Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-01-24][nuasmenintas nuosprendis byloje][1A-32-628-2017].docx
Bylos nr.: 1A-32-628/2017
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
LR muitinės departamentą prie LR FM atstovaujanti Raimonda Dzelzienė civilinis ieškovas baudž. byloje
TEO LT, AB civilinis ieškovas baudž. byloje
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie LR VRM civilinis ieškovas baudž. byloje
Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija civilinis ieškovas baudž. byloje
Kategorijos:
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai (BK XV skyrius)
Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai (BK XV skyrius)
Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas (BK 103 str. 1 d.)
Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas (BK 103 str. 1 d.)
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
Specialioji dalis
Specialioji dalis
Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (BK 100 str.)
Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (BK 100 str.)
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos (BPK 320 str.)
Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos (BPK 320 str.)
Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)
Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)
Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
Nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai
Nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai
Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas (BK 103 str.)
Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas (BK 103 str.)
Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
1. Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai (BK XV skyrius)
1.2. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (BK 100 str.)
1.5. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais (BK 103 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-32-628/2017

                     Teisminio proceso Nr. 1-09-2-00048-1993-6                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.1.2.; 1.2.1.7.1.;

2.4.2.1.; 2.4.6.5.2.; 2.4.7.

(S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. sausio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų  Lino Šiukštos ir Elenos Vainienės, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Alvydui Valiukevičiui, išteisintojo B. M. (B. M.) gynėjai advokatei Jūratei Kleinauskienei, išteisintojo V. R. (V. R.) gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka (byla nagrinėjant kaltinamiesiems nedalyvaujant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XXXII skyriaus nustatyta tvarka) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro R. V. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Alvydo Valiukevičius apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

B. M. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir BK 100 straipsnį, BK 103 straipsnio 1 dalį, išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimų požymių.

V. R. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 100 straipsnį, BK 103 straipsnio 1 dalį, išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimų požymių.

Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė:

 

B. M. ir V. R. buvo kaltinami ir atiduoti teismui dėl to, kad tyčia, nuo 1991 m. sausio mėn. 11 d. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – SSRS) pradėtos ir vykdytos agresijos prieš Lietuvos Respubliką metu, subūrė sukarintą organizuotą ginkluotą grupę, pasivadinusią SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būriu, pasiskelbę, o po to SSRS Vidaus reikalų ministerijos vadovų įtakojami, vykdydami 1991 m. sausio 12 d. SSRS Vidaus reikalų ministerijos įsakymą Nr. 10 „Dėl Lietuvos TSR VRM Ypatingos paskirties milicijos padalinio perdavimo TSRS VRM vidaus kariuomenės 42 divizijos žinion“, iki 1991 m. rugpjūčio 25 d. būdami šio SSRS Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu (B. M.) ir štabo viršininku (V. R.) ir jam vadovaudami, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir atstačius Lietuvos Respublikos suverenitetą bei atkūrus jos nepriklausomybę, vykdydamas ir remdamas SSRS valstybės ir jos organizacijų - Sovietų Sąjungos komunistų partijos (toliau – SSKP) bei jos padalinio Lietuvoje – LKP/SSKP, SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio politiką, panaudojant SSRS valstybės saugumo komiteto, SSRS gynybos ministerijos, SSRS vidaus reikalų ministerijos padalinius, įskaitant ir SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrį, karinius dalinius jėga nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, prievarta grąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį, dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti tarnybines pareigas vykdančias Lietuvos Respublikos valstybines įstaigas ir jų atstovus, kitus Lietuvos valstybei lojalius civilius, 1991 m. sausio 11 d. apie 24 val., (duomenys neskelbtini), buvusios Lietuvos Respublikos VRM Ypatingos paskirties milicijos padalinio bazės kartu su B. M. ir V. R., A. S., ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų pavaldžių iki 32 asmenų grupe, padedant ikiteisminio tyrimo nenustatytiems SSRS ginkluotųjų pajėgų kariškiams, pagrobę šaunamuosius ginklus, šaudmenis, amuniciją ir kitą jiems patikėtą turtą, ir 1991 m. sausio 12 d. apie 3 val. 45 min., veikdami kartu organizavę bei patys grupėje su A. S. ir kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais – automatais AKSU, pistoletais PM, apgaulės būdu patekę į (duomenys neskelbtini) pastatą, (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu jį užgrobę bei kartu su minėtais ir kitais SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais laikydami jį užvaldę iki 1991 m. rugpjūčio 25 d., organizavo ir vykdė nusikaltimus žmoniškumui, pasireiškusius tarptautinės teisės draudžiamu elgesiu su žmonėmis ir karo nusikaltimus, pasireiškusius sunkiu tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų sunkiu sužalojimu, bauginimo ir teroro priemonių naudojimu, neteisėtu asmenų laisvės suvaržymu ir atėmimu, neteisėtu civilių asmenų turto atėmimu, o būtent:

(1) B. M. ir V. R. 1991 m. sausio 27 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami iš anksto susitarusių asmenų, siekdami sutrikdyti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų veiklą, o tuo pačiu - Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, organizavo ir įsakė šio būrio nariams J. S., G. C., V. L. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems šio būrio nariams grupėje, kurią sudarė iki 8 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), vadovaujamiems SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nario E. P., panaudoti bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos Muitinės departamento pareigūnus, t.y. šiems SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams 1991 m. sausio 27 d. apie 19 val. 30 min. įvykdyti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) posto ir jame budėjusių muitinės pareigūnų R. J., V. K. ir P. M., vykdžiusių tarnybinę veiklą, ginkluotą užpuolimą, kurio metu minėti SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, užpuolė, šaudė iš automatų į posto patalpas, naudojo prieš minėtus muitinės pareigūnus smurtą, stumdydami juos automatų buožėmis, suduodami jiems smūgius kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydami V. K. kraujosruvą krūtinės dešinėje pusėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, R. J. ir P. M. sukeldami fizinį skausmą, taip pat atliko neteisėtą muitinės posto patalpų ir nukentėjusiųjų muitinės pareigūnų asmens kratas, t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 103 straipsnio 1 dalyje.

(2) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą, 1991 m. sausio 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje kartu, siekdami sutrikdyti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų veiklą, o tuo pačiu - Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, organizavo ir įsakė šio būrio nariams J. S., G. C., V. L. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems šio būrio nariams grupėje, kurią sudarė iki 8 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), vadovaujamiems SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nario E. P., panaudoti bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos Muitinės departamento pareigūnus, t.y. šiems SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams 1991 m. sausio 27 d. apie 20 val. 25 min. įvykdyti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) posto ir jame budėjusių muitinės pareigūnų J. Ž., P.-A. M., R. G. ir R. K., vykdžiusių tarnybinę veiklą, ginkluotą užpuolimą, kurio metu minėti SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius minėtus muitinės pareigūnus, šaudė iš automatų į posto patalpas, ikiteisminio tyrimo nenustatytam SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui sudavus automato buože J. Ž. į galvą, jam buvo padaryta kraujosruva bei nubrozdijimai kaktoje, dešiniame rieše ir plaštakoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, atliko neteisėtą J. Ž., P.-A. M., R. G. ir R. K. asmeninę ir muitinės posto patalpų kratą, t.y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 103 straipsnio 1 dalyje.

(3) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje, tyčia, vykdydami ir remdami agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusios SSRS ir jos represinių karinių, saugumo ir ginkluotų milicijos struktūrų vykdytą politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti SSRS įstatymų ir jos valdžios nepripažįstančius civilius ir Lietuvos Respublikos institucijų pareigūnus Lietuvos Respublikos teritorijoje, organizavo jų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų sulaikymą, areštą ir kitokį jų laisvės atėmimą, o jų įsakymu SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai A. A., M. V., V. L. ir kiti du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, (duomenys neskelbtini), 1991 m. kovo 10 d. apie 21 val. sustabdė automobiliu UAZ, v. n. (duomenys neskelbtini) važiavusį A. M. ir iš jo pateiktų dokumentų įsitikinę, kad jis yra Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento darbuotojas, neteisėtai jį sulaikė, taip atimdami jo laisvę, ir pristatė jį į SSRS ginkluotojų pajėgų Vilniaus m. garnizono komendantūros daboklę, iš kur A. M., išbuvęs ne mažiau kaip 6 valandas, pabėgo, taip pat – atliko jo asmens ir automobilio kratą, kurios metu rado ir neteisėtai paėmė mažo kalibro šautuvą “Vostok” Nr. (duomenys neskelbtini), 400 Lt vertės asmeninius daiktus, automobilį UAZ, v. n. (duomenys neskelbtini), t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 100 straipsnyje.

(4) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje, tyčia, vykdydami ir remdami agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusios SSRS ir jos represinių karinių, saugumo ir ginkluotų milicijos struktūrų vykdytą politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti SSRS įstatymų ir jos valdžios nepripažįstančius civilius ir Lietuvos Respublikos institucijų pareigūnus Lietuvos Respublikos teritorijoje, organizavo jų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų sulaikymą, areštą ir kitokį jų laisvės atėmimą, o jų įsakymu A. G., T. D. ir kiti ne mažiau kaip keturi ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, kurių tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais – automatais AKSU, 1991 m. kovo 11 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini) užpuolė Lietuvos Respublikos policininkus V. A. ir R. A., vykdžiusius tarnybinę veiklą, neteisėtai juos nuginklavo, atimdami V. A. tarnybinį ginklą - pistoletą PM YD 7604, 8 kovinius šovinius, tarnybinę radijo stotį “Viola” Nr.(duomenys neskelbtini), dujų balionėlį, R. A. tarnybinį ginklą pistoletą PM YD O6928, 8 kovinius šovinius, be to – 54 Lt vertės jo asmeninius daiktus, o po to V. A. ir R. A. neteisėtai sulaikė, atimdami jų laisvę ir pristatydami juos į SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą (duomenys neskelbtini) pastatą, kur neteisėtai laikė juos iki 1991 m. kovo 11 d. maždaug 6 val., t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 100 straipsnyje.

(5) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami iš anksto susitarusių asmenų, tyčia, vykdydami ir remdami agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusios SSRS ir jos represinių karinių, saugumo ir ginkluotų milicijos struktūrų vykdytą politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti SSRS įstatymų ir jos valdžios nepripažįstančius civilius ir Lietuvos Respublikos institucijų pareigūnus Lietuvos Respublikos teritorijoje, organizavo jų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų sulaikymą, areštą ir kitokį jų laisvės atėmimą, o jų įsakymu SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narys M. V. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais ne mažiau kaip aštuoniais (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio nariais, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, 1991 m. kovo 11 d., apie 2 val.15 min. (duomenys neskelbtini) miške užpuolė ir sulaikė Lietuvos Respublikos VRM greitojo reagavimo rinktinės “(duomenys neskelbtini)” policininkus A. B., A. I., A. B. ir S. P., vykdžiusius tarnybinę veiklą, juos nuginklavo, atimdami jų tarnybinius ginklus - 4 automatus AKS 74 U, kurių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir 120 kovinių šovinių, po to minėtus Lietuvos Respublikos policijos pareigūnus neteisėtai sulaikė, atimdami jų laisvę ir pristatydami juos į SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą (duomenys neskelbtini) pastatą, kur laikė juos iki 1991 m. kovo 11 d. maždaug 4 val., t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 100 straipsnyje.

(6) B. M. ir V. R. tęsdami savo nusikalstamą veiklą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas iš anksto susitarusių asmenų grupėje, tyčia, vykdydami ir remdami agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusios SSRS ir jos represinių karinių, saugumo ir ginkluotų milicijos struktūrų vykdytą politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti SSRS įstatymų ir jos valdžios nepripažįstančius civilius ir Lietuvos Respublikos institucijų pareigūnus Lietuvos Respublikos teritorijoje, organizavo jų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų sulaikymą, areštą ir kitokį jų laisvės atėmimą, o jų įsakymu SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai M. V., O. Š. kartu su kitais šio būrio nariais, kurių buvo iki 20-ies (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), būdami ginkluoti automatais AKS 74 U, 1991 m. kovo 18 d. apie 2 valandą, (duomenys neskelbtini), žinodami, kad A. B. ir V. J. yra Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnai, sustabdė tarnybiniu automobiliu važiuojančius Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus A. B. ir V. J., vykdžiusius tarnybinę veiklą, juos užpuolė, padarydami jų asmens ir automobilio kratas, atimdami jų tarnybinius šaunamuosius ginklus - pistoletus ”Valter” Nr.(duomenys neskelbtini), “Brauning” Nr. (duomenys neskelbtini), “Margolin” Nr.(duomenys neskelbtini), lygiavamzdį šautuvą ir automobilį VAZ 2108, v/n (duomenys neskelbtini), o po to A. B. ir V. J. neteisėtai sulaikė, atimdami jų laisvę, ir nugabeno į SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą (duomenys neskelbtini) pastatą, kur neteisėtai atimdami laisvę, juos laikė iki 1991 m. kovo 18 d. maždaug 12 val., t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 100 straipsnyje.

(7) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas iš anksto susitarusių asmenų, operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S. tyčia, vykdydami ir remdami agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusios SSRS ir jos represinių karinių, saugumo ir ginkluotų milicijos struktūrų vykdytą politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti SSRS įstatymų ir jos valdžios nepripažįstančius civilius ir Lietuvos Respublikos institucijų pareigūnus Lietuvos Respublikos teritorijoje, organizavo jų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų sulaikymą, areštą ir kitokį jų laisvės atėmimą, siekdami sutrikdyti Lietuvos Respublikos valstybinės institucijų veiklą, o tuo pačiu - Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, organizavo, o jų įsakymu SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai D. D., T. D., A. G., G. T., A. B. K., V. P., M. A., D. B., G. C. 1991 m. kovo 20 d., apie 18 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais, panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus ir atliko smurtinius veiksmus, kuriais siekė nužudyti žmones arba padaryti jiems sunkius kūno sužalojimus, t.y. užpuolė, šaudydami iš kovinių ginklų į automobiliu KAVZ, v/n (duomenys neskelbtini), važiavusius Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus M. M., F. P., G. D., K. P., R. M., D. L., J. K., vykdžiusius tarnybinę veiklą, o pastariesiems nesustojus, persekiojo jų automobilį, šaudydami į jį iš automatinių šaunamųjų ginklų, iki (duomenys neskelbtini) gatvės. Šaudymo metu ikiteisminio tyrimo nenustatytas SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narys peršovė G. D. abi kojas ir tarpvietę, padarydamas akliną tarpvietės šautinį sužalojimą su likusiu svetimkūniu apie 5 cm. nuo varpos šaknies į dešinę, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei abiejų šlaunų viršutinių trečdalių vidinių paviršių po vieną kiauryminį sužalojimą su įėjimo ir išėjimo angomis, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Automobiliui sustojus dėl peršautų padangų (duomenys neskelbtini) g., prie namo Nr. 6, Vilniuje, minėti SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai toliau šaudė ir persekiojo bėgančius Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento darbuotojus M. M., F. P., G. D., K. P., R. M., D. L., J. K. ir sulaikydami F. P., ikiteisminio tyrimo nenustatyti SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai sudavė jam rankomis, kojomis ir automato buožėmis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydami dešiniųjų V-VI-VII šonkaulių lūžimus ir galvos smegenų sukrėtimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei muštinę kairio momens žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, po to neteisėtai sulaikė F. P., o taip pat suduodami smūgius automato buože į nosį, pilvą, nugarą, juosmens sritį sulaikė M. M., atimdami jų laisvę, ir atliko neteisėtą jų asmens kratą, sugadino autobusą KAVZ v/n (duomenys neskelbtini), padarydami tuo turtinę žalą už 8995,61 Lt sumą, t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 100 straipsnyje ir 103 straipsnio 1 dalyje (idealioji nusikalstamų veikų sutaptis).

(8) B. M. ir V. R., tęsdamas savo nusikalstamą veiklą, būdami ginkluoti PM markės pistoletais ir veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje, kartu su operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais šio ginkluoto būrio nariais, grupe iki 20 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), siekdami sutrikdyti valstybinių institucijų veiklą, o tuo pačiu Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką ir turėdami tikslą tokiu būdu susilpninti Lietuvos valstybę, naudojo bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos pareigūnus, t. y. kartu su paminėtais savo vadovaujamo SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais, ginkluotais šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, 1991 m. gegužės 5 d., apie 23 val. užpuolė (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius pareigūnus J. Š., A. K., A. K., A. A., vykdžiusius tarnybinę veiklą, atliko neteisėtą jų asmens kratą, grasino jiems sudeginti pasienio posto patalpas, reikalavo uždaryti postą, atliko smurto veiksmus, kurių metu nupjovė telefono laidus, atėmė dujinį balionėlį ir keturias tarnybines gumines lazdas, t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 103 straipsnio 1 dalyje.

(9) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą, būdami ginkluoti PM markės pistoletu ir veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje kartu su, operatyvinio - taktinio padalinio vadu A. S., siekiant sutrikdyti valstybinių institucijų veiklą, o tuo pačiu Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką ir turint tikslą tokiu būdu susilpninti Lietuvos valstybę, įsakė pavaldiems būrio nariams: V. P., V. B., I. B., S. L., A. Š., J. S., V. P., A. K., G. G., I. K., I. J., G. T., G. C., dalyvaujant Latvijos Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui S. P. ir kitiems ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), naudoti bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos Muitinės departamento ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos pareigūnus, t.y. būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais AKSU, pistoletais PM, 1991 m. gegužės mėn. 23 d. apie 7 val. 30 min. užpuolė (duomenys neskelbtini)pasienio užkardos ir (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius, tarnybinę veiklą vykdžiusius valstybės pareigūnus S. B., A. J., A. G., A. Š., V. B., A. J., G. Š., E. M., G. V., grasinant jiems šaunamaisiais ginklais, suduodant smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, atliko neteisėtas kratas, užvaldė 30 Lt vertės G. V. asmeninius daiktus, subraižė V. B. automobilio kėbulą, išpylė iš jo benziną, tuo padarant jam 55,16 Lt žalą, visiškai sunaikino padegimo būdu tarnybines pasienio ir muitinės posto patalpas, tuo padarant (duomenys neskelbtini) muitinei 135, 24 Lt., o (duomenys neskelbtini) pasienio užkardai 153,72 Lt žalą, t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 103 straipsnio 1 dalyje.

(10) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje, siekdami sutrikdyti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų veiklą, o tuo pačiu - Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, B. M. organizavus ir įsakius, o V. R. asmeniškai vadovaujant SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei iš būrio narių G. C., V. L. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų 10-15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos Muitinės departamentą ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybą ir jų pareigūnus ir tokiu būdu siekė susilpninti Lietuvos valstybę, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 24 d. apie 23 val. 50 min. užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius pareigūnus P. S., S. A., V. J., G. K. ir A. M., vykdžiusius tarnybinę veiklą ir grasindami šaunamaisiais ginklais, suduodami smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, neteisėtai atliko minėtų Lietuvos Respublikos muitinės ir pasienio apsaugos tarnybos pareigūnų asmens ir (duomenys neskelbtini) posto patalpų kratas, užvaldė smulkius jų asmeninius daiktus, nuplėšė ir padegė Lietuvos Respublikos valstybinę vėliavą, sulaužė ir padegant visiškai sunaikino tarnybines minėto posto patalpas, tuo padarant Vilniaus muitinei 384,97 Lt turtinę žalą, o pasienio apsaugos tarnybai 333,3 Lt žalą, t.y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 103 straipsnio 1 dalyje.

(11) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas iš anksto susitarusių asmenų grupėje, siekdami sutrikdyti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų veiklą, o tuo pačiu - Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, R. M. organizavus ir įsakius, o V. R. asmeniškai vadovaujant SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei iš būrio narių G. C., V. L. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų 10-15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos pareigūnus ir Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės pareigūną, ir tokiu būdu siekė susilpninti Lietuvos valstybę, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 25 d. naktį, apie 00 val. 30 min. užpuolė Vilniaus rajono pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą ir jame budėjusius pasienio pareigūnus G. Ž., J. K., P. T. ir muitinės pareigūną V. Č., vykdžiusius tarnybinę veiklą, grasindami šaunamaisiais ginklais, suduodami smūgius rankomis, kojomis, automato buožėmis, sukėlė fizinį skausmą užpultiems pasienio posto pareigūnams, neteisėtai atliko jų asmens ir patalpų kratas, padegdami visiškai sunaikino (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą, tuo padarydami 333,3 litų žalą pasienio apsaugos tarnybai, t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 103 straipsnio 1 dalyje.

(12) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas iš anksto susitarusių asmenų grupėje V. R., B. M. įsakymu, siekdami sutrikdyti Lietuvos Respublikos valstybinių veiklą, o tuo pačiu - Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, R. M. organizavus ir įsakius, o V. R. asmeniškai vadovaujant SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei iš būrio narių G. C., V. L. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų 10-15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos ir Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus rajono muitinės pareigūnus ir tokiu būdu siekė susilpninti Lietuvos valstybę, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 25 d. naktį, apie 1 val., užpuolė (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą ir jame buvusius, tarnybinę veiklą vykdžiusius pareigūnus T. L., R. Ž., A. R., J.-V. V., grasindami šaunamaisiais ginklais, suduodami smūgius kojomis T. L. į įvairias kūno vietas, padarydami jam VII ir VIII dešinės pusės šonkaulių lūžimą pažastinėje linijoje su dešinio plaučio sužalojimu, lydimu oro krūtinplėvės ertmėje ir po oda susikaupimu ir plaučio suspaudimu bei kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę ir krūtinės ląstos odos nubrozdinimus, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat sudavė smūgius kojomis J. -V. V., po to sunaikino Lietuvos Respublikos valstybės vėliavą, sulaužė ir padegė tarnybines posto patalpas, tuo padarydami Vilniaus muitinei 396, 86 Lt žalą, o pasienio apsaugos tarnybai - 333,3 Lt žalą, t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 103 straipsnio 1 dalyje.

(13) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą ir siekdami sutrikdyti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų veiklą, pakirsti ir sutrikdyti Lietuvos Respublikos ūkio šakos – ryšių veiklą, sunaikinti valstybinį turtą ir tokiu būdu, naudojant bauginimo ir teroro priemones, susilpninti Lietuvos valstybę, pažeisti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas iš anksto susitarusių asmenų grupėje kartu su operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S., organizavo ir kartu su kitais SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais I. J., I. B., G. Š., P. F., A. A., M. B., M. V., T. L., S. S., I. K., D. B., K. D., R. P., A. T., O. A., R. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, viso grupe iki 35 asmenų, ginkluotų automatais AKSU, rankiniais kulkosvaidžiais, pistoletais PM, vadovaujamų I. J., panaudojo visuomenės bauginimo ir teroro priemones, t. y. dalyvavo 1991 m. birželio 26 d. apie 16 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) įvykdytame Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro užpuolime ir jo užgrobime. Šio užpuolimo metu, jis kartu su minėtais SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais apsupo Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro pastatą, privertė centro darbuotojus pasitraukti iš darbo vietos, išjungdami telegrafo, telefono aparatūros elektros maitinimą ir tuo padarė centrui 578,49 litų žalą bei tuo sutrikdė Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro veiklą, t.y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 103 straipsnio 1 dalyje.

(14) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje, organizavo visuomenės bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą, t.y. veikdami grupėje kartu su SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais M. V., G. C. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais šio būrio nariais ir SSRS armijos kariškiais, viso grupe iki 20 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), ginkluotų automatiniais šaunamaisiais ginklais automatais AKSU, pistoletais PM, kovinėmis pėstininkų mašinomis, koviniu šarvuočiu bei dviem UAZ markės automobiliais 1991 m. rugpjūčio 19 d. apie 14-15 val. įvykdė buto, esančio gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno civilis asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento darbuotojas K. M., užpuolimą, kurio metu SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui G. C. likus prie vieno iš UAZ automobilių, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems sovietų armijos kariškiams apsupus minėtąjį gyvenamąjį namą, SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narys M. V. grupėje su kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariu ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais SSRS armijos kariškiais, įsibraudami į nurodyto gyvenamojo namo butą Nr.142, kuriame gyveno Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento darbuotojas K. M., jo motinos V. M. akivaizdoje atliko smurto veiksmus - neteisėtą kratą, kurios metu užvaldė svetimą civilių asmenų turtą: V. M. 1130 rublių, sportinius batelius, padarydami jai 13,30 litų turtinę ir moralinę žalą, K. M. medžioklinį šautuvą IŽ 27E, optinį taikiklį medžiokliniam šautuvui, žibintą, geltono metalo vyrišką žiedą, televizorių “Šilelis”, fotoaparatą “Zenit” su papildomu objektyvu, dvejus žiūronus, telefono aparatą, pirštines, elektrinį grąžtą, sportinius batelius, asmens dokumentus, laikrodį 122 ČC, medžioklinį peilį, raktus nuo seifo, automobilio ir garažo, sidabrines monetas iki 7 vnt. (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), 2 antikvarinius šaukštus, tuo padarydami jam žymią 2500 litų žalą, o taip pat - Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento turtą - tris pistoletus TT, 3 revolverius “Nagan“, nenustatytą kiekį šaudmenų, 5 radijo stotis “Lion”, 5 radijo stotis “Kaktus”, vieną radijo stotį P-105M, radijo stočių pakrovėją 66P1, tuo padarydami Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamentui 315,84 litų žalą, t.y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 103 straipsnio 1 dalyje.

(15) B. M. ir V. R., tęsdami savo nusikalstamą veiklą ir siekdami sutrikdyti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų veiklą, pakirsti ir sutrikdyti Lietuvos Respublikos ūkio šakos – ryšių veiklą, sunaikinti valstybinį turtą ir tokiu būdu, naudojant bauginimo ir teroro priemones, susilpninti Lietuvos valstybę, pažeisti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje, organizavo ir kartu su kitais SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais V. M., B. Ž., A. S., A. Š., J. T., A. K., A. A., M. B., M. V., T. L., V. M., M. R. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais kitais SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais, viso grupe iki 60 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), asmeniškai jiems vadovaudami, būdami ginkluoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais koviniais šaunamaisiais ginklais ir minėtiems SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams taip pat būnant ginkluotiems šaunamaisiais automatiniais ginklais automatais AKSU, rankiniais kulkosvaidžiais, pistoletais PM, dalyvavo 1991 m. rugpjūčio 19 d. apie 15 val. 20 min. (duomenys neskelbtini), buvusio Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro užpuolime, kurio metu apsupo pastatą, privertė šios valstybinės įstaigos darbuotojus pasitraukti iš savo darbo vietų, padarė centrui 381,34 litų žalą ir neteisėtai laikė užgrobę šį Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centrą iki 1991 m. rugpjūčio 19 d. 20 val., o po to neteisėtai perdavė jo kontrolę kitos valstybės, vykdžiusios agresiją prieš Lietuvos Respubliką, – SSRS ginkluotų pajėgų žinion, ir tuo sutrikdė Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro veiklą, t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 103 straipsnio 1 dalyje.

2015 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu B. M. ir V. R. išteisinti pagal kaltinimus dėl nusikaltimų, numatytų BK 100 str., 24 str. 4 d., 103 str. 1 d., nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (t. 24, b. l. 67-104).

Apeliaciniu skundu šioje byloje prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį, kuriuo B. M. ir V. R. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 straipsnį ir 24 straipsnio 4 dalį, 103 straipsnio 1 dalį; priimti ir apeliacinėje instancijoje išnagrinėti pakeistą kaltinimą B. M. ir V. R. atžvilgiu, esant nusikalstamų veikų faktinėms aplinkybėms iš esmės skirtingoms, nei išnagrinėtas kaltinimas pirmosios instancijos teisme; priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti B. M. kaltu pagal BK 100 straipsnį ir paskirti jam 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę, pripažinti kaltu pagal BK 103 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šias bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti B. M. galutinę subendrintą 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. P. V. R. kaltu pagal BK 100 straipsnį ir paskirti jam 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę, pripažinti kaltu pagal BK 103 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šias bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti V. R. galutinę subendrintą 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Priteisti solidariai iš abiejų kaltinamųjų byloje pareikštus civilinius ieškinius.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą.

Vilniaus apygardos teismas, analizuodamas kaltinimus B. M. ir V. R. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 100 straipsnį, padarė kategorišką išvadą, jog būtinas BK 100 straipsnio sudėties elementas yra padėtis prieš karą, karo ar ginkluoto konflikto buvimas. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantai nesutinka. Iš BK 100 straipsnio normos dispozicijos matyti, jog minėto nusikaltimo sudėtis nereikalauja padėties prieš karą, karo ar ginkluoto konflikto buvimo – šioje nacionalinėje teisės normoje minėto požymio nėra. Skundžiamame nuosprendyje teismo nurodytas būtinas BK 100 straipsnio sudėties požymis (padėtis prieš karą, karas ar ginkluoto konflikto buvimas) nepagrįstai susiaurina šios normos dispoziciją ir apriboja jos taikymą.

Apeliantai pastebi, jog teismas, vertindamas nusikaltimus žmoniškumui, vadovavosi 1945 m. Niurnbergo tribunolo statutu, kuriame pirmą kartą buvo apibrėžti nusikaltimui žmoniškumui ir jie buvo siejami su karo nusikaltimais. Tačiau pažymi, jog nors nusikaltimai žmoniškumui istoriškai iš tiesų formavosi kaip karinių nusikaltimų dalis, tačiau laikui bėgant tarptautinei bendruomenei teko pripažinti, jog tokie nusikaltimai daromi ne tik karo, bet ir taikos metu ir būtent atsisakius reikalavimo nusikaltimus žmoniškumui sieti su kariniais nusikaltimais, nusikaltimai žmoniškumui tapo savarankiškais nusikaltimais, ką vėliau įtvirtino ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pagal byloje pateikus kaltinimus juose nurodytų veikų kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 100 straipsnį teisingumą, prieš padarydamas išvadą dėl kaltinamųjų išteisinimo pagal minėtą baudžiamąjį statymą, byloje privalėjo nustatyti, ar BK 100 straipsnio numatytas nusikaltimas žmoniškumui buvo pakankamai aiškiai apibrėžtas kaip nusikalstama veika jos padarymo metu galiojusioje tarptautinėje teisėje arba laikoma nusikaltimu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus. Taip pat svarbu, kaip nurodoma skunde, teisingai nustatyti tarptautinės teisės normomis nustatyto nusikaltimo žmoniškumui požymių turinį.

Nusikaltimai žmoniškumui pirmą kartą apibrėžti 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo statute.  Pagal šio statuto 6 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas, nusikaltimai žmoniškumui, tai nužudymas, išnaikinimas, pavergimas, deportavimas ir kiti nežmoniški veiksmai, atliekami bet kurių civilių gyventojų atžvilgiu prieš prasidedant karui arba jam vykstant; arba civilių gyventojų persekiojimas dėl politinių, rasinių arba religinių priežasčių vykdant kurį nors iš Tribunolo jurisdikcijoje esančių nusikaltimų arba kai tos priežastys yra susijusios su tokiais nusikaltimais, pažeidžiant arba ne šalies, kurioje daromas nusikaltimas, vietos įstatymus.

1946 m. vasario 13 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 3 (I) dėl karo nusikaltėlių ekstradicijos ir nubaudimo, atkreipdama dėmesį į karo nusikaltimų, nusikaltimų taikai ir nusikaltimų žmoniškumui apibrėžimus, kaip jie numatyti 1945 m. rugpjūčio 8 d. Tarptautinio (Niurnbergo) Karo Tribunolo Statute rekomendavo Jungtinių Tautų valstybėms narėms ir valstybėms, kurios nėra Jungtinių Tautų narėmis, tuoj pat imtis reikalingų priemonių, tam kad būtų sulaikyti karo nusikaltėliai, kurie būtų sugrąžinti į valstybes, kuriose jie padarė nusikaltimus, kad juos nuteistų ir nubaustų teismai pagal tų valstybių įstatymus.

1946 m gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr.95(I) dėl Niurnbergo tribunolo įstatuose pripažintų tarptautinės teisės principų patvirtinimo, kurioje patvirtino tarptautinės teisės principus, pripažintus šio tarptautinio karo tribunolo statute ir nuosprendyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2006 m. sausio 17 nutarime dėl priimtinumo byloje Kolk ir Kislyiy prieš Estiją, 2006 m. sausio 24 d. nutarime dėl priimtinumo byloje Penart prieš Estiją, remdamasis Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos rezoliucija, pažymėjo Niurnbergo principų universalumą, nurodęs, kad atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui taikymas negali būti apribotas tik tam tikrų valstybių piliečių ir tik veiksmų, įvykdytų Antrojo pasaulinio karo metu, atžvilgiu.

Tokiu būdu konstatuotina, kad Niurnbergo tribunolo statute pirmą kartą buvo nustatyta tarptautinė baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus taikai, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai patvirtinus Niurnbergo tribunolo statuto ir nuosprendžio principus pripažinus Niurnbergo principų universalumą, jie faktiškai tapo tarptautinės baudžiamosios teisės paprotinėmis, imperatyvaus pobūdžio normomis, kuriomis vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose priėmė sprendimus, taip sukurdamas precedentus ir teisminę praktiką. Taigi nusikaltimai žmoniškumui tarptautinėje teisėje yra pakankamai aiškiai apibrėžti ir laikomi nusikalstama veika pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus.  

Skundžiamame nuosprendyje teismas, motyvuodamas savo išvadas dėl būtinumo baudžiamajai atsakomybei dėl nusikaltimų žmoniškumui atsirasti privalomo jų sudėties objektyviosios pusės požymio – ginkluoto konflikto, padėties prieš karą ar karo požymio buvimo, nurodė, kad kai kuriuose tarptautiniuose dokumentuose, tokiuose kaip JT nusikaltimų taikai ir žmonijos saugumui kodekso 1954 m., 1991 m., 1996 m. projektai, nusikaltimai žmoniškumui kvalifikuojami kaip savarankiški nusikaltimai, nesiejant jų su karo ar ginkluoto konflikto buvimu. Ten pat teismas motyvavo, kad šis dokumentas dar yra tik rengimo stadijoje ir negali būti vertinamas kaip tarptautinės teisės šaltinis, o kitos tarptautinės konvencijos, kaip 1948 m. Genocido konvencija ir 1973 m. Konvencija dėl apartheido nusikaltimo uždraudimo ir baudimo už jį, nustato, kad jose nurodyti nusikaltimai gali būti padaryti tiek karo, tiek taikos metu, tačiau nei apartheidas, nei genocidas nėra kaltinimo dalykas šioje byloje, todėl mano, kad paminėtų dviejų konvencijų nuostatos čia negali būti taikomos. Kaip skunde nurodo prokurorai, su tokiu teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti, kadangi be teismo paminėtų tarptautinės teisės šaltinių nusikaltimų žmoniškumui padarymo laiko požymiai yra apibrėžti ir kituose tarptautinės teisės aktuose, pvz. 1968 m. Konvencijoje dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui.

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1968 m. lapkričio 26 d. priėmė Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Šios konvencijos preambulėje nustatyta, kad: „pagal tarptautinę teisę karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui priskiriami patiems sunkiausiems nusikaltimams“; „veiksminga bausmė už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui yra svarbus veiksnys užkertat kelią tokiems nusikaltimams, ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, stiprinant pasitikėjimą, skatinant tautų bendradarbiavimą ir užtikrinant taiką bei tarptautinį saugumą“. Šios konvencijos 1 straipsnio b punkte nustatyta, kad netaikomi jokie senaties terminai nusikaltimams žmoniškumui, nesvarbu, ar jie būtų padaryti karo ar taikos metu, kaip jie apibrėžti 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1946 m. vasario 13 d. rezoliucijoje 3 (I) bei 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje 95 (I), taip pat genocido nusikaltimui, apibrėžtam 1948 m. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, net jei tokiomis veikomis nėra pažeidžiama valstybės, kurioje jos buvo įvykdytos, vidaus teisė.

Taip pat šia Konvencija dar kartą buvo pripažinta, kad Niurnbergo tribunolo statute ir nuosprendyje nustatyti principai yra universalios, imperatyvaus pobūdžio tarptautinės baudžiamosios teisės paprotinės normos, o nusikaltimai žmoniškumui, kartu su karo nusikaltimais pagal tarptautinę teisę priskiriami patiems sunkiausiems nusikaltimams. Šia 1968 m. Konvencija buvo iš dalies pakeisti nusikaltimo žmoniškumui požymiai, nustatant, kad nusikaltimams žmoniškumui, kaip jie apibrėžti Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo statute, nesvarbu, ar jie padaryti karo ar taikos metu. Todėl po šios Konvencijos priėmimo nusikaltimai žmoniškumui apibrėžiami kaip civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks nežmoniškas elgesys arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu darant bet kokį nusikaltimą, priklausantį Niurnbergo tribunolo jurisdikcijai, nesvarbu, ar pažeidžiant valstybės, kurioje jis buvo įvykdytas, nacionalinę teisę.

Skunde pažymima, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. balandžio 9 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį ir 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai“. Šiuo nutarimu Lietuvos Respublika prisijungė prie 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Tai reiškia, kad šios konvencijos normos ir principai Lietuvos Respublikai tapo privalomomis.

Taigi, plėtojantis doktrinai, nusikaltimai žmoniškumui tapo savarankiškų nusikaltimų dalimi, jie nebebuvo ir iki šiol nėra siejami su karo nusikaltimais, taigi ir su karine ar prieškarine padėtimi, o galiausiai tokiu pavidalu buvo perkelti ir į Lietuvos Respublikos nacionalinius baudžiamuosius įstatymus, pagal kuriuos, siekiant įrodyti buvus nusikaltimams žmoniškumui, nėra reikalaujama įrodinėti buvus karinę padėtį, padėtį prieš karą ar ginkluotą konfliktą. Skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai susiaurino Lietuvos Respublikos BK 100 straipsnio normos dispoziciją ir, kaip privalomą minėtos normos požymį, nurodė padėties prieš karą, karo ar ginkluoto konflikto buvimą.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra ypatingai aktuali Jugoslavijos tribunolo jurisprudencija, kadangi geografiniu ir laiko požiūriu ji artimiausia šioje byloje nagrinėjamiems įvykiams. Apeliantų nuomone, su tokiu teismo teiginiu sutikti nėra pagrindo, kadangi Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai jurisprudencijoje padėties prieš karą, karo ar ginkluoto konflikto buvimo požymis aktualus yra todėl, kad toks reikalavimas nurodomas specialiai buvusios Jugoslavijos teritorijoje padarytų nusikaltimų atvejui įkurto Jugoslavijos Tribunolo statute, kurį šis turi taikyti. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, tarptautinės teisės šaltiniai yra ir teisiniai papročiai, kuriems tarptautinėje teisėje skiriamas taip pat reikšmingas dėmesys. Šiuo atveju Tarptautinis tribunolas buvusiai Jugoslavijai plačiai žinomoje byloje prokuroras prieš Tadic (Prosecutor v. Tadic), kurioje tarptautinio konflikto kvalifikavimui buvo pradėtas taikyti „bendrosios kontrolės testas“, pasisakė, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje nusikaltimai žmoniškumui nebesiejami su ginkluoto konflikto reikalavimu. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius taip pat yra nurodęs, jog nusikaltimai žmoniškumui yra nukreipti prieš bet kuriuos civilius gyventojus ir yra draudžiami nesvarbu ar jie padaryti ginkluoto konflikto (tarptautinio ar vidinio) metu, ar ne (Report of the Secretary-General Pursuant to Paragraph 2 of Security Council Resolution 808 (1993), UN Doc. S/25704, para. 47).

Tokiu būdu, darytina išvada, jog šiuo atveju teisingiau vadovautis tarptautinės bendruomenės pripažįstamais teisiniais papročiais, o ne konkrečiam atvejui parengtu statutu ir jo pagrindu kuriama jurisprudencija. Todėl, net aiškinant nacionalinę teisės normą vadovaujantis tarptautinės teisės nuostatomis, ginkluoto konflikto, padėties prieš karą ar karo požymio nusikaltimų žmoniškumui normose nėra. 

Kaip nurodo apeliantai, nuosprendyje Vilniaus apygardos teismas be to, kas paminėta, argumentuodamas savo išvadas dėl nusikaltimų žmoniškumui (BK 100 straipsnis) požymio – jų padarymo laiko aspekto, rėmėsi Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto normų aiškinimu, nurodydamas, kad Romos statutas priimtas 1998-07-17, o šioje byloje inkriminuojamos veikos padarytos anksčiau – 1991 m. Ten pat teismas, remdamasis  Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika (žr. <...> Tolstoy Miloslavsky v. the United Kingdom, 1995-0713, Series A, no. 316-B, p. 71-72, § 37), nurodė, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, jog retrospektyvus baudžiamojo įstatymo taikymas nepažeis Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinto nullum crimen sine lege principo tik tuo atveju, jei iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jeigu reikia, teismų išaiškinimo, kaltinamasis galėjo žinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą kyla baudžiamoji atsakomybė. Ten pat nurodyta, kad šiuo atžvilgiu EŽTT patikslino, jog kalbant apie „įstatymą“, 7 straipsnio požiūriu turima omenyje tokia pati sąvoka, į kokią Konvencija nukreipia ir kituose straipsniuose vartojant šį terminą, t. y. sąvoka, apimanti tiek rašytinę, tiek ir nerašytinę teisę, kuriai keliami kokybiniai reikalavimai, o būtent prieinamumo ir numatomumo. Vadovaudamasis šiais ir kitais nuosprendyje išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos teismas padarė valstybinio kaltinimo požiūriu neteisingą išvadą, kad taikyti atsakomybę pagal 1998 m. Romos statuto ir atitinkamas BK 100 straipsnio dispozicijos formuluotes, net jei būtų nustatytos kitos kaltinime nurodytos aplinkybės (persekiojimas dėl politinių motyvų; žmonių sulaikymai, areštai, kitoks laisvės atėmimas, vykdymas ir rėmimas SSRS politikos dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius) nėra pagrindo, nes būtų pažeisti teisės numatomumo ir prieinamumo principai bei nullum crimen sine lege principas.

Kaip skunde pažymi apeliantai, baudžiamoji atsakomybė už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, kitaip tariant – nusikaltimą žmoniškumui Lietuvos Respublikos BK 100 straipsnyje buvo nustatyta 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, įsigaliojusiu 2003 m. gegužės 1 d. 2011 m. kovo 31 d. įsigaliojo nauja šio straipsnio redakcija. Iki tol Lietuvos Respublikos BK buvo numatyta atsakomybė už genocidą, karo nusikaltimus, tačiau nusikaltimai žmoniškumui nebuvo apibrėžti. Nagrinėjamoje byloje esančiuose kaltinimuose B. M. ir V. R. nurodytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 100 straipsnį, buvo padarytos Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 27 d. iki 1991 m. rugpjūčio 19 d., t.y. tuo metu, kai Lietuvos Respublikos BK, t. y. nacionalinėje teisėje nebuvo numatyta atsakomybė už nusikaltimą žmoniškumui. Tačiau pagal galiojančio Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, išskyrus joje nurodytus Lietuvos Respublikos BK XV skyriaus karo nusikaltimus ir genocidą, taip pat ir BK 100 straipsnį, numatantį atsakomybę už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis. Taigi, pagal Lietuvos nacionalinę teisę nusikaltimas žmoniškumui buvo kriminalizuotas tik nuo 2003 m. gegužės 1 d., tačiau įstatymų leidėjas nustatė, kad įstatymas už nusikaltimą žmoniškumui taikomas atgal, o pagal BK 95 straipsnio nuostatas šiam nusikaltimui nėra senaties.  

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus arba neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis straipsnis neturi kliudyti teisti ar nubausti kiekvieną asmenį už kokį nors veiksmą ar neveikimą, kurie jų vykdymo momentu buvo laikomi nusikaltimais pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnyje.

Iš teismų praktikos nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų baudžiamosiose bylose matyti, kad tarptautinės teisės aktai Lietuvos teisėje nėra taikomi tiesiogiai, t. y. pagal jų reikalavimus draudžiamos veikos kriminalizuojamos įtvirtinant Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme atitinkamas nusikalstamų veikų sudėtis.

Skunde apeliantai pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime pažymėjo, jog pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis; šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. principas pacta sunt servanda, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus. Konstitucinis teismas pažymėjo, kad šis konstitucinis principas reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti ir tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai, o tarptautinius nusikaltimus draudžiančios visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos yra jus cogens arba kitaip tariant – imperatyvaus pobūdžio normos.

Tokiu būdu nurodytos teisės normos ir teismų praktika leidžia konstatuoti, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius nacionalinius įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Tačiau tai nekliudo teisti ir kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais. Grįžtamąją baudžiamojo įstatymo galią dėl nusikaltimų žmoniškumui lemia tarptautinėje teisėje suformuotas principas, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė už šiuos nusikaltimus kyla nepriklausomai nuo to, ar padarymo metu jie buvo tokiais laikomi pagal valstybės nacionalinę teisę. Lietuvos Respublika privalo vadovautis ir vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, tarptautinės teisės principus ir normas, tame tarpe visuotinai pripažintas imperatyvaus pobūdžio tarptautinės teisės normas nustatančias ir draudžiančias tarptautinius nusikaltimus. Tačiau Lietuvoje asmenys gali būti kaltinami ir teisiami už tarptautinės teisės normomis nustatytus nusikaltimus žmoniškumui tik tuo atveju, jeigu tokios veikos įtvirtintos ir baudžiamajame įstatyme. Aptariamu atveju akivaizdu, kad baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus žmoniškumui yra numatyta Lietuvos Respublikos BK 100 straipsnyje.

Skunde taip pat nurodoma, kad 1990 -1991 metais nusikaltimai žmoniškumui tarptautinėje teisėje buvo pakankamai aiškiai apibrėžti ir laikomi nusikalstama veika pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus. Nusikaltimai žmoniškumui - tai civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks nežmoniškas elgesys arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu darant bet kokį nusikaltimą, priklausantį Niurnbergo tribunolo jurisdikcijai, nesvarbu, ar pažeidžiant valstybės, kurioje jis buvo įvykdytas, nacionalinę teisę. Tarptautinės baudžiamosios teisės paprotinės normos, draudžiančios nusikaltimus žmoniškumai yra taikytinos ir 1991 metų įvykiams Lietuvoje.

Apeliantų vertinimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, nurodydamas, kad būtinas Lietuvos Respublikos BK 100 straipsnio požymis yra padėtis prieš karą, karas ar ginkluoto konflikto buvimas. Todėl, remdamasis tokiu klaidingu aiškinimu, teismas padarė nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai išteisino B. M. ir V. R. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 100 straipsnį.

Taip pat apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 103 straipsnio 1 dalį ir nuosprendyje išdėstė teismo išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Anot apeliantų, galima sutikti su teismo nuosprendyje išsakyta pozicija, kad inkriminuojant BK 103 straipsnį yra svarbus nusikalstamos veikos sudėties požymis – nusikaltimo padarymo laikas. Galiojančio BK 103 straipsnio dispozicija numato, jog šiame straipsnyje nurodytos veikos turi būti padaromos karo ar ginkluoto konflikto arba agresijos, okupacijos ar aneksijos metu. Tačiau apeliantai nesutinka su teismo nuosprendyje pateiktu klaidingu aiškinimu, kad ginkluoto konflikto požymis suponuoja abipusį ginkluotą konfliktą, todėl šiuo atveju susiklosčiusi padėtis 1991 m. Lietuvos Respublikoje nelaikytina ginkluotu konfliktu tarp SSRS ir Lietuvos. Argumentuodamas nuosprendyje Teismas savo poziciją, Vilniaus apygardos teismas nurodo, kad 2008 m. kovo mėn. Raudonojo Kryžiaus Tarptautinio komiteto (ICRC) pranešime, įvertinus tiek vyraujančią doktriną, tiek tarptautinių teismų praktiką, tarptautinis ginkluotas konfliktas Ženevos konvencijų prasme apibrėžtas taip: „<...> kai dvi ar daugiau šalių apsisprendžia ir imasi jį spręsti panaudojant karinę jėgą“. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad teismas nurodo ne visą tarptautinio ginkluoto konflikto Ženevos konvencijų prasme aiškinimą, kuris yra nurodomas 2008 m. kovo mėn. Raudonojo Kryžiaus Tarptautinio komiteto ICRC pranešime, o tik tiek, kiek jam palanku, šiuo argumentu grindžiant savo išvadas. 2008 m. kovo mėn. ICRC pranešime teigiama, kad tarptautinis karinis konfliktas galimas ir tuo atveju, kai viena iš konflikto šalių nepripažįsta kitos šalies valdžios. Bet koks karinės jėgos panaudojimas vienos iš šalies kitos šalies teritorijoje sukelia Ženevos konvencijos naudojimą tarp dviejų šalių [...], taip pat įtakos neturi, ar viena iš šalių tam priešinasi, ar ne. Tarptautiniu ginkluotu konfliktu laikomas bet koks ginkluotas konfliktas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Ginkluoto konflikto padėčiai reikšmės neturi: jo teisinis pagrįstumas; ar jam priešinamasi, ar ne; okupuotos teritorijos dydis; sužeistųjų ar karo belaisvių skaičius ir pan.

Taigi, kaip argumentuojama apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į 1991 m. susiklosčiusią situaciją, kad 1990 m. kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ buvo atkurtas Lietuvos suverenitetas, tačiau 1991 m. Lietuvos Respublikoje dar buvo dislokuoti SSRS armijos ir SSRS VRM kariuomenės padaliniai, kurie vykdė karines operacijas, kurių metu buvo naudojamos bauginimo ir teroro priemonės, buvo užimti kai kurie Lietuvos civilinės infrastruktūros objektai, teigtina, kad tuo metu susiklosčiusi situacija vertintina kaip SSRS agresija prieš suverenią valstybę – Lietuvos Respubliką ir SSRS sukeltas tarptautinis ginkluotas konfliktas su atkurta Lietuvos valstybe. Todėl byloje nurodomam laikotarpiui, kada B. M. ir V. R. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, taikytinos 1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos su papildomais jų protokolais, tame tarpe – ir 1949 m. Ženevos Konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu ir jos papildomų protokolų nuostatos. Pagal pastarosios konvencijos 2 straipsnį, ši konvencija taikoma okupacijos metu ar ginkluoto dviejų arba kelių šalių konflikto metu.

Apeliantai sutinka su teismo išsakyta pozicija, jog vertinant Lietuvos teisinę padėtį 1991 m., neginčytina, kad 1990 m. kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbus Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą kaip suverenių galių reiškėją, šiuo aktu pradėjus realizuoti visą Valstybės suverenitetą, suformavus Vyriausybę, buvo atkurtas Lietuvos suverenitetas. Taip pat faktinės Valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos funkcijos perėjo pagal 1990-03-11 priimtą LR Laikinąjį pagrindinį įstatymą suformuotoms institucijoms. Tačiau aptariamu laikotarpiu, 1990-1991 m., Lietuvoje dar liko dislokuoti SSRS armijos ir VRM daliniai, 1991 m. okupuoti kai kurie Lietuvos infrastruktūros objektai – radijo ir televizijos centras, Spaudos rūmai, kiti pastatai. Teismas, kaip nurodoma skunde, teisingai pastebėjo, kad tokia būklė turi 1949 m. Ženevos konvencijų 2 straipsnyje nurodytos dalinės okupacijos požymių, kuri yra jų taikymo sąlyga.

Iš tiesų, atkurtos Lietuvos Respublikos teritorijoje esant dislokuotoms okupacinio laikotarpio SSRS ginkluotosioms (karinėms) pajėgoms, jų buvimas nepriklausomos suverenios valstybės teritorijoje tarptautinės teisės (1907 m. Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių (IV konvencijos) priedo 42 straipsnis, visų 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos 2 straipsnis) prasme atitiko dalinės okupacijos, kuri buvo SSRS 1940 m. birželio mėn. 15 d. įvykdytos karinės agresijos prieš Lietuvos Respubliką ir po to sekusios jos aneksijos bei visiškos okupacijos, kuri baigėsi 1990 m. kovo 11 d. valstybės suvereniteto atstatymu, padarinys. Tačiau, kaip nurodoma skunde, Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje veikos kvalifikavimui pagal BK 103 straipsnio 1 dalį netaikė (nelaikė pakankamu) agresijos požymio, kuris buvo nurodytas ir kaltinamajame akte, o agresijos sampratą aiškino iš dalies klaidingai. Nors kaltinimai nei vienam iš kaltinamųjų šioje baudžiamojoje byloje pagal BK 110 straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už agresiją, nebuvo pateikti, teismas nuosprendyje išdėstė argumentus dėl kaltinamųjų B. M. ir V. R. subjektiškumo, taikant pastarąjį baudžiamąjį įstatymą, visiškai pagrįstai, remdamasis tarptautinės teisės doktrina, pasisakydamas, kad agresijos subjektais pripažįstami tik valstybių vadovai bei politiniai lyderiai, turintys pakankamus įgalinimus inicijuoti agresijos aktus. Ši teismo pozicija yra pagrįsta, tačiau teismas ją taikydamas neaiškino Lietuvos Respublikos BK XV skyriuje esančių nusikaltimų sistemiškai. B. M. ir V. R. kaltinami ne pagal BK 110 straipsnį, o pagal BK 103 straipsnio 1 dalį. Šiame BK straipsnyje agresija privalomas veikas kvalifikuojantis (laiko) požymis, kuris kaltinime šioje byloje buvo nurodytas, todėl teismo nuosprendyje pateiktos turinio ir agresijos – kaip atskiros veikos kvalifikavimo aiškinimo išvados aptariamu atveju negali būti taikomos veikų kvalifikavimui pagal BK 103 straipsnį. Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 103 straipsnį subjektu gali būti bet kuris karys ar kario (kombatanto) požymius atitinkantis sukarintos (paramilitarinės) struktūros ar organizacijos. Šioje byloje kaltinami SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadai B. M. ir V. R. atitinka kario (kombatanto) požymius.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su Vilniaus apygardos teismo pozicija, kad tarptautinėje teisėje nėra agresijos sampratos. Aplinkybė, kad Jugoslavijos tribunolo statute, Romos statute nenumatyta agresijos nusikaltimo sudėtis, dar nereiškia, kad tarptautinėje teisėje nėra suformuota agresijos samprata, kurią šioje byloje būtų galima pritaikyti. Agresijos sampratą galima išskirti iš 1974 m. Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijos „Dėl agresijos apibrėžimo“, kuri 1974-12-14 vienbalsiai buvo priimta JTO Generalinėje Asamblėjoje, kurios viena iš narių tuo metu buvo SSRS ir net siūlė agresijos apibrėžimo projektą. Priimtos rezoliucijos „Dėl agresijos apibrėžimo“ 3 straipsnyje numatoma, kad gali būti pripažįstama agresijos aktais: a) valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją ar kitos valstybės teritorijos užpuolimas, arba bet kokia karinė okupacija, kokio laikino pobūdžio ji bebūtų, esanti tokio ginkluoto įsiveržimo arba užpuolimo rezultatas, arba bet kokia aneksija, susijusi su jėgos panaudojimu prieš kitos valstybės teritoriją ar jos dalį; b) kitos valstybės teritorijos bombardavimas panaudojant valstybės ginkluotąsias pajėgas arba bet kokio ginklo panaudojimas prieš kitos valstybės teritoriją; c) valstybės uostų ir krantų blokada panaudojant kitos valstybės ginkluotąsias pajėgas; d) valstybės sausumos, jūrų, oro pajėgų arba jūrų ir oro laivyno užpuolimas, vykdomas kitos valstybės ginkluotųjų pajėgų; e) ginkluotųjų pajėgų, pagal susitarimą esančių kitos valstybės teritorijoje, panaudojimas priešingai to susitarimo sąlygoms arba tų ginkluotųjų pajėgų laikymas tos valstybės teritorijoje po to, kai susitarimas nustoja galioti; f) valstybės veiksmai, leidžiantys kitai valstybei naudotis savo teritorija agresijos aktui prieš trečiąją valstybę įvykdyti; g) valstybės ar jos vardu ginkluotų gaujų, grupių, nereguliariųjų pajėgų ar samdinių siuntimas į kitą valstybę, kurioje ji vykdo gana rimto pobūdžio ginkluotos jėgos panaudojimo aktus, tolygius anksčiau numatytiems aktams, arba valstybės dalyvavimas juose. Po to, kai 1974 m. buvo pateiktas agresijos apibrėžimas, JT Generalinė Asamblėja keletą kartų patvirtino agresijos definiciją priimtose tarptautinėse deklaracijose. Pavyzdžiui, 1988 m. buvo priimta „Deklaracija dėl jėgos nenaudojimo“. Joje dar kartą buvo pateiktas agresijos apibrėžimas. Taip pat minima rezoliucija buvo remtasi ir teismuose. Pavyzdžiui, Tarptautinis Teisingumo Teismas byloje Nikaragva prieš Jungtines Amerikos Valstijas yra nurodęs, kad agresijos apibrėžimo 3 straipsnio „g“ punktas „gali būti naudojamas kaip paprotinės tarptautinės teisės įrodymas“.

Kaip nurodo apeliantai, nustatant ar buvo Lietuvos valstybės atžvilgiu agresija, būtina detaliai įvertinti tuo metu susiklosčiusią politinę situaciją ir SSRS veiksmus prieš Lietuvą. 1990 m. kovo 11 d. priimtu aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos Respublika susigrąžino suverenių galių vykdymą, visą įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią Lietuvos teritorijoje nuo tos dienos įgyvendino tik Lietuvos Respublikos institucijos, todėl SSRS prarado Lietuvos teritorijos kontrolę. Taigi, nuo 1990 m. kovo 11 d. SSRS neįgyvendino ir negalėjo įgyvendinti valdžios Lietuvos teritorijoje, tačiau sovietų ginkluotosios pajėgos toliau neteisėtai buvo Lietuvoje. Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos kontroliavo tik jų dislokavimo vietas, trukdė Lietuvos Respublikos institucijoms, tačiau tai nenutraukė Lietuvos valstybės institucijų veiklos.

Toks sovietinių ginkluotųjų pajėgų buvimas Lietuvoje, kai kurių tarptautinės teisės ekspertų vertinimu, kaip nurodo apeliantai, buvo 1940 metais prasidėjusios karinės agresijos prieš Lietuvą tąsa ir galėjo būti laikomas agresijos aktu inter alia 1974 metų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo 3 straipsnio e punkto prasme, jeigu šį punktą suprastume ir taikytume mutatis mutandis taip, kad jis apimtų visus atvejus, kai užsienio ginkluotosios pajėgos yra valstybėje be jos sutikimo ir priešinasi teisėtoms buvimo valstybės priemonėms (tuo tarpu 1990-1991 metais Lietuvoje esančios SSRS pajėgos vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Respubliką). Tokį teisinį kvalifikavimą patvirtina JT Tarptautinio Teisingumo Teismo pozicija Ginkluotų veiksmų Kongo teritorijoje byloje: atsižvelgdamas į didelį neteisėtos karinės intervencijos mastą ir ilgą jos trukmę, taip pat vienašalį užsienio ginkluotųjų pajėgų dislokavimą be buvimo valstybės sutikimo, Teismas kvalifikavo tokius veiksmus ne tik kaip buvimo valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo pažeidimą, bet ir kaip „sunkų JT Chartijos 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo naudoti jėgą pažeidimą“. Toks sunkus pažeidimas, nukreiptas prieš valstybės suverenitetą ir teritorinį vientisumą, prilygsta agresijai.

1991-01-10 Sovietų Sąjungos prezidentas M. G. kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir pareikalavo, kad Lietuvos Respublika „tučtuojau visiškai“ atsisakytų suvereniteto, atšaukdama 1990-03-11 Aktą ir atkurtų SSRS bei Lietuvos SSR konstitucijų galiojimą. Kreipimesi buvo pagrasinta „skubiomis priemonėmis“ „konstitucinei tvarkai“ atkurti, įskaitant galimą sovietinio „prezidentinio valdymo“ įvedimą Lietuvoje. 1991-01-11 prasidėjo sovietų karinės operacijos Lietuvoje, o 1991-01-12 „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“ paskelbė imąs „visą valdžią“ Lietuvoje į savo rankas. Todėl, atsižvelgiant į SSRS prezidento deklaruotus tikslus, paskesnės sovietų karinės operacijos 1991 m. laikotarpiu Lietuvoje atitiko agresijos apibrėžimą, suformuluotą 1974 metų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo 1 straipsnyje, - tai buvo vienos valstybės ginkluotos jėgos naudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.

Skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į 1991 m. sausio mėn. ir vėlesnio laikotarpio (iki 1991 m. rugpjūčio 25 d.) SSRS karinių operacijų Lietuvoje intensyvumą, jų vykdymo teritoriją ir panaudotų ginkluotųjų pajėgų dydį, galima daryti išvadą, kad pagal mastą ir pobūdį šios operacijos atitiko agresijos aktų apibrėžimą, suformuluotą 1974 metų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo 3 straipsnyje, ypač šio straipsnio a, b, e ir g punktuose apibrėžtus agresijos aktus. Sovietų karinės operacijos galėtų būti laikomos ginkluotu įsiveržimu į kitos valstybės teritoriją siekiant ją okupuoti, kitos valstybės teritorijos užpuolimu, neteisėtu ginkluotųjų pajėgų dislokavimu kitoje valstybėje be jos sutikimo, ginkluotų gaujų, grupių ir nereguliarių pajėgų siuntimu į kitą valstybę karinėms operacijoms vykdyti. Tokia išvada gali būti pagrįsta šiomis faktinėmis sovietų karinių operacijų aplinkybėmis: karinių operacijų metu naudotos didelės Lietuvoje neteisėtai dislokuotos pajėgos, kurios buvo sustiprintos iš SSRS papildomai atsiųstais specialios paskirties pajėgų vienetais; karinės operacijos prieš Lietuvos žmones ir turtą vykdytos visoje šalies teritorijoje, o sostinėje Vilniuje užimti strateginės reikšmės pastatai; buvo suformuotos, remiamos ir panaudotos ginkluotos gaujos, grupės, taip pat ir SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrys, kuriam vadovavo kaltinamieji šioje byloje; buvo paskelbta apie Lietuvos Respublikos valdžios pašalinimą; įvairiomis karinėmis ir prievartinėmis priemonėmis (pavyzdžiui, užgrobiant Vilniaus geležinkelio mazgą ir oro uostą, organizuojant streikus ekonomiškai svarbiausiuose ūkio sektoriuose) mėginta destabilizuoti situaciją Lietuvoje.

Skunde pabrėžiama, kad 1990-03-13 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas rašte remdamasis Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Aktu dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, informavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką apie tai, kad nuo 1940 m. birželio 15 d. SSRS ginkluotųjų pajėgų dalinių buvimas Lietuvos teritorijoje neturėjo ir neturi teisinio pagrindo ir vadovaudamasis 1920 m liepos 12 d. Lietuvos taikos Sutarties su Tarybų Rusija pirmojo ir antrojo straipsnio nuostatomis pakvietė SSRS Vyriausybę artimiausiu ir abiem šalims palankiu metu pradėti derybas dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų dalinių statuso, dislokavimo ir visiško išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Kreipimesi nurodyta, kad kol tai nebus išspręsta, SSRS ginkluotosios pajėgos, vidaus, valstybės saugumo ir pasienio kariuomenė Respublikos teritorijoje neturi vykdyti manevrų, perdislokavimo ir esamo kontingento didinimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas paprašė SSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko duoti atitinkamus nurodymus SSRS Vyriausybei. Taigi, šiuo raštu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kaip suverenių galių reiškėja Lietuvos Respublikos teritorijoje, ne tik pranešė SSRS vadovams apie nepriklausomybės atstatymą Lietuvoje, bet ir aiškiai išreiškė savo valią, t.y. uždraudė SSRS jėgos struktūrų bet kokius veiksmus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir apie tai informavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką. Be to SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimu buvo pripažinęs neteisėtu Molotovo – Ribentropo sandėrį, Baltijos valstybių, tame tarpe Lietuvos Respublikos suvereniteto ir nepriklausomybės pažeidimą, t. y. agresijos, kuri draudžiama pagal tarptautinės teisės normas prieš Lietuvos Respublikos faktą. Todėl TSRS valstybė ir jos organizacijos visus kilusius ginčus su Lietuvos Respublikos valstybe ir jos organizacijomis pagal tarptautinės teisės normas privalėjo spręsti tik taikiais būdais ir taikiomis priemonėmis, susilaikant nuo grasinimų ir jėgos panaudojimo.

Apeliantai pažymi, kad agresijos sąvoka, priešingai nei teigia savo išvadose teismas, buvo apibrėžta ne tik aukščiau minėtoje 1974 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, tačiau ir kitame tarptautinės teisės šaltinyje – 1933 m. daugiašalėje Londono konvencijoje, kuri detalizavo 1928 m. Brando–Kellogo pakto, uždraudusio agresiją, turinį. Be to, agresijos apibrėžimas yra aiškiai suformuluotas ir įtvirtintas 1933 m. Lietuvos Respublikos ir SSRS konvencijos užpuolimo sąvokai apibrėžti II straipsnyje, pagal kurį agresija laikomas įsiveržimas ginkluotomis pajėgomis į kitos valstybės teritoriją nepaskelbus karo. Todėl konstatuojama, kad tiek 1940 m. birželio 15 d. - 1990 m. kovo 11 d. laikotarpis, tiek nuo 1991 m. sausio 11 d. SSRS atvirai pradėtos karinės agresijos, kuomet SSRS kariuomenė Vilniuje jėga užgrobė Krašto apsaugos departamento administracinį pastatą ir Spaudos rūmus, iki 1991 m. rugpjūčio 25 d. tęsęsis laikotarpis, tarptautinės teisės požiūriu, vertintinas kaip tęstinė SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką.

Tarptautinės teisės požiūriu 1940-1990 metais Lietuvos Respublika buvo okupuota valstybė. Pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla) – SSRS negalėjo įgyti suverenių teisių į užgrobtą Lietuvos teritoriją, todėl Lietuva tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo SSRS dalis. Lietuvos Respublika kaip tarptautinės teisės subjektas neišnyko, jos teritorijos aneksija nebuvo pripažinta tarptautinės bendrijos, todėl Lietuvos SSR laikytina marionetiniu SSRS dariniu, negalinčiu turėti daugiau teisių, nei jį sukūrusi valstybė agresorė.              

Atsižvelgiant į 1991 m. susiklosčiusias istorines aplinkybes ir tarptautinę teisę, konstatuojama, kad nuo 1991 m. sausio mėn. iki 1991 m. rugpjūčio mėn. (GKČP surengto pučo žlugimo Maskvoje) SSRS vykdė agresiją Lietuvos Respublikos atžvilgiu ir šios agresijos metu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadovai B. M. ir V. R., remdami SSRS valstybės vykdomą agresiją prieš Lietuvos Respubliką, jos metu patys naudojo bauginimo ir teroro priemones prieš humanitarinės teisės saugomus asmenis ir jų veiksmai pilnai atitinka BK 103 straipsnio dispozicijoje išvardintus veikų požymius.

Be šių nurodytų aplinkybių, apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2013 m. spalio 15 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino, kad Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija, Žin., 2007, Nr. 81-3312; 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 164-7797) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Tuo pačiu nutarimu teismas taip pat pripažino,  kad Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7797) tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis teismas 2013 m. spalio 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

Konstitucinis Teismas minėtame 2013 m. spalio 15 d. nutarime bei ankstesniuose savo nutarimuose (1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d.), aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, taip pat yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, apeliantų nuomone, galima konstatuoti, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė formalų sprendimą ir iš esmės neįvykdė teisingumo, tuo pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek BPK įtvirtintą teismo pareigą vykdyti teisingumą.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog vertinant Lietuvos teisinę padėtį 1991 m., neginčytina, kad 1990-03-11 aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbus Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą kaip suverenių galių reiškėją, šiuo aktu pradėjus realizuoti visą Valstybės suverenitetą, suformavus Vyriausybę, buvo atkurtas Lietuvos suverenitetas. Taip pat faktinės Valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos funkcijos perėjo pagal 1990-03-11 priimtą Lietuvos Respublikos Laikinąjį pagrindinį įstatymą suformuotoms institucijoms. Tačiau aptariamu laikotarpiu – 1990–1991 m. Lietuvoje dar liko dislokuoti SSRS armijos ir VRM daliniai, 1991 m. okupuoti kai kurie Lietuvos infrastruktūros objektai – radijo ir televizijos centras, Spaudos rūmai, kiti pastatai. Kaip konstatavo Vilniaus apygardos teismas, nors tokia būklė turi 1949 m. Ženevos konvencijų 2 straipsnyje nurodytos dalinės okupacijos požymių, kuri yra jų taikymo sąlyga, ji kaltinimuose nesuformuluota ir nebuvo įrodinėjama, todėl teismas, laikydamasis kaltinimo ribų (BPK 255 straipsnis) nenagrinėja, ar laikotarpis, nurodytas kaltinime, atitiko dalinės okupacijos sąlygas, kaip tai apibrėžiama 1949 m. Ženevos konvencijose.

Taigi, šiuo atveju teismas išsakė poziciją, kad sąlygos taikyti BK 100 straipsnį ir BK 103 straipsnio 1 dalį yra, tačiau kadangi kaltinime expressis verbis nėra nurodyta, kad laikotarpis atitinka 1949 m. Ženevos konvencijos taikymo sąlygas, dėl to kaltinami asmenys B. M. ir V. R. turi būti išteisinti kaip nepadarę nusikalstamos veikos.

Ši teismo pozicija, kaip nurodo apeliantai, yra formali ir iš esmės prieštaraujanti aukščiau paminėtajai Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo formuojamai praktikai. Konstitucinis Teismas 2013 m. spalio 15 d., taip pat ankstesniuose savo nutarimuose yra konstatavęs ir išaiškinęs, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, teisinės valstybės, teisingumo principus, teismui baudžiamajame procese kyla pareiga išnaudoti visas galimybes nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo; šią pareigą turi ir pirmosios instancijos teismas; Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje inter alia reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šią funkciją, per teisminį nagrinėjimą turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės. Konstitucinė teismo funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei vadovavimas ikiteisminiam bylos tyrimui, šio tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo palaikymas ir t. t.; vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą, sprendžia teisiamojo kaltės klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina. Kita vertus, teismas ir teisėjas, vykdydami teisingumą, nėra saistomi ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų: teismo konstitucinė priedermė – visapusiškai ir objektyviai ištirti visą bylos medžiagą ir priimti teisingą sprendimą. Ten pat 2013 m. spalio 15 d. nutarime Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principus teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus, inter alia tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką. Ten pat nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Šiuo atveju, Vilniaus apygardos teismas kaip institucija, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir BPK pagrindais vykdanti ir užtikrinanti teisingumą, šioje byloje turėjo realias procesines galimybes ir minėto Konstitucinio Teismo suformuota praktika grindžiamą procesinę pareigą savo iniciatyva patikslinti kaltinimuose abiems kaltinamiesiems nurodytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis.

Kaip skunde nurodo apeliantai, iš skundžiamo nuosprendžio išvadų turinio matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs Lietuvos valstybės teisinę padėtį 1991 m. ir nustatęs, jog tuometinė būklė valstybėje turėjo 1949 m. Ženevos konvencijų 2 straipsnyje numatyto dalinės okupacijos (t. y., teismo vertinimu, privalomą BK 100 ir 103 straipsnių požymį) ir, kad nustačius tokį požymį gali būti taikomas BK 100 straipsnis ir BK 103 straipsnio 1 dalis, teisingumo iš esmės neįvykdė, nes priėmė formalų, kaip pasyvaus bylų proceso stebėtojo, sprendimą, motyvuodamas jį tuo, kad kaltinimuose šis požymius formaliai nenurodytas ir teisme nebuvo įrodinėjamas. Taigi, vertintina, kad šiuo atveju teismas in facto neužtikrino teisingumo įvykdymo savo procesinių įgaliojimų ir teisių ribose.    

Apeliantų nuomone, būtina pažymėti, kad teismas pripažino, jog BK 100 straipsnio ir 103 straipsnio normos nėra blanketinės ir kad kaltinamiesiems suformuluotų nusikaltimų žmoniškumui sudėčių sąvokos ir baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus principai kyla iš tarptautinės teisės. Tačiau nuosprendžio išvadose, oponuodamas paminėtajam savo išvadų teiginiui, teismas nurodė, kad kaltinimai B. M. ir V. R. suformuoti be nuorodų į jiems inkriminuojamų nusikaltimų šaltinius tarptautinėje teisėje. Be to, teismo teigimu, kaltinimo struktūra tokia, kad joje bendras inkriminuojamų veikų aprašymas neatskirtas nuo konkretų turinį tarptautinėje teisėje turinčių formuočių. Iš to apeliantai daro išvadą, kad teismas, nuosprendyje tvirtindamas, jog BK 100 straipsnio ir 103 straipsnio normos nėra blanketinės ir kartu teigdamas, kad kaltinimai B. M. ir V. R. suformuoti be nuorodų į jiems inkriminuojamų nusikaltimų šaltinius tarptautinėje teisėje, pats sau prieštarauja.

Apeliantai taip pat nesutinka su Vilniaus apygardos teismo argumentais, kad atsakomybė už šios kategorijos nusikaltimus, kylančius iš tarptautinės teisės, Lietuvos nacionalinėje teisėje neapibrėžta ir nėra pakankamai išplėtotos teismų praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose. Iš Lietuvos teismų praktikos nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų baudžiamosiose bylose matyti, kad tarptautinės teisės aktai Lietuvos teisėje nėra taikomi tiesiogiai, t. y., pagal jų reikalavimus draudžiamos veikos kriminalizuojamos, įtvirtinant Lietuvos baudžiamajame įstatyme atitinkamas nusikalstamų veikų sudėtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėjęs kasacinį skundą, 2002-03-19 nutartyje (kasacinė byla Nr. 2K-229/2002) nurodė, kad tuomet galiojusios redakcijos BK 333 straipsnio dispozicija (Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas) nėra blanketinė, o – aprašomoji, nes joje nurodomas ne tik nusikalstamos veikos pavadinimas, bet apibrėžti ir pagrindiniai veikos požymiai. Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, apeliantų nuomone, atsižvelgiant į tai, kad iki 2000-09-26 BK įsigaliojimo 2003-05-01 galiojusio BK 333 straipsnio pagal normos struktūrą iš esmės atitinka dabar galiojančio BK 100 ir 103 straipsnių normų struktūrą, iš esmės taikytina ir pastarųjų baudžiamųjų įstatymų, pagal kuriuos buvo kaltinami B. M. ir V. R., atveju. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo tokios teisminės praktikos laikytis ir ja vadovautis.

Taip pat apeliantų nuomone, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje 2014-11-25 priimdamas nutartį, tas pats teismas akcentavo, jog prokurorui buvo pasiūlyta apsvarstyti kaltinimo pakeitimo galimybę, siekiant suderinti jo formuotes su tarptautinių teisės aktų, numatančių atsakomybę už humanitarinius ir karo nusikaltimus formuluotėmis, tačiau valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, remdamasis Lietuvos teismų praktika nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų baudžiamosiose bylose, pagrįstai teigė, kad tai nėra blanketinės normos ir vien jose nurodytų dispozicijų išdėstymas visiškai pakankamas kaltinimui tarptautinio nusikaltimo padarymui pagrįsti. Kita vertus, kaip skunde nurodo apeliantai, jeigu Vilniaus apygardos teismas manė, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų ar buvo padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie teismo nuomone trukdė išnagrinėti bylą, jis turėjo teisę bylą perduoti prokurorui, nurodydamas, kokie esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai padaryti (BPK 254 straipsnio 3 dalis), o ne atskleisti, dar neperdavus bylos teisminiam nagrinėjimui, savo išankstinės pozicijos, kuri galėjo turėti esminės įtakos bylos nagrinėjimo baigčiai.

Skunde taip pat pažymima, kad jeigu Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant bylą kilo abejonių dėl BK 100 straipsnio ir 103 straipsnio taikymo (jų suderinamumo su tarptautinės teisės aktais), ar trūko specialių žinių įvertinti 1991 m. Lietuvoje vykusius politinius ir kitus procesus tarptautinės teisės požiūriu, teismas galėjo iškviesti į teismo posėdį specialistą (tarptautinės teisės ekspertą), kuris duotų teismui savo išvadą ar paaiškinimus jo kompetencijos klausimais, tačiau to bylos nagrinėjimo metu nebuvo padaryta.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio išvadų dalyje dėl kaltinimo pagrįstumo teismas pažymi, kad nukentėjusiesiems nebuvo padaryti sunkūs sužalojimai, tačiau tai, anot apeliantų, jokiu būdu nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad kaltinamieji B. M. ir V. R. padarė jiems kaltinime inkriminuojamus nusikaltimus, kadangi jų padaryti veiksmai atitinka kitus BK 100 straipsnio ir 103 straipsnio dispozicijose išvardintus veikų požymius. Pažymėtina, jog į tai, kad kaltinamieji savo neteisėtais veiksmais nesukėlė itin sunkių pasekmių (civilių gyventojų nužudymų, sunkių kūno sužalojimų) buvo atsižvelgta valstybinį kaltinimą palaikiusiam prokurorui prašant skirti B. M. ir V. R. laisvės atėmimo bausmę. Teismo tvirtinimu, kaltinime nebuvo nurodytas nepranešimas ir ilgalaikis sulaikymas, kas yra būtina šios kaltinimo dalies sąlyga, tačiau toks teismo motyvas irgi nėra įtikinantis, kadangi atskiruose kaltinimo epizoduose yra nurodyta asmenų neteisėto sulaikymo trukmė, t. y. nurodytas privalomas kvalifikuojantis BK 100 straipsnio dispozicijoje požymis „sulaikymas“, o ne „ilgalaikis sulaikymas“, o šio straipsnio dispozicijoje nurodytas požymis „nepranešimas apie žmonių likimą arba buvimo vietą“ yra alternatyvūs.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad teismas netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą ir padaręs esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą bei nuosprendyje išdėstęs išvadas, kurios neatitinka bylos faktinių aplinkybių, nepagrįstai išteisino B. M. ir V. R.. Teismo išvadų neatitikimas bylos faktinėms aplinkybėms, netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas pagal BPK yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015-06-04 nuosprendį, kuriuo B. M. ir V. R. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 100 straipsnį, BK 103 straipsnio 1 dalį, ir – priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Kartu apeliantai nurodo, kad atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, taip pat į procesinį būtinumą patikslinti kaltinimų B. M. ir V. R. formuluotes bei tikslingumą jų veikas pilnai ir visapusiškai individualizuoti, kaltinimas jiems yra keistinas. Pakeistame kaltinime aiškiai ir tiksliai nurodytini kaltinamųjų savarankiškai atlikti, jų tyčią apimantys veiksmai, įtrauktini bei konkretizuotini kaltinime B. M. ir V. R. inkriminuojamų nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius pagrindžiantys bylos duomenys. Pakeitus minėtus kaltinimus kaltinime nurodytos inkriminuojamos veikos kvalifikuojamos ne kaip atskiros, o kaip tęstinės veikos, kurių požymiai atitinka BK 100 straipsnį ir 103 straipsnio 1 dalį. Be to, naujas kaltinimas abiejų kaltinamųjų atžvilgiu papildytas nauju požymiu, numatytu BK 103 straipsnio normos dispozicijoje, - veikos padarymu tarptautinio ginkluoto konflikto metu, taip pat – šiame baudžiamajame įstatyme numatyto nežmoniško elgesio su tarptautinės teisės saugomais žmonėmis padarymo būdais (veikomis): neteisėtu jų laisvės suvaržymu ir jos atėmimu, užgauliu jų orumo žeminimu, neteisėtu civilių asmenų turto atėmimu. Kaltinimas abiejų kaltinamųjų atžvilgiu dalyje dėl BK 100 straipsnio numatyto tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis taip pat papildytinas tokio elgesio būdu (veika) – kankinimu. Kaltinamųjų padėtis dėl kaltinimo pakeitimo nepasunkės. Naujajame kaltinime nurodytos veikų faktinės aplinkybės yra vertintinos kaip iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte išdėstyto kaltinimo aplinkybių, todėl kaltinimas abiejų kaltinamųjų atžvilgiu keistinas, formuluojant jį pagal tokias nusikalstamų veikų aplinkybes:

B. M. (B. M.), g. (duomenys neskelbtini), lenkas, neteistas, išsiskyręs, turintis aukštąjį išsilavinimą, gyvenantis (duomenys neskelbtini),

kaltinamas tuo, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (toliau - Aukščiausioji Taryba) priėmus Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ ir šiuo Aktu išreiškus Tautos valią, nutarus ir paskelbus, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė, įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo”, kuriame konstatuota, kad 1938 m. gegužės mėn. 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas SSRS 1940 m. birželio mėn. 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, ir šiuo įstatymu nutraukus 1978 m. balandžio mėn. 20 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau - LTSR) Konstitucijos ir 1977 m. spalio mėn. 7 d. SSRS Konstitucijos, taip pat SSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų SSRS įstatymų galiojimą Lietuvoje ir atnaujinus 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos su tam tikromis išimtimis veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tuo pačiu tikslu 1990 m. kovo 11 d. priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo”, kuriuo, siekiant suderinti atstatytos 1938 m. gegužės mėn. 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais, buvo sustabdytas šios Konstitucijos galiojimas ir patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas ir nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, pagal kurio nuostatas Lietuvos Respublika yra suvereni demokratinė valstybė, valstybės valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai, o ją vykdo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Teismas, Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma, taip pat kitais Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimtais teisės aktais paskelbus apie valdymo ir ūkinių struktūrų perėmimą, SSRS, kaip svetimos valstybės, karinių ir civilinių įstaigų veiklos nutraukimą Lietuvos Respublikoje, o SSRS ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos (toliau – SSKP) vadovybei nepaisius lietuvių tautos valios gyventi nepriklausomoje ir suverenioje valstybėje ir ignoravus bei pažeidus prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus - lygiateisiškumo ir tautų apsisprendimo principą, reglamentuotus Jungtinių Tautų Chartijoje, Tarptautiniame pilietinių politinių teisių pakte ir Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, Helsinkio konferencijos baigiamajame akte (Helsinkio deklaracija), ir pradėjus formuoti politiką, kurios esminė kryptis - visomis priemonėmis apriboti suverenias Lietuvos valstybės galias, nuversti teisėtai sudarytą Lietuvos valdžią, trukdyti jai dirbti, sutrikdyti Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, bauginti civilius valstybės gyventojus ir šiais tikslais 1990 m. balandžio 21 d. įkūrus „Lietuvos TSR piliečių komitetą”, kurio uždavinys buvo nuversti teisėtą valstybės valdžią, nepaklusti Lietuvos valstybės įstatymams, atstatyti SSRS Konstitucijos ir įstatymų viršenybę, šio komiteto pagrindu įkurti alternatyvias valdžios ir valdymo struktūras, 1990 m. gegužės mėn. 12 d įkūrus Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Lietuvos SSR VRM) partinį komitetą, kurio uždaviniai buvo skaldyti miliciją, kurti SSRS pavaldžias milicijos struktūras Lietuvoje bei jų darbuotojų mokymo įstaigas, vykdančias tik kitos valstybės – SSRS įstatymus ir kitus norminius aktus, sukurti milicijos padalinius vykdyti Lietuvos komunistų partijos (toliau – LKP)/SSKP patalpų, pastatų, turto ir vykdomų masinių politinių renginių apsaugą, dezorganizuoti Lietuvos Respublikos VRM padalinių ir mokymo įstaigų veiklą, parinkti darbuotojus, suteikti patalpas, skirti lėšas šiems tikslams, 1991 m. sausio mėn. 10 d. paskelbus SSRS prezidento M. G. reikalavimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai nedelsiant atstatyti SSRS Konstitucijos ir Lietuvos SSR Konstitucijos galiojimą Lietuvoje, atkurtos Lietuvos Respublikos teritorijoje esant dislokuotoms okupacinio laikotarpio SSRS ginkluotosioms (karinėms) pajėgoms, kurių buvimas nepriklausomos suverenios valstybės teritorijoje tarptautinės teisės (1907 m. Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių (IV konvencijos) priedo 42 str., visų 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos 2 str.) prasme atitiko dalinės okupacijos požymius, ir 1991 m. sausio 11 d. šių bei kitų iš SSRS permestų ginkluotųjų pajėgų daliniams aktyviais kariniais veiksmais pradėjus Lietuvos Respublikos teritorijoje įgyvendinti minėtus SSRS ir SSKP vadovybės reikalavimus ir tikslus, t.y. SSRS pradėjus vykdyti karinę agresiją (ginkluotą užpuolimą) prieš Lietuvos Respubliką bei sukėlus tarptautinį ginkluotą konfliktą su Lietuvos Respublika – atskirą valstybę ir tarptautinės teisės subjektą, kuri po SSRS 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos karinės agresijos, jos teritorijos karinės okupacijos ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. įvykdytos jos aneksijos tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo SSRS dalis, jis tyčia nuo 1991 m. sausio mėn. 11 d. pradėtos ir vykdytos šios karinės agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu iš Lietuvos SSR VRM milicijos pareigūnų subūrė organizuotą sukarintą ginkluotą grupę iš ne mažiau kaip 33 asmenų, kurios skaičius iki 1991 m. rugpjūčio 25 d. nuolat kito (1991 m. rugpjūčio 19 d. duomenimis SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būryje buvo 171 asmuo), pasivadinusią SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būriu. Po to, 1991 m. sausio 11 d. apie 24 val., jis veikdamas kartu su V. R., taip pat su į nusikalstamą veiką įtrauktu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariu A. S., kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų jam pavaldžių ne mažiau kaip 30 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) - SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupe, padedant ikiteisminio tyrimo nenustatytiems SSRS ginkluotųjų pajėgų dalinių kariškiams, jėga įsiveržęs į (duomenys neskelbtini) buvusios Lietuvos Respublikos VRM Ypatingos paskirties milicijos padalinio bazės pastatą, kurioje buvo saugomi šio padalinio ginklai, ir pagrobęs iš jos kovinius šaunamuosius ginklus, šaudmenis, amuniciją ir kitą joje buvusį turtą, vykdydamas 1991 m. sausio 12 d. SSRS Vidaus reikalų ministro pirmojo pavaduotojo B. V. G. įsakymą Nr. 10 „Dėl Lietuvos SSR VRM Ypatingos paskirties milicijos padalinio perdavimo SSRS VRM vidaus kariuomenės 42 divizijos žinion“ pasiskelbė šio ginkluoto SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu ir kartu su V. R. perėmė vadovavimą jam, po ko, būdamas juo bei jam vadovaudamas iki 1991 m. rugpjūčio 25 d., remdamas SSRS vadovybės, šios valstybės ir jos politinių organizacijų - SSKP bei jos padalinio Lietuvoje - LKP/SSKP, taip pat SSRS vidaus reikalų ministerijos, SSRS Gynybos ministerijos ir SSRS valstybės saugumo komiteto Lietuvos Respublikoje pradėtą vykdyti ir vykdytą politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius atkurtos Lietuvos Respublikos valstybės gyventojus ir jos civilinės infrastruktūros objektus, ir vykdydamas šią politiką, veikdamas su sovietų ginkluotųjų pajėgų kariniais daliniais ir represinėmis SSRS struktūromis - SSRS valstybės saugumo komitetu, SSRS gynybos ministerija, SSRS vidaus reikalų ministerija ir jų padaliniais, įskaitant ir jo vadovaujamą SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrį, kurių tikslas buvo jėga nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, prievarta grąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį, dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti Lietuvos Respublikos valstybines įstaigas ir teisėtai savo tarnybines pareigas vykdančius jų atstovus, kitus Lietuvos valstybei lojalius civilius asmenis ir tokiu būdu įvykdyti jos reokupaciją, veikdamas paminėtu tikslu, nepaklusdamas Lietuvos valstybės įstatymams bei siekdamas nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valstybės valdžią, atstatyti joje SSRS Konstitucijos ir įstatymų viršenybę, sutrikdyti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką šalyje ir tokiu būdu susilpninti atkurtą Lietuvos valstybę, 1991 m. sausio 12 d. apie 3 val. 45 min., kartu su V. R. organizavęs ir veikdamas organizuotoje grupėje kartu su juo bei su į nusikalstamą veiką įtrauktu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariu A. S., kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, šiems asmenims ir jam pačiam būnant ginkluotiems šaunamaisiais ginklais – automatais AKSU, pistoletais PM, apgaulės būdu patekęs į (duomenys neskelbtini) pastatą, (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu jį užgrobęs bei kartu su minėtais ir kitais SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais laikydamas jį užgrobtą iki 1991 m. rugpjūčio 25 d., laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 12 d. iki 1991 m. rugpjūčio 19 d. tyčia organizavo ir įvykdė nusikaltimus žmoniškumui - tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis - atskiros civilių žmonių grupės, aktyviai nedalyvavusios ginkluotame konflikte - atkurtos Lietuvos Respublikos valstybinių civilinės infrastruktūros objektų, valstybinių institucijų atstovų ir pareigūnų ginkluotus užpuldinėjimus, pasireiškusius minėtos civilių žmonių grupės persekiojimu dėl politinių motyvų, neteisėtai, pažeidžiant tarptautinės teisės normas, apribojant fizinę šios žmonių grupės narių laisvę bei juos kankinant, taip pat – karo nusikaltimus, t.y. organizavo nežmoniškai elgtis ir nežmoniškai elgėsi su minėtais tarptautinės humanitarinės teisės saugomais civiliais asmenimis, panaudojant bauginimo ir teroro priemones prieš civilius asmenis, neteisėtai suvaržant ir atimant pastarųjų laisvę, juos kankinant, siekiant įbauginti, ir užgauliai žeminant jų orumą ar kitaip nežmoniškai su jais elgėsi, taip pat padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimus, pasireiškusius neteisėtu civilių asmenų turto atėmimu, o būtent:

1) 1991 m. sausio 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., jis – B. M. organizavo ir įsakė šio sau pavaldaus būrio nariams J. S., G. C., V. L., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems šio būrio nariams, veikiant ginkluotoje grupėje, kurią sudarė ne mažiau kaip 8 asmenys (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kuriai vadovauti paskyrė SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narį E. P., kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus, po ko, šį jo įsakymą vykdę minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai 1991 m. sausio 27 d. apie 19 val. 30 min., būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, šaudydami iš automatų į posto patalpas ir tokiu būdu panaudodami bauginimo ir teroro priemones, užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus R. J., V. K. ir P. M., vykdžiusius tarnybinę veiklą, šio užpuolimo metu naudojo prieš minėtus muitinės pareigūnus psichinį ir fizinį smurtą, stumdydami juos automatų buožėmis, suduodami jiems smūgius kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydami V. K. kraujosruvą krūtinės dešinėje pusėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, R. J. ir P. M. sukeldami fizinį skausmą, tokiu būdu juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat atliko neteisėtas užpulto muitinės posto patalpų ir nukentėjusiųjų muitinės pareigūnų asmens kratas.

2) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 1991 m. sausio 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., organizavo ir įsakė sau pavaldaus šio būrio nariams J. S., G. C., V. L. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems šio būrio nariams veikiant ginkluotoje grupėje, kurią sudarė ne mažiau kaip 8 asmenys (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kuriai vadovauti paskyrė SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narį E. P., panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus, po ko, šį jo įsakymą vykdę minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai 1991 m. sausio 27 d. apie 20 val. 25 min., būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, šaudydami iš automatų į posto patalpas ir tokiu būdu panaudodami bauginimo ir teroro priemones, užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus J. Ž., P.-A. M., R. G. ir R. K., vykdžiusius tarnybinę veiklą, šio užpuolimo metu naudojo prieš minėtus muitinės pareigūnus psichinį ir fizinį smurtą, kurio panaudojimo metu ikiteisminio tyrimo nenustatytam SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui sudavus automato buože J. Ž. į galvą, jam buvo padaryta kraujosruva bei nubrozdijimai kaktoje, dešiniame rieše ir plaštakoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat atliko neteisėtą J. Ž., P.-A. M., R. G. ir R. K. asmeninę ir muitinės posto patalpų kratą.

3) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., duodamas įsakymą sau pavaldiems šio būrio nariams, organizavo Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį jo duotą įsakymą jam pavaldaus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai A. A., M. V., V. L., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kiti du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, (duomenys neskelbtini), 1991 m. kovo 10 d. apie 21 val. sustabdė automobiliu UAZ v/n (duomenys neskelbtini) važiavusį A. M. ir iš jo pateiktų dokumentų įsitikinę, kad jis yra Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento darbuotojas, neteisėtai jį sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jo laisvę, ir pristatė jį į SSRS ginkluotojų pajėgų Vilniaus miesto įgulos komendantūros daboklę, iš kur A. M., išbuvęs ne mažiau kaip 6 valandas, pabėgo, taip pat - atliko jo asmens ir automobilio kratą, kurios metu rado ir neteisėtai paėmė mažo kalibro šautuvą “Vostok” Nr. (duomenys neskelbtini), 400 Lt (atitinka 115,85 €) vertės asmeninius daiktus, automobilį UAZ v/n (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, persekiojo minėtą asmenį dėl politinių motyvų ir panaudojo jo atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant jį įbauginti, taip pat užgauliai žemino jo orumą bei padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimą, pasireiškusį neteisėtu A. M. asmens turto atėmimu.

4) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., duodamas įsakymą sau pavaldiems šio būrio nariams, organizavo Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį jo duotą įsakymą jam pavaldaus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai A. G., T. D., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kiti ne mažiau kaip keturi ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, kurių tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais – automatais AKSU, 1991 m. kovo 11 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini) užpuolė Lietuvos Respublikos policininkus V. A. ir R. A., vykdžiusius tarnybinę veiklą, neteisėtai juos nuginklavo, atimdami V. A. tarnybinį ginklą - pistoletą PM YD 7604, 8 kovinius šovinius, tarnybinę radijo stotį “Viola” Nr. (duomenys neskelbtini), dujų balionėlį, R. A. tarnybinį ginklą pistoletą PM YD O6928, 8 kovinius šovinius, be to – 54 Lt (atitinka 15,64 €) vertės jo asmeninius daiktus, o po to V. A. ir R. A. neteisėtai sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jų laisvę, pristatė juos į SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą buvusios (duomenys neskelbtini) pastatą, kur neteisėtai laikė juos iki 1991 m. kovo 11 d. maždaug 6 val., tokiu būdu, persekiojo minėtus civilius asmenis dėl politinių motyvų ir panaudojo jų atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žemino jų orumą bei padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimą, pasireiškusį neteisėtu R. A. asmens turto atėmimu.

5) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., duodamas įsakymą sau pavaldiems šio būrio nariams, organizavo Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį jo duotą įsakymą jam pavaldaus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narys M. V. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais ne mažiau kaip aštuoniais (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) kitais šio būrio nariais, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, 1991 m. kovo 11 d., apie 2 val. 15 min. (duomenys neskelbtini) miške užpuolė Lietuvos Respublikos VRM greitojo reagavimo rinktinės “(duomenys neskelbtini)” policininkus A. B., A. I., A. B. ir S. P., vykdžiusius tarnybinę veiklą, juos nuginklavo, atimdami jų tarnybinius ginklus - 4 automatus AKS 74 U, kurių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir 120 kovinių šovinių, po to neteisėtai juos sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jų laisvę, ir pristatė juos į SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą buvusios (duomenys neskelbtini) pastatą, kur laikė juos iki 1991 m. kovo 11 d. maždaug 4 val., tokiu būdu, persekiojo minėtus civilius asmenis dėl politinių motyvų ir panaudojo jų atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žemino jų orumą.

6) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., duodamas įsakymą sau pavaldiems šio būrio nariams, organizavo Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį jo duotą įsakymą jam pavaldaus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai M. V. ir O. Š., kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, kartu su kitais šio būrio nariais, veikdami grupėje, kurią sudarė apie 20 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, būdami ginkluoti automatais AKS 74 U, 1991 m. kovo 18 d. apie 2 valandą, (duomenys neskelbtini), žinodami, kad A. B. ir V. J. yra Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnai, užpuolė juos, vykdžiusius tarnybinę veiklą, sustabdydami jų tarnybinį automobilį VAZ 2108, v/n (duomenys neskelbtini), kuriuo minėtieji asmenys važiavo, neteisėtai atiko jų asmens ir automobilio kratas, atėmė jų tarnybinius šaunamuosius ginklus - pistoletus ”Valter” Nr. (duomenys neskelbtini), “Brauning” Nr. (duomenys neskelbtini), “Margolin” Nr. (duomenys neskelbtini), lygiavamzdį šautuvą ir automobilį VAZ 2108, v/n (duomenys neskelbtini), o po to A. B. ir V. J. neteisėtai sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jų laisvę, ir nugabeno juos į SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą buvusios (duomenys neskelbtini) pastatą, kur neteisėtai suvaržę ir atėmę jų laisvę, laikė juos iki 1991 m. kovo 18 d. maždaug 12 val., tokiu būdu, persekiojo minėtus civilius asmenis dėl politinių motyvų ir panaudojo jų atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žemino jų orumą.                     

7) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., šio būrio operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S., duodamas įsakymą sau pavaldiems šio būrio nariams, organizavo Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį jo duotą įsakymą jam pavaldaus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai D. D., T. D., A. G., G. T., A. B. K., V. P., M. A., D. B., G. C., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, 1991 m. kovo 20 d., apie 18 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais, panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus ir atliko jų atžvilgiu smurtinius veiksmus, kuriais siekė nužudyti minėtus Lietuvos Respublikos pareigūnus arba padaryti jiems sunkius kūno sužalojimus, t.y. užpuolė, šaudydami iš kovinių ginklų, į automobiliu KAVZ, v/n (duomenys neskelbtini), važiavusius Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus M. M., F. P., G. D., K. P., R. M., D. L. ir J. K., vykdžiusius tarnybinę veiklą, o pastariesiems nesustabdžius automobilio ir nesustojus, persekiojo jų automobilį, šaudydami į jį iš automatinių šaunamųjų ginklų, iki (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniaus mieste pradžios. Šio ginkluoto užpuolimo metu ikiteisminio tyrimo nenustatytam užpuolikui - SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui peršovus pareigūnui G. D. abi jo kojas ir tarpvietę, tuo padarius jam akliną tarpvietės šautinį sužalojimą su likusiu svetimkūniu apie 5 cm. nuo varpos šaknies į dešinę, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei abiejų šlaunų viršutinių trečdalių vidinių paviršių po vieną kiauryminį sužalojimą su įėjimo ir išėjimo angomis, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o automobiliui sustojus dėl peršautų padangų (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), minėti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai toliau persekiodami tęsė šaudymą į minėtame automobilyje buvusius nuo jų bandžiusius pabėgti Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus M. M., F. P., G. D., K. P., R. M., D. L., J. K. ir F. P., po to neteisėtai sulaikė pareigūną F. P. ir sulaikius jį, ikiteisminio tyrimo nenustatyti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai jo atžvilgiu naudojo psichinį ir fizinį smurtą, t.y. sudavė jam rankomis, kojomis ir automato buožėmis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydami jam dešiniųjų V-VI-VII šonkaulių lūžimus ir galvos smegenų sukrėtimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei muštinę kairio momens žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, po to neteisėtai sulaikė F. P., taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jo laisvę, kankino jį, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jo orumą, o kiti ikiteisminio tyrimo nenustatyti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai tuo pat metu sulaikė M. M., taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jo laisvę, jo atžvilgiu naudojo psichinį ir fizinį smurtą - sudavė jam smūgius automato buože į nosį, pilvą, nugarą, juosmens sritį, t.y. tokiu būdu kankino jį, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jo orumą, po to atliko neteisėtą neteisėtai sulaikytų F. P. ir M. M. asmens kratą, taip pat sugadino automobilį KAVZ v/n (duomenys neskelbtini), padarydami tuo turtinę 8995,61 Lt (atitinka 2605,31 €) dydžio žalą.

8) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, būdamas ginkluotas PM markės pistoletu ir veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., šio būrio operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais šio sau pavaldaus ginkluoto būrio nariais, veikdami grupėje, kurią sudarė apie 20 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), panaudodamas bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos pareigūnus, kartu su paminėtais savo vadovaujamo SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais, ginkluotais šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, 1991 m. gegužės 5 d., apie 23 val. užpuolė (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius pasienio pareigūnus J. Š., A. K., A. K., A. A., vykdžiusius tarnybinę veiklą, atliko neteisėtą jų asmens kratą, grasino jiems sudeginti pasienio posto patalpas, reikalavo uždaryti postą, atliko smurto veiksmus, kurių metu nupjovė telefono laidus, atėmė dujinį balionėlį ir keturias tarnybines gumines lazdas, tokiu būdu, panaudojant bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą.

9) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje įsakė šio būrio operatyvinio-taktinio padalinio vadui A. S. kartu su jiems pavaldžiais šio būrio nariais V. P., V. B., I. B., S. L., A. Š., J. S., V. P., A. K., G. G., I. K., I. J., G. T., G. C., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, dalyvaujant Latvijos Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui S. P., kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kitiems ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Latvijos-Lietuvos pasienyje buvusiuose Lietuvos Respublikos Muitinės departamento ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos postus ir juose esančius šių Lietuvos Respublikos institucijų pareigūnus, po ko, minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai ir Latvijos Ypatingos paskirties milicijos būrio narys S. P., būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais AKSU, pistoletais PM, 1991 m. gegužės mėn. 23 d. apie 7 val. 30 min., užpuolė (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos ir (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius, tarnybinę veiklą vykdžiusius valstybės pareigūnus S. B., A. J., A. G., A. Š., V. B., A. J., G. Š., E. M., G. V., grasinant jiems šaunamaisiais ginklais, suduodant smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, subraižė V. B. automobilio kėbulą, išpylė iš jo benziną, tuo padarant jam 55,16 Lt (atitinka 15,98 €) žalą, visiškai sunaikino padegimo būdu tarnybines pasienio ir muitinės posto patalpas, tuo padarant (duomenys neskelbtini) muitinei 135, 24 Lt (atitinka 39,17 €), o (duomenys neskelbtini) pasienio užkardai - 153,72 Lt (atitinka 44,52 €) žalą, panaudodami šias bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat atliko neteisėtas minėtų pareigūnų kratas, užvaldė 30 Lt (atitinka 8,69 €) vertės G. V. asmeninius daiktus, t. y. padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimą, pasireiškusį neteisėtu tokio asmens turto atėmimu.

10) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., organizavo ir įsakė V. R. ir pastarojo vadovaujamai SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei iš būrio narių G. C., V. L. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų nuo 10 iki 15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) postą ir jame buvusius šių valstybės institucijų pareigūnus, po ko, šį jo įsakymą vykdę minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 24 d. apie 23 val. 50 min. užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius pareigūnus P. S., S. A., V. J., G. K. ir A. M., vykdžiusius tarnybinę veiklą ir grasindami minėtiems valstybės pareigūnams šaunamaisiais ginklais, suduodami jiems smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, nuplėšę ir padegę Lietuvos Respublikos valstybinę vėliavą, sulaužę ir padegę ir tokiu būdu visiškai sunaikinę tarnybines minėto posto patalpas, tuo padarant Vilniaus muitinei 384,97 Lt (atitinka 111,5 €) turtinę žalą, o pasienio apsaugos tarnybai - 333,3 Lt (atitinka 96,53 €) žalą, tokiu būdu, panaudodami bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat neteisėtai atliko minėtų Lietuvos Respublikos muitinės ir pasienio apsaugos tarnybos pareigūnų asmens, muitinės ir pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) posto patalpų kratas, užvaldė smulkius minėtų pareigūnų asmeninius daiktus.

11) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., organizavo ir įsakė V. R. ir pastarojo vadovaujamai SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei iš būrio narių G. C., V. L. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų nuo 10 iki 15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Vilniaus rajono pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą ir jame budėjusius pareigūnus, po ko, šį jo įsakymą vykdę minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 25 d. naktį, apie 00 val. 30 min. užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą ir jame budėjusius pasienio pareigūnus G. Ž., J. K., P. T. ir Lietuvos Respublikos Muitinės departamento muitinės pareigūną V. Č., vykdžiusius tarnybinę veiklą, grasindami jiems šaunamaisiais ginklais, suduodami smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, sukėlė fizinį skausmą užpultiems šiame pasienio poste buvusiems pareigūnams, padegdami visiškai sunaikino (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą, tuo padarydami 333,3 Lt (atitinka 96,53 €) žalą pasienio apsaugos tarnybai, tokiu būdu, panaudodami bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat neteisėtai atliko minėtų Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos pareigūnų ir muitinės pareigūno asmens ir (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės posto patalpų kratas.

12) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., organizavo ir įsakė V. R. ir pastarojo vadovaujamai SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei iš būrio narių G. C., V. L. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų nuo 10 iki 15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės ir Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame esančius pareigūnus, po ko, šį jo įsakymą vykdę minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 25 d. naktį, apie 1 val., užpuolė (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės ir muitinės postą ir jame buvusius, tarnybinę veiklą vykdžiusius pareigūnus T. L., R. Ž., A. R., J.-V. V., ir grasindami jiems šaunamaisiais ginklais, suduodami smūgius kojomis T. L. į įvairias kūno vietas, padarydami jam VII ir VIII dešinės pusės šonkaulių lūžimą pažastinėje linijoje su dešinio plaučio sužalojimu, lydimu oro krūtinplėvės ertmėje ir po oda susikaupimu ir plaučio suspaudimu bei kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę ir krūtinės ląstos odos nubrozdinimus, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat suduodami smūgius kojomis J. -V. V., sunaikinę Lietuvos Respublikos valstybės vėliavą, sulaužę ir padegę tarnybines minėto pasienio kontrolės ir muitinės posto patalpas, tuo padarydami Vilniaus muitinei 396, 86 Lt (atitinka 114,94 €) žalą, o pasienio apsaugos tarnybai - 333,3 Lt (atitinka 96,53 €) žalą, tokiu būdu, panaudodami bauginimo ir teroro priemones, minėtus Lietuvos Respublikos pareigūnus kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą.

13) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S., organizavo Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro, su jame buvusiais šio centro darbuotojais – civiliais asmenimis, ginkluotą užpuolimą ir jo užgrobimą, ir kartu su sau pavaldaus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais I. J., I. B., G. Š., P. F., A. A., M. B., M. V., T. L., S. S., I. K., D. B., K. D., R. P., A. T., O. A., R. M., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais kitais asmenimis, grupėje, kurią sudarė apie 35 asmenys ginkluoti automatais AKSU, rankiniais kulkosvaidžiais, pistoletais PM, grupei vadovaujant I. J., 1991 m. birželio 26 d. apie 16 val. 30 min. dalyvavo (duomenys neskelbtini) buvusio civilinės infrastruktūros objekto - Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro, su jame buvusiais šio centro darbuotojais – civiliais asmenimis, užpuolime ir jį užgrobė, prieš tai minėtiems SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams apsupus Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro pastatą ir pagrasinus jų turėtais koviniais ginklais, privertė jame dirbusius civilius asmenis – šio centro darbuotojus pasitraukti iš savo darbo vietų, išjungus telegrafo, telefono aparatūros elektros maitinimą ir tuo padarant centrui 578,49 Lt (atitinka 167,54 €) žalą bei sutrikdant Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro veiklą, tokiu būdu panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilinės infrastruktūros objekte buvusius civilius asmenis.

14) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., organizavo visuomenės bauginimo ir teroro priemonių prieš civilius asmenis panaudojimą, t.y. davė įsakymą SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams M. V., G. C. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam šio būrio nariui, pasitelkus SSRS armijos karinio dalinio karius, panaudoti bauginimo ir teroro priemones prieš civilius asmenis, po ko minėtieji jam pavaldaus būrio nariai kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais SSRS armijos karinio dalinio kariais grupėje, kurią sudarė apie 20 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) asmenų, ginkluotų automatiniais šaunamaisiais ginklais automatais AKSU, pistoletais PM, kovinėmis pėstininkų mašinomis, koviniu šarvuočiu bei dviem UAZ markės automobiliais, 1991 m. rugpjūčio 19 d. tarp 14 ir 15 val. įvykdė buto, esančio gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno civilis asmuo - Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento darbuotojas K. M., ginkluotą užpuolimą, kurio metu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui G. C. likus prie vieno iš UAZ automobilių, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems sovietų armijos kariškiams apsupus minėtąjį gyvenamąjį namą, SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narys M. V. grupėje su kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariu ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais SSRS armijos karinio dalinio kariškiais, įsibrovus į nurodyto gyvenamojo namo butą Nr.142, kuriame gyveno Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento darbuotojas K. M., ir jo motinos V. M. akivaizdoje atlikus smurto veiksmus - neteisėtą kratą, kurios metu neteisėtai buvo užvaldytas svetimą - minėtųjų civilių asmenų turtas: V. M. 1130 rublių, sportiniai bateliai, padarant jai 13,30 Lt (atitinka 3,85 €) turtinę ir moralinę žalą, K. M. medžioklinis šautuvas IŽ 27E, optinis taikiklis medžiokliniam šautuvui, žibintas, geltono metalo vyriškas žiedas, televizorius “Šilelis”, fotoaparatas “Zenit” su papildomu objektyvu, dveji žiūronai, telefono aparatas, pirštinė, elektrinis grąžtas, sportiniai bateliai, asmens dokumentai, laikrodis 122 ČC, medžioklinis peilis, raktai nuo seifo, automobilio ir garažo, sidabrinės monetos apie 7 vnt. (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), 2 antikvariniai šaukštai, tuo padarant jam žymią 2500 Lt (atitinka 724,05 €) žalą, o taip pat užvaldžius Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento turtą - tris pistoletus TT, 3 revolverius “Nagan“, nenustatytą kiekį šaudmenų, 5 radijo stotis “Lion”, 5 radijo stotis “Kaktus”, vieną radijo stotį P-105M, radijo stočių pakrovėją 66P1, tuo padarant Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamentui 315,84 Lt (atitinka 91,47 €) žalą, tokiu būdu panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilius, siekdamas juos įbauginti, užgauliai žemino jų orumą, taip pat, panaudodamas civilių bauginimo ir teroro priemones prieš juos, padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimus, pasireiškusius neteisėtu jų turto atėmimu.

15) Taip pat jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo viršininku V. R., organizavo Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro, su jame buvusiais šio centro darbuotojais – civiliais asmenimis, ginkluotą užpuolimą ir jo užgrobimą, nurodydamas nutraukti šio centro veiklą, ir kartu su V. R. bei sau pavaldaus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais A. A., V. M., B. Ž., A. S., A. Š., J. T., A. K., M. B., M. V., T. L., V. M., M. R., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais kitais sau pavaldaus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais, grupėje, kurią sudarė apie 60 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), asmeniškai vadovaudamas šiai grupei, būdamas ginkluotas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu koviniu šaunamuoju ginklu ir minėtiems SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams taip pat būnant ginkluotiems šaunamaisiais automatiniais ginklais - automatais AKSU, rankiniais kulkosvaidžiais, pistoletais PM, 1991 m. rugpjūčio 19 d. apie 15 val. 20 min. užpuolė (duomenys neskelbtini) buvusį civilinės infrastruktūros objektą - Lietuvos Respublikos valstybinį telegrafo ir telefono centrą, su jame buvusiais šio centro darbuotojais – civiliais asmenimis, jį apsupo ir užgrobė, grasindamas savo koviniu ginklu ir kitiems būrio nariams grasinant savo koviniais ginklais, privertė jame dirbusius civilius asmenis – šio centro darbuotojus pasitraukti iš savo darbo vietų, tokiu būdu panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilinės infrastruktūros objekte buvusius civilius asmenis, o šio užpuolimo metu padarė centrui 381,34 Lt (atitinka 110,44 €) žalą ir neteisėtai laikė šį civilinės infrastruktūros objektą užgrobtą iki 1991 m. rugpjūčio 19 d. 20 val., po to neteisėtai perdavė jo kontrolę kitos valstybės – SSRS, vykdžiusios agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir sukėlusios su ja ginkluotą konfliktą, ginkluotų pajėgų žinion, ir tuo sutrikdė Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro veiklą. t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 100 straipsnyje ir 103 straipsnio 1 dalyje. 

V. R. (V. R.), gim. (duomenys neskelbtini), rusas, neteistas, vedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, gyvenantis (duomenys neskelbtini),

kaltinamas tuo, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (toliau - Aukščiausioji Taryba) priėmus Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ ir šiuo Aktu išreiškus Tautos valią, nutarus ir paskelbus, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė, įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo”, kuriame konstatuota, kad 1938 m. gegužės mėn. 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas SSRS 1940 m. birželio mėn. 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, ir šiuo įstatymu nutraukus 1978 m. balandžio mėn. 20 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau - LTSR) Konstitucijos ir 1977 m. spalio mėn. 7 d. SSRS Konstitucijos, taip pat SSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų SSRS įstatymų galiojimą Lietuvoje ir atnaujinus 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos su tam tikromis išimtimis veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tuo pačiu tikslu 1990 m. kovo 11 d. priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo”, kuriuo, siekiant suderinti atstatytos 1938 m. gegužės mėn. 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais, buvo sustabdytas šios Konstitucijos galiojimas ir patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas ir nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, pagal kurio nuostatas Lietuvos Respublika yra suvereni demokratinė valstybė, valstybės valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai, o ją vykdo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Teismas, Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma, taip pat kitais Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimtais teisės aktais paskelbus apie valdymo ir ūkinių struktūrų perėmimą, SSRS, kaip svetimos valstybės, karinių ir civilinių įstaigų veiklos nutraukimą Lietuvos Respublikoje, o SSRS ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos (toliau – SSKP) vadovybei nepaisius lietuvių tautos valios gyventi nepriklausomoje ir suverenioje valstybėje ir ignoravus bei pažeidus prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus - lygiateisiškumo ir tautų apsisprendimo principą, reglamentuotus Jungtinių Tautų Chartijoje, Tarptautiniame pilietinių politinių teisių pakte ir Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, Helsinkio konferencijos baigiamajame akte (Helsinkio deklaracija), ir pradėjus formuoti politiką, kurios esminė kryptis - visomis priemonėmis apriboti suverenias Lietuvos valstybės galias, nuversti teisėtai sudarytą Lietuvos valdžią, trukdyti jai dirbti, sutrikdyti Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, bauginti civilius valstybės gyventojus ir šiais tikslais 1990 m. balandžio 21 d. įkūrus „Lietuvos TSR piliečių komitetą”, kurio uždavinys buvo nuversti teisėtą valstybės valdžią, nepaklusti Lietuvos valstybės įstatymams, atstatyti SSRS Konstitucijos ir įstatymų viršenybę, šio komiteto pagrindu įkurti alternatyvias valdžios ir valdymo struktūras, 1990 m. gegužės mėn. 12 d įkūrus Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Lietuvos SSR VRM) partinį komitetą, kurio uždaviniai buvo skaldyti miliciją, kurti SSRS pavaldžias milicijos struktūras Lietuvoje bei jų darbuotojų mokymo įstaigas, vykdančias tik kitos valstybės – SSRS įstatymus ir kitus norminius aktus, sukurti milicijos padalinius vykdyti Lietuvos komunistų partijos (toliau – LKP)/SSKP patalpų, pastatų, turto ir vykdomų masinių politinių renginių apsaugą, dezorganizuoti Lietuvos Respublikos VRM padalinių ir mokymo įstaigų veiklą, parinkti darbuotojus, suteikti patalpas, skirti lėšas šiems tikslams, 1991 m. sausio mėn. 10 d. paskelbus SSRS prezidento M. G. reikalavimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai nedelsiant atstatyti SSRS Konstitucijos ir Lietuvos SSR Konstitucijos galiojimą Lietuvoje, atkurtos Lietuvos Respublikos teritorijoje esant dislokuotoms okupacinio laikotarpio SSRS ginkluotosioms (karinėms) pajėgoms, kurių buvimas nepriklausomos suverenios valstybės teritorijoje tarptautinės teisės (1907 m. Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių (IV konvencijos) priedo 42 str., visų 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos 2 str.) prasme atitiko dalinės okupacijos požymius, ir 1991 m. sausio 11 d. šių bei kitų iš SSRS permestų ginkluotųjų pajėgų daliniams aktyviais kariniais veiksmais pradėjus Lietuvos Respublikos teritorijoje įgyvendinti minėtus SSRS ir SSKP vadovybės reikalavimus ir tikslus, t.y. SSRS pradėjus vykdyti karinę agresiją (ginkluotą užpuolimą) prieš Lietuvos Respubliką bei sukėlus tarptautinį ginkluotą konfliktą su Lietuvos Respublika – atskirą valstybę ir tarptautinės teisės subjektą, kuri po SSRS 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos karinės agresijos, jos teritorijos karinės okupacijos ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. įvykdytos jos aneksijos tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo SSRS dalis, jis tyčia nuo 1991 m. sausio mėn. 11 d. pradėtos ir vykdytos šios karinės agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu kartu B. M. iš Lietuvos SSR VRM milicijos pareigūnų subūrė organizuotą sukarintą ginkluotą grupę iš ne mažiau kaip 33 asmenų, kurios skaičius iki 1991 m. rugpjūčio 25 d. nuolat kito (1991 m. rugpjūčio 19 d. duomenimis SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būryje buvo 171 asmuo), pasivadinusią SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būriu. Po to, 1991 m. sausio 11 d. apie 24 val., jis kartu su B. M., taip pat su į nusikalstamą veiką įtrauktu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariu A. S., kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų jam pavaldžių ne mažiau kaip 30 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) - SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupe, padedant ikiteisminio tyrimo nenustatytiems SSRS ginkluotųjų pajėgų dalinių kariškiams, jėga įsiveržęs į (duomenys neskelbtini) buvusios Lietuvos Respublikos VRM Ypatingos paskirties milicijos padalinio bazės pastatą, kurioje buvo saugomi šio padalinio ginklai, ir pagrobęs iš jos kovinius šaunamuosius ginklus, šaudmenis, amuniciją ir kitą joje buvusį turtą, vykdydamas 1991 m. sausio 12 d. SSRS Vidaus reikalų ministro pirmojo pavaduotojo B. V. G. įsakymą Nr. 10 „Dėl Lietuvos SSR VRM Ypatingos paskirties milicijos padalinio perdavimo SSRS VRM vidaus kariuomenės 42 divizijos žinion“, B. M. pasiskelbus šio ginkluoto SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu ir kartu su juo perėmęs vadovavimą šiam būriui, jis, būdamas vienu iš šio būrio vadų – jo štabo viršininku ir jam vadovaudamas iki 1991 m. rugpjūčio 25 d., remdamas SSRS vadovybės, šios valstybės ir jos politinių organizacijų - SSKP bei jos padalinio Lietuvoje - LKP/SSKP, taip pat SSRS vidaus reikalų ministerijos, SSRS Gynybos ministerijos ir SSRS valstybės saugumo komiteto Lietuvos Respublikoje pradėtą vykdyti ir vykdytą politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius atkurtos Lietuvos Respublikos valstybės gyventojus ir jos civilinės infrastruktūros objektus, ir vykdydamas šią politiką, veikdamas su sovietų ginkluotųjų pajėgų kariniais daliniais ir represinėmis SSRS struktūromis - SSRS valstybės saugumo komitetu, SSRS gynybos ministerija, SSRS vidaus reikalų ministerija ir jų padaliniais, įskaitant ir jo vadovaujamą SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrį, kurių tikslas buvo jėga nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, prievarta grąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį, dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti Lietuvos Respublikos valstybines įstaigas ir teisėtai savo tarnybines pareigas vykdančius jų atstovus, kitus Lietuvos valstybei lojalius civilius asmenis ir tokiu būdu įvykdyti jos reokupaciją, veikdamas paminėtu tikslu, nepaklusdamas Lietuvos valstybės įstatymams bei siekdamas nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valstybės valdžią, atstatyti joje SSRS Konstitucijos ir įstatymų viršenybę, sutrikdyti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką šalyje ir tokiu būdu susilpninti atkurtą Lietuvos valstybę, 1991 m. sausio 12 d. apie 3 val. 45 min., kartu su B. M. organizavęs ir veikdamas organizuotoje grupėje kartu su juo bei su į nusikalstamą veiką įtrauktu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariu A. S., kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, šiems asmenims ir jam pačiam būnant ginkluotiems šaunamaisiais ginklais – automatais AKSU, pistoletais PM, apgaulės būdu patekęs į (duomenys neskelbtini) pastatą, (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu jį užgrobęs bei kartu su minėtais ir kitais SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais laikydamas jį užgrobtą iki 1991 m. rugpjūčio 25 d., laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 12 d. iki 1991 m. rugpjūčio 19 d. tyčia organizavo ir įvykdė nusikaltimus žmoniškumui - tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis - atskiros civilių žmonių grupės, aktyviai nedalyvavusios ginkluotame konflikte - atkurtos Lietuvos Respublikos valstybinių civilinės infrastruktūros objektų, valstybinių institucijų atstovų ir pareigūnų ginkluotus užpuldinėjimus, pasireiškusius minėtos civilių žmonių grupės persekiojimu dėl politinių motyvų, neteisėtai, pažeidžiant tarptautinės teisės normas, apribojant fizinę šios žmonių grupės narių laisvę bei juos kankinant, taip pat – karo nusikaltimus, t.y. organizavo nežmoniškai elgtis ir nežmoniškai elgėsi su minėtais tarptautinės humanitarinės teisės saugomais civiliais asmenimis, panaudojant bauginimo ir teroro priemones prieš civilius asmenis, neteisėtai suvaržant ir atimant pastarųjų laisvę, juos kankinant, siekiant įbauginti, ir užgauliai žeminant jų orumą ar kitaip nežmoniškai su jais elgėsi, taip pat padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimus, pasireiškusius neteisėtu civilių asmenų turto atėmimu, o būtent:

1) 1991 m. sausio 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., jis organizavo ir įsakė sau pavaldaus šio būrio nariams J. S., G. C., V. L., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems šio būrio nariams, veikiant ginkluotoje grupėje, kurią sudarė ne mažiau kaip 8 asmenys (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kuriai vadovauti paskyrė SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narį E. P., kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus, po ko, šį įsakymą vykdę minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai 1991 m. sausio 27 d. apie 19 val. 30 min., būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, šaudydami iš automatų į posto patalpas ir tokiu būdu panaudodami bauginimo ir teroro priemones, užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus R. J., V. K. ir P. M., vykdžiusius tarnybinę veiklą, šio užpuolimo metu naudojo prieš minėtus muitinės pareigūnus psichinį ir fizinį smurtą, stumdydami juos automatų buožėmis, suduodami jiems smūgius kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydami V. K. kraujosruvą krūtinės dešinėje pusėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, R. J. ir P. M. sukeldami fizinį skausmą, tokiu būdu juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat atliko neteisėtas užpulto muitinės posto patalpų ir nukentėjusiųjų muitinės pareigūnų asmens kratas.

2) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 1991 m. sausio 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., organizavo ir įsakė sau pavaldaus šio būrio nariams J. S., G. C., V. L. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems šio būrio nariams veikiant ginkluotoje grupėje, kurią sudarė ne mažiau kaip 8 asmenys (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kuriai vadovauti paskyrė SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narį E. P., panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus, po ko, šį įsakymą vykdę minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai 1991 m. sausio 27 d. apie 20 val. 25 min., būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, šaudydami iš automatų į posto patalpas ir tokiu būdu panaudodami bauginimo ir teroro priemones, užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus J. Ž., P.-A. M., R. G. ir R. K., vykdžiusius tarnybinę veiklą, šio užpuolimo metu naudojo prieš minėtus muitinės pareigūnus psichinį ir fizinį smurtą, kurio panaudojimo metu ikiteisminio tyrimo nenustatytam SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui sudavus automato buože J. Ž. į galvą, jam buvo padaryta kraujosruva bei nubrozdijimai kaktoje, dešiniame rieše ir plaštakoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat atliko neteisėtą J. Ž., P.-A. M., R. G. ir R. K. asmeninę ir muitinės posto patalpų kratą.

3) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., šiam davus įsakymą jam pavaldiems šio būrio nariams, organizavo jo vykdymą - Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį B. M. duotą įsakymą jam pavaldaus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai A. A., M. V., V. L., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kiti du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, (duomenys neskelbtini), 1991 m. kovo 10 d. apie 21 val. sustabdė automobiliu UAZ v/n (duomenys neskelbtini) važiavusį A. M. ir iš jo pateiktų dokumentų įsitikinę, kad jis yra Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento darbuotojas, neteisėtai jį sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jo laisvę, ir pristatė jį į SSRS ginkluotojų pajėgų Vilniaus miesto įgulos komendantūros daboklę, iš kur A. M., išbuvęs ne mažiau kaip 6 valandas, pabėgo, taip pat - atliko jo asmens ir automobilio kratą, kurios metu rado ir neteisėtai paėmė mažo kalibro šautuvą “Vostok” Nr. (duomenys neskelbtini), 400 Lt (atitinka 115,85 €) vertės asmeninius daiktus, automobilį UAZ v/n (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, persekiojo minėtą asmenį dėl politinių motyvų ir panaudojo jo atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant jį įbauginti, taip pat užgauliai žemino jo orumą bei padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimą, pasireiškusį neteisėtu A. M. asmens turto atėmimu.

4) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., šiam davus įsakymą jam pavaldiems šio būrio nariams, organizavo jo vykdymą - Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį įsakymą SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai A. G., T. D., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kiti ne mažiau kaip keturi ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, kurių tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais – automatais AKSU, 1991 m. kovo 11 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini) užpuolė Lietuvos Respublikos policininkus V. A. ir R. A., vykdžiusius tarnybinę veiklą, neteisėtai juos nuginklavo, atimdami V. A. tarnybinį ginklą - pistoletą PM YD 7604, 8 kovinius šovinius, tarnybinę radijo stotį “Viola” Nr.(duomenys neskelbtini), dujų balionėlį, R. A. tarnybinį ginklą pistoletą PM YD O6928, 8 kovinius šovinius, be to – 54 Lt (atitinka 15,64 €) vertės jo asmeninius daiktus, o po to V. A. ir R. A. neteisėtai sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jų laisvę, pristatė juos į SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą buvusios (duomenys neskelbtini) pastatą, kur neteisėtai laikė juos iki 1991 m. kovo 11 d. maždaug 6 val., tokiu būdu, persekiojo minėtus civilius asmenis dėl politinių motyvų ir panaudojo jų atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žemino jų orumą bei padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimą, pasireiškusį neteisėtu R. A. asmens turto atėmimu.

5) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., šiam davus įsakymą jam pavaldiems šio būrio nariams, organizavo jo vykdymą - Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį įsakymą SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narys M. V. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais ne mažiau kaip aštuoniais (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) kitais šio būrio nariais, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, 1991 m. kovo 11 d., apie 2 val. 15 min. (duomenys neskelbtini)miške užpuolė Lietuvos Respublikos VRM greitojo reagavimo rinktinės “(duomenys neskelbtini)” policininkus A. B., A. I., A. B. ir S. P., vykdžiusius tarnybinę veiklą, juos nuginklavo, atimdami jų tarnybinius ginklus - 4 automatus AKS 74 U, kurių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir 120 kovinių šovinių, po to neteisėtai juos sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jų laisvę, ir pristatė juos į SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą buvusios (duomenys neskelbtini) pastatą, kur laikė juos iki 1991 m. kovo 11 d. maždaug 4 val., tokiu būdu, persekiojo minėtus civilius asmenis dėl politinių motyvų ir panaudojo jų atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žemino jų orumą.

6) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., šiam davus įsakymą jam pavaldiems šio būrio nariams, organizavo jo vykdymą - Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį įsakymą SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai M. V. ir O. Š., kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, kartu su kitais šio būrio nariais, veikdami grupėje, kurią sudarė apie 20 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, būdami ginkluoti automatais AKS 74 U, 1991 m. kovo 18 d. apie 2 valandą, (duomenys neskelbtini), žinodami, kad A. B. ir V. J. yra Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnai, užpuolė juos, vykdžiusius tarnybinę veiklą, sustabdydami jų tarnybinį automobilį VAZ 2108, v/n (duomenys neskelbtini), kuriuo minėtieji asmenys važiavo, neteisėtai atiko jų asmens ir automobilio kratas, atėmė jų tarnybinius šaunamuosius ginklus - pistoletus ”Valter” Nr. (duomenys neskelbtini), “Brauning” Nr. (duomenys neskelbtini), “Margolin” Nr. (duomenys neskelbtini), lygiavamzdį šautuvą ir automobilį VAZ 2108, v/n (duomenys neskelbtini), o po to A. B. ir V. J. neteisėtai sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jų laisvę, ir nugabeno juos į SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą buvusios (duomenys neskelbtini) pastatą, kur neteisėtai suvaržę ir atėmę jų laisvę, laikė juos iki 1991 m. kovo 18 d. maždaug 12 val., tokiu būdu, persekiojo minėtus civilius asmenis dėl politinių motyvų ir panaudojo jų atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žemino jų orumą.

7) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., šio būrio operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S., B. M. davus įsakymą jam pavaldiems šio būrio nariams, organizavo šio įsakymo vykdymą - Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį įsakymą SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai D. D., T. D., A. G., G. T., A. B. K., V. P., M. A., D. B., G. C., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, 1991 m. kovo 20 d., apie 18 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais, panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus ir atliko jų atžvilgiu smurtinius veiksmus, kuriais siekė nužudyti minėtus Lietuvos Respublikos pareigūnus arba padaryti jiems sunkius kūno sužalojimus, t.y. užpuolė, šaudydami iš kovinių ginklų, į automobiliu KAVZ, v/n (duomenys neskelbtini), važiavusius Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus M. M., F. P., G. D., K. P., R. M., D. L. ir J. K., vykdžiusius tarnybinę veiklą, o pastariesiems nesustabdžius automobilio ir nesustojus, persekiojo jų automobilį, šaudydami į jį iš automatinių šaunamųjų ginklų, iki (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniaus mieste pradžios. Šio ginkluoto užpuolimo metu ikiteisminio tyrimo nenustatytam užpuolikui - SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui peršovus pareigūnui G. D. abi jo kojas ir tarpvietę, tuo padarius jam akliną tarpvietės šautinį sužalojimą su likusiu svetimkūniu apie 5 cm. nuo varpos šaknies į dešinę, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei abiejų šlaunų viršutinių trečdalių vidinių paviršių po vieną kiauryminį sužalojimą su įėjimo ir išėjimo angomis, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o automobiliui sustojus dėl peršautų padangų (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), minėti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai toliau persekiodami tęsė šaudymą į minėtame automobilyje buvusius nuo jų bandžiusius pabėgti Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus M. M., F. P., G. D., K. P., R. M., D. L., J. K. ir F. P., po to neteisėtai sulaikė pareigūną F. P. ir sulaikius jį, ikiteisminio tyrimo nenustatyti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai jo atžvilgiu naudojo psichinį ir fizinį smurtą, t.y. sudavė jam rankomis, kojomis ir automato buožėmis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydami jam dešiniųjų V-VI-VII šonkaulių lūžimus ir galvos smegenų sukrėtimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei muštinę kairio momens žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, po to neteisėtai sulaikė F. P., taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jo laisvę, kankino jį, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jo orumą, o kiti ikiteisminio tyrimo nenustatyti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai tuo pat metu sulaikė M. M., taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jo laisvę, jo atžvilgiu naudojo psichinį ir fizinį smurtą - sudavė jam smūgius automato buože į nosį, pilvą, nugarą, juosmens sritį, t.y. tokiu būdu kankino jį, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jo orumą, po to atliko neteisėtą neteisėtai sulaikytų F. P. ir M. M. asmens kratą, taip pat sugadino automobilį KAVZ v/n (duomenys neskelbtini), padarydami tuo turtinę 8995,61 Lt (atitinka 2605,31 €) dydžio žalą.

8) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, būdamas ginkluotas PM markės pistoletu ir veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo vadu B. M., šio būrio operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais šio ginkluoto būrio nariais, veikdami grupėje, kurią sudarė apie 20 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), panaudodamas bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos pareigūnus, kartu su paminėtais SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais, ginkluotais šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, 1991 m. gegužės 5 d., apie 23 val. užpuolė (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius pasienio pareigūnus J. Š., A. K., A. K., A. A., vykdžiusius tarnybinę veiklą, atliko neteisėtą jų asmens kratą, grasino jiems sudeginti pasienio posto patalpas, reikalavo uždaryti postą, atliko smurto veiksmus, kurių metu nupjovė telefono laidus, atėmė dujinį balionėlį ir keturias tarnybines gumines lazdas, tokiu būdu, panaudojant bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą.

9) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje įsakė šio būrio operatyvinio-taktinio padalinio vadui A. S. kartu su jiems pavaldžiais šio būrio nariais V. P., V. B., I. B., S. L., A. Š., J. S., V. P., A. K., G. G., I. K., I. J., G. T., G. C., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, dalyvaujant Latvijos Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui S. P., kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kitiems ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti (duomenys neskelbtini) pasienyje buvusiuose Lietuvos Respublikos Muitinės departamento ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos postus ir juose esančius šių Lietuvos Respublikos institucijų pareigūnus, po ko, minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai ir Latvijos Ypatingos paskirties milicijos būrio narys S. P., būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais AKSU, pistoletais PM, 1991 m. gegužės mėn. 23 d. apie 7 val. 30 min., užpuolė (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos ir (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius, tarnybinę veiklą vykdžiusius valstybės pareigūnus S. B., A. J., A. G., A. Š., V. B., A. J., G. Š., E. M., G. V., grasinant jiems šaunamaisiais ginklais, suduodant smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, subraižė V. B. automobilio kėbulą, išpylė iš jo benziną, tuo padarant jam 55,16 Lt (atitinka 15,98 €) žalą, visiškai sunaikino padegimo būdu tarnybines pasienio ir muitinės posto patalpas, tuo padarant (duomenys neskelbtini)muitinei 135, 24 Lt (atitinka 39,17 €), o (duomenys neskelbtini) pasienio užkardai - 153,72 Lt (atitinka 44,52 €) žalą, panaudodami šias bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat atliko neteisėtas minėtų pareigūnų kratas, užvaldė 30 Lt (atitinka 8,69 €) vertės G. V. asmeninius daiktus, t.y. padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimą, pasireiškusį neteisėtu tokio asmens turto atėmimu.

10) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., pastarojo įsakymu, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) postą ir jame buvusius šių valstybės institucijų pareigūnus, vadovavo SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei, kurioje be jo paties buvo ir šio būrio nariai G. C., V. L. ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti nuo 10 iki 15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, ir panaudojant bauginimo ir teroro priemones kartu su šia grupe, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 24 d. apie 23 val. 50 min. užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius pareigūnus P. S., S. A., V. J., G. K. ir A. M., vykdžiusius tarnybinę veiklą ir, grasindami minėtiems valstybės pareigūnams šaunamaisiais ginklais, suduodami jiems smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, nuplėšę ir padegę Lietuvos Respublikos valstybinę vėliavą, sulaužę ir padegę ir tokiu būdu visiškai sunaikinę tarnybines minėto posto patalpas, tuo padarant Vilniaus muitinei 384,97 Lt (atitinka 111,5 €) turtinę žalą, o pasienio apsaugos tarnybai - 333,3 Lt (atitinka 96,53 €) žalą, tokiu būdu, panaudodami bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat neteisėtai atliko minėtų Lietuvos Respublikos muitinės ir pasienio apsaugos tarnybos pareigūnų asmens, muitinės ir pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) posto patalpų kratas, užvaldė smulkius minėtų pareigūnų asmeninius daiktus.

11) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., pastarojo įsakymu, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) postą ir jame buvusius šių valstybės institucijų pareigūnus, vadovavo SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei, kurioje be jo paties buvo ir šio būrio nariai G. C., V. L. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų nuo 10 iki 15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, ir panaudojant bauginimo ir teroro priemones kartu su šia grupe, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 25 d. naktį, apie 00 val. 30 min. užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą ir jame budėjusius pasienio pareigūnus G. Ž., J. K., P. T. ir Lietuvos Respublikos Muitinės departamento muitinės pareigūną V. Č., vykdžiusius tarnybinę veiklą, grasindami jiems šaunamaisiais ginklais, suduodami smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, sukėlė fizinį skausmą užpultiems šiame pasienio poste buvusiems pareigūnams, padegdami visiškai sunaikino (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą, tuo padarydami 333,3 Lt (atitinka 96,53 €) žalą pasienio apsaugos tarnybai, tokiu būdu, panaudodami bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat neteisėtai atliko minėtų Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos pareigūnų ir muitinės pareigūno asmens ir (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės posto patalpų kratas.

12) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., pastarojo įsakymu, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) postą ir jame buvusius šių valstybės institucijų pareigūnus, vadovavo SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei, kurioje be jo paties buvo ir šio būrio nariai G. C., V. L. ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti nuo 10 iki 15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, ir panaudojant bauginimo ir teroro priemones kartu su šia grupe, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 25 d. naktį, apie 1 val., užpuolė (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės ir muitinės postą ir jame buvusius, tarnybinę veiklą vykdžiusius pareigūnus T. L., R. Ž., A. R., J.-V. V., grasindami jiems šaunamaisiais ginklais, suduodami smūgius kojomis T. L. į įvairias kūno vietas, padarydami jam VII ir VIII dešinės pusės šonkaulių lūžimą pažastinėje linijoje su dešinio plaučio sužalojimu, lydimu oro krūtinplėvės ertmėje ir po oda susikaupimu ir plaučio suspaudimu bei kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę ir krūtinės ląstos odos nubrozdinimus, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat suduodami smūgius kojomis J. -V. V., sunaikinę Lietuvos Respublikos valstybės vėliavą, sulaužę ir padegę tarnybines minėto pasienio kontrolės ir muitinės posto patalpas, tuo padarydami Vilniaus muitinei 396, 86 Lt (atitinka 114,94 €) žalą, o pasienio apsaugos tarnybai - 333,3 Lt (atitinka 96,53 €) žalą, tokiu būdu, panaudodami bauginimo ir teroro priemones, minėtus Lietuvos Respublikos pareigūnus kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą.

13) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S., SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais I. J., I. B., G. Š., P. F., A. A., M. B., M. V., T. L., S. S., I. K., D. B., K. D., R. P., A. T., O. A., R. M., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais kitais asmenimis, grupėje, kurią sudarė apie 35 asmenys, ginkluoti automatais AKSU, rankiniais kulkosvaidžiais, pistoletais PM, grupei vadovaujant I. J., organizavo, duodamas nurodymus jam pavaldiems SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams, įvykdyti (duomenys neskelbtini)buvusio civilinės infrastruktūros objekto - Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro, su jame buvusiais šio centro darbuotojais – civiliais asmenimis, ginkluotą užpuolimą ir jo užgrobimą, kurį 1991 m. birželio 26 d. apie 16 val. 30 min. įvykdė minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, dalyvaujant šio būrio vadui B. M., užpuldami šį civilinės infrastruktūros objektą su jame buvusiais šio jo darbuotojais – civiliais asmenimis ir jį užgrobdami, prieš tai minėtiems SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams apsupus Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro pastatą ir pagrasinus jų turėtais koviniais ginklais, įsibrovus į pastato vidų, privertus jame dirbusius civilius asmenis – šio centro darbuotojus pasitraukti iš savo darbo vietų, išjungus telegrafo, telefono aparatūros elektros maitinimą ir tuo padarant centrui 578,49 Lt (atitinka 167,54 €) žalą bei sutrikdant Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro veiklą, tokiu būdu panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilinės infrastruktūros objekte buvusius civilius asmenis.

14) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., organizavo pastarojo įsakymo panaudoti visuomenės bauginimo ir teroro priemones prieš civilius asmenis vykdymą, t.y. davė nurodymus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams M. V., G. C. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam šio būrio nariui, pasitelkus SSRS armijos karinio dalinio karius panaudoti bauginimo ir teroro priemones prieš civilius asmenis, po ko minėtieji jam pavaldaus būrio nariai kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais SSRS armijos karinio dalinio kariais grupėje, kurią sudarė apie 20 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) asmenų, ginkluotų automatiniais šaunamaisiais ginklais automatais AKSU, pistoletais PM, kovinėmis pėstininkų mašinomis, koviniu šarvuočiu bei dviem UAZ markės automobiliais, 1991 m. rugpjūčio 19 d. tarp 14 ir 15 val. įvykdė buto, esančio gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno civilis asmuo - Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento darbuotojas K. M., ginkluotą užpuolimą, kurio metu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui G. C. likus prie vieno iš UAZ automobilių, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems sovietų armijos kariškiams apsupus minėtąjį gyvenamąjį namą, SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narys M. V. grupėje su kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariu ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais SSRS armijos karinio dalinio kariškiais, įsibrovus į nurodyto gyvenamojo namo butą Nr.142, kuriame gyveno Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento darbuotojas K. M., ir jo motinos V. M. akivaizdoje atlikus smurto veiksmus - neteisėtą kratą, kurios metu neteisėtai buvo užvaldytas svetimą - minėtųjų civilių asmenų turtas: V. M. 1130 rublių, sportiniai bateliai, padarant jai 13,30 Lt (atitinka 3,85 €) turtinę ir moralinę žalą, K. M. medžioklinis šautuvas IŽ 27E, optinis taikiklis medžiokliniam šautuvui, žibintas, geltono metalo vyriškas žiedas, televizorius “Šilelis”, fotoaparatas “Zenit” su papildomu objektyvu, dveji žiūronai, telefono aparatas, pirštinė, elektrinis grąžtas, sportiniai bateliai, asmens dokumentai, laikrodis 122 ČC, medžioklinis peilis, raktai nuo seifo, automobilio ir garažo, sidabrinės monetos apie 7 vnt. (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), 2 antikvariniai šaukštai, tuo padarant jam žymią 2500 Lt (atitinka 724,05 €) žalą, o taip pat užvaldžius Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento turtą - tris pistoletus TT, 3 revolverius “Nagan“, nenustatytą kiekį šaudmenų, 5 radijo stotis “Lion”, 5 radijo stotis “Kaktus”, vieną radijo stotį P-105M, radijo stočių pakrovėją 66P1, tuo padarant Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamentui 315,84 Lt (atitinka 91,47 €) žalą, tokiu būdu panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilius, siekdamas juos įbauginti, užgauliai žemino jų orumą, taip pat, panaudodamas civilių bauginimo ir teroro priemones prieš juos, padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimus, pasireiškusius neteisėtu jų turto atėmimu.

15) Taip pat jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., pastarojo įsakymu, duodamas nurodymus pavaldiems šio būrio nariams, organizavo Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro, su jame buvusiais šio centro darbuotojais – civiliais asmenimis, ginkluotą užpuolimą ir jo užgrobimą, tikslu nutraukti šio centro veiklą, ir kartu su būrio vadu B. M. bei SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais A. A., V. M., B. Ž., A. S., A. Š., J. T., A. K., M. B., M. V., T. L., V. M., M. R., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais kitais SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais, grupėje, kurią sudarė apie 60 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), būrio vadui B. M. asmeniškai vadovaujant šiai grupei, būdamas ginkluotas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu koviniu šaunamuoju ginklu ir minėtiems SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams taip pat būnant ginkluotiems šaunamaisiais automatiniais ginklais - automatais AKSU, rankiniais kulkosvaidžiais, pistoletais PM, 1991 m. rugpjūčio 19 d. apie 15 val. 20 min. užpuolė (duomenys neskelbtini) buvusį civilinės infrastruktūros objektą - Lietuvos Respublikos valstybinį telegrafo ir telefono centrą, su jame buvusiais šio centro darbuotojais – civiliais asmenimis, jį apsupo ir užgrobė, grasindamas savo koviniu ginklu ir kitiems būrio nariams grasinant savo koviniais ginklais, privertė jame dirbusius civilius asmenis – šio centro darbuotojus pasitraukti iš savo darbo vietų, tokiu būdu panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilinės infrastruktūros objekte buvusius civilius asmenis, o šio užpuolimo metu padarė centrui 381,34 Lt (atitinka 110,44 €) žalą ir neteisėtai laikė šį civilinės infrastruktūros objektą užgrobtą iki 1991 m. rugpjūčio 19 d. 20 val., po to neteisėtai perdavė jo kontrolę kitos valstybės – SSRS, vykdžiusios agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir sukėlusios su ja ginkluotą konfliktą, ginkluotų pajėgų žinion, ir tuo sutrikdė Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro veiklą. t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 100 straipsnyje ir 103 straipsnio 1 dalyje.  

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, t. y. panaikinti 2015 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį teismo nuosprendį, pripažįstant V. R. kaltu pagal BK 100 str., 103 str. 1 d. ir paskiriant jam galutinę subendrintą 12 metų laisvės atėmimo bausmę; baudžiamąjį procesą B. M. atžvilgiu prašė nutraukti (BPK 3 str. 1 d. 7 p.), atsižvelgiant į gautus byloje duomenis apie jo mirtį.

B. M. gynėja advokatė Jūratė Kleinauskienė teismo posėdyje prašė baudžiamąją bylą nutraukti jos ginamajam mirus.

V. R. gynėja advokatė Liudmila Karvelienė teismo posėdyje prašė atmesti prokuratūros skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Prokurorų skundas tenkinamas iš dalies.

Baudžiamasis procesas kaltinamojo B. M. atžvilgiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 7 p., nutraukiamas B. M. mirus.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka 2015 m. lapkričio mėn. Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta informacija, kad B. M. 2015 m. lapkričio 18 d. mirė. Kaip matyti iš 2015-12-10 prokuroro R. V. rašto Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai, byloje buvo prašoma Interpolo kanalais kreiptis į Rusijos Federacijos nacionalinį Interpolo biurą dėl paminėtos aukščiau oficialios informacijos (duomenų) apie minėto asmens mirtį gavimo (t. 25, b. l. 163). Pakartotinai į Lietuvos kriminalinės policijos biurą kreiptasi 2016-03-07 (t. 25, b. l. 164). Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos atsakymo, gauto LR generalinėje prokuratūroje 2016-03-08 (t. 25, b. l. 165) matyti, kad paklausimas dėl B. M. mirties fakto patvirtinimo buvo išsiųstas Interpolo Rusijos Federacijos nacionaliniam biurui 2015-11-26 bei pakartotinai 2016-02-09, atsakymas nebuvo pateiktas.

Paklausimas dėl mirties fakto nagrinėjant bylą Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išsiųstas ir per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (t. 25, b. l. 183-184), tačiau jokie atsakymai šiuo klausimu nebuvo gauti.

Byloje liudytoja apklausta M. K. parodė, kad yra mirusio B. M. sesuo. Prieš metus laiko, lapkričio mėnesį, negali tiksliai pasakyti ar tai buvo lapkričio 16, ar lapkričio 17 dieną, jai bebūnant darbe paskambino sūnėnas A. M. ir pranešė liūdną žinią apie tai, kad jos brolis B. M. mirė. Paskutinius metus brolis B. M. labai smarkiai sirgo, buvo gydomas nuo plaučių ligų, keletą kartų gulėjo ligoninėje ir po paskutinio apsilankymo ligoninėje namuose mirė. Laidotuvėse ji nedalyvavo, nes jis buvo gana greitai palaidotas, laidojo buvusi žmona N. A. ir sūnėnas A. M.. Su sūnėnu ryšį palaiko iki šiol, o buvusi brolio žmona į jos skambučius neatsako. Jeigu brolis būtų gyvas, jis tikrai su ja (liudytoja) būtų susisiekęs, nes nuolat paskambindavo lapkričio 1 – ąją. Taip pat visada skambindavo per gimtadienį, Naujuosius metus. Jau po brolio mirties, vieną kartą kalbėjo su jo buvusia žmona „skype“. Prašė, kad ji atsiųstų brolio mirties liudijimą, bet ji atsisakė. Pokalbio metu buvusi žmona sakė, kad skrodimas parodė, jog B. M. mirė nuo širdies ligų. Brolio B. M. mirties liudijimas yra pas jo buvusią žmoną. Buvusi brolio žmona sakė, kad ji gavo tam tikrus dokumentus, siųstus iš Lietuvos dėl brolio B. M. išteisinimo ir, kad ji tuos dokumentus gavo tuo adresu, kur ji ir gyvena ir, kur gyveno B. M.. Jie buvo išsiskyrę, tačiau gyveno kartu, tai yra viename bute.

Kaip minėta aukščiau, prokuroras, remdamasis šiais duomenimis, apeliacinės instancijos teisme nepalaikė kaltinimo B. M. ir prašė baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu nutraukti.

Tenkindama šį prokuroro prašymą ir nutraukdama baudžiamąjį procesą B. M. atžvilgiu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad nepasitvirtinus duomenims apie kaltinamojo B. M. mirtį, baudžiamoji byla gali būti atnaujinta remiantis BPK 444 str. 1 d. 1 p. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, priėmusi naujai pateiktą kaltinimą V. R., įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, jog kaltinimas V. R. pasitvirtino šioje dalyje, t. y. byloje neginčytinai įrodyta, jog V. R. padarė šias jam inkriminuojamas veikas:

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (toliau - Aukščiausioji Taryba) priėmus Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ ir šiuo Aktu išreiškus Tautos valią, nutarus ir paskelbus, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė, įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo”, kuriame konstatuota, kad 1938 m. gegužės mėn. 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas SSRS 1940 m. birželio mėn. 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, ir šiuo įstatymu nutraukus 1978 m. balandžio mėn. 20 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau - LTSR) Konstitucijos ir 1977 m. spalio mėn. 7 d. SSRS Konstitucijos, taip pat SSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų SSRS įstatymų galiojimą Lietuvoje ir atnaujinus 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos su tam tikromis išimtimis veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tuo pačiu tikslu 1990 m. kovo 11 d. priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo”, kuriuo, siekiant suderinti atstatytos 1938 m. gegužės mėn. 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais, buvo sustabdytas šios Konstitucijos galiojimas ir patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas ir nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, pagal kurio nuostatas Lietuvos Respublika yra suvereni demokratinė valstybė, valstybės valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai, o ją vykdo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Teismas, Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma, taip pat kitais Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimtais teisės aktais paskelbus apie valdymo ir ūkinių struktūrų perėmimą, SSRS, kaip svetimos valstybės, karinių ir civilinių įstaigų veiklos nutraukimą Lietuvos Respublikoje, o SSRS ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos (toliau – SSKP) vadovybei nepaisius lietuvių tautos valios gyventi nepriklausomoje ir suverenioje valstybėje ir ignoravus bei pažeidus prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus - lygiateisiškumo ir tautų apsisprendimo principą, reglamentuotus Jungtinių Tautų Chartijoje, Tarptautiniame pilietinių politinių teisių pakte ir Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, Helsinkio konferencijos baigiamajame akte (Helsinkio deklaracija), ir pradėjus formuoti politiką, kurios esminė kryptis - visomis priemonėmis apriboti suverenias Lietuvos valstybės galias, nuversti teisėtai sudarytą Lietuvos valdžią, trukdyti jai dirbti, sutrikdyti Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, bauginti civilius valstybės gyventojus ir šiais tikslais 1990 m. balandžio 21 d. įkūrus „Lietuvos TSR piliečių komitetą”, kurio uždavinys buvo nuversti teisėtą valstybės valdžią, nepaklusti Lietuvos valstybės įstatymams, atstatyti SSRS Konstitucijos ir įstatymų viršenybę, šio komiteto pagrindu įkurti alternatyvias valdžios ir valdymo struktūras, 1990 m. gegužės mėn. 12 d įkūrus Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Lietuvos SSR VRM) partinį komitetą, kurio uždaviniai buvo skaldyti miliciją, kurti SSRS pavaldžias milicijos struktūras Lietuvoje bei jų darbuotojų mokymo įstaigas, vykdančias tik kitos valstybės – SSRS įstatymus ir kitus norminius aktus, sukurti milicijos padalinius vykdyti Lietuvos komunistų partijos (toliau – LKP)/SSKP patalpų, pastatų, turto ir vykdomų masinių politinių renginių apsaugą, dezorganizuoti Lietuvos Respublikos VRM padalinių ir mokymo įstaigų veiklą, parinkti darbuotojus, suteikti patalpas, skirti lėšas šiems tikslams, 1991 m. sausio mėn. 10 d. paskelbus SSRS prezidento M. G. reikalavimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai nedelsiant atstatyti SSRS Konstitucijos ir Lietuvos SSR Konstitucijos galiojimą Lietuvoje, atkurtos Lietuvos Respublikos teritorijoje esant dislokuotoms okupacinio laikotarpio SSRS ginkluotosioms (karinėms) pajėgoms, kurių buvimas nepriklausomos suverenios valstybės teritorijoje tarptautinės teisės (1907 m. Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių (IV konvencijos) priedo 42 str., visų 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos 2 str.) prasme atitiko dalinės okupacijos požymius, ir 1991 m. sausio 11 d. šių bei kitų iš SSRS permestų ginkluotųjų pajėgų daliniams aktyviais kariniais veiksmais pradėjus Lietuvos Respublikos teritorijoje įgyvendinti minėtus SSRS ir SSKP vadovybės reikalavimus ir tikslus, t.y. SSRS pradėjus vykdyti karinę agresiją (ginkluotą užpuolimą) prieš Lietuvos Respubliką bei sukėlus tarptautinį ginkluotą konfliktą su Lietuvos Respublika – atskira valstybe ir tarptautinės teisės subjektu, kuri po SSRS 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos karinės agresijos, jos teritorijos karinės okupacijos ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. įvykdytos jos aneksijos tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo SSRS dalis, V. R. tyčia nuo 1991 m. sausio mėn. 11 d. pradėtos ir vykdytos šios karinės agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu kartu su B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.) iš Lietuvos SSR VRM milicijos pareigūnų subūrė organizuotą sukarintą ginkluotą grupę iš ne mažiau kaip 33 asmenų, kurios skaičius iki 1991 m. rugpjūčio 25 d. nuolat kito (1991 m. rugpjūčio 19 d. duomenimis SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būryje buvo 171 asmuo), pasivadinusią SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būriu. Po to, 1991 m. sausio 11 d. apie 24 val., jis kartu su B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasi procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), taip pat su į nusikalstamą veiką įtrauktu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariu, kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų jam pavaldžių ne mažiau kaip 30 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) - SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupe, padedant ikiteisminio tyrimo nenustatytiems SSRS ginkluotųjų pajėgų dalinių kariškiams, jėga įsiveržęs į (duomenys neskelbtini) buvusios Lietuvos Respublikos VRM Ypatingos paskirties milicijos padalinio bazės pastatą, kurioje buvo saugomi šio padalinio ginklai, ir pagrobęs iš jos kovinius šaunamuosius ginklus, šaudmenis, amuniciją ir kitą joje buvusį turtą, vykdydamas 1991 m. sausio 12 d. SSRS Vidaus reikalų ministro pirmojo pavaduotojo B. V. G. įsakymą Nr. 10 „Dėl Lietuvos SSR VRM Ypatingos paskirties milicijos padalinio perdavimo SSRS VRM vidaus kariuomenės 42 divizijos žinion“, B. M. pasiskelbus šio ginkluoto SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu ir kartu su juo perėmęs vadovavimą šiam būriui, būdamas vienu iš šio būrio vadų – jo štabo viršininku ir jam vadovaudamas iki 1991 m. rugpjūčio 25 d., remdamas SSRS vadovybės, šios valstybės ir jos politinių organizacijų - SSKP bei jos padalinio Lietuvoje - LKP/SSKP, taip pat SSRS vidaus reikalų ministerijos, SSRS Gynybos ministerijos ir SSRS valstybės saugumo komiteto Lietuvos Respublikoje pradėtą vykdyti ir vykdytą politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius atkurtos Lietuvos Respublikos valstybės gyventojus ir jos civilinės infrastruktūros objektus, ir vykdydamas šią politiką, veikdamas su sovietų ginkluotųjų pajėgų kariniais daliniais ir represinėmis SSRS struktūromis - SSRS valstybės saugumo komitetu, SSRS gynybos ministerija, SSRS vidaus reikalų ministerija ir jų padaliniais, įskaitant ir jo vadovaujamą SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrį, kurių tikslas buvo jėga nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, prievarta grąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį, dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti Lietuvos Respublikos valstybines įstaigas ir teisėtai savo tarnybines pareigas vykdančius jų atstovus, kitus Lietuvos valstybei lojalius civilius asmenis ir tokiu būdu įvykdyti jos reokupaciją, veikdamas paminėtu tikslu, nepaklusdamas Lietuvos valstybės įstatymams bei siekdamas nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valstybės valdžią, atstatyti joje SSRS Konstitucijos ir įstatymų viršenybę, sutrikdyti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką šalyje ir tokiu būdu susilpninti atkurtą Lietuvos valstybę, 1991 m. sausio 12 d. apie 3 val. 45 min., kartu su B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.) organizavęs ir veikdamas organizuotoje grupėje kartu su juo bei su į nusikalstamą veiką įtrauktu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariu, kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas ir kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, šiems asmenims ir jam pačiam būnant ginkluotiems šaunamaisiais ginklais – automatais AKSU, pistoletais PM, apgaulės būdu patekęs į (duomenys neskelbtini) pastatą, (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu jį užgrobęs bei kartu su minėtais ir kitais SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais laikydamas jį užgrobtą iki 1991 m. rugpjūčio 25 d., laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 12 d. iki 1991 m. rugpjūčio 19 d. tyčia organizavo ir įvykdė nusikaltimus žmoniškumui - tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis - atskiros civilių žmonių grupės, aktyviai nedalyvavusios ginkluotame konflikte - atkurtos Lietuvos Respublikos valstybinių civilinės infrastruktūros objektų, valstybinių institucijų atstovų ir pareigūnų ginkluotus užpuldinėjimus, pasireiškusius minėtos civilių žmonių grupės persekiojimu dėl politinių motyvų, neteisėtai, pažeidžiant tarptautinės teisės normas, apribojant fizinę šios žmonių grupės narių laisvę bei juos kankinant, taip pat – karo nusikaltimus, t.y. organizavo nežmoniškai elgtis ir nežmoniškai elgėsi su minėtais tarptautinės humanitarinės teisės saugomais civiliais asmenimis, panaudojant bauginimo ir teroro priemones prieš civilius asmenis, neteisėtai suvaržant ir atimant pastarųjų laisvę, juos kankinant, siekiant įbauginti, ir užgauliai žeminant jų orumą ar kitaip nežmoniškai su jais elgėsi, taip pat padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimus, pasireiškusius neteisėtu civilių asmenų turto atėmimu, o būtent:

1) 1991 m. sausio 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), jis organizavo ir įsakė trims sau pavaldaus šio būrio nariams, kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems šio būrio nariams, veikiant ginkluotoje grupėje, kurią sudarė ne mažiau kaip 8 asmenys (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kuriai vadovauti paskyrė SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narį, kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus, po ko, šį įsakymą vykdę minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai 1991 m. sausio 27 d. apie 19 val. 30 min., būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, šaudydami iš automatų į posto patalpas ir tokiu būdu panaudodami bauginimo ir teroro priemones, užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus R. J., V. K. ir P. M., vykdžiusius tarnybinę veiklą, šio užpuolimo metu naudojo prieš minėtus muitinės pareigūnus psichinį ir fizinį smurtą, stumdydami juos automatų buožėmis, suduodami jiems smūgius kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydami V. K. kraujosruvą krūtinės dešinėje pusėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, R. J. ir P. M. sukeldami fizinį skausmą, tokiu būdu juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat atliko neteisėtas užpulto muitinės posto patalpų ir nukentėjusiųjų muitinės pareigūnų asmens kratas.

2) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 1991 m. sausio 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), organizavo ir įsakė trims sau pavaldaus šio būrio nariams ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems šio būrio nariams veikiant ginkluotoje grupėje, kurią sudarė ne mažiau kaip 8 asmenys (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kuriai vadovauti paskyrė SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narį, kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini)postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus, po ko, šį įsakymą vykdę minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai 1991 m. sausio 27 d. apie 20 val. 25 min., būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, šaudydami iš automatų į posto patalpas ir tokiu būdu panaudodami bauginimo ir teroro priemones, užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius muitinės pareigūnus J. Ž., P.-A. M., R. G. ir R. K., vykdžiusius tarnybinę veiklą, šio užpuolimo metu naudojo prieš minėtus muitinės pareigūnus psichinį ir fizinį smurtą, kurio panaudojimo metu ikiteisminio tyrimo nenustatytam SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui sudavus automato buože J. Ž. į galvą, jam buvo padaryta kraujosruva bei nubrozdijimai kaktoje, dešiniame rieše ir plaštakoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat atliko neteisėtą J. Ž., P.-A. M., R. G. ir R. K. asmeninę ir muitinės posto patalpų kratą.

3) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), šiam davus įsakymą jam pavaldiems šio būrio nariams, organizavo jo vykdymą - Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį B. M. duotą įsakymą trys jam pavaldaus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kiti du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, (duomenys neskelbtini), 1991 m. kovo 10 d. apie 21 val. sustabdė automobiliu UAZ v/n (duomenys neskelbtini) važiavusį A. M. ir iš jo pateiktų dokumentų įsitikinę, kad jis yra Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento darbuotojas, neteisėtai jį sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jo laisvę, ir pristatė jį į SSRS ginkluotojų pajėgų Vilniaus miesto įgulos komendantūros daboklę, iš kur A. M., išbuvęs ne mažiau kaip 6 valandas, pabėgo, taip pat - atliko jo asmens ir automobilio kratą, kurios metu rado ir neteisėtai paėmė mažo kalibro šautuvą “Vostok” Nr. (duomenys neskelbtini), 400 Lt (atitinka 115,85 €) vertės asmeninius daiktus, automobilį UAZ v/n (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, persekiojo minėtą asmenį dėl politinių motyvų ir panaudojo jo atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant jį įbauginti, taip pat užgauliai žemino jo orumą bei padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimą, pasireiškusį neteisėtu A. M. asmens turto atėmimu.

4) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), šiam davus įsakymą jam pavaldiems šio būrio nariams, organizavo jo vykdymą - Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį įsakymą du SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kiti ne mažiau kaip keturi ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, kurių tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais – automatais AKSU, 1991 m. kovo 11 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini) užpuolė Lietuvos Respublikos policininkus V. A. ir R. A., vykdžiusius tarnybinę veiklą, neteisėtai juos nuginklavo, atimdami V. A. tarnybinį ginklą - pistoletą PM YD 7604, 8 kovinius šovinius, tarnybinę radijo stotį “Viola” Nr.(duomenys neskelbtini), dujų balionėlį, R. A. tarnybinį ginklą pistoletą PM YD O6928, 8 kovinius šovinius, be to – 54 Lt (atitinka 15,64 €) vertės jo asmeninius daiktus, o po to V. A. ir R. A. neteisėtai sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jų laisvę, pristatė juos į SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą buvusios (duomenys neskelbtini) pastatą, kur neteisėtai laikė juos iki 1991 m. kovo 11 d. maždaug 6 val., tokiu būdu, persekiojo minėtus civilius asmenis dėl politinių motyvų ir panaudojo jų atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žemino jų orumą bei padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimą, pasireiškusį neteisėtu R. A. asmens turto atėmimu.

5) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), šiam davus įsakymą jam pavaldiems šio būrio nariams, organizavo jo vykdymą - Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį įsakymą SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narys, kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais ne mažiau kaip aštuoniais (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) kitais šio būrio nariais, būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, 1991 m. kovo 11 d., apie 2 val. 15 min. (duomenys neskelbtini) miške užpuolė Lietuvos Respublikos VRM greitojo reagavimo rinktinės “(duomenys neskelbtini)” policininkus A. B., A. I., A. B. ir S. P., vykdžiusius tarnybinę veiklą, juos nuginklavo, atimdami jų tarnybinius ginklus - 4 automatus AKS 74 U, kurių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir 120 kovinių šovinių, po to neteisėtai juos sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jų laisvę, ir pristatė juos į SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą buvusios (duomenys neskelbtini) pastatą, kur laikė juos iki 1991 m. kovo 11 d. maždaug 4 val., tokiu būdu, persekiojo minėtus civilius asmenis dėl politinių motyvų ir panaudojo jų atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žemino jų orumą.

6) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), šiam davus įsakymą jam pavaldiems šio būrio nariams, organizavo jo vykdymą - Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį įsakymą du SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, kartu su kitais šio būrio nariais, veikdami grupėje, kurią sudarė apie 20 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, būdami ginkluoti automatais AKS 74 U, 1991 m. kovo 18 d. apie 2 valandą, (duomenys neskelbtini), žinodami, kad A. B. ir V. J. yra Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnai, užpuolė juos, vykdžiusius tarnybinę veiklą, sustabdydami jų tarnybinį automobilį VAZ 2108, v/n (duomenys neskelbtini), kuriuo minėtieji asmenys važiavo, neteisėtai atiko jų asmens ir automobilio kratas, atėmė jų tarnybinius šaunamuosius ginklus - pistoletus ”Valter” Nr. (duomenys neskelbtini), “Brauning” Nr. (duomenys neskelbtini), “Margolin” Nr. (duomenys neskelbtini), lygiavamzdį šautuvą ir automobilį VAZ 2108, v/n (duomenys neskelbtini), o po to A. B. ir V. J. neteisėtai sulaikė, taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jų laisvę, ir nugabeno juos į SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio užgrobtą buvusios (duomenys neskelbtini) pastatą, kur neteisėtai suvaržę ir atėmę jų laisvę, laikė juos iki 1991 m. kovo 18 d. maždaug 12 val., tokiu būdu, persekiojo minėtus civilius asmenis dėl politinių motyvų ir panaudojo jų atžvilgiu minėtas bauginimo ir teroro priemones, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žemino jų orumą.

7) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), taip pat su šio būrio nariu, kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, B. M. davus įsakymą jam pavaldiems šio būrio nariams, organizavo šio įsakymo vykdymą - Lietuvos Respublikos civilių gyventojų persekiojimą dėl politinių motyvų, neteisėtą jų laisvės suvaržymą ir jos atėmimą, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimą civilių atžvilgiu, siekiant juos įbauginti, taip pat užgauliai žeminti jų orumą, po ko, vykdydami tokį įsakymą devyni SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, 1991 m. kovo 20 d., apie 18 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), būdami ginkluoti šaunamaisiais ginklais, panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus ir atliko jų atžvilgiu smurtinius veiksmus, kuriais siekė nužudyti minėtus Lietuvos Respublikos pareigūnus arba padaryti jiems sunkius kūno sužalojimus, t.y. užpuolė, šaudydami iš kovinių ginklų, į automobiliu KAVZ, v/n (duomenys neskelbtini), važiavusius Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus M. M., F. P., G. D., K. P., R. M., D. L. ir J. K., vykdžiusius tarnybinę veiklą, o pastariesiems nesustabdžius automobilio ir nesustojus, persekiojo jų automobilį, šaudydami į jį iš automatinių šaunamųjų ginklų, iki (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniaus mieste pradžios. Šio ginkluoto užpuolimo metu ikiteisminio tyrimo nenustatytam užpuolikui - SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui peršovus pareigūnui G. D. abi jo kojas ir tarpvietę, tuo padarius jam akliną tarpvietės šautinį sužalojimą su likusiu svetimkūniu apie 5 cm. nuo varpos šaknies į dešinę, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei abiejų šlaunų viršutinių trečdalių vidinių paviršių po vieną kiauryminį sužalojimą su įėjimo ir išėjimo angomis, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o automobiliui sustojus dėl peršautų padangų (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), minėti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai toliau persekiodami tęsė šaudymą į minėtame automobilyje buvusius nuo jų bandžiusius pabėgti Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento pareigūnus M. M., F. P., G. D., K. P., R. M., D. L., J. K. ir F. P., po to neteisėtai sulaikė pareigūną F. P. ir sulaikius jį, ikiteisminio tyrimo nenustatyti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai jo atžvilgiu naudojo psichinį ir fizinį smurtą, t.y. sudavė jam rankomis, kojomis ir automato buožėmis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydami jam dešiniųjų V-VI-VII šonkaulių lūžimus ir galvos smegenų sukrėtimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei muštinę kairio momens žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, po to neteisėtai sulaikė F. P., taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jo laisvę, kankino jį, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jo orumą, o kiti ikiteisminio tyrimo nenustatyti SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai tuo pat metu sulaikė M. M., taip neteisėtai suvaržydami ir atimdami jo laisvę, jo atžvilgiu naudojo psichinį ir fizinį smurtą - sudavė jam smūgius automato buože į nosį, pilvą, nugarą, juosmens sritį, t.y. tokiu būdu kankino jį, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jo orumą, po to atliko neteisėtą neteisėtai sulaikytų F. P. ir M. M. asmens kratą, taip pat sugadino automobilį KAVZ v/n (duomenys neskelbtini), padarydami tuo turtinę 8995,61 Lt (atitinka 2605,31 €) dydžio žalą.

9) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje įsakė būrio padalinio vadui ir jiems pavaldiems trylikai būrio narių, kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, dalyvaujant Latvijos Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui, kurio baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir kitiems ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti (duomenys neskelbtini) pasienyje buvusiuose Lietuvos Respublikos Muitinės departamento ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos postus ir juose esančius šių Lietuvos Respublikos institucijų pareigūnus, po ko, minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai ir Latvijos Ypatingos paskirties milicijos būrio narys, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais AKSU, pistoletais PM, 1991 m. gegužės mėn. 23 d. apie 7 val. 30 min., užpuolė (duomenys neskelbtini)pasienio užkardos ir (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius, tarnybinę veiklą vykdžiusius valstybės pareigūnus S. B., A. J., A. G., A. Š., V. B., A. J., G. Š., E. M., G. V., grasinant jiems šaunamaisiais ginklais, suduodant smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, subraižė V. B. automobilio kėbulą, išpylė iš jo benziną, tuo padarant jam 55,16 Lt (atitinka 15,98 €) žalą, visiškai sunaikino padegimo būdu tarnybines pasienio ir muitinės posto patalpas, tuo padarant (duomenys neskelbtini) muitinei 135, 24 Lt (atitinka 39,17 €), o (duomenys neskelbtini) pasienio užkardai - 153,72 Lt (atitinka 44,52 €) žalą, panaudodami šias bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat atliko neteisėtas minėtų pareigūnų kratas, užvaldė 30 Lt (atitinka 8,69 €) vertės G. V. asmeninius daiktus, t.y. padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimą, pasireiškusį neteisėtu tokio asmens turto atėmimu.

10) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), pastarojo įsakymu, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) postą ir jame buvusius šių valstybės institucijų pareigūnus, vadovavo SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei, kurioje be jo paties buvo du šio būrio nariai ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti nuo 10 iki 15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, ir panaudojant bauginimo ir teroro priemones kartu su šia grupe, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 24 d. apie 23 val. 50 min. užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius pareigūnus P. S., S. A., V. J., G. K. ir A. M., vykdžiusius tarnybinę veiklą ir, grasindami minėtiems valstybės pareigūnams šaunamaisiais ginklais, suduodami jiems smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, nuplėšę ir padegę Lietuvos Respublikos valstybinę vėliavą, sulaužę ir padegę ir tokiu būdu visiškai sunaikinę tarnybines minėto posto patalpas, tuo padarant Vilniaus muitinei 384,97 Lt (atitinka 111,5 €) turtinę žalą, o pasienio apsaugos tarnybai - 333,3 Lt (atitinka 96,53 €) žalą, tokiu būdu, panaudodami bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat neteisėtai atliko minėtų Lietuvos Respublikos muitinės ir pasienio apsaugos tarnybos pareigūnų asmens, muitinės ir pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) posto patalpų kratas, užvaldė smulkius minėtų pareigūnų asmeninius daiktus.

11) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), pastarojo įsakymu, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) postą ir jame buvusius šių valstybės institucijų pareigūnus, vadovavo SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei, kurioje be jo paties buvo du šio būrio nariai ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų nuo 10 iki 15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, ir panaudojant bauginimo ir teroro priemones kartu su šia grupe, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 25 d. naktį, apie 00 val. 30 min. užpuolė Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą ir jame budėjusius pasienio pareigūnus G. Ž., J. K., P. T. ir Lietuvos Respublikos Muitinės departamento muitinės pareigūną V. Č., vykdžiusius tarnybinę veiklą, grasindami jiems šaunamaisiais ginklais, suduodami smūgius rankomis, kojomis, automatų buožėmis, sukėlė fizinį skausmą užpultiems šiame pasienio poste buvusiems pareigūnams, padegdami visiškai sunaikino (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą, tuo padarydami 333,3 Lt (atitinka 96,53 €) žalą pasienio apsaugos tarnybai, tokiu būdu, panaudodami bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, taip pat neteisėtai atliko minėtų Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos pareigūnų ir muitinės pareigūno asmens ir (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės posto patalpų kratas.

12) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), pastarojo įsakymu, panaudojant bauginimo ir teroro priemones užpulti Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus muitinės ir Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini)postą ir jame buvusius šių valstybės institucijų pareigūnus, vadovavo SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narių grupei, kurioje be jo paties buvo du šio būrio nariai ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti nuo 10 iki 15 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) šio būrio narių, ir panaudojant bauginimo ir teroro priemones kartu su šia grupe, būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais PM, 1991 m. gegužės 25 d. naktį, apie 1 val., užpuolė (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės ir muitinės postą ir jame buvusius, tarnybinę veiklą vykdžiusius pareigūnus T. L., R. Ž., A. R., J.-V. V., grasindami jiems šaunamaisiais ginklais, suduodami smūgius kojomis T. L. į įvairias kūno vietas, padarydami jam VII ir VIII dešinės pusės šonkaulių lūžimą pažastinėje linijoje su dešinio plaučio sužalojimu, lydimu oro krūtinplėvės ertmėje ir po oda susikaupimu ir plaučio suspaudimu bei kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę ir krūtinės ląstos odos nubrozdinimus, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat suduodami smūgius kojomis J. -V. V., sunaikinę Lietuvos Respublikos valstybės vėliavą, sulaužę ir padegę tarnybines minėto pasienio kontrolės ir muitinės posto patalpas, tuo padarydami Vilniaus muitinei 396, 86 Lt (atitinka 114,94 €) žalą, o pasienio apsaugos tarnybai - 333,3 Lt (atitinka 96,53 €) žalą, tokiu būdu, panaudodami bauginimo ir teroro priemones, minėtus Lietuvos Respublikos pareigūnus kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą, t. y.  padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 100 str. ir 103 str. 1 d.

 

Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados

 

1, 2 epizodai 1991-01-27 LR Muitinės departamento Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) posto ir (duomenys neskelbtini) posto užpuolimai

 

Nukentėjusieji R. J., V. K. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 9, b. l. 175- 178, t. 16, b. l. 28- 32) parodė, kad 1991-01-27 budėjo (duomenys neskelbtini) muitinės poste. Apie 19.30 val. P. M. išėjo patikrinti dviejų privažiavusių GAZ markės automobilių ir netrukus pasigirdo šūviai. Įsiveržė 9-10 automatais ginkluoti, juodomis uniformomis su beretėmis, rusiškai kalbantys vyrai. Išvedė visus pakeltomis rankomis ir išrikiavo prie užtvaro. Tarp užpuolikų buvo ir vienas civilis, kuris kalbėjo lietuviškai. Iškratė nukentėjusiuosius ir muitinės vagonėlį. Ieškojo ginklų. Šaudė į muitinės namelį serijomis po 5-7 šūvius iš visų pusių apie 1-2 minutes. Pamatę muitinės ženklą ant P. M. striukės ir nieko neradę, pasakė „čia ne tie“, paskutinį kartą iššovė į orą ir išvažiavo. Viskas truko apie 15-20 minučių. Vienas iš užpuolikų nestipriai sudavė R. J. į kairę koją ir į šoną. V. K. sudavė vieną smūgį kietu daiktu į šoną.

Teismo medicininės ekspertizės aktu Nr. 496 ir 2011-12-16 specialisto apklausos protokolu nustatyta, kad V. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kraujosruva krūtinės dešinėje pusėje (t. 9, b. l. 190, t. 15, b. l. 72- 74).

1991-01-27 apžiūrėjus įvykio vietą nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) muitinės posto būdelė yra vagono tipo statinys. Langų stiklai išdaužyti. Pietinėje sienoje kiauryminės 6 mm skersmens angos. Vagonėlio viduje sudaužytas televizorius „Junostj“. Visur stiklo ir buitinių prietaisų šukės. Rašomajame stale yra aplankalai su daugybe kiauryminių ir nekiauryminių pažeidimų. Viename stalčiuje rasta kulka, panaši į Kalašnikovo automato kulką. Lubose trys kiauryminiai pažeidimai, panašūs į šautinius (t. 9, b. l. 159-171). 1991-01-28 papildomos apžiūros metu, 4-6 m atstumu nuo muitinės posto šiaurinės ir rytinės sienų rastos 4 tūteles su pažeistomis kapsulėmis, su skaitmenimis „539“ ir „88“ (t. 9, b. l. 172-174).

Liudytojai M. T. ir V. S. (t. 10, b. l. 72, 73- 74) teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 1991 m. gyveno netoli (duomenys neskelbtini) muitinės posto. Beeinant iš kultūros namų juos aplenkė dvi UAZ modelio kariškos mašinos. Netrukus išgirdo pavienes trumpas šūvių serijas iš (duomenys neskelbtini) posto pusės, vėliau pamatė nuvažiuojantį karišką sunkvežimį.

Liudytojas M. R. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 10, b. l. 66- 68) parodė, kad 1991 m. važiavo iš Vilniaus į (duomenys neskelbtini) pro (duomenys neskelbtini) muitinės postą. Poste sustabdė uniformuoti ir ginkluoti vyrai. Rusiškai paklausė, kur važiuoja ir kur gyvena, po to paleido.

Liudytojas J. V. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 10, b. l. 65) parodė, kad 1991 m. sausio mėn. apie 21- 22 val.  važiuojant namo jį sustabdė prie (duomenys neskelbtini) posto stovintys, rusiškai kalbantys vyrai, kurie vilkėjo uniformą, panašią į „OMON“. Iš viso buvo apie 9-10 vyrų. Tarp jų ir vienas civiliai apsirengęs, kurį vadino „J.“. Prie posto taip pat pastebėjo du UAZ modelio automobilius. Vyrai liepė išlipti iš automobilio, patikrino dokumentus, paklausė kur važiuoja ir paleido. Būdamas lauke girdėjo šūvius ir dūžtančio stiklo garsus, kurie sklido nuo muitinės vagonėlio pusės.

Nukentėjusieji J. Ž., Petras A. M., R. K. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 10, b. l. 13- 14, 34- 35) nurodė, kad jie ir R. G. 1991-01-27 budėjo (duomenys neskelbtini)muitinės poste. Vakarieniaujant muitinės vagonėlyje pasigirdo beldimas. J. Ž. atidarius duris, juodomis, panašiomis į Ypatingos paskirties milicijos būrio (toliau- YPMB) uniformas, rusiškai kalbantys vyrai ištempė jį į lauką, sudavė automato buože į galvą ir paguldė ant sniego. Šaudydami į vagonėlio langus ir į orą išvedė iš vagonėlio ir paguldė ant žemės kitus muitinės pareigūnus. Klausinėjo kas jie tokie, ar netarnauja KAM ir ar nėra ginkluoti, ar yra telefono ryšys. Apieškojo vagonėlį, muitinės pareigūnų asmeninius daiktus ir dokumentus. Ieškojo ginklų, dokumentų. Nieko neradę, po 15-20 min. išvažiavo.

Teisme perskaityti R. G. parodymai. 1991-01-28 apklaustas nukentėjusysis R. G. parodė, kad jis matė 4 užpuolikus, tačiau mano, kad iš viso jų buvo 8-10. Užpuolikai buvo maskuojančia uniforma, beretėmis, kalbėjo rusiškai. Užpuolikai nuolat reikalavo ginklų, o jie jokių ginklų neturėjo. Užpuolimo metu jam kažkuris spyrė ir paguldė ant žemės, o tada jau buvo atlikta krata. Iš jo buvo pagrobtas žibintuvėlis su baterijomis (t. 10, b. l. 23-25). Užpuolime dalyvavęs vyresnysis vilkėjo juodą uniformą, turėjo beretę, kurios šone buvo TSRS vėliava. Šis asmuo davė nurodymą saviškiams eiti paskui jį į vagonėlį. Užpuolikai ieškojo dokumentų. Patikslino, kad smurtas prieš jį nebuvo naudotas (t. 15, b. l. 170-172).

Teismo medicininės ekspertizės akte Nr. 500 ir 2011-12-16 specialisto apklausos protokole nustatyta, kad J. Ž. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kraujosruvomis kaktoje, dešiniame rieše ir plaštakoje (t. 10, b. l. 18, t. 15, b. l. 72- 74).

1991-01-28 apžiūrėjus (duomenys neskelbtini) muitinės postą nustatyta, kad vagonėlio stiklai išmušti. Pietinėje sienoje yra 3 kiauryminiai pažeidimai 6 mm diametro, pažeidimų kraštai nelygūs. Įlinkę vidun. Viduje sudaužyti stiklai, apverstos kėdės, buitiniai daiktai (t. 10, b. l. 1-9). 1991-01-28 papildomai apžiūrėjus įvykio vietą rastos 8 tūtelės su pažeistomis kapsulėmis, su skaitmenimis „539“, „88“, dar viena tūtelė rasta ant vakarų-šiaurės sienos. Ant žemės rasta deformuota kulka, viduryje yra cilindrinės formos šerdis (t. 10, b. l. 10-12).

Teisme perskaityti mirusios liudytojos L. K. parodymai. Liudytoja parodė, kad 1991 m. dirbo muitinės departamente. Muitinės inspektoriai tuo metu tabelinių ginklų neturėjo ir buvo beginkliai. 1991-01-27 apie 20.15 val. jai paskambino (duomenys neskelbtini) posto inspektorius V. K. ir pranešė, kad poste buvo kareiviai, viską sudaužė, šaudė, bet žmonės nenukentėjo. Liudytoja apie įvykį informavo VRM budintįjį, nes nerimavo dėl šalia esančio (duomenys neskelbtini) muitinės posto, kuriame taip pat nebuvo telefono ryšio. Po 21.00 val. paskambino ir (duomenys neskelbtini) posto muitininkai ir pasakė, kad ir čia 20.25 val. įvyko analogiškas užpuolimas. Viskas išdaužyta, tačiau pareigūnai sveiki, išskyrus vieną, kuriam sutrenkta galva (t. 10, b. l. 75-76).

Ekspertizės akte Nr. 105 (1991-03-07) nustatyta, kad įvykio vietoje (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)muitinės postuose rasti šoviniai, tūtelės, kulkos pagamintos SSRS ir yra iššautos arba tinkamo šaudyti automatais AK-74, AKS-74, AKS-74u ir rankiniais kulkosvaidžiais RPK-74. Tūtelės iššautos iš septynių šio ginklo egzempliorių. Kai kurios iššautos iš to paties ginklo egzemplioriaus tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) muitinės postuose (t. 10, b. l. 44- 62).

Liudytojas E. P. teisme ir ankstesnio teisminio bylos nagrinėjimo metu byloje Nr. 09-2-018-91 (t. 6, b. l. 180-186) parodė, kad kaltinimuose nurodytu laikotarpiu tarnavo Vilniaus YPMB kadrų inspektoriumi. Šiam būriui, kuris 1991 m. sausio mėnesį atskilo nuo Lietuvos vyriausybei lojalaus YPMB ir pakluso SSRS vadovybės įsakymams, vadovavo būrio vadas B. M. ir štabo viršininkas V. R.. 1991 m. sausio mėnesį gautas pranešimas, kad Vilniaus rajone įrengti postai, kuriuose ginkluoti žmonės stabdo ir tikrina žmones. Tokie veiksmai prieštaravo SSRS įstatymams, V. R. įsakymu dviem automobiliais būrys iš 10 žmonių išvyko patikrinti pranešimo. Vilniaus rajone, viduryje kelio privažiavo būdelę ir nuleistą kelio užtvarą. YPMB vyrai išlipo ir susiginčijo su kelią užtvėrusiais vyrais, apieškojo juos ir patalpas, ginklų nerado ir išvažiavo. Grįžtant pasikartojo analogiška situacija prie kito kelio, kur irgi buvo būdelė su nuleistu užtvaru. Ir čia apieškoję ten buvusius pasieniečius ar muitininkus, ginklų nerado ir juos paliko ramybėje. Kas vyko smulkiau pasakyti negali, nes iš automobilio nebuvo išlipęs. Grįžęs apie užduoties vykdymą atraportavo V. R., pastarasis jokio ypatingo susidomėjimo neparodė.

LR Muitinės departamento 1991-01-31 akte nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) muitinės postams 1991-01-27 padaryta 1137,65 rub (11,38 Lt) žala (t. 10, b. l. 79, 111).

Tokiu būdu V. R. kaltė atlikus kaltinime nurodytus veiksmus dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)postų įrodyta aukščiau išdėstytais duomenimis.

 

3 epizodas -1991-03-10 LR Krašto apsaugos departamento darbuotojo A. M. užpuolimas (duomenys neskelbtini)

 

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 10, b. l. 136) nukentėjusysis A. M. parodė, kad 1991-03-10 vakare pasiskolintu tarnybiniu automobiliu UAZ kraustėsi į kitą butą. (duomenys neskelbtini) rajone pamatė, kad yra sekamas. Toliau važiuojant (duomenys neskelbtini) link vienas jį sekusių automobilių aplenkė ir sustabdė, užtverdamas kelią. Iššoko YPMB uniforma apsirengę žmonės. Patikrino dokumentus, iškratė nukentėjusįjį ir automobilį. Iš kažkur ištraukė į skudurą suvyniotą šautuvą ir apkaltino nelegaliai gabenant ginklus, ėmė klausinėti iš kur ginklas, reikalavo paimti jį į rankas ir apžiūrėti. Nugabeno į YPMB bazę, čia vėl reikalavo prisipažinti iš kur šautuvas, pastatė prie sienos, spardė į nugarą, pilvą. Neiškentęs smurto pasakė, kad prisiminė iš kur gavo šautuvą ir buvo nuvestas pas B. M. į kabinetą. Čia buvo 6 žmonės. Įjungė kamerą ir jo paklausė iš kur gavo ginklą. A. M. pasakė, kad yra biatlonininkas ir turi leidimą ginklui. Tada buvo pakviesti du kviestiniai, su kuriais nuėjo prie mašinos apžiūrėti jo daiktų. Nieko ypatingo neradę, jį nuvežė kartu su jam priklausančia mašina į karinę komendantūrą. Ten buvo nuvestas pas budintį, jį išrengė iki apatinių kelnių, YPMB milicininkai perdavė jo asmeninius daiktus rastus kišenėje budinčiajam. Davė susipažinti su sulaikymo protokolu, kuriame buvo nurodyta, kad jo sulaikymo priežastis – tai, kad stebėjo YPMB bazę. Pasirašydamas nurodė, kad bazės nestebėjo ir su sulaikymo motyvais nesutinka. Likęs vienas kameroje, apie 3.40 val. nakties pabėgo ir prisistatė į VRM ministeriją. Po sulaikymo nebuvo grąžinti asmeniniai daiktai: akustinė kolonėlė A5-35, dvi lovos, spintelė patalynei, vaikų žaislai, avikailiai 8 vnt., sudedamas stalas-knyga, akiniai, pasas, leidimai į AT (Aukščiausioji Taryba) ir Vyriausybės pastatus, KAD pažymėjimas, 236 rub. grynųjų pinigų, striukė, raktų ryšulys. Civilinį ieškinį yra pareiškęs, patikslino savo civilinį ieškinį  ir prašo priteisti 5000 Lt. Vėliau grąžinti daiktai prarado vertę, todėl žala dabartinėmis kainomis sudaro 5000 Lt. Taip pat buvo apardytas ir apgadintas tarnybinis automobilis. 1991-05-20 mašina buvo grąžinta, tačiau buvo pakeistos padangos, akumuliatorius, starteris, nuimtas karbiuratorius, pažeisti žibintai, trūko veidrodėlių, sėdynės atlošo. Kaip teisme parodė liudytojas, dabar neatsimena, kodėl jo apklausos protokole nėra užsiminta apie R., jo net ir neklausinėjo apie tai. R. buvo jo sulaikymo vietoje, o paskui jis (R.) atvedė jį pas M. į kabinetą. Tai, kad tas asmuo R., žinojo, nes buvo kreiptasi į jį, kai tarpusavyje kalbėjo pokalbio metu pas M.. Liudytojas taip pat patvirtino savo parodymus, duotus 1991-10-04, 1993-05-14, 1993-07-08. Tuo metu apklaustas liudytojas parodė, kad jį sulaikant OMON darbuotojams vadovavo leitenantas V.. Jį bazėje mušė kojomis, bet rimtų sužalojimų nepadarė, todėl jis į ekspertą ir nesikreipė. Iš mušusių jį asmenų, vieną vadino K.. Jų viso buvo gal 5 asmenys. Iš daiktų jam negrąžinta striukė, kuri liko komendantūroje, 236 rubliai, raktai, 8 avikailiai išdirbti, dokumentai, pasas, vairuotojo pažymėjimas, KAD pažymėjimas, leidimai į Vyriausybę ir į Aukščiausiąją Tarybą, techninis talonas ir kelionės lapas. Pas jį mašinoje tikrai jokio šautuvo nebuvo. Jo manymu tai buvo provokacija. Kiek pamena, pas jį šovinių taip pat nebuvo rasta. Jam grąžinti daiktai yra praradę vartojamąją vertę, todėl žala sudaro 40000 talonų. Kiek prisimena, tai pirma buvo rasti jo dokumentai, įrodantys jo priklausomybę KADui, o paskui jo automobilyje atsirado ir šautuvas. Kadangi jis automobiliu naudojosi kelias dienas, nes kraustėsi ir vežė daiktus, todėl jis būtų šautuvą pamatęs ankščiau. Jam niekada nebuvo konkrečiai išduotas šaunamasis ginklas – mažo kalibro šautuvas. Jis buvo krašto apsaugos generalinio direktoriaus patarėjas ir tarnybinio ginklo neturėjo (t. 10, b. l. 139, 140, 142-143). Tyrimo metu A. M. pripažintas civiliniu ieškovu 40 000 talonų sumai.

Vilniaus pedagoginio instituto Sportinio komplekso 1993-04-19 pažymoje nurodoma, kad 1991-01-15 Vyriausybės rūmų apsaugai, KAD žinion buvo perduota 16 mažo kalibro (5,6 mm) sportinių šautuvų. Tarp kurių ir šautuvas C-595 (išimtas pas A. M. 1991-03-10), (t. 10, b. l. 183).

Teisme liudytoju ir byloje Nr. 09-2-018-91 apklaustas kaltinamuoju (t. 7, b. l. 78-86) A. S. parodė, kad LR KAD darbuotojas buvo sulaikytas pastebėjus, kad pro YPMB postus į vieną ir į kitą pusę pravažiuoja tas pats UAZ automobilis. Tada YPMB operatyvinė grupė sulaikė mašiną, kad patikrintų dokumentus. Patikrinimo metu ant sėdynės rado biatlono šautuvą. Leidimo ginklui nebuvo, todėl vairuotoją sulaikė ir pristatė į YPMB bazę. Fizinis smurtas nebuvo naudojamas. Jis buvo apklaustas, patikrintas automobilis, viskas nufilmuota. A. M. aiškino, kad į vasarnamį vežė baldus. Dar vėliau kažkieno nurodymu A. M. nuvežtas į komendantūrą. Jo automobilis buvo sulaikytas dėl netvarkingų dokumentų.

YPMB narių M. V. ir V. L. 1991-03-10 pasiaiškinimuose nurodoma, kad 1991-03-10 jie sustabdė įtartiną automobilį, kelis kartus pravažiavusį pro YPMB bazę. Juos pasitiko su ginklu rankose to automobilio vairuotojas ir grasino į juos šauti. Šis žmogus buvo nuginkluotas, sulaikytas ir pristatytas į bazę. Mažo kalibro šautuve buvo du 5,6 mm kalibro šoviniai (t. 10, b. l. 187-188, 190-191).

Tokiu būdu V. R. kaltė atlikus šiame kaltinimo epizode nurodytus veiksmus įrodyta aukščiau išdėstytais duomenimis.

 

4 epizodas 1991-03-11 Lietuvos Respublikos policininkų V. A. ir R. A. užpuolimas (duomenys neskelbtini) gatvėje

 

1992-11-17 liudytoju apklaustas nukentėjusysis V. A. (teisme parodymai perskaityti) parodė, kad jis įvykio metu dirbo policininku. 1991-03-11 jis ir R. A. buvo paskirti dirbti palaikant viešąją tvarką (duomenys neskelbtini). Tarnybos metu tiek jis, tiek R. A. turėjo savo tabelinius pistoletus „Makarov“. Taip pat turėjo radijo stotį „Viola“. Jis taip pat turėjo dvi apkabas šovinių, guminę lazdą, dujų balionėlį. Lazdą turėjo ir R. A.. Po tarnybos apie 2 val. nakties, jis ir R. A. su jo nuosava automašina vyko į (duomenys neskelbtini), kad priduoti ginklus ir spec. priemones. Važiuojant į (duomenys neskelbtini), ant viaduko kelkraštyje pamatė stovinti „UAZ“ markės automašiną geltonos spalvos su mėlyna juosta ir užrašu rusiškai „milicija“. Prie šios mašinos stovėjo 5 ar 6 vyrai, apsirengę maskuojančia uniforma su beretėmis. Jie iškarto suprato, kad tai OMON vyrai, nes ne kartą buvo juos matę. Vienas iš šių vyrų, visi jie buvo ginkluoti desantinio tipo automatais, rankos mostu juos sustabdė. R. A. iškarto išlipo iš automašinos, prie jo priėjo dar du vyrai, matė kaip R. A. pakėlė į viršų rankas, išžergė kojas. Jam taip pat buvo liepta pakelti rankas. Jis buvo aptikrintas, norėjo paimti ginklą, tačiau jis su ranka stūmė jo ranką, ir tuo metu kitas omonininkas užvedė automatą, įrėmė jam į kaktą, tada kitas paėmė jo ginklą su papildoma apkaba, kita apkaba buvo pistolete. Po to juos abu vedė vorele, rankas liepė laikyti už galvos, į mokymo centrą, kur bazavosi omonininkai. Vienas omonininkas jam gan stipriai automato vamzdžiu dūrė į nugarą. Mokymo centre juos nuvedė į kabinetą, kuriame buvo keli apsirengę milicijos uniforma, keli buvo civiliai asmenys. Vienas iš civilių rankose turėjo videokamerą. Pažino vieną iš uniformuotų karininkų M.. Matė, kad jo ir R. A. pistoletai jau buvo ant M. stalo. M. pareikalavo pateikti tarnybinius pažymėjimus, ką jie ir padarė. R. A. paprašė paaiškinti už ką juos sulaikė. M., pasakė, kad jie yra išgėrę. R. A. pasiūlė patikrinti jų girtumą. Į tai M. piktai atsakė maždaug taip – „už dviejų minučių mes taip nustatysime, kad jūs gyvenime daugiau nenorėsite“. Po to M. dar kažkam kelis kartus skambino, pokalbių turinio neatsimena. Po to juos nuvedė į pirmą aukštą prie budinčiojo ir taip jie išsėdėjo tris – keturias valandas. Po to matė, kaip į patalpą įėjo jų būrio vadas P., taip pat lydimas ginkluotų omonininkų ir pakeltomis į viršų rankomis. Jį taip pat užvedė į antrą aukštą. Jis išėjo iš ten maždaug po 15 minučių, lydimas ginkluotų omonininkų, priėjo prie jų, liepė eiti kartu jam ir R. A.. Lydimi omonininkų išėjo iš pastato. Nuėję prie savo mašinos pamatė, kad ji visa išversta. R. A. pasakė, kad nebėra jo pistoleto, kuris buvo po sėdyne, jis taip pat vadinamame „bardačioke“ nerado dujų balionėlio. R. A. pasigedo mašinoje savo nuosavo švyturėlio, kelių automagnetofono kasečių. Po to nuvyko į Vilniaus VAI. Ten nustatyta, kad jie blaivūs. Jo asmeninių daiktų omonininkai nepaėmė, tik paėmė jam pritvirtintus pistoletą „Makarov“, radijo stotį „Viola“, dujų balionėlį. Kas apkratė R. A. automašiną ir paėmė daiktus, jis nematė. Jokie dokumentai dėl daiktų paėmimo prie jų surašyti nebuvo, jie niekur nepasirašinėjo. Paimti iš jo daiktai iki šiol negrąžinti (t. 11, b. l. 7-9).

Byloje pridėtas medicininės apžiūros alkoholio vartojimo faktui ir girtumo laipsniui nustatyti protokolas Nr. 667, kuriame nurodyta, kad V. A. blaivus (t. 11, b. l. 6).

1992-12-16 liudytoju apklaustas nukentėjusysis R. A. parodė iš esmės analogiškai kaip ir V. A.. Papildė, kad jis omonininkams sakė, jog yra milicijos darbuotojai ir vyksta iš tarnybos. Štabe būtent M. pareikalavo pateikti tarnybinius pažymėjimus. M. aiškino, kad juos sulaikė dėl jų girtumo. Tada jis pasakė, kad jiems girtumo niekas nenustatinėjo. Tada M. labai grubiai rusiškai pasakė, kad jiems taip nustatys girtumą, kad dantų neliks. Jam daiktai negrąžinti (t. 11, b. l. 13-15).

Byloje pridėtas medicininės apžiūros alkoholio vartojimo faktui ir girtumo laipsniui nustatyti protokolas Nr. 666, kuriame nurodyta, kad R. A. blaivus (t. 11, b. l. 12).

R. A. pripažintas civiliniu ieškovu 5140 talonų sumai (t. 11, b. l. 18). Iš R. A. 2013-10-10 pareiškimo dėl civilinio ieškinio patikslinimo matyti, kad jo patikslintas civilinis ieškinys – 2000 Lt (t. 22, b. l. 42).

YPMB narių A. G., T. D. 1991-03-11 raportuose nurodyta, kad buvo sulaikyti viršila A. ir seržantas A., kurie buvo neblaivūs ir turėjo ginklus (t. 11, b. l. 19-20, 24-25).

1993-06-25 Klaipėdos m. VPK inspekcijos vyr. inspektoriaus E. P. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad informaciją apie sulaikytus milicininkus jis gavo naktį apie 3 val. Jis nuvyko prie akademijos pastato, kur bazavosi YPMB. Ten jis buvo apkumščiuotas ir nuvestas į patalpas pas vadą B. M.. Pastarasis aiškino, kad sulaikytieji yra girti. Ir po neilgo ginčo (girti jie ar ne), leido jiems išeiti, tačiau ginklų neatidavė motyvuodamas, kad pats atiduos VRM ministrui. Buvo surašytas ginklų išėmimo protokolas. Iš karto po įvykio nuvažiavo patikrinti girtumo ir paaiškėjo, kad vyrai yra blaivūs (t. 11, b. l. 35-37).

Teisme liudytoju ir byloje Nr. 09-2-018-91 kaltinamuoju apklaustas YPMB narys A. S. nurodė, kad kaltinime nurodytą dieną YPMB prie savo bazės sulaikė du Lietuvos policininkus, kurie nuosavu automobiliu buvo atvažiavę arti bazės teritorijos. Atvesti pas būrio vadą B. M. aiškino, kad atvažiavo čia vien iš smalsumo. Policininkai buvo neblaivūs. Apieškojo juos ir automobilį, paėmė ginklus, švyturėlį, radijo stoteles. Vėliau paskambino į Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) policijos budinčią dalį, atvažiavo jų vadas ir policininkus išsivedė. Paimti ginklai ir kiti daiktai jiems grąžinti nebuvo (t. 7, b. l. 78-86).

 

5 epizodas - 1991-03-11 VRM greitojo reagavimo rinktinės „(duomenys neskelbtini)“ policininkų užpuolimas (duomenys neskelbtini) miške

 

1992-11-20 liudytojas A. B. (parodymai teisme perskaityti) parodė, kad 1991 m. kovo mėnesį dirbo LR VRM YPMB „(duomenys neskelbtini)“, buvo būrio vado pavaduotoju. Jų bazė buvo tose patalpose, kurias 1991-01-11 paliko B. M. su jam pritariančiąja grupe – (duomenys neskelbtini). 1991 m. kovo 11 d. 2.15 val. jis kartu su kitais „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais: B., P. ir A. I. tarnybine mašina VAZ 2106 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grįžo iš komandiruotės (duomenys neskelbtini). Visi keturiese vilkėjo YPMB narių uniformą (seno pavyzdžio), tik su Lietuvos Respublikos skiriamaisiais ženklais. Jų ginklai – 4 automatai AKS 74 buvo tarp vairuotojo ir šalia esančio krėslo, šovinių dėklai – nuimti. Į bazę jie važiavo nuo (duomenys neskelbtini) pusės ir buvo sustabdyti. Vyriškis, vilkintis OMON‘o uniformą, atitraukė automato spyną ir rusų kalba įsakė išlipti iš mašinos. Omonininkas pareikalavo dokumentų. Jis atsisakė tai daryti, kadangi jie tarnyboje ir pareikalavo pakviesti vyresnįjį, kuris visam šiam sulaikymui vadovauja. Tas omonininkas tada šūktelėjo ir iš už UAZ‘o galo pasirodė trys omonininkai, tarp kurių, arčiau priėjus, jis pažino V. M.. Jis klausė jo - praleis juos ar ne, nes buvo toks neoficialus susitarimas vieni kitų nekliudyti. Jie truputį buvo pasimetę. Tuo tarpu vienas omonininkas pastebėjo pas juos automatus ir nusitaikė į juos automatu. V. nurodė, kad reikia važiuoti pas juos į bazę išsiaiškinti. Jie buvo vežami į bazę. Buvo perspėjimas nesipriešinti, nes miške yra ir daugiau omonininkų. Bazėje jie buvo filmuojami.  Jie buvo nuvesti pas M.. Ten jis jam citavo kažkokį tai straipsnį, kurį neva tai jis parašė į laikraštį „(duomenys neskelbtini)“. Paprašius parodyti iš arčiau, M. laikraštį skubiai patraukė ir padėjo į stalčių. Pokalbio metu jis juos tris (I. buvo likęs mašinoje) įkalbinėjo pereiti dirbti pas jį. Nepavykus įkalbėti, pasakė, kad pokalbis baigtas, jie laisvi, pridūrė, kad ginklai lieka pas juos. Lauke pamatė, kad apie 10 omonininkų darė automobilio kratą. M. pokalbio metu nurodė, kad ginklus jiems grąžins tik LR VR ministro prašymu. Kiek pamena, kabinete pas B. M. buvo ir A. S.. Ar A. S. dalyvavo pokalbyje, tiksliai nepamena (t. 11, b. l. 40-41).

1992-12-08 liudytoju apklaustas A. I. (parodymai teisme perskaityti) parodė iš esmės analogiškai kaip ir A. B.. Papildė, kad tuo metu, kai jiems buvo liepta išlipti, jis girdėjo ne vieno užtaisomo ginklo garsus. Ginkluotų omonininkų buvo gal 7-8. Kai jie buvo nuvežti į bazę ir nuvesti į būrio vado kabinetą, tai tame kabinete buvo gal kokie 8 žmonės. Dalis jų buvo su uniformomis, dalis – apsirengę civiliai. Uniformuoti buvo ginkluoti automatais. Iš kambaryje buvusių atsimena B. M., jis atrodo buvo civiliais rūbais. Be jo, atrodo dar buvo Petrauskas. Tiksliai to pasakyti negali. Du iš civilių buvo su videokameromis. M. iš pradžių juos visus apklausė, prikibo, kodėl jų mašina be numerių. Po to pasakė, kad jis privalo atimti iš jų ginklus ir davė nurodymą kažkam kabinete, kad tai įvykdytų. Dar iki tol jis klausė, iš kur pas juos ginklai. Jie paaiškino, kad ginklus gavo LR vidaus reikalų ministerijoje. Jie bandė sužinoti priežastį, kodėl juos sulaikė, tačiau tai liko be atsako. M. dar pridūrė, kad ginklus grąžins tik LR VR ministro reikalavimu, nes, jeigu tiksliai prisimena, jo paaiškinimas skambėjo taip: „nežinia kas jūs tokie, iš kur važiuojate, iš kur pas jus ginklai.“. Užpuolimo metu iš jų buvo atimti 4 automatai AKS 74 U ir 120 kovinių šovinių. Tie iš jų atimti ginklai nebuvo priskirti konkrečiam darbuotojui, nes jų buvo mažai (buvo gavę iš VRM) ir tik tie, kas eidavo budėti, gaudavo ginklus (t. 11, b. l. 44-45).

1992-12-10 liudytoju apklaustas A. B. (parodymai teisme perskaityti) parodė, kad 1991-03-11 apie 2.45 val. jis kartu su B., I., ir S. P. automašina VAZ 2106, kuri buvo pilkos spalvos, grįžinėjo iš komandiruotės (duomenys neskelbtini) į savo bazę, buvusią (duomenys neskelbtini). Juos sustabdė žalia maskuojančia uniforma apsirengę žmonės, kurie laikė į juos atsuktus automatus. Jokių skiriamųjų ženklų ant jų jis nematė. Liepė nejudėti, nes kitaip šaudys. Juos sustabdė 4 žmonės, be paskui pribėgo dar 4. Jie visi buvo ginkluoti automatais. Jie patys buvo ginkluoti automatais „AKSU“. Jie patys buvo apsirengę policijos uniformomis. Po to pamatė pribėgančius dar du ginkluotus asmenis, kurių vieną jis pažino. Tai buvo buvęs OMONo milicijos leitenantas M. V.. Jis pareikalavo atiduoti ginklus. V. per raciją susisiekė su M. ir jo paklausė, ką su jais daryti. Jis paaiškino, kad sulaikyti buvę OMON pareigūnai, kurie perėjo į kitą pusę. M. atsakė jam, kad vežtų juos į bazę, tenai ir išsiaiškins. Jie buvo nuvežti į buvusį Policijos akademijos pastatą. Viskam vadovavo M. V.. Akademijoje buvo nuvesti pas M.. Toje patalpoje be jo buvo R., S. ir kiti, kurių jis nepažįsta. Be ginkluotų omonininkų buvo kažkokie civiliai asmenys, kurie turėjo videokameras. Jie viską filmavo. Be jų buvo sulaikyti dar 2 ar 3 Lietuvos policijos pareigūnai, kaip jis suprato iš kurių jau buvo atimti pistoletai ir pažymėjimai. Patalpoje buvo sudėti ginklai. Jis suprato, kad vyksta kažkas gerai suplanuota. Iš kalbos nuotrupų jis girdėjo, kad sulaikyti dar vieni teroristai – taip buvo kalbama apie juos. M. aiškino, kad juos sulaikė, nes jie čia važinėja apie jų bazę, kad pastoviai juos stebi. B. dar kartą norėjo pasiskambinti su VRM budinčiuoju. Pirmą kartą susirišti su VRM jie norėjo iš karto, kai tik buvo sulaikyti, tačiau jiems neleido to padaryti. M. pareiškė, kad jokių skambučių, kad jie liks kol kas jų bazėje. Jis pareiškė, kad ginklus jiems teks palikti jų bazėje. Pokalbio metu į patalpą priėjo dar keletas automatais ginkluotų asmenų, kurie buvo aprengti dėmėtomis kamufliažinėmis uniformomis. Matė ir kareivius. B. atsisakinėjo atiduoti ginklus, tačiau M. grubiai pareiškė, kad jie bus nuginkluoti jėga, kad priešintis nėra jokios prasmės. Kadangi priešintis tikrai buvo beprasmiška, jie pakluso jėgai ir atidavė savo ginklus. Taip iš jų buvo atimti 4 automatai su atsarginėmis apkabomis (viso 240 šovinių). M. pasakė, kad apie ginklus bus pranešta vidaus reikalų ministrui M.. Jie buvo paleisti. Lauke pamatė, kad jų mašinos yra apkraustomos omonininkų. Buvusiame Policijos akademijos pastate jie pagrindinai kalbėjo su B. M., kuris viskam vadovavo. Kiek jam žinoma, ginklai buvo grąžinti maždaug po pusmečio (t. 11, 48-51).

1992-12-10 liudytoju apklausto S. P. (parodymai teisme perskaityti) parodymai iš esmės analogiški kaip ir A. B.. Liudytojas papildė, kad V. paaiškinus, kad jie grįžta iš darbinės komandiruotės, šis pasakė, kad reikia sutvarkyti kažkokius formalumus, tačiau kokius – nepaaiškino. Jie nenorėjo niekur važiuoti, bet į tai V. pareiškė, kad važiuoti su jais teks, net jeigu jiems teks jų atžvilgiu panaudoti jėgą. Pas M. kabinete buvo ir 2 civiliai su kameromis, G. ir dar kažkas iš buvusių bendradarbių YPMP. Kai išėję M. nuėjo prie mašinų ir pamatė, kad jos išverstos, dingę ginklai, vienas iš omonininkų liepė laukti ir nuėjo, kaip jie suprato, pas B. M.. Po keleto minučių prie jų priėjo civilis buvęs M. kabinete (kuris nefilmavo) ir pasakė, kad šitie ginklai galėjo būti panaudoti kokioms nors provokacijoms – jie nebus grąžinti (t. 11, b. l. 53-56).

1992-12-11 LR VRM greito reagavimo rinktinės „(duomenys neskelbtini)“ rašte Nr. 5/11-318 nurodyta, kad pagrobti 4 ginklai, pagaminti 1989. Šie ginklai, po VRM vadovybės reikalavimo buvusios TSRS vidaus kariuomenei, buvo grąžinti (t. 11, b. l. 58).

Byloje Nr. 09-2-018-91 1993-01-22 apklaustas kaltinamuoju A. S. paprašytas paaiškinti „(duomenys neskelbtini)“ policininkų sulaikymą parodė, kad jis tą vakarą dalyvavo bazėje vado kabinete, kada per raciją išgirdo posto kreipimąsi, kad prie jų bazės važinėja lengvoji mašina be numerių. Davė nurodymą patikrinti. Ją sustabdė. Kažkas pastebėjo, kad pas kiekvieną mašinoje buvo po automatą. Kilo įtarimas, todėl juos sulaikė. Juos sulaikė žmonės, kurie pas juos atėjo iš OMON ir nežinojo, kas toks B. ir kiti. Jie nežinojo, kad tai senojo OMON nariai. Atvedus į kabinetą B. paaiškino, kad jie važiavo vykdyti užduotį į Baltarusiją, sulaikė nusikaltėlį ir grįžinėjo namo. Bet jis išdirbęs karininku OMON, žinojo, kad vykdyti tokiai užduočiai vyresniuoju seržanto niekas neskiria. B. aiškino, kad važiavo į (duomenys neskelbtini) K. nurodymu. Jie liepė jiems važiuoti namo ir pasakė, kad tegul atvažiuoja K. pasiimti ginklų, tačiau niekas ginklų atsiimti neatvažiavo (t. 7, b. l. 78-86).

Tokiu būdu, kaip matyti iš aukščiau išdėstytų įrodymų, nors 4-ame kaltinimo epizode nukentėjusieji V. A. ir R. A. konkrečiai neįvardija V. R. dalyvavimo juos sulaikant, tačiau kaip nustatyta iš 5-ame epizode apklausto liudytojo A. B. parodymų, 1991 m. kovo 11 naktį OMON bazėje, t. y. tą naktį, kai buvo sulaikyti LR policininkai V. A. ir R. A., jis šiuos policininkus matė OMON bazėje, o tuo metu, kaip nustatyta iš šio liudytojo parodymų, ten buvo ir V. R.. Tokiu būdu V. R. kaltė atlikus šiuose kaltinimo epizoduose nurodytus veiksmus įrodyta aukščiau išdėstytais duomenimis.

 

6 epizodas 1991-03-18 LR Krašto apsaugos departamento pareigūnų A. B. ir V. J. užpuolimo (duomenys neskelbtini)

 

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius A. B. (t. 11, b. l. 59-61) ir KAD vairuotojas V. J. (t. 11, b. l. 62-63) parodė, kad 1991 m. kovo 17 d. tarp 1.30–2 val. nakties, gatvelėje, kuri eina pro dabartinę (duomenys neskelbtini) ambasadą, važiuojant tarnybiniu automobiliu VAZ 2108, sustabdė YPMB uniforma vilkintys vyriškiai. Pro pravirą langą buvo sugrūstas automato vamzdis ir liudytojai ištraukti iš mašinos. Iš užpuolikų elgesio buvo be jokios abejonės matyti, kad jie pažino A. B. kaip Krašto apsaugos generalinį direktorių, sekė šūktelėjimas: „o, ką matome!“. Šalia stovėjo žmonės su videokamera ir viską nuo pat pradžių filmavo. Filmavo tuometinės užgrobtos televizijos, lojalios SSRS valdžiai atstovas. Įvyko trumpas YPMB milicininkų pokalbis, kurio metu nutarė vežti liudytojus ne į karinę komendantūrą kaip visada, bet tiesiai į YPMB bazę. Anksčiau dirbusius YPMB A. B. iš matymo pažinojo, nes tekdavo dalyvauti didelėse tvarkos palaikymo akcijose iki 1991-01-11 YPMB skilimo, kai visi šio būrio milicininkai buvo lojalūs Lietuvos valdžiai. Užpuolikai buvo ginkluoti trumpais automatais AKS 74 U. A. B. ir jo adjutantui buvo uždėti antrankiai. Užpuolikai skubėjo pasitraukti iš tos vietos. Incidentą pastebėję praeiviai vis tiek suprato kas vyksta ir apie tai buvo informuota Aukščiausioji Taryba. YPMB bazėje pasitiko Petrauskas ir B. M.. Iš pradžių mėgino apkaltinti įvairiais pažeidimais,  neva tai A. B. ir jo adjutantas neblaivūs, kad automobilis vogtas ir panašiai. Galiausiai B. M. pasakė, kad nesupranta kas čia vyksta ir, kad priims sprendimą, kai sulauks nurodymų iš Maskvos. Tai truko iki ryto. Per tą laiką kilo diplomatinis skandalas ir ryte A. B., o po kelių valandų ir V. J. buvo paleisti. Mašina, kuria vyko liudytojas su adjutantu, t. y. VAZ–2108, buvo atimta. Be to, YPMB bazėje iš A. B. buvo atimta užrašų knygutė, o iš adjutanto – pistoletai „Brauning“ ir „Valter“. A. B. asmeninis ginklas buvo mašinoje. Užpuolimo metu mašinoje VAZ –2108 liko jo pirštinės, šalikas, kepurė, kurių vėliau jis neatgavo, kaip ir tarnybinės mašinos. Užrašų knygutė ir abu ginklai buvo grąžinti po pučo 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Užpuolimo metu turėjo tarnybinį LR KAD generalinio direktoriaus, o taip pat deputato pažymėjimą, vairuotojo pažymėjimą, diplomatinį pasą. Tie dokumentai buvo paimti, bet negrąžinti.

Apklaustas teisme liudytojas A. B. taip pat parodė, kad jie su J. buvo prievarta įsodinti į OMONui priklausantį automobilį UAZ ir buvo nuvežti į OMON bazę. Ten pusvalandį jis ir J. buvo verčiami stovėti prieš automato vamzdžius, buvo grasinama, kad jeigu pajudės – bus šaudoma. Vėliau atvyko M.. Jam (A. B.) susidarė įspūdis, kad R. buvo viskas tiksliai žinoma apie sulaikymo organizavimą, M. neturėjo informacijos. Tiek M., tiek R. liudytojas nurodė gerai pažinojęs. Kaip tuometinis KAD direktorius jis (A. B.) buvo suinteresuotas, kad situacija būtų kontroliuojama, su R. ir M. eilę kartų sprendė krizines situacijas. Jei sulaikymo metu R. stengėsi nusišalinti nuo pokalbio, tai M. pasakė, kad jis neatsako už tai, kas čia įvyko. Žmonės, kurie juos sulaikė, buvo apsirengę OMON uniforma. Greta omonininkų buvo draugovininkai, kurie dėvėjo civilinės ir karinės aprangos mišrią versiją, visi turėjo ginklus. OMON bazė buvo (duomenys neskelbtini) gale. Sulaikymo dieną jis matėsi ir su M., ir su R.. Jam susidarė įspūdis, kad R. apie jo sulaikymo aplinkybes viską tiksliai žinojo. M. ir R., kaip nurodė liudytojas, atlyginimas buvo mokamas iš TSRS Vidaus reikalų ministerijos. Atlyginimas buvo mokamas per karinę dalį (duomenys neskelbtini). Jie buvo tiesiai pavaldūs tuometiniam Tarybų Sąjungos vidaus reikalų ministrui P..

1991-08-16 liudytoju apklaustas O. Š. – YPMB narys (parodymai teisme perskaityti) parodė, kad dalyvavo ginklų poėmyje, kuris buvo susijęs su KAD direktoriumi B.. Tada B. paėmė vieną užsienietišką pistoletą, o iš jo vairuotojo paėmė du – Margolino pistoletą ir kitą užsienietišką.  Per tą poėmį buvo pakviesta TSRS prokuratūra (t. 5, b. l. 187-189).

Teisme liudytoju ir kaltinamuoju byloje Nr. 09-2-018-91 apklaustas A. S. (t. 7, b. l. 59-60, 51- 53) nurodė, kad 1991-03-17 buvo YPMB bazėje. Gavo pranešimą, kad sulaikytas A. B.. Sulaikytasis kartu su savo vairuotoju buvo pristatytas į bazę. Apieškojus A. B. ir jo vairuotoją rasti ir paimti trys pistoletai, kurie atitinkamai įforminus, perduoti tuometinei SSRS lojaliai prokuratūrai. Be to, pas A. B. buvo paimta knygutė, užsienio pasas, deputato pažymėjimas, atrodo vairuotojo pažymėjimas. Sulaikius A. B., bazėje saugumo darbuotojų nebuvo. Taip pat buvo paimtas automobilis VAZ 2108, kuriuo važiavo A. B., nes nustatyta, kad neatitinka variklio ir kėbulo numeriai. Paskui išsiaiškino, kad automobilis priklauso SDLAAR.

Tokiu būdu V. R. kaltė atlikus šiame kaltinimo epizode nurodytus veiksmus įrodyta aukščiau išdėstytais duomenimis.

 

7 epizodas 1991-03-20 LR Krašto apsaugos departamento pareigūnų užpuolimas (duomenys neskelbtini) gatvėje

 

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti nukentėjusieji Krašto apsaugos departamento (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos pareigūnai M. M. (t. 11, b. l. 128- 129, 130- 134), G. D. (t. 11, b. l. 175- 176, 177- 180), K. P. (t. 11, b. l. 191- 193), R. M. (t. 11, b. l. 12, b. l. 1- 5, 6, 7), D. L. (t. 12, b. l. 11) nurodė, kad kartu su dar dviem bendradarbiais F. P. ir J. K. 1991-03-20 18.00 val. autobusu KAVZ, vairuojamu R. M., iš tarnybos (duomenys neskelbtini) važiavo namo į Vilnių. Buvo beginkliai, su KAD uniformomis. Nuo (duomenys neskelbtini) juos ėmė persekioti ir apšaudė du UAZ automobiliai. Pasigirdo šūviai, išdužo vienas autobuso, kuriuo važiavo nukentėjusieji langas, G. D. ir M. M. buvo sužeisti, visi sukrito ant grindų. R. M. pasakė, kad peršautas autobuso ratas. (duomenys neskelbtini), pakeliui į Aukščiausiąją Tarybą, persekiotojams pagaliau pavyko užblokuoti autobusą. M. M. atidarė duris ir visi, išskyrus M. M., F. P., kuriuos persekiotojai sulaikė, pabėgo ir pasiekė Aukščiausiąją Tarybą, kur ir pranešė apie įvykį. Be to, M. M. nurodė, kad pradėjus šaudyti, skeveldra pataikė į kairės kojos sėdmenį. Sustojus autobusui bandė bėgti, matė, kad vienas iš persekiotojų šovė į jau stovinčio autobuso priekį. Buvo pagautas, pargriautas ant žemės, gavo smūgį kažkuo kietu į nosį ir į nugarą juosmens srityje. M. M. kartu su F. P. nuvežė į karinę komendantūrą (duomenys neskelbtini). Paguldė ant grindų, kelis kartus sudavė kažkuo per kojas. Komendantūroje M. M. ir F. P. iškratė, atėmė diržus. Iš M. M. atėmė dar šaliką, diplomatą, pirštines, piniginę su pinigais, apie 520 rublių, tarnybinį pažymėjimą, kuriame buvo nurodyta tarnybos vieta ir pareigos. Dėl to jam buvo padaryta turtinė žala ir jis prašo pripažinti jį civiliniu ieškovu. Dėl prakirstos nosies ir suduotų smūgių į kitas kūno vietas, jis į gydymo įstaigas nesikreipė. Padaryta 590 rub. žala. Prašo priteisti 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir atlyginti nurodyto dydžio turtinę žalą patikslintame civiliniame ieškinyje (t. 22, b. l. 38).

K. P. teisme palaikė ieškinį ir prašė priteisti 13 000 Lt jam padarytą turtinę žalą. Nurodė, jog turėjo diplomatą, jame buvo instrumentai. OMONas visa tai pasiėmė (t. 23, b. l. 36).

Ekspertizės akte Nr. 2314 nurodyta, kad pagal padarytus medicininėje kortelėje įrašus nėra galimybės spręsti, kad M. M. 1991-03-20 padaryti kūno sužalojimai (t. 11, b. l. 140).

Teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 2315 ir 2011-12-16 specialisto apklausos protokole nurodyta, kad F. P. padaryta krūtinės dešinės pusės V-VI-VII šonkaulių lūžimai ties priekine pažastine linija, muštinė kairio momens žaizda, galvos smegenų sukrėtimas. Sužalojimai padaryti veikiant bukais kietais daiktais. Jie padaryti 1991-03-20, tai nurodo sužalojimų šviežia būklė. Dešiniųjų V-VI-VII šonkaulių lūžimai ir galvos smegenų sukrėtimas bendrai ir kiekvienas atskirai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl šių sužalojimų sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, muštinė žaizda kairiame momenyje vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata sutriko ne ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 11, b. l. 155-156; t. 15, b. l. 72-74).

Be to, G. D. nurodė, kad apšaudymo metu buvo sužeistas į abi šlaunis, tačiau jam pavyko pabėgti ir pasiekti Aukščiausiąją Tarybą.

Teismo medicininės ekspertizės akte Nr. 2360 ir 2011-12-16 specialisto apklausos protokole konstatuota, kad G. D. padaryti 3 kulkiniai-šautiniai sužalojimai, abiejų šlaunų viršutinių trečdalių vidinių paviršių po vieną kiauryminį sužalojimą su įėjimo ir išėjimo angomis ir aklinas tarpvietės sužalojimas su svetimkūniu apie 5 cm nuo varpos šaknies į dešinę. Sužalojimai padaryti šaunamuoju ginklu. Aklinas tarpvietės šautinis sužalojimas su likusiu svetimkūniu – vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl jo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, abiejų šlaunų sužalojimai tiek kartu, tiek kiekvienas atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl jų sveikata sutrikdyta ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui (t. 11, b. l. 185-186; t. 15, b. l. 72-74).

1992-12-09 liudytoju apklaustas V. Č. parodė, kad 1991-03-20 jam būnant AT  M. ir P. atnešė uniforminę KAD darbuotojo beretę. Beretė buvo peršauta, matėsi skylės. Tai buvo F. P. beretė. F. P. iš pradžių buvo nuvežtas į omonininkų komendantūrą, o paskui į ligoninę. Kur vėliau buvo padėta ši beretė jis nežino (t. 12, b. l. 17).

1992-12-16 liudytoju apklaustas G. D. parodė, kad 1991-03-20 jis dirbo LR KAD pasienio apsaugos tarnyboje (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos vadu. Iš pašalinių asmenų jis sužinojo apie tos dienos incidentą ir iš karto nuvyko į AT, kur tuo metu buvo įsikūręs KAD. Ten tuo metu buvo P. ir M.. Sužinojo, kad M. ir P. sulaikyti omonininkų. Liudytojas patikslino savo parodymus ir nurodė, kad 1991-03-20 įvykis Vilniuje jo vertinimu vadintinas ne incidentu, o atviru ginkluotu užpuolimu, kurį OMON vykdė LR KAD atžvilgiu (t. 12, b. l. 18).

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojai R. K. (t. 12, b. l. 26), P. V. (t. 12, b. l. 27), M. M. L. (t. 12, b. l. 28), R. V. (t. 12, b. l. 29), A. R. R. (t. 12, b. l. 30- 31) nurodė, kad 1991-03-20 vakare, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, netoli „(duomenys neskelbtini)“ kino teatro pasigirdo šūviai, pasirodė senas autobusas nuleistomis padangomis, išdaužtu vienu stiklu. Jame buvo krašto apsaugos uniformą vilkintys žmonės. Autobusą vijosi du milicijos UAZ automobiliai, kuriais važiavo žmonės apsivilkę uniformą, kurią tuo metu vilkėjo YPMB milicininkai. Iš milicijos automobilių buvo šaudoma į autobusą. Autobusui sustojus, iš jo išbėgo žmonės, o milicininkai iš UAZ automobilių ėmė juos vytis. Vienas iš YPMB pistoletu dar kartą šovė į sustojusio autobuso priekį. Pagautus KAD pareigūnus milicininkai šiurkščiai tempė ir suguldė ant šaligatvio.

Be to, liudytojai R. K. ir P. V. parodė, kad du krašto apsaugos darbuotojai buvo pagauti ir paguldyti ant šaligatvio. Liudytojas A. R. R. parodė, kad YPMB tempiant vieną iš sugautų kariškių, ant žemės liko kraujo žymės. Toliau važiuodamas troleibusu pro karinę komendantūrą, pamatė prie jos stovintį tą patį milicijos automobilį.

Liudytojas A. B. parodė, kad 1991-03-20 jam paskambino tuometinės SSRS lojalios prokuratūros vadovas Petrauskas ir informavo, kad sulaikant autobusą, kuriuo važiavo, jo požiūriu, neteisėtai ginkluoti KAD pareigūnai, įvyko susišaudymas, kurio metu kelios kulkos pataikė į autobusą persekiojusių YPMB pareigūnų automobilius. Pakvietė apžiūrėti transporto priemones. Su adjutantu nuvyko į SSRS karinę bazę (duomenys neskelbtini) ir matė kulkų žymes autobuse ir milicijos automobilyje.

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 11, b. l. 127) apklaustas liudytojas D. S. nurodė, kad 1991-03-20 vakare, kartu su LR prokuratūros ir policijos atstovais dalyvavo apžiūrint YPMB apšaudytą autobusą. Taip pat tą vakarą apžiūrėjo ir vieną iš milicijos mašinų – UAZ, ant kurios priekiniame dešiniajame sparne buvo du pažeidimai. Vienas kiauryminis, kitas – šliaužtinis. Jis mano, kad tai šautiniai pažeidimai. YPMB milicininkai teigė, kad šie pažeidimai atsirado po to, kai į juos šovė iš autobuso, kurį jie persekiojo (duomenys neskelbtini) gatvėje. Liudytojui tai sukėlė abejonių, nes sprendžiant iš pažeidimų pobūdžio, jų išsidėstymo, kampo, tai neatitiko tikrovės. Buvo nuimtas mašinos sparnas ir paliktas karinėje komendantūroje. Mašinos apžiūros metu buvo SSRS prokuratūros prokuroras A. P.

1991-03-20 įvykio vietos apžiūros protokole nustatyta, kad apžiūrimas (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) stovintis automobilis KAVZ – autobusas valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Autobuso stiklai išdaužti. Kairėje pusėje ties užpakaliniu automobilio ratu, po sėdyne skylutė 0,5 cm diametro. Galinė sėdynė trijose vietose prakirsta 2-1,5 cm ilgio 3 pjovimo žymėmis. Ant automobilio grindų prie pirmos sėdynės dešinėje pusėje ties durimis rastas varinės spalvos cilindrinės formos kulkos apvalkalas. Ant automobilio grindų dešinėje pusėje, ties užpakaline sėdyne rastas antras subliuškęs 1,8 cm ilgio ir 1 cm pločio varinės spalvos metalo gabaliukas. Po užpakaline sėdyne, ties geležiniais strypais ir kabelio gabalu rastas varinės spalvos 2,5 cm ilgio ir 1,2 pločio varinės spalvos subliuškęs metalo gabaliukas. Išorėje ties dešinės pusės automobilio galiniu bamperiu šone rastas ketvirtas įstrigęs netaisyklingos formos 2 cm ilgio varinės spalvos metalo gabaliukas. Virš galinio bamperio ir žemiau nupiešto numerio raidės I rasta skylė automobilio skardoje. Lauke šalia automobilio įvairiose vietose rastos 7 automato šovinių tūtelės ir vienas 5,45 kalibro šovinys, taip pat juodos spalvos su skylute tuščiaviduris 2 cm aukščio metalo gabaliukas. Ant šaligatvio 15 m nuo automobilio stovėjimo vietos prie įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini) kiemą, tarp medžio ir kanalizacijos šulinio, ketvirtoje šaligatvio plytelių eilėje rastos netaisyklingos formos rusvos spalvos dėmės (t. 11, b. l. 83-87).

1991-03-20 Vilniaus mieste, Kosciuškos g. 1 kieme apžiūrėtas automobilis geltonai mėlynos spalvos (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad automobilio dešinėje pusėje ties dešiniu sparnu pramušta 4 cm ilgio ir 0,5 cm gylio einanti gilyn į variklio pusę kiaurinė žymė. Ties šonine lempute, kuri yra dešinėje pusėje, virš sparno pramušta skylė su baltu metaliniu paviršiumi (t. 11, b. l. 88-91).

1991-03-21 Vilniaus VRV kieme pakartotinai apžiūrėjus autobusą KAVZ, yra nustatyti šie pažeidimai. Ventiliatoriaus sparnelyje įstrigusi kulkos šerdis. Ties troso nubrozdinimu, ant linoleumo rastos 4 smulkios geltonos spalvos metalo nuolaužos. Tarp trečios ir ketvirtos kairės pusės sėdynių ant grindų yra konusinės formos 1,5 cm ilgio ir 0,4 cm skersmens pilko metalo kulkos šerdis. Ties ketvirtos kairės pusės sėdynės priekine dalimi, ant grindų rasta konusinės formos 1,5 cm ilgio ir 0,4 cm skersmens pilko metalo kulkos šerdies nuolauža. Praėjime tarp ketvirtos kairės ir dešinės pusės sėdynių rasta konusinės formos 1,5 cm ilgio ir 0,4 cm skersmens pilko metalo kulkos šerdis. Autobuso stoge ir lubose jokių sužalojimų nenustatyta (t. 11, b. l. 92-100).

1991-03-21 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad priešais namą adresu Liepkalnio g. 46, važiuojamojoje dalyje, ties šaligatvio atbraila 2 m atstume viena nuo kitos rastos dvi pistoleto šovinio tūtelės su fabrikinio žymėjimo ženklais „38-88“. Trečia tokia pati tūtelė buvo rasta nutolusi nuo paminėtų tūtelių atitinkamai 2,8 m ir 3 m atstumu. (duomenys neskelbtini) gatvėje, priešais kino teatrą „(duomenys neskelbtini)“ važiuojamojoje dalyje rasta automato šovinio tūtelė su fabrikinio žymėjimo ženklu „539-88“. 11 m atstume nuo troleibusų stotelės „(duomenys neskelbtini)“ žyminčio ženklo važiuojamojoje dalyje rasta automato šovinio tūtelė su fabrikinio žymėjimo ženklu „3-88“ (t. 11,  b. l. 104-108).

1991-03-22 daiktinių įrodymų apžiūros protokole buvo apžiūrėti: trys pistoletinio šovinio tūtelės, 2 automato šovinio tūtelės, trys kulkų šerdys, 4 metalinės skeveldros, generatoriaus dirželis (t. 11, b. l. 109-112).

1991-05-17 ekspertizės akte Nr. 11-545/11-798 nustatyta, kad:

1.Tyrimui pateiktos trys 9,0 mm kalibro šovinių, skirtų pistoletams „PM“ ir „APS“, tūtelės. Pateiktos tyrimui trys tūtelės šautos viename 9,0 mm kalibro Makarovo konstrukcijos pistolete.

4. Tyrimui pateiktos dvi 5,45 mm kalibro šovinių, skirtų automatams „AK-74“ (AKM-74“, AKS-74, AKS-74U) ir kulkosvaidžiams RPK-74 (TSRS), tūtelės.

5, 6. Šios dvi tūtelės šautos skirtinguose 5,45 mm kalibro automatų „AK-74“ (arba jų modifikacijų) egzemplioriuose. Tyrimui pateikti 2 kulkų šerdys ir kulkos šerdies fragmentas nuo 5,45 mm kalibro šovinių, skirtų automatams „AK-74“ („AKM-74“, „AKS-74“, „AKS-74U“) ir kulkosvaidžiams „RPK-74“.

7, 8. Tyrimui pateikti 4 apvalkalinės kulkos apvalkalo fragmentai. Nustatyti kokių šovinių yra šie keturi kulkos apvalkalo fragmentai, o taip pat iš kokio ginklo šie fragmentai bei kulkų šerdys yra iššauti nėra galimybės, nes ant jų paviršiaus ginklo vamzdžio kanalo pėdsakų nėra. 9. Pateiktos tyrimui kulkų dalys (šerdys ir apvalkalo fragmentai) yra deformuotos dėl kulkų susidūrimo su kliūtimi .

10. Pateiktas tyrimui generatoriaus dirželis atidalintas dėl šūvio sviediniu į kurio paviršiaus sudėtį įeina varis. Tokius sviedinius (kulkas) turi ir 5,45 mm kalibro šoviniai, skirti automatams „AK-74“ ir jo modifikacijoms, kulkosvaidžiams „RPK-74“ (t.  11, b. l. 117- 126).

LR Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnyba pripažinta civiline ieškove 899561 Lt sumai (t. 12, b. l. 76).

OMON pareigūnų P., T. Z. D., D. B., D. A. D., A. V. G., C., A. G. T., G. T., K. raportuose nurodoma, kad įsakymą važiuoti sulaikyti autobusą jie gavo S.. Buvo nurodyta, kad autobuse važiuoja ginkluoti žmonės. Prieš sulaikomuosius buvo naudojamas „pakirtimo“ būdas - užsukant už nugaros rankas. Per išorinę apžiūrą ginklų nerasta (t. 12, b. l. 78-101).

Byloje pridėti Vilniaus įgulos karo komendanto G. B. raštai Lietuvos TSR prokurorui, kuriame nurodyta, kad sulaikant F. P. iš jo buvo atimti įvairūs daiktai, tame tarpe reguliuotojo lazdelė, užrašų knygelė, žurnalas, KAD laikinas pažymėjimas, LR piliečio pažymėjimas, o iš M. M. įvairūs daiktai, tame tarpe – KAD pažymėjimas (t. 12, b. l. 102-107). 1991-05-20 Lietuvos TSR prokuratūros YSB tardytojo nutarimu du KAD pažymėjimai, asmens pažymėjimas, dvi užrašų knygutės prijungtos prie jų baudžiamosios bylos (t. 12, b. l. 151).

Byloje perskaityti D. B. parodymai. 1991-03-22 liudytoju apklaustas D. B. – YPMB narys – parodė, kad 1991m. kovo 20-os vakare jis buvo TSRS VRM YPMB bazėje. 19–ą vakare juos išrikiavo Informacijos ir analizės grupės vyresnysis inspektorius milicijos leitenantas S., kuris tą vakarą buvo atsakingas ir pavadavo būrio vadą, ir įsakė dviem įguloms važiuoti į (duomenys neskelbtini) sulaikyti autobusą su ginkluotais žmonėmis. Milicijos leitenantas taip ir pasakė, kad nuo (duomenys neskelbtini) atvažiuoja į Vilnių autobusas KAVZ (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginkluoti žmonės. Vykdyti užduotį į Liepkalnio gatve išvyko dvi įgulos YPMB narių: jis, D., D., G., T., C., K., kitų neprisimena. Po operacijos buvo sulaikyti tik du žmonės, bet jie pasirodė esą be ginklų. Jis pats šovė septyniais paskirais šūviais iš paskirto jam tarnybinio automato AKSU-74 N. (duomenys neskelbtini) į autobuso radiatorių, todėl, kad autobusas nestojo. AKSU-74 automatus turėjo visi įgulų nariai. Be to, jų įguloje milicijos seržantai D. ir G. turėjo pistoletus PM. Tai jis gerai prisimena. Ar turėjo pistoletą milicijos seržantas D., gerai neprisimena. Jeigu kalbėti apie šovinius, tai jis turėjo vieną apkabą, kurioje buvo 5.45 mm kalibro 30 kovinių šovinių automatui. Ką turėjo kiti bendradarbiai, tiksliai pasakyti negali (t. 12, b. l. 108-115). 1991-08-28 savo paaiškinime D. B. nurodė, kad viso važiavo dvi OMON mašinos. Kai autobusas nesustojo, ekipažas iš antros mašinos pradėjo šaudyti į viršų.  Sustojus autobusui, pasieniečiai pradėjo bėgti ir tuomet iš jų ekipažo į viršų šaudyti pradėjo G. ir D..  Jis prie autobuso priėjo vėliau. Tuomet autobuse sėdėjo tik vairuotojas. Vairuotojas pagazavo variklį ir jam pasirodė, kad jis važiuoja ant jo, todėl jis ėmė šaudyti į autobuso radiatorių.  Vairuotojas pabėgo, jis į jį nešaudė (t. 4, b. l. 120-123). Papildomai 1991-09-26 apklaustas D. B. parodė, kad autobusas važiavo be šviesų, o jam iš paskos OMON mašina. Iš šios mašinos į autobusą automatu šaudė K.. Ties (duomenys neskelbtini) pavyko autobusą sustabdyti. Tada visi pradėjo lipti iš mašinos ir šaudyti į viršų.  Jis negali kategoriškai teigti, kad KAD darbuotojai iš autobuso neatsišaudė, bet jo manymu, autobuso langą galėjo išdaužyti šaudydamas K.. Į jų mašiną iš autobuso tikrai niekas nešaudė. Kai autobusas sustojo, tada privažiavo ir antra OMON mašina. KAD darbuotojai norėjo pabėgti, o OMON darbuotojai juos vijosi. Kadangi jis buvo labai susijaudinęs, jis priėjo prie autobuso ir 4 kartus iššovė į radiatorių. Tuo metu autobuse žmonių nebuvo. Jis neturėjo tikslo šaudyti į žmones, tiesiog tai buvo emocinis momentas, kadangi jis buvo susijaudinęs, nes vydamasis autobusą galėjo pakliūti į autoavariją. Kas mušė KAD darbuotojus, jis nematė.  Po to nuvyko į komendantūrą. Ten A. S. klausė, kas iš jų šaudė ir išdavė trūkstamus šovinius tiems, kurie šaudė.  Vėliau jie rašė raportus M. vardu, kad niekas iš jų nešaudė.  Po to S. pasakė nuvažiuoti užsipilti benzino. Važiavo jis, S., D., T.. Pakeliui S. liepė užvažiuoti į miškelį. Ten S. dviem pistoleto PM šūviais prašovė jo mašinos sparną. S. užsilipo ant D. ir 2 kartus iššovė iš pistoleto į dešinįjį sparną. Viena kulka sparną pramušė kiaurai, kita rikošetavo.  Tuo metu jau buvo tamsu, kiek pamena S. tūtelių nesurinko. Po to jie grįžo į komendantūrą. Vėliau jie visi aiškino, kad jo mašina buvo peršauta KAD darbuotojų tuo metu, kai jie juos vijosi. Iš tikrųjų buvo taip, kaip jis papasakojo (t. 4, b. l. 124-130). Savo parodymus patvirtino ir byloje Nr. 09-2-018-91 apklausiant jį įtariamuoju 2000-03-22 (t. 6, b. l. 46-47). Minėtoje byloje 2000-03-29 apklausiamas kaltinamuoju papildė, kad išvažiuojant instruktažą pravedė B. M., jis sakė, kad reikia sulaikyti KAD autobusą, nes jame yra ginklų ir sprogmenų (t. 6, b. l. 53-55). Bylą Nr. 09-2-018-91 nagrinėjant teisme, D. B. nurodė, kad siekiant užpulti Krašto apsaugos autobusą, B. M. nurodė jį sustabdyti, neva ten esama ginklų, sprogmenų. Neprisimena kokia buvo instrukcija, kada panaudoti ginklą ir į autobusą šovė vien susinervinęs. Po operacijos komendantūroje buvo S., M., G., D.S. iššovė į jo vairuotą automobilį, neva į juos buvo šaudyta – reikėjo inscenizuoti. Komendantūroje S. išdalino trūkstamus šovinius, neva jie nešaudė, o buvo apšaudyti muitininkų. Kiek atsimena, B. M. liepė sustabdyti autobusą. Į autobusą šovė ne todėl, kad vairuotojas važiavo į jį. Omonininkams talkininkaudavo ir desantininkai iš TSRS. Į teisiamojo S. klausimą atsakė, kad buvo konkretus toks įsakymas užpulti autobusą S. pusės.  Jam įsakymus galėjo duoti kapitonas, karininkai, nes jis buvo tik vairuotojas (t. 16, b. l. 5-7).

1992-11-10 parodymų patikrinimo vietoje metu D. B. parodė maršrutą kuriuo vyko 1991-03-20, taip pat vietą, kurioje buvo peršautas UAZ sparnas. Sparną peršovė S., sėdėdamas ant D. pečių. Nustatyta, kad šaudant į mašiną, S. buvo tokioje padėtyje, kad šūvio metu pistoleto tūtelės turėjo nukristi ant asfaltuotos kelio dangos. Todėl metalo ieškiklis nebuvo naudojamas tikslu surasti pistoleto tūteles (t. 4, b. l. 137-139).

Byloje perskaityti T. D. parodymai. 1992-01-08, 1991-03-26 liudytoju apklaustas T. D. parodė, kad 1991 m. kovo 20 d. maždaug 19 val. TSRS VRM YPMB grupės vyresnysis inspektorius milicijos leitenantas S., tą vakarą-atsakingas būrio karininkas, išrikiavo asmenų sudėtį ir pranešė, kad nuo (duomenys neskelbtini) miesto į Vilniaus miesto pusę važiuoja autobusas KAVZ (įprasta vadinti „kengūra“) Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginkluoti žmonės, ir įsakė dviem įgulomis AS-14 ir AS-22 važiuoti į Liepkalnio gatvės rajoną sulaikyti ginkluotų žmonių. Jie visi turėjo automatus AKSU-74, prie jų visiems buvo išduotas (gal išskyrus vairuotoją), pilnas rinkinys – 4-os apkabos, kiekvienoje kurių buvo po 30 5,45 kalibro kovos šovinių. Be to trys jų įgulos nariai – vyresnysis įgulos, milicijos seržantas D., taip pat seržantas G., ir jis turėjo su savimi tabelinius asmeninius ginklus – PM pistoletus. Iš automato į autobusą šaudė K.. Jis nematė, kad būtų šaudę iš autobuso. Tuo metu, kai iš autobuso pradėjo bėgti žmonės, jis matė, kad jie - neteisėtos ginkluotos grupuotės – Krašto apsaugos departamento uniformomis vilkintys žmonės. Vienas iš jų, tas kuris buvo arčiausiai prie jo, sviedė į jį sakvojažą. Pasivijęs tą žmogų, jis panaudojo „pakirtimo“ metodą, bandė jam smūgiuoti per kojas ir šis pargriuvo. Vėliau tą žmogų matė jau sulaikytą. Vienas iš dviejų sulaikytų smogikų spyriojosi, todėl jį teko tempte tempti. Į autobuso radiatorių šaudė D. B.. Iš autobuso niekas nešaudė. Jų automobilyje vyresniuoju buvo D. ir jis draudė šaudyti į autobusą, tačiau C. mašinos į autobusą šaudė maždaug iki pat Lietuvos kino teatro. Po to atvažiavo R. ir J.. Jie liepė jam stovėti prie autobuso durų ir nepraleisti į vidų pašalinių žmonių, o patys įlipo į autobusą jo apžiūrai. Apžiūrinėjo autobusą neilgai, išnešė iš ten kažkokius krepšius, sudaužytą termosą. Ar jie rado iššautų šovinių gilzes, ginklų ar ko kito, jis pasakyti negali. Nuvažiavus į komendantūrą, jie rašė raportus apie operacijos rezultatus būrio vadui milicijos kapitonui M. Pasibaigus operacijai matė, kad jų automobilio dešiniajame priekiniame sparne yra dviejų kulkų pėdsakai. Viena kulka sparną peršovė kiaurai, o kita, atšokusi nuo sparno, jo neperšovė. Dar vienas slystelėjusios kulkos pėdsakas buvo žymus automobilio dešiniajame šoniniame rėme tarp dešiniųjų priekinių ir užpakalinių durelių. Taip pat buvo deformuotas automobilio šonas po autobuso suduotų taranavimo smūgių. Vėliau D. B. jam sakė, kad po to incidento mašiną UAZ peršovė S.. Patikslino, kad komendantūroje J. kreipėsi į S., kad būtų peršautas vieno iš UAZ sparnas. Tai buvo padaryta prie (duomenys neskelbtini) kapinių. Ten važiavo jis, B., S. ir dar kažkas, bet jau nepamena. Jie išsuko iš pagrindinio kelio. Tada iš pradžių S. liepė šauti jam. Jis atsisakė motyvuodamas, kad nepataikys. Tada šovė S.. Prieš tai jis paprašė, kad jis jį paimtų ant sprando, t. y., kad būtų šauta iš viršaus žemyn, nes autobusas aukštesnis už UAZ. Kiek pamena, S. šovė du kartus. Kai autobusui buvo peršautas sparnas, jie su mašina grįžo į komendantūrą. Ten jau buvo ar atvyko vėliau iš prokuratūros ir tikrino pas ką kiek šovinių (t. 5, b. l. 11-19; t. 12, b. l. 116-123).

Iš teisme perskaitytų liudytojų V. P., M. A. ir A. T. parodymų (t. 12, b. l. 159-167, 168-176, b. l. 131-138) matyti, kad jie parodė iš esmės analogiškai kaip ir T. D., tik A. T. papildė, kad buvo duota užduotis: pasitikti autobusą, sustabdyti jį patikrinimui ir tuo atveju, jeigu jame esantieji žmonės tikrai ginkluoti, tai juos sulaikyti tam, kad būtų išaiškintos jų asmenybės ir kokiomis aplinkybėmis jie įsigijo ginklus (t. 12, b. l. 131-141).

1991-04-25 liudytoju apklaustas A.-B. K. (parodymai perskaityti) parodė, kad S. pranešė, jog nuo (duomenys neskelbtini) Vilniaus link važiuoja autobusu (duomenys neskelbtini) muitinės „darbuotojai“, t. y. įstatymų nenumatytos ginkluotos formuotės – krašto apsaugos departamento smogikai. S. iki išvykstant įsakė rasti tą autobusą, sustabdyti ir jį apžiūrėti, jeigu bus rasta ginklų ar šaudmenų, vadinasi, reikia sulaikyti autobuse važiavusius asmenis ir nugabenti juos į Vilniaus komendantūrą asmenybei nustatyti bei ginklų ir šaudmenų įgijimo aplinkybėms išsiaiškinti. Pas sulaikytus krašto apsaugos departamento smogikus ginklų ir šaudmenų nebuvo (t. 12, b. l. 142-150).

A. S. dėl šio epizodo yra parodęs: 1991-06-06 liudytoju apklaustas byloje A. S. parodė, kad 1991 m. kovo 20 dieną buvo YMPB atsakingas budintysis karininkas. Apie 18.1 5val. paskambino Vilniaus m. karo komendantas pulkininkas G.S. B. ir pranešė būrio budėtojams, kad jie iš (duomenys neskelbtini) rajono karo komendantūros sužinojo, jog Vilniaus kryptimi autobusu KAVZ-685 (duomenys neskelbtini) važiuoja grupė ginkluotų žmonių, iš kurių vienas turi pistoletą. Nors jis nenurodė, kokį konkrečiai (kokios markės) pistoletą, kas būtent matė tą pistoletą, kokia pistoleto turėtojo pavardė. Iš jo pranešimo buvo žinoma, kad iš (duomenys neskelbtini) autobusas išvažiavo prieš 10 minučių. Jis paprašė patikrinti, ar tikrai autobuse yra ginkluotų žmonių. Jis surinko dvi įgulas ir paskyrė joms sulaikyti autobusą. Visa įgula turėjo po automatą AKSU-74 ir po 4-ias apkabas šovinių. Po operacijos jis su būrio vadu liepė sulaikyme dalyvavusiems įgulų nariams parašyti raportus (t. 12, b. l. 177-179). 1992-08-20 byloje Nr. 09-2-018-91 įtariamuoju apklaustas A. S. parodė, kad jam paskambino Vilniaus garnizono karinis komendantas B., kuris pasakė, kad jam skambino (duomenys neskelbtini) karinis komendantas ir pasakė, kad civilių asmenų grupė sėsdama į autobusą į orą iššovė keletą šūvių iš pistoleto ir autobusas nuvažiavo Vilniaus kryptimi. B. liepė sulaikyti tuos žmones. Jis išsiuntė du ekipažus po 5 žmones ir liepė užtverti kelią autobusui, patikrinti asmenis ir jeigu jie bus ginkluoti, pristatyti į karinę komendantūrą. Jis paskambino M. ir jam pranešė apie tai bei apie priimtas priemones. Jo žmonės išvažiavo su pistoletais ir automatais ir neperšaunamomis liemenėmis. Bendraujama buvo per raciją. Iš pokalbių suprato, kad jo vyrukai šaudė. Tuo metu į ryšį išėjo ir kitas ekipažas, kurio sudėtyje buvo ir R.. Supratęs, kad jų žmonės šaudo, jis paskambino OMON vadui ir pranešė apie tai. Buvo liepta paimti jį ir važiuoti. Saviškiams davė nurodymą po tų asmenų sulaikymo rinktis karinėje komendantūroje, o pats nuvažiavo paimti vado. Komendantūroje jau buvo 2 sulaikyti. Ginklų pas juos nebuvo. Visi rašė raportus. Atvyko karinis prokuroras (t. 7, b. l. 13-31). 1992-09-25 papildomos kaltinamojo apklausos metu A. S. papildė, kad sulaikant autobusą dalyvavo P., A. T., B., kitų neatsimena. 3 ekipažas pasijungė jau sulaikius autobusą. Asmeniškai ji buvo davęs komandą – sulaikyti ginkluotus ir pristatyti į komendantūrą. Pačioje autobuso sulaikymo vietoje jis nebuvo.  Į klausimą, kas šaudė į autobusą jo sulaikymo metu, atsakė, kad kaip suprato vėliau, tai šaudė visi, išskyrus A. T.. Kiek pamena, tai trečiame ekipaže buvo būrio vado pavaduotojas atsakingas už šaudmenis ir vietoje, komendantūroje išsiaiškino, kiek kas šovinių išeikvojo. Jo pavardė J.. Į klausimą, kokie ir kiek pažeidimų buvo padaryta jų būrio automobiliams, atsakė, kad kiek pamena, tai šautiniai pažeidimai buvo padaryti vienam automobiliui UAZ, kurio vairuotojas B.. Buvo dvi, t. y. 1 skylutė ir vienas įlenkimas nuo kulkos. Tai buvo pirmame dešiniosios pusės sparne. Buvo nubrozdintas dešiniosios pusės galinės durelės. Buvo skirta ekspertizė. Kiek pamena, tai išvadoje buvo pasakyta, kad šauta iš pistoleto, kokio – nenustatyta. Operacijoje dalyvavę YPMB nariai nebuvo sužaloti. A. S. patikslino, kad autobuso persekiojimo metu šaudė ne visis operacijoje dalyvavę būrio nariai, kas konkrečiai šaudė – nežino. Autobuso apžiūros metu ginklas nebuvo rastas. Pagal operatyvinius duomenis autobuse pistoletas buvo kabinoje virš vairuotojo. Ta vieta paprasčiausiai nebuvo apžiūrėta (t. 7, b. l. 32-33). 1992-10-26 papildomos kaltinamojo apklausos metu A. S. į klausimą, kaip galėtų paaiškinti tai, kad byloje yra duomenys, jog UAZ šautinį pažeidimą padarė jis peršaudamas sparną, atsakė, kad jis to nedarė, mano, kad šautiniai pažeidimai atsirado operacijos metu (t. 7, b. l. 47-50). 1992-11-12 papildomos kaltinamojo A. S. apklausos metu, jis į klausimus atsakė, kad ankščiau yra sakęs, kad dalyvavo tik Lietuvos postų likvidavime, tačiau jis dalyvavo ir apsupant Latvijos postą. Tokiu būdu kontroliavo kelią, kad operacijos metu nevažiuotų mašinos. Jie buvo apsupę postą, o viduje dirbo rygiečiai (t. 7, b. l. 51-53). 1993-01-22 apklaustas kaltinamuoju A. S. papildė, kad jis žinojo tik tai, kad važiuoja ginkluoti žmonės, bet kadangi tuo metu ginkluoti buvo įsivaizduojami tik kaip krašto apsauga, matomai visi taip ir suprato. Jis ir pats taip pamanė, kad tai KAD darbuotojai (t. 7, b. l. 78-86).

1991 m. gegužės mėn. liudytoju apklaustas I. J. (parodymai teisme perskaityti) parodė, kad 1991 m. kovo 20 d. jis buvo su YMPB štabo viršininku Vilniuje tarnybos reikalais. Važiuodami per radijo ryšį išgirdo jų milicijos darbuotojų pokalbį. Su juo buvo štabo viršininkas V. R.. Iš girdėto pokalbio suprato, kad jų patrulinės mašinos išvažiavę vykdyti užduotį - sulaikyti autobusą, važiavusį su ginkluotais žmonėmis nuo (duomenys neskelbtini) pusės. Jie irgi važiavo į įvykio vietą. Būdamas vietoje, jis įlipo į autobusą, bet prietemoje negalėjo aptikti jokių gilzių. Lauke gulėjo du sulaikytieji, vilkėjusieji maskuojančios spalvos uniformomis, tokiomis, kurias paprastai dėvi Krašto apsaugos departamento smogikai. Sulaikytuosius kapitonas R. įsakė nuvežti į karo komendantūrą. Jam esant juos (sulaikytuosius) iškratė ieškodami ginklų, kurių nerado (t. 12, b. l. 186-191).

1991-09-14, 1991-03-27 liudytoju apklaustas G. C. (parodymai teisme perskaityti) – YPMB narys - parodė, kad dalyvavo užpuolant autobusą, kuriuo važiavo muitininkai. S. pranešė, kad jis gavo informaciją, kad į KAZ autobusą įsėdo 8 ginkluoti asmenys ir nuvažiavo Vilniaus kryptimi. Visi buvo ginkluoti automatais ir pistoletais. Bevažiuojant (duomenys neskelbtini) A. atidarė šonines mašinos duris ir iššovė į viršų - „įspėjamoji ugnis“. Autobusas vis tiek nestojo. Tada A. ėmė šaudyti į autobuso ratus. A. „užsivedė“ ir  P. nebegalėjo jo sustabdyti ir beveik iki kino teatro A. visą laiką šaudė. Iš KAVZ irgi matė šūvių blyksnius, tačiau į jų mašiną nepataikė. Jam atrodo, kad iš autobuso šaudė iš pistoleto, nes šūviai buvo pavieniai. Vėliau autobusas sustojo. Buvo girdėti šūviai, bet kas šaudė, jis nežino. Vėliau jų vyrai atvedė 2 sulaikytus asmenis. Per raciją buvo duota komanda važiuoti į komendantūrą. Tenai jie parašė raportus M. Komendantūroje sužinojo, kad pas sulaikytuosius jokių ginklų nerasta (t. 4, b. l. 146-154, t. 12, b. l. 124-127). 2000-03-30 G. C. apklaustas kaltinamuoju byloje Nr. 09-2-018-91 parodė, kad 1991-03-20 su padalinio vyrais išvyko sulaikyti KAD autobusą, nes jie buvo ginkluoti ir juos reikėjo nuginkluoti. Kas įsakė, jis neatsimena. Atsimena, kad šaudė K., nes jis sėdėjo šalia jo. Jį visi ramino. Jis iš pradžių padarė įspėjamuosius šūvius, o po to šaudė ir iš KAD autobuso. Tik po to jis sužinojo, kad ten važiuoja krašto apsaugos autobusas. Kaip buvo mušami ir ar buvo mušami žmonės, jis nežino. Išvažiuojant jiems nebuvo duota komanda šaudyti. Jų buvo 8 -10 žmonių (t. 6, b. l. 26-28).

1991-04-03, 1991-08-21 liudytoju apklaustas G. T. (parodymai teisme perskaityti) – YPMB narys parodė, kad 1991 m. kovo pab. pakvietė kažkoks vyresnysis ir pasakė, kad (duomenys neskelbtini) važiuoja autobusas su ginkluotais žmonėmis, kuriuos reikia sulaikyti. Atsimena, kad jie stabdė tą autobusą, bet autobusas nestojo. Jie pradėjo jį vytis. Jam atrodo, kad pirmieji pradėjo šaudyti iš autobuso. Matė kelis blyksnius. Tada iš automato ėmė šaudyti K. – į viršų, o po to į autobusą.  Iš jo ekipažo daugiau niekas į autobusą nešaudė. Paskui autobusas sustojo ir iš jo ėmė bėgti žmonės. 2 buvo sulaikyti.  Vienam iš sulaikytų KAD darbuotojų bėgo kraujas iš nosies, tačiau kas jį ir kaip sumušė, jis nematė. Suprato, kad tai KAD darbuotojas iš uniformos. Kažkas iš vyresniųjų davė komandą vežti sulaikytuosius į komendantūrą (t. 5, b. l. 1-10, t. 12, b. l. 128-130).

1992-01-17 liudytoju apklaustas G. J. (dabartinė pavardė S.) –YPMB narys, parodė, kad jam žinoma apie KAD autobuso apšaudymą, kad 1991 m. kovo mėn. M. bazėje nebuvo, o viskam vadovavo R.. Vėliau jam B. pasakojo, kad iš autobuso buvo šaudoma ir jie taip pat apšaudė autobusą (t. 5, b. l. 23-24).

1992-11-09 liudytoju apklaustas A. G. (miręs, parodymai teisme perskaityti) –YPMB narys parodė, kad operacijoje dalyvavo du ekipažai. Jo ekipažas nešaudė, o šaudė kitas ekipažas. Buvo šaudoma į autobuso ratus pro praviras UAZ dešinės pusės duris. 2 vyrai buvo sulaikyti. Jie dėvėjo žalios spalvos uniformą. Jie buvo girti, tai buvo matyti iš jų išvaizdos ir elgesio. Persekiojimo metu kažkas iš jų šūktelėjo, kad išmuštas autobuso langas ir šaudo. Šautinius pažeidimus savo mašinoje jis matė jau komendantūroje (t. 5, b. l. 112-117). 1991-06-12 papildomos apklausos metu A. G. papildė, kad iš karto po 2 smogikų sulaikymo, į vietą atvažiavo R. ir įsakė vežti į komendantūrą (t. 12, b. l. 180-185).

1991-05-27, 1992-11-10 liudytoju apklaustas D. D. (miręs, parodymai teisme perskaityti) – YPMB narys parodė, kad buvo išrikiuoti ir duota komanda sulaikyti autobusą. Buvo nurodytas valstybinis numeris ir markė. Persekiojimo metu iš jų mašinos į autobusą niekas nešaudė.  Iš autobuso kažkokį blykstelėjimą matė, bet negali pasakyti, ar tai buvo šūvis ar ne. Vejantis bėgančius žmones buvo šūviai, bet nepastebėjo, kas iš jų šaudė. Jis su D. sulaikė vieną žmogų, nes jis lyg ir bandė priešintis, bet jo buvo ne tas amžius, kad stipriau priešintis. Jam tiesiog buvo užsukta ranka. Jis to žmogaus nemušė (t. 5, b. l. 120-125, t. 12, b. l. 152-158).

Tokiu būdu V. R. kaltė atlikus šiame kaltinimo epizode nurodytus veiksmus įrodyta aukščiau išdėstytais duomenimis.

 

8 Epizodas dėl 1991-05-05 (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos (duomenys neskelbtini) posto ir pareigūnų J. Š., A. K., A. K., A. A. užpuolimo

 

Šiame tęstinės nusikalstamos veikos epizode V. R. buvo kaltinamas tuo, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, būdamas ginkluotas PM markės pistoletu ir veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio štabo vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), šio būrio operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais šio ginkluoto būrio nariais, veikdami grupėje, kurią sudarė apie 20 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), panaudodamas bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos tarnybos pareigūnus, kartu su paminėtais SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais, ginkluotais šaunamaisiais ginklais - automatais AKSU, pistoletais PM, 1991 m. gegužės 5 d., apie 23 val. užpuolė (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos (duomenys neskelbtini) postą ir jame budėjusius pasienio pareigūnus J. Š., A. K., A. K., A. A., vykdžiusius tarnybinę veiklą, atliko neteisėtą jų asmens kratą, grasino jiems sudeginti pasienio posto patalpas, reikalavo uždaryti postą, atliko smurto veiksmus, kurių metu nupjovė telefono laidus, atėmė dujinį balionėlį ir keturias tarnybines gumines lazdas, tokiu būdu, panaudojant bauginimo ir teroro priemones, juos kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą.

Nukentėjusysis A. A. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 13, b. l. 17-19) parodė, kad 1991 m. gegužės mėnesį dirbo (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) pasienio poste kartu su J. Š., A. K., A. K.G. D..  Buvo neginkluoti, išskyrus posto viršininką G. D., kuris turėjo nuosavą medžioklinį šautuvą. Kiti turėjo tik gumines lazdas ir dujinius balionėlius. Apie vidurnaktį sustabdė iš Vilniaus pusės atvažiavusį šviesų „Žiguli“ automobilį. Prisistačius pamatė, kad automobilyje buvo iš matymo pažįstamas B. M., vairuotojas ir dar vienas asmuo, sėdėjęs gale. B. M. vairuotojas ir gale sėdėjęs vyras nukreipė į nukentėjusįjį pistoletus, o B. M. – automatą AKS U. P. nukentėjusįjį pakelti rankas ir stovėti prie mašinos. B. M. saugant, kiti du automobiliu atvažiavę vyrai ir YPMB būrys, atvažiavęs trimis 3 UAZ markės automobiliais, nuėjo į pasienio posto vagonėlį. Stovint dar prie Žigulių, B. M. stipriai dūrė automato vamzdžiu į nugarą, koja sudavė jam per kojas liepdamas pastatyti jas plačiau, o rankas laikyti prie galvos. Kitas omonininkas dar du kartus sudavė buože per nugarą ir spyrė iš už nugaros į tarpukojį. Užpuolikai ieškojo ginklų, bet nerado, nes G. D. kaip tik tuo metu iš posto buvo išėjęs. Pabaigę kratą, liepė palikti postą, nes po valandos grįžę sudegins kartu su pareigūnais ir išvažiavo.

Liudytojai A. K., A. K., J. Š. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 13, b. l. 9, t. 13, b. l. 12 - 13, t. 13, b. l. 15) parodė, kad 1991 m. gegužės mėnesį dirbo (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) pasienio poste. Buvo neginkluoti, išskyrus posto viršininką G. D., kuris turėjo nuosavą medžioklinį šautuvą. Kiti turėjo tik gumines lazdas ir dujinius balionėlius. Apie 23 val. į vagonėlį įsiveržė du civiliai apsirengę vyrai ir grasindami pistoletais A. K., J. Š. ir A. K. privertė atsistoti veidu į sieną. Ėmė kvosti kur dingo du YPMB darbuotojai. Netrukus atėjo B. M., kurį pasieniečiai pažinojo iš matymo, lydimas dar dviejų YPMB vyrų. B. M. kvotė, kur saugomi ginklai. Kratė vagonėlį, B. M. apieškojo A. K., rado ir paėmė tarnybinį pažymėjimą. Iš viso keliais automobiliais buvo atvažiavę apie 20 YPMB darbuotojų. Prigrasino nedelsiant palikti postą, nes grįžę sudegins kartu su pareigūnais ir išvažiavo. Užpuolimo metu atėmė gumines lazdas ir dujinius balionėlius.

Liudytoju apklaustas A. S. teisme nurodė, kad kaltinime nurodytu metu buvo SSRS Vilniaus YPMB 2 būrio vadas. YPMB vadovavo būrio vadovas B. M. ir štabo viršininkas V. R.. Būrys nuo 1991 m. buvo pavaldus SSRS VRM vadovybei. Konkrečių aplinkybių, susijusių su pasienio užkarda neprisimena, prašo remtis parodymais, kuriuos davė anksčiau. Apklausiamas įtariamuoju ir kaltinamuoju 1992-08-20 ir 1993-01-22 A. S. nurodė, kad į bazę paskambino (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai ir pranešė, kad girti muitininkai, esantys jų kaime, šokiuose sumušė vaikinus ir reikalauja naminės. A. S. su B. M. ir dar berods 2 ekipažais išvyko į tą kaimą. Jie dviese užėjo į vagonėlį ir ten rado gulinčius 4 ar 5 girtus muitininkus. Jie aiškino, kad nieko nedarė. Iš jų paėmė 2 gumines lazdas su metaliniais strypais viduje. Muitinės neuždarė, bet liepė tai padaryti kitą dieną. Išskyrus tai, daugiau nebuvo jokių grasinimų. Poste sutiko buvusį YPMB narį, vardu Mironas, su juo bendraudamas irgi siūlė uždaryti postą (t. 7, b. l. 13-31, 78-86).

Ištyręs ir įvertinęs aukščiau išdėstytus įrodymus, teismas konstatuoja, kad kaltinimas V. R. šioje dalyje nepasitvirtino. Šiame epizode apklausti asmenys nurodė tik į tiesioginį B. M. dalyvavimą (duomenys neskelbtini) posto užpuolime, bei kitų, neatpažintų, nenustatytų OMON narių veiksmus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jokie atpažinimai dėl šio epizodo nebuvo atliekami. Poste budėję pareigūnai J. Š., A. K., A. K., A. A. neparodė tų aplinkybių, kad užpuolimo metu būtų dalyvavęs V. R.. Tokiu būdu nepateikus prokuratūrai pakankamai duomenų apie V. R. dalyvavimą šiame kaltinimo epizode, ir nesant galimybės teismui neginčytinai nustatyti ir pagrįsti aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) posto užpuolime dalyvavo ir V. R., šis epizodas iš kaltinimo pašalinamas.

 

9 Epizodas dėl 1991-05-23 (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos ir (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) posto bei pareigūnų S. B., A. J., A. G., A. Š., V. B., A. J., G. Š., E. M., G. V. užpuolimo.

 

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti nukentėjusieji – LR KAD (duomenys neskelbtini)užkardos (duomenys neskelbtini) posto pamainos budintieji A. Š. (t. 13, b. l. 83, 84), A. G. (t. 13, b. l. 80, 81), A. J. (t. 13, b. l. 52, 57), LR Muitinės departamento (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) posto pamainos budintis A. J. (t. 13, b. l. 91- 93) nurodė, kad 1991-05-22 budėjo (duomenys neskelbtini) poste. Tai buvo bendras vagonėlis pasienio ir muitinės pareigūnams. Pamainoje tuomet dirbo nukentėjusieji S. B., A. J., A. G., A. Š., V. B., A. J., G. Š., E. M., G. V.. Ryte į patalpas įsiveržė YPMB, apsirengę kamufliažine uniforma su juodomis beretėmis ir ginkluoti automatais. Kaip vėliau pamatė, jie buvo atvažiavę ar mikroautobusu „Latvija“ ar dengtu sunkvežimiu „ZIL“ ir „VAZ“ modelio lengvuoju automobiliu. Įsakė visiems gultis, atėmė gumines lazdas, sudavė jomis smūgius nukentėjusiesiems. Po to visus išvarė į lauką ir suguldė aikštelėje prieš vagonėlį, iškratė patalpas ir nukentėjusiųjų kišenes, V. B. asmeninį automobilį ir išleido iš jo padangų orą, klausinėjo, kur pistoletas, kurio vieną šovinį rado vagonėlyje. Visa tai truko apie 30 min. Viską filmavo du žmonės. Po to liepė pasitraukti iš vagonėlio. Nukentėjusieji pakeleivingu autobusu pasišalino iš posto ir nuvažiuodami matė, kaip jų vagonėlis dega. Be to, A. Š. nurodė, kad užpuolimo metu ilsėjosi vagonėlyje. Užpuolikai nuplėšė Lietuvos vėliavą, uždengė ja nukentėjusiajam galvą, sudavė smūgius atimtomis guminėmis lazdomis, nuo smūgių liko mėlynės ant kojų. A. G. nurodė, kad jam gulint ant asfalto lauke, užpuolikai kojomis spyrė tris kartus, po to dar apie penkis kartus sudavė gumine lazda. Girdėjo, kaip užpuolikai pila benziną iš V. B. automobilio. A. J. nurodė, kad užpuolimo metu jis buvo sužalotas smūgiuojant automato buože į stuburo sritį.

1991-05-30 liudytoju apklaustas nukentėjusysis S. B. (parodymai teisme perskaityti) parodė, kad 1991-05-22 budėjo (duomenys neskelbtini) poste. Kartu su Š. ir G. buvo vienoje vagonėlio patalpoje, B. ir J. buvo galbūt prie muitininkų. Apie 07:30 val. pasigirdo A. J. sušukimas apie omonininkus. Tuo metu į patalpas įbėgo vienas kariškis, apsirengęs kamufliažine uniforma su juoda berete ir automatu. Rusiškai surėkė „į kampą“. Po jo įbėgo dar du ir liepė gultis. Sugulus, atėmė gumines lazdas ir kelis kartus sudavė jomis. Jam sudavė 2 kartus. Paskui po vieną išvarė į lauką ir suguldė ant aikštelės prieš vagonėlį. Prie vagonėlio stovėjo du automobiliai - „Latvija“ baltos spalvos ir „VAZ-2103“ ar „VAZ-2106“ baltos spalvos. Kariškiai iškratė kišenes, vėliau 6-7 kartus sudavė su gumine lazda. Viską filmavo su videokameromis du asmenys. Kariškiai klausinėjo kur „TT pistoletas“, kadangi rado kulką nuo „TT pistoleto“, kieno automobilis ir kur jo raktai. Automobilis buvo iškratytas, pastumtas toliau į aikštelę ir išleistas oras iš ratų. Visa tai truko apie 30 min. Vėliau visiems lietuviškai su akcentu buvo pasakyta keltis, liepė išsirikiuoti aikštelėje. Buvo pasakyta, kad jie yra neteisėtai, liepė pasiimti savo daiktus, kurie buvo išnešti prie vagonėlio ir bėgti iš ten. Įsėdo į susistabdytą autobusą ir važiuodami matė kaip dega vagonėliai. Kaip suprato, iš kariškių vadovavo tas, kuris kalbėjo lietuviškai su akcentu. Jų Krašto apsaugos darbuotojai turėjo po guminę lazdą, S. B., Š. ir G. turėjo dujinius balionėlius, B. - graižtvinį šautuvą, kuris buvo laikomas automobilyje (t. 13, b. l. 44). 1992-01-06, 1992-10-08 papildomai liudytoju apklaustas S. B. parodė, kad po omonininkų smūgių buvo traumos ant nugaros, kairės rankos, kairės kojos. Matė kaip G. ir muitininkui omoninkai sudavė smūgius su koja, automato buože. Bėgdamas iš posto matė kaip prie vagonėlio vienas omoninkas ėjo su kanistru, o kitas buvo šalia vagonėlio (t. 13, b. l. 45, 46-48). Bylą Nr. 09-2-018-91 nagrinėjant teisme papildė, kad vėliau užpuolimą matė žurnalisto N. filme „(duomenys neskelbtini)“. Gulint lauke jie buvo apdaužyti guminėmis lazdomis, kurias kariškiai paėmė iš jų pačių. Jis matė, kad buvo įneštas kanistras. Omonininkų buvo daugiau nei penki. Galėjo būti apie 10 (t. 16, b. l. 35-37).

1991-05-30 liudytoju apklaustas nukentėjusysis V. B. (parodymai teisme perskaityti) parodė, kad kuomet omoninkams jis pasakė, kad automobilis yra jo, tai jie radę raktus ėmė automobilį apžiūrinėti. Joje rado karabiną 7,63mm 1907-II gamybos su 2 tinkamais ir 3 surūdijusiais šoviniais. Jis jį prieš mėnesį rado (duomenys neskelbtini) miškuose. Jam gulint prie jo priėjo N. ir paprašė duoti interviu, tačiau jis sudavė jam per kamerą. Tuomet vienas kariškis spyrė jam ir sudavė buože. Kai visi išbėgo, kariškiai paėmė šiukšlių dėžę, nuleido jo automobilio benziną, viduje vagonėlio išpilstė ir padegė su raketa. Tą patį padarė ir su muitininkų vagonėliu. Po to visi susėdo į automobilius ir išvažiavo į (duomenys neskelbtini) pusę. Užpuolime dalyvavo apie 25 žmonės (t. 13, b. l. 65). 1991-12-30, 1992-10-08 papildomai liudytoju apklaustas V. B. parodė, kad užpuolimo metu jam buvo sužalota dešinė ranka, buvo kraujosruvos ant šonų ir nugaros. Iš dalyvavusių užpuolant (duomenys neskelbtini) postą geriausiai įsidėmėjo kariškius, vienas iš jų kapitonas. Daugiausiai mušė nedidelio ūgio, stamboko kūno sudėjimo, šviesaus gymio, atrodo, leitenanto laipsnį turintis, plaukai kirpti „ežiuku“, kuris daugiausiai kalbėjo lietuviškai. Visi buvo ginkluoti automatais ir dėmėtomis uniformomis. Užpuolimo metu pastebėjo vaikus, kurie vėliau nubėgo į Latvijos pusę.

V. B. pripažintas byloje civiliniu ieškovu 5516 rublių sumai (t. 13, b. l. 77). Byloje jis tikslino savo civilinį ieškinį ir prašė priteisti 5516 litų (t. 22, b. l. 43).

A. J., 1993-05-05 susipažinęs su videoįrašu, kuriame užfiksuotas Vilniaus VTTC užpuolimas 1991-06-26 ir A. S. 1991-05-23 darytas „(duomenys neskelbtini)“ posto užgrobimo videoįrašas,  pareiškė, kad prie raudonos spalvos vagonėlio stovintis žmogus pakeltomis rankomis atsirėmęs į vagonėlio sieną esąs jis pats. YPMB narys, kurio balsas girdisi lietuvių kalba, tai tas pats, apie kurį jis davė parodymus, nurodydamas, kad jis kalbėjo lietuviškai su akcentu (t. 13, b. l. 97). Prokuroro 1993-05-06 pažymoje nurodyta, kad A. J. nurodytas asmuo kaip kalbėjęs lietuviškai su akcentu yra J. S. (t. 13, b. l. 98).

S. B., 1992-10-08 susipažinęs su pateiktomis 90 asmenų fotonuotraukomis, nurodė, kad jam yra panašūs asmenų Nr. 2 – V. A., Nr. 8 – A. G., Nr. 67 – nežinomas asmuo veido bruožai į pirmuosius asmenis įsiveržusius į vagonėlį (t. 13, b. l. 50-51).

V. B., 1992-10-08 susipažinęs su pateiktų 92 asmenų fotonuotraukomis, gali kategoriškai teigti, kad Nr. 29 (O. V.) pažymėtas asmuo tikrai dalyvavo užpuolime, Nr. 78 (S. A.) pažymėtas asmuo filmavo videokamera. Negali kategoriškai teigti, kad asmenys pažymėti Nr. 30, Nr. 36, Nr. 55, Nr. 68, Nr. 80 dalyvavo užpuolime (t. 13, b. l. 78-79).

E. M., 1992-10-08 susipažinęs su pateiktų 90 asmenų fotonuotraukomis, pareiškė, kad asmens pažymėto Nr. 57 (F. P.) veido bruožai yra labai panašūs į jį mušusiojo vagonėlyje, tačiau negali kategoriškai teigti, kad tai tas asmuo (t. 13, b. l. 111-113).

G. Š., 1992-10-08 susipažinęs su pateiktų 90 asmenų fotonuotraukomis, pareiškė, kad nuotraukoje pažymėtoje Nr. 78 (S. A.) yra asmuo, kurio veido bruožai labiausiai panašūs į omonininko, kuris jį išvedė iš vagonėlio. Negali kategoriškai teigti, ar tai tas asmuo. Nuotraukoje pažymėtoje Nr. 57 (F. P.) yra asmuo, kurio veido bruožai labai panašūs į omonininko, kuris užpuolimo pabaigoje liepė išsirikiuoti. Negali kategoriškai teigti ar tai tas asmuo (t. 13, b. l. 119-121).

1991-05-23 akte apie gaisrą nurodyta, kad degė KAD pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) užkardos (duomenys neskelbtini) posto vagonėlio sienos ir stogas. Gaisras buvo pastebėtas 08:15 val., apie gaisrą buvo pranešta 08:20 val., gaisras užgesintas 09:10 val. Gaisro metu sudegė vagonėlis (t. 13, b. l. 29). Pasienio apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos 1992-01-09 pažymoje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) pasienio posto užpuolimo metu padaryta 15371,54 Lt žala (t. 13, b. l. 122).

1991-05-23 akte apie gaisrą nurodyta, kad degė Lietuvos Muitinės departamento Z. M. (duomenys neskelbtini) postas. Gaisras pastebėtas 08.15 val. Gaisro metu sudegė vagonėlis. Gaisro priežastis – tyčinis padegimas (t. 13, b. l. 30). LR Muitinės departamento (duomenys neskelbtini) muitinės 1991-05-23 inventorizaciniu apyrašu (sutikrinimo žiniaraščiu) nustatyta, kad sunaikintas vagonėlis, kurio vertė 12893,44 rub. ir jame buvę daiktai, reikalingi muitinės posto darbui, viso turto 13524,41 rub. sumai (t. 13, b. l. 36- 37).

1991-05-23 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrima vietovė – LR (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) pasienio punktas. Apžiūra pradėta 9:25 val., apžiūra baigta 12:06 val. Apžiūros metu nustatyta: KAD vagonėlio medinės dalys sudegusios, stogo skardos nukritusios, sulinkusios; elektros laidai nuo vagonėlio atjungti; vagonėlio durys nukeltos nuo vyrių ir paguldytos šalia laiptelių į vagonėlį, durų spyna atrakintoje padėtyje; vagonėlio vidaus pertvaros ir medinės dalys sudegusios; 0,5 ir 2,5 metrų atstumu nuo vagonėlio į (duomenys neskelbtini) gyvenvietės pusę guli dvi iššautos signalinės raketos; už KAD vagonėlio stovėjimo aikštelėje automobilio ratų padangos ir kameros pradurtos (t. 13, b. l. 31-33).

(duomenys neskelbtini) muitinė 1992-01-10 nutarimu pripažinta civiliniu ieškovu 13524,41 rublių sumai (t. 13, b. l. 42). (duomenys neskelbtini) rajono pasienio užkarda 1992-01-09 nutarimu pripažinta civiliniu ieškovu 15 371,54 rublių sumai (t. 13, b. l. 124).

1992-10-28 apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrima videokasetė, kurioje užfiksuoti Rygos YPMB darbuotojų apklausų fragmentai, o taip pat pilnas TV laidos „600 sekundžių“  įrašas, nustatyta, kad įraše užfiksuotas (duomenys neskelbtini) pasienio ir muitinių postų užpuolimas. Pridedamas šifruotas tekstas. Reportaže nurodoma, kad operacijos pavadinimas – „(duomenys neskelbtini)“, gegužės 23 d. Operacijos pradžia 4.40 val. Tikslas – visame pasienyje likviduoti nacionalistines užkardas, likviduojant šias užkardas, iš esmės neteisėtas formuotes, nesukelti susišaudymo, kovos veiksmų ir nepralieti nė lašo kraujo. Link (duomenys neskelbtini) sienos juda B. žmonės: 10 žmonių iš Vilniaus OMON, 15 Č. M. žmonių. 25 žmonės prieš taip vadinamą Muitinės departamentą. B. žmonės, Vilniaus OMON, šturmu, be jokio šūvio, panaikino muitinės patalpas prie Lietuvos ir Latvijos sienos. Čia buvo rūsčiau ir kiečiau nei prie (duomenys neskelbtini), nes ir ginklų čia buvo daugiau. Tame poste, kur dirbo B. žmonės, išgirtasis muitinės departamentas iš pradžių suguldytas ant žemės kratai. Likviduoti nevykę simboliai. Užduodami klausimai A. S., kuris atsako, kad jie privalo žmogų paguldyti, apieškoti. (t. 13, b. l. 139-144).

1992-05-24 poėmio metu iš L. S. paimta videokasetė su vaizdo įrašu (t. 13, b. l. 151). 1992-05-24 vaizdo įrašo peržiūros protokole nurodoma, kad užfiksuotas pokalbis tarp A. N. ir milicijos seržanto. Fone matyti kaip YPMB nariai ginkluoti automatais su atlenkiama buože. Jie tikrina, stumdo inventorių muitinės patalpose. Sunkvežimis „Kamaz“ troso pagalba rauna muitinės užtvaro stulpą. Virš vieno vagonėlio matyti melsvi dūmai, girdėti dūžtantis stiklas. Plyksteli liepsna. Dega abu nameliai. Laikas – 5.43 val. Vėliau fiksuotas laikas 7.50 val., data – 1991-05-23. Vaikšto ginkluoti YPMB nariai. Ant namo yra užrašas „(duomenys neskelbtini)“. Veidu į žemę guli žmonės. A. N. ima interviu iš A. S.. 8.16 val. dega namelis. Prie namelio stovi 2 YPMB nariai. 12.18 val. matyti sudegusio namelio liekanos. Ginkluoti automatais YPMB nariai tikrina lengvąjį automobilį (t. 13, b. l. 152-154).

Pagal LR Generalinio prokuroro pavedimą Sankt Peterburgo prokuratūroje 1993-11-06 atlikta liudytojo A. G. N. apklausa, kurioje šis nurodė, kad Rygos ir Vilniaus YPMB veiksmai, kuriuose dalyvavo ir jis kaip operatorius, režisierius ir žurnalistas, buvo vykdomi griežtai laikantis jo SSRS Konstitucijos, jos labui ir šalies vadovybės įsakymų. Neteisėtų ginkluotų muitinės postų likvidavimas, kelių atlaisvinimas nuo separatistinių užkardų vyko griežtai laikantis šalies įstatymų normų. Apie milicijos veiksmus jis jokiu būdu nemato galimybės pasakoti asmenims, kuriuos laiko nusikaltėliais, asmenims, Lietuvos Respublikos teritorijoje įvedusiems nusikalstamą, prieš rusus nukreiptą režimą, juo labiau, milicijos ketinimą, veiksmų metodų ir panašiai viešinimą laiko nusikalstamu (t. 13, b. l. 134-137).

Vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., teisme perskaityti civilių įvykio liudytojų A. D., I. P., I. K., S. U. parodymai, gauti iš Latvijos Respublikos prokuratūros. Liudytojai A. D. ir I. P. nurodė, kad A. D. buvo (duomenys neskelbtini) Muitinės kontrolės posto viršininkas. Įvykio dieną pamainoje dar dirbo I. P. ir L.. Ryte gavo perspėjimą būti atidiems, nes užpulta (duomenys neskelbtini) muitinė. Apie 7.30 val. prie muitinės privažiavo mašinos, išlipo apie 10 žmonių, dalis kariška uniforma, dalis –  apsirengę civiliai. Buvo atlikta posto krata, žmonių krata. Paėmė antspaudą, posto žurnalą, dokumentus, atėmė pinigus, pažymėjimus. Atėmė ir telefonus, raciją. Latvijos muitininkai buvo mušami rankomis ir kojomis. Buvo ieškoma ginklų, nelegaliai atimtų prekių. Vienas asmuo viską filmavo. Vienas iš YPMB narių pasakė, kad I. P. daro gėdą savo pavardei, iš to suprato, kad matyt buvo bendrapavardis. Po to YPMB nariai išliejo kažką ant grindų, padegė būdelę, sulaužė muitinės ženklus ir nuvažiavo į Lietuvos pusę. Liudytojas I. P. papildė, kad iš viso buvo 13-15 žmonių. Matė dūmus iš Lietuvos muitinės posto. Paskui vyr. leitenantas į namelį iššovė raketą ir kilo gaisras (t. 13, b. l. 184-188, 189-198).

1991-05-25 liudytoju apklaustas nepilnametis liudytojas I. K. nurodė, kad 1991-05-23 apie 7 val. bežvejojant netoli (duomenys neskelbtini) muitinės posto išgirdo šauksmus nuo Lietuvos muitinės „stovėt, šausiu, rankas aukštyn“. Muitinės pastato teritorijoje buvo apie 15 žmonių. Jie buvo ginkluoti automatais sutrumpintais vamzdžiais su šovinių dėtuvėmis. 2 ar 3 buvo civiliai, bet taip su automatais. Vagonėlio stiklai išdaužti. Matė, kad viduje stovinčiam muitininkui papurškė kažkuo ir šis nukrito. Kitą muitininką išvedė basą į lauką ir mušė su buože. Ginkluoti žmonės vilkėjo dėmėta uniforma, su beretėmis, kuri buvo panaši į YPMB uniformą, kurią anksčiau matė per televizorių. Buvo triuškinami du vagonėliai. Viską filmavo civilis. Paskui iš pravažiuojančio automobilio nuleido benziną į kanistrą ir juo užpylę, padegė abi būdeles. Visa tai truko apie 30-40 min. (t. 13, b. l. 175-183).

Liudytoja S. U. nurodė, kad iš gegužės 23 d. į 24 d. naktį kažkas pabeldė į langą. Kai atidarė langą pamatė, kad lauke stovi vaikinai iš muitinės. Vienas jų, kuris buvo vyresnysis, buvo visas purvinas ir sumušta nosimi, iš kurios sunkėsi kraujas. Antrasis, jaunesnis, taip pat buvo purvinas, bet kiek mažiau. Jie paprašė mopedo ventilio. Pasakė, kad juos padegė ir sumušė. Išėjus į kelią pamatė, kad dega abu vagonėliai (t. 14, b. l. 26-30).

1991 m. rugpjūčio mėn. liudytoju apklaustas J. T. (parodymai teisme perskaityti) – YPMB narys - parodė, kad 1991 m. gegužės 23 d. būdamas tarnyboje, apie 24 val. susitiko R., kuris pasakė, kad jis su savo vaikinais nutarė pereiti į OMON ir pasiūlė jam taip pat apsispręsti. Jam begalvojant į kiemą įvažiavo 3 milicijos UAZikai, iš jų išlipo 11 žmonių su milicijos uniforma. Jie buvo ginkluoti pistoletais, kurie buvo dėkluose. Jie visi nuėjo į budinčiąją dalį. Budėtojas buvo viršila V.. R. kreipėsi į V. ir paklausė, ar visi susirinko, liepė duoti raktus ir sakė “imsim ginklus“. V. paklausė „ką rimtai?“, į ką R. atsakė „rimtai“.  R. atrakino ginklų seifus. Visi ėmė neštis ginklus – automatus AKS 5,45 mm kalibro, vieną automatą, atrodo AKMS 4,62 mm kalibro. Viso buvo apimta 41 automatas. Ginklus sudėjo į UAZikus. Kažkas aiškino, kad ginklai pervedami į OMONą. Taip pat buvo paimti ir pistoletai PM. Viso buvo paimta 12 pistoletų. Taip pat buvo paimtos dvi dėžės su šoviniais automatui 5,45 mm, gal tų dėžių buvo ir daugiau. Po to jie visi nuvažiavo prie OMON bazės. Juos sutiko štabo viršininkas R.. Ginklai ir šaudmenys buvo sunešti į budėtojų dalį. Pamena, kad sekančią dieną jis užėjo pas M.. Jo paties nebuvo, bet sėdėjo keletas karininkų. Jie žiūrėjo videokasetę apie OMON įvykdytą kažkokio tai muitinės posto užpuolimą. Matė kaip kažkas iš omonininkų padegė namelį. Vienas iš muitininkų bėgo šalin basas. Vienas iš omonininkų, M. pavaduotojas A. S., ėmė interviu pas N., tačiau kalbos turinio neprisimena (t. 4, b. l. 110-118).

1991-09-14 liudytoju apklaustas G. C. (parodymai teisme perskaityti) – YPMB narys - parodė, kad iš bazės išvažiavo apie 18 val., važiavo 2 mašinomis. Jo vairuojamojoje „Latvijoje“ buvo 9 ar 10 žmonių. Visi buvo ginkluoti pistoletais ir automatais. Visai operacijai vadovavo S..  Į Rygą atvyko apie 22.30 val. Juos pasitiko Rygos OMON atstovai. Viskam ėmė vadovauti Rygos OMON karininkas vyr. leitenantas. Jie visi buvo apsirengę kamufliažine uniforma.  Prie jų mašinų prisidėjo dar 3 ar 4 Rygos OMON mašinos. Prisijungė ir N..  Apie 5-30 val.-6.00 val. jie atvyko prie muitinės, esančios ant (duomenys neskelbtini) sienos. Instruktažas prieš muitinės užpuolimą buvo pravestas jų poilsio vietoje, kuomet valgė. Rygos OMON karininkas paaiškino, kad muitinės postą reikia visiškai likviduoti ir tam yra pagrindas TSRS Generalinio prokuroro sankcionuotas nutarimas. Jiems buvo duotas įsakymas - nešaudyti, muitininkus išvaikyti, visus dokumentus surinkti, o pačią muitinę sudeginti.  Privažiavus muitinę, ji buvo apsupta. Rygiečiai įėjo į vagonėlio vidų, o jų žmonės liko apsuptyje. Į vidų ėjo ir N.. Viduje jie prabuvo apie 25 min. Jiems išėjus, kažkas įmetė į namelį padegamąją granatą. Kai muitinė užsidegė, jie išvažiavo Į (duomenys neskelbtini) pusę. Vėliau jie sustojo prie Latvijos ir Lietuvos muitinių vienu metu. Lietuvos muitinės užpuolimui vadovavo S.. Jie sustojo prie Lietuvos muitinės, o rygiečiai – prie latvių. Muitininkai buvo išvyti į lauką ir apieškoti. Muitininkai buvo ginkluoti karabinu, be to pas juos buvo surasti TT tipo šoviniai. Šoviniai rasti mašinoje, kuri priklausė vienam iš muitininkų. Du muitininkai buvo sumušti, bet jis nesuprato už ką – ar už tai, kad buvo ginkluoti, ar už tai, kad bandė priešintis.  Tada jam buvo liepta padėti nešti dokumentus iš vagonėlio į jų mašinas. Kas vyko Latvijos vagonėlyje, jis nematė. Greitai atvažiavo Latvijos OMON žmonės ir granata padegė muitinės abu vagonėlius.  Po to jie rygiečius palydėjo iki Panevėžio, o patys nuvyko į bazę.  Karabiną ir šovinius bei dokumentus sunešė į M. kabinetą. Kitą dieną dėl atliktos operacijos į bazę atvažiavo prokuroras E. P. ir kažkoks Vilniaus garnizono karinis prokuroras (t. 4, b. l. 146-154). 2000-03-30 byloje Nr. 09-2-018-91 apklaustas kaltinamuoju G. C. papildė, kad viskam vadovavo V. R. (t. 6, b. l. 26-28).

1991-08-21 liudytoju apklaustas S. L. (parodymai teisme perskaityti) – YPMB narys, parodė, kad jis dalyvavo ginklų poėmio operacijoje (duomenys neskelbtini) poste. Vyresnysis buvo S.. Jų buvo 8-10 žmonių. Jie apsupo muitininkų namelį ir atliko apžiūrą, kur paėmė karabiną, lazdas su metalinėmis šerdimis ir šovinius.  Kas ir kaip atliko poėmį jis nežino (t. 5, b. l. 86-87).

1991-08-21 liudytoju apklaustas V. P. (parodymai teisme perskaityti) –YPMB narys, parodė, kad jis dalyvavo ginklų poėmio operacijoje (duomenys neskelbtini) muitinės poste. Jo grandies užduotis buvo blokuoti postą, o ginklų poėmį vykdė kita grupė. Neprisimena, kokie ginklai buvo paimti (t. 5, b. l. 89-91).

1991-08-21 liudytoju apklaustas A. Š. (parodymai teisme perskaityti) – YPMB narys, parodė, kad operacijos metu buvo paimta: senos laidos karabinas, pistoleto TT šovinių ir dar kažkas – neprisimena. Jie ginklus nugabeno į dalinį, o ten jau sprendė vadai. Jam paskirti šie ginklai: Makarovo pistoletas PM, 5,45 mm kalibro automatas AKS-74U ir kulkosvaidis (t. 5, b. l. 92-95).

Liudytojas J. S. apklaustas teisme ir tyrimo metu – YPMB narys parodė, kad vykdyti operatyvinių užduočių YPMB vykdavo būrio vado arba jo pavaduotojo įsakymu. Tuo atveju jis žurnale nurodydavo vyresnįjį ir kartais surašydavo visus grupės narius. Ginklai buvo išduodami sargybai ir įrašomi spec. priemonių išdavimo bei priėmimo knygose. Jis dalyvavo operacijoje (duomenys neskelbtini) muitinėje. Jie su grupe važiavo iš Rygos ir pagal gautą pranešimą dalyvavo kartu su Latvijos YPMB ginklų poėmyje (duomenys neskelbtini) muitinėje. Ten buvo paimtas graižtvinis ginklas, šovinių. Operacijos metu ginklai nebuvo panaudoti ir niekam nepadaryti kūno sužalojimai. Jis poėmio akto nerašė. 1991-05-22 išvažiuojant iš Vilniaus buvo pasakyta, kad važiuoja į Rygą padėti OMON kažką nuginkluoti. Vyresniuoju buvo S.. Jis vadovavo tik jų žmonėms. Kartu važiavo ir rygiečiai. Jiems vadovavo jau kitas žmogus. Jis atliko saugojimo funkciją. Kas padegė namelius, jis nematė, bet tai padarė tas, kam tai buvo įsakyta. Viskas vyko taip - rygiečiai pirmieji puola vidun, o jie jau iš karto apsupa ir saugo. Jis asmeniškai negirdėjo nurodymo padegti namelius, bet spėja, kad toks nurodymas galėjo būti. Dar prieš išvykstant į operaciją kažkas bazėje skaitė G. įsaką dėl muitinių išformavimo. Užpuolimo metu jis prieš išrikiuotus muitininkus ir pasieniečius pasakė žodžius, kad „visas šitas užsidaro ir vsio. Balius baigtas, o dabar kas netarnavo, tarnaut, o dabar po du žmones ir bėgte marš“. Pasakyti šiuos žodžius jo paprašė kažkas iš omonininkų, nes jis mokėjo lietuviškai. Jam buvo liepta paaiškinti muitininkams ir pasieniečiams, kad jie paliktų postą (t. 5, b. l. 102-111).

Liudytoju apklaustas A. S. teisme parodė, kad būdamas SSRS Vilniaus YPMB 2 būrio vadu 1991 m. dalyvavo kelių neteisėtų užkardų, įrengtų Lietuvos pasienyje likvidavime. Tarp tokių buvo ir (duomenys neskelbtini) postai Lietuvos ir Latvijos pasienyje, apie tai davė smulkius parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kuomet buvo išteisintas, prašo remtis šiais parodymais, nes dabar įvykių nebeprisimena.

Apklausiamas įtariamuoju ir kaltinamuoju A. S. parodė, kad V. R. įsakymu su 10 YPMB milicininkų grupe išvyko į Rygą. Rygos YPMB vyresnysis M. visus karininkus instruktavo, kad vykdant SSRS prezidento įsakymą iškelta užduotis likviduoti Lietuvos ir Latvijos pasienyje įrengtus pasienio ir muitinės postus. Pačius postus sunaikinti, jų darbuotojus išvaikyti, paimti neteisėtai laikomus ginklus ir dokumentaciją. Atvykus į (duomenys neskelbtini) postą, žmonės iš jų buvo išvesti, paaiškinta, kad jie veikia neteisėtai ir įsakyta skirstytis. Vagonėlyje buvo rasti keli pistoleto šoviniai. Prie vagonėlio stovėjusiame lengvajame automobilyje rastas kariško pavyzdžio karabinas. Šie ginklai ir šaudmenys kartu su visa dokumentacija buvo išimti ir vėliau perduoti SSRS lojaliai, Petrausko vadovaujamai, Lietuvos prokuratūrai. Kol A. S. aiškino vagonėliuose buvusiems žmonėms SSRS prezidento įsakymo esmę, atvykę Rygos YPMB milicininkai padegė vagonėlius, nors anksčiau jokios kalbos apie jų padegimus nebuvo ir A. S. tokio įsakymo nedavė. Visą operaciją nufilmavo kartu buvęs televizijos žurnalistas A. N. su asistentais (t. 7, b. l. 13-31, 35-41, 44-46, 90-82, 106-114).

Vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. teisme perskaityti liudytojo A. G. N., kuris pagal LR Generalinio prokuroro pavedimą buvo apklaustas Sankt Peterburgo prokuratūroje. Liudytojas A. G. N. nurodė, kad Rygos ir Vilniaus YPMB veiksmai, kuriuose dalyvavo ir jis kaip operatorius, režisierius ir žurnalistas, buvo vykdomi griežtai laikantis jo SSRS Konstitucijos, jos labui ir šalies vadovybės įsakymų. Neteisėtų ginkluotų muitinės postų likvidavimas, kelių atlaisvinimas nuo separatistinių užkardų vyko griežtai laikantis šalies įstatymų normų. Apie milicijos veiksmus jis jokiu būdu nemato galimybės pasakoti asmenims, kuriuos laiko nusikaltėliais, asmenims, Lietuvos Respublikos teritorijoje įvedusiems nusikalstamą, prieš rusus nukreiptą režimą, juo labiau, milicijos ketinimą, veiksmų metodų ir panašiai viešinimą laiko nusikalstamu (t. 13, b. l. 134-137).

Vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. teisme perskaityti Rygos YPMB nario M. B. parodymai 1992-04-29 liudytoju apklaustas M. B. parodė, kad nuo 1990 metų balandžio-gegužės iki 1991 metų rugsėjo tarnavo Rygos YPMB. Buvo vadovo P. 3-os grandies milicininkas vairuotojas. Grandies vadas P. turėjo juodą „Volgą“. Neprisimena kokio mėnesio ir kurią dieną, bet su vadu P. ir L. TV N. važiavo kartu į kažkokias muitines. Kartu važiavo dar 2 ar 3 tos pačios grandies milicininkai. Įsiminė tik vieną A. R.. Vyriausiasis buvo kažkoks seržantas. Visi buvo apsirengę civiliais rūbais. R. turėjo automatą, kiti neturėjo. V. P. atvažiavo su geltona milicijos UAZ-2106. N. lydėjo Lietuvos YPMB nariai, uniformuoti, ginkluoti, su dviem mašinomis: baltu „Latvija“ mikroautobusiuku ir šviesiais „Žiguliais“. Lietuvių gal buvo apie 10 žmonių, kai kurie uniformuoti, kai kurie ne. Prisimena, kai kartu su juo važiavo N. pravarde „(duomenys neskelbtini)“ vilkintis civiliais drabužiais su randu ties akimi. Prisimena, kai N. iššoko iš automobilio ir pradėjo filmuoti du muitinės posto vagonėlius, tada tuoj į priekį važiavo lietuvių mašinos, iš jų iššoko YPMB nariai ir apsupo vagonėlius. Pamena, kaip vieną uniformuotą milicininką sumušė vagonėlyje. Kaip ten buvo nematė, bet matė kruviną veidą. Matė, kaip vienam muitininkui nutraukė antsiuvus ir numetė. P. vadovavo tik jų vaikinams. Lietuvos YPMB nariams įsakinėjo jų vadas. N. visą laiką filmavo tiek viduje, tiek ir lauke. Matė, kad atokesnį namelį nuo kelio padegė jų žmonės. Matė, kaip į namelį įmetė padegamuosius sprogalus. Matė, kaip susistabdė pro šalį link Latvijos važiavusį „Kamazą ir vairuotojo prašė lynu išrauti iš žemės muitinės pakeliamąjį užvarą. Iš Latvijos teritorijos išvažiavę nebuvo. Nieko neprisimena apie antros muitinės padegimą, bet to fakto neneigia. J. N. buvo antrojoje muitinėje, buvo ir jie. Papildomai liudytojas M. B. parodė, kad M. į muitines nevažiavo, tačiau iki tol būrio nariams aiškino tų postų sunaikinimo užduotį. Jis aiškino, kad TSRS prezidento G. įsakymu visi Pabaltijo postai paskelbti neteisėtais ir turi būti sunaikinti. Muitinių likvidavimo klausimas suderintas su prokuratūra. Mano, kad su TSRS prokuratūra. M. nurodė, kad namelius reikia padegti ar nutemti į griovius ir sulaužyti, kad būtų netinkami naudojimui. Muitinės dokumentus reikėjo parvežti į jų bazę. Muitinės poste, kuriame filmavo N., jų kariai vilkėjo maskuojančią uniformą, visi turėjo automatus ir pistoletus. Kai kurie – sprogstamuosius paketus ir padegamuosius sprogalus. P. turėjo pistoletą ir vietoje automato – šautuvą su dujiniais šoviniais. Šautuvas ilgas, plačiavamzdis. Šoviniuose – „Č.“  dujos.  Užpuolimo metu jis vilkėjo nertinį. Iš savo būrio kitų narių žinojo, kad muitinėse nupylinėdavo benziną iš mašinų ir jį naudojo padeginėjimui. Visų namelių stiklai buvo išmušti automatų buožėmis. Važiuojant į muitines dažnai buvo keičiamos automobilių numerių lentelės. Atsimena, kad jų Volgos bagažinėje buvo sudėtos granatos, granatsvaidis. Jis matė kaip Lietuvos muitininkai buvo suguldyti ant žemės, o vėliau pradėjo rūkti dūmai iš Lietuvos muitinės namelio (t. 14, b. l. 16-20).

Tokiu būdu V. R. kaltė atlikus šiame kaltinimo epizode nurodytus veiksmus įrodyta aukščiau išdėstytais duomenimis.

 

10 Epizodas dėl 1991-05-24 (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos ir muitinės posto ir pareigūnų P. S., S. A., V. J., G. K. ir A. M. užpuolimo.

 

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti nukentėjusieji – Pasienio apsaugos tarnybos budintieji P. S. (t. 14, b. l. 54) ir S. A. (t. 14, b. l. 60), LR Muitinės departamento (duomenys neskelbtini) posto muitininkai V. J. (t. 14, b. l. 62) parodė, kad 1991-05-24 budėjo (duomenys neskelbtini) poste. Apie 23 val. prie posto privažiavo baltos spalvos „Latvija“ ir VAZ automobilis, iš kurių išlipo apie 15 ginkluotų žmonių, kaip vėliau suprato – YPMB milicininkai. Būriui vadovavo neaukšto ūgio karininkas su ūsais. Keli iš jų įbėgo į vagonėlį ir grasindami automatais liepė visiems atsistoti prie posto iškėlus rankas. Po to buvo patikrintos kišenės. P. S. kišenėje buvo rastas dujinis balionėlis, kuriuo vienas milicininkas papurškė jam į burną. Užpuolikai P. S. sumušė kojomis ir automatų buožėmis. Buvo apsirengę tarybinės armijos lauko karine uniforma, ant galvų turėjo juodas beretes. Vienas iš jų turėjo filmavimo kamerą ir viską įrašinėjo. Mašinos buvo be numerių. Užpuolikai atvirai grobstė būdelių daiktus, daužė, išlaužė postų įrangą. Po to visiems buvo liepta bėgti Vilniaus miesto link. Nuėjęs apie 200 metrų nuo posto pamatė, kad užpuolikai padegė poste esančias būdeles.

Taip pat, P. S. nurodė, kad jam padaryta 5800 Lt žala, nes dingo jo piniginė, kurioje buvo ne mažiau kaip 500 rublių, raktai, higienos daiktai, džinsai-kelnės. Sužalojimus gydėsi namuose. Nuo ieškinio atsisako. P. S., susipažinęs su A. N. TV laidos „600 sekundžių“ filmo „(duomenys neskelbtini)“ dalimi „B.“, atpažino V. R. kaip asmenį, kuris vadovavo YPMB veiksmams (duomenys neskelbtini) poste (t. 14, b. l. 55-56).

Nukentėjusysis S. A. taip pat parodė, kad užpuolikai turėjo automatus AKSU. Jis pats buvo mušamas koja į pilvą, iškratytos jo kišenės. Vienas iš užpuolikų, kuris elgėsi kaip vadovas, visą laiką skubino, nuėmė nuo vagonėlio vėliavą ir sulaužęs kotą ją sudegino. Matė, kaip užpuolikai apipylė vagonėlį benzinu ir padegė. Į gydymo įstaigą jis nesikreipė.

Nukentėjusysis V. J. nurodė, kad kai jie buvo suguldyti ant žemės, užpuolikai vagonėlyje ieškojo dokumentų, ginklų. Nieko neradę, sumetė asmeninius daiktus ir liepė pasiimti, tačiau jis neberado savo tranzistoriaus ir odinio krepšio. Taip buvo padaryta 500 rublių žala. Jis matė kaip buvo benzinu apipiltas vagonėlis ir padegtas. Nukentėjusiajam buvo suduoti keli smūgiai, tačiau dėl patirtų sužalojimų į gydymo įstaigas nesikreipė. Ikiteisminio tyrimo metu pateikto ieškinio atsisako.

Nukentėjusysis A. M. parodė, kad bandė paskambinti į Muitinės departamentą ir informuoti apie užpuolimą, bet nespėjo, nes užpuolikams vadovavęs karininkas sudavęs smūgį į dešinį šoną ir sėdmenis, pargriovė ant grindų. Padarę kratą, rastus dujinį balionėlį ir peilį sudėjo ant užtvaro ir nufilmavo. Jau einant plentu, pamatė kaip užsidegė vagonėliai. Po užpuolimo savo krepšyje nerado kai kurių protokolų, 190 rublių grynųjų pinigų, kvitų dėl muito mokesčio. Dėl patirtų sužalojimų kreipėsi į medikus. Padaryta 190 rublių žala, tačiau ieškinio atsisako.

1991-05-25 2.20 val. apžiūrėjus Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) Krašto apsaugos kontrolės ir muitinės postą nustatyta, kad dega dvi LR muitinės būdelės, už jų – visiškai sudegusi Krašto apsaugos būdelė. Sulaužytas užtvaras, nuversta posto būdelė (t. 14, b. l. 47-50). 1991-05-31 akte apie gaisrą nurodyta, kad 2 gyvenamieji vagonėliai, esantys (duomenys neskelbtini), pilnai sudegę. Gaisro priežastis – padegimas (t. 14, b. l. 51-53).

Nukentėjusysis G. K. teisme ir tyrimo metu parodė, kad užpuolikai buvo ginkluoti automatais AKSU, pistoletais PM, peiliais-durklais. Jau iš pirminių jų veiksmų buvo matyti, kad jie puls jų postą. Iš pradžių jie paklausė, ar jie ginkluoti ir jam atsakius, kad ne, užpuolikai puolė. Jis galėtų atpažinti 2 užpuolikus. Buvo kratomas ir vagonėlis, ir žmonės (t. 14, b. l. 70). 1993-07-21 parodymo atpažinti asmenį iš videoįrašo metu jis atpažino asmenis, kurie jam atrodė panašūs į asmenis, apie kuriuos davė parodymus (omonininkas su ūsais bei neproporcingos figūros užpuolikas, (t. 14, b. l. 71).

Liudytoju byloje apklaustas G. C. – YPMB narys - parodė, kad jis dalyvavo operacijoje užpuolant (duomenys neskelbtini) muitinę. Užpuolime dalyvavo 2 mašinos. Viso dalyvavo 10-11 žmonių. Operacijai vadovavo majoras R. V. – jų štabo viršininkas. Visi buvo ginkluoti pistoletais ir automatais. Apranga- kamufliažinė (t. 4, b. l. 146-154).

Tokiu būdu V. R. kaltė atlikus šiame kaltinimo epizode nurodytus veiksmus įrodyta aukščiau išdėstytais duomenimis.

 

11 Epizodas 1991-05-25 (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės posto užpuolimas

 

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti nukentėjusieji – Pasienio apsaugos tarnybos budintieji G. Ž. (t. 14, b. l. 80), ir J. K. (t. 14, b. l. 85), liudytojas P. T. (t. 14, b. l. 98-100), LR Muitinės departamento (duomenys neskelbtini) posto pareigūnas nukentėjusysis V. Č. (t. 14, b. l. 90) parodė, kad 1991-05-24 budėjo Vilniaus (duomenys neskelbtini) pasienio poste. Apie 22.00 val. prie jų būdelės atvažiavo 2 mašinos, išbėgo 2 sovietinės armijos karine lauko uniforma vilkintys vyrai, atkišę automatus liepė nejudėti. Padarė asmens kratas, išvedė į lauką ir paguldė ant žemės veidu. Viso užpuolikų buvo ne mažiau kaip 10, su automatais AKSU, vilkėjo sovietinės armijos maskuojančią uniformą. Užpuolimo metu buvo sudaužyta ir sulaužyta būdelės įranga, o vėliau būdelė ir padegta.

Teisme perskaityti P. T. parodymai. 2012-11-09 liudytoju apklaustas P. T. parodė, kad nuo 1991 m. vasario mėn. 20 d.  buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini) postą budinčiu šauliu. Jam žinoma, kad dalis tuometinės milicijos darbuotojų nepakluso Lietuvos Respublikos įstatymams ir išėjo į ypatingos paskirties milicijos būrį, kuris vykdė sovietinius įstatymus, tiksliau sovietų komunistų partijos vadovo Lietuvoje M. B. nurodymus. Juos informuodavo tuometinis krašto apsaugos ministras A. B., Parlamento gynybos vadovas J. G., kad jie būtų tarnyboje atsargūs, kadangi važinėja ypatingos paskirties milicijos būrys, taip vadinamas (OMONAS), kuriam vadovauja B. M. ir degina muitinės postus, išvaiko dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus. Prisimena, kad 1991 m. gegužės 24 d. 9 val. jis pradėjo budėjimą (duomenys neskelbtini) muitinės poste. Jis vilkėjo krašto apsaugos departamento pareigūno uniformą, buvo ginkluotas spec. priemone, t. y. gumine lazda, šaunamojo ginklo neturėjo. Kartu budėjo ir krašto apsaugos departamento pareigūnai J. K., G. Ž. ir dar vienas darbuotojas, kurio šiuo metu neprisimena. Jie taip pat buvo uniformuoti ir ginkluoti spec. priemonėmis, t. y. guminėmis lazdomis. Jų darbo pobūdis buvo tikrinti mašinas įvažiuojančias į Baltarusijos teritoriją ir išvažiuojančias iš jos, kad nebūtų vežamos kontrabandinės prekės, ginklai, šaudmenys ar sprogmenys, alkoholis ir pan. Maždaug apie 13 val. į postą atvyko Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojas Č. S. ir paklausė kokių jiems reikėtų ginklų tarnybos metu, domėjosi jų darbo sąlygomis poste. Po to jis išvyko. Maždaug apie 23 val. vakare gauta informacija iš Krašto apsaugos departamento, kad OMONO būrys užpuolė ir sudegino (duomenys neskelbtini) muitinės postą. Buvo įsakyta būti budriems ir posto užpuolimo atveju nesipriešinti. Maždaug praėjus valandai po gautos informacijos, galėjo būti apie 24 val., išgirdo privažiuojančių mašinų garsus. Staiga įsiveržė juodomis uniformomis vilkintys vyrai su juodomis beretėmis ant galvų, ginkluoti Kalašnikovo automatais. Jų buvo apie 10-12 vyrų. Jie rėkė rusų kalba „rankas aukštyn“, keikėsi necenzūriniais žodžiais ir stūmė juos automatų buožėmis iš vagonėlio, o po to sustatė prie vagonėlio sienos iškeltomis rankomis ir liepė nejudėti ir nesižvalgyti. Jie buvo apieškoti, išverstos kišenės. Pas J. K. rado dujų balionėlį, kuris buvo išduotas jam tarnyboje ir papurškė jam į akis, o po to kirto automato buože jam į nugarą, po ko J. K. nukrito po vagonėliu. Po to omonininkai supjaustė jų visų uniformos kelnes, liepė nusiimti batus ir suguldė ant žemės kniūbsčius ir liepė nejudėti. Tuo tarpu dalis omonininkų posto viduje, t. y. vagonėlyje darė kratą ir viską naikino. Nors jiems buvo įsakyta nekelti gavos, tačiau tarpais, atsargiai pažvelgus, pamatė kaip omonininkai neša iš automobilių kanistras su benzinu ir apipila vagonėlio sienas. Po to liepė stotis ir bėgti keliu link Vilniaus pusės. Matė, kaip omonininkai padegė vagonėlį ir bėgdami išgirdo sprogimą ir pamatė ugnies apimtą vagonėlį. Tada G. Ž. nubėgo į (duomenys neskelbtini) ligoninę ir iš ten paskambino į krašto apsaugos departamentą ir pranešė apie posto užpuolimą. Omonininkai buvo atvažiavę automobiliu panašiu į „Latvija“ ir VAZ markės automobiliu, tai galėjo būti VAZ 2105 ar 2107 markės automobiliai, numerių neįsidėmėjo. Iš jo asmeniškai omonininkai atėmė tarnybinį pažymėjimą ir LR piliečio pažymėjimą, kažkiek tai rusiškų pinigų (rublių), maždaug iki penkiasdešimties rublių, batus, diržą, kepurę ir spec. priemonę – guminę lazdą. Iš kitų jo tarnybos kolegų irgi buvo paimti batai, diržai, kepurės, spec. priemonės – guminės lazdos, tarnybiniai pažymėjimai ir kiti asmeniniai daiktai, kurių visų konkrečiai įvardinti negali. Jam pasirodė, kad omonininkai buvo apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų, nes labai agresyviai elgėsi, buvo „išsprogusiomis“ akimis. Niekam net nekilo abejonių, kad tai buvo B. M. vadovaujamo būrio omonininkai, o gal buvo net ir pats B. M. jų tarpe, bet gi jie pastarojo asmeniškai nepažinojo. Tik, kaip minėjo anksčiau, jie buvo informuoti, kad B. M. vadovaujami omonininkai naikina muitinių postus. V. R. pavardė jam yra girdėta, jis kiek žino irgi priklausė omonininkų būriui, rodos, buvo B. M. pavaduotoju, tačiau apie kokius nors jo konkrečius veiksmus, ar jis dalyvavo naikinant muitinių postus, nieko pasakyti negali. Dar nori pažymėti, kad vienas iš atvykusių omonininkų jam asmeniškai pasakė, kad jeigu dar kartą jis čia jį pamatys, tai bus „galas“. Jam pasirodė, kad jis jį kažkur buvo matęs, rodos, jis buvo sovietų armijos praporščiku, kadangi jis irgi prieš atkuriant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę tarnavo sovietinėje armijoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalinyje praporščiku. Jis asmeniškai jokio fizinio smurto nepatyrė, tuo metu patyrė moralinę žalą ir materialinę žalą, kurios konkrečiai šiuo metu įvardinti negali, tačiau šioje byloje būti pripažintu nukentėjusiuoju ar civiliniu ieškovu kategoriškai atsisako, nes nenori dalyvauti procese ir prisiminti patirtų neigiamų išgyvenimų. Prie savo apklausos protokolo jis nori savanoriškai pateikti trijų nuotraukų kopijas, paliudijančias apie jo tarnybą 1991 m. (duomenys neskelbtini) muitinės poste. Šios nuotraukos yra darytos maždaug 1991 m. gegužės mėnesio pradžioje, likus 2 savaitėms iki užpuolimo. Nuotraukoje pavaizduotas įėjimas į muitinės vagonėlį, kurį sudegino omonininkai 1991 m. gegužės 24 d. į 25 d. naktį. Būtent toje pačioje vietoje, kur jie nuotraukoje stovi, užpuolimo metu jie ir buvo pastatyti pakeltomis į viršų rankomis prie sienos (t. 14, b. l. 95-97). 2012-11-09 daiktų pateikimo protokole užfiksuota, kad P. T. pateikė 3 nuotraukų kopijas (t. 14, b. l. 98-100).

1991-09-14 liudytoju apklaustas G. C. (parodymai teisme perskaityti) – YPMB narys - parodė, kad muitinėje buvo 4 muitininkai, iš kurių vienas pasipriešino. Buvo panaudotas dujų balionėlis Č. ir keletą kartų suduota.  Muitinėse jokių ginklų rasta nebuvo.  Kai buvo išnešti visi dokumentai, jis iš jų mašinos į kibirą atpylė benzino, kad būtų galima padegti vagonėlį, kurį kažkas ir padegė. Tada jie nuvažiavo (duomenys neskelbtini) kryptimi (t. 4, b. l. 146-154).

Nukentėjusysis G. Ž. parodė, kad kai buvo apieškomas, jam buvo suduoti smūgiai kojomis per šonus. Užpuolimo metu dingo pirštinės, peilis ir žiūronai. Padaryta 1000 rub. žala, kurią dabar įvertina 30000 Lt (kartu su moraline žala) ir prašo priteisti iš kaltų asmenų. Peržiūrėjęs TV laidos „600 sekundžių filmo „(duomenys neskelbtini)“ dalį „B.“, G. Ž. atpažino joje nufilmuotą V. R. kaip asmenį, kuris 1991-05-24 dalyvavo užpuolime (t. 14, b. l. 81, 82). Kaip matyti iš nutarimo pripažinti G. Ž. nukentėjusiuoju byloje, nutarime nurodoma, jog padaryta ir materialinė, ir moralinė žala (t. 14, b. l. 83). Materialinę žalą tuo metu nukentėjusysis vertino 1000 rublių sumoje (t. 14, b. l. 84). Pareiškime dėl ieškinio patikslinimo nukentėjusysis G. Ž. nurodė, kad užpuolus (duomenys neskelbtini) pasienio postą, jis ir kiti jo kolegos pasieniečiai buvo sumušti ir apiplėšti. Jis patyrė galvos ir stuburo traumą. Po šių įvykių toliau tarnavo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pasienio punktuose, yra apdovanotas. Kol Sovietų kariuomenė buvo Lietuvoje, iš šeimos gaudavo priekaištų dėl įtemptos tarnybos. Patirtų traumų pasekmės sukėlė stuburo išvaržą, epilepsiją, pastoviai lankosi pas gydytojus, naudoja vaistus. 1992 03 17 buvo pripažintas civiliniu ieškovu, tikslina savo ieškinį 30 000 Lt sumai (t. 22, b. l. 40).

Nukentėjusysis V. Č. nurodė, kad užpuolimo metu vienas iš užpuolikų turėjo filmavimo kamerą. Užpuolimo metu jis neteko piniginės su pinigais, žibinto, kepurės, užrašų knygutės, padaryta 400 rub. žala. Ieškinio atsisako.

1991-05-25 4.10 val. atlikus įvykio vietos apžiūrą nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) esanti muitinės posto būdelė sudeginta (t. 4, b. l. 73-76). 1991-05-25 akte apie gaisrą nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) pilnai sudegė gyvenamasis vagonėlis. Gaisro priežastis – padegimas (t. 14, b. l. 79).

Tokiu būdu V. R. kaltė atlikus šiame kaltinimo epizode nurodytus veiksmus įrodyta aukščiau išdėstytais duomenimis.

 

12 Epizodas 1991-05-25 (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės posto užpuolimas

 

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti nukentėjusieji – Pasienio apsaugos tarnybos budintieji T. L. (t. 14, b. l. 108-110, 111-112), J. V. V. (t. 14, b. l. 125-126), parodė, kad 1991-05-25 (duomenys neskelbtini)pasienio kontrolės poste budėjo trys pasienio apsaugos tarnybos pareigūnai ir 5-6 muitininkai. Apie 0.30 val. pasigirdo triukšmas ir į vagonėlį įėjo 5-6 žmonės, vilkintys chaki spalvos karišką uniformą, juodomis beretėmis, su neperšaunamomis liemenėmis ir trumpais automatais. Vėliau pamatė, kad iš viso buvo apie 16-17 žmonių, apie 25-27 metų amžiaus, kalbantys rusiškai, panašūs į YPMB milicininkus. Visus, išskyrus R. Ž., kuriam pavyko pabėgti, išvedė į lauką, iškratė. Pas vieną muitininką rado dujinį balionėlį, papurškė juo į akis ir suspardė. Nuo smūgių šis kuriam laikui prarado sąmonę. Paskui privertė gultis visus. T. L. privertė nusivilkti Krašto apsaugos tarnybos uniformą, J. V. V. supjaustė uniformines kelnes. Galiausiai liepė visiems bėgti. Kažkiek pabėgėję pamatė, kad kariškiai automatais išmušė vagonėlio stiklus, o po to du vagonėliai labai greitai užsidegė. Po to nedaug pašaudė į viršų ir išvažiavo. Užpuolikų buvo apie 16-17 žmonių, jie kalbėjosi rusiškai, jautėsi alkoholio kvapas.

1991-06-12 liudytoju apklaustas nukentėjusysis T. L. (parodymai teisme perskaityti) parodė, kad 1991-05-25 apie 0.30 val. buvo (duomenys neskelbtini) PKP. Jie buvo trise. Kartu buvo ir 5 ar 6 muitininkai. Išgirdo triukšmą ir tuo metu į vagonėlį įėjo 5-6 žmonės, vilkintys chaki spalvos karišką uniformą, juodomis beretėmis, su neperšaunamom liemenėm ir trumpais automatais. Jie buvo išvesti į lauką. Lauke stovėjo V. ir muitininkai, o Ž. buvo pabėgęs.  Pradėjo juos „kratyti“. Pas vieną muitininką rado dujų balionėlį ir klausė, kas tai. Muitininkui atsakius, kad tuščias, kariškis balionėliu papurškė į veidą tam muitininkui. Muitininkas susigriebė už akių. Kariškiai tą muitininką ėmė spardyti, po to spardė ir jį. Nuo smūgių jis kuriam laikui prarado sąmonę. Visiems buvo liepta gultis ant žemės. Kariškiai įsakė jam nusirengti ir jis nusirengė krašto apsaugos uniformą. V. peiliu supjaustė uniformines kelnes. Tada buvo liepta bėgti. Pabėgę jie pamatė, kad kariškiai automatais išmušė vagonėlio stiklus, o po to du vagonėliai labai greitai užsidegė. Po to jie nedaug pašaudė į viršų ir išvažiavo. Užpuolikų buvo apie 16-17 žmonių, jie kalbėjosi rusiškai, jautėsi alkoholio kvapas. Jis mano, kad tai buvo OMON padalinys, nes vaikinai buvo 25-27 m. amžiaus ir tai negalėjo būti šaukiamo amžiaus kariškiai. Jis gydėsi ir stacionare (t. 14, b. l. 108-110). 1994-02-24 papildomai apklaustas T. L. papildė, kad užpuolikai buvo ginkluoti AKSU automatais ir pistoletais. Jis buvo spardomas gal 4 užpuolikų į įvairias kūno vietas. Viso buvo 10-15 smūgių. Vienas iš užpuolikų filmavo. Jis iš „(duomenys nekelbtini)“, bet ne N..

Pagal teismo medicinos ekspertizės aktą Nr. 987 ir specialisto paaiškinimą T. L. 1991-05-24 padarytas VII ir VIII dešinės pusės šonkaulių lūžimas pažastinėje linijoje su dešinio plaučio sužalojimu, lydimu oro krūtinplėvės ertmėje ir po oda susikaupimu ir plaučio suspaudimu bei kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę ir krūtinės ląstos nubrozdinimai. Tai padaryta krūtinės ląstos dešinę pusę sumušant didele jėga kietais bukais riboto paviršiaus daiktais. Tai galėjo būti padaryta spardant kojomis, mušant kitais kietais, bukais, riboto paviršiaus daiktais. Padaryti kūno sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl krūtinės sužalojimų sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Šį sužalojimą vertinti sunkiu nėra pagrindo, nes dėl jo nukentėjusysis nebuvo operuotas, neatlikta krūtinės atvėrimo operacija – torakotomija, nežinoma konkreti plaučio sužalojimo vieta ir pobūdis bei nenustatyti kitokio pobūdžio sunkaus suluošinimo požymiai (t. 15, b. l. 72-74; t. 14, b. l. 116-117).

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti Pasienio apsaugos tarnybos budintieji nukentėjusysis R. Ž. (t. 14, b. l. 120), LR Muitinės departamento (duomenys neskelbtini) posto pareigūnas nukentėjusysis A. R. (t. 14, b. l. 123) parodė, kad 1991-05-25 apie 0.30 val., pamatę, kad prie posto privažiavo automobiliai, iš kurių išlipo apie 10 ginkluotų automatais vyrų, bandė bėgti. Automatininkai vijosi, bet nukentėjusiesiems pavyko pabėgti. Po 15 minučių grįžo prie posto ir pamatė, kad būdelės dega. Užpuolikai vilkėjo sovietinės armijos lauko karinę uniformą, turėjo juodas beretes. Užpuolimo metu dingo R. Ž. striukė, kurią vertina 800 rub. P. R. Ž. prašo priteisti iš kaltų asmenų 2000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Be to, A. R. papildė, kad pasislėpęs miške matė kaip užpuolikai padegė vagonėlius.

Iš teisme apklausto liudytojo J.-V. V. ir jo parodymų duotų tyrimo metu matyti, kad gegužės 24 d. jis budėjo (duomenys neskelbtini) poste. Poste jokių šaunamųjų ginklų neturėjo. Poste buvo tik guminės lazdos. Turėdami nuojautą, kad tą naktį juos gali pulti OMOnas, todėl tikėdamiesi užpuolimo, iš posto jie išnešė ir paslėpė krūmuose visus vertingesnius tiek tarnybinius, tiek ir asmeninius daiktus. Apie 1 val. iš (duomenys neskelbtini) degalinės paskambino telefonu ir pranešė, kad dega (duomenys neskelbtini) postas. Tada jis nusprendė apie užpuolimą perspėti ir (duomenys neskelbtini) postą. Jam bebandant pranešti, į jų postą jau atvažiavo omonininkai. Tuo momentu į vagonėlį įbėgo omonininkas ir įrėmė į krūtinę automatą su atlenkiama buože. Visi užpuolikai buvo uniformuoti kamufliažine uniforma, išskyrus tą, kuris filmavo.  Išvarytas į lauką, jis buvo pastatytas veidu į namelį su iškeltomis rankomis.  Buvo iškratytos kišenės. Užpuolimo metu L. miegojo, todėl buvo ištemptas į lauką. Girdėjo kaip jis šaukė, kad skauda, tada jį dar labiau sumušė, suspardė kojomis. Jam pačiam buvo supjaustytos uniforminės kelnės. Tada jie buvo suguldyti ant žemės veidu į apačią. Gulint jis buvo spardomas. Vėliau matė kaip užpuolikai nuplėšė vėliavą. Vienas iš užpuolikų grasino kastuvėliu nukapoti galvas. Po to buvo liepta bėgti. Matė, kad omonininkai padaužė namelį ir jį padegė. Viso omonininkų buvo iki 11 asmenų, Buvo sudeginti iš viso 3 nameliai (t. 14, b. l. 125-126).

1991-09-14 liudytoju apklaustas G. C. – YPMB narys (parodymai teisme perskaityti) parodė, kad (duomenys neskelbtini) muitinėje buvo 5 ar 6 muitininkai ir jie iš karto pasipriešino, todėl buvo sumušti. 2 priešinosi smarkiausiai, todėl buvo labiausiai sumušti.  R. vėl liepė atpilti benzino, tačiau mašinoje jo buvo mažai, todėl sustabdė pro šalį važiavusią mašiną ir iš vairuotojo paėmė pusę kibiro saliarkos. Jos pagalba ir padegė (duomenys neskelbtini)vagonėlį. Paėmę visus rastus dokumentus grįžo į bazę (t. 4, b. l. 146-154).

LR KAM VSAT prokuroro nutarimu pripažinta civiliniu ieškovu 1000 Lt sumai (t. 14, b. l. 41). LR Muitinės departamento Vilniaus muitinė pripažinta civiliniu ieškovu 780,94 Lt sumai (t. 14, b. l. 45).

Tokiu būdu V. R. kaltė atlikus šiame kaltinimo epizode nurodytus veiksmus įrodyta aukščiau išdėstytais duomenimis.

 

13-15 Epizodai  dėl 1991-06-26 Valstybinio telegrafo-telefono centro užpuolimo ir dėl 1991-08-19 Valstybinio telegrafo-telefono centro užpuolimo

 

V. R. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M. (kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas vad. BPK 3 str. 1 d. 7 p.), operatyvinio-taktinio padalinio vadu A. S., SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais I. J., I. B., G. Š., P. F., A. A., M. B., M. V., T. L., S. S., I. K., D. B., K. D., R. P., A. T., O. A., R. M., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais kitais asmenimis, grupėje, kurią sudarė apie 35 asmenys, ginkluoti automatais AKSU, rankiniais kulkosvaidžiais, pistoletais PM, grupei vadovaujant I. J., organizavo, duodamas nurodymus jam pavaldiems SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams, įvykdyti (duomenys neskelbtini) buvusio civilinės infrastruktūros objekto - Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro, su jame buvusiais šio centro darbuotojais – civiliais asmenimis, ginkluotą užpuolimą ir jo užgrobimą, kurį 1991 m. birželio 26 d. apie 16 val. 30 min. įvykdė minėtieji SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariai, dalyvaujant šio būrio vadui B. M., užpuldami šį civilinės infrastruktūros objektą su jame buvusiais šio jo darbuotojais – civiliais asmenimis ir jį užgrobdami, prieš tai minėtiems SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams apsupus Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro pastatą ir pagrasinus jų turėtais koviniais ginklais, įsibrovus į pastato vidų, privertus jame dirbusius civilius asmenis – šio centro darbuotojus pasitraukti iš savo darbo vietų, išjungus telegrafo, telefono aparatūros elektros maitinimą ir tuo padarant centrui 578,49 Lt (atitinka 167,54 €) žalą bei sutrikdant Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro veiklą, tokiu būdu panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilinės infrastruktūros objekte buvusius civilius asmenis.

Taip pat, kad jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., pastarojo įsakymu, duodamas nurodymus pavaldiems šio būrio nariams, organizavo Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro, su jame buvusiais šio centro darbuotojais – civiliais asmenimis, ginkluotą užpuolimą ir jo užgrobimą, tikslu nutraukti šio centro veiklą, ir kartu su būrio vadu B. M. bei SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais A. A., V. M., B. Ž., A. S., A. Š., J. T., A. K., M. B., M. V., T. L., V. M., M. R., kurių baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vykdomas, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais kitais SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariais, grupėje, kurią sudarė apie 60 asmenų (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), būrio vadui B. M. asmeniškai vadovaujant šiai grupei, būdamas ginkluotas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu koviniu šaunamuoju ginklu ir minėtiems SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams taip pat būnant ginkluotiems šaunamaisiais automatiniais ginklais - automatais AKSU, rankiniais kulkosvaidžiais, pistoletais PM, 1991 m. rugpjūčio 19 d. apie 15 val. 20 min. užpuolė (duomenys neskelbtini) buvusį civilinės infrastruktūros objektą - Lietuvos Respublikos valstybinį telegrafo ir telefono centrą, su jame buvusiais šio centro darbuotojais – civiliais asmenimis, jį apsupo ir užgrobė, grasindamas savo koviniu ginklu ir kitiems būrio nariams grasinant savo koviniais ginklais, privertė jame dirbusius civilius asmenis – šio centro darbuotojus pasitraukti iš savo darbo vietų, tokiu būdu panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilinės infrastruktūros objekte buvusius civilius asmenis, o šio užpuolimo metu padarė centrui 381,34 Lt (atitinka 110,44 €) žalą ir neteisėtai laikė šį civilinės infrastruktūros objektą užgrobtą iki 1991 m. rugpjūčio 19 d. 20 val., po to neteisėtai perdavė jo kontrolę kitos valstybės – SSRS, vykdžiusios agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir sukėlusios su ja ginkluotą konfliktą, ginkluotų pajėgų žinion, ir tuo sutrikdė Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro veiklą. t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 100 straipsnyje ir 103 straipsnio 1 dalyje.

Teismui buvo pateikti šie duomenys dėl aukščiau minėtų kaltinimo epizodų:

1993-08-18 prokuroro nutarimu Tarpmiestinio telefono centras pripažintas civiliniu ieškovu  dėl 1991-06-26 užpuolimo - 578,49 Lt. sumai ir dėl 1991-08-19 užpuolimo - 381,34 Lt. Sumai (t. 14, b. l. 151-152).

1991-06-26 18.20 val. Valstybinio telefono telegrafo centro (VTTC) apžiūros protokole nurodoma, kad šis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), apsuptas YPMB narių. 10 minučių po įvykio vietos apžiūros pradžios YPMB pasišalino. Apžiūrėjus pastatą, YPMB buvimo pėdsakų nepastebėta (t. 14, b. l. 130 - 132).

Peržiūrėjus 1991-06-26 nuo 09.10 val. iki 10.35 prie VTTC pastato darytą vaizdo įrašą nustatyta, kad jame užfiksuotos pastato prieigos, saugomos YPMB uniformą vilkinčių automatais ginkluotų vyrų. Prie pastato laukia sunkvežimis su kabina pritaikyta keleiviams vežti, mikroautobusas, keli lengvieji automobiliai. Vienu iš jų išvažiuoja papulkininkio laipsnį turintis tamsaus gymio kariškis (t. 14, b. l. 133).

Teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 14, b. l. 154- 155, t. 16, b. l. 14 - 16) apklaustas VTTC viršininkas J. J. parodė, kad 1991 m. VTTC Rusijos kariuomenės ir YPMB buvo užimtas tris kartus. 1991 m. birželio mėnesį buvo antras kartas. YPMB būrio vadovas J. informavo, kad vykdo SSRS Prezidento įsaką paimti neteisėtai laikomus ginklus, todėl atvyko apieškoti pastato. YPMB milicininkai išsiskirstė po visas patalpas, atjungė aparatūros maitinimą, komutatorių salėje, sustabdė telefonininkų darbą. Toliau su būrio vadovu, lydimi operatoriaus, kuris viską filmavo, nusileido į rūsį ir čia, ventiliacijos kameroje, rado dar kelis YPMB milicininkus, kurie jau kratė iš maišo neva čia rastus ginklus. Dėl šio įvykio atvyko YPMB vadas B. M., SSRS lojalios Lietuvos prokuratūros pareigūnas ir LR Generalinis prokuroras A. P.. Visas incidentas truko apie 4 valandas ir baigėsi tuo, kad YPMB išvažiavo, pasiėmusi neva VTTC rastus ginklus. VTTC darbas buvo sutrikdytas apie 4 valandas. Kaip teisme parodė liudytojas, R. pavardė jam negirdėta. V. J..

VTTC 1991-07-01 pažymoje nurodoma, kad 1991-06-26 nuo 16.30 val. iki 19.00 val. įvyko 9403 veikiančių kanalų prastova ir 1991-06-26 nuo 16.30 val. iki 01.55 val. įvyko kanalų komunikacijos mazgo „(duomenys neskelbtini)“ prastova, dėl ko VTTC patyrė 57849 rub. (578,49 Lt) žalą, o kitos Lietuvos įmonės patyrė 86440 Lt žalą (t. 14, b. l. 144, 151- 152).

Liudytoja R. N. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 14, b. l. 196) parodė, kad 1991-06-26 dirbo VTTC dispečerinėje. Apie 16.30 val. į cechą įsiveržė automatais ginkluoti, žalia uniforma vilkintys, rusiškai kalbantys žmonės. Įsakė visiems likti savo vietose. Prirėmė prie sienos ir apieškojo inžinierių R. Š.. Po 5 min. įbėgo dar keli kariškiai ir ėmė atjunginėti elektros maitinimą ryšių įrangai. Viskas truko apie dvi valandas. 17.00 val. tiems darbuotojams, kuriems baigėsi darbo laikas buvo leista eiti namo. Apie 18.10 val. kariškiai pasišalino patys.

Liudytojas A. S. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 14, b. l. 159) parodė, kad 1991 m. balandžio mėnesį dirbo VTTC budinčiuoju. Po 16.00 val. vestibiulyje pasigirdo šūvis. Pamatė atbėgančius automatais ginkluotus, kariškomis maskuojančiomis uniformomis ir juodomis beretėmis apsirengusius vyrus. Ant jų uniformų rankovių buvo antsiuvai su užrašu „Milicija“. Vienas iš jų įsiveržė į A. S. postą, įrėmė į nugarą automatą, pastatė iškeltomis rankomis prie sienos ir apieškojo. Šalia buvo lygiai taip pat apieškotas dar vienas netoli buvęs VTTC tarnautojas. Matė, kad kartu su kariškai apsirengusiais vyrais po VTTC vaikščiojo ir viską filmavo kažkoks operatorius. Po kiek laiko tarnautojui buvo leista eiti, o A. S. – grįžti į savo postą, iš kur jis buvo nuvestas į automobilį, čia saugomas, tačiau pavyko pabėgti.

Liudytojomis teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos VTTC telefonistės A. G. (t. 14, b. l. 193), R. M. (t. 14, b. l. 200), A. A. (t. 15, b. l. 3-4) parodė, kad dirbant pasigirdo šūvis, į komutatorių salę įsiveržė vyrai su dėmėta uniforma ir trumpais automatais, nutraukė darbą, liepė atsitraukti nuo komutatorių ir atjungti visus abonentus, neatsakinėti į jokius skambučius.

YPMB nariai, kurie buvo apklausti liudytojais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu – O. A. (t. 4, b. l. 166-167), R. M. (t. 5, b. l. 45 - 47), K. D. (t. 5, b. l. 77-78), G. C. (t. 6, b. l. 26-28), A. S. (t. 7, b. l. 13-31, 78- 86), bei YPMB nariai, kurių parodymai perskaityti I. K. (t. 4, b. l. 61-64), D. B. (t. 4, b. l. 124-130), G. Š. (t. 5, b. l. 144-147), P. F. (t. 5, b. l. 148-151, 152-155), A. A. (t. 5, b. l. 156-166), M. V. (t. 5, b. l. 175-177) parodė, kad 1991-06-26 Vilniaus YPMB būrys dalyvavo VTTC pastato apžiūroje. Apžiūros pagrindas – buvo įtarimai, jog jame nelegaliai saugomi ginklai. Operacijai tiesiogiai vadovavo YPMB karininkas J..

1992-01-27 liudytoju apklaustas A. A. – YPMB narys parodė, kad liepos 25 d. iš vieno telefono stotyje dirbusio šaltinio sužinojo, jog prie stoties gautas pranešimas, kad sandėlis su ginklais ir šaudmenimis turi būti iš stoties rūsių iškeldintas į kitą vietą. Buvo minimo 2 kulkosvaidžiai, šautuvai, daug šaudmenų. Kartu su būrio vadu J. jis nusprendė, kad būtina patikrinti visas stoties tarnybines patalpas. Vidaus kariuomenės divizijos vadovai žodžiu leido būrio vadui vykdyti šią operaciją, o birželio 26 d. rytą nuvažiavo pas Lietuvos TSRS prokurorą A. P. ir su juo aptarė visas detales. Jis taip pat sutiko, kad būtina atlikti stotyje apžiūrą. Grįžęs iš prokuroro būrio vado kabinete surengė karininkų pasitarimą, apsvarstė operacijos detales. Vadovauti visai operacijai pavedė būrio vado padėjėjui J.. Paieškos grupei vadovauti buvo pavesta jam.  Tuoj po pasitarimo surinko būrio narius ir kiekvienam davė konkrečia užduotį. Nuvykus į stotį pirmiausia buvo tikrinami rūsiai, vienas karininkas viską filmavo. Didžiulėje salėje su vėdinimo kameromis buvo aptiktas lagaminas (arba krepšys), o ten buvo maišas, o tame maiše 10 tolo sprogmenų, apie 100 pistoleto ir šautuvo šovinių, 10 m. detonuojantys laidas ir savadarbis pistoletas.  Kratant maišą dalyvavo ir stoties direktorius Jagminas. Apie radinį telefonu pranešė būrio vadui.  O pastarasis apie tai pranešė prokurorui A. P.. Po kurio laiko į stotį atvykęs būrio vadas įsakė nutraukti tolesnę apžiūrą, nes daug durų buvo užrakinta, o raktų jas atidaryto nebuvo rasta, laužti jis laikė netikslinga. Taigi rasti tai, ko jie čia atvažiavo, nebuvo galimybės.  Niekas jokių stoties prietaisų neišjungė. Tai kiek girdėjo padarė vienas iš stoties darbuotojų. Rugpjūčio 19 d. iš vidaus kariuomenės divizijos gavo TSRS VRS įsakymą dėl nepaprastosios padėties įvedimo Pabaltyje Vilniaus YPMB paimti apsaugon telefonų stotį ir neleisti gadinti aparatūros bei turto.  Šiai užduočiai vykdyti būrio vadas paskyrė jį.  2 grandys ir 2 šarvuočiai išvyko į stotį. Po 4 valandų į stotį atvyko TA dalinys, o jis grįžo į bazę (t. 5, b. l. 156-166).

Be to, I. K. parodė, kad pastate buvo rasta šovinių, savadarbis pistoletas, sprogmenys. K. D. nurodė, kad instruktažą prieš operaciją atliko B. M.. A. A. nurodė, kad VTTC apžiūrą nuspręsta atlikti gavus informaciją iš vieno VTTC darbuotojo apie tai, kad čia slepiami ginklai ir šaudmenys. Sprendimą atlikti operaciją priėmė jis pasitaręs su B. M., bei suderinęs su SSRS lojalios Lietuvos prokuratūros vadovu A. P.. Vėdinimo patalpoje rūsyje rasta ir išimta: maišas su 10 tolo sprogmenų, apie 100 pistoleto ir šautuvo šovinių, 10 metrų detonuojančio laido ir savadarbis pistoletas. Apie radinį informavo B. M., o pastarasisA. P.. Netrukus abu atvyko į radinio vietą.

1991-06-26 SSRS vidaus reikalų ministro pirmojo pavaduotojo B. V. G. telefonogramoje Nr. 257, adresuotojo YPMB vadui nurodoma: „Ginklų išėmimo iš Vilniaus telefonų stoties operaciją nutraukti, asmeninę sudėtį sugrąžinti į dislokacijos vietą. Ateityje panašias akcijas, nesuderinus su SSRS VRM, nevykdyti“ (t. 14, b. l. 257).

VTTC 1991-08-23 pažymoje Nr. 01-318 ir 1993-08-18 pažymoje Nr. 01-197 nurodoma, kad 1991-08-19 15.45 val. ginkluotas YPMB būrys užėmė įstaigą. Tos pačios dienos 20.00 val. juos pakeitė kariškiai. Objektas buvo okupuotas iki 1991-08-21 17.30 val. Padaryta 38134 (381,34 Lt) žala (t. 14, b. l. 148).

Liudytojomis teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos VTTC telefonistė R. M. (t. 14, b. l. 200) ir O. P. (t. 15, b. l. 5) parodė, kad 1991-08-19 po pietų dirbo komutatorių ceche, kai pasigirdo mašinų ūžesys, vestibiulyje dūžtančio stiklo garsas. Kaip ir birželio mėnesį, į cechą įbėgo apsirengę žalia uniforma ir ginkluoti YPMB milicininkai ir privertė atjungti komutatorius lygiai taip pat, kaip ir birželio mėnesį. Cechas nedirbo kelias dienas, kol jį saugojo SSRS kariškiai. Darbuotojai ateidavo į darbą, bet dirbti buvo neleidžiama.

YPMB nariai, kurie buvo apklausti liudytojais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė: Teisme ir 1991-12-10 liudytoju apklaustas V. M. – YPMB narys, parodė, kad jis 1991 m. dirbo VRM YPMB. Rugpjūčio pučo metu jis dalyvavo užgrobiant tarpmiestinę telefono stotį. Visai operacijai vadovavo B. M.. Operacijos tikslas buvo išjungti telex-ą. Kaip suprato, nieko ten neišjungė, bet nieko neįleido. Ten turėjo atvykti kažkoks VSK darbuotojas, bet neatvyko.  Išbuvo ten valandą, o gal ir ilgiau. Tada gavo nurodymą grįžti į bazę ir grįžo (t. 4, b. l. 20-23); teisme ir 1991-09-16 liudytoju apklaustas O. A. – YPMB narys - parodė, kad užimant stotį vadovavo B. M. pavaduotojas J.. Viso dalyvavo 60 žmonių.  Operacijos metu jis stotyje stovėjo 2 aukšte ir nematė, kas dėjosi kitur. Tikslas buvo išimti ten slepiamus ginklus (t. 4, b. l. 166-167); teisme ir 1991-12-18 liudytoju apklaustas B. Ž. (dabartinė pavardė V.) – YPMB narys - parodė, kad jis dalyvavo 1991 m. rugpjūčio mėnesį užimant tarpmiestinę stotį. Ten buvo visi YPMB nariai, išskyrus 5 grandį. Užėmimui vadovavo B. M.. Jis suprato, kad tikslas buvo nutraukti ryšius. Ten išstovėjo 4 valandas, o tada grįžo į bazę (t. 4, b. l. 45-47). V. D. apklaustas liudytoju 1992-01-29 parodė, kad 1991-08-19 vadas išrikiavo būrį ir pranešė, kad gautas TSRS VRM ministro P. įsakymas būtinai paimti saugoti Vilniaus tarpmiestinę telefono  stotį.  Jo grandis turėjo apsupti stotį, o kita grandis turėjo būti sargyboje viduje. Po kelių valandų sargybą perdavė atvykusiai kariuomenės daliai (t. 5, b. l. 128); 1991-08-14 liudytoju apklaustas M. R. – YPMB narys- parodė, kad jis dalyvavo Tarpmiestinės telefono stoties užgrobime. Jis stovėjo pastato sargyboje. Prieš operaciją išrikiavo būrio vadas. M. ir pasakė, kad stotyje laikomi ginklai ir kad reikia tuos ginklus paimti.  Pats M. toje operacijoje nedalyvavo. Dalyvavo 20-30 YPMB nariai. Operacijai vadovavo vado pavaduotojas J.. Tik vėliau per televiziją jis matė neva ten rastus sprogmenis, šovinius, pistoletus, bet pats jis jų stotyje nematė (t. 4, b. l. 185-187); 1992-02-11 liudytoju apklaustas R. M. – YPMB narys, parodė, kad jis dalyvavo 1991 m. birželio 26 d. užimant tarpmiestinę telefono stotį. Operacijai vadovavo J.. M. atvažiavo tik pabaigoje. Jiems buvo paaiškinta, kad stotyje yra laikomi ginklai, kuriuos būtina išimti.  Jis pats operacijos metu stovėjo grandinėje lauke.  Išimtų ginklų jis nematė (t. 5, b. l. 45-47); 1993-01-25 liudytoju apklaustas K. D. – YPMB narys, parodė, kad jis dalyvavo operacijoje, kada telefonų stotyje buvo paimti ginklai. Kažkas iš karininkų išrikiavo, gal ir pats M., pasakė, kad telefonų stotyje yra didelis kiekis ginklų, kad juos reikia išimti. Iš viso operacijoje dalyvavo apie 60 žmonių. Jo būriui buvo įsakyta saugoti 2 ir 3 aukštą, kad niekas nevaikščiotų. Neprisimena ar tada „užpuolimo grupei“ buvo  pasakyta, kad ginklai yra rūsyje, ar tai atsimena todėl, kad jie ten buvo rasti. Kur ir kaip buvo rasti ginklai, jis nematė. Nematė jis jų ir vėliau (t. 5, b. l. 77-78).

Teisme perskaityti 1991-12-19 liudytoju apklausto I. K. parodymai. YPMB narys- parodė, kad jis dirbo operatyvinių ryšių inžinieriumi.  Birželio 26 d. jis buvo užgrobiant tarpmiestinę telefono stotį.  Jis žinojo tik tiek, kad ten turi paimti ginklus. Operacijai vadovavo J.. Jo uždavinys buvo užtikrinti ryšį su baze. Jis perdavė žinias, kokie prie objekto situacija, kad aptiktas maišas su šoviniais ir sprogstama medžiaga. Jis matė, kad rūsyje buvo šovinių, savadarbis pistoletas ir sprogalų. Liudytojas pataisė protokolą, kad jis dalyvavo ne užgrobiant stotį, o buvo vykdomas įsakymas paimti apsaugon objektą (t. 4, b. l. 61-64).

Teisme perskaityti 1991-12-19 liudytoju apklausto A. Š. – YPMB nario- parodymai, kad jis dalyvavo rugpjūčio mėnesį tarpmiestinės telefono stoties apsuptyje. Grandims užduotis nurodė B. M.. Jis operacijos tikslo nežinojo. Jie ten stovėjo kurį laiką, o paskui juos pakeitė kariškiai. Rugpjūčio 22 d. savo asmeninius ginklus – automatą AKS 74 ir pistoletą PM, granatas, neperšaunamą liemenę atidavė B. M. ir pats išėjo iš bazės (t. 4, b. l. 65-67).

Teisme perskaityti 1991-08-14 liudytoju apklausto T. L. – YPMB nario parodymai, kad jis dalyvavo tarpmiestinėje telefono stotyje. Stovėjo apsupties sargyboje už stoties pastato (t. 5, b. l. 181-183).

Teisme perskaityti 1991-08-15 liudytoju apklausto M. V. – YPMB nario parodymai, kur jis patvirtino, kad dalyvavo 1991 m. birželio mėn. ginklų poėmyje tarpmiestinėje telefono stotyje, nes ten jiems pranešė, kad laikomi šaudmenys.  Jis stovėjo lauke, jis pats ginklų poėmyje nebuvo (t. 5, b. l. 175-177); 1991-10-09 liudytoju apklausto J. T. – YPMB nario parodymai. Jis parodė, kad nuo rugpjūčio 14 d. jis atostogavo, tačiau atėjo į bazę  atsiimti pinigų už atostogas, tačiau vadas jam liepė neišvykti, būti kovinėje padėtyje. pakvietė M. kartu su kitais karininkais ir iškėlė uždavinį 15.20 val. užimti telefonų stotį, 16 val. jis jau turėjo atsiskaityti dėl įvykdymo. Stoties šturmas buvo paskirtas I ir IV būriams, taip pat grupei operatyvininkų. Jo būrys turėjo vykdyti apsupimą.  M. važiavo su jais. Važiavo su 2 šarvuočiais ir keliais UAZikais, Žiguli. Po stoties užėmimo M. išvažiavo, o liko pavaduotojas S.. Apie 20 val. jau visis išvažiavo. Užgrobiant pastatą jo būrys į pastatą užėjęs nebuvo (t. 4, b. l. 110-118); 1991-09-26 liudytoju apklausto D. B. – YPMB nario parodymai. Jis parodė, kad operacijai vadovavo J.Dalyvavo praktiškai visas OMON padalinys.  Prieš tai jiems buvo pasakyta, kad ten yra ginklai ir juos reikia išimti. Jis stovėjo I aukšte. Iš smalsumo jis buvo nuėjęs į rūsį, kur buvo S., T., aukšto lygio majoras. Jis klausė, ar tikrai rasti ginklai, bet jam buvo liepta išeiti (t. 4, b. l. 124-130).

1993-08-18 prokuroro nutarimu Tarpmiestinio telefono centras pripažintas civiliniu ieškovu  dėl 1991-06-26 užpuolimo - 578,49 Lt (167,54 eurų) sumai ir dėl 1991-08-19 užpuolimo - 381,34 Lt (110,44 eurų) sumai, viso 277,98 (t. 14, b. l. 151-152).

Tokiu būdu, kaip matyti iš teismui pateiktų baudžiamosios bylos įrodymų, byloje nėra jokių duomenų apie V. R. dalyvavimą šiuose epizoduose. Byloje apklausti OMON būrio nariai, dalyvavę epizoduose dėl 1991-06-26 Valstybinio telegrafo-telefono centro užpuolimo ir dėl 1991-08-19 Valstybinio telegrafo-telefono centro užpuolimo nurodo, kad 1991-06-26 užpuolimo grupei vadovavo I. J., o 1991-08-19 užpuolimui asmeniškai vadovavo būrio vadas B. M.. Jokių įrodymų apie tai, kad šiuose epizoduose dalyvavo V. R. ir kaip pasireiškė jo dalyvavimas šiuose įvykiuose, prokuratūra teismui nepateikė. Apie V. R. dalyvavimą nenurodo nei vienas kaltinamajame akte dėl šių epizodų apklaustas liudytojas. Nesant įrodymų, šie epizodai iš kaltinimo V. R. šalinami.

 

14 Epizodas dėl 1991-08-19 buto adresu (duomenys neskelbtini), užpuolimo

 

Šiame epizode V. R. buvo kaltinamas tuo, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu B. M., organizavo pastarojo įsakymo panaudoti visuomenės bauginimo ir teroro priemones prieš civilius asmenis vykdymą, t. y. davė nurodymus SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariams M. V., G. C. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam šio būrio nariui, pasitelkus SSRS armijos karinio dalinio karius panaudoti bauginimo ir teroro priemones prieš civilius asmenis, po ko minėtieji jam pavaldaus būrio nariai kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais SSRS armijos karinio dalinio kariais grupėje, kurią sudarė apie 20 (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) asmenų, ginkluotų automatiniais šaunamaisiais ginklais automatais AKSU, pistoletais PM, kovinėmis pėstininkų mašinomis, koviniu šarvuočiu bei dviem UAZ markės automobiliais, 1991 m. rugpjūčio 19 d. tarp 14 ir 15 val. įvykdė buto, esančio gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno civilis asmuo - Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento darbuotojas K. M., ginkluotą užpuolimą, kurio metu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariui G. C. likus prie vieno iš UAZ automobilių, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems sovietų armijos kariškiams apsupus minėtąjį gyvenamąjį namą, SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio narys M. V. grupėje su kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu SSRS VRM Vidaus kariuomenės Vilniaus Ypatingos paskirties milicijos būrio nariu ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais SSRS armijos karinio dalinio kariškiais, įsibrovus į nurodyto gyvenamojo namo butą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento darbuotojas K. M., ir jo motinos V. M. akivaizdoje atlikus smurto veiksmus - neteisėtą kratą, kurios metu neteisėtai buvo užvaldytas svetimą - minėtųjų civilių asmenų turtas: V. M. 1130 rublių, sportiniai bateliai, padarant jai 13,30 Lt (atitinka 3,85 €) turtinę ir moralinę žalą, K. M. medžioklinis šautuvas IŽ 27E, optinis taikiklis medžiokliniam šautuvui, žibintas, geltono metalo vyriškas žiedas, televizorius “Šilelis”, fotoaparatas “Zenit” su papildomu objektyvu, dveji žiūronai, telefono aparatas, pirštinė, elektrinis grąžtas, sportiniai bateliai, asmens dokumentai, laikrodis 122 ČC, medžioklinis peilis, raktai nuo seifo, automobilio ir garažo, sidabrinės monetos apie 7 vnt. (tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), 2 antikvariniai šaukštai, tuo padarant jam žymią 2500 Lt (atitinka 724,05 €) žalą, o taip pat užvaldžius Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento turtą - tris pistoletus TT, 3 revolverius “Nagan“, nenustatytą kiekį šaudmenų, 5 radijo stotis “Lion”, 5 radijo stotis “Kaktus”, vieną radijo stotį P-105M, radijo stočių pakrovėją 66P1, tuo padarant Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamentui 315,84 Lt (atitinka 91,47 €) žalą, tokiu būdu panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilius, siekdamas juos įbauginti, užgauliai žemino jų orumą, taip pat, panaudodamas civilių bauginimo ir teroro priemones prieš juos, padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimus, pasireiškusius neteisėtu jų turto atėmimu.

1991-08-19 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrimas butas (duomenys neskelbtini). Bute betvarkė, spintelės atidarytos, daiktai išmėtyti. Ant sienos matomos seifo žymės, išlindusios sijos. Durys apgadintos, spynos sulaužytos (t. 15, b. l. 12-14).

Vilniaus m. 2 PK inspektoriaus S. B. raporte nurodyta, kad 1991-08-19 pokalbio su buto adresu (duomenys neskelbtini), metu, buto gyventoja nurodė, kad jos sūnus dirba (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną, prieš pokalbį, buvo atvykę kariškiai ir iš namų išnešė 2 seifus, kuriuose buto gyventojos sūnus saugojo ginklus (t. 15, b. l. 18).

Nukentėjusysis K. M. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 15, b. l. 58-59, 60) parodė, kad 1991-08-19 apie 16 val. iš bendradarbių sužinojo, kad išplėštas jo butas. Bute tuo metu buvo motina V. M., kuri dabar jau mirusi. Grįžęs namo rado didelę betvarkę, dingo du prie sienos pritvirtinti seifai, kuriame buvo saugomi jo asmeniniai bei aplinkos apsaugos departamento ginklai ir kiti daiktai. Departamentui priklausantys – 5 radijo stotys LION, 5 radijo stotys KAKTUS ir 1 – R-105M, ginklai: 3 TT, 3 revolveriai, leidimai, šoviniai. K. M. priklausantys – medžioklinis šautuvas IŽ, optinis taikiklis medžiokliniu šautuvui, medžioklinis prožektorius, auksinis vyriškas žiedas su inicialais „KM“, televizorius „Šilelis“, fotoaparatas „Zenit“ su papildomu objektyvu, 2 žiūronai, telefono aparatas, pirštinės, elektrinis grąžtas, kedai, asmeniniai dokumentai, laikrodis, medžioklinis peilis, raktai nuo dėžės, automobilio ir garažo, sidabrinės monetos, 2 šautuvai, be to buvo išlaužtos lauko durys bei baldai kambaryje. K. M. padarytą žalą tuo metu įvertino 250000 talonų, kurią dabar įvertina 9680 Lt ir prašo priteisti iš kaltų asmenų.

Teisme perskaityti mirusios nukentėjusiosios V. M. parodymai. Nukentėjusioji parodė, kad 1991-08-19 apie 14.30 val. į namus pasibeldė, prisistatė, kad jie yra kareiviai. Ji atsakė, kad nieko neįleis, nes namuose yra viena. Tada jie pradėjo laužti duris. Ji tada griebė sūnaus medžioklinį šautuvą ir išmetė per balkoną į kaimynų balkoną. Kariškiai tai pamatė ir atnešė iš kaimynų tą šautuvą. Kariškiai išlaužė buto duris ir įsiveržė į vidų. Iš karto ėmė viską versti, laužti seifus. Seifuose buvo sūnaus asmeniniai daiktai ir valdiški pistoletai bei radijo stotys. Jis tuos daiktus parsinešė iš darbo, nes vyko kraustymasis. Kareiviai nuplėšė nuo sienos seifą ir išnešė jį net neatidarę. Taip pat išnešė seifą, stovėjusį ant grindų. Seifuose buvo ir asmeniniai sūnaus daiktai, pinigai, dokumentai, žiedai. Kariškiai iš spintos paėmė ir jos asmeninius pinigus, televizorių, laikrodį, batelius. Kariškiams vadovavo apie 40 m. tamsus vyras su pulkininko antpečiais. Vienas buvo iš OMON, o kiti su dėmėtom uniformom ir kepuraitėmis. Dar buvo atėję ir du policininkai. Kareiviai buvo su neperšaunamomis liemenėmis. Kai kariškiai beldėsi į butą, tai jie klausė, ar čia M. butas. Kai kareiviai laužė seifus, tai ji jiems sakė, kad šie nelaužtų, o nuvažiuotų pas sūnų ir paimtų raktus nuo seifo. Tada karininkas liepė kareiviams uždaryti ją į kitą kambarį (t. 15, b. l. 54-55, 57).

LR Aplinkos apsaugos departamento generalinio direktoriaus 1-jo pavaduotojo K. Ž. 1991-08-21 pareiškime nurodyta, kad 1991-08-19 apie 12.00 val. ginkluotas YPMB ir vidaus kariuomenės būrys, padedamas tankams ir šarvuočiams, apsupo (duomenys neskelbtini)esantį namą ir išlaužę duris įsiveržė į (duomenys neskelbtini) butą, kur gyvena K. M., Aplinkosaugos departamento žuvininkystės ir žvejybos agentūros Operatyvinės žuvėsaugos inspekcijos viršininkas. Jis 1990-01-30 vadovybės įsakymu Nr. 3 yra atsakingas už tarnybinio šaunamojo ginklo ir šaudmenų, o taip pat ir kitų operatyvinių veiksmų priemonių įgijimą, apskaitą, saugojimą ir panaudojimą. Kariškiai šio užpuolimo metu grubiai pažeidė įstatymus ir įvykdė nusikaltimą. Jie nepateikė jokių dokumentų, kurie leistų įeiti ir atlikti kratą. Savavališkai paėmė teisėtai saugomus 6 vnt. tarnybinių šaunamųjų ginklų, 3 pistoletus II ir 3 revolverius NAGAN tipo, 69 šovinius ir 11 mobilių ir nešiojamų radijo stočių LEN ir KAKTUS, o taip pat jų įkroviklius. Dėl šio pagrobimo fakto LR Aplinkosaugos departamentas pasiuntė protestus SSRS VRM Baltijos karinės apygardos viršininkui (t. 15, b. l. 42-44).

LR Aplinkos apsaugos departamento 1993-05-21 pareiškime nurodoma, kad įstaigai padaryta 315,84 Lt žala (t. 15, b. l. 69-70).

Teisme apklaustas dėl šio epizodo G. C. parodė, kad R. jam asmeniškai jokių įsakymų neduodavo. Ginklus, paimtus iš buto (duomenys neskelbtini) jis matė (duomenys neskelbtini).

Iš perskaitytų teisme G. C. parodymų matyti, kad dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), užpuolimo įsakymą jam davė B. M.. 1991-09-14 liudytoju apklaustas G. C. – YPMB narys –  parodė, kad rugpjūčio 19 d. dalyvavo operacijoje, kurios metu buvo išimti ginklai. OMON vadas B. M. jam, leitenantui V. ir majorui, kurio pavardės neatsimena, davė komandą vykti į (duomenys neskelbtini) į pulko štabą, kur gaus užduotį. Tenai majoras grįžo su kitu Vilniaus OMON majoru ir tada jie bei kariškiai nuvyko į (duomenys neskelbtini). Kariškiai apsupo namą ir laiptinę, o jis liko prie mašinos.  V. su majoru nuėjo į butą, po to ten nuėjo ir keli karininkai.  Po valandos ir jis nuėjo į butą. Viduje buvo viskas išversta, o kareiviai ir jų papulkininkis daužė sienoje seifą.  Po to seifas buvo išneštas į lauką.  Po to dar vieną.  V. išnešė maišą, kuriame buvo 3 medžiokliniai šautuvai.  Štabe buvo atidaryti seifai.  Ten buvo rasta 10 nešiojamų siųstuvų, 10 siųstuvų LION ir vienas stacionarinis armijos siųstuvas.  Kitame seife buvo 3 TT tipo pistoletai ir 3 Nagan revolveriai ir šoviniai jiems.  Revolveriai buvo dėkluose su šoviniais revolverio būgnelyje ir dėklo atsargoje.  Taip pat buvo rastas maišelis su atsarginėmis pistoleto apkabomis.  Dar buvo ir užsieninių šovinių 9 mm kalibro šovinių pistoletui, keletas karabinų.  Visi ginklai buvo nuvežti į bazę (t. 4, b. l. 146-154). 2000-03-30 kaltinamuoju apklaustas G. C. papildė, kad jis tik nuvežė V. ir ten jau buvo kariškiai su šarvuočiais. Po to iš buto išnešė seifą ir ginklus. (duomenys neskelbtini) jį atidarė, ten buvo ginklai – pistoletai (t. 6, b. l. 26-28).

Tokiu būdu šiame epizode, priešingai nei nurodoma kaltinime, nustatyta, kad būtent B. M. davė nurodymus OMON nariams M. V. ir G. C. dalyvauti minėto buto užpuolime. Kaip nustatyta iš G. C. parodymų, gavę nurodymą M., jie vyko į (duomenys neskelbtini)ir ten gavo užduotį. Jei analizuoti G. C. parodymus išsamiau nei jie išdėstyti kaltinamajame akte, matyti, kad jis nurodo, jog OMON vadas B. M. jam, leitenantui V. M. ir berods majorui, kurio nei pavardės, nei vardo neprisimena, davė komandą vykti į (duomenys neskelbtini), kuriame gaus užduotį. Analizuojant šiuos parodymus galima daryti išvadą, jog šioje apklausoje (1991-09-14, t. 4, b. l. 152) liudytojas kalba ne apie V. R., nes iš kitų jo apklausų akivaizdu, jog V. R. jis pažinojo, žinojo jo pavardę, apie V. R. veiksmus išsamiai parodė byloje dėl kitų šios bylos epizodų, t. y. muitinių postų užpuolimų, juose konkrečiai nurodydamas į V. R. dalyvavimą (t. 4, b. l. 155-156). Tačiau, kaip matyti šiame epizode, įsakymą dėl užpuolimo liudytojas nurodo gavęs būtent iš B. M..

Tokiu būdu, prokuratūrai pateikus tik šiuos, aukščiau išdėstytus įrodymus dalyje dėl buto adresu (duomenys neskelbtini)-142 užpuolimo, galima daryti išvadą apie B. M. dalyvavimą šiame nusikalstamos veikos epizode (tačiau baudžiamasis procesas jo atžvilgiu dėl mirties nutrauktas), tuo tarpu jokių įrodymų dėl V. R. dalyvavimo šioje veikoje, teismui nepateikta. Šis epizodas iš kaltinimo V. R. šalinamas. Pareikšti civiliai ieškiniai šioje dalyje, kaip numato BPK 115 str. 3 d. 1 p., turi būti atmetami.

Tačiau kolegija pabrėžia, kad šioje V. R. neįrodyto kaltinimo dalyje aktualus 2012-12-20 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimas iš baudžiamosios bylos Nr. 09-2-048-93 atskirti į atskirą ikiteisminį tyrimą nustatytų SSRS vidaus reikalų ministerijos Ypatingos paskirties milicijos būrio narių atžvilgiu bei SSRS ginkluotų pajėgų kariškių ir kitų YPMB narių, kurių tapatybės šioje byloje nebuvo nustatytos atžvilgiu, pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 100 str., 103 str. 1 d. Kaip matyti iš šio nutarimo turinio, čia patenka ir epizodas dėl 1991-08-19 buto adresu (duomenys neskelbtini) užpuolimo ir epizodai dėl valstybinio telegrafo ir telefono centro užpuolimo  1991-06-26 ir 1991-08-19. Tokiu būdu tyrimas dėl paminėtų epizodų yra tęsiamas, o civilinių ieškovų teisė į padarytos žalos atlyginimą gali būti realizuota paduodant civilinius ieškinius būtent šiame ikiteisminiame tyrime.

Dėl byloje įrodytų V. R. padarytų nusikalstamų veikų epizodų aprašymo

Kaip matyti iš byloje kaltinamiesiems pateiktų kaltinimų, jie buvo konstruojami taip, kad aprašant padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes konkrečiai įvardijami ir kiti šioje byloje teismui neperduoti asmenys, t. y. atskiruose veikos epizoduose nurodomi OMON būrio nariai, taip pat dalyvavę V. R. ir B. M. inkriminuotų veikų padaryme. Kolegija pažymi, kad kaip nustatyta Konstitucijos 31 str. 1 d., asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kiti nutarimai). Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant LR BPK 44 str. 6 d. nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 str. 2 d. nuostatų interpretavimas EŽTT praktikoje. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 str. 2 d. nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinimuose V. R. yra minimi ir kiti OMON grupės nariai, tačiau šie asmenys nagrinėjamoje byloje nėra kaltinami, perduoti teismui, jų vardai ir pavardės nusikalstamų veikų aplinkybėse, kurios pripažintos įrodytos šiuo nuosprendžiu, nenurodomos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2002-07-08 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu A. S. ir E. P. buvo išteisinti (t. 8, b.l.1-65), 2003-09-24 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi A. S. ir E. P. atžvilgiu byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kaip matyti iš 2012-12-17 prokuroro nutarimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą asmenų atžvilgiu (t. 1, b. l. 17–25), ikiteisminis tyrimas atnaujintas OMON narių D. B., G. C., J. S., I. B., V. P., A. K., K. D., M. R., R. P., O. A., A. S., R. M., V. L., A. T. atžvilgiu. Kaip matyti iš nutarimų, kurie buvo pateikti bylą nagrinėjančiam teismui, 2014-08-08 nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas (t. 23, b. l. 130) J. S. atžvilgiu, 2014-08-13 nutarimu (t .23, b.l.137) - V. L. atžvilgiu.

 

Bylai bendrame V. R. padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo kontekste svarbūs ir šie duomenys:

 

Šioje byloje B. M. įtariamuoju pripažintas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-12-30 nutartimi (t. 17, b. l. 174-183).

1991-08-13 TSRS Prokuratūros Ypatingai svarbių bylų tardytojo V. V. B. apklaustas liudytoju B. M. parodė, kad nuo 1991 m. sausio mėnesio dirbo TSRS VRM YPMB būrio vado pareigose. Jo pareigos buvo tokios: organizuoti būrio tarnybos veiklą, organizuoti tarnybinę kovos parengtį, kontroliuoti kaip būrio asmeninė sudėtis vykdo funkcines pareigas, parinkti ir paskirstyti kadrus. YPMB darbą reglamentuoja TSRS VRM 1988 m. įstatymas Nr. 206, 1991 m. įsakymas Nr. 10, 1991 m. įsakymas Nr. 115 ir 1991 m. įsakymas Nr. 169. Būrys kovoja su organizuotu nusikalstamumu, sulaiko ginkluotus nusikaltėlius, saugo viešąją tvarką masiniuose viešuose renginiuose ir per masines riaušes, saugo viešąją tvarką nepaprastose situacijose. 1991-01-12 TSRS VRM įsakymu YPMB darbuotojai Lietuvos TSR nenorėję tęsti tarnybos YPMB, perėjo į LR policijos departamentui pavaldų „(duomenys neskelbtini)“. Pagal TSRS VRM 1991-04-03 įsakymą „Dėl YPMB tarnybinės veiklos tobulinimo“ Nr. 115 YPMB Vilniuje prie k/d 3404 veiklai vadovauti, pakeitus TSRS VRM 1990 m. spalio 2 d. ir 1991 sausio 12 d. įsakymus Nr. 376 ir 10, pavesta TSRS VRM Vyriausiajai viešosios tvarkos apsaugos valdybai (drg. E. V. K.) ir Vyriausiajai vidaus kariuomenės kadrų valdybai (J. V. Š.). YPMB pagrindiniai ginklai – Makarovo pistoletai, Kalašnikovo automatai AKS 74U, SVD, KS-23, granatsvaidžiai GP-25, TOZ-49, signaliniai pistoletai. Pagal TSRS VRM įsakymą TSRS VRM YPMB Lietuvoje nuo 1991 m. balandžio 22 tarnavo Komercinio banko sargyboje. Taip pat saugojo ir TSRS VRM YPMB pastatus Lietuvoje. Patruliavo 1991 m. nuo sausio 13 d. iki kovo mėn., o po to patruliavimas buvo panaikintas. Įprastinai YPMB grupės nevyksta užduočių vykdyti pagal iškvietimus. Išvykstama turint YPMB vado arba atsakingo budinčiojo leidimą. Tai pažymima pas operatyvinį budėtoją esančiame būrio žurnale. Į klausimą kaip sąveikauja Latvijos YPMB ir TSRS VRM YPMB Lietuvoje, B. M. atsakė, kad dokumentaliai būrių tarpusavio ryšiai nepatvirtinti. Bet praktikoje taip susiklostė, kad jie pasikeičia operatyvia informacija, kai būtina, prašo atlikti arba padėti vykdyti kokią nors operaciją.  Tokiais atvejais jie informuoja divizijos vadovybę. Buvo atvejų, kai jis į Rygą važiavo kartu su grupe lydinčiųjų ir vieną kartą nakvojo pas juos YPMB pastate. Latvijos YPMB vadas pas juos atvažiuodavo dažniau, taip pat tarnybos reikalais. Į klausimą, ar dalyvavo YPMB kokiose nors su muitinėmis susijusiose operacijose LR teritorijoje, atsakė, kad taip, Rygos YPMB vado M. prašymu, 1991-05-23 pas jį buvo nusiųsta 10 žmonių grupė kažkokio objekto apsaugai. Jis tą grupę tiesiogiai panaudojo Lietuvos ir Latvijos pasienyje (duomenys neskelbtini) muitinės poste, nes buvo gautas pranešimas, kad nurodytoje muitinėje laikomi ginklai. Latvijos YPMB vadas pasiūlė jų grupei dalyvauti ir jie sutiko padėti. Per operaciją toje muitinėje buvo paimtas graižtvinis šautuvas ir 5 jo šoviniai. Ta operacija atlikta nepanaudojant ginklų ir niekam nepadaryti kūno sužalojimai. Be nurodytosios, operacijų muitinėse nevykdė. Tuo laiku jis buvo Maskvoje. 1991 m. YPMB ginkluotėje Kalašnikovo automato AKMS nebuvo. 1991-07-31 pagal važtaraštį gavo nurodytus automatus, dėl to yra dokumentai. Jų būrys neturėjo automatų slopintuvų. Visus ginklus, kurie būdavo paimamai ginklų poėmio operacijose, jie atiduodavo Lietuvos TSRS prokuratūrai. Paimant surašomas poėmio protokolas. Jų būryje tai atlikdavo vyresnysis kadrų inspektorius J. N. ir operatyvinio poskyrio vyresnysis inspektorius A. S..  Specialios grupės šiam reikalui pas juos nebuvo.  Dėl to, kad buvo užpulti kai kurie YPMB darbuotojai, ir gavus jų prašymų raportus, 1991m. jiems leista turėti ginklus gyvenamojoje vietoje ir nešiotis juos būnant už būrio teritorijos ribų.  Tokais atvejais jis raporte patvirtindamas parašydavo, kad ginklą leidžiama nešiotis ir laikyti gyvenamojoje vietoje. Atvejų, kad būtų gyvenamojoje vietoje panaudoti ginklai, nebuvo, išskyrus vieną, kai 1991 m. kovo mėnesį milicininkas S. įsivėlė į muštynes gatvėje ir du kartus buvo iššauta. Dėl to LR Generalinė prokuratūra iškėlė bylą. 1991 m. rugpjūčio 5 ar 6 d., jam nesant, į būrį atvyko Rygos YPMB darbuotojai, ir, V. R. potvarkiu jiems buvo išduoti saugoti palikti 1991 m. liepos 30 d. AKS-74. Jam apie tai pranešta nebuvo. Kvotos dieną jis buvo įsitikinęs, kad ginklai yra pas juos (t. 17, b. l. 9-21).

Byloje pridėtas 1998-02-24 liudytojo B. M. apklausos protokolas iš LR Generalinėje prokuratūroje atliekamo ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 09-2-047-91. 1998-02-24 apklaustas liudytoju B. M. parodė, kad nuo 1989 m. dirbo Vilniaus OMON. 1991 m. liepos - rugpjūčio mėn. jis buvo Vilniaus OMON būrio vadu. Bazėje pirmame aukšte po dešine puse buvo patalpa be langų. Ji buvo V. R. žinioje. V. R. užsiiminėjo darbu su draugovininkais. V. R. pats prašė priimti į OMON. Jis pasakė, kad V. R. karininku būti negali dėl jo paruošimo, o milicininku eiliniu, negali būti pagal savo amžių. V. R. dėl to buvo nepatenkintas. V. R. tapus štabo viršininku tarp jų vyko nesutarimai. Jis (V. R.) daugiau norėjo naudoti jėgą, o jis jį prilaikė. Jis tuo metu buvo pavaldus divizijos vadui M. N. I.. Dar nurodymus jam galėjo duoti TSRS VRM ministras ir jo pavaduotojai. G. buvo Vilniaus ir Rygos OMON koordinatoriumi, tačiau jis nieko G. nepranešinėdavo. Jis buvo Rygoje, tačiau mano, kad ir ten vadovavo M., o ne G.. Jam žinoma, kad G. turėjo konfliktų (duomenys neskelbtini)muitinėje.  Dėl (duomenys neskelbtini)į LTSR KGB jį buvo pasikvietęs C.. (duomenys neskelbtini) bazėje neoficialių ginklų nebuvo, tik tarnybiniai ir išimti sutinkamai su protokolais. Tarp Vilniaus OMON, jo ir L. bei B. buvo žodinis susitarimas, kad jie vieni prieš kitus jėgos nenaudos. Jų būrys neturėjo nei garso slopintuvų, nei šovinių markiruojamų GC, skirtų šaudymui pro duslintuvus begarsiam šaudymui. Jie buvo skirti spec. padaliniams ir buvo griežta jų apskaita. 1991 m. sausio 11-12 d. pereiti į TSRS VRM pavaldumą ir užimti Policijos akademijos pastatą sprendimą priėmė jis asmeniškai.  Tai padarė todėl, kad 1991-01-10 jis buvo pakviestas į (duomenys neskelbtini)TSRS VRM vieno iš ministrų pavaduotojų, kurio pavardės jis nenori sakyti, ir iš jo gavo pasiūlymą perorganizuoti Vilniaus OMON pavaldumą iš Lietuvos VRM TSRS. Jis sutiko. Sekančiomis dienomis apie tai paskelbė būrio milicininkams. Šis pasiūlymas buvo įformintas įsakymu, kuris pasirašytas sausio 12 d. Į klausimą, kieno nurodymu išvyko į muitinės postus, B. M. atsakė, kad jis tokius nurodymus davė Vilniaus OMON milicininkams. Ten, kur davė nurodymus, jis irgi dalyvaudavo. Jis nurodymus davė todėl, kad pats gavo nurodymus iš 42 VRK (Vidaus reikalų kariuomenės) divizijos vadovybės: vado ir štabo viršininko, taip pat iš TSRS VRM vadovybės: ministro ir jo pavaduotojų. Šių nurodymų davimas buvo perduotas kai kada ir šifrogramomis, kurias jam susipažinimui duodavo divizijoje, kurioje jas ir gaudavo. Į klausimą, kodėl buvo nuginkluoti 4 Aro pareigūnai 1991-03-11, atsakė, kad jam buvo pranešta, kad važinėja pro bazę automobilis be numerių. Jis pasakė, kad sulaikytų a/m. Sulaikius a/m paaiškėjo, kad tai (duomenys neskelbtini) darbuotojai, kurie buvo ginkluoti 4 automatais ir išgėrę. Tai nustatė iš kvapo. Jie sulaikė ir apie tai informavo LR VRM budinčiajam. Jiems pasiūlė atvykti pasiimti. Jie neatvyko. Ginklus perdavė divizijos vadovybei. Jie juos paleido 30 min. laikotarpyje (t. 17, b. l. 32-38).

Baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-048-93 prokuroro priimtu 2000-06-27 nutarimu buvo paskelbta kaltinamojo B. M. paieška (t. 17, b. l. 40). 2000-10-09 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartimi B. M. skirta kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (t. 17, b. l. 51-52).

2011-12-30 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartimi V. R. pripažintas įtariamuoju (t. 17, b. l. 133-142).

Baudžiamojoje byloje pridėta Sankt - Peterburgo prokuratūros Ypatingai svarbių bylų tyrimo skyriaus tardytojo vyresn. justicijos patarėjo V. M. L. 1997-09-29 atlikta liudytojo V. R. apklausa. Šioje apklausoje V. R. parodė, kad tarnauti Vilniaus OMON pradėjo 1989 m. Nuo 1991 m. vasario iki 1991 m. rugsėjo ėjo Vilniaus OMON štabo viršininko pareigas, turėjo milicijos majoro laipsnį. Tuo laiku B. M. buvo OMON vadas, 1991 m. sausį paskirtas vykdyti šias pareigas. Jis (V. R.) buvo tiesiogiai pavaldus M. 1991 m. rugsėjo mėn. jis išvyko mokytis į (duomenys neskelbtini) akademiją, iš kur jis išstojo 1992 m. ir buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) OMON. 1993 m. jis išėjo RF VRM struktūros ir atvyko su šeima gyventi į Sankt-Peterburgą (t. 17, b. l. 99-106).

1997-10-22 papildomai apklaustas liudytoju V. R. parodė, kad jis buvo štabo viršininku. Štabo viršininko pareigybės funkcijoms priklausė visa kontrolė, tai yra atsakomybė už būrio tarnybą, tvarką teritorijoje, kovines pratybas, sargybos budėjimą ir t.t. Būryje jis buvo šeimininkas. Tiesiogiai pavaldus jis buvo būrio viršininkui M. Jo žinioje buvo visos miesto (duomenys neskelbtini) dislokuoto būrio teritorijoje esančios tarnybinės patalpos. Jam priklausė kabinetas 2 aukšte. 1 aukšte buvo kadrai, spec. technikos kabinetas, ginklinė, pro kurios langą išduodavo ginklus. 1991 m. gegužės 24 d. jokiuose įvykiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) muitinės postuose jis nedalyvavo (t. 17, b. l. 107-116).

Baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-048-93 prokuroro priimtu 2000-06-28 nutarimu paskelbta V. R. paieška (t. 17, b. l. 138). 2000-10-09 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartimi V. R. paskirta kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (t. 17, b. l. 147-148). Byloje V. R. išduotas Europos arešto orderis (t. 19, b. l. 1-13).

1990 m. kovo mėn. 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (toliau AT) remdamasi tautos apsisprendimu būti nepriklausoma priėmė Aktą “Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo”.

Lietuvos Respublikos AT, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario mėn. 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės mėn. 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Lietuvos Respublikos AT kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.” (t. 2, b. l. 80).

Siekiant išsaugoti valstybės ir jos konstitucinės santvarkos tęstinumą, AT 1990 m. kovo mėn. 11 d. priėmė įstatymą “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo”. Šiame įstatyme konstatuota, “kad 1938 m. gegužės mėn. 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas TSR Sąjungai 1940 m. birželio mėn. 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus”. Šiuo įstatymu nutrauktas 1978 m. balandžio mėn. 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), ir 1977 m. spalio mėn. 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimas ir atnaujintas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tuo pačiu buvo sustabdytas kai kurių 1938 m. gegužės mėn. 12 d. Lietuvos Konstitucijos skyrių ir straipsnių galiojimas ir nurodyta, kad šios Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio mėn. 15 d. veikusių įstatymų.

1990 m. kovo 11 d. priimtas įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo” Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, siekdama suderinti atstatytos 1938 m. gegužės mėn. 12 d. Konstitucijos nuostatą su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais sustabdė šios Konstitucijos galiojimą, patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą ir nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“ (t. 2, b. l. 81).

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos AT priėmė nutarimą “Dėl buvusių Lietuvos TSR sąjunginio - respublikinio pavaldumo valstybės valdymo organų statuso pakeitimo”, kuriuo nustatė, kad visos buvusios LTSR sąjunginio - respublikinio pavaldumo ministerijos, valstybiniai komitetai ir žinybos pavaldžios tik Lietuvos Respublikai (t. 2, b. l. 82).

1990 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos AT priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos”, kuriame pažymėta, kad LR VRM, jos padaliniai ir tarnybos yra pavaldžios tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir vykdo tik Lietuvos Respublikos įstatymus bei jos vyriausybės sprendimus (t. 2, b. l. 83).

1990 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų organų darbuotojų pasitarime priimtame pareiškime, apsvarstytame visuose vidaus reikalų organų kolektyvuose ir paskelbtame 1990 m. rugsėjo 10 d., akcentuojama, kad Lietuvos vidaus reikalų organų darbuotojai sąžiningai vykdys Lietuvos Respublikos įstatymus, užtikrins viešąją tvarką ir jos piliečių apsaugą (t. 2, b. l. 79).

1991 m. sausio 12 d. LR vidaus reikalų ministras generolas majoras M. M. įsakymu NR. 5a/s atleido pagrobusius YPMB ginklus ir amuniciją bei perėjusius TSRS ginkluotųjų pajėgų žinion darbuotojus už LR vidaus reikalų sistemos vardo diskreditavimą Lietuvos VRM ypatingosios paskirties milicijos dalinio darbuotojus, tarp kurių yra ir milicijos kapitono B. M. bei milicijos kapitono V. R. pavardės (t. 2, b. l. 1-2.)

1990 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos AT nutarimu „Dėl Lietuvos policijos akademijos laikinojo statuso“ patvirtintas Lietuvos policijos akademijos laikinasis statutas, kurio bendruose nuostatuose pažymima, kad Lietuvos policijos akademija yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specializuota aukštoji mokymo ir mokslo įstaiga, turinti statute numatytą autonomiją ir juridinio asmens teises (t. 2, b. l. 83).

1988-12-29 Lietuvos TSR vidaus reikalų ministro generolo leitenanto S. L. įsakymu Nr. 099 „Dėl Ypatingosios paskirties milicijos būrio suformavimo“ patvirtinti Lietuvos TSR VRM ypatingosios paskirties milicijos būrio etatai. Etatai turėjo įsigalioti nuo 1989 m. sausio 1 d. Kaip matyti, Lietuvos TSR VRM ypatingosios paskirties milicijos būrys YPMB suformuotas remiantis TSRS VRM 1988 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 0206 „Dėl ypatingosios paskirties milicijos būrių suformavimo“ užkirsti kelią grupinio chuliganizmo apraiškoms ir masinėms riaušėms (t. 2, b. l. 21-22).

1992-03-31 Nacionalinės saugumo tarnybos pažymoje apie Vilniaus LKP/TSKP  OMON-o susikūrimą ir operatyvinio analitinio skyriaus veiklą pažymima, kad Vilniaus OMON, kaip LKP/TSKP kovinis būrys susikūrė 1991 m. sausio 12 d., kai buvo paskelbtas TSRS VRM įsakymas Nr. 1 „Apie Vilniaus OMON-o susikūrimą“. Kaip matyti LKP/TSKP sumanymu, OMONas turėjo tapti LKP/TSKP turto apsaugos būriu, būti alternatyvia Lietuvai jėga, remiančia ir pilnai pavaldžia LKP/TSKP. Taip pat atlikti žvalgybines operacijas, žvalgant Lietuvos gynybines struktūras, būti destabilizuojančiu Lietuvos politine situacija faktoriumi. Be vado B. M., jo pavaduotojo ir štabo, kuriam vadovavo V. R., visi omonininkai buvo suskirstyti į penkis padalinius. Pažymima, kad OMON personalinė sudėtis gan greitai augo. 1991 m. sausio 11 d. omonininkų buvo tik 13, ryte sausio 12-osios jau 33. Po mėnesio 65, o 1991 m. rugpjūčio 19 d. - 171 žmogus (t. 2, b. l. 23-24).

1991-01-12 TSRS vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 10 „Dėl Lietuvos TSR VRM ypatingos paskirties milicijos padalinio perdavimo TSR VRM vidaus kariuomenės 42 divizijos žinion“ Lietuvos TSR VRM ypatingos paskirties milicijos padalinys laikinai perduotas TSRS VRM vidaus kariuomenės 42 divizijos žinion, tuo pačiu išsaugant galiojančią tarnybos ėjimo tvarką ir sąlygas vidaus reikalų organų eilinio ir vadovaujančio sąstato, finansinį ir materialinį  aprūpinimą (t. 2, b. l. 96, 97).

Vidaus reikalų įstaigų darbuotojų, perėjusių į TSRS VRM OMON, sąraše, kuriame iš viso įvardintos 84 asmenų pavardės, pažymima, kad jie 1991-01-12 naktį užgrobė ginklus ir išdavė Lietuvos Respubliką, ir už LR vidaus reikalų sistemos darbuotojo vardo diskreditavimą atleisti nuo 1991-01-12. Minėtų asmenų sąraše pažymėta Nr. 18 milicijos kapitono B. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta milicijos kapitono V. R., gim. (duomenys neskelbtini), pavardės (t. 2, b. l. 99-107).

Lietuvos Respublikos VRM OMON darbuotojų sąraše pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini) būrio vado milicijos majoro B. M. ir Nr. (duomenys neskelbtini) milicijos majoro štabo viršininko V. R. pavardės (t. 2, b. l. 108-116, 122-125).

1991-05-27 Lietuvos Respublikos AT nutarime „Dėl TSRS vidaus reikalų ministerijos „OMON“ bei kitų TSRS formuočių Lietuvoje ir jų veiksmų prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus“ pažymima, kad pastaruoju metu padažnėjo TSRS ginkluotų formuočių smurto akcijų prieš Lietuvos Respublikos įstaigas ir organizacijas, jų pareigūnus ir civilius gyventojus, kurias vykdo TSRS vidaus reikalų ministerijos „OMON“ ginkluotos formuotės, taip pat kitos TSRS kariškių  ginkluotos grupės.

Lietuvos Respublikos AT smerkdama šiuos neteisėtus veiksmus ir siekdama užtikrinti Lietuvos Respublikos bei jos gyventojų saugumą nutarė paskelbti, kad Lietuvoje veikiančios TSRS vidaus reikalų ministerijos formuotė „OMON“, taip pat bet kurios kitos formuotės, kurių nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, Lietuvos Respublikoje yra neteisėtos, o bet kurie tų formuočių jėgos veiksmai prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus yra nusikalstami (t. 2, b. l. 160).

1991-05-30 Lietuvos Respublikos vyriausybės kreipimesi nurodyta, kad 1991 m. sausio-gegužės mėnesiais TSRS vidaus reikalų ministerijos ypatingosios paskirties milicijos (OMON) būrys, šiurkščiai pažeisdamas įstatymus, naudodamas ginklą, užpuldinėja Lietuvos Respublikos valstybines įstaigas ir pareigūnus, apiplėšinėja ir žaloja gyventojus. Šis būrys neteisėtų teroristinių akcijų metu degino muitinės postus, grobė pinigus, automobilius, ginklus, šaudmenis, dokumentus ir kitą turtą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasižada visiems, iki 1991 m. birželio 4 d. pasitraukusiems iš OMON, padėti įsidarbinti ir užtikrins, kad jie nebus diskriminuojami. Tie, kurie nepasitrauks ir liks šiame būryje, bus laikomi nusikalstamos grupuotės dalyviais ir bus traukiami atsakomybėn nustatyta tvarka (t. 2, b. l. 161).

LR VRM YPM padalinio vado E. K. 1991-01-12 raporte nurodyta, kad 1991-01-11 apie 23 val. dalis VRM YPMP darbuotojų, vadovaujami padalinio štabo viršininko užgrobė padalinio administracinį ir ūkinius pastatus ir pagrobė ginklus, spec. priemones ir kitą inventorių. Iš YPMP darbuotojų į šią grupuotę perėjo milicijos kapitonas B. M., būrio vadas A. S., kapitonas V. R., milicijos kapitonas E. P. ir kiti. Viso E. K. raporte nurodyti 37 asmenys (t. 9, b. l. 9-10).

Liudytojas E. K. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 1990-1991 m. ėjo LR VRM YPMB vado pareigas. Padalinys buvo įkurtas 1988 -1989 m. SSRS VRM įsakymu tokie padaliniai buvo įkurti visose tuometinės SSRS respublikose. Jų paskirtis buvo kovoti su masiniais viešosios tvarkos pažeidimas, kovoti su organizuotu nusikalstamumu. B. M. ir V. R. buvo E. K. pavaldiniai. B. M. – štabo viršininkas, o V. R. – 4-to būrio vadas. Lietuvos YPMB padalinio būstinė ir ginklų saugykla buvo (duomenys neskelbtini). Nuo 1990-03-11 padalinys buvo pavaldus LR VRM. YPMB padaliniai buvo kuriami iš žmonių, atlikusių karinę tarnybą specialios paskirties kariniuose padaliniuose, tiek desanto, tiek sausumos pajėgų, tiek jūros pajėgų. Dauguma jų buvo gimę ne Lietuvoje. Nemaža tų žmonių dalis buvo šiek tiek avantiūristinio būdo, jiems nebuvo skirtumo, kur tarnauti. Juos domino tik pati tarnyba. 1991-01-12 B. M. ir V. R. perėmė visą vadovavimą padaliniui – užėmė ginklų saugyklą, pastatė sau lojalius darbuotojus. Iškvietę darbuotojus, kurie potencialiai galėjo būti lojalūs jiems, su dalinio, dislokuoto (duomenys neskelbtini), parama, pervežė ginkluotę ir patys persikraustė į Lietuvos policijos akademijos pastatą. (duomenys neskelbtini) buvo dislokuota SSRS VRM 42 divizija, kurios žinion po skilimo buvo perduotas YPMB. Be to, YPMB palaikė ryšius ir su kita, Vilniuje, Sapiegos g. dislokuota vadinamąja „7455“ SSRS VRM divizija. Pastarasis VRM dalinys, atkūrus nepriklausomybę, buvo pavaldus tik SSRS VRM ministrui, tačiau bendravimas su juo visiškai nenutrūko. Lietuvos policija naudojosi jų baze (duomenys neskelbtini) mokymams, jų technika, šarvuočiais, mokymų metu – ir jų ginklais. Tai buvo darbiniai santykiai. Vėliau V. R. ir B. M. artimai bendravo su dalinio „7475“ karininkais. Charakterizuodamas kaltinamuosius gali pasakyti, kad V. R. niekada neslėpė antilietuviškų pažiūrų ir atvirai reiškė nepasitenkinimą dėl įvykių Lietuvoje. B. M. buvo labiau diplomatiškas, niekada neparodydavo, kad jo kažkas netenkina. Po 1990-03-11 jis buvo vienas iš iniciatorių dėl kreipimosi į Seimą su peticija dėl lojalumo Lietuvai. Dokumentas buvo parašytas ir vėliau įteiktas Seime. YPMB skilo dėl žmogiškųjų ir politinių priežasčių. Prieš tai pastebimai išaugo YPMB pareigūnų netikrumas ir susierzinimas dėl to, kad jie buvo priversti dirbti ne savo darbą, neaiškios jų socialinės garantijos, finansavimo perspektyvos. Būrys buvo naudojamas labai dažnai, nes mitingai vyko kiekvieną dieną, buvo tiek Sąjūdžio, tiek prorusiškos „(duomenys neskelbtini)“ organizacijos mitingai. YPMB buvo siunčiamas užtikrinti viešąją tvarką tuose mitinguose, tiek prie LR Seimo, tiek kitose miesto vietose. YPMB nuolat buvo tarp dviejų konfliktuojančių pusių, visi buvo suirzę. Paskutinis lašas buvo 1991-01-08 prorusiškos „(duomenys neskelbtini)“ organizacijos mitingas  prie LR Seimo rūmų. YPMB atsidūrė prie Seimo, buvo šturmuojama, daug YPMB pareigūnų nukentėjo, buvo suplėšyti drabužiai, padaryti įvairūs kūno sužalojimai.

2002-07-08 Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-31, 2002 m., nurodyta, kad apklausiamas liudytoju E. K. parodė, kad Ypatingos paskirties milicijos būrio vadu jis buvo paskirtas 1989 m., būrys buvo tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos VRM, o operatyvinis vadovavimas priklausė viešosios tvarkos apsaugos valdybai. Būrys turėjo kovoti su organizuotu nusikalstamumu, palaikyti viešąją tvarką, o iš tikrųjų jis buvo naudojamas budėjimams visuomeniniuose renginiuose, mitinguose, nes dauguma žmonių buvo nepatenkinti pasikeitusia valdžia. Po vieno budėjimo 1991 m. sausio mėn. 11 d. vėlai vakare, dalis darbuotojų atvažiavo į būrio bazę, esančią (duomenys neskelbtini), pernakvoti. Tą naktį jis buvo informuotas apie YPMB bazės užėmimą. Apie būrio skilimą ir bazės užėmimą jam pranešė tuo metu budėjęs K.. Su Lietuvos Respublikos VRM ministro pavaduotoju Z. nuvyko į bazę, tačiau nebuvo įleistas ginkluotų automatais prie vartų budėjusių desantininkų. Tuo pat metu kariškių buvo užimtas ir Policijos akademijos pastatas (duomenys neskelbtini), kur įsikūrė B. M. su atskilusia būrio dalimi. Apie įvykių eigą buvo informuota Lietuvos Respublikos VRM ir Viešosios tvarkos valdybos vadovybė. Ryte B. M. surengė susirinkimą, kuriame dalyvavo tiek atskilusios būrio dalies, tiek ir atvykę į eilinį budėjimą, Lietuvos Respublikos YPMB pareigūnai. B. M. agitavo nepritarti esamos valdžios vykdomai politikai ir pereiti į TSRS VRM struktūrų pavaldumą. 37 asmenų atskilęs padalinys, pasitelkę dislokuotos Lietuvoje TSRS karinės pajėgos kariškius, užgrobė jo vadovaujamo būrio ginklus, spec. priemones ir techniką, transportą. Bazėje buvo pagrobti ir jo asmeniniai daiktai. Be to iš kabineto dingo seifas su dokumentais. YPMB bazės užėmimui vadovavo B. M. (t. 8, b. l. 13).

Liudytojas Z. V. parodė, kad tuo metu jis buvo LR Aukščiausiosios Tarybos krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas. Egzistuoja oficialūs dokumentai, kad atskilęs Vilniaus OMONas, kuriam vadovavo B. M. ir štabo viršininkas V. R., buvo tiesiogiai pavaldūs Tarybų Sąjungos VRM. Tiek Vilniaus, tiek ir Rygos OMONo veiksmus, kuriems vadovavo B. M., nuolat koordinavo TSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas N. D.. Jis daugiau laiko praleido čia, Lietuvoje ir Latvijoje, negu Maskvoje. Tvirtina savo parodymus, duotus tyrimo metu, išskyrus tai, kad 1991 m. sausio 11-12 d., naktį, kai skilo Vilniaus OMONas. M. ir R. vadovavo tai struktūrai. Jie akivaizdžiai vykdė kitų Maskvos atstovų nurodymus. Dar gali paliudyti vieną aplinkybę, kad 1991-03-19 buvo sulaikytas Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius A. B., prie (duomenys neskelbtini) komiteto, kur dabar (duomenys neskelbtini) ambasada, su vairuotoju. Vairuotoją paleido neužilgo, sulaikė Vilniaus OMONas ir jį įkalino OMONo bazėje. Sprendė A. B. išlaisvinimo klausimą. Su L. nuvyko į OMONo bazę, apsauga buvo atkirsta ir juos palydėjo į M. kabinetą. M. sakė, kad Maskvos nurodymas duotas paleisti A. B., tačiau matėsi, kad jis nieko nesprendžia. Stovėjo du civiliai, kurie stebėjo įvykius ir kai M. nežinodavo, ką atsakyti, išeidavo su jais kartu ir grįždavo, ir tada kažką pasakydavo. Tai rodo, kad nors telefonu buvo suderintas A. B. paleidimas, Vilniaus OMONas akivaizdžiai buvo priklausomas ir vykdė Tarybų Sąjungos institucijų vadovų nurodymus. B. buvo paleistas 5-6 val. ryto. Tai faktai, patvirtinantys, kad jie buvo tiesiogiai pavaldūs ir vykdė jų nurodymus.

1992-12-17 liudytoju apklaustas Z. V. (parodymai perskaityti ir liudytojas juos patvirtino teisme) parodė, kad 1990 metais kovo mėnesį LR Aukščiausiajai Tarybai pradėjus darbą, jis, kaip deputatas, dirbo Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos komisijoje. Atsimena, kad LR VRM tuometinis YPM dalinio vadas E. K. jam buvo atnešęs pareiškimą, kuriame buvo išreikštas lojalumas LR valdžiai. E. K. pranešė, kad dalis jo būrio perėjo į priešingos šalies ginkluotas pajėgas, užėmė būrio žinioje buvusius pastatus (t. 9, b. l. 16). 

Liudytojas M. M. parodė, kad buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. 1990-1991 m. dirbo VRM ministru. 1990-1991 m. teko bendrauti su TSRS VR ministru Bakatinu ir vieną kartą Vyriausybės vadovo raštišku nurodymu teko susitikti su P. - TSRS vidaus reikalu ministru. Susistikimas įvyko 1991 m. balandžio mėn., prieš tai buvo P. nusiųstas premjero V. parašu dokumentas apie galimus Lietuvos VRM ir TSR VRM bendradarbiavimo variantus. Buvo kalbama ir apie OMONo veiksmus. Po OMONo atskilimo iš 11 d. į 12 d. sausio, jis su savo pavaduotoju L. ir žurnaliste R. G., naktį nuvažiavo į OMONo bazę, jų nepraleido, mėgino patikrinti Vidaus reikalų divizijos kareiviai ar jie neginkluoti, jie turėjo ginkluotą palydą. Liudytojas paprašė, kad ateitų vyresnysis, atėjo ir juos praleido į salę. Paprašė, kad surinktų visus žmones, kurie atskilo. Turėjo tikslą, kad jie grįžtų į savo bazę, kad jie grąžintų ginklus ir turtą, kurį išsivežė, ir prašė nurodyti priežastis, dėl ko jie taip pasielgė. M. nebuvo salėje, bet buvo, kuris jį pavadavo, buvo apie 30 žmonių. Jie su L. juos agitavo, kad jie grįžtų. M. susirinkime nepasirodė. R. pavardė jam žinoma, bet asmeniškai jo nematė. R. buvo vienas iš OMONo pareigūnų.

1991-11-06 liudytoju apklaustas M. M. (parodymai teisme perskaityti) parodė, kad nuo 1989 m. dirbo Vidaus reikalų ministru. Apie OMON-o skilimą prieš pat sausio įvykius jis nieko negali pasakyti, nes tai jam buvo staigmena, mano, kad tai buvo nuspręsta iš anksto TSRS KP, kitų aukštų pareigūnų ir vadovų. Kaip ir kas tai suplanavo, jis nežino. Nors ir buvo nuojauta, kad bus puolami kariškių valstybiniai objektai, tačiau jokių papildomų instrukcijų, nurodymų apie kažkokį ypatingą atvejį, nebuvo. Buvo sustiprinta valstybinių ir vyriausybinių objektų apsauga, o apie ginklo panaudojimą ar nepanaudojimą, jokių nurodymų nebuvo, tuo labiau, kad ginklo panaudojimas yra konkrečiai numatytas instrukcijoje. Tai galimas tik tiesioginio užpuolimo atveju ir tik tuo atveju, jeigu negresia žmonių gyvybei (t. 3, b. l. 179-181)

Bylą Nr. 09-2-018-91 nagrinėjant teisme liudytojas M. M. papildė, kad apie YPM būrio skilimą jam pranešė atsakingas ministerijos budintis. Nedelsiant buvo sukviesta vadovybė ir aiškinamos aplinkybės. Pasitelkiant Lietuvoje dislokuotą TSRS kariuomenę buvo užimtos Policijos akademijos patalpos. Jam nuvykus į YPM būrio patalpas (duomenys neskelbtini), teko kalbėtis su atskilusios būrio dalies pareigūnais ir su viršininkais, B. M. bei kt. iniciatoriais. Susitikimo metu buvo akcentuota į negatyvią atsiskyrimo pusę, buvo įsakyta gražinti užvaldytą YPM būrio turtą. Po jų atleidimo iš tarnybos, Lietuvos Respublikos VRM pareiškė protestą TSRS VRM, nes TSRS VRM vadovybė ėmėsi iniciatyvos atskilusio būrio pagrindu formuoti alternatyvią miliciją. Buvo užimta tvirta pozicija ir apeliuota į tai, kad TSRS VRM kišasi į kitos valstybės reikalus. Lietuvoje dislokuotos TSRS vidaus kariuomenės 42-os divizijos vadas Ž. tvirtino, kad yra gavęs įsakymą iš Maskvos ir turi jį vykdyti. Ištyrus atskilusio būrio OMON-o veiklą, buvo nustatyti muitinių užpuolimai, priklausančio KAD  autobuso apšaudymas. Užvaldyta amunicija galėjo atitekti TSRS dislokuotoms Lietuvoje pajėgoms. Būrio skilimo priežastimi galėjo būti objektyvi sąlyga - ne savo paskirties funkcijų atlikimas, ne pagal paskirtį. YPMB skilimas buvo paremtas TSRS pareigūnų iniciatyva (t. 15, b. l. 194-197).

Teisme ir 2000-04-21 liudytoju apklaustas J. M. parodė, kad 1991 m. dirbo LR VRM ministro pavaduotoju. Jis buvo atsakingas už milicijos reorganizavimą į policiją, dalyvavimą Lietuvos policijos struktūrų atkūrime. YPM būrys buvo milicijos dalis, tačiau ji buvo atskilusi nuo LR VRM. Šis padalinys buvo dvigubo pavaldumo. Tiek LR VRM, tiek Sąjunginio. Jis bendraudavo tik su būrio vadais B. M., A. S., M. R., E. P.. LR VRM tikslas buvo išformuoti jau suburtą būrį ir neleisti jam plėstis. Buvo sėjamas nepasitenkinimas jų tolimesnio buvimo perspektyvomis ir apie 15 milicininkų iš YPMB išėjo dar iki pučo, tačiau tarp karininkų nieko panašaus nebuvo, jie nepasidavė įkalbami (t. 3, b. l. 182-183). Jam buvo žinoma, kad iš OMON darbuotojų pusės vyko LR VRM YPMN narių agitavimas pereiti į TSRS VRM pavaldumą. Lietuvos Respublikos AT 1991 05 31 d. nutarimas apėmė ne tik nenusižengusius darbuotojus, likusius OMON-e, bei buvo siekta įtakoti, kad jie neįsiveltų į būsiančias neteisėtas operacijas. Iki OMON-o išformavimo Lietuvos Respublikos VRM atstovai nuolat rodė iniciatyvą taikiai kontaktuoti. Su OMON-o būrio vadovybe buvo tariamasi dėl susirinkimų. Susirinkimuose buvo dėstoma, kad neįsivėlę į nusikaltimus OMON darbuotojai galėtų laisvai grįžti, tačiau nuo atsakomybės jie neatleistini, to nepatikrinus. Neatsimena, kas dalyvaudavo tuose susirinkimuose, tačiau R. ir S. pavardė pakankamai ryškiai figūravo OMON veikloje. TSRS VRM struktūriniai padaliniai bei karinių pajėgų atstovai turėjo informacijos apie jų ginkluotę, nes iš susitikimų su TSRS atstovais suprato netiesioginius jų ketinimus apriboti jų ginklavimąsi.

Liudytojas Č. K. B. parodė, kad 1991 m. dirbo (duomenys neskelbtini), o nuo balandžio m. dirbo (duomenys neskelbtini). Su OMONu teko susidurti (duomenys neskelbtini), nes tas fakultetas, kuriame dirbo buvo (duomenys neskelbtini) korpuse, už kino studijos, kuris buvo užimtas atskilusios OMONo dalies. Jis tuo metu, kaip tik sausio pradžioje iki vasario buvo išvykęs į užsienį ir grįžus teko ieškoti savo daiktų, konspektų, buvo viskas palikta. Telefonu susiekė su M., t. y. su tos dalies vadovu, su kuriuo buvo pažįstamas iš anksčiau, iš tarnybinių reikalų, paprašė, kad leistų atvažiuoti, paimti savo daiktus. Jis perspėjo, kad būtų neginkluotas. Atvažiavo, rado daiktus, kai ko trūko. R. asmeniškai neteko pažinti.                                       

2000-04-13 liudytoju apklaustas K. B. (parodymai teisme perskaityti) parodė, kad 1991 m. buvo (duomenys neskelbtini). Buvo nuvykęs kartu su J. M. į YPMB bazę, tai vyko jau po 1991-08-18. J. M. siūlė baigti tą beprasmę veiklą, kuri neturi jokios perspektyvos. Dalis žmonių klausėsi, susidomėjo. Keli milicininkai, tame tarpe ir A. S., matydami, kad auditorija klausosi, pradėjo šūkauti, kad jų neklausytų, kad tai provokacija. E. P. jis asmeniškai nepažįsta (t. 3, b. l. 182). Bylą Nr. 09-2-018-91 nagrinėjant teisme liudytojas K. B. papildė, kad dėl susidariusios padėties jam yra tekę kalbėtis su B. M.. Jam susidarė įspūdis, kad B. M. ir jo bendražygiai buvo pilnai įsitikinę savo veiklos teisėtumu. Jie netikėjo LR nepriklausomos valstybės išlikimu. Dalyvaujant susirinkimuose, pateikiant LR VRM pasiūlymus, buvo derinama su OMON vadovybe, aukštesniame lygyje (t. 16, b. l. 58-59).

Liudytojas E. Z. parodė, kad buvo apklaustas, patvirtina savo parodymus. 1991-10-02 liudytoju apklaustas E. Z. parodė, kad 1991-01-11 jį išsikvietė B. M. ir pasakė, kad OMON nusprendė nepaklusti Lietuvos vadovybei, nes šis padalinys sukurtas kovai su organizuotu nusikalstamumu, o jį įtraukia į politiką. Jie nusprendė paklusti TSRS prezidentui ir TSRS vidaus reikalų ministrui P., nes davė priesaiką. Jis pats nusprendė niekur nesikišti, nes tai ką jie nusprendė jam atrodė dar didesnė politika (t. 9, b. l. 38).

Liudytojas V. G. parodė, kad patvirtina savo parodymus. 1991-01-14 liudytoju apklaustas V. G. parodė, kad 1991-01-11 jis užėjo pas B. M. ir matė ten M., S., R. ir jų žmones. M. pranešė, kad tuoj ateis kariuomenė ir jie pervažiuos į naują vietą. M. nurodė apsiginkluoti. Iš budinčios dalies imta nešti ginklus. M. davė nurodymą išvežti ir E. K. seifą. Jis nurodė, kad į politiką nesikiš ir iš būrio išeina (t. 9, b. l. 41-42). 1991-12-11 liudytoju apklaustas V. G. -YPMB narys - parodė, kad 1991 m. sausio 11 d. jis dirbo bazėje. Naktį į jo kabinetą atėjo B. M. ir pasakė paruošti aparatūrą išgabenimui ir paaiškino, kad būrys persikelia į kitą vietą. B. M. buvo štabo viršininkas ir jis privalėjo vykdyti jo komandas. Bazėje atsirado kažkokie kariškiai su šarvuotais transporteriais ir YPMB darbuotojai su ginklais. Jie išvažiavo visi į Policijos akademiją. Ten jau buvo B. M., S., V. R.. Nežino kuris iš jų įsakė akademijos darbuotojams palikti pastatą. Vėliau jis suprato, kad B. M. veikla bei kitų veikla aiškiai susieta su politika ir tas pervažiavimas iš bazės nėra atsitiktinis. Nuo to laiko jis iš būrio išėjo (t. 4, b. l. 68-70). Bylą Nr. 09-2-018-91 nagrinėjant teisme liudytojas V. G. papildė, kad B. M. buvo štabo viršininkas ir jis privalėjo jam paklusti.  B. M. nurodė paruošti aparatūrą išvežimui, ir būdamas jam pavaldus, perdavė techniką, aparatūrą. Viskam vadovavo B. M. (t. 16, b. l. 54-55).

Liudytojas A. T. patvirtino savo parodymus. 1991-12-03 liudytoju apklaustas A. T. – YPMB narys - parodė, kad 1991 m. naktį iš sausio 11 į 12 d. buvo YPMP bazėje. Kartu su kitais jis nutarė pereiti į TSRS VRM YPMP, nes sakė, kad kovos su organizuotu nusikalstamumu. Vėliau buvo įsakyta vykti į (duomenys neskelbtini). Ten jau buvo kiti darbuotojai. Kaip buvo užgrobtos patalpos, jis nežino. Jis priklausė I grandžiai. Jie buvo pavaldūs B. M.. Jis pats jokiose operacijose nedalyvavo.  Kai jis norėjo išeiti iš būrio, tai pats B. M. jam paskambino ir pasakė grąžinti ginklą į budėjimo dalį. Jis tą ir padarė (t. 4, b. l. 5-7, 8-9).

Liudytojas V. M. patvirtino savo parodymus. 1991-12-10 liudytoju apklaustas V. M. – YPMB narys - parodė, kad  1991 m. sausio 12 d. jis su tarnybine mašina nuvažiavo į bazę. Bazės teritorijoje buvo kariškiai. Matė vikšrines tanketes su kulkosvaidžiais. Iš karininkų, kaip pamena, tuo metu sutiko M., R., S.. M. kreipėsi į jį pasiūlydamas važiuoti į policijos akademiją, kaip jis išsireiškė „paklausyti, kaip toliau dirbsim, kokia bus politinė veikla“ (t. 4, b. l. 24-25).

Teisme perskaityti 1991-11-20 liudytoju apklausto V. K. –YPMB nario – parodymai. Jis parodė, kad sprendimą įkurti atskirą YPMB struktūrą, nepavaldžią Lietuvos VRM vadovybei M. ir kiti aiškino taip: pastaruoju metu būrys vykdė ne savo funkcijas, buvo įsakymo panaudoti ginklus prieš gyventojus galimybė (t. 4, b. l. 71-73).

Teisme apklaustas liudytojas A. Z. parodė, kad 1991 m. tarnavo OMONe, buvo eilinis. OMONas suskilo į dvi dalis dėl politinių veiksmų. Atskilimui vadovavo M.. Jis nusprendė pasilikti su M.. Gal 4-5 mėn. prabuvo šiame būryje, pučo nesulaukė, išėjo anksčiau.

Teisme ir tyrimo metu apklaustas G. C. – YPMB narys - parodė, kad 1991 m. sausio 12 d. bazėje visus OMON vyrus (apie 15 žmonių) surinko štabo viršininkas B. M. ir jis kalbėjo su visais aiškindamas, kad jie pereina TSRS VRM pavaldumui, kad toliau kovoti su nusikalstamumu ir liepė visiems apsispręsti, kas lieka, o kas išeina. Persikraustant į Policijos akademijos pastatą, vykdė B. M. nurodymus. Po perėjimo jo viršininkas buvo B. M.. Jis pats dirbo vairuotoju ir rūpinosi materialiniu techniniu aprūpinimu. Jie klausė komandų iš Maskvos, kurias jiems perduodavo B. M.. Tokiu būdu buvo naikinamos ir muitinės, nuginkluojami pareigūnai. Apie tai, kad YPMB veikla įgyja ne kovos su organizuotu nusikalstamumu pobūdį, jis susimąstė 1991 m. vasarą, nes tapo įtraukti į politiką iš TSRS pusės. (t. 4, b. l. 146-154, t. 6, b. l. 16-17).

1992-11-10 liudytoju apklaustas D. D. - YPMB narys – parodė (parodymai teisme perskaityti), kad į policijos akademiją persikraustymui vadovavo viršininkai. Šį klausimą ką jis turi omenyje, ar M., liudytojas atsakė, kad daugiau nelabai kas ir buvo iš viršininkų. Iš (duomenys neskelbtini) vyko šarvuočiai, sunkvežimiai. Bazės viduje buvo M.. Nešti ginklus buvo duota komanda. Viso YPMB tuo metu buvo apie 150 žmonių (t. 5, b. l. 120-122).

Teisme perskaityti E. P. parodymai. 2000-03-22 byloje Nr. 09-2-018-91 įtariamuoju apklaustas E. P. - YPMB narys - parodė, kad jam B. M. išaiškino, kad yra SSRS VRM ministro įsakymas pereiti į VRM divizijos pavaldumą. Jis turėjo paruošti pervežti asmens bylas į diviziją. Tokį nurodymą davė B. M.. Visos bylos buvo pervežtos į Milicijos mokyklos patalpas. Ryte B. M. sukvietė OMON darbuotojus ir išaiškino, kad būtina saugoti ginklus ir dokumentus. Visiems veiksmams vadovavo B. M.. Jis matė ir įsakymą, kuriuo B. M. buvo paskirtas Vilniaus OMON vadu. Kartu su B. M. buvo A. S., V. R. (t. 6, b. l. 180-186). Bylą Nr. 09-2-018-91 nagrinėjant teisme teisiamuoju apklaustas E. P. pagal jam pareikštą įtarimą dėl nusikaltimų, numatytų BK 70 str., 203 str. 2 d., 278 str. 2 d. jis kaltu neprisipažino ir parodė, kad tikrai buvo B. M. pavaduotoju kadrų reikalams, daugiau jokių įgaliojimų neturėjo, pavaldžių milicininkų neturėjo, vykdė TSRS VRM nurodymus, nemanė, kad TSRS VRM YPMB buvo priešiška Lietuvos valstybei, nes ji turėjo dvigubą pavaldumą TSRS ir LR VRM. YPMB pradėjo dirbti nuo 1989 m. lapkričio mėnesio kadrų inspektoriaus pareigose, vėliau, po būrio skilimo, B. M. pasiūlė būti jo pavaduotoju kadrų klausimais. Formaliai buvo atsakingas už kadrus, tačiau visą techninį darbą atlikdavo N., kuris ilgainiui šiuos klausimus sprendė su B. M.. Dirbant LTSR VRM struktūrose, laikė save TSRS pareigūnu, nes priesaiką davė vykdyti būtent šios valstybės įstatymus ir tai besąlygiškai vykdė. Dėl YPMB skilimo iš anksto nieko nežinojo. Grįžus po budėjimo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, apie vidurnaktį 1991 01 11-12 d.d. jam į namus paskambino kažkas iš būrio bazės ir nurodė skubiai atvykti į tarnybą. Bazėje iškart nuėjo pas B. M., nes E. K. nebuvo. Štabo viršininkas -- B. M. pasakė, esant įsakymui iš TSRS VRM apie būrio perėjimą Vidaus pajėgų 42 divizijos karinio dalinio Nr. (duomenys neskelbtini) žinion ir paklausė, ar sutinka likti. Atsakė teigiamai. Jam atvykus, bazėje jau buvo pakrauta amunicija, ginklai, kita technika persikėlimui į kitą dislokacijos vietą. Jis privalėjo sukrauti kadrų skyriaus dokumentus, slaptas bylas, Susitvarkius, buvo apginkluotas pistoletu ir automatu. Visa tai vyko B. M. nurodymu, buvo pasitelkta kariškių technika iš (duomenys neskelbtini). Kartu su visais persikėlė į kitą dislokacijos vietą -Policijos akademijos pastatą. YPMB-o skilimo naktį, būryje pasiliko apie 30 darbuotojų, o ryte susirinkusiems, nežinojusiems apie šį faktą, pasilikusių skaičius išaugo iki 50, pasirinkimui agitacijos pravedinėti nereikėjo. Į Vilniaus YPMB atėjo dirbti pasiūlius tuometiniam būrio vadui E. K.. Teko kontaktuoti su ankstesniu būrio vadu R.. Buvo supažindintas su būrio veikla, žinojo, kad tai buvo sąjunginio pavaldumo organizacija ir 1991 01 11-12 d. naktį gautas B. M. nurodymas nekėlė abejonių įsakymo iš Maskvos teisėtumui. Aiškinamojo darbo niekas nepravedinėjo, tiesiog buvo pasakyta, jog TSRS VRM įsakymu prisijungiami prie vidaus pajėgų 42 divizijos, siekiant išsaugoti turimą ginkluotę. Tuo būdu būrys perėjo TSRS VRM pavaldumui. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktas jam buvo nesuprantamas, buvo per trumpas laikas jį įsisavinti. Kartą prisiekęs, šių sąlygų laikėsi besąlygiškai. Ilgainiui, apie 1997 m. perprato ir įvertino tuometinius įvykius. LR pilietybę priėmė 1999 m. Būrio skilimas sutapo su šalyje įtemptu laikotarpiu ir tuo pačiu būryje vyravo nepasitenkinimas. Tuo būdu minimas TSRS VRM įsakymas daugelių buvo priimtas siekiant išlaikyti būrio veiklos specifiką - kovoti su organizuotu nusikalstamumu, palaikyti viešąją tvarką. Be to, šiai Lietuvoje dislokuotai vidaus kariuomenės 42 divizijai priklausė karinės tarnybos šauktiniai, manė, kad būrys pasitrauks kartu su kariuomene. TSRS VRM įsakymu būrio vadu buvo paskirtas B. M.. Galiojo pirminė ir vienintelė Lietuvos buvimo Tarybų Sąjungoje laikotarpiu duota priesaika. Nauji įstatymai jam atrodė nepatvarūs, vyravo skirtingos nuomonės šiuo klausimu. OMON buvimo metu ginklo panaudoti neteko, ginklo panaudojimą reglamentavo Milicijos statutas. Tuo metu nesuprato, kad LR įstatymai pripažintini. Jis kaip milicijos pareigūnas buvo eksploatuojamas valdžios tikslams, o ne pagal pareigas, kaip ir daugelis manė, kas ir turėjo įtakos apsisprendimui – paklusti TSRS VRM įsakymui. Jam buvo žinoma VRM ministro M. M. pozicija – neprasikaltusiems OMON veikloje - pasitraukti, tačiau savo karjeros Lietuvoje neplanavo ir ketino išvykti dirbti į Rusiją.  LR VRM atstovų susirinkimuose bazėje dalyvauti neteko.   Jo pareigos, kaip ir kitų darbuotojų, reikalavo paklusti vadui. Pasikeitus valdžiai, keičiasi ir vadas, tuo būdu ir vykdė B. M. įsakymus, kas susiję su jo pareigomis. Jis turėjo teisę duoti įsakymus tik savo pavaldiniams ir tik pareigybės ribose, o ne operacijoms vykdyti. Kieno įsakymus vykdė G. C., T. D., M. – turėjo vykdyti savo vado įsakymus. Buvo 5 vadai, visų pavardžių neprisimena. A. S. buvo propagandos grupės vyr. inspektorius ir jam B. pavaldus nebuvo, gi ne būrio vadas buvo. Jį po skilimo darbuotojai iš įpročio galėjo pavadinti vadu, kuriuo buvo iki tol. YPMB buvo dvigubo pavaldumo – LR VRM ir TSRS VRM, kuri reguliavo operatyvinį pavaldumą, ne išimtis ir perėjimas divizijos žinion, kuri buvo pavaldi TSRS VRM. Per visą OMON tarnybos laiką jam tekę išvažiuoti į postą (duomenys neskelbtini) ir Telefono ir telegrafo centro, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) postų užpuolimo aplinkybės jam nėra žinomos. Vykti patikrinti padėtį muitinėje buvo liepęs V. R., atsižvelgiant į TSRS prezidento bei VRM ministro įsakymą dėl neteisėtų ginkluotų formuočių nuginklavimo. Kiek atsimena ginklų išimta nebuvo. Galimai jų žmonės pašaudė į orą, konkrečių veiksmų įvardinti negali, be to nebuvo jokios instrukcijos. Į telefono ir telegrafo stotį jis vyko B. M. nurodymu kaip atstovas spaudai, tačiau į vidų nėjo. Negali patvirtinti buvęs oficialiai raštiškai patvirtinęs susipažinimą su LR VRM atskiros struktūros nuo TSRS VRM įstatais, bet tokią nuostatą esant, buvo žinoma. Prie YPMB skilimo ar antivalstybinės organizacijos įkūrimo neprisidėjo, tiesiog pakluso įsakymui – pereiti divizijos pavaldumui. OMON būrys ne antivalstybinė organizacija. Jokių aktyvių veiksmų neatlikinėjo, o dirbo pareigybinį darbą, be to ir pavaldinių neturėjo. Prisiimdamas dalyvavimą postų patikrinimo operacijose, manė nebūti persekiojamas, kaip buvo žadama. Jeigu kur ir važiavo, tai tik kaip eilinis ir buvo stebėtojas (t. 16, b. l. 101-110).

Teisme liudytoju ir byloje Nr. 09-2-018-921 įtariamuoju apklaustas A. S. parodė, kad iki 1991 m. sausio mėn. ėjo Vilniaus YPMB būrio vado pareigas. 1991 m. sausio 9 ar 10 d., Vilniuje, karinės komendantūros patalpose susitiko su iš Maskvos atvykusiu kariuomenės generolu-leitenantu, A. ar O.. Generolas domėjosi YPMB nuotaikomis – ar jie linkę vykdyti naujos Lietuvos valdžios įsakymus. Suprato, kad kariuomenė ruošiasi užiminėti pastatus. Pasakė generolui, kad greičiausiai jie pasipriešins ginklu, kadangi jų uždavinys saugoti jiems patikėtus objektus, tada generolas atsisukęs į pulkininką pasakė, kad „greičiausiai juos reikės imti pirmiausiai“. Iš to jis suprato, kad ruošiamasi užiminėti ir YPMB bazę. Grįžęs, apie pokalbį, dalyvaujant V. R., papasakojo B. M..  Šis ėmė jaudintis ir pasakė, kad naktį YPMB lieka žmonės ir gali įvykti ginkluotas susirėmimas. Sausio 11 d. pasitarime su B. M. ir V. R. nutarta pereiti į SSRS VRM pusę, nes tik tokiu būdu buvo galima išvengti kraujo praliejimo, YPMB susidūrus arba su civiliais arba su armija. Be to, jie buvo davę priesaiką SSRS Konstitucijai ir privalėjo vykdyti SSRS Vidaus reikalų ministro įsakymus. Taip pat nusprendė imtis priemonių, kad ginklai nepatektų į Krašto apsaugos departamento rankas, nes pagal tuo metu galiojusį SSRS VRM įsakymą, KAD buvo paskelbtas neteisėta organizacija. Esamoje bazėje ginklų apsaugos nebuvo galima užtikrinti, todėl nutarė persikelti į netoli esančią tuo metu beveik tuščią Lietuvos policijos akademiją. Tokios operacijos atlikimui jiems buvo reikalinga pagalba, kad galėtų saugiai pervežti ginklus ir užtikrintų visos šios operacijos saugumą. Buvo nutarta kreiptis į VRM diviziją, esančią (duomenys neskelbtini) pagalbos, kad jiems duotų kokią kuopą kareivių.  Jis su B. M. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), ten prisistatė ir buvo nuvesti pas tą patį generolą. Jie generolui pranešė apie priimtą sprendimą ir paprašė, kad duotų kareivių ir kelių sunkvežimių. Buvo sutartas laikas. Grįžo į bazę. Ten jau trise surinko visus buvusius bazėje žmones ir susirinkusiems išdėstė visą situaciją, pasiūlė pasirinkti vieną iš dviejų: arba persikelti į Policijos akademijos pastatą ir būti pavaldiems tik SSRS VRM arba likti vietoje ir laukti, kol bus įtraukti į avantiūras, t. y. susišaudymus su kareiviais ar su civiliais asmenimis. Sprendimą visiems priimti reikėjo per pusvalandį, t. y. iki 1.00 val. Apie 1.00 val. vėl visi susirinko ir iš dalyvavusių 30-35 darbuotojų, 25-28 pritarė jų planui persikelti į Policijos akademijos pastatą ir būti pavaldiems tik SSRS VRM. Tada B. M. visiems paskelbė, kad artimiausiomis dienomis jie bus oficialiai pavaldūs tik SSRS VRM ir užsiims tik tiesiogine savo veikla, t. y. kova su nusikalstamumu, o ne mitingų ir demonstracijų apsauga. Tada prasidėjo persikraustymas. Jis atidarė visus seifus, kuriuose buvo saugomi ginklai ir pradėjo pakuoti ginklus. Atvyko kariškiai su šarvuočiais, į kuriuos ir buvo sukrauti ginklai bei pervežti į naujos dislokacijos vietą. Dar tą pačią naktį sulaukė skambučio iš Maskvos, kuriuo perduotas SSRS VRM įsakymas, kuriuo YPMB vadu paskirtas B. M., o štabo viršininku – V. R.. Pats A. S. toliau liko būrio vadu. 1992-08-20 byloje Nr. 09-2-018-921 įtariamuoju apklaustas A. S. parodė, kad jis dirbo Omon. Jis buvo būrio vadas. Jo būryje buvo apie 20 žmonių. Operatyviniame pavaldume jie buvo pavaldūs Vidaus reikalų ministrui, o tiesioginiame – tik TSRS Vidaus reikalų ministrui, kurio įsakymu OMON ir buvo įkurtas. Sausio 9 ar 10 d. su juo norėjo susitikti iš Maskvos atvykęs kariuomenės generolas, pavardė A. ar O.. Kažkas iš seržantų pasakė, kad jis nori susitikti su juo asmeniškai. Ryšys buvo per karinę komendantūrą. Jis ir nuvažiavo į Vilniaus karinę komendantūrą. Ten susitiko su generolu-leitenantu. Generolas domėjosi OMON nuotaikomis, ar jei jie užiminės pastatus iš jų pusės bus ginkluotas pasipriešinimas. Jis suprato, kad vyksta jo veiksmų koregavimas, ruošiantis naujų pastatų užėmimui. Jis pasakė generolui, kad greičiausiai jie pasipriešins ginklu, kadangi jų uždavinys saugoti jiems patikėtus objektus, tada generolas atsisukęs į pulkininką pasakė, kad „greičiausiai juos reikės imti pirmiausiai“. Iš to jis suprato, kad ruošiamasi užiminėti ir OMON bazę.  Pokalbio metu jie vis domėjosi ar visi iš jų (OMON) priešinsis jiems. Jis atsakė, kad pagal savo pareigas jie privalo ginti nuo užgrobimo jiems patikėtus objektus ir jei tuo metu bus išduoti ginklai, tai priešinsis ginklu. Apie susitikimą su generolu jis pranešė M. Jis ėmė jaudintis ir pasakė, kad naktį OMON lieka žmonės ir gali įvykti susidūrimas, kurio metu gali būti panaudoti ginklai, kadangi jų bazės apsauga ginkluota ir gali būti aukų. Sužinojo, kad jau užimti Spaudos rūmai, kad yra žuvusių ir sužeistų.  B. M. jo pasakojimą apie susitikimą su generolu girdėjo R. ir dar kažkas iš karininkų. Sausio 11 vakare jie susirinko M. kabinete, kad aptarti situaciją. M. tuo metu buvo OMON štabo viršininku. Ten buvo jis, R., M.. Tuo metu atsakingu budinčiuoju buvo M.. Pasitarimo esmė buvo ta, kad kas bebūtų, juos norima supjudyti su armija arba su žmonėmis. O tai gali davesti iki kraujo praliejimo.  Kadangi jie buvo TSRS VRM OMON būriu Lietuvoje, išeinant iš jų duotos priesaikos – jie turi vykdyti TSRS prezidento įsakus ir TSRS VRM ministro įsakymus. Tuo metu jau galiojo TSRS vidaus reikalų ministro įsakymas dėl griežtos ginklų kontrolės. Jie suprato, kad jei net jie ir atsisakys paimti į rankas ginklus prieš kariškius ir civilius asmenis, tai tie ginklai bus paimti iš jų ir perduoti Krašto apsaugos departamentui ir kitai milicijai. Sutinkamai su TSRS prezidento įsakais Krašto apsaugos departamentas skaitėsi neteisėta ginkluota formuote, todėl jie trise ir nutarė, kad būtina imtis priemonių, kad ginklai ir jų technika nepatektų į Krašto apsaugos departamentą. Jie svarstė kaip geriau užtikrinti ginklų ir technikos apsaugą, kad jie iš jų nebūtų paimti. Jie priėjo išvados, kad jei jie paims ginklus, jų saugumo sumetimais jie negali likti savo senoje bazėje. Po jų patalpomis buvo dujinė katilinė, į kurią patekus atsitiktinei kulkai galėjo kilti sprogimas. R. ar M., tiksliai neprisimena kas, pasiūlė užimti Policijos akademijos pastatą, kuris buvo netoli jų bazės ir tuo metu buvo tuščias. Berods, kad M. pasakė, kad buvo TSRS Vidaus reikalų ministro B. P. telefoninis skambutis, kurio metu buvo pranešta, kad OMON bus pervestas tiesioginiam tik TSRS VRM pavaldumui. Iki tol OMON buvo operatyviniame Lietuvos VRM pavaldume. Apie tą skambutį pranešė M. ir kalbėjo, kad jų uždavinys išsaugoti ginklus ir techniką, kadangi toks pervedimas yra tik dienų klausimas. Tokios operacijos atlikimui, jiems buvo reikalinga pagalba, kad galėtų saugiai pervežti ginklus ir užtikrinti visos šios operacijos saugumą. Buvo nutarta (kieno siūlymu – neatsimena) kreiptis į Šiaurinį miestelį pagalbos, kad jiems duotų kokią kuopą kareivių. Jis su M. nuvažiavo į Šiaurinį miestelį, ten prisistatė