Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-559-2014].docx
Bylos nr.: 3K-3-559/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
AB SEB bankas 112021238 atsakovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.2. Bylos, susijusios su sutartine atsakomybe
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.3. Civilinių teisių objektai, jų rūšys:
2.1.3.3. Vertybiniai popieriai:
2.1.3.3.4. Investiciniai vertybiniai popieriai
2.5. Prievolių teisė
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys:
2.5.10.5.2. Deliktinė atsakomybė:
2.5.10.5.2.17. Kiti žalos atlyginimo atvejai
2.5.10.6. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ir paslaugų
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

 

                      Civilinė byla Nr. 3K-3-559/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01688-2012-3

   Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.4; 44.5.2.17 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. gruodžio 19 d. 

Vilnius

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB SEB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo N. B. .

 

              Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ginčas byloje kilo dėl neprofesionaliajam investuotojui atsiradusių investicinių nuostolių atlyginimo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 497 513 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovo teigimu, AB SEB banko darbuotojas pasiūlė ieškovui investuoti į SEB parinktas investavimo priemones. Atsakovui teikiant pasiūlymus dėl investavimo, ieškovas nurodė, kad jam priimtina tik tokia investicija, kuri garantuoja, jog ieškovas neabejotinai galės atsiimti visus investuotus pinigus. 2007 m. spalio 2 d. šalys sudarė Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį (toliau – Konsultavimo sutartis). Ją vykdydamas atsakovas ieškovo vardu nupirko įvairių taupymo investavimo priemonių ir suformavo investicijų portfelį. Be kitų portfelyje esančių investavimo produktų atsakovas 2007 m. lapkričio 30 d. nupirko Estijoje registruoto GILD Arbitrage Risk Capital fondo (toliau – GILD fondas, Fondas) 5275 investicinius vienetus, kurių vertė įskaitant atsakovui tenkantį komisinį mokestį, buvo 144 089,68 Eur. Ieškovo teigimu, nei teikdamas investavimo rekomendaciją dėl GILD fondo vienetų, nei prieš pirkdamas juos atsakovas neatskleidė jokios informacijos apie GILD fondo ar apskritai tokio tipo užsienyje registruotų fondų rizikingumą, neinformavo, kad tokio tipo fondų vienetų išpirkimas gali būti stabdomas, ribojamas. Praėjus daugiau negu metams po investavimo pradžios ieškovas iš atsakovo sužinojo, kad 2008 m. lapkričio mėnesį GILD fondo valdytojas priėmė sprendimą sustabdyti prekybą GILD fondo vienetais, t. y. neišpirkti jų iš investuotojų. 2009 m. sausio 30 d. atsakovas el. laišku informavo ieškovą, kad GILD ketina atnaujinti prekybą ir nurodė, jog galima teikti prašymus dėl GILD fondo vienetų išpirkimo, bet kartu rekomendavo neskubėti ir neteikti prašymų dėl išpirkimo. Ieškovo teigimu, jo turimi GILD fondo vienetai nebuvo išpirkti ir jų vertė tapo 0 Eur. Žinodamas investavimo riziką, ieškovas nebūtų investavęs į Fondo vienetus, atsakovas jam neatskleidė reikšmingos informacijos apie investavimą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2007 m. liepos 16 d. ieškovas su atsakovu sudarė privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir Privačios bankininkystės sutartis). Šalys 2007 m. spalio 2 d. Konsultavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo pagal individualią ieškovo investavimo strategiją teikti konsultacijas ieškovui dėl jo investuojamo turto valdymo ir kitais su investavimu susijusiais klausimais, pirkti bei parduoti vertybinius popierius tik gavęs tinkamai pateiktą ieškovo pavedimą.

Atsakovas pagal Konsultavimo sutarties Bendrosios dalies nuostatas įsipareigojo pirkti ir parduoti vertybinius popierius bei kitas finansines priemones tik gavęs tinkamai pateiktą ieškovo pavedimą, neprisiėmė jokių finansinių įsipareigojimų ir garantijų dėl ieškovo priimtų sprendimų. Ieškovas patvirtino, kad atsakovas jį supažindino ir jis prisiėmė vertybinių popierių bei kitų finansinių priemonių kainų kitimo riziką. Ieškovas yra verslininkas, iki sprendimo dėl GILD fondovienetų pirkimo jau turėjo investavimo patirties, dėl to neprofesionaliuoju investuotoju jis gali būti laikomas tik su išlygomis. Sudarius Privačios bankininkystės sutartį, ieškovui tapo žinoma, kad jis gali rinktis investicijų portfelio valdymo būdą, t. y. valdymą patikėjimo arba konsultavimo pagrindais, kurie skiriasi savo vykdymo būdu ir šalių prisiimama rizika. Atsakovas teikė ieškovui konsultavimo dėl investavimo paslaugas. Investavimo strategijoje pažymėta, kad kapitalo, investuoto į mažos ir vidutinės rizikos investicijas, vertė gali sumažėti, taip ieškovas pasirinko ne 100 procentų investuotos sumos grįžimo strategiją, bet strategiją, kuriai priimtina atitinkama rizika. Investicijų portfelio paskirstymo planuose, teiktuose atsakovo ieškovui, aiškiai įvardyta, kad siūlomų įgyti investicinių produktų pelningumas apskaičiuotas remiantis praeities rezultatais, jie negarantuoja tokio pat investicijų pajamingumo ateityje. Ieškovas prisiėmė GILD fondo vienetų neišpirkimo riziką. GILD fondo vienetų išpirkimo 2008 metų antroje pusėje sustabdymas buvo susijęs su pasaulinės ekonomikos krizės padariniais. Atsakovas savo įsipareigojimus pagal Konsultacijų sutartį vykdė tinkamai, jo pateiktos konsultacijos dėl investavo priemon atitiko jų teikimo metu buvusias ekonomines sąlygas ir tuo metu buvusius realius investicinių produktų rezultatus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas yra verslininkas, sprendė, kad jam yra žinoma bei suprantama bankroto ir nemokumo rizika versle, o GILD fondo vienetų išpirkimo stabdymo rizika nebuvo išskirtinė palyginti su kitais fondais. Ieškovui atsakovo pateikta informacija apie GILD vienetų pajamingumą atitiko realius jų rezultatus, ieškovas savo pasirinkimu formavo investicinio portfelio turinį, atsakovas negalėjo numatyti GILD fondo vienetų išpirkimo sustabdymo. Atsakovas ieškovui konsultacijas suteikė laikydamasis jo veiklai keliamų profesionalumo standartų, privalomų reikalavimų komerciniams bankams teikiant finansines paslaugas (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnis (toliau – FPRĮ). Pagal Konsultavimo sutartį pats ieškovas buvo atsakingas už savo investicinio portfelio valdymą. Ieškovas žinojo apie GILD fondo vienetų vertės kitimą. Atsakovo 2009 m. sausio 30 d. pranešimas ieškovui apie galimybę išsipirkti GILD fondo vienetus nereikšmingas, nes Fondas vienetų neišpirkinėjo. Ieškovas taip pat neįrodė nuostolių atsiradimo fakto ir jų dydžio, nes byloje nepateikta neginčijamų įrodymų, kad ieškovo turimų GILD fondo vienetų vertė iki 2014 m. spalio mėnesio, kai vienetai bus išperkami pasibaigus Fondo veiklos laikotarpiui, nepakis, t. y. neišaugs.

Apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 3 d. sprendimu tenkino ieškovo V. B. apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovui V. B. iš atsakovo AB SEB banko 248 756,50 Lt žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID) (toliau – Direktyva) ir FPRĮ, į kurį perkeltos jos nuostatos, 22 straipsnio 3 dalyje, 4 dalies 2 punkte įtvirtinta finansų tarpininko pareiga aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, įskaitant ir informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, taip pat konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. , J. D. v. UAB Finasta Asset Management, bylos Nr. 3K-3-10/2014). Profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005). 2007 m. liepos 16 d. Privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį įgyvendinančios 2007 m. spalio 2 d. Konsultavimo sutarties Bendrosios dalies 4.1 punkte nustatyta, kad, teikdamas konsultacijas dėl ieškovo investuojamo turto valdymo, atsakovas įsipareigojo veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, siekti didžiausios naudos ieškovui. Konsultavimo sutarties priede Nr. 1 Investavimo strategija“ nurodyta, kad atsakovas, teikdamas ieškovui konsultacijas dėl investavimo, pirmenybę teiks mažos ir vidutinės rizikos investicijoms, sutikdamas, kad investuoto kapitalo vertė gali ne tik padidėti, bet ir sumažėti, priimtina portfelio vertės svyravimo rizika – 812 proc. per metus. Atsakovo teiktame investicijų portfelio paskirstymo plane pažymėta, kad GILD fondas yra apribotos rizikos, jo vidutinė metinė investicijų grąža nuo 2001 metų siekia 25 procentus, o Fondo vertės svyravimų riba – 8 procentai. Informacija, kad šio Fondo vienetų išpirkimas gali būti laikinai ar neribotam laikui sustabdytas, nei atsakovo teiktame pasiūlyme dėl žemos ir vidutinės rizikos investicijų portfelio plano, nei investicijų portfelio paskirstymo plane nebuvo pateikta. Be kitų investavimo produktų atsakovas 2007 m. lapkričio 30 d. ieškovo pavedimo pagrindu 2007 m. gruodžio 20 d. nupirko 5275 GILD fondo vienetų už 142 000 Eur. Nuo 2008 m. lapkričio mėnesį GILD fondo vienetų išpirkimas sustabdytas ir, pagal atsakovo nurodytus duomenis, jų vertė yra 0 Eur. Atsakovui buvo žinomas ieškovo pageidavimas saugiai investuoti turimas lėšas ne ilgesniam negu 3 metų laikotarpiui. Apie GILD fondo vienetų išpirkimo galimą sustabdymą ieškovas nebuvo informuotas, tai patvirtino atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Lietuvos bankas 2012 m. kovo 27 d. rašte nurodė, kad tikslinio patikrinimo metu surinkti duomenys įrodo, jog atsakovas ieškovui buvo pateikęs dokumentą Bendra informacija apie finansines priemones ir su jomis susijusią riziką“, kuriame nėra pakankamai detaliai aprašyti investicinių fondų vienetai kaip viena iš finansinių priemonių: nėra paminėtos investicinių fondų vienetų ir investicinių fondų rūšys bei atskiroms investicinių fondų vienetų ir investicinių fondų rūšims būdinga rizika. Vertybinių popierių komisijos Investicinių paslaugų priežiūros skyriaus 2011 m. gruodžio 19 d. akte Nr. 6V-9 nurodyta, kad rizika, jog Fondo investiciniai vienetai gali būti neišperkami, būdinga visiems investiciniams fondams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nereiškia, kad atsakovas neprivalėjo ieškovui suteikti informacijos apie galimą GILD fondo vienetų neišpirkimą, nes tik turėdamas informacijos apie galimą riziką ieškovas galėtų priimti sprendimą dėl investavimo. Atsakovas įpareigotas veikti geriausiomis klientui sąlygomis, teikti aiškią ir teisingą informaciją, kad klientas galėtų suprasti siūlomų investicijų priemonių esmę bei joms būdingą riziką (FPRĮ 22 straipsnio 1, 2 dalys). Nors pagal Konsultavimo sutartį sprendimus įsigyti finansines priemones priėmė pats ieškovas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, kaip kredito įstaiga, teikianti investicines paslaugas, suteikdamas ieškovui investicinę paslaugą, veikė neapdairiai ir neprofesionaliai, neinformavo ieškovo apie tai, kad GILD fondo vienetų išpirkimas bet kuriuo metu gali būti sustabdytas, t. y. netinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyje, 4 dalies 2 punkte nustatytas pareigas teikiant klientui investicines paslaugas ir investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais, Konsultavimo sutarties Bendrosios dalies 4.1 punkto sąlygas veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, siekti didžiausios naudos ieškovui, dėl to atsakovui taikytina civilinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Ieškovas, negalėdamas parduoti netekusių vertės Fondo vienetų, taip atgauti investuotų pinigų, patyrė žalos. Ieškovas yra verslininkas, užsiimantis statybų verslu, jam turėjo būti žinoma ir suprantama ir GILD fondo mokumo rizika. Ieškovas, priimdamas sprendimą investuoti 142 000 Eur į GILD fondo vienetus, turėjo suprasti galimą Fondo mokumo riziką arba kreiptis į atsakovą dėl galimos rizikos išsiaiškinimo, tačiau nesiimdamas šių priemonių, ieškovas kaip investuotojas elgėsi nepakankamai rūpestingai, todėl atsakovo atsakomybė mažintina iki 50 procentų (CK 6.248 straipsnio 4 dalis). Šia dalimi teismas sumažino žalos atlyginimą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

