Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-14-2012].doc
Bylos nr.: 2K-14/2012
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Baudžiamoji byla Nr. 2K-14/2012

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00755-2008-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.6.1; 1.1.8.6.6; 1.1.8.9; 1.2.3.2.6; 2.1.7.4; 2.1.15.1; (S)

 

                           

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. kovo 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei,

teismo posėdyje žodinio kasacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžių.

              Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio            22 d. nuosprendžiu R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu septyniolikai metų.

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,4,9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

              Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, R. G. pripažintas pavojingu recidyvistu.

              Į bausmės laiką įskaičiuotas  kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2009 m. liepos 9 d. ir bausmės laikas nuo 2009 m. liepos 9 d. iki 2010 m. balandžio 22 d., atliktas pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendį.

              Iš R. G. nukentėjusiajai J.Z. priteista 2 000 Lt turtinei ir 18 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 63 straipsnio             5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, bausmė, paskirta šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies                6 punktą, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta septyniolikos metų laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, gynėjos, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

R. G. nuteistas už tai, kad itin žiauriai nužudė kitą žmogų, o būtent: 2008 m. rugpjūčio 6 d., laikotarpiu nuo 14 val. iki 17 val., Kauno marių regioniniame parke, apie 1000 metrų atstumu nuo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu pykčio dėl nesugrąžintų pinigų tyčia suspau B. Z. kaklą lynu bei tyčia mažiausiai šešis kartus duriančiu-pjaunančiu  įrankiu smogė B. Z. į kairę ranką, tyčia suspausdamas krūtinę bei suduodamas B. Z. rankomis, kojomis, metaliniu laužtuvu, gumine lazda mažiausiai šešiasdešimt devynis smūgius į galvą, krūtinę, nugarą, rankas ir kojas padarė kraujosruvas įvairiose kūno vietose, daugybinius šonkaulių ir abiejų rankų lūžius, kraujo susikaupimą po dešinio inksto kapsule, galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimus po voratinkliniu galvos smegenų dangalu abiejose kaktinėse skiltyse bei smegenėlėse subtentorialiai, abiejų plaučių apatinių skilčių plyšimus, pasieninės ir visceralinės pleuros pažeidimus; dėl krūtinės ir abiejų rankų traumos, kuri komplikavosi vidiniu kraujavimu į abi krūtinplėvės ertmes, kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėse abipus, oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, šoku, B. Z. 2008 m. rugpjūčio 6 d. 22 val. ligoninėje mirė.

              Nuteistasis R. G. kasaciniu skundu prašo pakeisti teismų priimtus nuosprendžius ir jo veiką perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį, pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir pritaikius BK 62 straipsnį sušvelninti paskirtą bausmę bei atmesti civilinį ieškinį.

              Kasatorius nurodo, kad teismai nagrinėdami bylą netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų ir paskyrė neteisingą bausmę.

              Nuteistojo manymu, jo veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kvalifikuota netinkamai. Jis nurodo, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies bet kurį iš punktų  turi būti nustatytas kaltininko suvokimas apie jam inkriminuotos sudėties požymį, taigi reikia  nustatyti, ar kaltinamasis suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą, t. y. siekė atimti gyvybę nukentėjusiajam jį kankinant ar kitaip itin žiauriai. Kasatorius teigia, kad nesuprato, jog savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam dideles kančias, sumanymo atimti gyvybę neturėjo, norėjo tik paauklėti dėl negrąžintų pinigų, t. y. veikė netiesiogine tyčia pasekmių atžvilgiu. Kad jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį, rodo ir ta aplinkybė, jog net tris kartus skambino medicinos pagalbai, nurodė medikams, kaip surasti miške nukentėjusįjį, o pareigūnams - kaip surasti įvykio vietą. Tą patvirtino ir liudininkės T. K. bei S. J.. Taigi, pasak nuteistojo, nustačius, kad nors nukentėjusiajam ir buvo padaryta daug sužalojimų, tačiau R. G. nesiekė atimti gyvybės B. Z. (nors sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti), nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jis siekė atimti gyvybę kankinant ar kitaip itin žiauriai.

              Kasatoriaus įsitikinimu, jam paskirta per griežta bausmė. Jo manymu, yra visos sąlygos, kad būtų pripažinta atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1,            6 punktuose. Nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių, motyvuodamas tuo, kad vien formali kaltininko pagalba nėra laikoma lengvinančia aplinkybe, nes iš bylos duomenų matyti, kad nors nuteistasis ir iškvietė greitąją pagalbą ir informavo artimuosius, tačiau pats prie to visiškai neprisidėjo, nesuteikė pagalbos, nenuvežė į ligoninę, nors pats turėjo visas sąlygas tai padaryti. Kasatorius skunde teigia, kad jis neturi medicininio išsilavinimo ir todėl nežinojo, kokią pagalbą reikia suteikti nukentėjusiajam, jo netransportavo, nes bijojo pakenkti, jis pasirinko, jo manymu, geriausią pagalbos būdą – medikų iškvietimą. Jis dėjo visas pastangas, kad nukentėjusiajam būtų suteikta medicinos pagalba – net tris kartus skambino į greitąją pagalbą. Tokie jo veiksmai, kaip skambinimas greitajai pagalbai, nukentėjusiojo artimiesiems, turėtų būti pripažįstami lengvinančia aplinkybe.

              Kasatorius nesutinka ir su teismo išvadomis dėl nepripažinimo jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pasak jo, įstatyme nėra nurodyta, kad jeigu provokuojantys veiksmai buvo daromi vykdant neteisėtą veiką, tai neturėtų būti pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad nukentėjusysis išprovokavo R. G. prieš jį panaudodamas smurtą, todėl turėtų būti pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Atsižvelgiant į tai, pasak kasatoriaus, nustačius dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jam turėtų būti taikomas BK 62 straipsnis, o bausmė sušvelninta.

              Taip pat skunde nurodoma, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimai. Bylą nagrinėję teismai įrodymais pripažino duomenis, kurie buvo gauti pažeidžiant įstatymą, todėl buvo pažeista BPK               20 straipsnio 5 dalis. Teismai netyrė, ar tikrai būtent dėl R. G., o ne nuo kurio nors kito asmens veiksmų, mirė nukentėjusysis. Išvadą apie R. G. kaltę teismai padarė remdamiesi T. K. ir S. J. parodymais, nors liudytojos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nenuoseklius, išgalvotus, prieštaringus parodymus, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Nuosprendžiuose nėra motyvuotai ir logiškai paaiškinta, kodėl, esant įrodymų prieštaravimams, teismas vienas aplinkybes pripažino įrodytomis, o kitas ne. Teismai, nuteistojo manymu, netyrė nusikaltimo padarymo paskatų, nesilaikė nešališkumo principo, nepakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo parodymus. Taip buvo pažeista teisė į teisingą teismą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

              Apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalis, 324 straipsnio 6 dalį, nes nutartyje nepateikė pagrįstos ir motyvuotos įrodymų analizės. Liko neaišku, kokie duomenys leido apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie faktines veikos aplinkybes yra pagrįstos, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

              Kasatorius teigia, kad turtinės ir neturtinės žalos padarymo faktą turi įrodyti civilinė ieškovė, tačiau J. Z. teismo posėdyje nedalyvavo, nepateikė teismui rašytinių duomenų apie patirtą turtinę bei neturtinę žalą, nukentėjusysis buvo palaidotas valstybės lėšomis, o byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų artimai bendravęs su nukentėjusiąja. Teismas J. Z. parodymų neperskaitė. Nuteistasis teigia, kad vien nusikaltimo padarymo faktas nepatvirtina neturtinės žalos fakto. Už nusikaltimus sužalojus sveikatą neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala buvo padaryta, t. y. asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas. Nuteistasis, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-294/2003, 3K-3-337/2006), teigia, kad vien atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti pažeidus neturtines teises yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Be to, kasatorius nurodo, kad J. Z. teisme nedalyvavo, nepareiškė noro, kad būtų priteistas ieškinys, todėl neaišku, ar ji iš viso norėjo, kad būtų priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

              Kasacinis skundas atmestinas.

 

              Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

              Kasatorius teigia, kad vertinant įrodymus buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, nes teismai grindė jo kaltę liudytojų T. K. ir S. J. nepatikimais parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems bylos duomenims. Taigi kasatorius ginčija žemesnės instancijos teismų surinktų įrodymų vertinimą, jų pakankamumą ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo teisingumą. Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir jų nevertina, o tik patikrina, ar išsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės, o įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, gauti teisėtai.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius neteigia, kad bylos aplinkybės buvo neišsamiai išnagrinėtos.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos išvadų 4 punkte pažymėjo: Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Liudytojos T. K. ir S. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo. BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokiais atvejais gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, vienas iš tokių atvejų – jei toks asmuo nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. Teismui nepavyko nustatyti liudytojų T. K. ir S. J. buvimo vietų ir jas iškviesti į teisiamąjį posėdį, todėl remiantis minėta BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostata buvo perskaityti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Pirmosios instancijos teismas R. G. kaltę dėl B. Z. nužudymo grindė liudytojų T. K. ir S. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, medicinos specialistų išvadomis dėl sužalojimų pobūdžio bei kitais duomenimis, kurie nurodyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, t. y. įvertinęs surinktų įrodymų visumą.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė nuteistąjį, liudytoją Z. B., aiškinosi nukentėjusiosios J. Z. ir liudytojos R. Z. atvykimo į teismą galimybes ir tik tuomet vertino įrodymus. Teismas taip pat motyvuotai atmetė nuteistojo argumentus dėl liudytojų T. K. ir S. J. parodymų nepatikimumo. R. G. kaltė dėl B. Z. nužudymo pagrįsta minėtų liudytojų iš esmės nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl jais abejoti teismai neturėjo pagrindo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus ir nuosprendyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. G. kaltės nužudžius B. Z. yra teisingos. Šis teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo klaidas dėl paskirtų bausmių R. G. subendrinimo.

Į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus išsamiai atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant šią bylą nepadaryta.

 

              Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo

Nuteistasis ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, teigdamas, kad jo veiką reikia kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad jis neveikė tiesiogine tyčia ir nenorėjo itin žiauriai atimti gyvybės, tą patvirtina ir faktas, jog jis iškvietė greitąją pagalbą, siekė padėti nukentėjusiajam.

Šie kasatoriaus argumentai nėra teisiškai pagrįsti, todėl atmestini.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Įstatymų leidėjo vartojama sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, todėl teismas konstatuoja tokį nužudymo ypatumą remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis.

Šioje byloje teismas nustatė, kad įvykio metu R. G. tyčia B. Z. sudavė 69 smūgius į įvairias kūno vietas ir jam buvo padaryti daugybiniai šonkaulių lūžiai, rankų skeveldriniai, atviri lūžiai, sukrėstos galvos smegenys ir išsiliejo kraujas virš jų, daugybinės muštinės ir plėštinės žaizdos bei kraujosruvos įvairiose kūno vietose. Sužalojimai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į abi krūtinplėvės ertmes, kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėse abipus, oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, šoku ir B.Z. nuo daugybinių kūno sužalojimų ligoninėje mirė. Atkreiptinas dėmesys, kad net artimieji teisme pažymėjo, jog nukentėjusysis buvo taip sužalotas, kad jį atpažino tik iš rando ant rankos, o greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, vykę į įvykio vietą, parodė, kad  nukentėjusįjį rado labai sumuštą ir sužalotą su daugybe žaizdų, sužalojimų buvo tiek daug, kad net sunku buvo rasti vietą lašinės adatai. Minėti sužalojimai parodo nužudymo ypatumą, jų pobūdžio galima spręsti, kad R. G. prieš nukentėjusįjį naudojo smurtą jį mušdamas ne tik rankomis ir kojomis, bet ir įvairiais įrankiais, dauguma padarytų sužalojimų nukentėjusiajam buvo itin skausmingi, be to, akivaizdu, kad tokiam sužalojimų kiekiui padaryti reikia tam tikro laiko tarpo, kuris netrunka tik akimirką. Tai, kad nukentėjusysis buvo mušamas ne tik rankomis ir kojomis, bet ir įvairiais įrankiais (gumine lazda, metaliniu strypu) į pavojingas gyvybei kūno vietas – galvą bei krūtinės ląstą, smūgių kiekis bei smurto naudojimo laikas rodo, kad R. G. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, tai jog nukentėjusiajam sukelia dideles fizines kančias, ir to siekė – veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šios nustatytos faktinės aplinkybės paneigia kasatoriaus versiją, kad jis neveikė tiesiogine tyčia ir nesuvokė, jog nukentėjusiajam atima gyvybę itin žiauriu būdu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo nuosprendžių aprašomosiose dalyse nurodė išsamius teisinius argumentus dėl R. G. veiksmų kvalifikavimo pagal BK                          129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. G. nusikalstamus veiksmus teismai teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

 

               Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bausmės paskyrimo

              BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Tokios aplinkybės konstatavimui svarbu nustatyti, kad buvo aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Pavyzdžiui, kaltininkas sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, tačiau iškvietė gydytoją, kad išvengtų sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė konstatuojama tada, kai kaltininkas, aktyviai veikdamas, stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Kaltininko suteikiama pagalba neturi būti formali ir jos suteikimas turi būti atliktas laiku. Kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažįstama, jeigu iš pradžių apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus jis nepraneša ir leidžia vystytis sužalojimo  padariniams, tačiau vėliau vis dėlto kreipiasi pagalbos.

              Atsižvelgiant į tai, kad R. G. naudojo brutalų smurtą prieš nukentėjusįjį ir siekė jo mirties, pripažinti lengvinančia aplinkybe, kad jis norėjo padėti nukentėjusiajam po to, kai jį itin žiauriai sužalojo, nėra teisinio pagrindo. Šioje byloje nustatyta, kad iš karto po sužalojimo R. G. nukentėjusįjį paliko vieną sunkios būklės miške, t. y. sunkiai surandamoje atokioje vietoje, ir nors kvietė greitąją pagalbą, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, net greitajai pagalbai buvo sunku rasti nukentėjusįjį, teko vykti kelis kartus, taip prarandant gyvybės gelbėjimui brangų laiką. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad vien tokia pagalba, kaip greitosios pagalbos iškvietimas telefonu patiems pasišalinant iš įvykio vietos ir taip apsunkinant nukentėjusiojo suradimą, nukentėjusiajam nebuvo tiek efektyvi, kad ją būtų galima pripažinti atitinkančia lengvinančios atsakomybę aplinkybės sąlygas BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.

              BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tokia aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Sprendžiant apie provokuojančius veiksmus atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jam artimą asmenį, buvo smurtinių ar kitokių pavojingų veiksmų ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K- 377/2011, 2K-450/2011). Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau. Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus, nukentėjusysis turi sąmoningai skatinti kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

               Šiuo konkrečiu atveju kasatoriaus veiksmai atitinka pykčio ir keršto veiksmus dėl negrąžintų pinigų narkotines medžiagas. Nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusysis išprovokavo R. G. nusikalstamai veikai, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų nematyti, kad teismas būtų nustatęs ir konstatavęs naują aplinkybę: nukentėjusiojo provokaciją prieš nuteistąjį tokia prasme, kuri įtvirtinta baudžiamajame įstatyme (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte). Priešingai, apeliacinės instancijos teismas aiškiai pasisakė, kad tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo santykių pagrindas buvo neteisėta veikla, nukentėjusysis turėjo perduoti narkotines medžiagas, kurioms pirkti nuteistasis buvo davęs pinigų, tačiau sutartu laiku jis jų neturėjo, taip pat teigė neturįs ir pinigų. Tokie nukentėjusiojo veiksmai negali būti pripažįstami nužudymą provokuojančiu elgesiu, dėl kurio būtų galima pripažinti lengvinančią atsakomybę; negalima teigti, kad neįvykęs neteisėtas sandoris, sukėlęs tokį neadekvatų nuteistojo elgesį, gali būti aplinkybė, kuri palengvintų jo teisinę atsakomybę dėl kito asmens nužudymo. Nors nukentėjusiojo elgesys ir nebuvo žmogiška prasme sąžiningas, tačiau turint omenyje, kad buvo užsiimama neteisėta veikla, kaltininkas, kuris ne pirmą kartą rūpinosi narkotinių medžiagų pirkimu, iš patirties turėjo suprasti, kad šiame neteisėtame versle visada yra rizikos. Taigi šiuo atveju nukentėjusiojo nesąžiningi veiksmai nelaikytini provokuojančiu elgesiu, BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

Kasatorius skunde teigia, kad nustačius dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jam turėtų būti švelninama bausmė taikant BK 62 straipsnio nuostatas, tačiau nenurodoma, kurią šio straipsnio dalį prašoma taikyti. BK 62 straipsnis numato galimybę teismui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, esant šio straipsnio atitinkamoje dalyje numatytų sąlygų visumai. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, net ir nustačius kaltininko atsakomybę lengvinančias aplinkybes (ne mažiau kaip dvi), turi būti bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, kad 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Nagrinėjamoje byloje minėtų aplinkyb visuma nenustatyta, jų nenurodo ir kasatorius, išskyrus, anot jo, dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Taigi nenustačius BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos nėra teisinio pagrindo svarstyti apie šio straipsnio nuostatų taikymą kasatoriui.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmę pagal BK 129 straipsnio                    2 dalies 6 punktą, BK 54 straipsnio, 56 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. Teismas bausmės skyrimą išsamiai motyvavo ir atsižvelgė į tai, kad: padarytas labai sunkus, tyčinis nusikaltimas kvalifikuotas nužudymas, R. G. asmenybę apibūdinančius duomenis (dešimt kartų teistas, taip pat ir už tyčinį nužudymą, teistumai neišnykę, naujus nusikaltimus padarė per lygtinio atleidimo laiką, yra pripažintas pavojingu recidyvistu), nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas R. G.kvalifikuonužudymą paskyrė griežtą, bet teisingą laisvės atėmimo bausmę.

 

               Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo

              Kasatorius ginčija turtinės ir neturtinės žalos priteisimą, teigdamas, kad J. Z. teismo posėdyje nedalyvavo, nepateikė teismui rašytinių duomenų apie patirtą turtinę bei neturtinę žalą, nukentėjusysis buvo palaidotas valstybės lėšomis, o byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų artimai bendravęs su nukentėjusiąja. Nuteistasis teigia, kad vien nusikaltimo padarymo faktas nepreziumuoja neturtinės žalos fakto.

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK                     113 straipsnyje nurodyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Tačiau tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos, taip pat Civilinis kodeksas, kiti teisės aktai.

Šioje byloje nukentėjusioji J. Z. (mirusiojo motina) pateikė pareiškimą ikiteisminio tyrimo metu, kad dėl sūnaus B. Z. laidotuvių patyrė 2000 Lt turtinę žalą (dokumentų, patvirtinančių šią žalą, nepateikta) ir 18 000 Lt neturtinę žalą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji J. Z. parodė, kad jos sūnus gyveno kartu su ja jos bute, jis niekur nedirbo, buvo narkomanas, neseniai grįžęs iš pataisos namų. Šie duomenys patvirtina, kad žuvusysis gyveno kartu su nukentėjusiąja – savo motina, todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti jos parodymais, kad laidotuvėmis rūpinosi būtent ji ir dėl to patyrė 2000 Lt turtinę žalą.

Nukentėjusioji iš tiesų nebuvo atvykusi į teismo posėdį, todėl apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė nuteistąjį, liudytoją Z. B. (žuvusiojo seserį), aiškinosi nukentėjusiosios J. Z. atvykimo į teismą galimybes ir nustatė, kad ši yra neįgali, nevaikštanti, todėl į teismą negali atvykti. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas pagrįstai paliko galioti nukentėjusiajai priteistą 2000 Lt turtinę žalą už sūnaus laidotuves, nes tai protinga ir reali suma.

              Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais.

Kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, todėl iš jo CK                6.250 straipsnio 2 dalies pagrindu ir priteista atlyginti nukentėjusiajai padaryta neturtinė žala. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Taigi pati įstatymo norma nustato, kad nukentėjusiajam nusikaltimu yra padaroma neturtinė žala, todėl įrodinėti neturtinės žalos padarymo fakto nereikia. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai, kurie yra vertinamieji ir juos įvertina teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį.  Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas, be abejo, šie teismai privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią neturtinės žalos dydžio teismų praktiką.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į teismų praktiką, kad nukentėjusiesiems (tėvams) iš kaltininko, kuris padarė kvalifikuotą nužudymą, priteisiama nuo 16 000 iki 200 000 Lt neturtinė žala (kasacinės nutartys Nr. 504/2008, 2K-187/2009, 2K-272/2009, 2K-289/2009, 2K-339/2010, 2K-188/2010, 2K-376/2010, 2K-410/2011). Taigi šioje byloje teismas, nukentėjusiajai priteisdamas 18 000 Lt neturtinę žalą už sūnaus itin žiaurų nužudymą, tinkamai taikė CK                   6.250 straipsnio nuostatas bei laikėsi susiklosčiusios teismų praktikos analogiškose bylose.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso               382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                       Antanas Klimavičius

 

 

Aldona Rakauskienė

 

 

Vytautas Masiokas