Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-03-16][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-7-151-421-2020].docx
Bylos nr.: e3K-7-151-421/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB ,,Svevala" 122669062 atsakovas
UAB ,,Industrijos centras" 186756996 atsakovas
RAB „Megateks“ 20338741 Ieškovas
ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 302912288 trečiasis asmuo
IĮ ,,Salka" 301670686 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.5. Bylos dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ir paslaugų
2.6. Prievolių teisė
2.1.15. Bylos dėl krovinių ekspedicijos
2.6.26. Vežimas

?

Civilinė byla Nr. e3K-7-151-421/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00198-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.26

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. kovo 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio, Donato Šerno (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Svevala“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovės „Megateks“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Industrijos centras“, uždarajai akcinei bendrovei „Svevala“ ir I. S. (I. S.) dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys – individuali įmonė „Salka“, Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per Ergo Insurance SE filialą.

                

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencija) teisės normų, reglamentuojančių vienintelės vežimo sutarties sudarymą ir pagal vienintelę sutartį atliekamą krovinių gabenimą, vežėjo atsakomybės ribas, atleidimą nuo atsakomybės bei nuostolių atlyginimo dydį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė Ukrainoje registruota RAB „Megateks“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvoje registruotų įmonių UAB „Industrijos centras“, UAB „Svevala“ ir (duomenys neskelbtini) reziduojančio fizinio asmens verslininko I. S. 86 730,41 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo ieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad ji iš bendrovės „Baramist Limited“ įsigijo prekių (alavo luitų) už 86 730,41 JAV dolerio. Pagal ieškovės ir atsakovo I. S. 2014 m. rugsėjo 18 d. sudarytą tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. K-01-14, 2015 m. spalio 29 d. paraišką Nr. C-54 ieškovės įsigytų prekių pervežimą Roterdamo (Nyderlandai) į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (Ukraina), organizavo ekspeditorius I. S.. I. S. kroviniui pervežti pagal 2015 m. spalio 29 d. tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. ?-07-15 pasamdė UAB „Industrijos centras“, o ši įmonė kroviniui pervežti pasitelkė faktiškai krovinio pervežimą vykdžiusią vežėją – atsakovę UAB „Svevala“.

4.       2015 m. spalio 30 d. krovinys buvo priimtas vežti ir ieškovei į Ukrainą turėjo būti pristatytas 2015 m. lapkričio 6 d., tačiau vežėja UAB „Svevala“ atgabeno šį krovinį į sandėlį Kaune, čia jis buvo iškrautas, perduotas CMR važtaraštyje nenurodytam asmeniui ir galiausiai prarastas. Nors dėl krovinio dingimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau krovinio buvimo vieta nežinoma. Ieškovės teigimu, krovinio vežimą organizavę asmenys solidariai turi atlyginti patirtus nuostolius.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės UAB „Svevala“ ieškovei 83 730,41 JAV dolerio nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. vasario 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1397 Eur žyminio mokesčio, 1750 Eur su atstovavimu susijusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; ieškinio reikalavimus atsakovams UAB „Industrijos centras“ ir I. S. atmetė.

6.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė UAB „Svevala“ tarptautiniame krovinių pervežimo (CMR) važtaraštyje buvo nurodyta kaip vežėja, pripažino ją faktine vežėja, kuriai siuntėjas davė krovinį ir kurio ji gavėjai nepristatė. Teismas nurodė, kad UAB „Svevala“ galėtų būti laikoma tinkamai įvykdžiusia pervežimą tik tada, jeigu ji būtų pristačiusi krovinį CMR važtaraštyje nurodytu adresu ir tą krovinį būtų perdavusi CMR važtaraštyje nurodytai krovinio gavėjai, o ši parašu būtų patvirtinusi krovinio gavimo faktą. Šiuo atveju CMR važtaraštyje nebuvo padaryta jokių žymų apie krovinio perdavimą gavėjai ar krovinio perdavimą kitam vežėjui.

7.       Teismas taip pat pripažino nepagrįstais UAB „Svevala“ atsikirtimus į ieškinį, kad ji prista krovinį, kaip numatyta sutartyje, užsakovės (siuntėjos) UAB „Industrijos centras“ atstovo telefonu nurodytu adresu, kur krovinys buvo perkrautas į kitą transporto priemonę. Teismas pažymėjo, jog CMR važtaraštyje nebuvo nurodyta, kad šį vežimą vykdys keli vežėjai ir (ar) kad UAB „Svevala“ krovinį gabens tik iki Kauno, bet ne iki CMR važtaraštyje nurodytos jo iškrovimo vietos. Teismo vertinimu, UAB „Svevala“, priėmusi vežti krovinį būtent pagal šį CMR važtaraštį ir nepareikalavusi pateikti CMR važtaraščio, kuriame būtų įrašyta kita iškrovimo vieta arba įrašytas kitas krovinio vežėjas, prisiėmė prievolę pristatyti krovinį ne bet kur, o į CMR važtaraštyje nurodytą vietą ir perduoti jį ieškovei. Teismas taip pat pabrėžė, jog CMR važtaraštyje, pagal kurį UAB „Svevala“ gabeno krovinį, aiškiai nurodyta, kad kovinio siuntėjas – C. Steinveg-Handelsveem B. V., Roterdamas, Nyderlandai (pagal Baramist Limited, Anglija, užsakymą). Nei UAB „Industrijos centras“, nei koks kitas asmuo CMR važtaraštyje nėra nurodytas kaip siuntėjas. Ir nors faktinė vežėja UAB „Svevala“ sudarė sutartį dėl krovinio pervežimo su užsakove UAB „Industrijos centras“, iš CMR važtaraščio turinio ji privalėjo suprasti, kad UAB „Industrijos centras“ nėra nei krovinio siuntėja, nei šio krovinio gavėja, todėl ji neturi CMR konvencijos 12 straipsnyje nustatytos teisės disponuoti kroviniu ir teikti vežėjai UAB „Svevala“ reikalavimų pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam, nei nurodyta važtaraštyje, gavėjui.

8.       Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad neegzistuoja ypatingų krovinio praradimo aplinkybių, kurių UAB „Svevala“, būdama verslininkė ir profesionali vežėja, elgdamasi bent minimaliai apdairiai ir rūpestingai, nebūtų galėjusi numatyti ir išvengti. Dėl šių priežasčių teismas vertino, kad už krovinio dingimą yra atsakinga UAB „Svevala“, ji taip pat turi atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.

9.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės UAB „Svevala“ apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10.       Kolegija pažymėjo, jog trečiasis asmuo IĮ „Salka“ atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą pašalinti ją iš civilinės bylos nagrinėjimo, nurodydama, kad jos nesieja santykiai su proceso dalyviais ir ji nėra laikytina vežėja ginčo kontekste. Vertindama pateiktą prašymą teisėjų kolegija pabrėžė, jog, viena vertus, byloje dalyvaujančių asmenų įtraukimas vyksta pirmosios instancijos teisme, kuriame gali būti nusprendžiama ir dėl jų pašalinimo iš proceso, ir apeliacinės instancijos teismas proceso dalyvių pašalinimo iš bylos dalyvių spręsti negali. Kita vertus, kolegija pabrėžė, jog IĮ „Salka“ vėliau dingusį krovinį faktiškai vežė maršrutu Kaunas–Vilnius, vadovaudamasi nežinomų asmenų telefonu pateiktu užsakymu bei jų nurodymais, todėl vežėjas, atlyginęs nuostolius, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos bei kitų išlaidų (CMR konvencijos 36, 37 straipsniai). Pagal CMR konvencijos 39 straipsnį vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius pateikiamas regresinis ieškinys, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, jei žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti. Atsižvelgdama į aptartą reguliavimą, kolegija sprendė, jog IĮ „Salkakaip trečiojo asmens dalyvavimas šios bylos procese yra pagrįstas.

11.       Kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai identifikavo UAB „Svevala“ kaip vežėją, turinčią tiesioginę prievolę atsakyti ieškovei už nuostolius, sprendė, jog pagal CMR konvencijos nuostatas tuo atveju, kai asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme, t. y. nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai. Taigi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018). Kolegija pabrėžė, jog būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir, jeigu iš sutarties matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (CMR konvencijos 3, 17, 36 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018).

12.       Kolegija pabrėžė, jog I. S. (susitariantysis vežėjas) su ieškove (užsakove) 2014 m. rugsėjo 18 d. sudarytos ekspedijavimo sutarties 3.1 punktu įsipareigojo pagal ieškovės paraiškas organizuoti krovinių gabenimą savo transporto priemonėmis arba sudarant savo vardu reikiamą skaičių pervežimo sutarčių su krovinių vežėjais. Kolegija sprendė, jog ši nuostata, atsižvelgiant į CMR konvencijos nuostatas, leidžia teigti, kad I. S. nėra vien ginčo krovinio ekspeditorius, tačiau ir vežėjas. Kolegija pabrėžė, kad ieškovė teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti jos pareikšti reikalavimai, be kita ko, ir I. S., neskundžia, UAB „Svevala“ siekia panaikinti tik tą teismo sprendimo dalį, kuria buvo išspręstas jos pačios atsakomybės klausimas, todėl ji, atsižvelgdama į apeliacinio proceso ypatumus, teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą vertina tik ta apimtimi, kiek tai susiję su jai nustatyta pareiga atlyginti ieškovės patirtus dėl krovinio praradimo nuostolius.

13.       Kolegija pabrėžė, jog CMR važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas yra C. Steinweg-Handelsveem B. V., jo gavėja – RAB „Megateks“, o vežėja – UAB „Svevala“. Byloje nebuvo ginčo, kad krovinys buvo gabenamas būtent pagal šį važtaraštį, kad juo disponavo UAB „Svevala“, iki perdavė važtaraštyje neįvardytam asmeniui pagal žodinius nurodymus. Taigi kolegija pritarė ieškovės argumentams, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja viena vežimo sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme, todėl ginčui taikytinos CMR konvencijos VI skyriaus nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012; 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017).

14.       Kolegija pažymėjo, jog vežimas gali būti laikomas vykdytu pagal vienintelę vežimo sutartį ir tais atvejais, kai išduodami skirtingi važtaraščiai, tačiau siuntėjas (gavėjas) žino apie konkrečius vežime dalyvavusius (dalyvausiančius) asmenis, o šie asmenys atitinkamai savo vardu ir rizika įsipareigoja siuntėjui (gavėjui) gabenti krovinį, žino apie siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sudarytos sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017). Nors UAB „Svevala“ pateiktame UAB „Industrijos centras“ 2015 m. spalio 29 d. užsakyme krovinio pakrovimo vieta (Roterdamas, Nyderlandai) sutampa su CMR važtaraštyje nurodytąja, o iškrovimo vieta – „Kaunas, LT, tiksliau telefonu“ nesutampa, pasirašiusi važtaraštyje, kuris patvirtina vežimo sutarties sudarymą (CMR konvencijos 4 straipsnis) ir kuriame įvardijama kita jo pristatymo vieta, ji suprato, turėjo suprasti, kad arba nebus vienintelė jo vežėja, arba turės krovinį nugabenti iki iškrovimo vietos Ukrainoje.

15.       Kolegija pabrėžė, jog, priešingai nei tvirtina UAB „Svevala“, ne jai pateiktas užsakymas, o būtent važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo ir jos turinio patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo (faktinio vežėjo) dispozicijon (CMR konvencijos 9 straipsnis). Vežėjas yra atsakingas tiek pat, kiek ir ekspeditorius, už pasekmes dokumentų pametimo ar neteisingo jų panaudojimo atvejais (CMR konvencijos 11 straipsnio 3 dalis). Kolegija pabrėžė, jog teisė disponuoti kroviniu – pareikalauti nutraukti vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba jį atiduoti ne tam gavėjui, kuris nurodytas važtaraštyje, pagal CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalį suteikta krovinio siuntėjui. CMR važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas yra C. Steinweg-Handelsveem B. V., o ne UAB „Industrijos centras“. Kolegija pabrėžė, jog kai krovinį veža ne tiesiogiai su užsakovu (ar krovinio gavėju) sudaręs vežimo sutartį asmuo, bet kitas vežėjas, be susitariančiojo vežėjo, už krovinio saugų pervežimą tiesiogiai užsakovui tampa atsakingas ir faktiškai krovinį gabenęs vežėjas, pagal CMR važtaraštį įsipareigojęs vežti krovinį savo vardu ir rizika. Kolegija vertino, jog UAB „Svevala“ savo veiksmais prisijungė prie užsakovės RAB „Megateks“, susitariančiojo vežėjo I. S. ir jo pasitelktos vežėjos UAB „Industrijos centras“ sutartinių krovinio vežimo teisinių santykių, o tai suteikė ieškovei pagrindą reikšti teisme reikalavimus dėl netinkamo vežimo sutarties vykdymo ir jai kaip faktinei vežėjai pagal CMR konvencijos 36 straipsnį. 

16.       Kolegija pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad žala atsirado dėl trečiųjų asmenų įvykdytos krovinio vagystės. Vagystė teismų praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais. Taigi, jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos bent prielaidos prarasti krovinį, vežėjui kyla ir tam tikri teisiniai padariniai – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą.

17.       Teisėjų kolegija, vertindama argumentus, ar pasekmių vežėja galėjo išvengti, ar egzistuoja pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės ar sumažinti kompensacijos dydį, pažymėjo, jog pagal CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalį būtent siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti iš vežėjo nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. UAB „Svevala“ neginčija, kad ji krovinio į CMR važtaraštyje nurodytą iškrovimo vietą nepristatė, nes atsakovė UAB „Industrijos centras“ nurodė jį iškrauti kitur, todėl įvykdžiusi tokį asmens, kuris CMR konvencijos prasme siuntėjo ir gavėjo atžvilgiu taip pat buvo vežėjas, pavedimą UAB „Svevala“ prisiėmė tokio veiksmo neigiamas pasekmes, t. y. galinčių atsirasti nuostolių riziką. UAB „Svevala“ priėmė vežti krovinį pagal ginčo CMR važtaraštį, nepareikalavo pateikti CMR važtaraščio, kuriame būtų įrašyta šalių sutarta iškrovimo vieta Kaune arba įrašytas kitas krovinio vežėjas, o pristačiusi krovinį į Kauną, taip pat atidavusi važtaraštį nepareikalavo jo grąžinti, važtaraštyje nebuvo padaryta įrašo nei apie naują vežėją, nei apie krovinio priėmimą ir (ar) jo perdavimo vietą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklausiamas UAB „Svevala“ vairuotojas A. K., gabenęs krovinį, pripažino, kad važtaraštį perdavė jam telefonu nurodytos mėlynos spalvos Mercedes Benz transporto priemonės vairuotojui ir galimai per skubėjimą važtaraščio su jame turimais atlikti įrašais dėl krovinio pristatymo į nurodytą vietą ir jį priėmusio asmens neatgavo. Šios aplinkybės leido kolegijai spręsti, kad krovinys buvo perduotas nemėginant įsitikinti, ar jis perduotas tinkamam vežėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę juo disponuoti, bei vėliau krovinys buvo prarastas.

18.       Kolegija kaip nepagrįstus atmetė teiginius, kad egzistuoja pagrindas atleisti UAB „Svevala“ nuo civilinės atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį. Kolegija pabrėžė, jog kroviniu disponuojantis asmuo, kuris gali pakeisti jo pristatymo vietą, yra jo siuntėjas arba gavėjas. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad UAB „Industrijos centras“ vadovu prisistatantis T. N. iš tiesų buvo kitas asmuo, kad ne jis yra pasirašęs ekspedijavimo sutartyse, veikdamas atsakovės vardu, kad sutartyse panaudotas netikras UAB „Industrijos centras“ antspaudas ir pan. Be to, UAB „Svevala“, pradėjusi vykdyti vežimą, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju neegzistuoja ypatingų krovinio praradimo aplinkybių, kurių UAB „Svevala“, būdama verslininkė ir profesionali vežėja, bent minimaliai apdairiai ir rūpestingai nebūtų galėjusi numatyti ir išvengti, taip pat nenustatyta ir ypatingų krovinio neteisėto užvaldymo aplinkybių, kuriomis ginčo krovinio vagystė galėtų būti įvertinta kaip išskirtinis įvykis.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

19.       Atsakovė UAB „Svevala“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties dalį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą  ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.       Teismai nepagrįstai laikėsi nuostatos, kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo ir jos turinio patvirtinimas, todėl krovinys turėjo būti gabenamas važtaraštyje, o ne sutartyje nurodytomis sąlygomis. Teismai netinkamai taikė CMR konvencijos 4 straipsnį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, patvirtinančios, kad CMR konvencijos 4 straipsnis aiškinamas taip, jog vežimo sutarties sąlygos turi viršenybę važtaraštyje nurodytų duomenų atžvilgiu, ir, esant neatitikimui tarp jų, vežimą reikia vykdyti sutarties sąlygomis, o ne kaip nurodyta važtaraštyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 15 d. teisėjų senato nutarimas Nr. 31; 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58-915/2016).

19.2.       Reikia atskirti krovinio vežimo sąlygų keitimą vežimo metu (CMR konvencijos 12 straipsnis) ir krovinio vežimo sutarties sudarymą iki vežimo pradžios. CMR konvencijos 12 straipsnis reglamentuoja disponavimo kroviniu veiksmus, kurie atliekami vežimo metu, t. y. po to, kai krovinys vežėjo buvo priimtas vežti. CMR konvencija neriboja teisės sudaryti vežimo sutartį dėl krovinio vežimo dalimi maršruto, pasitelkti kitus asmenis sutarčiai vykdyti (CMR konvencijos 3 straipsnis), pasitelkti keletą vežėjų (VI skyrius), o krovinio perkrovimą vežimo metu riboja tik tais atvejais, kai važtaraštyje įrašytas atitinkamas draudimas, tačiau jo šiuo atveju nebuvo (CMR konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Taigi teismas nepagrįstai vežimo sutarties sąlygų vykdymą laikė disponavimo kroviniu veiksmu pagal CMR konvencijos 12 straipsnį, kurio paskirtis reglamentuoti vežimo sąlygų pasikeitimus vežimo metu, tačiau ne vežimo sutarties turinį. Be to, CMR konvencijos 12 straipsnyje nustatyta krovinio gavėjo ar paskirties vietos keitimo procedūra ir tvarka taikoma, kai siuntėjas nusprendžia krovinio iš viso negabenti pradiniam gavėjui ar į numatytą galutinę paskirties vietą, tačiau tai nėra susiję su krovinio pristatymo organizavimu, pasitelkiant keletą vežėjų ir perkraunant krovinį vežimo metu. Šiuo atveju krovinio perdavimas IĮ „Salka buvo siuntėjo nurodymas iškrauti krovinį tarpinėje iškrovimo vietoje, tai atlikusi UAB Svevala įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir nuo krovinio perdavimo IĮ Salka UAB Svevala atsakomybė už krovinį pasibaigė.

19.3.       CMR konvencija prioritetinę reikšmę suteikia vežimo sutarčiai, o ne važtaraščio sąlygoms, todėl iš esmės vežėjas turėtų vadovautis susitariančiojo siuntėjo instrukcijomis. Nagrinėjamu atveju pagal UAB Svevala“ ir UAB Industrijos centras sutarties 2 punktą apie visas vežimo metu kylančias problemas UAB Svevala turėjo informuoti ne ieškovę, bet sutartinę užsakovę UAB Industrijos centras, o ji  ieškovę pagal jos ir ieškovės sudarytą sutartį. Atitinkamai priėmęs krovinį pagal važtaraštį vežėjas neįgyja teisės kreiptis į važtaraštyje nurodytą (faktinį) siuntėją dėl vežimo užmokesčio sumokėjimo. Taigi, jei važtaraštyje nurodytas siuntėjas neįsipareigoja vežėjui sumokėti vežimo užmokesčio ir nesudaro su juo vežimo sutarties, o tik perduoda krovinį, vien dėl nurodymo važtaraštyje tas asmuo neįgyja siuntėjo teisių ir pareigų, taip pat pareigos teikti faktiniam vežėjui nurodymus, keisti vežimo sutarties sąlygas.

19.4.       Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad vežimo metu faktinis vežėjas gali vykdyti tik siuntėjo ar gavėjo, nurodytų CMR važtaraštyje, nurodymus, nepagrindžia CMR konvencijos, kuri neįtvirtina įrašo važtaraštyje buvimo kaip prielaidos siuntėjo ar gavėjo teisių atsiradimui, CK nuostatos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. CMR važtaraštyje siuntėju nurodytas asmuo negali turėti tokios reikšmės, kadangi teoriniu požiūriu tai gali būti ir jokių teisių į krovinį neturintis asmuo, o tiesiog sandėlis, kuris siuntėjo pavedimu pakrauna krovinį, ar ekspeditorius, persivežęs gamintojo prekes į savo sandėlį, konsolidavęs su kitų klientų kroviniais ir vienu CMR važtaraščiu juos išsiuntęs kito sandėlio operatoriui, kuris organizuoja pristatymą faktiniams prekių gavėjams, ir pan. Teismas nepasisakė dėl argumentų, kad byloje esančiame CMR važtaraštyje nėra siuntėjo C. Steinweg-Handelsveem B. V. parašo (CMR konvencijos 5 straipsnis), todėl toks važtaraštis negali būti laikomas prima facie įrodymu.

19.5.       Byloje nėra duomenų apie tai, kad antrasis važtaraščio egzempliorius būtų perduotas gavėjui, taip pat važtaraštyje nėra įrašų apie disponavimo teisės perdavimą gavėjui nuo važtaraščio surašymo momento. Ieškovės kaip krovinio gavėjos ir pirkėjos reikalavimo teisė negali būti aiškinama atsietai nuo fakto, ar ieškovė yra faktiškai patyrusi nuostolių dėl šio krovinio praradimo. Atsakovės nuomone, prašomi priteisti nuostoliai nebuvo įrodyti (CMR konvencijos 12 straipsnis).

19.6.       Nėra pagrindo teigti, kad ieškovę ir UAB Svevala siejo vienintelė vežimo sutartis, lemianti solidariosios deliktinės atsakomybės taikymą pagal CMR konvencijos VI skyrių. Šiuo atveju ieškovė nežinojo, kad krovinį gabens UAB Svevala“, nes sutartį sudarė su atsakovu I. S. ir krovinio UAB Svevala“ neperdavė. Teismai aiškiai taip pat nenurodė, kokiu pagrindu tenkina ieškovės reikalavimus UAB Svevala, t. y. kuo remiantis ieškovė yra įgijusi tiesioginę reikalavimo teisę šiai atsakovei. Atsižvelgiant į tai, kad krovinį paskutine žinoma maršruto dalimi Kaunas–Vilnius gabeno IĮ Salka, šis asmuo laikytinas ir paskutiniuoju vežėju, ir tuo, kurio vežimo metu krovinys buvo prarastas, nes nėra nustatyta, kam krovinys buvo perduotas. UAB Svevala nėra nei pirmasis, nei paskutinis, nei kaltas vežėjas, jos vežimo metu nekilo veiksmai, dėl kurių krovinys buvo prarastas, todėl pagal CMR konvencijos 36 straipsnį šiai atsakovei ieškinys negalėjo būti reiškiamas ir UAB Svevala galėtų atsakyti tik pagal sutartį su UAB Industrijos centras. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2014, 2017 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017 pateiktus išaiškinimus.

19.7.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CMR konvencijoje nėra aptarta, kokia forma surašomas CMR konvencijos 35 straipsnyje minimas priėmimo aktas. Krovinio priėmimo iš siuntėjo metu kitas vežėjas gali nebūti žinomas, todėl teisės aktai nenustato, kad jau pakrovimo vietoje kiti vežėjai, gabensiantys krovinį toliau, privalo būti įrašyti į važtaraštį (CMR konvencijos 6 straipsnio 12 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 15 d. teisėjų senato nutarimas Nr. 31). Byloje nustatyta, kad krovinį iš UAB „Svevala perėmė Salka vairuotojas ir nuvežė į Vilnių. Tai, kad nebuvo sudarytas perdavimopriėmimo aktas, esminės reikšmės neturi, nes byloje nustatytas krovinio perdavimo kitam vežėjui faktas ir tolesnio vežimo aplinkybės. 

19.8.       Klausimas dėl UAB Svevala kaltės formos nebuvo tinkamai išspręstas. Atsakovas I. S. yra pripažinęs, kad UAB Industrijos centrassąmoningai ir tikslingai siekė užvaldyti krovinį. Iš viešai skelbiamų duomenų apie UAB Industrijos centras UAB Svevala negalėjo suprasti, kad bendrauja su nusikalstamą veiklą vykdančiais asmenimis, ir negalėjo numatyti tokių aplinkybių bei užkirsti joms kelio. Iš esmės peržiūrėjus sprendimą net ir pripažinus, kad UAB Svevala atsako ieškovei, jos atsakomybė turėtų būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies pagrindu.