              Kasaciniu skundu atsakovas AB SEB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

              Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino finansines paslaugas teikiančio subjekto pareigas investuotojui, taip pažeisdamas finansų maklerio įmonės veiklą reglamentuojančias FPRĮ (šio įstatymo 22 straipsnio 1, 3 dalis, 4 dalies 2 punktą) ir Direktyvos nuostatas, susijusias su investicinių įmonių veiklos taisyklėmis teikiant paslaugas klientams (pavyzdžiui, Direktyvos 19 straipsnį), taip pat ir bendruosius pavedimo (inter alia atstovavimo) ir atlygintinų paslaugų sutarčių vykdymo principus (konkrečiai – pavedimo vykdymo pagal įgaliotojo (atstovaujamojo) nurodymus (CK 2.133 straipsnio 5 dalis, 6.759 straipsnio 1 dalis), paslaugų teikimo pagal kliento nurodymus (CK 6.718 straipsnio 3 dalis), maksimalių pastangų dėjimo, o ne rezultato garantavimo teikiant paslaugas ir kt. principus). Netinkamas atsakovo pareigų turinio aiškinimas lėmė vienos iš jo civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, nepagrįstą konstatavimą šioje civilinėje byloje.

              Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad finansinių paslaugų teikėjo atsakomybė yra viena iš profesinės atsakomybės rūšių, kuriai be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų turi būti taikomos ir sui generis atsakomybės taisyklės, ypač kiek tai susiję su neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio nustatymu. Teismas nepagrindė atskirai bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.245, 6.246 straipsniai), netinkamai nustatė, kad bankas pažeidė sutartyje bei teisės aktuose numatytas pareigas, ir nepagrįstai netaikė CK 6.247 straipsnio, nors turėjo identifikuoti priežastinį ryšį kaip būtiną banko civilinės atsakomybės sąlygą, t. y. nustatyti, kaip banko veiksmai lėmė kliento žalos atsiradimą.

              Šalys sudarė investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį, kuria klientas bankui nesuteikė įgaliojimų priimti investicinius sprendimus pagal nustatytą individualią investavimo strategiją, o sutarė, kad investicinius sprendimus priims pats klientas. Pagal Konsultavimo sutartį bankas konsultuoja klientą dėl jo investicijų portfelio valdymo, konkrečių investavimo priemonių, kitais susijusiais klausimais, tačiau galutinį sprendimą dėl konkrečių veiksmų ar operacijų priima pats klientas. Teisės doktrinoje akcentuojama, kad įmonėms, teikiančioms vien rekomendacijas dėl investicijų, gali būti nustatomos tik kai kurios pareigos, nes šios paslaugos turi mažiau reikšmės finansų stabilumui. Įmonių, kurios valdo klientų finansinių priemonių portfelius arba savo sąskaita ir vardu veikia finansinių priemonių rinkose, veikla gali turėti didelę sisteminę įtaką, todėl jų veiklai keliami didesni reikalavimai (Moloney, N. EU Securities Regulation. Second edition. Oxford University Press, 2008, p. 341–342). Tokiais atvejais investuotojo apsauga yra kur kas menkesnė, nes jis pats turi priimti investicinį sprendimą ir prieš tai įsivertinti konkrečią riziką (Didžiulis, L. Finansų tarpininkų profesinė civilinė atsakomybė, kaip investuotojų apsaugos priemonė. Daktaro disertacija. Vilnius, 2014, p. 215).

              CK 6.759 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą pagal įgaliotojo nurodymus. Įgaliotojo nurodymai privalo būti teisėti, įvykdomi ir konkretūs. Tokio pobūdžio pareigą numato ir CK 6.718 straipsnio 3 dalis: paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus. Bankas, kliento vardu įsigydamas Fondo investicinius vienetus, nenukrypo nuo šių pareigų. Be to, CK 2.133 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu atstovas sandorį sudarė pagal atstovaujamojo nurodymus, tai atstovaujamasis negali ginčyti tokio sandorio motyvuodamas tuo, jog sudarydamas sandorį atstovas ignoravo tam tikras aplinkybes, jeigu atstovaujamasis apie tas aplinkybes žinojo arba jas ignoravo dėl savo paties neatsargumo. Kadangi klientui buvo atskleista visa bankui žinoma informacija, susijusi su investicijos rizika, jis negali ne tik ginčyti atitinkamo sandorio, tačiau ir reikalauti nuostolių atlyginimo. Konsultavimo sutartis pagal savo pobūdį yra rizikos sutartis (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), kurią sudarydamas klientas nežino, ar jis gaus finansinės naudos, ir prisiima ne tik finansinės naudos negavimo, bet ir nuostolių patyrimo riziką. Šia sutartimi nesukuriama prievolė būtinai pasiekti tam tikrą rezultatą. Konsultavimo sutarties pagrindu bankui, kaip profesionalui, yra sukuriama pareiga siekti geriausio rezultato, t. y. dėti geriausias pastangas tokiai sutarčiai įvykdyti, o atsakomybė už sutarties pažeidimą gali būti taikoma tada, jei bus nustatyta, kad bankas nedėjo tokių pastangų, kurių analogiškomis aplinkybėmis imtųsi analogiškas bankui protingas, atidus ir rūpestingas asmuo. Šalys sudarė investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį, kuria sutarė, kad bankas teiks konsultacijas dėl investuojamo turto valdymo, o ieškovas priims investicinius sprendimus ir norėdamas investuoti pateiks bankui tinkamai įformintus pavedimus, kuriuos bankas, veikdamas kaip tarpininkas, įvykdys. Taigi klientas suprato, kad jis pats priims investicinius sprendimus, bankas jam bus reikalingas tik kaip patarėjas, informuojantis apie įvairias investavimo galimybes. Finansinių priemonių tinkamumo anketoje jis nurodė turintis iki 3 metų investavimo į finansines priemones patirtį, yra pirkęs fondų ir struktūrinių finansinių priemonių, be to, turi išmanymą apie daugelį finansinių priemonių ir supranta investavimo į jas riziką. Investavimo strategijoje sutarta, kad investuoto kapitalo vertė gali ne tik padidėti, bet ir sumažėti, tai nereiškia, kad visos investicijos turi turėti kapitalo garantiją. Pavedimas įsigyti Fondo investicinių vienetų bankui buvo pateiktas 2007 m. lapkričio 30 d., t. y. praėjus beveik porai mėnesių nuo pasiūlymo dėl investicijų portfelio paskirstymo pateikimo. Taigi ieškovas, turėjęs pakankamai laiko įvertinti šią investavimo galimybę, priėmė sprendimą dalį investicinio portfelio lėšų nukreipti būtent į Fondo vienetus.

              Teisės aktai nenumato, kad finansų tarpininkas turi pareigą atskirai informuoti apie riziką, susijusią su investicinių vienetų išpirkimo sustabdymu. Vertybinių popierių komisija 2011 m. gruodžio 19 d. patikrinimo akte pažymėjo, kad bankas neprivalėjo kliento atskirai informuoti apie Fondo valdytojo teisę sustabdyti vienetų išpirkimą kaip Fondui būdingą riziką. Investicinio fondo vienetų išpirkimo sustabdymas yra įstatyme nustatyta Fondo valdytojo teisė, įtvirtinta tiek Lietuvos (Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 38 straipsnis), tiek ir Estijos, kurioje registruotas Fondas, teisės aktuose. Investicinio fondo vienetų išpirkimo sustabdymas yra vienas iš visiems investiciniams fondams būdingų veiklos ypatumų, todėl investicinio fondo vienetų išpirkimo sustabdymas nėra vertintinas kaip tam tikrai finansinei priemonei būdinga specifinė rizika. Abejotina, ar netgi tuo atveju, kai bankas a priori būtų aptaręs su klientu įstatymuose įtvirtintą investavimo subjektų teisę stabdyti investicinių vienetų išpirkimą, tai būtų lėmę kliento sprendimą atsisakyti įsigyti Fondo investicinius vienetus. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad klientui buvo suprantama Fondo finansinėms priemonėms būdinga rizika.

              FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta informavimo pareiga (finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus) siejama tik su informacijos pateikimu (potencialiems) klientams ir skirta tik tam, kad klientai galėtų apsispręsti, ar sudaryti susitarimą dėl investavimo paslaugų teikimo su finansų maklerio įmone, ar tokio susitarimo nesudaryti, – šią išvadą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A63 – 2604/2011.

              Numatyti realų Fondo vienetų išpirkimo sustabdymo faktą bankas neturėjo galimybės, nes jis negali numatyti ir pašalinti visų rizikos veiksnių investavimo srityje. Konsultavimo sutartis sudaryta 2007 m. spalio 2 d., o Fondo vienetų išpirkimo sustabdymas 2008 m. antrojoje pusėje buvo susijęs su pasauline ekonomikos krize. Nors bankas ir yra profesionalus investuotojas, tačiau remiasi jam pateikiama ir viešai skelbiama informacija apie investicijų rinkos subjektus, įskaitant Fondą. Bankui negali būti keliamas didesnis atidumo ir profesionalumo standartas nei institucijai, kurios veiklos esmė ir paskirtis užtikrinti sąžiningą, skaidrų ir efektyvų finansinių priemonių rinkų veikimą bei užtikrinti investuotojų interesų apsaugą. Fondas yra registruotas Estijoje, jo veikla prižiūrima Estijos vertybinių popierių rinkų priežiūros institucijos. Priežiūros institucija turi pareigą analizuoti Fondo ataskaitas, kontroliuoti ir vertinti likvidumo rodiklius, esant būtinybei, imtis poveikio priemonių. Ši informacija yra prieinama priežiūros institucijai, tačiau nėra viešai prieinama kiekvienam rinkos subjektui. Pareiga įspėti klientą yra siejama tik su įspėjimu apie konkrečią atsiradusią riziką, kuri finansų tarpininkui yra arba turi būti žinoma. Fondo priemonių įsigijimo metu analizuojant 2006 m. Fondo valdytojo ataskaitą, taip pat mėnesines Fondo veiklos ataskaitas, nebuvo matyti jokių galimų Fondo likvidumo problemų. Fondo vienetai sudarė 15 proc. viso kliento portfelio. Investicijų diversifikavimas padeda suvaldyti ir sumažinti investavimo riziką, kai sėkmingos pozicijos padengia ne tokių sėkmingų investicijų prarastas vertes.

              Konsultavimo sutartis klientui neišvengiamai sukuria riziką. Bankas Fondo mokumo rizikos negalėjo numatyti, o banko atlikti veiksmai teikiant pasiūlymą dėl Fondo investicinių vienetų įsigijimo neviršijo kliento pasirinkto rizikos standarto. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė banko neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis). CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Spręsdamas dėl civilinės atsakomybės bankui taikymo, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šią teisės normą, nes nepagrįstai išplėtė banko atsakomybės ribas, įpareigodamas atlyginti žalą, kuri atsirado ne dėl banko veiksmų, o dėl objektyvių finansų rinkos aplinkybių, t. y. ekonomikos krizės.

              Paslaugų teikėjo, inter alia finansų tarpininko, prievolę kvalifikuojant kaip prievolę siekti geriausių pastangų, griežta jo sutartinė atsakomybė netaikoma (Magnus, U.; Micklitz, H.-W. Comparative Analysis of National Liability Systems for Remedying Damage Caused by Defective Consumer Services, p. 45, 54, 106, 118). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas turėjo analizuoti ir kaltę būtiną banko atsakomybės sąlygą. Kaip minėta, teikdamas klientui finansines paslaugas bankas elgėsi taip, kaip bet kuris kitas profesionalas esant tokioms aplinkybėms, todėl konstatuoti kaltus banko veiksmus nėra teisinio pagrindo.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas V. B. prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimą. Atsiliepime išdėstyti šie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

              Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bankas netinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 4 dalies 2 punkte, Konsultavimo sutarties 4.1 punkte nustatytas pareigas. Atsakovas nepateikė ieškovui informacijos apie investavimo į GILD fondo vienetus ar kitus investicinius fondus riziką, t. y. kad pasibaigus 3 metų investavimo laikotarpiui ieškovas gali neatgauti investuotų pinigų, nes GILD fondo vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas. Dėl to bankas, kaip kredito įstaiga, teikianti investicines paslaugas, veikė neapdairiai ir neprofesionaliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, jog valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. Kai įstatymas apriboja investavimo rekomendacijų ar kitų investicinių paslaugų teikimą tam tikromis sąlygomis ar terminu, finansų tarpininko profesinio rūpestingumo pareiga inter alia reiškia, jog finansų tarpininkas turi imtis visų nuo jo priklausančių veiksmų, kad išvengtų nevaldomų investicijų nuostolių. Tokiu atveju finansų tarpininkas turi patarti, kaip išformuoti (parduoti) investuotojo portfelį arba patarti ir pasirūpinti portfelio perdavimu kitam finansų tarpininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. ir J. V. v. AB „Swedbank, bylos Nr. 3K-3-226/2014).

              Apie galimą GILD fondo vienetų išpirkimo sustabdymą ieškovas nebuvo informuotas, nors atsakovui jau nuo 2007 m. liepos mėnesio buvo žinomas ieškovo pageidavimas saugiai investuoti turimas lėšas ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Ieškovas užpildytoje 2007 m. lapkričio 5 d. Konsultavimo anketoje nurodė, kad jam priimtina tik tokia investicija, kuri garantuoja, jog planuojamo investavimo termino pabaigoje jis neabejotinai galės atsiimti visus investuotus pinigus. Jei bankas būtų informavęs apie riziką netekti pinigų investuojant į GILD fondus, ieškovas jų vienetų nebūtų įsigijęs.

              Bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatas, įpareigojančias , kaip finansų tarpininką, aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus bei pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas. Tai iš esmės pripažįsta ir bankas, kasaciniame skunde teigdamas, kad „šis pažeidimas galėtų būti kvalifikuojamas tik kaip pareigos atskleisti klientui informaciją netinkamas vykdymas“. Konsultavimo sutartis pagal savo pobūdį yra fiduciarinė sutartis. Todėl bankas privalėjo ne tik vykdyti FPRĮ 22 straipsnio 1, 3 dalių ir 4 dalies 2 punkte numatytas pareigas, bet ir būti lojalus ieškovo interesams ir bendradarbiauti su ieškovu, dėti maksimalias pastangas siekiant įgyvendinti Konsultavimo sutarties tikslus, tarp jų ir imtis visų nuo banko priklausančių veiksmų, kad išvengtų galimų ieškovo nuostolių.

              Ieškovo nuostolių atsiradimą lėmė ne tai, kad bankas iš anksto neidentifikavo GILD fondo likvidumo problemų, bet tai, kad jis neatskleidė ieškovui informacijos apie GILD fondo vienetų išpirkimo sustabdymo galimybę. Dėl to tarp ieškovo patirtos žalos ir minėtų FRPĮ bei Konsultavimo sutarties nuostatų pažeidimo yra priežastinis ryšys. CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta banko griežtoji civilinė atsakomybė, kurią taikant kaltės nereikia įrodinėti. Nustatęs visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį – apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė įpareigoti banką atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.

             

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl banko informavimo pareigos

              Byloje pareikštas ieškinys, kuriuo reikalaujama priteisti ieškovui – neprofesionaliajam investuotojui iš atsakovo banko, teikusio ieškovui investicines paslaugas, žalą, kilusią dėl banko informavimo pareigos netinkamo vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendimu konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartines ir įstatyme nustatytas pareigas ir neinformavo ieškovo apie riziką, kad gali būti sustabdytas įsigyjamų investicinių vienetų išpirkimas ir dėl to ieškovas gali prarasti visas investicijas, taip pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 4 dalies 2 punkte ir Konsultavimo sutarties Bendrosios dalies 4.1 punkte nustatytas pareigas, todėl jam kilo pareiga iš dalies atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Kasaciniame skunde atsakovas teigia, kad teismas netinkamai aiškino jo pareigų turinį ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo atsakovo argumentu. 

Byloje nustatyta, kad šalys 2007 m. liepos 16 d. pasirašė Privačios bankininkystės sutartį, pagal kurią ieškovas įgijo teisę gauti atsakovo teikiamas investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais paslaugas. 2007 m. spalio 2 d. šalys pasirašė Konsultavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pagal individualią ieškovo investavimo strategiją teikti konsultacijas ieškovui dėl jo investuojamo turto valdymo ir kitais su investavimu susijusiais klausimais. 2007 m. lapkričio 9 d. sudarė Vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo pagal ieškovo pavedimą sudaryti sandorius dėl investicinių priemonių įgijimo. Vadovaudamasis Konsultavimo bei Vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartimis, atsakovas ieškovo vardu nupirko įvairių taupymo investavimo priemonių ir suformavo investicijų portfelį, taip pat atsakovas 2007 m. lapkričio 30 d. ieškovo pavedimo pagrindu 2007 m. gruodžio 20 d nupirko 5275 GILD fondo vienetų už 142 000 Eur. Praėjus daugiau negu metams nuo investavimo pradžios, t. y. 2008 m. lapkričio mėn. GILD fondo investicinių vienetų išpirkimas buvo sustabdytas ir, atsakovo nurodytais duomenimis, jų vertė yra 0 Eur.

Pagal Konsultavimo sutarties Bendrosios dalies 4.1 punktą, teikdamas konsultacijas dėl atsakovo investuojamo turto valdymo, atsakovas įsipareigojo veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, siekti didžiausios naudos klientui (ieškovui). Konsultavimo sutarties Bendrosios dalies 4.2.1 punktu ieškovas patvirtino, jog iki sutarties pasirašymo atsakovas žodžiu supažindino ir informavo jį apie galimą su investuojamo turto valdymu susijusią riziką, ir ieškovas prisiima vertybinių popierių  ir kitų finansų priemonių kainų kitimo riziką, bazinių palūkanų normos kitimo, perinvestavimo ir kitokią riziką, tačiau nei sutartyse, nei parengiamuosiuose dokumentuose ar ikisutartinių santykių metu bankas kliento neinformavo apie riziką, jog ieškovo įsigyjamų investicinių vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas ar atsisakyta juos išpirkti. Tokia aplinkybė nustatyta apeliacinės instancijos teismo, to neneigia ir atsakovas. Kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo, ieškovas yra neprofesionalusis investuotojas, pageidavęs žemos rizikos investicijų. Atsakovui buvo žinoma apie ieškovo pageidavimą saugiai investuoti turimas lėšas ne ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui. Apeliacinės instancijos teismas atsakovo atsakomybę kildino išimtinai iš pareigos informuoti klientą apie riziką, jog kliento įsigyjamų investicinių vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas, pažeidimo. Šioje byloje nėra ginčo, kad ieškovas prisiėmė vertybinių popierių kainų kritimo riziką, t. y. jis buvo informuotas, kad investuoto kapitalo vertė gali sumažėti, taip pat nenustatyta, kad bankas pažeidė sutartį ar konkrečiai informavimo pareigą, vykdymo etape. Kaip minėta, ginčas byloje kilo dėl to, ar bankas turėjo pareigą informuoti apie riziką, kad investicinių fondų vertybinių popierių išpirkimas gali būti sustabdytas ir ar bankas ją tinkamai atliko. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie GILD fondo veiklos ir su tuo susijusio investicinių fondų išpirkimo sustabdymo riziką prieš priimant sprendimą įsigyti konkretaus fondo vertybinius popierius.

FPRĮ 22 straipsnis subjektą, teikiantį klientui investicines paslaugas, įpareigoja sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (1 dalis), klientams ir (arba) potencialiems klientams teikti teisingą, aiškią ir neklaidinančią informaciją (2 dalis), klientams ir potencialiems klientams suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (3 dalis), o pagal šio straipsnio 4 dalį, įgyvendinama šiuos reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo suteikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones (2 punktas) ir kt. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino, kad informacijos apie investicinių vienetų sustabdymo ar neišpirkimo galimybę nepateikimas negali būti pripažįstamas veikimu geriausiomis klientui sąlygomis, aiškiai ir suprantamai suteikiant visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Teisėjų kolegija pastebi, kad 2007 metų spalio 2 d. sudarant Konsultavimo sutartį 2012 m. liepos 12 d. jau buvo patvirtintos (įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d.) Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių 33 punkte įtvirtinta, kad finansų maklerio įmonė privalo pateikti klientams ir potencialiems klientams apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, atsižvelgdama į klientų kategoriją, kuriai klientas priskirtas (neprofesionalusis ar profesionalusis klientas), ir kitas aplinkybes. Tokiame aprašyme turi būti paaiškintas konkretaus finansinių priemonių tipo pobūdis ir šiam finansinių priemonių tipui būdinga rizika, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Rizikos aprašymas turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą, taip pat kliento padėtį ir jo žinių lygį (34 punktas). Pagal tai turi būti pateikiama informacija apie riziką, būdingą to tipo finansinei priemonei, įskaitant sverto principo (angl. leverage) paaiškinimą ir jo poveikį, bei riziką, kad visas investuotas kapitalas gali būti prarastas (34.1 punktas). Nors šios Taisyklės Konsultavimo sutarties pasirašymo metu dar buvo neįsigaliojusios, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, kaip savo srities profesionalas, negalėjo nežinoti apie LR Vertybinių popierių komisijos patvirtintas taisykles ir jose įtvirtintą informavimo pareigos turinį ir vykdymo būdą. Juo labiau kad ir 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansų tarpininkas, teikdamas klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi garbingai, sąžiningai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų (Lietuvoje ši nuostata perkelta į FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį). Pažymėtinai, kad ši Direktyvos ir FPRĮ nuostata įtvirtina dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigas, taikytinas taip pat ir valdant kliento portfelį: profesinio rūpestingumo pareigą ir lojalumo pareigą, kai tarp šalių egzistuoja fiduciariniai santykiai. Atsižvelgiant į Direktyvos19 straipsnio 3 dalies formuluotę, atitinkančią FPRĮ 22 straipsnio 4 dalį, esminiais faktais laikytina tokia informacija, kuri leidžia klientui suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę, joms būdingą riziką ir leidžia priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Kasacinio teismo konstatuota, kad, remiantis FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatomis, finansų tarpininkas turi aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, taip pat pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Ji turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliajam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamos informacijos atskleidimo pareigos įvykdymas yra vienas iš instrumentų, saugančių investuotoją nuo netinkamų produktų pasirinkimo ir galimų nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 206/2014). Komerciniams bankams teikiant finansines paslaugas yra keliami itin aukšti atidumo, profesionalumo, sąžiningumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Swedbank“, AB v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas teikė ieškovui konsultavimo dėl investavimo paslaugas, o neteisėtumas atsakovo veiksmuose konstatuotas nustačius, jog konsultuodamas ieškovą, kokius investicinius produktus pirkti, neatskleidė esminių siūlomų produktų savybių (tarp jų ir rizikingumo), pasiūlė ieškovui įsigyti jo poreikių neatitinkančių produktų, ir tokie atsakovo veiksmai lėmė ar paskatino ieškovo pasirinkimą įgyti produktus, kurių, žinodamas visą informaciją, nepirktų. Prieidamas prie šios išvados teismas, be kita ko, rėmėsi ir Lietuvos banko 2012 m. kovo 27 d. raštu, kuriame nurodyta, kad tikslinio patikrinimo metu surinkti duomenys įrodo, jog atsakovas ieškovui buvo pateikęs dokumentą Bendra informacija apie finansines priemones ir su jomis susijusią riziką“, kuriame nėra pakankamai detaliai aprašyti investicinių fondų vienetai, kaip viena iš finansinių priemonių: nėra paminėtos investicinių fondų vienetų ir investicinių fondų rūšys bei atskiroms investicinių fondų vienetų ir investicinių fondų rūšims būdinga rizika. Aptartas teisinis reglamentavimas duoda pagrindo išvadai, kad informacija apie investicinių fondų galimybę sustabdyti investicinių vienetų išpirkimą patenka į FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintą banko pareigos atskleisti informaciją klientui apimtį, todėl toks neatskleidimas leidžia banko veiksmus kvalifikuoti kaip neatitinkančius šiame straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Teisinis reglamentavimas, teismų nustatytos aplinkybės ir kasacinio teismo praktika pagrindžia, kad ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie galimybę Fondui sustabdyti investicinių vienetų išpirkimą, todėl bankas pažeidė Konsultavimo sutarties 4.1 ir 4.2 punktus, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 4 dalies 2 punktą, kuriame įtvirtina finansų tarpininko pareiga aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, – įskaitant ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones.

Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino Konsultavimo sutarties 4.1 punkto bei FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatas ir konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą.

 

Dėl kitų banko civilinės atsakomybės sąlygų

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio ir kaltės, kaip atsakovui taikytinos civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu.

Kaip buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas netinkamai teikė ieškovui konsultavimo dėl investavimo paslaugas, patardamas ieškovui, kokius investicinius produktus pirkti, neatskleidęs siūlomų produktų rizikingumo pasiūlė ieškovui įsigyti jo poreikių neatitinkančių produktų, ir tokie atsakovo veiksmai lėmė ar paskatino ieškovo pasirinkimą įgyti produktus, kurių, žinodamas visą informaciją, nepirktų. Taigi nagrinėjamu atveju svarbus priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. netinkamo sutartinės ir įstatyme nustatytos pareigos informuoti klientą apie finansinėms priemonėms būdingą riziką (neinformavimo apie riziką, kad investicinių vienetų išpirkimas bus sustabdytas), ir dėl šios rizikos atsiradimo kilusių ieškovui žalingų padarinių.

              Taikant civilinę atsakomybę profesionalių paslaugų srityje, pažeidus pareigą informuoti laikoma, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, nes ieškovas galbūt nebūtų priėmęs sprendimo, jei būtų žinojęs visą reikšmingą informaciją. Atsakovui tenka pareiga įrodyti priešingai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes (kad ieškovo tikslas buvo taupymas, o ne pelno gavimas, ieškovas pageidavo, kad santaupos būtų apdraustos, ieškovas siekė investuoti sąlyginai trumpą (iki 3 metų) laikotarpį tik į mažos ir vidutinės rizikos investicijas (nuo 8 proc. iki 12 proc.), tinkamai taikė ir aiškino CK 6.247 straipsnio nuostatas ir sprendė, kad ieškovo nuostoliai gali būti laikomi skolininko veiksmų (neveikimo) rezultatu, t. y. kad labiau tikėtina, jog ieškovas nebūtų investavęs į finansines priemones, jeigu atsakovas būtų tinkamai informavęs apie visas tokio pobūdžio finansinėms priemonėms būdingas rizikas, inter alia apie galimą investicinių vienetų išpirkimo sustabdymą ar neišpirkimą, t. y. apie galimybę prarasti visą investuotą kapitalą.

             

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė kaltės banko veiksmuose. Nagrinėjamoje byloje kasatorius teikė konsultavimo dėl investavimo paslaugas ir jo pareiga tinkamai suteikti informaciją klientui kvalifikuotina kaip prievolė dėti maksimalias pastangas, todėl sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad atsakomybė už šios pareigos nevykdymą bankui kyla pagal bendrąją civilinės atsakomybės taisyklę (CK 6.200 straipsnio 4 dalis ir 6.248 straipsnio 1 dalis) – su kalte.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino banko veiksmų kaltės aspektu. Apeliacinis teismas sprendė, kad civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymų ar sutarčių išmintis), žala (nuostoliai) (CK 6.2466.249 straipsniai). Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Apeliacinio teismo vertinimu, ieškovas įrodė, kad bankas pažeidė  FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį ir 4 dalies 2 punktą, kuriame įtvirtinta finansų tarpininko pareiga aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, tarp jų ir informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones, todėl banko veiksmai vertintini kaip neteisėti. Apeliacinis teismas, tinkamai įvertinęs visas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas įrodė atsakovo kaltus veiksmus, t. y. kad teikdamas klientui finansines paslaugas bankas nesielgė taip, kaip bet kuris kitas profesionalas esant tokioms aplinkybėms. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas ir nevertino kasatoriaus pateiktų įrodymų dėl kaltės banko veiksmuose nebuvimo, vertintinas kaip nepagrįstas.

Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 14,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidasadvokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą jis sumokėjo 9358,47 Lt. Tai viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokestį, todėl, netenkinus kasacinio skundo, ieškovui iš atsakovo priteistina 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės SEB banko (j. a. k. 112021238) ieškovui V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) Lt advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo akcinės bendrovės SEB banko (j. a. k. 112021238) 14,68 Lt (keturiolika Lt 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                  Gražina Davidonienė

 

Egidijus Laužikas

 

Dalia Vasarienė