Civilinė byla Nr. 3K-3-386/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos: 44.6; 44.7; 54.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. liepos 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Aloyzo Marčiulionio,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
uždarosios akcinės bendrovės „Tez tour“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto
2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. Š., D. Š., jų atstovaujamų G. Š.
ir A. Š., A. S., R. S., jų atstovaujamų S. S., Ą. S. ir V. M. S. ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tez tour“ dėl turtinės ir neturtinės
žalos už netinkamai suteiktas turizmo paslaugas atlyginimo; tretieji asmenys:
uždaroji akcinė bendrovė „Travel pub“, uždaroji akcinė bendrovė „Septynios
mylios“; valstybės institucijos, teikiančios išvadas byloje – Nacionalinė
vartotojų teisių apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
ir Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio
ministerijos.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų,
reglamentuojančių turizmo paslaugų teikimą, aiškinimo ir taikymo. 2006 m.
liepos 21 d. ieškovai B. Š. ir A. S. ir jų šeimos nariai sudarė su atsakovu
turizmo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias atsakovas įsipareigojo ieškovų
šeimoms organizuoti turistinę kelionę lėktuvu į Turkiją, Alaniją, apgyvendinti
penkių žvaigždučių viešbutyje „Green Hill Bay“ iš anksto rezervuotuose ir
sutartyse nurodytuose kambariuose, suteikiant galimybę naudotis visomis
viešbučio paslaugomis nurodytomis atsakovo išleisto ir ieškovams pateikto
kelionių katalogo bei teikti kitas sutartyse nurodytas ar iš sutarčių kylančias
paslaugas. Ieškovų teigimu, atsakovas neįvykdė įsipareigojimų, nes, 2006 m.
liepos 23 d. ieškovams atvykus į viešbutį, rezervuotų kambarių nebuvo, laisvų
kambarių teko laukti apie keturias valandas, suteikti kambariai neatitiko sutartyje
aptartų sąlygų ir ieškovų lūkesčių; viešbutis neatitiko ne tik penkių
žvaigždučių viešbučiams, bet ir kitokiam gyvenamajam būstui keliamų higienos ir
sanitarinių reikalavimų. Nebuvo vykdomos atsakovo pateiktame kataloge nurodytos
kambarių valymo, patalynės suteikimo ir keitimo paslaugos. Vaikų žaidimų
aikštelė, treniruoklių salė neatitiko saugumui ir sveikatai keliamų
reikalavimų. Kataloge nurodyti pirtis, du atviri baseinai dirbo ribotą laiką, o
penkių barų ir pramoginių renginių juose nebuvo, zoologijos sodas buvo skurdus.
Nebuvo tinkamai vykdoma maitinimo paslauga – viešbučio restoranas ir jo
teritorija buvo nešvari, maistas nekokybiškas, jo trūko, nebuvo specialaus
meniu vaikams. Viešbučio teritorija buvo nesutvarkyta, vaizdas iš kambarių buvo
ne į jūrą, o į sąvartyną. Ieškovai dėl netinkamo maitinimo patyrė fizinį
skausmą, negalavimus, teko vartoti medikamentus. Dėl restorano ir viešbučio
personalo užgauliojimų, nemandagaus elgesio, nekokybiško maisto, nuolatinės
rizikos vaikams susižeisti ieškovai patyrė emocinių nepatogumų, jų teigimu, jiems
buvo nemalonu leisti likusį atostogų laiką viešbutyje ir restorane. Dėl
klaidinančios informacijos suteikimo ir sutarčių nevykdymo, atsakovo
nebendradarbiavimo ir pagalbos nesuteikimo ieškovai patyrė ypatingą dvasinį
skausmą ir nusivylimą, nes atostogauti kartu su visa šeima turėjo galimybę tik vieną
kartą per metus. Ieškovų teigimu, ypatingą stresą ir neigiamus išgyvenimus
patyrė vaikai, matydami, kaip viešbučio ir restorano personalas žemina jų tėvus.
Ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovo ieškovams B. Š., D. Š., G. Š. ir A.
Š. 7300 Lt turtinei ir 21 900 Lt neturtinei žalai (iš viso 29 200 Lt)
atlyginti, ieškovams A. S., R. S., S. S., Ą. S. ir V. M. S. 8136 Lt
turtinei ir 24 408 Lt neturtinei žalai (iš viso 32 544 Lt) atlyginti, 5
procentų dydžio procesinių palūkanų.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2–asis
apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimu tenkino ieškinio reikalavimų
dalį – priteisė ieškovų Š. šeimai iš atsakovo 14 600 Lt, ieškovų S. šeimai – 16 272
Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistas
sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus
ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovai sudarė su atsakovu turizmo
paslaugų sutartis dėl kelionės į Turkiją, Alaniją, nuo 2006 m. liepos 23 d. iki
2006 m. liepos 30 d., apgyvendinant ieškovus penkių žvaigždučių viešbutyje su
maitinimu, kurio tipas „viskas įskaičiuota“; ieškovų Š. šeima atsakovui už
kelionę sumokėjo 7300 Lt, ieškovų S. šeima – 8136 Lt. Teismas, įvertinęs
ieškovų paaiškinimus, pateiktas nuotraukas, pretenzijas, kurias kelionės metu
ir jai pasibaigus ieškovai pareiškė atsakovui ir viešbučio administracijai, UAB
„Travel pub“ darbuotojo ir UAB „Septynios mylios“ darbuotojos paaiškinimus, padarė
išvadą, kad atsakovas, kaip kelionių organizatorius, netinkamai įvykdė
sutartis, nes suteikė netinkamas apgyvendinimo, maitinimo paslaugas, taip pat klaidinančią
informaciją apie viešbutį ir šio viešbučio kambariuose, restorane, paplūdimyje,
vaikams teikiamas paslaugas bei viešbučio aplinką. Teismas, įvertinęs tai, kad turistinė
kelionė buvo turizmo paslaugų rinkinys, atsakovas netinkamai įvykdė sutartis, o
jis buvo verslininkas, kuriam atsakomybė atsiranda be kaltės, atsakovas neįrodė
buvus nenugalimą jėgą ar kitų aplinkybių, kurios būtų buvusios pagrindas
netaikyti šiam civilinės atsakomybės, padarė išvadą, kad dėl atsakovo kaltės
neišsipildė pagrįsti ir protingi ieškovų lūkesčiai, todėl priteisė jiems dviejų
kelionės kainų dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Teismas atmetė ieškovų
reikalavimus priteisti turtinę žalą; motyvavo, kad ieškovų nurodyta įsigytų
kelionių kaina negalėjo būti sutapatinta su jų turėta turtine žala, nes dalis
paslaugų pagal sudarytas sutartis jiems buvo suteikta; be to, ieškovai
nepateikė jokių turtinę žalą patvirtinusių įrodymų.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal ieškovų ir atsakovo apeliacinius skundus, 2008 m. sausio 23
d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisė
ieškovams B. Š. ir D. Š., jų atstovaujamiems nepilnamečiams vaikams G. Š. ir
A. Š. iš atsakovo 7300 Lt turtinei žalai ir 7300 Lt neturtinei žalai atlyginti,
5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistų sumų, palūkanas skaičiuojant
nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
priteisė ieškovams A. S. ir R. S., jų atstovaujamiems nepilnamečiams vaikams S. S.,
Ą. S. ir V. M. S. iš atsakovo 8136 Lt turtinei žalai, 8136 Lt neturtinei žalai
atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistų sumų, palūkanas
skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija, vertindama
atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nurodė,
kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovų paaiškinimus,
raštiškas pretenzijas; nei atsakovo atstovai kelionės metu, nei atsakovo
vadovas jau po ieškovų kelionės pretenzijose išdėstytiems faktams iš esmės
neprieštaravo ir jų nenuginčijo, nepateikė įrodymų, kad viešbutis atitiko
penkių žvaigždučių kategoriją ir ieškovams buvo kokybiškai suteiktos visos kelionių
kataloge įrašytos paslaugos, tuo tarpu apie netinkamas paslaugas pirmosios
instancijos teismo posėdyje patvirtino ir UAB „Travel pub“ bei UAB „Septynios
mylios“ darbuotojai. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui
nustačius, kad atsakovo išleistame kataloge pateikta informacija neatitiko
tikrovės ir buvo pripažinta klaidinančia, tai tokia aplinkybė dar kartą
patvirtino, jog atsakovas netinkamai vykdė sutartimis prisiimtą prievolę,
nesilaikė CK 6.748 straipsnyje nustatyto įpareigojimo viešai reklamuojantis
pateikti neklaidinančią informaciją. Kolegija taip pat sutiko su pateiktu
pirmosios instancijos teismo Valstybinio turizmo departamento išvados
vertinimu; nurodė, kad išvadoje nebuvo konkrečių faktinių duomenų, leidusių spręsti
apie nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, tuo tarpu iš kitų įrodymų
turinio buvo labiau tikėtina, jog ieškovams buvo suteikta itin nekokybiška
paslauga ir jų pagrįsti bei protingi lūkesčiai neišsipildė. Dėl to kolegija
pripažino, kad ieškovai (tiek kiekvienas šeimos narys atskirai, tiek visa šeima
kartu) pagal CK 6.754 straipsnį įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Kolegija,
vertindama neturtinės žalos dydį pagal suteiktas atsakovo paslaugas, nurodė,
kad pagrindinė ieškovų įsigytos turistinės kelionės dalis buvo šeimos poilsis,
todėl tik ta aplinkybė, kad atsakovas tinkamai įvykdė vieną kelionės dalį
(pervežimą), neteko prasmės, nes tai buvo tik priemonė pasiekti vietą, kur
turėjo būti suteikta esminė paslauga – šeimos poilsis. Kolegijai padarius
išvadą, kad ieškovų pateiktos medžiagos pakako jų teisei į neturtinės žalos
atlyginimą konstatuoti, ji nurodė, jog pagal CK 6.754 straipsnio 5 dalį, kai
kelionės organizatorius netinkamai vykdė turizmo paslaugų teikimo sutartį,
turistui atlyginamos neturtinės žalos dydis negali viršyti trigubos kelionės
kainos. Kolegija, remdamasi šia teisės norma, pažymėjo, kad reikalavimas
priteisti įstatymo nustatytą maksimalią žalą gali būti tenkinamas tik tada, kai
ieškovai įrodo išskirtines aplinkybes, dėl kurių buvo patirti ypatingi
išgyvenimai, skausmai bei negalavimai. Tuo tarpu ieškovai tokių įrodymų
nepateikė; jie taip pat neįrodė, kad dėl nekokybiškai suteiktos paslaugos buvo
patirti fiziniai negalavimai, dėl kurių teko vartoti medikamentus, kad savaitę
ieškovai gyveno itin ekstremaliomis sąlygomis, kad jie buvo nuolat žeminami bei
užgauliojami net vartojant fizinę jėgą, kad vaikai buvo nuolat apsinuodiję
maistu, nuolat karščiavo, negalavo ir buvo peršalę, nuolat susižalodavo į
nesaugų inventorių ir tai galėjo turėti įtakos jų harmoningai raidai ir
panašiai. Dėl to kolegija, nesant byloje išvardytų įrodymų, pakeitė pirmosios
instancijos teismo sprendimą ir kiekvienai šeimai priteistą neturtinę žalą sumažino
iki vienos kelionės kainos: Š. šeimai – iki 7300 Lt, S. šeimai – iki 8136
Lt. Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir ieškovų
apeliacinio skundo argumentus dėl turtinės žalos priteisimo, nurodė, kad ieškovams
nebuvo suteikta esminė paslaugos dalis, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo
pagrindo visiškai atmesti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Nesuteikus
pagrindinės paslaugos dalies – šeimos poilsio, pervežimas, kaip paslaugos
dalis, tapo bevertė, todėl tai reiškė, kad ieškovams visiškai nebuvo suteikta tinkama
paslauga. Kolegijos nuomone, pagal CK 6.754 straipsnio 4 dalį, jeigu prasidėjus
kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti pagrindinės
sutartų paslaugų dalies, tai jis privalo pasiūlyti turistui tinkamą
alternatyvią paslaugą su atitinkamu kompensavimu, o jei to pasiūlyti negali
(arba dėl protingų priežasčių turistas jos atsisakė), kelionės organizatorius
turi užtikrinti turisto grąžinimą atgal arba nuvežimą į kitą vietovę, dėl
kurios sutinka turistas, taip pat grąžinti turistui pinigus už tokią kelionę.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas nė vieno veiksmo, įvardyto šioje įstatymo
normoje, neatliko. Iš bylos medžiagos kolegija nustatė, kad atsakovo atstovai
viešbutyje tik priėmė ieškovų pareikštas pretenzijas, tačiau byloje nebuvo duomenų
apie jų pastangas ištaisyti padėtį ir rezultatus, dėl to padarė išvadą, kad atsakovas
neįvykdė CK 6.754 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos teikti
turistui visokeriopą pagalbą. Kolegija, nustačiusi, kad nebuvo suteikta pagrindinė
paslaugos dalis, atsakovas nepasiūlė alternatyvos ir nesiėmė pakankamų
priemonių padėčiai ištaisyti, pripažino, jog ieškovai turėjo teisę reikalauti
maksimalios CK 6.754 straipsnio 4 dalyje nustatytos sankcijos atsakovui –
už kelionę sumokėtų pinigų grąžinimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas,
atmesdamas reikalavimą priteisti turtinę žalą, kolegijos vertinimu, netinkamai
taikė materialinės teisės normą, ieškovams iš atsakovo turėjo būti priteisti už
kelionę sumokėti pinigai: Š. šeimai – 7300 Lt, S. šeimai – 8136 Lt.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m.
rugsėjo 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą –
ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, kreiptis į Europos Bendrijų
Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą, ar pagal 1990 m.
birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir
organizuotų išvykti paketų 4 straipsnio 7 dalį gali būti turistams priteisiama
visos kelionės kainos dydžio turtinė žala, jeigu sutartimi sulygtos paslaugos
(vežimo ir apgyvendinimo (su maistu) buvo suteiktos, o turistai liko nepatenkinti
jų suteikimo kokybe. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neanalizavo 1990 m. birželio
13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų
išvykų paketų, netinkamai įvertino ir taikė turizmo paslaugų teikimą
reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir
Europos Teisingumo Teismo praktikos (byla Nr. 168/00 Simone Leitner v. TUI Deutschland
GmbH and Co.). Turizmo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje ir CK 6.747 straipsnio
2 dalyje apibrėžta iš anksto organizuota turistinė kelionė, tai – turizmo
paslaugų paketas, kurį sudaro turizmo paslaugos: transportas, apgyvendinimas,
kitos turizmo paslaugos nepriklausančios transportui ar apgyvendinimui. Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai įsigijo iš anksto organizuotą turistinę
kelionę/turizmo paslaugų paketą (vežimo ir apgyvendinimo, įskaitant maitinimą,
paslaugos), tačiau teismai nepagrįstai nurodė, jog pagrindinė ieškovų įsigytos
turistinės kelionės dalis buvo šeimos poilsis. Kasatoriaus teigimu, šeimos
poilsis negali būti kelionės paketo sudėtinė dalis, nes Turizmo įstatymo 3
straipsnyje tai nenurodyta kaip viena iš turizmo paslaugų rūšių. Šeimos
poilsis galėjo būti vertinamas tik kaip tikslas, kurio siekė ieškovai,
įsigydami iš anksto organizuotą kelionę, ir toks poilsis nebuvo susijęs su
teikiamomis turizmo paslaugomis. Be to, ieškovai įsigijo dviejų dalių (vežimo
ir apgyvendinimo, įskaitant maitinimą) turizmo paslaugų paketą ir nė viena
paslauga negalėjo netekti prasmės, jei ji buvo tinkamai suteikta. Be to,
civilinė atsakomybė, kaip turtinė prievolė, negalėjo kilti dėl tos paslaugų
dalies, kuri buvo suteikta nepažeidžiant teisės norminių aktų bei turizmo
paslaugų teikimo sutartyje nustatytos tvarkos. Nesant neteisėtų kelionės
organizatoriaus veiksmų, negalėjo atsirasti prievolės atlyginti kitai šaliai
padarytus nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovams
žalos atlyginimą, neteisingai įvertino, ar buvo atlikti neteisėti veiksmai ir
kokia jų apimtis, atsižvelgiant į iš anksto organizuotos turistinės
kelionės/turizmo paslaugų paketo sudėtines dalis ir turizmo paslaugų teikimo
ypatumus.
2.
Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovams nebuvo
suteikta pagrindinė paslaugos dalis – šeimos poilsis, taikė CK 6.754 straipsnio
4 dalį, tačiau, kasatoriaus manymu, jos taikyti negalėjo, nes ši teisės norma reglamentuoja
turizmo paslaugų sutartyje aptartų paslaugų (vežimo ir apgyvendinimo) suteikimo
tvarką, tuo tarpu byloje kilo ginčas dėl ieškovams suteiktos apgyvendinimo
paslaugos kokybės. Atsižvelgiant į tai, kad vežimo paslauga buvo suteikta visiškai
ir tinkamai, ieškovai dėl jos pretenzijų neturėjo; apgyvendinimo ir vežimo
paslaugos, numatytos sutartyje, buvo suteiktos (ieškovai buvo nuskraidinti ir
parskraidinti, apgyvendinti pasirinktame viešbutyje, gavo maitinimą), o ieškovų
pretenzijos ir reikalavimai yra susiję tik dėl apgyvendinimo paslaugos
(kambarių, maitinimo, aplinkos, pramogų paslaugų) kokybės, nagrinėjamoje byloje
teismai turėjo taikyti CK 6.754 straipsnio 5 dalį, kurioje nustatytas
neturtinės žalos atlyginimas dėl kelionės organizatoriaus netinkamo sutarties
vykdymo. Sistemiškai aiškinant Direktyvos 4 straipsnio 7 dalį ir CK 6.754
straipsnio 4 dalį, pinigų už kelionę ieškovai galėjo reikalauti tik tuo atveju,
jei turizmo paslaugos būtų visiškai nesuteiktos, tačiau nagrinėjamu atveju
visos paslaugos buvo suteiktos, o jų kokybinis kriterijus turėjo būti
įrodinėjamas tik per neturtinės žalos atlyginimą. Kasatoriaus manymu, CK 6.754
straipsnio 4 dalis, ta apimtimi, kurioje kelionės organizatoriui nustatyta
pareiga, paaiškėjus, kad jis negalės įvykdyti pagrindinės sutartų paslaugų
dalies, pasiūlyti turistui tinkamą alternatyvią kelionę, prieštarauja
Direktyvos 4 straipsnio 7 dalies turiniui, todėl, kasatoriaus manymu, yra tikslinga
kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų
nutarimą, ar pagal Direktyvos 4 straipsnio 7 dalį turistams gali būti
priteisiama visos kelionės kainos dydžio turtinė žala, jei sutartimi sulygtos
paslaugos (vežimo ir apgyvendinimo (su maistu) buvo suteiktos, o turistai liko
nepatenkinti jų suteikimo kokybe.
3.
Bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos
ieškovams atlyginimo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.754 straipsnio 5 dalį, 6.250
straipsnio 2 dalį. Neturtinės žalos taikymo ribos yra proporcingumo, teisinių
interesų pusiausvyros, teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo,
protingumo principai; CK 6.754 straipsnio 5 dalyje apibrėžti būtinieji
požymiai, kurių visuma suponuoja neturtinės žalos atlyginimą. Kasatoriaus
teigimu, įstatymų leidėjas nurodo objektyviuosius (netinkamai įvykdyta
sutartis, už kurios netinkamą įvykdymą atsako kelionių organizatorius) ir subjektyviuosius
(neišsipildo turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai, turistas lieka
nepatenkintas kelione) neturtinės žalos atlyginimo kriterijus. Anot
kasatoriaus, ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinusių, jog kelionių
organizatorius netinkamai įvykdė sutartį, nes nesuteikė tinkamų apgyvendinimo,
maitinimo paslaugų, teikė klaidinančią informaciją. Be to, neturtinė žala
siejama su netinkamu paslaugos suteikimu, o klaidinanti informacija – su
veiksmais, atliktais iki sutarties sudarymo, tuo tarpu neturtinė žala, suteikus
klaidinančią informaciją, neatlyginama (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
4.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė procesinės teisės
normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, teismų išvados yra pagrįstos
prielaidomis, nenurodant konkrečių įrodymų, leidusių teismams padaryti išvadą,
pavyzdžiui, dėl patalynės – tikrai nebuvo patalynės ar jos tik trūko. Vien
formalus teismų konstatavimas, kad nurodytas išvadas patvirtino ieškovų
paaiškinimai, padarytos nuotraukos, pareikštos pretenzijos atsakovui, viešbučio
administracijai kelionės metu ir jai pasibaigus, negali būti pripažįstamas
pagrįstu ir teisingu, nes ieškovų paaiškinimuose, pretenzijose nenurodyta jokių
įrodymų, kuriais būtų grindžiama ieškovų pozicija. Be to, apeliacinės
instancijos teismas neteisingai nurodė, kad kasatorius nepateikė įrodymų,
patvirtinusių, jog viešbutis atitiko penkių žvaigždučių kategoriją ir ieškovams
buvo kokybiškai suteiktos visos kelionių kataloge įrašytos paslaugos.
Kasatoriaus teigimu, įrodymai (viešbučio kategoriją patvirtinančio dokumento
vertimas iš anglų kalbos) buvo pateikti teismui teismo posėdžio metu,
apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus priėmė, tačiau nutartyje nurodė
priešingai. Bylą nagrinėję tesimai netyrė Lietuvos Respublikos turizmo
departamento išvados. Kasatoriaus manymu, departamentas tiksliai ir aiškiai,
remdamasis teisės normomis, pateikė savo neutralią poziciją ginčo klausimais.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai taip pat neteisingai įvertino UAB
„Travel pub“ ir UAB „Septynios mylios“ darbuotojų paaiškinimus, nes šių asmenų
paaiškinimai galėjo būti vertinami kaip patvirtinantys aplinkybę, jog ieškovai
kreipėsi į kelionių agentūrą pateikdami skundus dėl netinkamai suteiktų
paslaugų, tačiau negalėjo būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinę, jog turizmo
paslaugų teikimo sutartimis ieškovų įsigytos paslaugos buvo suteiktos
netinkamai, nes šie asmenys nebuvo viešbutyje „Green Hill Bay“ ieškovų
poilsinės kelionės metu, todėl negalėjo pateikti objektyvaus susiklosčiusios
situacijos vertinimo.
5.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo teismų praktikos
dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinė žala nėra bet koks asmeniui
padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti nevienkartinius ar trumpalaikius
išgyvenimus ar emocijas; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys
veiksniai yra gana intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški, kai jie yra
nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali
būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo
intensyvumą, trukmę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje K. R. v. Lietuvos
Respublika; bylos Nr. 3K-3-337/2006). Pagal teismų praktikoje aptartus teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principus neturtinė žala turi būti apskaičiuojama
tiksliai, atsižvelgiant į žalos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z.,
G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė; bylos Nr. 3K-7-255/2005). Ieškinį
pareiškė dvi šeimos, todėl negalima sukonkretinti kiekvienos iš šeimų patirtos
neturtinės žalos dydį, nes argumentai ieškinyje buvo bendri; be to, abejotina,
kad abi šeimos patyrė analogiškus išgyvenimus, todėl teismai, siekdami
nustatyti tikslų neturtinės žalos dydį, turėjo atsižvelgti į neturtinės žalos
atlyginimo tikslumo kriterijų.
Atsiliepimu į atsakovo
kasacinį skundą ieškovai prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės
instancijos teismo nutartį. Jie nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
teisingai aiškino turizmo paslaugų turinį, nustatė teisingą žalos atlyginimo
dydį, atsižvelgė į tai, kad turizmo paslaugos nebuvo suteiktos ta apimtimi, kokia
tai buvo aptarta sutartyse, buvo pažeisti ieškovų lūkesčiai gauti iš kelionės
organizatoriaus teisingą informaciją apie kelionę, sutarčių sąlygas
atitinkančias apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, kitą reikalingą kelionių
organizatoriaus pagalbą. Kasatoriaus minimas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo
sprendimas neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes sprendime
teismas aiškino neturtinės žalos atlyginimą pagal Direktyvos 5 straipsnį, o ne
pagal kasatoriaus skunde ginčijamą 4 straipsnio 7 dalį. Be to, Direktyvos
preambulėje nurodyta, kad jos priėmimo tikslas yra sukurti minimalias turistų,
kurie yra silpnesnioji turizmo paslaugų sutarties šalis, apsaugos priemones, o
valstybėms narėms palikta teisė sukurti griežtesnius nei įtvirtinti Direktyvoje
turisto apsaugos standartus. Ieškovai, sumokėję kasatoriui pinigus už būsimą
kelionę ir negavę tikėtų tinkamų, kokybiškų turizmo paslaugų, pagal CK 6.249
straipsnio 2 dalį, 6.251 straipsnio 1 dalį turi teisę į nuostolių atlyginimą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė bylai reikšmingas
aplinkybes dėl netinkamos kokybės paslaugų suteikimo, įrodymus įvertino pagal
procesinės teisės normų reikalavimus, pasisakė dėl visų ieškovų nurodytų
aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl nepagrįstas kasatoriaus
argumentas, kad teismai savo išvadas grindė prielaidomis.Be to, kasatorius
teismui pateikė nelegalizuotą ir neapstilizuotą Turkijos turizmo departamento
1988 metais išduotą raštą, todėl pagal CPK 807 straipsnį ir Lietuvos
Respublikos konsulinio statuto 30 straipsnį šis dokumentas negalėjo būti
pripažintas leistinu įrodymu byloje, nes buvo visiškai neaiškus jo
autentiškumas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų
sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą,
kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje
byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė
materialinės teisės normas, reglamentuojančias turizmo paslaugų teikimą, ar
nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų įvertinimo, ar nenukrypo nuo
teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2
punktai).
Dėl CK 6.747
straipsnio 2 dalies turinio ir šios normos taikymo
Kasatorius kelia
šioje normoje įtvirtintos iš anksto organizuotos turistinės kelionės sąvokos
turinio ir jos aiškinimo problemą. Organizuota turistinė kelionė yra turizmo
paslaugų rinkinys, kurią sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos: vežimo ir
apgyvendinimo, kita esminę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi
su vežimu ar apgyvendinimu (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 2 straipsnio
10 dalis). Pagal turizmo paslaugų teikimo sutarties sampratą, apibrėžtą CK 6.747
straipsnio 1 dalyje, turistinės kelionės organizatorius įsipareigoja už
atlyginimą kitai šaliai – turistui – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę
kelionę, kuri tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas, įskaitant nakvynę, bei
suteikti mažiausiai dar dvi paslaugas: vežimo ir apgyvendinimo bei esminę
turistinės kelionės dalį sudarančią paslaugą, nesusijusią su vežimu ar
apgyvendinimu. Turistas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas. Taigi
organizuota turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys. Turizmo įstatymo 2
straipsnio 15 punkte turizmo paslauga apibrėžta kaip fizinių ir juridinių
asmenų veikla, kuria tenkinami turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo,
maitinimo, vežimo, informacijos, pramogų ir kiti poreikiai. Pagal įstatymo 3 straipsnį
turizmo paslaugoms priskiriamos: 1) kelionės organizavimo paslaugos; 2) turizmo
informacijos paslaugos; 3) apgyvendinimo paslaugos; 4) vežimo, maitinimo,
pramogų ir kitos turizmo paslaugos. Ieškovai su atsakovu sudarė turizmo
paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias atsakovas UAB „Tez Tour“ įsipareigojo
suteikti pervežimo, apgyvendinimo nurodytame viešbutyje, maitinimo, kitas
kelionės organizavimo paslaugas (T. 1, b. l. 14-21a). Nagrinėjamoje byloje kilo
ginčas, ar ieškovams sutartyje aptartos turizmo paslaugos apskritai buvo
suteiktos, ar tik suteiktos netinkamai. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami šį
ginčą, skirtingai aiškino ir taikė CK 6.747 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintos organizuotos turistinės kelionės, kaip turizmo paslaugų rinkinio,
sampratą.
Apeliacinės
instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, padarė
išvadą, kad ieškovams nebuvo suteikta pagrindinė paslaugos dalis – šeimos
poilsis, todėl sprendė, jog turizmo paslauga apskritai nebuvo suteikta. Teisėjų
kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad šiuo aspektu apeliacinės
instancijos teismas CK 6.747 straipsnio 2 dalies nuostatas aiškino ir taikė
neteisingai. Pažymėtina tai, kad tokia sąvoka „šeimos poilsis“ nei
galiojančiame Turizmo įstatyme, nei CK nevartojama. Pirminiame teisės šaltinyje,
reglamentuojančiame turizmo paslaugų teikimą, ir kurio normos perkeltos į
nacionalinę teisę, 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje Nr. 90/314/EEB dėl
kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų šeimos poilsio samprata taip
pat nereglamentuojama ir tokia sąvoka nevartojama. Nurodytos direktyvos 2
straipsnio 1 punkte nustatyta, kad turizmo paslaugų rinkinys turi susidėti iš ne
mažiau kaip dviejų turizmo paslaugų: transporto, apgyvendinimo ir kitų turizmo
paslaugų, nepriklausančių transportui ar apgyvendinimui ir sudarančių gana
didelę paketo dalį. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad šeimos
poilsis gali būti laikomas tik organizuotos turistinės kelionės tikslu, kurio
siekia turistas, įsigydamas turizmo paslaugų paketą. Tokią išvadą suponuoja Turizmo
įstatymo 2 straipsnio 13 punkte pateikiama turisto sąvoka. Turistas yra fizinis
asmuo, kuris pažintiniais, profesiniais–dalykiniais, etniniais, kultūriniais,
rekreaciniais, sveikatingumo, religiniais ar specialiais tikslais keliauja po
šalį ar kitas šalis ir apsistoja bent vienai nakvynei, tačiau ne ilgiau kaip
vienerius metus už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų, jei ši veikla nėra
mokymasis ar apmokamas darbas lankomoje vietovėje. Taigi pats turistas,
įsigydamas turizmo paslaugų paketą, sprendžia, kokie bus jo turistinės kelionės
tikslai ir pasirenka atitinkamas paslaugas. Sąvoka „poilsis“ yra subjektyvaus
pobūdžio ir kiekvienas asmuo ją gali suvokti skirtingai. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad poilsis gali būti vienas iš organizuotos turistinės kelionės
tikslų, kurio įgyvendinimui kita sutarties šalis – kelionės organizatorius –
įsipareigoja už atlyginimą suteikti turistui atitinkamas paslaugas, tačiau
negali būti vertinamas kaip turizmo paslauga (CK 6.747 straipsnio 1
dalis).
Minėta, kad nagrinėjamoje
byloje teismai nustatė, jog atsakovas įsipareigojo suteikti pervežimo,
apgyvendinimo nurodytame viešbutyje, maitinimo bei kitas paslaugas, apimančias
kelionės organizavimą (kelionės organizatoriaus paslaugos, pervežimai iš oro
uosto į viešbutį bei iš viešbučio į oro uostą). Bylą nagrinėję teismai nustatė,
kad abiejų ieškovų šeimos buvo apgyvendintos jų pasirinktame viešbutyje „Green
Hill Bay“, abiem šeimoms buvo teikiama maitinimo, kurio tipas „viskas
įskaičiuota“, paslauga, taip pat nebuvo ginčo dėl fakto, kad ieškovams buvo
suteiktos vežimo (oro transportu) ir kitos kelionės organizavimo paslaugos. Teismai,
vertindami byloje surinktų įrodymų visumą, sprendė, kad minėtos paslaugos buvo
suteiktos netinkamai, neatitiko ieškovų teisėtų lūkesčių (ieškovai liko
nepatenkinti jų pasirinkto viešbučio personalo elgesiu, kambarių ir maitinimo
kokybe, viešbučio teikiamomis kitomis paslaugomis bei siūlomomis pramogomis),
tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai skirtingai vertino ir
aiškino netinkamo paslaugų suteikimo faktą pagal įstatymo prasmę. Tokiam teismų
vertinimui įtakos turėjo skirtingas turizmo paslaugų paketo turinio aiškinimas
CK 6.747 straipsnio 2 dalies prasme.
Pirmosios
instancijos teismas sprendė, kad atsakovas sutartinius įsipareigojimus vykdė
netinkamai, ieškovams suteikė nekokybiškas paslaugas, tačiau konstatavo, jog
tokiu atveju patirtos turtinės žalos negalima sutapatinti su kelionės kaina, nes
paslaugos buvo suteiktos. Šis teismas sprendė, kad tokiu atveju ieškovai turėjo
teisę tik į neturtinės žalos atlyginimą CK 6.754 straipsnio 5 dalyje nustatytu
pagrindu, o patirtų nuostolių dydis turėjo būti įrodytas konkrečiais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo
nustatytomis aplinkybėmis ir pripažindamas, kad atsakovas prisiimtą sutartinę
prievolę įvykdė netinkamai, suteikė nekokybiškas paslaugas, padarė išvadą, jog taikytinos
ir CK 6.754 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pasekmės, nustatančios turisto
teisę susigrąžinti už kelionę sumokėtus pinigus. Kasacinis teismas, nesutikdamas
su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, pasisako dėl nurodytų materialinės
teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Dėl CK 6.754
straipsnio 4 dalies taikymo ir aiškinimo
Šioje teisės
normoje nustatyta, kad jeigu prasidėjus kelionei paaiškėja, jog kelionės
organizatorius negalės įvykdyti pagrindinės sutartų paslaugų dalies, tai jis
privalo pasiūlyti turistui alternatyvią kelionę už tokią pačią kainą sutartyje
nurodytam terminui bei kompensuoti turistui anksčiau pasiūlytų ir faktiškai
suteiktų paslaugų kainą. Jeigu kelionės organizatorius dėl pagrįstų priežasčių
negali pasiūlyti alternatyvios kelionės arba dėl protingų priežasčių turistas
jos atsisakė, kelionės organizatorius turi užtikrinti turisto grąžinimą atgal
arba nuvežimą į kitą vietovę, dėl kurios sutinka turistas, taip pat grąžinti
turistui pinigus už tokią kelionę.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad būtina šios normos taikymo sąlyga – kelionei prasidėjus turi paaiškėti
faktas, jog kelionės organizatorius negalės įvykdyti pagrindinės sutartų
paslaugų dalies. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 1990 m. birželio 13 d.
Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų
išvykų paketų 4 straipsnio 7 dalyje. Ši teisės norma sankcijų taikymą kelionių
organizatoriui taip pat sieja su paaiškėjimu kelionei prasidėjus, kad svarbi
sutartyje aptartų paslaugų dalis nebus suteikta arba kelionių organizatorius
nesugebės įvykdyti didelės paslaugų dalies.
Minėta, kad bylą
nagrinėję teismai nustatė, jog visos sutartimi sulygtos paslaugos (vežimo,
apgyvendinimo, maitinimo, kelionės organizavimo) ieškovams buvo suteiktos. Ieškovai,
kreipdamiesi į teismą su ieškiniu, neginčijo paslaugų suteikimo fakto, o
ieškinį iš esmės grindė tik netinkama paslaugų kokybe, neatitikusia jų
lūkesčių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nustatytos aplinkybės
nesudaro pagrindo taikyti CK 6.754 straipsnio 4 dalies nuostatas. Šioje normoje
kelionės organizatoriui nustatytos sankcijos galėtų būti taikomos tik tuo
atveju, jeigu prasidėjus kelionei būtų paaiškėjusi kuri nors iš šių aplinkybių:
1) nebūtų buvę galimybės apgyvendinti ieškovų jų pasirinktame viešbutyje; 2) viešbutyje
nebūtų buvusi suteikta maitinimo paslauga; 3) nebūtų buvę galimybės suteikti
vežimo paslaugos ir pan. Nė viena iš tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, klaidingai
išaiškinęs CK 6.747 straipsnio 2 dalį ir šeimos poilsį prilyginęs turizmo
paslaugai šios normos prasme, nepagrįstai taikė 6.754 straipsnio 4 dalyje nustatytą
maksimalią sankciją ir priteisė ieškovams iš atsakovo visus jų už kelionę
sumokėtus pinigus.
Kasacinis
teismas sprendžia, kad, nustačius, jog ieškovų su atsakovu sudarytos sutartys
nebuvo vykdomos atsižvelgiant į protingus turistų lūkesčius, turėjo būti
taikoma CK 6.754 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta kelionės
organizatoriaus pareiga atlyginti turistui nuostolius. Dėl netinkamo sutarties
vykdymo patirtų nuostolių dydį ieškovai turėjo įrodyti leistinomis įrodinėjimo
priemonėmis (CPK 177, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas
konstatavo, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtus
nuostolius, todėl teisingai sprendė, jog kelionės kaina negalėjo būti
sutapatinama su visa kelionės kaina, nes turizmo paslauga ieškovams buvo
suteikta.
Dėl žalos
ieškovams atlyginimo CK 6.754 straipsnio 5 dalies pagrindu
Kasatorius UAB
„Tez Tour“ yra kelionės organizatorius, t. y. juridinis asmuo, kuris įstatymų
nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir savo vardu viešai
siūlo teikti turizmo paslaugas (CK 6.747 straipsnio 2 dalis). Turistas renkasi
konkretų turizmo paslaugų tiekėją, su kuriuo jis ketina sudaryti sutartį, pagal
jo dalykines savybes, patirtį toje verslo srityje, dalykinę reputaciją, ir turi
pagrindą tikėtis, kad įsigys tinkamos kokybės paslaugas, atitinkančias pateiktą
informaciją apie jas (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies
1-3 punktai). Paslaugos teikėjas, teikdamas paslaugas, visada gali pasitelkti
trečiuosius asmenis, jeigu to nedraudžia sutartis (CK 6.717 straipsnio 3 dalis).
Šiuo atveju tarp šalių kilo ginčas dėl trečiojo asmens, teikusio ieškovų
apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, suteiktų paslaugų kokybės. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad ieškovų su trečiuoju asmeniu, suteikusiu kelionės
organizatoriui UAB „Tez Touras“ minėtas paslaugas, nesiejo jokie teisiniai
santykiai, todėl teisinė atsakomybė, kai turistas liko nepatenkintas kelione
dėl netinkamai įvykdytos sutarties, nors ta sutarties dalis ir buvo vykdoma
kelionės organizatoriaus pasitelkto asmens, taikoma kelionės organizatoriui (CK 6.747
straipsnio 2 dalis, 6.754 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra
atsakingas ieškovams dėl Turkijos viešbučio „Green Hill Bay“ suteiktų paslaugų
kokybės. Tokia nuostata atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką šios kategorijos
bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. J., D. J., K.
J. v. UAB „Novaturas“; bylos Nr. 3K-3-524/2004, skelbta Teismų Praktika
23).
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, nustačius netinkamo turizmo paslaugų sutarties vykdymo faktą,
už kurį atsako kelionės organizatorius, dėl ko turistų pagrįsti ir protingi
lūkesčiai neišsipildė ir šie liko kelione nepatenkinti, ieškovai įgijo teisę į
neturtinės žalos atlyginimą CK 6.754 straipsnio 5 dalies
pagrindu.
Konkretaus
ieškovams padarytos žalos atlyginimo dydžio nustatymas yra fakto klausimas,
todėl kasacinės instancijos teismas šio klausimo neanalizuoja, o tik vertina,
ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami priteistinos neturtinės žalos
atlyginimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas.
Neturtinės žalos
atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą fizinį ir
dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Kasacinis teismas yra
pažymėjęs, kad neturtinę žalą įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl
teismas, priteisdamas šią žalą, siekia nustatyti kuo teisingesnę kompensaciją
už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią
piniginę kompensaciją, kuri kiek galima visapusiškiau kompensuotų
nukentėjusiajam padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje N. Ž. v. UAB „Vilniaus
troleibusai“; bylos Nr. 3K-3-371/2003; skelbta Teismų Praktika 19;
2005 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K.
R. v. Lietuvos Respublika; bylos Nr. 3K-3-604/2005, kt.).
Neturtinės žalos atlyginimo būdai, atvejai, žalos dydžio nustatymo kriterijai
reglamentuojami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Civilinėje teisėje įtvirtintas
visiško žalos atlyginimo principas, o teismas, spręsdamas neturtinės žalos
atlyginimo dydžio klausimą, turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas
nustatančiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios
kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija
pažymi, kad teismas, siekdamas nustatyti kuo teisingesnį konkrečiu atveju
atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi taikyti kuo daugiau šios žalos dydžio
įvertinimo pinigais kriterijų. Teismo sprendime turi būti ne tik įvardyti
kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato priteistiną konkrečiu atveju
neturtinės žalos dydį, tačiau ir argumentuotai pagrįstas kiekvieno iš nurodytų
kriterijų taikymas nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, atskleista jo
reikšmė bei įtaka, sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už
neturtinių vertybių pažeidimą dydį konkrečioje situacijoje. Be to, sprendžiant
dėl neturtinės žalos dydžio, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti
kriterijų visumą, t. y. ir aplinkybes, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali
būti nustatytas didesnis, ir aplinkybes, dėl kurių šios žalos atlyginimo dydis
gali būti mažesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje P. D.
v. R. V., A. V. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-394/2006, kt.).
Kiekvienu atveju teismo sprendime turi būti pateikti motyvuoti argumentai dėl
to, kokiais kriterijais remdamasis teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju
neturtinė žala turi būti įvertinama būtent tokia pinigų suma.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad dėl netinkamo turizmo paslaugų teikimo sutarties vykdymo įstatymas atlygintinos
neturtinės žalos dydį riboja maksimalia suma, negalinčia viršyti trigubos
kelionės kainos (CK 6.754 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas,
mažindamas pirmosios instancijos teismo priteistą žalos atlyginimo sumą iki
vienos kelionės kainos (Š. šeimai – iki 7300 Lt, S. šeimai – iki 8136 Lt)
vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir konstatavo, kad nebuvo pagrindo
priteisti maksimalią įstatyme nustatytą žalos atlyginimo sumą. Byloje surinktų
įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo teigimu, nebuvo pagrindas padaryti
išvadą, kad dėl netinkamai suteiktų paslaugų ieškovai būtų patyrę ypatingus
išgyvenimus ar skausmus. Bylos faktų nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų prerogatyva, kasacinis teismas yra saistomas žemesniųjų
instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vienodai
nustatė šalių ginčui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes, pagal kurias kasacinio
teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas
priteistinos neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir
protingumo principus (CK 1.5 straipsnis), teismų praktikoje suformuotus šios
žalos nustatymo kriterijus, išdėstytus pirmiau nurodytose kasacinėse nutartyse.
Dėl procesinės
teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, taikymo
Kasatoriaus
teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė procesinės teisės normas,
reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, nes neteisingai, nevisapusiškai,
neobjektyviai ir neišsamiai įvertino konkrečią bylos medžiagą.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų,
reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne
kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia,
jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Kasatorius
skunde kelia klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo
(CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas faktų netiria (CPK 353
straipsnio 1 dalis), tuo tarpu įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas,
todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl teisės klausimų, ar nebuvo pažeistos
įrodymų įvertinimo taisyklės. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo
tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir
įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja
arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu pagal byloje
esančius įrodymus, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, susiformuoja teismo
įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes
nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai
duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis
įrodinėjimo priemonėmis. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą
įrodymą, įvertinti įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę.
Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas
įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos
aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga,
ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi ir
panašiai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti,
kad teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją
reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padarė išvadą apie ieškovams padarytos
žalos dydį. Dėl to tik ta aplinkybė, kad teismai vertino tam tikrą įrodymą
kritiškai, nėra pagrindas teigti, kad teismai šio įrodymo apskritai nevertino
ar vertino neteisingai. Minėta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį
įsitikinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis), o svarbiausia, kad sprendimo ar
nutarties motyvuojamojoje dalyje būtų pateiktas argumentuotas įrodymų
vertinimas. Teisėjų kolegija, vertindama kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės
instancijos teismo padarytų įrodymų įvertinimo taisyklių pažeidimo, daro
išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti kasatoriaus nurodytų procesinės teisės
normų pažeidimo, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tik
tai, kad teismams įvertinus tam tikrus įrodymus nebuvo priimtas vienai iš šalių
palankus sprendimas nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų
įvertinimo taisyklės, jeigu iš byloje esančių teismų procesinių dokumentų
motyvuojamųjų dalių matyti, kad teismai tyrė ir vertino visus įrodymus, tačiau
priėmė kitokį, nei tikėjosi viena iš šalių, sprendimą.
Dėl
kreipimosi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų
nutarimą
Kasatorius prašė
kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų
nutarimą, ar pagal 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl
kelionių, atostogų ir organizuotų išvykti paketų 4 straipsnio 7 dalį gali būti
turistams priteisiama visos kelionės kainos dydžio turtinė žala, jeigu
sutartimi sulygtos paslaugos (vežimo ir apgyvendinimo (su maistu) buvo
suteiktos, o turistai liko nepatenkinti jų suteikimo kokybe.
Direktyvos 4
straipsnio 7 dalyje reglamentuojama situacija, kai išvykus į kelionę paaiškėja,
jog svarbi sutartyje aptarta paslaugų dalis nebus suteikta arba paaiškėja, kad
kelionių organizatorius nesugebės įvykdyti didelės paslaugų dalies; tokiu
atveju kelionių organizatorius be papildomo mokesčio vartotojui turi pateikti
alternatyvius paslaugų variantus, o tam tikrais atvejais vartotojui išmokėti
siūlytų pakete ir suteiktų paslaugų kainų skirtumą. Vartotojas turi teisę pasinaudoti Direktyvoje nustatyta jo
teisių apsaugų, kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas
privalo užtikrinti jo teikiamų paslaugų kokybę ir informacijos teisingumą
(Direktyvos preambulė). Darytina išvada, kad Direktyvos nuostatos turi būti
aiškinamos vartotojų, kaip silpnesniosios šalies, naudai, todėl kelionių
organizatoriui taikomi griežtesni elgesio standartai, paliekant valstybėms
narėms sukurti griežtesnius nei įtvirtinti Direktyvoje turistų apsaugos
kriterijus, taip pat ir dėl teikiamų paslaugų kokybės. Atsižvelgiant į
Direktyvoje įtvirtintą vartotojo (turisto) teisių apsaugos prioriteto principą,
vartotojui, kurio teisės yra pažeistos dėl suteiktų netinkamos kokybės
paslaugų, yra suteikiama teisė reikalauti žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek
neturtinės, kaip tai yra aptarta Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2002 m.
kovo 12 d. sprendime, priimtame byloje Nr. 168/00 Simone Leitner v.
TUI Deutschland GmbH and Co ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo generalinio
advokato pateiktoje atskirojoje nuomonėje nurodytoje byloje). Kartu pažymėtina,
kad kasacinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės
institucijos prejudicinio sprendimo
tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos
Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK
3 straipsnio 5 dalis).
Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų
Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos
kreiptis prejudicinio sprendimo. Be
to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą
kreiptis dėl prejudicinio sprendimo
priima savo nuožiūra (ex officio).
Dėl bylinėjimosi
išlaidų priteisimo
CPK 93 straipsnio 1,
2 dalyse nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos
turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu
ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui
proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai
teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Atsakovas, pateikdamas kasacinį
skundą, prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame
teisme, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovo prašymas
negali būti tenkinamas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Byloje
nustatyta, kad ieškovai B. Š. ir A. S., pateikdami atsiliepimą į kasacinį
skundą, turėjo po 2950 Lt išlaidų, sumokant už advokato pagalbą surašant šį
procesinį dokumentą; iš dalies tenkinus atsakovo kasacinį skundą, ieškovams
prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas, pirmiausia reikia įvertinti, ar
išlaidų už advokato teisinę pagalbą suma atitinka rekomenduotiną maksimalų
užmokestį už procesinio dokumento surašymą. Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7
punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse
bylose teikiamas
teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus
koeficientus, kurių pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta
minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d.
nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m.
sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Atsiliepimas
į kasacinį skundą buvo pateiktas 2008 m. gegužės 29 d. Nurodytų
Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus
užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą
koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad ieškovų sumokėtas advokatui mokestis už atsiliepimo į
kasacinį skundą surašymą neatitinka rekomenduotino maksimalaus užmokesčio už
procesinio dokumento surašymą, todėl jis mažintinas iki 1600 Lt. Kasacinį
skundą tenkinus iš dalies, mažinamas ir priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis,
priteisiant ieškovui B. Š., kaip ieškovų D. Š., G. Š. ir A. Š., atstovui,
pasirašiusiam PVM sąskaitą-faktūrą dėl atstovavimo išlaidų, 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme; ieškovui
A. S., kaip ieškovų R. S., S. S., Ą. S., V. M. S., atstovui,
pasirašiusiam PVM sąskaitą-faktūrą dėl atstovavimo išlaidų, 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 2, 4
dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d.
nutarties dalį dėl turtinės žalos atlyginimo panaikinti ir dėl šios dalies palikti
nepakeistą Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 18 d.
sprendimą.
Kitą Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d.
nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui
B. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo
uždarosios akcinės bendrovės „TEZ TOUR“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini),
buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys
neskelbtini), bankas (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme;
priteisti ieškovui A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TEZ TOUR“
(įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys
neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini),
bankas (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Gražina Davidonienė
Aloyzas Marčiulionis