Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-386-2008].doc
Bylos nr.: 3K-3-386/2008
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

           Civilinė byla Nr. 3K-3-386/2008

                              Procesinio sprendimo kategorijos: 44.6; 44.7; 54.3 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. liepos 18 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Aloyzo Marčiulionio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tez tour“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. Š., D. Š., jų atstovaujamų G. Š. ir A. Š., A. S., R. S., jų atstovaujamų S. S., Ą. S. ir V. M. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tez tour“ dėl  turtinės ir neturtinės žalos už netinkamai suteiktas turizmo paslaugas atlyginimo; tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Travel pub“, uždaroji akcinė bendrovė „Septynios mylios“; valstybės institucijos, teikiančios išvadas byloje – Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.                    Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių turizmo paslaugų teikimą, aiškinimo ir taikymo. 2006 m. liepos 21 d. ieškovai B. Š. ir A. S. ir jų šeimos nariai sudarė su atsakovu turizmo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias atsakovas įsipareigojo ieškovų šeimoms organizuoti turistinę kelionę lėktuvu į Turkiją, Alaniją, apgyvendinti penkių žvaigždučių viešbutyje „Green Hill Bay“ iš anksto rezervuotuose ir sutartyse nurodytuose kambariuose, suteikiant galimybę naudotis visomis viešbučio paslaugomis nurodytomis atsakovo išleisto ir ieškovams pateikto kelionių katalogo bei teikti kitas sutartyse nurodytas ar iš sutarčių kylančias paslaugas. Ieškovų teigimu, atsakovas neįvykdė įsipareigojimų, nes, 2006 m. liepos 23 d. ieškovams atvykus į viešbutį, rezervuotų kambarių nebuvo, laisvų kambarių teko laukti apie keturias valandas, suteikti kambariai neatitiko sutartyje aptartų sąlygų ir ieškovų lūkesčių; viešbutis neatitiko ne tik penkių žvaigždučių viešbučiams, bet ir kitokiam gyvenamajam būstui keliamų higienos ir sanitarinių reikalavimų. Nebuvo vykdomos atsakovo pateiktame kataloge nurodytos kambarių valymo, patalynės suteikimo ir keitimo paslaugos. Vaikų žaidimų aikštelė, treniruoklių salė neatitiko saugumui ir sveikatai keliamų reikalavimų. Kataloge nurodyti pirtis, du atviri baseinai dirbo ribotą laiką, o penkių barų ir pramoginių renginių juose nebuvo, zoologijos sodas buvo skurdus. Nebuvo tinkamai vykdoma maitinimo paslauga – viešbučio restoranas ir jo teritorija buvo nešvari, maistas nekokybiškas, jo trūko, nebuvo specialaus meniu vaikams. Viešbučio teritorija buvo nesutvarkyta, vaizdas iš kambarių buvo ne į jūrą, o į sąvartyną. Ieškovai dėl netinkamo maitinimo patyrė fizinį skausmą, negalavimus, teko vartoti medikamentus. Dėl restorano ir viešbučio personalo užgauliojimų, nemandagaus elgesio, nekokybiško maisto, nuolatinės rizikos vaikams susižeisti ieškovai patyrė emocinių nepatogumų, jų teigimu, jiems buvo nemalonu leisti likusį atostogų laiką viešbutyje ir restorane. Dėl klaidinančios informacijos suteikimo ir sutarčių nevykdymo, atsakovo nebendradarbiavimo ir pagalbos nesuteikimo ieškovai patyrė ypatingą dvasinį skausmą ir nusivylimą, nes atostogauti kartu su visa šeima turėjo galimybę tik vieną kartą per metus. Ieškovų teigimu, ypatingą stresą ir neigiamus išgyvenimus patyrė vaikai, matydami, kaip viešbučio ir restorano personalas žemina jų tėvus. Ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovo ieškovams B. Š., D. Š., G. Š. ir A. Š. 7300 Lt turtinei ir 21 900 Lt neturtinei žalai (iš viso 29 200 Lt) atlyginti, ieškovams A. S., R. S., S. S., Ą. S. ir V. M. S. 8136 Lt turtinei ir 24 408 Lt neturtinei žalai (iš viso 32 544 Lt) atlyginti, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimu tenkino ieškinio reikalavimų dalį – priteisė ieškovų Š. šeimai iš atsakovo 14 600 Lt, ieškovų S. šeimai – 16 272 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovai sudarė su atsakovu turizmo paslaugų sutartis dėl kelionės į Turkiją, Alaniją, nuo 2006 m. liepos 23 d. iki 2006 m. liepos 30 d., apgyvendinant ieškovus penkių žvaigždučių viešbutyje su maitinimu, kurio tipas „viskas įskaičiuota“; ieškovų Š. šeima atsakovui už kelionę sumokėjo 7300 Lt, ieškovų S. šeima – 8136 Lt. Teismas, įvertinęs ieškovų paaiškinimus, pateiktas nuotraukas, pretenzijas, kurias kelionės metu ir jai pasibaigus ieškovai pareiškė atsakovui ir viešbučio administracijai, UAB „Travel pub“ darbuotojo ir UAB „Septynios mylios“ darbuotojos paaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovas, kaip kelionių organizatorius, netinkamai įvykdė sutartis, nes suteikė netinkamas apgyvendinimo, maitinimo paslaugas, taip pat klaidinančią informaciją apie viešbutį ir šio viešbučio kambariuose, restorane, paplūdimyje, vaikams teikiamas paslaugas bei viešbučio aplinką. Teismas, įvertinęs tai, kad turistinė kelionė buvo turizmo paslaugų rinkinys, atsakovas netinkamai įvykdė sutartis, o jis buvo verslininkas, kuriam atsakomybė atsiranda be kaltės, atsakovas neįrodė buvus nenugalimą jėgą ar kitų aplinkybių, kurios būtų buvusios pagrindas netaikyti šiam civilinės atsakomybės, padarė išvadą, kad dėl atsakovo kaltės neišsipildė pagrįsti ir protingi ieškovų lūkesčiai, todėl priteisė jiems dviejų kelionės kainų dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Teismas atmetė ieškovų reikalavimus priteisti turtinę žalą; motyvavo, kad ieškovų nurodyta įsigytų kelionių kaina negalėjo būti sutapatinta su jų turėta turtine žala, nes dalis paslaugų pagal sudarytas sutartis jiems buvo suteikta; be to, ieškovai nepateikė jokių turtinę žalą patvirtinusių įrodymų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų ir atsakovo apeliacinius skundus, 2008 m. sausio 23 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisė ieškovams B. Š. ir D. Š.,  jų atstovaujamiems nepilnamečiams vaikams G. Š. ir A. Š. iš atsakovo 7300 Lt turtinei žalai ir 7300 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistų sumų, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovams A. S. ir R. S., jų atstovaujamiems nepilnamečiams vaikams S. S., Ą. S. ir V. M. S. iš atsakovo 8136 Lt turtinei žalai, 8136 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistų sumų, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovų paaiškinimus, raštiškas pretenzijas; nei atsakovo atstovai kelionės metu, nei atsakovo vadovas jau po ieškovų kelionės pretenzijose išdėstytiems faktams iš esmės neprieštaravo ir jų nenuginčijo, nepateikė įrodymų, kad viešbutis atitiko penkių žvaigždučių kategoriją ir ieškovams buvo kokybiškai suteiktos visos kelionių kataloge įrašytos paslaugos, tuo tarpu apie netinkamas paslaugas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino ir UAB „Travel pub“ bei UAB „Septynios mylios“ darbuotojai. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovo išleistame kataloge pateikta informacija neatitiko tikrovės ir buvo pripažinta klaidinančia, tai tokia aplinkybė dar kartą patvirtino, jog atsakovas netinkamai vykdė sutartimis prisiimtą prievolę, nesilaikė CK 6.748 straipsnyje nustatyto įpareigojimo viešai reklamuojantis pateikti neklaidinančią informaciją. Kolegija taip pat sutiko su pateiktu pirmosios instancijos teismo Valstybinio turizmo departamento išvados vertinimu; nurodė, kad išvadoje nebuvo konkrečių faktinių duomenų, leidusių spręsti apie nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, tuo tarpu iš kitų įrodymų turinio buvo labiau tikėtina, jog ieškovams buvo suteikta itin nekokybiška paslauga ir jų pagrįsti bei protingi lūkesčiai neišsipildė. Dėl to kolegija pripažino, kad ieškovai (tiek kiekvienas šeimos narys atskirai, tiek visa šeima kartu) pagal CK 6.754 straipsnį įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Kolegija, vertindama neturtinės žalos dydį pagal suteiktas atsakovo paslaugas, nurodė, kad pagrindinė ieškovų įsigytos turistinės kelionės dalis buvo šeimos poilsis, todėl tik ta aplinkybė, kad atsakovas tinkamai įvykdė vieną kelionės dalį (pervežimą), neteko prasmės, nes tai buvo tik priemonė pasiekti vietą, kur turėjo būti suteikta esminė paslauga – šeimos poilsis. Kolegijai padarius išvadą, kad ieškovų pateiktos medžiagos pakako jų teisei į neturtinės žalos atlyginimą konstatuoti, ji nurodė, jog pagal CK 6.754 straipsnio 5 dalį, kai kelionės organizatorius netinkamai vykdė turizmo paslaugų teikimo sutartį, turistui atlyginamos neturtinės žalos dydis negali viršyti trigubos kelionės kainos. Kolegija, remdamasi šia teisės norma, pažymėjo, kad reikalavimas priteisti įstatymo nustatytą maksimalią žalą gali būti tenkinamas tik tada, kai ieškovai įrodo išskirtines aplinkybes, dėl kurių buvo patirti ypatingi išgyvenimai, skausmai bei negalavimai. Tuo tarpu ieškovai tokių įrodymų nepateikė; jie taip pat neįrodė, kad dėl nekokybiškai suteiktos paslaugos buvo patirti fiziniai negalavimai, dėl kurių teko vartoti medikamentus, kad savaitę ieškovai gyveno itin ekstremaliomis sąlygomis, kad jie buvo nuolat žeminami bei užgauliojami net vartojant fizinę jėgą, kad vaikai buvo nuolat apsinuodiję maistu, nuolat karščiavo, negalavo ir buvo peršalę, nuolat susižalodavo į nesaugų inventorių ir tai galėjo turėti įtakos jų harmoningai raidai ir panašiai. Dėl to kolegija, nesant byloje išvardytų įrodymų, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir kiekvienai šeimai priteistą neturtinę žalą sumažino iki vienos kelionės kainos: Š. šeimai – iki 7300 Lt, S. šeimai – iki 8136 Lt. Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir ieškovų apeliacinio skundo argumentus dėl turtinės žalos priteisimo, nurodė, kad ieškovams nebuvo suteikta esminė paslaugos dalis, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo visiškai atmesti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Nesuteikus pagrindinės paslaugos dalies – šeimos poilsio, pervežimas, kaip paslaugos dalis, tapo bevertė, todėl tai reiškė, kad ieškovams visiškai nebuvo suteikta tinkama paslauga. Kolegijos nuomone, pagal CK 6.754 straipsnio 4 dalį, jeigu prasidėjus kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti pagrindinės sutartų paslaugų dalies, tai jis privalo pasiūlyti turistui tinkamą alternatyvią paslaugą su atitinkamu kompensavimu, o jei to pasiūlyti negali (arba dėl protingų priežasčių turistas jos atsisakė), kelionės organizatorius turi užtikrinti turisto grąžinimą atgal arba nuvežimą į kitą vietovę, dėl kurios sutinka turistas, taip pat grąžinti turistui pinigus už tokią kelionę. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nė vieno veiksmo, įvardyto šioje įstatymo normoje, neatliko. Iš bylos medžiagos kolegija nustatė, kad atsakovo atstovai viešbutyje tik priėmė ieškovų pareikštas pretenzijas, tačiau byloje nebuvo duomenų apie jų pastangas ištaisyti padėtį ir rezultatus, dėl to padarė išvadą, kad atsakovas neįvykdė CK 6.754 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos teikti turistui visokeriopą pagalbą. Kolegija, nustačiusi, kad nebuvo suteikta pagrindinė paslaugos dalis, atsakovas nepasiūlė alternatyvos ir nesiėmė pakankamų priemonių padėčiai ištaisyti, pripažino, jog ieškovai turėjo teisę reikalauti maksimalios CK 6.754 straipsnio 4 dalyje nustatytos sankcijos atsakovui – už kelionę sumokėtų pinigų grąžinimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti turtinę žalą, kolegijos vertinimu, netinkamai taikė materialinės teisės normą, ieškovams iš atsakovo turėjo būti priteisti už kelionę sumokėti pinigai: Š. šeimai – 7300 Lt, S. šeimai – 8136 Lt.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą, ar pagal 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykti paketų 4 straipsnio 7 dalį gali būti turistams priteisiama visos kelionės kainos dydžio turtinė žala, jeigu sutartimi sulygtos paslaugos (vežimo ir apgyvendinimo (su maistu) buvo suteiktos, o turistai liko nepatenkinti jų suteikimo kokybe. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.             Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neanalizavo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų, netinkamai įvertino ir taikė turizmo paslaugų teikimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Teisingumo Teismo praktikos (byla Nr. 168/00 Simone Leitner v. TUI Deutschland GmbH and Co.). Turizmo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje ir CK 6.747 straipsnio 2 dalyje apibrėžta iš anksto organizuota turistinė kelionė, tai – turizmo paslaugų paketas, kurį sudaro turizmo paslaugos: transportas, apgyvendinimas, kitos turizmo paslaugos nepriklausančios transportui ar apgyvendinimui. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai įsigijo iš anksto organizuotą turistinę kelionę/turizmo paslaugų paketą (vežimo ir apgyvendinimo, įskaitant maitinimą, paslaugos), tačiau teismai nepagrįstai nurodė, jog pagrindinė ieškovų įsigytos turistinės kelionės dalis buvo šeimos poilsis. Kasatoriaus teigimu, šeimos poilsis negali būti kelionės paketo sudėtinė dalis, nes Turizmo įstatymo 3 straipsnyje tai nenurodyta kaip viena iš turizmo paslaugų rūšių. Šeimos  poilsis  galėjo   būti   vertinamas tik kaip tikslas,  kurio  siekė  ieškovai, įsigydami iš anksto organizuotą kelionę, ir toks poilsis nebuvo susijęs su teikiamomis turizmo paslaugomis. Be to, ieškovai įsigijo dviejų dalių (vežimo ir apgyvendinimo, įskaitant maitinimą) turizmo paslaugų paketą ir nė viena paslauga negalėjo netekti prasmės, jei ji buvo tinkamai suteikta. Be to, civilinė atsakomybė, kaip turtinė prievolė, negalėjo kilti dėl tos paslaugų dalies, kuri buvo suteikta nepažeidžiant teisės norminių aktų bei turizmo paslaugų teikimo sutartyje nustatytos tvarkos. Nesant neteisėtų kelionės organizatoriaus veiksmų, negalėjo atsirasti prievolės atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovams žalos atlyginimą, neteisingai įvertino, ar buvo atlikti neteisėti veiksmai ir kokia jų apimtis, atsižvelgiant į iš anksto organizuotos turistinės kelionės/turizmo paslaugų paketo sudėtines dalis ir turizmo paslaugų teikimo ypatumus.

2.             Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovams nebuvo suteikta pagrindinė paslaugos dalis – šeimos poilsis, taikė CK 6.754 straipsnio 4 dalį, tačiau, kasatoriaus manymu, jos taikyti negalėjo, nes ši teisės norma reglamentuoja turizmo paslaugų sutartyje aptartų paslaugų (vežimo ir apgyvendinimo) suteikimo tvarką, tuo tarpu byloje kilo ginčas dėl ieškovams suteiktos apgyvendinimo paslaugos kokybės. Atsižvelgiant į tai, kad vežimo paslauga buvo suteikta visiškai ir tinkamai, ieškovai dėl jos pretenzijų neturėjo; apgyvendinimo ir vežimo paslaugos, numatytos sutartyje, buvo suteiktos (ieškovai buvo nuskraidinti ir parskraidinti, apgyvendinti pasirinktame viešbutyje, gavo maitinimą), o ieškovų pretenzijos ir reikalavimai yra susiję tik dėl apgyvendinimo paslaugos (kambarių, maitinimo, aplinkos, pramogų paslaugų) kokybės, nagrinėjamoje byloje teismai turėjo taikyti CK 6.754 straipsnio 5 dalį, kurioje nustatytas neturtinės žalos atlyginimas dėl kelionės organizatoriaus netinkamo sutarties vykdymo. Sistemiškai aiškinant Direktyvos 4 straipsnio 7 dalį ir CK 6.754 straipsnio 4 dalį, pinigų už kelionę ieškovai galėjo reikalauti tik tuo atveju, jei turizmo paslaugos būtų visiškai nesuteiktos, tačiau nagrinėjamu atveju visos paslaugos buvo suteiktos, o jų kokybinis kriterijus turėjo būti įrodinėjamas tik per neturtinės žalos atlyginimą. Kasatoriaus manymu, CK 6.754 straipsnio 4 dalis, ta apimtimi, kurioje kelionės organizatoriui nustatyta pareiga, paaiškėjus, kad jis negalės įvykdyti pagrindinės sutartų paslaugų dalies, pasiūlyti turistui tinkamą alternatyvią kelionę, prieštarauja Direktyvos 4 straipsnio 7 dalies turiniui, todėl, kasatoriaus manymu, yra tikslinga kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą, ar pagal Direktyvos 4 straipsnio 7 dalį turistams gali būti priteisiama visos kelionės kainos dydžio turtinė žala, jei sutartimi sulygtos paslaugos (vežimo ir apgyvendinimo (su maistu) buvo suteiktos, o turistai liko nepatenkinti jų suteikimo kokybe.

3.             Bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos ieškovams atlyginimo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.754 straipsnio 5 dalį, 6.250 straipsnio 2 dalį. Neturtinės žalos taikymo ribos yra proporcingumo, teisinių interesų pusiausvyros, teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principai; CK 6.754 straipsnio 5 dalyje apibrėžti būtinieji požymiai, kurių visuma suponuoja neturtinės žalos atlyginimą. Kasatoriaus teigimu, įstatymų leidėjas nurodo objektyviuosius (netinkamai įvykdyta sutartis, už kurios netinkamą įvykdymą atsako kelionių organizatorius) ir subjektyviuosius (neišsipildo turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai, turistas lieka nepatenkintas kelione) neturtinės žalos atlyginimo kriterijus. Anot kasatoriaus, ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinusių, jog kelionių organizatorius netinkamai įvykdė sutartį, nes nesuteikė tinkamų apgyvendinimo, maitinimo paslaugų, teikė klaidinančią informaciją. Be to, neturtinė žala siejama su netinkamu paslaugos suteikimu, o klaidinanti informacija – su veiksmais, atliktais iki sutarties sudarymo, tuo tarpu neturtinė žala, suteikus klaidinančią informaciją, neatlyginama (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

4.             Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, teismų išvados yra pagrįstos prielaidomis, nenurodant konkrečių įrodymų, leidusių teismams padaryti išvadą, pavyzdžiui, dėl patalynės –  tikrai nebuvo patalynės ar jos tik trūko. Vien formalus teismų konstatavimas, kad nurodytas išvadas patvirtino ieškovų paaiškinimai, padarytos nuotraukos, pareikštos pretenzijos atsakovui, viešbučio administracijai kelionės metu ir jai pasibaigus, negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisingu, nes ieškovų paaiškinimuose, pretenzijose nenurodyta jokių įrodymų, kuriais būtų grindžiama ieškovų pozicija. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad kasatorius nepateikė įrodymų, patvirtinusių, jog viešbutis atitiko penkių žvaigždučių kategoriją ir ieškovams buvo kokybiškai suteiktos visos kelionių kataloge įrašytos paslaugos. Kasatoriaus teigimu, įrodymai (viešbučio kategoriją patvirtinančio dokumento vertimas iš anglų kalbos) buvo pateikti teismui teismo posėdžio metu, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus priėmė, tačiau nutartyje nurodė priešingai. Bylą nagrinėję tesimai netyrė Lietuvos Respublikos turizmo departamento išvados. Kasatoriaus manymu, departamentas tiksliai ir aiškiai, remdamasis teisės normomis, pateikė savo neutralią poziciją ginčo klausimais. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai taip pat neteisingai įvertino UAB „Travel pub“ ir UAB „Septynios mylios“ darbuotojų paaiškinimus, nes šių asmenų paaiškinimai galėjo būti vertinami kaip patvirtinantys aplinkybę, jog ieškovai kreipėsi į kelionių agentūrą pateikdami skundus dėl netinkamai suteiktų paslaugų, tačiau negalėjo būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinę, jog turizmo paslaugų teikimo sutartimis ieškovų įsigytos paslaugos buvo suteiktos netinkamai, nes šie asmenys nebuvo viešbutyje „Green Hill Bay“ ieškovų poilsinės kelionės metu, todėl negalėjo pateikti objektyvaus susiklosčiusios situacijos vertinimo.

5.             Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti nevienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksniai yra gana intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika; bylos Nr. 3K-3-337/2006). Pagal teismų praktikoje aptartus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus neturtinė žala turi būti apskaičiuojama tiksliai, atsižvelgiant į žalos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z., G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė; bylos Nr. 3K-7-255/2005). Ieškinį pareiškė dvi šeimos, todėl negalima sukonkretinti kiekvienos iš šeimų patirtos neturtinės žalos dydį, nes argumentai ieškinyje buvo bendri; be to, abejotina, kad abi šeimos patyrė analogiškus išgyvenimus, todėl teismai, siekdami nustatyti tikslų neturtinės žalos dydį, turėjo atsižvelgti į neturtinės žalos atlyginimo tikslumo kriterijų.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovai prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jie nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino turizmo paslaugų turinį, nustatė teisingą žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į tai, kad turizmo paslaugos nebuvo suteiktos ta apimtimi, kokia tai buvo aptarta sutartyse, buvo pažeisti ieškovų lūkesčiai gauti iš kelionės organizatoriaus teisingą informaciją apie kelionę, sutarčių sąlygas atitinkančias apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, kitą reikalingą kelionių organizatoriaus pagalbą. Kasatoriaus minimas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimas neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes sprendime teismas aiškino neturtinės žalos atlyginimą pagal Direktyvos 5 straipsnį, o ne pagal kasatoriaus skunde ginčijamą 4 straipsnio 7 dalį. Be to, Direktyvos preambulėje nurodyta, kad jos priėmimo tikslas yra sukurti minimalias turistų, kurie yra silpnesnioji turizmo paslaugų sutarties šalis, apsaugos priemones, o valstybėms narėms palikta teisė sukurti griežtesnius nei įtvirtinti Direktyvoje turisto apsaugos standartus. Ieškovai, sumokėję kasatoriui pinigus už būsimą kelionę ir negavę tikėtų tinkamų, kokybiškų turizmo paslaugų, pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį, 6.251 straipsnio 1 dalį turi teisę į nuostolių atlyginimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamos kokybės paslaugų suteikimo, įrodymus įvertino pagal procesinės teisės normų reikalavimus, pasisakė dėl visų ieškovų nurodytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismai savo išvadas grindė prielaidomis.Be to, kasatorius teismui pateikė nelegalizuotą ir neapstilizuotą Turkijos turizmo departamento 1988 metais išduotą raštą, todėl pagal CPK 807 straipsnį ir Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 30 straipsnį šis dokumentas negalėjo būti pripažintas leistinu įrodymu byloje, nes buvo visiškai neaiškus jo autentiškumas.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias turizmo paslaugų teikimą, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų įvertinimo, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

 

Dėl CK 6.747 straipsnio 2 dalies turinio ir šios normos taikymo

Kasatorius kelia šioje normoje įtvirtintos iš anksto organizuotos turistinės kelionės sąvokos turinio ir jos aiškinimo problemą. Organizuota turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys, kurią sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos: vežimo ir apgyvendinimo, kita esminę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Pagal turizmo paslaugų teikimo sutarties sampratą, apibrėžtą CK 6.747 straipsnio 1 dalyje, turistinės kelionės organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, kuri tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas, įskaitant nakvynę, bei suteikti mažiausiai dar dvi paslaugas: vežimo ir apgyvendinimo bei esminę turistinės kelionės dalį sudarančią paslaugą, nesusijusią su vežimu ar apgyvendinimu. Turistas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas. Taigi organizuota turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys. Turizmo įstatymo 2 straipsnio 15 punkte turizmo paslauga apibrėžta kaip fizinių ir juridinių asmenų veikla, kuria tenkinami turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo, informacijos, pramogų ir kiti poreikiai. Pagal įstatymo 3 straipsnį turizmo paslaugoms priskiriamos: 1) kelionės organizavimo paslaugos; 2) turizmo informacijos paslaugos; 3) apgyvendinimo paslaugos; 4) vežimo, maitinimo, pramogų ir kitos turizmo paslaugos. Ieškovai su atsakovu sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias atsakovas UAB „Tez Tour“ įsipareigojo suteikti pervežimo, apgyvendinimo nurodytame viešbutyje, maitinimo, kitas kelionės organizavimo paslaugas (T. 1, b. l. 14-21a). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar ieškovams sutartyje aptartos turizmo paslaugos apskritai buvo suteiktos, ar tik suteiktos netinkamai. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami šį ginčą, skirtingai aiškino ir taikė CK 6.747 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos organizuotos turistinės kelionės, kaip turizmo paslaugų rinkinio, sampratą.

Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, padarė išvadą, kad ieškovams nebuvo suteikta pagrindinė paslaugos dalis – šeimos poilsis, todėl sprendė, jog turizmo paslauga apskritai nebuvo suteikta. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas CK 6.747 straipsnio 2 dalies nuostatas aiškino ir taikė neteisingai. Pažymėtina tai, kad tokia sąvoka „šeimos poilsis“ nei galiojančiame Turizmo įstatyme, nei CK nevartojama. Pirminiame teisės šaltinyje, reglamentuojančiame turizmo paslaugų teikimą, ir kurio normos perkeltos į nacionalinę teisę, 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų šeimos poilsio samprata taip pat nereglamentuojama ir tokia sąvoka nevartojama. Nurodytos direktyvos 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad turizmo paslaugų rinkinys turi susidėti iš ne mažiau kaip dviejų turizmo paslaugų: transporto, apgyvendinimo ir kitų turizmo paslaugų, nepriklausančių transportui ar apgyvendinimui ir sudarančių gana didelę paketo dalį. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad šeimos poilsis gali būti laikomas tik organizuotos turistinės kelionės tikslu, kurio siekia turistas, įsigydamas turizmo paslaugų paketą. Tokią išvadą suponuoja Turizmo įstatymo 2 straipsnio 13 punkte pateikiama turisto sąvoka. Turistas yra fizinis asmuo, kuris pažintiniais, profesiniais–dalykiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, sveikatingumo, religiniais ar specialiais tikslais keliauja po šalį ar kitas šalis ir apsistoja bent vienai nakvynei, tačiau ne ilgiau kaip vienerius metus už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų, jei ši veikla nėra mokymasis ar apmokamas darbas lankomoje vietovėje. Taigi pats turistas, įsigydamas turizmo paslaugų paketą, sprendžia, kokie bus jo turistinės kelionės tikslai ir pasirenka atitinkamas paslaugas. Sąvoka „poilsis“ yra subjektyvaus pobūdžio ir kiekvienas asmuo ją gali suvokti skirtingai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad poilsis gali būti vienas iš organizuotos turistinės kelionės tikslų, kurio įgyvendinimui kita sutarties šalis – kelionės organizatorius – įsipareigoja už atlyginimą suteikti turistui atitinkamas paslaugas, tačiau negali būti vertinamas kaip turizmo paslauga (CK 6.747 straipsnio 1 dalis).

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, jog atsakovas įsipareigojo suteikti pervežimo, apgyvendinimo nurodytame viešbutyje, maitinimo bei kitas paslaugas, apimančias kelionės organizavimą (kelionės organizatoriaus paslaugos, pervežimai iš oro uosto į viešbutį bei iš viešbučio į oro uostą). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad abiejų ieškovų šeimos buvo apgyvendintos jų pasirinktame viešbutyje „Green Hill Bay“, abiem šeimoms buvo teikiama maitinimo, kurio tipas „viskas įskaičiuota“, paslauga, taip pat nebuvo ginčo dėl fakto, kad ieškovams buvo suteiktos vežimo (oro transportu) ir kitos kelionės organizavimo paslaugos. Teismai, vertindami byloje surinktų įrodymų visumą, sprendė, kad minėtos paslaugos buvo suteiktos netinkamai, neatitiko ieškovų teisėtų lūkesčių (ieškovai liko nepatenkinti jų pasirinkto viešbučio personalo elgesiu, kambarių ir maitinimo kokybe, viešbučio teikiamomis kitomis paslaugomis bei siūlomomis pramogomis), tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai skirtingai vertino ir aiškino netinkamo paslaugų suteikimo faktą pagal įstatymo prasmę. Tokiam teismų vertinimui įtakos turėjo skirtingas turizmo paslaugų paketo turinio aiškinimas CK 6.747 straipsnio 2 dalies prasme.  

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, ieškovams suteikė nekokybiškas paslaugas, tačiau konstatavo, jog tokiu atveju patirtos turtinės žalos negalima sutapatinti su kelionės kaina, nes paslaugos buvo suteiktos. Šis teismas sprendė, kad tokiu atveju ieškovai turėjo teisę tik į neturtinės žalos atlyginimą CK 6.754 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu, o patirtų nuostolių dydis turėjo būti įrodytas konkrečiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir pripažindamas, kad atsakovas prisiimtą sutartinę prievolę įvykdė netinkamai, suteikė nekokybiškas paslaugas, padarė išvadą, jog taikytinos ir CK 6.754 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pasekmės, nustatančios turisto teisę susigrąžinti už kelionę sumokėtus pinigus. Kasacinis teismas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, pasisako dėl nurodytų materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

 

Dėl CK 6.754 straipsnio 4 dalies taikymo ir aiškinimo

Šioje teisės normoje nustatyta, kad jeigu prasidėjus kelionei paaiškėja, jog kelionės organizatorius negalės įvykdyti pagrindinės sutartų paslaugų dalies, tai jis privalo pasiūlyti turistui alternatyvią kelionę už tokią pačią kainą sutartyje nurodytam terminui bei kompensuoti turistui anksčiau pasiūlytų ir faktiškai suteiktų paslaugų kainą. Jeigu kelionės organizatorius dėl pagrįstų priežasčių negali pasiūlyti alternatyvios kelionės arba dėl protingų priežasčių turistas jos atsisakė, kelionės organizatorius turi užtikrinti turisto grąžinimą atgal arba nuvežimą į kitą vietovę, dėl kurios sutinka turistas, taip pat grąžinti turistui pinigus už tokią kelionę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtina šios normos taikymo sąlyga – kelionei prasidėjus turi paaiškėti faktas, jog kelionės organizatorius negalės įvykdyti pagrindinės sutartų paslaugų dalies. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 4 straipsnio 7 dalyje. Ši teisės norma sankcijų taikymą kelionių organizatoriui taip pat sieja su paaiškėjimu kelionei prasidėjus, kad svarbi sutartyje aptartų paslaugų dalis nebus suteikta arba kelionių organizatorius nesugebės įvykdyti didelės paslaugų dalies.

Minėta, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog visos sutartimi sulygtos paslaugos (vežimo, apgyvendinimo, maitinimo, kelionės organizavimo) ieškovams buvo suteiktos. Ieškovai, kreipdamiesi į teismą su ieškiniu, neginčijo paslaugų suteikimo fakto, o ieškinį iš esmės grindė tik netinkama paslaugų kokybe, neatitikusia jų lūkesčių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti CK 6.754 straipsnio 4 dalies nuostatas. Šioje normoje kelionės organizatoriui nustatytos sankcijos galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu prasidėjus kelionei būtų paaiškėjusi kuri nors iš šių aplinkybių: 1) nebūtų buvę galimybės apgyvendinti ieškovų jų pasirinktame viešbutyje; 2) viešbutyje nebūtų buvusi suteikta maitinimo paslauga; 3) nebūtų buvę galimybės suteikti vežimo paslaugos ir pan. Nė viena iš tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, klaidingai išaiškinęs CK 6.747 straipsnio 2 dalį ir šeimos poilsį prilyginęs turizmo paslaugai šios normos prasme, nepagrįstai taikė 6.754 straipsnio 4 dalyje nustatytą maksimalią sankciją ir priteisė ieškovams iš atsakovo visus jų už kelionę sumokėtus pinigus.

Kasacinis teismas sprendžia, kad, nustačius, jog ieškovų su atsakovu sudarytos sutartys nebuvo vykdomos atsižvelgiant į protingus turistų lūkesčius, turėjo būti taikoma CK 6.754 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta kelionės organizatoriaus pareiga atlyginti turistui nuostolius. Dėl netinkamo sutarties vykdymo patirtų nuostolių dydį ieškovai turėjo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtus nuostolius, todėl teisingai sprendė, jog kelionės kaina negalėjo būti sutapatinama su visa kelionės kaina, nes turizmo paslauga ieškovams buvo suteikta.

 

Dėl žalos ieškovams atlyginimo CK 6.754 straipsnio 5 dalies pagrindu

Kasatorius UAB „Tez Tour“ yra kelionės organizatorius, t. y. juridinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir savo vardu viešai siūlo teikti turizmo paslaugas (CK 6.747 straipsnio 2 dalis). Turistas renkasi konkretų turizmo paslaugų tiekėją, su kuriuo jis ketina sudaryti sutartį, pagal jo dalykines savybes, patirtį toje verslo srityje, dalykinę reputaciją, ir turi pagrindą tikėtis, kad įsigys tinkamos kokybės paslaugas, atitinkančias pateiktą informaciją apie jas (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai). Paslaugos teikėjas, teikdamas paslaugas, visada gali pasitelkti trečiuosius asmenis, jeigu to nedraudžia sutartis (CK 6.717 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju tarp šalių kilo ginčas dėl trečiojo asmens, teikusio ieškovų apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, suteiktų paslaugų kokybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų su trečiuoju asmeniu, suteikusiu kelionės organizatoriui UAB „Tez Touras“ minėtas paslaugas, nesiejo jokie teisiniai santykiai, todėl teisinė atsakomybė, kai turistas liko nepatenkintas kelione dėl netinkamai įvykdytos sutarties, nors ta sutarties dalis ir buvo vykdoma kelionės organizatoriaus pasitelkto asmens, taikoma kelionės organizatoriui (CK 6.747 straipsnio 2 dalis, 6.754 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra atsakingas ieškovams dėl Turkijos viešbučio „Green Hill Bay“ suteiktų paslaugų kokybės. Tokia nuostata atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. J., D. J., K. J. v. UAB „Novaturas“; bylos Nr. 3K-3-524/2004, skelbta Teismų Praktika 23).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustačius netinkamo turizmo paslaugų sutarties vykdymo faktą, už kurį atsako kelionės organizatorius, dėl ko turistų pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildė ir šie liko kelione nepatenkinti, ieškovai įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą CK 6.754 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Konkretaus ieškovams padarytos žalos atlyginimo dydžio nustatymas yra fakto klausimas, todėl kasacinės instancijos teismas šio klausimo neanalizuoja, o tik vertina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami priteistinos neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neturtinę žalą įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą, siekia nustatyti kuo teisingesnę kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią piniginę kompensaciją, kuri kiek galima visapusiškiau kompensuotų nukentėjusiajam padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Ž. v. UAB „Vilniaus troleibusai“; bylos Nr. 3K-3-371/2003; skelbta Teismų Praktika 19; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika; bylos Nr. 3K-3-604/2005, kt.). Neturtinės žalos atlyginimo būdai, atvejai, žalos dydžio nustatymo kriterijai reglamentuojami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Civilinėje teisėje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas, o teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, siekdamas nustatyti kuo teisingesnį konkrečiu atveju atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi taikyti kuo daugiau šios žalos dydžio įvertinimo pinigais kriterijų. Teismo sprendime turi būti ne tik įvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato priteistiną konkrečiu atveju neturtinės žalos dydį, tačiau ir argumentuotai pagrįstas kiekvieno iš nurodytų kriterijų taikymas nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, atskleista jo reikšmė bei įtaka, sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį konkrečioje situacijoje. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų visumą, t. y. ir aplinkybes, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali būti nustatytas didesnis, ir aplinkybes, dėl kurių šios žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. D. v. R. V., A. V. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-394/2006, kt.). Kiekvienu atveju teismo sprendime turi būti pateikti motyvuoti argumentai dėl to, kokiais kriterijais remdamasis teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju neturtinė žala turi būti įvertinama būtent tokia pinigų suma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl netinkamo turizmo paslaugų teikimo sutarties vykdymo įstatymas atlygintinos neturtinės žalos dydį riboja maksimalia suma, negalinčia viršyti trigubos kelionės kainos (CK 6.754 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, mažindamas pirmosios instancijos teismo priteistą žalos atlyginimo sumą iki vienos kelionės kainos (Š. šeimai – iki 7300 Lt, S. šeimai – iki 8136 Lt) vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir konstatavo, kad nebuvo pagrindo priteisti maksimalią įstatyme nustatytą žalos atlyginimo sumą. Byloje surinktų įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo teigimu, nebuvo pagrindas padaryti išvadą, kad dėl netinkamai suteiktų paslaugų ieškovai būtų patyrę ypatingus išgyvenimus ar skausmus. Bylos faktų nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, kasacinis teismas yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vienodai nustatė šalių ginčui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes, pagal kurias kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas priteistinos neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis), teismų praktikoje suformuotus šios žalos nustatymo kriterijus, išdėstytus pirmiau nurodytose kasacinėse nutartyse.

 

Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, taikymo

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, nes neteisingai, nevisapusiškai, neobjektyviai ir neišsamiai įvertino konkrečią bylos medžiagą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Kasatorius skunde kelia klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas faktų netiria (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl teisės klausimų, ar nebuvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu pagal byloje esančius įrodymus, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, įvertinti įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi ir panašiai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padarė išvadą apie ieškovams padarytos žalos dydį. Dėl to tik ta aplinkybė, kad teismai vertino tam tikrą įrodymą kritiškai, nėra pagrindas teigti, kad teismai šio įrodymo apskritai nevertino ar vertino neteisingai. Minėta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis), o svarbiausia, kad sprendimo ar nutarties motyvuojamojoje dalyje būtų pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas. Teisėjų kolegija, vertindama kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų įvertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti kasatoriaus nurodytų procesinės teisės normų pažeidimo, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tik tai, kad teismams įvertinus tam tikrus įrodymus nebuvo priimtas vienai iš šalių palankus sprendimas nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės, jeigu iš byloje esančių teismų procesinių dokumentų motyvuojamųjų dalių matyti, kad teismai tyrė ir vertino visus įrodymus, tačiau priėmė kitokį, nei tikėjosi viena iš šalių, sprendimą.

 

Dėl kreipimosi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą

Kasatorius prašė kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą, ar pagal 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykti paketų 4 straipsnio 7 dalį gali būti turistams priteisiama visos kelionės kainos dydžio turtinė žala, jeigu sutartimi sulygtos paslaugos (vežimo ir apgyvendinimo (su maistu) buvo suteiktos, o turistai liko nepatenkinti jų suteikimo kokybe.

Direktyvos 4 straipsnio 7 dalyje reglamentuojama situacija, kai išvykus į kelionę paaiškėja, jog svarbi sutartyje aptarta paslaugų dalis nebus suteikta arba paaiškėja, kad kelionių organizatorius nesugebės įvykdyti didelės paslaugų dalies; tokiu atveju kelionių organizatorius be papildomo mokesčio vartotojui turi pateikti alternatyvius paslaugų variantus, o tam tikrais atvejais vartotojui išmokėti siūlytų pakete ir suteiktų paslaugų kainų skirtumą. Vartotojas turi teisę pasinaudoti Direktyvoje nustatyta jo teisių apsaugų, kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas privalo užtikrinti jo teikiamų paslaugų kokybę ir informacijos teisingumą (Direktyvos preambulė). Darytina išvada, kad Direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos vartotojų, kaip silpnesniosios šalies, naudai, todėl kelionių organizatoriui taikomi griežtesni elgesio standartai, paliekant valstybėms narėms  sukurti griežtesnius nei įtvirtinti Direktyvoje turistų apsaugos kriterijus, taip pat ir dėl teikiamų paslaugų kokybės. Atsižvelgiant į Direktyvoje įtvirtintą vartotojo (turisto) teisių apsaugos prioriteto principą, vartotojui, kurio teisės yra pažeistos dėl suteiktų netinkamos kokybės paslaugų, yra suteikiama teisė reikalauti žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės, kaip tai yra aptarta Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2002 m. kovo 12 d. sprendime, priimtame byloje Nr. 168/00 Simone Leitner v. TUI Deutschland GmbH and Co ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo generalinio advokato pateiktoje atskirojoje nuomonėje nurodytoje byloje). Kartu pažymėtina, kad kasacinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Atsakovas, pateikdamas kasacinį skundą, prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovo prašymas negali būti tenkinamas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Byloje nustatyta, kad ieškovai B. Š. ir A. S., pateikdami atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo po 2950 Lt išlaidų, sumokant už advokato pagalbą surašant šį procesinį dokumentą; iš dalies tenkinus atsakovo kasacinį skundą, ieškovams prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas, pirmiausia reikia įvertinti, ar išlaidų už advokato teisinę pagalbą suma atitinka rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Atsiliepimas į kasacinį skundą buvo pateiktas 2008 m. gegužės 29 d. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų sumokėtas advokatui mokestis už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą neatitinka rekomenduotino maksimalaus užmokesčio už procesinio dokumento surašymą, todėl jis mažintinas iki 1600 Lt. Kasacinį skundą tenkinus iš dalies, mažinamas ir priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis, priteisiant ieškovui B. Š., kaip ieškovų D. Š., G. Š. ir A. Š., atstovui, pasirašiusiam PVM sąskaitą-faktūrą dėl atstovavimo išlaidų, 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme; ieškovui A. S., kaip ieškovų R. S., S. S., Ą. S., V. M. S., atstovui, pasirašiusiam PVM sąskaitą-faktūrą dėl atstovavimo išlaidų, 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 2, 4 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutarties dalį dėl turtinės žalos atlyginimo panaikinti ir dėl šios dalies palikti nepakeistą Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui B. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TEZ TOUR“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), bankas (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme; priteisti ieškovui A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TEZ TOUR“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), bankas (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Zigmas Levickis 

 

 

                                                                                                           

Gražina Davidonienė

 

                                                                                                           

 

Aloyzas Marčiulionis