Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-82-916-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-82-916/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
BTA Insurance Company SE 400031598 Ieškovas
BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje 300665654 ieškovo atstovas
AB "Autrolis" 132715138 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.1. Bylos, susijusios su civilinės atsakomybės draudimu
2.3. Kitos su prievolių teise susijusios bylos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.2. Civilinės atsakomybės sąlygos:
2.5.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys:
2.5.10.5.2. Deliktinė atsakomybė:
2.5.10.5.2.4. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
2.5.39. Draudimas:
2.5.39.2. Draudimo rūšys:
2.5.39.2.6. Civilinės atsakomybės draudimas:
2.5.39.2.6.1. Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.3. Civilinio proceso dalyviai:
3.1.3.6. Tretieji asmenys civiliniame procese:
3.1.3.6.2. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.1. Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
3.2.1.3. Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.2.7. Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
3.2.7.2. Pirmosios instancijos teismo nutarčių rūšys, priėmimo tvarka ir turinys
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. 3K-3-82-916/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01639-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 73.2.6.1

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2015  m. vasario 20 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. B. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui          E. B., trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Autrolis“, dėl draudimo išmokos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

                           

Atsakovas E. B. 2012 m. liepos 31 d. Kaune, Vaidoto ir Tilto g. sankryžoje, vairuodamas be techninės apžiūros jam priklausančią transporto priemonę (sunkvežimį) VOLVO FL10, apdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu „BTA Insurance Company“ SE, be leidimo ir palydos veždamas negabaritinį krovinį, nutraukė troleibusų linijos laidus ir sužalojo pėsčiąjį. Ieškovas (draudikas), atlikęs draudžiamojo įvykio tyrimą, apskaičiavo, kad žala sudaro 10 230,32 Lt, ir išmokėjo draudimo išmoką sugadinto turto savininkui (trečiajam asmeniui AB „Autrolis“). Ieškovas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka kreipėsi į atsakovą, tačiau šiam atsisakius žalą atlyginti, padavė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 230,32 Lt draudimo išmokos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis nurodė, kad pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad jo sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Kadangi atsakovas vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros, o automobilio aukštis viršijo įstatymų leidžiamą aukštį, ieškovo nuomone, atsakovas yra atsakingas dėl padarytos žalos.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad jis yra teisėtas transporto priemonės valdytojas, įvykio dieną turėjo vairuotojo pažymėjimą, taigi ir teisėtą pagrindą naudoti jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę. Neatlikta privalomoji automobilio techninė apžiūra neturėjo įtakos eismo įvykiui, todėl nėra priežastinio ryšio su atsiradusiais padariniais. Atsakovo nuomone, eismo įvykį lėmė tai, kad troleibusų linijos laidai buvo neleistiname aukštyje,  t. y. žemiau nei 5,2 m, nes priešingu atveju jų kliudyti 4,65 m aukščio automobiliu buvo neįmanoma.

Trečiasis asmuo AB „Autrolis“ prašė ieškinį tenkinti. Jis nurodė, kad gatvės ruože, kuriame įvyko eismo įvykis, kontaktinis tinklas sumontuotas ne žemiau nei 5,2 m aukštyje, kaip tai nurodyta įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Transportuojant krovinį maksimalus transporto priemonės aukštis negali viršyti 4 m, o esant didesniam aukščiui būtina gauti leidimą. Kadangi atsakovo transporto priemonės techninės apžiūros galiojimo laikas buvo pasibaigęs ir atsakovas važiavo neturėdamas specialaus leidimo, ieškovo reikalavimas atsakovui yra pagrįstas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

 

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 10 230,32 Lt skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas įvykio metu vairavo transporto priemonę, kurios techninės apžiūros galiojimas buvo pasibaigęs, sprendė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo automobilio aukštis įvykio metu viršijo įstatymų leidžiamą maksimalų aukštį, todėl jis privalėjo turėti Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus leidimą, tačiau jo neturėjo. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovas vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisėto pagrindo, tuo prisiimdamas ir galimų padarinių riziką. Teismas pažymėjo, kad draudimo išmoka yra susijusi priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimą lėmusiu eismo įvykiu, todėl sprendė, jog yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą, sutikdama su jame išdėstytais motyvais.

Teismas nurodė, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje,  susisiekimo ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtinto Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašo 3 punkte, Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 238 punkte nustatytas draudimas viešajame eisme dalyvauti transporto priemonėms, neturinčioms galiojančios privalomosios techninės apžiūros. Be to, pagal Kelių eismo taisyklių 213 punktą, susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtintą Maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamos bendrosios masės 3.1 punktą, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. T-221 patvirtintą Leidimų važiuoti Kauno miesto gatvėmis didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis (jų junginiais) išdavimo tvarkos aprašą atsakovas, veždamas krovinį transporto priemone, kurios aukštis viršijo 4 m, privalėjo gauti savivaldybės įgaliotos institucijos leidimą.

Draudiko regreso teisė atsakingam asmeniui, kuris padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, įtvirtinta  TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad transporto priemonės vairavimas be privalomosios techninės apžiūros ir krovinio gabenimas be leidimo kvalifikuotini kaip transporto priemonės vairavimas neturint tam teisėto pagrindo, todėl suteikė ieškovui teisę reikalauti išmokėtos nukentėjusiajam trečiajam asmeniui draudimo išmokos atgręžtinio reikalavimo (regreso) tvarka iš atsakingo už žalos padarymą asmens pagal įstatymą.

 

 

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas E. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir  Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl precedento. Skundžiama apeliacinio teismo  nutartis prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1879-611-2013 formuojamai praktikai, nors bylų ratio decidendi sutampa. Konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama galimybė keisti suformuotus precedentus, kai tai objektyviai būtina ir konstituciškai pateisinama. Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nepagrįstai vadovavosi Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1216-264/2012 ir neargumentavo, kodėl taiko ir aiškina teisę nukrypdamas nuo precedento.

Byloje iš esmės yra kilęs klausimas, kas laikytina transporto priemonės naudojimu neturint teisėto pagrindo pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kadangi Kauno apygardos teismas savo nutartyse laikosi priešingo teisės normų aiškinimo, nei Vilniaus apygardos teismas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu nėra pasisakęs, susidarė teisės aiškinimo problema, dėl kurios panašūs ginčai sprendžiami skirtingai.

Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo. Šios normos pažodinė ir loginė analizė leidžia daryti išvadą, kad teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę nebuvimas yra neteisėtas transporto priemonės vairavimas, t. y. neturėjimas teisės naudoti transporto priemonę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilio VOLVO FL10 (duomenys neskelbtini) savininkas yra E. B., taigi, jis turi teisėtą pagrindą naudoti jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, todėl teismo išvada apie naudojimąsi transporto priemone neturint teisėto pagrindo atmestina kaip nepagrįsta. Ieškinys galėjo būti tenkintinas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, jei atsakovas būtų vairavęs techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis būtų įvykęs dėl šios priežasties.

Teisėtą pagrindą vairuoti ieškovui suteikia jo turimas vairuotojo pažymėjimas ir transporto priemonės nuosavybės teisė, o ne atlikta privalomoji techninė apžiūra, automobilio registracija, įjungti automobilio artimųjų šviesų žibintai, sveikas automobilio priekinis stiklas ar pan. Teismo išvada, kad transporto priemonės vairavimas be atliktos ir galiojančios privalomosios apžiūros atitinka vairavimą be teisėto pagrindo, yra atmestina, nes tokie argumentai prieštarauja sisteminiam bei teleologiniam pirmiau nurodytos teisės normos aiškinimui. Vadovaujantis tokiu aiškinimu, kalbėjimas mobiliuoju telefonu vairuojant taip pat galėtų būti pripažintas vairavimu be teisėto pagrindo, nes KET draudžiama kalbėti mobiliuoju telefonu vairuojant. Pripažinus, kad bylą nagrinėjusių teismų sprendimai pagrįsti ir teisingi, būtų formuojama ydinga praktika, kada bet koks KET pažeidimas, nepriklausomai nuo jo sąsajų su įvykiu, galėtų būti pripažintas atitinkančiu TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pagrindą.

Neginčijamai kiekvieno eismo įvykio priežastimi, be kitų priežasčių, yra KET 9 punkto, nustatančio, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti, pažeidimas. Taigi, sekant apeliacinės instancijos teismo pateiktu TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimu, draudikas gautų draudimo įmoką už prisiimamą riziką ir, nepaisant to, visada turėtų regreso teisę, nes KET ar kitų teisės aktų pažeidimas būtų laikoma vairavimu be teisėto pagrindo.

KET 238 punkte įtvirtintas draudimas viešajame eisme dalyvauti transporto priemonėms, neturinčioms galiojančios privalomosios techninės apžiūros, tačiau už šių nuostatų pažeidimą taikoma administracinė atsakomybė ir ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama taikyti civilinę atsakomybę.

Dėl teismo diskrecijos vertinant įrodymus. Įstatymų leidėjas įtvirtino baigtinį sąrašą, kada draudikas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą draudimo išmoką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis). Tai, kad transporto priemonei nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra, nesusiję su draudžiamuoju įvykiu. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra atsakovo elgesio rezultatas. Taigi, atlyginama tik ta žala, kuri yra neteisėtų veiksmų padarinys. Pažymėtina, kad eismo įvykis įvyko prie nugriauto Panemunės tilto, nuo kurio prieš griovimo darbus buvo pašalintas troleibusų kontaktinis tinklas. Ši aplinkybė patvirtina, kad laidai buvo  žemiau, nei nustatytas jų eksploatacinis aukštis (5,2 m). Kadangi laidus nutraukė  kasatoriaus vairuota transporto priemonė, kurios aukštis 4,65 m, darytina išvada, kad trečiasis asmuo AB „Autrolis“ netinkamai prižiūrėjo savo turtą, nesirūpino jo eksploatavimu tinkamai, todėl atkabintas kontaktinis troleibusų tinklas nuo griaunamo Panemunės tilto atsirado gerokai žemiau, nei nustatyta. Taigi, eismo įvykį lėmė netinkamas trečiojo asmens AB „Autrolis“ tinklo eksploatavimas.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino byloje pateiktų įrodymų, kad tarp kasatoriaus vairuotos transporto priemonės ir nurodyto eksploatacinio aukščio trečiajam asmeniui priklausančių nutraukto troleibusų kontaktinio tinklo yra 55 centimetrų skirtumas, todėl buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

 

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl precedento

 

CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš  asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu, todėl kasatoriaus argumentai dėl bendrosios kompetencijos (apygardos) teismų pareigos laikytis savo pačių (t. y. apygardos teismų) sukurtų precedentų yra pagrįsti. Bylų faktinėms  aplinkybėms iš esmės sutampant, Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, privalėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-1879-611-2013) kaip precedentine, nes, kaip jau minėta, jis yra saistomas to paties lygmens ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jis nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų kaip precedentų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pažymi, kad, skirtingai nei Kauno apygardos teismas, neprivalo vadovautis kasatoriaus nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1879-611-2013.

 

Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo

 

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, kad draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju esminis bylos klausimas yra tas, ar vairavimas transporto priemonę neturint galiojančios privalomos techninės apžiūros patenka į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte apibrėžtą situaciją, kai žala padaroma  „neturint teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę“.

Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovas, vairuodamas transporto priemonę be galiojančios techninės apžiūros, galbūt pažeidė Kelių eismo taisyklių 238 punkto nuostatas ir jam galėjo būti taikoma administracinė atsakomybė (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnis), tačiau ši aplinkybė per se nėra pakankama taikyti civilinę atsakomybę. Nors vienu veiksmu gali būti padaroma žalos skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė, todėl tas pats veiksmas gali būti kvalifikuojamas ir kaip nusikaltimas, ir kaip deliktas, ir kaip drausmės pažeidimas, o asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, tačiau faktas, kad asmuo pažeidė vienos teisės šakos normas, savaime nesuponuoja išvados, jog yra pažeistos kitos teisės šalos normos.

Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad veika, užtraukianti atsakomybę pagal Kelių eismo taisyklių 238 punkto ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio nuostatas, nelemia civilinės atsakomybės taikymo pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nes šios normos taikomos skirtingiems pažeidimams. Administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio nuostatas kyla dėl transporto priemonės vairavimo tvarkos pažeidimo, t. y. dėl neįregistruotų arba be valstybinės techninės apžiūros, arba turinčių gedimų, dėl kurių Kelių eismo taisyklės draudžia važiuoti, arba kurių padangos neatitinka nustatytų techninių ar padangų naudojimo reikalavimų, arba neturint vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka išduoto leidimo naudotis kelių transporto priemone su stiklais, kurių šviesos laidumas mažesnis negu leistina, transporto priemonių vairavimas, taip pat transporto priemonių vairavimas be valstybinio numerio ženklų (ženklo) arba vairavimas pasibaigus laikino valstybinio numerio ženklų galiojimui, arba su suklastotais valstybinio numerio ženklais, įrengtais antiradarais, žybčiojančiais švyturėliais ar specialiais garso signalais be leidimo, neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. O civilinė atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas taikoma tais atvejais, kai transporto priemonę vairavęs subjektas padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 74 punkte nustatyta, kad transporto priemonės valdytoju laikomas asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Šio įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad teisė vairuoti motorines transporto priemones ar jų junginius su priekabomis, traktorius, savaeiges mašinas suteikiama Lietuvos Respublikoje gyvenantiems, ne jaunesniems kaip šiame įstatyme nustatyto amžiaus asmenims, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę, traktorių, savaeigę mašiną, mokantiems KET, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti, nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus ir turintiems vairuotojo pažymėjimą. Asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir valstybės įmonės „Regitra“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat policijos įstaigų išduoti vairuotojo pažymėjimai ir šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyti užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos, aiškinant jas pažodžiui, yra susijusios su transporto priemonę vairuojančio subjekto ypatumais: jis arba yra neteisėtas transporto priemonės valdytojas (pvz., transporto priemonę naudoja be jos savininko žinios ir (ar) sutikimo), arba neturi reikiamos kvalifikacijos tam tikros transporto priemonės naudojimui. Šioje normoje objekto (transporto priemonės) ypatumai nėra įvardijami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji taisyklė, įtvirtinta CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad subrogacija netaikoma, inter alia,  civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Pagal CK 1.1018 straipsnio nuostatas, ši taisyklė taikoma įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Taigi,  TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada draudikas gali reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo, yra išimtys iš bendrosios taisyklės, t. y. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis CK 6.105 straipsnio atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra pagrindo specialiųjų teisės normų taikyti pagal analogiją arba aiškinti plečiamai. Aiškinant specialiąją teisės normą, prioritetas teiktinas pažodiniam teisės aiškinimo metodui, t. y. specialiųjų teisės normų aiškinimo rezultatas turėtų būti adekvatus jų žodinei reikšmei. Taigi prioritetas tokiais atvejais turi būti suteikiamas specialiosios teisės normos teksto pažodinei reikšmei. Atitinkamai tokia norma neturi būti taikoma santykiams, kurių teisės normos tekstas neapima. Taigi, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtintos išimtys iš bendrosios taisyklės, plečiamasis jų aiškinimas yra netaikomas, todėl nėra pagrindo teigti, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos apima ne tik subjekto (transporto priemonės valdytojo), bet ir objekto (transporto priemonės) savybes.

Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas buvo transporto priemonės savininkasturėjo teisėtą pagrindą vairuoti transporto priemonę, taip pat turėjo teisę vairuoti tam tikros rūšies transporto priemonębuvo išlaikęs egzaminą ir turėjo vairuotojo pažymėjimą, liudijantį apie jo teisę vairuoti eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę, todėl nagrinėjamu atveju susiklostę teisiniai santykiai nepatenka į TPVCAPDĮ 22 straipsnio   1 dalies 3 punkto reguliavimo sritį.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir ieškinį tenkino nesant teisinio pagrindo, todėl jo procesinis sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Panaikinant teismų procesinius sprendimus perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovas turėjo 2564 Lt (742,59 Eur) laidų: 1500 Lt (434,43 Eur) išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme (b. l. 95), 450 Lt (130,33 Eur) apeliacinės instancijos teisme (b. l. 114), taip pat sumokėjo po 307 Lt (88,91 Eur) žyminio mokesčio paduodamas apeliacinį ir kasacinį skundus. Šios išlaidos, tenkinat kasacinį skundą ir priimant naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteistinos atsakovui iš ieškovo.

Valstybės naudai iš ieškovo priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos pirmosios ir kasacinės instancijos teismuose, kurios atitinkamai sudarė 38 Lt (11 Eur) ir 12,79 Eur.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio            1 dalimi,

 

n u t a r i a:

 

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje (duomenys neskelbtini) 23,79 Eur (dvidešimt trys Eur 79 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybės ir  742,59 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt du Eur 59 ct) E. B. (duomenys neskelbtini) naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai               Algis Norkūnas

 

 

              Dalia Vasarienė

 

 

              Vincas Verseckas


Paminėta tekste:
  • 2A-1216-264/2012
  • CK
  • CPK
  • CK6 6.1015 str. Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)
  • CK6 6.105 str. Perleidusio reikalavimą kreditoriaus atsakomybė