Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-55-2014].docx
Bylos nr.: 3K-3-55/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
AB "Lietuvos draudimas" 110051834 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.1. Bylos, susijusios su civilinės atsakomybės draudimu
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.1. Prievolės:
2.5.1.5. Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.5.4. Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.2. Civilinės atsakomybės sąlygos:
2.5.10.2.4. Žala:
2.5.10.2.4.1. Turtinė žala
2.5.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys:
2.5.10.5.2. Deliktinė atsakomybė:
2.5.39. Draudimas:
2.5.39.2. Draudimo rūšys:
2.5.39.2.6. Civilinės atsakomybės draudimas:
2.5.39.2.6.1. Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.5. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.1. Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
3.2.1.3. Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.1. Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
3.2.3.8. Teismo sprendimo ar nutarties priėmimas ir paskelbimas
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas:
3.2.4.9. Įrodinėjimo priemonės:
3.2.4.9.1. Šalių, trečiųjų asmenų ir jų atstovų paaiškinimai
3.2.4.9.3. Rašytiniai įrodymai:
3.2.4.9.3.2. Oficialūs rašytiniai įrodymai
3.2.4.11. Įrodymų vertinimas
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.4. Galutinis sprendimas
3.2.6.10. Teismo sprendimo trūkumų ištaisymas:
3.2.6.10.2. Papildomo sprendimo priėmimas
3.2.7. Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
3.2.7.1. Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
3.2.7.2. Pirmosios instancijos teismo nutarčių rūšys, priėmimo tvarka ir turinys
3.2.7.3. Pirmosios instancijos teismo nutarčių nuorašų įteikimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.14. Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03377-2012-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 38; 73.2.6.1                                         

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. kovo 4 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. Ž. (B. Ž.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutarties ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui B. Ž. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 18 006 Lt žalos atlyginimo, procesines palūkanas  bei bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad su S. M. 2010 m. gruodžio  27 d. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 033/176299525 (toliau – draudimo sutartis), kuria apdraustas automobilis VW GOLF. Draudėjas S. M. 2011 m. spalio 18 d.  automobilį pardavė atsakovui, taip pat jam perdavė  draudimo sutarties sudarymą patvirtinančius dokumentus. Atsakovas delsė draudikui pranešti apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, nepateikė savo duomenų, nesilaikė Draudimo sutartyje (2.2.3 punktas) nustatytų pareigų bei pažeidė 1.6.3 punktą, nes automobilį vairavo  neturėdamas dvejų metų vairavimo stažo.

2011 m. spalio 28 d. įvyko eismo įvykis, kurio kaltininkas – atsakovas. Ieškovas kito automobilio vairuotojui J. T. atlygino 36 012 Lt eismo įvykio metu patirtą žalą. Ieškovas nurodė, kad pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalies nuostatas jis, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo regreso teisę į žalos atlyginimą.

Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Jis nurodė, kad eismo įvykio dieną jam automobilio VW GOLF draudėjo teisės ir pareigos dar nebuvo perėjusios, nes jis nebuvo praleidęs įstatymų nustatyto termino pranešti draudikui apie apdraustos transporto priemonės savininko pasikeitimą, todėl mano, kad ieškovas iš atsakovo gali reikalauti tik draudimo įmokos dėl pasikeitusios rizikos skirtumo už likusį draudimo sutarties laikotarpį (nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 26 d.).

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

 

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovo 18 006 Lt žalos, procesines palūkanas bei 540 Lt žyminio mokesčio.

Teismas konstatavo, kad atsakovas delsė draudikui (ieškovui) pranešti apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą bei savo duomenis, taip pat kad nebuvo apdairus ir rūpestingas – nesilaikė Draudimo sutarties 2.2.3 punkte nustatytų pareigų, pažeidė 1.6.3 punktą, kuriuo įsipareigojo užtikrinti, kad transporto priemonę vairuos didesnį nei dvejų metų vairavimo stažą turintys asmenys. Atsakovas, žinodamas, kad jo vairavimo stažas mažesnis, būdamas sąžiningas, apdairus ir rūpestingas, privalėjo nedelsiant kreiptis į ieškovą.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo padarytą žalą ieškovas atlygino sumokėdamas             36 012 Lt, konstatavo, kad jis, vadovaujantis Draudimo sutarties 2.2.3 punktu, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį 50 proc. išmokėtos sumos dydžio.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2013 m. birželio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą, iš esmės sutikdamas su jame išdėstytais motyvais.

Teismas, atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalies bei CK 6.1011 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad, pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui ir draudėjui perdavus naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį, todėl atsakovo argumentus, kad draudėjo teisių ir pareigų jis dar nebuvo perėmęs, laikė nepagrįstais.

Nors eismo įvykis, dėl kurio ieškovui atsirado pagrindas išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam, įvyko dar nesuėjus maksimaliam 15 dienų terminui nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, tačiau teismas sprendė, kad atsakovas turėjo veikti aktyviai bei rūpestingai ir draudiką informuoti prieš pradėdamas naudoti ir vairuoti transporto priemonę. Atsakovui delsiant pranešti draudikui, jis turi prisiimti tokio delsimo riziką ir padarinius.

             

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nepagrįstai sprendė, kad draudiko teisės ir pareigos pagal Draudimo sutartį perėjo atsakovui įsigijus automobilį ir gavus draudimo polisą. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad draudimo sutartis privalo būti rašytinė. Draudimo sutartį sudarė ir ją pasirašė ieškovas ir draudėjas S. M., kuriam  turėtų kilti netinkamo draudimo sutarties vykdymo padariniai. Teismai nenustatė, ar S. M., perduodamas atsakovui Draudimo sutartį, supažindino jį su visomis sutarties sąlygomis.

Kasatorius nebuvo praleidęs įstatyme nustatyto maksimalaus 15 dienų termino pranešti draudikui apie nuosavybės teisių perėjimą.  Įsigijus transporto priemonę naujajam transporto savininkui pereina tik bendrosios, t. y. visiems asmenims suprantamos, draudimo sąlygos, o specialiosios sąlygos (pvz., Draudimo sutarties 1.6.3 punktas) naujajam savininkui pereiti negalėjo, nes automobilį perleidęs asmuo pats dvejų metų vairavimo stažo neturėjo.

Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 26 d. sprendime Nr. 241-42 „Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sąlygų“ atkreiptas dėmesys į tai, kad pasitaiko atvejų, kai į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis įtraukiamos sąlygos, kuriomis nustatomi apribojimai tam tikrų kategorijų asmenims. Sutartyse nurodoma, kad transporto priemonių nevairuos tam tikrų požymių (pavyzdžiui, vairavimo stažo ar amžiaus) neatitinkantys asmenys. Šių sąlygų nesilaikymas traktuojamas kaip transporto priemonės savininko (draudėjo) pareigos pranešti apie rizikos pasikeitimą nesilaikymas, todėl atsakingas draudikas įgyja teisę pareikšti draudėjui reikalavimą grąžinti dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos. Priežiūros tarnybos manymu, tokia praktika neatitinka nacionalinių ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų.

Priežiūros tarnyba pažymėjo, kad ši pozicija negali būti vertinama kaip oficialus teisės aktų aiškinimas.

TPVCAPD įstatymu yra perkelti Europos Sąjungos teisės akiai, reglamentuojantys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (kodifikuota redakcija) (toliau — Direktyva) 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, jog visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų  kiekvienoje   valstybėje  narėje   tokią  draudimo   apsaugą,   kurios  reikalaujama pagal  tos valstybės teisės aktus. Analogiškos nuostatos įtvirtintos TPVCAPD įstatyme: Draudimo sutartys, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai (TPVCAPD įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime nurodyta transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo. To paties įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje paaiškinta, kad valdytoju laikomas asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės  valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo,  kuris tiek teisėtai,  tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę.  Taigi,  pagal   TPVCAPD įstatymą   transporto priemonių   valdytojų  civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos įmokos pagrindu suteikiama draudimo apsauga visiems transporto priemonę vairuojantiems asmenims. Pažymėtina, kad tiek Direktyvoje, tiek TPVCAPD įstatyme nurodyta, kad draudimo apsauga, tokia,  kokios reikalaujama pagal tos valstybės teisės aktus, privalo būti suteikta vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Vadinasi, sudarydamas draudimo sutarti, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką pagal tai, kokia draudimo apsauga numatyta TPVCAPD įstatyme, t. y. įvertinęs visą prisiimamos rizikos apimtį. Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Taigi, jeigu draudimo sutarties šalys susitaria laikyti tam tikros kategorijos asmenų vairavimą riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonės tos kategorijos asmenys nevairuos, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu tos kategorijos asmenys ją vairuos. Toks susitarimas neatitinka reikalavimo draudikui suteikti draudimo apsaugą tokią, kokia numatyta TPVCAPD įstatyme vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu.

Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nekvestionuojama, ar asmenų, nesančių tam tikro amžiaus, neturinčių atitinkamos vairavimo patirties ar pasižyminčių (nepasižyminčių) kitomis draudiko nustatytomis savybėmis, vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu, tačiau, atsižvelgiant į nacionalinį ir Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog draudikas visą draudimo rizikos mastą turi įvertinti prieš sudarydamas draudimo nutartį. Draudėjo ir draudiko susitarimas apriboti (sumažinti) draudiko prisiimamą draudimo riziką nagrinėjamu atveju prilygintinas draudimo apsaugos siaurinimui, kuris neatitinka pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų.

 

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ su atsakovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Su ieškiniu pateikta 2011 m. spalio 18 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad automobilis buvo parduotas kasatoriui; jam buvo perduoti ir draudimo sutarties sudarymą patvirtinantys dokumentai.

TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį. Tokią pačią nuostatą įtvirtina ir bendroji draudimo santykius reglamentuojanti CK 6.1011 straipsnio 1 dalies nuostata. Atsižvelgdami į šį reglamentavimą bylą nagrinėję teismai  pagrįstai pripažino kasatoriaus teisių bei pareigų perėmimą pagal Draudimo sutartį. Pažymėtina, kad naujajam transporto priemonės savininkui pereina visos draudimo sutartyje įtvirtintos draudėjo teisės bei pareigos.

Tai, kad kasatorius nebuvo praleidęs TPVCAPDĮ nustatyto maksimalaus penkiolikos dienų termino pranešti draudikui apie nuosavybės teisių perėmimą į apdraustąją transporto priemonę,  neatleidžia jo nuo pareigos atlyginti dalį ieškovo patirtos žalos, nes kasatorius, ieškovui nepranešęs apie draudimo rizikos pasikeitimą, transporto priemonę vairavo neturėdamas dvejų metų vairavimo stažo ir sukėlė eismo įvykį.

Pagal TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalį,  pranešus draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas turi teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, o naujasis transporto priemonės savininkas turi teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką. Kasatorius nebuvo apdairus ir rūpestingas, nesilaikė TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalies bei Draudimo sutarties 2.2.3 punkte nustatytų pareigų. Jis ne tik delsė ieškovui pranešti apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, bet ir  pažeidė Draudimo sutarties 1.6.3 punktą, pagal kurį draudėjas įsipareigoja užtikrinti, kad transporto priemonę vairuos asmenys, kurių vairavimo stažas didesnis nei dveji metai, todėl draudikas įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.

Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sąlygų“, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Antra, Priežiūros tarnyba priima atitinkamus sprendimus atsižvelgdama į konkrečių faktinių aplinkybių visumą, todėl jos pozicija neprivaloma sprendžiant šį konkretų ginčą. Be to, nors Lietuvos banko Priežiūros tarnyba laikosi nuomonės, kad sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką įvertinęs visą prisiimamos rizikos apimtį, tokie samprotavimai neatitinka dabartinės teismų praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs: „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-l62/2013).

Draudimo įmokos dydį nustato draudikas. Draudimo įmoka yra proporcinga draudiko prisiimtiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį. Nagrinėjamu atveju, ieškovui vertinant draudimo riziką ir apskaičiuojant draudimo įmoką, be kitų aplinkybių, buvo reikšminga tai, kas vairuos transporto priemonę. Iš šalių sudarytos draudimo sutarties turinio matyti, kad vairavimo stažas turėjo įtakos nustatant draudimo įmokos dydį, sutartyje taip pat yra įrašyti duomenys apie draudėjo vairavimo stažą, kad jis teisę vairuoti įgijo nuo 1989 m. Šiuo atveju, įvertinus draudimo riziką, kad transporto priemonės nevairuos asmenys, turintys mažesnį kaip dvejų metų vairavimo stažą, buvo apskaičiuota mažesnė draudimo įmoka. Atsižvelgiant į tai, kad vairuotojai, neturintys dvejų metų vairavimo stažo, dažniau sukelia eismo įvykius, laikytina, kad draudimo rizika yra didesnė, todėl mokama didesnė draudimo įmoka. Nagrinėjamu atveju žala kilo dėl to, kad transporto priemonę vairavo dvejų metų stažo neturintis kasatorius.  Transporto priemonės valdytojo amžius, vairavimo stažas pagal Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją laikytini objektyviais kriterijais asmens keliamai rizikai įvertinti. Taigi, kasatorius turėjo suvokti, kad, neatitikdamas Draudimo sutartyje nustatyto dvejų metų vairavimo stažo kriterijaus, kartu padidino ir rizikos laipsnį, apie kurį draudikui nepranešė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Dėl draudimo sutarties teisių ir pareigų perėjimo

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju draudimo sutartį sudarė ir ją pasirašė ieškovas ir draudėjas S. M., todėl netinkamo draudimo sutarties vykdymo padariniai turėtų kilti pastarajam, nes nenustatyta, kad jis, perduodamas atsakovui draudimo sutartį, supažindino jį su visomis sutarties sąlygomis. Kasatorius nebuvo praleidęs įstatyme nustatyto maksimalaus penkiolikos dienų termino pranešti draudikui apie nuosavybės teisių perėjimą.  Įsigijus transporto priemonę, kasatoriaus teigimu,  naujajam transporto savininkui pereina tik bendrosios, o ne specialiosios draudimo sutarties sąlygos.

Teisėjų kolegija tokį aiškinimą laiko nepagrįstu. TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje ekspressis verbis nustatyta, kad jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad naujajam transporto priemonės savininkui (atsakovui) dokumentai, patvirtinantys sudarytą draudimo sutartį, buvo perduoti. Įstatyme nenustatyta dokumentus perduodančio asmens pareigos supažindinti naująjį savininką su sutarties sąlygomis, taip pat nėra išlygų  dėl atskirų (specialiųjų) draudimo sutarties nuostatų negaliojimo.

Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad atsakovui, kaip naujajam transporto priemonės savininkui, perėjo visos draudimo sutarties bendrojoje ir specialiojoje dalyse nustatytos teisės ir pareigos nuo to momento, kai draudėjas jam perdavė dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį.

TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pranešus draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas turi teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, o naujasis transporto priemonės savininkas turi teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką. Jei naujasis transporto priemonės savininkas per nurodytą terminą nepranešė draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas gali vertinti tai kaip pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymą.

Tai, kad nagrinėjamu atveju kasatorius nebuvo praleidęs įstatyme nustatyto maksimalaus 15 dienų termino pranešti draudikui apie nuosavybės teisių perėjimą, reiškia tai, kad šiuo laikotarpiu draudimo sutartimi nustatyta draudimo apsauga galioja. Dėl šios priežasties draudikas atlygino  2011 m. spalio 28 d. eismo įvykyje, kurio kaltininkas – atsakovas,  padarytą žalą. Nepranešdamas draudėjui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat nepateikdamas savo duomenų bei nesumokėdamas papildomos draudimo įmokos dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tačiau vairuodamas transporto priemonę, atsakovas prisiėmė iš tokių savo veiksmų kylančią riziką.

 

Dėl draudimo įmokos dydžio ir draudžiamojo įvykio rizikos santykio

 

Kasaciniame skunde atsakovas cituoja Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus  2013 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 241-42 „Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sąlygų“ nuostatas. Šiame sprendime išreiškiama abejonė, kad Direktyvos 14 straipsnio nuostatų neatitinka praktika, kai draudimo sutartyse nustatoma, jog transporto priemonių nevairuos tam tikrų požymių (pavyzdžiui, vairavimo stažo ar amžiaus) neatitinkantys asmenys, o šių sąlygų nesilaikymas traktuojamas kaip transporto priemonės savininko (draudėjo) pareigos pranešti apie rizikos pasikeitimą nesilaikymas, todėl atsakingas draudikas įgyja teisę pareikšti draudėjui reikalavimą grąžinti dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos. Toks neatitikimas, Priežiūros tarnybos vertinimu, yra todėl, kad neįvykdomas reikalavimas suteikti tokią draudimo apsaugą, kokia numatyta TPVCAPDĮ vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Priežiūros tarnybos pozicija negali būti vertinama kaip oficialus teisės aktų aiškinimas, tai savo sprendime nurodė ir pati Priežiūros tarnyba.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Direktyvos 14 straipsnį valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Analogiškos nuostatos įtvirtintos TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, sudarant turi būti vadovaujamasi, be kita ko, Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis).

Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas). Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo    21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UABLitaksa, bylos Nr. 3K-3-162). Direktyva nereglamentuoja draudimo rizikos įvertinimo ir draudimo įmokos apskaičiavimo, juolab nenustato įpareigojimo suteikti vienodą draudimo apsaugą visiems asmenims už vienodo dydžio įmoką. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, yra akivaizdu, kad asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu, todėl draudikas gali nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų. Vien tas faktas, kad viena asmenų grupė dėl savo objektyvių savybių, tiesiogiai susijusių su draudžiamojo įvykio rizika, draudimo apsaugą gauna mokėdama mažesnę draudimo įmoką negu kita grupė, kuriai būdinga didesnė įvykio rizika, pats savaime nesuponuoja išvados, kad pastarosios draudimo apsauga yra siaurinama, pažeidžiant teisės aktų nuostatas.

Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (62.2 punktas). Analogiška nuostata įtvirtinta draudimo sutarties 2.2.3 punkte. Sutarties 1.6 punkte nurodytos papildomos aplinkybės, į kurias atsižvelgęs draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką: 1.6.2  papunktyje nurodyta, kad draudėjas teisę vairuoti draudžiamos kategorijos transporto priemonę įgijo 1989 m. sausio  1 d. Tai reiškia, kad draudėjas, iš kurio transporto priemonę įsigijo atsakovas, draudimo sutarties sudarymo metu turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą. Atsakovas, gavęs iš draudėjo draudimo sutartį, turėjo galimybę susipažinti su joje nurodytomis aplinkybėmis, į kurias sudarant draudimo sutartį atsižvelgė draudikas vertindamas draudimo riziką ir apskaičiuodamas draudimo įmoką. Jam taip pat buvo žinomi draudimo sutarties 2.2.3 punkte nurodyti nepranešimo apie pasikeitusią riziką padariniai.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

l bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta  8,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios išlaidos, atsižvelgiant į teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nepriteistinos.

Ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 605 Lt. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.14 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra adekvati bylos sudėtingumui (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina ieškovui iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus B. Ž. (duomenys neskelbtini) 605 (šešis šimtus penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai               Birutė Janavičiūtė             

 

              Virgilijus Grabinskas

 

             

              Algis Norkūnas


Paminėta tekste:
  • CK6 6.280 str. Regreso teisė į žalos padariusį asmenį
  • CK6 6.1011 str. Apdrausto turto savininko pasikeitimas
  • CK1 1.73 str. Rašytinė sandorių forma
  • CK6 6.1010 str. Draudimo rizikos padidėjimas ir sumažėjimas
  • CK
  • DK
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK