Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-12-19][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-485-695-2018].docx
Bylos nr.: 3K-3-485-695/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
VIDRESTA 164684619 Ieškovas
Kategorijos:
1. BYLOS DĖL DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ
1. DARBO TEISINIAI SANTYKIAI
1.2. Bylos dėl individualių darbo santykių
1.3. Individualūs darbo santykiai
1.2.15.5. dėl žalos, susijusios su darbdavio turto netekimu ar jo vertės sumažėjimu, sugadinimu (sužalojimu), atlyginimo
1.3.7.6. Ribota darbuotojų materialinė atsakomybė
1.3.7. Materialinė atsakomybė
1.3.7.7. Visiška darbuotojų materialinė atsakomybė ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis
1.2.15. Bylos dėl materialinės atsakomybės

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. 3K-3-485-695/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-25167-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.6; 1.3.7.7.

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vidresta“ ieškinį atsakovui A. L. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo (visišką) materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo. 

2.       Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 28 144,49 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ji nurodė, kad su atsakovu 2014 m. kovo 21 d. sudarė darbo sutartį (toliau – Darbo sutartis), kurios pagrindu atsakovas buvo įdarbintas ieškovės įmonėje tarptautinių reisų vairuotoju. Su atsakovu 2014 m. kovo 21 d. sudaryta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis. Vykdant užsakovės SIA LV Dolvera“ užsakymą, Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystėje atsakovui vežant krovinį, 2014 m. balandžio 3 d. eismo įvykio metu buvo apgadinti trys automobiliai. Dėl šio įvykio metu apgadinto turto užsakovė ieškovei pateikė pretenziją dėl 5000 Eur žalos, kurios nepadengė draudikas, atlyginimo. Užsakovės draudikas ieškovei pateikė pretenziją dėl 17 677,73 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų žalos atlyginimo. Ieškovė sumokėjo reikalaujamas sumas (iš viso 28 144,49 Eur). Atsakovas paaiškinime ir sutartyje dėl žalos atlyginimo visiškai pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, įsipareigojo atlyginti ieškovei žalą, kai bus nustatytas jos dydis, tačiau, ieškovei kreipusis su pretenzija, atsakovas neigė savo pareigą.

  

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

3.       Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 575,82 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovės 620,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, valstybei iš ieškovės – 14,98 Eur pašto išlaidų atlyginimo.

4.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK), galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 245, 254, 256 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012, 2015 m. lapkričio 20 d. nutartyje Nr. 3K-3-605-313/2015, 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-408-248/2017, taip pat atsižvelgė į įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-7565-845/2015 (pagal ieškovės UAB „Vidresta“ ieškinį atsakovėms UAB DK „PZU Lietuva“ ir UADBB „Colemont draudimo brokeris“ dėl draudimo išmokos arba žalos priteisimo) konstatuotas aplinkybes, kad ginčo įvykis nepripažintinas draudžiamuoju; ginčo pervežimui Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija) netaikoma; ieškovė nebuvo pasirūpinusi tinkamu krovinio draudimu.

5.       Teismas sprendė, kad atsakovas, būdamas protingas ir apdairus darbuotojas, susipažinęs su visiškos materialinės atsakomybės sutartimi bei materialinės atsakomybės instrukcija, taip pat nesant įforminto ginčo krovinio perdavimo jam, kaip darbuotojui, negalėjo suprasti, jog jam tenka visiška materialinė atsakomybė už krovinius, kuriuos jis vežė darbo santykių su ieškove pagrindu. Teismo vertinimu, visiškos materialinės atsakomybės sutarties bei materialinės atsakomybės instrukcijos turinys neteikia pagrindo išvadai, kad atsakovas buvo prisiėmęs visišką materialinę atsakomybę už krovinius, kuriuos jis vežė vykdydamas Darbo sutartį, taigi, nustačius visas atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas, jam galėtų būti taikoma tik ribota materialinė atsakomybė.  

6.       Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė dėl eismo įvykio patyrusi 28 144,49 Eur žalą. Atsakovo neteisėti veiksmai, teismo vertinimu, pasireiškė jo, kaip vairuotojo, pareigos atsižvelgiant į kelio ženklus, vežamo krovinio ypatybes, parinkti geriausią eismo režimą, numatyti galimas avarines aplinkybes, eismo pavojus, įvertinti jų rimtumą ir laiku imtis atsargumo priemonių, pažeidimu. Neteisėtus veiksmus ir eismo įvykį bei kilusią žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys; įvykio metu šalis siejo darbo santykiai, žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla.

7.       Teismas konstatavo, kad ieškovė, neapdraudusi brangaus pervežamo krovinio, buvo nepakankamai apdairi, veikė neprotingai, neįvertino verslo rizikos ir galimų nuostolių dėl krovinio sugadinimo, dėl to tapo priklausoma nuo atsakovo turtinės padėties, jo galimybės atlyginti padarytą žalą. Nustatęs atsakovo materialinės atsakomybės ribas – 822,60 Eur (DK 254 straipsnis), įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes bei tai, kad atsakovas žalą padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo, teismas sprendė ieškovei atlygintinos žalos dydį sumažinti 30 proc. Atsakovo argumentus, kad jis žalą jau yra atlyginęs, kadangi ieškovė neišmokėjo visų jam priklausančių sumų, teismas vertino kaip nepagrįstą.

8.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą, padidino ieškovei iš atsakovo priteistos žalos atlyginimą iki 19 701,14 Eur, priteisė procesines palūkanas nuo šios sumos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

9.       Kolegija įvertino prie bylos pridėta naują įrodymą – atsakovo pasirašytą 2014 m. balandžio 2 d. tarptautinio krovinio transportavimo važtaraštį ir, atsižvelgdama į atsakovo pasirašytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį bei instrukciją, konstatavo, kad atsakovas buvo visiškai materialiai atsakingas už jam patikėtą vežti krovinį.   

10.       Kolegija atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus 2016 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016, kad, darbdaviui neapdraudus jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės kasko draudimu, tai negali būti laikoma aplinkybe, eliminuojančia darbuotojo atsakomybę, o laikoma aplinkybe, sudarančia pagrindą mažinti atlygintinos žalos dydį, pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad, ieškovei neapdraudus brangaus krovinio, nepakankamai pasirūpinus vežti perduotu turtu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas žalą padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo, yra pagrindas darbdavės patirtos žalos atlyginimą sumažinti 30 proc. ir priteisti iš atsakovo 19 701,14 Eur (28 144,49 Eur x 70 proc.). 

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

11.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartį ir palikti galioti         Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 255, 256 straipsnių nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas buvo visiškai materialiai atsakingas už vežamą krovinį. Sudarydamas Darbo sutartį ir pasirašydamas visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį, atsakovas buvo informuotas, jog ieškovė, kaip vežėja, yra apdraudusi savo veiklą vežėjo civilinės atsakomybės draudimu; atsakovui buvo pateiktas 2013 m. gruodžio 30 d. ieškovės ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytos Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutarties pagrindu išduotas draudimo liudijimas, taigi sudaryta regimybė, jog ieškovė yra tinkamai įvykdžiusi prievolę apdrausti krovinį visą vežimo laikotarpį, ir, atsiradus žalai, reikalavimas ją atlyginti bus nukreiptas draudėjui. Nustatyta aplinkybė, kad draudimo sutartis nebuvo tinkama, suponuoja pagrindą daryti išvadą, kad atsakovui yra taikytina ribota materialinė atsakomybė, nes ne dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Ieškovė neįvykdė pareigos, nustatytos materialinės atsakomybės sutartyje, užtikrinti būtinas sąlygas, kad neatsirastų žala (sutarties 1 punktas; DK 256 straipsnis). Nedraudžiamasis įvykis įvyko dėl darbdavės (verslininkės, profesionalės tarptautinio krovinių vežimo komercinėje srityje) kaltės.  

11.2.                      Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai nevertino ir nutartyje nepasisakė dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės, jog ginčo įvykis nepripažintinas draudžiamuoju, nes nesudaryta draudimo sutartis dėl kabotažinio vežimo. Ieškovės veikla neturint būtino draudimo – neteisėta. Atsakovas nesupažindintas su aktualiomis įstatymų nuostatomis (1994 m. lapkričio 2 d. Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės susitarimo dėl tarptautinių vežiojimų keliais 7 straipsnio nuostatomis). Žinodamas apie draudimą vykdyti kabotažinius vežimus Jungtinėje Karalystėje, atsakovas jo nebūtų vykęs. Nurodyti prejudiciniai faktai eliminuoja atsakovo visišką materialinę atsakomybę.

11.3.                      Teismas netinkamai taikė CPK 314 straipsnio nuostatas, priimdamas ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus rašytinius įrodymus (CMR važtaraščių kopijas), kuriuos turėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovui buvo užkirstas kelias pasinaudoti teise tinkamai atsikirsti į ieškovės reiškiamus reikalavimus.

11.4.                      Teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio civilinėse bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014) ir rėmėsi išaiškinimais, pateiktais bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016; šioje byloje transporto priemonė buvo drausta „Kasko“ draudimu, keltas klausimas dėl besąlyginės išskaitos atlyginimo, o šiuo atveju – dėl atsakovo materialinės atsakomybės, ieškovės (darbdavės) pareigos CMR draudimu apdrausti transporto priemonę su kroviniu).

11.5.                      Teismas netinkamai taikė 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatas. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 12 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki DK įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios. Teismams nebuvo teisinio pagrindo remtis 2014 m. kovo 21 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimi ar 2014 m. balandžio 9 d. sutartimi dėl žalos atlyginimo. Šios normos tikslas panaikinti darbuotojo pareigą atlyginti žalą pagal sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį nepaisant to, kada tokia sutartis buvo sudaryta. Be to, dėl šios normos imperatyvumo ir aiškios įstatymo leidėjo pozicijos – eliminuoti tokias sutartis iš darbo teisinių santykių  įrodo, jog nesvarbu ar pažeidimas, sukėlęs žalą, buvo padarytas iki 2016 m. DK įsigaliojimo. Atsakovo atsakomybė turėjo būti vertinama kitais pagrindais.

12.       Ieškovė atsiliepimo į kasacinį skundą CPK nustatyta tvarka nepateikė.             

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo (visišką) materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo 

 

13.       Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykiams, kurie buvo Darbo kodekso įsigaliojimo dieną (2017 m. liepos 1 d.), taikomos šio kodekso nuostatos, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo 2014 m. kovo 21 d. sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2014 m. liepos 14 d. Taigi šiuo atveju ginčui išspręsti yra aktualios Darbo kodekso nuostatos, galiojusios iki 2017 m. liepos 1 d.

14.       DK 245 straipsnyje buvo nustatyta, kad dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, atsiranda materialinė atsakomybė. Pagal DK 246 straipsnio nuostatas materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

15.       Darbuotojų materialinės atsakomybės atvejai išvardyti DK 253 straipsnyje. Darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią, be kita ko, dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo), netinkamo materialinių vertybių saugojimo. Bendroji materialinės atsakomybės apimties taisyklė įtvirtinta DK 254 straipsnyje – darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Tuo atveju, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą (DK 255 straipsnio 3 punktas).

16.       Reikalavimus visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai nustato 256 straipsnio nuostatos, pagal kurias visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, ? darbo tvarkos taisyklėse. Ši sutartis sudaroma raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų (1 dalis). Darbdavys, atlyginęs darbuotojo padarytą žalą, turi į darbuotoją regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę; atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos (DK 257 straipsnio 1 dalis). Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis).

17.       Dėl DK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tam, jog darbuotojas atsakytų materialiai, sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką jis yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja jo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Konkrečių materialinių vertybių išvardyti visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia. Sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012).  

18.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotoju siekis yra užtikrinti darbdavio galimos patirti materialinės žalos atlyginimą, taigi šia sutartimi iš esmės yra ginami darbdavio interesai. Vienas darbo bylų nagrinėjimo ypatumų yra aktyvus teismo vaidmuo (CPK 414 straipsnis), o tai įpareigoja teismą, taip pat ir kasacinės instancijos, visais atvejais patikrinti, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta laikantis DK 256 straipsnio reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-408-248/2017 20 punktą).

19.       2014 m. kovo 21 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nustatyta, kad ši sutartis šalių sudaryta siekiant užtikrinti UAB „Vidresta“ priklausančių materialinių vertybių saugumą; atsakovas, dirbantis darbą, tiesiogiai susijusį su jam perduotų materialinių vertybių saugojimu, apdorojimu, pardavimu, išdavimu, transportavimu arba panaudojimu gamybos procese, pagal šią sutartį prisiėmė visišką materialinę atsakomybę ir įsipareigojo: a) tausoti jam perduotas saugoti arba kitiems reikalams įmonės materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai; b) laiku pranešti įmonės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui; c) tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir tiekti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius; d) dalyvauti inventorizuojant jam patikėtas materialines vertybes.

20.       Materialinės atsakomybės instrukcijoje reglamentuojami atsakovo įsipareigojimai ir atsakomybė, susiję su jam perduota ir eksploatuojama įmonės transporto priemone (naudoti pagal paskirtį, laikytis eksploatavimo instrukcijų, rekomendacijų; vairuoti atsargiai ir nevairuoti, negalint to daryti saugiai; visiškai atsakyti už pasekmes, atsiradusias dėl šių priežasčių; pranešti apie automobilio vagystę, sužalojimą, sunaikinimą; užtikrinti saugumą; rūpintis technine priežiūra ir pan.).   

21.       Atsakovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas DK 255, 256 straipsnių nuostatas, nepagrįstai konstatavo, jog darbuotojas buvo visiškai materialiai atsakingas už vežamą krovinį.

22.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ne visiškai teisingai nurodė pirmosios instancijos teismą sprendus, jog, nesant įforminto ginčo krovinio perdavimo atsakovui, kaip darbuotojui, šis negalėjo suprasti, jog jam tenka visiška materialinė atsakomybė už vežtus krovinius. Pirmosios instancijos teismas sprendime motyvavo, kad atsakovas, būdamas protingas ir apdairus, susipažinęs su visiškos materialinės atsakomybės sutartimi bei materialinės atsakomybės instrukcija, juolab nesant įforminto ginčo krovinio perdavimo jam, kaip darbuotojui, negalėjo suprasti, kad jam tenka visiška materialinė atsakomybė už krovinius, kuriuos jis vežė darbo santykių su ieškove pagrindu; taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas buvo prisiėmęs visišką materialinę atsakomybę už ginčo krovinius.

23.       Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant dėl darbuotojo materialinės atsakomybės apimties, esant sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, svarbu išsiaiškinti šios sutarties sąlygų turinį. Iš sutarties turinio spręstina, dėl kokioms materialinėms vertybėms padarytos žalos darbuotojas atsako visiškai, t. y. įsipareigoja atlyginti dėl jo kaltės padarytą žalą visa apimtimi. Darbo santykiuose kaip bendroji taisyklė yra įtvirtintas ribotos darbuotojo materialinės atsakomybės principas (žr. šios nutarties 15 punktą). Darbuotojo visiška materialinė atsakomybė pagal sutartį šio principo išimtis. Tai suponuoja, kad nuostatos, apibrėžiančios didesnę darbuotojo turtinę atsakomybę, turi būti aiškios ir tikslios, jų turinys negali būti aiškinamas per plačiai. Teismams nustatant visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygos prasmę, turi būti atsižvelgiama į sutartyje vartojamą terminiją, materialinių vertybių įvardijimą, subjektą, kuriam nuosavybės teise jos priklauso, turto patikėjimo aplinkybes, tikslus ir kt. šių sutarties sąlygų konkrečiu atveju spręstina, ar darbuotojas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už konkretų turtą. Pavyzdžiui, ar pagal sutarties sąlygas tai materialinės vertybės, kurios yra darbdavio nuosavybė, ar apima ir kitų asmenų darbdaviui perduotą (saugoti, prižiūrėti, gabenti ar kt.) nuosavybę, o darbuotojas vykdo su tomis vertybėmis susijusias funkcijas; ar tai darbuotojui perduotos ar kitaip patikėtos darbo priemonės, įrankiai (transporto priemonės, staklės, programinė įranga ir kt.), ar tai ir gamybos procese naudojamos materialinės vertybės (žaliavos, detalės, gaminių sudėtinės dalys, eksploatacijos medžiagos ir kt.). Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygos, kad darbuotojas visiškai atsako už jam perduotas ar patikėtas materialines vertybes, turtą, darbdavio ar klientų nuosavybę, turi būti pakankamos išvadai, jog dėl konkretaus turto sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Tam, kad būtų įvykdyti aiškumo ir tikslumo reikalavimai, bendrosios taisyklės išimtį įtvirtinančiose nuostatose turėtų būti įvardytos tokios reikšmingos aplinkybės kaip materialinių vertybių nuosavybė (darbdavio, klientų, kitų darbdaviui turtą patikėjusių asmenų ir pan.), patikėjimo ar perdavimo aplinkybės, tikslai (taisyti, perdirbti, gabenti, parduoti, t. y. darbo funkcijoms atlikti ir pan.) ir pan. Sudarydamas visiškos materialinės atsakomybės sutartį darbuotojas turi suprasti, už kokias materialines vertybes jis prisiima visos žalos apimties atsakomybę.

24.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju visiškos materialinės atsakomybės sutarties turinys nesuponuoja išvados, jog atsakovui buvo aiškiai ir suprantamai nustatyta, kad gabenamų krovinių praradimas ar sužalojimas suponuoja jo pareigą visiškai atlyginti darbdavei atsiradusią žalą. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 14 punkte nurodytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties ir materialinės atsakomybės instrukcijos sąlygos nepakankamos išvadai, kad egzistuoja išimtinis atvejis ir atsakovui taikytina visiška materialinė atsakomybė už apgadintą krovinį, nes neatitinka aiškumo ir tikslumo kriterijų. Ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktas naujas įrodymas – važtaraštis, kuris, teismo vertinimu, patvirtino krovinio (lengvųjų automobilių) patikėjimą atsakovui pervežti, neteikia pagrindo tokiai išvadai, kadangi šiuo dokumentu krovinys buvo perduotas įmonei, kaip vežėjai.

25.       Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 256 straipsnio nuostatas, nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja sąlygos atsakovui taikyti visišką materialinę atsakomybę. Dėl nurodytų priežasčių skundžiama nutartis panaikintina. Atsakovas kasaciniame skunde neginčija savo ribotos materialinės atsakomybės fakto, pirmosios instancijos teismo priteisto žalos atlyginimo dydžio. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties turinį, pagrįstai sprendė, kad jis neteikia pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas suprato ir buvo prisiėmęs visišką materialinę atsakomybę už krovinius, kuriuos jis vežė vykdydamas Darbo sutartį. Panaikinus skundžiamą nutartį, tenkinant kasacinio skundo reikalavimą paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo, nustačius būtinąsias sąlygas, atsakovui taikyta ribota materialinė atsakomybė (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

26.       Nors kiti atsakovo kasacinio skundo argumentai šios bylos išnagrinėjimo rezultatui neturi teisinės reikšmės, teisėjų kolegija dėl teisinio aiškumo pasisako dėl šios nutarties 11.5 punkte nurodyto kasacinio skundo argumento.

27.       Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki DK įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios. Atsakovo įsitikinimu, šios normos tikslas – panaikinti darbuotojo pareigą atlyginti žalą pagal sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir nėra reikšminga, kad pažeidimas buvo padarytas ir (ar) žala atsirado iki 2016 m. DK įsigaliojimo.

28.       Teisėjų kolegija nurodo, kad viena iš 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK naujovių – panaikintas materialinės atsakomybės institutas. Visiško darbuotojų padarytos žalos atlyginimo neatsisakyta, tačiau jis reglamentuojamas kitaip, atsisakant individualiai su darbuotoju sudaromų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių. Dėl to Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme įtvirtinta, kad tokios sutartys panaikinamos. Atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, nustatyti 2016 m. DK 154 straipsnyje, vienas jų – kai visiško žalos atlyginimo atvejis nustatytas kolektyvinėje sutartyje. Tačiau tai yra bendrojo, DK 153 straipsnyje įtvirtinto riboto darbuotojo padarytos žalos atlyginimo principo išimtis. Kolektyvinės sutarties nuostatos, apibrėžiančios visiško žalos atlyginimo atvejus, turi būti aiškios, tikslios, o kilus ginčui – aiškinamos siaurai. Pažymėtina, kad nors nauju reglamentavimu atsisakyta individualių materialinės atsakomybės sutarčių ir jos neteko galios, iki 2016 m. DK įsigaliojimo padarytos žalos atlyginimas gali būti pagal jas išieškomas, jeigu žalos padarymo aplinkybės atitinka tuo metu galiojusias materialinės atsakomybės sąlygas pagal įstatymą ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

29.       Patenkinus atsakovo kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

30.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

31.       Ieškovei bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimas nepriteistinas.

32.       Atsakovas pateikė duomenis apie 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir 500 Eur – už kasacinio skundo parengimą. Šių išlaidų atlyginimas atsakovui priteistinas iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11, 8.12 punktai). Iš viso atsakovui iš ieškovės priteistinas 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

33.       CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Atsakovas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu buvo atleistas nuo žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimo. Patenkinus atsakovo kasacinį skundą valstybei iš ieškovės priteistina 573,76 Eur (19 125,32 Eur x 3 proc.) žyminio mokesčio.

34.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 9,28 Eur tokių išlaidų. Patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). Iš viso valstybei iš ieškovės priteistini 583,04 Eur (573,76 Eur + 9,28 Eur).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Vidresta“ (j. a. k. 164684619) 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Vidresta“ (j. a. k. 164684619) 583,04 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt tris Eur 4 ct) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                   Birutė Janavičiūtė

           

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                           Algis Norkūnas

                                                                                                                       

                                                                                                                       Sigita Rudėnaitė

 


Paminėta tekste:
  • DK
  • 3K-3-595/2012
  • 3K-3-605-313/2015
  • e3K-3-408-248/2017
  • 2-7565-845/2015
  • DK 256 str. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis
  • CPK
  • CPK 314 str. Nauji įrodymai
  • 3K-3-174-701/2016
  • DK 246 str. Materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos
  • DK 255 str. Atvejai, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą
  • DK 257 str. Atlygintinos žalos dydžio nustatymas
  • CPK 414 str. Teismo vaidmuo
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 96 str. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
  • CPK 83 str. Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo