Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-08][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-265-313-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-265-313/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.2.4.1. Niekiniai sandoriai
2.4.2.9.1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.2. Sandoriai
2.4.2. Nuosavybės teisė
2.1.4. Bylos dėl dovanojimo
2.1.2.4. Negaliojantys sandoriai
2.1.2.4.1.4. Apsimestinis sandoris
2.4. Daiktinė teisė
2.5. Paveldėjimo teisė
2.5.7. Įpėdinių savitarpio santykiai
2.4.2.9. Bendrosios nuosavybės teisė

?PASTABA: D

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                  Civilinė byla Nr. e3K-3-265-313/2018

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11597-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.4.2.9.1; 2.5.7.

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės (pranešėja) ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. patikslintą ieškinį atsakovams G. Š., Z. Š., S. Š. dėl apsimestinio sandorio pasekmių taikymo, atidalijimo iš bendrosios nuosavybės..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldimo turto pasidalijimą, apsimestinius sandorius ir bendrosios dalinės nuosavybės padalijimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė R. K. patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama:

1) taikyti apsimestinio sandorio pasekmes ir laikyti, kad jos ir atsakovės Z. Š. 2010 m. balandžio 6 d. sudaryta ūkinio pastato, esančio duomenys neskelbtini, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, 1/2 dalies dovanojimo sutartimi, 2010 m. balandžio 23 d. notarine sutartimi dėl turto naudojimosi ir pasidalijimo, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, ūkinių pastatų, unikalūs Nr. duomenys neskelbtini, duomenys neskelbtini, registracija atsakovų vardu bei 2010 m. balandžio 6 d. ir 2010 m. birželio 29 d. ieškovės ir atsakovės Z. Š. duotais sutikimais rekonstruoti namą, 2010 m. rugpjūčio 24 d. žemės sklypo, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, dalies dovanojimo sutartimi buvo sudarytas sandoris dėl ieškovės ir atsakovės Z. Š. po tėvų mirties paveldėto turto pasidalijimo;

2) pripažinti, kad dalį pasidalyto turto – ūkinį pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, ūkinį pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, bei ūkinį pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, atsakovė Z. Š. (jos teisių perėmėjai G. Š. ir S. Š.) yra atsidalijusi iš bendro turto;

3) atidalyti ieškovės dalį iš bendro turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, pripažįstant, kad jai priklauso šios gyvenamojo namo patalpos: visos rūsio patalpos, pirmo aukšto patalpos;

4) atidalyti likusią atsakovų gyvenamojo namo, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, dalį, pripažįstant, kad jiems priklauso patalpos: patalpa pirmame aukšte – įėjimas, antro aukšto patalpos ir neįregistruota namo mansarda;

5) pripažinti, kad teismo sprendimas dėl ieškovės turto dalies atidalijimo yra pagrindas VĮ Registrų centrui įregistruoti jos nuosavybės teises į atidalytą dalį pagal 2011 m. spalio 17 d. atliktus kadastrinius matavimus, nesant kitų bendraturčių sutikimo ir (ar) prašymo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

3.       Kauno apylinkės teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė. 

4.       Teismas nustatė, kad: 

1) 1998 m. birželio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1-2159 pagrindu po motinos S. K. mirties atsakovė Z. Š. bei ieškovė R. K. paveldėjo po 1/2 dalį gyvenamojo namo, ūkio pastato ir kiemo įrenginių, esančių duomenys neskelbtini, bei įmoką už žemę, kompensaciją už valstybės išperkamą žemę.

2) 2010 m. balandžio 6 d. ieškovė R. K. padovanojo atsakovei Z. Š. 1/2 dalį sau bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio pastato  ūkinio pastato (garažo) 2I1b, kurio unikalus N. duomenys neskelbtini.

3) 2010 m. balandžio 6 d. ieškovė RK. davė sutikimą atsakovei Z. Š. dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančio duomenys neskelbtini, atsakovei ZŠ. priklausančios pastato dalies rekonstrukcijos į dvibutį ir įėjimo per pastato fasadinę pusę įsirengimo, atsakovė Z. Š. davė sutikimą ieškovei R.  K. dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančio duomenys neskelbtini, ieškovei RK. priklausančios pastato dalies rekonstrukcijos į dvibutį ir įėjimo per dviaukštį priestatą įsirengimo.

4) 2010 m. balandžio 23 d. ieškovės R. K. ir atsakovės Z. Š. notarinės formos sutartimi buvo nustatyta naudojimosi gyvenamojo namo, esančio duomenys neskelbtini, patalpomis tvarka.

5) 2010 m. rugpjūčio 24 d. dovanojimo sutartimi atsakovė Z. Š. padovanojo ieškovei R. K. 1/2 žemės sklypo, kurio bendras plotas 11,7600 ha, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančio duomenys neskelbtini.

6) 2010 m. lapkričio 24 d. atsakovė Z. Š. išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi perleido savo turtą atsakovams G. Š. (sūnui) ir S. Š. (marčiai).

7) Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-355-429/2011 patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kuria šios bylos šalys ieškovė R. K. ir atsakovė Z. Š. susitarė pakeisti nustatytą naudojimosi namu, esančiu duomenys neskelbtini, tvarką.

5.       Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, nurodydamas, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog ieškovė R. K. sudarant ginčijamus sandorius būtų atsakovų apgauta ar suklaidinta. Jokiuose tarp šalių sudarytuose susitarimuose, taip pat ir ginčijamuose šioje byloje, nebuvo aiškiai išreikšta šalių valia dėl bendrosios dalinės nuosavybės atsidalijimo, atsidalijimo sąlygų ir tvarkos, nenustatyta ir tai, kad ieškovė dovanojo dalį ūkinio pastato bei davė sutikimą atsakovams dėl nuosavybės teisės į statinius įregistravimo su sąlyga, kad bendroji nuosavybė bus atidalyta. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ir atsakovės ZŠ. paveldėto turto pasidalijimas įvyko, nes yra įregistruota nuosavybė kiekvienos jų vardu, nustatyta naudojimosi turtu tvarka, sudaryti turto perleidimo sandoriai ir kt., tačiau, šalims nesutariant, nėra atidalyta visa šalių bendroji nuosavybė, todėl nėra pagrindo laikyti, kad ieškovė suklydo dėl sandorio esmės ar kad ji buvo apgauta.

6.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 10 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodydama, kad ginčo šalys tebėra bendraturtės, turto atsidalijimas nėra įvykęs, tačiau ieškovė teisingai teigia apie pirmosios instancijos teismo pripažintą įvykusiu ieškovės ir atsakovės Z. Š. paveldėto turto pasidalijimą ir kad pirmosios instancijos teismas dovanojimo sandorį pripažino pridengiančiu paveldėto turto pasidalijimą. Vis dėlto, kadangi dovanojimo sandoris buvo sudėtinė turto pasidalijimo proceso dalis, vertinant, ar ieškovė tikrai siekė neatlygintinai perduoti savo turtą bendraturtės nuosavybėn, ar sudarydama šį sandorį iš esmės suklydo, šalių tikroji valia sudarant dovanojimo sutartį turi būti įvertinta visų susitarimo pasidalyti turtą sąlygų kontekste. 

7.       Teisėjų kolegija 2016 m. birželio 10 d. nutartyje nurodė, kad, vertinant vidutiniškai apdairaus asmens požiūriu, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, 2010 m. balandžio mėnesio notariškai patvirtinti šalių susitarimai dėl dovanojimo, naudojimosi tvarkos ir atsidalijimo sudarė pakankamą pagrindą ieškovei manyti, jog bendraturčiai pasidalija pastatus šiuose susitarimuose nurodytomis sąlygomis ir, įgyvendinę rekonstrukcijos teisę, įgyja teisę atsidalyti iš bendros nuosavybės. Kolegija sutiko su ieškove, kad žinodama, jog atsakovai pretenduos į 2010 m. balandžio mėnesio susitarimais jai atitekusią bendrosios nuosavybės dalį, dovanojimo sandorio ji nebūtų sudariusi, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokios išvados padaryti negalėjo byloje nesant duomenų apie atsakovų nurodytus dovanojimo motyvus.

8.       Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad konstatavęs, jog šalių bendro turto pasidalijimas yra įvykęs, tačiau nevertinęs ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, kad dovanojimo sandorį ieškovė sudarė vykdydama šalių susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo, kurio atsakovai neketino laikytis (iš esmės suklydusi dėl susitarimo sąlygų), pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas, neatskleidė bylos esmės ir dėl to galėjo būti netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimą dėl šalių valios trūkumų.

9.       Kauno apylinkės teismas, iš naujo išnagrinėjęs civilinę bylą, 2017 m. sausio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

10.       Teismas nurodė, jog, jo įsitikinimu, Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. nutartimi nėra pripažinta, kad 2010 m. sudaryti sandoriai yra apsimestiniai ir kad jais buvo siekiama pridengti sandorį dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kauno apygardos teismas nenurodė, kad paveldėtas turtas buvo atidalytas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kokiu konkrečiai būdu buvo atidalyta.

11.       Teismas nurodė, kad, ieškovei prašant taikyti apsimestinio sandorio padarinius – laikyti sudarytus sandorius atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės, tai reikštų, jog šalys turėjo 2010 m. sudarytais sandoriais siekti pridengti sandorį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad atsakovai nesiekė atsidalyti turto iš bendrosios dalinės nuosavybės, ypač tokiomis sąlygomis, kokios nustatytos 20102011 m. sandoriuose, nes tokiu atveju jiems iš bendrosios dalinės nuosavybės būtų likusi kur kas mažesnė negu 1/2 dalis, o tai neatitinka 1998 m. birželio 19 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo bei prieštarauja atsakovų valiai, buvusiai 20102011 m. sudarant sandorius. Atsakovai savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad sutinka atsidalyti iš bendrosios nuosavybės tik tokiomis dalimis, kokios nurodytos paveldėjimo teisės liudijime, ir tokios pozicijos laikėsi visos bylos nagrinėjimo metu.

12.       Teismas sprendė, kad 2010 m. balandžio 23 d. sutartimi šalys susitarė dėl naudojimosi dviejų aukštų gyvenamuoju namu tvarkos tam, kad būtų galima atlikti statybos ir rekonstrukcijos darbus, tačiau nesitarė dėl atidalijimo. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad ginčo šalys dėl atidalijimo būdo turi susitarti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1 dalis) arba, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai daiktas gali būti padalijimas natūra pagal bet kurio bendraturčio ieškinį (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovės pareikštas patikslintas ieškinys negali būti laikomas tinkamu ieškiniu dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes jame reikalavimas suformuluotas taip, kad atidalijimas neva jau buvo sutartas, jis yra 2010 m. sudarytų tariamai apsimestinių sandorių pasekmė (nors netgi jei sandoriai apsimestiniai, tai jais realiai buvo vykdomas turto pasidalijimas ir laikinas naudojimasis, iki bus susitarta dėl atidalijimo, o ne atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės), o atidalijimo būdas neva įtvirtintas šalių 20102011m. sudarytose sutartyse. Tačiau tai, teismo nuomone, prieštarauja ankstesniems teismų procesiniams sprendimams, kuriuose konstatuota, jog šalių sudarytais sandoriais turto atsidalijimas nėra įvykęs ir šalys dėl jo nesusitarė. Be to, atidalijant gyvenamąjį namą iš bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu, kokį nurodė ieškovė, neskaičiuojant ieškovės padovanoto 1/2 dalies ūkio pastato, už kurį atsakovai perleido 1/2 žemės sklypo, ir ūkio pastatų, kuriais ieškovė apskritai niekada nesinaudojo ir kurių dalį ketinama nugriauti, atsakovams realiai tektų kur kas mažesnė dalis, t. y. 1/3 (33,5 proc.), paveldėto turto.

13.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės R. K. apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11  d. sprendimą paliko nepakeistą. 

14.       Kolegija nurodė sutinkanti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tiek ginčo dovanojimo sutartimi, tiek vėlesniais susitarimais ieškovė išreiškė valią dėl paveldėto turto pasidalijimo, atsisakydama jai priklausančios turto dalies, sudarė susitarimus, suteikiančius kiekvienam iš bendraturčių ateityje pasinaudoti CK 4.77 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis teisėmis. Ieškovei tiek perleidus bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą ūkinio pastato dalį, tiek priėmus atsakovės dovanotą žemės sklypo dalį, tarp bendraturčių nebuvo sudarytas sutikimas dėl paveldėto turto teisinio režimo ar ginčo turto nuosavybės dalių pakeitimo. Šalys tebėra bendraturtės, turto atsidalijimas nėra įvykęs, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ginčo dovanojimo sutartimi, tiek vėlesniais susitarimais buvo siekiama tik sudaryti sąlygas atsidalyti ginčo turtą, tačiau teisinis rezultatas dėl turto teisinio režimo pakeitimo ar nuosavybės dalių pakeitimo nebuvo pasiektas.

15.       Kolegija pažymėjo, kad nors abi šalys sutinka dėl pirmame ir antrame aukšte esančių patalpų atsidalijimo, tačiau, iškilus ginčui dėl rūsyje esančių patalpų atidalijimo, yra pagrindas spręsti, jog ieškovės pasiūlytas atidalijimo projektas negali būti įgyvendintas, nes jį įgyvendinus yra pažeidžiami kitų namo bendraturčių interesai – atidalijimo planas neatitinka bendraturčių dalies, esančios bendrąja nuosavybe.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

16.       Kasaciniu skundu ieškovė R. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti patikslinto ieškinio reikalavimus ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK normas, reglamentuojančias atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kauno apylinkės teismas padarė nepagrįstas išvadas teigdamas, jog Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. nutartimi nėra pripažinta, kad 2010 m. sudaryti sandoriai yra apsimestiniai ir kad jais buvo siekiama pridengti sandorį dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovės teigimu, būtent Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 10 d. nutartyje ir konstatavo dovanojimo ir kitų sandorių apsimestinumą.

16.2.                      Kauno apylinkės teismas sprendime padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas, nurodydamas, kad atsakovai neginčijo aplinkybės, jog šalys visą laiką siekė atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę, pažymėdamas, kad šalys 2010 m. balandžio 23 d. sutartimi susitarė dėl naudojimosi dviejų aukštų gyvenamuoju namu tvarkos, tačiau nesitarė dėl atidalijimo.

16.3.                      Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nesiekė kompromiso, nesvarstė kito priimtino atidalijimo varianto.

16.4.                      Bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė dalytino turto masę, nes dalijo tik gyvenamąjį namą, tačiau nevertino jau atsakovų vardu įformintų (iš esmės jau atidalytų) trijų ūkinių pastatų. Ieškovė nurodo, kad 2010–2011 m. sudarytais sandoriais bendraturčiai dalijosi bendrą paveldėtą turtą, tačiau vėliau atsakovai nutarė nevykdyti susitarimo dėl turto pasidalijimo, nepritarti sutartam turto atidalijimui ir reikalavo padalyti likusį, bet ne visą paveldėtą turtą pagal paveldėjimo teisės liudijime nustatytas proporcijas, t. y. po pusę.

16.5.                      Bylą nagrinėję teismai išvadas padarė netinkamai vertindami byloje esančius įrodymus. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovės dalis gyvenamajame name yra mažesnė dėl to, kad jai iš bendrosios dalinės nuosavybės jau buvo atitekę ūkiniai pastatai.

17.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai Z. Š., G. Š. ir S. Š. prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

17.1.                              Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės atskleidžia šalių santykius, susijusius su bendrosios dalinės nuosavybės naudojimu, parodo kryptingus šalių santykius nustatant naudojimosi tvarką konkrečiomis namo patalpomis, žemės sklypo dalimis, aiškiai išreikštą šalių valią dėl statinių (namo priklausinių) priskirtinumo konkrečiam bendraturčiui ir jų nuosavybės teises į naujai sukuriamas patalpas. Ūkiniai pastatai, kuriuos ieškovė siekia įtraukti į dalytino turto masę, nebuvo paveldėti, nes jie buvo savavališkos statybos ir ieškovė niekada nesiekė šių ūkio statinių įteisinti.

17.2.                       Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. nutartimi nėra pripažinta, kad 2010 m. sudaryti sandoriai yra apsimestiniai ir kad jais buvo siekiama pridengti sandorį dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Byloje nustatyta, kad šalys 2010 m. sudarytais susitarimais nesiekė pridengti kito sandorio, o siekė pasidalyti turimą turtą ir nusistatyti laikiną naudojimosi turtu tvarką, iki bus susitarta dėl bendrosios dalinės atidalijimo. Bylą nagrinėję teismai tai ir nustatė, kad šalys nėra atsidalijusios turto, o tik galvojo tai padaryti ateityje.

17.3.                      Atsakovai nesutiko su ieškovės siūlomu atidalijimo būdu, nes, jį įgyvendinus, būtų pažeistos atsakovų teisės. Tačiau ginčo gyvenamąjį namą yra įmanoma atidalyti natūra pagal paveldėtas dalis, t. y. po 1/2 namo, nepadarant didelės žalos pačiam namui ir nepažeidžiant nė vienos iš šalių interesų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl paveldėto turto pasidalijimo

  

18.       Tais atvejais, kai turtą paveldi keli įpėdiniai, kaip kad nagrinėjamoje byloje po motinos mirties turtą pagal testamentą lygiomis dalimis paveldėjo seserys – ieškovė ir atsakovė, jų paveldėtas turtas tampa visų šių įpėdinių bendrąja daline nuosavybe, jeigu testamentu nenustatyta kitaip (CK 5.68 straipsnis). Paveldėtam turtui pasidalyti taikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios bendrąją dalinę nuosavybę, kartu su specialiąsias taisykles nustatančiomis paveldėjimo teisės normomis. CK 5.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti verčiamas atsisakyti teisės į jam priklausančios dalies išskyrimą, akcentuojant palikimo pasidalijimą bendru įpėdinių sutarimu.

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad įpėdiniai, priėmę palikimą, iki teisių į daiktus įregistravimo viešame registre gali paveldėtą turtą pasidalyti bendru sutarimu, nurodydami, kokie daiktai, kokia dalimi kuriam iš įpėdinių atitenka ir kaip yra atsiskaitoma su kitais įpėdiniais, jei pasidalijama kitaip, nei nustatyta įstatymu ar testamentu (CK 5.70 straipsnis). Sprendžiant paveldėto turto pasidalijimo klausimus gali būti atsižvelgiama į tokias aplinkybes: 1) palikėjo valią; 2) įpėdinių pageidavimus ir interesus; 3) tolesnes turto naudojimo perspektyvas, atkreipiant dėmesį į tai, kad turi būti siekiama užtikrinti racionalų ir efektyvų tolesnį turto naudojimą. Tačiau įstatymas nedraudžia įpėdiniams savo valia atsisakyti dalies paveldimo turto ar nereikalauti kompensacijos tuo atveju, jei kitam iš įpėdinių atitenka didesnė paveldimo turto dalis. Įstatyme nenustatyta, kad įpėdiniai privalo turtą pasidalyti atsižvelgdami į jiems priklausančias paveldimo turto dalis.  

20.       Jeigu įpėdiniai dalijasi nekilnojamuosius daiktus, tokiai sutarčiai privaloma notarinė forma. Ji taip pat turi būti įregistruota viešame registre. Jeigu įpėdiniai dalijasi kitokius daiktus ar teises, jie tai gali padaryti ir rašytine ar žodine sutartimi. Kilus ginčui, šios sutartys vertinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles.

21.       Įpėdiniams pasidalijus paveldimą turtą įstatymų nustatyta forma ir tokiai sutarčiai galiojant, po paveldimo turto pasidalijimo pasikeitus konkretaus paveldėto ir jau pasidalyto, t. y. priklausančio konkrečiam įpėdiniui, turto formai, nėra pagrindas pakeistos formos turto traktuoti kaip naujo ir spręsti klausimo dėl tokio turto padalijimo tarp visų įpėdinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2010). 

22.       Tais atvejais, kai įpėdiniai nesutaria dėl paveldėto turto pasidalijimo, pavyzdžiui, jie nesutinka dėl paveldėto turto pasidalijimo natūra, ar palikimo bendrąja daline nuosavybe, paveldėtą turtą pagal kiekvieno iš įpėdinių ieškinį dalija teismas (CK 5.70 straipsnio 1 dalis).

23.       Teisėjų kolegija pažymi, kad įpėdiniams savo teises į atskirus daiktus įregistravus viešame registre, paveldimo turto pasidalijimo sutarties dėl šio turto jie jau negali sudaryti, todėl keli įpėdiniai, priėmę palikimą ir jo tarpusavyje nepasidaliję natūra, tampa paveldėto turto bendraturčiais. Įpėdinių sprendimas toliau paveldėtą turtą valdyti bendrosios dalinės nuosavybės pagrindais užbaigia paveldėjimo procesą ir tolesni jų tarpusavio santykiai yra sprendžiami vadovaujantis bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis.

24.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė paveldėjo įvairų turtą lygiomis dalimis. Joms abiem buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, kiekviena savo turto dalį įregistravo savo vardu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paveldėto turto pasidalijimas neįvyko, ieškovė ir atsakovė tapo paveldėto turto bendraturtėmis, todėl tolesni turto padalijimo klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis CK 4 knygos teisės normomis.

 

Dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais

 

25.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, prašė pripažinti negaliojančiais jos su atsakove sudarytus sandorius, kuriais ji ir atsakovė viena kitai dovanojo dalį paveldėto turto ir susitarė dėl bendrosios dalinės nuosavybės – gyvenamojo namo rekonstrukcijos ir naudojimosi tvarkos. Ieškovės teigimu, šiais sandoriais buvo siekta pasidalyti paveldėtą turtą, todėl jos prašomas atidalijimas iš likusios bendrosios dalinės nuosavybės – gyvenamojo namo pagal jos pateiktus matavimus ir šalių nustatytą šio namo naudojimosi tvarką atitinka šalių siekto viso paveldėto turto pasidalijimo lygiomis dalimis sandorio tikslus.

26.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas remiasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pats įrodymų netiria (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis).

27.       Ieškovė ginčija savo ir atsakovės sudarytus dovanojimo sandorius, kuriais ji padovanojo savo bendrosios dalinės nuosavybės dalį (ūkinio pastato – garažo) atsakovei, o atsakovė jai – dalį žemės sklypo, kaip apsimestinius sandorius, pridengiančius paveldėto turto pasidalijimą.

28.       Teisėjų kolegija išaiškino, kad įpėdiniams iki paveldimo turto registravimo viešame registre neišsprendus paveldimo turto pasidalijimo klausimo, toliau šis turtas yra tvarkomas pagal bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas (žr. šios nutarties 23-24 punktus).

29.       Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles.

30.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (žr., pvz., 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

31.       Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016, 27 punktas).

32.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė viena kitai padovanojo savo valdytas bendrosios dalinės nuosavybės dalis. Dovanojimo sandoriai buvo sudaryti tais pačiais metais, vos kelių mėnesių skirtumu. Ieškovė įrodinėjo, kad šiais sandoriais buvo siekiama paveldėto turto pasidalijimo ar bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog šiais dovanojimo sandoriais ji ir atsakovė siekė kitų nei dovanojimo tikslų, kad ieškovė, dovanodama atsakovei sau priklausančio turto dalį, ūkinį pastatą – garažą, įgijo didesnę nei pagal idealiąsias abiem bendraturtėms priklausančias dalis gyvenamojo namo dalį. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiu teismų vertinimu, kuris iš esmės atitinka įrodymų vertinimo taisykles, ir konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą. 

33.       Papildomai pažymėtina, kad dovanojimo sandoris gali būti bendrosios nuosavybės pasibaigimo pagrindas, kai vienas bendraturtis savo dalį dovanoja kitam, tačiau tai savaime nereiškia dovanojimo sandorio apsimestinumo. Vien tai, kad šalys, sudarydamos dovanojimo sandorius, siekė nuosavybės teisės įgyvendinimo palengvinimo ir supaprastinimo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti tokių sandorių apsimestiniais, jei nėra įrodoma, kad dovanota buvo su sąlyga gauti konkretų turtą ar jo dalį mainais.

34.       Be to, ieškovė prašė pripažinti apsimestiniais ir jos bei atsakovės sudarytas sutartis dėl bendrosios dalinės nuosavybės – gyvenamojo namo naudojimo tvarkos bei sutikimus rekonstruoti gyvenamąjį namą.

35.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 18 punktas).

36.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų argumentus ir išvadas, sprendžia, kad ieškovė ir atsakovė, duodamos sutikimus rekonstruoti bendrąją dalinę nuosavybę – gyvenamąjį namą, iš esmės siekė atskirti gyvenamąsias patalpas ir įrengti atskirus butus. Byloje nenustatyta, kad šie sandorių tikslai būtų nepasiekti. Bendrosios dalinės nuosavybės – gyvenamojo namo naudojimosi tvarka buvo patvirtinta ne tik šalių 2010 m. balandžio 23 d. sutartimi, bet ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi. Pagal šias sutartis ieškovė ir atsakovė susitarė dėl realių bendrosios dalinės nuosavybės – gyvenamojo namo dalių naudojimo, nustatydamos, kad ieškovė turi teisę naudotis gyvenamojo namo rūsiu ir pirmo aukšto patalpomis su ieškovės pristatytu priestatu, o atsakovė – antro aukšto patalpomis ir atsakovų įrengta mansarda. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė ir atsakovai, nepaisant susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimo tvarkos, esminių šio turto valdymo klausimų neišsprendė, t. y. ieškovė ir atsakovai skirtingai vertino bendrosios dalinės nuosavybės – gyvenamojo namo naudojimo tvarką, ieškovė – kaip bendrosios dalinės nuosavybės būsimo atidalijimo pagrindą, o atsakovai – kaip priemonę, palengvinančią naudojimąsi bendru turtu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad bendrosios dalinės nuosavybės – gyvenamojo namo naudojimo tvarka nebuvo siekiama įtvirtinti šio bendrosios dalinės nuosavybės turto objekto atidalijimo. Ieškovė neįrodė, kad tikrasis šalių susitarimas nebuvo siekis optimizuoti bendros dalinės nuosavybės valdymą, o jį pasidalyti. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

 

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, įgytos paveldėjimo pagrindu

 

37.       Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių įgyvendinimo apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų.

38.       Bendraturčių tarpusavio santykiuose bendraturčių teisės ir pareigos yra konkrečiai apibrėžtos įstatymo ar (ir) bendraturčių susitarimo, todėl turi prievolinių teisinių santykių požymių. Dėl to šiems santykiams tarp bendraturčių įgyvendinti taikytinos ne tik daiktinės teisės, bet ir prievolių teisės normos ir principai (šalių valios autonomijos, sutarčių laisvės ir privalomumo, bendradarbiavimo ir kiti).

39.       Bendraturčiai yra laisvi su savo valdoma bendro turto dalimi elgtis kaip tinkami, kiek tai nepažeidžia kitų bendraturčių teisių bei teisėtų interesų ir imperatyviųjų teisės normų. Įstatymas nedraudžia savo turimos dalies dovanoti ar kitaip perleisti kitam asmeniui (CK 4.78 straipsnis). Taip pat įstatymas įtvirtina kiekvieno bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis).

40.       Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, kaip ir bet kurie kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, pirmiausia yra pačių bendraturčių susitarimo reikalas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1–2 dalys ir 4.81 straipsnio 1 dalis). Dėl to šalys yra laisvos susitarti, kokiu būdu yra dalijama bendroji dalinė nuosavybė – natūra ar vienam iš bendraturčių išmokant kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės gali būti vykdomas ne tik padalijant konkretų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turto objektą, bet ir padalijant kartu valdomų objektų masę. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai šalys bendrąja daline nuosavybės teise valdo kelis objektus, jų sutarimu, atsižvelgiant į vienos ir kitos šalies interesus, galimas toks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantas, kai vienai šaliai sutikus tam tikros dalies praradimą atidalijimo procese kiti bendraturčiai kompensuotų ne pinigais, o didesne kito daikto (objekto), esančio bendrąja daline nuosavybe, dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011).

41.       Kadangi atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės pabaigą, nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir supaprastėja subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po (visiško) atidalijimo (natūra) tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 25 punktas). 

42.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė, be kita ko, prašė atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo, tačiau bylą nagrinėję teismai šį jos reikalavimą atmetė, nurodydami, kad jos prašomas atidalijimo būdas, neįrodžius, jog dovanojimo ir kiti ieškovės ginčijami sandoriai buvo sudaryti tik siekiant įgyti reikalavimo teisę į didesnę gyvenamojo namo dalį, neatitinka idealiųjų bendrosios nuosavybės dalių ir pažeidžia bendraturčių interesų pusiausvyrą. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami jos reikalavimą atidalyti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, paneigė jos, kaip bendraturtės, teisę į turto atidalijimą (CK 4.80 straipsnis).

43.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atidalijimo institutą sudarančios teisės normos yra dispozityvios, todėl, remdamosi sutarties laisvės principu (CK 6.156 straipsnis), šalys gali pačios nustatyti, kokiu būdu jos atidalys bendrąją nuosavybę. Bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005), o teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini (t. y. įmanomi įgyvendinti, nedaryti neproporcingos žalos daiktui), atitikti bendraturčių dalis ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių.   

44.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo atidalijimas jau yra įvykęs 2010–2011 metais ginčijamų sandorių pagrindu. Be to, jos siekiamas gyvenamojo namo padalijimas atitinka šalių nustatytą naudojimosi šiuo turtu tvarką, taigi tik patvirtina buvusį jų susitarimą dėl atitinkamų dalių atidalijimo. Atsakovai nuo pat teismo proceso pradžios nesutiko su tokiu ieškovės reikalavimu ir prašė padalyti šį turtą lygiomis dalimis.

45.       Teisėjų kolegija jau nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamais sandoriais buvo susitarta dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarkos ir kiekvienai bendraturtei atitinkamai tenkančių dalių (žr. šios nutarties 3233 punktus). Tačiau, teisėjų kolegijos manymu ,yra svarbu pasisakyti dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tokiu turto tvarkos tarpusavio santykio.

46.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės visada turėtų būti teikiamas prioritetas, tačiau patys bendraturčiai sprendžia, kokiu būdu jiems geriau įgyvendinti turimas nuosavybės teises.

47.       Nustačius naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso, ir apibūdinamos tik matematine išraiška. Teisėjų kolegija pažymi, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Tačiau, skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo ne į kokios apimties turto dalį bendraturtis turi nuosavybės teisę, o kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks bendraturtis naudojasi.

48.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas nėra subsidiarūs bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, t. y. galimybė taikyti vieną bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą tiesiogiai nepriklauso nuo kito būdo taikymo galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 22 punktas).

49.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės pareikštas reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. konkretaus bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto – gyvenamojo namo, buvo siejamas su sandorių pripažinimu negaliojančiais. Teismams atmetus šį reikalavimą, tačiau nesant įrodymų dėl abiem šalims priimtiniausio, realiai įmanomo ir bendraturčių turimas idealiąsias dalis atitinkančio bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo, nebuvo pagrindo spręsti dėl ieškovės pareikšto reikalavimo atidalyti jos turimą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

50.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

51.       Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

52.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 1200 Eur, ši suma neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punkto. Kadangi ieškovės kasacinis skundas buvo atmestas, iš jos priteistinas 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mokėjimą atlikusio atsakovo G. Š. naudai.

53.       Kasacinis teismas patyrė 13,84 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. K. (a.k. duomenys neskelbtini) atsakovo G. Š. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 1200 (tūkstantį du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės R. K. (a.k. duomenys neskelbtini) valstybės naudai 13,84 Eur (trylika Eur 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai        Danguolė Bublienė

        Alė Bukavinienė

        Birutė Janavičiūtė

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK4 4.80 str. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės
  • CK4 4.77 str. Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę
  • CK5 5.68 str. Paveldimo turto teisinė padėtis
  • CK5 5.69 str. Palikimo pasidalijimas
  • CK5 5.70 str. Turto pasidalijimo būdai
  • 3K-3-387/2010
  • CPK
  • CK6 6.466 str. Sandoriai, kurie nelaikomi dovanojimu
  • 3K-3-316/2010
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
  • e3K-3-18-469/2016
  • CK4 4.72 str. Bendrosios nuosavybės teisės samprata ir subjektai
  • CK4 4.78 str. Bendraturčio teisė perleisti ar suvaržyti teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą savo dalį
  • CK4 4.75 str. Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas
  • 3K-3-213/2011
  • 3K-3-255-248/2018
  • CK6 6.156 str. Sutarties laisvės principas
  • 3K-3-638/2005
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos