Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-01-24][nuasmenintas sprendimas byloje][eA-2759-415-2018].docx
Bylos nr.: eA-2759-415/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija 188613242 atsakovas
Kategorijos:
21.3. Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų
21.3. Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų
21.3.7. Pareigybės panaikinimas
21.3.7. Pareigybės panaikinimas
18. Valstybės tarnautojo statuso įgijimas, pasikeitimas, praradimas ir atsakomybė
21. Valstybės tarnautojo statuso įgijimas, pasikeitimas, praradimas ir atsakomybė
21. Valstybės tarnautojo statuso įgijimas, pasikeitimas, praradimas ir atsakomybė

Administracinė byla Nr. eA-2759-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01440-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

D A L I N I S   S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. sausio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–4, 16–20), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) kanclerio 2017 m. gegužės 12 d. potvarkį Nr. DP-115 „Dėl V. S. atleidimo(toliau – ir Potvarkis Nr. DP-115); 2) įpareigoti Ministeriją grąžinti pareiškėją į eitas Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 13 kategorija) arba kitas tos pačios kategorijos ir lygio pareigas Ministerijoje; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, jog Ministerijos kancleris Potvarkiu Nr. DP-115 2017 m. gegužės 15 d. atleido pareiškėją iš Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto pareigų (A lygis, 13 kategorija) Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Sankt Peterburge, kadangi pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta. Pareiškėjas 2017 m. kovo 13 d. gavo Ministerijos kanclerio pranešimą, kuriuo pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis bus informuotas apie Ministerijoje atsilaisvinsiančias pareigybes. Pareiškėjui iki šiol buvo pateikiami pasiūlymai dėl pareigų, tačiau nei vienas pasiūlymas neatitiko Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi pareiškėjui buvo siūloma užimti pakaitinio valstybės tarnautojo pareigybes bei pareigas pagal darbo sutartis (beveik visais atvejais pasiūlymai yra pateikti sudaryti tik terminuotas darbo sutartis). Pareiškėjas 2017 m. kovo 22 d. Ministerijos kancleriui pateikė tarnybinį pranešimą, kuriuo paprašė kuo skubiau informuoti, ar jam bus garantuojamos iki perkėlimo eitos arba kitos tos pačios kategorijos pareigos. 2017 m. balandžio 7 d. pareiškėjas į Lietuvos Respublikos generalinį konsulatą Sankt Peterburge kreipėsi pakartotinai. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 14 d. gavo Ministerijos raštą, kuriuo buvo informuotas, kad šiuo metu VTĮ 43 straipsnio 7 dalyje nurodytų pareiškėjo eitų arba kitų tos pačios kategorijos pareigų Ministerija jam pasiūlyti neturi galimybės, pareiškėjas bus informuotas apie siūlomas užimti pareigybes Ministerijoje pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo įsitikinimu, šio Ministerijos rašto turinys aiškiai atspindi tai, kad pareiškėjui nebus taikomos teisės aktuose nustatytos garantijos. Ministerija, neužtikrindama pareiškėjui įstatyme nustatytų garantijų, pažeidžia teisėtų lūkesčių bei rotacijos diplomatinėje tarnyboje principus. Pareiškėjas nebūtų sutikęs būti išsiųstas į užsienio konsulinę įstaigą, jei būtų žinojęs, kad jam nebus taikomos garantijos grįžti į eitas arba kitos tos pačios kategorijos pareigas. Vienas pagrindinių diplomatinėje tarnyboje taikomų principų yra rotacijos taisyklė, todėl pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad, išdirbęs trejus metus konsulinėje įstaigoje, jis bus grąžintas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas Ministerijoje.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 23–29) prašė atmesti.

4. Atsiliepimą Ministerija grindė argumentais:

4.1. Ministerijos kanclerė 2017 m. kovo 13 d. pranešimu Nr.(4.11)3-1468 pareiškėją informavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. PS-21 ir VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2017 m. gegužės 16 d. bus panaikinta pareiškėjo užimama vyriausiojo specialisto pareigybė Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Sankt Peterburge. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka, mano, kad atleisdamas pareiškėją iš darbo nepažeidė įstatymų reikalavimų, administracinę procedūrą atliko tinkamai. Pareiškėjas iškraipo faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, nukrypo nuo teisminės praktikos aiškinimo.

4.2. Užsienio reikalų ministrui pavesta tvirtinti Ministerijos administracijos struktūrą ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašą, taip pat Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir atstovybių prie tarptautinių organizacijų sudėtį, neviršijant darbo užmokesčiui nustatytų lėšų ir Ministerijai Vyriausybės patvirtinto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus. Pripažinus pareiškėjo teiginius pagrįstais, Ministerija negalėtų atlikti struktūrinių pakeitimų, tuo būtų pažeista Ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, diskrecijos teisė organizuoti savo struktūrą, įskaitant valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimą. Pareiškėjo prašomos taikyti VTĮ garantijos pobūdis neturi trukdyti Ministerijai, kaip specialaus statuso valstybės įstaigai, organizuoti, koordinuoti valstybės užsienio politiką ir kontroliuoti jos įgyvendinimą. Atvejai, kada darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, nustatomi atsižvelgiant į valstybės įstaigos tikslus ir uždavinius, naikinamos pareigybės funkcijas, struktūrinių pakeitimų ir pagal pareigybės naikinimo priežastis, patvirtinančias, kad darbdaviui dėl įstaigoje įvykusių struktūrinių pasikeitimų yra visiškai nereikalingos atitinkamo tarnautojo atliekamos funkcijos ir į galimybės perkelti tarnautoją į kitas pareigas nebuvimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012).

4.3. Pareiškėjo palikimas Ministerijoje iš esmės pažeistų Užsienio reikalų ministro interesus, kadangi susidarytų teisiškai ydinga situacija, nes pareiškėjo atžvilgiu besąlygiškai taikant VTĮ 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą garantiją, Ministerija turėtų atleisti kitą darbuotoją arba privalėtų įsteigti specialų etatą pareiškėjui, nepaisant nei teisės aktais įtvirtintų Ministerijos tikslų ir uždavinių, strateginių ar metinių veiklos planų ir patvirtinto diplomatų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičiaus, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės pageidavimo vykdyti viešojo sektoriaus pertvarką. Užsienio reikalų ministrui 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. PS-72 panaikinus pareiškėjo eitą Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigybę ir Informacinių technologijų departamento Informacinių sistemų naudotojų aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybę, o jų vietoje įsteigus Informacinių technologijų departamento Informacinių sistemų vystymo ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigybę, pareiškėjas neteko absoliučios garantijos pagal VTĮ 43 straipsnio 7 dalį, t. y. pagal 19 straipsnio 1 dalį perkeltiems į kitas pareigas karjeros valstybės tarnautojams garantuojamų eitų pareigų. Atsakovas nepažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta laiku, aiškiai nurodant pareigybės panaikinimo faktą ir teisinį pagrindą. Atsakovas suteikė galimybę pareiškėjui tęsti tarnybą, siūlydamas jam kitas pareigas, informavo pareiškėją apie visas esamas laisvas pareigas, o teikdamas visus įmanomus pasiūlymus pareiškėjui siekė, kad nebūtų apribotos jo pareigos valstybės tarnyboje. Pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, jo teisės nebuvo siaurinamos. Pareiškėjui atsisakius užimti jam siūlomas laisvas pareigybes, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo garantija likti valstybės tarnyboje. Atsakovas, spręsdamas darbuotojo palikimo valstybės tarnyboje ir / ar jo perkėlimo į kitą darbą klausimą, yra saistomas ir individualių sutarčių su kitais Ministerijos darbuotojais, todėl pareiškėjui galėjo būti siūlomos tik laisvos darbo vietos.

4.4. Dėl pareiškėjo skunde nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo procesinių sprendimų atsakovas pažymėjo, jog administracinėse bylose, kuriose buvo priimti šie sprendimai, ginčo faktinė situacija nebuvo tapati nagrinėjamai, šie procesiniai sprendimai neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios nagrinėjamoje byloje, be to, teismų praktika negali būti statiška.

 

II.

 

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu (t. II b. l. 45–52) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ministerijos valstybės sekretoriaus 2003 m. lapkričio 24 d. potvarkiu pareiškėjas paskirtas karjeros valstybės tarnautoju – Informacinių technologijų Kompiuterinių sistemų skyriaus vyriausiuoju specialistu (12 pareigybės kategorija); Ministerijos 2008 m. rugsėjo 30 d. potvarkiu Nr. KP-421 pareiškėjas nuo 2008 m. spalio 6 d. perkeltas į Informacinių technologijų departamento kompiuterinių sistemų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigas; Ministerijos 2011 m. gruodžio 6 d. potvarkiu Nr. KP-463 pareiškėjas perkeltas į Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigas; Ministerijos 2014 m. rugsėjo 22 d. potvarkiu Nr. DP-338 pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 10 d. perkeltas į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Sankt Peterburge vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigas; Ministerijos 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. PS-72 panaikinta Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigybė ir Informacinių technologijų departamento Informacinių sistemų naudotojų aptarnavimo vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybė, įsteigta Informacinių technologijų departamento Informacinių sistemų vystymo ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigybė; 2016 m. gruodžio 21 d. Ministras Pirmininkas ministerijų vadovams pateikė raštą Nr. S-39-4087, kuriame nurodė, kad Vyriausybės kanceliarija rengia pasiūlymus dėl viešojo sektoriaus pertvarkos plano, bei prašė iki jo patvirtinimo, nesant motyvuoto būtinumo, ministerijose neorganizuoti konkursų į laisvas valstybės tarnautojo pareigybes, taip pat nepriimti darbuotojų pagal darbo sutartis; 2017 m. kovo 10 d. Ministerija įsakymu Nr. PS-21 panaikino Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija) pareigybę ir Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Sankt Peterburge vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigybę, įsakymas įsigaliojo 2017 m. gegužės 16 d.; 2017 m. kovo 13 d. atsakovo pranešimu Nr. (4.11)3-1468 pareiškėjas informuotas apie jo pareigybės panaikinimą, Ministerijos kanclerės raštu Nr. (4.11)3-1467 pareiškėjui pasiūlyta eiti vieną iš siūlomų 9 laisvų pareigybių (Ministerijos Administracinio departamento Turto ir investicijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija, pakaitinis valstybės tarnautojas), ne ilgiau kaip iki darbuotojos tikslinių atostogų pabaigos; Lietuvos Respublikos ambasados Danijos Karalystėje sekretoriaus (darbuotojo pagal terminuotą darbo sutartį); Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade specialiojo kurjerio (darbuotojo, dirbančio pagal terminuotą darbo sutartį), ne ilgiau kaip iki darbuotojos tikslinių atostogų pabaigos; Ministerijos Teisės ir tarptautinių sutarčių departamento teisės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija, pakaitinis valstybės tarnautojas), ne ilgiau kaip iki darbuotojos tikslinių atostogų pabaigos ir kt.); 2017 m. kovo 14 d. pareiškėjas pasirašytinai gavęs atsakovo pateiktą pasiūlymą užimti laisvas pareigas, nurodė, kad apie sprendimą informuos teisės aktų nustatyta tvarka; 2017 m. kovo 23 d. tarnybiniu pranešimu pareiškėjas prašė partęsti apsisprendimo terminą bei informuoti, ar jam bus garantuojamos iki perkėlimo eitos arba kitos tos pačios kategorijos pareigos; 2017 m. balandžio 6 d. atsakovo raštu pareiškėjui apsisprendimo laikas pratęstas iki 2017 m. balandžio 14 d.; 2017 m. balandžio 4 d. pareiškėjui pateiktas pasiūlymas Nr. (4.11)3-1900, kuriuo siūlytos Lietuvos Respublikos ambasados Kazachstano Respublikoje, Kirgizijos Respublikai ir Tadžikistano Respublikai sekretoriaus (darbuotojo, dirbančio pagal terminuotą darbo sutartį), ne ilgiau kaip iki darbuotojos tikslinių atostogų pabaigos), Lietuvos Respublikos ambasados Vokietijos Federacinėje Respublikoje raštvedžio (darbuotojo, dirbančio pagal terminuotą darbo sutartį), ne ilgiau kaip iki darbuotojos tikslinių atostogų pabaigos) pareigos; pareiškėjas į šį pasiūlymą atsakė 2017 m. balandžio 7 d. raštu, kuriame nurodė, jog negali priimti sprendimo dėl siūlomų pareigų, kol neturės informacijos dėl jam, kaip valstybės tarnautojui taikomų garantijų; 2017 m. balandžio 7 d. pareiškėjui pateiktas atsakovo pasiūlymas dėl pareigų Nr. (4.11)3-1968, kuriuo jam pasiūlyta eiti Ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento Visuomenės informavimo skyriaus viešojo administravimo specialisto pareigas (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį); 2017 m. balandžio 14 d. pareiškėjui pateiktas atsakovo raštas Nr. (4.11)4-965, kuriuo pareiškėjas informuotas, kad atsakovas šiuo metu neturi galimybės pagal VTĮ 43 straipsnio 7 dalį pasiūlyti eitų arba kitų tos pačios kategorijos pareigų, kartu pareiškėjui iki 2017 m. balandžio 24 d. pratęstas apsisprendimo terminas dėl siūlomų užimti pareigų; Ministerijos kanclerio 2017 m. gegužės 12 d. potvarkiu Nr. DP-115 pareiškėjas 2017 m. gegužės 15 d. atleistas iš pareigų, išmokant 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją.

7. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad Ministerija, atleisdama pareiškėją iš pareigų, nepažeidė įstatymų nuostatų, kadangi tinkamai atliko pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos naikinant pareigybę procedūrą. Panaikinus pareiškėjo eitas pareigas (A lygis, 13 kategorija), jis besąlygiškai negali būti grąžintas dirbti į Ministerijos Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigas arba kitas tos pačios kategorijos pareigas, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes ar Ministerijoje įvykusius struktūrinius pasikeitimus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sprendžiant tarnybinius ginčus negali būti ginami išimtinai tik valstybės tarnautojo interesai, būtina užtikrinti abiejų šalių interesų apsaugą. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas, garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti. Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo atitikimo užimti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, sutikimo ar nesutikimo užimti atitinkamas pareigas ir kt.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012).

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. PS-72 buvo panaikinta pareiškėjo eita Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigybė, taip pat Informacinių technologijų departamento Informacinių sistemų naudotojų aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybė, o jų vietoje buvo įsteigta Informacinių technologijų departamento Informacinių sistemų vystymo ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigybė, todėl pareiškėjas neteko garantijos pagal VTĮ 43 straipsnio 7 dalį, t. y. pagal šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalį perkeltiems į kitas pareigas karjeros valstybės tarnautojams garantuojamų eitų pareigų. Pareiškėjas apie pareigybės panaikinimą buvo informuotas laiku nurodant pareigybės panaikinimo faktą bei teisinį pagrindą, nepažeidžiant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pareiškėjui buvo siūlomos kitos pareigos, atsakovas informavo pareiškėją apie visas esamas laisvas pareigas. Pareiškėjas atsisakė užimti jam siūlomas laisvas pareigybes, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo garantija likti valstybės tarnyboje. Atsakovas, kaip darbdavys, spręsdamas pareiškėjo palikimo valstybės tarnyboje ir /ar jo perkėlimo į kitą darbą klausimą, yra saistomas ir individualių sutarčių su kitais atsakovo darbuotojais, todėl pareiškėjui galėjo būti siūlomos tik laisvos darbo vietos.

9. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Potvarkį Nr. DP-115 bei įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į eitas Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 13 kategorija) arba kitas tos pačios kategorijos ir lygio pareigas netenkintini. Atmetus šiuos reikalavimus, atmestinas ir išvestinis reikalavimas iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Atmetus skundą, iš atsakovo pareiškėjo naudai nepriteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

 

III.

 

10. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 55–59), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais:

11.1. Pagal VTĮ 19 straipsnio 1 dalį bei 43 straipsnio 7 dalį visais atvejais valstybės tarnautojams, perkeltiems į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat dirbti į specialiąsias misijas, yra užtikrinama tarnybos vieta ir tarnybinės pareigos, eitos iki perkėlimo, arba kitos tos pačios kategorijos pareigos toje pačioje įstaigoje. Šios garantijos taikymui nėra nustatyta jokių išlygų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi jos netaikytinos pagal 19 straipsnio 1 dalį išsiųstiems tarnautojams. Priešingu atveju, 43 straipsnio 7 dalies nuostata prarastų savo tikslą ir prasmę. Tokiam aiškinimui pritaria ir Valstybės tarnybos departamentas.

11.2. Atsakovas tyčia arba dėl didelio aplaidumo sudarė kliūtis pareiškėjui grįžti tęsti tarnybą Ministerijoje. Pareiškėjo teigimu, Ministerija visiškai nesirengė jo grįžimui, nors 2016 metų antroje pusėje jai turėjo būti žinoma, jog baigiasi pareiškėjo paskyrimo į konsulinę įstaigą laikas. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas 2014 m. rugsėjo 22 d. – 2017 m. gegužės 12 d. laikotarpiu organizavo 22 konkursus į karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėjo turima kvalifikacija ir patirtis atitiko net 11 iš jų. Taigi atsakovas netinkamai ir neefektyviai tvarkė personalo klausimus. Be to, pareiškėjas teigia, kad Ministerija tyčia jam siūlė tokias pareigas, su kuriomis jis nesutiktų, kadangi jos visiškai nesusijusios su pareiškėjo kvalifikacija. Apeliacinio skundo rengimo metu pareiškėjas taip pat sužinojo, kad atsakovas rengia dar vieną konkursą į pareigas, kurios visiškai atitinka pareiškėjo kvalifikaciją ir iki atleidimo vykdytas funkcijas.

12. Atsakovas Ministerija atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

13. Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma remiasi oficialia konstitucine doktrina, suformuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau formuoja praktiką savo ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) analogiškose bylose kaip ši (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5287-520/2017).

14. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

15. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (lot. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

16. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

17. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nurodytos Nutarties 6 punkte. Jų kontekste teisėjų kolegija ir vertina pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumą.

18. Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas arba statutinis valstybės tarnautojas jo rašytiniu sutikimu gali būti perkeltas į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat dirbti į specialiąsias misijas. Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad paprastai pagal šio straipsnio 1 ar 3 dalį perkeltas valstybės tarnautojas kitas pareigas gali eiti ne ilgiau kaip trejus metus, jeigu tarptautinė sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip. Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojų arba statutinių valstybės tarnautojų perkėlimo į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas ir atšaukimo iš šių pareigų tvarką, socialinių garantijų tarnybos užsienyje metu ypatumus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį perkeltiems į kitas pareigas karjeros valstybės tarnautojams garantuojamos eitos arba kitos tos pačios kategorijos pareigos toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje (Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 7 d.).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5287-520/2017 konstatavo, jog Valstybės tarnybos įstatyme nėra nurodytos aplinkybės, kurioms esant karjeros valstybės tarnautojas praranda Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą garantiją. Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo perkeltas nenuolatiniam darbui į Konsulatą, ir jis buvo perkeltas, turėdamas įstatyme įtvirtintą garantiją, kad jam garantuojamos eitos arba kitos tos pačios kategorijos pareigos Ministerijoje. Pagal bylos duomenis, pareiškėjas buvo perkeltas tuo metu, kai jo eita pareigybė Ministerijoje nebuvo panaikinta, o pareiškėjas perkeltas į Konsulato vyriausiojo specialisto pareigas ne dėl to, kad buvo vykdoma pareiškėjo eitos pareigybės Ministerijoje panaikinimo procedūra pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį. Atsakovas byloje nėra pateikęs įrodymų, jog 2014 metais vykdydamas struktūrinius pertvarkymus ir naikindamas pareiškėjo eitą pareigybę, ir žinodamas, jog privaloma užtikrinti pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą garantiją, sprendė klausimą dėl šios garantijos užtikrinimo/neužtikrinimo pareiškėjui, kai pareiškėjas baigs tarnybą Konsulate. Nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo informuotas apie jo pareigybės panaikinimo pasekmes.

21. Atsakovas turi teisę atlikti struktūros pertvarkymus tam, kad būtų efektyviai įgyvendintos institucijai priskirtos funkcijos, tačiau tai atliekant turi būti užtikrintos valstybės tarnautojų teisės ir teisėti interesai.

22. Darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) veiksmai, susiję su valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų vykdymu, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, nepažeisti inter alia tokių valstybės tarnybos principų, kaip įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo, karjeros bei tarnybinio bendradarbiavimo užtikrinti visas teises ir garantijas, kurios įstatymų ir juos įgyvendinančių teisės aktų yra garantuojamos atleidžiamiems asmenims; tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik Valstybės tarnybos įstatyme numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012).

23. Atsižvelgiant į Nutarties 6 punkte nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas prarado įstatymų leidėjo įtvirtintą garantiją Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje.

24. Pareiškėjas buvo perkeltas į Konsulatą iš Ministerijoje eitų Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigų, kurios buvo panaikintos, todėl pareiškėjui turėjo būti siūlomos lygiavertės panaikintoms pareigoms kitos pareigos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo siūlomos kitos nuolatinės tos pačios kategorijos pareigos Ministerijoje.

25. Pareiškėjui buvo siūlomos pakaitinio karjeros valstybės tarnautojo pareigos, taip pat pareigos, kurios einamos pagal terminuotą darbo ir darbo sutartį (Nutarties 6 punktas). Tačiau Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis kaip karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantiją nustato tik paskyrimą į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje kalbama apie tos pačios kategorijos pareigos toje pačioje valstybės įstaigoje, t. y. pareiškėjui turėjo būti siūlomos nuolatinės karjeros valstybės tarnautojo pareigos.

26. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra išaiškinęs (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d.), kad valstybės tarnybos teisinių santykių specifika bei valstybės tarnautojo ypatinga padėtis, taip pat tai, kad valstybės tarnautojo, užimamos pareigos valstybės tarnyboje yra neatsiejama jo, kaip valstybės tarnautojo, statuso dalis (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 2 d.), reikalauja, kad su tokiu šių asmenų teisinės padėties elementu, kaip užimamos pareigos valstybės tarnyboje, susiję teisiniai santykiai atsirastų ir pasikeistų tik įstatyme griežtai numatytais pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012). Atsižvelgiant į tai aiškinant VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje ir 7 dalyje įtvirtintas teisės normas dėl garantijų taikymo, konstatuotina, kad tik nuolatin ne pakaitinio karjeros valstybės tarnautojo pareigų siūlymas yra tinkamas įstatymo įgyvendinimas. Toks teisės aiškinimas grindžiamas lingvistinės teisės normos konstrukcijos vertinimu. Teisės normose nenumatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė panaikinama, galėtų būti paskirtas pakaitiniu valstybės tarnautoju arba tokiam karjeros valstybės tarnautojui, kuris perkeltas pagal VTĮ 19 straipsnio 1 dalį į kitas pareigas, garantuojamos tos pačios kategorijos pareigos tiek pakaitinio karjeros valstybės tarnautojo, tiek ir nuolatinio karjeros valstybės tarnautojo statuse.

27. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 str.). Teisėjų kolegija pareiškėjo atleidimą pripažįsta neteisėtu ir vertina, jog yra pagrindas panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos kanclerio 2017 m. gegužės 12 d. potvarkį Nr. DP-115 „Dėl V. S. atleidimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 147 straipsniu, teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkina.

 

Dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo

 

28. Valstybės tarnybos įstatyme nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (VTĮ 5 str.). Tokiais atvejais sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymu taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017).

29. 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 6 straipsnio 7 dalis numato, kad jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš tarnybos ir kreipėsi į teismą dar galiojant 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 patvirtintam Darbo kodeksui (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.), todėl būtent šio kodekso nuostatos taikytinos neteisėto pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisinėms pasekmėms.

30. Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

31. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo, taiko Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalį ir sprendžia, jog pareiškėjas grąžinamas į eitas Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 13 kategorija) arba kitas tos pačios kategorijos pareigas Užsienio reikalų ministerijoje.

32. Tam, jog pareiškėjo teisės būtų visiškai apgintos, vadovaujantis Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui turi būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2017 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu jis buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Tačiau byloje nėra duomenų apie pareiškėjo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį ar vieno mėnesio darbo užmokestį, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo darbo savaitės trukmę, duomenų apie pareiškėjui išmokėtos išeitinės išmokos dydį, nors atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos Užsienio reikalų ministerijos kanclerio 2017 m. gegužės 12 d. potvarkio Nr. DP-115 ,,Dėl V. S. atleidimo“ 3 punktu nustatyta išmokėti pareiškėjui keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

33. ABTĮ 90 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog daliniu sprendimu galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis sprendimas gali būti priimamas tada, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu. Dalinis sprendimas yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje. Pastebėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad dalinio sprendimo priėmimas taikytinas tokiais atvejais, kai dalis byloje pareikštų reikalavimų faktinių aplinkybių aspektu yra itin sudėtingi, ir dėl kitos reikalavimų dalies išsprendimo netikslinga laukti, kol bus surinkti visi įrodymai, reikalingi visiems pareikštiems reikalavimams išspręsti. Taip sudaroma galimybė bent dėl dalies reikalavimų pagreitinti teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą. Dalinis sprendimas neturėtų būti priimamas, jei tai prieštarauja ginčo pobūdžiui. Daliniu sprendimu išsprendžiami reikalavimai turi būti pakankamai savarankiški, ši aplinkybė nustatytina, be kita ko, įvertinant, ar reikalavimas galėtų būti nagrinėjamas atskiroje byloje. Tokio nagrinėjimo galimybė priklauso tiek nuo to, ar galiojantys įstatymai vieno iš reikalavimų sprendimą teisme sieja su kito reikalavimo išsprendimu, tiek nuo pareikštų reikalavimų esmės bei tarpusavio ryšio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357-248/2015).

34. Atsižvelgdama į tai, jog byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir byloje surinktų įrodymų pakanka išspręsti klausimus dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos kanclerio 2017 m. gegužės 12 d. potvarkio Nr. DP-115 „Dėl V. S. atleidimo teisėtumo ir Ministerijos įpareigojimo grąžinti pareiškėją į eitas Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 13 kategorija) arba kitas tos pačios kategorijos pareigas Ministerijoje, teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 90 straipsniu ir siekdama pagreitinti teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą, priima dalinį sprendimą ir išsprendžia šiuos klausimus. Šiuo daliniu sprendimu yra panaikinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas yra tenkinamas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos kanclerio 2017 m. gegužės 12 d. potvarkis Nr. DP-115 „Dėl V. S. atleidimo panaikinamas ir pareiškėjas grąžinamas į eitas Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 13 kategorija) arba kitas tos pačios kategorijos pareigas Užsienio reikalų ministerijoje.

35. Tačiau byloje nepakanka duomenų nuspręsti dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo įvykdymo. Dėl to bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos atnaujinama ir jos nagrinėjamas atidedamas (ABTĮ 81 str. 9 p., 56 str. 4 d., 79 str., 137 str.).

36. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo (Dėl Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo)“ patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 7 punkte nurodyta, jog apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, laikomasi šių nuostatų: skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 4.1–4.4 papunkčiuose, ir mėnesines premijas (7.1 p.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas Ministerija įpareigotinas pateikti duomenis apie pareiškėjo vienos dienos ir vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį iki pareiškėjo atleidimo (iki 2017 m. gegužės 15 d.), darbo savaitės trukmę, taip pat duomenis apie išeitinės išmokos išmokėjimą (jos dydį) ir duomenis, kada vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. dalinį sprendimą pareiškėjas grąžinamas į tarnybą.

 

Dėl teismo išlaidų

 

37. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį pagrindžiančius dokumentus pateiks vėliau (I t., b. l. 3–6). Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl klausimas dėl teismo išlaidų atlyginimo nespręstinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Be to, pastebėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką proceso šalių išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, o išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-280/2009, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2303/2011, 2013 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-215/2013 ir kt.).

 

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 90 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 81 straipsnio 9 punktu, 56 straipsnio 4 dalimi, 79 straipsniu, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti ir priimti dalinį sprendimą.

Panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos kanclerio 2017 m. gegužės 12 d. potvarkį Nr. DP-115 „Dėl V. S. atleidimo ir įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją grąžinti pareiškėją V. S. į eitas Informacinių technologijų departamento vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 13 kategorija) arba kitas tos pačios kategorijos pareigas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje.

Bylos dalies nagrinėjimą pagal pareiškėjo V. S. reikalavimą priteisti jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos atnaujinti, atidėti bylos nagrinėjimą ir spręsti šį klausimą rašytinio proceso tvarka 2018 m. vasario 7 d. 10 val.

Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją iki 2018 m. vasario 2 d. pateikti duomenis apie pareiškėjo V. S. vienos dienos ir vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį iki jo atleidimo (iki 2017 m. gegužės 15 d.), darbo savaitės trukmę, taip pat duomenis apie išeitinės išmokos išmokėjimą (jos dydį) ir duomenis, kada vykdant šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dalinį sprendimą pareiškėjas yra grąžintas į tarnybą.

Dalinis sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

 

 

Gintaras Kryževičius

 

 

Ričardas Piličiauskas


Paminėta tekste:
  • A-5287-520/2017
  • eA-5042-556/2017
  • 3K-3-357-248/2015