Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-01-19][nuasmenintas sprendimas byloje][e2-1306-881-2017].docx
Bylos nr.: e2-1306-881/2017
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
„Full Screen“ 302625352 atsakovas
Kategorijos:
Autorių ir gretutinės teisės
Autorių ir gretutinės teisės
Autorių teisės
Autorių teisės
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Procesas pirmosios instancijos teisme
Papildomo sprendimo priėmimas
CIVILINIS PROCESAS
Teismo sprendimas
Intelektinė nuosavybė
Intelektinė nuosavybė
Teismo sprendimo trūkumų ištaisymas
6. BYLOS DĖL ASMENŲ NETURTINIŲ TEISIŲ IR INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS
6.7. Bylos dėl autorių ir gretutinių teisių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.7. Intelektinė nuosavybė
2.7.1. Autorių ir gretutinės teisės

                                                                                                       Civilinė byla Nr. e2-1306-881/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01846-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.6; 3.1.7.6; 2.7.1.1

(S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. sausio 18 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,

sekretoriaujant Jurgitai Loginovienei,

dalyvaujant ieškovui V. Ž., ieškovo atstovui advokato padėjėjui Linui Čižauskui,

atsakovams R. M., S. A., atsakovų atstovui advokatui Linui Songailai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. e2-1306-881/2017 pagal ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovams UAB ,,Full Screen“, R. M., S. A. dėl autoriaus teisių pažeidimu padarytų nuostolių atlyginimo, autoriaus teisių pažeidimo nutraukimo, neturtinės žalos atlyginimo,

 

n u s t a t ė :

 

ieškovas V. Ž. ieškiniu kreipėsi į apygardos teismą, ir patikslinęs ieškinį prašo  priteisti solidariai iš atsakovų UAB ,,Full Screen“, R. M. ir S. A. ieškovo patirtą 43 000 Eur turtinę ir 7 000 neturtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei įpareigoti atsakovus nutraukti ieškovo autorinių teisių pažeidimą, nutraukiant viešą audiovizualinio kūrinio „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ rodymą (įskaitant internetinę erdvę).

Nurodo, kad yra literatūros kūrinio „Broliai Ramanauskai“, kuris buvo publikuotas atvirame šaltinyje internetiniame tinklalapyje www.diary.ru (tinklaraštyje http://chon-chon.diary.ru/), nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d., autorius. Kūrinys yra trumpų apysakų serija, pasakojanti apie brolių Sauliaus ir Pauliaus Ramanauskų (išgalvotų personažų) nuotykius. Šios apysakų serijos kūrimas vyko ilgiau nei dvejus metus, t. y. nuo 2010 m. birželio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. Apie filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ egzistavimą ieškovas sužinojo filmo premjeros dieną, t. y. 2015 m. vasario 6 d. Pasižiūrėjęs filmą, ieškovas nustatė, kad filme ir jo kūrinyje sutampa: žanras, tema, pagrindinių personažų vardai, jų artumo laipsnis, socialinis statusas,  amžius, pomėgis išgerti, Pauliaus neabejingumas šaltiesiems ginklams, profesija, polinkis nusikalsti, humoras, nuotaika, pagrindinių personažų „romantiškumas“, pagrindinių personažų elgesio modelis,  siužeto elementai, kai kurios scenos, replikos, įvaizdžiai ir kiti elementai. Ieškovo nuomone, buvo įvykdytas ieškovo kūrinio elementų, t. y. pagrindinių personažų, iš dalies scenų, personažų replikų, siužeto ir kitų jo kūrinio elementų plagijavimas. Be to, ieškovas sužinojo, kad pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. ĮV-663 „Dėl dalinio finansavimo skyrimo projektams iš kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos 2014 m. lėšų“ 1.8 punktą, kitas UAB „Full Screen“ projektas „Traukinio plėšikai Saulius ir Paulius prieš piratus“ jau gavo dalinį 119 940 Lt (34 737,03 Eur) finansavimą. 2015 m. vasario 22 d. ieškovas kreipėsi konsultacijos į asociaciją LATGA. Ieškovui adresuotame 2015 m. vasario 23 d. atsakyme, LATGA specialistė teisininkė R. B., rekomendavo ieškovui parašyti pažeidėjams pretenziją su išdėstytu pažeidimu ir reikalavimais. Ieškovas, vadovaudamasis bendradarbiavimo principu, pasinaudojo galimybe išspręsti ginčą neteisminiu būdu. Surašęs pretenziją, ją 2015 m. balandžio 10 d. išsiuntė atsakovams. Atsakovai pateikė 2015 m. balandžio 16 d. atsakymą į pretenziją, kuria atsisakė įvykdyti ieškovo reikalavimus. Išsiuntę atsakymą į pretenziją, atsakovai davė interviu internetiniame tinklapyje www.15min.lt, kuriame vėl išdėstė argumentus, bandydami suklaidinti visuomenę. Be to, oficialiame socialinio tinklo Facebook tinklaraštyje, skirtame filmui ,,Saulius ir Paulius“, (2015 m. balandžio 20 d. įrašas) filmo autoriai parašė komentarą: ,,Kriminalas: Saulių ir Paulių nori pasisavinti pilietis V.Ž.!“, t. y. kad ieškovas nori pasisavinti autorystę į Saulių bei Paulių, kas neatitinka tikrovės. Nors atsakovai teigia, jog nėra matę, skaitę ar kaip kitaip susipažinę su ieškovo kūriniu, tačiau kūrinys ne kartą buvo publikuotas internete, ieškovas buvo tarptautinio mažosios prozos konkurso „Baltoji lenta“ dalyvis, atstovaujantis Lietuvą (Klaipėdą), todėl buvo publikuotas vienas iš kūrinio skyrių, ieškovas siuntė kūrinį ir jo dalis susirašinėjimo el. paštu ir tinklalapio draugams ir pažįstamiems, 2012 m. vasarą, dar iki publikacijos atvirame šaltinyje, ieškovas padovanojo du susiūtus, pasirašytus ir datuotus egzempliorius pažįstamiems, dėl to neįmanoma nustatyti kūrinį perskaičiusių asmenų skaičiaus, taigi, akivaizdu, jog atsakovai turėjo realią galimybę perskaityti ieškovo kūrinį. Ieškovo įsitikinimu, filmas yra kūrinio išvestinis produktas, kadangi filmo scenarijus galėtų būti sklandžiai panaudotas kaip vienas iš kūrinio skirsnių ir skaitytojas nepatirtų jokio sumišimo, kadangi tokio epizodo įtraukimas visiškai atitiktų siužeto liniją ir aprašytas aplinkybes. Taip pat pagal kiekvieną ieškovo kūrinio skirsnį galėtų būti parašytas scenarijus ir nufilmuotas filmo tęsinys, kuris nesuklaidintų žiūrovų dėl pagrindinių personažų (jų charakterių, emocinės linijos ir t. t.), autoriaus sumanymo ir kitų svarbių aplinkybių. Ieškovas pripažįsta, kad iš dalies literatūrinė idėja apie tai, kaip draugai įvykdo kokį nors nusikaltimą, nėra autorinės teisės objektas, tačiau nagrinėjamu atveju yra ginama konkreti šios idėjos išraiška. Kūrinio ir filmo atveju istorija apie draugų vykdomus nusikaltimus / nusikaltimą turi charakteringus bruožus, t. y. pagrindinius veikėjus ir originaliai autoriaus sugalvotas scenas. Teigdami, kad tokių sutapimų apstu panašaus žanro kūriniuose, tiek literatūros, tiek kino, atsakovai pripažįsta daugybės sutapimų buvimą. Net ir kūrinio dalis, vadovaujantis autorine teise, yra saugoma, o literatūrinio kūrinio ir jo galutinio produkto – perdirbimo į kino filmą – tapatumo nustatymas labai sudėtingas. Vadinasi, atsakovai atsakyme į pretenziją pripažino, jog kūrinio dalys yra atspindėtos filme, be to, pripažino, kad vardai, amžius ir panašios aplinkybės (artimumo laipsnis, socialinis statusas, potraukis alkoholiui, rūkymas, Pauliaus susidomėjimas šaltaisiais ginklais, profesija, polinkis daryti nusikaltimus, humoras, romantiškumas, pagrindinių veikėjų elgesio modelis, vienintelės audiokasetės buvimas ir t. t.) sutampa. Visų šių bendrinių aplinkybių visuma ir sukuria pagrindinius veikėjus, kurie yra autorinių teisių objektu. Pasak ieškovo, „visiškų“ filmo ir kūrinio sutapimų yra per daug, kad minėtą faktą būtų galima laikyti atsitiktinumu, o ne sąmoningais veiksmais, dėl kurių kūrinys buvo nuplagijuotas. Atskirų elementų sutapimas (pavyzdžiui, vardai) galėtų būti atsitiktinis tuo atveju, jei Saulius būtų anūku, o Paulius – seneliu (arba atvirkščiai) ir būtų kalbama, pavyzdžiui, apie žvejybą, medžioklę, sportą arba apie ką nors kitą. Arba, jei tai būtų siaubo filmas, fantastika arba kitas kino žanras; nesikartotų personažų vidinė, motyvacinė dalis, o taip pat daugelis kitų elementų. Tai reiškia, tuo atveju, jei iš visų pateiktų „sutapimo“ elementų būtų sutapęs vienas arba keletas iš jų – priklausomai nuo kiekvieno skirtingo atvejo. Tačiau visumoje visų šių išorinių ir vidinių požymių „sutapimų“, o taip pat pagrindinių veikėjų keitimosi dinamikos, niekaip negalima laikyti atsitiktinumu. Ypatingai tai matoma nepaliekančiame abejonių scenų, replikų, siužeto sutapimo kontekste. Sutampantys pagrindiniai veikėjai veikia toje pat tematinėje plotmėje: jie, plėšdami, žudydami ir pan. nusižengia įstatymams. Be to, tiek filme, tiek ir kūrinyje jie iš esmės yra teigiami herojai, kuriuos skaitytojai / žiūrovai užjaučia. Atsakovai mano, kad vardai Saulius ir Paulius – paplitę vardai ir visai atsitiktinai galėjo sutapti. Tačiau ieškovas yra įsitikinęs, kad tokioje kombinacijoje šie vardai sutinkami labai retai, kitaip sakant, jie nėra sutinkami nei viename internete patalpintame grožiniame kūrinyje. Dar daugiau, jie, kaip daugybės minėtų požymių visuma, nesutinkami daugiau nei viename pasaulio kūrinyje. Ieškovas mano, kad tuo atveju, jei jo kūrinys būtų publikuotas komerciniais pagrindais Lietuvoje, atsakovai būtinai būtų užsitikrinę ieškovo sutikimą – ir būtent pagrindinių veikėjų vardai šiuo atveju nevaidina svarbiausio vaidmens, net jei filmo autoriai veikėjus būtų pavadinę „Mariumi“ ir „Dariumi“, žiūrovai / skaitytojai vis tiek painiotų tuos veikėjus ir tapatintų juos, kadangi kitų skirtumų – nei išorinių, nei vidinių nėra. Toks kūrinių sutapimo lygis yra pakankamas autorinių teisių pažeidimui konstatuoti. Kūrinio scenos, kurių autorystę pasisavino atsakovai, taip pat, kaip ir personažai, turi charakteringų, originalių požymių. „Surišimo“ scenoje, kurioje Saulius ir Paulius suriša antraeilius personažus, „sutapimo“ požymiais tapo humoras, kurį sudaro mandagus elgesys ir atsiprašinėjimai, kuriuos Saulius ir Paulius sakė surišamiems personažams; tai, kad surišami asmenys nesuprato, kad vykdomas nusikaltimas, o galvojo, kad tai pokštas; humoristinė scena su burnos kamščiu; tai, kad apsirengę jie buvo šventiniais arba tautiniais, karnavaliniais kostiumais; viena audiokasetė (šiuo metu laikoma pasenusių technikos objektu) Sauliaus namuose filme ir dvi audiokasetės Pauliaus namuose kūrinyje. Filmo scenos „sutapimo“ atvejis, kai Saulius ir Paulius po apiplėšimo dalijasi įvykio įspūdžiais, geria ir svajoja, ir kūrinio scenos, kai pirmo skyriaus pabaigoje Saulius ir Paulius sėdi rapsų lauke, geria tekilą, dalijasi įvykdyto nusikaltimo įspūdžiais, kalbasi apie ateitį ir svajones, tokiu požymiu galima laikyti:  Sauliaus ir Pauliaus nuotaiką; kartu geriamą alkoholį; tą palengvėjimą ir brolišką meilę, kurią vienas kitam jautė; Pauliaus žodžiai filme apie tai, kad jie gali išvažiuoti ir visas pasaulis bus jiems po kojomis, skamba panašiai į Pauliaus žodžius kūrinyje, kai Paulius siūlo Sauliui išvažiuoti iš Klaipėdos ir pradėti naują gyvenimą; tai, kad Pauliui tiek kūrinyje, tiek filme patiko daryti nusikaltimus kartu su Sauliumi; Pauliaus frazė filme: „Žinai, kodėl mūsų niekada neras? Mes ne plėšiame, mes darome... kūrybą!“, ir tai, kaip tai rezonuoja su Sauliaus ir Pauliaus požiūriu į tai, ką jie daro kūrinyje; ta aplinkybė, kad aptarimas vyksta netoli geležinkelio; tik vienos audiokasetės Sauliaus namuose buvimu (šiandien gana pasenęs technikos objektas), su abejose pusėse įrašytais skirtingais žanrais (pasakos vienoje pusėje ir populiarios šokių muzikos popuri – kitoje) ir tuo, kad kūrinyje minimos dvi audiokasetės – Bethoveno ir Elvio Preslio ir t. t.; veikėjai klausė vieną ir tą pačią audiokasetę daug kartų, kas kalba apie jų charakterį; tas faktas, kad šio aptarimo eigoje minimas toks simbolis, kaip „žvaigždės“ („žvaigždės“ kūrinyje ir „Andromeda“ filme). Tokių originalių požymių buvimas daro nepagrįstais atsakovų teiginius apie tai, kad jie nepasisavino scenų autorystės ir kad scenos ir kiti elementai sutapo kaip bendri momentai. Abi scenos, kurių autorines teises pasisavino atsakovai, yra pagrindinės scenos, vieni iš labiausiai įsimenančių epizodų tiek filme, tiek ir kūrinyje. Be to, ieškovas pažymi, kad sutampa kūrinio ir filmo žanras, siužeto motyvai ir elementai. Atsakovai pažeidė ieškovo teisę į kinematografinį jo paties kūrinio perdirbimą. Nors kūriniai, sukurti kūrybinės veiklos būdu, yra nauji autorių teisės objektai, tačiau kūrinių panaudojimas galimas tik leidžiant originalių kūrinių autoriams. Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 83 straipsnio 5 dalis numato, kad autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių subjekto reikalavimu galima išreikalauti pažeidėjo gautą naudą. Pažeidėjo gauta nauda laikoma visa tai, ką pažeidėjas sutaupė ir (ar) gavo pažeisdamas įstatymo saugomas teises. Pažeidėjo gauta nauda nustatoma ir išieškoma neatsižvelgiant į tai, ar pats teisių subjektas tokią naudą, kokią gavo pažeidėjas, būtų gavęs, ar ne. Ši nauda ir yra reikalaujama priteisti iš atsakovų. Ieškovas, sužinojęs apie filmo egzistavimą, pasidarė kaip nesavas ir labai kenčia dėl jo neturtinių teisių pažeidimų, ženkliai krito ieškovo darbingumas, noras kurti. Dėl šių kančių ieškovas negali rašyti suplanuotą kūrinio tęsinio, bet tik galvoja apie tai, kokiu būdu buvo padarytas pažeidimas, įsivaizduoja jį, kartoja jį atmintyje vėl ir vėl. Sumą nurodo vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Atsakovai UAB ,,Fuul screen“, R. M. ir S. A. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad filmas ,,Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ buvo įregistruotas Lietuvos filmų registre 2015 m. vasario 5 d. Filmo rūšis – vaidybinis, scenarijaus autoriai – R. M., S. A., režisieriai – R. M., S. A., filmo pirmo įrašo gamintojas (prodiuseris) – UAB ,,Full screen“. Filmo idėją atsakovams pasiūlė filmo operatorius J. S., kuris 2013 m. vasario 6 d. laišku atsakovui R. M. pasiūlė filmo idėją. J. S. yra gimęs Anykščiuose, kuri ir vyksta filmo veiksmas. Filmo idėja atsakovams patiko ir jie pradėjo rašyti scenarijų vaidybiniam filmui. Filmo scenarijus buvo teikiamas Lietuvos kino centrui, siekiant gauti finansavimą, tačiau jis skirtas nebuvo. Filmas buvo finansuojamas iš asmeninių ir skolintų lėšų. Filmas buvo nufilmuotas, sumontuotas ir parengtas rodyti kino teatruose per 2014 metus.

Dublike ieškovas papildomai nuodo, kad atsiliepime atsakovai nurodo tik deklaratyvius, jokiais faktais nepatvirtintus teiginius. Nesvarbu, kur, kada ir kaip atsakovai sužinojo apie ieškovo parašytus personažus ir kitas sutampančias kūrinių dalis – ar jie patys perskaitė (nurodytuose tinklalapiuose, kuriuose buvo publikuotas kūrinys, ar gavo jį kitais būdais, pvz., per el. programą „skype“ arba popieriniu pavidalu), ar kažkas kitas perskaitė ir pasiūlė jiems idėją (pvz., J. S.). Net netyčinis (ar nesąmoningas) plagiavimas, kai kūrinio autorius, kuriam idėja kilo savarankiškai (be tarpininkų J. S. išraiška šioje byloje), tikrai nežinojo apie kito kūrinio egzistavimą, yra autorinių teisių pažeidimas. Svarbu tai, kad yra pagrįstų įtarimų dėl to, jog filmas yra ieškovo kūrinio plagiavimo rezultatas. Pažeidėjo neteisėtai gauta nauda nustatoma ir išieškoma neatsižvelgiant į tai, ar pažeidėjas žinojo, kad jo veiksmai neteisėti (Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 79 str. 4 d.).

Triplike atsakovai papildomai nurodo, kad kino filmo idėja ir scenarijus yra unikalūs. Atsakovai scenarijų rašė savarankiškai, todėl visi ieškovo nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas menamo plagiavimo faktas, yra nepagrįsti. Atsakovai, siekdami atsikirsti į ieškinį, ieškojo galimybės atlikti ieškovo ir atsakovų kūrinių ekspertizę, kuri turėjo atsakyti į klausimą, ar filme yra panaudotas ieškovo literatūros kūrinys ar jo fragmentai, tačiau ekspertizės įstaiga, kurioje dirba į teismo ekspertų sąrašą įtraukti audiovizualinių kūrinių specialistai, nurodė, kad tokio pobūdžio ekspertizių neatlieka. Dėl šios priežasties atsakovai kreipėsi į kino, literatūros ir teisės mokslininkus, kuriems pateikė ieškinį su priedais bei kino filmą. Dėl išvados pateikimo atsakovai kreipėsi į kino režisierių G. L., rašytoją R. Š. ir teisės mokslininką, kuris specializuojasi autorių teisės srityje, dr. R. B.. Atsakovai pažymi, kad su minėtais specialistai nėra susiję jokiais giminystės, verslo ar kitais ryšiais, todėl nėra jokio faktinio pagrindo abejoti šių savo srities specialistų išvadomis. G. L. – Lietuvos kino režisierius ir scenarijų autorius, 1971 metais baigęs Kinematografijos institutą Maskvoje, 1971-1991 metais dirbęs Lietuvos kino studijoje, nuo 1991 metų Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, 2012 metų birželio mėnesį Kopenhagoje išrinktas į Europos kino režisierių federacijos (FERA) vykdomąjį komitetą, sukūręs daugiau kaip 11 televizijos, kino ir dokumentinių filmų, 2006 metais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi nurodė, jog susipažinus su kūriniais matyti, kad ieškovo pretenzijos filmo autoriams yra visiškai nepagrįstos nei argumentais, nei sveiku protu. Lyginamojoje lentelėje nurodyti sutapimai, tik sudirgintos autoriaus vaizduotės padarinys, atitikimų sugretinimas dirbtinis, filmo siužetas, žanras, idėja, moralinis pradas, personažų charakteriai visiškai nepanašūs į literatūros kūrinio ,,Broliai Ramanauskai“ atitinkamas sudėtines dalis bei propaguojamas idėjas, todėl filmo kūrėjai nepasinaudojo minėtuoju literatūros kūriniu, t. y. jo neplagijavo. R. Š. – rašytojas prozininkas, dramaturgas, scenaristas, 967 metais baigęs Vilniaus universitetą, 1970 metais Maskvos aukštuosius kino scenaristų ir režisierių kursus, 1970–1974 metais kinematografijos komiteto inžinierius, 1974–1977 metais ir 1980–1984 metais Lietuvos kino studijos scenarinės kolegijos redaktorius, 1978–1980 metais Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas, nuo 1973 metų Lietuvos rašytojų sąjungos narys, jo kūrinių motyvais ir jam dalyvaujant buvo sukurti kino filmai „Amžinoji šviesa“ (rež. Algimantas Puipa, 1987 m.), „Bilietas iki Tadž Mahalo (rež. Algimantas Puipa, 1991 m.), „Vilko dantų karoliai“ (rež. Algimantas Puipa, 1997 m.), romano „Tadas Blinda” motyvais buvo sukurtas to paties pavadinimo televizijos filmas ir kino filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ (rež. Donatas Ulvydas, 2011 m.) nurodė, kad ieškinys absurdiškas, sukurptas aiškiai siekiant materialinės naudos. Personažų vardų ir faktų sutapimas prastoje literatūroje (ar prastame kinematografe) nėra jokia naujiena, o tiesiog yda. Teisė mokslų daktaras R. B. – Lietuvos advokatūros narys, Lietuvos teisininkų draugijos narys, Mykolo Romerio universiteto Senato narys, Mokslo darbų žurnalo „Jurisprudencija“ redakcinio komiteto narys, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės justicijos instituto direktorius, profesorius, vadovėlio „Intelektinės nuosavybės teisė“ (su bendraautoriais J. Usoniene, N. Matulevičiene, L. Mickiene, D. Klimkevičiūte) autorius nurodė, kad ieškovo pateikti reikalavimai yra nepagrįsti ir nėra jokių abejonių dėl atsakovų kino filmo unikalumo. Dr. R. B. savo išvadoje detaliau išnagrinėjo ieškovo pateiktą kūrinį bei ieškinyje nurodytus menamus plagiavimo faktą įrodančius duomenis ir padarė išvadą, kad ieškovo kūrinys „Broliai Ramanauskai“ nėra panaudotas filme „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“.

 

Ieškinys atmetamas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas V. Ž. yra literatūros kūrinio „Broliai Ramanauskai“, kuris buvo publikuotas atvirame šaltinyje internetiniame tinklalapyje www.diary.ru (tinklaraštyje http://chon-chon.diary.ru/), nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. autorius. Kūrinys yra trumpų apysakų serija, pasakojanti apie brolių Sauliaus ir Pauliaus Ramanauskų (išgalvotų personažų) nuotykius. Pasak ieškovo, šios apysakų serijos kūrimas vyko ilgiau nei dvejus metus, t. y. nuo 2010 m. birželio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d.

Filmas ,,Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ buvo įregistruotas Lietuvos filmų registre 2015 m. vasario 5 d. Filmo rūšis – vaidybinis, scenarijaus autoriai – R. M., S. A., režisieriai – R. M., S. A., filmo pirmo įrašo gamintojas (prodiuseris) – UAB ,,Full screen“.

Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnis nustato, jog autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Tai knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai ir kiti literatūros kūriniai, išreikšti bet kokia forma, įskaitant elektroninę, taip pat kompiuterių programos; kalbos, paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai; rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, monografijos, išvados, mokslo projektai ir projektinė dokumentacija bei kiti mokslo kūriniai); dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti scenoje atlikti skirti kūriniai ir režisuoti spektakliai, taip pat scenarijai ir scenarijų planai; muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto; audiovizualiniai kūriniai (kino filmai, televizijos filmai, televizijos laidos, videofilmai, diafilmai ir kiti kinematografinėmis priemonėmis išreikšti kūriniai), radijo laidos ir kt. Be to, autorių teisių objektais laikomi išvestiniai kūriniai, sukurti pasinaudojus kitais literatūros, mokslo ir meno kūriniais (vertimai, inscenizacijos, adaptacijos, anotacijos, referatai, apžvalgos, muzikinės aranžuotės, statinės ir interaktyvios interneto svetainės ir kiti išvestiniai kūriniai), kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (išreikštos techninėmis priemonėmis skaityti pritaikyta ar kita forma), kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas.

Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnis nustato, jog kūrinys – tai originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos, o audiovizualinis kūrinys – kinematografinis kūrinys ar kitas kinematografinėmis priemonėmis išreikštas kūrinys, sudarytas iš tarpusavyje susijusių vaizdų, perteikiančių judesį, lydimą arba nelydimą garso, įrašytas (užfiksuotas) materialioje vaizdo įrašymo laikmenoje.

Byloje nėra ginčo, jog autorių teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinį atsiranda jį sukūrus, todėl tiek ieškovas, tiek atsakovai yra autorių teisių subjektai, kuriems priklauso išimtinės autorių turtinės teisės. Ieškovas yra literatūros kūrinio autorius, o atsakovai – audiovizualinio kūrinio autoriai. Kaip nustato Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 12  straipsnis, autorių teisės į audiovizualinį kūrinį priklauso jį sukūrusiems autoriams, kuriais laikomi režisierius, scenarijaus autorius, dialogo autorius, dailininkas, operatorius ir muzikos (su tekstu arba be teksto), sukurtos specialiai šiam audiovizualiniam kūriniui, autorius. Anksčiau sukurtų kūrinių, kurie yra perdirbti arba įtraukti į audiovizualinį kūrinį, autoriai turi autorių teises į savo kūrinius.

Autorių ir gretutinių teisių įstatymas taip pat apibrėžia objektus, kurie nelaikomi autorių teisių objektais, o būtent, autorių teisių objektais nelaikomos idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys; teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai, normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai; oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, piniginiai ženklai ir kiti valstybės simboliai bei ženklai), kurių apsaugą reglamentuoja kiti teisės aktai; oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai; įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius; folkloro kūriniai (AGTĮ 5 str.).

Ieškovas, prašydamas priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą, nurodo, kad buvo pažeistos jo teisės į kinematografinį jo paties kūrinio perdirbimą, kadangi literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti adaptuoti, aranžuoti ir kitaip perdirbti savo kūrinius“ (1886 m. rugsėjo 9 d. Berno Konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos 12 str.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir Autoriaus ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnyje, kurioje nurodyta, jog autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus: adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį. Taigi pasak ieškovo, filmo autoriai pažeidė Autoriaus ir gretutinių teisių įstatymo 73 straipsnio nuostatas, nustatančias, jog kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto naudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą rodymą, viešą atlikimą, transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą paskelbimą) ir platinimas be šių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas) yra neteisėtas. Nesumokėdami autoriui atlyginimo atsakovai atliko autoriaus ar atlikėjo asmeninių neturtinių teisių pažeidimą. Pagal Berno konvenciją, literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti šių kūrinių kinematografinį perdirbimą ir atgaminimą bei tokiu būdu perdirbtų ar atgamintų kūrinių platinimą, tokiu būdu perdirbtų ar atgamintų kūrinių viešą atlikimą ir demonstravimą bei viešą paskelbimą visuomenei. Su literatūros bei meno kūrinių, panaudotų kuriant audiovizualinius kūrinius, autoriais turėtų būti suderinti ne tik klausimai dėl jų kūrinio perdirbimo, panaudojant juos kuriant audiovizualinį kūrinį (pvz., dėl apysakos perdirbimo į scenarijų), bet ir klausimai, susiję su tolimesniu audiovizualinio kūrinio panaudojimu (būdai, teritorijos, terminai ir t.t.). Autoriaus teisė į savo kūrinio perdirbimą apima kaip autoriaus galimybę savarankiškai perdirbti kūrinį į kitą rūšį, formą arba žanrą, taip ir galimybę leisti tai padaryti kitiems asmenims. Kūriniai, sukurti kūrybinės veiklos būdu, yra nauji autorių teisės objektai. Bet jų panaudojimas galimas tik leidžiant originalių kūrinių autoriams.

Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, jog autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus: atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu; išleisti kūrinį; versti kūrinį; adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį; platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba valdyti, taip pat importuojant, eksportuojant; viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas; viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis; transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete). Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus) (AGTĮ 15 str. 2 d.). Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis, nurodytomis šio straipsnio 1 dalyje. Už kūrinio transliaciją, retransliaciją ar kitokį viešą kūrinio paskelbimą, įskaitant kūrinio padarymą viešai prieinamą perduodant kompiuterių tinklais (internete), autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą, tiek kai tiesioginis (gyvas) kūrinio atlikimas transliuojamas, retransliuojamas ar kitaip viešai skelbiamas, tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą (AGTĮ 15 str. 3 d.).

Taigi tam, kad nustatyti ieškovo literatūros kūrinio panaudojimą atsakovų sukurtame filme, būtina nustatyti dvi faktines aplinkybes: pirma, kad atsakovai turėjo galimybę susipažinti su literatūros kūriniu ir jį panaudoti filmo sukūrimui, antra, kad visas literatūros kūrinys ar bent kai kurie literatūros kūrinio originalumo kriterijų atitinkantys elementai sutampa su filmu ar jo elementu.

Įrodinėdamas pirmosios sąlygos egzistavimą, kad atsakovai turėjo galimybę susipažinti su literatūros kūriniu ir jį panaudoti filmo sukūrimui, ieškovas nurodo, jog literatūros kūrinys „Broliai Ramanauskai“ buvo publikuotas atvirame šaltinyje internetiniame tinklalapyje www.diary.ru (tinklaraštyje http://chon-chon.diary.ru/), nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. Be to, ieškovas buvo tarptautinio mažosios prozos konkurso ,,Baltoji lenta“, kuriame buvo publikuotas vienas iš kūrinio ,,Broliai Ramanauskai“ skyrių, dalyvis. Kūrinio dalis buvo prieinama adresu: http.://www.prozakonkurs.ru/contest­­­_2012/free_2012_1/4769/. Be to, pasak ieškovo, nesvarbu, kur, kada ir kaip atsakovai sužinojo apie ieškovo parašytus personažus ir kitas sutampančias kūrinių dalis – ar jie patys perskaitė (nurodytuose tinklalapiuose, kuriuose buvo publikuotas kūrinys, ar gavo jį kitais būdais, pvz., per el. programą „skype“ arba popieriniu pavidalu), ar kažkas kitas perskaitė ir pasiūlė jiems idėją (pvz., J. S.), nes net netyčinis (ar nesąmoningas) plagiavimas, kai kūrinio autorius, kuriam idėja kilo savarankiškai, be tarpininkų, tikrai nežinojo apie kito kūrinio egzistavimą, yra autorinių teisių pažeidimas. Svarbu tai, kad yra pagrįstų įtarimų dėl to, jog filmas yra ieškovo kūrinio plagiavimo rezultatas.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog ieškovo literatūrinis kūrinys buvo paskelbtas viešai internete, todėl atsakovai, nors ir neigia šią aplinkybę, teoriškai turėjo galimybę susipažinti su viešai išplatintu ieškovo kūriniu, taigi ieškovas įrodė, kaip to reikalauja CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės, jog egzistuoja pirmoji sąlyga, kad nustatyti ieškovo literatūros kūrinio panaudojimo atsakovų sukurtame filme faktą. Teismas tokią išvadą daro atsižvelgdamas į tai, kad autoriaus teisių apsauga taikoma ir paskelbtiems, ir nepaskelbtiems kūriniams, bet išreikštiems kuria nors objektyvia forma, nepriklausomai nuo kūrinio formos, paskirties ir vertės, vardo nurodymo ar jo nenurodymo (Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos 15 str., 1999 m. ATGTĮ 4 str. 1 d., 6 str., 13 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2000, 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2004).

Minėta, jog antroji sąlyga, kad siekiant nustatyti ieškovo literatūros kūrinio panaudojimo atsakovų sukurtame filme faktą, yra ta, kad ieškovas privalo įrodyti, jog visas literatūros kūrinys ar bent kai kurie literatūros kūrinio originalumo kriterijų atitinkantys elementai sutampa su filmu ar jo elementu.

Įrodinėdamas, jog visas literatūros kūrinys ar bent kai kurie literatūros kūrinio originalumo kriterijų atitinkantys elementai sutampa su filmu ar jo elementu, ieškovas pateikė teismui literatūros kūrinio ir filmo palyginimo lentelę, kurioje nurodė, kad filme ir jo kūrinyje sutampa: žanras, tema, pagrindinių personažų vardai, jų artumo laipsnis, socialinis statusas,  amžius, pomėgis išgerti, Pauliaus neabejingumas šaltiesiems ginklams, profesija, polinkis nusikalsti, humoras, nuotaika, pagrindinių personažų „romantiškumas“, pagrindinių personažų elgesio modelis,  siužeto elementai, kai kurios scenos, replikos, įvaizdžiai ir kiti elementai. Be to, ieškovas pateikė teismui Vilniaus Universiteto rusų filologijos katedros profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės E. L. lyginamąją analizę, naudojant V. J. Proppo veikalo ,,Stebuklingos pasakos morfologija“ struktūrinę metodiką, remiantis apibendrinančiųjų veiksmų ir jų nuoseklumo analize, kurioje ji padarė apibendrinančią išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja bendrų vietų – veiksmų, jų sekos, paveikslų, kalbėjimo portretų – dėl to, kad tekstas buvo parašytas anksčiau, nei pasirodė filmas, jis gali pretenduoti į tai, kad būtų laikomas daugelio filmui pasisavintų scenų šaltiniu. Lyginamojoje analizėje nurodoma, jog kūrinių žanras nesutampa, ieškovas savo kūrinyje sąmoningai ir nuosekliai naudoja Biblijos motyvus, o filme tai retai kada daroma, todėl galima manyti, kad filme sekama ne evangelija, o kitu tekstu, tuo tarpu filmo autoriai aiškiai nesupranta biblinės siužeto linijos. Atlikdama kūrinių personažų lyginamąją analizę, profesorė pažymi, kad literatūros kūrinyje Saulius ir Paulius yra neturtingi, jie dirba automobilių servise, vėliau išeina iš darbo, kiekvieno jų ganėtinai įvairiaspalvė biografija: Saulius dirba uoste pagalbiniu darbininku, Paulius – universiteto studentas. Tai paprasti žmonės, norintys pabėgti nuo vienišumo ir „Kauno naktų“ beviltiškumo. Filmo herojai taip pat neturtingi, jie vagia iš automobilių serviso – kadre pabrėžiama jų socialinė menkybė, filmo pradžioje jie praktiškai klūpi ant kelių prieš vietinį viršininką „Ameriką“. Autorė daro išvadą, kad literatūros kūrinyje ir filme egzistuoja pasikartojantys motyvai, pavyzdžiui, frazė ,,einame ir darome“ kartojasi tiek filme, tiek literatūros kūrinyje. Pasikartojimas tekste sukuria ritmą, tai gerai žinoma filologams, – du kartus ištarta frazė filme buvo visiškai nebūtina, bet ir čia sukuriama sava ritmika, primenanti literatūrinio pasakojimo ritmiką. Varpo skambėjimas pabrėžia momento, sprendimo svarbą – prasmės požiūriu momentas sutampa su teksto momentu. Literatūros kūrinyje įvykdę nusikaltimą jie, pasijutę bestovintys ant naujo gyvenimo slenksčio, dalinasi vienas su kitu planais išvažiuoti. Po apiplėšimo filme Paulius sako, kad „dabar galime atsipūsti. Visas pasaulis mums bus po kojomis...“. Jie taip pat nori išvažiuoti – ištrūkti iš įkyrėjusios aplinkos. Per patį apiplėšimą filme vyksta tokia scena: Važiuoja traukinys, kuriame švenčiamos Justės ir gruzino vestuvės. Traukinyje gausu svečių. Žmonės pasipuošę tautiniais arba šventiniais drabužiais. Gruzinas beldžia peiliu į Justės lėkštę. Ji baimingai žvilgčioja į peilį. Šioje ištraukoje galima įžvelgti panašumą su scena iš ieškovo apsakymų skyriaus „Amžinybės nuolankieji“, kuriame aprašomas Sauliaus ir Pauliaus apsilankymas literatūros klube, kuriame jo nariai tą dieną gėrė žaliąją arbatą, valgė sausainius ir t. t., suaugę žmonės, pasidabinę karnavaliniais kostiumais, kalbantys niekus apie kažkokį tai „prašviesėjimą“. Literatūrinio teksto ištraukoje yra frazė apie tai, kad nusikaltimo aukos žiūrėjo į Paulių „kaip į aktorių iš spektaklio“ – filme Saulius ir Paulius mėgdžiojo aktorius, vykdančius teatralizuotą apiplėšimą – čia taip pat galima įžvelgti bendras siužeto detales. Saulius ir Paulius apsakymuose, įvykdę pirmąjį nusikaltimą – nupjovę aukai galvą – puikiai jaučiasi, lyg atlikę iniciacijos ritualą. Šis žiaurumas atrodo neturintis analogų filme. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad filme taip pat atskiriama galva, tiesa, butaforinė nuo manekenų. Filme apsvaigęs nuo alkoholio Paulius nutraukia galvą nuo popierinio manekeno, tai yra gruzino. Saulius nutrauktą galvą uždeda ant kito manekeno (Justės), lyg tikrindamas, ar ji tinka kitam kūnui. Kitame kadre Saulius išpila ant ugnyje stovinčios Justės figūros jos padovanotą degtinę, sudegindamas manekeną. Vėliau jis daug kartų daužo manekeną pliauska. „Brutalumas“ ir čia egzistuoja – tiesa, kinematografijos žanrui modifikuota forma. Tiek literatūros kūrinyje, tiek ir filme, broliai samprotauja apie tai, kad jie neįvykdė nusikaltimo: literatūriniai personažai kalba apie tai, kad išvalys žemę nuo blogio, kurį jie vykdo, filme Saulius kalba apie tai, kad jie kūrė meną. Abiejų kūrinių herojai dalinasi savo svajonėmis apie ateitį, vartodami stiprų alkoholį. Taip Paulius literatūros kūrinyje scenoje, po pirmojo nusikaltimo įvykdymo kalba apie savo svajonę „kažkada užeisiu į barų... į kokį draugišką barą... kur visi savi... prie manęs prieis žavi mergina, įpins man į plaukus baltą gėlę ir ištars: „Sveikas... Pauliau“. Filme scenoje po apiplėšimo Saulius svajoja įstiklinti šiltnamį močiutei, nudažyti liulką (motociklo) raudona sportine spalva. Svajonės lyginamuosiuose tekstuose verbalizuojasi siužetiškai, kai herojai įvykdo pirmąjį nusikaltimą. Tai taip pat yra bendra abiejų kūrinių vieta. Be to, pasak profesorės, filmo ir literatūros kūrinio herojų kalbėsena daugeliu atvejų atrodo panaši. Saulius sugeba jausti romantinius jausmus, o Paulius ciniškai juos atvėsina. Saulius ir Paulius abiejuose tekstuose priešpastatomi vienas kitam – Paulius vaizduojamas kaip ciniškesnis, Saulius – labiau vertinantis tradicines vertybes. Abiejuose kūriniuose Saulius linkęs, būdamas sujaudintos būsenos, įmantriai metaforiškai kalbėti. Panaši Sauliaus kalbėsena. Jis linkęs filosofuoti ir poetizuoti tai, ką suvokia. Tai būdinga abiems kūriniams. Moterų įvaizdžių tiesioginių panašumų nėra. Tiek literatūros kūrinyje, tiek filme skiriamas dėmesys Sauliaus šeimos istorijai. Abiejuose kūriniuose yra drugelio, besidaužančio į įkaitusią lempą, motyvas. Literatūros kūrinyje šis paveikslas išplaukia, kai Paulius eina pas Saulių jį užmušti. Literatūriniame tekste aprašant Pauliaus kambarį kalbama apie audiokasetę, kurios abiejose pusėse įrašyti visiškai skirtingų žanrų kūriniai: „Paulius gyveno vienas keturiems žmonėms skirtame kambaryje... pora kėdžių... ir viskas... jokių televizorių ar kompiuterių. Tik ant palangės padėtas magnetofonas, o šalia guli dvi audiokasetės. Elvio ir Betchoveno. Paulius įjungė 9-ąją simfoniją... (5 skirsnis „Nepažįstamojo dovana“). Filme, kai žiūrovas pirmą kartą kartu su herojais „įžengia“ į Sauliaus kambarį, šis sako Pauliui, kad pas jį yra tik viena audiokasetė: ,,Tik vieną audiokasetę turiu. B pusėj pasakos, o A yra estradinė – vokalinė kokteilių popuri. Aš uždėčiau radijas, bet man antena čia per šitą neišsitraukia“. Paulius skaito iš atviruko sveikinimus Justei per aparatą, kol Saulius jungia muziką. Literatūrinio teksto autorius norėjo parodyti skonių ir būdų prieštaravimą, siekiant giliau apibūdinti personažą. Toks elementas yra ir filme, bet jis ten atrodo ne taip organiškai, kaip verbaliniame tekste, nes personažų būdai pristatyti ne taip ryškiai. Literatūriniame tekste gana dažnai minimas peilis. Vaikystėje Paulius, gelbėdamas Saulių, atsirado skersgatvio gale su peiliu rankoje. Peilis tampa jo atributas, jo neatskiriama dalis, pirmąją auką, kuriai jie nupjauna galvą, nužudo peiliu, pabaigoje Saulius išprovokavęs Paulių, kad jį nužudytų, prašo tai padaryti peiliu. Filme peilis taip pat gana dažnai pasirodo kaip reikšmingas epizodo elementas. Pavyzdžiui, gruzinas stuksena peiliu j Justės lėkštę. Ši baimingai žvilgčioja į peilį. Paulius gudriai šypsosi, mojuoja per apiplėšimą gautu gruzino peiliu, kuris jam patiko. Paulius žaidžia su peiliu, užmovęs ant jo žiedą. Antroje literatūros kūrinio dalyje, kur broliai jau Jamaikoje, yra personažas pasivadinęs Skinny the Pimp, vietinis Jamaikos autoritetas, lavonų pašalinimo meistras. Filme yra personažas – Amerika, vietinis „autoritetas“. Pauliui šiam tikslui jis siūlo rūgštį. Filme labai dažnai rodomas kraujuotos mėsos vaizdas: ,,Amerika atsikrato lavonų sušerdamas juos šunims. Filmo pradžioje yra kadras, kuriame Amerika neša šviežios mėsos gabalą ir numeta jį šunims. Manytina, kad mėsa žmogaus arba kad tai lengvai gali būti žmogiena. Nesėkmingų aktorių kankinimo scenoje Vytas pjauna mėsos gabalą. Užuomina apie žmogieną yra literatūros kūrinyje: „Vėliau Paulius dėl kažkokių savo sumetimų nuo mirusio kūno kruopščiai atpjovė filė dalį.

Atsakovai, įrodinėdami, kad nesisavino ieškovo kūrinio elementų filmo sukūrimui, nurodė, kad siekdami atsikirsti į ieškinį, ieškojo galimybės atlikti ieškovo ir atsakovų kūrinių ekspertizę, kuri turėjo atsakyti į klausimą, ar filme yra panaudotas ieškovo literatūros kūrinys ar jo fragmentai, tačiau ekspertizės įstaiga, kurioje dirba į teismo ekspertų sąrašą įtraukti audiovizualinių kūrinių specialistai, nurodė, kad tokio pobūdžio ekspertizių neatlieka. Tačiau atsakovai teismui pateikė kino, literatūros ir teisės mokslininkų, t. y. režisieriaus G. L., rašytojo R. Š. ir teisės mokslininko, kuris specializuojasi autorių teisės srityje, dr. R. B. vertinimą. G. L. nurodė, jog susipažinus su kūriniais matyti, kad ieškovo pretenzijos filmo autoriams yra visiškai nepagrįstos nei argumentais, nei sveiku protu. Lyginamojoje lentelėje nurodyti sutapimai – tik sudirgintos autoriaus vaizduotės padarinys, atitikimų sugretinimas dirbtinis, filmo siužetas, žanras, idėja, moralinis pradas, personažų charakteriai visiškai nepanašūs į literatūros kūrinio ,,Broliai Ramanauskai“ atitinkamas sudėtines dalis bei propaguojamas idėjas, todėl filmo kūrėjai nepasinaudojo minėtuoju literatūros kūriniu, t. y. jo neplagijavo. R. Š. nurodė, kad ieškinys absurdiškas, sukurptas aiškiai siekiant materialinės naudos. Personažų vardų ir faktų sutapimas prastoje literatūroje (ar prastame kinematografe) nėra jokia naujiena, o tiesiog yda.

Teisės mokslų daktaras R. B. išvadoje detaliau išnagrinėjo ieškovo pateiktą kūrinį bei ieškinyje nurodytus menamus plagiavimo faktą įrodančius duomenis ir padarė išvadą, kad ieškovo kūrinys „Broliai Ramanauskai“ nėra panaudotas filme „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Pažymi, kad nors galima sutikti, kad filmo žanras yra juodoji nuotykių komedija, to paties niekaip negalima pasakyti apie literatūros kūrinį. Komedija, pagal įprastą apibrėžimą, yra „kūrinys, kuriame juokingai (linksmai pašiepiamai arba piktai išjuokiamai) vaizduojamos žmonių, papročių, visuomeninių santykių ydos, blogybės arba keistenybės ir kurio dinamiškas, gausių peripetijų veiksmas baigiasi pagrindiniams veikėjams sėkmingai“, tuo tarpu literatūros kūrinyje yra gausu brutalių smurto scenų bei pagrindinių veikėjų dialogų, tačiau šios scenos anaiptol nėra juokingos, greičiau niūrios ir slegiančios. Be to, kaip nurodo ieškovas, literatūros kūrinio pabaigoje vienas brolis žudo kitą, vėliau kankinasi dėl beprasmio gyvenimo. Tai nėra sėkminga pabaiga pagrindiniams veikėjams. Ekspertas nesiima spręsti, kokiam žanrui reikėtų priskirti Literatūros kūrinį, tačiau akivaizdu, kad tai nėra komedija ir šiuo požiūriu sutapimo su filmo žanru nėra. Be to, nepagrįstas ieškovo apibendrinimas, jog filmo tema yra draugų Sauliaus ir Pauliaus nusikaltimų padarymas. Filme yra vaizduojamas tik vienas veikėjų Sauliaus ir Pauliaus „tikras“ nusikaltimas – traukinio keleivių apiplėšimas, bet ir jam suteikta humoristinė forma. Kartu filme yra daug kitų svarbių siužetinių linijų (pvz., labai išreikšta romantinė linija tarp Sauliaus ir Justės, legenda apie akmenį ir kt., ko nėra literatūros kūrinyje).Taigi teigti, kad veikėjų Sauliaus ir Pauliaus „nusikaltimų padarymas“ yra pagrindinė ir vienintelė filmo tema, neatitinka tikrovės. Tuo tarpu literatūros kūrinyje išties dominuoja pagrindinių veikėjų daromi nusikaltimai, dalis – itin žiauriu būdu (nei vienas jų neatkartotas filme), taip pat yra gausu pseudo-religinio pobūdžio dialogų ir vaizdinių, kurių nėra Filme. Abiejuose kūriniuose veiksmo vieta nesutampa. Filme veiksmo vieta – Anykščių miestas ir apylinkės; veiksmo vieta turi svarbią antrinę reikšmę, nes susieta su legenda apie išmestą akmenį. Literatūros kūrinyje pagrindinė veiksmo vieta – Klaipėda ir apylinkės, taip pat Jamaika. Skirtingai, nei nurodo ieškovas, eksperto vertinimu, literatūros kūrinyje ir filme sutampa vienintelis pagrindinių veikėjų požymis – jų vardai. Tačiau autorių teisės požiūriu šis sutapimas neturi jokios reikšmės. Tikriniai vardai „Saulius“ ir „Paulius“, kurie Lietuvoje yra įprasti ir paplitę, nėra ir negali būti saugomais autorių teisų objektais jau vien dėl tos priežasties, jog tai nėra ieškovo originalus kūrybinės veiklos rezultatas (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 str. 19 d., 4 str. 1 d.). Konstatavus, kad vardai nėra saugomais autorių teisių objektais, neturi jokios reikšmės aplinkybė, ar vardai paimti atsižvelgiant į literatūros kūrinį, nes ši aplinkybė nesukelia jokių teisinių pasekmių. Tuo tarpu kiti ieškovo palyginamojoje lentelėje nurodomi požymiai, pagal kuriuos ieškovo nuomone sutampa abiejų kūrinių pagrindiniai personažai, yra arba nurodyti klaidingai, arba / ir yra pernelyg bendri, jog jais remiantis būtų galima konstatuoti, jog filmo pagrindiniai personažai sutampa su literatūros kūrinio pagrindiniais personažais. Konkrečiai, lentelės 6, 7, 9, 10, 11, 12, 14 nurodyti požymiai anaiptol nėra pagrindinius personažus apibūdinantys požymiai, o atsitiktiniai ir, svarbiausia, įprasti aplinkos elementai ir veiksmai, kokių galima tikėtis bet kuriame panašaus pobūdžio kūrinyje. Akivaizdu, kad bet kokio kūrinio veikėjai atlieka daugybę kasdienių veiksmų, kurie iš esmės neišvengiami, pvz., valgo, geria, miega, aptarinėja savo planus ir pojūčius, naudoja įvairius įprastus įrankius. Tokio bendro pobūdžio veiksmų pavaizdavimai nėra ir negali būti saugomais autorių teisių objektais (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 str. 19 d., 4 str. 1 d., 5 str. 1 p.). Netgi konkretesnis veiksmas, pvz., gėrimas iš butelio (Lentelės 14 punktas), yra labai įprastas įvairaus žanro filmų, o tuo labiau juodosios kriminalinės komedijos elementas. Taip pat profesorius pabrėžė, kad nei vieno ieškovo nurodytų požymių konkreti išraiška nėra tapati ar bent itin panaši abiejuose kūriniuose. Kai kurių palyginamojoje lentelėje nurodytų požymių visiškas nesutapimas yra akivaizdus (pvz., 13 punktas) iš pačios Lentelės. Tokio akivaizdaus nesutapimo atvejui reikia priskirti ir Lentelės 8 punkte nurodytą požymį, nes literatūros kūrinio 15 skirsnyje veikėjo Sauliaus meilės jausmų linija visiškai nėra plėtojama, o svarbiausia – šiame skirsnyje pavaizduotas itin brutalus elgesys su buvusia mergina yra priešingas filmo nuotaikai ir siužetui. Be to, kad Lentelėje nurodyti požymiai neleidžia spręsti apie pagrindinių veikėjų tapatumą abiejuose kūriniuose, būtina atkreipti dėmesį, kad yra daugybė skirtumų, kurie daro filmo pagrindinius veikėjus nepanašius į literatūros kūrinio veikėjus. Pavyzdžiui, filmo veikėjai Saulius ir Paulius nėra apiplėšimo iniciatoriais – jiems grasina ir apiplėšimą verčia vykdyti kitas filmo veikėjas; abu filmo veikėjai, o ypač Saulius yra neryžtingi ir neagresyvūs, tačiau altruistiški; nurodyti požymiai visiškai nebūdingi literatūros kūrinio veikėjams. Apibendrindamas profesorius nurodo, kad kadangi vienintelis abiejų kūrinių pagrindinių personažų sutapimas pasireiškia tik jų vardų sutapime, o kiti požymiai nesutampa, pagrindinių personažų sutapimo konstatuoti negalima. Eksperto vertinimu, iš Lentelėje nurodytų scenų ir replikų palyginimo pakankamai akivaizdu, kad šiuo požiūriu tarp abiejų kūrinių jokio sutapimo iš tiesų nėra. Pirmiausia, kaip ir aukščiau aptartu pagrindinių personažų palyginimo atveju, palyginimas pateiktas ydingai, nes atliekamas izoliuotai nuo kitų siužeto elementų ir yra nutylimi skirtumai. Antra, izoliuoti scenų ir replikų elementai nepasižymi pakankamu konkretumu, jog būtų laikomai originalia kūrybine išraiška. Pavyzdžiui, 16 Lentelės punkte lyginamos scenos, nors ir turi dalinio panašumo, tačiau galima įvardyti daugybę svarbių skirtumų – skiriasi įvykio vieta (literatūros kūrinyje – uždara patalpa, filme – traukinys ir atvira lauko erdvė); filme apiplėšimas yra numatytas ir kiti filmo personažai jo laukia iš anksto, tačiau to nėra literatūros kūrinyje; literatūros kūrinyje aptariamoje scenoje tikrasis motyvas yra smurtauti, o ne apiplėšti; literatūros kūrinyje scenos pabaigoje asmenys yra gyvi sudeginami (itin brutali smurto scena), ko nėra, ir manytina, pagal žanrą negalėtų būti filme. Tokių skirtumų sąrašą nesunkiai būtų galima išplėsti (filme naudojamos virvės, ne antrankiai, užkemšama burna tik vienam asmeniui, o ne visiems, etc.), tačiau ir nurodytų skirtumų, o ypač bendro konteksto skirtumų visuma leidžia daryti išvadą, kad nurodytos scenos negali būti laikomos nei tapačiomis, nei itin panašiomis. Lentelės 17, 18, 19 punktuose nurodomos replikos ir scenos yra skirtingos, ypač atsižvelgiant į kontekstą arba pernelyg bendros, 20 punkte – visiškai nepanašios, todėl konstatuoti, kad lyginamojoje lentelėje nurodytos filmo scenos ir replikos buvo paimtos būtent iš literatūros kūrinio, negalima. Abiejų kūrinių siužetinės linijos yra labai skirtingos ir nėra netgi nedidelio panašumo. Vientiso siužeto literatūros kūrinyje nėra, kaip nurodo pats ieškovas ieškinyje, tai apysakų serija, kurią sudaro trumpi ir iš esmės savarankiški siužetai, tačiau nei vienas jų neprimena filmo siužeto. Kita vertus, toks bendras siužeto apibūdinimas – nusikaltimų (apiplėšimų ir žmogžudysčių) padarymas yra pritaikomas daugybei įvairių kūrinių ir į tokį abstraktų siužetą nei ieškovas, nei kas nors kitas negali turėti jokių teisių, nes tai yra nekonkretizuota idėja (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 5 str. l p.). Dalis kitų siužetinių elementų, nurodytų lentelėje, taip pat yra arba pernelyg bendri, arba pernelyg skirtingi, kad būtų galima įžvelgti jų sutapimą. Lentelės 23 punkte nurodoma siužeto linija panaši atrodo tik aprašyta Lentelėje, tačiau literatūros kūrinyje ir filme jos yra pateiktos visiškai skirtinguose kontekstuose ir turi visiškai kitą prasmę bei skiriasi visa eile svarbių elementų. Pavyzdžiui, lentelėje neatsispindi toks esminis faktas, jog literatūros kūrinyje pagrindiniai veikėjai pagrobia merginą ir ją nužudo, o vestuvių ir būsimo merginos vyro tema visiškai neišplėtota. Iš Lentelės 24-26, 28-30, 32 punktuose pateiktų palyginimų pakankamai aiškiai matyti, kad tarp įvardytų filmo elementų ir atitinkamų literatūros kūrinio elementų jokio sutapimo ir netgi artimo panašumo nėra, panašumą galima (jei apskritai galima) įžvelgti tik itin abstrakčiose, todėl nesaugomose autorių teisės idėjose. 27 ir 31 Lentelės punkte apskritai nenurodyti jokie konkretūs literatūros kūrinio siužeto elementai, todėl negalima ir kalbėti apie jų panaudojimą filme. Taigi profesorius padarė išvadą, kad originalumo kriterijų, atitinkančių siužeto ar kitokių literatūros kūrinio elementų panaudojimo filme atvejų, konstatuoti negalima. Apibendrindamas profesorius nurodė, jog nenustatė nei vieno originalaus ir saugomo autorių teisės literatūros kūrinio elemento, kuris būtų panaudotas filme, todėl padarė išvadą, kad literatūros kūrinys „Broliai Ramanauskai“ nėra panaudotas filme „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“.

Kaip žinia, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Taigi, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kuris ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat tai, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.), o taip pat Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą, pagal kurį idėjos, koncepcijos, principai, folkloro kūriniai, nėra laikomi autorių teisių objektais, remdamasis profesoriaus R. B. atlikta kūrinio analize, sprendžia, jog ieškovas neįrodė, jog visas jo literatūros kūrinys ar bent kai kurie literatūros kūrinio originalumo kriterijų atitinkantys elementai sutampa su filmu ar jo elementu, todėl ieškinį atmeta.

Nenustačius Autorių ir gretutinių teisių įstatymo pažeidimų, teismas atskirai nepasisako dėl ieškovo prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos, o taip pat dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus nutraukti ieškovo autorinių teisių pažeidimą, nutraukiant viešą audiovizualinio kūrinio „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ rodymą (įskaitant internetinę erdvę).

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 263-270, 279 straipsniais, teismas

 

n u s p r e n d ž i a :

 

ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovams UAB ,,Full Screen“, R. M., S. A. dėl autoriaus teisių pažeidimu padarytų nuostolių atlyginimo, autoriaus teisių pažeidimo nutraukimo, neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

 

               Teisėja                                                                      Vilija Mikuckienė

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • 3K-3-316/2010
  • 3K-3-416/2007