19.9.       Teismai netinkamai sprendė atleidimo nuo atsakomybės klausimą. Veiksmai su daliniu kroviniu, kai krovinys vežimo metu perkraunamas keletą kartų, yra įprasta ir teisėta vežimo praktika. Nei pasitelkti kitus asmenis vežimo sutarčiai vykdyti (CMR konvencijos 3 straipsnis), nei perkrauti krovinio vežimo metu CMR konvencija nedraudžia, išskyrus atvejus, kai toks draudimas įrašomas važtaraštyje (CMR konvencijos 6 straipsnio 2 dalis), o šiuo atveju draudimo perkrauti nebuvo. Tai, kad UAB Industrijos centras, organizuodama krovinio gabenimą, pasitelkė keletą vežėjų ir perkrovė krovinį, neturėjo sukelti įtarimų UAB Svevala“, ji, gavusi rašytinį vežimo užsakymą iš UAB Industrijos centras, neturėjo pagrindo abejoti, kad ši įmonė gali būti nesąžininga vežimo santykių dalyvė.

20.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistus bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1.       Bylos duomenys patvirtina, kad krovinys buvo atvežtas ne užsakyme nurodytu adresu, kad krovinys atiduotas kitam nei CMR važtaraštyje nurodytam gavėjui, nepatikrinus asmens, kuriam perduotas krovinys, įgaliojimų krovinį gauti. Toks krovinio perdavimas negali būti laikomas sutarties sąlygų vykdymu. Perduodat krovinį kitu nei užsakyme nurodytu adresu ir ne CMR įrašytam gavėjui turėjo būti laikomasi CMR konvencijos 12 straipsnio reikalavimų. Taigi UAB „Svevala“ pagrįstai pripažinta kalta dėl dingus kroviniui ieškovės patirtų nuostolių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vežėjo atsakomybė už krovinį laikytina pasibaigusia, jei važtaraštyje nurodytas gavėjas arba siuntėjo reikalavimu nurodytas gavėjas priims krovinį ir pasirašys važtaraštyje, liekančiame vežėjui, o nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad vežėjai UAB „Svevala“ liekančiame CMR važtaraščio egzemplioriuje nei krovinio gavėjas, nei kitas įgaliotas asmuo nepasirašė ir krovinio gavimo nepatvirtino.

20.2.       Aplinkybė, kas turėjo teisę disponuoti kroviniu ir duoti nurodymus dėl krovinio išdavimo, jo perdavimo ne CMR važtaraštyje nurodytam gavėjui, būtų reikšminga, jeigu byloje būtų įrodyta, kad UAB „Industrijos centras“ davė UAB „Svevala“ instrukcijas perduoti krovinį ne CMR važtaraštyje nurodytam gavėjui. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių UAB „Svevala“ deklaratyvius teiginius, kad UAB „Industrijos centras“ jai nurodė perduoti krovinį ne CMR važtaraštyje nurodytam gavėjui, o kitam asmeniui. Teiginys, kad krovinys buvo išduotas telefonu gavus UAB „Industrijos centras“ nurodymus, grindžiamas nepatikimais UAB „Svevala“ darbuotojų paaiškinimais. Liudiję darbuotojai yra tiesiogiai suinteresuoti, kad UAB „Svevala“ būtų pripažinta neatsakinga už krovinio dingimą. Net jeigu būtų galima tikėti paaiškinimais, kad krovinys buvo perduotas vykdant telefonu gautus nurodymus, tai nepatvirtintų nurodymų iš UAB „Industrijos centras“ gavimo. UAB „Svevala“ skambinusio asmens tapatybės netikrino ir nemėgino įsitikinti, ar skambina iš UAB „Industrijos centras“.

20.3.       Nepagrįsti UAB „Svevala“ argumentai dėl netinkamo CMR konvencijos IV skyriaus normų taikymo ir aiškinimo. 2001 m. birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 31 25 punkto analizė leidžia teigti, kad reikalavimo teisės į vežėją egzistavimas CMR konvencijoje nėra susietas su tiesioginių sutartinių santykių su vežėju turėjimu. Be to, teisę pareikšti ieškinį vežėjui turi asmuo, kuris nėra sudaręs sutarties su vežėju, tačiau kurio nuosavybei padaryti nuostoliai. Išvadą dėl krovinio savininko, asmens, kurio nuosavybei padaryta žala, galimybės reikšti ieškinį tiesiogiai CMR važtaraštyje nurodytam krovinį gabenusiam faktiniam vežėjui patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pabrėžianti, kad teismų praktika orientuoja į tai, jog teisę reikšti ieškinį turi asmuo, kuris faktiškai patyrė nuostolius dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo CMR važtaraštyje nurodyta krovinio gavėja, kuriai turėjo būti pristatytas krovinys. Ieškovė taip pat yra ir šio krovinio savininkė. Dėl šių priežasčių, net ir nesant tiesioginių sutartinių santykių tarp ieškovės ir UAB „Svevala“, ieškovė turi teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo krovinį gabenusiam ir jį praradusiam. Remiantis UAB „Svevala“ teikiamu CMR konvencijos normų aiškinimu ir jai laikantis pozicijos, jog šiuo atveju vežimas nebuvo vykdomas pagal vienintelę vežimo sutartį, kad reikalavimus jai gali reikšti tik UAB „Industrijos centras“, faktiškai išeitų, jog UAB „Svevala“ apskritai negalėtų būti reiškiami reikalavimai dėl atlyginimo nuostolių, padarytų praradus ieškovės krovinį. Toks CMR konvencijos normų aiškinimas neatitiktų teisingumo principo, nepagrįstai sudarytų sąlygas krovinį praradusiai faktinei vežėjai UAB „Svevala“ išvengti atsakomybės.

20.4.       Krovinį vežėjas turi pareigą perduoti tik įgaliotam krovinį gauti asmeniui. UAB „Svevala“ dėl savo didelio neatsargumo, prilygstančio tyčiai, nesiimdama minimalių atsargumo priemonių, krovinį ir jį lydinčius dokumentus atidavė neįgaliotam juos gauti asmeniui (CMR 36 straipsnis).

20.5.       Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad vežimas buvo vykdomas vienintelės sutarties pagrindu.

 Nagrinėjamos bylos faktinė situacija yra priešinga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017 aptariamam atvejui. Nagrinėjamoje byloje krovinys buvo gabenamas pagal vieną CMR važtaraštį, kuriame nurodytas vežėjas  UAB „Svevala“, o ne pagal kelis atskirus. CMR važtaraštyje įrašyta ne tarpinė, o galutinė krovinio pristatymo vieta. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017 buvo nustatyta, kad krovinys pristatytas į CMR važtaraštyje nurodytą paskirties vietą ir tai pažymėta CMR važtaraštyje. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad krovinys nebuvo pristatytas į CMR važtaraštyje nurodytą paskirties vietą. Šiuo atveju netaikytini ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2014 pateikti išaiškinimai, nes šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje siuntėjas ir krovinio gavėjas žinojo, kad krovinio pervežimą vykdo UAB „Svevala“, ši įmonė nurodyta CMR važtaraštyje, jai siuntėjas išdavė krovinį ir kt. Taigi bylos duomenys įrodo, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo pervežimas vykdytas pagal vienintelę vežimo sutartį, o net ir tuo atveju, jeigu pervežimas nebūtų vykdytas vienintelės sutarties pagrindu, UAB „Svevala“ būtų tiesiogiai atsakinga ieškovei šios patirtus nuostolius, nes nuostoliai dingus kroviniui patirti dėl UAB „Svevala“ veiksmų, prilyginamų tyčiai.

20.6.       UAB „Svevala“ deklaratyviais teiginiais grindžia savo poziciją, kad krovinys tariamai buvo tinkamai perduotas kitam vežėjui. UAB „Svevala“ teiginius apie tinkamą krovinio perdavimą paneigia krovinį gabenusio UAB „Svevala“ vairuotojo teikti paaiškinimai.

20.7.       Kasacinio skundo argumentai dėl UAB „Svevala“ atleidimo nuo atsakomybės ir atsakomybės dydžio ribojimo atmestini

. UAB „Svevala“ nurodytas aplinkybių vertinimas neatitinka bylos faktinių aplinkybių, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, patvirtinančios UAB „Svevala“ didelį neatsargumą, prilyginamą tyčiniams veiksmams.  UAB „Svevala“ krovinio pervežimo metu nesiėmė priemonių krovinio praradimui išvengti. Be to, ji savo sąmoningais veiksmais prisidėjo prie krovinio praradimo.

21.       Trečiasis asmuo  „Salka“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1.       Trečiajam asmeniui liko neaiškūs jo įtraukimo į šios civilinės bylos nagrinėjimą motyvai. Nebūdama nagrinėjamo civilinio santykio dalyvė IĮ „Salkamano, kad neturi teisinio pagrindo vertinti proceso šalių teisinio santykio turinį.

21.2.       Kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, jog byloje yra nustatyta, kad krovinį iš UAB „Svevala“ perėmė IĮ „Salka“. IĮ „Salkaniekada nėra vykdžiusi tarptautinio vežimo ar prisiėmusi kokius nors tarptautinio vežėjo įsipareigojimus, šiuo metu įmonė veiklos nebevykdo. Apie šio proceso dalyviais esančias įmones trečiasis asmuo sužinojo tik jį įtraukus į šio teisminio ginčo nagrinėjimą 2017 m. birželio mėn. Trečiasis asmuo ikiteisminiame tyrime 2015 m. lapkričio mėnesį yra nurodęs, jog į IĮ „Salka“ vadovo O. S. telefoną paskambino vyras, neprisistatė ir užsakė krovinio pervežimo paslaugas iš Kauno į Vilnių. Krovinį IĮ Salka“ pristatė nurodytu adresu, pretenzijų nei iš užsakovo, nei iš gavėjų negavo, atsiskaityta buvo grynaisiais vietoje. Trečiasis asmuo neturi pagrindo teigti, kad jam skambinęs ir pervežimo paslaugas užsakęs asmuo buvo UAB „Svevala“ ar UAB „Industrijos centras“, ar kitos šioje byloje minimos įmonės atstovas. Atitinkamai trečiasis asmuo negali patvirtinti, kad jis gavo krovinį iš UAB „Svevala“ atstovo ar kad apskritai vežė tą patį krovinį, dėl kurio dingimo vyksta ginčas nagrinėjamoje byloje ir dėl kurio dingimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

21.3.       Ieškovė šioje byloje nelaiko trečiojo asmens vežėju ir nereiškia jam reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo metu nei trečiajam asmeniui, nei jo vadovui nebuvo pareikšti įtarimai dėl tariamos baudžiamosios veikos. Pagal byloje nurodomas aplinkybes akivaizdu, kad šiuo atveju galėjo būti įvykdyta nusikalstama veika, kadangi krovinys dingo, o atsakingi asmenys nėra nustatyti. UAB „Svevala“ vykdydama tarptautinį pervežimą nepasirūpino tinkamų dokumentų dėl krovinio priėmimo ir perdavimo įforminimu.

22.       Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23.       Šioje kasacinės justicijos byloje keliamas teisės klausimas dėl vienintelės vežimo sutarties kriterijų bei atsakomybės dėl pagal tokio pobūdžio sutartį atliekamo vežimo aiškinimo ir taikymo.

24.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, siekiant įvertinti nurodytus aspektus, pirmiausiai tikslinga išanalizuoti, ar vežimą vykdžiusias šalis siejo vienintelė vežimo sutartis, kurios buvimas lemia ir toliau minimus atsakomybės taikymo ypatumus.

 

Dėl vienintelės vežimo sutarties kriterijaus aiškinimo ir taikymo

 

25.       CMR konvencijos VI skyriaus (Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai) 34 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje. 

26.       CMR konvencijos VI skyriaus 36 straipsnyje reglamentuota, kad ieškinys dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo, išskyrus priešieškinio ar prieštaravimo būdu pateikiamus ieškinius tos pačios vežimo sutarties byloje, gali būti pateiktas tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą; ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą patį krovinį.

27.       CMR konvencijos VI skyriui taikyti būtina nustatyti, ar tenkinamas „vienintelės sutarties kriterijus“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje matyti prieštaravimų dėl kriterijų, pagal kuriuos nustatomas minėto CMR konvencijos 34 straipsnyje reikalaujamo „vienintelės sutarties“ kriterijaus egzistavimas, – vienais atvejais šis kriterijus taikytas siuntėjo ir pirmojo vežėjo sutarčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007), kitais atvejais – vežėjų tarpusavio susitarimams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018). Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką šioje srityje ir dėl to kylantį poreikį ją tikslinti (CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktas), pasisako dėl teismų praktikos vienodinimo aiškinant vienintelės sutarties kriterijus.

28.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad susitariančių ir (ar) faktiškai vežimą vykdančių vežėjų grandinės, kokia yra nagrinėjama šioje byloje, atveju susiklosto dvi teisinių santykių grupės: pirma, teisiniai santykiai tarp pervežimo paslaugos užsakovo (kliento) ir vežėjų (išoriniai teisiniai santykiai); antra, vežėjų tarpusavio santykiai (vidiniai teisiniai santykiai). Šių teisinių santykių atskyrimas reikšmingas vertinant „vienintelės sutarties“ kriterijų.

29.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Tai yra sutarties uždarumo principo esmė. Sutarties uždarumo principo turinys ir veikimo ribos skirtingose teisės sistemose ar valstybėse gali būti skirtingi ir priklauso nuo nacionalinėje teisėje įtvirtinto reguliavimo. Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismo praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms. Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme nustatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011 ir joje nurodytą praktiką).

30.       Šiame kontekste pažymėtina, kad vežimo paslaugą užsakęs subjektas (klientas) nėra vežėjų, vykdančių jo užsakymą, tarpusavio susitarimų šalis. Tai lemia, kad klausimas, kokiomis sąlygomis ir kokių dokumentų pagrindu užsimezga ir klostosi vežėjų vidiniai tarpusavio teisiniai santykiai, yra savarankiškas klausimas, neturintis įtakos tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą vykdančių (pirmojo vežėjo ir vėliau prie kliento ir pirmojo vežėjo teisinių santykių prisijungusių) asmenų susiklosčiusio išorinio teisinio santykio kvalifikavimui.

31.       Taigi CMR konvencijos 34 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „vienintelė sutartis“ reikia aiškinti klientą ir vežėją (vežėjus) siejančios sutarties kontekste, kaip apibūdinančią atvejus, kai sutartį su vežėju sudaręs asmuo (vežimo paslaugos užsakovas) su vežėju dėl krovinio gabenimo per visą maršrutą (nuo taško A iki taško Ž) sudaro vieną sutartį, neapimančią situacijų, kai vežimo paslaugos užsakovas dėl krovinio gabenimo skirtingomis to paties maršruto (nuo taško A iki taško Ž) atkarpomis sudaro skirtingas sutartis (pvz., nuo taško A iki taško K ir nuo taško K iki taško Ž).

32.       Šį teisės aiškinimą patvirtina teisės doktrina, kurioje nurodoma, kad terminas vienintelė sutartis yra svarbus, nes jei tas pats vežimas vykdomas sudarant atskiras vežimo sutartis kiekvienoje valstybėje, per kurios teritoriją juda krovinys, tai tokioms sutartims bus taikomi atitinkamos valstybės nacionaliniai įstatymai, bet ne CMR konvencija. Vienintelė sutartis Konvencijos 34 straipsnio prasme tai sutartis, apimanti visus vežimo etapus. CMR konvencijos 34 straipsnis nebus taikomas tais atvejais, kai prekių siuntėjas pats sudarė sutartis su daugiau nei vienu vežėju dėl tęstinio vežimo, nes jis nebus vežamas vadovaujantis viena vežimo sutartimi (Messent, A.; Glass, D. CMR: Contracts for the International Carriage of Goods by Road. Fourth Edition. Cornwall: Informa Law, 2018, p. 346).

33.       Kita vertus, kaip jau minėta, tai, kaip klientui įvykdyti visą krovinio vežimą įsipareigoję asmenys organizuoja savo tarpusavio teisinius santykius tam, kad pasiektų vežimo sutartyje aptartą rezultatą, yra jų pačių sutartinių teisinių santykių, kurių dalyvis klientas nėra, klausimas. Taigi vėlesni vežėjų tarpusavio susitarimai neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant teisinius santykius pagal „vienintelės sutarties“ kriterijų.

34.       Kalbant apie sutarčių uždarumo principą, kiek tai susiję su išoriniais teisiniais santykiais, susiklostančiais tarp kliento ir kelių vienas po kito veikiančių vežėjų, kiekvienas prisijungiantis vežėjas tampa šios sutarties dalyviu. Šiuo atveju sutarties sudarymui nėra reikalaujamas kliento ir paeiliui vežimą vykdančių vežėjų žinojimas vienas apie kitą  vien tai, kad kitas vežėjas priima tas pačias prekes ir važtaraštį, ex lege (pagal teisę; pagal įstatymą) sukuria ryšį tarp siuntėjo ir paskesnių vežėjų remiantis CMR konvencijos 34 straipsniu (žr. Lenkijos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą byloje Nr. II CSK 723/10, taip pat žr. Messent, A.; Glass, D. CMR: Contracts for the International Carriage of Goods by Road. Fourth Edition. Cornwall: Informa Law, 2018, p346347).

35.       Taigi CMR konvencijos 34 straipsnio formuluotė „antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje“ reglamentuoja vieną iš tolimesnių vežėjų prisijungimo prie tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą įsipareigojusio įvykdyti asmens (asmenų) sutartinių teisinių santykių būdų, kai prisijungiantis asmuo gauna važtaraštį bei perima krovinį. Tokiu atveju tolimesnis vežėjas, priimdamas krovinį bei važtaraštį, išreiškia valią dalyvauti sutartiniuose santykiuose, priima sutarties sąlygas, taigi, atlikus atitinkamus veiksmus, vėlesnio vežėjo prisijungimas prie sutarties įvyksta ex lege.

36.       Pateiktas teisės aiškinimas dėl CMR konvencijos 34 straipsnio aktualus ir tose situacijose, kai dalis transporto operacijoje dalyvaujančių vežėjų yra nominalūs vežėjai – vežėjai, priėmę užsakymą, tačiau jį vykdantys ne patys, o tam pasitelkdami kitus vežėjus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012 ir joje nurodytą praktiką).

37.       Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendime yra išaiškinęs, kad nei CMR konvencijos 34 straipsnio tekstas, nei kitos CMR konvencijos VI skyriaus nuostatos, kuriose yra „Nuostatos dėl vežimo, kurį paeiliui vykdo keli vežėjai (CMR konvencijos 35–40 straipsniai), nesuteikia pagrindo aiškinti, kad negali būti jokio tęstinio vežimo, jei pagrindinis vežėjas ir, įmanoma, kiti vežėjai yra išimtinai „popieriniai“ vežėjai, t. y. faktiškai nevykdo jokios pervežimo dalies, o perkelia visą pervežimą. CMR VI skyriaus reguliavimo objektas ir tikslas, kaip išplaukia iš CMR konvencijos 3639 straipsnių, yra asmens, turinčio interesą dėl krovinio ir vežėjo, siekiančio žalos atgavimo, galimybių sustiprinimas. Visa tai yra pagrindas CMR konvencijos 34 straipsnį aiškinti taip, kad ši nuostata taip pat taikoma tuo atveju, kai pagrindinis vežėjas ir galimi kiti vežėjai yra išimtinai „popieriniai“ vežėjai. Toks platus CMR konvencijos 34 straipsnio aiškinimas leidžia CMR konvencijos 3639 straipsniams geriau atitikti siekiamus tikslus dėl asmens, turinčio interesą dėl krovinio, ir ieškovo, siekiančio žalos atlyginimo. Galiausiai yra svarbu tai, jog CMR konvencijos 34 straipsnio platus aiškinimas atitinka vyraujančią nuomonę konvencijos šalių teismų praktikoje ir literatūroje (žr. Generalinio advokato išvados 2.11–2.12 punktus) (Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimas, ECLI:NL:PHR:2015:691, 3.6.1–3.6.2 papunkčiai).

38.       Doktrinoje nurodoma, kad Anglijoje, taip pat Austrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje buvo nuspręsta, jog tais atvejais, kai vežėjas A sudaro vežimo sutartį, tačiau pasamdo kaip subrangovą (angl. subcontracts) įmonę B, kuriai perduoda visą operaciją, B yra vežėjas, vykdantis vežimą paeiliui po A, kuris taip pat yra vežėjas pagal CMR. Tiek A, kaip pirmasis vežėjas, tiek B, kaip vykdantysis vežėjas, yra atsakingi už krovinį pagal CMR konvencijos 34 straipsnį, su sąlyga, kad B priima krovinį ir važtaraštį, kaip reikalaujama tame straipsnyje. Šis aiškinimas mažiau atspindi įprastą ar akivaizdžią CMR konvencijos 34 straipsnio prasmę, bet labiau teismų supratimą apie šios CMR konvencijos dalies tikslą suteikti ieškovui, siuntėjui ir gavėjui taikinių pasirinkimą, taigi ir taikinį, kurį ieškovas gali pastebėti ir atpažinti. Ši užduotis neturėtų būti apsunkinta, nes pradinis vežėjas sudarė subrangos sutartis (Clarke, M. International Carriage Of Goods By Road: CMR. Second Edition. Informa Law from Routledge, 2014, p. 167168).

39.       Platus CMR konvencijos 34 straipsnio aiškinimas nurodomas ir kitoje teisinėje literatūroje (žr., pvz., Clarke M.; Yates D. Contracts Of Carriage By Land And Air. Second Edition. Informa, 2008, p. 7576; Messent, A.; Glass, D. CMR: Contracts for the International Carriage of Goods by Road. Fourth Edition. Informa Law, 2018, p. 340348, ir ten cituojamą Jungtinės Karalystės apeliacinio teismo sprendimą byloje Ulster-Swift v Taunton Meat Haulage [1977] 1 Lloyd’s Rep 346, [1997] 1 (duomenys neskelbtini)

40.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė, siekdama paneigti savo atsakomybę dėl ginčo krovinio praradimo, nurodo, kad ginčą nagrinėję teismai nepagrįstai vertino, jog ieškovę ir ją siejo vienintelė vežimo sutartis, lemianti solidariosios atsakomybės taikymą pagal CMR konvencijos VI skyrių. 

41.       Kadangi „vienintelės sutarties“ kriterijaus taikymui, kaip jau minėta, būtina, kad krovinio gabenimas per visą maršrutą būtų sureguliuotas viena sutartimi, teisėjų kolegija išaiškina, kad tokiais atvejais būtina nustatyti, kur yra maršruto pradžia ir pabaiga. Nagrinėjamos bylos atveju reikia nustatyti, ar teismų konstatuota aplinkybė, kad krovinio gabenimas iš Roterdamo (Nyderlandai) į Konstantinovką (Ukraina) buvo visas krovinio maršrutas, buvo nustatyta pagrįstai.

42.       Byloje esančios bendrovės Baramist Limited 2015 m. spalio 30 d. sąskaitos Nr. 441 grafoje „Pristatymo pagrindas“ (angl. delivery basis) nurodyta „DAP, Rotterdam, Netherlands (INCOTERMS-2010)“. Ta pati informacija nurodyta 2015 m. spalio 19 d. finalinėje specifikacijoje Nr. 3.

43.       CMR važtaraščio Nr. 151794 13 grafoje (Siuntėjo nuorodos) yra toks įrašas: „2014 metų rugsėjo 06 d. Kontraktas Nr. 96/CH tarp Baramist Limited (Didžioji Britanija) ir RAB „Megateks“ (Ukraina) 2015-10-30 d. Sąskaita Nr. 441“. Šio važtaraščio 1 grafoje (Siuntėjas) nurodyta „C. Steinweg-Handelsveem B.V., (duomenys neskelbtini) Roterdamas, Olandija pagal Baramist Limited užsakymą of. 3S l, l O, (duomenys neskelbtini) Street, Londonas, (duomenys neskelbtini), Anglija“. Minėto važtaraščio 4 grafoje („Prekės priėmimo vieta ir data) nurodyta „Roterdamas, Olandija, 2015-10-30“.

44.       Kiek tai susiję su maršruto pabaiga, iš byloje esančio bendrovės RAB Megateks I. S. 2015 m. spalio 29 d. pateikto užsakymo Nr. C-54 prie 2014 m. rugsėjo 18 d. sutarties Nr. K-01-14 matyti, kad iškrovimo adresas yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Ukraina. Tie patys duomenys nurodyti ir minėto CMR važtaraščio Nr. 151794 3 grafoje (Prekės iškrovimo vieta).

45.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų padarytos išvados, kad maršrutas RoterdamasKonstantinovka buvo visas prekių gabenimo maršrutas, laikytinos pagrįstomis.

46.       Kiek tai susiję su pačia sutartimi, kurią reikia vertinti „vienintelės sutarties“ kriterijaus tikslais (šiuo klausimu pasisakyta pirmiau), iš byloje esančios I. S. ir RAB Megateks 2014 m. rugsėjo 18 d. Tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. K-01-14 1 punkto (Sutarties dalykas) 1.1 papunkčio matyti, kad „ši sutartis reguliuoja ir nustato santykių tvarką tarp Ekspeditoriaus ir Užsakovo, susijusių su Ekspeditorių transportinių ir ekspedijavimo paslaugų teikimo Užsakovui, t. y. paslaugų dėl Užsakovo krovinių (ar kitų asmenų krovinių) automobilinio transporto pervežimo per Ukrainos ir kitų šalių teritoriją organizavimo ir teikimo užtikrinimo“.

47.       Minėtos sutarties 2 punkto (Pervežimų planavimas) 2.1 papunktyje nurodyta, kad „transportinių ir ekspedijavimo paslaugų teikimas Ekspeditoriaus vykdomas pagal Užsakovo paraiškas arba kitus dokumentus (toliau – Paraiška), skirtus Ekspeditoriui, kuriuose Užsakovas prašo organizuoti ir teikti krovinių pervežimo paslaugas. Tokia Paraiška bus Ekspeditorių laikoma kaip tinkama Užsakovo rašytinė Paraiška  pavedimas organizuoti ir teikti krovinių transportavimą, ir su to tikslo, Ekspeditoriaus vardu ir Užsakovo sąskaita, sudaryti vieną ar daugiau krovinių pervežimo sutarčių“.

48.       Sutarties 3 punkto (Ekspeditoriaus pareigos) 3.1 papunktyje įtvirtinta pareiga „pagal Užsakovo Paraiškas organizuoti krovinių gabenimą savo transporto priemonėmis arba sudarant savo vardu reikiamą skaičių pervežimo sutarčių su krovinių vežėjais“.

49.       Kaip minėta, pagal šią sutartį pateiktas 2015 m. spalio 29 d. užsakymas Nr. C-54 yra dėl krovinio gabenimo visu maršrutu.

50.       Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad, pirma, šia sutartimi ir užsakymu sutarta ne tik dėl ekspedijavimo, o ir dėl krovinių vežimo; antra, RAB Megateks ir I. S. sutartiniai dokumentai apima krovinio gabenimą visu maršrutu, taigi reikia konstatuoti, kad teismai „vienintelės sutarties“ kriterijaus egzistavimą konstatavo teisingai.

51.       UAB „Svevala“ priėmė krovinį ir važtaraštį, nepaisydama duomenų dėl paskirties vietos neatitikimo važtaraštyje ir UAB „Svevala“ bei UAB „Industrijos centras“ sutartiniuose dokumentuose, nepareikalavusi jo pakeisti pagal pasirašyto užsakymo sąlygas, todėl minėtais savo veiksmais prisijungė prie susiklosčiusių užsakovės RAB „Megateks“, susitariančiojo vežėjo I. S. ir jo pasitelktos vežėjos UAB „Industrijos centras“ sutartinių krovinio vežimo teisinių santykių.

 

Dėl CMR konvencijos 12 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo 

 

52.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, tarp ginčo šalių sudarytos vienintelės vežimo sutarties konstatavimas lemia CMR konvencijos 36 straipsnio taikymo galimybę.

53.       Šiuo atveju ieškovė patirtą žalą siejo su tuo, kad ginčo krovinys buvo perduotas CMR važtaraštyje nenurodytam asmeniui ir galiausiai dėl šių veiksmų buvo prarastas. Kasaciniame skunde UAB „Svevala“ teigia, jog ji negali būti laikoma tinkama atsakove, nes tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus dėl krovinio vežimo, krovinio perdavimas IĮ „Salka“ buvo atliktas vykdant siuntėjo nurodymą iškrauti krovinį tarpinėje iškrovimo vietoje. UAB „Svevala“ teigimu, krovinį paskutine žinoma maršruto dalimi Kaunas–Vilnius gabeno IĮ „Salka“, ji ir laikytina paskutiniąja vežėja, kurios vežimo metu krovinys buvo prarastas (CMR konvencijos 36 straipsnis).

54.       Vertindama nurodytus teiginius išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog CMR konvencijoje įtvirtinta vežimo sutarties apibrėžtis leidžia daryti išvadą, kad vežėjas, priėmęs pervežti siuntėjo krovinį, įsipareigoja pristatyti į paskirties vietą ir perduoti krovinio valdymą siuntėjo nurodytam gavėjui (CMR konvencijos 6, 12, 13 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002; 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009). Analogiško požiūrio laikomasi ir teisės doktrinoje, nurodant, jog krovinio pristatymo vieta turi būti suprantama kaip vieta, nurodyta važtaraštyje. Krovinio pristatymu į paskirties vietą (CMR konvencijos 13 straipsnio 1 dalis) laikytinas krovinio pristatymas į CMR važtaraštyje nurodytą vietą arba pakeistą siuntėjo reikalavimu paskirties vietą (CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalis) (Ambrasienė, D.; Sinkevičius, E. Vežėjo civilinė atsakomybė pagal Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją ir jos draudimas. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas, 2004, p. 2930).

55.       CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti vežėjo nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Siuntėjas praranda šią teisę nuo to momento, kai antrasis važtaraščio egzempliorius perduodamas gavėjui arba kai gavėjas veikia pagal teises, nustatytas 13 straipsnio 1 punkte. Nuo šio momento vežėjas privalo vadovautis krovinio gavėjo instrukcijomis (CMR konvencijos 12 straipsnio 2 dalis). Šioje nuostatoje įtvirtina siuntėjo teisė disponuoti kroviniu suponuoja galimybę pareikalauti vežėjo nutraukti vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, nei nurodyta važtaraštyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2006).

56.       Ši teisė turi būti įgyvendinama remiantis CMR konvencijos nuostatomis. CMR konvencijoje įtvirtinta, jog krovinio disponavimo teisė priklauso gavėjui nuo važtaraščio surašymo momento tais atvejais, kai siuntėjas apie tai įrašo važtaraštyje (CMR konvencijos 12 straipsnio 3 dalis). Kroviniu disponuojama laikantis šių sąlygų: a) siuntėjas – arba šio straipsnio 3 punkte nurodytu atveju – gavėjas, norintis pasinaudoti šia teise, privalo pateikti vežėjui pirmą važtaraščio egzempliorių, kuriame turi būti įrašytos naujos instrukcijos, taip pat kompensuoti vežėjui išlaidas ir nuostolius, susijusius su šių instrukcijų vykdymu; b) instrukcijų vykdymas turi būti įmanomas, kai jas gauna asmuo, kuris privalo jas vykdyti. Jų vykdymas neturi pažeisti normalios vežėjo įmonės darbo eigos, taip pat padaryti nuostolių kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams; c) pagal nurodytas instrukcijas siuntos negalima dalinti dalimis (CMR konvencijos 12 straipsnio 5 dalis). Pagal CMR konvencijos 12 straipsnį siuntėjas išlaiko teisę disponuoti kroviniu iki tol, kol važtaraštis bus perduotas gavėjui (Messent, A.; Glass, D. A. CMR: Contracts for the International Carriage of Goods by Road. Fourth Edition. Cornwall: Informa Law From Routledge, 2018, p. 109).

57.       Nepaisant to, ar vežimo metu buvo pasinaudota CMR 12 straipsnyje nurodyta disponavimo kroviniu teise ar ne,

vežėjas, pristatęs krovinį į paskirties vietą, perduodamas krovinį, turi pareigą patikrinti, ar perduoda krovinį tinkamam asmeniui, t. y. važtaraštyje nurodytam gavėjui (jo įgaliotam asmeniui), arba siuntėjo, pasinaudojusio CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise nurodyti vežėjui atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje, reikalavimu pakeistam gavėjui. Perduodamas krovinį ne krovinio važtaraštyje nurodytam gavėjui (ne jo įgaliotam asmeniui) arba ne siuntėjo reikalavimu pakeistam gavėjui, vežėjas pažeidžia vežimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pristatyti krovinį į paskirties vietą ir perduoti jį turinčiam teisę gauti asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011). Tai lemia ir CMR konvencijoje įtvirtintų pasekmių taikymą.

58.       Pagal CMR konvencijos 17, 18 straipsnių nuostatas, jeigu krovinys nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui, jis laikomas prarastu. Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktas). Pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį būtent vežėjui tenka pareiga įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar jis pristatytas ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių.

59.       Minėtos nuostatos leidžia teigti, kad jeigu vežėjas perduoda krovinį ne siuntėjo nurodytam gavėjui, tai prilyginama krovinio praradimui. CMR konvencija, griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtina jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai). Šios prezumpcijos buvimas lemia tai, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste būtent vežėjui tenka pareiga įrodyti, jog asmuo, kuriam jis perdavė krovinį, turėjo teisę jį gauti, t. y. kad važtaraštyje nurodytas krovinio gavėjas buvo įgaliojęs šį asmenį priimti ginčo krovinį arba kad krovinio siuntėjas, remdamasis CMR konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta teise, buvo nurodęs vežėjui atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje.

60.       Kaip minėta, UAB „Svevala“ prisijungė prie vienintelės vežimo sutarties. Šiuo atveju nors UAB „Svevala“ 2015 m. spalio 29 d. sudarytame užsakyme tarptautiniam krovinio pervežimui nėra nurodytas krovinio gavėjas, yra nurodyta tik krovinio iškrovimo vieta – „Kaunas, LT, tiksliau telefonu“, tačiau tiek sudarytoje sutartyje, prie kurios UAB „Svevala“ prisijungė, tiek CMR važtaraštyje, pagal kurį UAB „Svevala“ priėmė ir vežė krovinį, buvo nurodyta, kad krovinio siuntėjas – C. Steinveg-Handelsveem B. V., krovinio gavėja – RAB „Megateks“, galutinė krovinio pristatymo vieta – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Ukraina. Nagrinėjamu atveju UAB „Svevala“ priėmė vežti krovinį pagal nurodytą CMR važtaraštį, nepareikalavo pateikti CMR važtaraščio, kuriame būtų įrašyta šalių sutarta iškrovimo vieta Kaune arba įrašytas kitas krovinio vežėjas, krovinio gavėjas. Šios aplinkybės lėmė, kad ginčo krovinys turėjo būti įteiktas CMR važtaraštyje nurodytam subjektui. Toks įpareigojimas galėjo būti pakeistas tik remiantis CMR konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta tvarka.

61.       Šiuo atveju UAB „Svevala“ nepagrindė, jog asmuo, kuriam buvo perduotas krovinys, buvo CMR važtaraštyje nurodyto krovinio gavėjas ar asmuo, įgaliotas priimti krovinį vykdant pagal CMR konvencijos 12 straipsnį teiktinus nurodymus (CMR konvencijos 12, 17, 18 straipsniai). Be to, teismų nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog, kilus neaiškumų dėl krovinio įteikimo, taip pat nebuvo kreiptasi dėl instrukcijų pateikimo siekiant įsitikinti, ar krovinys yra perduodamas tinkamam subjektui (CMR konvencijos 15 straipsnio 1 dalis).

62.       Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste spręstina, jog teismai, nustatę UAB „Svevala“ krovinio perdavimo ne sutartyje bei CMR važtaraštyje nurodytam krovinio gavėjui faktą, pagrįstai konstatavo krovinio praradimą bei atitinkamai vertino, kad UAB „Svevala“ CMR konvencijos 36 straipsnio pagrindu galėjo būti laikoma tinkama šalimi, iš kurios siekiama nuostolių atlyginimo.

63.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šiuo atveju nėra tikslinga pasisakyti dėl kitų UAB „Svevala“ argumentų, susijusių su jos sudarytos 2015 m. spalio 29 d. užsakymo sutarties turiniu, prisiimtų įsipareigojimų apimtimi. Šie argumentai gali būti reikšmingi vertinant vežėjų tarpusavio atsakomybės už bendrai vykdytą vežimą klausimą, tačiau nėra svarbūs sprendžiant ieškovės pateikto reikalavimo atlyginti nuostolius (ne)pagrįstumo klausimą.

 

Dėl vežėjo atsakomybės ribojimo ir nuostolių dydžio

 

64.       Kasaciniame skunde argumentuojama, jog teismai netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 23 straipsnį, pažymint, kad UAB „Svevala“ atsakomybė turėtų būti ribojama šio straipsnio 3 dalies pagrindu, nesant tyčiai prilyginamos didelio neatsargumo kaltės formos.

65.       Šiuo aspektu pažymėtina, jog CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad vežėjas, praradęs dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę (CMR konvencijos 23 straipsnio 2 dalis). Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis).

66.       CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta minėto ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis (CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalis).

67.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį pažymėta, jog vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009).

68.       Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).

69.       Plėtodamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).

70.       Kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju perduodant ginčo krovinį, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vertinant vežėjui tenkančias pareigas yra pažymėta, jog vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingą, t. y. labai atsargų ir atidų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002; 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009). Iš esmės analogiško vertinimo laikomasi ir teisės doktrinoje, nurodant, kad krovinio pristatymo atveju vežėjas yra saistomas pareigos įteikti krovinį tinkamam asmeniui ir vykdant šią pareigą ypatingas rūpestingumas yra būtinas (Messent, A.; Glass, D. A. CMR: Contracts for the International Carriage of Goods by Road. Fourth Edition. Cornwall: Informa Law From Routledge, 2018, p. 135136).

71.       Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog teismai, įvertinę byloje nustatytas šios nutarties 60-62 punktuose nurodytas aplinkybes, turėjo teisinį pagrindą kvalifikuoti vežėjo veiksmus perduodant krovinį kaip didelį neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. UAB „Svevala“ perdavė krovinį neidentifikuotam asmeniui, nesikreipė į krovinio siuntėją instrukcijų dėl krovinio perdavimo, kad įsitikintų, jog krovinys yra perduodamas tinkamam subjektui ir tinkamoje vietoje. Šiuo atveju net ir minimalaus rūpestingumo sąlygojamo elgesio laikymasis būtų sudaręs prielaidas išvengti žalos kilimo. Atsižvelgiant į tai, kad šie UAB „Svevala“ veiksmai teismų pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip jos didelis neatsargumas, ji prarado galimybę remtis CMR konvencijoje įtvirtintais atsakomybės ribojimo ar atleidimo nuo atsakomybės pagrindais (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

72.       Apibendrindama tai, kas nurodyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad ginčo krovinys buvo vežamas vienintelės sutarties pagrindu ir žala ieškovei buvo sukelta perdavus vežamą krovinį neįgaliotam jį gauti subjektui (CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis).

73.       Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama aptartų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

74.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir skundžiamo sprendimo teisėtumui, todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

75.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

76.       Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Svevala“ prašo priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegijai nusprendus apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl ginčo esmės palikti nepakeistą, netenkintinas šis pateiktas prašymas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

77.       Ieškovė prašo priteisti 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl ji priteistina ieškovei iš atsakovės.

78.       Kasacinis teismas patyrė 5,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės UAB „Svevala“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovei „Megateks“ (j. a. k. 20338741) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Svevala“ (j. a. k. 122669062) 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Svevala“ (j. a. k. 122669062) 5,11 Eur (penkis Eur 11 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                                                         Goda Ambrasaitė-Balynienė

 

 

                                                                                                              Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                               Algis Norkūnas

 

 

                                                                                                              Sigita Rudėnaitė

 

 

                                                                                                              Antanas Simniškis

 

 

                                                                                                              Donatas Šernas

 

 

                                                                                                               Algirdas Taminskas

 

 


Paminėta tekste:
  • 3K-3-437/2012
  • 3K-3-3-1075/2018
  • 3K-3-75-916/2017
  • 3K-7-159/2013
  • 3K-3-58-915/2016
  • CK
  • 3K-3-189/2014
  • CPK
  • 3K-3-536/2007
  • 3K-3-367/2011
  • 3K-3-267/2009
  • 3K-3-128/2006
  • 3K-3-334/2011
  • 3K-3-259/2007
  • 3K-3-127-378/2015
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos