Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-602-2280-12].doc
Bylos nr.: A-602-2280-12
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 188659752 atsakovas
Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 188729161 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.5. Mokesčių bylos
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.9. Mokestiniai ginčai
1.9.1. Gyventojų pajamų mokestis
1.9.1.1. Gyventojų pajamų mokesčio objektas
1.9.1.1.2. Apmokestinamosios pajamos

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-2280/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02148-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. sausio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus, Virgilijaus Valančiaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui Ž. S. ,

pareiškėjo atstovui advokatui L. Ž. ,

atsakovo atstovei J. N.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (1) pareiškėjo Ž. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo ir (2) pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2010 m. rugsėjo 9 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AC16-16, kuriame nurodė, kad pareiškėjas Ž. S. , pažeidė Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 6 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 17 straipsnio 1 dalies 22 punkto, 23 punkto nuostatas, nes nedeklaravo UAB „Automobilių lagūna“ akcijų ir vertybinių popierių, tarpininkaujant UAB „Invalda turto valdymas“, AB FMĮ „Finasta“ ir AB SEB bankas, pardavimo pajamų, kurios priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms, bei nuo šių pajamų mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Šiuo patikrinimo aktu Klaipėdos AVMI papildomai apskaičiavo pareiškėjui Ž. S. 260 135 Lt GPM ir 59 427 Lt GPM delspinigių. Klaipėdos AVMI 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. (6.5)-79 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino šį 2010 m. rugsėjo 9 d. patikrinimo aktą Nr. AC16-16.

Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas Ž. S. jį apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI)kuri 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 68-76 skundą atmetė. Šį sprendimą pareiškėjas Ž. S. apskundė Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija), kuri 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. S-195(7-147/2011) patvirtino minėtą centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą.

Taip pat nustatyta, kad Klaipėdos AVMI 2010 m. rugsėjo 9 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AC16-17, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėja D. S. pažeidė GPM įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 17 straipsnio 1 dalies 22 ir 23 punktų nuostatas, nes nedeklaravo UAB „Automobilių lagūna“ akcijų ir minėtų vertybinių popierių pardavimo pajamų, kurios turėtų būti priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms, bei nuo šių pajamų mokėtino GPM. Patikrinimo akte Nr. AC16-17 pareiškėjai D. S. papildomai apskaičiuoti 260 757  Lt gyventojo pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 59 928,00 Lt GPM delspinigių. 2010 m. lapkričio 16 d. Klaipėdos apskrities VMI sprendimu Nr. (6.5)-87 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino minėtą 2010 m. rugsėjo 9 d. patikrinimo aktą Nr. AC16-17.

Nesutikdama su šiuo sprendimu pareiškėja D. S. jį apskundė VMI, kuri 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 68-75 patvirtino 2010 m. lapkričio 16 d. Klaipėdos apskrities VMI sprendimą Nr. (6.5)-87. Šį sprendimą pareiškėja D. S. apskundė MGK. kuri 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. S-196 (7-146/2011) patvirtino minėtą centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą.

 

II.

 

Nesutikdami su minėtais MGK sprendimais pareiškėjai Ž. S. ir D. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Patikslintu skundu pareiškėjas Ž. S. teismo prašė panaikinti: 1) 2011 m. rugpjūčio 29 d. Komisijos sprendimą Nr. S-195 (7-147/2011); 2) 2011 m. gegužės 30 d. VMI sprendimą Nr. 68-76; 3) 2010 m. lapkričio 16 d. Klaipėdos AVMI sprendimą Nr. (6.5)-79.

Skunde nurodė manąs, jog MGK 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas ir juo patvirtinti kiti skundžiami mokesčių administratorių sprendimai yra naikintini, nes jie priimti netinkamai taikant materialines teisės normas, ar nepagrįstai jų netaikant, ir be pagrindo nustatant pareiškėjo ir jo sutuoktinės D. S. prievoles lygiomis dalimis deklaruoti apmokestinamąsias pajamas, tuo pareiškėjui ir jo sutuoktinei apskaičiuojant papildomai mokėtinas mokesčių sumas. Nesutikimą su mokesčių administratorių pozicija nustatančia abiejų sutuoktinių pareigą bendrai gautas pajamas deklaruoti atskirai lygiomis dalimis, grindė nurodydamas, jog sutuoktinių pareiga deklaruoti UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pardavimo neapmokestinamąsias pajamas, apmokestinamąsias pajamas ir įsigijimo išlaidas lygiomis dalimis, negali būti grindžiama vien Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnio, 3.88 straipsnio, 3.92 straipsnio, 3.117 straipsnio 1 dalies normomis, įtvirtinančiomis lygių sutuoktinių bendro turto dalių principą. Pažymėjo, jog CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas reiškia tik tai, kad sutuoktinių bendra jungtine nuosavybe turimo ir valdomo turto dalys yra lygios ir jomis sutuoktiniai disponuoja CK nustatytu būdu. Teigė, kad nei viename šį ginčą reglamentuojančiame teisės akte nėra nustatyta ar išaiškinta sutuoktinių prievolė neapmokestinamąsias ir apmokestinamąsias pajamas, gautas iš bendrosios jungtinės nuosavybės turto pardavimo ar kitokio perleidimo, ir šio turto įsigijimo išlaidas deklaruoti atskirose deklaracijose lygiomis dalimis. Tuo tarpu 2007 m. lapkričio 19 d. VMI viršininko įsakymu Nr. VA-72 patvirtintų Metinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM305 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisykl (toliau – ir Taisyklės) 11 punkte tik atkartotas CK 3.117 straipsnio 1 dalies reguliavimas, tačiau nenustatyta sutuoktinių pareiga bendro turto pardavimo pajamas deklaruoti lygiomis dalimis, teikiant pajamų mokesčio deklaracijas abiejų sutuoktinių vardu. Pažymėjo, jog atsakovas savo poziciją grindžia GPM įstatymo apibendrinto komentaro dėl 27 straipsnio 1 dalies taikymo aiškinimu, nurodančiu, kad tuo atveju, kai atsiranda prievolė GPM įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti pajamas už parduotą bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą, šias pajamas turi deklaruoti abu sutuoktiniai, pateikdami metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Teigė, jog net ir šis GPM įstatymo normos komentaras nepripažįsta sutuoktinių pareigos lygiomis dalimis atskirose deklaracijose deklaruoti pajamas, gautas už bendrąja jungtine nuosavybe priklausančius vertybinius popierius.

Pareiškėjas Ž. S. taip pat nurodė, jog minėtos GPM įstatymo nuostatos komentaras pripažįsta sutuoktinių pareigą lygiomis dalimis deklaruoti pajamas, gautas už parduotą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį daiktą, t. y. pajamas už atskiras turto rūšis. Rėmėsi GPM įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje nustatyta turto sąvoka ir pažymėjo, jog VMI oficialiame apibendrintame GPM įstatymo komentare atskirai išskiria kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir atskirai vertybinius popierius. Todėl manė, jog apibendrintame GPM įstatymo komentare dėl šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies taikymo pripažįstant sutuoktinių pareigą atskirai lygiomis dalimis deklaruoti pajamas gautas už parduotą turtą (nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus), arba pajamas iš šio turto, tačiau ne pajamas gautas už vertybinius popierius, nėra pagrindo atsirasti pareigai abiem sutuoktiniams pajamas už parduotus vertybinius popierius deklaruoti atskirose deklaracijose lygiomis dalimis, nes materialiniame teisiniame reguliavime nėra nustatytos tokios mokesčių mokėtojų pareigos. Atkreipė dėmesį, kad tokią pareiškėjo poziciją patvirtina ir aplinkybė, jog aptariamu būdu (vieno iš sutuoktinių pajamų deklaracijoje) pajamos už parduotą bendrą sutuoktinių turtą buvo deklaruojamos ir ankstesniais mokestiniais laikotarpiais. Tuo tarpu mokesčių administratorius tokį pajamų deklaravimą laikė tinkamu ir teisingu, o tai sudarė ir sudaro pagrindą pareiškėjui pajamas už parduotus vertybinius popierius deklaruoti ir 2008 m., pareiškėjo gyventojo pajamų mokesčio deklaracijoje pasirinktu būdu. Taip pat pažymėjo, jog šią pareiškėjo poziciją patvirtina ir aplinkybė, kad teikiamose gyventojo pajamų mokesčio deklaracijose ir jų prieduose yra leidžiama gyventojų turėtas išlaidas (įskaitant ir sutuoktinių bendras išlaidas), mažinančias apmokestinamąsias pajamas (paskolos būstui įsigyti palūkanas) deklaruoti gyventojų nuožiūra ne lygiomis dalimis, kas reiškia, kad ir bendros sutuoktinių pajamos gali būti deklaruojamos mokesčio mokėtojų nuožiūra (vieno iš sutuoktinių pajamų deklaracijoje), nelygiomis dalimis.

Nurodė, jog VMI 2011 m. gegužės 30 d. sprendime pirmenybę suteikė formaliam juridinio fakto atsiradimo momentui (įstatinio kapitalo padidinimui 2004 m. birželio 14 d. sprendimu iki 100 000 Lt) nurodydama, kad esminę reikšmę ginčo atveju turi ne pareiškėjo išreikšta valia pertvarkant individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrove suformuoti 100 000 Lt dydžio įstatinį kapitalą, o atlikti veiksmai, kuomet įstatinis kapitalas buvo užbaigtas formuoti. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas galėjo įsteigti uždarąją akinę bendrovę su 100 000 Lt įstatiniu kapitalu jau 2003 m. birželio mėnesį, o pilnai apmokėti akcijas per metus tik patvirtina pareiškėjo poziciją, kad nagrinėjamame mokestiniame ginče pareiškėjo Ž. S. pozicija dėl 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pardavimo pajamų priskyrimo gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamosioms pajamoms yra pagrįsta ir teisėta. Manė, jog mokestiniame tyrime 4 928 145 Lt dydžio 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pardavimo pajamas Klaipėdos AVMI ir VMI nepagrįstai priskyrė GPM apmokestinamosioms pajamoms, nes nurodytų 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pardavimui nepagrįstai buvo netaikytas vienas iš pagrindinių Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 6 straipsnyje įtvirtintų apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų – turinio viršenybės prieš formą principas, o Komisija neištaisiusi šios mokesčių administratoriaus klaidos, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymėjo, jog sprendžiant dėl 4 928 145 Lt dydžio pajamų, gautų už 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijas priskyrimo apmokestinamosioms pajamoms klausimą, turėjo būti vertinamos aplinkybės, kad jau 2003 m. kovo 31 d. Ž. S. komercinės įmonės savininko sprendimu dėl Ž. S. komercinės įmonės pertvarkymo į juridinį asmenį – UAB „Automobilių lagūna“ buvo numatyta, registruoti juridinį asmenį su 100 000 Lt dydžio įstatiniu kapitalu, įstatinį kapitalą suformuojant 2 etapais – 40 000,00 Lt iki 2003 m. rugpjūčio 31 d. ir papildomai 60 000 Lt iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. Toks pareiškėjo Ž. S. sprendimas, priešingai nei nurodoma skundžiamame Komisijos sprendime nebuvo deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėjo, jog būtinybė pertvarkyti Ž. S. komercinę įmonę į juridinį asmenį su įstatiniu 100 000 Lt dydžio kapitalu jau 2003 metais kilo dėl to, kad rengiant bendrus nuostatus ir reikalavimus įmonėms – „Peugeot“ automobilių pardavimo ir aptarnavimo atstovams buvo iš anksto apspręsti minimalūs reikalavimai juridiniams asmenims, galintiems vykdyti „Peugeot“ automobilių pardavimo ir techninio aptarnavimo veiklą, vienas iš tokių reikalavimų – minimalus 100 000 Lt dydžio įstatinis kapitalas. Ž. S. komercinė įmonė nurodytu momentu jau buvo oficialus „Peugeot“ atstovas Klaipėdos apskrityje ir aptariami reikalavimai atstovams, pareiškėjui Ž. S. individualios įmonės pertvarkymo metu buvo žinomi ir jais buvo vadovaujamasi pertvarkant individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrovę. Todėl nurodomas pareiškėjo Z. S. sprendimas nebuvo deklaratyvus, juo buvo įtvirtintas įsipareigojimas gamintojo atstovams atitikti jų keliamus minimalius reikalavimus. Teigė, jog tiek Klaipėdos AVMI, tiek VMI, tiek Komisija turėjo pagrindą taikyti santykių turinio viršenybės prieš formą principą ir pripažinti, kad 2004 m. birželio 14 d. UAB „Automobilių lagūna“ vienintelio akcininko Ž. S. sprendimu įstatinio kapitalo padidinimas 60 000 Lt dydžio suma buvo faktinė Ž. S. komercinės įmonės pertvarkymo į UAB „Automobilių lagūna“ su 100 000 Lt dydžio įstatiniu kapitalu pabaiga, t. y. 2004 m. birželio 14 d. sprendimo pagrindu įgytas ir apmokėtas 600 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Automobilių lagūna“ akcijų yra pagrįsta laikyti įgytomis individualios įmonės pertvarkymo į uždarąją akcinę bendrovę būdu, laikant kad visą 100000 Lt UAB „Automobilių lagūna“ įstatinį kapitalą sudarančios 1000 vnt. akcijų buvo įgytos Ž. S. komercinės įmonės registravimo momentu 1992 m. liepos 15 d.

Patikslintu skundu pareiškėja D. S. Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė panaikinti: 1) 2011 m. rugpjūčio 29 d. Komisijos sprendimą Nr. S-196 (7-146/2011); 2) 2011 m. gegužės 30 d. VMI sprendimą Nr. 68-75; 3) 2010 m. lapkričio 16 d. Klaipėdos A VMI sprendimą Nr. (6.5)-87. Savo reikalavimus pareiškėja iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kaip ir Ž. S. minėtame patikslintame skunde.

 

III.

 

Atsakovas VMI atsiliepimais su pareiškėjų skundais nesutiko.

Atsiliepime į pareiškėjo Ž. S. skundą nurodė, jog jis (pareiškėjas) 2003 m. kovo 31 d. sprendimu nutarė pertvarkyti neribotos atsakomybės juridinį asmenį Ž. S. komercinę firmą į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – UAB „Automobilių lagūna“. Iš minėto sprendimo matyti, jog UAB „Automobilių lagūna“ įstatinis kapitalas bus lygus 100 000 Lt, t. y. bus padalintas į 1000 vnt. paprastųjų vardinių akcijų (vienos akcijos nominali vertė bus 100 Lt), o kapitalo dydis bus registruotas dalimis. Pagal 2003 m. birželio 27 d. Ž. S. komercinės įmonės pertvarkymo akto 5 punktą UAB „Automobilių lagūna“ įstatinis kapitalas 40 000 Lt buvo suformuotas piniginiu įnašu, išleidžiant 400 paprastųjų vardinių akcijų, nustatant 1 akcijos nominalią vertę 100 Lt, t. y. pagal 2003 m. gruodžio 31 d. UAB „Automobilių lagūna“ balansą įstatinis kapitalas sudarė 40 000 Lt. Pareiškėjo ir UAB „Automobilių lagūna“ vienintelio akcininko 2004 m. birželio 14 d. sprendimu bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas iki 100 000 Lt, papildomai išleidžiant 600 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė 100 Lt. Pareiškėjas su sutuoktine 2008 m. vasario 27 d. sudarė akcijų pirkimopardavimo sutartį, pagal kurią pirkėjui pardavė 1000 paprastųjų vardinių UAB „Automobilių lagūna“ akcijų už 7 700 000 Lt (parduodamos akcijos sudarė 100 proc. visų bendrovės akcijų) bei susitarė koreguoti pirkimo kainą atsižvelgiant į apyvartinių lėšų rodiklį. Pagal 2008 m. vasario 27 d. akcijų pirkimopardavimo sutartį, pareiškėjas su sutuoktine (pardavėjai) ir pirkėjas atliko apyvartinių lėšų rodiklio skaičiavimą, ir užfiksavo apyvartinių lėšų perteklių 513 575 Lt pardavėjų naudai. Todėl pirkėjas iš viso už nupirktas UAB „Automobilių lagūna“ akcijas pareiškėjui ir jo sutuoktinei sumokėjo 8 213 575 Lt. UAB „Superus“ (pirkėjas) įsigytas UAB „Automobilių lagūna“ akcijas 2008 m. gruodžio 31 d. balanse apskaitė kaip ilgalaikį finansinį turtą įsigijimo kaina. Tuo tarpu pareiškėjas 2009 m. gruodžio 31 d. mokesčių administratoriui pateikė patikslintą Metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2008 metus, kurioje 8 213 575 Lt akcijų pardavimo pajamas deklaravo kaip neapmokestinamąsias pajamas. Nurodė, jog pagal pateiktą UAB „Invalda turto valdymas“ 2009 m. vasario 11 d. pažymą Nr. 04-05/3512 buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. įsigydamas ir 2008 m. parduodamas investicinio fondo „Invalda obligacijų suderintasis investicinis fondas“ investicinius vienetus gavo 1 935 652,49 Lt pajamų, o šių vienetų deklaruota įsigijimo vertė 1 898 653,86 Lt. Patikrinimo metu, pagal AB FMĮ „Finasta“ 2009 m. balandžio 3 d. pažymą Nr. 01-04/47969 taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas už vertybinių popierių pardavimą, tarpininkaujant AB FMĮ „Finasta“, 2008 m. gavo 466 692,83 Lt pajamų, o parduotų akcijų įsigijimo vertė su akcijų įsigijimo ir pardavimo komisiniais sudarė 985 273,20 Lt. Pažymėjo, kad šie vertybiniai popieriai taip pat parduoti anksčiau, negu po 366 dienų po jų įsigijimo. 2008 metais tarpininkaujant UAB „Invalda turto valdymas“ ir AB FMĮ „Finasta“, pareiškėjas gavo 2 402 345,32 Lt vertybinių popierių pardavimo apmokestinamųjų pajamų bei su jų pardavimu patyrė 2 883 927,06 Lt išlaidų. Pridūrė, jog pareiškėjas pateiktame Metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2008 metus priede „Ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos (apmokestinamos taikant 15 proc. tarifą)“ deklaravo šių vertybinių popierių pardavimo pajamas 2 402 345,32 Lt ir su šių vertybinių popierių pardavimu susijusias išlaidas 2 880 482,57 Lt. Buvo nustatyta, kad pagal pareiškėjo pateiktus duomenis pareiškėjas patyrė 3 444,49 Lt (2 883 927,06 Lt 2 880 482,57 Lt) daugiau išlaidų, nei deklaravo. Taip pat buvo nustatyta, kad iš AB „SEB bankas“ 2010 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. 07.04.04.07.13-10712 pateiktos informacijos matyti, kad tarpininkaujant bankui, pareiškėjas iš vertybinių popierių pardavimo gavo 3 150 239,35 Lt pajamų, iš jų 1 885 478,79 Lt priskiriamų apmokestinamosioms pajamoms ir 1 264 760,55 Lt priskiriamų neapmokestinamosioms pajamoms. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad parduotų vertybinių popierių bendra įsigijimo vertė – 4 828 354,77 Lt., tačiau Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje pareiškėjas šių pajamų nedeklaravo.

