Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-02-28][nuasmeninta nutartis byloje][A-2445-624-2017].docx
Bylos nr.: A-2445-624/2017
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus apskrities Vyriausiojo Policijos komisariato Migracijos valdyba 191688326 atsakovas
Valstybinė lietuvių kalbos komisija 188780533 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Užsieniečių teisinė padėtis
Kiti ginčai viešojo administravimo srityje
Kiti ginčai viešojo administravimo srityje
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.1. Bylos dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje
1.25. Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje

Administracinė byla Nr. A-2445-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05153-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. G.-M. ir J. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei lietuvių kalbos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjai R. G.-M. ir J. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydami: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir atsakovas, Migracijos valdyba) 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 10-S-250646; 2) įpareigoti atsakovą išduoti Lietuvos Respublikos pasą pareiškėjų dukrai A. G.-M., išlaikant originalią asmenvardžio rašybą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nesutiko su atsakovo atsisakymu išduoti jų dukrai naują Lietuvos Respublikos piliečio pasą su originalios rašybos rašmenimis. Paaiškino, kad pareiškėjų dukra gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. 2005 m. spalio 26 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyrius išdavė gimimo liudijimą išlaikant originalią asmenvardžio rašybą – A. G.-M.. 2010 m. birželio 15 d. atsakovas išdavė jų dukrai Lietuvos Respublikos pasą, taip pat su originalia asmenvardžio rašyba. 2015 m. balandžio 28 d. Prancūzijos ambasada Lietuvoje taip pat išdavė Prancūzijos pasą išlaikant originalią rašybą. Dešimt metų gyvendama Lietuvoje visose institucijose, įstaigose (mokykloje, registruose, sveikatos įstaigose ir t. t.) dukra identifikuojama kaip A. G.-M.. Paso galiojimui pasibaigus, pareiškėjai kreipėsi į atsakovą dėl naujo paso išdavimo, tačiau gavo neigiamą atsakymą dėl įrašo, išlaikant originalią asmenvardžio rašybą. Pareiškėjai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime pateiktu išaiškinimu, jog lotyniško pagrindo rašmenų dokumentuose naudojimas nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos ir kalbos savitumo. Be to, pati Valstybinė lietuvių kalbos komisija pripažįsta, kad pavardės rašyba yra išimtinai teisinis klausimas, nesusijęs su viešąja tvarka. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-12434-294/2015 pažymėjo, kad asmens privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumas yra prioritetas prieš valstybės pageidavimą saugoti kultūrinį identitetą, ir konstatavo, jog yra pagrindas naikinti sprendimą, kuriuo atsisakyta asmens pavardėje naudoti raidę „w“. Lietuvoje yra registruotų asmenų, kurių varde ar pavardėje naudojamas rašmuo „w“, todėl, atsisakant tai padaryti pareiškėjų dukros atveju, tai gali būti vertinama kaip diskriminacija. Pareiškėjai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) byla Johansson prieš Suomiją, kurioje konstatuota, kad jeigu gyventojų registre jau įregistruoti vardai su atitinkamais rašmenimis ir nenustatyta jokio neigiamo poveikio kultūrinio ir kalbinio tapatumo išsaugojimui, tai nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti tokį vardą. Minėtoje byloje teismas nustatė, jog teismai turi pareigą vertinti viešojo ir privataus interesų pusiausvyrą. Pareiškėjų teigimu, pakeičiant jų dukros vardą, pažeidžiamas asmens ir šeimos gyvenimo privatumas bei orumas, tokie ribojimai neproporcingi valstybės siekiamiems tikslams. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra garsaus poeto A. M. proproanūkis, pavardė yra itin svarbi visai giminei, todėl priverstinis pareiškėjų dukros asmenvardžio pakeitimas ne tik atitolintų pareiškėjų dukrą nuo didžios giminės gretų, apsunkintų savęs suvokimą, tačiau ir sukeltų administracinių nepatogumų, nes tektų keisti ir kitus jai išduotus dokumentus, pvz., gimimo liudijimą ir pan. 

Atsakovas Migracijos valdyba atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–16).

Atsakovo teigimu, Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas, Asmens tapatybės kortelės ir paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiais ir naikinimo tvarkos aprašas bei kiti teisės aktai numato, kad Lietuvos Respublikos piliečio duomenys rašomi lietuvių kalbos rašmenimis. Kadangi lietuvių kalbos raidyne nėra raidžių x ir w, pareiškėjų dukrai negali būti išduodamas Lietuvos Respublikos piliečio pasas su šiais rašmenimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė lietuvių kalbos komisija atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20).

Paaiškino, kad pareiškėjų reikalavimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams. Duomenys pase įrašomi lietuviškais rašmenimis, ne lietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Lietuvių kalbos raidyne nėra raidžių x ir w, todėl jos keičiamos į ks bei v.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjų R. G.-M. ir J. B. skundą tenkino, panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 10-S-250646 ir įpareigojo atsakovą išduoti Lietuvos Respublikos pasą pareiškėjų dukrai A. G.-M., išlaikant originalią asmenvardžio rašybą. Priteisė pareiškėjams iš Migracijos valdybos 28 Eur bylinėjimosi išlaidų (b. l. 54–58).

Teismas nustatė, kad pareiškėjų dukra A. G.-M. gimė Lietuvoje (duomenys neskelbtini) ir jai išduotas gimimo liudijimas; 2010 m. birželio 15 d. A. G.-M. vardu išduotas Lietuvos Respublikos pasas, galiojęs dvejus metus, 2015 m. balandžio 28 d. šiuo vardu išduotas ir Prancūzijos Respublikos pasas. 2015 m. spalio 2 d. pareiškėjai kreipėsi į Migracijos valdybą, prašydami išduoti jų dukrai naują Lietuvos Respublikos pasą, jame išlaikant originalią asmenvardžio rašybą. 2015 m. spalio 7 d. Migracijos valdyba raštu Nr. 10-S-250646 nurodė, kad prašymas netenkinamas, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 5 dalimi, duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi lietuviškais rašmenimis.

Teismas vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 5 dalimi, Pavyzdinių apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos skyriaus (valdybos) nuostatų, patvirtintų 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-1172, 13.9 punktu, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (toliau – Nutarimas) 1, 2 ir 3 punktais.

Ginčijamas Migracijos valdybos sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad lietuvių kalboje nėra raidžių w ir x, todėl Lietuvos Respublikos piliečio pasas A. G.-M. vardu negali būti išduotas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ konstatavo, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi. Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu „Dėl Konstitucinio teismo nutarimo nuostatų, susijusių su asmens vardo ir pavardės rašymu Lietuvos Respublikos piliečio pase, išaiškinimo“ paaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Taigi, visiškai akivaizdu, jog egzistuojanti konstitucinė doktrina aiškiai įtvirtina lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą, kuris reiškia, kad visų Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose, patvirtinančiuose jų pilietybę, turi būti rašomi valstybine kalba, t. y. lietuviškai, pagal lietuvių kalbos rašymo ir gramatikos taisykles, raidėmis, kurios yra lietuvių kalbos raidyne. Kita vertus, Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti įstatymu nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės nei nustatytosios Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punkte, kai jas keisti siūlo valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu. Tokiu atveju įgaliota institucija turi teikti oficialią išvadą, ar konstitucinio reikalavimo „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ formuluotė „valstybine kalba“, taip pat formuluotė „lietuviškais rašmenimis“ gali būti suprantamos taip, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo.

Remiantis šiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, daryta išvada, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens tapatybės kortelėse bei pasuose rašomi valstybine lietuvių kalba, tačiau egzistuoja teisinės prielaidos sukurti teisinį reglamentavimą, pagal kurį asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose, nei tas, kuriame asmens vardo ir pavardės įrašas yra oficialus, skirtas asmens tapatybei nustatyti, būtų įrašytas originalios rašybos forma, ne lietuviškais rašmenimis. Be to, įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės, esant oficialiai įgaliotos valstybės institucijos išvadai.

EŽTT 2004 m. byloje Juta prieš Latviją nurodė, kad Latvijos valdžios institucijos, įrašydamos pareiškėjos pavardę pase, transkribavo „tz“ kaip „c“, ir pavardei parinko kaitybos galūnę; vizualus adaptuotos ir originalios rašytinės formos yra pakankamai didelis, todėl eiliniam asmeniui gali kilti klausimas, ar šios pavardės sutampa, ir sutiko su pareiškėjos argumentu, kad tokiu atveju jai gali kilti keblumų ir nepatogumų socialiniame ir profesiniame gyvenime. EŽTT 2007 m. byloje Johansson prieš Suomiją atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu gyventojų registre jau įregistruoti tokie vardai ir nenustatyta jokio neigiamo poveikio kultūrinio ir kalbinio tapatumo išsaugojimui, tai nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti tokį vardą. 2010 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komitetas byloje Raihman prieš Latviją pripažino, kad priverstinis vardo ir pavardės keitimas yra neteisėtas kišimasis į privatų asmens gyvenimą ir pažeidžia žmogaus teises.

Šios bylos aplinkybių kontekste taip pat aktuali Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1579-577/2013, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl įrašų gimimo bei santuokos liudijimuose rašybos lotyniškomis raidėmis. Teismas konstatavo, kad „asmens privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumas turi būti prioritetas prieš valstybės pageidavimą saugoti kultūrinį identitetą neatsižvelgiant į naujai susiklosčiusias sąlygas Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, į laisvą piliečių judėjimą, į tai, kad ES valstybių narių sienos nebėra valstybes skiriančios ribos, ribojant asmens įstatyminę teisę pasirinkti savo pavardę (neprieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei)“. Teismas tenkino pareiškėjų ieškinį, motyvuodamas tuo, kad Lietuvoje yra registruoti asmenys, kurių varde ar pavardėje naudojamas lotyniškas rašmuo „w“, todėl, pareiškėjos atveju atsisakius tai padaryti, pagal EŽTT jurisprudenciją tai gali būti pripažintina kaip diskriminacija.

Nagrinėjamu atveju taip pat atsisakoma pareiškėjų dukters pavardėje naudoti lotynišką raidę „w“, be kita ko, nustatyta, kad Gyventojų registro tarnyboje prie Vidaus reikalų ministerijos yra užregistruota asmenų, kurių varduose ar pavardėse naudojamos raidės „w“ bei „x“. Pareiškėjų dukrai 2005 m. išduotas gimimo liudijimas su originalios rašybos vardu ir pavarde, taip pat ir Lietuvos Respublikos piliečio pasas, galioję dvejus metus, o šiuo metu turi galiojantį Prancūzijos piliečio pasą. Teismo vertinimu, skirtingų asmenvardžių nurodymas asmens dokumentuose neabejotinai sukelia ir gali sukelti nepatogumų socialiniame ir profesiniame gyvenime. Reikalavimas vardą ir pavardę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti kitaip, nei nurodyta gimimo liudijime, iš esmės yra tolygu priverstiniam vardo ir pavardės keitimui. Konstitucinio Teismo doktrinoje nuosekliai akcentuojama, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Vertintina, kad nurodytos aplinkybės išduodant oficialius dokumentus su atitinkamos rašybos asmenvardžiu sukūrė pareiškėjams ir jų dukrai teisėtus lūkesčius ir ateityje išlaikyti tokią rašybą, nekeičiant vardo ir pavardės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis EŽTT ir JTO Žmogaus teisių komiteto pateiktais išaiškinimais, daryta išvada, kad nustatytas ribojimas pareiškėjų dukters atžvilgiu atsisakant Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašyti asmenvardį su lotyniškomis raidėmis „x“ ir „w“, yra neproporcingai pažeidžiantis pareiškėjų ir jų šeimos teises ir teisėtus lūkesčius. Be to, nustačius, kad kitų Lietuvoje registruotų asmenų asmenvardžiuose naudojami tokie patys lotyniški rašmenys, tai pagal EŽTT jurisprudenciją sudaro prielaidas diskriminacijai. Dėl nurodytų motyvų ginčijamas Migracijos valdybos sprendimas naikintinas, o atsakovas įpareigotinas išduoti Lietuvos Respublikos pasą pareiškėjų dukrai A. G.-M., išlaikant originalią asmenvardžio rašybą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 p.). Skundą patenkinus, pareiškėjams iš atsakovo priteistas sumokėtas žyminis mokestis.

 

III.

 

Atsakovas Migracijos valdyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą ir pareiškėjų R. G.-M. ir J. B. skundą atmesti (b. l. 61–68).

Apeliaciniame skunde remiasi Įstatymo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 1-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 1 punktu. 2016 m. liepos 19 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba raštu Nr. 10-S-l 54720 (1.39-10-27) kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją su prašymu pateikti išvadą, ar gali būti nustatytos ir kitokios pavardės rašymo pilietės E. P. (analogiška administracinė byla Nr. I-4199-789/2016 nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme) asmens tapatybės kortelėje ar pase taisyklės nei nustatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, į kurį Valstybinė lietuvių kalbos komisija atsakė 2016 m. liepos 21 d. raštu Nr. S1-336(1.7).

Atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 397, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2006, Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 392/2013, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu Runevič-Vardyn byloje (bylos Nr. C-391/09), EŽTT praktika.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos gyventojų registre įrašyti duomenys gali būti klaidingi. Skundžiame teismo sprendime nurodyta, kad A. G.-M. turi Prancūzijos Respublikos piliečio pasą, išduotą 2015 m. balandžio 28 d. Prancūzijos ambasadoje Lietuvoje. Atsakovas pažymi, kad vaiko tėvai iki šiol nepranešė Migracijos valdybai apie A. G.-M. įgytą kitos valstybės pilietybę ir nėra konstatuotas A. G.-M. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktas. Tuo yra pažeidžiami Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 26 straipsnis ir 45 straipsnio 10 dalis.

Teisinio reguliavimo ir teisės normų, kurie leistų įrašyti Lietuvos Respublikos pilietės A. G.-M. pase nelietuviškais rašmenimis vardą ir pavardę, šiai dienai Lietuvoje nėra. Galiojantys teisės aktai Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 1-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ ir Įstatymas, kurie reglamentuoja asmens tapatybės kortelėje ir pase vardą ir pavardę įrašyti lietuviškais rašmenimis, nepakeisti ir nėra paskelbti negaliojančiais.

Pareiškėjai R. G.-M. ir J. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą (b. l. 85–88).

Nurodo, kad apeliacinį skundą pasirašė l. e. viršininko pareigas J. T.. Prie apeliacinio skundo nėra pridedamas joks įgaliojimas, patvirtinantis, kad šis asmuo gali pasirašyti ir pateikti apeliacinį skundą Migracijos valdybos vardu, nėra pridedami asmens, pasirašiusio apeliacinį skundą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą patvirtinantys dokumentai. Migracijos valdybos pateiktame apeliaciniame skunde (kurį Migracijos valdyba klaidingai įvardijo kaip apeliacinį prašymą) nėra nurodomas visiškai joks juridinis pagrindas, t. y. nenurodoma, dėl kokių argumentų ar motyvų skundžiamas teismo sprendimas galėtų būti nepagrįstas ar neteisėtas. Apeliaciniame skunde nenurodamas nei vienas teisės aktas, kuriam galėtų prieštarauti skundžiamas sprendimas.

Nurodo, kad pareiškėjų dukros pavardė įrašyta tiek gimimo liudijime, tiek anksčiau galiojusiame Lietuvos Respublikos pase. Nėra jokio teisės akto, kurio pagrindu Migracijos valdyba turėtų teisę priversti pakeisti jau įregistruotą pavardę.

Pažymi, kad dėl vardo ir pavardės įrašo su „x“ ir w neprieštarauja ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri analogišką nuomonę išreiškia prie apeliacinio skundo pridėtame rašte, t. y. kad gali būti išimtys vaikams, kurių vienas iš tėvų yra užsienio pilietis.

Pažymi, kad priverstinis jau įregistruotos ir naudojamos pavardės pakeitimas, pažeistų tiek pareiškėjų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, tiek asmenų judėjimo laisvę. Migracijos valdybos apeliacinio skundo tenkinimas sukurtų absurdišką situaciją – Lietuvos Respublikos pilietis negautų paso, todėl gyventų pažeisdamas teisės aktus, taip pat negalėtų išvykti iš Lietuvos. Migracijos valdybos apeliacinio skundo tenkinimas taip pat nepanaikintų teisėto vardo ir pavardės įrašo iš Gyventojų registro, t. y. pareiškėjų vaikas negalėtų savęs tinkamai niekur identifikuoti – turėdamas dokumentus, neatitinkančius asmens tapatybės duomenų, esančių Gyventojų registre.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė lietuvių kalbos komisija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 89–90) nurodo, kad pareiškėjų prašymo tenkinimas prieštarautų galiojantiems teisės aktams. Remiasi Įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 1-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 1 ir 2 punktais, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 15 straipsniu.

Pažymi, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija Seimui pateiktose išvadose dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektų Nr. XIIP-1653, NR. XIIP-1675, Nr. XIIP-1653(2), Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3796 pareiškė nuomonę, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau, atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius, galimos kai kurios išimtys. Viena jų su užsieniečiais santuoką sudarančių ir jų pavardes paimančių Lietuvos Respublikos piliečių, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti įrašomos lotyniškais rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2015 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 10-S-250646 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu sprendimu Migracijos valdyba atsisakė išduoti (pakeisti) pareiškėjų dukrai Lietuvos Respublikos pasą, kuriame asmenvardžiai būtų įrašyti originalia jų rašyba („A. G.-M.“).

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjų dukra A. G.-M. gimė Lietuvoje (duomenys neskelbtini), išduotame gimimo liudijime jos vardas ir pavardė įrašyti nelietuviškais rašmenimis (A. G.-M.), tautybė nėra nurodyta (b. l. 8). Tokiais rašmenimis asmenvardžiai buvo įrašyti ir 2010 m. birželio 15 d. išduotame Lietuvos Respublikos pase, galiojusiame iki 2012 m. birželio 15 d. (b. l. 10) bei 2015 m. balandžio 28 d. išduotame Prancūzijos Respublikos pase, galiojančiame iki 2020 m. balandžio 27 d. (b. l. 9). Pareiškėjai su 2015 m. rugsėjo 30 d. prašymu (Migracijos valdyboje gautas 2015 m. spalio 2 d.) kreipėsi į Migracijos valdybą, prašydami išduoti jų dukrai naują Lietuvos Respublikos pasą, jame išlaikant originalią asmenvardžio rašybą – „A. G.-M. (b. l. 17). Dėl šio pareiškėjų prašymo atsakovas priėmė byloje ginčijamą sprendimą, kuriame nurodė, kad prašymas išnagrinėtas ir negali būti patenkintas, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi lietuviškais rašmenimis (b. l. 18).

Pareiškėjams apskundus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 10-S-250646, pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2016 m. spalio 10 d. sprendime konstatavo, kad nustatytas ribojimas pareiškėjų dukters atžvilgiu, atsisakant Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašyti asmenvardį su lotyniškomis raidėmis „x“ ir „w“, yra neproporcingai pažeidžiantis pareiškėjų ir jų šeimos teises bei teisėtus lūkesčius, be to, aplinkybė, kad kitų Lietuvoje registruotų asmenų asmenvardžiuose naudojami tokie patys lotyniški rašmenys, pagal EŽTT jurisprudenciją sudaro prielaidas diskriminacijai. Teismas pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino Migracijos valdybos 2015 m. spalio 7 d. sprendimą bei įpareigojo atsakovą išduoti Lietuvos Respublikos pasą pareiškėjų dukrai A. G.-M., išlaikant originalią asmenvardžio rašybą. Atsakovas Migracijos valdyba, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Asmens tapatybės kortelės ir paso paskirtį, šių asmens dokumentų išdavimo, keitimo ir galiojimo sąlygas, juose įrašomus duomenis reglamentuoja Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas, kurio 5 straipsnis, be kita ko, nustato: asmens tapatybės kortelėje ir pase pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazės duomenis įrašomi šie duomenys apie pilietį: 1) vardas (vardai); 2) pavardė; 3) lytis; 4) gimimo data; 5) asmens kodas; 6) pilietybė (Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 str. 1 d.); pase taip pat įrašoma piliečio gimimo vieta (nurodomas valstybės pavadinimas) (Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 str. 2 d.);  be 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų duomenų, asmens tapatybės kortelėje ir pase taip pat įrašoma: 1) išdavimo data; 2) išdavusios įstaigos pavadinimas; 3) galiojimo data; 4) numeris (Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 str. 4 d.); duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi lietuviškais rašmenimis, piliečio vardas (vardai) ir pavardė – Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka (Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 str. 5 d.).

Taigi, Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas expressis verbis (tiesiogiai) nustato, kad:  duomenys apie pilietį asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazės duomenis lietuviškais rašmenimis; aiškiai išskirta dalis šių duomenų, t. y. piliečio vardas (vardai) ir pavardė, įrašomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Šio įstatymo 15 straipsnio, reglamentuojančio asmenvardžių rašymą, 1 ir 2 dalys nustato, kad Lietuvos Respublikoje vartojamos įstatymų nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių lytys. Asmenvardžiai keičiami bei koreguojami įstatymų nustatyta tvarka.

Teisės aktas, ginčijamo sprendimo priėmimo ir šiuo metu, reglamentuojantis vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“: įstatymas, reglamentuojantis vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nėra priimtas; Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ patvirtintų Rašybos ir skyrybos nuostatų  3.2 punkte (2013 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. N-11(147) redakcija) nurodoma, kad asmenvardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose nustato kiti teisės aktai.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nustatyta tokia vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarka: 1. Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. 2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes). 3. Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą. 4. Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašyti asmens vardai ir pavardės keičiami teisės aktų nustatyta tvarka.

Sprendžiamo klausimo kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje, pradėtoje pagal pareiškėjo – Vilniaus  apygardos teismo, kasacine tvarka nagrinėjusio civilinę bylą, kurioje ieškovas prašė įpareigoti policijos komisariatą išduodamame jam naujame Lietuvos Respublikos piliečio pase vardą ir pavardę rašyti jo gimtąja kalba, tyręs vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase reglamentuojančio Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams, 1999 m. spalio 21 d. nutarimu konstatavo, kad jis neprieštarauja Konstitucijai.  Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo: „< ...> Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra valstybinė kalba. <...> Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba. <...> Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas. <...> Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas. <...>.“.

              Išnagrinėjęs Seimo prašymą išaiškinti minėto 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostatą „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostatą „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“ tuo aspektu, ar, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai, Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 6 d. sprendime išaiškino, kad „<...> Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo (Žin., 1999, Nr. 2660-2662) motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostata „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostata „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“ reiškia ir tai, kad, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. <...>.“. Šiame sprendime, be kita ko, konstatuota, kad „ <...> Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jo nutarimas yra vientisas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostata „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostata „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“ yra susijusios ir aiškintinos kartu. Minėtos doktrininės nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, suponuoja, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti įrašyti valstybine kalba ir kad tik asmens vardo ir pavardės įrašas valstybine kalba yra oficialus to asmens tapatybės patvirtinimas, sukeliantis atitinkamus teisinius padarinius, susijusius su to asmens vardo ir pavardės vartojimu viešajame Lietuvos gyvenime. <...> Visuotinai žinoma, kad pase, be skyriaus, kuriame įrašomi asmens tapatybę identifikuojantys duomenys (pirmiausia asmens vardas ir pavardė), esama skyrių, skirtų papildomiems duomenims apie asmenį įrašyti, reikalingoms žymoms (kuriose, beje, dažnai vartojama ne tik valstybinė (oficialioji) kalba) dėti. Tai būdinga ir Lietuvos Respublikos piliečio pasui. Pažymėtina, kad jei Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje asmens vardas ir pavardė būtų rašomi nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, šiame piliečio pase išliktų ir oficialus asmens tapatybės patvirtinimas valstybine kalba. Kartu pažymėtina, kad asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Minėtais atvejais nebūtų pagrindo teigti, kad piliečio paso kitų įrašų skyriuje įrašius asmens vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, būtų paneigti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir kad viešajame valstybės gyvenime turi būti vartojama valstybinė kalba. Taigi įstatymų leidėjas, nustatęs, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis, turi diskreciją nustatyti ir tai, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Tokiu atveju įstatymų leidėjas turėtų nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skyriuje nevalstybine kalba pagrindus, inter alia tai, kokiais objektyviais kriterijais vadovaujantis asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje gali būti rašomi ne lietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma. Įstatymų leidėjas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje nevalstybine kalba pagrindus, turėtų paisyti ir to, kad, kaip minėta, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, kaip ir absoliučios daugumos Europos šalių valstybinių (oficialiųjų) kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys. <...>.“.

              Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja: pagal galiojantį teisinį reglamentavimą piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase negali būti rašomi tik kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis; įstatymų leidėjas, nustatęs, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis, turi diskreciją nustatyti ir tai, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja.

              Taigi, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas išduoti Lietuvos Respublikos pasą pareiškėjų dukrai A. G.-M., išlaikant originalią asmenvardžio rašybą, priimta netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas.

              Kita vertus, kaip matyti iš oficialios konstitucinės doktrinos, Konstitucijai neprieštarautų teisinis reglamentavimas, kuriuo būtų nustatyta ir tai, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja.

Nors tokio teisinio reglamentavimo nėra, tai savaime negali būti pagrindas atsisakyti paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja: Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo, kuriam apsaugoti skirtas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis, elementų. Nors Chartijos 7 straipsnyje nėra aiškios nuorodos į asmens vardą ir pavardę, jie yra ne ką mažiau susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Sayn-Wittgenstein, C-208/09, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09).

Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas yra atskleidęs, kad užsienietiškų vardų ir pavardžių rašyba kai kuriais atvejais gali turėti įtakos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo įgyvendinimui. Atsisakymas pakeisti valstybės narės piliečio vardus ir pavardę ir pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas šiame straipsnyje pripažintų laisvių apribojimu, jei tokiam asmeniui gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, Nr. C-438/14). Tokia situacija, kai šeimos narių pavardės skirtingos, gali sukelti rimtų nepatogumų suinteresuotiesiems asmenims tiek profesiniame, tiek privačiame gyvenime, visų pirma sunkumų vienoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, pasinaudoti aktų arba dokumentų, surašytų kitoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie taip pat yra, pripažįstama pavarde, sukuriamais teisiniais padariniais (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2003 m. spalio 2 d. sprendimą Carlos Garcia Avello byloje C-148/02). Pasak Teisingumo Teismo, dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių gali kilti painiavos ir nepatogumų, kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojamas asmenvardis neatitinka nurodytojo dokumente, pateiktame siekiant įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodyti asmenvardžiai nesutampa, toks skirtumas gali sukelti abejonių dėl šio asmens tapatybės ir pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose nurodytų duomenų teisingumo. Vienam iš tėvų turint kitokią pavardę, negu jo nepilnametis vaikas, gali kilti sunkumų įrodinėjant jų giminystės ryšį, kas gali būti reikalinga daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų tiek viešoje, tiek privačioje sferoje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą Grunkin ir Paul, C-353/06, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, Nr. C-438/14).

Runevič-Vardyn ir Wardyn byloje Teisingumo Teismas išaiškino, kad nacionalinės institucijos, sprendžiančios klausimus dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose, turi nustatyti, ar kompetentingoms valdžios institucijoms remiantis nacionalinės teisės aktais atsisakius pakeisti Sąjungos piliečių poros santuokos liudijimą ir abiejų sutuoktinių bendrą pavardę užrašyti, pirma, vienodai ir, antra, taip, kad ji atitiktų sutuoktinio, su kurio pavarde susijęs klausimas sprendžiamas, kilmės valstybės narės rašybos taisykles, suinteresuotiesiems asmenims gali kilti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Jei taip, tai yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių ribojimas. Pasak Teismo, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsniu nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o tai turi nustatyti atitinkama nacionalinė institucija. Jei atsisakymas sukelia tokių nepatogumų, atitinkama nacionalinė institucija taip pat turi patikrinti, ar toks atsisakymas yra būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje ne kartą pripažino, kad klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Znamenskaya prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 77785/01, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Johansson prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 10163/02). Konvencija per se negarantuoja teisės naudoti savo pasirinktą kalbą santykiuose su viešosiomis institucijomis, tačiau valstybės kalbos politika yra artimai susijusi su Konvencijos ginamomis sritimis, todėl valstybė turi teisę vykdyti savo oficialios kalbos naudojimo politiką, jeigu tai nepažeidžia Konvencijos ginamų teisių. Vardų ir pavardžių naudojimas Europos Tarybos valstybėse narėse yra lemiamas daugybės istorinių, lingvistinių, religinių ir kultūrinių veiksnių, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad sudėtinga rasti šiuo klausimu vieną bendrą poziciją visoms valstybėms narėms ir nacionalinėms institucijoms yra pripažįstama plati diskrecija. Vertinant, ar valstybės įsikišimas į naudojimąsi savo vardu ir pavarde, atitinka Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, inter alia atsižvelgtina į tai, ar pavardė originaliais rašmenimis nurodyta pase, kiek skiriasi originali ir adaptuota rašyba, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar dėl to kyla praktinių sunkumų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Mentzen prieš Latviją, pareiškimo Nr. 71074/01, 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Bulgakov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 59894/00).

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Teisingumo Teismas jurisprudencijos matyti, kad naudojimasis savo vardu ir pavarde pripažįstama sudėtinė teisės į privatų ir šeimos gyvenimą dalis ir valstybės kišimasis į jį, draudžiant originalią asmens vardo ir pavardės rašybą, gali būti toleruojamas tik tada, kai tai yra proporcinga priemonė siekiant teisėtų tikslų. Teisė į žmogaus privatų ir šeimos gyvenimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, pagal kurio nuostatas žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas, įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą.

Be to, kaip buvo minėta, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio pažeidimu gali būti laikomi atvejai, kada dėl valstybės atsisakymo pakeisti asmens valstybės narės piliečio vardą ir pavardę, jis gali patirti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, Nr. C-438/14).

Iš esmės tokio pobūdžio nepatogumais pareiškėjai ir grindžia savo reikalavimą jų dukros vardą ir pavardę įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma: 2005 m. spalio 26 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyrius išdavė gimimo liudijimą, kuriame pareiškėjų dukros asmenvardžiai užrašyti naudojant „x“ ir „w“ raides, išlaikant originalią asmenvardžio rašybą – A. G.-M., pavardės rašyba sutampa su gimimo liudijime nurodyta tėvo pavardės rašyba (vardas – R. A. C.; pavardė G.-M.); 2010 m. birželio 15 d. atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (19) išdavė Lietuvos Respublikos piliečio pasą, kuriame pareiškėjų dukros asmenvardžiai įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma (A. G.-M.); 2015 m. balandžio 28 d. Prancūzijos ambasada Lietuvoje išdavė pareiškėjų dukrai Prancūzijos pasą, kuriame asmenvardžiai įrašyti, kaip teigiama, originalia forma A. G.-M. (b. l. 9); tokiais rašmenimis ir forma įrašytais asmenvardžiais (A. G.-M.) pareiškėjų dukra identifikuojama švietimo įstaigoje (b. l. 4849), taip pat, pareiškėjų teigimu, sveikatos priežiūros ir kitose įstaigose bei privačiame gyvenime; dukros asmenvardžių įrašymas Lietuvos Respublikos pase lietuviškais rašmenimis ir sugramatinta forma, dėl jų skirtumų nuo asmenvardžių, nurodytų kituose dokumentuose, išduotuose tiek Lietuvos Respublikos, tiek Prancūzijos institucijose, akivaizdžiai keltų tam tikrus administracinius nepatogumus, o taip pat ir asmeninius nepatogumus tiek pareiškėjui, tiek jo dukrai, save identifikuojančius, kaip nurodoma skunde, kaip ne lietuvių kilmės asmenis, kas sudaro pagrindą teigti pareiškėjus įrodžius, kad atsisakymas įrašyti jų dukros vardą ir pavardę pase ir nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma, pažeidžia jų teisę į privatų ir šeimos gyvenimą.                          

Įstatymų leidėjui nesiėmus reikalingų teisėkūros veiksmų, vykdydami teisingumą teismai remiasi implicitiškai nustatytu eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiu ir pratęsiančiu teisiniu reguliavimu – teismas neturi teisės atsisakyti išspręsti ginčą motyvuodamas vien įstatyme nustatyto eksplicitinio reguliavimo nebuvimu. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).

Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).

Skundžiamame sprendime atsisakymo tenkinti prašymą išduoti pasą pagrindu nurodyta, kad „x“ ir „w“ nelietuviškos raidės, nėra itin išskirtinės ar neįprastos aplinkybės šiuolaikinio Lietuvos socialinio gyvenimo kontekste: kaip matyti iš viešai skelbiamų duomenų, Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra pateikusi Lietuvos Respublikos Seimui išvadas dėl įstatymų projektų (Nr. XIIP-1653; XIIP-1675; XIIP-1653(2)), kuriose, be kita ko, nurodoma, jog Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau galimos tam tikros išimtys, atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius: a) užsieniečiams, įgijusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, – jų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniškais rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami); b) su užsieniečiu santuoką sudariusiems ir jų pavardes paimantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, taip pat tokių sutuoktinių vaikams – jų pavardės gali būti rašomos lotyniškais rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą; Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatymų leidėjas, spręsdamas kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, negali neatsižvelgti į gautas oficialias išvadas, įskaitant Valstybinės lietuvių kalbos komisijos oficialią išvadą, išdėstytą poziciją (siūlymus) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą). Aplinkybė, kad anksčiau pareiškėjų dukrai išduotame Lietuvos Respublikos pase jos vardas ir pavardė buvo įrašyta naudojant raides „x ir „w“, taip pat patvirtina, kad tokių rašmenų naudojimas Lietuvos Respublikos pase nėra neįmanomas ar itin sunkiai įgyvendinamasl techninių priežasčių.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su galimomis klaidomis Gyventojų registre įrašant duomenis, su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktu išaiškinimu civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl pavardės įrašymo civilinės būklės akte (santuokos liudijime), taip pat kad pareiškėjai iki šiol nėra pranešę apie A. G.-M. įgytą kitos valstybės pilietybę, nėra pagrįsti arba reikšmingi sprendžiant šį ginčą: atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius dėl klaidų įrašant pareiškėjų dukros asmenvardžius; šis ginčas nėra susijęs su įrašais civilinės būklės aktuose, todėl vadovautis nurodyta teismų praktika nėra pagrindo; aplinkybė, kad A. G.-M. yra įgijusi Prancūzijos pilietybę, nebuvo pagrindas ginčijamu sprendimu atsisakyti išduoti pasą. Kita vertus,  byloje nėra duomenų, kad ši aplinkybė yra kliūtis tai padaryti: Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktas (2015 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XII-2050 redakcija) nustato, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalis nustato, kad įstatymo 7 straipsnio 1 punktas taikomas Lietuvos Respublikos piliečių vaikams, kurie gimdami įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2008 m. liepos 22 d., jeigu jie patys arba jų teisėti atstovai raštu prašo laikyti juos Lietuvos Respublikos piliečiais. Toks prašymas gali būti paduodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai, Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms ar konsulinėms įstaigoms per trejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo arba iki vaikui sukaks 18 metų. Prie prašymo pridedamas vaiko gimimo liudijimas ar jį atitinkantis dokumentas ir dokumentas, patvirtinantis, kad šio vaiko tėvai ar vienas iš tėvų jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat dokumentas, liudijantis, kad vaikas gimdamas įgijo kitos valstybės pilietybę. Jeigu vaikas atitinka šias sąlygas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą ir šio vaiko ar jo teisėto atstovo prašymu išduoda Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą.

              Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų ir jų dukros teisės gali būti ginamos jų reikalavimą tenkinant tik iš dalies, t. y. įpareigojant atsakovą A. G.-M. išduodamo Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę įrašyti ir nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma (A. G.-M.), todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra atitinkamai keičiamas (ABTĮ 147 str.).

              Pakeitus sprendimą, atitinkamai keičiama teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų teisimo, priteisiant ¾ dalis sumokėto žyminio mokesčio (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 ir 2 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

             

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį dėl reikalavimų išsprendimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo išdėstant taip:

R. G.-M. ir J. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 10-S-250646 ir įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą išduoti Lietuvos Respublikos pasą A. G.-M., užrašant jos vardą ir pavardę lietuviškais rašmenimis bei kartu pase vardą ir pavardę įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma („A. G.-M.“).

Priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos po 10,50 Eur bylinėjimosi išlaidas R. G.-M. ir  J. B..“.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

          Teisėjai

Audrius Bakaveckas

 

 

 

 

Arūnas Dirvonas

 

 

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • 2A-1579-577/2013
  • 3K-7-20/2006