Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-09-27][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-335-916-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-335-916/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
IĮ "Knygeta" 136050472 atsakovas
UAB "ROTAS" 120148057 atsakovas
UAB "Kalbų erdvė" 186070456 atsakovas
J.Ašmono individuali įmonė 141879268 atsakovas
"Lengvas būdas" 300905761 Ieškovas
Kategorijos:
6.7.1. dėl autorių teisių
2.7.1. Autorių ir gretutinės teisės
2.7.1.1. Autorių teisės
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.10.5.2. Deliktinė atsakomybė
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
6. BYLOS DĖL ASMENŲ NETURTINIŲ TEISIŲ IR INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS
2.6. Prievolių teisė
6.7. Bylos dėl autorių ir gretutinių teisių
2.7. Intelektinė nuosavybė
2.6.10. Civilinė atsakomybė
2.6.10.5.2.17. Kiti žalos atlyginimo atvejai

?

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Civilinė byla Nr. e3K-3-335-916/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17510-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.1.1; 2.6.10.5.2.17

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lengvas būdas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lengvas būdas“ ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Rotas“ ir „Kalbų erdvė“, J. A. individualiai įmonei ir individualiai įmonei „Knygeta“ dėl kompensacijos už autorių teisių pažeidimą priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių autorių teisių subjekto teisę reikalauti kompensacijos už autorių teisių pažeidimą (knygų neteisėtų kopijų platinimą) ir įtvirtinančių kompensacijos dydžio nustatymo kriterijus, aiškinimo bei taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovių kompensaciją už autorių teisių pažeidimą: iš UAB ,,Rotas“ – 38 000  Eur, UAB „Kalbų erdvė“ – 38 000  Eur; J. A. individualios įmonės – 10 000 Eur, IĮ „Knygeta“ – 1000  Eur; priteisti iš atsakovių 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškinyje nurodė, kad ieškovės ir bendrovės „Allen Carr‘s Easyway (International) Limited2007 m. sausio 1 d. ir 2008 m. vasario 20 d. sudarytais sutarčių memorandumais ieškovei buvo suteikta išskirtinė teisė jų galiojimo terminu spausdinti, perspausdinti, išleisti ir pardavinėti kūrinius Allen Carr‘s Easyway to Stop Smoking by Allen Carr (liet. „Lengvas būdas mesti rūkyti“) ir Allen Carr‘s Easyway to Lose Weight by Allen Carr (liet. „Lengvas būdas sulieknėti“) visose mažmeninėse rinkose knygos pavidalu lietuvių kalba visose šalyse, kur taikomos autorių teisės. Dėl to ieškovė yra šių kūrinių išimtinių licencijų licenciatė Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) prasme bei ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalyje nurodytas subjektas, galintis reikalauti kompensacijos už autorių teisių pažeidimą.

4.       Ieškovė teigė, kad įtarusi, jog su J. A. susijusiuose Lietuvos knygynuose prekiaujama Alleno Carro knygų „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir „Lengvas būdas sulieknėti“ (toliau – ir ginčo knygos) galimai neteisėtomis kopijomis, 2010 m. kovo 17 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 192 straipsnį; remiantis šiuo pareiškimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu J. A. buvo išteisintas, o civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Šiame nuosprendyje teismas nurodė, kad nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog būtent J. A., kaip fizinis asmuo, padarė BK 192 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, pabrėžė, kad knygos buvo rastos ir paimtos iš įmonių (atsakovių), kurios knygas buvo įtraukusios į buhalterinę apskaitą.

5.       Ieškovės manymu, atsakovių neteisėtus veiksmus įrodo neteisėtų ginčo knygų kopijų laikymo atsakovių knygynuose faktas, nustatytas baudžiamojoje byloje: kratos metu IĮ „Knygeta knygynų patalpose rasta 10 vnt. tokių kopijų, UAB „Rotas“ daugiau nei 580 vnt., UAB „Kalbų erdvė“ daugiau nei 150 vnt., J. A. individualios įmonės 90 vnt., taip pat ekspertų išvados, kuriose nurodyta, kad šios neteisėtos kopijos skiriasi nuo originalų. Dėl šių neteisėtų ginčo knygų kopijų ieškovei, kuriai licencinės sutarties pagrindu leista išversti, atgaminti, laikyti, gabenti ir platinti Lietuvos teritorijoje minėtų kūrinių teisėtas kopijas, buvo padaryta žalos. Taip pat egzistuoja neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos priežastinis ryšys – jeigu atsakovės nebūtų laikiusios ir platinusios neteisėtų kopijų, tai ieškovei nebūtų kilusi žala.

6.       Ieškovės vertinimu, atsakovių neteisėtais veiksmais jai buvo padaryta skirtingo dydžio žala:

6.1.                      Atsakovė IĮ „Knygeta“ nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki 2010 m. gegužės 21 d. iš atsakovės UAB „Rotas“ gavo 80 ginčo knygų, iš jų, IĮ „Knygeta“ teigimu, 4 knygos buvo parduotos, 66 knygos – grąžintos, o 10 knygų (3 vnt. „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir 7 vnt. „Lengvas būdas sulieknėti“) paimtos kratų metu, taigi prekyba neteisėtomis knygų kopijomis šios atsakovės knygyne vyko mažiausiai šešis su puse mėnesio. Iš IĮ „Knygeta“ pateiktų įrodymų neįmanoma patikrinti, ar tikrai buvo gauta tik 80, o parduotos tik 4 knygos (o ne daugiau), taigi negalima nustatyti ir tikslaus žalos dydžio. Kadangi IĮ Knygeta“ pagrindė, kad neteisėtas kopijas gavo iš UAB „Rotas“, tai ieškovė prašė teismo priteisti iš IĮ KnygetaATGTĮ nustatytą ne maksimalaus dydžio, bet proporcingą padaryto pažeidimo mastui ir trukmei 1000 Eur dydžio kompensaciją. Šis dydis nustatytas atsižvelgiant į atsakovės IĮ „Knygeta“ antraeilį vaidmenį (lyginant su UAB „Rotas“) platinant neteisėtas kopijas, laiką, kada galėjo būti pardavinėjamos ginčo knygų neteisėtos kopijos, ieškovei sukeltus neigiamus padarinius.

6.2.                      Atsakovė J. A. individuali įmonė nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 gegužės 21 d. iš UAB „Rotas“ gavo 100 knygų, iš jų, J. A. individualios įmonės teigimu, parduotos tik 3 knygos, o likusios paimtos kratų metu, taigi prekyba neteisėtomis knygų kopijomis šios atsakovės knygyne vyko mažiausiai šešis su puse mėnesio. Įvertinusi aplinkybes, kad tikslaus žalos dydžio nustatyti neįmanoma, atsakovė pagrindė, jog neteisėtas kopijas gavo iš UAB „Rotas“, ieškovė prašė priteisti iš J. A. individualios įmonės 10 000 Eur dydžio kompensaciją. Šis dydis nustatytas atsižvelgiant į šios atsakovės antraeilį vaidmenį (lyginant su UAB „Rotas“) platinant neteisėtas kopijas, laiką, kada galėjo būti pardavinėjamos minėtų knygų neteisėtos kopijos, ieškovei sukeltus neigiamus padarinius.

6.3.                      Ieškovė nurodė, kad neturi duomenų, kiek knygų neteisėtų kopijų ir už kokią kainą pardavė UAB „Kalbų erdvė“ bei UAB „Rotas“, tačiau vien 2010 m. gegužės mėn. kratų metu šioms atsakovėms priklausančiuose knygynuose buvo rasta ir paimta daugiau nei 730 (580+150) ginčo knygų neteisėtų kopijų. Ieškovės įsitikinimu, atsakovės neteisėtai sudarė buhalterinius dokumentus, kad dėl prekybos neteisėtomis knygų kopijomis nebūtų fiksuojamas buhalterinis knygų perviršis. Atsižvelgdama į tai, kad dėl atsakovių kaltės neįmanoma nustatyti ieškovei padarytos žalos dydžio, į atsakovių kaltės formą (tyčia), laiką, kada galėjo būti pardavinėjamos ginčo knygų neteisėtos kopijos (daugiau nei 2 metai), padarinius, didelį mastą, ieškovė prašė priteisti iš atsakovių UAB „Kalbų erdvė“ ir UAB „Rotas“ maksimalaus dydžio (po 38 000 Eur) kompensaciją.

7.       Ieškovė nurodė, kad UAB „Rotas“ ir UAB „Kalbų erdvė“ kaltė akivaizdi – jų knygynų patalpose neteisėtos ginčo knygų kopijos buvo laikomos turint tikslą jas parduoti ir gauti pajamų bei pelno, atsakovės gavo komercinę naudą už parduodamas neteisėtas knygų kopijas, siekdamos paslėpti prekybos neteisėtomis kopijomis faktus, buhalterinę apskaitą sudarė taip, kad būtų neįmanoma nustatyti, kokia tiksliai komercinė nauda buvo gauta už parduodamas neteisėtas knygų kopijas. Kadangi  „Knygeta“ ir J. A. individualios įmonės turėtų neteisėtų kopijų pirminis šaltinis (jų tiekėja) buvo kita atsakovė – UAB „Rotas“, tai ieškovė nurodė, kad atsakovių  „Knygeta“ ir J. A. individualios įmonės kaltės forma galėjo būti ir netiesioginė tyčia arba neatsargumas, t. y. nebuvimas pakankamai apdairiomis ir rūpestingomis platinant suklastotas knygas. Anot ieškovės, egzistavo pakankamai pagrįstos prielaidos, kad atsakovės žinojo arba bent jau numanė, jog platina neteisėtas knygų kopijas, – šios skyrėsi nuo originalų, jų kaina buvo įtartinai mažesnė.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

9.       Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011), nurodė, kad kompensacija yra specialus žalos apskaičiavimo metodas. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis). Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad apie tai, jog atsakovės prekiauja galimai neteisėtomis ginčo knygų kopijomis, ieškovė sužinojo 2010 m. vasario mėn. pabaigoje vykusioje knygų mugėje. Kadangi ieškovė dėl kompensacijos už neteisėtų ginčo knygų kopijų laikymą ir platinimą priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės mėn., tai teismas konstatavo, kad buvo praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas.

10.       Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad aplinkybė, jog buvo platinamos neteisėtos knygų kopijos, paaiškėjo tik Vilniaus miesto apylinkės teismui 2015 m. balandžio 8 d. priėmus išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-252-891/2015, nurodė, jog apie tariamą savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo 2010 m. vasario mėn., todėl turėjo teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (kompensacijos priteisimo). Kreipimasis į teisėsaugos institucijas nesustabdo ieškinio senaties termino, juolab kad baudžiamojoje byloje nebuvo keliamas atsakovių civilinės atsakomybės klausimas. Be to, ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, o jos nurodytos aplinkybės, anot teismo, nesudarė pagrindo spręsti, kad ieškovė (verslininkė) negalėjo pateikti ieškinio per įstatymo nustatytą terminą.

11.       Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. išteisinamajame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-252-891/2015 yra nustatytos aplinkybės:

11.1.                      Ieškovė ir UAB Respublikinis knygų centras 2008 m. vasario 28 d. sudarė leidinių tiekimo sutartį, pagal kurią ieškovė tiekė UAB Respublikiniam knygų centrui leidinius ir leido jais prekiauti. Pagal krovinio važtaraščius nuo 2008 m. birželio 4 d. iki 2009 m. kovo 3 d. ieškovė perdavė UAB Respublikiniam knygų centrui Alleno Carro knygas „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir „Lengvas būdas sulieknėti“; pagal grąžinimo važtaraščius nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. užfiksuota, jog UAB Respublikinis knygų centras šias knygas grąžino ieškovei. Ieškovė savo paaiškinimuose nurodė, kad šių knygų realiai negavo, pinigų grąžinimo akte pasirašė, jog knygos atitenka UAB „Kalbų erdvė“, ši įsipareigojo ieškovei atsilyginti už knygas. Knygos buvo likusios UAB Respublikinio knygų centro sandėlyje.

11.2.                      Pagal 2009 m. rugsėjo 9 d. PVM sąskaitą faktūrą UAB „Kalbų erdvė“ įsigijo iš ieškovės 1612 vnt. knygų „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir 2101 vnt. knygų „Lengvas būdas sulieknėti“ bei už jas atsiskaitė. UAB „Rotas“ 2009 m. rugsėjo 9 d. įsigijo iš UAB „Kalbų erdvė“ 1500 vnt. knygų „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir 2000 vnt. knygų „Lengvas būdas sulieknėti“. UAB „Kalbų erdvė“ sau pasiliko 112 vnt. knygų „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir 101 vnt. knygų „Lengvas būdas sulieknėti“.

11.3.                      UAB „Rotas“ knygynuose laikė 353 vnt. knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“ neteisėtų kopijų ir 236 vnt. knygos „Lengvas būdas sulieknėti“ neteisėtų kopijų; UAB „Kalbų erdvė“ knygynuose laikė 57 vnt. knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“ neteisėtų kopijų ir 91 vnt. knygos „Lengvas būdas sulieknėti“ neteisėtų kopijų; J. A. individuali įmonė knygynuose laikė 52 vnt. knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“ neteisėtų kopijų ir 45 vnt. knygos „Lengvas būdas sulieknėti“ neteisėtų kopijų; IĮ „Knygeta“ knygynuose laikė 3 vnt. knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“ neteisėtų kopijų ir 7 vnt. knygos „Lengvas būdas sulieknėti“ neteisėtų kopijų. Kratų metu nerasta į buhalterinę apskaitą neįtrauktų knygų.

11.4.                      J. A. individuali įmonė iš UAB „Rotas“ įsigijo 100 vnt. Alleno Carro knygų „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir „Lengvas būdas sulieknėti“.

11.5.                      IĮ „Knygeta“ nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki 2010 m. gegužės 21 d. iš UAB „Rotas“ gavo 80 Alleno Carro knygų – iš jų 66 knygas grąžino, o 10 knygų (3 vnt. knygų „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir 7 vnt. knygų „Lengvas būdas sulieknėti“) buvo paimta kratos metu.

12.       Įvertinęs bylos medžiagą teismas konstatavo, kad joje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovėms buvo žinoma, kad jos įsigijo originalų neatitinkančias knygų kopijas, taip pat kad atsakovės tiesiogiai ar netiesiogiai būtų prisidėjusios prie ginčo knygų kopijų darymo. Tokios aplinkybės nenustatytos ir baudžiamojoje byloje. Byloje nustatyta, kad ginčo knygos buvo įsigytos iš ieškovės, todėl ji turėtų prisiimti atsakomybę dėl knygų kopijų pardavimo atsakovėms. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendyje konstatuota, kad vienareikšmiškai pasakyti, kokios knygos buvo perduodamos platintojams – ar tos, kurias nurodo ieškovė, ar tos, kurios įvardijamos kaip suklastotos, negalima, nes knygos į knygynus patekdavo per kelis sandėlius, pačiam savininkui detaliai knygų nepatikrinus. Ieškovė nepateikė duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, kad ieškinyje nurodytos ginčo knygų kopijos nebuvo atspausdintos UAB „Standartų spaustuvė“ ar UAB „AJS spaustuvė“ (spaustuvėse, kuriose spausdinti knygų originalai).

13.       Teismas nenustatė, kad atsakovės galėjo ar turėjo žinoti, jog iš ieškovės įsigytos knygų kopijos neatitinka jų originalų. Priešingai, iš byloje pateiktų knygų pavyzdžių matyti, kad esminių ir lengvai pastebimų skirtumų nėra; tam, kad nustatytų, ar knygos kopija atitinka originalą, knygą įsigijęs asmuo turi žinoti, kuri knyga originalas, o kuri – kopija; tą pasakyti gali tik savininkas, platinantis knygą. Pripažinimas, kad originalo neatitinkančios knygos kopijos laikymas savaime sudaro pagrindą taikyti civilinę atsakomybę, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų, reikštų, jog iš asmens reikalaujama to, kas neįmanoma, prieštarautų principui, kad iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est).

14.       Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje atliktos knygų ekspertizės išvadas, sprendė, kad nustatyti skirtumai nebuvo tokie, kuriuos būtų galima paprastai identifikuoti neturint specialių žinių ir knygos originalų.

15.       Remdamasis ieškovės ir UAB Respublikinio knygų centro sudarytos leidinių tiekimo sutarties Nr. 2008/02/28 nuostatomis, teismas sprendė, kad pagal jas būtent ieškovė turėjo užtikrinti, jog jos parduodamos knygos yra tokios kokybės, kokios siekė knygos savininkas, ir kad parduodamos prekės nepažeistų trečiųjų asmenų interesų. Byloje nustatyta, kad atsakovių platintos prekės buvo įsigytos iš ieškovės, todėl aplinkybė, jog atsakovės iš UAB Respublikinio knygų centro sandėlių perėmė ir savo knygynuose laikė originalo neatitinkančias knygų kopijas, neįrodo atsakovių veiksmų neteisėtumo, nerūpestingumo ar neatidumo, priešingai, ji rodo, kad ieškovė, parduodama knygas, neįsitikino, jog šios pažeidžia jos ar trečiųjų asmenų interesus.

16.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš UAB ,,Rotas“ 3800 Eur, iš UAB ,,Kalbų erdvė“ – 1800 Eur, iš J. A. individualios įmonės – 1000 Eur,  IĮ „Knygeta“ – 100 Eur dydžio kompensaciją, taip pat iš kiekvienos atsakovės po 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

17.       Kolegija pažymėjo, kad ATGTĮ 77–83 straipsniuose įtvirtinta griežta pažeidėjo kaltės prezumpcija, taip pat autoriaus turtinių teisių pažeidėjo civilinės atsakomybės be kaltės institutas (ATGTĮ 83 straipsnio 5 dalis). Pažeidžiant autorių teises kaltė dažniau pasireiškia neatsargumu – nors pažeidėjas gali ir nežinoti, kad pažeidžia autoriaus teises, tačiau jis to nežino dėl savo paties neapdairumo ir nerūpestingumo; suklydimas ir nežinojimas apie autorių teisių apsaugą nepateisina pažeidėjo kalto elgesio. Atsižvelgdama į tai kolegija sprendė, kad atsakovės (profesionalios knygų platintojos), elgdamosi pagal apdairaus ir atidaus asmens kriterijus, prieš pateikdamos į civilinę apyvartą ginčo knygas, privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad įsitikintų, ar knygos yra originalios, ar yra gautas autoriaus sutikimas jomis prekiauti. Byloje nėra jokių įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), kad atsakovės būtų veikusios pagal apdairaus ir rūpestingo profesionalo elgesio standartus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra atsakovių kaltės ir joms negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

18.       Kolegija, įvertinusi autorių teisinių santykių specifiką, konstatavo, kad vien knygų neteisėtų kopijų laikymo atsakovių knygynuose ir pateikimo į civilinę apyvartą faktas rodo jų neteisėtus veiksmus. Šį faktą patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendyje konstatuotos aplinkybės (šios nutarties 11.3 punktas), taip pat ikiteisminio tyrimo metu gautos specialisto išvados, kuriose nustatyti knygų viršelių, kursyvinio šrifto, bidavimo skirtumai, skirtingos didelių skaičių padėtys, knygų storis, aplinkybės, kad viršeliuose buvo panaudota kita forma, tekstas sudėtas vienas ant kito.

19.       Kolegija sprendė, kad kiekviena neteisėta kūrinio kopija padaro tiesioginę žalą autoriui, jo teisių perėmėjui ar jų tinkamai įgaliotam asmeniui. Šiuo atveju žala buvo padaryta ieškovei, kuriai licencine sutartimi su autoriaus Alleno Carro įgaliotais atstovais buvo leista išversti, atgaminti, laikyti, gabenti ir platinti Lietuvos teritorijoje teisėtas ginčo kūrinių kopijas. Nurodžiusi, kad byloje nėra duomenų, kiek knygų neteisėtų kopijų pardavė atsakovės ir už kokią kainą, kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog, remiantis ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalimi, vietoj faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) už autorių teisių pažeidimą reikalaujamos kompensacijos dydį nustato teismas.

20.       Kolegija, įvertinusi pažeidimo mastą, atsakovių kaltės laipsnį, pažeidimo trukmę, knygų vertę, kitus kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011) nurodytus kriterijus kompensacijos dydžiui nustatyti, sprendė, kad pagrįsta ir teisėta, proporcinga ir teisinga ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei iš UAB ,,Rotas“ 3800 Eur, UAB ,,Kalbų erdvė“ – 1800 Eur, J. A. individualios įmonės – 1000 Eur, o IĮ „Knygeta“ – 100 Eur dydžio kompensaciją. Tokią išvadą kolegija padarė atsižvelgdama ir į tai, kad baudžiamojoje byloje ieškovė buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 27 000 Lt (7819,75 Eur) turtinės žalos, kurią apskaičiavo kaip negautas pajamas (sumą, kurią ji būtų gavusi, jei būtų pardavusi 800 vnt. knygų po 32 Lt (9,27 Eur) už vienetą), atlyginimo. Kolegija sprendė, kad ieškovė nurodytą sumą laikė pagrįsta ir protinga, todėl, nepriklausomai nuo to, jog ieškinys šioje byloje pareikštas ATGTĮ pagrindu, nustatant konkretų kompensacijos dydį, kaip yra nurodęs kasacinis teismas, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes.

21.       Kolegija pripažino, kad egzistuoja tiesioginis atsakovių neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys – jeigu nebūtų buvę ginčo knygų neteisėtų kopijų laikymo ir platinimo per atsakovių knygynus fakto, ieškovei nebūtų kilusi žala.

22.       Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai skaičiavo ieškinio senaties eigos pradžią, tačiau nepagrįstai atsisakė atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbi aplinkybė, kad, nepaisant to, kokio proceso (baudžiamojo ar civilinio) tvarka, ieškovė kreipėsi į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo, aiškiai išreiškė savo valią dėl žalos atlyginimo priteisimo, t. y. iš pradžių inicijavo ikiteisminį tyrimą, vėliau baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, o dar vėliau, baudžiamojoje byloje palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą, nedelsdama kreipėsi į teismą, pareiškė ieškinį dėl kompensacijos priteisimo civilinėje byloje. Dėl to kolegija pripažino, kad egzistuoja pagrindas atnaujinti praleistą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Anot kolegijos, būtų pernelyg formalu ir neteisinga vertinti, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo pareikštas fiziniam asmeniui J. A., o ne atsakovėms – juridiniams asmenims, ir vien dėl to ieškinio senaties terminas yra praleistas. Tik išnagrinėjęs baudžiamą bylą priimtame nuosprendyje teismas konstatavo, kad kaltinimas J. A. buvo pareikštas netinkamai, nes neteisėtas knygų kopijas platino ir laikė UAB ,,Rotas“, UAB ,,Knygų erdvė“, J. A. individuali įmonė ir IĮ ,,Knygeta“; įtarimų pareiškimas fiziniam asmeniui, o ne juridiniams asmenims, nepriklausė nuo ieškovės valios.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

23.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį patenkinti visiškai – priteisti ieškovei UAB ,,Rotas“ 38 000  Eur, UAB „Kalbų erdvė“ – 38 000  Eur; J. A. individualios įmonės – 10 000 Eur, IĮ „Knygeta“ – 1000  Eur dydžio kompensaciją; kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl kompensacijos už autorių teisių pažeidimus priteisimo ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu, turi būti atsižvelgta į kaltės formą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017); pažeidėjo turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534-916/2015); pažeidimo trukmę ir padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šios praktikos, skundžiamu sprendimu priteistos kompensacijos dydį grindė iš esmės tik vienu kriterijumi – baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dydžiu. Nors sprendime išvardyti ir kiti kriterijai, nė vienas iš jų atskirai neaptartas ir neatskleistas jų turinys, neatsižvelgta į pažeidėjų turtinę padėtį, pažeidimo trukmę ir padarinius.

23.2.                      Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu, turėtų atsižvelgti į visus šioje normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuotus (šios nutarties 23.1 punktas) kriterijus. Neturėtų būti remiamasi kriterijais, kurie yra pernelyg abstraktūs (pvz., pažeidimo mastas (vertinamojo pobūdžio kategorija) arba abejotini (pvz., kūrinio nešiotojo vertė (knygos kaina eurais) ir kurie negali būti laikomi kitomis, turinčiomis reikšmės bylai aplinkybėmis. Tačiau apeliacinės instancijos teismais rėmėsi būtent šiais kriterijais, nepagrįstai nesivadovaudamas kasacinio teismo praktikoje suformuotais šios nutarties 23.1 punkte nurodytais kriterijais.

23.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dydžiu, netinkamai taikė protingumo principą (bet nevertino teisingumo ir sąžiningumo kriterijų). Kompensacijos suma nesąžininga, nustatyta neįvertinus, kad neteisėti veiksmai platinant neteisėtas knygų kopijas tęsėsi gana ilgą laiką, atsakovėms siekiant pelno ir tai darant ne viename knygyne, bet keliolikoje knygynų visoje Lietuvoje, neteisėtas kopijas platinant apie 4060 proc. mažesne nei įprasta kaina.

23.4.                      Baudžiamojoje byloje buvo apskaičiuota tik nukentėjusiojo patirta materialaus pobūdžio tiesioginė žala už neteisėtų kopijų laikymą (o ne platinimą), o pareikšdama ieškinį civilinėje byloje ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu ieškovė papildomai reikalavo kompensacijos už nenustatyto kiekio neteisėtų kopijų platinimą nenustatytą laiką nenustatytose prekybos vietose ir dėl tokio platinimo atsiradusius nematerialaus pobūdžio praradimus. Dėl atsakovių neteisėtų veiksmų platinant kūrinius ieškovė patyrė žalos, kurią sunku apskaičiuoti – sumažėjo originalių knygų pardavimas, ieškovė prarado monopolinę padėtį parduodant ginčo knygas, neprofesionali gamyba sukėlė neigiamų padarinių, buvo sujaukta rinka (sumažėjo teisėtų kopijų paklausa; pakenkta teisių turėtojo reputacijai, susilpnėjo kūrinio naudojimo galimybės).

23.5.                      Kompensacijos suma neteisinga, priteista neatsižvelgus į atsakovių tyčinį elgesį slepiant neteisėtų veiksmų pėdsakus, neigiant savo kaltę, kaltinant ieškovę suklastojus savo išleistas knygas ir jas tariamai pardavus atsakovėms, teikiant ieškinį dėl ieškovės parduotų tariamai netinkamos kokybės ar teisės aktų reikalavimų neatitinkančių knygų, taikant areštą ieškovės turtui, teikiant teismui pareiškimą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo ir taip siekiant sutrikdyti jos veiklą, nedarant nieko, kad klastotės būtų išimtos iš apyvartos.

23.6.                      Apeliacinės instancijos teismo priteista kompensacija (6700 Eur) nesiekia net baudžiamojoje byloje nustatytos tiesioginės materialinės žalos dydžio (7914,74 Eur), taip pat nepadengia tiesioginių ieškovės patirtų išlaidų, susijusių su pažeidimo nustatymu ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant baudžiamąją bylą, todėl ji neatitinka kompensacijos instituto paskirties. Kompensacijos sumos yra aiškiai per mažos, nepateisinamos ir neproporcingos padarytam autorių teisių pažeidimui, neatitinka naujausios kasacinio teismo praktikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017).

23.7.                      Apeliacinės instancijos teismas, priteistinos kompensacijos dydį nustatydamas pagal baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio reikalavimo dydį, neatsižvelgė į tai, kad žala baudžiamojoje byloje apskaičiuota tik už neteisėtų kopijų laikymą (nevertinant jų platinimo padarytos žalos), ieškovė neturėjo teisės pasirinkti, kam reikšti civilinį ieškinį (civilinis atsakovas gali būti tik kaltinamasis), ar nustatyti civiliniame ieškinyje nurodytos sumos dydį (pagal susiklosčiusią praktiką ieškinys baudžiamosiose bylose turi atitikti nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį ir negali būti reiškiamas dėl kompensacijos priteisimo). Be to, baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys buvo pareikštas J. A., o šioje byloje reikalaujama priteisti kompensaciją iš knygynus valdžiusių, juose neteisėtas kūrinių kopijas laikiusių, jas platinusių ir dėl to pelno gavusių juridinių asmenų.

24.       Atsakovės UAB „Kalbų erdvė“ ir UAB „Rotas“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, įvertino pažeidimo mastą, atsakovių kaltės laipsnį, pažeidimo trukmę, knygų vertę, kitus kasacinio teismo praktikoje nurodytus kriterijus kompensacijos dydžiui nustatyti, taikė pagrįstumo, teisėtumo, proporcingumo ir teisingumo principus, todėl kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos yra nepagrįsti.

24.2.                      Baudžiamojoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje nurodytas žalos dydis buvo tik vienas iš kriterijų, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, jis nebuvo priteistos kompensacijos pagrindas. UAB „Kalbų erdvė“ atsiskaitė su ieškove už visas įsigytas knygas, taigi ji nepatyrė ir negalėjo patirti jokių praradimų, nes į sumokėtą knygų kainą įeina ir knygos išleidimo išlaidos, ir autoriaus atlyginimas, mokamas knygų autoriui, ir pačios ieškovės pelnas. Byloje nenustatyta, ar pavyzdinių egzempliorių neatitinkantys lyginamieji knygų egzemplioriai buvo platinami, be to, ne visi vykdant ikiteisminį tyrimą atliktų kratų metu paimti knygų egzemplioriai buvo pripažinti kaip neatitinkantys pavyzdinių egzempliorių. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad atsakovės atliko neteisėtus veiksmus – platino originalo neatitinkančias knygas.

24.3.                      Nepagrįsti šios nutarties 23.4 punkte nurodyti argumentai dėl ieškovės tariamai patirtos žalos – byloje nėra duomenų, kad dėl „neteisėtų kopijų“ pirkimo sumažėjo ieškovės knygų pardavimas, buvo sujaukta rinka ar ieškovė prarado reputaciją; atsakovių kainodara sudaryta remiantis ieškovės nustatyta ginčo knygų pardavimo kaina, ieškovė kaip buvo taip ir liko vienintelė rinkoje žinoma šių knygų leidėja ir monopolinė didmenininkė; atsakovės nėra knygų leidėjos – jos prekiavo tokios kokybės knygomis, kokias įsigijo iš ieškovės. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad neteisėtos kopijos buvo platinamos dideliais kiekiais, byloje nėra duomenų, ar bent viena pavyzdinių egzempliorių neatitinkanti knyga buvo parduota vartotojui; nėra aišku, koks knygų kiekis buvo platinamas, o koks buvo pasyviai saugomas sandėliuose, ieškovės teiginiai yra subjektyvūs, neparemti byloje nustatytais faktais.

24.4.                      Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde (šios nutarties 23.5 punktas), atsakovių elgesys nebuvo tyčinis, jos neatliko neteisėtų veiksmų, sąmoningai nepardavė nė vienos neteisėtos ginčo knygų kopijos, nežinojo, kad iš ieškovės įsigytos knygos neatitinka originalų. Anot atsakovių, neteisinga reikalauti iš jų, teisėtai įgijusių, laikiusių ir platinusių knygas nežinant ir objektyviai (be specialaus ekspertinio tyrimo) sunkiai galint žinoti apie kokius nors turimų knygų neatitikimus, griežto, maksimaliomis sankcijomis paremto teisingumo vykdymo.

24.5.                      Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad UAB „Kalbų erdvė“ buvo pradinis šių neteisėtų kopijų šaltinis, nes byloje ieškovė neįrodinėjo, jog atsakovės (ar viena iš jų) neteisėtai atgamino ginčo knygas; UAB „Kalbų erdvė“ ir UAB „Rotas“ kategoriškai neigė, kad jos atgamino neteisėtas ginčo knygų kopijas, jas paleido į apyvartą ar kitu būdu prisidėjo prie šių veiksmų, ikiteisminio tyrimo metu atlikus ekspertizę nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „Rotas“ išleista knyga buvo išspausdinta naudojant kitą įrangą, nei buvo panaudota spausdinant ginčo knygų pavyzdinių egzempliorių neatitinkančias kopijas.

24.6.                      Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Ieškovė, reikšdama civilinį reikalavimą baudžiamojoje byloje, galėjo kelti ir neturtinės žalos klausimą, todėl laikytina, kad jos pareikštas ieškinys apima visą jos galimai patirtą žalą. ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinta kompensacija nėra tiesiogiai siejama su nukentėjusio asmens patirta žala ir įstatyme nenustatyta, kad ji negali būti mažesnė už faktiškai patirtą žalą. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į teismų praktikoje suformuotus kriterijus, tačiau tai nereiškia, kad šios kompensacijos dydis privalo būti toks, jog visiškai padengtų nukentėjusio asmens faktiškai patirtus nuostolius.

24.7.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011 yra konstatuota, kad ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytos kompensacijos instituto paskirtis  apginti autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistas teises, teisingai jiems atlyginant jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus, taip užtikrinant teisingą autorių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimą, kai dėl autorių ir gretutinių teisių pažeidimo neįmanoma nustatyti padarytos žalos. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad jeigu ieškovė baudžiamojoje byloje apsibrėžė ir nustatė patirtos žalos dydį, tai reikalavimas priteisti ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytą kompensaciją yra iš esmės nepagrįstas.

25.       Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

26.       CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

27.       Kasaciniame skunde keliami teisės klausimai, susiję su ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatų aiškinimu ir taikymu, t. y. kompensacijos, kaip vieno iš autorių teisių civilinių teisių gynimo būdo, dydžio ir jo nustatymo kriterijų. Kadangi kasacinį skundą padavė ieškovė, o atsakovės apeliacinės instancijos teismo sprendimo kasacine tvarka neskundė, tai atsakovių UAB „Kalbų erdvė“ ir UAB „Rotas“ atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai, susiję su šių atsakovių neteisėtų veiksmų nustatymu, ieškinio senaties taikymu, nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Neapskųstoje sprendimo dalyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, taigi turi reikalavimo teisę nagrinėjamoje byloje, neteisėtų veiksmų faktas yra įrodytas, o ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas.

 

Dėl kompensacijos dydžio ir jo nustatymo kriterijų aiškinimo ir taikymo (ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktas)

 

28.       ATGTĮ 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Civilinis kodeksas ir šis įstatymas. ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad vietoj dėl šio įstatymo saugomų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikalauti kompensacijos, kurios dydį iki 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

29.       Tarptautinėje teisėje, konkrečiai, Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (angl. Agreement on Trade-Related Aspects of Intellectual Property Rights; vadinamoji TRIPS sutartis) 45 straipsnio Nuostolių atlyginimas 1 dalyje, įtvirtinta, kad teismai turi teisę įpareigoti pažeidėją atlyginti teisės turėtojui nuostolius, ir atlyginimas (kompensacija) turi būti pakankamas, kad kompensuotų teisės turėtojo dėl jo intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo patirtą žalą, kai pažeidėjas, žinodamas arba turėdamas rimtą pagrindą manyti, jog pažeidžia teisę, ėmėsi neteisėtos veiklos. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, teismai taip pat turi teisę įpareigoti pažeidėją apmokėti teisės turėtojo išlaidas, į kurias gali įeiti ir atitinkamas mokestis patikėtiniui (advokatui). Atitinkamais atvejais valstybės narės gali įgalioti teismus, kad šie įgaliotų išieškoti pelną ir (ar) apmokėti tikėtinus nuostolius net tada, kai pažeidėjas ėmėsi neteisėtos veiklos, nežinodamas ar neturėdamas rimto pagrindo manyti, jog ėmėsi neteisėtos veiklos.

30.       Europos Sąjungos teisėje, konkrečiai 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau – Direktyva 2004/48) preambulės 26 punkte, nurodyta, kad, siekiant kompensuoti patirtą žalą dėl pažeidimo, kurį padarė pažeidėjas, vykdęs veiklą žinodamas arba pagrįstai galėjęs žinoti, kad dėl tokios veiklos bus įvykdytas toks pažeidimas, teisių turėtojui turėtų būti skiriama tokia žalos atlyginimo suma, kuri leistų atsižvelgti į visus svarbius aspektus, tokius kaip teisių turėtojo negautos pajamos arba pažeidėjo neteisėtai gauta nauda ir atitinkamais atvejais moralinė teisių turėtojui padaryta žala. Kaip alternatyvą, pavyzdžiui, kai yra sunku nustatyti faktiškai patirtą žalą, ją būtų galima nustatyti pagal autoriaus atlyginimą ar vienkartinį mokestį, kuris būtų sumokėtas, jei pažeidėjas būtų prašęs leidimo naudotis tomis intelektinės nuosavybės teisėmis. Siekiama ne nustatyti pareigą įtvirtinti baudžiamąsias žalos atlyginimo sumas, o užtikrinti, kad kompensacija būtų paremta objektyviu kriterijumi, atsižvelgiant į teisių turėtojo patirtas išlaidas, tokias kaip identifikavimo ir tyrimų sąnaudos.

31.       Direktyvos 2004/48 13 straipsnio „Žala“ 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės užtikrina, jog kompetentingos teismo institucijos nukentėjusio asmens prašymu reikalautų pažeidėjo, kuris, žinodamas arba turėdamas pakankamą pagrindą žinoti, dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje, atlyginti teisių turėtojui žalą, kuri atitiktų faktiškai jo patirtus nuostolius dėl pažeidimo. Nustatydamos nuostolių dydį, teismo institucijos: a) atsižvelgia į visus atitinkamus aspektus, tokius kaip neigiamos ekonominės pasekmės, įskaitant negautas pajamas, kurių neįgijo nukentėjusioji šalis, neteisėtai gautą pažeidėjo naudą ir atitinkamais atvejais kitus ne ekonominius veiksnius, tokius kaip dėl pažeidimo teisių turėtojo patirtą moralinę žalą; arba b) kaip alternatyvą a) punktui, jos gali atitinkamais atvejais nustatyti vienkartinę žalos atlyginimo sumą, remdamosi tokiais elementais kaip bent autoriaus atlyginimas ar vienkartinis mokestis, kuris būtų sumokėtas, jei pažeidėjas būtų prašęs leidimo naudotis atitinkama intelektinės nuosavybės teise. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, kai pažeidėjas dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje nežinodamas arba neturėdamas pagrindo žinoti, valstybės narės gali nustatyti, kad teismo institucijos galėtų reikalauti atiduoti pelną arba atlyginti žalą, ir tai galėtų būti iš anksto nustatyta.

32.       Pažymėtina, kad nurodytos tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės nuostatos yra minimalus standartas valstybėms narėms. Nacionalinėje teisėje gali būti įtvirtintos ir kitokios nuostatos, svarbu, kad jos neprieštarautų (nesuteiktų mažesnės apsaugos) pirmiau aptartoms nuostatoms.

33.       Nukentėjusysis turi pasirinkimo teisę – pats pasirenka, reikalauti jam faktiškai atsiradusios žalos atlyginimo arba kompensacijos, arba licencinio atlyginimo sumokėjimo. Šio pasirinkimo jis neprivalo argumentuoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2003; 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-286-489/2017 9.2 punktą).

34.       Įstatyminių nuostolių institutas visų pirma skirtas įgyvendinti žalos kompensavimo, padėties atkūrimo funkcijas ir pašalinti įrodymų pateikimo problemas. Viena iš įstatyminių nuostolių instituto taikymo idėjų yra ta, kad juo gali būti remiamasi, kai trūksta žalos atsiradimo ir jos dydžio įrodymų (žr. Mizaras, V. Autorių teisės: civiliniai gynimo būdai. Vilnius: Justitia, 2003, p. 146).

35.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kaip turėtų būti taikomi ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinti kriterijai, reikšmingi sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, inter alia (be kita ko), pažymint, kad kompensacijos instituto paskirtis – apginti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistas teises, teisingai jiems atlyginant jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus ir taip užtikrinant teisingą autorių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimą, kai dėl autorių ir gretutinių teisių pažeidimo neįmanoma nustatyti padarytos žalos. Ginant intelektinės nuosavybės teises, svarbūs ne tik kompensaciniai, bet ir prevenciniai tikslai. Įstatyme nustatytas kompensacijos dydžio ribų intervalas, o kompensacijos, priteistinos konkrečioje situacijoje, dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Kompensacija yra tik specialus žalos apskaičiavimo metodas (įstatyme nustatyto dydžio nuostoliai), įtvirtintas ATGTĮ dėl autorių teisių, kaip civilinės teisės objektų, specifikos. Sprendžiant dėl konkrečios priteistinos kompensacijos sumos būtina vadovautis ir civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534-916/2015; 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 49 punktą; kt.).

36.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-286-489/2017 9.5 punkte taip pat nurodyta, kad nuostolių dydis, tiek, kiek juos galima nustatyti, yra viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgtina nustatant kompensacijos dydį (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011; 2017 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-270-687/2017 ir kt.). Kaip pažymėta pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-286-489/2017 9.5 punkte, atsižvelgus į kompensacijos prevencinę reikšmę, be to, gali būti kartu kompensuojami ir su materialiniais susiję nematerialinio pobūdžio padariniai, todėl gali būti nustatytas didesnis kompensacijos dydis, nei numanomi autoriaus nuostoliai. Nustatant kompensaciją visiškai neatsižvelgus į galimų autoriaus nuostolių dydį, gali būti iškreipta pati kompensacijos instituto paskirtis, jos esmė, pažeisti žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principai, sudarytos sąlygos piktnaudžiauti teise. Kita vertus, neadekvačiai mažo dydžio kompensacijos nustatymas gali sukurti ir tokią situaciją, kad autoriaus ar gretutinių teisių pažeidimas jas pažeidusiam asmeniui gali būti naudingas.

37.       Kaip nurodoma Lietuvos teisės doktrinoje, taikant kompensacijos institutą Lietuvoje, ieškovas neturi įrodinėti konkretaus dėl teisės pažeidimo atsiradusios žalos dydžio, tačiau žalos atsiradimo faktas turi būti nustatytas. Žalos atsiradimo faktą praktiškai patvirtina jau pats teisių pažeidimas, jeigu jį galima laikyti bent mažiausiai tikėtina galimų nuostolių atsiradimo priežastimi (žr. Mizaras, V. Autorių teisė. II tomas. Vilnius: Justitia, 2009, p. 326).

38.       Konkrečią priteistiną sumą nurodo ieškovas, bet galutinį jos dydį nustato teismas, remdamasis įstatyme pateiktais kriterijais: pažeidėjo kalte, jo turtine padėtimi, neteisėtų veiksmų priežastimi ir kitomis turinčiomis reikšmės bylai aplinkybėmis, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Ieškovas nėra visiškai atleidžiamas nuo padarytos žalos dydžio įrodinėjimo, nes nuo jos gali priklausyti priteisiamos kompensacijos dydis (žr. Birštonas, R. ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 295).

39.       Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą expressis verbis, teismų praktikos tendencijas bei doktriną, darytina išvada, kad, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio už autorių teisių pažeidimą, turi būti atsižvelgiama į visus (bet ne į vieną ar keletą jų) nurodytus kriterijus, įskaitant pažeidėjo kaltę, numanomą žalą (tiek, kiek ją galima nustatyti), pažeidėjo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tokiomis turinčiomis bylai aplinkybėmis, pavyzdžiui, gali būti pažeidimo trukmė ir dėl to kilę padariniai, kreditoriaus veiksmai, kurie susiję su pažeidimu ir jo padariniais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011; 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 53 punktą). Sprendžiant dėl konkretaus priteistino kompensacijos dydžio, taip pat gali būti atsižvelgiama ir į išlaidas, patirtas nustatant įvykusį pažeidimą. Antai ir Direktyvos 2004/48 preambulės 26 punkte, inter alia, įtvirtinta, kad siekiama ne nustatyti pareigą įtvirtinti baudžiamąsias žalos atlyginimo sumas, o užtikrinti, kad kompensacija būtų paremta objektyviu kriterijumi, atsižvelgiant į teisių turėtojo patirtas išlaidas, tokias kaip identifikavimo ir tyrimų sąnaudos.

40.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio (ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktas), visais atvejais turi įvertinti ir pasisakyti dėl kiekvieno iš tiesiogiai teisiniame reglamentavime įtvirtintų kriteri ir kitų kompensacijos dydžiui nustatyti konkrečioje situacijoje reikšmingų aplinkybių, inter alia, ir CK normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, taikymo (netaikymo) atsakovui (atsakovams), ir, atsižvelgdamas į tai, pateikti atitinkamą kompensacijos dydžio nustatymo pagrindimą ir argumentaciją pagal individualias konkrečios bylos aplinkybes.

41.       Minėta, kad, aiškinant kompensacijos sumokėjimo tikslus, neįmanoma atsiriboti nuo bendrų civilinės atsakomybės tikslų ir principų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad labiausiai kompensacijos (įstatyme įtvirtintų nuostolių) dydį lemia pažeidėjo kaltė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 51 punktą). Nuo skolininko kaltės formos, laipsnio ir kitų su skolininko kalte susijusių svarbių bylos aplinkybių priklauso kompensacijos dydis. Sprendžiant klausimą dėl kaltės atsižvelgiama į kaltės sampratą, t. y. į apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartą. Kitaip tariant, pažeidėjo kaltė – tai asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams. Atsakomybės dydžiui turi įtakos kaltės laipsnis: tyčia ar didelis neatsargumas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pavyzdžiui, tyčios ar didelio neatsargumo reikšmė nustatyta ir ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 2 punkte, kuriame reglamentuojamas kitas (alternatyvus) turtinės žalos atlyginimo būdas. Tokia pozicija nurodoma ir Direktyvos 2004/48 preambulės 17 punkte, pažymint, kad šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynimo būdai kiekvienu atveju turėtų būti nustatomi taip, kad būtų tinkamai atsižvelgta į konkretaus atvejo specifines ypatybes, įskaitant kiekvienos intelektinės nuosavybės teisės savybes ir atitinkamais atvejais tyčinį ar netyčinį pažeidimo pobūdį (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 51 punktą).

42.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nagrinėjamoje byloje kasacine tvarka skundžiamą sprendimą ir pasisakydamas dėl kaltės kriterijaus, iš esmės neindividualizavo kiekvieno iš atsakovių kaltės laipsnio, nors ieškovė, inter alia, procesiniuose dokumentuose nurodė ir nagrinėjant bylą laikėsi pozicijos, kad UAB Rotas ir UAB Kalbų erdvė kaltė akivaizdi – jų knygynų patalpose knygų neteisėtos kopijos buvo laikomos turint tikslą jas parduoti ir gauti pajamų bei pelno, šios atsakovės gavo komercinę naudą už parduodamas neteisėtas knygų kopijas. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog IĮ Knygeta ir J. A. individualios įmonės turėtų neteisėtų kopijų pirminis šaltinis (jų tiekėja) buvo kita atsakovė – UAB Rotas, atsakovių IĮ Knygeta ir J. A. individualios įmonės kaltės forma galėjo būti ir netiesioginė tyčia arba neatsargumas, t. y. šios atsakovės nebuvo pakankamai apdairios ir rūpestingos platindamos knygas, kurios buvo suklastotos.

43.       Ieškovės pareikšti civiliniai reikalavimai atsakovėms buvo grindžiami neteisėto knygų kopijų platinimo deliktu (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Sutiktina su ieškovės argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas atitinkamo dydžio kompensaciją, rėmėsi tik baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dydžiu, iš esmės neatsižvelgdamas į kitas byloje susiklosčiusias aplinkybes bei teisiniame reglamentavime įtvirtintus kompensacijos dydžio nustatymo kriterijus. Baudžiamoji byla buvo iškelta ir nagrinėjama tik dėl vieno asmens J. A. (pagal BK 192 straipsnio 1 dalį), jam buvo pareikštas civilinis ieškinys, bet jis buvo paliktas nenagrinėtas. Kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-252-891/2015, civilinio ieškinio suma (27 000 Lt (7819,74 Eur) susideda iš mažmeninės knygų vertės su PVM ir kitais mokesčiais bei antkainiais (800 x 32 Lt (9,27 Eur). Tai yra suma, kurią atsakovės būtų gavusios, jei būtų pardavusios šias knygas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai nustatė, kad knygos didmeninė kaina yra 20 Lt (5,79 Eur). 

44.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kiek tiksliai atsakovės savo knygynuose pardavė neteisėtų knygų kopijų bei už kokią kainą. Kratų metu 2010 m. gegužės mėn. atsakovių knygynuose buvo rasta ir paimta daugiau nei 854 vienetai neteisėtų knygų kopijų.

45.       Ankstesnės redakcijos ATGTĮ (1999 m. gegužės 18 d. įstatymas Nr. VIII-1185) 67 straipsnio 3 dalyje reglamentuota kompensacija, kaip civilinių teisių gynimo būdas, buvo siejama su atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina ir galimybe ją didinti iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarimu (konstitucinės bylos Nr. 13/2008) buvo pripažinta, kad minėtos redakcijos įstatymo norma tiek, kiek yra nustatytas tik vienas tokio didinimo kriterijus – kaltės forma ir nėra nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

46.       Nurodytas ankstesnis reglamentavimas buvo pakeistas, ir pagal byloje taikytinos redakcijos ATGTĮ kompensacijos dydį iki 1000 MGL nustato teismas, atsižvelgdamas į teisiniame reglamentavime įtvirtintų kriterijų visumą, tačiau jo expressis verbis nesiedamas su atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina.

47.       Apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovei iš kiekvienos atsakovės atitinkamą proporciją nuo prašytos priteisti sumos (iš UAB Rotas“ – 10 proc., iš UAB „Kalbų erdvė“ – 4,7 proc., iš J. A. IĮ – 10 proc., iš IĮ „Knygeta“ – 10 proc.), o civilinio ieškinio suma rėmėsi daugiau iliustratyviai negu kaip pagrindu (vienu iš pagrindų) iš kiekvienos iš atsakovių priteistinos kompensacijos dydžiui nustatyti. Kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 43 punkte, nei dėl atsakovių (kiekvienos iš jų) kaltės, nei dėl jų turtinės padėties, nei dėl pažeidimo trukmės ir dėl to kilusių padarinių, atsakovių veiksmų, susijusių su pažeidimu ir jo padariniais, nei dėl kitų ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bei doktrinoje nurodytų kriterijų nebuvo pasisakyta, taip pat nebuvo motyvuotai įvertinta jų reikšmė kompensacijos dydžiui.

48.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vertinant pažeidėjo turtinę padėtį, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltas asmuo gali atlyginti padarytą žalą. Priteistos kompensacijos tikslas yra pinigais atlyginti atsiradusius nuostolius, o ne finansiškai sužlugdyti asmenį ar įmonę arba iš esmės jį paveikti taip, kad asmuo taptų nemokus ar nepajėgus įvykdyti finansinių įsipareigojimų. Nepaisant to, sprendžiant dėl asmens turtinės padėties, pažymėtina, kad priteistinas kompensacijos dydis negali būti toks mažas, jog nepadengtų kreditoriaus minimalių nuostolių arba iš esmės reikštų asmens atleidimą nuo žalos atlyginimo, arba būtų pernelyg didelis, kad jis būtų asmeniui finansiškai nepakeliamas ir iš viso neįgyvendinamas iš jo turto. Be to, kaip nurodyta ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje, priteisus kompensaciją, nereiškia, jog ta suma turi būti padengiama iš trumpo laikotarpio asmens pajamų dalies ar iš karto. Kompensacijos suma turi būti nukreipiama į kreditoriaus praradimų atlyginimą, nebūtinai iš karto atlyginamo dydžio, bet įmanomo padengti skolininko turtu, turimomis arba būsimomis lėšomis ar kitokiu turtu, pvz., ji gali būti išdėstoma vykdymo procese ilgesniam laikui, tačiau svarbu, kad asmuo būtų pajėgus įvykdyti šį įpareigojimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011).

49.       Kartu pažymėtina, kad kasaciniame skunde iš dalies teisingai nurodoma, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2001 m. rugsėjo 27 d. konsultacijoje teismams buvo išaiškinta, jog baudžiamosiose bylose civilinis ieškinys dėl kompensacijos priteisimo yra nenagrinėtinas, nes kompensacija šiuo atveju nėra materialinė žala. Vis dėlto pažymėtina, kad vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje tokio aiškinimo buvo atsisakyta ir baudžiamosiose bylose nagrinėjant civilinius ieškinius taip pat sprendžiama dėl kompensacijos, ką patvirtina ir pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-286-489/2017, 9.3–10 punktai.

50.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl iš atsakovių priteistino kompensacijos dydžio, netinkamai aiškino ir taikė ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintą teisės normą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nes iš esmės byloje neanalizavo priteistinos kompensacijos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, tiek įtvirtintų teisiniame reglamentavime, tiek išplėtotų teismų praktikoje. Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

51.       Teisėjų kolegija pirmiau nurodytų argumentų pagrindu konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

52.       Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 1430 Eur žyminio mokesčio; kasacinis teismas turėjo 13,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) 

53.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Birutė Janavičiūtė

 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Dalia Vasarienė


Paminėta tekste:
  • BK
  • 3K-3-260/2011
  • CK
  • 1-252-891/2015
  • CPK
  • 3K-3-270-687/2017
  • 3K-3-534-916/2015
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 2K-286-489/2017
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės