Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-12-03][nuasmenintas sprendimas byloje][I2-4141-1047-2020].docx
Bylos nr.: I2-4141-1047/2020
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie vidaus reikalų ministerijos 188601311 atsakovas
Kategorijos:
55.1. Teismo sprendimas
55.1.1. Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
55.1.3. Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
38. Kiti ginčai viešojo administravimo srityje
41. Kiti ginčai viešojo administravimo srityje
55. Teismo procesiniai dokumentai

?

                  Administracinė byla Nr. I2-4141-1047/2020

                  Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02193-2020-2

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1

                                                              (S)             

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. O. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

 

nustatė:

 

Pareiškėja N. O. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2020 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 9.4-903(1.20E) „Dėl pinginių išmokų išmokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išmokėti pareiškėjai jos mirusiam vyrui priklausančią jo 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.

Pareiškėja paaiškina, kad jos vyras I. O., Departamento Šiaulių priešgaisrinės ir gelbėjimo valdybos 1-osios komandos Budinčios pamainos ugniagesys gelbėtojas, Departamento direktoriaus 2020 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. TE-6-61 (toliau – ir Įsakymas) buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės (pagal tai patvirtinančią Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadą). Pagal Įsakymo 2.1 papunktį I. O. buvo nustatyta išmokėti jo 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, pradedant mokėti praėjus mėnesiui nuo pareigūno atleidimo dienos ir mokant kas mėnesį lygiomis dienomis. (duomenys neskelbtini) I. O. mirė, atsakovui dar nepradėjus mokėti išeitinės išmokos. Pareiškėja 2020 m. kovo 19 d. su prašymu (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į atsakovą dėl piniginių išmokų išmokėjimo. Papildomai, atsakovui nagrinėjant Prašymą, pateikė 2020 m. gegužės 11 d. Šiaulių miesto I notarų biuro liudijimą, kad ji priėmė mirusio vyro I. O. palikimą. Atsakovas 2020 m. gegužės 27 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas atsižvelgdamas į tai, kad I. O. atleidimo dieną išmokėjo visas jam priklausančias kompensacijas, o Statuto 77 straipsnyje numatyta išeitinė išmoka yra neatskiriamai susijusi su palikėjo asmeniu, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos Prašymo. 

Pareiškėja su Sprendimu nesutinka, mano, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Pareiškėja neginčija fakto, kad atleidimo dieną I. O. buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas 7,1 darbo dienų kasmetines atostogas, tačiau nesutinka, kad mirusiam vyrui I. O. priklausanti jo 6 mėnesių vidutinio arbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka nebuvo pradėta mokėti jai, kaip jo palikimą teisėtai priėmusiam asmeniui.

Pareiškėja mano, kad Sprendimu grubiai pažeidžiama Statyto 77 straipsnio 2 dalis, kuri yra imperatyvi. Statuto 77 straipsnio 2 dalies teisinis reglamentavimas nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada išeitinės išmokos mokėjimas yra nutraukiamas. Tai yra vienintelis atvejis, kai asmuo grąžinamas į vidaus tarnybą. Kitų pagrindų nėra nustatyta, todėl atsakovas neturėjo teisės savavališkai nuspręsti, kad mirus I. O., atsakovas neturi pagrindo mokėti išeitinės išmokos pareiškėjai. Vidaus tarnyba reguliuoja santykius, kurie yra priskiriami prie viešosios teisės. Todėl joks iš šių santykių dalyvių neturi teisės plečiamai traktuoti teisės aktų nuostatas, kurių reguliavimo sritys yra viešoji teisė. Atsakovas praplečia Statuto 77 straipsnio 2 dalį ir faktiškai sukuria antrą išeitinės išmokos nemokėjimo arba mokėjimo nutraukimo pagrindą – mirus pareigūnui. Toks kuriamas precedentas yra ydingas ir neturi jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 58 straipsnio 4 dalis detaliau reglamentuoja situaciją, tačiau šiame ginče ji negali būti taikoma, nes Statuto 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra imperatyviai nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykiai reglamentuoti šiame statute. Kituose statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatytos specialios su šių įstaigų veiklos ypatumais susijusios pareigūnų tarnybos santykius reglamentuojančios normos (2 dalis). Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti įstatymai pareigūnams taikomi tiek, kiek šie tarnybos santykiai ir socialinės garantijos nereglamentuoti šiame statute, kituose statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (3 dalis). Išeitinių išmokų mokėjimo tvarka ir pagrindai, atleidžiat pareigūnus iš vidaus tarnybos, yra aiškiai sureguliuoti Statuto 77 straipsnyje.

Nesutinka, kad ginčo santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes Statuto 77 straipsnyje nustatyta išeitinė išmoka yra paveldima. Išeitinė išmoka yra asmens darbo užmokesčio dalis. Išeitinės išmokos prigimtis ir jos mokėjimas kildinami iš darbuotojo, pareigūno gaunamo darbo užmokesčio, nes nesant darbo užmokesčio, nebus ir galimas išeitinės išmokos mokėjimas. Darbo užmokestis yra darbuotojo, pareigūno nuosavybė.

Nei darbo užmokestis, nei išeitinė išmoka nėra ir negali būti laikomi socialinėmis garantijomis, kurios priklauso nuo pareigūno statuso, kurios neatsėjamai susijusios išskirtinai tik su pareigūnu statusu ir kurios skirtos tik apsaugoti atleistą pareigūną nuo pajamų netekimo. Darbo užmokestis ir išeitinė išmoka yra vienas iš pagrindinių kiekvieno darbuotojo, pareigūno pragyvenimų šaltinių, kuris užtikrina ne tik darbuotojo, pareigūno, bet ir jo šeimos, orų gyvenimą, ypač tais atvejais, kai yra išlaikomi asmenys arba nepilnamečiai vaikai. I. O. darbo užmokestis ir išeitinė išmoka buvo skirti ne išskirtinai jo poreikiams tenkinti ir pragyventi, bet visai šeimai, ypač atsižvelgiant į tai, kad šeimoje auga ir yra išlaikoma nepilnametė dukra.

Atsakovas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 17–19) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškina, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos I. O. Departamentas atsiskaitė jo atleidimo dieną – išmokėjo piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir važiavimo išlaidas. Statuto 77 straipsnyje nustatyta išeitinė išmoka I. O. turėjo būti pradėta mokėti praėjus mėnesiui nuo jo atleidimo dienos, tačiau (duomenys neskelbtini) I. O. mirė. 

Nurodo, kad įvertinus Statuto 72 ir 77 straipsnius, kad teisė į Vidaus tarnybos statuto 77 straipsnyje nustatytą išeitinę išmoką atsiranda statutiniams valstybės tarnautojams, atitinkantiems Statute nustatytus reikalavimus, o tai reiškia, kad Statutas, nustatydamas tam tikrus reikalavimus teisei į išeitinę išmoką atsirasti (atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, kuriam esant išeitinė išmoka mokama), šią teisę sieja išimtinai su asmeniu  statutiniu valstybės tarnautoju (nagrinėjamu atveju su statutinio valstybės tarnautojo sveikatos būkle). Kritiškai vertina skundo argumentą, kad atsakovas neturėjo teisės savavališkai nuspręsti, kad mirus I. O. nėra pagrindo išmokėti pareiškėjai I. O. priklausiusios išeitinės išmokos. Išeitinė išmoka I. O., kaip numatyta Vidaus tarnybos statuto 77 straipsnio 2 dalyje, turėjo būti pradėta mokėti praėjus vienam mėnesiui nuo jo atleidimo dienos ir būtų mokama kas mėnesį lygiomis dalimis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad I. O. mirė, o minėta išmoka turėjo būti mokama išimtinai I. O. kaip statutiniam valstybės tarnautojui, už specifines, neretai sveikatai ir gyvybei pavojingas darbo sąlygas, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo šios išeitinės išmokos išmokėti kitam asmeniui (šiuo atveju pareiškėjai). Statuto 77 straipsnyje nustatyta išeitinė išmoka atlieka socialinę funkciją  saugo atleistą statutinį valstybės tarnautoją nuo pajamų netekimo, todėl yra neatskiriamai susijusi su statutinio valstybės tarnautojo statusu bei šiam statusui teikiamomis socialinėmis garantijomis.

Nesutinka su skundo argumentu, kad atsakovas praplečia Statuto 77 straipsnio 2 dalį ir faktiškai sukuria antrą išeitinės išmokos nemokėjimo arba mokėjimo nutraukimo pagrindą – mirus pareigūnui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai kreditorius miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji turėjo būti įvykdyta asmeniškai jam arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su kreditoriaus asmeniu. Todėl šiuo atveju I. O. mirus Departamento prievolė išmokėti jam išeitinę išmoką, kuri, kaip jau buvo minėta, yra neatsiejamai susijusi su jo asmeniu, baigėsi. Analogiškai situaciją reglamentuoja ir CK 5.1 straipsnio 3 dalis (nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su
palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į
atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti,
teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis). Departamento įsitikinimu, Statuto 77 straipsnyje numatyta išeitinė išmoka ne tik, kad yra neatskiriamai susijusi su mirusio I. O.,
kaip statutinio valstybės tarnautojo statusu bei šiam statusui teikiamomis socialinėmis garantijomis, tačiau ir savo esme yra pašalpa netekusiam darbo asmeniui, o pagal Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 3 dalį teisė į pašalpas mokamas palikėjui išlaikyti nėra paveldimos. Išeitinė išmoka – tai parama atleistam statutiniam valstybės tarnautojui, kad šis turėtų lėšų pragyvenimui, kol įgis naują darbą ar kitą pajamų šaltinį, todėl I. O. mirus paramos tikslas ir poreikis išnyko.

Departamentas nesutinka ir su skundo argumentu, kad išeitinė išmoka yra neatskiriama dalis kiekvieno darbuotojo, pareigūno darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad Statuto 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedas už laipsnį, priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, priemokos, mokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą ir budėjimą, todėl darytina išvada, kad išeitinė išmoka niekaip nėra susijusi su darbo užmokesčiu, t. y. nėra sudėtinė darbo užmokesčio dalis. Statuto 77 straipsnyje numatyta išeitinė išmoka yra siejama išimtinai su tam tikrais atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindais (t. y. ne visais atvejais atleidžiamas iš vidaus tarnybos pareigūnas įgyja teisę į minėtą išeitinę išmoką), o jos dydis – su ištarnautų metų skaičiumi. Todėl Departamentas nesutinka su skundo argumentu, kad nei darbo užmokestis, nei išeitinė išmoka nėra ir negali būti laikomi socialinėmis garantijomis, kurios priklauso nuo pareigūno statuso ir kurios skirtos tik apsaugoti atleistą pareigūną nuo pajamų netekimo.

 

Teismas

 

konstatuoja:

 

Byloje nustatyta, kad 2020 m. kovo 9 d. Departamento direktoriaus įsakymu „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio I. O. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. TE-6-61, vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi, 76 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 77 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 78 straipsniu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 6 dalimi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2020 m. kovo 9 d. Specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimą Nr. 322, nuo 2020 m. kovo 10 d. iš vidaus tarnybos atleistas Departamento Šiaulių priešgaisrinės ir gelbėjimo valdybos 1-osios komandos Budinčios pamainos ugniagesys gelbėtojas I. O. (1 punktas). Įsakymu taip pat pavesta išmokėti I. O. išmokėti jo 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, pradedant mokėti praėjus mėnesiui nuo pareigūno atleidimo dienos ir mokant kas mėnesį lygiomis dalimis (2.1 papunktis), piniginę kompensaciją už nepanaudotas 7,1 darbo dienų kasmetines atostogas (2.2 papunktis) (b. l. 5, 22).

(duomenys neskelbtini) I. O. mirė (b. l. 9).

2020 m. kovo 19 d. pareiškėja, I. O. žmona (b. l. 7), kreipėsi į Departamento direktorių su Prašymu „Dėl piniginių išmokų išmokėjimo“, kuriuo prašė jai išmokėti vyrui priklausiusias visas pinigines išmokas (b. l. 6, 23).

2020 m. balandžio mėnesį (tikslesnė data nenurodyta) Departamentas iš pareiškėjos raštu „Dėl piniginių išmokų išmokėjimo“ paprašė pateikti įrodymus, kad pareiškėja įgijo teisę į I. O. palikimą.

Pareiškėja Departamentui pateikė Šiaulių miesto I notarų biuro notaro 2020 m. gegužės 11 d. liudijimą, kad pareiškėja priėmė (duomenys neskelbtini) mirusio sutuoktinio I. O. palikimą (b. l. 25).

Departamento direktorius 2020 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 9.4-903(1.20E) „Dėl pinginių išmokų išmokėjimo“ atsakė pareiškėjai, kad su I. O. Departamentas atsiskaitė jo atleidimo iš darbo dieną, išmokėjo piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir važiavimo išlaidas, o Statuto 77 straipsnyje nustatyta išeitinė išmoka turėjo būti pradėta mokėti praėjus mėnesiui nuo jo atleidimo dienos. Ši išmoka nėra paveldima pagal CK 5.1 straipsnį, nes ji neatsiejamai susijusi su I. O. asmeniu (b. l. 11, 26).

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, 2020 m. birželio 22 d. (pašto antspaudo ant voko data) pateikė skundą teismui.

Byloje kilo ginčas, ar Statuto 77 straipsnyje nustatyta išmoka, mirus asmeniui, kuriam ji turėjo būti mokama, yra paveldima.

Statuto 77 straipsnis nustato, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4, 12, 15 ir 17 punktuose nurodytais pagrindais atleidžiamam iš vidaus tarnybos pareigūnui išmokama jo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Ši išmoka pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 10 metų, – du kartus, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 20 metų, – tris kartus (1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus vienam mėnesiui nuo pareigūno atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Išeitinės išmokos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo grąžinamas į vidaus tarnybą (2 dalis).

CK 5.1 straipsnyje nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (3 dalis).

Teismas, įvertinęs šalių argumentus daro išvadą, kad Statuto 77 straipsnyje nustatyta išmoka, kai ji jau yra paskirta asmeniui, kuris iki jos visiško išmokėjimo mirė, yra paveldima, nes tai yra asmens turtinė teisė, kuri nėra neatskiriamai susijusi su asmeniu. Tokią išvadą teismas daro, nes, pirma, Statute tiesioginiai nėra nustatyta išimtis, kad Statuto 77 straipsnyje nustatytos išmokos mokėjimas pasibaigia dėl to, kad pareigūnas mirė, ir ji nepaveldima. Vadinasi nėra įstatyme įtvirtinto pagrindo, kad turtinė prievolė yra neatsiejamai susijusi su asmeniu ir yra nepaveldima.

Antra, aiškinant įstatymų leidėjo ketinimų metodu Statuto 77 straipsnį darytina analogiška išvada. Įstatymų leidėjas kituose teisės aktuose (VTĮ 58 straipsnio 4 dalis: asmeniui mirus, išeitinės išmokos dalis, priklausanti asmeniui už tą mėnesį, kurį jis mirė, neišmokėta iki asmens mirties dienos, išmokama įpėdiniui, pateikusiam paveldėjimo dokumentus) specialiai aptarė ir reglamentavo išmokos mokėjimą valstybės tarnautojo mirties atveju. Kadangi tokia taisyklė neįtvirtinta Statute, vadinasi, įstatymų leidėjas sąmoningai nusprendė jos netaikyti statutiniams pareigūnams.

Trečia, teismas atmeta atsakovo argumentus, kad išmokos mokėjimas nutrauktinas, nes išmoka pagal prigimtį yra neatskiriamai susijusi su mirusio I. O., kaip statutinio valstybės tarnautojo, statusu bei šiam statusui teikiamomis socialinėmis garantijomis. Pažymėtina, kad teisę į išmoką ir gavo asmeniškai I. O., kai 2020 m. kovo 9 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Būtent tą dieną jis įgijo teisę į išeitinę kompensaciją, tačiau jos vykdymas buvo atidėtas ir padarytas sąlyginiu (mokėjimas būtų nutrauktas, jeigu asmuo vėl įsidarbintų vidaus tarnyboje). Sutiktina, kad prievolė turi sąsajų su asmeniu, t. y. jos vykdymas susietas su I. O. elgesiu (ne / įsidarbins vidaus tarnyboje), tačiau nagrinėjamoje byloje ši sąlyga tenkinama (I. O. neįsidarbino ir neįsidarbins vidaus tarnyboje, nes yra miręs), o teisę į išeitinę išmoką jis įgijo dar iki savo mirties. Prievolės vykdymo būdas (periodinis mėnesinis mokėjimas) nekeičia prievolės esmės (turtinė prievolė), nedaro turtinės prievolės neatskiriamai susijusios su asmeniu. Tikslas, dėl kurio teisės aktuose buvo nustatytas išeitinės išmokos periodinis mokėjimas, buvo ne atleidžiamo iš darbo pareigūno apsauga (užtikrinti periodines pajamas ir taip susieti su asmeniu), bet valstybės interesų apsauga (siekiant išvengti situacijų, kai didelės išeitinės išmokamos asmenims, kurie lieka vidaus tarnybos sistemoje). Taigi Statuto 77 straipsnyje nustatyta išmoka pagal prigimtį susijusi su asmeniu (sąlyga prievolės vykdymui siejama su asmens ne / įsidarbinimu vidaus tarnyboje), tačiau nėra taip susijusi su prievolės subjektu, kad prievolės vykdymo nebūtų galima perleisti kitam asmeniui.

Ketvirta, teismas vadovaujasi teismų praktika, pagal kurią vis plačiau ginamos įpėdinių teisės ir galimybės paveldėti net ir su asmeniu susijusias prievoles. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu sujungtose bylose Bauer ir Broßonn (C-569/16 ir C-570/16) nusprendė, kad mirusių darbuotojų paveldėtojai (sutuoktiniai) turi teisę į kompensaciją už kasmetines mokamas atostogas, kurių šie asmenys nepanaudojo iki savo mirties dienos. Taigi esant paveldimai kompensacijai už nepanaudotas atostogas, Statuto 77 straipsnyje nustatyta išmoka, jeigu teisę į ją miręs asmuo jau buvo įgijęs iki savo mirties, irgi gali būti paveldima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad išimtiniais atvejais gali būti paveldima teisė neturtinės žalos atlyginimą (2006 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”). Išimtiniais atvejais tokia teisė pripažįstama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (praktika nėra nuosekli) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (naujausia praktika LVAT 2020 m. birželio 8 d. nutartis byloje Nr. A-3669-756/2020). Taigi esant tokiai teismų praktikai teisingumo principas diktuoja, kad turtinė prievolė, kuri nėra neatskiriamai susijusi su mirusiu asmeniu, gali būti paveldėta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas panaikina Departamento Sprendimą. Pareiškėja prašo įpareigoti Departamentą išmokėti pareiškėjai jos mirusiam vyrui priklausančią jo 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, tačiau šis prašymas atmetamas. Pirma, teismas negali perimti Departamento įgaliojimų ir savarankiškai už jį atlikti administracinę procedūrą. Analogiškos praktikos laikosi LVAT (2019 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-910-502/2019). Antra, Departamentas spręsdamas pareiškėjos prašymą turi nustatyti visus I. O. įpėdinius (byloje yra duomenų apie I. O. dukrą) ir spręsti pareiškėjos prašymą atsižvelgiant į paveldėjimo teisės įtvirtintas taisykles, kurios priklauso nuo paveldėjimo būdo (pagal įstatymą ar pagal testamentą).

Pagal ABTĮ 80 straipsnio 2 dalį, administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja pakankamas pagrindas (atsižvelgiant į pareiškėjos skundą teismui, Prašymą Departamentui, teisingumo principą), vadovaujantis ABTĮ 80 straipsnio 2 dalimi, įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 kovo 19 d. su prašymą. 

 

Vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132–134 straipsniais, teismas

 

nusprendžia:

 

  Pareiškėjos N.  O. skundą patenkinti iš dalies.

  Panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 9.4-903(1.20E) „Dėl pinginių išmokų išmokėjimo“.

  Įpareigoti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos 2020 m. kovo 19 d. prašymą „Dėl piniginių išmokų išmokėjimo“ išnagrinėti iš naujo. 

Likusią pareiškėjos N. O. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėjai                                                                          Asta Adamonytė-Šipkauskienė

 

 

                 Tomas Blinstrubis

 

 

                  Beata Martišienė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK5 5.1 str. Paveldėjimo samprata