Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-7-288-2009].doc
Bylos nr.: 3K-7-288/2009
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

     Civilinė byla Nr. 3K-7-288/2009

    Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 30.9.1; 42.8 (S)             

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius             

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės,

sekretoriaujant Indrei Savkinienei,

dalyvaujant ieškovei J. S.,

ieškovų E. M., J. S., S. S. atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, ieškovės E. M. atstovei pagal įgaliojimą V. M.,

atsakovams G. S., A. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. M., J. S., S. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. M., J. S., S. S. ieškinį atsakovams G. S., A. N. dėl mainų sandorio pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo; trečiasis asmuo Kauno apskrities viršininko administracija.

             

              Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Bylos šalių – gyvenamojo namo ir žemės sklypo bendraturčių – ginčas kilo dėl gyvenamojo namo, jo priklausinių dalies ir žemės sklypo mainų sutarties pripažinimo apsimestine, siekiant pridengti pirkimo–pardavimo sutartį, ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo ieškovams, t. y. bendraturčiams, kurie remiasi pirmenybės teisės pirkti dalis, esančias bendrąja nuosavybe, pažeidimu.

Ieškovai prašė: pripažinti apsimestine 2003 m. gruodžio 11 d. mainų sutartį, pagal kurią atsakovas G. S. išmainė 0,0150 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/8 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su 1/8 dalimi priklausinių Kaune (duomenys neskelbtini), kurių vertė 34 867 Lt, į atsakovui A. N. priklausantį automobilį Mercedes Benz 307, kurio vertė 34 867 Lt; laikyti šį sandorį pirkimopardavimo sutartimi, kuria G. S. pardavė, o A. N. nupirko 0,0150 ha žemės sklypą ir 1/8 dalį gyvenamojo namo su 1/8 dalimi priklausinių Kaune (duomenys neskelbtini) už 34 867 Lt; perkelti ieškovams nurodyto turto pirkėjų teises ir pareigas; priteisti iš ieškovų solidariai atsakovui A. N. 34 867 Lt; perkelti ieškovams pirkėjų teises ir pareigas pagal 2004 m. sausio 9 d. pirkimopardavimo sutartį, kuria atsakovas G. S. pardavė, o A. N. nusipirko 1/2  dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune (duomenys neskelbtini), už 20 000 Lt; priteisti iš ieškovų solidariai atsakovui A. N. 20 000 Lt

Ieškovai nurodė, kad ginčo namas Kaune (duomenys neskelbtini) buvo atsakovo G. S. ir jo sutuoktinės J. S. bendroji jungtinė nuosavybė; po sutuoktinės mirties 1997 m. kovo 24 d. atsakovas paveldėjo nurodyto turto dalį kartu su ieškovais: dviem jo ir mirusiosios nepilnamečiais vaikais J. S. ir S. S. bei mirusiosios motina E. M., įgydami kiekvienas nuosavybės teise po 1/8 dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių. 2003 m. lapkričio 26 d. ieškovė J. S. nusipirko iš valstybės 150/600 dalių žemės sklypo, kuriame yra nurodyti pastatai. Ieškovų teigimu, kai ieškovė J. S. 2007 m. kovo 29 d. nuvyko į AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialą pasiimti naujos dujų abonento knygelės, sužinojo, kad atsakovas G. S. 2003 m. gruodžio 11 d. mainų sutartimi išmainė 1/8 dalį gyvenamojo namo su priklausiniais ir 150/600 žemės sklypo Kaune (duomenys neskelbtini) į atsakovo A. N. automobilį Mercedes Benz 307; be to, 2004 m. sausio 9 d. pirkimopardavimo sutartimi atsakovas G. S. pardavė likusias jam priklausiusias 4/8 dalis nurodyto gyvenamojo namo atsakovui A. N.20 000 Lt. Anot ieškovų, atsakovų sudaryta mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant pridengti ginčo turto dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir taip aplenkti ieškovus, t. y. bendraturčius, kurie pagal įstatymą turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį; tai patvirtina tokios aplinkybės: atsakovas G. S., nepraėjus mėnesiui po mainų sutarties sudarymo, pardavė atsakovui A. N. likusias 4/8 dalis ginčo namo 2004 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi; mainų sutartyje 1/8 dalis namo su priklausiniais atsakovų įvertinta 30 817 Lt, o pirkimo–pardavimo sutartyje 4/8 dalys tik 20 000 Lt; mainų sutartyje 1980 m. laidos automobilis Mercedes Benz 307 įvertintas 34 867 Lt, be to, šis automobilis nebuvo perduotas atsakovui G. S., jis per 3,5 metų nepersiregistravo automobilio savo vardu; atsakovas A. N. nuo mainų sutarties sudarymo nevaldo ginčo turto ir juo nesirūpina (nėra sudaręs jokių komunalinių paslaugų teikimo sutarčių, nesirūpina turto išlaikymu, niekada nebuvo ginčo name ir sklype, nereiškė jokių pretenzijų dėl naudojimosi tvarkos ir pan.); atsakovai 2004 m. sausio 9 d. pirkimopardavimo sutartyje nurodė, kad 20 000 Lt už perkamą turtą pirkėjas A. N. perdavė pardavėjui G. S. 2003 m. rugpjūčio 7 d., t. y. dar iki mainų sutarties sudarymo. Ieškovai nurodė, kad nė vienamjų, t. y. bendraturčių, atsakovas nepranešė apie ketinimą parduoti ginčo nekilnojamojo turto dalį, esančią bendrąja nuosavybe, ne bendraturčiui, taip buvo pažeista CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta jų pirmenybės teisė, kuri turi būti ginama perkeliant jiems pirkėjų teises ir pareigas pagal nurodyto turto pirkimo–pardavimo sandorius.

 

              II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Dėl atsakovų prašymo taikyti ieškinio senatį teismas nurodė, kad pagal byloje esančius faktinius duomenis ieškovai apie atsakovo sudarytus ginčo sandorius sužinojo 2007 m. kovo 29 d., į teismą kreipėsi 2007 m. balandžio 4 d., taigi nepraleido CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyto trijų mėnesių ieškinio senaties termino pažeistai bendraturčių pirmenybės teisei ginti. Dėl ieškovų reikalavimų teismas nurodė, kad jų argumentai apie mainų sandorio apsimestinį pobūdį grindžiami tik prielaidomis, nepatvirtinti įrodymais, ieškovai nenuginčijo šį sandorį sudariusių asmenų tikrosios valios; ta aplinkybė, kad mainų sutartimi buvo išmainyti nelygiaverčiai daiktai, nėra pagrindas laikyti šią sutartį apsimestine. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad mainų sutartis buvo sudaryta įstatymo nustatyta tvarka, joje išreikšta laisva abiejų šalių valia, įgyvendinti tikrieji sutarties šalių siekiai. Ieškovų argumentus, kad mainų sutartis nebuvo realiai įvykdyta, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir nurodė, jog 2003 m. gruodžio 11 d. perdavimo aktas, 2007 m. gruodžio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotos aplinkybės, kad žemės sklype Kaune (duomenys neskelbtini) (t. y. atsakovo G. S. gyvenamojoje vietoje), stovi krovininė transporto priemonė su užrašu Mercedes Benz, patvirtina, jog mainų sutartis buvo realiai įvykdyta; automobilio neįregistravimas atsakovo G. S. vardu VĮ „Regitra“ nepaneigia jo nuosavybės teisės į šią transporto priemonę; atsakovas A. N. savo kaip savininko pareigą vykdė mokėdamas už ginčo žemės sklypą mokesčius valstybei. Dėl nurodytų motyvų ieškovų reikalavimą pripažinti 2003 m. gruodžio 11 d. mainų sutartį apsimestine teismas atmetė kaip neįrodytą. Dėl ieškovų argumentų, kad vienam iš jų, kaip ginčo nekilnojamojo turto bendraturčių, nebuvo pranešta apie ketinimą perleisti bendrosios nuosavybės dalį ne bendraturčiui, teismas nurodė, jog kai vienas bendraturtis perleidžia bendrosios nuosavybės dalį ne bendraturčiui nekilnojamųjų daiktų mainų sutartimi, kitam bendraturčiui neatsiranda pirmenybės teisė įgyti perleidžiamą dalį, nes toks pirmenybės teisės taikymas prieštaraumainų sutarties esmei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-165/2005). Dėl ieškovų reikalavimo perkelti jiems pirkėjų teises ir pareigas pagal 2004 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, teismas nurodė, kad šia sutartimi nepažeistos ieškovų teisės, nes vienas bendraturtisatsakovas G. S. pardavė likusią jam priklausiusią 1/2 dalį ginčo gyvenamojo namo su kiemo statiniais tos pačios bendrosios nuosavybės dalyviui, t. y. bendraturčiui, atsakovui A. N.; ieškovai neturėjo pirmenybės teisės prieš atsakovą A. N. visų bendraturčių teisės šiuo atveju buvo lygios. Dėl nurodytų motyvų ieškovų reikalavimą perkelti jiems pirkėjo teises ir pareigas pagal 2004 m. sausio 9 d. pirkimo– pardavimo sutartį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 4 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pažymėjo, kad mainų esmė apsikeitimas daiktais. Sudarant mainų sutartį, sutampa sutarties šalių ketinimai perleisti turimą daiktą, įsigyjant kitą daiktą, kurį turi antroji sutarties šalis. Kai sudaroma mainų sutartis, paprastai sutaupoma laiko ir lėšų, užuot sudarius dvi pirkimopardavimo sutartis. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju mainyta nekilnojamasis daiktas (gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalys) į kilnojamąjį daiktą (automobilį), t. y. mainyti individualiais požymiais apibrėžti daiktai; atsakovas G. S., perleisdamas jam nuosavybės teise priklausančio turto dalį, kaip atlyginimą už jį pasirinko ne turto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet nusprendė įsigyti kitą konkretų daiktą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, kad ginčo turto mainų sandoris jam buvo naudingesnis, negu šio turto pardavimas, nes paveldėtos ginčo namo dalies prieš mainų sutarties sudarymą niekas nepirko. Be to, atsakovo sprendimą įsigyti transporto priemonę lėmė susiklosčiusios aplinkybės: jis statėsi naują namą, todėl jam reikėjo automobilio statybinėms medžiagoms vežti. Kolegija pažymėjo, kad, bylos duomenimis, po ginčo mainų sandorio sudarymo atsakovas A. N. ne tik įregistravo nuosavybės teisę į mainais įgytą namo dalį, bet ir faktiškai disponavo šia dalimi, leisdamas ja naudotis tretiesiems asmenims. Kolegija konstatavo, kad kai yra nustatytos tokios bylos aplinkybės, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog neįrodytas ginčo mainų sutarties apsimestinis pobūdis. Kolegija taip pat sprendė, kad kai byloje nustatyta, jog 2004 m. sausio 9 d. pirkimopardavimo sutartimi ginčo namo dalis parduota atsakovui A. N., kuris yra šio namo bendraturtis, nėra pagrindo konstatuoti ieškovų, kaip bendraturčių, pirmenybės teisės pažeidimo.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimti naują sprendimąieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė CK 1.87 straipsnį, reglamentuojantį apsimestinį sandorį ir jo negaliojimo teisines pasekmes, taip pat CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant tikrąją sandorio šalių valią jo sudarymo metu, reikia vertinti byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienes faktines aplinkybes, taip pat sandorių šalių elgesį tiek sudarant sandorį, tiek po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-445/2001; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. V. v. M. N., bylos Nr. 3K-3-1167/2003; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. O. S., bylos Nr. 3K-3-45/2007). Apsimestinis sandoris yra toks, kuriame išreikšta valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių faktiškai siekė sandorio šalys. Konstatavus, kad sandoris yra apsimestinis, taikomos taisyklės to sandorio, kurį šalys turėjo galvoje (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tam reikia išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus ir motyvus. Šios aplinkybės aiškintinos atsižvelgiant į šalių tarpusavio ryšius, sutarties esmę ir tikslą. Nagrinėjamu atveju teismų išvada, kad atsakovų sudaryta mainų sutartis atitinka tikrąją jų valią, visiškai nepagrįsta ir prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Nuosekliai analizuojant atsakovų veiksmus mainų sutarties sudarymo metu ir po šios sutarties sudarymo, akivaizdu, kad jų tikslas buvo ne mainai, o pirkimas–pardavimas, t. y. atsakovas G. S. pardavė atsakovui A. N. žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais dalis. Atsakovų nesąžiningumą ir mainų sandorio apsimestinumą patvirtina tokios aplinkybės: atsakovas G. S. perleido savo bendrosios nuosavybės dalį nepranešęs ieškovams; įformindami namo dalies perleidimą mainų sutartimi, atsakovai sąmoningai išvengė įstatymo ieškovams suteiktos pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį; mainų sutartis sudaryta 2003 m. gruodžio 11 d., o jau 2004 m. sausio 9 d. sudaryta likusios atsakovo G. S. dalies bendrojoje nuosavybėje pirkimo–pardavimo sutartis, tai patvirtina tikruosius atsakovų ketinimus pirkti–parduoti bendrąja nuosavybe esančias ginčo turto dalis, kurias atsakovas privalėjo pasiūlyti pirkti ieškovams; mainų sutartis nebuvo realiai įvykdyta; atsakovas A. N. yra žinomas nekilnojamojo turto perleidimo tarpininkas ir konsultantas. Spręsdami dėl ginčo sandorio apsimestinio pobūdžio, teismai nevertino atsakovų nustatytų mainomų daiktų kainų realumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje B. J. v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-750/2003), neatsižvelgė į tai, kad 1/8 dalis statinių ir 0,0150 ha žemės sklypo išmainyta į 1980 m. laidos automobilį, nors tai rodo atsakovų nesąžiningumą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl sandorio šalies sąžiningumo, reikšmingas sandorių sudarymo laikas, įgijėjo veiksmai po nuosavybės teisės įgijimo; sprendžiant dėl sutarties dalyvio sąžiningumo, taip pat reikia vadovautis CK 1.5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-7-274/2005). Atsakovas A. N. nevaldė ir nesirūpino mainų sutarties pagrindu įgytu turtu, visą laiką šiuo turtu rūpinosi tik ieškovė J. S. Teismai, esant akivaizdžioms faktinėms aplinkybėms, iškreipė CK 1.87 straipsnio paskirtį ir negynė ieškovų teisių bei teisėtų interesų, kurie pažeisti atsakovų sudarytu apsimestiniu mainų sandoriu.

2. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą (CPK 176185 straipsniai), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v. Antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-674/1999; 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje I. L. v. V. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1544/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje LUAB „Lietverslas“ v. E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. V. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004; 2005 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje E. T. v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-370/2005; 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje M. K., H. V. v. ŽŪB „Panerys“, bylos Nr. 3K-3-220/2006; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006). Teismai neišsiaiškino, kas po mainų sandorio faktiškai valdė mainų objektu buvusią transporto priemonę, nepagrįstai rėmėsi 2007 m. gruodžio 3 d. antstolio faktinių aplinkybių protokolu, nes šiame nurodyta kita transporto priemonė, stovinti atsakovo G. S. kieme. Dėl to, kad pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo mainų sandoris buvo realiai įvykdytas ir kad nėra apsimestinis.

 

Atsakovas G. S. pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 10 d. nutartimi jį atsisakyta priimti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.            

 

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas A. N. prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

              1. Teismai nepažeidė CK 1.87, 6.193 straipsnių nuostatų. Kasatorių argumentai dėl ginčijamos mainų sutarties apsimestinio pobūdžio, ginčijamų sutarčių sudarymo ir jų vykdymo aplinkybyra fakto klausimai, kurie nenagrinėtini kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. nutartis civilinėje byloje V. K. v. I. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-367/2003). Kasaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl ginčijamų sandorių kainos realumo negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas ne tik dėl to, kad tai fakto klausimas, bet ir dėl to, kad šiais argumentais ieškovai nesirėmė ir jie nebuvo nagrinėjami pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Žemesniųjų instancijų teismai tinkamai ištyrė ir įvertino atsakovų veiksmus tiek sudarant ginčijamus sandorius, tiek po jų sudarymo. Mainų sutarties sudarymo tikslingumą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės: G. S. mainų sandoris buvo naudingesnis negu ginčo turto dalies pardavimas, nes paveldėtos namo dalies niekas nepirko, jis statėsi naują namą, statyboms reikėjo transporto priemonės. Priešingai nei teigia kasatoriai, atsakovas rūpinasi įsigytu nekilnojamuoju turtu: ne tik įregistravo nuosavybės teisę į mainais įgytą namo dalį, bet ir faktiškai ja disponuoja, leisdamas naudotis tretiesiems asmenims, moka nekilnojamojo turto mokestį.

              2. Kasatorių argumentai dėl jų pirmenybės teisės įsigyti bendrąja nuosavybe esančio turto dalis nepagrįsti. Atsakovai buvo sudarę mainų, o ne pirkimo–pardavimo sutartį. Mainų sandoriui netaikomos CK 4.79 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bendraturčių pirmenybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-165/2005). Dėl to, kad atsakovams sudarant mainų sutartį nebuvo pažeisti CK 4.79 straipsnio reikalavimai, o teismai nenustatė mainų sutarties apsimestinumo, ieškinys atmestas pagrįstai. 2004 m. sausio 9 d. pirkimopardavimo sutartis nepažeidžia CK 4.79 straipsnio nuostatų, kasatorių interesų, nes namo dalis parduota bendraturčiui.

              3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 178, 185 straipsnių pažeidimo nenagrinėtini kasaciniame teisme, nes yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, išdėstytos tik faktinės aplinkybės, kurios, be kita ko, neatitinka tikrovės. Teismai nagrinėjo argumentus, susijusius su transporto priemonės perdavimu pagal ginčijamą mainų sutartį, šios transporto priemonės valdymu. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatyta, kad pagal mainų sutartį įgytas turtas yra atsakovo G. S. namų valdoje (CPK 635 straipsnio 4 dalis). Be to, turto pagal mainų sutartį perdavimas buvo įformintas 2003 m. gruodžio 11 d. perdavimo–priėmimo aktu.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar skundžiamą sprendimą (nutartį) priėmę teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas byloje nustatytoms aplinkybėms, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, laikydamasi nurodytų nuostatų, pasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), apsimestinio sandorio negaliojimą (CK 1.87 straipsnis), bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe (CK 4.79 straipsnis), aiškinimu ir taikymu šioje konkrečioje byloje nustatytoms aplinkybėms.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančio šiame sklype, bendraturčių ginčas dėl ieškovų teisių pažeidimo, kai atsakovas perleido savo dalį bendrame turte pagal mainų sutartį ne bendraturčiui, o kai šis tapo bendraturčiu, pardavė jam likusią bendro turto dalį pirkimo–pardavimo sutartimi.

 

Dėl apsimestinio sandorio                 

 

Ieškovai pareiškė reikalavimą pripažinti, kad atsakovų 2003 m. gruodžio 11 d. sudaryta 1/8 dalies gyvenamojo namo su priklausiniais ir 0,0150 ha žemės sklypo, esančių Kaune, mainų į 1980 m. laidos automobilį sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo siekta pridengti pirkimo–pardavimo sandorį ir taip aplenkti bendraturčius, t. y. ieškovus, kad šie nepasinaudotų įstatymo nustatyta pirmenybės teise pirkti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe, ta kaina, kuria ji parduodama ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis (CK 4.79 straipsnio 1 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia ir tai, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią.

Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.

Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje A. R. v. J. R., G. A., G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

              Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktais duomenimis ir nustatytais faktais, patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ginčo mainų sutartį apsimestine, nepažeidė nurodytų sutarčių aiškinimo principų.

Nagrinėjamu atveju ieškovai atsakovų sudarytos mainų sutarties apsimestinį pobūdį grindė tuo, kad: atsakovai, nepraėjus nė mėnesiui po 2003 m. gruodžio 11 d. mainų sutarties sudarymo, 2004 m. sausio 9 d. sudarė likusios atsakovo G. S. dalies bendrojoje nuosavybėje pirkimo–pardavimo sutartį; 1/8 dalis gyvenamojo namo su priklausiniais mainų sutartyje įvertinta 30 817 Lt, o 4/8 dalys nurodyto turto pirkimo–pardavimo sutartyje – tik 20 000 Lt; 1/8 dalis gyvenamojo namo su priklausiniais ir 0,0150 ha žemės sklypo, esančių Kauno mieste, išmainyta į 1980 m. laidos, t. y. 23 metų senumo, automobilį; šis automobilis sutartyje įvertintas 34 867 Lt; mainų sutartis nebuvo realiai įvykdyta, nes automobilis realiai nebuvo perduotas G. S., šis neįregistravo jo savo vardu; 2004 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad 20 000 Lt už perkamą turtą pirkėjas A. N. perdavė pardavėjui G. S. 2008 m. rugpjūčio 7 d., t. y. dar iki mainų sutarties sudarymo; atsakovas A. N. yra žinomas nekilnojamojo turto perleidimo tarpininkas ir konsultantas.

Ieškovų teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovų tikroji valia buvo sudaryti ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau tokiu atveju atsakovas, parduodamas savo dalį turto, kuris yra bendroji jo ir ieškovų nuosavybė, būtų privalėjęs pranešti ieškovams, jog jie gali pirkti nurodytą turtą pirmenybės teise; jeigu ieškovai būtų pasinaudoję šia teise, ginčo turto dalis nebūtų perleista atsakovui A. N. Atsakovai, atsikirsdami į ieškovų argumentus dėl mainų sutarties apsimestinumo, rėmėsi tuo, kad G. S. mainų sandoris buvo naudingesnis negu ginčo turto dalies pardavimas, nes jis statėsi naują namą, statybinėms medžiagoms vežti reikėjo automobilio, kurį pasiūlė atsakovas A. N.

Kasacinio teismo praktikoje dėl mainų ir pirkimo–pardavimo sutarčių santykio pažymėta, kad esminis mainų sutarties skirtumas nuo pirkimo–pardavimo sutarties yra tas, jog  vietoje perleidžiamos daikto dalies vertės pinigais turto perleidėjas įgyja nuosavybėn konkretų individualiais požymiais apibrėžtą daiktą. Prielaida mainų sutarčiai sudaryti – sutarties šalių ketinimų perleisti vieną turimą konkretų daiktą ir įsigyti kitą, kurį turi kita sutarties šalis, sutapimas. Tokiu atveju sudarant mainų, o ne dvi pirkimo-pardavimo sutartis, sutaupoma laiko ir lėšų. Mainų sandorio sudarymas yra itin aktualus tais atvejais, kai sandorio šalių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-165/2005).      

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sutarčių laisvės principas, kitos teisės normos, užtikrinančios savininko teisę laisvai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu daiktu ar jo dalimi, suteikia savininkui galimybę pasirinkti už perleidžiamą turtą pageidaujamo gauti atlyginimo rūšį, tačiau savininkas, naudodamasis nurodyta teise, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių.

CK 1.5 straipsnis įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus įgyvendinant savo teises, taip pat nustatant tarpusavio teises ir pareigas tuo atveju, kai to nedraudžia įstatymas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Sandoris, kurio tikslas ir sudarymo aplinkybės nurodytų principų  akivaizdžiai neatitinka, negali būti pripažintas teisėtu.

Nagrinėjamu atveju atsakovų sudaryta 2003 m. gruodžio 11 d. sutartimi mainyti nekilnojamieji daiktai, t. y. 1/8 dalis statinių ir 0,0150 ha žemės sklypo Kaune, į kilnojamąjį daiktą, t. y. 1980 m. laidos, taigi 23 metų senumo, automobilį; nurodytą nekilnojamąjį turtą šalys įvertino pagal Registrų centro nurodytą vidutinę rinkos vertę 34 867 Lt (1/8 dalį statinių – 30 917 Lt, žemės sklypo dalį – 3276 Lt), o 23 metų senumo automobilio vertę nustatė šalių susitarimu taip pat 34 867 Lt. Byloje nustatyta, kad, nepraėjus mėnesiui po nurodytos mainų sutarties sudarymo, atsakovai 2004 m. sausio 9 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas G. S. pardavė atsakovui A. N. likusią jam priklausiusią 1/2 dalį gyvenamojo namo su priklausiniais už 20 000 Lt.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Dėl to nagrinėjamu atveju 1/8 dalies gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo mainų į automobilį sutartis bei 1/2 dalies gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo–pardavimo sutartis vertintinos kartu, atsižvelgiant į jų tikslus ir sudarymo aplinkybes.

Minėta, kad mainų sandorio esmė yra šalių siekis ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios, reikalingos. Pažymėtina, kad mainų sutartimi gali būti mainomi ir nelygiaverčiai daiktai, jeigu tokia yra tikroji tokią sutartį sudarančių asmenų valia ir jeigu tai nepažeidžia įstatymų reikalavimų, įstatymų saugomų kitų asmenų interesų. 

Pagal nagrinėjamu atveju byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad ginčo mainų sutartimi atsakovo G. S. gautas už perleistą nekilnojamojo turto dalį kilnojamasis daiktas, t. y. automobilis, pasižymėjo tokiomis išskirtinėmis savybėmis, kurios galėtų paaiškinti atsakovo elgesį aptartoje situacijoje, t. y. jo interesą įsigyti būtent šį konkretų daiktą ginčo mainų sutartyje nurodytomis neadekvačiomis sąlygomis. Pažymėtina, kad atsakovas G. S., tvirtindamas, jog mainų sandoris jam buvo naudingesnis nei pirkimas–pardavimas, nes reikėjo automobilio statybinėms medžiagoms vežti, kartu nurodė ir tai, kad jam reikėjo pinigų naujam namui statyti, todėl po mėnesio pardavė A. N. likusią 1/2 dalį gyvenamojo namo ir priklausinių. Remiantis protingumo kriterijumi, kiekvienas asmuo analogiškoje situacijoje, t. y. turėdamas nuosavybės teise iš viso 5/8 dalis gyvenamojo namo su priklausiniais ir 0,0150 ha žemės sklypo Kauno mieste, tačiau neturėdamas pakankamai lėšų naujam namui statyti, nemainytų Kauno mieste esančio nekilnojamojo turto dalies į 23 metų senumo automobilį bei neparduotų pusės gyvenamojo namo už 20 000 Lt, nes akivaizdu, kad, pardavęs visą nurodytą turtą už rinkos kainą, gautų lėšų, kurias galėtų skirti ir namui statyti, ir automobiliui, tinkančiam statybinėms medžiagoms vežti, įsigyti.

Pažymėtina tai, kad atsakovas G. S., atsikirsdamas į ieškovų argumentus dėl statinių įvertinimo mainų ir pirkimo–pardavimo sutartyse akivaizdaus skirtumo (minėta, kad mainų sutartyje 1/8 dalį statinių šalys įvertino 30 917 Lt, žemės sklypo dalį – 3276 Lt, o pirkimo–pardavimo sutartimi 4/8 dalys statinių parduotos už 20 000 Lt), nurodė, jog pirkimo–pardavimo sutarties kaina buvo mažesnė negu mainų sutarties dėl to, kad parduota buvo tik statiniai, mainų sutartimi perleista ne tik 1/8 dalis statinių, bet ir visa jam priklausanti žemė, o žemės kaina jau tuo metu buvo didelė (T. 1, b. l. 79). Taigi atsakovas pripažino, kad jis žinojo apie ginčo mainų sutartimi perleidžiamos žemės tikrąją vertę, juolab to negalėjo nežinoti kita sutarties šalis, t. y. atsakovas A. N., kuris, bylos duomenimis, buvo susijęs su nekilnojamojo turto rinka.

Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu, taip pat ir kasacinio teismo posėdyje  atsakovai nurodė, jog iki ginčo mainų sutarties sudarymo juos siejo paskolos santykiai, t. y. atsakovas A. N. skolino pinigus G. S. naujam namui statyti, šis neturėjo pinigų skolai grąžinti, todėl atsakovai susitarė dėl ginčo turto perleidimo atsakovui A. N. Šie bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad buvo akivaizdus atsakovų interesas, jog G. S. dalis, esanti bendrąja nuosavybe, būtų perleista būtent A. N., be to, už gerokai mažesnę negu rinkos kainą. Nurodytas turtas galėjo būti perleistas A. N. pagal pirkimopardavimo sutartį tik tada, kai G. S. būtų įvykdęs įstatymo nustatytą bendraturčiui pareigą pranešti apie dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavimą kitiems bendraturčiams, t. y. ieškovams, o šie nebūtų pasinaudoję pirmenybės teise pirkti šią dalį būtent ta kaina, kuria buvo ketinama ją parduoti (CK 4.79 straipsnio 1, 2 dalys).        

Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytus faktinius duomenis, vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovų G. S. ir A. N. veiksmai neatitiko mainų sutarties paskirties ir esmės.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų sudaryta mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas jų siekiant pridengti kitą, t. y. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, be to, už gerokai mažesnę negu rinkos kainą (dėl atsakovus siejusių paskolos santykių), sandorį, kuris su atsakovu A. N. galėjo būti sudarytas tik tuo atveju, jeigu ieškovai, t. y. bendraturčiai, nebūtų įgyvendinę jiems įstatymo nustatytos pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina ir kitomis sąlygomis, kuria ji parduodama (CK 4.79 straipsnio 1, 2 dalys). Išvadą, kad apsimestinio mainų sandorio šalių tikroji valia buvo pirkti–parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą, patvirtina šalių elgesys po nurodyto sandorio sudarymo: praėjus vos mėnesiui po apsimestinės mainų sutarties, kurios pagrindu atsakovas A. N. tapo ginčo namų valdos bendraturčiu, sudarymo, atsakovai sudarė likusios atsakovui G. S. priklausiusios ginčo nekilnojamojo turto dalies pirkimo–pardavimo sutartį.

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė pirmiau nurodytus sutarčių aiškinimo principus, t. y. kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tikslus, jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo, ir šis pažeidimas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

 

Dėl apsimestinio sandorio negaliojimo teisinių pasekmių

 

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės.

Pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Tokie asmenys gali pareikšti ieškinį dėl apsimestinio sandorio, pažeidžiančio jų teises negaliojimo, ir prašyti taikyti apsimestinio sandorio negaliojimo teisines pasekmes. Konkrečiu atveju nustačius, kad sandoris yra apsimestinis, neigiamos apsimestinio sandorio pasekmės tenka sandorio šalims. Sąžiningi tretieji asmenys negali nukentėti dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad atsakovų sudarytas mainų sandoris yra apsimestinis ir kad juo siekta pridengti pirkimo–pardavimo sandorį, 2003 m. gruodžio 11 d. mainų sutartis kvalifikuotina kaip pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią G. S. pardavė A. N. 1/8 dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, taip pat 0,0150 ha žemės sklypo Kaune už 34 867 Lt, o A. N. pardavė G. S. automobilį Mercedes Benz 30734 867 Lt.

Dėl atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą CK 4.79 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bendraturčių pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, netaikomos mainų sutarties atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-165/2005), pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju konstatavus, kad atsakovų sudaryta 2003 m. gruodžio 11 d. mainų sutartis buvo apsimestinė, ir kvalifikavus ją ginčo nekilnojamojo turto dalies pirkimopardavimo sutartimi, sprendžiant šios bylos šalių ginčą CK 4.79 straipsnio nuostatos taikytinos.

Nurodyta pirkimopardavimo sutartis, kurią siekta pridengti apsimestine mainų sutartimi, gali likti galioti, atsižvelgiant į jos atitiktį pirkimopardavimo teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas G. S., ketindamas parduoti 1/8 dalį gyvenamojo namo su priklausiniais ir 0,0150 ha žemės sklypo, privalėjo laikytis CK 4.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo ir pranešti apie šį ketinimą bendraturčiams, t. y. ieškovams, nurodydamas kainą ir kitas sąlygas, kuriomis parduoda.     

              Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų sudarytas apsimestinis sandoris pažeidė ieškovų, t. y. ginčo nekilnojamojo turto bendraturčių, interesus, nes dėl šio apsimestinio sandorio jiems buvo atimta galimybė pasinaudoti CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmenybės teise pirkti parduodamą bendro turto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis.

 

Dėl pažeistos bendraturčių pirmenybės teisės gynimo

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiai įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį bendrojoje nuosavybėje. Šia įstatymine teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įsigijus kitam bendraturčiai ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje R. B. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-165/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje K. L. v. D. R., A. N., O. N., bylos Nr. 3K-3-417/2006).

Pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, jeigu dalis, esanti bendrąja nuosavybe, parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad iš CK 4.79 straipsnio 3 dalies turinio matyti, jog perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista bendraturčio pirmenybės teisė pirkti šią dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Edgira“ v. UAB „Norta“, bylos Nr. 3K-3-599/2005).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pažeistos pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, jog šio būdo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens, kuriam neteisėtai perleistas turtas, sąžiningumo. Dėl to, taikant pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo institutą, netaikomos CK 1.80 straipsnio 24 dalyse, 4.96 straipsnyje nustatytos sandorio negaliojimo ir turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje K. V. v. A. Z. B., A. S. agroserviso įmonė, A. S., bylos Nr. 3K-3-134/2007).        

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama, į tai, kad tiek 2003 m. gruodžio 11 d., tiek 2004 m. sausio 9 d. pirkimopardavimo sutartys sudarytos pažeidžiant bendraturčių, t. y. ieškovų, teisę pirkti parduodamas ginčo nekilnojamojo turto dalis pirmenybės teise ta kaina, kuria jos parduodamos, kitomis tomis pačiomis sąlygomis (CK 4.79 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad yra pagrindas ginti ieškovų teises, perkeliant jiems pirkėjų teises ir pareigas pagal nurodytas sutartis (CK 4.79 straipsnio 3 dalis) ir įpareigojant juos sumokėti tokią ginčo turto kainą, kokia nurodyta šiose sutartyse.

Perkeliant A. N., kaip 2003 m. gruodžio 11 d. ir 2004 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyto pirkėjo, teises ir pareigas ieškovams, šie solidariai įpareigojami sumokėti atsakovui A. N. įvardytose sutartyse nustatytą ginčo nekilnojamojo turto pirkimo kainą, t. y. 34 867 Lt pagal 2003 m. gruodžio 11 d. sutartį ir 20 000 Lt pagal 2004 m. sausio 9 d. sutartį.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Patenkinus ieškovų kasacinį skundą ir priėmus byloje naują sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas, atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, taip pat paskirstomos bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė J. S., paduodama ieškinį, sumokėjo 2181 Lt, nors turėjo sumokėti 1746 Lt žyminio mokesčio (T. 1, b. l. 6-7) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Patenkinus ieškinį, nurodyta 1746 Lt žyminio mokesčio išlaidų suma priteistina ieškovei iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis (CPK 93 straipsnio 1 dalis), o permokėta žyminio mokesčio dalis (435 Lt), grąžintina jai iš valstybės biudžeto (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Permokėtą žyminio mokesčio dalį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis). Už apeliacinį skundą ieškovės J. S. sumokėta 369 Lt žyminio mokesčio, o likusios šio mokesčio dalies (1377 Lt), sumokėjimas atidėtas iki apeliacinės bylos išnagrinėjimo (T. 1, b. l. 195, 203). Dėl to iš atsakovų priteistina 369 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų ieškovei J. S., o 1377 Lt, t. y. šio mokesčio dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas, – valstybei. Už paduodamą kasacinį skundą J. S. sumokėjo 1646 Lt žyminio mokesčio (T. 2, b. l. 43), šio mokesčio išlaidos priteistinos jai iš atsakovų (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys)   

Pagal byloje esančius dokumentus ieškovė J. S. turėjo 1900 Lt, o ieškovai S. S. ir E. M. – 700 Lt atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų (T. 1, b. l. 117-119, 132, 172-173). Ieškovė J. S. turėjo 800 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (T. 2, b. l. 18). Nurodytos išlaidos yra protingos ir pagrįstos, todėl priteistinos ieškovams iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis (CPK 98 straipsnis).

Patenkinus ieškovų ieškinį, atsakovams neatlyginamos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme (68 Lt), priteistinos valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis.

Dėl ieškovų inicijuoto kasacinio proceso kasacinis teismas turėjo 159 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus ieškovų kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos lygiomis dalis iš atsakovų į valstybės biudžetą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį.

Priimti naują sprendimą. Ieškovų ieškinį patenkinti.

Pripažinti 2003 m. gruodžio 11 d. sutartį, pagal kurią G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) išmainė 0,0150 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/8 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su 1/8 dalimi priklausinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune (duomenys neskelbtini), kurių vertė 34 867 Lt, į A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį Mercedes Benz 307 (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvertintą šalių 34 867 Lt, pirkimo–pardavimo sutartimi.

Perkelti ieškovams E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini), J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) pirkėjų teises ir pareigas pagal 2003 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatyti, kad G. S. pardavė, o E. M., J. S. ir S. S. pirko 0,0150 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/8 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su 1/8 dalimi priklausinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune (duomenys neskelbtini) už 34 867 Lt.

Priteisti iš ieškovų E. M., J. S. ir S. S. solidariai atsakovui A. N. 34 867 Lt (trisdešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt septynis litus).

Perkelti ieškovams E. M., J. S. ir S. S. pirkėjų teises ir pareigas pagal 2004 m. sausio 9 d. pirkimopardavimo sutartį ir nustatyti, kad G. S. pardavė, o E. M., J. S. ir S. S. pirko 1/2 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune (duomenys neskelbtini) už 20 000 Lt.

Priteisti iš ieškovų E. M., J. S. ir S. S. solidariai atsakovui A. N. 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų).

Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Priteisti iš atsakovų G. S. ir A. N. po 3230,50 Lt (po tris tūkstančius du šimtus trisdešimt litų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei J. S.

Priteisti iš atsakovų G. S. ir A. N. po 350 Lt (po tris šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovams E. M. ir S. S.

Priteisti iš atsakovų G. S. ir A. N. po 802 Lt (po aštuonis šimtus du litus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Grąžinti J. S. iš valstybės biudžeto 435 Lt (keturis šimtus trisdešimt penkis litus) permokėtą dalį žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                        Dangutė Ambrasienė

 

                                                                                                                                      Egidijus Baranauskas

 

        Birutė Janavičiūtė

 

                                                                                                                                      Česlovas Jokūbauskas

                                                                                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                                                                                      Algis Norkūnas

                                                                                                                                      Sigita Rudėnaitė