Pažymėjo, jog vadovaujantis GPM įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 22 ir 23 punktų nuostatomis prie neapmokestinamųjų pajamų yra priskiriamos tik tos pajamos, kurios yra gautos už parduotus vertybinius popierius, įsigytus iki 1999 m. sausio 1 d., arba už parduotus vertybinius popierius, įsigytus po 1999 m. sausio 1 d., jeigu yra tenkinamos dvi įstatyme numatytos sąlygos, t. y.  vertybiniai popieriai parduodami ne anksčiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos ir gyventojas 3 metus iki mokestinio laikotarpio, kurį vertybiniai popieriai buvo parduoti, pabaigos nebuvo daugiau kaip 10 proc. vieneto, kurio vertybiniai popieriai parduodami, akcijų savininkas. Pažymėjo, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine, Ž. S. komercinės įmonės pertvarkymo į UAB „Automobilių lagūna“ metu, įsigijo 400 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų. Pagal GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 ir 23 punktus bei minėto straipsnio komentarą, laikytina, kad vieneto pertvarkymo atveju gautų akcijų įsigijimo data yra laikoma pertvarkomo vieneto esamų akcijų (dalių, pajų) įsigijimo data, išskyrus individualių įmonių pertvarkymo atvejus, kai gautų akcijų įsigijimo data laikoma individualios įmonės įregistravimo data. Todėl Inspekcija pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo 400 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų įsigijimas laikytinas Ž. S. komercinės įmonės 1992 m. liepos 15 d. įregistravimo data, t. y. laikoma, kad akcijos įsigytos iki 1999 m. sausio 1 d., todėl 3 285 430 Lt (400 vnt. × 8213,575 Lt) pajamas Klaipėdos AVMI priskyrė prie neapmokestinamųjų pajamų.

Nurodė, jog pareiškėjo ir vienintelio akcininko 2004 m. birželio 14 d. sprendimu UAB „Automobilių lagūna“ įstatinis kapitalas padidintas iki 100 000 Lt, papildomai išleidžiant 600 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų. GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punkto komentare nurodyta, kad padidėjusi turėto kapitalo dalis ar naujai išleistos akcijos atitinka po 1999 m. sausio 1 d. gautą kapitalo dalies padidinimo vertę ar gautas akcijas ir pajamos iš tokių vertybinių popierių perleidimo gali būti neapmokestinamos tik tuo atveju, jeigu atitinka šio straipsnio 1 dalies 23 punkto reikalavimus. Tuo tarpu GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 23 punkto komentare nurodyta, kad pajamos iš vertybinių popierių perleidimo, kurios atitinka po 1999 m. sausio 1 d. gautas akcijas ar gautą kapitalo dalies padidinimo vertę, neapmokestinamos tik tuo atveju, jeigu tokie vertybiniai popieriai perleisti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo jų įsigijimo (įstatinio kapitalo padidinimo) ir gyventojas 3 metus iki mokestinio laikotarpio, kurį vertybiniai popieriai buvo parduoti ar kitaip perleisti nuosavybėn, pabaigos nebuvo savininkas daugiau kaip 10 procentų vieneto akcijų. Kadangi Klaipėdos AVMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas 3 metus iki mokestinio laikotarpio, per kurį akcijos buvo parduotos, pabaigos valdė 100 proc. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų, todėl vadovaudamasi GPM įstatymo nuostatomis, Klaipėdos AVMI konstatavo, jog 600 vnt. paprastųjų vardinių akcijų pardavimo pajamos 4 928 145 Lt (600 vnt. × 8213,575 Lt) priskiriamos GPM apmokestinamosioms pajamoms. Dėl prievolės pajamas už parduotą bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą GPM įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti abiems sutuoktiniams pateikiant metinę pajamų mokesčio deklaraciją, nurodė, jog pagal CK 3.87 straipsnio 2 dalį, sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Sutuoktiniams nesudarius vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas, reglamentuojamas CK 3.873.100 straipsniuose. Pažymėjo, kad turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai toks draudimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ar turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.). Remiantis teisiniu reglamentavimu atsakovas daro išvadą, jog bendroji sutuoktinių turto teisinį režimą apibrėžianti taisyklė – turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Kadangi nustatyta, jog pareiškėjo santuoka su D. S. buvo įregistruota 1992 m. birželio 5 d., o 1992 m. liepos 15 d. pareiškėjas įregistravo Ž. S. komercinę įmonę, taip pat nenustatyta, kad sutuoktiniai būtų sudarę vedybų sutartį ar kitą turto pasidalijimo sutartį, bei tai, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad gautos pajamos yra asmeninės pareiškėjo lėšos, todėl vietos mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo Ž. S. ir jo sutuoktinės 2008 metais gautas vertybinių popierių pardavimo pajamas 13 766 159,66 Lt priskyrė abiem sutuoktiniams po lygiai.

Atsiliepime į pareiškėjos D. S. patikslintą skundą atsakovas iš esmės išdėstė tokius pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į minėtą pareiškėjo Ž. S. patikslintą skundą.

 

IV.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo Ž. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė bendrąją įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisyklę bei nurodė, jog pareiškėjas įrodymais, teisės aktais nepatvirtino skundžiamų sprendimų ydingumo. Konstatavo, jog mokesčių administratoriaus sprendimuose išreikšta pozicija, sprendimų motyvacija yra adekvati sprendimuose nurodytiems teisės aktams bei patikrinimo metu nustatytų faktų įvertinimui, o ginčo faktinės aplinkybės, ginčo šalių veiksmų seka ir turinys, mokesčių administratoriaus oficialiuose sprendimuose fiksuoti teisingai (turima omenyje, jog pareiškėjas mokesčių administratoriaus oficialiuose sprendimuose aprašomosiose dalyse išdėstytų aplinkybių, faktų neginčija). Rėmėsi GPM įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 8 straipsnio 1 dalimi bei GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 29 ir 30 punktais. Pažymėjo, jog iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog prie neapmokestinamųjų pajamų priskiriamos tik tos pajamos, kurios yra gautos: 1) už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus iki 1999 m. sausio 1 d.; 2) už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus po 1999 m. sausio 1 d., jeigu: vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn ne anksčiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos; gyventojas 3 metus iki mokestinio laikotarpio, kuriame vertybiniai popieriai buvo parduoti arba kitaip perleisti nuosavybėn, pabaigos nebuvo savininkas daugiau kaip 10 procentų vieneto, kurio vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn, akcijų (dalių, pajų). Aptarė bylos faktines aplinkybes ir konstatavo, jog mokesčių administratoriaus, MGK argumentai dėl 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pardavimo pajamų pripažinimo apmokestinamosiomis pajamomis yra teisingi įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais.

Taip pat nurodė, jog pareiškėjas nepasinaudojo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir Akcinių bendrovių įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pažymėjo, jog nėra įtikinama ir teisinga pareiškėjo nuostata, jog nagrinėjamoje situacijoje turi būti taikomas turinio viršenybės prieš formą principas ir papildomai išleisti 600 vnt. akcijų turėtų būti laikomi kaip Ž. S. komercinės įmonės pertvarkymo pabaiga, kadangi tikslas buvo pertvarkyti įmonę į uždarąją akcinę bendrovę su 100 000 Lt įstatiniu kapitalu, nes iš Ž. S. komercinės įmonės savininko 2003 m. birželio 2 d. sprendimo matyti, kad, pertvarkant komercinę įmonę į uždarąją akcinę bendrovę, bendrovės įstatinis kapitalas yra 40 000 Lt. Pažymėjo, jog Individualių įmonių įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad individualios įmonės pertvarkymas laikomas baigtu nuo naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentų įregistravimo Juridinių asmenų registre (UAB „Automobilių lagūna“ įstatai įregistruoti 2003 m. rugpjūčio 1 d.).

Pasisakydamas dėl akcijų pardavimo pajamų padalinimo abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis, teismas pažymėjo, jog Ž. S. santuoka įregistruota 1992 m. birželio 5 d. Apžvelgė, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 d. (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (GPM įstatymo 27 str. 1 d.). Remiantis Taisyklių 11 punktu, kai pajamas nuolatinis Lietuvos gyventojas gauna už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą (pvz., už nuomą, pardavimą ar kitokį perleidimą nuosavybėn), tai, atsižvelgus į CK 3.117 straipsnio 1 dalį, laikoma, kad tokio turto pajamos yra gautos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis (jeigu vedybų sutartyje nenustatyta kitaip). Išdėstė, jog CK 3.117 straipsnio 1 dalyje preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o CK 1.97 straipsnyje, 3.87 – 3.100 straipsniuose konstatuoja, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė inter alia pasibaigia nutraukus santuoką ir (ar) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą (CK 3.100 str. 4 ir 6 p.). Atkreipė dėmesį, jog toks įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas atitinka LVAT formuojamą praktiką (mokesčių administratorius sprendimuose ir atsiliepime į skundą nurodo atitinkamą teismų praktiką). Apibendrino, jog įrodymais patvirtinta, kad 2008 m. vasario 27 d. UAB „Automobilių lagūna“ akcijas pardavė pareiškėjas su sutuoktine ir pajamas už parduotas akcijas gavo abu sutuoktiniai, todėl atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, GPM įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, Taisyklių 11 punktą (ir nesant duomenų, jog yra sudaryta vedybų sutartis, turto pasidalijimo sutartis, gautos pajamos yra asmenų asmeninės lėšos), darytina išvada, kad pajamas gavo abu sutuoktiniai lygiomis dalimis ir kiekvienas iš jų pajamas privalėjo deklaruoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjos D. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Priimdamas šį sprendimą teismas iš esmės jį (sprendimą) grindė tais pačiais motyvais, kuriais Vilniaus apygardos administracinis teismas motyvavo minėtą 2012 m. vasario 15 d. sprendimą pareiškėjo Ž. S. byloje.

 

V.

 

Pareiškėjas Ž. S. , nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį  teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo ir ikiteisminių institucijų pozicija, nustatanti abiejų sutuoktinių pareigą bendrai gautas pajamas deklaruoti atskirai lygiomis dalimis, yra nepagrįsta ir neteisėta. Mano, jog bet koks viešojo administravimo subjekto atliekamas veiksmas ar priimamas sprendimas privalo būti pagrįstas atitinkamą reguliavimo sritį reglamentuojančia teisės norma (remiasi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi), t. y. administracinėje teisenoje taikant pagrindinį leidimo veikti tik leidžiamu būdu principą mokesčių administratorius neturi teisės savo nuožiūra versti ar įpareigoti mokesčių mokėtoją elgtis priešingai nei nustatoma (ar nenustatoma) teisės normomis. Teigia, jog ši išvada, nustatanti pareiškėjo ir jo sutuoktinės D. S. , kaip sutuoktinių pareigą deklaruoti UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pardavimo neapmokestinamąsias pajamas ir apmokestinamąsias pajamas ir įsigijimo išlaidas lygiomis dalis, negali būti grindžiamos vien CK normomis, įtvirtinančiomis lygių sutuoktinių bendro turto dalių principą. Pažymi, jog CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas reiškia tik tai, kad sutuoktinių bendro jungtine nuosavybe turimo ir valdomo turto dalys yra lygios ir jomis sutuoktiniai disponuoja CK nustatytu būdu, tačiau CK įtvirtinamas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas negali būti pagrindu atskirai kiekvieno iš sutuoktinių prievolei deklaruoti bendro turto pardavimo pajamas lygiomis dalimis, kilti. Pabrėžia, jog jokiame teisės akte nėra nustatyta ar išaiškinta sutuoktinių prievolė neapmokestinamąsias ir apmokestinamąsias pajamas, gautas iš bendrosios jungtinės nuosavybės turto pardavimo ar kitokio perleidimo, ir šio turto įsigijimo išlaidas deklaruoti atskirose deklaracijose lygiomis dalimis ir tokia prievolė negalėjo būti nustatyta individualaus pobūdžio administraciniu aktu ar teismo sprendimu. Mano, jog pareiškėjo poziciją mokestinio ginčo metu buvo ir tebėra bandoma paneigti remiantis VMI parengto GPM įstatymo apibendrinto komentaro dėl 27 straipsnio 1 dalies taikymo aiškinimu, nurodančiu, kad tuo atveju, kai atsiranda prievolė GPM įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti pajamas už parduotą bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą (nekilnojamąjį daiktą ar kilnojamąjį daiktą), šias pajamas turi deklaruoti abu sutuoktiniai, pateikdami metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Tačiau, vadovaujantis MAĮ 12 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas mokesčių mokėtojui neturi teisės akto galios ir išreiškia tik kompetentingos valstybės institucijos nuomonę mokesčių įstatymų reglamentuojamais klausimais, pripažintina, kad VMI patvirtintas apibendrintas GPM įstatymo 27 straipsnio komentaras negali pakeisti ir plečiamai aiškinti įstatymo normų reguliavimo. Nepaisant to, akcentuoja, jog šis komentaras nepripažįsta ir nenustato sutuoktinių pareigos lygiomis dalimis atskirose deklaracijose deklaruoti pajamas, gautas už bendrąja jungtine nuosavybe priklausančius vertybinius popierius (remiasi GPM įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtinta turto sąvoka bei pabrėžia, jog VMI oficialiame apibendrintame GPM įstatymo komentare atskirai išskiria kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir atskirai vertybinius popierius). Pažymi, jog ginčydamas MGK sprendimą, pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad šioje skundo dalyje dėstomą jo poziciją patvirtina ir tai, kad būtent jo nurodomu būdu (vieno iš sutuoktinių pajamų deklaracijoje) pajamos už parduotą bendrą sutuoktinių turtą buvo deklaruojamos ir ankstesniais mokestiniais laikotarpiais, tačiau mokesčių administratorius, net atlikęs pareiškėjo mokestinius tikrinimus, tokį pajamų deklaravimą laikė tinkamu ir teisingu, ir tai sudarė pagrindą pareiškėjo ir jo sutuoktinės D. S. pajamas už parduotus vertybinius popierius deklaruoti 2008 m. pareiškėjo gyventojo pajamų mokesčio deklaracijoje pasirinku būdu. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad šioje skundo dalyje išdėstomą jo poziciją patvirtina ir ta aplinkybė, kad nepaisant įtvirtinto sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, teikiamose gyventojo pajamų mokesčio deklaracijose ir jų prieduose yra leidžiama ir pripažįstama gyventojų teisė turėtas išlaidas (tarp jų – ir sutuoktinių bendras išlaidas), mažinančias apmokestinamąsias pajamas (paskolos būstui įsigyti palūkanas), deklaruoti gyventojų nuožiūra ne lygiomis dalimis. Mano, jog tai reiškia, kad ir bendros sutuoktinių pajamos gali būti deklaruojamos mokesčio mokėtojų nuožiūra (vieno iš sutuoktinių pajamų deklaracijoje), ne lygiomis dalimis, t. y. priešingai nei nurodoma priimtame teismo sprendime, tačiau teismas dėl nurodyto pareiškėjo skundo argumento priimtame sprendime visiškai nepasisakė.

Mano, jog mokestiniame ginče 4 928 145,00 Lt dydžio 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pardavimo pajamos nepagrįstai buvo priskirtos GPM apmokestinamosioms pajamoms, nes šių akcijų pardavimui nepagrįstai buvo netaikytas vienas iš pagrindinių MAĮ įtvirtinamų turinio viršenybės prieš formą principas (MAĮ 10 str.). Remiasi MAĮ 6 straipsnyje išvardytais principais bei MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu protingumo ir teisingumo kriterijumi, taip pat – GPM įstatymo 10 straipsnio 2 dalies komentaru bei akcentuoja, jog yra įsitikinęs, kad pareiškėjo veiksmai, veikla pertvarkant Ž. S. komercinę įmonę į UAB „Automobilių lagūna“ su 100 000 Lt dydžio įstatiniu kapitalu, vertinant veiksmų tikslus ir nuoseklumą, visiškai atitinka GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies reguliavimą, kuriuo vadovaujantis pertvarkyto neribotos atsakomybės juridinio asmens į ribotos atsakomybės juridinio asmens akcijų pardavimo pajamos pripažįstamos neapmokestinamosiomis pajamomis, todėl kilusiame mokestiniame ginče pagrįstai turėjo būti taikomos MAĮ 10 straipsnio normos reguliavimas. Mano, jog 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pardavimo pajamų priskyrimo ar nepriskyrimo GPM apmokestinamosioms pajamoms atvejis yra būtent toks, kuomet kilo aiški būtinybė taikyti MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje ir 10 straipsnyje įtvirtintus principus. Teigia, jog sprendžiant dėl 4 928 145 Lt dydžio pajamų, gautų už 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijas priskyrimo apmokestinamosioms pajamoms klausimą, turėjo būti įvertinta tai, jog jau 2003 m. kovo 31 d. Ž. S. komercinės įmonės savininko sprendimu dėl Ž. S. komercinės įmonės pertvarkymo į juridinį asmenį – UAB „Automobilių lagūna“ buvo numatyta registruoti juridinį asmenį su 100 000 Lt dydžio įstatiniu kapitalu, įstatinį kapitalą suformuojant 2 etapais – 40 000 Lt iki 2003 m. rugpjūčio 31 d. ir papildomai 60 000 Lt iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. Teigia, jog toks pareiškėjo sprendimas nebuvo deklaratyvaus pobūdžio, nes būtinybė minėtu būdu pertvarkyti įmonę jau 2003 metais kilo dėl to, kad rengiant bendrus nuostatus ir reikalavimus įmonėms – „Peugeot“ automobilių pardavimo ir aptarnavimo atstovams, buvo iš anksto apspręsti ir atskleisti minimalūs reikalavimai juridiniams asmenims, galėsiantiems vykdyti „Peugeot“ automobilių pardavimo ir techninio aptarnavimo veikla, tarp jų ir – minimalaus 100 000 Lt dydžio įstatinio kapitalo reikalavimas. Tikina, jog jau 2003 m. kovo 31 d. pareiškėjo valia buvo nukreipta individualią įmonę pertvarkyti į uždarąją akcinę bendrovę, būtent – su įstatiniu 100 000 Lt dydžio kapitalu ir šis tikslas nuosekliai buvo įgyvendinamas. Mano, jog teismas nepagrįstai UAB „Automobilių lagūna“ įstatinio kapitalo didinimą išimtinai sieja su savarankiška šios bendrovės veikla. Pažymi, kad kapitalo didinimo dėl veiklos, susijusios tik su ūkine, komercine veikla (finansine prasme), poreikio nebuvo, nes bendrovė neturėjo problemų, susijusių su apyvartinių lėšų poreikiu, jos veikla buvo sklandi ir papildoma kredito įstaigų suteikiamų paskolinių lėšų, todėl nebuvo jokio kito nei nurodyta skunde poreikio ir būtinumo didinti įstatinį kapitalą. Priduria, jog faktą, kad santykių turinio viršenybės prieš formą principo taikymas yra galimas, patvirtina ir tai, kad pareiškėjas, pertvarkydamas Ž. S. komercinę įmonę į UAB „Automobilių lagūna“ su 100 000 Lt dydžio įstatiniu kapitalu, turėjo galimybę priimti sprendimą registruoti juridinį asmenį su 100 000 Lt dydžio įstatiniu kapitalu, visą įstatinio kapitalo sumą (įskaitant ir 60 000 Lt ginčo sumą) vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo normomis apmokant per 1 metus nuo akcijų pasirašymo sutarties sudarymo. Tikina, jog akivaizdu, kad galutinį, 2003 m. kovo 31 d. sprendimu apibrėžtą tikslą įgyvendinus šiuo būdu, nebūtų jokio pagrindo UAB „Automobilių lagūna“ 1 000 vnt. akcijų įsigijimo momentu laikyti kitą datą, nei Ž. S. komercinės įmonės registravimo data. Pabrėžia, jog tik pasirinkta įstatinio kapitalo (100 000 Lt) suformavimo forma nulėmė kitokį 600 vnt. akcijų teisinį režimą šių akcijų pardavimo atveju. Akcentuoja, jog minėtas veiksmas, pareiškėjui kartu su sutuoktine įgyjant 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų – tebuvo formalus Ž. S. veiksmas, užbaigiantis individualios įmonės pertvarkymą į UAB „Automobilių lagūna“. Priduria, jog nepagrįsta ir vietos mokesčių administratoriaus surašytame patikrinimo akte nurodyta 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų įsigijimo išlaidų suma – 60 000 Lt. Šiuo aspektu pažymi, jog būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Ž. S. komercinės įmonės turtas, perduotas įmonės pertvarkymo į UAB momentu rinkos (ne buhalterine) verte, atėmus įmonės įsipareigojimus buvo vertas daugiau nei 22,5 mln. litų ir buvo uždirbamas daugiau nei 10 metų. Taigi, įmonės pertvarkymo momentu išleistos 400 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų buvo padengtos 22,5 mln. litų turto verte, atitinkamai proporcingai turto vertės daliai tenkant vienai akcijai (5.000 Lt  6.250 Lt). Atitinkamai tokią šių 400 vnt. akcijų vertę yra pagrįsta laikyti faktine šių akcijų įsigijimo verte, pertvarkant individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrovę. Nurodo, jog per nepilnus vienerius metus UAB „Automobilių lagūna“ turtinė padėtis nesikeitė, papildomai įgyto turto ir prisiimtų įsipareigojimų apimtis buvo tolygi ir iki 2004 m. birželio 14 d. sprendimo dėl įstatinio kapitalo padidinimo priėmimo momento, 400 vnt. akcijų vertė (faktinė įsigijimo išlaidų suma), nekito. Atsižvelgiant į tai, neprotinga ir nesąžininga papildomai išleistų 600 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Automobilių lagūna“ akcijų įsigijimo išlaidų suma laikyti tik 60 000 Lt sumą, sumokėtą apmokant nominalią akcijų kainą, kai tuo tarpu šių akcijų reali vertė (ir faktinė įsigijimo išlaidų suma) buvo pagrįsta per daugiau nei 10 metų uždirbto ir sukaupto Ž. S. komercinės įmonės turto rinkos verte.

Pažymi ir tai, jog teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėjas įrodymais nepatvirtino skundžiamų sprendimų ydingumo. Teigia, jog teismas priimtame sprendime net nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, patvirtinančių 2003 metais kilusį būtinumą pertvarkyti Ž. S. komercinę įmonę į juridinį asmenį su 100 000 Lt dydžio įstatiniu kapitalu. Nurodo, jog nagrinėjant mokestinį ginčą MGK pareiškėjas pateikė į bylą 2011 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Žibintas“, oficialaus „Peugeot“ markės gamintojo atstovo Lietuvoje, išduotą patvirtinimą, kad visi būsimi minimalūs reikalavimai (įskaitant reikalavimus minimaliam įstatinio kapitalo dydžiui) „Peugeot“ markės transporto priemonių prekybos ir serviso atstovams regionuose buvo paviešinti jau 2003 metais, tačiau teismas dėl pastarojo įrodymo visiškai nepasisakė. Pažymi, jog patvirtinant nurodytas aplinkybes pareiškėjas pateikia ir prašo prie nagrinėjamos bylos prijungti dar vieną įrodymą, patvirtinantį pareiškėjo išdėstytą poziciją, taip pat prašys LVAT į teismo posėdį iškviesti ir apklausti liudytoją. Akcentuoja, kad pareiškėjui pavyko gauti „Peugeot“ įgaliotojo prekybos atstovo sutarties ribotam laikui kopiją, kuria jau pertvarkytai į uždarąją akcinę bendrovę „Automobilių lagūna“ buvo suteiktos teisės galutiniam pirkėjui teikti „Peugeot“ markės automobilių pardavimo ir serviso paslaugas Vakarų Lietuvos regione. Šio pobūdžio sutarčių sąlygos ir jose keliami minimalūs reikalavimai tarp „Peugeot“ gamintojo atstovo Lietuvoje ir atstovų regionuose buvo rengiamos ir derinamos nuo 2002 metų ir 2003 m., Ž. S. komercinės įmonės pertvarkymo metu Pareiškėjui jau buvo žinomi. Teigia, jog būtent šio pobūdžio sutarčių sąlygos ir jose nustatyti minimalūs reikalavimai „Peugeot“ markės automobilių pardavimo ir serviso atstovams Vakarų Lietuvos regione tapo pagrindu Ž. S. įmonės pertvarkymui. Atkreipia dėmesį į sutarties preambulę, kurioje akcentuojama, kad teisių davėjas priėmė nutarimą patikėti „Peugeot“ automobilių ir paslaugų platinimą platintojams, atrinktiems pagal 1 priede nustatytus kriterijus. Taip pat atkreipia dėmesį į Sutarties 1 priedo Atrankos kriterijai, taikomi naujų automobilių platintojui – teisių gavėjui grupėje Finansiniai kriterijai VF1 (įstatinis kapitalas) nustatyta, kad teisių gavėjas privalo turėti ne mažesnį nei 28.900 eurų (99.785,92 Lt) dydžio įstatinį kapitalą. Taigi, pateikiamas įrodymas paneigia vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus išvadas ir argumentus, taip pat MGK argumentus, kad Pareiškėjo 2003 m. kovo 31 d. sprendimas pertvarkyti individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrovę su 100 000 Lt dydžio įstatiniu kapitalu, tebuvo deklaratyvaus, neįpareigojančio pobūdžio dokumentas, negalintis turėti reikšmės pareiškėjo veiksmų vertinimui 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pardavimo pajamų priskyrimo apmokestinamosioms pajamoms aspektu. Priduria, jog jo nurodytoms aplinkybėms patvirtinti apklaustinas liudytojas, UAB „Liondoros automobiliai“ arba UAB „Žibintas“ atstovas, kurio dalyvavimą teismo posėdyje užtikrins pats pareiškėjas. Nurodo, jog liudytojas patvirtins, kad pareiškėjui jau 2002 m. buvo žinomi minimalūs kriterijai ir reikalavimai, keltini „Peugeot“ markės automobilių pardavimo ir serviso atstovams atskiruose Lietuvos regionuose.

Apeliaciniu skundu pareiškėja D. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Savo skundą pareiškėja iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie yra išdėstyti minėtame pareiškėjo Ž. S. apeliaciniame skunde.

Atsakovas VMI atsiliepimais į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo šiuos apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas iš esmės nurodo tapačius argumentus, kaip ir atsiliepimuose į pareiškėjų pirmosios instancijos teismui pateiktus skundus.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

VI.

 

Pareiškėjų apeliaciniai skundai netenkintini.

Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas yra kilęs dėl:

(1) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. (6.5)-79 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (I t., b. l. 48–57) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 68-76 (I t., b. l. 38–45), Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. S-195(7-147/2011) (I t., b. l. 22–29) bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo, kuriais minėtas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas buvo paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo vietos mokesčių administratoriaus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjas Ž. S. buvo pripažintas turinčiu 258 087 Lt  dydžio gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) nepriemoką nuo pajamų, kurias 2008 metais jis gavo iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto – vertybinių popierių – pardavimo. Pareiškėjui Ž. S. taip pat buvo priskaičiuoti 59 427 Lt šio mokesčio delspinigių bei skirta 25 809 Lt (10 proc. nuo apskaičiuotos mokestinės nepriemokos) dydžio bauda;

(2) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. (6.5)-87 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (I t., b. l. 5867) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 68-75 (I t., b. l. 3037), Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. S-196(7-146/2011) (I t., b. l. 1421) bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimo, kuriais minėtas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas buvo paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo vietos mokesčių administratoriaus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėja D. S. buvo pripažinta turinčia 260 757 Lt dydžio GPM nepriemoką nuo pajamų, kurias 2008 metais ji gavo iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto – vertybinių popierių – pardavimo. Pareiškėjai D. S. taip pat buvo priskaičiuoti 59 298 Lt šio mokesčio delspinigių ir skirta 26 076 Lt dydžio bauda.

Apibrėžiant šios administracinės bylos ribas pirmiausia primintina, jog privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 20 p.), o kreipdamasis teisminės gynybos, pareiškėjas visuomet skunde privalo suformuluoti reikalavimą (skundo dalyką) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 7 p.). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirenkant elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas, bylos nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateiktų patikslintų skundų bei apeliacinių skundų argumentų, pareiškėjai iš esmės nesutinka su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu:

1) kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdyto turto (nagrinėjamu atveju – vertybinių popierių) pardavimą gautas pajamas kiekvienas iš sutuoktinių (t. y., pareiškėjų) turi deklaruoti ir nuo jų (pajamų) sumokėti GPM atskirai lygiomis dalimis;

2) kad pardavus pareiškėjams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusius 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų gautos pajamos, kurias vietos mokesčių administratorius pripažino gautomis abiejų sutuoktinių (pareiškėjų) lygiomis dalimis, yra apmokestinamosios pajamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) prasme.

Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl pareiškėjų pareigos minėtas pajamas deklaruoti atskirai lygiomis dalimis, taip pat – dėl už minėtų akcijų pardavimą gautų pajamų priskyrimo apmokestinamosioms pajamoms bei nuo šių pajamų pareiškėjams papildomai apskaičiuoto mokėtino GPM ir su juo susijusių sumų.

Atskirai pastebėtina, kad kreipdamiesi į pirmosios instancijos teismą pareiškėjai pateikė bendrą skundą (I t., b. l. 1–10), tačiau 2011 m. spalio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas šio skundo reikalavimus išskyrė (I t., b. l. 122), kiekvieno iš pareiškėjų reikalavimus nagrinėdamas atskirose (savarankiškose) administracinėse bylose. Šioje byloje ginčijamais 2012 m. sausio 12 d. (dėl pareiškėjos D. S. ) ir 2012 m. vasario 15 d. (dėl pareiškėjo Ž. S. ) sprendimuose Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės pripažino, jog bendrai gautas ginčo pajamas kiekvienas iš pareiškėjų  privalėjo deklaruoti ir apskaičiuoti bei sumokėti GPM atskirai lygiomis dalimis, taip pat pajamas, gautas pardavus minėtas UAB „Automobilių lagūna“ akcijas pripažino apmokestinamosiomis pajamomis apmokestinimo GPM tikslais. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokie Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai, be kita ko, atsižvelgiant į minėtas šioje administracinėje byloje nagrinėjamo mokestinio ginčo ribas, kiekvienas (sprendimas) atskirai tiesiogiai lemia abiejų pareiškėjų, t. y. Ž. S. ir D. S. , teises bei pareigas, tačiau D. S. nebuvo įtraukta į bylos, pradėtos pagal Ž. S. skundą, nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme proceso šalimi (neužtikrintas jos dalyvavimas), o Ž. S. – į bylos, pradėtos pagal D. S. skundą, nagrinėjimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kaip vieną iš pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų numato atvejį, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Todėl minėta pažaida (kiekvieno iš pareiškėjo neįtraukimas proceso šalimis pirmosios instancijos teismo nagrinėtose bylose, kuriose priimti ginčijami sprendimai) gali lemti pirmosios instancijos teismo sprendimų panaikinimą ir grąžinimą bylas nagrinėti šiam teismui iš naujo. Vien ta faktinė aplinkybė, jog ginčijami mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą ne teismo tvarka nagrinėjusių institucijų sprendimai buvo skirti tik juose nurodytam konkrečiam mokesčių mokėtojui, savaime negali paneigti teismo pareigos užtikrinti, jog į bylos nagrinėjimą proceso šalimis būtų įtraukti visi asmenys, kurių teisėms ir pareigoms tiesiogiai turės (gali turėti) įtakos priimtas baigiamasis teismo aktas, kaip yra nagrinėjamu atveju.

Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. šioje administracinėje byloje priimtoje nutartyje (II t., b. l. 63–74) nurodytas aplinkybes, vadovaujantis protingumo, proceso ekonomiškumo bei efektyvumo ir teisingumo principais, nagrinėjamu atveju minėtų proceso taisyklių pažeidimo neigiamos pasekmės buvo pašalintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2012 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. TP-66 „Dėl bylų sujungimo“ (II t., b. l. 81) sujungus administracines bylas Nr. A602-2280/2012, pradėtą pagal Ž. S. apeliacinį skundą, ir Nr. A4422055/2012, pradėtą pagal pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą.

 

VII.

 

Pirmuoju klausimu, susijusiu su pareiškėjų pareiga ginčo pajamas deklaruoti lygiomis dalimis, paminėtina, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas Ž. S. 2009 m. gruodžio 31 d. pateikė patikslintą Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM305) už 2008 metus (Ž. S. MGK byla, b. l. 71–77), kurioje, be kita ko, deklaravo 8 213 575,00 Lt pajamų, gautų pardavus UAB „Automobilių lagūna“ akcijas, ir 2 402 345,32 Lt pajamų vertybinius popierius, parduotus tarpininkaujant UAB „Invalda turto valdymas“ bei AB FMĮ „Finasta“. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas gavo 3 150 239,35 Lt pajamų už tarpininkaujant AB SEB Bankas parduotus vertybinius popierius, kurių minėtoje deklaracijoje nenurodė (Ž. S. MGK byla, b. l. 48). Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjos D. S. 2009 m. balandžio 29 d. pateiktoje Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (forma GPM305) už 2008 metus pajamos, gautos už minėtų vertybinių popierių pardavimą, nebuvo deklaruotos (D. S. MGK byla, b. l. 36). Paminėtina ir tai, kad:

1) pajamos UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pardavimą buvo gautos 2008 m. vasario 27 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, kurią su pirkėju UAB Superus sudarė abu pareiškėjai (Ž. S. MGK byla, b. l. 102–113), pagrindu. Pinigai už šias akcijas buvo pervesti į pareiškėjo banko sąskaitą atlikus kelis savarankiškus mokėjimus nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2008 m. rugpjūčio 8 d. (Ž. S. MGK byla, b. l. 46);

2) tarpininkaujant UAB „Invalda turto valdymas“ nuo 2008 m. balandžio 11 d. iki 2008 m. lapkričio 11 d. sudarytais investicinių fondų vienetų pardavimo sandoriais (Ž. S. MGK byla, b. l. 125) Ž. S. savo vardu gavo 1 935 652,49 Lt pajamų;

3) pagal tarpininkaujant AB FMĮ „Finasta“ nuo 2008 m. liepos 3 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d. sudarytus vertybinių popierių pardavimo sandorius (Ž. S. MGK byla, b. l. 83) pareiškėjas Ž. S. 2008 metais savo vardu gavo 466 692,83 Lt pajamų;

4) minėtų pajamų, kurias tarpininkaujant AB SEB Bankas savo vardu gavo Ž. S. , šaltiniu taip pat buvo vertybinių popierių pardavimo sandoriai, sudaryti nuo 2008 m. spalio 8 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. (Ž. S. MGK byla, b. l. 48, 137–149).

Byloje nėra ginčo, kad aptariami vertybiniai popieriai jų pardavimo momentu buvo bendroji jungtinė sutuoktinių (pareiškėjų) nuosavybė. Neginčijama ir vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų konstatuota objektyvi faktinė aplinkybė, jog pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo (įstatymų nustatyta tvarka) sudarę vedybų sutarties ir (ar) turto padalijimo sutarties.

Minėtų faktinių aplinkybių kontekste vertinant, kuris iš pareiškėjų yra atsakingas už, pirmiausia, ginčo pajamų deklaravimą, pastebėtina, kad vadovaujantis GPM įstatymo 3 straipsniu (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX1007 redakcija), GPM mokėtoju pripažįstamas pajamų gavęs gyventojas. Šioje nuostatoje vartojama sąvoka „gyventojas“ yra apibrėžiama to paties įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) ir reiškia nuolatinį ir nenuolatinį Lietuvos gyventoją. Nuolatinis Lietuvos gyventojas – „fizinis asmuo, kuris laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal [GPM] įstatymo 4 straipsnio nuostatas“ (GPM įstatymo 2 str. 3 d. (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija). Taigi, kaip matyti iš pacituotų įstatymo nuostatų, taip pat kriterijus, pagal kuriuos asmuo yra pripažįstamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju apmokestinimo GPM tikslais, nustatančio GPM įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija), GPM mokėtoju gali būti pripažintas tik konkretus fizinis asmuo, t. y. įstatymas aiškiai GPM mokėtoją apibrėžia kaip konkretų fizinį asmenį, o ne tokių asmenų daugetą.

Toliau akcentuotina, kad siekiant konkretų fizinį asmenį (gyventoją) pripažinti aptariamo mokesčio mokėtoju, toks asmuo, be kita ko, turi būti „gavęs pajamų“ GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) prasme.

Atskleidžiant šios sąlygos turinį pirmiausia pastebėtina, kad remiantis GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), pajamomis, išskyrus toje pačioje nuostatoje išvardintas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos, inter alia laikomos „<...> per mokestinį laikotarpį gautas atlygis <...> už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra <...>“.  Šios pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, kuriuo nagrinėjamu atveju laikomas momentas, „<...> kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>“ (GPM įstatymo 8 str. 2 d. 1 p. (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija).

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė, loginė bei lingvistinė šių nuostatų analizė aiškiai iliustruoja, jog GPM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu.

Byloje nėra ginčo, kad aptariamos vertybinių popierių pardavimo pajamos yra priskiriamos B klasės ne individualios veiklos pajamoms (GPM įstatymo 22 str. (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX1848 redakcija). Vadovaujantis GPM įstatymo 25 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) 1 dalimi, „pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo“. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad pajamų mokestis nuo šių per mokestinį laikotarpį gautų pajamų deklaruojamas, apskaičiuojamas ir sumokamas GPM įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusią bendrąją taisyklę „nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos <...> privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį <...>“ (GPM įstatymo 27 str. 1 d. (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija). Galiausiai GPM įstatymo 27 straipsnio 5 dalis (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI 111 redakcija) nustato, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki <...> metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos“.

Apibendrinant išdėstytas nuostatas matyti, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs asmeninę B klasės iš ne individualios veiklos turto pardavimo pajamas, kokiomis yra pripažintinos ir ginčo pajamos, gavusio nuolatinio Lietuvos gyventojo pareigą šias pajamas deklaruoti ir, jei tokios pajamos priskiriamos apmokestinamosioms, apskaičiuoti bei sumokėti atitinkamo dydžio GPM. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ši pareiga kiekvieno iš pareiškėjo, t. y. kiekvieno iš sutuoktinio, atžvilgiu yra asmeninė, o tai reikalauja aiškiai nustatyti kiekvienam iš jų tenkančios mokestinės prievolės už ginčo pajamas ribas, šiuo tikslu pirmiausiai identifikuojant kuris iš jų faktiškai gavo pajamas GPM įstatymo prasme.

Šiuo klausimu pasisakydama dėl to, jog ginčo atveju piniginės lėšos, gautos pardavus bendrąja jungtine sutuoktiniu nuosavybe esantį turtą, buvo pervestos į pareiškėjo Ž. S. asmeninę sąskaitą (gautos jo vardu), išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad aplinkybė, į kieno kredito įstaigoje esančią sąskaitą tokios lėšos pervedamos, paprastai yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl atitinkamo asmens pripažinimo GPM mokėtoju, nes, kaip minėta, GPM įstatymas apmokestinimo momentą, be kita ko, sieja su faktiniu pajamų gavimu. Tačiau taip pat būtina pažymėti, kad, kaip yra matyti iš GPM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) įstatymų leidėjo vartojamos formuluotės „<...> pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>“ loginės ir lingvistinės konstrukcijos, taip pat šią nuostatą aiškinant sistemiškai kitų GPM įstatymo nuostatų atžvilgiu, vien ši faktinė aplinkybė savaime negali eliminuoti galimybės pripažinti, kad faktiškai atitinkamą naudą, kuri laikoma pajamomis apmokestinimo aptariamu mokesčiu tikslais (GPM įstatymo 2 str. 14 d. (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX2103 redakcija), gavo (ir) kitas fizinis asmuo (gyventojas). Ginčo pajamos yra gautos pagal sandorius dėl vertybinių popierių pardavimo, todėl nagrinėjamu atveju siekiant įvardinti, kuris iš pareiškėjų faktiškai jas (pajamas) gavo, be kita ko, būtina objektyviai įvertinti šių sandorių pobūdį, jų turinį, sudarymo aplinkybes, taip pat teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvavusių asmenų ryšius.

Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad nesant nuostatų, kurios detalizuotų, kas yra laikytina faktiniu pajamų gavimu, nagrinėjamu atveju ginčo teisiniai santykiai, be kita ko, gali būti vertinami privatinės teisės aspektu tiek, kiek tai neprieštarauja viešosios (mokesčių) teisės nuostatoms ir nepaneigia jomis nustatyto teisinio reglamentavimo turinio, paskirties bei esmės.

Šiuo klausimu pirmiausia pastebėtina, kad, kaip minėta, ginčo pajamos buvo gautos pardavus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį turtą – vertybinius popierius. Pagal bendrąją taisyklę, pardavus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį turtą, gautos pajamos, t. y. už šio turto pardavimą gautos piniginės lėšos, taip pat laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Civilinio kodekso 3.88 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal minėtas Civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPM įstatymo nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste. Iš tiesų, kaip matyti, pavyzdžiui, iš ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinimą GPM reglamentavusių nuostatų (GPM įstatymo 2 str. 31 d. (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija), 22 str. 2 d. 1 p., 23 str. (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija), šio mokesčio mokėtoju akivaizdžiai pripažįstamas tik šias pajamas uždirbęs asmuo, nors pagal Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus tokios pajamos taip pat pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Kita vertus, kaip jau buvo minėta, ginčo pajamos buvo gautos pardavus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusį turtą – vertybinius popierius, o tokius sandorius, t. y. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančių vertybinių popierių pardavimo, galėjo sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti (Civilinio kodekso 3.92 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad šie reikalavimai buvo pažeisti. Priešingai, UAB „Automobilių lagūna“ akcijų pirkimopardavimo sutartį sudarė ir pasirašė abu sutuoktiniai (pareiškėjai), be kita ko, patvirtindami, kad piniginės lėšos už parduodamas akcijas būtų pervestos į pareiškėjo Ž. S. banko sąskaitą. Nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas Ž. S. AB SEB Banke, UAB „Invalda turto valdymas“ bei AB FMĮ „Finasta“ buvusias vertybinių popierių sąskaitas tvarkė ir sandorius su jose apskaitomais vertybiniais popieriais sudarė neturėdamas sutuoktinės (pareiškėjos D. S. ) įgaliojimo. Vadinasi, galima teigti, kad nagrinėjamu atveju teisinių santykių, kurių pagrindu buvo gautos ginčo pajamos, faktiniai dalyviai buvo abu pareiškėjai, ginčo pajamos vertintinos, kaip įgytos abiejų pareiškėjų (sutuoktinių) valia.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (Civilinio kodekso 3.92 str. 1 d.). Todėl vertintina, kad atsižvelgiant į prieš tai nurodytas sandorių sudarymo aplinkybes, vien tai, jog ginčo lėšos buvo pervestos į pareiškėjo Ž. S. sąskaitą (gautos jo vardu), nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad pajamas GPM įstatymo prasme gavo tik jis (vienas sutuoktinis). Bendrąją jungtine nuosavybe valdytą turtą teisiniu požiūriu pardavė abu sutuoktiniai, tad ir ekonominę naudą bei pajamas iš šių sandorių nagrinėjamu atveju gavo abu sutuoktiniai.

Šių visų aptartų aplinkybių visuma, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą nagrinėjamu atveju pripažinti, jog abu pareiškėjai laikytini gavusiais ginčo pajamas GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), prasme.

Tačiau taip pat būtina pažymėti, kad, kaip minėta, GPM mokėtoju gali būti pripažįstamas tik konkretus fizinis asmuo (gyventojas), o ne jų daugetas. Pastebėtina ir tai, kad ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusios GPM įstatymo nuostatos eksplicitiškai nereguliavo teisinių santykių, susijusių su pajamų, gautų iš tokių, kaip ginčo sandorių, paskirstymo apmokestinimo GPM tikslais. Atitinkamai išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad šioje byloje nustatyto ginčo pajamų šaltinio pobūdis (šios pajamos gautos iš Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalyje nurodytų sandorių, susijusių su bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto – vertybinių popierių – pardavimu, pagrindu), nesant konkrečių mokesčių įstatymuose numatytų taisyklių, savaime implikuoja būtinybę subsidiariai remtis privatinės teisės nuostatomis, tiek, kiek tai susiję su pareiškėjų gautų pajamų iš minėtų vertybinių popierių pardavimo dalies nustatymu apmokestinimo tikslais.

Šiuo tikslu nagrinėjamu atveju galima ir būtina remtis Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, jog „preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios“. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti šios prezumpcijos, tiek ginčo vertybinių popierių, tiek pardavus šį turtą gautų piniginių lėšų atžvilgiu, jos (prezumpcijos) iš esmės neginčija ir pareiškėjai. Todėl nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad kiekvienas iš pareiškėjų, GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), požiūriu, faktiškai gavo po pusę piniginių lėšų, kurios buvo įgytos pardavus minėtus ginčo vertybinius popierius.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog vietos mokesčių administratorius, mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą, pagrįstai pripažino, jog ginčo pajamas gavo abu pareiškėjai (sutuoktiniai) lygiomis dalimis, todėl kiekvienas iš jų turėjo šias pajamas (pajamų dalį) deklaruoti pateikiant atitinkamo laikotarpio mokesčio deklaraciją (GPM įstatymo 25 str. 1 ir 2 d. (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija), 27 str. 1 d. (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija). Šios aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti ir pasisakyti dėl kitų proceso šalių argumentų, susijusių su mokestinių prievolių, kylančių iš ginčo pajamų, paskirstymu pareiškėjams.

Pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad mokesčių administratorius anksčiau priimdavo deklaracijas, kuriose tik vienas iš jų (pareiškėjų) deklaruodavo pajamas iš bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti pirmiau paminėtų įstatymo normų. Jei pareiškėjai mano, kad mokesčių administratorius juos savo veiksmais suklaidino, jie įstatymų nustatyta tvarka gali kreiptis, pavyzdžiui, dėl atleidimo nuo paskirtos baudos (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str.).

 

VIII.

 

Pasisakant antruoju šio mokestinio ginčo ribas apibrėžiančiu klausimu dėl pajamų, gautų pardavus 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų, pripažinimo apmokestinamosiomis, primintina, kad vadovaujantis GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 23 punktu 2008 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. X-1485 redakcija), neapmokestinamosiomis pripažįstamos „<...> pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus po 1999 m. sausio 1 d., jeigu vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn ne ankščiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos <...> ir gyventojas 3 metus iki mokestinio laikotarpio, per kurį vertybiniai popieriai buvo parduoti arba kitaip perleisti nuosavybėn, pabaigos nebuvo savininkas daugiau kaip 10 procentų vieneto, kurio vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn, akcijų (dalių, pajų) <...>.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai iki aptariamų vertybinių popierių pardavimo sandorių sudarymo valdė (buvo savininkais) 100 procentų šios bendrovės akcijų, todėl sutiktina su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tenkinama viena iš privalomų sąlygų ginčo pajamas pripažinti neapmokestinamosiomis.

Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjai, tačiau jie iš esmės prašo taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir, sprendžiant apmokestinimo GPM klausimą, vertinti, kad minėtos 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijos buvo įgytos iki 1999 m. sausio 1 d., bei, atitinkamai, pajamas, gautas pardavus šias akcijas, pripažinti neapmokestinamosiomis (GPM įstatymo 17 str. 1 d. 22 p. (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija).

Iš tiesų mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (Mokesčių administravimo įstatymo 10 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, nekartodama tų pačių argumentų, kurie išdėstyti skundžiamuose sprendimuose bei paminėti šio baigiamojo teismo akto aprašomojoje dalyje, sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, vertinimu, jog pareiškėjų nurodomos ginčo vertybinių popierių įsigijimo aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo šiame mokestiniame ginče taikyti minėtą principą, sprendžiant klausimą dėl aptariamų pajamų (ne)apmokestinimo GPM. Tokio vertinimo dėl turinio viršenybės prieš formą principo taikymo nepaneigia pareiškėjų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai bei byloje surinkti įrodymai, juos (įrodymus), be kita ko, vertinant pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Nepagrįstais pripažintini ir pareiškėjų teiginiai dėl aptariamų 600 vnt. UAB „Automobilių lagūna“ akcijų įsigijimo vertės, nes byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad įgyjant šiuos vertybinius popierius buvo patirtos didesnės nei 60 000 Lt dydžio išlaidos.

 

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skundžiami vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai laikytini iš esmės atitinkančiais teisės aktų reikalavimus, todėl teisėti ir pagrįsti, taip pat tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus spendimus. Apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimai paliekami nepakeisti, o apeliaciniai skundai atmestini.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjų D. S. bei Ž. S. apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. ir 2012 m. vasario 15 d. sprendimus palikti nepakeistus.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                      Ramūnas Gadliauskas

 

 

Veslava Ruskan

 

 

Arūnas Sutkevičius

 

 

Virgilijus Valančius

 

 

Dalia Višinskienė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK3 3.117 str. Sutuoktinių bendro turto dalys
  • CK3 3.87 str. Įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo esmė
  • CK3 3.88 str. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė