Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-07-05][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-213-687-2018].docx
Bylos nr.: 3K-3-213-687/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Bankrutavęs AB bankas "SNORAS" 112025973 atsakovas
Marleksa 123397494 Ieškovas
Internovitas 126407399 Ieškovas
KOSMA 141777092 Ieškovas
"Šiaulių mugė" 144692010 Ieškovas
"ERA CAPITAL" 300638657 Ieškovas
Virtuali erdvė 300624636 Ieškovas
PUBLICUM 125671759 Ieškovas
"LITMARINA" 142162141 Ieškovas
UCS BALTIC 110825653 Ieškovas
AMBER INVESTMENT GROUP 300906062 Ieškovas
Prenada 123711596 Ieškovas
Lietuvos bankas 188607684 išvadą duodanti institucija
bankas "FINASTA" 301502699 trečiasis asmuo
"Indėlių investicijų draudimas" 110069451 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6. Prievolių teisė
2.9. Teisiniai santykiai, kylantys iš bankų veiklos ir investicinių paslaugų santykių
2.6.30. Banko indėlis
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.18. Bylos dėl banko indėlio
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.1. Prievolės:
2.5.1.4. Prievolių vykdymas
2.5.30. Banko indėlis
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
3.4.2. Įmonių bankrotas:
3.4.2.5. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai, jų teisės ir reikalavimų tvirtinimas bei tenkinimas
3.4.2.8. Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

PASTABA: D

Civilinė byla Nr. 3K-3-213-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00788-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.30; 2.9

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų T. A., V. A., A. A. (J.), A. A., V. A., K. B., A. B., D. A. B., D. B., D. B., J. B., R. B., A. B., E. B., B. B., A. B., J. B., S. B., D. B., P. B., V. B., A. B., E. B., A. Č., A. Č., I. Č., D. Č., Ž. Č., V. Č., M. Č., S. D., R. D., V. D., L. D., V. D., T. D., J. D., V. D., M. D., M. D., R. D., R. D., E. G., R. G., V. G., B. G., A. G. (A. G.), A. G., D. G., P. G., P. G., P. G., G. G., E. G., E. G., G. G., J. J., D. J., D. J., T. J., J. J. (J. J.), D. J., V. J., R. K., G. K., I. K., M. K., J. K., A. K., G. K., A. K., I. K., A. K., J. K., A. K., A. K., G. K., J. A. K., M. K., A. K. (A. K.), Š. K., M. K., G. K., R. K., M. L., V. L., E. L., V. L., K. L., I. L., A. L., A. L., A. L., R. L., A. L., G. L. (G. L.), R. L., G. L., L. L., A. L., A. L., V. L., G. M., G. M., E. M., A. M., N. M., V. M., V. M., A. M., D. M., S. M., P. M., Z. M., R. M., L. M., A. M., D. M., L. M., A. M., N. M., M. M., V. M., J. M., R. M., A. M., A. M., R. M., V. M., Z. V. N., D. N., G. N., Z. N., V. N., A. N., V. P., P. P., A. P., A. P., B. P., V. P., V. P., V. P., K. P., T. P., A. P., A. P., M. P., G. P., A. P., G. P., R. P., A. P., A. P., M. R., D. R., T. R., R. R., R. R., V. R., E. R., M. R., M. R., D. R., N. R., R. R., E. J. R., J. S., M. S., A. S., G. S., R. S., P. S., G. S., D. S., D. S., J. S., R. V. S., R. S., K. S., D. S., R. S., A. E. S., V. S., I. S., S. S., T. S., V. S., E. S., A. Š., A. Š., M. Š., M. Š., E. Š., D. Š., A. Š., V. Š., D. Š., A. T., M. T., A. T., D. T. (D. T.), E. T., V. T., L. T., V. T., S. T., L. T., S. T., V. T., T. U., K. U., G. U., L. Ū., G. V., R. V., R. V., R. J. V., T. V., A. V., A. V., R. V., E. V., G. V., S. V., E. V., R. V., R. V., A. V., V. V., R. V., A. V. V., M. V., E. V., V. V., G. V., L. V., A. J. Z., V. Z., V. Z., L. Z., A. Z., O. Z., G. Z., A. Z., J. Ž., J. Ž., M. Ž., V. Ž., A. Ž., D. Ž., uždarosios akcinės bendrovės „Internovitas“, uždarosios akcinės bendrovės „Litmarina“, uždarosios akcinės bendrovės „Marleksa“, uždarosios akcinės bendrovės „Prenada“, uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių mugė“, uždarosios akcinės bendrovės „Virtuali erdvė“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras“, dalyvaujant tretiesiems asmenims valstybės įmonei Indėlių ir investicijų draudimas“, akcinei bendrovei bankui „Finasta“, dėl ieškovų pripažinimo atsakovo indėlininkais.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal banko akcijų pasirašymo sutartis, kai akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl banko bankroto, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovai prašė teismo pripažinti juos, sumokėjusius 5 866 277 Lt (1 698 991,25 Eur) už atsakovo (toliau – ir Bankas) emisijos Nr. LT0000101925 (toliau – ir Emisija) įsigyjamas akcijas, atsakovo indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme.
  3. Ieškovai nurodė, kad jie akcijų pasirašymo sutarčių pagrindu už išleidžiamas akcijas buvo pervedę atsakovui 5 866 277 Lt (1 698 991,25 Eur), tačiau, Lietuvos bankui 2011 m. lapkričio 22 d. atsisakius išduoti leidimą registruoti atsakovo įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo didinimo, tapo aišku, jog akcijų pasirašymo sutarčių atidedamosios sąlygos – Lietuvos banko leidimo įregistruoti atsakovo įstatinio kapitalo padidinimą – objektyviai nebus galima įvykdyti, todėl akcijų pasirašymo sutartys tapo negaliojančios. Ieškovai pažymėjo, kad akcijų pasirašymo sutartys tapo negaliojančios būtent 2011 m. lapkričio 22 d., t. y. iki 2011 m. lapkričio 24 d. įvykusio draudžiamojo įvykio, todėl atsakovui kilo pareiga grąžinti ieškovų už išleidžiamas akcijas sumokėtas lėšas. Ieškovų nuomone, jų už akcijas sumokėtos lėšos, akcijų pasirašymo sutartims tapus negaliojančiomis, turi būti vertinamos kaip indėliai (IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis), o ieškovai – atitinkamai kaip indėlininkai IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovo 2010 m. gruodžio 21 d. neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nuspręsta padidinti atsakovo įstatinį kapitalą nuo 494 217 107 Lt (143 135 167,69 Eur) iki 874 300 000 Lt (253 214 782,21 Eur), išleidžiant 380 082 893 paprastąsias vardines 1 lito (0,29 Eur) nominaliosios vertės akcijas. Vertybinių popierių komisija 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtino šių leidžiamų vertybinių popierių prospektą, o 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 2K-63 – šio prospekto priedą. Atsakovas AB banke „Finasta“ atidarė kaupiamąją sąskaitą, į šią visi ieškovai įmokėjo lėšas už perkamas pagal sudarytas su atsakovu akcijų pasirašymo sutartis (toliau – ir Sutartys) akcijas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 atsakovo akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams, o atsakovui Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu buvo taikyta dalis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnyje nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą registruoti atsakovo įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo, o 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu atšaukė atsakovo banko licenciją. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui buvo iškelta bankroto byla.
  3. Teismas pažymėjo, kad IĮIDĮ buvo priimtas įgyvendinant 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva 94/19/EB) ir 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo, taip pat 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų. Pagal Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnį indėlis apibrėžiamas kaip bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. IĮIDĮ, įgyvendinusio Direktyvą 94/19/EB, 2 straipsnio 4 dalis indėlį apibrėžia kaip indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, sumą. Taigi IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis iš esmės įgyvendina Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnyje įtvirtintą indėlio sampratą. Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį galima būtų išskirti tokias indėlių grupes: 1) pinigai, laikomi kredito įstaigoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartį; 2) pinigai, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais; 3) pinigai, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas. Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį indėlininku laikomas asmuo, kredito įstaigoje turintis indėlį, kaip jis apibrėžtas minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje. Teismas nurodė, kad ieškovai savo reikalavimą grindžia tuo, jog, akcijų pasirašymo sutartims netekus galios, jų atsakovui sumokėtos už akcijas lėšos turi būti laikomos indėliais, kas iš esmės atitinka antrąją indėlių grupę, t. y. kad jų sumokėtos lėšos yra pinigai, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais.
  4. Teismas pažymėjo, kad ieškovai, kitoje byloje prašę atsakovui sumokėtas už akcijas lėšas pripažinti jų nuosavybe, teismų buvo pripažinti investuotojais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013), todėl jie laikytini investuotojais ir šioje byloje. Pagal Bankų įstatymo 41 straipsnio 5 dalį visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas padidinti įstatinį kapitalą laikomas negaliojančiu, jeigu pakeisti banko įstatai nebuvo pateikti Juridinių asmenų registrui per 12 mėnesių nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, dienos. Vadovaujantis Bankų įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, tokiu atveju taikytina Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 49 straipsnio 7 dalis, nustatanti, kad, pažeidus šį terminą, įnašai už pasirašytas akcijas jas pasirašiusio asmens raštišku pareikalavimu turi būti nedelsiant grąžinti be jokių atskaitymų, t. y. investuotojai įgijo prievolinį teisinį reikalavimą, kad tos lėšos jiems būtų grąžintos. Atsakovo 2010 m. gruodžio 21 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas dėl įstatinio kapitalo didinimo galiojo iki 2011 m. gruodžio 20 d., ir tik po šios datos atsakovo akcijų emisijos akcijų įsigiję asmenys (ieškovai) būtų įgiję teisę reikalauti sugrąžinti jiems už akcijas sumokėtas lėšas. Lietuvos banko valdybos sprendimu paskelbtas atsakovo veiklos moratoriumas taip pat pats savaime nesukūrė ieškovams teisės reikalauti iš atsakovo grąžinti jų sumokėtas lėšas nuo moratoriumo paskelbimo momento, nes ir galiojant moratoriumui atsakovo įstatinis kapitalas galėjo būti didinamas. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalį iškėlus bankroto bylą laikoma, kad visų bankrutuojančios įmonės prievolių terminai yra pasibaigę, todėl, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarčiai dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, kuris sutapo su atsakovo 2010 m. gruodžio 21 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl įstatinio kapitalo didinimo galiojimo pabaiga, ieškovai įgijo teisę reikalauti grąžinti jų sumokėtas lėšas. Šios reikalavimo teisės atsiradimo diena yra po pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalį ir 9 straipsnio 1 dalį įvykusio draudžiamojo įvykio 2011 m. lapkričio 24 d., Lietuvos bankui pripažinus atsakovą nemokiu ir visam laikui panaikinus banko licenciją. Todėl ieškovai, net jeigu jų sumokėtos sumos atsakovui būtų laikomos indėliais, negalėtų pretenduoti į indėlio draudimo išmokas pagal IĮIDĮ nuostatas.
  5. Kita vertus, ieškovų atsakovui sumokėtos lėšos už atsakovo pirmiau minėtos akcijų emisijos akcijas negali būti vertinamos kaip indėliai IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme, todėl ieškovai negali būti laikomi atsakovo indėlininkais pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ieškovai laikytini investuotojais, nes lėšas sumokėjo už atsakovo akcijas. Neįvykus Bankų įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje nurodytai sąlygai, t. y. atsakovui per įstatymo nustatytą neįregistravus įstatų pakeitimo dėl įstatinio kapitalo didinimo, ieškovų kaip investuotojų statusas nepasikeitė, todėl jų sumokėtos investavimo lėšos netapo indėliais po atsakovo prievolės grąžinti jas atsiradimo. Ieškovų sumokėtos lėšos negali būti vertinamos kaip pinigai, į kuriuos jie turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas. IĮIDĮ vartojama operacijų sąvoka, atsižvelgiant į Direktyvos 94/19/EB nuostatas, sulyginus šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies lietuvišką tekstą su tekstu anglų kalba, kur vartojami žodžiai „normal banking transactions“, turi būti aiškinama kaip operacija, susijusi su kredito įstaigos įprastų paslaugų teikimu klientui, atliekant mokėjimus ar lėšų pervedimus iš vienos sąskaitą į kitą, tačiau ši samprata neapima tokių operacijų, kai vyksta atsiskaitymai tarp kliento ir kredito įstaigos tiesiogiai tarpusavyje ir nesusiję su kredito įstaigos įprastų banko paslaugų suteikimu klientui. Nagrinėjamu atveju ieškovai lėšas atsakovui sumokėjo kaip kainą už ketinamas įsigyti atsakovo akcijas, todėl šalių tarpusavio atsiskaitymo veiksmai ir atitinkamai atsakovo prievolė sugrąžinti ieškovams jų sumokėtas už akcijas lėšas negali būti prilyginami atsakovo kaip kredito įstaigos įprastinių banko paslaugų ieškovams teikimu, juolab kad lėšas ieškovai mokėjo į atsakovo vardu AB banke „Finasta“ atidarytą sąskaitą, o ne tiesiogiai atsakovui, ir bankines operacijas (lėšų įskaitymą į sąskaitą) su ieškovų lėšomis atliko ne atsakovas, o trečiasis asmuo AB bankas „Finasta“. Dėl nurodytų motyvų teismas ieškovų ieškinį atmetė.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutartį bei tenkinti ieškinį; sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu: ar ieškovų už atsakovo akcijų emisiją į atsakovo AB banke „Finasta“ atidarytą kaupiamąją banko sąskaitą sumokėtos lėšos po Lietuvos banko sprendimo neleisti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre įregistruoti atsakovo įstatų dėl įstatinio kapitalo didinimo turi būti laikomos indėliu Direktyvos 94/19/EB prasme, ar investuotojų pinigais, laikomais dėl investicinės veiklos 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų prasme; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Akcijų pasirašymo sutartys yra sąlyginiai sandoriai, tapę negaliojantys nuo Lietuvos banko sprendimo neleisti registruoti atsakovo įstatų dėl įstatinio kapitalo didinimo pakeitimo, t. y. paaiškėjus, kad šie sandoriai apskritai nebus užbaigti, ieškovams įgyjant apmokėtas atsakovo emisijos akcijas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.32 straipsnio 1 dalis ir 1.68 straipsnis). Teismai privalėjo įvertinti, ar šie sandoriai tapo negaliojantys dėl to, kad Lietuvos bankas atsisakė duoti sutikimą registruoti atsakovo įstatus dėl įstatinio kapitalo didinimo, tačiau to neatliko. Teismai, nurodę, kad bylos esmė yra visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo galiojimas, patys suformulavo bylos nagrinėjimo dalyką ir motyvuotai nepasisakė dėl ieškovų suformuluoto bylos nagrinėjimo dalyko pagrįstumo. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 ir 13 straipsniuose garantuojamas teises į teisminę gynybą ir teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdus ir argumentus bei CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą motyvuoti procesinius sprendimus. Dėl šių pažeidimų buvo neatskleista bylos esmė.
    2. Kadangi akcijų pasirašymo sandoriai yra sąlyginiai, ieškovai įrodinėjo jų pasibaigimą remdamiesi tuo, kad nuo 2011 m. lapkričio 22 d. tapo aišku, jog bus neįmanoma įvykdyti pozityvios atidedamosios akcijų pasirašymo sandorio sąlygos – gauti Lietuvos banko leidimą leisti registruoti atsakovo įstatų pakeitimą dėl įstatinio kapitalo didinimo. Pagal CK 6.32 straipsnio 1 dalį pozityvioji sąlyga, kuri, kaip paaiškėja, negali būti įvykdyta, pripažįstama neįvykdyta. Dėl to teismai turėjo pripažinti, kad ieškovų sudarytos akcijų pasirašymo sutartys tapo negaliojančios nuo 2011 m. lapkričio 22 d. (Lietuvos banko sprendimo neleisti registruoti įstatų dėl atsakovo įstatinio kapitalo didinimo), o ieškovai nuo šios dienos įgijo reikalavimo teisę į atsakovą.
    3. Iš Lietuvos banko motyvų, kuriais remiantis buvo atsisakyta išduoti leidimą, matyti, kad atsisakymas išduoti leidimą sietas su faktu, jog daugiausia emisijos akcijų išpirko Banko kvalifikuotos daugumos akcijų turėtojai ir Banko vadovai, kurie neatitiko nepriekaištingos reputacijos asmenų kriterijaus. Galimybių pašalinti tokį Lietuvos banko nustatytą trūkumą objektyviai nebuvo, nes šių asmenų akcijos jau buvo nusavintos. Dėl to tapo aišku, kad per likusį terminą (t. y. per 1 mėn.) apskritai objektyviai nebus galima gauti ir Lietuvos banko leidimo įregistruoti atsakovo įstatinio kapitalo padidinimą.
    4. Teismai nepagrįstai rėmėsi ne sandorių su pozityvia atidedamąja sąlyga pasibaigimą reglamentuojančiomis teisės normomis, o terminuotų sandorių pasibaigimą reglamentuojančiomis normomis (Bankų įstatymo 41 straipsnio 5 dalis ir ABĮ 49 straipsnis) ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai neįgijo reikalavimo teisių į atsakovą iki draudžiamojo įvykio dienos (2011 m. lapkričio 24 d.) ir dėl to negali būti laikomi indėlininkais.
    5. Teismai, nusprendę, kad, Lietuvos bankui priėmus sprendimą neleisti registruoti atsakovo įstatų dėl įstatinio kapitalo padidinimo, ieškovai neįgijo reikalavimo teisių į atsakovą, apribojo ieškovų nuosavybės teisę (ekonominę vertę turinčią prievolinę teisę reikalauti grąžinti lėšas neįvykdžius pozityvios atidedamosios sąlygos). Toks apribojimas neatitinka proporcingumo principo. Po to, kai tapo akivaizdu, kad Lietuvos banko sprendimas dėl atsakovo įstatinio kapitalo padidinimo per likusį 1 mėnesį apskritai negalės būti priimtas, nebeliko nei teisinio, nei faktinio pagrindo toliau riboti ieškovų nuosavybę, t. y. atidėti jų reikalavimo teisių atsakovui grąžinti už emisiją sumokėtas lėšas atsiradimo momentą, nes tokio reikalavimo teisės įgijimo atidėjimo nepateisina joks visuomenės interesas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio taikymo tikslais akcijų pasirašymo sutartimis įgytos ieškovų prievolinės teisės laikytinos jų nuosavybe. Teismai nesivadovavo nurodytame protokole suformuluotais nuosavybės apsaugos standartais.
    6. Teismai, aiškindami Direktyvoje 94/19/EB nurodytą įprastinių bankinių sandorių sąvoką, acte clair doktrina rėmėsi nepagrįstai. Priešingai nei teigė pirmosios instancijos teismas, nėra akivaizdu, kokie sandoriai yra įprastiniai bankams, o kokie – ne. Kadangi ši sąvoka įtvirtinta Direktyvoje 94/19/EB, ji turi autonominę reikšmę, kuri yra pakankamai plati, tikslaus jos turinio nustatymas priklauso išimtinei ESTT kompetencijai. Dėl to teismo atliktas Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 dalies aiškinimas savaime pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir CPK 3 straipsnio 5 dalies imperatyviąsias nuostatas bei lojalaus bendradarbiavimo principą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai reikšmingu pripažino fizinio lėšų buvimo pas trečiąjį asmenį AB banką „Finasta“ juridinį faktą ir išaiškino, kad ir dėl šio fakto ieškovai nėra indėlininkai, nors Direktyva 94/19/EB šiam juridiniam faktui teisinės reikšmės nesuteikia. Bankai neretai turi kaupiamąsias, korespondentines ir kt. sąskaitas, kurias valdo duodami nurodymus sąskaitas atidariusiems bankams. Dėl to lėšų laikymo trečiojo asmens sąskaitoje faktas nėra reikšmingas nustatant, ar asmuo yra indėlininkas. Už emisiją sumokėtų lėšų grąžinimas yra viena iš tipiškiausių operacijų, t. y. lėšų pervedimas iš vienos banko sąskaitos į kitą, todėl šis veiksmas atitinka Direktyvoje 94/19/EB minimos įprastinių bankinių sandorių sąvokos turinį.
    7. Faktas, kad pinigai buvo sumokėti pagal akcijų pasirašymo sutartį, akcijų pasirašymo sutartims nebetekus teisinės galios, nebėra teisiškai reikšmingas, nes, akcijų pasirašymo sutarčiai pasibaigus, atsakovui nuosavybės teise priklausę ieškovų pinigai toliau buvo laikomi atsakovo sąskaitoje be jokio teisinio pagrindo. Dėl to tokie pinigai laikytini sąskaitos likučiu, atsiradusiu dėl laikinos situacijos, susidariusios „dėl įprastinių bankinių sandorių“ Direktyvos 94/19/EB prasme.
    8. Teismai byloje nepagrįstai ieškovus prilygino investuotojams, nes, akcijų pasirašymo sutarčiai netekus galios, ieškovai investuotojais nebeturėjo būti laikomi. 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų preambulės 9 punkte nurodyta: tais atvejais, kai investicinė įmonė yra ir kredito įstaiga, gali būti sunku atskirti indėlius, kuriuos apima Direktyva 94/19/EB, ir pinigus, laikomus dėl investicinės veiklos. Ieškovų sumokėtos lėšos po Lietuvos banko sprendimo neleisti registruoti atsakovo įstatų dėl įstatinio kapitalo padidinimo nebeatitiko pinigų, laikomų dėl investicinės veiklos, tikslo, nes buvo akivaizdu, jog atsakovo įstatinis kapitalas nebebus padidintas. Dėl to tokie pinigai tapo indėliu, o ieškovai – indėlininkais, kuriems suteikiama Direktyvos 94/19/EB apsauga.
  2. Atsakovas ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimais į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovai teigia, kad teismai pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą, nes jį grindė visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo galiojimo, o ne Sutarčių galiojimo analize. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą negali būti suprantama kaip pareiga pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo individualiai. Esminis reikalavimas yra pagrįsti galutinę nutartimi ar sprendimu teikiamą išvadą. Ieškovų argumentas, jog jų sudarytos Sutartys pasibaigė 2011 m. lapkričio 22 d., Lietuvos bankui priėmus sprendimą atsisakyti išduoti leidimą registruoti Banko įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo didinimo, – tai faktinių aplinkybių (Lietuvos banko priimto sprendimo) teisinių pasekmių subjektyvus vertinimas. Vien ta aplinkybė, kad teismai, spręsdami, ar ieškovai gali būti laikomi Banko indėlininkais, teisinę analizę atliko nesivadovaudami ieškovų pateikiamais teisiniais argumentais, nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiami sprendimas ir nutartis yra nemotyvuoti. Kitoks, nei ieškovai nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas ir taikytinos teisės normos parinkimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014). Teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes.
    2. Tiek pagal Bankų įstatymo 41 straipsnio 5 dalį, tiek pagal ABĮ 42 straipsnio 4 dalį, jeigu per 12 mėnesių nuo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo padidinti įstatinį kapitalą dienos pakeisti įstatai nebuvo pateikti juridinių asmenų registrui, sprendimas netenka galios, kapitalas laikomas nepadidintu, o įnašai, sumokėti už išleidžiamas akcijas, turi būti grąžinti. Vertybinių popierių komisijos 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtinto banko paprastųjų vardinių akcijų prospekto 1.3 ir 3.10.7 punktuose investuotojų sumokėtų įmokų grąžinimas buvo siejamas su pakeistų Banko įstatų pateikimu registruoti iki 2011 m. gruodžio 21 d. Akivaizdu, kad būtent visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo galiojimas yra lemiamas kriterijus, sprendžiant, kada nustojo galioti Sutartys ir ieškovai įgijo teisę reikalauti grąžinti lėšas. Lietuvos banko atsisakymą išduoti leidimą buvo galima skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą, egzistavo galimybė pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos banko leidimo. Ieškovų prielaida, kad galbūt nebūtų buvę spėta gauti naują Lietuvos banko leidimą, negali reikšti fakto, kad nebebuvo įmanoma gauti naujo Lietuvos banko leidimo. Nėra nei faktinio, nei įstatymo pagrindo teigti, jog prašymas išduoti leidimą įregistruoti pakeistus dėl įstatinio kapitalo didinimo atsakovo įstatus tapo objektyviai neįvykdomas po Lietuvos banko atsisakymo jį išduoti. Ieškovų nuomonė, kad akcijų pasirašymo sutarys yra sąlyginiai sandoriai (sudaryti su pozityvia atidedamąja sąlyga), yra teisiškai ydinga ir nenuosekli, nes sąlyginis sandoris, sudarytas su atidedamąja sąlyga, nesukuria jo šalims jokių teisių ir pareigų; Sutartys sukūrė ginčo šalims teises ir pareigas nuo šių sandorių sudarymo momento, nes būtent vykdydami Sutartis ieškovai sumokėjo bendrą pasirašomų akcijų kainą.
    3. Ieškovų teiginiai, kad iš jų atimta nuosavybės teisė, yra nepagrįsti, nes jie, nors ir nebūdami indėlininkai, turi reikalavimo teisę į Banką. Priešingu atveju iš esmės bet kuris Banko kreditorius galėtų teigti, kad jo nuosavybė buvo atimta (nusavinta), motyvuodamas tuo, jog reikalavimo teisė į bankrutuojantį Banką neturi praktinės naudos ir efektyvumo. Ieškovai savo pateiktu reikalavimu siekia pasinaudoti suteikiama indėlių draudimo sistema, kurios tikslas yra užtikrinti, jog banko nemokumo atveju banke esantys indėliai – saugūs finansiniai instrumentai – būtų apdrausti, tačiau, investuodami į Banko akcijas, ieškovai turėjo suvokti, kad prisiima tam tikrą ir jų sukeliamą riziką, nedraudžiamą indėlių garantijų sistemomis.
    4. Nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Ieškovai įgijo reikalavimo teisę į Banką tik 2011 m. gruodžio 21 d., t. y. jau po draudžiamojo įvykio, kuris įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., dienos, Lietuvos banko valdybai priėmus nutarimą pripažinti Banką nemokiu ir visam laikui atšaukti jam išduotą banko licenciją. Dėl to net jei ieškovų pagal Sutartis atsakovui sumokėtos sumos būtų laikomos indėliais IĮIDĮ prasme, neturėję galiojančios reikalavimo teisės draudžiamojo įvykio dieną ieškovai neturi teisės pretenduoti į indėlio draudimo išmokas. Tam, kad būtų galima nustatyti, jog ieškovai reikalavimo teisę į Banką įgijo tik po draudžiamojo įvykio, nėra būtinybės aiškinti ir taikyti ES teisę nagrinėjamoje byloje. Ieškovai savo pateikiamu klausimu iš esmės prašo ESTT nustatyti, ar jų sumokėtos lėšos už Banko akcijas gali būti laikomos indėliu, o tai yra ne ES teisės aiškinimas, bet bylos sprendimas iš esmės. Siekdamas atsakyti į šį klausimą ESTT turėtų vertinti bylos faktines aplinkybes, kurių vertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai. Be to, sąvokos „įprastas bankinis sandoris“ turinys yra akivaizdus.
    5. Ieškovai nėra Banko indėlininkai. Draudžiamieji indėliai yra kilę iš lėšų, paliktų sąskaitose laikinai ar ilgam laikui. Lėšos, sumokėtos Bankui už jo akcijas, tapusios Banko nuosavybe ir netgi esančios ne pačiame akcijas išleidusiame Banke, o tik jo sąskaitoje kitame banke, negali patekti į „sąskaitoje paliktų lėšų“ sampratą. Neįregistravus Banko įstatų pakeitimo Juridinių asmenų registre, ieškovų kaip investuotojų statusas nepasikeitė, todėl jų sumokėtos investavimo lėšos netapo indėliais po atsakovo prievolės grąžinti jas atsiradimo. Ieškovų lėšos nebuvo sumokėtos pagal banko indėlio ar banko sąskaitos sutartis ir negali būti vertinamos kaip pinigai, į kuriuos jie turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas. Iš indėlio sąvokos, pateiktos Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnyje bei IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, matyti, kad įprastinė banko paslauga (operacija), iš kurios banko klientams atsiranda reikalavimo teisė į indėlį, yra pradinė operacija, susiejanti banką ir jo klientą (indėlininką) dėl tam tikrų lėšų, o ne paskutinė operacija, kuria turi būti įvykdyta bet kuri prievolė (pvz., atsiskaityta pagal kokią nors sutartį). Indėlių draudimu nėra draudžiama iš bet kokios sutarties kylanti reikalavimo teisė bankui. Priešingas aiškinimas reikštų, jog bet kuris asmuo, su kuriuo bankrutavęs bankas yra sudaręs bet kokią sutartį ir yra pagal ją skolingas, tampa banko indėlininku ir įgyja teisę į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ.

 

IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė ir dalyvaujančių byloje asmenų rašytiniai paaiškinimai

 

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi buvo kreiptasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo. į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kreiptasi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
    1. Ar Indėlių direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmenų sutikimu nurašytos arba pačių asmenų pervestos ar įmokėtos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią kitoje kredito įstaigoje?
    2. Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?
    3. Ar Indėlių direktyvos prasme indėlio, kaip kredito likučio, susidariusio dėl bankinių sandorių, sąvokos aiškinimui svarbus „įprastinės bankinės operacijos“ apibrėžimas? Ar, atsižvelgiant į šį apibrėžimą, turėtų būti aiškinama indėlio sąvoka ir Indėlių direktyvą įgyvendinusiuose nacionaliniuose teisės aktuose?
    4. Jei atsakymas į trečią klausimą yra teigiamas, kaip turi būti suprantama ir aiškinama Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje vartojama įprastinės bankinės operacijos sąvoka:
      1. kokios bankinės operacijos turėtų būti laikomos įprastinėmis arba pagal kokius kriterijus turi būti vertinama, ar konkreti bankinė operacija yra įprastinė?
      2. ar įprastinės bankinės operacijos sąvoka turi būti vertinama atsižvelgiant į atliekamų bankinių operacijų tikslą arba subjektus, tarp kurių tokios bankinės operacijos vykdomos?
      3. ar Indėlių direktyvoje vartojama indėlio, kaip dėl įprastinių bankinių operacijų susidariusio kredito likučio, sąvoka turi būti aiškinama taip, kad ji apima tik atvejus, kai visos tokio likučio susidarymą nulėmusios operacijos laikomos įprastinėmis?
    5. Tokiu atveju, kai lėšos nepatenka į indėlio sąvoką pagal Indėlių direktyvą, o valstybė narė yra pasirinkusi tokį Indėlių ir Investuotojų direktyvų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje būdą, kad indėliu laikomos ir lėšos, į kurias indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, ar indėlių draudimo apsauga gali būti taikoma tik nustačius, kad kredito įstaiga konkrečiu atveju veikė kaip investicinė įmonė, o lėšos jai buvo perduotos investicinei veiklai vykdyti, kaip šios sąvokos suprantamos pagal Investuotojų direktyvą ir MiFID?
  2. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. kovo 22 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Nr. C 688/15 ir C 109/16, kuriuo nusprendė:
    1. Pirma, 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos ir, antra, 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų.
    2. Direktyvos 97/9/EB 2 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, įtvirtintą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją.
    3. Pirma, Direktyvos 94/19/EB, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14, 1 straipsnio 1 punktą ir, antra, Direktyvos 97/9/EB 1 straipsnio 4 punktą bei 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad jais asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę, kuri valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemas.
  3. 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija atnaujino bylos nagrinėjimą ir byloje dalyvaujantiems asmenims pasiūlė pateikti rašytinius paaiškinimus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo sujungtose bylose Nr. C 688/15 ir C 109/16 reikšmės šiai bylai.
  4. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė:
    1. ESTT prejudiciniame sprendime pateikti išaiškinimai nėra aiškūs dėl jų taikymo nagrinėjamoje byloje ir praktikoje. Šioje byloje ieškovai prašė teismo pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ prasme. Ar tai reiškia, kad, atsižvelgiant į ESTT prejudicinį sprendimą, kuriame nurodyta tik paties asmens galimybė pasirinkti jam taikytiną sistemą (Direktyvoje 97/9/EB nurodytą investuotojų kompensavimo arba Direktyvoje 94/19/EB nurodytą indėlių garantijų sistemą), nagrinėjamoje byloje ieškovai dar turi išreikšti savo valią, kuria iš sistemų – indėlių garantijų sistema ar įsipareigojimų investuotojams – pasinaudos kaip teise į kompensaciją už lėšas, pervestas už neįsigaliojusias trečiojo asmens akcijas?
    2. Atsižvelgiant į ESTT prejudiciniame sprendime pateiktą išaiškinimą, asmens galimybė pasirinkti, kuria sistema naudotis kaip kompensacija už lėšas, pervestas už Banko akcijas, yra susijusi su asmens teisės į draudimo išmoką galiojimo terminu. IĮIDĮ (redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio dieną) 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Tai reiškia, kad asmenys įgyvendinti savo teisę reikalauti išmokėti draudimo išmokas dėl Banko bankroto (ir pasirinkti, kuria iš sistemų naudosis) galėjo per 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d. Atsižvelgiant į tai, asmens teisė pasirinkti kuria iš sistemų – indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams – pasinaudoti, negali būti įgyvendinama pasibaigus teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui.
    3. ESTT prejudicinio sprendimo 104 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant, pirma, į tai kad minėtų skolinių reikalavimų turėtojai gali pagrįstai teisės prasme remtis apsauga, kurią jiems užtikrina tiek Direktyva 94/19/EB, tiek Direktyva 97/9/EB, ir, antra, į tai, kad pagal minėtą šios antrosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalį jie negali naudotis dviguba kompensacija, laikytina, kad minėti savininkai turi pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų, nustatytų įgyvendinant šias direktyvas, jiems bus kompensuojama. Pateiktas ESTT išaiškinimas suprantamas taip, kad asmens skoliniam reikalavimui, kylančiam iš vienos su Banku sudarytos sutarties, negali būti taikoma dviguba kompensacija, t. y. tiek pagal Indėlių direktyvą, tiek pagal Investuotojų direktyvą. Tačiau kyla klausimas, kaip ESTT prejudiciniame sprendime nurodytas išaiškinimas turėtų būti taikomas asmens tapatiems skoliniams reikalavimams, kylantiems ne iš vienos sutarties, bet iš kelių tapačių su Banku sudarytų sutarčių. Ar gali asmuo tapačioms sutartims prašyti taikyti skirtingą kompensaciją – vienai sutarčiai pagal Indėlių direktyvą, kitai sutarčiai – pagal Investuotojų direktyvą?
  5. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys teismo nustatytu terminu rašytinių paaiškinimų dėl minėto ESTT prejudicinio sprendimo reikšmės šiai bylai nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl kasacijos ribų neprivalomo bendrininkavimo atveju

 

18.              Kasacija yra išimtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų patikrinimo forma. Kasacinis procesas gali prasidėti tik šalies arba kito dalyvaujančio byloje asmens, dėl kurio priimtas nepalankus teismo sprendimas, iniciatyva padavus kasacinį skundą (CPK 342 straipsnis). Apskųsti teismo sprendimus yra šalių teisė, o ne pareiga (CPK 13 straipsnis).

19.              CPK 43 straipsnyje reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Privalomas bendrininkavimas – tai tokie procesinio bendrininkavimo atvejai, kai bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis (pvz., solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju). Neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga, tačiau kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas.

20.              Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai aiškinant civilinio proceso normas, esant keliems bendrininkams neprivalomo procesinio bendrininkavimo atveju vieno bendrininko inicijuotas kasacinis procesas neturi įtakos kito bendrininko teisėms. Kitas bendrininkas, manydamas, kad dėl jo priimtas teismo sprendimas jam yra nepalankus, savo teises gali ginti tik paduodamas savarankišką kasacinį skundą. Esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, kai kasacinį skundą padavė tik vienas iš atsakovų, kasacine tvarka tikrinamas tik tos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai dėl skundą padavusio atsakovo, teisėtumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 20 punktą; 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-684/2017 28 punktą; 2010 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-521/2010).

21.              Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovų nesieja privalomas procesinis bendrininkavimas, kad kasacinį skundą padavė ne visi ieškovai, sprendžia, kad kasacine tvarka tikrinamas apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies dėl padavusių kasacinį skundą ieškovų reikalavimų teisėtumas.

 

Dėl lėšoms, sumokėtoms pagal su kredito įstaiga sudarytas akcijų pasirašymo sutartis, kai akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl kredito įstaigos bankroto, taikomos apsaugos sistemos

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiamas teisės klausimas susijęs su tuo, ar lėšoms, kurios buvo asmens įmokėtos į kaupiamąją Banko sąskaitą, atidarytą AB banke „Finasta“, pagal sudarytas su atsakovu akcijų pasirašymo sutartis, kai akcijų emisija nebuvo atlikta dėl banko bankroto, taikomos investuotojų kompensavimo arba indėlių garantijų sistemos. Jei tokioms lėšoms taikomos pirmiau nurodytos apsaugos sistemos, pagal kurią iš jų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – šios lėšos yra apdraustos ir ar jų praradimas turėtų būti kompensuojamas.
  2. Remiantis ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotais išaiškinimais, skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų (prejudicinio sprendimo 99 punktas).
  3. Remiantis ESTT išaiškinimu, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją (prejudicinio sprendimo 105 punktas). Pažymėtina, kad, remiantis ESTT prejudicinio sprendimo 104 punktu, skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija.
  4. ESTT, pasisakydamas dėl asmens, siekiančio gauti atitinkamą kompensaciją (draudimo išmoką), galimybės nacionaliniame teisme tiesiogiai remtis tiek Direktyvos 94/19/EB, tiek Direktyvos 97/9/EB nuostatomis, išaiškino, kad Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punktas ir Direktyvos 97/9/EB 1 straipsnio 4 punktas bei 2 straipsnio 2 dalies antra pastraipa aiškintini taip, kad jais asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę, kuri valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemas (prejudicinio sprendimo 111 punktas).

 

Dėl ieškovų sumokėtų lėšų draustumo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą

 

  1. Byloje teismų nustatyta, kad atsakovo 2010 m. gruodžio 21 d. neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nuspręsta padidinti atsakovo įstatinį kapitalą nuo 494 217 107 Lt (143 135 167,69 Eur) iki 874 300 000 Lt (253 214 782,21 Eur), išleidžiant 380 082 893 paprastąsias vardines 1 lito (0,29 Eur) nominaliosios vertės akcijas. Vertybinių popierių komisija 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtino šių leidžiamų vertybinių popierių prospektą, o 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 2K-63 – šio prospekto priedą. Atsakovas AB banke „Finasta“ atidarė kaupiamąją sąskaitą. 2011 m. kovo 9 d. – 2011 m. gegužės 16 d. ieškovai su atsakovu sudarė akcijų pasirašymo sutartis, kurių pagrindu atsakovas įgijo teisę nurašyti akcijų pasirašymo sutartyse nurodytą lėšų sumą iš banke buvusių ieškovų asmeninių sąskaitų ir ją pervesti į savo sąskaitą AB banke „Finatsa“, arba ieškovai patys pervedė ar įmokėjo lėšas į atsakovo sąskaitą AB banke „Finasta“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 atsakovo akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams, o atsakovui Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu buvo taikyta dalis Bankų įstatymo 72 straipsnyje nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą registruoti atsakovo įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo ir nurodė, kad atsakovo akcijas apmokėję asmenys įgijo teisę reikalauti, jog atsakovas jiems grąžintų už pasirašytas akcijas sumokėtas lėšas. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu atšaukė atsakovo banko licenciją. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui buvo iškelta bankroto byla. Šios nutarties dalis dėl bankroto bylos bankui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.
  2. Banko įstatų pakeitimai Juridinių asmenų registrui turi būti pateikiami per 12 mėnesių nuo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo pakeisti banko įstatus priėmimo dienos. Banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo didinimu, gali būti registruojami tik gavus priežiūros institucijos leidimą, o sprendimą dėl leidimo įregistruoti įstatų pakeitimus priežiūros institucija privalo priimti ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo banko prašymo ir reikalingų dokumentų pateikimo dienos (Bankų įstatymo 5 straipsnio 1, 2 ir 5 dalys). Lietuvos bankui, kuris sprendžia, ar išduoti leidimą įregistruoti minėtus banko įstatų pakeitimus, be kita ko, turi būti pateiktas patvirtinimas, kad lėšos už naujos emisijos apmokėtas banko akcijas sukauptos Lietuvos banke ar kitame banke atidarytoje atskiroje sąskaitoje (Lietuvos banko valdybos 2001 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl Lietuvos banko leidimo įregistruoti banko statuto (įstatų) ir banko filialo (skyriaus) nuostatų pakeitimus išdavimo“ 12.3 punktas).
  3. Taigi, ieškovai, už akcijas sumokėję sutartyse nurodytas sumas, neįgijo akcijų pagal pasirašytas sutartis, nes įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo didinimo nebuvo įregistruoti, akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl banko bankroto. Tokia situacija, kai kredito įstaiga su savo klientais sudaro sutartis dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kurių emitentė yra ši įstaiga, pasirašymo, yra investicinė paslauga (prejudicinio sprendimo 69 punktas).
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 22 d.  nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 konstatuota, kad nacionalinio įstatymų leidėjo valia kredito įstaigai kaip investicinei įmonei perduotus pinigus, kurie buvo skirti investicinėms paslaugoms suteikti, apsaugoti pagal Direktyvoje 94/19/EB įtvirtintą indėlių garantijų sistemą nėra aiški.
  5. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus ESTT išaiškinimus (žr. šios nutarties 18–19 punktus), t. y. kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek Direktyvoje 94/19/EB, tiek Direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai (nagrinėjamu atveju ieškovai), įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar skolinių reikalavimų turėtojai (ieškovai) siekia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal vieną iš nacionalinėje teisėje įtvirtintų apsaugos sistemų įgyvendinant šias dvi direktyvas.
  6. Šioje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu prašė pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme, t. y. pripažinti jiems teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ. Savo reikalavimą jie, be kita ko, grindė Direktyva 94/19/EB bei ją iš dalies keičiančia Direktyva 2009/14/EB. Ieškovų manymu, jų pagal akcijų pasirašymo sutartis įmokėtos lėšos pripažintinos indėliais ir jiems turi būti taikoma būtent indėlių garantijų sistema. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad grįsdami minėtus savo reikalavimus ieškovai turėjo teisę tiesiogiai remtis Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punkto nuostatomis (žr. šios nutarties 20 punktą).
  7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu būdu ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstomis pripažįsta trečiojo asmens rašytiniuose paaiškinimuose keliamas abejones dėl ieškovų jiems taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo.
  8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skoliniams reikalavimams, susijusiems su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ar pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, kad ieškovai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, konstatuoja, kad ieškovų reikalavimas pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme laikytinas tenkintinu.

 

Dėl asmens teisės į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, galiojimo terminų

 

  1. IĮIDĮ (redakcijos, galiojusios draudžiamojo įvykio metu) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Analogiška nuostata dėl indėlininko teisės gauti draudimo išmoką galiojimo termino yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios IĮIDĮ redakcijos 7 straipsnio 12 dalyje.
  2. Trečiasis asmuo rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad ieškovai praleido terminą pasinaudoti investuotojo ar indėlininko teise gauti draudimo išmoką, todėl ši jų teisė nebegali būti įgyvendinama.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad galiojančios investuotojų ir indėlininkų apsaugos sistemos negali paneigti skolinių reikalavimų turėtojams suteikiamų teisių ir užkirsti jiems kelio pasinaudoti Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintomis garantijomis.
  4. Nagrinėjamu atveju ieškovai savo reikalavimus dėl draudimo išmokos jiems pagal indėlių garantijų sistemą mokėjimo, grįsdami juos, be kita ko, Direktyvos 94/19/EB nuostatomis, pradėjo kelti nepasibaigus šios nutarties 29 punkte nurodytam indėlininko teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui: draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d.; nagrinėjamas ieškinys teisme gautas 2014 m. kovo 7 d.
  5. Teisėjų kolegija sprendžia, kad jeigu per 5 metų terminą, per kurį, remiantis IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalimi, galioja indėlininko teisė gauti draudimo išmoką, asmuo, laikantis save indėlininku, ėmėsi veiksmų, gindamas pirmiau nurodytą savo teisę, nustatytas terminas negali būti laikomas pasibaigusiu ir draudimo išmoka šiuo pagrindu nemokama vien dėl to, kad teisminis ginčas dėl asmens teisės į draudimo išmoką užsitęsė iki šio termino pabaigos ar ilgiau. Priešingi trečiojo asmens rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti teiginiai yra nepagrįsti.
  6. Kiti kasacinio skundo ir rašytinių paaiškinimų argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės bylos baigčiai ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  7. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad 257 ieškovų (kasacinio skundo priedas Nr. KS-4) kasacinis skundas tenkintinas ir dėl jų reikalavimų priimta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintinos bei priimtinas naujas sprendimas – 257 ieškovų (kasacinio skundo priedas Nr. KS-4) reikalavimus tenkinti. Kadangi 5 ieškovai (UAB „Publicum“, UAB „Amber Investment Group“, UAB „Era Capital“, UAB „UCS Baltic“ ir UAB „Kosma) nepadavė kasacinio skundo, tai pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis atmesti šių ieškovų reikalavimai, paliktinos galioti (žr. nutarties 20–21 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

  1. Tenkinus 257 ieškovų (kasacinio skundo priedas Nr. KS-4) kasacinį skundą, atitinkamai paskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos.
  2. Dalis ieškovų (11 juridinių asmenų) sumokėjo 1584 Lt (458,76 Eur) žyminio mokesčio už ieškinį ir 1595 Lt (461,94 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, jeigu visi ieškovai būtų padavę kasacinį skundą, tai, jį tenkinus, šiems ieškovams iš atsakovo turėtų būti priteista 920,70 Eur (458,76 + 461,94), t. y. kiekvienam po 83,70 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo. Kasacinį skundą padavė ne visi ieškovai, sumokėję žyminį mokestį už ieškinį ir apeliacinį skundą, o tik 6 iš jų: UAB „Internovitas“, UAB „Prenada“, UAB „Marleksa“, UAB „Litmarina“, UAB „Šiaulių mugė“, UAB „Virtuali erdvė“. Taigi tenkinus kasacinį skundą, ieškovėms UAB „Internovitas“, UAB „Prenada“, UAB „Marleksa“, UAB „Litmarina“, UAB „Šiaulių mugė“, UAB „Virtuali erdvė“ iš atsakovo priteistina po 83,70 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo.
  3. Dalis ieškovų (UAB „Internovitas“, UAB „Prenada“, UAB „Marleksa“, UAB „Litmarina“, UAB „Šiaulių mugė“, UAB „Virtuali erdvė“) sumokėjo 246 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Tenkinus kasacinį skundą, iš atsakovo ieškovėms UAB „Internovitas“, UAB „Prenada“, UAB „Marleksa“, UAB „Litmarina“, UAB „Šiaulių mugė“, UAB „Virtuali erdvė“ priteistina po 41 Eur žyminio mokesčio atlyginimo (CPK 93 straipsnis).
  4. 257 ieškovai (kasacinio skundo priedas Nr. KS-4), padavę kasacinį skundą, patyrė 2996,19 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant kasacinį skundą. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.13 punktais, šiems ieškovams iš atsakovo priteistina 1571,88 Eur (2467 Lt (714,49 Eur) × 2,2) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimo, t. y. kiekvienam iš 257 ieškovų (kasacinio skundo priedas Nr. KS-4) po 6,11 Eur.
  5. Taigi iš viso iš atsakovo ieškovėms UAB „Internovitas“, UAB „Prenada“, UAB „Marleksa“, UAB „Litmarina“, UAB „Šiaulių mugė“, UAB „Virtuali erdvė“, padavusioms kasacinį skundą, priteistina po 47,11 Eur (41 + 6,11) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo, o kitiems 251 ieškovui, padavusiam kasacinį skundą, po 6,11 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalis atmesti ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių Publicum“, „Amber Investment Group“, „Era Capital“, „UCS Baltic“ ir „Kosmaieškinį ir priteisti iš ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Publicum“ (j. a. k. 125671759), „Amber Investment Group“ (j. a. k. 300906062), „Era Capital“ (j. a. k. 300638657), „UCS Baltic“ (j. a. k. 110825653) ir Kosma(j. a. k. 141777092) po 5,52 Eur (penkis Eur 52 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ (j. a. k. 112025973) ir po 3,75 Eur (tris Eur 75 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo trečiajam asmeniui valstybės įmonei Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451).

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovų T. A., V. A., A. A. (J.), A. A., V. A., K. B., A. B., D. A. B., D. B., D. B., J. B., R. B., A. B., E. B., B. B., A. B., J. B., S. B., D. B., P. B., V. B., A. B., E. B., A. Č., A. Č., I. Č., D. Č., Ž. Č., V. Č., M. Č., S. D., R. D., V. D., L. D., V. D., T. D., J. D., V. D., M. D., M. D., R. D., R. D., E. G., R. G., V. G., B. G., A. G. (A. G.), A. G., D. G., P. G., P. G., P. G., G. G., E. G., E. G., G. G., J. J., D. J., D. J., T. J., J. J. (J. J.), D. J., V. J., R. K., G. K., I. K., M. K., J. K., A. K., G. K., A. K., I. K., A. K., J. K., A. K., A. K., G. K., J. A. K., M. K., A. K. (A. K.), Š. K., M. K., G. K., R. K., M. L., V. L., E. L., V. L., K. L., I. L., A. L., A. L., A. L., R. L., A. L., G. L. (G. L.), R. L., G. L., L. L., A. L., A. L., V. L., G. M., G. M., E. M., A. M., N. M., V. M., V. M., A. M., D. M., S. M., P. M., Z. M., R. M., L. M., A. M., D. M., L. M., A. M., N. M., M. M., V. M., J. M., R. M., A. M., A. M., R. M., V. M., Z. V. N., D. N., G. N., Z. N., V. N., A. N., V. P., P. P., A. P., A. P., B. P., V. P., V. P., V. P., K. P., T. P., A. P., A. P., M. P., G. P., A. P., G. P., R. P., A. P., A. P., M. R., D. R., T. R., R. R., R. R., V. R., E. R., M. R., M. R., D. R., N. R., R. R., E. J. R., J. S., M. S., A. S., G. S., R. S., P. S., G. S., D. S., D. S., J. S., R. V. S., R. S., K. S., D. S., R. S., A. E. S., V. S., I. S., S. S., T. S., V. S., E. S., A. Š., A. Š., M. Š., M. Š., E. Š., D. Š., A. Š., V. Š., D. Š., A. T., M. T., A. T., D. T. (D. T.), E. T., V. T., L. T., V. T., S. T., L. T., S. T., V. T., T. U., K. U., G. U., L. Ū., G. V., R. V., R. V., R. J. V., T. V., A. V., A. V., R. V., E. V., G. V., S. V., E. V., R. V., R. V., A. V., V. V., R. V., A. V. V., M. V., E. V., V. V., G. V., L. V., A. J. Z., V. Z., V. Z., L. Z., A. Z., O. Z., G. Z., A. Z., J. Ž., J. Ž., M. Ž., V. Ž., A. Ž., D. Ž., uždarosios akcinės bendrovės „Internovitas“, uždarosios akcinės bendrovės „Litmarina“, uždarosios akcinės bendrovės „Marleksa“, uždarosios akcinės bendrovės „Prenada“, uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių mugė“, uždarosios akcinės bendrovės „Virtuali erdvė“ ieškinį tenkinti ir pripažinti jiems teisę į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.

Priteisti iš atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) ieškovėms uždarajai akcinei bendrovei Internovitas (j. a. k. 126407399), uždarajai akcinei bendrovės „Litmarina (j. a. k. 142162141), uždarajai akcinei bendrovei „Marleksa“ (j. a. k. 123397494), uždarajai akcinei bendrovei Prenada (j. a. k. 123711596), uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių mugė“ (j. a. k. 144692010), uždarajai akcinei bendrovei „Virtuali erdvė“ (j. a. k. 300624636) po 83,70 Eur (aštuoniasdešimt tris Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo. 

Priteisti iš atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) ieškovams (duomenys neskelbtini) po 6,11 Eur (šešis Eur 11 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.  

Priteisti iš atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) ieškovėms uždarajai akcinei bendrovei „Internovitas“ (j. a. k. 126407399), uždarajai akcinei bendrovės „Litmarina“ (j. a. k. 142162141), uždarajai akcinei bendrovei „Marleksa“ (j. a. k. 123397494), uždarajai akcinei bendrovei „Prenada“ (j. a. k. 123711596), uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių mugė“ (j. a. k. 144692010), uždarajai akcinei bendrovei „Virtuali erdvė“ (j. a. k. 300624636) po 47,11 Eur (keturiasdešimt septynis Eur 11 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Iš atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) priteistos sumos mokėtinos iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Gražina Davidonienė

 

 

Janina Januškienė

 

 

                            Vincas Verseckas

 

 

 


Paminėta tekste:
  • 3K-3-470/2013
  • CK
  • CPK
  • CPK 270 str. Sprendimo turinys
  • CPK 3 str. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę
  • 3K-3-278/2014
  • CPK 13 str. Dispozityvumo principas
  • 3K-3-232-969/2018
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas