Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-12-21][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-515-1075-2018].docx
Bylos nr.: 3K-3-515-1075/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 110069451 atsakovas
LAB bankas Snoras 112025973 atsakovas
Lietuvos bankas 188607684 trečiasis asmuo
Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 188604574 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.9.1. dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo
2.1. Bendrosios nuostatos
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.2. Sandoriai
2.1.2.4.2. Nuginčijami sandoriai
2.3. Bylos, kylančios iš bankų veiklos ir investicinių paslaugų santykių
2.1.2.4. Negaliojantys sandoriai
2.1.2.4.2.6. Dėl suklydimo sudarytas sandoris
2.1.2.4.2.7. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytas sandoris
2.9. Bylos dėl sandorių negaliojimo
2.9.10. dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu
2.9.11. dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu
2.1.27. Bylos dėl draudimo

?

Civilinė byla Nr. 3K-3-515-1075/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02666-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. Z., V. V., Č. Z. ir I. T. ieškinį atsakovams valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos bankas.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ), sandorių pripažinimą negaliojančiais kaip sudarytų suklydus, dėl apgaulės, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai Z. Z., V. V., Č. Z. ir I. T. teismo prašė:

2.1.                      pripažinti, kad ieškovų su BAB banku „Snoras“ sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu (pagal Z. Z. 2011 m. birželio 27 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110627S990002; V. V. 2011 m. liepos 28 d. sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110728K990001 ir Nr. FO20110728K990002, Č. Z. 2011 m. vasario 21 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110221P990001 bei 2011 m. liepos 29 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110729P990024, I. T. 2011 m. balandžio 29 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110429L990006) perduotos lėšos yra indėliai pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, ir priteisti ieškovams iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, t. y. priteisti ieškovei Z. Z. – 5891,43 Eur (20 341,92 Lt), V. V. – 76 621,55 Eur (264 558,90 Lt), Č. Z. – 12 766,97 Eur (44 081,79 Lt) ir I. T. – 7037,24 Eur (24 298,17 Lt);

2.2.                      tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų perduotos lėšos nėra indėliai, kaip nustatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, priteisti ieškovams iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur;

2.3.                      tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos obligacijos nėra draustos ar BAB banko „Snoras“ bankrotas nėra draudžiamasis įvykis, pripažinti ieškovų su BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir (ar) 1.91 straipsnių pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad BAB bankui „Snoras“ pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra BAB banko „Snoras“ einamosiose sąskaitose laikytos ieškovų lėšos;

2.4.                      pripažinus ieškovų su BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir taikius restituciją, priteisti ieškovams iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur;

2.5.                      solidariai priteisti ieškovams iš atsakovų 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, iš BAB banko „Snoras“ palūkanas priteisiant iš banko bankroto administravimo išlaidų sąmatos;

2.6.                      ieškovams priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš BAB banko „Snoras“ šias sumas priteisiant iš banko bankroto administravimo išlaidų sąmatos.

3.       Ieškovai paaiškino, kad BAB bankas „Snoras“, platindamas obligacijas klientams, jas pristatinėjo kaip terminuotiesiems indėliams analogiškas ir lygiavertes priemones; klientai banko darbuotojų buvo įtikinėjami, kad tai tokios pačios finansinės priemonės kaip ir paprasti terminuotieji indėliai, kad banko nemokumo atveju už juos bus mokama draudimo išmoka, todėl tai yra saugi investicija. Įkalbėti banko darbuotojų ir turėdami tokią banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ platinamą informaciją, ieškovai su BAB banku „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartis.

4.       Ieškovų teigimu, BAB bankui „Snoras“ perduotos lėšos turėtų būti pripažįstamos indėliais pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį arba draudimo apsauga turėtų būti taikoma bent jau kaip investuotojams pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 3 dalį, iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisiant draudimo išmoką iki 22 000 Eur sumos. Ieškovų vertinimu, pareiga mokėti draudimo išmoką kyla iš draudimo teisiniuose santykiuose galiojančių principų bei iš vartotojų teisių apsaugos principų.

5.       Reikalavimus pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis ieškovai grindė CK 1.80, 1.90 straipsnių ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu. Paaiškino, kad jie buvo suklaidinti arba sąžiningai suklydo dėl investicijų saugumo – obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos; jie buvo suklaidinti dėl BAB banko „Snoras“ tikrosios finansinės padėties. Be to, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, BAB bankas „Snoras“ ieškovams iš anksto ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusią riziką, t. y. netinkamai vykdė klientų informavimo pareigą ir pažeidė imperatyviąsias įstatymų normas. BAB bankas „Snoras“, nustatydamas klientams nesąžiningas sąlygas, pažeidė imperatyviąsias įstatymų nuostatas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas, remdamasis CK 1.103 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas IĮIDĮ pasirinko įgyvendinti abiejų Europos Sąjungos direktyvų – Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos (toliau – Indėlių direktyva) ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva) – nuostatas. Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Teismas sprendė, jog banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais, taip pat pažymėjo, jog ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

8.       Teismas, pasisakydamas dėl CK 1.80 straipsnyje įtvirtinto sandorio negaliojimo pagrindo, pažymėjo, kad kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 yra pateikti nagrinėjamai bylai reikšmingi išaiškinimai. BAB bankas „Snoras“, platindamas ginčo obligacijas, netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliajam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau net ir nustatęs šią aplinkybę kasacinis teismas nelaikė, jog sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismas taip pat nurodė, kad jis neturi pareigos įvertinti ginčijamų sutarčių sąlygas bei jų sudarymo aplinkybes pagal CK 6.188 straipsnyje (galiojusiame iki 2014 m. birželio 13 d.) įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nes tokia asmenų veikla turi verslumo požymių ir atvejai, kai fiziniai asmenys įsigyja finansines priemones sudarydami rizikos sutartis, nelaikytini vartojimo sandoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015).

9.       Vertindamas sandorių sudarymo aplinkybes dėl apgaulės ir suklydimo, teismas pažymėjo, kad ieškovų pateiktoje Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto išvadoje Nr. E-13-10 kalbama apie banko įsipareigojimus, „dėl kurių susitariama sudarant sutartį“, tačiau neįvertinta, jog šia sutartimi aptarti ne visi banko įsipareigojimai, kurie gali būti labai įvairūs ir nustatyti atskirose sutartyse, nieko nepasisakyta dėl nuorodos į įstatymus, t. y. kad įsipareigojimai apdrausti įstatymų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors BAB banko „Snoras“ interneto puslapyje, informaciniuose lankstinukuose obligacijos pristatomos kaip saugus produktas, tačiau jos nėra tapatinamos su indėliu ir nėra nurodoma, jog obligacijos apdraustos indėlių draudimu ar pan. Be to, obligacijų reklaminiame lankstinuke nurodyta, kad prieš priimdamas sprendimą investuoti klientas būtinai susipažintų su BAB banko „Snoras“ interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertintų, ar jam ši rizika priimtina.

10.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visi ieškovai iki obligacijų pasirašymo sutarčių su AB banku „Snoras“ buvo sudarę ne vieną terminuotųjų indėlių sutartį, taip pat banko sąskaitos sutartis, jog ieškovai I. T., V. V. patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, jog ieškovai (išskyrus Č. Z.) buvo sudarę Naudojimosi banko sąskaitų tvarkymo internetu sutartis, ieškovas V. V. turėjo vertybinių popierių AB FMĮ „Finasta“, o teismo posėdyje nurodė turėjęs indėlių beveik visuose bankuose, jog ieškovės Z. Z. išsilavinimas aukštasis (pedagoginis), o ieškovo V. V. išsilavinimas specialus vidurinis, darė išvadą, kad visi ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie didesnį obligacijų rizikingumą. Pabrėžė, kad kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, jog obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Teismo vertinimu, asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės.

11.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškovų argumentų, kad BAB bankas „Snoras“ neatskleidė savo tikrosios padėties aplinkybių, pažymėjo, jog Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime Nr. 03-02 nėra pasisakyta dėl banko finansinės būklės ar nemokumo. Faktas, kad bankas po minėto nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Lietuvos banko interneto puslapyje ir visuomenės informavimo priemonėse buvo pateikta informacija apie BAB banko „Snoras“ inspektavimo svarstymą Lietuvos banko valdyboje ir griežtą nustatytų banko veiklos trūkumų bei padarytų teisės pažeidimų įvertinimą, todėl, jei ieškovai būtų domėjęsi viešai skelbiama informacija apie BAB banko „Snoras“ veiklą, jiems būtų buvusi žinoma informacija ir apie nustatytus banko veiklos trūkumus.

12.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų Z. Z., V. V. ir I. T. apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą bei priteisė BAB bankui „Snoras“ iš ieškovų po 114,47 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13.       Kolegija pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurios išaiškinimais pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems BAB banko „Snoras“ indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Nurodytos kasacinio teismo išvados pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga obligacijoms netaikytina. Kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje sprendė, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, jog šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju – obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. 

14.       Kolegija, vertindama ieškovų argumentus, kad BAB bankas „Snoras“ turėjo užtikrinti tinkamą ieškovų informavimą apie obligacijų pasirašymo sutarties galimas rizikas, tačiau to nepadarė (CK 1.80 straipsnis), pritarė pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju yra reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti išaiškinimai. Kasacinis teismas pažymėjo, kad BAB bankas „Snoras“, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas finansų tarpininko pareigas (reikalavimus) klientams ir (ar) potencialiems klientams, tačiau ši aplinkybė kasaciniam teismui nesudarė pagrindo konstatuoti, jog dėl šios priežasties sandoriai būtų pripažįstami negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį. Kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas ieškovų nurodytas aplinkybes tinkamai įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad ginčo sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį nėra pagrindo.

15.       Kolegija, vertindama ieškovų argumentus, kad ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis jie sudarė suklydę (CK 1.90, 1.91 straipsniai), pabrėžė, jog ieškovai, sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis, šių sutarčių 1.22 punkte patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jie su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojų (ieškovų) valią. Be to, ieškovai patvirtino, kad yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, bei supranta jų padarinius. Tą pačią dieną, kai buvo sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys, ieškovai su banku sudarė ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis pagal banko parengtas standartines sąlygas ir pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliajam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu, o aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė, tačiau tokie banko neteisėti veiksmai nepakankami konstatuoti, kad ieškovai buvo suklaidinti ir (ar) apgauti dėl sudarytų sandorių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

16.       Kolegija pažymėjo, jog ieškovė Z. Z. su BAB banku „Snoras“ buvo sudariusi (su pratęsimais) penkias terminuotojų indėlių sutartis, jos išsilavinimas – aukštasis (pedagoginis), su BAB banku „Snoras“ ji sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Priede prie Kliento aptarnavimo sutarties ieškovė nurodė atsisakanti pateikti bankui informaciją apie save ir suprantanti, kad bankas, neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovas V. V. su BAB banku „Snoras“ sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Priede prie Kliento aptarnavimo sutarties ieškovas nurodė, kad nori investuoti už didesnę grąžą, prisiimdamas didesnę riziką, kad jam priimtinas didelis rizikos laipsnis, taip pat kad jo žinios apie prekybą ir kitas investicines paslaugas, akcijas yra geros, tačiau žinios apie obligacijas – tik pradinės. Nurodydamas duomenis apie save, ieškovas pažymėjo, kad turi investavimo į akcijas, obligacijas patirties. Ieškovas V. V. su BAB banku „Snoras“ buvo sudaręs (su pratęsimais) devynias terminuotųjų indėlių sutartis, turėjo vertybinių popierių AB FMĮ „Finasta“. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog jis turėjo indėlių beveik visuose bankuose. Ieškovo išsilavinimas – specialusis vidurinis. Ieškovė I. T. su BAB banku „Snoras“ sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Priede prie Kliento aptarnavimo sutarties ieškovė nurodė atsisakanti pateikti bankui informaciją apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas, neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. I. T. su BAB banku „Snoras“ nuo 2007 metų buvo sudariusi (su pratęsimais) dvidešimt vieną terminuotųjų indėlių sutartį.

17.       Kolegija, įvertinusi ieškovų amžių, išsilavinimą, taip pat jų investicinę patirtį, sprendė, kad jie atitinka vidutinio vartotojo standartą, todėl negalima teigti, jog jie nesuprato, kad indėliai ir obligacijos yra netapačios investicinės priemonės, kad ieškovams nebuvo žinoma obligacijų įsigijimo rizika, o jeigu ir pasitvirtintų toks nežinojimas, tai galėjo nulemti pačių ieškovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Beveik visi ieškovai (išskyrus V. V.), prieš sudarydami sutartis, atsisakė pateikti bankui informaciją apie save ir patvirtino suprantantys, kad bankas, neturėdamas žinių apie ieškovų finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos yra tinkamos ieškovams, taigi patys ieškovai nesuteikė bankui pakankamai informacijos, dėl to buvo apribotos banko galimybės įvertinti, ar obligacijos yra jiems tinkama finansinė priemonė.

18.       Kolegija taip pat pabrėžė, jog esminę reikšmę turi ne tai, kokia šiuo metu yra BAB banko „Snoras“ finansinė padėtis, bet tai, kokia informacija ieškovams buvo aktuali sudarant ginčo sandorius, o ginčo sandorių sudarymo metu BAB bankas „Snoras“ neturėjo bankrutavusios (ar bankrutuojančios) bendrovės statuso ir ieškovai nenurodo, kokia būtent informacija jiems buvo reikšminga, į ką jie kreipė dėmesį vertindami banko mokumą, kokia pateikta informacija juos būtų atgrasiusi nuo obligacijų įsigijimo iš BAB banko „Snoras“. Tai, kad bankas save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nereiškia, jog bankas apgaudinėjo klientus ir atliko nesąžiningus veiksmus, kuriuos nustačius būtų galima taikyti sandorio negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CK 1.91 straipsnyje.

19.       Kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, sprendė, jog ieškovai patys prisiėmė neapgalvotą investavimo į obligacijas riziką, todėl nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai būtų buvę suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandoriams taikoma draudimo apsauga nebuvo esminė sutarčių sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, vertino, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

20.       Ieškovas V. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutartį ir ieškinį tenkinti visa apimtimi bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Teismai nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą pripažinti su BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis kaip sudarytas dėl apgaulės ir suklydimo. Tokią išvadą teismai darė netinkamai aiškindami ir taikydami teisinį reguliavimą bei įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles. Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovas neįrodė siekio suklaidinti. Nors 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos bankas nutarimu atsakovui BAB bankui „Snoras“ pritaikė veiklos apribojimus, atsakovas pradėjo prekiauti savo vertybiniais popieriais, kad pritrauktų klientų srautus. Šios aplinkybės patvirtina BAB banko „Snoras“ motyvą parduoti daugiau indėlių sertifikatų ir obligacijų ir kad BAB bankas „Snoras“ buvo suinteresuotas klaidinti ieškovą. Lietuvos banko atstovas patvirtino, kad ši institucija nekontroliavo BAB banko „Snoras“ prekybos obligacijomis.

20.2.                      Teismas atsisakė pripažinti, kad BAB banko „Snoras“ pasirinkta obligacijų platinimo strategija klaidino ieškovą, neanalizavo ieškovo pateiktų įrodymų. BAB bankas „Snoras“ viešojoje erdvėje skleidė informaciją, akcentuodamas obligacijų saugumą, investicijų į šias priemones užtikrintinumą ir patrauklumą. Visais atvejais potencialių investuotojų į obligacijas dėmesys buvo atkreipiamas į dideles už obligacijas mokamas palūkanas, o obligacijos BAB banko Snoras“ interneto svetainėje buvo pristatomos kaip alternatyva indėliams, neužsimenama apie jų galimą riziką. BAB bankas „Snoras“ iki pat moratoriumo paskelbimo dienos deklaravo savo gerą finansinę padėtį ir tokiu būdu klaidino ieškovą, tačiau atsakovo bankroto faktas patvirtina, kad atsakovas turėjo finansinių sunkumų ir galimai buvo nemokus kurį laiką prieš jam paskelbiant moratoriumą, tačiau ieškovui nei prospektu, nei kitu būdu nebuvo suteikta informacija apie blogą finansinę BAB banko „Snoras“ būklę. Nepaisydamas šių aplinkybių, teismas nurodė, kad iš pateiktų įrodymų nėra galimybės objektyviai spręsti, ar BAB bankas „Snoras“ buvo nemokus ginčijamų sutarčių sudarymo metu ir ar atsakovo reali finansinė būklė neatitiko viešai deklaruojamos. Konkretūs duomenys apie atsakovo finansinę padėtį ir mokumą nėra viešai prieinami, todėl ieškovas neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti. Atsakovai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų gerą BAB banko „Snoras“ finansinę padėtį sutarčių sudarymo metu ir vėliau.

20.3.                      Teismai tinkamai neįvertino fakto, kad ieškovas buvo klaidinamas sudarant obligacijų pasirašymo sutartis. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad ieškovas buvo tinkamai supažindintas su dokumentais, kurie buvo nurodyti Klientų aptarnavimo ir obligacijų pasirašymo sutartyse. Ieškovo klaidinimą pagrindžia faktas, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas buvo tinkamai supažindintas su informacija, kad obligacijos nėra draustos, ir su BAB banko „Snoras“ bankroto rizika. Teismų išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma neleidžia spręsti, jog ieškovas suklydo dėl obligacijų pasirašymo sutarčių turinio, pagrįsta bendro pobūdžio teiginiais. Sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis ieškovas sąžiningai klydo, kad jo įsigyjamos finansinės priemonės yra apdraustos kaip indėliai iki 100 000 Eur. Tokį ieškovo klaidingą manymą lėmė tiek BAB banko „Snoras“, tiek ir kitų asmenų pateikta informacija. Obligacijų pasirašymo sutartis sudaręs ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad šioms finansinėms priemonėms bus taikoma draudimo apsauga ir kad tai bus saugi investicija. Šios aplinkybės ieškovui turėjo esminės reikšmės, nes nuo to priklausė investicijų saugumas. Ieškovas, suklydęs dėl obligacijų draustumo fakto, suklydo dėl esminių sutarties sąlygų.

20.4.                      Teismai nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą dėl sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimo perkėlė ieškovui. BAB bankas „Snoras“ ir kiti atsakovai turėjo įrodyti, kad jie savo pareigas vykdė tinkamai ir sąžiningai ir kad neegzistuoja CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai. Ieškovas pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie obligacijų draustumą, jam nebuvo atskleistos visos rizikos ir todėl jis buvo suklaidintas. Atsakovai teigė, kad neegzistuoja nė vienas iš ieškovo nurodytų sandorių negaliojimo pagrindų, todėl jie turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486; 2001 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2001). Taigi BAB bankas „Snoras“ turėjo pateikti įrodymus, kad tinkamai supažindino ieškovą su obligacijų draustumu ir su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusiomis rizikomis bei tinkamai įvykdė kitas savo pareigas. Be to, visa informacija apie BAB banko „Snoras“ finansinę padėtį ir pareigų investuotojams vykdymo tinkamumą turima atsakovų, todėl ieškovas neturi galimybės šia informacija disponuoti ir negali pats jos pateikti teismui. Dėl šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga dėl CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtinsandorių negaliojimo pagrindų egzistavimo turėjo būti perkelta atsakovams.

20.5.                      Teismai nepagrįstai sprendė, jog ieškovams, įsigijusiems BAB banko Snoras obligacijų, netaikoma Investuotojų direktyvoje ir IĮDĮ nustatyta draudimo apsauga. Ieškovas rėmėsi IĮIDĮ 3 straipsnio 3 dalimi, Investuotojų draudimo direktyvos 4 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodo, jog Investuotojų draudimo direktyvos priede jokių išimčių dėl banko įsipareigojimų obligacijas įsigijusiems asmenims draudimo (iki 22 000 Eur) netaikymo nėra nustatyta. Šioje direktyvoje nurodytos išimtys yra nukreiptos ne į draudžiamus produktus, o į asmenis, kuriems gali būti taikomos išimtys. Teiginys, kad IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje įgyvendinama išimtis iš Investuotojų draudimo direktyvos, prieštarautų Investuotojų draudimo direktyvos nuostatoms (2 straipsnio 1 dalis). Remiantis direktyvos nuostatomis, valstybė narė tokias draudimo apsaugos taikymo išimtis, kurios nustatytos IĮIDĮ, gali įtvirtinti tik tuo atveju, jei kredito įstaiga priklauso lygiavertei investuotojų teisių apsaugos sistemai. Kadangi nėra jokios kitokios BAB banko „Snoras klientų, įsigijusių obligacijas, apsaugos sistemos nei ta, kuri nustatyta pagal IĮIDĮ, darytina išvada, kad jokios draudimo apsaugos išimtys negali būti taikomos. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti laikoma pagrindu atleisti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nuo pareigos ieškovui mokėti draudimo išmoką. Priešingai, ši teisės norma suteikia papildomą apsaugą bankų klientams, kurių pinigai panaudoti be jų valios, gauti draudimo išmoką nelaukiant, kol sueis kiti IĮIDĮ 9 straipsnyje nurodyti terminai. Investuotojų ir Indėlių draudimo direktyvos nustato, kad banko įsipareigojimai obligacijų savininkams yra draudžiami, todėl šias direktyvas įgyvendinančio nacionalinio teisės akto nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad paneigtų Europos Sąjungos teisės aktais jiems taikomą draudimo apsaugą. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis neatima teisių į draudimo išmokas visiems investuotojams apskritai, joje nereglamentuoti nedraudžiamieji įvykiai. Dėl šių priežasčių ši norma vertintina tik kaip techninė ir aiškintina sistemiškai su kitomis įstatymo bei Investuotojų draudimo direktyvos nuostatomis, kaip suteikianti papildomą apsaugą investuotojams, kurių pinigai panaudoti be jų valios, gauti draudimo išmoką nedelsiant, iš karto po draudžiamojo įvykio dienos.

20.6.                      IĮIDĮ 2 straipsnio 8 dalis leidžia teigti, kad pagrindas mokėti draudimo išmoką yra draudžiamojo įvykio buvimo faktas. IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis draudžiamąjį įvykį sieja su bankroto bylos iškėlimu bankui. Įstatymas nenumato, kad draudžiamuoju įvykiu laikomas vertybinių popierių ar pinigų perdavimas arba panaudojimas be investuotojo valios. Sistemiškai aiškinant IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 2, 8 dalių nuostatas, spręstina, jog teisė į draudimo išmoką atsiranda įvykus įstatyme nurodytam draudžiamajam įvykiui – šiuo atveju banko bankrotui  ir nepriklauso nuo to, ar pinigai buvo panaudoti be ieškovų valios.

20.7.                      Ieškovas patikėjo savo pinigus bankui siekdamas saugaus ir patikimo pinigų panaudojimo, t. y. investavimo su galimybe uždirbti palūkanas. Šiuos lūkesčius galėjo patenkinti net trys savo prigimtimi lygiaverčiai banko produktai – terminuotasis banko indėlis, indėlio sertifikatas ir banko išleistos obligacijos. Klientas buvo įsitikinęs, kad tarp šių trijų banko siūlomų produktų nėra skirtumų ir kad visiems šiems produktams taikomas indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, bei tikėjosi, kad BAB bankas „Snoras“ ieškovo patikėtus pinigus tinkamai panaudos banko veikloje, tačiau ieškovo BAB bankui „Snoras“ patikėti pinigai buvo panaudoti ne banko veikloje. Taigi ieškovas, remiantis IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalimi, teisę į draudimo išmokas įgijo nuo bankroto BAB bankui „Snoras“ paskelbimo. BAB banko Snoras“ obligacijas įsigijusiems ieškovams draudimo apsauga turėtų būti taikoma jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams pagal Investuotojų draudimo direktyvą.

20.8.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriomis rėmėsi teismai, netinkamai įgyvendinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) prejudicinis sprendimas C-671/13. ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema. Jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta galimybe reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodomas teiginys, kad tokiu atveju, kai bankrutuoja vertybinius popierius (obligacijas) išleidęs emitentas, draudimo išmoka investuotojams (ieškovui) nepriklauso, laikytinas kvestionuotinu, kadangi jei bankrotas nebūtų laikomas draudžiamuoju įvykiu, kiltų klausimas, kokiu atveju apskritai investuotojams gali būti mokama draudimo išmoka. Taigi teismų išvada, jog ieškovui netaikytina draudimo apsauga kaip investuotojams nei pagal IĮIDĮ, nei pagal Investuotojų draudimo direktyvą, yra nepagrįsta.

21.       Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Tai, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta IĮIDĮ. Obligacijų pasirašymo sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis nustato, jog draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai, šis reglamentavimas yra susijęs su Indėlių direktyva, jos 7 straipsnio 2 dalimi. Garantija šios direktyvos prasme yra ribojamo maksimalaus dydžio kompensacija už negrąžintą indėlį (Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalis). Minėtos direktyvos I priedo 12 punkte nurodyta viena iš galimų indėlių garantijų išimčių  „tos pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai. Tam, kad valstybė galėtų taikyti tokią išimtį, turi būti šios sąlygos: finansinė priemonė yra skolos vertybinis popierius; ją išleido tas pats bankas. Banko platintos obligacijos yra skolos vertybiniai popieriai (CK 1.103 straipsnis). Sistemiškai analizuojant FPRĮ 3 straipsnio 4 dalies 1 punktą bei 3 straipsnio 27 dalies 2 punktą matyti, jog obligacija yra perleidžiamasis vertybinis popierius, kuris negali būti laikomas draudimo objektu (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis). 

21.2.                      Ieškovo teiginiai apie tai, kad BAB bankas „Snoras“ jį suklaidino, neatskleisdamas visos su sandorio rizika susijusios informacijos ir pan., atmestini, nes įstatymų nežinojimas negali būti pripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti asmens suklydimą kaip esminį. Be to, asmens suklydimas yra siejamas su teigiančiu, kad suklydo, asmeniu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis), todėl subjektyvų ieškovo suklydimą gali patvirtinti arba paneigti tik pats ieškovas. Banko veiksmai sprendžiant dėl ieškovo suklydimo CK 1.90 straipsnio pagrindu yra nereikšmingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2012). Be to, ieškovo menamas suklydimas yra susijęs su įstatymo (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies) nežinojimu, todėl tariamas suklydimas (net jei jis ir būtų įrodytas byloje) buvo nulemtas paties ieškovo didelio neatsargumo ar nerūpestingumo. Sprendžiant dėl ieškovo esminio suklydimo kyla klausimas, ar „esmine sandorio sąlyga, apie kurią kalbama CK 1.90 straipsnio 4 dalyje, gali būti laikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis dėl indėlių draudimo netaikymo BAB banko Snoras“ išleistoms obligacijoms. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iki ginčo sutarčių sudarymo teiravosi BAB banko Snoras“ darbuotojų ar derėjosi su jais tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų produktų.

21.3.                      Ieškovo pozicija, dėl ko jis buvo suklaidintas ar suklydo, yra nenuosekli. Viena vertus, ieškovas reikalauja pripažinti, kad jo įsigytos obligacijos draustos indėlių ar įsipareigojimų investuotojams draudimu ir kad BAB bankas „Snoras“ jį suklaidino dėl obligacijų draustumo; kita vertus, tvirtina, kad buvo suklaidintas dėl BAB banko „Snoras“ finansinės padėties. Nurodyti ginčo sutarčių negaliojimo pagrindai yra tarpusavyje nesuderinami.

21.4.                      Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimas nepatvirtina, kad ginčo sandorio sudarymo metu BAB bankas „Snoras“ buvo nemokus. Apie šio nutarimo priėmimą buvo paskelbta viešai, todėl negalima teigti, jog BAB bankas „Snoras“ nutylėjo reikšmingą sandorių sudarymui informaciją. Šio nutarimo priėmimo faktas neprivalėjo būti įvardytas obligacijų prospekte; be to, nėra įrodymų, kad, jei apie šio nutarimo priėmimą būtų nurodyta obligacijų prospekte, ieškovas nebūtų sudaręs ginčo sandorio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo.

21.5.                      Byloje nėra duomenų, kad BAB banko „Snoras“ darbuotojai tyčia būtų klaidinę ieškovą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas buvo informuotas BAB banko „Snoras“ darbuotojų, kad visą informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą finansinių priemonių rizikos aprašyme, gali gauti bet kuriame BAB banko „Snoras“ klientų aptarnavimo skyriuje ir BAB banko „Snoras“ interneto puslapyje (Aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 punktas), tačiau ieškovas nesidomėjo galimomis obligacijų rizikomis. Ieškovas turėjo galimybes, įvertinęs sudarytų minėtų sutarčių turinį, nutraukti jas su BAB banku „Snoras“ dar iki Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priimto sprendimo iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo veiklos apribojimą, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo. Be to, nėra įrodymų apie tai, kad bent vienoje iš šių publikacijų obligacijos būtų įvardytos kaip apdraustos indėlių draudimu.

21.6.                      IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad draudimo objektas nėra paties draudėjo išleisti vertybiniai popieriai. Šie sandoriai nėra tokio pobūdžio, kad ieškovas būtų priverstas juos sudaryti labai greitai. Ginčo obligacijų sutarčių turinys ir forma skiriasi nuo indėlio sutarties, joje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ. Kiekvienas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo suprasti ir suprato, kad sudaro ne indėlio, o savo pobūdžiu kitokią sutartį. Be to, ginčo sutarties sudarymo metu BAB banko „Snoras“ siūlytų terminuotųjų indėlių palūkanų norma buvo žymiai mažesnė nei obligacijų. Ieškovui, kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijų skirtumo, t. y. kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Taigi, sudarydamas ginčo sutartis, ieškovas siekė gauti didesnę finansinę naudą ir esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga šių sutarčių sudarymo metu laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas. 

21.7.                      Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog teismai nepagrįstai perkėlė jam įrodinėjimo naštą. Ginčo obligacijų pasirašymo sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Obligacijų prospektuose yra identifikuota emitento nemokumo rizika, o ieškovas savo parašu patvirtino, kad su minėtu prospekto turiniu susipažino. Ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos išreiškia jo valią; kad ieškovas yra susipažinęs su sutartimis ir kitais dokumentais. Šios nuostatos nurodo prezumpcijas, kurias turi paneigti ieškovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).

21.8.                      Ieškovo finansiniai praradimai atsirado ne dėl to, jog įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemtų obligacijų nuvertėjimo (nepasiteisinusios investicinės rizikos). Pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Investuotojų direktyvos preambulės 3 punktas). Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje (įgyvendinta IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje) įtvirtinta garantija investuotojams ir ja galima pasinaudoti (gauti kompensaciją), kai kompetentingos institucijos nustato, kad investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių. Ieškovo įsigytos obligacijos nebuvo išpirktos dėl emitento bankroto, o ne dėl obligacijų platintojo veiksmų. Ieškovo bandymas sujungti BAB banko „Snoras“, kaip emitento ir kaip obligacijų platintojo, atsakomybę bei bandymas atsakomybę už nepasiteisinusias investicijas perkelti IĮIDĮ neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei jų įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.

22.       Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Ieškovas obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia ieškovo valią. Ieškovas patvirtino, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis emisijos sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, bei supranta jų padarinius. 2008 m. kovo 5 d. ieškovas su banku sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir pasirašytinai patvirtino, jog gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Atsakovas tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti investuotojams obligacijų esmę, su jų įsigijimu susijusią riziką. Ieškovas privalėjo suvokti, jog obligacijų emitento bankroto atveju už jo įsigyjamas finansines priemones nebus mokama draudimo išmoka.

22.2.                      Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais ir pažymi, jog, net pripažinus, kad draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčo sandorius ar jų nesudaryti.

22.3.                      Ieškovas buvo sudaręs tiek sandorių, kuriems draudimo apsauga taikytina, tiek sandorių, kuriems ji netaikytina. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje ieškovas nurodė, kad: vienas iš jo pajamų šaltinių yra investavimas; jis turi 12 metų patirtį investuojant į akcijas ir obligacijas; jo žinios apie prekybą ir kitas investicines paslaugas bei akcijas geros; jis nori investuoti už didesnę grąžą, prisiimdamas didesnę riziką. Taigi ieškovo argumentai, neva jo tikroji valia buvo įsigyti išskirtinai draustas valstybės draudimu finansines priemones, laikytini deklaratyviais. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog, sudarant rizikingą sandorį, jo vykdymo metu nebus rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo ar apgaulės dėl sudaromo sandorio esmės.

22.4.                      Ieškovo teiginys, neva bankas pradėjo prekiauti obligacijomis tik po 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimo priėmimo, neatitinka tikrovės. 2008 m. birželio 5 d. Vertybinių popierių komisija patvirtino banko bazinį prospektą, ieškovas dar 2008 m. buvo įsigijęs obligacijų, išleistų pagal šį bazinį prospektą.

22.5.                      Argumentai, jog bankas viešojoje erdvėje platino reklaminio pobūdžio informaciją apie obligacijas ir apie gerą savo finansinę padėtį, nepagrindžia ieškovo pozicijos dėl potencialių investuotojų apgaulės. Tai, kad bankas save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nereiškia, jog bankas apgaudinėjo klientus ir atliko nesąžiningus veiksmus, kuriuos nustačius būtų galima taikyti sandorio negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CK 1.90 ar 1.91 straipsnyje. Ieškovui kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovas, įrodinėdamas apgaulės faktą, buvo melagingi, tačiau šios savo prievolės ieškovas neatliko. Be to, iš ieškovo paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis nesidomėjo atsakovo finansine būkle, neieškojo atsakovo finansinių duomenų, neskaitė obligacijų emisijos bazinio prospekto. Minėtos aplinkybės paneigia ieškovo teiginius, jog jis galėjo suklysti ar buvo suklaidintas dėl atsakovo finansinės būklės, nes neįmanoma suklysti dėl aplinkybių, kurios yra neaktualios ir nežinomos.

22.6.                      Banko nemokumo grėsmė kilo tik prieš moratoriumo pritaikymą. 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarime nurodoma, kad moratoriumu siekiama išvengti BAB banko „Snoras“ nemokumo, tačiau nebuvo konstatuotas jo nemokumas. Informacija apie nutarimo priėmimą buvo viešai atskleista, todėl ji turėjo būti žinoma ieškovui dar iki obligacijų prospekto patvirtinimo ir paskelbimo bei ginčo sandorių sudarymo. Įrodymai apibūdina atsakovo ekonominę būklę 2011 m. lapkričio 16 d., 2011 m. lapkričio 16 d., 2011 m. lapkričio 24 d., 2011 m. gruodžio 7 d., kitų objektyvių duomenų apie kitokią, nei buvo nurodoma prospekte bei papildomai skelbiamoje tarpinėje informacijoje, banko finansinę būklę kitais laikotarpiais byloje nėra. Ta aplinkybė, kad 2011 m. pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, savaime nėra pakankama pagrįsti, jog banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra melagingi. Byloje nesant duomenų, o ieškovui neįrodžius, kad ginčo sandorių sudarymo metu bankas buvo faktiškai nemokus, negalima konstatuoti banko apgaulės ir šias sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, taip pat nustatė, jog bylos duomenys nepagrindžia išvados, kad jau sudarant obligacijų pasirašymo sutartis BAB bankas „Snoras“ buvo nemokus.

22.7.                      Sutarties nuoroda, kad, siekiant užtikrinti ieškovo lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, atsakovo įsipareigojimai ieškovui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina blanketine sąlyga, neapibrėžiančia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipiančia į galiojančius įstatymus. IĮIDĮ nustato daugybę apribojimų tiek pripažįstant indėlininkų bei investuotojų teisę į draudimo išmoką, tiek ir ją išmokant, taip pat IĮIDĮ turinys gali būti bet kada pakeistas, todėl blanketinės sąlygos naudojimas Neprofesionalaus kliento sutartyje yra pagrįstas. IĮIDĮ yra viešai prieinamas, todėl minėta nuostata negali būti laikoma klaidinančia.

22.8.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad draudimo apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčo sandorius ar jų nesudaryti. Šių sandorių sudarymo metu bankas buvo mokus, vykdė riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, o ieškovas negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovo veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla. Taigi valstybės draudimo ieškovo įsigyjamoms obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčo sandorių elementu. Ši aplinkybė tapo ieškovui esmine tik BAB bankui „Snoras“ tapus nemokiam, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių ginčo sutarčių sąlygų. Analogiškos pozicijos laikomasi ir kitose faktinėmis aplinkybėmis iš esmės tapačiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016).

22.9.                      Ieškovai, teigiantys, kad sąžiningai suklydo dėl esminių obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygų ir (ar) buvo banko tyčia suklaidinti, turi šiuos teiginius įrodyti. Kiekvieno konkretaus ieškovo apgavimą ar subjektyvų suklydimą gali įrodyti tik pats apgautas arba suklydęs asmuo.

22.10.                      Obligacijų pasirašymo sutartims negali būti taikomas indėlių draudimas, įsipareigojimų investuotojams draudimas, dėl šio aspekto pasisakė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (straipsnio 2 dalis).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

 

23.       Ieškovas pateiktu kasaciniu skundu prašo prilyginti obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu perduotas lėšas indėliams, tuo atveju, jeigu šis reikalavimas nebūtų tenkintas, prašo pripažinti, kad draudimo išmoka jam turi būti mokama kaip investuotojui, o netenkinus šio reikalavimo, pripažinti ieškovo su BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio CK 1.90 straipsnio ir (arba) 1.91 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją.

24.       Vertindama pateikto kasacinio skundo turinį teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.

25.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Toks reguliavimas lemia, jog kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-701/2018 31–33 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, pažymi, kad nors ieškovas kasaciniu skundu prašo prilyginti obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu perduotas lėšas indėliams, tačiau šiuo aspektu argumentų visiškai nepateikia. Nurodytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog šis kasacijos pagrindas laikytinas netinkamai motyvuotu, neatskleidžiančiu atitinkamo kasacijos pagrindo buvimą (CPK 346 straipsnis), todėl šiuo aspektu nepasisakytina. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog kasacinį skundą pateikė ieškovas V. V., todėl tik su šiuo ieškovu susijusios aplinkybės bus vertinamos šiame procesiniame sprendime.

 

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pasisakant dėl lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, draustumo pagal IĮIDĮ

 

27.       Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisinį reguliavimą, susijusį su Investuotojų direktyva. Ieškovo vertinimu, iš sisteminio IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 2, 8 dalių aiškinimo galima teigti, jog teisė į draudimo išmoką atsiranda įvykus įstatyme nurodytam draudžiamajam įvykiui – šiuo atveju banko bankrotui – ir nepriklauso nuo to, ar pinigai buvo panaudoti be ieškovo valios. Ieškovas kasaciniame skunde taip pat teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netinkamai įgyvendino ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas (C-671/13, ECLI:EU:C:2015:418) pateiktus išaiškinimus.

28.       Vertindama nurodytus ieškovo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas pagrįstai nurodo, kad ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas pažymėjo, jog yra negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema. Tuo atveju, jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta galimybe reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis (ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimas Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, 47 punktas). Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos galima netaikyti tik investuotojų grupėms, o ne investiciniams produktams (Investuotojų direktyvos priedas, ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimas Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, 44 punktas). ESTT taip pat pažymėjo, kad Investuotojų direktyvoje nustatyta apsauga galima pasinaudoti tada, kai investuotojų reikalavimai atitinka direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas ir kai investuotojams netaikoma išimtis pagal investuotojų rūšį (ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimas Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, 49 punktas). Atsižvelgdamas į tai, ESTT sprendė, kad IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką tik tuo atveju, jei investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, yra nesuderinama su Investuotojų direktyvos nuostatomis (ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimas Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, 52 punktas).

29.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos ESTT pateiktus aiškinimus, sprendė, kad tam, jog būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

30.       Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pažymėjo, jog Investuotojų direktyvos tikslas – investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas (Investuotojų direktyvos 4 konstatuojamoji dalis). Atsižvelgdama į Investuotojų direktyvos preambulės nuostatas, šios direktyvos parengiamuosius darbus (pranc. travaux préparatoires), 2005 m. Europos Komisijos užsakymu parengtą ataskaitą apie Investuotojų direktyvos įgyvendinimą ES15 valstybėse narėse, teisėjų kolegija sprendė, jog Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamas dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų, tačiau sprendė, jog aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, nesuteikia pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutampa, nesuteikia pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Teismų praktika, 2015, Nr. 44, p. 73–103).

31.       Iš esmės tokio požiūrio buvo laikytasi ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, pažymint, kad įgydamas obligacijas asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, 28 punktas; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 30 punktas; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016, 27 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 21–23 punktai, 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016, 30 punktas).

32.       Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina.

33.       Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją. Todėl teismų praktikos koregavimo neišvengiamas, objektyvus būtinumas paprastai turi būti nulemtas priežasčių, kurios yra svaresnės nei poreikis išsaugoti teisės stabilumą ir užtikrinti, kad iš esmės panašiose situacijose esančių asmenų bylos būtų sprendžiamos vienodai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas). Atsižvelgus į ieškovo kasacinio skundo argumentus turi būti nustatyta, ar ieškovo nurodyti argumentai sudaro pagrindą svarstyti poreikį koreguoti nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

34.       Kaip minėta, ieškovas kasaciniame skunde kvestionuoja minėtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pažymėdamas, jog jam nepagrįstai yra netaikoma draudimo apsauga pagal Investuotojų draudimo direktyvą. Ši pozicija yra grindžiama tuo, kad ESTT minėtame sprendime nurodė, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema (šios nutarties 28 punktas), todėl, ieškovo teigimu, kasacinio teismo nurodomas teiginys, kad tokiu atveju, kai bankrutuoja vertybinius popierius (obligacijas) išleidęs emitentas, draudimo išmoka investuotojams (ieškovui) nepriklauso, laikytinas kvestionuotinu. Ieškovo vertinimu, jeigu bankrotas nebūtų laikomas draudžiamuoju įvykiu, kiltų klausimas, kokiu atveju apskritai investuotojams gali būti mokama draudimo išmoka.

35.       Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie nurodyti ieškovo teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais minėtais išaiškinimais. Šios nutarties 28 punkte nurodyti ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas pateikti išaiškinimai pateikia bendrą principinę nuostatą, jog nėra galima tokia teisinė situacija, kai finansiniams produktams nebūtų taikoma nė viena draudimo sistema, t. y. šis išaiškinimas lemia, jog obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema. Vis dėlto, kaip yra nurodyta šios nutarties 29–31 punktuose, Investuotojų direktyvoje nurodytos kompensavimo sistemos taikymas yra susietas su draudžiamaisiais įvykiais (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, tai suponuoja minėti direktyvos tikslai, atskleisti ir minėtos direktyvos parengiamuosiuose dokumentuose), todėl sprendžiant, ar atitinkamu atveju yra taikoma Investuotojų direktyvoje numatyta kompensavimo sistema, yra vertinama, ar analizuojama situacija patenka į draudžiamojo įvykio apibrėžtį, įvertinus ir Investuotojų direktyvos tikslus.

36.       Šias išvadas patvirtina vėlesni ESTT išaiškinimai. ESTT pabrėžė, jog Investuotojų direktyva iš tiesų nesiekiama apsaugoti investuotojų nuo rizikos, susijusios su bet kokiomis investicijomis. Šia direktyva nesiekiama jų apsaugoti nuo finansinių priemonių, kurių savininkai jie yra, bendrovių emitenčių bankroto. Šiuo aspektu emitentės bankroto rizikai negali būti taikoma minėta direktyva vien dėl to, kad tam tikros investicinės veiklos atžvilgiu minėta emitentė yra kredito įstaiga ar investicinė įmonė (ESTT 2018 m. kovo 22 d. sprendimas sujungtose bylose Anisimovienė ir kiti, C-688/15, ir Indėlių ir investicijų draudimas, C-109/16, ECLI:EU:C:2018:209, 71 punktas). Generalinio advokato pateiktoje išvadoje, į kurią nuorodą pateikia ir ESTT, taip pat pažymima, jog Investuotojų direktyva nesiekiama apsaugoti investicijų, t. y. nesiekiama apimti finansinės rizikos, būdingos bet kokioms investicijoms, susijusioms su vertybiniais popieriais, ar jos pašalinti, jos tikslas yra apsaugoti investuotojus, pagal ją siekiama ypač apsaugoti „smulkiuosius investuotojus“, kaip tai nurodyta šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje, minėta direktyva garantuoja, kad santaupų turintys asmenys (ar bent kai kurie iš jų) galėtų investuoti, žinodami, jog egzistuoja juos sauganti (iki tam tikrų ribų) garantijų sistema, apimanti „investicinės įmonės dėl investuotojų investicinės veiklos turimas pinigines lėšas ir vertybinius popierius“, tais atvejais, kai ši įmonė negali įvykdyti įsipareigojimų” (134, 136 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ESTT išaiškinimai paneigia ieškovo poziciją, kad Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema investuotojams turi būti taikoma visais atvejais ir atitinkamai emitento bankrotas taip pat turėtų būti pripažįstamas draudžiamuoju įvykiu Investuotojų direktyvos kontekste.

37.       Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog žvelgiant į šį ESTT sprendimą galimą matyti Investuotojų direktyvos taikymo ypatumus tais atvejais, kai nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų, kurių emisija buvo įsigaliojusi, nuvertėjimo ir atvejų, kai nuostoliai buvo patirti, kai lėšos buvo sumokėtos už obligacijas, tačiau obligacijų emisija nebuvo įsigaliojusi. Pastaruoju atveju ginčo esmė yra ne investuotojo turimų finansinių priemonių vertės praradimas ar šių priemonių emitentės galėjimas kompensuoti šiam investuotojui minėtų priemonių piniginę vertę, o šios kredito įstaigos, veikiančios kaip investicinė įmonė, negalėjimas išleisti tokias priemones klientams, siekiantiems įgyti nuosavybės teisę į jas, todėl ir įvykdyti įsipareigojimus jiems. ESTT yra pažymėjęs, jog ši situacija yra susijusi su rizika, kurią apima Investuotojų direktyva (ESTT 2018 m. kovo 22 d. sprendimas Anisimovienė ir kiti, C-688/15, ir Indėlių ir investicijų draudimas, C-109/16, 73 punktas). Šis vėlesnis ESTT pateiktas išaiškinimas liudija, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjama situacija skiriasi nuo minėtame sprendime analizuojamo atvejo. Šis atvejis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyti Investuotojų direktyvos taikymo atvejai netiesiogiai pateikia atsakymus į ieškovo argumentus dėl potencialių situacijų, kai Investuotojų direktyva galėtų būti taikoma (šios nutarties 34 punktas).

38.       Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netinkamai įgyvendino ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, juolab atsižvelgiant į tai, kad tokias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas praktikos principines gaires patvirtina ir vėlesni ESTT išaiškinimai. Šiuo atveju ieškovas nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) buvo prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma Investuotojų direktyvoje numatyta kompensavimo sistema. Dėl šių priežasčių spręstina, kad teismai pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju Investuotojų direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

 

Dėl CK 1.90 ir 1.91 straipsnių taikymo

 

39.       Atsiliepime į kasacinį skundą atkreipiamas dėmesys į ieškovo pozicijos nenuoseklumą, pažymint, kad iš ieškovo pateikto ieškinio ir kitų procesinių dokumentų nėra visiškai aišku, ar jis, pasirašydamas obligacijų sutartis, suklydo ar buvo banko darbuotojų suklaidintas.

40.       Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog dispozityvumo principas garantuoja ir užtikrina proceso dalyviui teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, tarp jų – pasirinkti vieną ar kelis pažeistų teisių gynimo būdus, juos keisti (CPK 13 straipsnis).

41.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 38 punktas). Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

42.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovas pareikštą ieškinį nuo pat pradžių grindė sandorių negaliojimu CK 1.90, 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais ir šios pozicijos laikėsi ir kasaciniame skunde, toks ieškinio pagrindo bei dalyko suformavimas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jo pozicija buvo nenuosekli ar teisminės gynybos pagrindų siejimas su šiais abiem atvejais, yra negalimas. Vis dėlto pirmiau minėta CK 1.90 ir 1.91 straipsnių sąveika lemia, kad šiuo atveju pirmiausiai analizuotini argumentai dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo.

 

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis)

 

43.       Ieškovas kasaciniame skunde pažymi, jog teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nepagrįstai pripažino, kad jis neįrodė BAB banko „Snoras“ siekio jį suklaidinti įsigyjant obligacijas.

44.       Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

45.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Taigi, remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovo, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 39 punktas).

46.       Vertinant ieškovo argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo pažymėtina, jog CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

47.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktus išaiškinimus, teismų priimtus sprendimus, nesutinka su ieškovo teiginiais, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės, kad nepagrįstai nevertino BAB banko „Snoras“ suinteresuotumo klaidinti ieškovą. Nors ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad nepagrįstai sudarytos sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis dėl apgaulės, banko klaidingų finansinių duomenų skleidimo, tačiau ieškovas dar pirminiame etape nepagrindė, jog jis atsižvelgė į banko finansinę padėtį, tačiau buvo klaidintas dėl banko finansinio stabilumo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovas nenurodė, kad pats domėjosi banko finansine padėtimi, tačiau jam buvo teikiama klaidinga informacija, be to, ieškovas nenurodė, kokia informacija jam buvo reikšminga pasirašant obligacijų įsigijimo sutartis, į kokias aplinkybes, duomenis ieškovas kreipė dėmesį vertindamas banko mokumą, kokia pateikta informacija jį būtų atgrasiusi nuo obligacijų įsigijimo. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija vertina, jog tai, kad bankas viešojoje erdvėje save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nelemia, jog bankas apgavo ieškovą ir atliko nesąžiningus veiksmus skatindamas ieškovą įsigyti būtent obligacijas. Pabrėžtina ir tai, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. paskelbė nutarimą apie nurodyto banko veiklos ydingumus, taigi apie banko veiklą informacija buvo prieinama jau ieškovui sudarant obligacijų pasirašymo sutartis.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai taip pat pagrįstai nustatė, jog pats ieškovas pripažino, kad sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, atsižvelgė tik į esminius sutarčių punktus (terminus, palūkanų normas), byloje nėra nustatyta, kad atsakovas tyčia būtų siekęs suklaidinti ieškovą ar nutylėti aplinkybes, susijusias su obligacijomis susieta rizika ir ieškovas tai žinodamas nebūtų sudaręs sandorio.

49.       Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina aplinkybių, jog BAB bankas „Snoras“, išleisdamas obligacijų emisiją bei ją išplatindamas ir sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, turėjo tikslą apgauti obligacijų pirkėjus, neišpirkti obligacijų, tyčia klaidinti ieškovą dėl su obligacijomis susijusios rizikos egzistavimo ar jos pobūdžio. Nurodytų aplinkybių kontekste spręstina, jog teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir vertino įrodymus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojimo CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu.

 

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis)

 

50.       Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog jis buvo tinkamai supažindintas su dokumentais, kurie buvo nurodyti Klientų aptarnavimo ir obligacijų pasirašymo sutartyse. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostatos, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra klaidinančios, nes sukuria įspūdį, jog įsigyjamas banko produktas yra saugus ir apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka. Ieškovo teigimu, nurodytos aplinkybės lėmė, jog jis, sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, sąžiningai klydo dėl esminių sutarties sąlygų – įsigyjamoms finansinėms priemonėms taikytinos draudimo apsaugos.

51.       Vertinant nurodytus ieškovo argumentus pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnis nustato, jog iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį; suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu; suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

52.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

53.       Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo bylose spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, yra nurodęs, kad tokiais atvejais yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 34 punktas).

54.       Vertinant nurodytas finansų tarpininko pareigas pažymėtina, jog FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje expressis verbis reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

55.       Nuoseklioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 39 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 32 punktas). Vis dėlto, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, nes CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 33 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 33 punktas).

56.       Nagrinėjamoje byloje vertindami galimą ieškovo suklydimą, jo esmingumą, t. y. kiek jis turėjo įtakos sudarant ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, teismai nustatė ieškovo asmenines savybes, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes, galinčias patvirtinti arba paneigti suklydimą sudarant sandorius. Teismai nustatė, jog atsakovas rinko informaciją apie ieškovo patirtį investuojant, jo finansinę padėtį, priskyrė jam neprofesionaliojo investuotojo kategoriją, pats ieškovas nurodė, kad nori investuoti už didesnę grąžą, taip prisiimdamas didesnę riziką, kad turi tik pradinių žinių apie investicines paslaugas ir vertybinius popierius; nurodydamas duomenis apie save, ieškovas pažymėjo, kad turi investavimo į akcijas, obligacijas patirties.

57.       Teismai, vertindami ieškovo nurodytas aplinkybes, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje vartojama formuluotė „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ galimai jį suklaidino, pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo suformuluotais išaiškinimais. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, ieškovo nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos, tačiau neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 44 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 37 punktas).

58.       Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte ieškovas taip pat patvirtino, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią. Pirmosios instancijos teisme V. V. nurodė, jog skaitė prospektą, peržiūrėjo obligacijų sutartis, tačiau pripažino, kad šiuos dokumentus galėjo peržiūrėti neatidžiai, nes tikėjosi, jog juose yra parašyta, kad jos yra draustos. Vis dėlto nors atsakovai teigia, kad prospekte buvo pateikta informacija dėl obligacijų pobūdžio, tačiau teismų praktikoje yra pažymėta, jog atsižvelgiant į tai, kad prospektas ir galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti vartojant specifinius terminus, pripažįstama, kad tokie atvejai nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas įvykdė savo pareigą aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 38 punktas).

59.       Nors atsižvelgus į pirmiau minėtų aplinkybių visumą galima vertinti, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo pakankamai išsamiai atskleistas, tačiau, kaip minėta, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas toks finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šios nutarties 46 punkte nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad taikytina draudimo apsauga buvo esminė aplinkybė, lėmusi ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Tokį vertinimą pagrindžia ir minėti ieškovo teiginiai, jog esminiais sutarties punktais jis laikė terminus, palūkanų normą, į juos atkreipė dėmesį ir tik tikėjosi, kad obligacijų sutartyse yra nurodyta apie obligacijoms taikomą draudimo apsaugą. Taigi pakankamai aiškiai neatskleistas obligacijų draudžiamumo aspektas nenulėmė ieškovo apsisprendimo sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis ar jų nesudaryti; jų sudarymą lėmė ieškovo ekonominiai interesai.

60.       Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog teismai pagrįstai pažymėjo, kad ieškovas buvo sudaręs tiek indėlių, tiek obligacijų įsigijimo sutarčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), todėl ieškovui, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą, turėjo būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Pažymėtina ir tai, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 45 punktas; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016, 49 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 38 punktas;). Dėl nurodytų aplinkybių spręstina, jog teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir vertino įrodymus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojimo CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu.

61.       Ieškovas kasaciniame skunde taip pat argumentuoja, jog teismai nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą dėl sandorių negaliojimo pagrindų egzistavimo perkėlė jam, nes būtent atsakovai turėjo įrodyti, kad neegzistuoja CK 1.90 ir CK 1.91 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos ieškovo argumentus dėl galimai netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos, pažymi, jog rungtyniško proceso, būdingo nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 31 punktas), ar ginčo pobūdis lemia kitokį įrodinėjimo naštos paskirstymą. Nurodytos bendrosios įrodinėjimo taisyklės lemia, jog ieškovui šiuo atveju teko pareiga pagrįsti aplinkybes, susijusias su sandorių pripažinimu negaliojančiais, pavyzdžiui, prašant obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu nurodyti aplinkybes, lėmusias jo suklydimą, tam tikrų esminių sąlygų klaidingą interpretaciją, o, argumentuojant obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojimą CK 1.91 straipsnio pagrindu, jam tenka pareiga nurodyti, kokie kito asmens veiksmai turėtų būti traktuojami kaip patenkantys į minėtą apgaulės apibrėžtį. Tuo tarpu atsakovui, atsižvelgus į ginčo pobūdį, teko pareiga pagrįsti bei teikti įrodymus, kad jis tinkamai vykdė jam, kaip tarpininkui, tenkančias pareigas (FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 dalys) (šios nutarties 53–55 punktai). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių.

62.       Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir vienodai teismų praktikai formuoti.

63.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

64.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde ieškovas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau, netenkinus kasacinio skundo, nėra teisinio pagrindo tenkinti šį prašymą.

65.       Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                    Danguolė Bublienė

        

 

Virgilijus Grabinskas

 

 

Vincas Verseckas

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.103 str. Obligacija
  • 3K-7-602-684/2015
  • 3K-3-446/2014
  • 3K-7-168-687/2015
  • 3K-3-7-687/2016
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CK1 1.90 str. Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu
  • 3K-3-373/2012
  • CPK
  • CPK 347 str. Kasacinio skundo turinys
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • 3K-3-9-915/2016
  • 3K-3-12-686/2016
  • 3K-3-13-969/2016
  • e3K-7-315-915/2018
  • CPK 13 str. Dispozityvumo principas
  • 3K-3-126/2011
  • CK1 1.91 str. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandor
  • 3K-3-264/2013
  • 3K-3-329-916/2015
  • e3K-3-164-611/2018
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • 3K-3-486/2012
  • 3K-3-504/2008
  • 3K-3-531/2009
  • 3K-3-391/2014
  • 3K-3-85/2011
  • 3K-3-68/2014
  • 3K-3-23-248/2015
  • 3K-3-381/2013
  • 3K-3-206/2014
  • 3K-3-265/2014
  • 3K-3-517/2014
  • 3K-3-10-915/2016
  • 3K-3-11-969/2016