Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [2A-52-2007].doc
Bylos nr.: 2A-52/2007
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

                                                                                       Civilinė byla Nr. 2A-52/2007

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 42.4, 42.6,

                                                                                                                                    21.4.1.1, 45.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. sausio 30 d.

Vilnius

             

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Vinco Versecko,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Viktorui Onačko,

trečiajam asmeniui R. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-62334/2006 pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovei B. P. , trečiasis asmuo R. G., dėl sutartinių prievolių nevykdymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas E. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei B. P. dėl sutartinių prievolių nevykdymo ir 300 000 Lt nuostolių atlyginimo. Nurodė, kad 2004 metais ieškojo žemės sklypo pirkimui ir į jį kreipėsi trečiasis asmuo R. G., kuris teigė, jog jo uošvei atsakovei buvo atkurta nuosavybės teisė į 1,09 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau dar nesutvarkyti visi formalūs nuosavybės atkūrimo dokumentai. Dėl šio ieškovas 2004 m. gegužės 17 d. su atsakove, dalyvaujant trečiajam asmeniui R. G., sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurios 3 punktą ieškovas sumokėjo 50 000 Lt, tai yra po 25 000 Lt atsakovei ir trečiajam asmeniui. Sutarties 4 punkte numatyta, kad jei atsakovė neįvykdys savo įsipareigojimų parduoti žemės sklypą, ji privalės grąžinti ieškovui minėtus 50 000 Lt bei sumokėti 250 000 Lt baudą. Taip pat šios sutarties 5 punkte numatyta, kad jei iki 2004 m. gruodžio 24 d. nebus tinkamai paruošti dokumentai žemės pirkimo – pardavimo sutarčiai, šie ieškovo sumokėti pinigai liks atsakovei ir ji baudos nemokės. Ieškovas nurodė, kad atsakovė 2004 m. gruodžio mėnesį pranešė, kad iki numatyto termino nespės paruošti dokumentų, todėl šalys 2004 m. gruodžio 24 d. susitarimu anuliavo minėtą 2004 m. gegužės 17 d. sutartį bei sudarė naują preliminarią sutartį, kurioje nurodė, kad ieškovas prieš pasirašant šią sutartį sumokėjo atsakovei ir trečiajam asmeniui po 25 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad artėjant sutarties sudarymo laikui atsakovė pradėjo vengti sudaryti sutartį, neįregistravo savo nuosavybės teisės į ginčo sklypą ir neišdavė tam atlikti reikalingo įgaliojimo ieškovui. 

Ieškovo nuomone, atsakovės nurodytas 1,09 ha dydžio žemės sklypas jos buvo parduotas dar 1994 m. lapkričio 28 d. ir tik 2005 m. liepos 18 d. Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu jai suformuotas dar vienas papildomas 0,4365 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, atsakovė pažeidė CK 1.137 straipsnio antrąją dalį, veikė nesąžiningai, nes apgaulingai patvirtino, kad ginčo sutartyje aptartas žemės sklypas jai priklauso nuosavybės teise. Be to, atsakovė pažeidė CK 6.158 ir 6. 200 straipsnių nuostatas, nes slėpė nuo ieškovo esmines faktines aplinkybes, nesiėmė visų pastangų nors daliniam sutarties įvykdymui. Dėl tokių atsakovės veiksmų neišsipildė ieškovo teisėti lūkesčiai įsigyti žemės sklypą, o per laikotarpį nuo pirmosios preliminarios sutarties sudarymo iki teisminio bylos nagrinėjimo pradžios žemės kaina žymiai išaugo, kas lemia ieškovo 8 720 000 Lt negautų pajamų (CK 6.249 str.). Ieškovas nurodė, kad preliminarios sutarties 6.1 punkte numatyta, jog atsakovės atsisakymo nuo sutarties atveju, ji privalo grąžinti 50 000 Lt bei sumokėti 250 000 Lt netesybas. Nesąžininga preliminarios sutarties šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 str. 4 d.).   

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas sumokėjo atsakovei 50 000 Lt pagal 2004 m. gegužės 17 d. preliminariąją sutartį (b. l. 32-34), o 2004 m. gruodžio 24 d. tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl šios sutarties anuliavimo. Susitarimo 2 punkte šalys pareiškė, jog neturi viena kitai materialinių ar kitokio pobūdžio pretenzijų. Teismas sprendė, kad šis susitarimas nėra niekinis ar nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka pareiškus ieškinį teisme, todėl laikė, kad atsakovės prievolė parduoti žemės sklypą arba grąžinti 50 000 Lt avansą bei sumokėti 250 000 Lt baudą, pasibaigė minimu šalių susitarimu, po kurio šalių prievoliniai teisiniai santykiai pasibaigė.

Teismas taip pat nustatė, jog tą pačią 2004 m. gruodžio 24 d., bet sekančiu eilės tvarka notarinio registro numeriu, šalys sudarė naują preliminarią žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Teismas nurodė, kad nors joje numatyta, kad ieškovas sumokėjo 50 000 Lt atsakovei bei trečiajam asmeniui, tačiau realiai jokie piniginiai mokėjimai atlikti nebuvo. Taip pat teismas nustatė, kad šios sutarties objektu buvo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovės nuosavybės teisės į šį sklypą nėra atkurtos iki šiol (b. l. 34, 10-15, 79). Dėl šio teismas sprendė, kad 2004 m. gruodžio 24 d. preliminariąja sutartimi atsakovė negalėjo įsipareigoti parduoti, o ieškovas – nupirkti, žemės sklypą, nuosavybės teise nepriklausantį atsakovei. Teismo nuomone, apie tai, jog sklypas atsakovei nuosavybės teise nepriklausė, žinojo abi sandorio šalys. Be to, teismas sprendė, jog minėta 2004 m. gruodžio 24 d. preliminari sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai (CK 6.396 str.), nes joje nenurodytas esminis sutarties elementas – parduodamo žemės sklypo plotas, tai yra šalys nesusitarė dėl sutarties dalyko. Dėl šio teismas ex officio konstatavo, kad minima preliminarioji sutartis yra niekinė (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str.). Teismas sprendė, kad ieškovas savo reikalavimą priteisti 250 000 Lt baudą grindžia 2004 m. gruodžio 24 d. sutarties nuostatomis, tačiau, konstatavus, kad ši sutartis niekinė, toks reikalavimas negali būti tenkinamas: pagal CK 6.70 straipsnio antrąją dalį gali būti užtikrinamas tiek esamų, tiek būsimų prievolių įvykdymas, o jei pagrindinė prievolė neatsiranda, neatsiranda ir su jos užtikrinimu susijusios prievolės. Taip pat teismas nurodė, kad abi šalys pripažino, jog ieškovas nesumokėjo atsakovei pagal 2004 m. gruodžio 24 d. preliminarią sutartį 50 000 Lt, todėl sprendė, kad pripažinus šią sutartį niekine, restitucija dėl avanso grąžinimo negalima. Teismas atmetė galimybę, kad ieškovas nesugebėjo tinkamai ginti savo teisių teisme (CPK 161 str.), tačiau nurodė, kad ieškovui neužkertamas kelias kreiptis į teismą dėl to paties reikalavimo, tačiau kitu pagrindu.

Apeliaciniu skundu ieškovas E. A. prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Teismas nepagrįstai pripažino preliminarią 2004 m. gruodžio 24 d. sutartį niekine, nes preliminarioje sutartyje neprivalo būti nurodyti visi įstatymo imperatyviai reikalaujami pagrindinės sutarties elementai. Teismas neteisingai traktuoja preliminarios sutarties dalyką, juo laikydamas tik konkretų daiktą nuosavybės teise jau priklausantį oferentui preliminarios sutarties sudarymo metu. Preliminarios sutarties sąlygų sąvokai neprieštarauja susitarimas dėl būsimo daikto perleidimo, kai preliminariosios sutarties sudarymo metu šalims nėra žinomi tikslūs parametrai ir tiksli to daikto atsiradimo data. Šalys gali tartis dėl kainą formuosiančių pagrindų ir aplinkybių, egzistuosiančių pagrindinės sutarties sudarymo metu. Preliminarioje sutartyje turi būti įvardinta jos dalyko rūšis ir kainos formavimo metodika, bet nebūtinai konkretūs skaičiai, apibūdinantys sutarties dalyką ar numatomą konkrečią kainą. Apelianto nuomone, CK 6.396 straipsnyje nurodytos privalomosios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos bei teisinės pasekmės dėl jų nebuvimo liečia tik pagrindinę sutartį ir negali būti taikomos preliminariajai sutarčiai, nes preliminariosios sutarties sudarymą reguliuojanti įstatymo norma tokių reikalavimų ir teisinių pasekmių nenumato ir neužsimena apie įstatymų normų analogijos taikymo galimybę.
  2. Teismas turėjo teisę ir galėjo vadovautis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, ketinamo parduoti ir pirkti sklypo plotas buvo šalių ginčo dalyku: ieškovas teigė ketinąs pirkti visą 1,09 ha žemės sklypą, o atsakovė teigė ketinusi parduoti 20 arų sklypą. Nagrinėjamu atveju sutarčių sudarymo aplinkybės rodo, kad tikrieji šalių ketinimai buvo parduoti visą 1,09 ha žemės sklypą.
  3. Teismo sprendimas nepagrįstas, nes iš preliminariosios sutarties turinio matyti, kad ieškiniu reikalaujamos priteisti netesybos numatytos atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, nesiejant nei pačių netesybų atsiradimo fakto, nei jų dydžio su kitais faktoriais, pavyzdžiui, su konkretaus parduodamo sklypo dydžiu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė B. P. prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl preliminarios sutarties sąlygų, nes pagrindinės sutarties esminės sąlygos turi būti nurodytos preliminarioje sutartyje, kad būtų aiškus šalių ketinimas, kokią sutartį jos įsipareigoja sudaryti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-11/2005). Teismas pagrįstai sprendė, jog sutartyje nenurodžius esminio sutarties elemento – parduodamo žemės sklypo ploto, laikytina, kad šalys nesusitarė dėl sutarties dalyko ir tokia sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, yra niekinė.
  2. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ketinta pirkti - parduoti 1,09 ha žemės sklypą, nes minėtu adresu (duomenys neskelbtini), yra ne vienas žemės sklypas.
  3. Nepagrįstas ir neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų apelianto reikalavimas priteisti 250 000 Lt baudą, nes jis pats nevykdė 2005 m. gruodžio 24 d. sutarties, tai yra apeliantas pats pripažino, jog pagal šią sutartį nevykdė mokėjimų, todėl neužtikrino sutartinių prievolių, kylančių iš minėtos sutarties.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, nustatė bylos aplinkybes, o taip pat suklydo aiškindamas bei taikydamas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, ir dėl to neteisingai išnagrinėjo šią bylą (CPK 263 str.). Skundžiamas teismo sprendimas naikinamas remiantis tokiais motyvais:

 

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimo.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla iš žemės sklypo pirkimo-pardavimo teisinių santykių: šalys nesutaria dėl 2004 m. gegužės 17 d. bei 2004 m. gruodžio 24 d. preliminarių pirkimo-pardavimo sutarčių vertinimo, dėl iš jų kylančių teisių bei pareigų, bei dėl aplinkybių, kurios lėmė tai, jog pagrindinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovas, manydamas, jog atsakovė nevykdė savo prievolių, kylančių iš minėtų sutarčių, prašė priteisti iš atsakovės 50 000 Lt avansą, sumokėtą atsakovei pagal 2004 m. gegužės 17 d. sutartį, bei 250 000 Lt baudą. Tuo tarpu atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko nurodydama, jog ieškovas pats nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas ginčo sutartis vertino kiekvieną atskirai bei pasisakė dėl kiekvienos iš jų galiojimo: sprendė, jog sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai pagal 2004 m. gegužės 17 d. sutartį tarp šalių baigėsi šioms pasirašius 2004 m. gruodžio 24 d. Susitarimą dėl šios sutarties anuliavimo, o 2004 m. gruodžio 24 d. sutartį teismas ex officio (savo iniciatyva) pripažino niekine.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog toks pirmosios instancijos teismo požiūris į nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius yra ydingas, nes yra pernelyg formalus bei neatspindi realios situacijos.

Kaip žinoma, sutarties pagrindas yra suderinta šalių valia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2006 nurodė, kad tais atvejais, kai asmenys dėl tų pačių civilinių teisių objektų susitaria ne iš karto, o tokie susitarimai būna keli, nustatant šalių galutinius ketinimus svarbu išsiaiškinti pagrindinį susitarimą ir jų veiksmus vertinti šio susitarimo pagrindu. Tokios sutarčių aiškinimo nuostatos yra suformuluotos ir CK 6.193 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju iš bylos aplinkybių matyti, jog minėtos dvi ginčo sutartys nėra atskiros, o jas sieja tęstiniai šalių tarpusavio teisiniai santykiai ir bendras ketinimas ateityje sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Tai yra: ieškovas paskelbė apie tai, jog nori pirkti žemę, atsakovė atsiliepė į tokį skelbimą, pasiūlydama parduoti žemę. Kadangi šalims 2004 m. gegužės mėnesį pavyko suderinti savo ketinimus, tačiau nebuvo galima iš karto sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties dėl, kaip nurodė šalys, nesutvarkytų atsakovės nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo žemę dokumentų, buvo pasirašyta 2004 m. gegužės 17 d. preliminari pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 30). Šia sutartimi šalys susitarė pagrindinę sutartį sudaryti iki 2004 m. gruodžio 24 d. (sutarties 2 p.). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pagal šią sutartį ieškovas sumokėjo atsakovei ir trečiajam asmeniui po 25 000 Lt (sutarties 3 p.). Taigi ieškovas pradėjo vykdyti šią preliminariąją sutartį, tačiau nepavykus iki numatyto termino sudaryti pagrindinės sutarties, šalys sudarė kitą preliminariąją sutartį, kurioje numatytos analogiškos sąlygos bei nustatyta, jog pagrindinė sutartis turi būti sudaryta iki 2005 m. balandžio 24 d. (b. l. 7). Šios aplinkybės leidžia teigti buvus tęstinį šalių ketinimą sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Tai, jog pirmoji sutartis buvo anuliuota ir tą pačią dieną sudaryta kita tokiomis pačiomis sąlygomis, iš esmės reiškia buvusių teisinių santykių pratęsimą. Kaip žinoma, pagal CK 6.165 straipsnio penktąją dalį, jei šalys per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Šalių veiksmai leidžia teigti, jog ginčo šalys norėdamos išlaikyti pirmąja sutartimi sukurtas teises bei pareigas, sudarė antrą ginčo sutartį, joje nustatydamos tik naują terminą pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, šalys iš esmės tebeturi ketinimus pirkti ir parduoti žemę, tik nesutaria dėl tokio sandorio sąlygų. Be to, šio teismo posėdžio metu trečiasis asmuo paaiškino, jog atsakovė sutinka parduoti žemę bet kam, tik ne ieškovui (b. l. 159).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tarp šalių buvo susiklostę  ikisutartiniai teisiniai santykiai ketinant parduoti bei pirkti žemę, o vienos sutarties anuliavimas bei kitos sudarymas tokiomis pačiomis sąlygomis tą pačią dieną, tik patvirtina šių santykių tęstinumą. Todėl abi ginčo sutartys turi būti laikomos vientiso proceso rezultatu ir vertinama jų esmė bei pasekmės (CPK 185 str.). Tai aktualu sprendžiant klausimą dėl 50 000 Lt avanso grąžinimo.

 

Dėl 2004 m. gruodžio 24 d. preliminariosios sutarties galiojimo.

Kaip minėta, tarp šalių sudarytą 2004 m. gruodžio 24 d. sutartį pirmosios instancijos teismas pripažino preliminariąja žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi, tačiau sprendė, jog ši sutartis yra niekinė (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str.). Tokią išvadą teismas grindė nurodydamas dvi aplinkybes: pirma, jog sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai (CK 6.396 str.), nes šalys nesusitarė dėl sutarties dalyko, tai yra sutartyje nenurodytas esminis sutarties elementas – parduodamo žemės sklypo plotas; antra, jog atsakovė negalėjo įsipareigoti parduoti, o ieškovas – pirkti žemės sklypą, kuris nuosavybės teise nepriklausė atsakovei (b. l. 34, 10-15, 79). Teisėjų kolegija atmeta šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus.

Pirma, teismas nepagrįstai konstatavo, jog tai, kad sutartyje nebuvo konkrečiai įvardintas perkamas-parduodamas sklypas, jo plotas, leidžia pripažinti preliminarią sutartį niekine (CK 6.396 str.). Teismas teisingai nurodė, kad pagal CK 6.165 straipsnio nuostatas, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, o pagrindinės sutarties esminės sąlygos turi būti nurodytos preliminarioje sutartyje, kad būtų aiškus šalių ketinimas, kokią sutartį jos įsipareigojo sudaryti ateityje. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, jog preliminarioji sutartis sudaroma iš esmės tada, kai yra aplinkybių, trukdančių sudaryti pagrindinę sutartį, o pati preliminari sutartis nėra tokia sutartis, kurios sąlygos automatiškai perkeliamos į pagrindinę sutartį. Teismas neįvertino kai kurių požymių, kurie ir leidžia atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės.

Teismas teisingai konstatavo, jos vienas iš preliminarios sutarties bruožų yra šalių susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių sąlygų aptarimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 nurodė, kad preliminarioje sutartyje turi būti įvardytas konkretus būsimos sutarties objektas, kuris, sudarant preliminariąją sutartį, gali būti aiškiai identifikuotas arba gali būti susitarta jį tiksliai identifikuoti ateityje. Pastarasis atvejis kaip tik ir buvo nagrinėjamu atveju, nes, kaip matyti iš ginčo sutarties sąlygų, šalys įsipareigojo sudaryti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau konkrečios šio sklypo ribos bei plotas nebuvo aptarti, nes tai dar buvo neaišku iki galutinio atsakovės nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Taigi aplinkybė, jog nebuvo konkrečiai suformuotas ir griežtai apibrėžtas žemės sklypas, negali būti laikoma pagrindu pripažinti sutartį niekine. Tokią išvadą pagrindžia ir formuojama teismų praktika, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pripažino preliminaria atsižvelgdamas į tai, jog ją sudarant dar nebuvo suformuotas ir įregistruotas konkretus žemės sklypas, suteikiant jam unikalų numerį. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtent tą aplinkybę, jog sutarties sudarymo metu nebuvo žemės pirkimo-pardavimo sutarties objekto (Žemės įstatymo 14 str.), laikė bruožu, leidžiančiu konstatuoti buvus sudarytą preliminariąją sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2006 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pripažino preliminaria remdamasis tuo, kad sutarties sudarymo metu žemės sklypo nebuvo, jis nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės (esamo ar būsimo turto, turtinių teisių ir t. t.), nes tokios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis. Taigi konkretaus žemės sklypo suformavimas, priešingai nei konstatavo teismas, nėra būtina sąlyga sudarant preliminarią sutartį (CK 6.396 str.). Tuo labiau, jog iš ginčo sutarties yra aiškūs šalių ketinimai, sklypo buvimo vieta, gi preliminari sutartis – tai sutartis dėl būsimosios pagrindinės sutarties.

Antra, teisėjų kolegija atmeta pirmosios instancijos teismo teiginius, jog atsakovė negalėjo įsipareigoti parduoti, o ieškovas – pirkti žemės sklypo, nes šis nuosavybės teise nepriklausė atsakovei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje nurodė, jog civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (tokiomis priežastimis gali būti, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimas, subjektinės teisės į daiktą neturėjimas, nepakankamas daikto parengimas parduoti ir pan.). Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, tai yra pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog nebuvo sutvarkyti atsakovės nuosavybės teisės į ginčo žemę atkūrimo dokumentai, ir buvo pagrindinė priežastis sudaryti preliminarią sutartį bei nustatyti terminą, per kurį reikalingi dokumentai turėjo būti paruošti sandoriui. Iš pačios preliminarios sutarties prigimties ir esminių bruožų bei nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos darytina išvada, jog tai, kad atsakovės nuosavybės teisės atkūrimo dokumentai nebuvo iki galo sutvarkyti, neduoda pagrindo spręsti, jog negalėjo būti sudaryta ginčo preliminarioji sutartis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovės nuosavybės teisės atkūrimas į ginčo žemę yra visiškai realus, tą patvirtina priimtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1993 m. spalio 5 d. sprendimas, Vilniaus miesto valdybos 1994 m. balandžio 28 d. potvarkis Nr. 830V, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 30-1169 (b. l. 5, 6, 79, 160), o iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. rugsėjo 12 d. rašto atsakovei matyti, jog atsakovei jau buvo suformuotas žemės sklypas, ką patvirtina ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovės I. Š. išvada, išsakyta apeliacinės instancijos teismo 2007 m. sausio 16 d. posėdyje (b. l. 160). Be to, kaip teisingai nurodė ieškovas, sudarant ginčo sutartis atsakovė rašytiniais dokumentais patvirtino savo nuosavybės teises į ketinamą parduoti turtą.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju sudarant ginčo preliminariąją sutartį nebuvo tiksliai suformuotas žemės sklypas, turėjęs būti pagrindinės sutarties objektu, tačiau atsakovė turėjo realią teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo žemės sklypą, todėl tokio sklypo suformavimas buvo tik laiko klausimas. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalims, preliminarioje sutartyje nenurodžiusios sklypo ploto, kaip to reikalauja CK 6.396 straipsnis, numatantis prievolę nurodyti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties dalyką, buvo pažeisti imperatyvūs įstatymo reikalavimai. Dėl aptartų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pagrindo pripažinti niekine ginčo 2004 m. gruodžio 24 d. preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str., CPK 185 str.).

 

Dėl pagrindinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo priežasčių.

Kaip minėta, tarp šalių buvo susiklostę ikisutartiniai teisiniai santykiai, jos buvo sudariusios galiojančią 2004 m. gruodžio 24 d. preliminariąją žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.), tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ši sutartis nebuvo įvykdyta, tai yra iki numatyto termino nebuvo sudaryta pagrindinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. 

Vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tai, jog tokios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra. Tačiau šio ikisutartinio dokumento pasirašymas yra rimto ketinimo sudaryti sutartį įrodymas; jis sukelia rimtas teisines pasekmes bei įpareigoja, todėl jo nevykdymas yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti išsiaiškinta, dėl kurios šalies kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, ir ar yra pagrindas taikyti atsakovei ieškovo prašomą civilinę atsakomybę.

Ikisutartinių teisinių santykių ypatybė yra ta, kad jei derybų metu šalys nesusitaria ar vienai šaliai yra nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas ar taikyti jai atsakomybę už tai, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Tačiau šalių teisė derėtis ir tartis dėl abiem priimtinų sąlygų nėra absoliuti, nes įgyvendinti šias teises šalys gali tik nepažeisdamos sąžiningumo principo. Jei ikisutartiniuose santykiuose viena iš šalių elgiasi nesąžiningai ir sutartis nesudaroma dėl šios šalies nesąžiningų veiksmų, šiai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Neįvykdžius preliminarios sutarties, tai yra nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jei atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.  

Nagrinėjamu atveju ginčo šalys dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kaltina viena kitą. Ieškovas nurodo, kad atsakovė atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, neįregistravo savo nuosavybės teisių viešajame registre į paduodamą žemės sklypą, neperdavė ieškovui dokumentų, būtinų norint paruošti reikiamus dokumentus pirkimo-pardavimo sandoriui. Tuo tarpu atsakovė dėl pagrindinės sutarties nesudarymo atsakomybę verčia ieškovui, teigdama, jog pats ieškovas nevykdė savo įsipareigojimų pagal 2004 m. gruodžio 24 d. preliminariąją sutartį, tai yra nesumokėjo pagal šią sutartį 50 000 Lt avanso bei neparuošė sandoriui reikalingų dokumentų.

Kaip žinoma, civiliniame procese priimant sprendimus dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo yra remiamasi įrodymų pakankamumo taisykle. Ši taisyklė grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog labiau tikėtina yra tai, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės elgesio ikisutartiniuose santykiuose (CPK 185 str.). Remdamasi anksčiau šioje nutartyje nurodytais argumentais dėl būtinybės abi ginčo preliminariąsias sutartis vertinti neatsiejamai, bei į tai, jog tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovas sumokėjo 50 000 Lt avansą pagal 2004 m. gegužės 17 d. preliminarią sutartį, teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, jog ieškovas nevykdė savo įsipareigojimo sumokėti sutartyje numatytą avansą (CPK 185 str.).

Taip pat teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus dėl to, jog ieškovas nevykdė preliminarios sutarties 4.2 punkte nurodyto savo įsipareigojimo gauti visus pagal Lietuvos Respublikos įstatymus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti reikalingus, tinkamai teisiškai įformintus dokumentus. Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. lapkričio 23 d. rašto Nr. 31/05/19-4290 matyti, jog atsakovė buvo pateikusi prašymą atkurti jai nuosavybės teises į 1,09 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)(b. l. 79). Iš Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 1993 m. spalio 5 d. sprendimo bei Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1994 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 488-107 matyti, kad atsakovei buvo atstatytos nuosavybės teisės į 0,2 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)(b. l. 5, 6), kurį atsakovė pardavė 1994 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (b. l. 56). Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 30-1169 buvo suformuotas laisvos natūra grąžinamos 0,4365 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį buvo numatoma grąžinti natūra atsakovei (b. l. 79, 162). Atsižvelgiant į tai, jog pirmas atsakovei grąžintas žemės sklypas jau senai yra parduotas, akivaizdu, jog nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl šio, naujai atsakovei suformuoto sklypo ar jo dalies pardavimo. Atsakovė teisingai nurodė, kad nuosavybės teisė į šį sklypą preliminariosios sutarties sudarymo metu jai nebuvo atkurta, tačiau, kaip apeliacinės instancijos teismo 2007 m. sausio 16 d. posėdyje nurodė Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovė I. Š., iš esmės atsakovei buvo likę sutvarkyti dokumentų formalumus įgyvendinant konstatuotą teisę atkurti nuosavybės teises bei įforminant, įregistruojant savo, kaip savininkės, teises į sklypą. Atsakovė nurodė, jog šie dokumentai nesutvarkyti dėl ieškovo kaltės, tačiau iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. rugsėjo 12 d. rašto Nr. 31/05/22.3075 matyti, kad atsakovė buvo informuota apie tai, jog tam, kad būtų rengiamas galutinio sprendimo projektas dėl jos nuosavybės teisių atkūrimo, ji turi atvykti į žemėtvarkos skyrių pasirašyti dokumentus bei pateikti tokius papildomo tvarkymo ir forminimo nereikalaujančius dokumentus kaip minėtą Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 1993 m. spalio 5 d, sprendimo kopiją, buvusios žemės savininkės mirties liudijimo kopiją bei atsakovės gimimo bei santuokos liudijimų kopijas (b. l. 162). Taigi siekiant baigti tvarkyti nuosavybės atkūrimo dokumentus, reikia, jog atsakovė atliktų minėtame rašte nurodytus veiksmus. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad nuosavybės atkūrimo dokumentai, reikalingi pagrindinės sutarties sudarymui, nebuvo baigti tvarkyti dėl atsakovės neveikimo, todėl atsakovė, teigdama, kad sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, elgiasi nesąžiningai (CK 185, 178 str.).

              Teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, jog ji, būdama silpnesne šalimi, nesugebėjo įžvelgti, jog antrojoje preliminarioje sutartyje neteisingai nurodyta, kad ginčo žemės sklypas jai priklauso nuosavybės teise, nes šis sklypas jai nepriklausė, o ieškovas piktnaudžiavo savo teisėmis ir tuo pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismo 2007 m. sausio 16 d. posėdyje trečiasis asmuo R. G. teigė, jog atsakovė yra senyvo amžiaus, todėl reikalus, susijusius su jos nuosavybės teisių atkūrimu, susirašinėjimu su savivaldybe bei žemėtvarkos skyriumi, sklypo pardavimu, tvarkė jis asmuo (b. l. 159). Šiuos teiginius patvirtina ir bylos medžiaga, tarpe kitų įrodymų ir atsakovės šiam trečiajam asmeniui 2003 m. vasario 20 d. dešimties metų terminui išduotas įgaliojimas (b. l. 165). Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, jog atsakovė veikė ne viena savo jėgomis, o jai padėjo trečiasis asmuo, todėl nėra pagrindo teigti apie ieškovo nesąžiningą naudojimąsi atsakovės amžiumi ar nesupratimu sudarant sandorius (CPK 185, 178 str.).    

Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl šalių sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose bei nustatinėjant, dėl kurios šalies kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, būtina vertinti įrodymų visumą, atspindinčią šalių elgesį sudarius preliminariąsias sutartis, dėtas pastangas siekiant sudaryti pagrindinę sutartį ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo to laiko, kai buvo sudarytos preliminarios žemės pirkimo-pardavimo sutartys, iš esmės pasikeitė šalių suinteresuotumas pagrindinės sutarties sudarymu. Ieškovas aktyviai siekė pirkti žemės sklypą, siūlė sudaryti taikos sutartį, sutinka už susitartą kainą pirkti mažesnį sklypą nei, jo tvirtinimu, buvo tartasi (b. l. 145, 158). Dėl to nepagrįsti trečiojo asmens apeliacinės instancijos teisme pateikti teiginiai, jog ieškovas nesiruošė pirkti žemės, o siekė tik atgauti avansą (b. l. 159).

Tuo tarpu atsakovės veiksmai leidžia daryti išvadą, kad ji iš esmės atsisakė sudaryti pagrindinį sandorį. Žinoma, atsakovė turi neginčijamą teisę nesutikti su ieškovo siūlomomis sąlygomis. Vienas iš pagrindinių principų yra sutarties laisvės principas ir niekas negali priversti asmens sudaryti kokį nors sandorį prieš jo valią. Tačiau, kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, preliminarios sutarties sudarymas yra rimtas teisines pasekmes bei įsipareigojimus sukeliantis dokumentas. Šalis gali atsisakyti sudaryti pagrindinį sandorį, tačiau ji tai turi daryti sąžiningai, dėl tikrai svarbių priežasčių. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, jog egzistuoja kokios nors svarbios priežastys, dėl kurių jai būtų protinga atsisakyti vykdyti preliminariąją sutartį. Priešingai, iš trečiojo asmens R. G., kuris yra atsakovės žentas, kaip pripažino pats, padedantis jai tvarkyti su ginčo turtu susijusius reikalus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad atsakovė sutinka žemę parduoti bet kam, tik ne ieškovui (b. l. 159). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, bylos nagrinėjimo eigoje pateikdamas pasiūlymus dėl galimybių tęsti derybas dėl žemės sklypo pirkimo bei dėl taikos sutarties, nesiūlė ženkliai mažesnės kainos, nei buvo tartasi sumokėti už, jo manymu, didesnį sklypą. Taigi nėra pagrindo konstantuoti, jog ieškovo pasiūlymai yra nesąžiningi (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys patvirtina išvadą, jog preliminarioji sutartis nebuvo vykdoma ir pagrindinė sutartis nesudaryta dėl atsakovės kaltės, o priešingai atsakovė neįrodė (CPK 178, 185 str.). Ieškovas teigia, kad tokia atsakovės pozicija yra susijusi su smarkiai išaugusiomis žemės kainomis, o byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia tokios galimybės. Kaip minėta, atsakovė turi nekvestionuojamą teisę sudarinėti sandorius maksimaliai sau naudingomis sąlygomis, tačiau tai negali pažeisti kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Dėl to, atsisakiusi vykdyti preliminariąją sutartį, atsakovė turi atlyginti kitos šalies dėl to turėtus nuostolius, jai turi būti taikomos preliminarioje sutartyje numatytos sankcijos už sutarties nevykdymą (CK 6.156 str., 6.158 str., 6.165 str. 4 d.).

 

Dėl 50 000 Lt avanso priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti 50 000 Lt avansą, nurodė, kad ieškovas prašomą priteisti avansą sumokėjo atsakovei pagal 2004 m. gegužės 17 d. preliminariąją sutartį, kuri buvo anuliuota 2004 m. gruodžio 24 d. susitarimu, pareiškiant, kad šalys neturi viena kitai materialinių ar kitokio pobūdžio pretenzijų, ir šio susitarimo pasirašymo dieną prievolės pagal sutartį baigėsi. Taip pat teismas, pripažinęs 2004 m. gruodžio 24 d. sutartį niekine,  atmetė ieškovo reikalavimą dėl avanso, nurodydamas, jog abi šalys pripažino, kad ieškovas pagal 2004 m. gruodžio 24 d. sutartį tokio avanso nesumokėjo ir todėl restitucija negalima.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, nagrinėjamu atveju abi ginčo preliminariosios sutartys negali būti vertinamos atskirai, nes tai yra teisinių santykių, paremtų tęstiniais šalių ketinimais, rezultatas. Tai, kad pinigai realiai buvo sumokėti pagal pirmąją sutartį, o šią panaikinus bei sąlygą dėl avanso sumokėjimo įtraukus į antrąją sutartį, nebuvo ieškovui grąžinti, nors nebuvo ir pakartotinai mokami, neduoda pagrindo atleisti atsakovę nuo prievolės grąžinti avansą nesudarius pagrindinės sutarties.

Kaip žinoma, pagal preliminarią sutartį perduodami pinigai neatlieka mokėjimo-atsiskaitymo funkcijos, tačiau jie gali turėti kitas reikšmes ir atlikti kitas funkcijas: prievolės įvykdymo užtikrinimo, atskaitos taško nustatant baudos dydį, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas ir pan. Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminarios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų formą. Nagrinėjamu atveju ginčo preliminariojoje sutartyje buvo tiesiogiai įvirtinta, jog tuo atveju, jei atsakovė atsisakys vykdyti ginčo sutartį, ji privalės grąžinti ieškovui 50 000 Lt avansą bei sumokėti baudą, o jei sutarties atsisakys ieškovas – minėti pinigai pasiliks atsakovei (sutarties 6.1, 6.2 p.).

Anksčiau šioje nutartyje nurodytais motyvais pripažinus, jog nagrinėjamu atveju preliminariosios sutarties nevykdė atsakovė, ieškovo reikalavimas priteisti sumokėtą 50 000 Lt avansą, tenkintinas. Tokią išvadą patvirtina iš protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai (CK 1.5 str.). Be to, negalimas vienos šalies nepagrįstas praturtėjimas kitos šalies sąskaita (CK 6.237 str.).  

 

Dėl 250 000 Lt baudos priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 2004 m. gruodžio 24 d. sutartį niekine, atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 250 000 Lt baudą, nurodydamas, jog jei pagrindinė prievolė neatsiranda, tai neatsiranda ir prievolės, susijusios su jos užtikrinimu. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti niekine šią preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl ieškovo reikalavimo priteisti baudą. 

Pagal CK 6.165 straipsnio ketvirtąją dalį, jei preliminarią sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2005, preliminariojoje sutartyje šalys gali nustatyti netesybas už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, tokiu atveju šalis, nevykdanti ar netinkamai vykdanti savo sutartinius įsipareigojimus, turi sumokėti netesybas. Tinkamam teisės normų, reglamentuojančių netesybas, taikymui būtina nustatyti, už kokių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą šalys nustatė netesybas, ar šalis tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, už kurių nevykdymą ar netinkamą vykdymą nustatytos netesybos. Nagrinėjamu atveju, ginčo 2004 m. gruodžio 24 d. preliminariosios sutarties 6.1 punkte šalys nustatė, jog jeigu atsakovė atsisakys sudaryti pagrindinę sutartį ar nevykdys kitų sutartyje nustatytų pareigų, ieškovas turi teisę sutartį nutraukti, atsiimti 50 000 Lt sumokėtą avansą, o atsakovė privalo grąžinti 50 000 Lt avansą bei sumokėti ieškovui 250 000 Lt baudą už prievolės nevykdymą (b. l. 8). Taigi preliminarios sutarties vykdymo užtikrinimui šalys numatė atitinkamo dydžio netesybas (baudą) – sankciją už preliminarios sutarties nevykdymą. Kaip konstatuota anksčiau šioje nutartyje, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, jog atsakovė jos iš esmės atsisakė. Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atsakovės sutartinei atsakomybei taikyti, todėl turi būti svarstomas CK 6.73 straipsnio antrosios dalies taikymas dėl netesybų dydžio.

Ieškovas prašė priteisti 250 000 Lt baudą, kaip numatyta preliminarioje sutartyje. Sprendžiant klausimą dėl šios sumos priteisimo ar nepriteisimo, turi būti vertinama, ar prašoma priteisti bauda nėra didesnė už ieškovo patirtus nuostolius (CK 6.73 str.). CK nenumato baudinių netesybų, todėl ieškovo prašoma priteisti netesybų suma turi būti įskaitoma į jo patirtus nuostolius ir jų neviršyti. Netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). 

Nagrinėjamu atveju dėl preliminarios sutarties nevykdymo atsiradusių nuostolių dydį  ieškovas grindė patirtais nuostoliais, tai yra negautomis pajamomis už ketintą įsigyti turtą dėl išaugusių nekilnojamojo turto kainų rinkoje. Negautų pajamų dydį privalo įrodyti ieškovas, o tos pajamos turi būti realios. Akivaizdu, jog žemės kainų padidėjimas rinkoje nepriklausė nuo šalių valios, žemės sklypo kaina išaugo ne dėl subjektyvių atsakovės veiksmų, kuriais ji pažeidė savo įsipareigojimus parduoti žemę, o dėl objektyvių rinkos pokyčių. Be to, preliminarioje sutartyje nustatyto baudos dydžio šalys nesiejo su ginčo turto vertės pokyčiais. Įrodinėdamas nuostolių dydį ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė nepriklausomų turto vertintojų nuomones dėl žemės sklypų kainų Meškeriotojų ir aplinkinėse gatvėse. Pagal UAB ,,Resolutio“ pateiktą nuomonę, 2004 m. balandžio – birželio mėnesiais sklypų kainos šiame rajone svyravo nuo 40 000 Lt iki 70 000 Lt už arą, o 2006 m. lapkričio 13 d. analogiškų sklypų pirkimo-pardavimo kainos svyravo nuo 120 000 Lt iki 180 000 Lt už arą (b. l. 156). Pagal UAB ,,InReal“ pateiktą nuomonę, minėtame rajone žemės sklypų kainos 2004 m. balandžio – liepos mėnesiais svyravo nuo 40 000 Lt iki 70 000 Lt už arą, o analogiškų sklypų kainos 2006 m. gegužės – rugsėjo mėnesiais svyravo nuo 130 000 Lt iki 170 000 Lt už arą (b. l. 155). Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo pateiktus duomenis apie tokį kainų pasikeitimą (CPK 178, 185 str.).

Kaip žinoma, pagal CK 6.73 straipsnio antrąją dalį teismas, priteisdamas netesybas, savo nuožiūra sprendžia klausimą dėl jų sumažinimo, jei netesybos yra neprotingos ar akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, prievolės sumą ir pan. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą ženklų žemės kainos pasikeitimą bei į šalių būsimo įsipareigojimo vertę, tai yra į įsipareigojimą sudaryti 2 065 000 Lt vertės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, sprendžia, kad ieškovo prašoma priteisti 250 000 Lt dydžio bauda nėra per didelė, realiai atitinka ieškovo patirtus nuostolius. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių tokią išvadą (CPK 178 str.). 

Taigi nustačius, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, tai yra, jog atsakovė nevykdė sudarytos sutarties, kad ieškovui dėl preliminarios sutarties nevykdymo atsirado nuostoliai, bei tai, kad tarp šių nuostolių bei atsakovės atsisakymo vykdyti sutartį yra priežastinis ryšys, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovo prašymas priteisti 250 000 Lt baudą tenkintinas. 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bei išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo (CPK 88 str.).

Kaip matyti iš šios nutarties, teisėjų kolegija apeliacinį skundą patenkina: panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą ir ieškinį pilnai patenkina (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, ieškovui turi būti atlyginamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas sumokėjo 7 000 Lt žyminio mokesčio paduodamas ieškinį (b. l. 3), bei 7 000 Lt šio mokesčio už apeliacinį skundą (b. l. 114, 133). Dėl to ieškovui iš atsakovės turi būti priteisiama 14 000 Lt žyminio mokesčio (CPK 93, 80). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas prašė atlyginti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus apie turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (b. l. 16). Taigi pagal CPK 98 straipsnio nuostatas, ieškovui priteisiama iš atsakovės 2 000 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai.

Proporcingai patenkintiems bei atmestiems reikalavimams tarp šalių taip pat yra paskirstomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Nagrinėjamu atveju tokių išlaidų buvo 47,5 Lt Lt (b. l. 1, 124, 142), todėl teisėjų kolegija iš atsakovės priteisia šią sumą valstybei išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (CPK 93, 88, 96 str.).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

 

n u s p r e n d ž i a :

             

Ieškovo E. A. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškovo E. A. ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovės B. P. (duomenys neskelbtini) ieškovui E. A. (duomenys neskelbtini) 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) avansą, 250 000 Lt (du šimtai penkiasdešimt tūkstančių litų) baudą, 14 000 Lt (keturiolika tūkstančių litų) žyminį mokestį, sumokėtą už ieškinį bei apeliacinį skundą, ir 2 000 Lt išlaidoms, turėtoms advokato pagalbai, atlyginti.

Priteisti iš atsakovės B. P. valstybei 47,5 Lt (keturiasdešimt septyni litai, 50 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginti.     

 

 

Teisėjai                                                                                                                               Virginija Čekanauskaitė

 

                                                                                                                                            Marytė Mitkuvienė 

   

Vincas Verseckas