Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-534-2014].docx
Bylos nr.: 3K-3-534/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 188710061 atsakovas
"Kolegita" 124586544 atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybė 111109233 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.28. Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.2. Sandoriai:
2.1.2.4. Negaliojantys sandoriai:
2.1.2.4.1. Niekiniai sandoriai:
2.1.2.4.1.1. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
2.1.2.4.2. Nuginčijami sandoriai:
2.5. Prievolių teisė
2.5.7. Restitucija
2.5.8. Sutarčių teisė:
2.5.8.8. Sutarčių aiškinimas
2.5.11. Pirkimas-pardavimas:
2.5.11.4. Viešasis pirkimas-pardavimas
2.5.35. Viešas konkursas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.14. Ieškinys:
3.1.14.8. Atsisakymas priimti ieškinį:
3.1.14.8.2. Atsisakymas priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas teismui
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.1.18.2. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas
3.1.18.3. Vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas kita
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.2. Bylos skyrimas nagrinėti teismo posėdyje
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.9. Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Civilinė byla Nr. 3K-3-534/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03254-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 45.4; 69

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius             

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gintaro Kryževičiaus ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Kolegita“ dėl sutarties ir jos pakeitimų pripažinimo niekiniais, nepagrįstai išmokėtų kompensacijų priteisimo.

             

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

 

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ieškovė, kasatorė), kreipdamasi į teismą ieškiniu pareiškė kelis alternatyvius reikalavimus: pripažinti su atsakove UAB „Kolegita“ (toliau – atsakovė, vežėja) 2008 m. birželio 3 d. sudarytą Keleivių vežimo autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais sutartį Nr. A72-711(7.13-ŪK3) ir vėlesnius jos pakeitimus (toliau – Sutartis, ginčo vežimo sutartis) niekine arba negaliojančia, kaip sudarytą pažeidžiant viešojo juridinio asmens kompetenciją ir tikslus; priteisti iš atsakovės niekinės (ar negaliojančios) Sutarties pagrindu sumokėtus 1 737 373,47 Lt; arba pripažinti ginčo vežimo sutartį nutraukta nuo 2009 m. sausio 1 d., atsakovei nutraukus keleivių vežimą, taip pat priteisti iš atsakovės 6 proc. metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – VMSA) 2008 m. balandžio 9 d. paskelbė konkursą vežėjams vežti keleivius M3 klasės autobusais maršrutu „Fabijoniškės–Gariūnai–Grigiškės“ (toliau – Konkursas) parinkti. Atsakovė laimėjo Konkursą, todėl ieškovė, atstovaujama VMSA, 2008 m. birželio 3 d. su ja pasirašė ginčo vežimo sutartį. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo atlyginti atsakovei negautas pajamas dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų, nustatytų Transporto lengvatų įstatymu, ir nuostolius dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų. Ginčo vežimo sutartis buvo kelis kartus papildyta. Ieškovė mano, kad ši sutartis (ir jos papildymai) sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, todėl yra niekinė ir negaliojanti. Ieškovė pažymėjo, kad organizuojant Konkursą buvo padaryta esminių pažeidimų, inter alia Pavyzdinėje sutarties formoje, patvirtintoje Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimu, nenustatyta negautų pajamų už keleivių vežimą atlyginimo tvarka, tačiau tokia nuostata įtraukta į ginčo vežimo sutartį. Ieškovė mano, kad įsipareigojimas kompensuoti nuostolius, susidariusius teikiant būtinas keleivių vežimo paslaugas, prisiimtas pažeidžiant Keleivių kelių transporto vežėjų nuostolių, susidariusių dėl būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų tiekimo visuomenei, kompensavimo tvarką, patvirtintą Susisiekimo ministro 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 3-154 (toliau – SM Kompensavimo tvarka), ir Nuostolių, susidariusių dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų reguliaraus susisiekimo maršrutuose kompensavimo vežėjams, dirbantiems bendroje bilietų sistemoje, tvarką, pavirtintą Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gegužės 12 d. sprendimu (toliau – VMS Kompensavimo tvarka). Tokia sąlyga negalėjo būti numatyta, nes atsakovė, kaip privatus juridinis asmuo, neįtraukta į bendrą bilietų sistemą ir jai nekompensuotini nuostoliai dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio transporto paslaugų.

Ieškovė taip pat nurodo, kad negalėjo būti susitarta dėl fiksuotos 1 km ridos savikainos, neįvertinus skaičiavimo pagrįstumo: nei skelbiant Konkursą, nei gavus sąskaitas faktūras nuostoliams kompensuoti nebuvo vertinama nustatyta vieno kilometro savikaina, nebuvo teikiami ją pagrindžiantys skaičiavimai. Pasirašius ginčo vežimo sutartį neįvertinus savikainos pagrįstumo, iškilo grėsmė viešajam interesui, nes ieškovė buvo įpareigota mokėti objektyviais duomenimis nepagrįstas kompensacijas. Ieškovė pažymėjo ir tai, kad ginčo vežimo sutartis sudaryta pažeidus ieškovės kompetenciją nustatančias imperatyviąsias teisės nuostatas, todėl sandoris prieštarauja viešojo juridinio asmens tikslams. Pasirašant šią sutartį ir jos pakeitimus, buvo viršyti įgaliojimai,   t. y. Sutartis sudaryta neturint savivaldybės tarybos patvirtinimo. VMSA Miesto ūkio departamentas, nepaisydamas teisės aktuose nustatytos savivaldybės tarybos išimtinės kompetencijos, priėmė sprendimus, dėl kurių galėjo spęsti tik savivaldybės taryba. Taigi, organizuodama Konkursą ir pasirašydama ginčo vežimo sutartį, VMSA viršijo kompetenciją. Šalių sudaryta Sutartis laikytina nutraukta nuo 2009 m. sausio 1 d., atsakovei nutraukus keleivių vežimą, todėl VMSA, pasirašiusi nutrauktos jos pakeitimą, ir šiuo klausimu viršijo savo kompetenciją. Ieškovė pažymėjo, kad kompensuojant atsakovės nuostolius, patirtus nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., jai sumokėta 1 737 373,47 Lt. Kadangi ginčo vežimo sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir negalioja nuo jos sudarymo momento, tai taikytina restitucija ir išmokėta suma priteistina ieškovės naudai.

 

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad ginčo vežimo sutartis negalioja dėl Konkurso sąlygų pažeidimo. Sutartis sudaryta atsakovei laimėjus Konkursą; VMSA Viešųjų pirkimų komisija priėmė sprendimus pripažinti atsakovės pasiūlymą atitinkančiu Konkurso kvalifikacijos reikalavimus, o atsakovę – Konkurso laimėtoja; šie sprendimai neginčijami; Sutartis pasirašyta, šalių pripažįstama ir vykdoma. Už tinkamą Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) normų įgyvendinimą atsako perkančioji organizacija, todėl ieškovės nurodyti hipotetiniai Konkurso procedūriniai pažeidimai, nenuginčijus Viešųjų pirkimų komisijos sprendimų, neleidžia pripažinti visos viešojo pirkimo būdu sudarytos sutarties negaliojančia dėl neatitikties VPĮ nuostatoms ar principams; sutarties ir jos papildymų teisėtumas ir pagrįstumas šiuo aspektu negali būti kvestionuojamas nagrinėjamoje byloje.

Teismas sprendė, kad VMSA, vykdydama Konkursą, nepažeidė ieškovės išimtinės kompetencijos, nes ji turi teisę priimti sprendimus sudaryti sutartis, jas pratęsti ir pakeisti jų sąlygas. Teismas nemanė, kad tik savivaldybės taryba galėjo sudaryti Sutartį arba turėjo ją tvirtinti, nes keleivių vežimo organizavimo klausimai netapatūs savivaldybės biudžeto tvarkymo klausimams. VMSA, skelbdama Konkursą ir su Konkurso laimėtoja pasirašydama ginčo vežimo sutartį, veikė pagal savo kompetenciją, nepažeidė išskirtinės savivaldybės tarybos kompetencijos tvirtinti savivaldybės biudžetą ir disponuoti biudžeto lėšomis. Dėl to teismas ieškovės argumentus, kad Sutartis ir jos papildymai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir negalioja nuo jos sudarymo momento, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nepripažino, kad ginčo vežimo sutartis sudaryta pažeidus Vežėjų parinkimo konkurso organizavimo vežti keleivius autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais tvarkos, patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-730 (toliau – VMS Konkursų tvarka), nuostatas. Ieškovės nurodytomis VMS Konkursų tvarkos nuostatomis nedraudžiama skelbti konkurso su sąlyga kompensuoti vežėjams nuostolius, atsirandančius dėl teikiamų būtinų keleivių vežimo paslaugų. Tokia sąlyga nustatyta SM Kompensavimo tvarkoje ir VMS Kompensavimo tvarkoje. Taigi nuostata dėl vežėjų negautų pajamų ir nuostolių atlyginimo įtraukta į Konkurso sąlygas, ji nebuvo ginčijama, todėl vertintina kaip atitinkanti Konkurso organizavimo tvarką.

Teismas pažymėjo, kad yra pagrindas konstatuoti VMS Kompensavimo tvarkos nuostatų pažeidimus. Atsakovė, kaip privatus juridinis asmuo, neįtraukta į bendrą bilietų sistemą, todėl negalėjo gauti kompensacijų už patirtus nuostolius. Sutartis pažeidžia ir nuostolių kompensacijų apskaičiavimo tvarką, nes atsakovė pateikdavo savo keleivių vežimo ataskaitas ir jų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras tiesiogiai VMSA Miesto ūkio departamentui be kitiems vežėjams, įtrauktiems į bilietų sistemą, numatytos kontrolės. Dėl tokių teisės aktų nuostatų pažeidimų atsakomybė tenka VMSA; ji, skelbdama Konkursą vežėjams parinkti, turėjo užtikrinti tokias jo sąlygas, kad jame dalyvautų vežėjai, įtraukti į bilietų sistemą, turintys teisę juos gauti ir galintys užtikrinti tinkamą patirtų nuostolių apskaitą. Konkurso sąlygose nebuvo nustatyta tokių apribojimų, o tai suteikė galimybę atsakovei dalyvauti Konkurse. Už netinkamą pareigų vykdymą atsako perkančioji organizacija. Jei ši nevykdo ar netinkamai vykdo pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai turi tekti neigiami padariniai. Tačiau toks pažeidimas nepriskirtinas prie imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, taigi Sutartis negali būti pripažinta negaliojančia ir pagal ją sumokėta kompensacija išreikalauta vienašalės restitucijos pagrindu.

Teismas, pasisakydamas dėl savarankiško alternatyvaus reikalavimo Sutartį pripažinti nutraukta nuo 2009 m. sausio 1 d., konstatavo, kad ji buvo sudaryta apibrėžtam terminui (2008 m. birželio 1 d. – 2011 m. birželio 1 d.); Sutarties 25 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti nutraukta prieš terminą šalių susitarimu, paskelbus vežėją bankrutavusiu, vežėjui pažeidus sutarties nuostatas, panaikinus leidimą maršrutui. 2009 m. sausio 15 d. atsakovė pranešė ieškovei, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. nebeveš keleivių vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutu Nr. 067, nes ieškovė neatsiskaito ir yra skolinga 1 431 544,81 Lt už sunaudotą kurą, autobusų nuomą ir pan. Atsakovė patvirtino, kad yra pasirengusi dirbti bendrojoje bilietų sistemoje, neturi ketinimų nutraukti ginčo vežimo sutartį, tiesiog sutrikus atsiskaitymams laikinai sustabdo Sutarties vykdymą. Dėl tolesnio jos vykdymo vyko šalių derybos, ieškovei iš dalies atsiskaičius su atsakove, 2010 m. rugsėjo mėn. keleivių vežimas buvo atnaujintas, šalys pasirašė 2010 m. rugsėjo 17 d. sutarties papildymą. Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės neleidžia pripažinti, jog atsakovė nutraukė Sutartį nuo 2009 m. sausio 1 d.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 8 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija netenkino šalių prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip tokio bylos nagrinėjimo pagrindas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad savivaldybių institucijos užtikrina socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei, vėžėjus parinkdamos pagal Vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 1132 (toliau – LRV Konkursų tvarka), kompensuodamos dėl šių paslaugų teikimo jų patiriamus nuostolius. Vilniaus miesto savivaldybės taryba taip pat yra patvirtinusi šiuos santykius reglamentuojančias taisykles. Pagal Konkurso sąlygas, organizuojant vežėjų parinkimo konkursą, VPĮ netaikomas, o konkurso procedūros, nenustatytos konkurso sąlygose, vykdomos pagal LRV Konkursų tvarką ir VMS Konkursų tvarką. Šie teisės aktai yra specialiosios teisės normos VPĮ atžvilgiu, jos taikytinos ginčo teisiniams santykiams. Tai, kad teismas vienam iš motyvų pagrįsti rėmėsi VPĮ normomis, nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatyta imperatyviųjų teisės aktų nuostatų dėl sutarties formos pažeidimo. LRV Konkursų tvarkos nuostatose įtvirtinta, kad Sutarties šalys gali nustatyti kitas jos sąlygas, neprieštaraujančias įstatymams. Dėl to šalims nebuvo draudžiama susitarti dėl kitokių Sutarties sąlygų, įskaitant ir tokią, pagal kurią vežėjai atlyginamos negautos pajamos dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų, nustatytų Transporto lengvatų įstatyme, ir nuostoliai dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio transporto paslaugų. Sutarties sąlygos dėl kompensacijų mokėjimo yra blanketinės, nukreipiančios į įstatymą ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tvarką arba detalizuojančios kompensacijų mokėjimo tvarką. Jos atitinka Konkurso sąlygų nuostatas, šios nebuvo ginčytos, todėl sutarties šalims galioja. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad susitarimas kompensuoti vežėjos nuostolius nedraudžiamas, todėl tokios Sutarties sąlygos negali būti pripažįstamos prieštaraujančiomis imperatyviosioms teisės aktų normoms.

Vertindama VMSA kompetencijos pažeidimą kaip pagrindą nuginčyti sandorį, kolegija nurodė, kad sprendimus dėl įsipareigojimų aptarnauti visuomenę vykdymo priima, konkursą organizuoja, sutartis su konkurso nugalėtojais sudaro ir nutraukia Susisiekimo ministerija ir (ar) savivaldybių vykdomosios institucijos. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1, 8 dalis, VMSA, skelbdama Konkursą ir pasirašydama Sutartį su Konkurso laimėtoju, veikė pagal savo kompetenciją ir nepažeidė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnyje nustatytos išskirtinės savivaldybės tarybos kompetencijos tvirtinti savivaldybės biudžetą ir disponuoti biudžeto lėšomis, Civilinio kodekso 2.84 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Vilniaus miesto tarybos 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 84 keleivių vežimo sutartims nereikėjo savivaldybės tarybos pritarimo. Be to, Sutarties sąlygos parengtos perkančiosios organizacijos (VMSA) iniciatyva, atsakovė negalėjo jų koreguoti, todėl bet kokia galima rizika, susijusi su ginčo vežimo sutarties vykdymu, tenka ieškovei ir VMSA. Sutartis buvo vykdoma, kompensuojama (iš dalies) už vežėjos suteiktas paslaugas, ieškovė naudojosi atsakovės paslaugomis užtikrinant socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei. Ieškovės pritarimą patvirtina jos priimtos atsakovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai, atlikti mokėjimai, tarpusavio skolų suderinimo aktas. Kolegija konstatavo, kad kompensacijų mokėjimas, vykdant ginčo vežimo sutartį, iš esmės nepažeidė galiojančio reglamentavimo.  

Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo vežimo sutartis nebuvo nutraukta 2009 m. sausio 1 d. Ieškovei neatsiskaitant su atsakove, ši sustabdė klientų aptarnavimą, tačiau dėl ginčo vežimo sutarties vykdymo vyko šalių derybos ir buvo pasiekta tam tikrų susitarimų. Atsakovės pranešimas apie aptarnavimo nutraukimą bylos aplinkybių kontekste pagrįstai nevertintas kaip Sutarties nutraukimas. Kolegija atmetė ieškovės argumentus dėl viešojo intereso pažeidimo, nurodydama, kad viešasis interesas būtų  pažeistas, jei nebūtų sudaryta ginčo vežimo sutartis. Be to, ieškovė neginčijo Konkurso ir tik įvykdžius ginčo vežimo sutartį ėmė gintis, įrodinėdama jos pažeidimus. Nepripažinus Sutarties niekine, pagrįstai atmestas reikalavimas taikyti restituciją.

 

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorės nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas. Pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir (ar) savivaldybių institucijos užtikrina socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei; patiriami dėl šių paslaugų teikimo nuostoliai vežėjams kompensuojami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos ir (ar) savivaldybių. Įstatyme nustatytų kompensacijų mokėjimas gali būti laikomas teisėtu ir tinkamai apskaičiuotu tik tuo atveju, jei buvo vadovaujamasi įstatymą įgyvendinamaisiais teisės aktais. SM Kompensavimo tvarkoje įtvirtintas aiškus nuostolių kompensacijų apskaičiavimas, tačiau sudarant ginčo sutartį vieno kilometro kaina (5 Lt) nustatyta nepateikiant jo savikainos. Taigi šioje sutartyje kaina nustatyta neįvertinus skaičiavimo pagrįstumo pagal įmonės apskaitos duomenis. Dėl to ginčo vežimo sutartyje nustačius fiksuotą vieno kilometro savikainą, buvo pažeisti SM Kompensavimo tvarkoje nustatyti imperatyvieji reikalavimai. Be to, atsakovė, kaip privatus juridinis asmuo, nebuvo įtraukta į bendrą bilietų sistemą, ji negalėjo gauti kompensacijų už patirtus nuostolius. Vykdydama ginčo vežimo sutartį, atsakovė be kitiems vežėjams, įtrauktiems į bilietų sistemą, nustatytos kontrolės keleivių vežimo ataskaitas ir jų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras pateikdavo tiesiogiai VMSA Miesto ūkio departamentui. Šios aplinkybės, kasatorės nuomone, yra pagrindas pripažinti imperatyviųjų taisyklių pažeidimą, o ginčo vežimo sutartį niekine. Kasatorė pažymi, kad kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas pažeidžiant teisinį reglamentavimą leidžia konstatuoti ir viešojo intereso pažeidimą.

2. Kasatorė nurodo, kad VMSA nesivadovavo VMS Konkursų tvarka. VMSA galėjo sudaryti tik patvirtintos formos sutartį ir veikti tik pagal savo kompetenciją. Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintoje Pavyzdinėje sutarties formoje nenustatyta negautų pajamų už keleivių vežimą atlyginimo tvarka, todėl toks įsipareigojimas negalėjo būti prisiimtas, t. y. jam buvo būtinas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pritarimas. Taigi Sutartis neatitinka patvirtintos sutarties formos. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 1 dalies nuostata, nes VMSA, pasirašydama nustatytos formos neatitinkančią Sutartį, peržengė savo kompetencijos ribas. Tai, kad negautų pajamų kompensavimas galimas pagal kitus teisės aktus, nesudaro pagrindo teigti, jog VMSA nepažeidė turimų įgaliojimų. VMSA pasirašė nepatvirtintos formos sutartį ir prisiėmė įsipareigojimus mokėti kompensacijas, dėl kurių mokėjimo turėjo būti sudaryta atskira sutartis su kitu subjektu, kuriam suteikta teisė tikrinti teikiamas ataskaitas ir išmokėti kompensacijas, taigi buvo pažeista išimtinė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos teisė tvirtinti biudžetą.

3. Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ginčo teisiniams santykiams taikydamas VPĮ, o ne LRV Konkursų tvarką, padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šią klaidą, privalėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau paliko jį galioti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nurodyti teisės aktai yra specialiosios teisės normos VPĮ atžvilgiu ir taikytini ginčo teisiniams santykiams, tačiau pirmosios instancijos teismo klaidą pripažino tik formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo panaikinti teismo sprendimo. Kasatorės įsitikinimu, tai nėra tik formalus pažeidimas. Teismas, vadovaudamasis VPĮ nuostatomis, konstatavo esminius kompensacijų skaičiavimo bei mokėjimo pažeidimus, pripažino, jog dėl nurodytų pažeidimų atsakomybė tenka VMSA. Kasatorė mano, kad teismas negalėjo remtis ginčo teisinių santykių nereglamentuojančiu teisės aktu.

4. Kasatorė nesutinka su teismų išvada, kad ginčo vežimo sutartis 2009 m. sausio 1 d. nebuvo nutraukta, nes specialiuosiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta galimybės sustabdyti Sutarties vykdymą. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose keleivių vežimą, nenustatyta atvejų, kada sutarties vykdymas gali būti laikinai sustabdomas, taip pat sąlygos, dėl kurių keleivių vežimas atnaujinamas. Taigi, konstatuotina, kad šalių susitarimas atnaujinti vežimą sudarytas pažeidžiant teisės aktus ir viršijant VMSA įgaliojimus.

 

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir prašo ieškovės kasacinį skundą tenkinti.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė UAB „Kolegita“ prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovė nurodo, kad VPĮ taikomas visiems viešajame sektoriuje vykdomiems viešiesiems pirkimams. Nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ir LRV Konkursų tvarka, tačiau jos taikymas nepaneigia VPĮ taikymo ar neužkerta tam kelio. Vyriausybės nutarimas yra specialioji norma VPĮ atžvilgiu. Taigi VPĮ taikomas tokia apimtimi ir tokiems klausimams, kurie nereglamentuojami nutarime. Viešieji pirkimai vežėjams atrinkti taip pat organizuojami atsižvelgiant į VPĮ nuostatas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė formaliu pažeidimu tai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik VPĮ, o ne LRV Konkursų tvarkos nuostatomis, nes šie teisės aktai vienas kitą papildo.

2. Atsakovė pažymi, kad VMSA Konkursą paskelbė pagal LRV Konkursų tvarką ir VMS Konkursų tvarką, atsakovė pasiūlė mažiausią kainą ir Konkursą laimėjo. Nors kasatorė kelia klausimą dėl Konkursą organizavusios institucijos veiksmų teisėtumo, tačiau jo sąlygos ir procedūra nenuginčytos. Atsakovei negali kilti dėl to kokių nors teisinių padarinių, nes ji nedarė jokios įtakos Konkurso procedūroms ir Sutarties sudarymui. Kasatorė atsakovės kaltę grindžia aplinkybe, kad ji, sudarydama ginčo vežimo sutartį, žinojo apie pažeistą savivaldybės kompetenciją ir teisės aktuose nustatytą konkurso organizavimo ir nuostolių atlyginimo tvarką, tačiau jos nepagrindžia. Teismai byloje pagrįstai nurodė, kad VMSA, kaip perkančioji organizacija, atsakinga už tinkamų pirkimų dokumentų parengimą ir viešojo pirkimo procedūrų vykdymą.

3. Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad VMS Konkursų tvarkoje nurodytos Pavyzdinėje sutarties formoje nebuvo nustatytas negautų pajamų už keleivių vežimą atlyginimas, todėl ji į ginčo vežimo sutartį nepagrįstai įtraukta, pažymi, jog tokio pobūdžio sutarties projektą patvirtino savivaldybės taryba. Atsakovės nuomone, Pavyzdinė sutarties forma nėra imperatyvi ir gali būti keičiama pagal ieškovės poreikius. VMSA, įvertinusi keleivių vežimo poreikius, organizavo Konkursą, nustatė konkrečius reikalavimus ir ginčo vežimo sutarties sąlygas. Šių Konkurso reikalavimų, taip pat pasirašytos Sutarties sąlygų buvo laikomasi. Atsakovė dar kartą pažymi, kad kasatorė neginčijo paskelbto Konkurso ar Sutarties iškart ją pasirašius, o ėmė ją ginčyti, kai atsakovė ginčo vežimo sutartį įvykdė. Šios sutarties sąlygas parengė VMSA, atsakovė negalėjo jų koreguoti, todėl pagal contra proferentem taisyklę bet kokia galima žala tenka kasatorei ir VMSA, nes jos lengviausiai galėjo išvengti žalos, tinkamai rengdamos sąlygas.

4. Atsakovė mano, kad kasatorės argumentai dėl 1 km kainos nustatymo ir savikainos apskaičiavimo nepagrįsti. Nei pagal Konkurso, nei pagal ginčo vežimo sutarties sąlygas atsakovei nenustatyta pareigos apskaičiuoti vieno kilometro ridos savikainą. Perkančioji organizacija turi teisę savo nuožiūra nustatyti kriterijus, pagal kuriuos ji vertina tiekėjų pasiūlymus. Į Sutarties tekstą kainą įrašė ją rengusi VMSA. Atsakovei reikėjo teikti tik ataskaitą apie parduotus su nuolaida važiavimo reguliaraus susisiekimo autobusais bilietus ir per mėnesį patirtus nuostolius dėl keleivių vežimo. Būtent šiuos dokumentus atsakovė visada ir teikė. Tai, kad ginčo vežimo sutartis kasatorei atrodo neekonomiška ir nenaudinga, nedaro jos niekine ir negaliojančia. Atsakovė pažymi, kad vežėja UAB „Vilniaus autobusai“, kurio akcininkė yra ieškovė, nustatė didesnę 1 km kainą.

5. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad keleivių vežimo teisinis reglamentavimas nenuoseklus. VMS Konkursų tvarka prieštarauja SM Kompensavimo tvarkos nuostatoms. Šioje nustatyta, kad visiems vežėjams, vežantiems keleivius nuostolingais, bet visuomenei būtinais maršrutais, ieškovė kiekvieną mėnesį kompensuoja tokius nuostolius pagal sudarytas su vežėjais sutartis. VMS Konkursų tvarkoje nustatyta, kad ieškovė kiekvieną mėnesį kompensuoja nuostolius pagal sudarytas su vežėjais sutartis tik tiems vežėjams, kurie dirba bendrojoje bilietų sistemoje. Atsakovė į ją buvo įtraukta, tačiau sistema pradėjo veikti tik 2012 m. rugpjūčio mėnesį. Be to, LRV Konkursų tvarkoje ir VMS Konkursų tvarkoje nurodyta, kad konkurso atrankos ir kainos kriterijus savo nuožiūra renkasi ir tvirtina kompetentingos institucijos, skelbdamos sąlygas. Konkurso, kuriame dalyvavo atsakovė, sąlygose nenurodyta kompensacijų skaičiavimo tvarka, vienintelis aiškus kriterijus – fiksuota vieno kilometro kaina. Ginčo vežimo sutartyje nustatyta, kad kompensacijos mokamos pagal Transporto lengvatų įstatymą. Akivaizdu, kad įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos neatitiko įstatymo normų, tačiau buvo poreikis sudarant sutartį nustatyti fiksuotą 1 km kainą.

6. Vietos savivaldos įstatyme nustatyti savivaldybės tarybos įgaliojimai, tarp kurių nėra teisės spręsti dėl lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo. Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra patvirtinusi savivaldybės vardu sudaromų sutarčių pasirašymo tvarką ir nustačiusi, kokios sutartys negali būti sudaromos be išankstinio savivaldybės tarybos pritarimo. Taigi keleivių vežimo sutartims sudaryti savivaldybės tarybos sutikimo nereikia. Savivaldybės vykdomoji institucija – VMSA taip pat gali sudarinėti sandorius ir ne visiems jos sudaromiems sandoriams reikia savivaldybės tarybos pritarimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A261-l330/2012) konstatuota, kad savivaldybės turi teisę valdyti ir organizuoti keleivių vežimą vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais, priimti sprendimus ir dėl sutarčių pratęsimo, nutraukimo ir kt. 

7. Atsakovė mano, kad teismai, išanalizavę tiek faktines aplinkybes, tiek šalių susirašinėjimą pagrįstai konstatavo, kad jog ginčo vežimo sutartis 2009 m. sausio 1 d. nebuvo nutraukta, tik sustabdyta dėl VMSA kaltės.

8. Atsakovė nesutinka su kasatorės reikalavimu restituciją taikyti tik atsakovės atžvilgiu. Byloje yra dvi atsakovės, dėl VMSA veiksmų galėjo būti pažeidimų organizuojant Konkursą ir sudarant ginčo vežimo sutartį, todėl taikius restituciją padariniai turėtų atsirasti būtent šiai šaliai. Atsakovė pažymi ir tai, kad pripažinus ginčo vežimo sutartį niekine ir negaliojančia, restitucija būtų negalima, nes Sutartis visiškai įvykdyta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas tikrina skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nebent dėl viešojo intereso apsaugos teismas gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija atskirai atkreipia dėmesį į tai, kad šalių ginčui taikytinas nacionalinis ir Europos Sąjungos keleivių vežimo teisinis reguliavimas, galiojęs Konkurso paskelbimo ir ginčo vežimo sutarties sudarymo momentu, iš dalies ar iš esmės pakeistas, todėl kitiems tokio pobūdžio ginčams, kuriuos sprendžiant bus reikšmingos pakeistos teisės normos, šioje nutartyje pateikti išaiškinimai neaktualūs, nors teismai, nagrinėdami panašius šalių nesutarimus, galės (turės teisę) iš naujo padaryti analogiškas teisines išvadas, vertinimus.

Šalys iš esmės nesutaria dėl Konkurso ir ginčo vežimo sutarties nuostatų, susijusių su atsiskaitymu vežėjai už suteiktas paslaugas.

Konkurso sąlygų 13 punkte nustatyta, kad vežėjų negautos pajamos dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų ir nuostoliai, susidarantys dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų, kompensuojami Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka; 14 punkte – kompensacijos mokamos pagal pateiktą sąskaitą faktūrą per 30 darbo dienų nuo darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos, bet ne vėliau kaip per 3 dienas po pinigų įplaukimo į Vilniaus miesto savivaldybės sąskaitą; 16 punkte – neatmesti pasiūlymai bus vertinami pagal mažiausią pasiūlytą 1 km kainą, o 39 punkte nurodyta, kad komisija vertina vežėjų pasiūlymus pagal pasiūlytą 1 km kainą ir sudaro preliminarią pasiūlymų eilę; 43 punkte nustatyta, kad Konkurso procedūros, kurios neapibrėžtos šiose konkurso sąlygose, vykdomos vadovaujantis LRV Konkursų tvarka, o 44 punkte nurodyta, kad organizuojant Konkursą VPĮ netaikomas.

Ginčo vežimo sutarties 4.13 punkte įtvirtinta, kad vežėjas įsipareigoja laikytis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytų keleivių vežimo tarifų, 4.21 punkte kartą per mėnesį teikti nustatytos formos ataskaitą apie faktinę automobilių darbo trukmę maršrute, reisų skaičių ir nutrauktų reisų skaičių, o 4.24 punkte (po 2008 m. rugsėjo 4 d. Sutarties papildymo) nustatyta, kad vežėjas įsipareigoja teikti keleivių vežimo paslaugas bendrojoje bilietų sistemoje pagal Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintą ir su vežėju suderintą už keleivių vežimą nuostolingais maršrutais negautų pajamų kompensavimo tvarką; 5.10 punkte nurodyta, kad užsakovas (Vilniaus miesto savivaldybė) įsipareigoja atlyginti vežėjui negautas pajamas dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų, nustatytų Transporto lengvatų įstatyme, ir nuostolius, susidarančius dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų; 7.1 punkte įtvirtinta, kad užsakovas turi teisę tikrinti, kaip vežėjas vykdo Sutartyje ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus; 11 punktu šalys susitarė, kad Sutarties laikotarpiu fiksuojama vežėjos pasiūlyta 1 km ridos kaina – 5 Lt, o 12 punktu – vežėjų negautos pajamos dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų ir nuostoliai, susidarantys dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų, kompensuojami Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka; 13 punkte nurodyta, kad kompensacijos mokamos pagal pateiktą sąskaitą faktūrą ne vėliau kaip per 3 dienas po pinigų įplaukimo į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą, o 14 punkte – vežėja, pasibaigus ataskaitiniam kalendoriniam mėnesiui, iki kito mėnesio 8 dienos pateikia užsakovui ataskaitą apie parduotus su nuolaida važiavimo reguliaraus susisiekimo autobusais bilietus bei per mėnesį patirtus nuostolius dėl keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo maršrute ir išrašo PVM sąskaitas faktūras.

Šioje byloje kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo aspektais pagal byloje nustatytus duomenis sprendžia dėl: a) VPĮ ir kitų teisės normų taikymo keleivių vežimo srityje; b) ieškovės pareigos pagal ginčo vežimo sutartį atsakovei sumokėti už suteiktas paslaugas.

 

Dėl VPĮ ir kitų teisės aktų tarpusavio santykio ir taikymo

 

Kasatorė kelia ginčo teisinio santykio kvalifikavimo ir tinkamo teisės aktų taikymo klausimus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostę viešųjų pirkimų teisiniai santykiai, kuriems taikytinas VPĮ ir jį aiškinanti teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas – priešingai, kad taikytinas ne VPĮ, o aktualūs keleivių vežimą reglamentuojantys lex specialis teisės aktai, inter alia LRV Konkursų tvarka, tačiau nustatęs šį teisės aktų taikymo pažeidimą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovės vertinimu, tai lėmė neteisėtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, nes šalių ginčui negali būti taikoma kasacinio teismo praktika dėl perkančiajai organizacijai tenkančios atsakomybės už jos priimtus sprendimus viešojo pirkimo procedūrose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-320/2011).

Teisėjų kolegija su pirmiau nurodyta kasatorės pozicija iš principo nesutinka, ją vertina kaip teisiškai nepagrįstą. Kasacinis teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicijas dėl šalių ginčui aktualių teisės normų, inter alia dėl VPĮ taikymo iš dalies galėjo lemti keleivių vežimą reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų nesuderinamumas.

Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, kad vežimo teisiniams santykiams aktualios Europos Sąjungos antrinės teisės normos, galiojusios Konkurso paskelbimo ir ginčo vežimo sutarties sudarymo metu: Tarybos 1969 m. birželio 26 d. reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių su įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos kartu jį iš dalies pakeitusiu Tarybos 1991 m. birželio 20 d. reglamentu (EEB) Nr. 1893/91 (toliau kartu – Reglamentas Nr. 1191/69). Pažymėtina, kad nors valstybės narės galėjo netaikyti šio reglamento įmonėms, kurių veikla apima tik paslaugų teikimą mieste, priemiesčiuose ar regione, tačiau Lietuvos teisėje expressis verbis neįtvirtinta tokia taikymo išimtis. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktiką, siekiant patenkinti teisinio saugumo reikalavimą, ypač svarbu, kad fiziniai asmenys galėtų pasinaudoti aiškiomis ir tiksliomis teisinėmis aplinkybėmis, kurios suteikia jiems teisę žinoti visas savo teises, ir, kai reikalinga, jomis remtis nacionaliniuose teismuose. Jei nacionalinis teismas nuspręstų, kad nesilaikyta teisinio saugumo principo, jis turėtų konstatuoti, kad Reglamentas Nr. 1191/69 šalių ginčui taikomas visas (žr. Teisingumo Teismo 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C-280/00, Rink. 2003, P. I-07747).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuose Europos Sąjungos teisės aktuose nesureguliuota vežėjų parinkimo ir vežimo sutarčių sudarymo tvarka (pirmoji viešųjų pirkimų direktyva dėl darbų priimta 1971 m.). Šią aplinkybę patvirtina ir Europos Sąjungos įstatymų leidėjas: Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. spalio 23 d. reglamento (EEB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir Nr. 1107/70 (toliau – Reglamentas Nr. 1370/2007) šeštojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Reglamente Nr. 1191/69 nėra nustatyta, kaip Bendrijoje turi būti sudaromos viešųjų paslaugų sutartys, visų pirma nenurodomos aplinkybės, kuriomis šios sutartys turėtų būti sudaromos konkurso tvarka (pažymėtina, kad Reglamente Nr. 1370/2007 atskirai įtvirtintas jo ir viešųjų pirkimų direktyvų santykis, tačiau šis teisės aktas įsigaliojo 2009 m. gruodžio 3 d., todėl, jis kaip nurodyta pirmiau, neaktualus sprendžiant šalių ginčą). Atsižvelgiant į tai, vežėjai turėjo būti parenkami ir sutartys su jais sudaromos pagal nacionalinę teisę.

Lietuvoje tiekėjų parinkimas ir sutarčių su jais sudarymas reguliuojamas VPĮ, į kurį taip pat inkorporuotas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas (direktyvos). VPĮ pagal kasacinio teismo praktiką pripažįstamas lex specialis tiek Civilinio kodekso, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu. VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. Teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio sprendžia dėl VPĮ taikymo. VPĮ siekiama tinkamos kokybės prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į kovos su korupcija teisės aktų tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008).

Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į tai, kad viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo, kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu. Kitų teisės aktų nuostatų subsidiarus taikymas VPĮ naudai pasireiškia tuo, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja tam tikro klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Aptartas specialiojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiaraus taikymo pobūdis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ, taikymo. VPĮ nuostatų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Raso v. AB Lietuvos paštas, bylos Nr. 3K-3-411/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atsižvelgiant į tai, perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisiniai santykiai, a fortiori laimėtojo išrinkimo ir sutarties sudarymo tvarka, visose ūkio srityse reguliuojami šio specialaus įstatymo, išskyrus jame aiškiai nustatytas išimtis.

Šiame kontekste kasacinio teismo taip pat pasisakyta, kad tais atvejais, kai tam tikra teisinių santykių sritis nepatenka į VPĮ reguliavimo sritį, įstatyme expressis verbis įtvirtinus jo taikymo išimtį (VPĮ 10 straipsnis), VPĮ normos tiesiogiai netaikytinos, o jurisprudencija dėl šio įstatymo gali būti aktuali ir taikytina mutatis mutandis; kita vertus, jei atskirą teisinių santykių sritį, kuri nepatenka į VPĮ, reguliuojančiame teisės akte (pvz., tvarkoje, apraše) įtvirtinta, kad perkančioji organizacija konkurso procedūrų metu ir sudarydama sutartį laikosi skaidrumo, nediskriminavimo, lygiateisiškumo ir racionalaus lėšų panaudojimo principų, jų turinys dėl šių santykių reikšmės visuomenei iš esmės (bet nepaneigiant ir jų skirtumų) neturėtų skirtis nuo viešųjų pirkimų principų; atsižvelgiant į tai, tokiame dokumente įtvirtintų principų taikymas užtikrinamas taikant viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos analogiją, tačiau taip, kad nebūtų paneigta įstatymų leidėjo valia tam tikrus santykius reguliuoti atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Panevėžio statybos trestas v. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, bylos Nr. 3K-3-713/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Konkurso paskelbimo metu (taip pat ir šiuo metu) VPĮ normose dėl įstatymo nuostatų netaikymo atitinkamiems teisiniams santykiams (sutartims) expressis verbis neįtvirtinta išimties keleivių vežimo paslaugų pirkimams (žr. VPĮ 10 straipsnį). VPĮ 10 straipsnio 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo reikalavimai taip pat netaikomi vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srityje veikiančių perkančiųjų organizacijų pirkimams, kuriuos atlieka įmonė, teikianti visuomenei autobusų transporto paslaugas, jei teikiamos paslaugos nelaikomos šio įstatymo reglamentuojama veikla, kaip nurodyta šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Tiek ieškovė, tiek VMSA laikytinos perkančiosiomis organizacijomis, veikiančiomis klasikiniame sektoriuje, todėl nuostatos dėl komunalinio sektoriaus viešųjų pirkimų joms neaktualios. Kitokių VPĮ taikymo išimčių, pavyzdžiui, susijusių su sandorio suma (viešųjų pirkimų direktyvų taikymas susietas su pirkimo verte), keleivių vežimo teisiniams santykiams įstatyme nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams taikytina LRV ir VMS Konkursų tvarkos ir SM Kompensavimo tvarka, nes šie teisės aktai yra specialiosios teisės normos VPĮ atžvilgiu. Dėl pirmiau nurodytų argumentų, susijusių su subsidiariu VPĮ ir kitų teisės aktų tarpusavio taikymu bei VPĮ netaikymo (t. y. taikymo išimčių) nustatymu, tokia apeliacinės instancijos teismo (taip pat iš dalies ir pirmosios instancijos teismo) pozicija teisiškai nepagrįsta ir šioje nutartyje keičiama. Kasacinio teismo teisėjų kolegija vertina, kad aplinkybė, jog Transporto veiklos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, jog Konkurso organizavimo bei visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarką nustato Vyriausybė, atitinkamos įstatymo taikymo išimties nenustačius VPĮ 10 straipsnyje, per se nepateisina VPĮ netaikymo ginčo teisiniams santykiams. Pažymėtina, kad ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje VPĮ lex specialis pobūdis pripažintas Komercinio arbitražo įstatymo atžvilgiu, kurio taikymo sritis labiau atitolusi nei keleivių vežimo teisinių santykių, inter alia vežėjų parinkimo ir sutarčių sudarymo reguliavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-7-304/2011).

Pagal nuosekliai suformuotą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos; šis reikalavimas inter alia reiškia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03); Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 26/06); įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo (pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas); teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata taip pat reiškia, kad teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo įgyvendinamojo teisės akto, jis taip pat negali taikyti tokio įgyvendinamojo teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 26 d. nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05).

Kasacinis teismas konstatuoja, kad teismai, nagrinėjantys tokius ginčus kaip nagrinėjamoje byloje, kuriems spręsti reikia taikyti kelis skirtingos teisinės galios teisės aktus (įstatymą, Vyriausybės nutarimą, įsakymą), privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo įgyvendinamojo teisės akto kaip žemesnės galios atitikties įstatymui.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasatorė (ieškovė), nors pradinėje ginčo teisminio nagrinėjimo stadijoje inter alia kėlė atsakovės neteisėto išrinkimo (pripažinimo laimėtoja) klausimą, tačiau kasaciniame procese iš esmės pasisako dėl, jos teigimu, neteisėtai atsakovei sumokėtų kompensacijų už nuostolingą keleivių vežimą grąžinimą. Kasacinis teismas, remdamasis toliau pateikiamais argumentais, sprendžia, kad šalių ginčas nagrinėtinas, nes nėra poreikio taikyti įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatas dėl vežėjų nuostolių kompensavimo. Siekdamas proceso koncentruotumo, teismas nesikreipia į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl LRV Konkursų tvarkos, VMS Konkursų tvarkos, SM Kompensavimo tvarkos ir VMS Kompensavimo tvarkos atitikties VPĮ.

 

Dėl ieškovės pareigos pagal Sutartį atsakovei sumokėti už suteiktas paslaugas

 

Ieškovė savo reikalavimą ginčo vežimo sutartį pripažinti negaliojančia (niekine) ir jos naudai taikyti vienašalę restituciją iš esmės grindžia prielaida, kad atsakovei sumokėtas atlygis – kompensacija už nuostolius, patirtus keleivius vežant nuostolingu maršrutu. Ginčo vežimo sutarties nuostatos dėl lėšų mokėjimo atsakovei ir ginčijamos sumos jai pervedimo neteisėtumas, kasatorės vertinimu, kyla dėl imperatyviųjų teisės normų, kuriomis nustatytas vežėjų nuostolių kompensavimas, taip pat vidaus teisės aktų ir savivaldos struktūrinių padalinių tarpusavio kompetencijos pažeidimo.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės sprendžiama ne dėl vežėjos reikalavimo užsakovui sumokėti Sutartimi sulygtą atlygį ar kompensaciją už suteiktas paslaugas, tačiau dėl užsakovo reikalavimo, pripažinus ginčo vežimo sutartį niekine, taikyti restituciją vežėjai išmokėtų lėšų atžvilgiu, t. y. keliamas neteisėtų veiksmų (sandorio sudarymo ir lėšų išmokėjimo pagal jį) padarinių klausimas. Atsižvelgdama į tai, taip pat į teismų nustatytas aplinkybes, kad ieškovė (užsakovė) priėmė atsakovės (vežėjos) pateiktas keleivių vežimo ataskaitas ir sąskaitas faktūras, teisėjų kolegija pažymi, jog tokiu atveju galbūt neteisėtų veiksmų (kai tokie pripažįstami teismo) padariniai turėtų tekti užsakovei (įskaitant jos struktūrinius padalinius), kuri organizavo Konkursą, rengė ir sudarė ginčo vežimo sutartį, vykdė iš jos kylančias prievoles, o ne išimtinai vežėjai.

Pirmiau nurodytoje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011, kasacinio teismo pažymėta, kad VPĮ tinkamą vykdymą atsakinga perkančioji organizacija; jei ši nevykdo ar vykdo netinkamai pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai turi tekti neigiami padariniai; jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų; kita vertus, VPĮ nuostatų taikymas, sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus (ir kitais atvejais), kvalifikuoja šalių santykius, leidžia įvertinti viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektų veiksmų teisėtumą, t. y. įpareigoja teismą spręsti šalių ginčą teisėtumo prasme, tačiau negali pakeisti faktinės realybės; tiekėjai turi teisėtų lūkesčių dėl viešojo pirkimo procedūrų ir sutarties vykdymo teisėtumo bei perkančiosios organizacijos sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo; šie lūkesčiai teismo ginami tiek, kiek jų neriboja VPĮ ar kitas teisės aktas; net ir nustačius VPĮ nuostatų pažeidimą, tiekėjo teisės ginamos tokia apimtimi, kiek VPĮ tiekėjui jų suteikia, t. y. vertinama, kokias teises tiekėjas įgytų, jei perkančioji organizacija laikytųsi įstatymo nustatytos tvarkos.

Pažymėtina, kad ieškovė iš esmės neginčija pačių suteiktų paslaugų ir kvestionuoja ne vežėjai išmokėtų lėšų dydį (t. y. išmokėta daugiau, nei reikėjo pagal sandorį ir teisės aktus), o apskritai atsakovės teisę į jai sumokėtas sumas. Net jei ir būtų galima pritarti kasatorei dėl VPĮ netaikymo šalių ginčui (priešingai nei išaiškinta šioje nutartyje), tai bet kokiu atveju negalėtų lemti ieškovės reikalavimo priteisti visas sumokėtas sumas atsakovei tenkinimo. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal viešųjų pirkimų ir kitų teisinių santykių kilusių ginčų nagrinėjimo praktiką teismai, taikydami Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalį, gali pakeisti restitucijos būdą arba jos iš viso netaikyti, jei nepagrįstai ir neproporcingai būtų iškreipta ginčo šalių interesų pusiausvyra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą sujungtose civilinėse bylose AB Panevėžio statybos trestas v. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija ir Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, UAB „Pireka“, bylos Nr. 3K-3-436/2011).

Dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo ir jų reikšmės teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma Civilinio kodekso 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Alytaus miesto savivaldybė v. S. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-511/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pažymėtina, kad ieškovė (kasatorė) procese nepateikė įtikinamų argumentų, kad galimas nukrypimas nuo vežėjų nuostolių kompensavimo reguliavimo nuostatų laikytinas imperatyviųjų teisės normų pažeidimu, taip pat jog šiomis normomis siekiama tokio svarbaus visuomenės intereso, kad jo nesilaikymas lemtų tokio pobūdžio padarinius, kokius prašo taikyti kasatorė. Iš esmės teisės nuostatomis, dėl kurių savo reikalavimą reiškia ieškovė (nagrinėjamai bylai jos iš tiesų neaktualios ir dėl to teisėjų kolegija pasisako vėliau), siekiama vežėjo ir paslaugos užsakovo ekonominių interesų – užtikrinti keleivių vežimą nuostolingais maršrutais ir atlyginti dėl to vežėjo patiriamus nuostolius – pusiausvyros, tačiau dėl šios pažeidimo, kaip nurodyta pirmiau, gali būti siekiama ją (pusiausvyrą) atkurti, pavyzdžiui, tinkamai apskaičiuojant kompensaciją, o ne paneigti užsakovui priteisiant visą jo vežėjui sumokėtą nuostolių atlyginimą (kompensacijas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė procese neįrodė, kad pagal Konkurso, ginčo vežimo sutarties nuostatas ar teisės normas atsakovė iš viso neturėjo teisės į jai išmokėtas sumas, o galėjo gauti tik iš keleivių surinktas lėšas už vežimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šalių ginčą iš esmės nagrinėjo tik pagal ieškovės procesiniuose dokumentuose suformuotą VMSA ir atsakovės galbūt neteisėtų veiksmų pagrindą – teisės aktų, reguliuojančių vežimo sutarties nuostatas ir kompensavimą vežėjui, ir atitinkamų ginčo vežimo sutarties sąlygų, pažeidimą. Toks ieškovės pareikšto reikalavimo nagrinėjimo būdas pagal galiojančius teisės aktus (neatsižvelgiant į aplinkybę dėl VPĮ ir kitų teisės aktų tarpusavio santykio, pristatyto šioje nutartyje) ir ginčo vežimo sutarties nuostatas iš principo galimas. Vis dėlto teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai, nesistemiškai vertino ginčo vežimo sutarties ir Konkurso nuostatas, todėl padarė teisiškai nepagrįstas išvadas, kurios keičiamos remiantis toliau nurodomais kasacinio teismo argumentais.

Kasacinio teismo praktikoje, taip pat dėl viešųjų pirkimų ginčų, laikomasi pozicijos, kad sutarties turinys – fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl Sutarties turinio nustatymo kasacine tvarka gali būti peržiūrimos tik tinkamo sutarčių aiškinimo ir taikymo taisyklių aspektu. Kai sutartis sudaryta viešojo pirkimo būdu, jos turinys turi būti nustatinėjamas vertinant ne tik ginčo sandorį, bet ir viešojo pirkimo santykių teisinio reglamentavimo nulemtus sutarties sudarymo procedūros ypatumus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant dėl sutarties, sudarytos pagal VPĮ, sąlygų aiškinimo, svarbu analizuoti ir vertinti atitinkamo viešojo pirkimo sąlygas, kuriose gali būti įtvirtintos esminės būsimos sutarties nuostatos ar net šios sutarties projektas. Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje įtvirtinta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti siekiama nustatyti tikruosius jos šalių ketinimus, tai teismas daro atsižvelgdamas į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutartis – tai suderintos šalių valios išraiška, todėl aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami bendri sutarties šalių ketinimai, siekiama nustatyti suderintą šalių valią. Jeigu šio tikslo taikant sutarčių aiškinimo taisykles pasiekti negalima, įskaitant atvejus, kai perkančiosios organizacijos ketinimai iš viešojo pirkimo sąlygų aiškiai neišplaukia, tai ginčijamas sutarties turinys turi būti nustatomas pagal tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „1-asis vertimų biuras“ v. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-705/2013).

Iš pirmiau nurodytų Konkurso sąlygų ir ginčo vežimo sutarties nuostatų matyti, kad ieškovė iš vežėjų reikalavo pasiūlyme pateikti 1 km kainą, ši sąlyga nustatyta kaip Konkurso laimėtojo išrinkimo kriterijus ir perkelta į Sutartį – nustatytas 5 Lt įkainis už 1 km ridą. Šis įkainis reikšmingas atsiskaitymams už suteiktas paslaugas pagal vežėjos pateiktas ataskaitas ir sąskaitas faktūras. Be to, svarbu pažymėti, kad, kaip nurodyta pirmiau, ieškovė ataskaitas ir sąskaitas faktūras priėmė, o kasmėnesinis mokėjimas vežėjos buvo apskaičiuojamas taip: faktinė rida (km) dauginama iš šalių sutarto įkainio (5 Lt), o taip gautos sumos atimamos pajamos, susidedančios iš bilietų pardavimo ir suteiktos lengvatos už keleivius (žr., pvz., ataskaitą ir sąskaitą faktūrą už 2008 m. rugsėjį: T. 1, b. l. 3538). Iš pristatytų Konkurso ir ginčo vežimo sutarties nuostatų ir jos vykdymo aplinkybių matyti, kad šalys iš tiesų susitarė (ir pasiūlymai buvo vertinami) ne dėl galimų nuostolių kompensavimo, jo skaičiavimo ir ribų, o dėl atlygintinio sandorio ir jo kainos, t. y. ieškovei kilo pareiga mokėti ne iš anksto sutartą kompensaciją, o atsiskaityti už suteiktas paslaugas pagal suderėtą įkainį (5 Lt už 1 km). Nors neginčytina tai, kad Konkurso ir ginčo vežimo sutartyje įtvirtintos nuostatos prieštaringos – vienose reglamentuojama teisė į nuostolių atlyginimą ir kompensacijos mokėjimo tvarka, kitose – paslaugos kaina (įkainis), tačiau vertinant šias sąlygas sistemiškai, atsižvelgiant į šalių suderėtą atsiskaitymo tvarką, taip pat į jų elgesį vykdant Sutartį (tai patvirtina, kaip patys kontrahentai suprato sandorio nuostatas), darytina išvada, jog, sprendžiant, kuriai ginčo vežimo sutarties sąlygai (ar bendrai nuostatai dėl kompensavimo, ar paslaugos kainai) teikti pirmenybę aiškinant prievolių turinį, didesnė reikšmė tenka vežimo paslaugos kainai ir pareigai atsiskaityti pagal sutartą įkainį.

Šiame kontekste kasacinio teismo kelis kartus spręsta dėl viešojo pirkimo konkurso ir sutarties sąlygos, susijusios su pirkimo objekto įkainojimu, kvalifikavimo. Tam tikrais atvejais, kai perkančiajai organizacijai būtina pasiūlymus palyginti standartizuoto objekto kainos atžvilgiu, t. y. pagal tam tikrus konkrečius reikalavimus, kurie nebūtinai bus aktualūs vykdant sutartį (pvz., pateikti kelionės maršruto lėktuvu, tam tikrą dieną, specifinėmis sąlygomis tarp konkrečių miestų kainą), siekiama išrinkti pigiausią pasiūlymą, pirkimo objekto ar jo dalies įkainojimas atlieka tik pasiūlymų palyginimo funkciją. Tokiu atveju perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose įtvirtina ne realų poreikį, o pasiūlymų vertinimo (palyginimo) kriterijų. Priešingu atveju, pirkimo objekto ar jo dalies įkainojimas atlieka ne tik pasiūlymų palyginimo funkciją, o gali būti skirtas kainai detalizuoti, taip pat juo siekiama išviešinti tiekėjo siūlomą kainodarą tam, kad ji galėtų būti patikrinta dėl ekonominio pagrįstumo, taip pat tam, kad ji tokia ir būtų įtvirtinta viešojo pirkimo sutartyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Eurovia Lietuva“ v. Ukmergės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-12/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovė viso proceso metu neteisingai aiškino ginčo vežimo sutarties nuostatą dėl 1 km kainos, ją įvardydama kaip savikainą, nors tai, kaip nurodyta pirmiau, kaina už paslaugos matą (1 km), kurio nereikėjo atskirai pagrįsti Konkurso metu ar teikiant paslaugas. Nei iš ginčo vežimo sutarties, nei Konkurso nuostatų neišplaukia kitoks aiškinimas dėl pirmiau nurodyto paslaugos įkainio, ši nuostata taip pat negali būti aiškinama kaip didžiausia leistina kompensavimo suma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš administracinės bylos dėl ginčo tarp vežėjos (atsakovės) ir VMSA dėl atsiskaitymo pagal Sutartį (kasacinio teismo prašymu Vilniaus apygardos administracinis teismas atsiuntė administracinę bylą Nr. I-54-437/2014) matyti VMSA pozicija, kuria grindžiama jos teisė vienašališkai nutraukti ginčo vežimo sutartį (Civilinio kodekso 6.721 straipsnis), šį šalių susitarimą kvalifikuoti kaip atlygintinį sandorį Civilinio kodekso 6.716 straipsnio prasme (T. 1, b. l. 51).

Papildomai pažymėtina, kad išvada dėl šal susitarimo kvalifikavimo kaip atlygintinio sandorio, o ne dėl patirtų nuostolių kompensavimo, darytina ir iš ieškovės pirmosios instancijos teismui pateiktų ieškovės sudarytų sandorių. Pagal 2004 m. gegužės 20 d. Nuostolių, susidariusių dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų reguliaraus susisiekimo maršrutuose kompensavimo vežėjams, dirbantiems bendroje bilietų sistemoje, sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ (kurią apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo ne kaip reguliacinio pobūdžio sandorį, dėl kurio tretiesiems asmenims nekyla pareigų), nuostatas, taip pat pagal UAB „Vilniaus viešasis transportas“ nuostolių ataskaitas (T. 2, b. l. 46-76), šalys nesusitarė dėl paslaugos įkainio ar kainos (ataskaitoje vartojama savikainos sąvoka) – priešingai nei ginčo vežimo sutartyje; o 2011 m. lapkričio 9 m. ieškovės su RUAB „Vilniaus autobusai“ sudarytoje Viešųjų paslaugų teikimo sutartyje įtvirtina, kad 1 km ridos savikaina yra 6,09 Lt, ji kartu su šioje sutartyje nurodytais kompensacijos kriterijais (pvz., rentabilumu) naudojama apskaičiuojant konkrečią vežėjo kompensacijos sumą (T. 2, b. l. 42-43; 77-81).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė pirmiau nurodytomis keleivių vežimo sutartimis (ginčo vežimo sutartimi su atsakove, 2004 m. gegužės 20 d. sutartimi su SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir 2011 m. lapkričio 9 d. sutartimi su UAB „Vilniaus autobusai“) pasirinko skirtingus atsiskaitymo su vežėjais modelius: tiesioginį atlyginimą už suteiktas paslaugas ir kompensavimą už patirtus nuostolius.

Dėl valstybės ar vietos valdžios ir vežėjo galimybės susitarti dėl tiesioginio atlyginimo už suteiktas paslaugas galima spręsti iš Reglamento Nr. 1191/69 nuostatų, kuriomis įtvirtinami du paslaugos užsakovo ir paslaugos teikėjo (vežėjo) atsiskaitymo būdai: kompensacinis ir sutartinis arba su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo ir viešųjų paslaugų sutarties. Pirmu atveju valstybės narės kompetentingos institucijos sandoriu (inter alia viešojo pirkimo), administraciniu sprendimu, licencija ar kitu valiniu aktu vežėjui palieka ar nustato naują su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą (organizuoti darbą, vežti, taikyti atitinkamus tarifus), kuris pagal šio reglamento 2 straipsnį reiškia tokį įsipareigojimą, kurio transporto įmonė, atsižvelgdama į savo komercinius interesus, neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis (Reglamento Nr. 1169/91 1 straipsnio 5 dalis). Dėl su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo vykdymo patiriami nuostoliai atlyginami Reglamente Nr. 1169/91 nustatyta tvarka ir taip kad kompensacijos mokėjimas nelemtų draudžiamos valstybės pagalbos (plačiau žr. pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C-280/00). Bet kokiu atveju institucijos pareiga kompensuoti, remiantis Reglamentu Nr. 1191/69, privalo būti susijusi su įsipareigojimų dėl viešosios paslaugos įgyvendinimu, todėl įmonės, kurioms, nenustatyta jokių pareigų, susijusių su viešąja paslauga, neturėtų gauti tokios kompensacijos. Kompensacija vežėjui nepriklauso ir tokiu atveju, jeigu nėra įmanoma nustatyti išlaidų, kurios jam kyla veiklų, inter alia įgyvendinant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, dydžio (kartu vykdomų su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo ir kitokio pobūdžio veiklų atvejis) (žr. Teisingumo Teismo 2009 m. gegužės 7 d. Sprendimą Antrop ir kt., C-504/07, Rink. 2009, P. I-3867).

Kaip nurodyta pirmiau, galimas ne tik kompensacinis atlyginimo mechanizmas, bet ir atsiskaitymas pagal sutartį. Reglamento Nr. 1169/91 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad siekiant užtikrinti pakankamą transporto paslaugų teikimą, kad jas teikiant būtų visų pirma atsižvelgiama į socialinius ir aplinkosaugos veiksnius ir miesto bei užmiesčio planavimą arba būtų siekiama tam tikroms keleivių kategorijoms pasiūlyti ypatingą mokestį už važiavimą, valstybių narių kompetentingos institucijos gali viešųjų paslaugų sutartis sudaryti su transporto įmonėmis; tokių sutarčių sąlygos ir jų vykdymo detalės išdėstytos V skirsnyje.  Šio reglamento V skirsnis „Viešųjų paslaugų sutartys“ sudarytas iš vienintelio 14 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų paslaugų sutartis – tai sutartis, sudaroma tarp valstybės narės kompetentingų institucijų ir transporto įmonės, kad visuomenei būtų teikiamos pakankamos transporto paslaugos; viešųjų paslaugų sutartyje turi būti numatyta: a) transporto paslaugos, atitinkančios nustatytus tęstinumo, reguliarumo, masto ir kokybės standartus; b) papildomos transporto paslaugos; c) transporto paslaugos nurodytais tarifais ir nurodytomis sąlygomis, ypač tam tikroms keleivių kategorijoms arba tam tikrais maršrutais; d) paslaugų keitimas atsižvelgiant į besikeičiančius poreikius. Aptariamo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad viešųjų paslaugų sutartis, inter alia, apima šiuos punktus: a) paslaugų, kurios turi būti teikiamos, pobūdį, ypač veiklos nenutrūkstamumo, reguliarumo, masto ir kokybės standartus; b) aptariamą sutartyje numatytų paslaugų kainą, kuri turi būti arba pridedama prie tarifinių pajamų, arba įtraukta į pajamas ir finansinių santykių tarp abiejų pusių detales; c) nuostatas dėl sutarties keitimo ir patikslinimo, ypač atsižvelgiant į nenumatytus pasikeitimus; d) sutarties galiojimo laikotarpis; e) nuobaudos už sutarties nevykdymą.

Iš pirmiau pristatytų nuostatų akivaizdu, kad vežėjas ir kompetentinga institucija turi teisę susitarti dėl tiesioginio atlygio už keleivių vežimą, jo (atlygio) dydžio, apskaičiavimo tvarkos ir santykio su iš paslaugos teikimo gaunamomis pajamomis. Teisingumo Teismas nurodė, kad pradinė su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų nustatymo (ar išlaikymo) ir kompensavimo tvarka papildyta antrąja tvarka, pagrįsta nauju teisiniu instrumentu viešųjų paslaugų sutartimi, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1191/69 14 straipsnį (žr. Teisingumo Teismo 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimą CTP, C-516/12–C-518/12, ECLI:EU:C:2014:220). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad VMSA ir vežėja, sudarydamos Sutartį, pasinaudojo Reglamento Nr. 1191/69 nuostatomis dėl viešųjų paslaugų sutarties sudarymo, kurios (nuostatos), kiek joms nėra reikalingi įgyvendinantys teisės aktai, veikia ir yra taikomos tiesiogiai, todėl nėra pagrindo šalių ginčo spręsti pagal kompensavimo tvarką vežėjams nustatantį Europos Sąjungos ir nacionalinį teisinį reguliavimą.

Pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių,  kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio (buvusio Europos Bendrijų Sutarties 249 straipsnio) 1 dalį, reglamentas yra taikomas visuotinai; jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad reglamentai yra tiesiogiai taikomi, o jų įsigaliojimas siejamas tik su jų paskelbimu Oficialiajame leidinyje, jų įsigaliojimas ir taikymas yra nepriklausomas nuo bet kokios nacionalinės teisės priemonės. Atsižvelgiant į reglamento prigimtį ir vietą Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje, reglamentų nuostatos turi tiesioginį poveikį ir dėl to privatiems subjektams suteikia teises, kurias nacionaliniai teismai turi pareigą apsaugoti (tiesioginio veikimo principas). Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, kad prieštaraujančiomis Steigimo sutarčių nuostatoms laikomos bet kokios reglamentų įgyvendinimo priemonės, kurios sukuria kliūtis reglamentų tiesioginiam veikimui ir kelia grėsmę jų visuotiniam taikymui (pvz., Teisingumo Teismo 1973 m. spalio 10 d. Sprendimas Fratelli Variola S.p.A. v. Amministrazione italiana delle Finanze, 34/73, Rink. 1973, P. 00981). Tai, kad  Europos Sąjungos teisės sistemoje reglamentai yra tiesiogiai taikomi ir veikiantys antrinės teisės aktai, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs ir kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Nickel & Goeldner Spedition GmbH“ v. BUAB „Kintra“, bylos Nr. 3K-3-214/2014).

Apibendrindamas šios nutarties argumentus, kasacinis teismas konstatuoja, kad VMSA ir atsakovė teisėtai susitarė dėl paslaugos kainos (įkainio), pagal šią sąlygą atlikti mokėjimai atitiko Sutarties nuostatas ir teisės aktų, a fortiori Europos Sąjungos, reikalavimus, todėl kasacinio skundo argumentai nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtus ir pagrįstus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, o kasacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta pirmiau, šios nutarties aiškinimais pakeičiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvai dėl šalių ginčui taikytinos teisės (VPĮ ir kitų teisės aktų santykio) ir ginčo vežimo sutarties nuostatų aiškinimo. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui, kasacinis teismas nepasisako.

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

 

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 11,01 Lt (2014 m. gruodžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) į valstybės biudžetą   11,01 (vienuolika litų ir 1 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752,  biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

             

 

Teisėjai                                                                                                                Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius

Janina Stripeikienė


Paminėta tekste:
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-320/2011
  • 3K-3-583/2008
  • 3K-3-411/2014
  • 3K-3-713/2013
  • 3K-7-304/2011
  • 3K-3-436/2011
  • 3K-3-511/2014
  • 3K-3-705/2013
  • I-28-437/2015
  • 3K-3-214/2014
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu
  • CPK