Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-197-611-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-197-611/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
9. KITOS BYLOS, NAGRINĖJAMOS YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA
9.7. Bylos dėl antstolių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.8. Teismo sprendimo ar nutarties priėmimas ir paskelbimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.2. Atskirieji skundai:
3.3.2.2. Atskirojo skundo nagrinėjimas
3.3.2.4. Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
3.5. Vykdymo procesas
3.5.1. Vykdymo procesas:
3.5.1.11. Vykdymo proceso dalyviai, jų teisės ir pareigos
3.5.1.24. Užsienio teismų ir arbitražų sprendimų vykdymo ypatumai

Civilinė byla Nr. 3K-3-197-611/2015                                                                  

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03775-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 129.24 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2015 m. balandžio 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo N. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo N. B. skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys – antstolis S. D., A. T.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiamas ginčas, ar antstolis pagrįstai atsisakė nutraukti Lietuvoje pradėtą vykdomąją bylą, skolininkui pateikus Latvijos Respublikos teismo sprendimą, kuriuo skolininkas (fizinis asmuo) pripažintas bankrutavusiu.

Antstolio S. D. kontoroje 2010 m. vasario 12 d. pradėta vykdomoji byla Nr. 156-182/2010 pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. išduotą vykdomąjį raštą dėl 25 000 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2009 m. gegužės 14-osios) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2590 Lt (750,12 Eur) žyminio mokesčio ir 1838 Lt (532,32 Eur) advokato pagalbos išlaidų iš skolininko N. B. kreditoriui A. T. išieškojimo. Antstolio 2010 m. kovo 2 d. patvarkymo pagrindu skola buvo išieškoma atliekant išskaitas iš N. B. darbo užmokesčio. Antstolis, nustatęs, kad N. B. nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. pradėjo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Totochemical“, 2013 m. rugsėjo 30 d. priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo ir jį išsiuntė vykdyti į nurodytą įmonę. N. B. pateikė antstoliui Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, kuriuo N. B. pripažintas bankrutavusiu asmeniu, ir jo vertimo kopijas. Antstolis pradėtų vykdymo veiksmų nesustabdė,  2014 m. gegužės 21 d. patvarkymu nurodė UAB „Revida ir Ko“ atlikti išskaitas iš N. B. darbo užmokesčio. N. B. 2013 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į antstolį su skundu, prašydamas nutraukti vykdomąją bylą, nes Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu jis pripažintas bankrutavusiu asmeniu. Antstolis 2013 m. gruodžio 9 d. patvarkymu skundo netenkino ir perdavė nagrinėti Mažeikių rajono apylinkės teismui. Antstolis pažymėjo, kad jis nebuvo informuotas apie Latvijos Respublikos teisme nagrinėjamą N. B. pripažinimo bankrutavusiu bylą, be to, į tos bylos nagrinėjimą neįtrauktas kreditorius A. T., o pasisakyta tik dėl kreditoriaus R. T. ir bankroto procedūra baigta tik dėl šio kreditoriaus reikalavimų, todėl antstolis neturi teisinio pagrindo sustabdyti (nutraukti) vykdymo veiksmų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

 

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė.

Teismas, remdamasis Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismo    2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo kopija, nustatė, kad 2012 m. lapkričio 6 d. nurodytame teisme pradėtas N. B. nemokumo procesas ir administratore paskirta L. V.; 2013 m. vasario 19 d. šio teismo sprendimu baigta N. B. bankroto procedūra ir patvirtintas įsipareigojimų panaikinimo planas. Teismas nurodė, kad ginčui spręsti taikytinas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas), kurio 4 straipsnyje nustatyta, jog, išskyrus atvejus, kai Reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė, šiuo atveju – Latvijos Respublikos teisė.

Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo (toliau – Nemokumo įstatymas) 165 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad skolininkas pateikia teismui paraišką užbaigti įsipareigojimų panaikinimo procedūrą, jeigu jis yra įvykdęs visus į fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo planą įtrauktus įsipareigojimus, o administratorius pateikia teismui paraišką užbaigti įsipareigojimų panaikinimų procedūrą, jeigu yra pasibaigęs fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo plano įgyvendinimas. Nemokumo įstatymo 165 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, užbaigdamas įsipareigojimų panaikinimo procedūrą, teismas užbaigia ir fizinio asmens nemokumo procesą. Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo kopijoje nurodyta, kad, remiantis prie paraiškos pridėtu vienintelio skolininku pripažinto kreditoriaus R. T. pranešimu, N. B. yra įvykdęs visus savo įsipareigojimų panaikinimo plane nurodytus įsipareigojimus kreditoriui. Atsižvelgdamas į tai, šis teismas nusprendė užbaigti N. B. įsipareigojimų panaikinimo procedūrą ir nemokumo procesą.

Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendė, kad N. B., pradėjęs Latvijos Respublikos teisme fizinio asmens bankroto bylą, neinformavo apie tai visų savo kreditorių Lietuvoje, taip pat jų nenurodė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Reglamento 40 straipsnyje nustatyta sąžiningo skolininko pareiga informuoti visus savo kreditorius apie sau keliamą bankroto bylą. Teismas konstatavo, kad N. B. nebuvo sąžiningas asmuo, nes nevykdė savo pareigos informuoti kreditoriaus A. T. ir antstolio apie tai, kad kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimus skolininko bankroto byloje, taip pat neinformavo apie šį kreditorių teismo, paskelbusio skolininko nemokumo procesą, ir nemokumo proceso administratorės. Tik Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismui 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu užbaigus N. B. įsipareigojimų panaikinimo procedūrą ir nemokumo procesą, apie priimtą sprendimą N. B. informavo antstolį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytame Latvijos Respublikos teismo sprendime apskritai nėra minimas joks kitas kreditorius, išskyrus R. T.

Teismas, pasisakydamas dėl to, ar antstolis, gavęs nurodytą sprendimą, turėjo nutraukti vykdomąją bylą, pažymėjo, kad CPK 629 straipsnyje, kuriame įtvirtinti vykdomosios bylos nutraukimo pagrindai, aplinkybė, jog skolininkas yra pripažintas bankrutavusiu asmeniu, nepriskiriama vienam jų, todėl antstolis pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nutraukti vykdomąją bylą. Teismas, spręsdamas, ar antstolis turėjo sustabdyti vykdomąją bylą pagal CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą (iškėlus skolininkui bankroto ar restruktūrizavimo bylą), konstatavo, kad skolininko pateikta Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo kopija patvirtina, jog skolininkui, kaip fiziniam asmeniui, iškelta bankroto byla yra baigta, o apie pradėtą nemokumo procesą pareiškėjas antstolio per protingą terminą neinformavo – į vykdomąją bylą nepateiktas Latvijos Respublikos teismo sprendime nurodytas 2012 m. lapkričio 6 d. šio teismo priimtas sprendimas dėl N. B. nemokumo proceso paskelbimo, taip pat nėra pateikta įrodymų, koks buvo priimtas šio teismo sprendimas dėl pareiškėjo 2012 m. spalio 29 d. paraiškos dėl nemokumo proceso. Be to, teismas nurodė, kad skolininkas nepateikė kitų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, nurodytas CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl sprendė, jog antstolis pagrįstai 2013 m. gruodžio 9 d. patvarkymu atsisakė sustabdyti vykdomąją bylą.

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi paliko Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį nepakeistą.

Teismas sutiko su atskirojo skundo teiginiais, kad nagrinėjamu atveju taikytini Reglamento 16, 25 straipsniai, kuriuose nustatyta, jog bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą ar kiti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, pripažįstami visose kitose valstybėse narėse automatiškai; pažymėjo, kad, iškėlus skolininkui bankroto bylą, vienintelis būdas kreditoriams, esantiems kitoje valstybėje narėje, patenkinti savo reikalavimą – dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitų valstybių narių kreditoriais. Tam, kad užsienio valstybių narių kreditoriai galėtų įgyvendinti savo teisę pareikšti reikalavimus pagrindinėje bankroto byloje, jie turi būti informuoti apie bankroto bylos iškėlimą ir su tuo susijusius padarinius (Reglamento 40 straipsnis). Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė, t. y. šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Nemokumo įstatymu. Šio įstatymo 139 straipsnyje nustatyta, kad viena iš skolininko pareigų – paruošti prievolių panaikinimo planą ir suteikti visą reikiamą informaciją bankroto administratoriui; 156 straipsnio 1 dalyje – kad, ruošiant fizinio asmens prievolių panaikinimo planą, privaloma bendradarbiauti su kreditoriais, siekiant išklausyti jų prieštaravimus ir pasiūlymus; 157 straipsnio 1, 2 dalyse – kad skolininkas privalo pateikti per tam tikrą laiką teismui savo prievolių panaikinimo planą, o teismui jį patvirtinus, skolininkas privalo šį išsiųsti visiems plane nurodytiems kreditoriams. Teismas, remdamasis byloje pateiktu Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu, nustatė, kad, vykdant pareiškėjo bankroto procedūrą, į prievolių panaikinimo planą buvo įtrauktas vienintelis kreditorius – R. T., o nei pareiškėjo kreditorius A. T., nei antstolis apie bankroto bylos iškėlimą nebuvo informuoti. Dėl to antstolio kontoroje dar 2010 metais pradėta vykdomoji byla Nr. 156-182/2010 nebuvo sustabdyta, buvo toliau išieškoma iš pareiškėjo darbo užmokesčio, tačiau pareiškėjas dėl to pretenzijų antstoliui nereiškė, teismo vertinimu, taip galbūt siekdamas išvengti to, kad kreditorius A. T. negalėtų pareikšti kreditoriaus reikalavimų pareiškėjo bankroto byloje. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankroto byla buvo iškelta pareiškėjo iniciatyva, taip pat kad jis turėjo pareigą suteikti bankroto administratoriui visą reikalingą informaciją, be kita ko, apie savo esamus kreditorius, kad antstolis ir kreditorius apie pareiškėjui iškeltą ir išnagrinėtą (užbaigtą) bankroto bylą sužinojo tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl bankroto bylos užbaigimo, įvertinęs tai, jog pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl priverstinio vykdymo veiksmų savo bankroto proceso metu, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas yra nesąžiningas skolininkas. Atskirojo skundo teiginius, kad pareiškėjas neturėjo nei pareigos, nei galimybės daryti įtaką nemokumo procedūrai, teismas atmetė kaip prieštaraujančius tiek Nemokumo įstatymo nuostatoms, tiek teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).

Nemokumo įstatymo 165 straipsnyje nustatyta, kad prievolių panaikinimo procedūra baigiama, kai įvykdomi visi įsipareigojimai kreditoriams, nurodyti prievolių panaikinimo plane, taip pat užbaigiamas fizinio asmens bankroto procesas. Kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo kreditorius A. T. nebuvo įtrauktas į pareiškėjo prievolių panaikinimo planą, tai, teismo vertinimu, pareiškėjo prievolė šiam kreditoriui išliko, todėl ji, nesant CPK 629 straipsnyje įtvirtintų pagrindų ir sąlygų, kuriems esant vykdomoji byla nutraukiama, privalo būti vykdoma.

Dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su bankroto administratoriaus kalte ir kreditorių pareigomis, kaip teisiškai nereikšmingų teisingam bylos nagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, teismas nepasisakė; nevertino pareiškėjo 2014 m. balandžio 9 d. pateikto paaiškinimo, nes, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirąjį skundą draudžiama (CPK 323, 338 straipsniai).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės       12 d. nutartį ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį bei nutraukti vykdomąją bylą Nr. 156-182/2010. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CPK 323, 338 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 323, 338 straipsnių normas. CPK 323 straipsnyje įtvirtintas apribojimas keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą. Kasatoriaus 2014 m. kovo 31 d. paaiškinimu nepakeistas jo reikalavimas, o pateikti teisiškai reikšmingi argumentai. CPK 186 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė, šaliai negalint atvykti į teismą, pateikti teismui paaiškinimus raštu. Kasatoriaus paaiškinimas raštu teismui pateiktas prieš skundo nagrinėjimą, su juo turėjo galimybę susipažinti abu suinteresuoti asmenys, jie taip pat galėjo pasinaudoti galimybe teikti paaiškinimus raštu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismui neįvertinus teisinių argumentų, išdėstytų kasatoriaus 2014 m. kovo 31 d. paaiškinime, visa apimtimi neišnagrinėtas 2014 m. sausio 28 d. atskirasis skundas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

2. Dėl vykdomosios bylos nutraukimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, sprendė, kad šiuo atveju kasatoriaus prievolė kreditoriui         A. T. išliko ir nėra teisinio pagrindo nutraukti vykdomosios bylos. Reglamento, kuris yra specialiai skirtas bankroto byloje priimtų teismo sprendimų pripažinimui bei leidimui vykdyti, 16 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Pripažįstančioji valstybė narė ne tik pripažįsta kitos valstybės teismo jurisdikciją iškeliant bankroto bylą, bet ir patį teismo sprendimą iškelti bankroto bylą. Be to, Reglamento 25 straipsnyje aiškiai įtvirtinta, kad teismo sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas be tolesnių formalumų. Lietuvoje pripažįstamos visos bylos, kurios yra bankroto bylos Reglamento prasme, taigi ir fizinio asmens bankroto byla, iškelta Latvijoje. Automatinis sprendimų iškelti bankroto bylą pripažinimo principas lemia, tai, kad nereikalaujama specialios pripažinimo procedūros dėl teismo procesinio sprendimo iškelti bankroto bylą, t. y. nebūtina atlikti ne tik įprastų, bet ir supaprastintų procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens AB „Swedbank“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-151/2012; 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. prašymą, bylos Nr. 3K-3-39/2013). Vienoje valstybėje narėje iškelta bankroto byla pripažįstama visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas iškelti bankroto bylą įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, tai pagrįsta tarpusavio pasitikėjimo principu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimas, priimtas byloje MG Probud Gdynia sp. z o. o., bylos Nr. C-444/07; 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas, priimtas byloje Eurofood IFSC, bylos Nr. C-341/04). Reglamento nuostatos  neleidžia  atsisakyti  pripažinti sprendimą vykdytinu  arba panaikinti tokį pripažinimą. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, šiuo atveju Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismo sprendimas dėl bankroto bylos užbaigimo ir kasatoriaus pripažinimo bankrutavusiu fiziniu asmeniu turėtų būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje. Šis teismo sprendimas įsigaliojęs ir teisėtas, nenustatyta, kad, jį priimant, buvo padaryta pažeidimų. Nors fizinio asmens bankrotas nėra vienas iš CPK 629 straipsnyje įtvirtintų vykdomosios bylos nutraukimo pagrindų, tačiau, kasatoriaus nuomone, šiuo atveju būtina vadovautis įstatymo analogija ir taikyti CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuriame nustatyta, kad vykdomoji byla nutraukiama, kai reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį negalimas teisių ir pareigų perėmimas. Nagrinėjamu atveju vykdymo procese, pripažinus kasatorių bankrutavusiu asmeniu, neliko skolininko, kuris turėtų pareigą atsakyti pagal teismo vykdomąjį raštą, ar turto, todėl nėra subjekto, dėl kurio gali būti atliekamas išieškojimas, ir vykdomoji byla turėtų būti nutraukta. Toks aiškinimas atitinka ir teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1480-104/2013).

3. Dėl bankroto administratoriaus atsakomybės. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorius nesąžiningai nutylėjo apie vieną iš savo kreditorių – A. T., nes skola šiam kreditoriui buvo pagrindas inicijuoti nemokumo procedūrą ir apie tai buvo nurodyta kasatoriaus 2012 m. spalio 29 d. paraiškoje bei jos prieduose kreipiantis į Latvijos teismą dėl bankroto procedūros pradėjimo. Kasatorius neturėjo galimybės grąžinti skolos A. T., todėl kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismas 2012 m. lapkričio 6  d. priėmė sprendimą, kuriuo paskelbė kasatoriaus nemokumo procesą ir nemokumo proceso administratore paskyrė L. V. Šio teismo 2013 m rugsėjo 24 d. sprendimas pripažinti kasatorių bankrutavusiu priimtas rašytine proceso tvarka išnagrinėjus administratorės paraišką dėl įsipareigojimų panaikinimo procedūros ir nemokumo proceso užbaigimo. Kasatoriaus 2013 m. sausio 3 d. įsipareigojimų panaikinimo planą taip pat parengė bankroto administratorė. Kasatorius, pasitikėdamas jam paslaugą teikiančiu asmeniu ir preziumuodamas, kad profesionalas jam suteiks kvalifikuotas bankroto administravimo paslaugas, patvirtino planą. Taigi, kasatoriaus teigimu, nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad bankroto administratorė buvo informuota apie visus kasatoriaus kreditorius, be kita ko, ir A. T. Nemokumo įstatymas įpareigoja bankroto administratorių užtikrinti efektyvią ir teisėtą fizinio asmens bankroto procedūrą. Bankroto administratorius atsako už žalą, padarytą valstybei, skolininkui, kreditoriams ar kitiems asmenims (Nemokumo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, 31 straipsnis). Kasatoriaus nuomone, kreditoriui ar antstoliui turint pretenzijų dėl galbūt netinkamos bankroto procedūros ar kreditoriaus interesų pažeidimo, jos gali būti reiškiamos bankroto administratoriui. Fizinio asmens bankroto bylos Latvijoje nagrinėjimo metu bankroto administratorius yra atsakingas už kilusius procedūrinius klausimus, taip pat tinkamą kreditorių dalyvavimą byloje. Tokia bankroto administratoriaus atsakomybė kildintina iš Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo. Šiuo atveju bankroto administratorius galbūt pažeidė vieną iš nurodytame įstatyme įtvirtintų principų –  kreditorių lygybės (Nemokumo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), todėl kreditorius A. T. asmeniškai buvo neinformuotas apie kasatoriaus inicijuotą nemokumo procedūrą ir neteko galimybės dalyvauti bankroto procese. Viena iš administratoriaus pareigų – prašyti suteikti ir gauti iš skolininko visą reikiamą informaciją, taip pat susipažinti su finansine skolininko padėtimi ir visais skolininko dokumentais šiuo klausimu, prašyti juos suteiktai ir šiuos gauti (Nemokumo įstatymo 27 straipsnis, 137 straipsnio 3, 4 dalys). Nemokumo įstatymo 141 straipsnyje įtvirtinta, kad kreditoriai savo reikalavimus bankroto administratoriui turi pateikti per 1 mėn. nuo fizinio asmens nemokumo išviešinimo Nemokumo registre. Nemokumo registras Latvijos Respublikoje užtikrina informacijos apie bankroto bylos iškėlimą asmeniui viešumą, tai, kad ši informacija bus prieinama visiems suinteresuotiems asmenims (Nemokumo įstatymo 12 straipsnis). Nemokumo įstatymo 66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai bankroto byla keliama pagal Reglamento 3 straipsnio 1, 2 dalis Latvijos Respublikoje, administratorius per penkias dienas nuo skolininko nemokumo paskelbimo turi išsiųsti kreditoriams, kurių gyvenamoji vieta ar deklaruota gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, pranešimą apie bankroto bylą. Bankroto administratorius, žinodamas, kad kasatoriaus kreditoriai yra Lietuvoje, veikdamas kaip protingas, rūpestingas, sąžiningas administratorius, privalėjo pasirūpinti visų kreditorių informavimu. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius nebendradarbiavo su kreditoriais ir jų neinformavo apie pradėtą bankroto procedūrą, nors būtent jis privalo pateikti teismui savo prievolių panaikinimo planą. Kasatoriaus teigimu, bankroto administratorius de facto ir de jure buvo atsakingas už bankroto bylos eigą ir visus procedūrinius klausimus, todėl kreditoriaus teisių pažeidimai padaryti bankroto administratoriaus aplaidžių pareigų vykdymu, o ne kasatoriaus nesąžiningu elgesiu. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju tarp jo ir bankroto administratoriaus, kuris yra savo srities profesionalas, susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikoje nepripažįstant Latvijos teismo sprendimo dėl galbūt netinkamo bankroto proceso, kasatorius laikytinas nukentėjusiu vartotoju dėl netinkamai suteiktų bankroto administravimo paslaugų, todėl jam negali būti perkeliamos nepalankios šios procedūros pasekmės, o atsakyti privalo bankroto administravimo paslaugas privalėjęs suteikti subjektas profesionalas – bankroto administratorius.

4. Dėl absoliutaus teismų sprendimų negaliojimo pagrindo. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Respublikoje nepripažįstant ir nevykdant Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, gali būti keliamas atsakomybės dėl  netinkamos bankroto procedūros klausimas. Tokiu atveju kasatorius turėtų teisę reikalauti iš bankroto administratoriaus grąžinti jo gautas lėšas ir atlyginti kitą tinkamos bankroto procedūros neužtikrinimu padarytą žalą, taip pat tokius reikalavimus galėtų reikšti kreditorius, kurio interesus pažeidė nemokumo procedūra. Tai, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad sprendimai šioje byloje turės tiesioginę įtaką bankroto administratorės L. V. teisėms ir pareigoms, tačiau ji nebuvo įtraukta į bylą ir negalėjo pateikti savo pozicijos dėl nagrinėtų klausimų.

 

Suinteresuoto asmens A. T. atsiliepimą, kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio reikalavimų, atsisakyta priimti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl CPK 323 ir 338 straipsnių normų aiškinimo ir taikymo

 

CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Tai reiškia, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegali būti tikslinamas ar keičiamas nei apeliacinio skundo dalykas, nei pagrindas. Pagal CPK 338 straipsnio nuostatas ši taisyklė taikoma ir paduodant atskiruosius skundus. Taigi, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau. Priešingai nei nurodo kasatorius, šiuo atveju CPK 186 straipsnio 3 dalies nuostata netaikytina, nes ji taikoma tada, kai procesas vyksta žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme ir asmuo dėl svarbių priežasčių negali atvykti į teismo posėdį, o nagrinėjamu atveju byla buvo nagrinėjama apeliaciniame teisme rašytinio proceso tvarka. Kaip matyti iš kasatoriaus pateikto atskirojo skundo dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarties ir, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, apeliacinės instancijos teismui kasatoriaus pateiktų rašytinių paaiškinimų, juose kasatorius nurodė naujus argumentus, kurie nebuvo nurodyti atskirajame skunde. Be to, pateiktuose paaiškinimuose ir pats kasatorius nurodė, kad juos teikdamas siekia papildyti atskirąjį skundą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas kasatoriaus pateiktų paaiškinimų, pažeidė CPK 323 ir 338 straipsnių nuostatas.

 

Dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimto teismo sprendimo bankroto byloje pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje

 

Europos Sąjungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reguliuoja Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau tekste – Reglamentas Nr. 1346/2000) (pažymėtina, kad lietuviškasis reglamento vertimas yra netikslus, nes angliškame variante vartojamas terminas „insolvency“ (liet. „nemokumas“). Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu. Termino „bankroto byla“ reikšmė atskleidžiama Reglamento 2 straipsnio a) punkte: „bankroto byla“ reglamento prasme – tai Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta kolektyvinė bankroto byla. Šios bylos išvardytos A priede. Kadangi Latvijos Respublikos teismo pradėtas fizinio asmens nemokumo procesas (latv. Fiziskās personas maksātnespējas process) yra nurodytas Reglamento Nr.1346/2000 A priede, jam taikomos šio Reglamento nuostatos.

Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, kuriame reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos nemokumo bylose klausimai, 1 dalį Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti pagrindinę bankroto bylą. Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis taikytinas sistemiškai su šio Reglamento 4 straipsniu. Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla (lot. lex fori concursus), teisė. Pagal to paties Reglamento straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato: <...> c) atitinkamus skolininko ir likvidatoriaus įgaliojimus; <...> f) bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus neišspręstas bylas; g) reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus bankroto bylą, vertinimą; h) taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą. Pažymėtina, kad esama lex fori concursus taisyklės išimčių, kurios nustatytos Reglamento Nr. 1346/2000 5–15 straipsniuose. Kadangi nurodytose teisės normose įtvirtintos išimtys nagrinėjamai bylai neaktualios, tai teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Viena iš svarbiausių Reglamento veikimo mechanizmo dalių – tam tikroje Europos Sąjungos valstybėje priimtų teismo sprendimų pripažinimo ir, jei reikia, vykdymo kitose Sąjungos valstybėse taisykles nustatančios normos. Esminė pripažinimo aspektu yra Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip nustatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnio 1 dalį, jei šis reglamentas nenumato ko kita, 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas teismo sprendimas iškelti bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama šalutinė nemokumo byla. Šioje teisės normoje remiamasi teismo sprendimo galios išplėtimo teorija – automatiškai pripažinto teismo sprendimo teisinė galia perkeliama iš kilmės valstybės į pripažįstančiosios valstybės teisinę sistemą. Tai reiškia, kad pripažintas teismo sprendimas perkeliamas toks, koks yra, ir pripažįstančiojoje valstybėje negali sukelti kitokių pasekmių, nei jis sukuria kilmės valstybėje. Reglamento Nr.1346/2000 25 straipsnyje nustatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų. Tokie sprendimai vykdomi pagal Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, su pakeitimais, padarytais konvencijomis dėl prisijungimo prie šios konvencijos, 31–51 straipsnių nuostatas (Reglamentui Nr. 44/2001 pakeitus minėtą Briuselio konvenciją, ši Reglamento Nr. 1346/2000 nuoroda turėtų būti suprantama kaip nuoroda į Reglamento Nr. 44/2001 3858 straipsnius), išskyrus 34 straipsnio 2 dalį.

Reglamente Nr.1346/2000  įtvirtintos automatinio pripažinimo taisyklės, pagal kurią vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas tiesiogiai veikia visose kitose Sąjungos valstybėse be jokių tarpinių procedūrų, išimtys yra dvi. Jos yra minimalios ir nulemtos fundamentalių tiek ES, tiek valstybių narių teisinės valstybės ginamų vertybių apsaugos poreikio: valstybei narei leidžiama nepripažinti teismo sprendimo, jeigu juo yra akivaizdžiai pažeidžiama valstybės, kurioje prašoma šį sprendimą pripažinti, viešoji tvarka (Reglamento 26 straipsnis) arba dėl sprendimo pripažinimo ar vykdymo galintis kilti asmens laisvės ar pašto korespondencijos slaptumo pažeidimas (Reglamento 25 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų, kad kasatoriui Lietuvos Respublikos teismuose būtų iškelta šalutinė nemokumo byla, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos pagrindinės Latvijos Respublikoje iškeltos nemokumo bylos teisinės pasekmės, kurios, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 16, 17 bei 25 straipsnių nuostatas, yra nustatytinos pagal Latvijos Respublikos teisę. Latvijos Respublikoje tiek fizinių, tiek juridinių asmenų nemokumo klausimus reglamentuoja 2010 m. liepos 26 d. priimtas ir nuo 2010 m. lapkričio 1 d. įsigaliojęs („Latvijas Vēstnesis“, 124 (4316), 2010 m. rugpjūčio 6 d.) Nemokumo įstatymas (latv. Maksātnespējas likums). Šios įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai skolininkas įvykdė veiksmus, nurodytus atleidimo nuo skolų plane, likusios šio asmens prievolės, nurodytos minėtame plane, panaikinamos, o vykdymo procesas dėl jų nutraukiamas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skolininkas nėra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu jis nėra įvykdęs minėtame plane nurodytų veiksmų. Tai reiškia, kad skolininkas yra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu įvykdo atleidimo nuo skolų plane nurodytus veiksmus, o atleidimo nuo skolų plane nenurodytos prievolės šiame plane nenurodytiems kreditoriams nepasibaigia ir turi būti vykdomos toliau. Tokią išvadą patvirtina taip pat Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 156 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kreditorių teisę pateikti nuomonę ir pasiūlymus dėl fizinio asmens atleidimo nuo skolų plano, 164 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, įsakmiai nurodanti, kad veiksmų, nurodytų plane, nevykdymas lemia tai, jog įstatymas neatleidžia skolininko nuo šiame plane nurodytos likusios skolos dalies mokėjimo. Latvijos Respublikos nemokumo teisiniam reguliavimui, kaip, be kita ko, ir kitų išsivysčiusių valstybių teisinėms sistemoms, būdingi fundamentalūs nemokumo teisės principai – inter alia, kreditorių lygiateisiškumo  bei skaidrumo (Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 6 straipsnio 2, 7 punktai). Pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalį skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų būtina sąlyga yra konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas (Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 154 straipsnis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad konkretaus kreditoriaus bei jo finansinio reikalavimo neįtraukimas į nemokumo bylą negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo atitinkamos skolos. Priešingas aiškinimas reikštų, kad skolininkas galėtų būti atleidžiamas nuo įsipareigojimų tiems kreditoriams, kurių apskritai nenurodė, tačiau nebūti atleidžiamas nuo prievolių žinomiems kreditoriams plane nurodytų įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo vykdymo atveju. Tokiu būdu būtų paneigiama nemokumo, kaip kolektyvinio proceso, esmė, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai – galbūt nesąžiningas skolininkas įgytų didesnę įstatymo apsaugą nei visiškai sąžiningas subjektas, atskleidžiantis savo kreditorius, tačiau galbūt dėl objektyvių priežasčių nepajėgiantis įvykdyti skolų nurašymo plane išdėstytų įpareigojimų. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad kasatoriaus kreditorius A. T. ir kasatoriaus prievolė jam, nors ir buvo nurodyti kasatoriaus pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nebuvo įtraukti į kasatoriaus atleidimo nuo skolų planą, todėl, nors Latvijos Respublikos kompetentingo teismo sprendimas pradėti kasatoriui nemokumo procesą ir 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimas užbaigti fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo procedūrą bei nemokumo procesą yra automatiškai pripažįstami ir vykdomi Lietuvos Respublikoje, tačiau jie nesukėlė teisinių pasekmių kasatoriaus prievolės kreditoriui A. T. vykdymui ir jos nepanaikino.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo nuostatos dėl bankrutavusio skolininko prievolių (ne)panaikinimo sieja su jų nurodymu atleidimo nuo skolų plane, tačiau nesieja su nemokumo bylą nagrinėjusio teismo ar bankroto administratoriaus netinkamais veiksmais, t. y. neturi reikšmės, dėl kieno kaltės kreditorius ir prievolė jam nebuvo įtraukti į minėtą planą. Todėl kasatoriaus kasacinio skundo argumentai, kad, užbaigus jo nemokumo bylą Latvijos Respublikoje, jo prievolė kreditoriui A. T. pasibaigė ir kad už A. T. neinformavimą apie kasatoriui iškeltą nemokumo bylą atsakomybė kreditoriui A. T. turi kilti kasatoriaus nemokumo bylą administravusiam bankroto administratoriui, yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmetami. Be to, kasatoriaus ir bankroto administratorės civiliniai teisiniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, šios aplinkybės nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų nepasisako (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, susijusius su Lietuvos Respublikos kreditoriaus informavimu apie Latvijos Respublikoje inicijuotą ir vykdytą nemokumo procesą, reikšmingos Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos, reglamentuojančios užsienio kreditorių informavimą apie nemokumo bylą bei reikalavimų pateikimą. Reglamento Nr. 1346/2000 39 straipsnis nurodo, kad bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje. Tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia jį informuoti. Užsienio kreditorių informavimo minimalios taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 1346/2000 40–42 straipsniuose. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 1 dalį iškėlus bankroto bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos šalies teismas arba jo paskirtas likvidatorius nedelsdamas informuoja žinomus kreditorius, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitose valstybėse narėse. Pažymėtina, kad Reglamento 40 bei 42 straipsniai yra materialiojo pobūdžio teisės normos – šiose teisės normose nėra remiamasi ar nukreipiama į bankroto bylą iškėlusios valstybės teisinėje sistemoje įprastus informavimo būdus ir tvarką – Reglamente nustatyta autonominė pareiga informuoti kitose Europos Sąjungos valstybėse esančius kreditorius apie bankroto bylą, nurodyti minimalūs informavimo rekvizitai. Ši teisės norma nedraudžia valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisės aktuose įprasta tvarka nustatyti papildomus informavimo reikalavimus arba nustatyti kreditoriams palankesnį teisinį režimą, tačiau Reglamento Nr. 1346/2000 nurodymai turi būti vykdomi visais atvejais. Šios prievolės subjektai – teismas arba bankroto administratorius. Teisės mokslo doktrinoje žinomais kreditoriais laikomi tie kreditoriai, kurie gali būti nustatyti iš buhalterinių bei kitų pateikiamų dokumentų arba kuriuos nustato pats bankroto administratorius. Byloje nustatyta, kad Latvijos Respublikos teismui pateiktoje paraiškoje dėl nemokumo proceso yra nurodyta, jog viena iš N. B. kreipimosi į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo priežasčių yra nenusisekusi ekonominė veikla, kuriai finansuoti skolininkas buvo paėmęs paskolą iš kreditoriaus A. T., kaip pareiškimo priedas nurodytas šių asmenų 2009 m. rugsėjo 9 d. sudarytos sutarties nuorašas. Esant tokioms aplinkybėms, A. T. laikytinas žinomu kreditoriumi Reglamento prasme, tačiau kasatorius nepateikė į bylą duomenų, kad apie jam iškeltą nemokumo bylą Latvijos Respublikos teisme šis kreditorius buvo informuotas. Be to, kasatorius neinformavo išieškojimą iš jo kreditoriaus A. T. naudai vykdžiusio antstolio S. D. apie iškeltą nemokumo bylą, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino tokį kasatoriaus elgesį nesąžiningu. 

Atsižvelgdama į aptartus motyvus ir į tai, kad kasatoriaus prievolė kreditoriui A. T. nėra pasibaigusi ir turi būti vykdoma, teisėjų kolegija dėl kasatoriaus kasaciniame skunde nurodomų argumentų dėl vykdomosios bylos nutraukimo CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu nebepasisako, nes šie kasatoriaus argumentai teisiškai nebereikšmingi.

 

Dėl galimybės nepripažinti teismo sprendimą nemokumo byloje pagal Reglamentą Nr. 1346/2000

 

Minėta, kad Reglamente Nr. 1346/2000 nurodyti du pagrindai, kuriems esant Europos Sąjungos valstybė narė turi teisę nepripažinti kitoje valstybėje narėje priimto teismo procesinio sprendimo nemokumo byloje – akivaizdus viešosios tvarkos pažeidimas arba dėl sprendimo pripažinimo ar vykdymo galintis kilti asmens laisvės ar pašto korespondencijos slaptumo pažeidimas (Reglamento 26 straipsnis, 25 straipsnio 3 dalis). Viešosios tvarkos išlyga paprastai yra laikoma Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinių teismų turimu saugikliu prieš didelį neteisingumą, leidžiančiu taikyti Europos privatinės teisės bei nacionalinius sąžiningumo standartus tarptautiniame kontekste. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai pripažino bendrąjį Europos Sąjungos teisės principą, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą (Case C?185/95 Baustahlgewebe v Commision, [1998] I?8417, para. 20 ir 21; Case C?174/98 The Netherlands and Van der Wal v Commision [2000], para 17.). Šis principas yra kilęs iš pagrindinių teisių, kurios yra bendrųjų Bendrijos teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, remdamasis bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis ir ypač 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pateiktomis nuorodomis, sudėtinė dalis. Pažymėtina, kad rimti esminių procesinių garantijų, pavyzdžiui, teisės dalyvauti procese ir būti jame išklausytam, pažeidimai leidžia teismui atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismo sprendimus dėl nemokumo bylos iškėlimo arba su nemokumo procesu susijusius teismo procesinius sprendimus. Tokios praktikos laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje (Case C?341/04 Eurofood IFSC Ltd. [2005] 2006 I-03813, para. 67.). Toks teismo procesinis sprendimas, be kita ko, gali būti nepripažįstamas visas ar iš dalies.

Reglamento Nr. 1346/2000 25 bei 26 straipsniuose nėra reglamentuota, kokia yra šios teisės įgyvendinimo procesinė tvarka valstybėse narėse, šie klausimai paliekami reglamentuoti valstybėms narėms nacionalinės proceso teisės aktais, atsižvelgiant į kiekvienos iš valstybių narių teismų sistemos struktūrą bei kompetencijos spręsti vienokius ar kitokius tarptautinės privatinės teisės sferoje kylančius klausimus paskirstymą tarp atitinkamos valstybės teisminių institucijų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymas nenustato Reglamento Nr. 1346/2000 įgyvendinimo tvarkos. Reglamento 25 straipsnyje reglamentuojamos kitų bankroto byloje priimamų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti taisyklės – teismo procesinis sprendimas, kitais nei nemokumo bylos iškėlimas klausimais, pripažįstamas automatiškai, o jei jis reikalauja vykdytinumo, jo paskelbimo vykdytinu klausimas sprendžiamas pagal Reglamento Nr. 44/2001 arba Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas, priklausomai nuo to, ar teismo procesas, kuriame priimtas toks teismo sprendimas, pradėtas iki 2015 m. sausio 10 d., ar po šios dienos. Tuo atveju, jeigu teismo procesinis sprendimas vykdytinumo reikalauja, klausimas sprendžiamas taikytino reglamento nustatyta tvarka: jei taikomas Reglamentas Nr. 44/2001,vykdoma exequatur procedūra. Šiuo atveju kreditorius įtraukiamas į bylą suinteresuotu asmeniu ir turi teisę prašyti peržiūrėti kompetentingo teismo (Lietuvoje – Lietuvos apeliacinio teismo) nutartį, priimtą dėl prašymo paskelbti vykdytinu kitos Europos Sąjungos valstybės teismo procesinį sprendimą, tokiu būdu realizuodamas teisę pateikti paaiškinimus. Taikant Reglamentą Nr. 1215/2012, asmeniui, dėl kurio priimtas prašomas vykdyti teismo sprendimas, pateikus atitinkamą prašymą, sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo vykdyti teismo procesinį sprendimą.

Be to, tiek pagal Reglamentą Nr. 44/2001 (lietuviškajame Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 3 dalies tekste yra padarytas rašymo apsirikimas: frazė „jei proceso baigtis valstybės narės teisme priklauso nuo neesminio pripažinimui klausimo nustatymo, teismas turi jurisdikciją tokio klausimo nusprendimui“ yra netiksli – ši nuostata turėtų būti skaitoma kaip: „jei proceso baigtis valstybės narės teisme priklauso nuo neesminio [užsienio valstybės teismo sprendimo] pripažinimo klausimo išsprendimo, teismas turi jurisdikciją tokio klausimo nusprendimui“), tiek pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 galimas atsitiktinis teismo sprendimo pripažinimo (nepripažinimo) klausimo išnagrinėjimas. Šio instituto esmė yra ta, kad teismas, pagal kompetenciją nagrinėjantis tam tikrą klausimą, taip pat turi jurisdikciją toje pačioje byloje išspręsti šalutinį kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo klausimą. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvoje susiklosčiusioje teismų praktikoje nustatyta galimybė suinteresuotam asmeniui kreiptis dėl užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo nepripažinimo, kai prieš tai nėra pateikta prašymų dėl atitinkamo teismo sprendimo pripažinimo ir tokiu būdu įgyvendinti savo teisę prieštarauti užsienio valstybės teismo sprendimui. Šiuo atveju pirmoji exequatur pakopa praleidžiama ir pereinama į antrąją. Taigi vykdytinumo reikalaujantis kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimas nemokumo byloje gali būti ginčijamas keliais alternatyviais būdais.

 

 

Dėl absoliutaus teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindo

 

Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Respublikoje nepripažįstant ir nevykdant Latvijos Respublikos Rygos miesto Latgalos priemiesčio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo gali būti keliamas atsakomybės dėl netinkamos bankroto procedūros klausimas, o tokiu atveju kasatorius įgytų teisę reikšti reikalavimą bankroto administratoriui dėl žalos atlyginimo. Dėl to kasatorius mano, kad teismų sprendimai šioje byloje turės tiesioginę įtaką bankroto administratorės                L. V. teisėms ir pareigoms, tačiau ji nebuvo įtraukta į bylą. Teisėjų kolegija su tokiais kasatoriaus argumentais nesutinka.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ ,,Du broliai“ v. UAB ,,Baltic Express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009; 2015 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Netimpex“ v. UAB Medicinos bankas, bylos Nr. 3K-7-61-684/2015; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB ,,Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-103/2010; 2013 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. daugiabučių namų savininkų „Lino“ poilsio bendrija, bylos Nr. 3K-3-113/2013; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas kasatoriaus nemokumo bylą administravusios bankroto administratorės civilinės atsakomybės klausimas ir netirtos jos civilinės atsakomybės sąlygos bei pagrindai, nepasisakyta dėl bankroto administratorės teisių ir pareigų, todėl bylą nagrinėjusių teismų priimti procesiniai sprendimai nesukėlė jai jokių teisių ir pareigų. Dėl šios priežasties bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu suinteresuotas asmuo turi teisę pateikti teismui iki baigiamųjų kalbų pradžios. Tai reiškia, kad toks prašymas gali būti paduodamas pirmosios instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kasatorius neteikė teismui prašymo įtraukti bankroto administratorę L. V. į bylą trečiuoju asmeniu, nors turėjo galimybę tokia teise pasinaudoti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Kasacinis teismas turėjo 8,77 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš pareiškėjo N. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,77 Eur (aštuonis Eur 77 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                        Birutė Janavičiūtė                                                                     

 

Janina Januškienė

                                                                     

 

Andžej Maciejevski

 

                           

 

 


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CK
  • CPK 186 str. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai
  • 3K-3-151/2012
  • 3K-3-39/2013
  • CPK 629 str. Vykdomosios bylos nutraukimas
  • 2S-1480-104/2013
  • CPK 351 str. Atsiliepimai į kasacinį skundą
  • CPK 338 str. Apeliacinio proceso normų galiojimas
  • CPK 42 str. Šalių teisės ir pareigos
  • CPK 347 str. Kasacinio skundo turinys
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • CPK 266 str. Draudimas sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas
  • 3K-3-346/2009
  • 3K-7-61-684/2015
  • 3K-3-265/2008
  • 3K-3-103/2010
  • 3K-3-113/2013
  • CPK 47 str. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų
  • CPK 96 str. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei