Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-02-14][nuasmeninta nutartis byloje][eA-3309-575-2018].docx
Bylos nr.: eA-3309-575/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybės sienos apsaugos tarnyba 188608252 atsakovas
Kategorijos:
8.1. Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką
8.1. Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką
9.1. Prieglobsčio prašymo pateikimas ir jo nagrinėjimas
9.1. Prieglobsčio prašymo pateikimas ir jo nagrinėjimas
8.1.3. Kiti su užsieniečių atvykimu į Lietuvos Respubliką susiję klausimai
8.1.3. Kiti su užsieniečių atvykimu į Lietuvos Respubliką susiję klausimai
8.6.3. Užsieniečių išsiuntimas
8.6.3. Užsieniečių išsiuntimas
5. Užsieniečių teisinė padėtis
9.5. Kiti su prieglobsčio suteikimu susiję klausimai
9.5. Kiti su prieglobsčio suteikimu susiję klausimai
6. Prieglobstis
8.6. Užsieniečių išvykimas iš Lietuvos Respublikos
8.6. Užsieniečių išvykimas iš Lietuvos Respublikos
8. Užsieniečių teisinė padėtis
8. Užsieniečių teisinė padėtis
9. Prieglobstis
9. Prieglobstis

Administracinė byla Nr. eA-3309-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03277-2017-2

                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.3; 8.6.3; 9.1; 9.5

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. (A. B.), P. D., S. B. ir S. B. (S. B.) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

  1. Pareiškėjai A. B., P. D., S. B. ir S. B. su 2017 m. rugsėjo 28 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) įpareigoti Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atlikti pareiškėjų pasų korekciją; 2) įpareigoti atsakovą priimti A. B., P. D. ir jų nepilnamečių vaikų S. B. bei S. B. prieglobsčio prašymus ir leisti jiems atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją.
  2. Pareiškėjai paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo 14 d. 14.25 val. traukiniu (duomenys neskelbtini)–Vilnius atvyko į Vilniaus geležinkelio stotį, siekdami pasiprašyti prieglobsčio Lietuvoje. Priėję prie Vilniaus geležinkelio stotyje esančio pasų kontrolės lango, jie žodžiu aiškiai ir garsiai pasakė, kad siekia prieglobsčio Lietuvoje, ir pasienio tarnybos pareigūnui pateikė raštišką prašymą suteikti prieglobstį bei persekiojimą patvirtinančius dokumentus, tačiau Tarnybos įgalioti pasienio pareigūnai nepriėmė pareiškėjų pateikto prieglobsčio prašymo ir su prieglobsčio prašytojais susijusių procedūrų nepradėjo. Pareiškėjų pasuose buvo perbraukti atvykimo spaudai su c raide, kurie pagal 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – Šengeno sienų kodeksas) V priedo A dalies 1 straipsnio b punktą bei V priedo B dalį reiškia, jog pareiškėjai neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi. Po 3 valandų nuo atvykimo į Vilniaus geležinkelio stotį, pareiškėjai buvo grąžinti į (duomenys neskelbtini). Jie buvo įsodinti į automobilį ir nuvežti prie (duomenys neskelbtini) pasienio.
  3. Pareiškėjai pažymėjo, kad taikydamos Šengeno sienų kodeksą, valstybės narės negali pažeisti pabėgėlių ir asmenų, prašančių tarptautinės apsaugos, ypač jei tai susiję su negrąžinimu bei privalo laikytis atitinkamos Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės su galimybe gauti tarptautinę apsaugą susijusių įpareigojimų, visų pirma, negrąžinimo principo ir pagrindinių teisių. Be to, bendros trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos prieglobsčio prašytojams netaikomos. Užsieniečiui, norinčiam tinkamai realizuoti savo teisę į prieglobstį, yra keliami du reikalavimai: jis prieglobsčio prašymą turi pateikti kompetentingoje įstaigoje ir turi išreikšti savo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjai nurodė, kad prašymą suteikti prieglobstį pateikė tinkamoje vietoje – pasienio kontrolės punkte, taigi dėl prieglobsčio suteikimo kreipėsi įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi jie tinkamai kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo, atsakovas privalėjo priimti prieglobsčio prašymą ir pradėti pirminius su jo pateikimu susijusius veiksmus. Išimčių, nustatančių Tarnybai galimybę nepriimti prieglobsčio prašymo, nėra, kadangi dėl prieglobsčio prašymo pateikimo motyvų ir ar prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas iš esmės, ar skubos tvarka, ar apskritai nenagrinėjimas, sprendžia Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas). Pareiškėjų nuomone, atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, todėl priėmė neteisėtą sprendimą ir atliko neteisėtus veiksmus.
  4. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas jiems neįteikė neįleidimo į Lietuvos Respubliką sprendimo, kuriame būtų nurodyta tokio sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, todėl iš esmės buvo apribota Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta apskundimo teisė bei pareiškėjų teisė į veiksmingą gynybą, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas šiurkščiai pažeidė pareiškėjų teises, nepriimdamas prieglobsčio prašymų bei neįteikdamas sprendimo neįleisti į į Lietuvos Respubliką, tokie veiksmai turėtų būti papildomai vertinami kaip akivaizdus Tarnybos piktnaudžiavimas savo padėtimi ypatingai pažeidžiamų asmenų – užsieniečių, siekiančių pasinaudoti prieglobsčio teise, atžvilgiu.
  5. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jie buvo grąžinti į (duomenys neskelbtini), o toks pareiškėjų, kurie turėtų būti vertinti kaip prieglobsčio prašytojai, išsiuntimas turi būti laikomas teisės likti valstybėje prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu ir negrąžinimo principo pažeidimu. Pareiškėjai turėjo teisę likti pasienyje, kol kompetentinga institucija, t. y., Migracijos departamentas, priimtų atitinkamus sprendimus dėl jų prieglobsčio prašymo.
  6. Pareiškėjai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog jie yra (duomenys neskelbtini) tautybės (duomenys neskelbtini) piliečiai, (duomenys neskelbtini) turi būti vertinama kaip pareiškėjams nesaugi valstybė. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) ypač paprasta tvarka (duomenys neskelbtini) piliečius išduoda (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijomis, o tiek (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini) teisėsaugininkai gali nekliudomai veikti (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, kad A. B. yra patyręs kankinimus, o tai, kad (duomenys neskelbtini) jam yra pateikti įtarimai ir jis privalo atvykti į policijos įstaigą, leidžia teigti, jog pareiškėjų laisvei, saugumui ir gyvybei yra atsiradęs pagrįstas pavojus.
  7. Pareiškėjai kartu su prieglobsčio prašymu pateikė Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro raštą, kuriame nurodyta, kad jų prieglobsčio prašymai privalėjo būti priimti (duomenys neskelbtini) pasienyje bei pareiškėjus draudžiama grąžinti, kadangi jie jau bandė pateikti prieglobsčio prašymus (duomenys neskelbtini) pasienyje, todėl dėl atsakovo atsisakymo priimti prieglobsčio prašymą, pateiktų dokumentų neįvertinimo ir grąžinimo į (duomenys neskelbtini), dėl kurių pareiškėjai atsidūrė jiems nesaugioje valstybėje ir iki šiol išlieka grėsmė jiems patirti neatitaisomą žalą, yra pažeidžiamas Konvencijos 3 straipsnis. Kadangi pareiškėjai kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį, o Tarnyba neteisėtais veiksmais atsisakė leisti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką, atitinkamai pasuose padarytos žymos yra neteisėtos, todėl turi būti ištaisytos.
  8. Teismo posėdyje pareiškėjų A. B., P. D., S. B. ir S. B. atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
  9. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jų skundą atmesti kaip nepagrįstą ir atsakovu pripažinti Tarnybos Vilniaus rinktinę, o Tarnybą laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
  10. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos pareigūno 2017 m. rugsėjo 14 d. surašyti atsisakymai leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, kertant sieną, buvo priimti, kadangi pareiškėjai neturėjo galiojančių vizų ar leidimų laikinai gyventi. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad teisines pasekmes pareiškėjams sukėlė jos savarankiško struktūrinio padalinio – Vilniaus rinktinės Kenos užkardos – pareigūno priimti sprendimai. Nurodė, kad minėtus 2017 m. rugsėjo 14 d. priimtus sprendimus palaiko.
  11. Teismo posėdyje atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė su pareiškėjų skundo motyvais nesutiko. Pažymėjo, kad Tarnybos pareigūnai, pasienio kontrolės punktuose atlikdami dokumentų patikrą ir užtikrindami pasienio teisinį režimą, priima prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau tokie prašymai turi būti motyvuoti ir pagrįsti – juose turi būti išdėstyti konkretūs faktai, patvirtinantys, kad asmuo yra persekiojamas ir jam kilmės valstybėje keliamas pavojus. Priešingu atveju prašymas laikomas akivaizdžiai nepagrįstu, o tokių prašymų pasienio pareigūnai negali priimti. Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos pareigūnai, vykdydami tarybą Vilniaus geležinkelio stotyje, neįžvelgę Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytų aplinkybių, prieglobsčio prašytojų prašymą atsisakė priimti ir juos grąžino į (duomenys neskelbtini), iš kurios šie asmenys atvyko.

 

II.

 

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjų A. B., P. D., S. B. ir S. B. skundą patenkino iš dalies – įpareigojo Tarnybą leisti atvykti pareiškėjams į Lietuvos Respublikos teritoriją bei leisti jiems pateikti prieglobsčio prašymus ir atlikti pareiškėjų pasų įrašų, atliktų 2017 m. rugsėjo 14 d., korekciją. Likusi pareiškėjų skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.
  2. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl atsisakymų leisti atvykti, kertant sieną Nr. 21/20-273-166, Nr. 21/20-273-167, Nr. 21/20-273-168 ir Nr. 21/20-273-169, kuriais pareiškėjams buvo atsisakyta leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jie neturi galiojančių vizų ar leidimų gyventi, o ginčas vyksta dėl to, kad Tarnybos pareigūnai atsisakė priimti pareiškėjų prieglobsčio prašymus.
  3. Teismas akcentavo, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo ir dėl to, jog pareiškėjai aiškiai išreiškė valią pateikti prieglobsčio prašymus, taip pat kad tuos prašymus teikė Tarnybos pareigūnams. Aptaręs Įstatymo 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai prieglobsčio prašymus pateikė tinkamam subjektui – Tarnybai, tačiau jos pareigūnai, nenurodydami jokių motyvų, šių prašymų nepriėmė. Teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad pareiškėjų prašymai nebuvo priimti, kadangi jie buvo nemotyvuoti.
  4. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 19 ir 22.10 punktų nuostatomis, pažymėjo, kad Tarnybos pareigūnai turi pareigą priimti tiek motyvuotus prieglobsčio prašymus, tiek nemotyvuotus (suorganizuojant prieglobsčio prašytojų pirmines apklausas ir išsiaiškinant motyvus), o apskritai nesiimti jokių veiksmų prieglobsčio prašytojų atžvilgiu negali. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad Tarnyba nesiėmė jokių tinkamų veiksmų, kad būtų priimti ir įvertinti pateikti prieglobsčio prašymai, todėl veikė priešingai gero administravimo principui ir Tvarkos aprašo 19 bei 22.10 punktams. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: vadovaudamasis Tvarkos aprašo 19 punktu bei Įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi, įpareigojo atsakovą leisti pareiškėjams pateikti prieglobsčio prašymus ir leisti jiems atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kad pareiškėjai galėtų asmeniškai pateikti prašymus dėl prieglobsčio suteikimo. Atitinkamai buvo patenkintas ir išvestinis pareiškėjų skundo reikalavimas atlikti jų pasų įrašų korekciją, kadangi Tarnyba, neatlikusi jokių veiksmų, susijusių su prieglobsčio prašymu, netinkamai 2017 m. rugsėjo 14 d. padarė pareiškėjų pasų įrašus.

 

III.

 

  1. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Apeliantas paaiškina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjams teisines pasekmes sukėlė savarankiško Tarnybos struktūrinio padalinio – Vilniaus rinktinės Kenos užkardos pareigūnų galbūt neteisėti veiksmai, teikdamas atsiliepimą į skundą, prašė pakeisti proceso šalis ir atsakovu šioje byloje įtraukti ne Tarnybą, o jos struktūrinį padalinį – Vilniaus rinktinę, o Tarnybą laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Proceso šalis prašė pakeisti ir pareiškėjų atstovas, tačiau teismas nei jo, nei Tarnybos prašymų netenkino ir sprendime dėl to nepateikė jokių argumentų. Atsižvelgęs į tai, atsakovas mano, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.
  3. Tarnyba pažymi, kad teismui atsisakius tenkinti minėtus prašymus, jo buvo paprašyta į teismo posėdį pakviesti tarnybą Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Vilniaus geležinkelio stotyje 2017 m. rugsėjo 14 d. vykdžiusius pareigūnus, kurie galėtų paaiškinti, ar pareiškėjai pateikė prieglobsčio prašymus, ar prašymai atitiko nustatytus reikalavimus ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau teismas teismo posėdyje nurodė, kad įrodymų pakanka ir pareigūnai į teismo posėdį nebus kviečiami. Pažymi, kad teismas rėmėsi vien tik pareiškėjų parodymais, o Tarnybai dėl nurodytų priežasčių nebuvo suteikta teisė tinkamai atstovauti savo interesams. Pirmosios instancijos teismas šiai institucijai taip pat neleido pasinaudoti Administracinių bylų teisenos įstatymo suteikta įrodymų rinkimo ir pateikimo teise.
  4. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas padarė neteisingas ir tikrovės neatitinkančias išvadas, kad pareiškėjams nebuvo įteikti neįleidimo į Lietuvos Respubliką sprendimai, kuriuose būtų nurodyta jų apskundimo tvarka ir terminai. Byloje esantys neįleidimo į Lietuvos Respubliką sprendimai yra pasirašyti pareiškėjų, su sprendimais jie buvo supažindinti, kopijos jiems buvo įteiktos, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo apribota pareiškėjų teisė į veiksmingą gynybą. Be to, pareiškėjai neįleidimo į Lietuvos Respubliką sprendimų kopijas kartu su skundu pateikė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai. Teismas, vadovaudamasis vien tik pareiškėjų pateiktais įrodymais, padarė klaidingą išvadą, kad Tarnyba piktnaudžiavo savo padėtimi ypatingai pažeidžiamų asmenų atžvilgiu.
  5. Tarnyba pažymi, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjams yra nesaugi šalis, kadangi jie į Lietuvos Respubliką atvyko traukiniu (duomenys neskelbtini) –Vilnius būtent iš (duomenys neskelbtini), kurioje buvo teisėtai. Kadangi teisėtai pareiškėjai buvo tik šioje šalyje, nebuvo jokio teisinio pagrindo juos grąžinti į kitą šalį, pvz., (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), kadangi buvimas kitoje šalyje, kaip ir Lietuvos Respublikoje, būtų neteisėtas ir kitų šalių atsakingi pareigūnai pareiškėjų į šalį nebūtų įleidę. Teismo padaryta išvada, kad pareiškėjams (duomenys neskelbtini) yra nesaugi šalis ir į ją jie negalėjo būti grąžinti, turi būti vertinama kaip nepagrįsta ir prieštaraujanti nustatytiems reikalavimams atvykti į šalį ir joje saugiai būti.
  6. Atsakovo nuomone, teismas taip pat neteisingai konstatavo, kad pareigūnai privalėjo vadovautis Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro raštu, kuriame nurodyta, jog pareiškėjų prieglobsčio prašymai privalėjo būti priimti, nes rašte teigiama, kad jų prašymai buvo pateikti (duomenys neskelbtini) pasienyje, tačiau nebuvo priimti. Atkreipia dėmesį, kad minėtame rašte konstatuojama situacija, jog pareiškėjai bandė patekti į (duomenys neskelbtini), pateikdami prieglobsčio prašymus, tačiau į šalį nebuvo įleisti, nors Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro nuomone, pareiškėjų prašymai (duomenys neskelbtini) privalėjo būti priimti. Šis raštas yra informacinio pobūdžio ir nenusta jokių privalomų bei imperatyvių įgaliojimų nei Lietuvos Respublikos pasienio pareigūnams, nei kitos šalies pareigūnams. Be to, šis raštas buvo adresuotas ne pareiškėjams, o kitam asmeniui. Atsakovas akcentuoja, kad joks teisės aktas Tarnybos pareigūnų neįpareigoja vadovautis Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro raštais ir tokie neaiškios kilmės bei pobūdžio raštai negali sukelti jokių teisinių pasekmių ar įpareigoti atlikti vienokius ar kitokius veiksmus.
  7. Atsakovas nurodo, kad teismui atsisakius pakeisti proceso šalis ir į teismo posėdį pakviesti Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos pareigūnus, vykdžiusius tarnybą Vilniaus geležinkelio stotyje, Tarnybai iškilo būtinybė surinkti visą medžiagą bei įrodymus, reikšmingus tinkamai užnagrinėti bylą, todėl ji kreipėsi į Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardą, kad būtų pateikti visi byloje esantys dokumentai, susiję su pareiškėjų skundu. Kadangi atsakovas neturėjo galimybės bylai reikšmingų įrodymų tinkamai ir laiku pateikti pirmosios instancijos teismui, prašo juos priimti ir ištirti.
  8. Tarnyba pažymi, kad pateikta medžiaga ir tarnybinis pranešimas patvirtina, jog pareiškėjai Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos pareigūnams Vilniaus geležinkelio stotyje nei Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro rašto, nei prieglobsčio prašymų, nei kitų papildomų dokumentų nepateikė. Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardoje suformuotoje byloje yra tik šios užkardos pareigūnų surašyti dokumentai ir pareiškėjų dokumentų kopijos. Aplinkybę, kad Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Vilniaus geležinkelio stotyje tarnybą vykdžiusiems pareigūnams nebuvo pateikti prieglobsčio prašymai, patvirtina ir Tarnybos atsakymas į pareiškėjų skundus. Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro rašto, prašymo pateikti prieglobsčio prašymus ir kitų dokumentų kopijas pareiškėjai pateikė tik Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai, teikdami skundą dėl galbūt netinkamų Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos pareigūnų veiksmų. Atsakovas, teikdamas teismui atsiliepimą į pareiškėjų skundą, pateikė ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros pateiktas dokumentų kopijas, o tai dar kartą patvirtina, kad Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Vilniaus geležinkelio stotyje 2017 m. rugsėjo 14 d. tarnybą vykdantiems pareigūnams prašymai dėl prieglobsčio suteikimo bei kiti dokumentai nebuvo pateikti.
  9. Atsakovas mano, kad pareiškėjų pateiktos ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo ir A. B. skirtų šaukimų atvykti į apklausą (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos departamento (duomenys neskelbtini) rajono policijos skyriuje kopijos neturi nieko bendro su prašymo dėl prieglobsčio suteikimo priėmimu. Net jeigu šių dokumentų kopijos būtų buvusios pateiktos Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Vilniaus geležinkelio stotyje 2017 m. rugsėjo 14 d. tarnybą vykdantiems pareigūnams, tai taip pat nebūtų buvę vertinama kaip realus pagrindas priimti prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, kadangi jos nepatvirtina, kad pareiškėjams yra taikomas fizinis, psichologinis ir kitokio pobūdžio smurtas ir dėl to jie gali teikti prašymus dėl prieglobsčio suteikimo.
  10. Tarnyba akcentuoja, kad jos pareigūnai, vykdydami jiems pavestas funkcijas, vadovaujasi teisės aktais ir visapusiškai laikosi atitinkamos Europos Sąjungos teisės bei tarptautinės teisės su galimybe gauti tarptautinę apsaugą susijusių įpareigojimų, visų pirma, negrąžinimo principo ir pagrindinių teisių. Laikantis teisės aktų nuostatų, sprendimai yra priimami atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Tais atvejais, kai užsienietis kreipiasi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, iš jo yra paimamas prieglobsčio prašymas ir atliekami tolesni su prieglobsčio procedūra susiję veiksmai, o esant požymiams, kad užsienietis gali pageidauti kreiptis dėl prieglobsčio, jam suprantama kalba pateikiama informacija apie šią teisę ir taikytinas procedūras. Kadangi nagrinėjamu atveju užsieniečiai nepateikė prieglobsčio prašymų bei neišreiškė noro jų pateikti, vadovaujantis Šengeno sienų kodekso, nustatančio asmenų kontrolę, jiems kertant valstybių narių išores sienas, buvo priimti sprendimai dėl neįleidimo bei įteikti tai patvirtinantys dokumentai.
  11. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prašymas dėl prieglobsčio gali būti priimtas, kai jis yra visiškai pagrįstas baimės būti persekiojimam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o asmuo yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl nurodytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.
  12. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, padarė daugybę procesinių pažeidimų bei nepagrįstas ir neteisingas išvadas, todėl jo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
  13. Pareiškėjai A. B., P. D., S. B. ir S. B. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
  14. Pareiškėjai paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visą pateiktą byloje medžiagą bei tinkamai identifikavo, jog ginčas kilo dėl to, kad Tarnybos pareigūnai atsisakė priimti pareiškėjų prieglobsčio prašymus. Pareiškėjų nuomone, jie į Lietuvos Respubliką buvo neįleisti nepagrįstai ir neteisėtai.
  15. Pareiškėjai akcentuoja, kad teismo posėdyje buvo konstatuota, jog Tarnyba prieglobsčio prašymų nepriėmė nemotyvuodama, o atsakovo atstovė paaiškino, kad šie prašymai nebuvo priimti, kadangi nebuvo motyvuoti. Taigi, atsakovas prieglobsčio prašymus atsisakė priimti dėl to, kad jie buvo tariamai nemotyvuoti ir taip pripažino prieglobsčio prašymų pateikimo faktą. Galiojantys teisės aktai Tarnybai nenustato įgaliojimų spręsti dėl prieglobsčio prašyme nurodytų aplinkybių pagrįstumo ar prieglobsčio prašymo motyvų, kadangi prieglobsčio prašymas priimamas privalomai, o prieglobsčio prašyme nurodyti aplinkybės ar prieglobsčio prašytojo motyvai neturi jokios įtakos prašymui priimti. Atsakovo funkcija, susijusi su prieglobsčio prašymų pateikimu, yra techninė – surinkti visus pirminius duomenis ir dokumentus bei juos persiųsti Migracijos departamentui, kuris sprendžia dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo ir priima atitinkamus sprendimus. Atsižvelgę į tai, kad Tarnyba pripažino prieglobsčio prašymų pateikimo faktą, o ginčas kilo dėl prieglobsčio prašymų priėmimo, pareiškėjai daro išvadą, kad atsakovas neatskiria sau ir Migracijos departamentui priskirtų kompetencijų, todėl ir buvo atlikti neteisėti veiksmai. Tarnyba, atsisakydama priimti pareiškėjų prieglobsčio prašymus, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas.
  16. Pareiškėjai nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovo atstovė teismo posėdyje pripažino jų prieglobsčio prašymų pateikimo faktą, o ginčas vyksta dėl prieglobsčio prašymo priėmimo, turėtų būti daroma išvada, kad Tarnyba, ginčydama prieglobsčio prašymų pateikimo faktą, piktnaudžiauja procesinėms teisėmis.
  17. Remdamiesi Įstatymo 67 straipsniu, A. B., P. D., S. B. ir S. B. teigia, kad už prieglobsčio prašymų priėmimą atsakinga institucija yra Tarnyba. Pareiškėjai prieglobsčio prašymus nusprendė pateikti Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardoje, todėl pakeitęs atsakovą į Tarnybos Vilniaus rinktinę, teismas tik Tarnybos Vilniaus rinktinę – Kenos užkardą įpareigotų priimti prieglobsčio prašymus, nors už priėmimą yra atsakinga Tarnyba. Pareiškėjų nuomone, jie prieglobsčio prašymus gali pateikti bet kurioje kitoje užkardoje, o Tarnyba yra tinkamas atsakovas šioje byloje.
  18. Pareiškėjai pažymi, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Tarnybai buvo užtikrintos visos procesinės teisės, buvo sudarytos galimybės kviesti liudytojus ir teikti įrodymus. Remiantis prieglobsčio prašymų pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo trečiuoju skirsniu, galima teigti, kad Tarnyba yra vieninga struktūra, kurioje yra padalinių pavaldumas, todėl nėra jokių kliūčių iš padalinių greitai gauti įrodymus ar reikalaujamus dokumentus. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad kokios nors atsakovo procesinės teisės nebuvo užtikrintos ar Tarnyba negalėjo išdėstyti savo pozicijos dėl bylos esmės bei tinkamai atstovauti savo interesams. Byloje esantis Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. raštas, kuriame buvo pateiktas atsakymas į M. M. skundą dėl pareiškėjų neįleidimo atvejo, įrodo, jog atsakovas su šiuo atveju yra susipažinęs. Minėtame rašte nurodyta, kad buvo apklausti Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Vilniaus geležinkelio stoties pasienio kontrolės punkte 2017 m. rugsėjo 14 d. dirbę pareigūnai, kurių teigimu, pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio nebuvo išreikštas, todėl pirminiai prieglobsčio procedūros veiksmai nebuvo atlikti. Nurodyta, kad pasienio tikrinimo procedūros nebuvo pažeistos, pareigūnai, vykdydami tarnybą, vadovavosi galiojančiais šias procedūras reglamentuojančiais teisės aktais, kuriuose nustatytos Tarnybos pareigūnų teisės, pareigos ir atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pradėti tarnybinio patikrinimo procedūras ir šiuos pareigūnus traukti atsakomybėn. Kadangi byloje jau yra pateikta Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos pozicija ir pareigūnų liudijimas, teikiami nauji įrodymai bylos ginčo esmei neturi, o prieglobsčio prašymo pateikimo faktas jau yra pripažintas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo apklausti Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos pareigūnus. Visus dokumentus, reikalingus atsiliepimui parengti, atsakovas turėjo pareiškėjams pateikus skundą teismui. Nėra jokių duomenų, kad Tarnyba šių įrodymų negalėjo gauti anksčiau.
  19. Pareiškėjų nuomone, atsakovo argumentai dėl neįleidimo į Lietuvos Respubliką sprendimų pareiškėjams neįteikimo, jų grąžinimo į nesaugią šalį bei pareigūnų prievolės vadovautis Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro raštu neturi jokios įtakos nagrinėjam ginčui, todėl teismas pagrįstai jų neanalizavo. Be to, netgi priešingai apeliaciniame skunde dėstomai nuomonei, pirmosios instancijos teismas aplinkybę dėl neįleidimo į Lietuvos Respubliką sprendimų įteikimo konstatavo Tarnybos naudai.
  20. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro raštas bei dokumentų apie pareiškėjų patirtas traumas ar šaukimų atvykti į policijos skyrių kopijos yra prie jų prieglobsčio prašymų pridedami priedai, kuriuos vertintų Migracijos departamentas, nagrinėdamas prieglobsčio bylą. Būtent šiuos dokumentus ir turėjo surinkti įgalioti valstybės tarnautojai bei juos kartu su prieglobsčio prašymu perduoti Migracijos departamentui. Pareiškėjai pažymi, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, ypač kritiškai turėtų būti įvertinta atsakovo pastaba, kad joks teisės aktas neįpareigoja jo pareigūnų vadovautis Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro raštais ir tokie neaiškios kilmės ir pobūdžio raštai negali sukelti jokių teisinių pasekmių ar įpareigoti atlikti vienokio ar kitokio pobūdžio veiksmus. Kadangi pareiškėjai teikė visus turimus dokumentus, jie, visų pirma, turėjo būti vertinami kaip priedai ir įrodymai prie prieglobsčio prašymų, o antra, jie galėtų būti vertintini kaip požymis, kad pareiškėjai kreipiasi dėl prieglobsčio suteikimo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

36.              Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pasienio tarnybos pareigūnų veiksmų sprendžiant užsieniečių prieglobsčio prašymų priėmimo klausimą.

37.              Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (redakcija galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos vidinis organizavimas grindžiamas statutiniais pagrindais. Šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas yra aukščiausias Tarnybos pareigūnas, vadovaujantis Tarnybai, ją kontroliuojantis ir atsakantis už bendrą struktūrinių padalinių veiklą. Tarnybos rinktinėms Tarnybos vadas vadovauja per Tarnybos rinktinių vadus, o centriniams Tarnybos padaliniams – tiesiogiai arba per Tarnybos štabo viršininką ir kitus savo pavaduotojus. Šio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad Tarnybą sudaro: Tarnybos vadas; Tarnybos štabas; Tarnybos rinktinės; Tarnybos užkardos; kiti Tarnybos struktūriniai padaliniai. Iš šio įstatymo 5 straipsnio seka, kad tokios funkcijos, kaip įgyvendinti valstybinę migracijos procesų kontrolę yra pavestos Valstybės sienos apsaugos tarnybai kaip tokiai, o ne jos struktūriniam padaliniui kaip pvz. Tarnybos rinktinei. Teismas, atsižvelgdamas į statutinį Tarnybos pobūdį, kai kad įstatymu kompetencija migracijos srityje yra priskirta Tarnybai kaip visumai, tai, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kad esamas byloje atsakovas nėra kompetentingas ir negali įgyvendinti teismo sprendimo, vertina, kad byloje esamas atsakovas - Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos yra tinkamas atsakovas šioje byloje ir jo nepakeitęs teismas esminio procesinio pažeidimo nepadarė.

39. Teismas, susipažinęs su atsakovo atsiliepimu į skundą, išklausęs atsakovo atstovo paaiškinimus užfiksuotus pirmosios instancijos teismo posėdžio garso protokole vertina, kad atsakovas pripažino prieglobsčio prašymų pateikimo faktą, taip pat teigė, kad prašymai nebuvo priimti, kadangi atsakovo nuomone jie nebuvo pakankamai motyvuoti. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pareiškėjai Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos pareigūnams Vilniaus geležinkelio stotyje prieglobsčio prašymų nepateikė. Dėl šio apeliacinio skundo aspekto teismas pažymi, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas tokių įrodymų – aukščiau nurodytų paaiškinimų – Vilniaus apygardos administraciniam teismui nepateikė, ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje numatytų naujų įrodymų priėmimo pagrindų nėra, todėl teismas dėl šių naujų atsakovo paaiškinimų nepasisakys.

40. Atsakovas prašymo pakviesti liudytojus – tarnybą Tarnybos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Vilniaus geležinkelio stotyje 2017 m. rugsėjo 14 d. vykdžiusius pareigūnus ­– pirmosios instancijos teismui tinkamai nemotyvavo, nenurodė, kokias aplinkybes neužfiksuotas dokumentais jie galėtų paliudyti, todėl teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas atsakovui neteisėtai neleido pasinaudoti Administracinių bylų teisenos įstatymo suteikta įrodymų rinkimo ir pateikimo teise.

36. Esant byloje įrodytam faktui, kad pareiškėjai prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė, bet jis nebuvo išnagrinėtas įstatymo nustatyta tvarka, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai turi pareigą priimti tiek motyvuotus prieglobsčio prašymus, tiek nemotyvuotus, Valstybės sienos apsaugos tarnyba veikė priešingai gero administravimo principui ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 19, 22.10 punktams; pareiškėjai teikė prieglobsčio prašymus tinkamam subjektui, tačiau Valstybės sienos apsaugos tarnyba jų nepriėmė be jokių motyvų.

38. Atsakovo argumentai dėl neįleidimo į Lietuvos Respubliką sprendimų pareiškėjams neįteikimo, jų grąžinimo į nesaugią šalį bei pareigūnų prievolės vadovautis Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro raštu neturi jokios įtakos nagrinėjam ginčui.

39. Papildomai teismas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimas vykdymo procese negali būti interpretuojamas kaip suteikiantis teisę pareiškėjams neteisėtai kirsti valstybinę sieną.

40.              Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

        Arūnas Dirvonas

 

 

 

                   Ramūnas Gadliauskas

 

 

                    Ričardas Piličiauskas