Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-06-15][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-272-701-2017].docx
Bylos nr.: 3K-3-272-701/2017
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM Ukmergės žemėtvarkos skyrius 188704927 suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
2.1. Bendrosios nuostatos
3.4.5.15.1. Bylų dėl valdymo fakto patvirtinimo nagrinėjimas
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
3.4.5.2. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas
3. CIVILINIS PROCESAS
2.1.5.4. Ieškinio senaties termino taikymas
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, fizinių asmenų ir įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
2.1.5. Ieškinio senatis
3.4.5. Bylų nagrinėjimas ypatingosios teisenos tvarka
3.4.5.15. Bylos dėl daiktinių teisių, nagrinėtinos ypatingosios teisenos tvarka
9. KITOS BYLOS, NAGRINĖJAMOS YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA
9.1. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

PASTABA: D

Civilinė byla Nr. 3K-3-272-701/2017

Teisminio proceso Nr. 2-49-3-01656-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.4; 3.4.5.2; 3.4.5.15.1

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. birželio 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. S., R. M. dėl praleisto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo, ieškinio senaties taikymo.
  2. Pareiškėja prašė: atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teisės atkūrimo klausimą nagrinėjančioms institucijoms papildomus nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus; nuosavybės teis į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. Z., A. sūnus, iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,14 aro namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (pirmiau buvęs (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas).
  3. Pareiškėja nurodė, kad Žemės sklypas iki šiol priklauso valstybei, nėra kam nors grąžintas ar kieno nors privatizuotas. Žemės sklype yra pareiškėjai priklausanti iš motinos S. Z. paveldėta pagal testamentą po jos mirties 2001 m. turto dalis. Iki motinos mirties jai nebuvo atkurta nuosavybės teisė į Žemės sklypą, nes nepakako duomenų apie turėtą nuosavybės teisę į jį. Žemės sklype esančiame name pareiškėjos tėvas S. Z., A., gyveno su savo tėvais, o pareiškėjos motina S. Z. nuo 1934 m. rugpjūčio 18 d. susituokusi su S. Z. Pareiškėja tik neseniai sužinojo, kad archyve vis dėlto yra duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelis A. Z. (miręs 1937 m. vasario 13 d.) nuosavybės teise valdė 12,14 aro žemės sklypą, o jos tėvas S. Z. iki nacionalizacijos buvo namų valdos (žemės sklypo, gyvenamojo namo ir pagalbinių statinių (duomenys neskelbtini) savininkas. Pareiškėjos tėvas mirė 1987 m. gegužės mėn. 14 d., o motina 2001 metais. Pareiškėjos motina testamentu paliko pareiškėjai pusę gyvenamojo namo ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), bei visą kitą turtą, kuris priklausys jai mirties dieną. Sužinojusi, kad archyvuose randama papildomų dokumentų po to, kai juose buvo suskaitmeninta ir susisteminta informacija, pareiškėja dar kartą užklausė archyvus ir 2012 m. vasario 13 d. gavo atsakymą bei prie jo pridėtą nekilnojamųjų turtų žinionešės (toliau – ir Žinionešė) kopiją, kurioje nurodyta, kad A. Z. yra medinio gyvenamojo namo ir 91 kv. m žemės, valdytos činšo teise, esančių (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), valdytojas, taip pat dokumento – žinios apie atskirus butus kopiją, kurioje A. Z. 1935 m. yra įvardijamas kaip 3600 Lt vertės gyvenamojo namo ir 200 Lt vertės žemės sklypo savininkas ir yra jo, kaip savininko, parašas. Atsakyme nurodyta, kad daugiau duomenų apie A. Z. (duomenys neskelbtini) turėtą nekilnojamąjį turtą archyve saugomuose fonduose nerasta.
  4. Pareiškėja tęsė paieškas ir iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. liepos 18 d. gavo atsakymą apie rastus dokumentais, patvirtinančius, kokiomis teisėmis buvo valdomos A. Z. žemės ir kokie imami mokesčiai. Iš papildomų duomenų paaiškėjo apie pareiškėjos tėvo S. Z. turėtą iki nacionalizacijos turtą. Pareiškėja aiškinosi ir tai, kaip suprasti činšo teise valdomą žemę ir gautuose išlikusiuose dokumentuose įrašus apie priskaičiuotus ir mokamus nekilnojamojo turto mokesčius, ar 91 kv. m žemė, valdoma činšo teise, buvo verta 200 Lt. gautų duomenų paaiškėjo, kad 91 kv. m činšo žemė verta 15 Lt. Taigi A. Z. valdė 91 kv. m žemę, kurios vertė buvo 15 Lt, činšo teise ir nuosavybės teise valdė 3600 Lt vertės medinį gyvenamąjį namą bei 200 Lt vertės nuosavą žemės sklypą. Nuosavybės faktą patvirtina tokie įrodymai: mokestis už činšo žemę buvo rašomas į atskirą žiniaraštį, o mokestis už nuosavą medinį gyvenamąjį namą ir nuosavą žemės sklypą į kitą dokumentą. Taigi už tą patį žemės sklypą negalėjo būti imami dvigubi mokesčiai. Be to, 1926 m. liepos 3 d. A. Z., kaip savininkas, prašė Ukmergės miesto valdybos išduoti leidimą remontuoti gyvenamąjį namą, todėl pateiktų archyvinių dokumentų pagrindu pareiškėja darė išvadą, kad A. Z. jau 1926 m. nuosavybės teise valdė medinį gyvenamąjį namą ir 200 Lt vertės žemės sklypą. Be to, iš 2012 m. vasario 13 d. gauto dokumento (žinios apie atskirus butus) matyti, kad 1935 m. lapkričio 12 d. A. Z. buvo burmistro nustatytas vidutinis metinis bruto pelningumas 480 Lt, todėl 1935 m. gruodžio 11 d. Ukmergės miesto burmistras, pasirėmęs šioje Žinionešėje pateiktais ir turimais daviniais, nustatė penkmečiui 19,20 Lt metinį mokestį. Šie faktai leidžia teigti, kad nuosavybės teise valdytas 200 Lt vertės žemės sklypas buvo 12,14 aro dydžio.
  5. Be to, pareiškėjai pavyko gauti dokumentus, patvirtinančius, kad jos mama S. Z. buvo padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises į Žemės sklypą (1992 m. kovo 31 d. pradėta byla Nr. 699 (10 lapų). Nuosavybės teisės jai neatkurtos, nes nepakako Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktų dokumentų nuosavybės teisei atkurti, o į činšo teise valdytą žemę nuosavybės teisės neatkuriamos. Pareiškėjai tapo aišku, kad jos tėvui priklausė ne tik činšo teise valdyta žemė, bet ir 200 Lt vertės žemės sklypas. Kadangi pareiškėjos motinos prašymu buvo užvesta nuosavybės teisės atkūrimo byla, tai pareiškėjai nereikia atnaujinti termino dėl prašymo pateikimo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Laikytina, kad pareiškėjos motina S. Z. prašymą padavė laiku (1992 m.), bet iki mirties ši teisė liko neįgyvendinta.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
  2. Teismas, spręsdamas dėl praleisto termino atnaujinimo, nurodė, kad pareiškėja subjektinę teisę paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo žemę įgijo nuo 2001 m. gruodžio 22 d., kai ji gavo paveldėjimo teisės liudijimą. Po motinos mirties pareiškėja buvo nuėjusi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyrių, susižinojo, kokių dokumentų trūksta, tuomet kreipėsi į Registrų centrą, todėl darytina išvada, kad pareiškėja žinojo apie tvarkomus dokumentus. Pareiškėja nepateikė duomenų, jog ji pati domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo tėvo turima nuosavybe. Mirus motinai pareiškėja turėjo domėtis turtu, jai tekusiu turtu po motinos mirties. Pareiškėją ir jos motiną sieja reikšmingas giminystės ryšys, kuris paprastai suteikia galimybę giminystės ryšiais susietiems asmenims turėti informacijos apie palikimą, apie šeimos iš kartos į kartą perduodamą nekilnojamąjį turtą, be kita ko, valdytą iki nacionalizacijos. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl termino neatnaujino.
  3. Teismas, spręsdamas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus apie A. Z. nuosavybės teise valdytą 12,14 aro žemės sklypą. Teismas nurodė, kad išanalizavus visus pareiškėjos pateiktus dokumentus iš archyvų, kitą bylos medžiagą negalima padaryti išvados, jog A. Z. valdė 12,14 aro žemės plotą nuosavybės teise. Iš Lietuvos centrinio archyvo 2013 m. liepos 18 d. rašto ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad 5 procentų mokestis nustatytas už činšo žemės perleidimą kitam savininkui. Iš to negalima daryti išvados, kad būtent 5 procentų žemės mokestis mokamas už nuosavybės teise valdomą žemę, juo labiau sumokėta žemės mokesčio suma ar nurodyta žemės vertė nekilnojamojo turto žinionešėje nesuponuoja išvados apie A. Z. nuosavybės teise valdomą žemės plotą. Pateiktų dokumentų pagrindu darytina išvada, kad A. Z. valdė 91 kv. m žemės plotą činšo teise.
  4. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, konstatavo, kad pareiškėja nurodė, jog ji po motinos mirties ir palikimo priėmimo kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyrių, ten jai buvo paaiškinta, kad trūksta žemės dokumentų, todėl manytina, kad pareiškėja žinojo, jog jos motina buvo kreipusis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja paveldėjimo teisės liudijimą gavo 2001 m. gruodžio 23 d. Apie jos tėvui S. Z. atkuriamas nuosavybės teises į žemę pareiškėja žinojo nuo 2001 m. gruodžio 23 d., todėl kreipdamasi į teismą 2013 m. lapkričio 14 d. su pareiškimu buvo praleidusi ieškinio senaties terminą, o tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti, nevertinant jo pagrįstumo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
  5. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 21 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  6. Teismas nurodė, kad pareiškėja, grįsdama aplinkybę, kad S. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė Žemės sklypas, akcentuoja tai, jog gautuose Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentuose yra 1935 m. gruodžio 11 d. Ukmergės burmistro padarytas įrašas: „Medin. g. n. 3600 lt“ ir „Žemės skl. 200“. Teismo vertinimu, šis dokumentas ir jame ranka padarytas įrašas, kaip ir kiti pareiškėjos įvardinami duomenys, t. y. 1926 m. liepos 3 d. prašymas Ukmergės miesto valdybai, 1926 m. liepos 26 d. leidimas atlikti remontą, nėra pakankami konstatuoti faktinei aplinkybei, kad S. Z. būtent nuosavybės teise valdė 12,14 aro Žemės sklypą. 1935 m. lapkričio 12 d. Žinionešėje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) turto savininkas A. Z., o turtas susideda iš 91 kv. m činšo žemės, aprašomi trobesiai, medinis gyvenamasis namas, nurodomas metinis bruto pelningumas 480 litų. Burmistras, remdamasis Žinionešėje pateiktais duomenimis, nustatė penkmečiui 19361939 m. metinį 19,20 Lt mokestį, apskaičiuodamas jį nuo 3600 Lt vertės medinio namo ir 200 Lt vertės žemės sklypo. Burmistras, vertindamas šiuos duomenis, nustatė mokesčius penkmečiui, kas tiesiogiai yra įvardyta aptariamame dokumente, o ne mokestį už perkamą žemę nuosavybėn. Pareiškėjos apskaičiavimas pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktus atskirus činšo žiniaraščius, kad A. Z. už 91 kv. m žemės, valdytos činšo teise, mokėjo 0,75 lito žemės mokestį, t. y. 5 proc. nuo įkainojimo, nepatvirtina fakto, kad činšo žemė buvo išperkama (išpirkta) nuosavybės teise.
  7. Pagal 1926 m. Žemės reformos įstatymą činšo teise valdomas žemės sklypas galėjo būti įgytas nuosavybėn įstatymuose nustatyta tvarka, sudarius nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Byloje nėra duomenų apie tai, kokiu pagrindu A. Z. įgijo 12,14 aro žemės sklypą, kurioje vietoje. Pareiškėja pateikia skaičiavimus, kokie mokesčiai buvo nustatyti, tačiau nepateikia į bylą jokių įrodymų, kad pagal Žemės reformos įstatymą činšo teise valdyta žemė buvo įgyta, nupirkta, išduotas jos nuosavybės aktas. Mokesčiai, kuriuos skaičiuoja ir akcentuoja pareiškėja, nėra pakankami daryti išvadai, kad S. Z. iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,14 aro namų valdos žemės sklypą.
  8. Pareiškėja neįrodė, kas sutuoktinė ar vaikai paveldėjo Žemės sklypą po A. Z. mirties 1937 m. vasario 13 d., kokiu pagrindu jį įgijo S. Z. Išrašas iš bažnytinių knygų, kad po A. Z. mirties liko įpėdinis sūnus S. Z., nėra pakankamas įrodymas spręsti apie žemės sklypo įgijimo faktą, nes duomenų apie užvestą paveldėjimo bylą po A. Z. mirties byloje duomenų nėra.
  9. Pareiškėjos argumentus, kuriais akcentuojama tai, kad mokestis už činšo žemę buvo rašomas į atskirą žiniaraštį, o mokestis už nuosavą medinį gyvenamąjį namą ir nuosavą žemės sklypą į atskirą dokumentą, bei tai, kad už tą patį žemės sklypą negalėjo būto imami dvigubi mokesčiai, teismas vertino kaip nesudarančius teisinio ir faktinio pagrindo įrodyti žemės nuosavybės faktą. Iš Lietuvos centrinio archyvo 2013 m. liepos 18 d. rašto ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad 5 procentų mokestis nustatytas už činšo žemės perleidimą kitam savininkui. Negalima daryti išvados, kad būtent 5 procentų žemės mokestis mokamas už nuosavybės teise valdomą žemę, juo labiau sumokėta žemės mokesčio suma ar nurodyta žemės vertė Žinionešėje nesuponuoja išvados apie A. Z. nuosavybės teise valdytą žemės plotą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Z. valdė 91 kv. m (0,91 aro) žemės plotą činšo teise, yra teisinga ir pagrįsta.
  10. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą, nenurodė priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis. Nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėja ar jos motina neturėjo objektyvios galimybės žinoti apie nuosavybės teisę įrodančius dokumentus iki įstatymų nustatyto termino pasibaigimo ir tai joms sutrukdė pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodančius dokumentus.
  11. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo nustatytai ieškinio senaties pradžiai – 2011 m. gruodžio 23 d., taip pat išvadoms dėl ieškinio senaties termino taikymo ir jo atnaujinimo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12, 13 punktų normas, reglamentuojančias, jog nuosavybės teisę patvirtinančiais įrodymais, kada tiesioginiai įrodymai neišlikę, gali būti ir kiti dokumentai, kurie yra išduoti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų pagal to meto (iki nacionalizacijos) galiojančius įstatymus. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka; bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015); šalių pateiktus įrodymus, patvirtinančius nuosavybės teisę, teismas tiria ir vertina vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/1999; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2010).
    2. Pareiškėja faktą, kad jos tėvas S. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,14 aro Žemės sklypą, byloje įrodinėjo tinkamais įrodymais: 1935 m. nekilnojamųjų turtų žinioneše apie A. Z. valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyti A. Z. apskaičiuoti mokėti 1936–1939 m. nekilnojamojo turto mokesčiai; A. Z. mirties 1937 m. fakto įrašu, liudijančiu, kad po jo mirties liko vienintelis jo sūnus S. Z., kuris pagal tuo metu galiojusį 1925 m. gegužės 17 d. Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnį paveldėjo palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti tėvo turtą, įskaitant ir 12,14 aro žemės sklypą, S. Z. tame pačiame name gyveno iki savo mirties (1987 m.). Teismai nepagrįstai didesnę reikšmę byloje suteikė Žinionešės pirmos dalies įrašui, kad A. Z. činšo teise valdė 91 kv. m žemę Ukmergėje, Kalėjimo g. 57, ir dėl to padarė neteisingą išvadą, jog žemę A. Z. valdė tik činšo teise ir tik 91 kv. m. Nepagrįstai teismai ignoravo Žinionešėje esantį burmistro pasirašytą įrašą, kuris turi įrodomąją reikšmę sprendžiant klausimą apie A. Z. 1935 metais turėtą nekilnojamąjį turtą (ne tik činšo teise valdytą, bet ir apie 200 Lt vertės žemės sklypą). Nuosavybės teise valdyto žemės sklypo faktas patvirtinamas netiesioginiais įrodymais (istoriniais duomenimis apie to meto miesto žemės vertę, apie činšininkams taikomus už činšo žemę mokesčius). Netiesioginiai įrodymai sudaro pagrindą teigti, kad Žinionešėje esantis burmistro įrašas apie 200 Lt žemės sklypą reiškė tuo metu turėtą 12,14 aro žemę. Dėl to darytina išvada, kad A. Z. 1935 m. nuosavybės teise turėjo 12,14 aro žemės minėtu adresu, o jam mirus 1937 m. šią žemę priėmė vienintelis sūnus S. Z., iki tėvo mirties ir vėliau gyvenęs gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) (dabartinė (duomenys neskelbtini). Teismų išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog jos tėvas nuosavybės teise valdė 12,14 aro žemės sklypą, padaryta pažeidžiant CPK 176185 straipsnių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra motyvuota, kaip to reikalauja CPK 270, 331 straipsnių normos.
    3. Teismai nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjos atstovo V. J. paaiškinimų ir pateiktų netiesioginių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą apie šio pareiškėjos atstovo paaiškinimus, nes teismas klaidingai suprato, kad už nuosavybės teise valdomą žemę tuo metu buvo imamas toks pat kaip ir činšininkams taikomas žemės mokestis. Pareiškėja ir jos atstovas nurodė, kad jeigu činšininko A. Z. mokamas 5 proc. činšo mokestis nuo 91 kv. m. činšo žemės buvo 0,75 Lt, tai 91 kv. m žemės sklypas tuo metu ir toje vietoje (Ukmergės mieste) kainavo 15 Lt, tokiu atveju 1 aras (100 kv. m) žemės toje pat vietovėje kainuotų 16,48 Lt, todėl 200 Lt vertės žemė toje pat vietoje reiškė ne ką kita, kaip 12,14 aro žemės sklypą, t. y. tokį, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nepateikė paaiškinimo ar įrodymų, kuriais būtų paneigtas pareiškėjos pateiktas apskaičiavimo būdas ar rezultatas.
    4. Teismai pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalies normą, taip pat įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176185 straipsniai), nes atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą tinkamai (visapusiškai ir objektyviai) neišsiaiškinę prašymo pagrindą sudarančių ir prašymo dalyką pagrindžiančių pareiškėjos nurodytų aplinkybių, įrodymus, kurie nesusiję su nuosavybės teisių atkūrimu arba susiję su kitais asmenimis, vertino kaip turinčius įrodomąją reikšmę. Teismai konstatavo, kad pareiškėja yra praleidusi įstatyme nustatytą terminą nuosavybės teisės ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja nežinojo apie savo motinos paduotą 1992 m. prašymą atkurti nuosavybės teises iki 2012 m. gruodžio mėn., kai ji kreipėsi į administracinį teismą dėl termino nuosavybės teisėms į A. Z. turėtą nekilnojamąjį turtą atkurti, iki ji pradėjo tvarkyti paveldėtos žemės sklypo dalies prie gyvenamojo namo reikalus. Apie tai, kad pareiškėjos motina kreipėsi dėl nuosavybės teisų atkūrimo, nežinojo ir jos sesuo suinteresuotas asmuo R. M. Pareiškėja kreipėsi į teismą 2013 m. lapkričio 14 d., t. y. po 3,5 mėnesio, kai ji išsiaiškino iš archyvų gautų dokumentų reikšmę nuosavybės teisei į išlikusį nekilnojamąjį turtą įrodyti. Teismai senaties termino pradžiai nustatyti rėmėsi bylai neturinčiais reikšmės duomenimis. Pareiškėja po motinos mirties domėjosi nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau buvę įrodymai nepatvirtino šio fakto. Terminas praleistas ir dėl tuometės Vilniaus apskrities viršininko administracijos tarnybos Ukmergės skyriaus darbuotojų kaltės, nes jie neišsiuntė S. Z. 1999 m. sausio 18 d. rašto. Teismų neįvertinta ir tai, kad S. Z. buvo neraštinga, daug metų sirgo bendrine ateroskleroze. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucijos neveikimo, pretendentės ligos apie pretendentės pareiškimą nežinojo ir pretendentės dukterys, t. y. ir pareiškėja.
    5. Teismai neteisingai taikė CK 1.125 straipsnyje nustatyto bendro 10 m. termino skaičiavimo taisyklę. Šis terminas skaičiuotinas nuo 2004 m. sausio 1 d., todėl baigiasi 2014 m. sausio 1 d. Taigi pareiškėja nėra praleidusi jo, nes į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 14 d.
  2. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pareiškėjos kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Pareiškėjos motina S. Z. dar 1992 m. (t. y. nepraleidusi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino) pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos uošvio A. Z. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Suinteresuoto asmens Ukmergės skyrius neturi duomenų, kad A. Z. nuosavybės teisę paveldėjo jo sūnus S. Z. (pareiškėjos tėvas). Nei pretendentė S. Z., nei jos dukterys S. J., R. M. nepateikė dokumentų, patvirtinančių apie A. Z. nuosavybės teise valdytą 12,14 aro žemę, kad paveldėjo S. Z. Činšo teisė nesuteikia nuosavybės teisių į žemės sklypą o tik leidimą už tam tikrą mokestį naudotis žemės sklypu. Činšo teisė nėra nuosavybės aktas, o kitų žemės įsigijimo būdų ir nuosavybės teisių į 12,14 aro žemės sklypą nepateikta.
    2. Sprendžiant klausimą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turėtų būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo, kuris prašo atnaujinti praleistą terminą, apskritai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nenustatyta galimybės atkurti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, nevaldytą nuosavybės teise.
    3. Apeliacinės instancijos teismas gana išsamiai ir pagrįstai pasisakė dėl pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimų, įvertindamas faktų visumą.
    4. Pareiškėja nepateikė duomenų, svarbių priežasčių ir dokumentų dėl praleisto termino atnaujinimo, todėl jos teiginiai apie nežinojimą turėtų būti vertinami kritiškai. Savo neveikimu, pasyvumu ji tinkamai neįgyvendino savo teisių.
  3. Suinteresuoti asmenys L. S. ir R. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pareiškėjos kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Pareiškėja nenurodė svarbių priežasčių, dėl ko praleido terminą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinantiems papildomiems dokumentas ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Po S. Z. mirties šiai priklausiusį turtą, teises ir pareigas paveldėjo pareiškėja, kuri negalėjo nežinoti apie nuosavybės teisų atkūrimo procesą, nes gyvenamasis namas stovi ant grąžintinos žemės. Iki S. Z. mirties nebuvo atkurta nuosavybės teisė, nes nepakako duomenų apie nuosavybės teise turėtą žemės sklypą. Pareiškėja ilgą laiką bylinėjosi su gretimo sklypo savininke dėl sklypo ribų, rinko įrodymus, susijusius su žeme, taigi turėjo galimybę susižinoti dėl grąžintinos žemės.
    2. Pareiškėjos gauti 2013 m. liepos 18 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys nesiskyrė nuo anksčiau gautų archyvinių duomenų. Visuose archyviniuose dokumentuose nurodoma žemės vieta (duomenys neskelbtini), tai yra ta pati žemė (duomenys neskelbtini) pagal dabartinį suskirstymą, tas pats plotas, valdomas činšo teise. Papildomai gauti pareiškėjos duomenys tik patikslina ilgalaikės žemės nuomos – činšo faktą. Pateikti duomenys nepatvirtina nuosavybės teise valdyto žemės sklypo.
    3. S. Z. vardu negali būti atkurtos nuosavybės teisės į S. Z. žemę, todėl pareiškėja negali reikšti tokio reikalavimo. Byloje pateiktas 1977 m. lapkričio 21 d. surašytas S. Z. testamentas, kuriuo testatorius jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – pusę gyvenamojo namo ir ūkio pastatų paliko savo dukteriai R. M. Taigi pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosavybės teises galėtų atkurti būtent suinteresuotas asmuo R. M., kuriai testamentu buvo paliktas turtas. R. M. terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemę nebuvo atnaujintas. Taigi S. Z. negali būti laikoma tinkama pretendente atkurti nuosavybės teises į S. Z. turtą.
    4. Visa 1176 kv. m namų valdos žemė negali būti nuosavybės teisės atkūrimo objektas, nes dalis žemės yra naudojama suinteresuoto asmens L. S. gyvenamojo namo ir ūkio pastatams naudoti, sodui, daržui, šią žemės dalį ji siekia išsipirkti.
    5. Byloje nėra duomenų apie S. Z. po tėvo A. Z. mirties užvestą paveldėjimo bylą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo

 

  1. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008).
  2. Kasacinio teismo konstatuota, kad tais atvejais, kai turto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą prašoma nustatyti siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio nekilnojamojo turto (šiuo atveju – žemės) savininko nuosavybės teise iki nusavinimo valdytą turtą, teismas vadovaujasi ne tik CPK nustatytomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo taisyklėmis, bet ir specialiosiomis normomis – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010). CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
  3. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2007; 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015). Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialiosios teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2005).
  4. Šioje byloje pareiškėja prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,14 aro namų valdos žemės sklypą, įrodinėja savo ir savo atstovų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, dokumentais, gautais iš Lietuvos centrinio archyvo, tarp jų 1935 metų nekilnojamųjų turtų žinionešės, 1926 metų činšo ir nuomos mokestinio apdėjimo knygos duomenimis ir kt. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad prašomas nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktas nėra įrodytas. Tokią išvadą teismai grindė byloje pateiktų faktinių duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme, patikimumu ir pakankamumu, tačiau nekonstatavo, kad kuri nors iš įrodinėjimo priemonių neatitinka leistinumo reikalavimų. Taigi, byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai netinkamai taikė įrodymų leistinumo reikalavimus. Dėl to kaip nepagrįsti vertintini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12, 13 punktus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią asmuo teisme turi teisę visomis CPK išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015). Pažymėtina ir tai, kad tokie kasacinio skundo argumentai nederina su jo argumentais, kuriais teigiama apie teismų netinkamą įrodinėjimo priemonių turinio įvertinimą.
  5. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus ir apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį spręstina, kad teismai nagrinėjo ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, tarp jų ir pateiktus pareiškėjos atstovo V. J., bei savo procesiniuose sprendimuose išdėstė motyvus dėl jų vertinimo, argumentuotai atsakė į pagrindinius nagrinėtos bylos aspektus. Atstovas veikia atstovaujamojo vardu, todėl apskųstuose teismų procesiniuose sprendimuose pareiškėjos atstovų ir pareiškėjos teiktų argumentų bei įrodymų apibendrintas įvardijimas kaip teiktų pareiškėjos nevertintinas kaip teismų padarytas proceso teisės normų pažeidimas. Priešingi kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.
  6. Taip pat nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą apie pareiškėjos atstovo V. J. paaiškinimus, neva teismas klaidingai suprato, jog už nuosavybės teise valdomą žemę tuo metu buvo imamas toks pat kaip ir činšininkams taikomas žemės mokestis. Konstatuotina, kad teismai, remdamiesi Lietuvos centrinio archyvo 2013 m. liepos 18 d. rašto ir prie jo pridėtų dokumentų duomenimis, pagrįstai sprendė, jog 5 procentų mokestis, skaičiuojamas nuo žemės įkainojimo sumos, buvo nustatytas už činšo žemės perleidimą kitam asmeniui, iš to negalima daryti išvados, kad būtent 5 procentų žemės mokestis mokamas už nuosavybės teise valdomą žemę. Kadangi 5 procentų mokestis, skaičiuojamas nuo žemės įkainojimo sumos, buvo Ukmergės miesto tarybos 1932 m. balandžio 14 d. nutarimu nustatytas būtent už činšo teise valdytos žemės perleidimą kitam asmeniui, tai pareiškėja (jos atstovas) nepagrįstai remiasi ir savo apskaičiavimus grindžia tuo, kad A. Z. 1926 metais mokėtas 0,75 Lt mokestis už 91 kv. m činšo teise valdytą žemę yra 5 procentai šios činšo žemės kainos. Dėl to kaip nepagrįsta vertintina ir pareiškėjos nurodoma aplinkybė (jos (jos atstovo) atliktų skaičiavimų rezultatas), kad tuo metu ir toje vietoje (Ukmergėje) 91 kv. m žemės sklypas kainavo 15 Lt.
  7. Vertinant kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad išvada, jog pareiškėja neįrodė jos tėvą nuosavybės teise valdžius 12,14 aro žemės sklypą, teismų padaryta pažeidžiant CPK 176185 straipsnių reikalavimus ir nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika CPK reglamentuojamais įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011; 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
  8. Atsižvelgus į byloje pateiktus įrodymus ir apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį konstatuotina, kad nurodytus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie teismų padarytą CPK 176185 straipsnių reikalavimus pažeidimą ir nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, turi teisę tam tikrus įrodymus įvertinti kaip nepatikimus, nepakankamus tam, kad jais remiantis būtų galima konstatuoti bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių (ne)egzistavimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Spręstina, kad šioje byloje teismai laikėsi CPK nustatytų bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus. Nėra pagrindo pripažinti, kad teismai didesnę įrodomąją vertę suteikė Žinionešės pirmos dalies įrašui, kad A. Z. činšo teise valdė 91 kv. m žemės, ir ignoravo Žinionešėje esantį burmistro pasirašytą įrašą apie 200 Lt vertės žemės sklypą. Priešingai, šiuo aspektu darytina išvada, kad įrodymų vertinimas byloje teismų buvo grindžiamas įrodymų lygybės principu, nė vieno iš jų nelaikant svaresniu. Žinionešės dalyje „Žinios apie atskirus butus“ esantis, tikėtina, burmistro padarytas rankraštinis įrašas „Žemės skl – 200“, tikėtina, litų, šio faktinio duomens įrodomąją reikšmę įvertinus tiek atskirai, tiek ir visų bylos faktinių duomenų kontekste, teismų pagrįstai vertintinas kaip nepakankamas įrodinėjimo dalyku byloje esančio žemės valdymo nuosavybės teise fakto buvimui konstatuoti. Teismai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus (tarp jų ir netiesioginius), atsižvelgė į iš skirtingų įrodinėjimo priemonių gautos informacijos prieštaringumą, taip pat įvertino įrodymų visetą ir išvadą apie prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto neįrodytumą padarė iš įrodymų visumos. Konstatuotina, kad tokia teismų išvada padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei atitinka faktinių bylos duomenų visumą, įvertintą pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus.
  9. Vertinant kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra motyvuota, kaip to reikalauja CPK 270 straipsnio norma, konstatuotina, kad CPK 270 straipsnis nereglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio ir jai netaikytinas.
  10. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinio reikalavimai reglamentuojami CPK 331 straipsnyje. Jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96), 1998 m. vasario 19 d. sprendimas Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prie Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90). Spręstina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėtos bylos klausimus. Joje nurodyti faktiniai ir teisiniai argumentai, kuriais apeliacinės instancijos teismas vadovavosi, priimdamas procesinį sprendimą. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka CPK CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų.
  11. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismai, netenkindami prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalies reikalavimus, vertintini kaip nepagrindžiantys nurodytos proceso teisės normos pažeidimo, todėl nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo

 

  1. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo tvarką, 4 dalyje nustatyti galutiniai nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminai. Šioje dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
  2. Pareiškėja kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai, netenkindami jos prašymo atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą nagrinėjančioms institucijoms papildomus nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176185 straipsniai), taip pat CPK 443 straipsnio 8 dalį.
  3. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006). Termino praleidimo priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, jeigu jos egzistavo dar terminui nepasibaigus ir atėmė galimybę arba sutrukdė asmeniui atlikti per nustatytą terminą reikiamus veiksmus, be to, šios priežastys turi pateisinti termino praleidimo laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-299/2007). Teismas įvertina pareiškėjo nurodomas subjektyvias termino praleidimo priežastis kartu su egzistavusiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių visumos daroma išvada, ar iš tikrųjų egzistavo termino praleidimo svarbios priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2008). Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, taip pat į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2008).
  4. Siekiant teismų praktikos bylose, kuriose nagrinėjami pareiškimai atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, vienodumo ir teisinio tokių bylų apibrėžtumo yra reikšminga šios kategorijos bylų administraciniuose teismuose praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra konstatuota, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo nurodytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-545/2010). Akcentuotina ir tai, kad kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas administracinę bylą turi nustatyti, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, ar atitinkamos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, be to, jas vertinant būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-767-858/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems įgyvendinti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).
  5. Spręstina, kad šioje byloje teismai, spręsdami dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto praleisto termino atnaujinimo, laikėsi nurodytų teismų praktikoje suformuluotų kriterijų dėl praleistų terminų atnaujinimo. Pareiškėja į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą kreipėsi 2013 m. lapkričio 14 d., tuo tarpu paveldėjimo po motinos mirties liudijimą gavo 2001 m. gruodžio 22 d., o įstatyme nustatytas terminas baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Pagal nustatytas bylos aplinkybes ir pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis spręstina, kad pareiškėja, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėjo galimybę savo teisę dėl papildomų dokumentų pateikimo įgyvendinti iki įstatymo nustatyto termino pabaigos. Tuo tarpu jos nurodytas termino praleidimo priežastis nėra pagrindo vertinti kaip objektyvias, nepriklausiusias nuo jos valios, atėmusias galimybę arba sukliudžiusias jai, nors ji buvo atidi ir rūpestinga, atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus.
  6. Darytina išvada, kad teismai pagrįstai pareiškėjos nurodytų įstatymo nustatyto termino praleidimo priežasčių nevertino kaip svarbių. Kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, kad teismai, netenkindami prašymo atnaujinti praleistą terminą, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
  7. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismai, netenkindami prašymo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą, pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalies reikalavimus, vertintini kaip nepagrindžiantys nurodytos proceso teisės normos pažeidimo, todėl nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Dėl ieškinio senaties taikymo

 

  1. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties institutas yra skirtas tam, kad sudarytų realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrintų civilinių santykių stabilumą, užkirstų kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatintų asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir kt. Ji yra nustatyta abiejų šalių interesais ir taikoma tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nesant pažeistą. Ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens konstitucinės teisės į subjektinių teisių teisminę gynybą ribojimu.
  2. Po 1990 m. kovo 11 d. priimtais Lietuvos Respublikos įstatymais buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, o LTSR centrinės ar vietinės valdžios bei valdymo organų priimti sprendimai, jų priedėliai, nacionalizavimo aktai, kuriais remiantis buvo neteisėtai nusavintas konkretus nekilnojamasis turtas, nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į tą turtą. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtomis ribomis ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją.
  3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad kol buvusiems savininkams bei kitiems asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiajame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atkurtos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais. Dėl to iki tol jie neįgyja savininko subjektinių teisių į šį turtą. Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos. Įstatymas, kol nepritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008).
  4. Taigi, asmuo, tik siekiantis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kaip šios bylos atveju – žemės sklypą, neturi subjektinės teisės į tą turtą. Savininko subjektinė teisė į nuosavybę buvo pažeista nekilnojamojo turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu, tačiau ji atkuriama specialaus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Dėl to asmens, siekiančio atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašymas teismui atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą bei nustatyti juridinį nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise faktą vertintinas ne kaip reikalavimas apginti pažeistą subjektinę teisę, o kaip specialaus įstatymo suteiktų teisių, kurios dar nėra pažeistos, įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai ir į CK 1.124 straipsnyje įtvirtintą ieškinio senaties sampratą darytina išvada, kad asmens, siekiančio atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašymui teismui atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą bei nustatyti juridinį turto valdymo nuosavybės teise faktą ieškinio senatis netaikytina.
  5. Šioje byloje teismai taikė ieškinio senatį, jos pradžią siejo su paveldėjimo teisės liudijimo pareiškėjai išdavimu 2011 m. gruodžio 23 d., sprendė, kad pareiškėja, 2013 m. lapkričio 14 d. kreipdamasi į teismą su pareiškimu, buvo praleidusi ieškinio senaties terminą, o tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti, nevertinant jo pagrįstumo.
  6. Konstatuotina, kad šioje byloje teismai, taikydami ieškinio senatį bei pareiškimą atmesdami ir ieškinio senaties taikymo pagrindu, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Tačiau kadangi atmesdami pareiškėjos pareiškimą dėl jo nepagrįstumo teismai priėmė iš esmės teisingus sprendimus, tai šis nustatytas netinkamas materialiosios teisės taikymas vertintinas kaip nesudarantis pagrindo naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus. Dėl to jie paliktini nepakeisti, tik iš jų pašalintini motyvai ir išvados, kuriais nuspręsta taikyti ieškinio senatį.
  7. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais argumentais byloje nenustatyta (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Kasacinio skundo netenkinant pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  3. Už advokato pagalbą kasaciniame teisme suinteresuotas asmuo L. S. turėjo 200 Eur išlaidų, jų atlyginimą prašo priteisti iš pareiškėjos. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nurodytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, todėl prašymas tenkintinas (CPK 98 straipsnis).
  4. Kasaciniame teisme patirta 12,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš pareiškėjos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 (du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš pareiškėjos S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 12,18 Eur (dvylika Eur 18 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai              Gražina Davidonienė

 

 

              Algis Norkūnas

 

 

              Antanas Simniškis