausio mėn. ataskaitinius laikotarpius. 2007 m. gruodžio mėn. ataskaitoje nurodyta, kad ne gydymo tikslams UAB „Kraujo donorystės centras“ pateikė 28 284 vnt. šviežiai užšaldytos plazmos, 2008 m. sausio mėn. ataskaitoje - 6 594 vnt. ir kitoje 2008 m. sausio mėn. ataskaitoje - 17 531 vnt. šviežiai užšaldytos plazmos. Valstybinė ligonių kasa, vadovaudamasi LR sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-1071 „Dėl šviežiai šaldytos plazmos apmokėjimo“, 2006 m. gruodžio 20 d. mokėjimo pavedimu Nr. 180 pervedė VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ 864 000 Lt sumą kraujo, kraujo komponentų ir preparatų gamybai apmokėti, iš šios sumos atsakovui UAB „Kraujo donorystės centras“ sumokėta 450 367,24 Lt už šviežiai šaldytą plazmą pateiktą ne gydymo tikslams. Teismas nustatė, kad pagal CMR Nr. B376783, CMR Nr. B497698 bei 2008 m. sausio 29 d., 2007 m. lapkričio 16 d. 2008 m. sausio     28 d. krovinio pakrovimo dokumentų įrašų duomenis 2007 m. lapkričio 16 d. ir 2008 m. sausio     28 d. atsakovas išvežė į Austriją 52 409 vnt. šviežiai užšaldytos plazmos, neturėdamas Sveikatos apsaugos ministro leidimo, pažeisdamas Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. V-4.1 punktą, t.y. neteisėtai. Teismas taip pat nustatė, kad šviežiai šaldytą plazmą atsakovas išvežė ne gydymo tikslams ir ši plazma į Lietuvą nebuvo grąžinta, ką, teismo teigimu, patvirtina UAB „Kraujo donorystės centras“ ir „Octapharma AG“ sudaryta byloje pateikta 2007 m. spalio 4 d. sutartis bei garantinis raštas, kurie įrodo, kad šaldyta kraujo plazma buvo parduota, nesusitariant dėl jos parvežimo, o sutartis atitinka esminius pirkimo-pardavimo sutarties požymius: nuosavybės perėjimą ir atlygintinumą. Pagal 2002 m. gegužės 20 d. Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymu Nr. 55 patvirtintą tvarką, buvo numatyta, kad kraujo donorystės įstaigos, teikdamos kraujo komponentus ir preparatus, įstaigoms, nepriklausančioms Lietuvos Nacionalinei sveikatos sistemai, turi sugrąžinti donorų kompensacijoms panaudotas lėšas.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Kraujo donorystės centras“ prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. V-78 9.2. punktas nustato, jog Sveikatos apsaugos ministerija privalo išduoti leidimą išvežti kraujo plazmą, skirtą perdirbti į kraujo preparatus, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo. Apeliantui 2007 m. spalio 15 d. ir gruodžio 29 d. raštais paprašius išduoti leidimą, Sveikatos apsaugos ministerija nepareikalavo pateikti papildomų dokumentų, tad pripažino, jog apeliantas pateikė visus Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo 8 punkte nurodytus dokumentus, todėl Sveikatos apsaugos ministerija privalėjo per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo išduoti leidimą išvežti frakcionuoti šaldytą kraujo plazmą. Tai, jog prašymai buvo išsiųsti SAM, patvirtina įrašai apelianto siunčiamų dokumentų registre, šią aplinkybę galėtų patvirtinti ir atsakovo direktorius, tačiau teismas, pažeisdamas rungimosi principą, atsisakė jį apklausti. Apeliantui buvo žinoma šaldytos plazmos išvežimo tvarka, todėl jis, norėdamas tinkamai įvykdyti frakcionavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kreipėsi į ieškovą dėl leidimų išdavimo iškart po frakcionavimo sutarties sudarymo. Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojas dėl netinkamo pareigų vykdymo neužregistravo atsakovo prašymų ir jie nebuvo laiku bei tinkamai išnagrinėti, tad tai negali sukelti apeliantui neigiamų pasekmių bei pateisinti ieškovo neveikimą. Išvežtam šaldytos plazmos kiekiui leidimas frakcionuoti buvo išduotas, nors ir pavėluotai, t.y. 2008 m. balandžio 31 d. Taigi, dėl       52 409 vnt. šaldytos išvežtos perdirbti kraujo plazmos yra išduotas leidimas ją frakcionuoti ir tą patvirtino ieškovas savo veiksmais, išduodamas leidimą.

2. Teismas neteisingai aiškino frakcionavimo sutarties nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog šviežiai šaldyta plazma buvo išvežta komerciniais, o ne gydymo tikslais, nenumatant šios grąžinimo. Frakcionavimo sutarties 2 straipsnyje šalys numatė, jog apeliantas apmokės už Octapharma AG preparatus per 30 dienų nuo šių preparatų pristatymo į UAB „Kraujo donorystės centras“. Esminė kraujo produktų, pagamintų iš išvežtos frakcionuoti šviežiai šaldytos kraujo plazmos, apmokėjimo sąlyga - kraujo produktų pristatymas į UAB „Kraujo donorystės centras“. Šviežiai šaldyta plazma buvo išvežta perdirbti į kraujo preparatus, o vėliau kraujo preparatai bus parvežti ir pateikti Lietuvos sveikatos sistemai priklausančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Nurodo, kad dalis preparatų yra parvežta į Lietuvą, ką patvirtina Octapharma AG išrašyta sąskaita, Octapharma AG 2007 m. spalio 22 d. garantinis raštas.

3. Teismas nepagrįstai nevertino ir netyrė apelianto pateiktų ataskaitų ir vadovavosi tik trečiojo asmens pateiktomis ataskaitomis. Ataskaitose nėra numatyta skiltis, kurioje būtų galima įrašyti, jog šviežiai šaldyta plazma perduota gaminti užsienio subjektui. Apeliantas ataskaitose pildydavo langelius „Perduota gaminti“ bei „Likutis ataskaitinio laikotarpio pradžiai“. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovui būtų išduoti leidimai parduoti šviežiai šaldytą kraujo plazmą Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai nepriklausančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms ir jog atsakovas šviežiai šaldytą plazmą tokioms įstaigoms būtų pardavęs.

4. Ieškovas neįrodė visų privalomų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovas privalėjo įrodyti patirtos žalos dydį. Atsakovas šviežiai šaldytą kraujo plazmą perdavė frakcionuoti, minėti komponentai bus grąžinti UAB „Kraujo donorystės centras“ bei pateikti Lietuvos sveikatos sistemai priklausančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Apeliantas dalį kraujo preparatų yra parvežęs į Lietuva ir kraujo produktus pateikęs asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, todėl tariama žala valstybei mažėja. Dėl per mažo biudžeto, skiriamo Nacionalinei kraujo programai įgyvendinti, atsakovas negali parvežti į Lietuvą viso kiekio kraujo produktų, kurie bus gauti perdirbus šviežiai šaldytą kraujo plazmą. Apeliantui parvežus visus produktus ir šiuos pateikus Lietuvos sveikatos sistemai priklausančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, reikėtų pripažinti, jog valstybei žala nebuvo padaryta.

5. Dėl kilusio kyšininkavimo skandalo, nutrūko derybos dėl taikos sutarties. Teismo posėdžio dieną apeliantas sužinojo, jog Sveikatos apsaugos ministerija nepalaiko pozicijos dėl taikos sutarties, todėl geranoriškas šalių susitarimas yra neįmanomas. Tad apeliantas neturėjo realios galimybės pateikti papildomus įrodymus teismui, kurie paneigtų ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymus dėl leidimo pateikti papildomus įrodymus, taip pažeisdamas apelianto teisę į tinkamą procesą, rungimosi principą.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašo atsisakyti priimti naujus įrodymus, apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad apelianto veiksmai pažeidė Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. V-78 „Dėl Kraujo ir kraujo komponentų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš jos sąlygų bei tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos tvarkos 4.1 punktą, tad 52 409 vnt. šviežiai šaldytos plazmos į užsienį išvežta neteisėtai. Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. kovo   31 d. raštu išduotas leidimas išvežti šviežiai šaldytą plazmą iš Lietuvos Respublikos į Austriją frakcionuoti (perdirbti) nepašalina neteisėto jos išvežimo fakto. Leidimo išdavimas suteikia teisę atlikti tam tikrus veiksmus - tai teisę žymintis dokumentas, todėl leidimo išdavimas negali galioti atgal, nes toks interpretavimas pažeistų leidimo išdavimo tikslus, taip pat pažeistų vieną iš teisės principų - iš neteisės negali atsirasti teisė. UAB „Kraujo donorystės centras“ ir „Octapharma AG“ 2007 m. spalio 4 d. sutartis nenumato frakcionuotos plazmos parvežimo į Lietuvą galimybės. Atsakovo pateiktoje sąskaitoje faktūroje nenurodyta, kad ji išrašyta vadovaujantis būtent 2007 m. spalio 4 d. sutartimi, į bylą nėra pateiktas dokumentas, patvirtinantis sąskaitos faktūros apmokėjimo faktą, taip pat perdavimo-priėmimo aktas, kuris patvirtintų preparatų pristatymą į Lietuvą, o vėliau jų pateikimą Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių susitarimus dėl plazmos grąžinimo į Lietuvą, taip pat įrodymų, kad išvežtas kraujo plazmos kiekis buvo parvežtas į Lietuvą. Apelianto veiksmai atitinka visas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra. Apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, neturėdamas Sveikatos apsaugos ministro leidimo, neteisėtai išvežė į užsienį 52409 vnt. šviežiai šaldytos plazmos, dėl ko privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas patyrė 660 003,24 Lt nuostolį. Nurodo, kad yra priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir atsiradusios žalos (nuostolių), nes žala PSDF biudžetui atsirado kaip neteisėtų apelianto veiksmų rezultatas.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas turėtų atsisakyti priimti naujus įrodymus (CPK 314 str.), kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. UAB „Kraujo donorystės centras“ ne gydymo tikslams buvo pateikęs kraujo komponentus, todėl, remiantis Tvarkos 6 punktu, turėjo užpildyti PSDF biudžetui grąžintinų lėšų ataskaitą ir PSDF biudžetui sugrąžinti lėšas. PSDF biudžetui grąžintinų lėšų ataskaita VšĮ Nacionaliniam kraujo centrui nebuvo pateikta, lėšos nesugrąžintos. Atsakovas 2007 m. lapkričio 16 d. ir 2008 m. sausio 28 d. kraujo plazmą išvežė į užsienį neteisėtai, nes neturėjo tam būtino leidimo. Aprašo 13.4 punkte yra nurodoma, kad stulpelyje „Perduota gaminti“ nurodomas konservuoto kraujo, jo komponentų (paruoštų toje pačioje KDĮ ir gautų iš kitų KDĮ) kiekis, kuris per ataskaitinį laikotarpį perduotas gaminti toje pačioje KDĮ.

 

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo  2010 m. vasario 10 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų panaudojimo teisėtumo ir žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėto tokių lėšų panaudojimo, atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatą, privalomojo sveikatos draudimo tarybos teikimu Valstybinė ligonių kasa, suderinusi su Sveikatos apsaugos ministerija, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas gali skirti valstybinėms ir savivaldybių sveikatos programoms finansuoti.

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu buvo patvirtinta „Nacionalinė kraujo programa“. Šios programos 1 ir 2 punktuose buvo nustatytas programos tikslas: užtikrinti Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei gyventojų aprūpinimą krauju, jo komponentais ir preparatais, o programos 5 punkte numatyta, kad programa finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, skirtų sveikatos programoms finansuoti. Programos 4 punktu administruoti jai skirtas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas programai vykdyti buvo pavesta Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) ir teritorinėms ligonių kasoms (toliau – TLK).

Byloje taip pat nustatyta, kad, vykdant minėtą programą, 2007 m. vasario 19 d. ir 2008 m. vasario 27 d. Valstybinė ligonių kasa su viešąja įstaiga Nacionaliniu kraujo centru sudarė sutartis dėl nacionalinės kraujo programos lėšų panaudojimo 2007 ir 2008 metams (t. 1, b.l. 25-26, 30-32), kuriomis buvo susitarta dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto (toliau – PSDF) lėšų panaudojimo ir kuriomis VšĮ Nacionalinis kraujo centras įsipareigojo kraujo donorų kompensacijoms skirtas lėšas Nacionalinės kraujo programos (toliau tekste NKP) lėšas naudoti tik kraujų donorų duotam kraujui ir jo sudedamosioms dalims apmokėti (sutarčių 3.1 p.), o kraujo gamybai ir išduotiems jo komponentams bei preparatams apmokėti skirtas NKP lėšas naudoti tik kraujo gamybai, jo komponentų ir preparatų išlaidoms padengti (sutarčių 3.2 p.), bei lėšas naudoti teisės aktų nustatyta tvarka (3.3 p.). Iš šių sutarčių 3.6 punkto bei „Nacionalinės kraujo programos“ 1, 2 punktų nuostatų taip pat matyti, kad NKP skirtos PSDF lėšos buvo skirtos naudoti tik Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau ASPĮ) bei gyventojų aprūpinimui krauju, jo komponentais ir preparatais. Be to, VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ įsipareigojo teritoriniu principu sudaryti sutartis su šalies donorystės įstaigomis, siekiant aprūpinti Lietuvos ASPĮ reikiamu kokybiškos produkcijos kiekiu ir vykdant aukščiau minėtomis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. 2007 m. kovo 2 d. tokia sutartis buvo sudaryta ir su šios bylos atsakovu UAB ,,Kraujo donorystės centras“, kuria pastarasis įsipareigojo kraujo gamybai ir išduotiems jo komponentams skirtas NKP lėšas naudoti tik teisės aktų nustatyta tvarka kraujo ir kraujo komponentų, skirtų Lietuvos ASPĮ, gamybos išlaidoms apmokėti (t. 1, b.l. 85-86, sutarties p. 7).

Taigi, bet koks PSDF lėšų, skirtų sveikatos programoms, ir konkrečiai nacionalinei kraujo programai, finansuoti panaudojimas kitiems tikslams, negu nustatyta paminėtuose teisės aktuose bei sutartyse, o taip pat ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose PSDF lėšų naudojimą, arba pažeidžiant jais nustatytą tvarką, yra neteisėtas.

 Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis faktiniais bylos duomenimis, nustatė, kad ieškovas Valstybinė ligonių kasa, vadovaudamasis Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-1071, trečiajam asmeniui VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ pervedė            864 000 Lt sumą kraujo, kraujo komponentų ir preparatų gamybai apmokėti (t. 1, b.l. 14), iš kurios atsakovui UAB „Kraujo donorystės centras“ iš PSD biudžeto buvo išmokėta 450 367,24 Lt už šviežiai šaldytą kraujo plazmą, pateiktą ne gydymo tikslams. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra. Pažymėtina, kad minėtu Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-1071 (t. 1, b.l. 12) viešajai įstaigai Nacionaliniam kraujo centrui buvo pavesta sumokėti kraujo įstaigoms už nepatikrintą NAT testais kraujo plazmą, pagamintą iki 2006 m. gruodžio 31 d., išskyrus plazmą, perduotą frakcionuoti ir ASPĮ gydymo tikslams, neviršijant 2006 metais Nacionalinei kraujo programai skirtų PSDF biudžeto lėšų.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2007 m. lapkričio 16 d. ir 2008 m. sausio 28 d. atsakovas UAB „Kraujo donorystės centras“ į Austriją išvežė 52 409 vnt. šviežiai užšaldytos kraujo plazmos. Šios aplinkybės apeliantas taip pat neginčija, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad plazma buvo išvežta neteisėtai.

Kraujo ir kraujo komponentų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš jos tvarkos (toliau tekste Tvarka), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. V-78 ir galiojusios ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, 4 punktu buvo nustatyta, kad kraują ir kraujo komponentus įvežti į Lietuvos Respubliką ir išvežti iš jos galima gavus Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą, o pagal šios tvarkos 9.2. punkto nuostatą, leidimas įvežti į Lietuvos Respubliką arba išvežti iš jos kraujo plazmą, skirtą perdirbti į kraujo preparatus, kraujo plazmą (tik šviežią užšaldytą), skirtą parduoti, išduodamas, jeigu pateikta 6 punkte nurodyta informacija ir dokumentai, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo. Leidimas parduoti kraujo plazmą (tik šviežią užšaldytą) už Lietuvos ribų išduodamas, kai patenkintas Lietuvos Respublikos asmens sveikatos priežiūros įstaigų poreikis.

Taigi, kraujas ir jo komponentai iš Lietuvos Respublikos, nepriklausomai nuo išvežimo tikslo, gali būti išvežami tik gavus Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą, tačiau Tvarkoje nėra imperatyviai nustatyta, kad toks leidimas išduodamas privalomai. Priešingai, iš tvarkos nuostatų seka išvada, kad leidimas išvežti iš Lietuvos Respublikos kraują ir kraujo komponentus gali būti neišduodamas, jeigu nėra pateikta tvarkoje nustatyta informacija ir/ar dokumentai, jeigu nėra patenkintas Lietuvos Respublikos asmens sveikatos priežiūros įstaigų poreikis. Tuo tarpu vien faktas, kad per dešimt dienų nuo atsakovo pateikto prašymo išduoti leidimą atsakovui ne tik nebuvo išduotas leidimas, bet ir nebuvo pateiktas neigiamas sprendimas, atsisakant išduoti leidimą, negali įteisinti išvežimo, o aplinkybė, ar teisėtai leidimas buvo neišduotas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pažymėtina, kad faktiniai bylos duomenys nepatvirtina ir apelianto teiginio, kad jis faktiškai pateikė prašymus Sveikatos apsaugos ministerijai išduoti leidimą išvežti iš Lietuvos Respublikos kraujo komponentus. Byloje esantys atsakovo UAB „Kraujo donorystės centras“ 2007 m. spalio   15 d. raštas Nr. I-267 (t. 1, b.l. 62, 137) ir 2007 gruodžio 29 d. raštas Nr. I-308 nėra pažymėti Sveikatos apsaugos ministerijos spaudu apie jų gavimą ir registravimą ar bent ministerijos darbuotojų atžymomis apie šių raštų gavimą. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2008 m. spalio 3 d. rašte nurodyta, kad šie atsakovo raštai ministerijos dokumentų valdymo sistemoje neregistruoti (t. 1, b.l. 39). Tuo tarpu su atsakovo apeliaciniu skundu pateiktos siunčiamų dokumentų registracijos žurnalo atskirų lapų kopijos (t. 2, b.l. 90-97) yra darytos nuo neoriginalaus dokumento (b.l. 97), nekokybiškos, o šiose kopijose esantys įrašai kelia abejonių dėl jų įrašymo laiko, taigi ir atitikimo tikrovei: 2007 m. spalio 15 d. įrašas apie dokumento siuntimą SAM (Sveikatos apsaugos ministerijai) įrašytas tuo pačiu registracijos numeriu, kaip ir prieš jį įrašytas kitas įrašas, tarp jo ir greta esančių įrašų, priešingai negu tarp visų kitų žurnalo įrašų, nėra vienos eilutės tarpo (t. 2, b.l. 92), o 2007 m. gruodžio 29 d. įrašų lapo kopija itin nekokybiška (t. 2, b.l. 97). Taigi šie ieškovo pateikti dokumentai nėra tinkami įrodymai ir negali patvirtinti jo teiginio apie tai, kad minėti prašymai dėl leidimo išvežti kraujo komponentus Sveikatos apsaugos ministerijai buvo pateikti. Nesant jokių kitų objektyvių įrodymų apie šių prašymų pateikimą, apelianto teiginys, kad prašymai buvo pateikti, bet laiku neišnagrinėti dėl darbuotojų aplaidumo, atmetamas kaip nepagrįstas faktiniais duomenimis.

Negalima sutikti ir su tuo apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas apklausti atsakovo įmonės vadovą (direktorių), galintį patvirtinti minėtų prašymų išsiuntimo aplinkybę, pažeidė rungimosi principą. Įmonės vadovas, kaip įmonės valdymo organas (administracijos vadovas), veikiantis pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, turi teisę įmonės vardu bylą teisme vesti tiek pats, tiek per atstovą (CPK 55 str. 1 d., 2 d.). Taigi jis turi teisę dalyvauti teismo posėdyje ir duoti paaiškinimus byloje aktualiais klausimais. Tokią teisę atsakovo administracijos vadovas turi tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Pačiam administracijos vadovui nepasinaudojus šia teise, nėra pagrindo teigti, kad teismas pažeidė rungimosi principą.

Apeliantas taip pat teigia, kad išvežtam šaldytos plazmos kiekiui leidimas frakcionuoti buvo išduotas, nors ir pavėluotai, t.y. 2008 m. balandžio 31 d., todėl, pasak jo, dėl 52 409 vienetų išvežtos perdirbti šaldytos kraujo plazmos yra išduotas leidimas ją frakcionuoti.

Kaip jau minėta, kraujas ir jo komponentai iš Lietuvos Respublikos, nepriklausomai nuo išvežimo tikslo, gali būti išvežami tik gavus Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą. Kadangi kraujo komponentus atsakovas išvežė, negavęs leidimo, t.y. neteisėtai, tai vėlesnis leidimas išvežti kraują ar jo komponentus tokio išvežimo neteisėtumo panaikinti negali: pagal šioje nutartyje jau aptartą Kraujo ir kraujo komponentų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš jos tvarkos 4 punkto nustatą, leidimas išduodamas ne buvusiam praeityje, t.y. jau įvykdytam, išvežimui, o suteikia teisę išvežti kraują ar jo komponentus ateityje. Taigi byloje esantis Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2008 m. kovo 31 d. leidimas išvežti šviežiai šaldytą plazmą iš Lietuvos Respublikos į Austriją perdirbti į kraujo preparatus Nr. 10-(10.3-22)-7706 (t. 1, b.l. 64) suteikė teisę atsakovui UAB „Kraujo donorystės centras“ išvežti šiame leidime nurodytą kiekį šviežiai šaldytos plazmos po šio leidimo išdavimo ir šio leidimo išdavimo faktas negali įteisinti iki tol vykdyto plazmos išvežimo.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas UAB „Kraujo donorystės centras“ šviežiai šaldytą kraujo plazmą iš Lietuvos Respublikos 2007 m. lapkričio 16 d. ir 2008 m. sausio 28 d. išvežė neteisėtai, yra pagrįsta faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teisės normomis.

Apeliantas UAB „Kraujo donorystės centras“ taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad plazma buvo išvežta ne gydymo tikslais, o komerciniais tikslais (parduota, nesusitariant dėl jos parvežimo) ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino frakcionavimo sutarties nuostatas.

Iš byloje pateiktos atsakovo UAB ,,Kraujo donorystės centras“ ir Austrijos bendrovės „Octapharma AG“ 2007 m. spalio 4 d. sutarties, kurios pagrindu atsakovas teigia tiekęs kraujo plazmą frakcionuoti, kopijos matyti, kad sutarties 2 punktu šalys sutarė, jog nuo plazmos paėmimo iš Kraujo donorystės centro arba kiekvieną kartą pagal susitarimą nuosavybės teisė į plazmą pereina Octapharmai (t. 2, b.l. 21). Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šia sutartimi šalys nesusitarė dėl frakcionuojant gautų preparatų grąžinimo į Lietuvą. Tai, kad tokio susitarimo nebuvo, bent jau iki 2007 m. spalio 22 d., patvirtina ir pateiktas garantinis raštas (t. 2, b.l. 9-10), kuriuo tik buvo numatyta galimybė iš kraujo plazmos pagamintus produktus pristatyti į Lietuvą. Tačiau apie tai, kad tokia galimybė buvo realizuota ar dėl to susitarta, byloje duomenų nėra.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių ieškovo teiginį, jog dalis preparatų jau yra parvežta į Lietuvą. Šio teiginio niekaip nepatvirtina ir atsakovo pateikta Octapharma PVM sąskaita-faktūra Nr. 1008002958 (t. 2, b.l. 99): joje nurodytas preparatų gavėjas uždaroji akcinė bendrovė „Entafarma“, o ne atsakovas, ir nėra jokių duomenų, kaip šis preparatų gavėjas susijęs su atsakovo nurodytos frakcionavimo sutarties vykdymu, tuo labiau nėra ir duomenų, kad preparatų perdavimas šiam gavėjui yra kaip nors susijęs su Nacionalinės kraujo programos įgyvendinimu, t.y. Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei gyventojų aprūpinimu krauju, jo komponentais ir preparatais. Be to, sąskaita faktūra yra tik dokumentas, pateikiamas apmokėjimui už paslaugas, bet juo negalima nustatyti produkcijos įvežimo į Lietuvą fakto.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad atsakovo UAB „Kraujo donorystės centras“ 2007 m. spalio 15 d. rašte Nr. I-267 (t. 1, b.l. 62, 137) ir 2007 gruodžio 29 d. rašte Nr. I-308 (t. 1, b.l. 63, 138) dėl leidimo išvežti kraujo komponentus nurodyta, jog plazma išvežama frakcionuoti į Octapharma Pharmazeutika Produktionsgesellschaft GmbH, Viena (Austrija). Tuo tarpu 2007 m. spalio 4 d. plazmos frakcionavimo sutartis buvo sudaryta su Octapharma AG, Lachenas (Šveicarija) ir PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1008002958 pateikė Octapharma AG, Lachenas (Šveicarija). Taigi, atsakovo pateikti duomenys, kuriais jis grindžia savo teiginius apie kraujo plazmos išvežimą kraujo produktų gamybai su tikslu pateikti Lietuvos sveikatos sistemai priklausančioms ASPĮ, yra prieštaringi, šių apelianto teiginių nepatvirtina.

Apeliantas savo skunde pripažįsta, kad jam nebuvo išduotas leidimas parduoti šviežiai šaldytą kraujo plazmą Lietuvos sveikatos sistemai nepriklausančioms ASPĮ. Todėl nenustačius, kad atsakovas, neteisėtai išvežęs kraujo plazmą iš Lietuvos, jos perdirbimo metu gautą produkciją (kraujo komponentus ir/ar preparatus) vis tik pateikė Lietuvos sveikatos sistemai priklausančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, daroma išvada, kad Nacionalinei kraujo programai skirtas privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Kraujo donorystės centras“ panaudojo neteisėtai ir dėl to šiam biudžetui buvo padaryta žala. Taigi, atsakovo veiksmai atitinka visas civilinės atsakomybės sąlygas ir yra pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246-6.249 str.).

Nors apeliantas ir teigia, kad ieškovas neįrodė patirtos žalos dydžio, tačiau teigdamas, kad plazma buvo išvežta frakcionuoti ir bus panaudota Lietuvos sveikatos sistemai priklausančioms ASPĮ, jis iš esmės neneigia, kad gavo PSDF lėšas ir neginčija grąžintinų lėšų, taigi ir žalos dydžio paskaičiavimo, o atsakovo apeliacinio skundo teiginys, kad parvežus visus produktus ir šiuos pateikus Lietuvos sveikatos sistemai priklausančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, reikėtų pripažinti, jog valstybei žala nebuvo padaryta, reiškia, kad žalos PSDF biudžetui faktą jis iš esmės pripažįsta.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad prijungus su apeliaciniu skundu atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus ir juos iš esmės išnagrinėjus bei padarius išvadą, kad jie nepatvirtina ieškovo atsikirtimuose į ieškinį, o taip pat ir apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių, faktas, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymus dėl leidimo pateikti papildomus įrodymus, nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto sprendimo. Tuo tarpu aplinkybės, kad nutrūko derybos dėl taikos sutarties šioje byloje sudarymo, neatleidžia atsakovo nuo įrodinėjimo pareigos, nustatytos CPK 178 straipsnyje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino šios bylos aplinkybes ir padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui bei atsakovo UAB ,,Kraujo donorystės centras“ atsakomybės už šią žalą, todėl bylą iš esmės išsprendė teisingai ir todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

Teisėjai                                                                                                                     Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                  Nijolė Piškinaitė

Donatas Šernas