Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-226-2014].docx
Bylos nr.: 3K-3-226/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Swedbank, AB 112029651 atsakovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.2. Bylos, susijusios su sutartine atsakomybe
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys:
2.5.10.5.2. Deliktinė atsakomybė:
2.5.10.5.2.17. Kiti žalos atlyginimo atvejai
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

Civilinė byla Nr. 3K-3-226/2014

       Teisminio proceso Nr.2-55-3-01879-2011-4

              Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.17 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. balandžio 28 d.

Vilnius             

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės (pranešėja), 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. V. (E. V.) ir J. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos   2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. V. ir J. V. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

             

              Ieškovai E. V. ir J. V. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti atsakovą AB „Swedbank“ pažeidusiu 2007 m. vasario 2 d. Konsultavimo dėl investicijų sutartimi Nr. 07-12-K-135 bei 2007 m. vasario 2 d. Konsultavimo dėl investicijų sutartimi Nr. 2005-12-K-36 prisiimtus įsipareigojimus ir priteisti iš atsakovo ieškovo E. V. naudai – 517 311,83 Lt tiesioginių nuostolių, 272 478,36 Lt netiesioginių nuostolių bei 50 684,41 Lt už nepagrįstai atsakovui sumokėtą atlyginimą, o ieškovės      J. V. naudai – 217 036,45 Lt tiesioginių nuostolių, 191 168,42 Lt netiesioginių nuostolių bei 34 721,53 Lt už nepagrįstai atsakovui sumokėtą atlyginimą; 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

              Ieškovai E. V. ir J. V. su AB „Hansabankas” (dabar – AB „Swedbank“) pasirašė 2007 m. vasario 2 d. Konsultavimo dėl investicijų sutartis Nr. 07-12- K-135 ir Nr. 2005-12-K-36 (toliau – ir Konsultavimo sutartys, Sutartys). Ieškovas E. V. atsakovo patarimu suformavo1 502 037,95 Lt vertybinių popierių portfelį, o ieškovė J. V. – 1 053 829,55 Lt vertybinių popierių portfelį, kurių bendra vertė –2 555 867,5 Lt. Atsakovas Konsultavimo sutartimis prisiėmė įsipareigojimą teikdamas konsultacijas dėl turto investavimo siekti maksimalios naudos ieškovams, veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, sekti rinkos pokyčius ir kas savaitę teikti patarimus apie būtinybę perskirstyti ieškovų investicijų portfelį. Atsakovas kurį laiką teikė konsultacijas, kur ir kaip ieškovams investuoti, tačiau nuo 2008 m. gegužės mėnesio įsipareigojimų vykdymą be priežasties vienašališkai nutraukė. Kai situacija rinkose tapo įtemta, t. y. 2008 m. viduryje – kai vertybinių popierių, obligacijų bei fondų pelningumo rodikliai bei rinkos vertės ženkliai krito, atsakovas iš viso nustojo teikti bet kokią informaciją apie ieškovų turimus investicinius portfelius ir savo veiksmais realiai atėmė bet kokią galimybę reaguoti į rinkos pokyčius. Ieškovai tikėjosi, kad atsakovas, būdamas profesionalus licencijuojamas finansines paslaugas teikiantis subjektas, aktyviai vertins rinkos pokyčius bei pateiks patarimų, kaip portfeliu disponuoti ar jį pertvarkyti, nes be profesionalios pagalbos, būdami vartotojai, neturėjo jokių galimybių priimti adekvačių sprendimų bei įvertinti rizikos. Iš paskutinės pateiktos 2011 m. birželio 1 d. ataskaitos matyti, kad atsakovui nevykdant įsipareigojimų ir nevaldant ieškovų portfelio ieškovo E. V. portfelis patyrė 517 311,83 Lt, o ieškovės J. V. – 227 727,18 Lt nuostolių, neskaitant tuo metu buvusios infliacijos bei atsakovui sumokėtų komisinių mokesčių.

Atsakovo darbuotoja R. B. 2008 m. sausio 7 d. el. laišku bei 2008 m. balandžio 23 d. vykusio susitikimo metu nurodė, kad bankas nebevykdys įsipareigojimų, nes dėl naujai priimtų ES direktyvų būtina pasirašyti naujas sutartis. Ieškovai, būdami neprofesionalūs investuotojai ir vartotojai, buvo suklaidinti atsakovo pateiktos informacijos. Atsakovo nurodyta ir 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – MiFID) ir nacionaliniai teisės aktai nenustatė pareigos ieškovams ar kitiems investuotojams nutraukti galiojančias sutartis ar pakeisti jų sąlygas bloginant neprofesionalių investuotojų padėtį. Priešingai, šiuo teisiniu reglamentavimu buvo nustatyta atsakovui papildoma pareiga teikiant paslaugas surinkti informaciją apie investuotojus, o ne atsisakyti vykdyti prievoles pagal galiojančias sutartis. Ieškovai, nebūdami profesionalūs teisininkai bei investuotojai, pasitikėjo atsakovo darbuotojų aiškinimu, todėl geranoriškai sutiko peržiūrėti naujai siūlomus konsultavimo sutarčių projektus. Įvertinę Konsultavimo sutarčių sąlygas, suprato, kad pagal atsakovo siūlomas standartines sąlygas visa atsakomybė perkeliama tik ieškovams, t. y. iš esmės atsakovas visiškai apribojo savo civilinę atsakomybę už teikiamas konsultacijas. Ieškovų pageidavimą individualiai aptarti konsultavimo sąlygas bei parengti sutartį, kurios sąlygos proporcingai apsaugo abiejų šalių interesus, atsakovas iš esmės ignoravo ir jokių veiksmų nesiėmė, o vėliau patvirtino, kad bankas kitos sutarties neketina rengti. Ieškovai į atsakovą dar kartą kreipėsi 2008 m. liepos 1 d., nurodydami, kad nėra gavę atsakymų į pateiktus užklausimus, ir daugiau kaip pusmetį neteikiama jokia informacija apie tai, kaip atrodo investicinis portfelis ir kaip reikėtų elgtis. Atsakovas ataskaitas pateikė tik 2008 m. rugpjūčio 18 d., tačiau konsultacijos bei finansų rinkų analizė nebuvo atliekama. Kadangi nepasirašius naujų sutarčių liko galioti 2007 m. vasario 2 d. su atsakovu sudarytos Konsultavimo sutartys, tai atsakovo neveikimas yra esminis šių sutarčių pažeidimas, nes ieškovai iš esmės negavo to, ko tikėjosi. Kai tapo aišku, kad Sutartys ateityje nebebus vykdomos, ieškovai 2010 m. rugpjūčio 12 d. raštu įspėjo atsakovą, jog vienašališkai jas nutraukia nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. Tačiau atsakovas net ir po Konsultavimo sutarčių nutraukimo toliau skaičiavo mokesčius ir nepaisė ieškovų pretenzijų, atsisakė geranoriškai atlyginti patirtus nuostolius bei iki šiol atsisako vertybinių popierių portfelį pervesti į AB SEB banką, pateikdamas formalius atsakymus bei vis papildomai reikalaudamas sumokėti paties atsakovo vienašališkai nustatytus mokesčius.

Ieškovai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir sutartinių prievolių pažeidimo patyrė tiesioginius nuostolius, t. y. už netinkamai teikiamas paslaugas E. V. nuo 2007 m. iki 2010 m. nepagrįstai sumokėjo atsakovui 50 864,41 Lt, o J. V.34 721,53 Lt. Atsakovo valdomo ieškovų turto vertės sumažėjimas nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2011 m. birželio 1 d. taip pat pripažintinas ieškovų nuostoliais (745 039,01 Lt), nes jie, neturėdami galimybės kontroliuoti AB „Swedbank“ valdomų akcijų fondų ir negalėdami gauti informacijos iš atsakovo, taigi atitinkamai negalėjo imtis priemonių, kad vertybinių popierių portfelio vertė nesumažėtų. Dėl atsakovo suklaidinimo ieškovai taip pat patyrė netiesioginius nuostolius, nes negavo pajamų, kurias būtų gavę, jeigu būtų investavę į Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius, t. y. 4,154 proc. nuo 1 502 037,95 Lt investicinio portfelio vertės už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2011 m. birželio 15 d., iš viso 463 646,78 Lt.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo AB „Swedbank“ ieškovo E. V. naudai 66 219,24 Lt, o ieškovės J. V. naudai – 29 147,52 Lt nuostolių atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, konstatavo, kad Konsultavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų atsakovas AB „Swedbank“ nevykdė nuo 2008 m. liepos 1 d., todėl atmetė jo argumentus, jog šios Sutartys negalėjo būti vykdomos dėl naujų Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) reikalavimų; sprendė, kad atsakovas AB „Swedbank“ neįrodė, kokios konkrečiai informacijos trūkumas neleido jam vykdyti Konsultavimo sutarčių. Priešingai, teismo vertinimu, su    J. V. sudarytos Konsultavimo dėl investicijų sutarties 3.1 punktas ir su E. V. sudarytos Vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutarties 2.3 punktas patvirtina, kad konsultacijas dėl turto investavimo atsakovas ieškovams teikė dar iki 2007 m. vasario 2 d. Konsultavimo sutarčių pasirašymo.

Teismo įsitikinimu, 2007 m. sausio 24 d. atsakovo ieškovui E. V. pateiktas pasiūlymas, kuriame atsakovas pažymi per konservatyvią ieškovo vertybinių popierių portfelio struktūrą ir siūlo didinti ieškovo investicijas į privačių fondų akcijas – po 1/2 pinigų investuoti į Nekilnojamojo turto ir Centinės Azijos fondus, taip pat patvirtino, kad dar iki 2007 m. vasario 2 d. Konsultavimo sutarčių pasirašymo atsakovui gerai buvo žinoma visa informacija reikalinga teikiant ieškovams su turto investicijomis susijusias konsultacijas (FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis). Teismo manymu, neturint informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, jo finansinę padėtį ir investavimo tikslus, bet kokios konsultacijos investicijų klausimu yra neįmanomos, tačiau tokias konsultacijas atsakovas teikė nuo 2005 m., o sudarius Konsultavimo sutartis nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2007 m. lapkričio     1 d. atsakovo konsultacijos investicijų klausimais buvo net labai intensyvios. Teismas konstatavo, kad byloje taip pat nėra įrodymų, jog atsakovas būtų prašęs ieškovų pateikti konkrečią trūkstamą informaciją, todėl padarė išvadą, kad pirmiau nurodytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia atsakovo argumentus, jog sutarčių nebuvo įmanoma vykdyti dėl FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nurodytos informacijos trūkumo. Teismo vertinimu, atsakovas Konsultavimo sutarčių 7.3 punkto nustatyta tvarka nenutraukė, o jų tiesiog nevykdė, taip pažeisdamas prisiimtus įsipareigojimus. Sutartys 2010 m. rugsėjo 6 d. buvo nutrauktos ieškovų iniciatyva.

Teismas sprendė, kad ieškovai nuostolius patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo, t. y. atsisakymo vykdyti Konsultavimo sutartį – konsultuoti ieškovus investicijų klausimais, teikti su tuo susijusią informaciją ir pasiūlymus, padėti jiems analizuoti ir struktūrizuoti investuojamą turtą. Teismo vertinimu, atsakovui šių pareigų nevykdant, ieškovai, būdami neprofesionalūs investuotojai, prarado galimybę priimti tinkamus sprendimus. Ieškovų turimas vertybinių popierių portfelis dėl atsakovo kaltės iš esmės tapo nevaldomas, todėl ieškovai patyrė nuostolius (CK 6.247 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl ieškovų patirtų nuostolių dydžio, iš dalies sutikdamas su atsakovo argumentais, kad ateityje ieškovų E. V. ir J. V. investicinio portfelio vertė gali išaugti, nurodė, jog ieškovų reikalavimas priteisti kaip nuostolius visą nuvertėjimo sumą yra nepagrįstas, nes valdomas investicinis portfelis galbūt nuvertėjo ir dėl 2008–2010 metų ekonominės krizės, tačiau pripažino, kad ieškovai dėl vertybinių popierių nuvertėjimo vis dėlto patyrė nuostolių. Dėl atsakovo kaltės ieškovų patirtų nuostolių dydį teismas apskaičiavo atsižvelgdamas į sutarčių nevykdymo laikotarpį, ieškovų vertybinių popierių portfelio nuvertėjimo dydį ir Vyriausybės vertybinių popierių metinių palūkanų normą: atsakovas Konsultavimo sutarčių nevykdė nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d., per šį laikotarpį ieškovo E. V. investicinio portfelio vertė sumažėjo 517 311,83 Lt, o ieškovės J. V. – 227 727,18 Lt, Lietuvos Vyriausybės vertybinių popierių apžvalgose nurodyta Vyriausybės vertybinių popierių vidutinė metinių palūkanų norma pirmiau nurodytu laikotarpiu sudarė 5,87 proc., teismas sprendė, kad dėl atsakovo kaltės patirti ieškovo E. V. nuostoliai sudaro 66 219,24 Lt, o ieškovės J. V. – 29 149,52 Lt.

Teismas atmetė ieškovų reikalavimą priteisti nuostolius dėl netinkamų konsultavimo paslaugų teikimo, nes šios aplinkybės buvo neįrodytos (CPK 178 straipsnis), taip pat atmetė ieškovų reikalavimą priteisti nuostolius, kuriuos sudaro 2008-2010 metais sumokėti mokesčiai už konsultacijas ir vertybinių popierių saugojimą, nes konsultacijos pagal sutartį buvo vykdomos iki 2008 m. liepos     1 d., todėl ieškovai už šią paslaugą privalėjo mokėti mokesčius, kurie, teismo vertinimu, negali būti laikomi nuostoliais. Iki Konsultavimo sutarčių nutraukimo 2010 m. rugsėjo 6 d. buvo vykdomos ieškovo vertybinių popierių saugojimo paslaugos, todėl ieškovų sumokėti mokesčiai už šią paslaugą taip pat negali būti laikomi nuostoliais. Teismas atmetė ieškovų reikalavimą priteisti kaip netiesioginius nuostolius 463 646,78 Lt negautas pajamas, kurias ieškovai būtų gavę, jeigu jų bendra 2 555 867,50 Lt vertybinių popierių portfelio suma būtų investuota į Lietuvos Vyriausybės vertybinius popierius, nes pagal Konsultavimo sutartį jie patys pasirinko kitas investavimo kryptis (Sutarties 1.4 punktas).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovų ieškinys, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ieškovų E. ir J. V. ieškinį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas E. V. buvo ėjęs draudimo bendrovės prezidento pareigas, o ieškovė J. V. taip pat buvo dirbusi toje pačioje draudimo bendrovėje. Pažymėta, kad draudimo įmonės yra laikomos profesionaliais investuotojais (VPRĮ 2 straipsnio 17 dalies 1 punktas), be to, tokios bendrovės vadovas ar kitas vadovaujamąsias pareigas įmonės administracijoje einantis asmuo privalo būti nepriekaištingos reputacijos, kvalifikuotas ir patyręs (Draudimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalis). Taigi nors byloje nėra duomenų, kad ieškovams, kurie ėjo atsakingas pareigas draudimo įmonėje, priskirtinoje profesionaliems investuotojams, buvo būtina išmanyti investavimą į vertybinius popierius (VPRĮ 2 straipsnio 35 dalies 3 punktas), tačiau, turėdami tokios patirties ir būdami išsilavinę asmenys, jie suprato ar turėjo suprasti investavimo riziką, jos ypatumus atsižvelgiant į pasirinktas strategijas ir kt., tą patvirtina byloje pateikti įrodymai (susirašinėjimas specifiniais konsultavimo dėl investicijų klausimais, taip pat ir dėl investavimo į Hedge fondus, skirtus patyrusiems investuotojams, specialiųjų sąvokų supratimas ir vartojimas, iki Konsultavimo sutarčių savarankiškas investavimas į rizikingus investicinius fondus, ypač didelės vertės vertybinių portfelių valdymas ir kt.) (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovų atliktų investicinių sandorių kiekis iš esmės atitiko VPRĮ 2 straipsnio 35 dalies 1 punkto kriterijų, pagal kurį fizinis asmuo, atlikęs vidutiniškai 10 tokių sandorių per ketvirtį, gali būti pripažintas profesionaliu investuotoju (VPRĮ 2 straipsnio 17 dalies 4 punktas). Bylos medžiaga patvirtino, kad bendra ieškovų E. ir J. V. vertybinių portfelių vertė nuo 2003 m. sudarė daugiau kaip 10 000 000 Lt, o tai taip pat leido spręsti, jog ieškovai iš esmės atitiko ir VPRĮ 2 straipsnio 35 dalies 2 punkto kriterijų, pagal kurį profesionaliu investuotoju gali būti pripažįstamas fizinis asmuo, kurio vertybinių popierių portfelio vertė viršija 500 000 eurų (VPRĮ 2 straipsnio 17 dalies 4 punktas). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir išanalizavusi bei apibendrinusi pirmiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai, turėdami ilgametės patirties ir žinių investavimo srityje, nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose negali būti vertinami vien kaip vartotojai, nesuvokiantys investavimo rizikos ir neturintys jokių investavimo žinių, priešingai, tiek pirmiau nurodyti faktai, tiek vėliau šioje nutartyje analizuotinos aplinkybės teikia pagrindą ieškovų elgesį ir veiksmus ginčo sandoriuose traktuoti kaip artimus profesionaliems investuotojams (CPK 185 straipsnis).

Nustatyta, kad ieškovas E. V. pats teismo posėdžio metu pripažino, jog 2007 m. vasario 2 d. Konsultavimo sutarties projektas jam buvo pateiktas dar 2006 m., todėl nepagrįstais įvertinti ieškovų argumentai, kad Konsultavimo sutartys ieškovams buvo pateiktos jau pasirašytos, ir šie neturėjo galimybės derėtis dėl jų sąlygų. Šios sutartys buvo vykdomos pakankamai ilgą laiką, tačiau byloje nėra įrodymų, kad ieškovai tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek jau vykdant Sutartis, būtų kėlę klausimą dėl sąlygų neatitikties jų interesams ir investavimo strategijai. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas, siūlydamas pasirašyti 2007 m. vasario 2 d. Konsultavimo sutartis, elgėsi nesąžiningai.

Teisėjų kolegija, apibendrindama byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, paneigiančių tiek pirmosios instancijos teismo išvadas, tiek atsakovo teiginius, jog pasiūlymai jiems, kaip patyrusiems investuotojams (tame pačiame banke jau buvo suformuoti daugiau kaip 10 mln. Lt vertės investicijų portfeliai, kurie iš esmės buvo pelningi), buvo teikiami atsižvelgiant į tai, kad buvo pageidaujama investuoti ne konservatyviai, o su didesne rizika, buvo išaiškinti galimi tokio investavimo padariniai, remiantis Sutarčių nuostatomis, buvo išaiškinta, jog galutinį sprendimą, už kurį patys ir atsako, priima būtent ieškovai.

Bylos duomenimis, pretenzijas dėl sutarties sąlygų ir netinkamų atsakovo paslaugų ieškovai pradėjo reikšti tik 2007 m. pabaigoje, t. y. patyrus pirmuosius nuostolius. Byloje nėra duomenų, kad daugiau kaip pusę metų, kai sutartys buvo vykdomos, portfelių vertė kilo ir ieškovai iš to uždirbo pelno, jie būtų reikalavę pakeisti sutarčių sąlygas, savo valia atsisakę investuoti į rizikingesnius vertybinių popierių fondus, reikalavę dažnesnių konsultacijų, už kurias turėtų atitinkamai ir sumokėti, prieštaravę atsakovo vykdomoms pinigų keitimo transakcijoms ir pan., todėl šios aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, patvirtino tai, jog atsakovo teikiamos paslaugos ieškovus tenkino. Ieškovės J. V. pasirašytoje sutartyje nurodyta didelės rizikos investavimo strategija, kurią visiškai atitiko atsakovo teikiami pasiūlymai.

Kadangi net ir profesionaliems investuotojams, koks yra Bankas, buvo sudėtinga numatyti tai, kaip ekonominė krizė gali paveikti vertybinių popierių vertę, tai teisėjų kolegija konstatavo, kad, kaip iš esmės teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo AB „Swedbank“ neteisėtas neveikimas (nenurodė kaip plėtosis finansinės rinkos ateityje, nepateikė jokių priemonių, kaip išvengti nuostolių) šiuo aspektu nėra įrodytas. Finansinių indėlių pristatymai, siųsti 2008 m. ieškovams, kaip Banko klientams laikyti tik bendro pobūdžio reklamine informacija ir neatitinka FPRĮ 3 straipsnio 12 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl negalėjo būti traktuojami kaip asmeninė konsultacija.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus dėl konsultavimo sutarčių nevykdymo nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d., nurodė, kad Bankas, siekdamas, kad teikiamos paslaugos atitiktų galiojančius įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus, turėjo pagrindą bei pareigą reikalauti, jog jau sudarytos Konsultavimo sutartys būtų sudarytos iš naujo, teikti ieškovams tokių sutarčių projektus, detalius klausimynus, kurių pagrindu gauti duomenys leistų patvirtinti arba paneigti atsakovo anksčiau surinktą informaciją apie ieškovų investavimo tikslus ir rizikos toleranciją (FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis). Byloje nustatyta, kad atsakovas dar prieš įsigaliojant naujajam įstatymui 2007 m. spalio 23 d. viešai išplatino informaciją, kuria net neturintiems patirties investuotojams suprantamai išaiškino, jog po įstatymo įsigaliojimo, 2007 m. lapkričio 1 d., šie asmenys turėtų būti pasirengę suteikti daugiau informacijos bankams, o artimiausiu metu vertybinių popierių sąskaitas turintys klientai gali būti pakviesti į bankus iš naujo pasirašyti vertybinių popierių sutarčių, o to nepadarius, gali būti apribotos galimybės gauti kai kurias investavimo paslaugas. Byloje nustatyta, kad ieškovams keletą kartų buvo pateikti asmeniniai kvietimai pasirašyti naujas Konsultavimo sutartis, atitinkančias naujus įstatymo reikalavimus, asmeniškai išsiųsti naujų Sutarčių projektai bei nesudėtingų ir sudėtingų finansinių priemonių investuotojo klausimynai, kurie patvirtina, kokia papildoma informacija apie ieškovus buvo reikalinga atsakovui. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai, būdami patyrę, apdairūs bei rūpestingi, suinteresuoti investuotojai, žinodami arba turėdami žinoti atitinkamų įstatymų reikalavimus, turėdami galimybę susipažinti su išankstine juos aptarnaujančio banko viešai skelbiama informacija, asmeniškai ne kartą gavę iš Banko atitinkamus paaiškinimus bei parengtų dokumentų projektus, nepateikę Bankui būtinos turėti naujos informacijos apie save, t. y. nevykdydami sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos, taip patys prisiėmė visą riziką dėl padarinių, galinčių kilti dėl tokių veiksmų. Bankas, priešingai nei teigia atsakovai, juos buvo informavęs, kad, neįvykdžius keliamų reikalavimų, vadovaujantis imperatyviaisiais įstatymo reikalavimais, konsultavimo paslaugos pagal ginčo sutartis nebus teikiamos (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, Bankas, priešingai nei ieškovai, aktyviai veikė, kad būtų kaip įmanoma greičiau pasirašytos įstatymų reikalavimus atitinkančios Konsultavimo sutartys, suteikiančios pagrindą teikti ieškovams atitinkamas paslaugas (FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis, 98 straipsnio 6 dalis, CPK 185 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, jog Bankas yra atsakingas už ieškovų E. V. ir J. V. nurodytus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius (CK 6.249 straipsnis).

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai E. V. ir J. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio19 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Dėl VPRĮ 2 straipsnio 17, 35 dalių ir FPRĮ 27?29 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė VPRĮ 2 straipsnio 17 ir 35 dalis, taip pat neatsižvelgė į FPRĮ 27?29 straipsnių nuostatas. Vadovaudamasis VPRĮ 2 straipsnio 17 ir 35 dalių nuostatomis teismas ieškovus be jokio pagrindo priskyrė profesionalių investuotojų kategorijai. Tai, kad pagal byloje surinktus duomenis, teismo vertinimu, ieškovai atitiko VPRĮ 2 straipsnio 35 dalyje nustatytus kriterijus, tačiau tai per se nereiškia, jog ieškovai atsisakė jiems taikytinos apsaugos, nes nėra įgyvendinta kita šiame įstatyme nustatyta privaloma sąlyga, t. y. ieškovai nėra ir nebuvo pateikę prašymo juos pripažinti profesionaliais investuotojais ir į profesionalių investuotojų sąrašus jie nebuvo įtraukti. Atsakovas jokio pranešimo ar pagrindų pripažinti ieškovus profesionaliais klientais nuo 2007 m. vasario 8 d. nepateikė ir juos laikė neprofesionaliais investuotojais (FPRĮ 27 straipsnio 2, 3 dalys, 28 straipsnio 4 dalis). Be to, atskiri ieškovo E. V. ir J. V. vertybinių popierių portfeliai buvo mažesni nei įstatyme nurodyta suma, t. y. 500 000 eurų. Neaišku, kaip teismas vertino ieškovų sudarytus sandorius, į kokį laikotarpį atsižvelgė vertindamas pagal šį kriterijų. Tai, kad ieškovas turi patirties vykdant draudimo veiklą, nereiškia, jog jis įgijo profesionalaus investuotojo statusą kaip fizinis asmuo, ar kad gali būti tokiu pripažintas, nes draudimo bendrovė tokiu investuotoju gali būti pripažinta tik kaip juridinis asmuo, kuriame dirba iki tūkstančio darbuotojų, vykdančių draudimo veiklą.
  2. Dėl FPRĮ 22 ir 98 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Teismas neatsižvelgė į MiFID direktyvos aiškinimą ir teismų formuojamą praktiką, neteisingai pritaikė FPRĮ 22 bei 98straipsnių nuostatas, nes sprendė, kad Konsultavimo sutarčių, sudarytų 2007 m. vasario 2 d. neįvardytos nuostatos prieštaravo FPRĮ 22 straipsniui, nors šio straipsnio normos iš esmės atkartojo ir atitiko sutarčių pasirašymo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio normas. Atsižvelgiant į MIFID direktyvos tikslus apsaugoti investuotojų interesus, finansų įstaiga privalėjo tinkamai ir profesionaliai teikti paslaugas tiek iki 2007 m. sausio 18 d., t. y. FPRĮ priėmimo, galiojant VPRĮ iki 2007 m. vasario 8 d., tiek po FPRĮ priėmimo, nes klientas, negaudamas informacijos apie atliktas investicijas, nežinodamas sprendimų rizikos negali būti laikomas apsaugotu. Teismas turėjo nurodyti, kuri Konsultavimo sutarties nuostata laikytina prieštaraujančia FPRĮ bei kodėl jis tokią išvadą priėmė, juolab kad naujos banko pasiūlytos Konsultavimo sutartys iš esmės niekuo nesiskyrė nuo 2007 m. vasario 2 d. sudarytų sutarčių. Turėjo būti vertinama, ar bankas dar Konsultavimo sutarčių pasirašymo metu neturėjo informacijos, kuri buvo pateikta klausimynuose. Teismas pažeidė sutarčių privalomumo principą, nes nesant tam teisinio pagrindo konstatavo, kad 2007 m. vasario 2 d. sudarytų sutarčių Bankas galėjo nevykdyti. MiFID direktyva iš esmės numatė pareigą bankams ginti vartotojų interesus, o atsisakymas teikti konsultacijas ir rekomendacijas, juolab informaciją apie vertybinius popierius, visiškai nesuderinamas su MiFID direktyvos pagrindiniu tikslu – apsaugoti neprofesionalius investuotojus. Nurodyta, kad nauja pareiga neatleido Banko nuo atsakomybės pagal Konsultavimo sutartis vykdymą.
  3. Dėl šalių bendradarbiavimo principo taikymo. Nagrinėjamu atveju Bankas neprašė keisti sutarčių, reikalavo pasirašyti naujas sutartis, o ne pateikti papildomą informaciją ar užpildyti klausimyną. Sutarties projekte buvo numatyta sąlyga, kad Klientas neturi ir neturės pretenzijų dėl ankstesnių Banko įsipareigojimų vykdymo ir Bankas atsisakė šią nuostatą pakeisti, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ieškovai sutarčių nepasirašė. Konsultavimo sutarties 3.3 ? 3.4 punktuose prisiimtus įsipareigojimus bankas atsisakė vykdyti tiek iki 2007 m. lapkričio 1 d., tiek iki sutarčių nutraukimo, o be konsultacijų ir patarimų ieškovai, būdami vartotojai ir neturėdami profesionaliam investicinių portfelių valdymui reikiamos kvalifikacijos, negalėjo įvertinti staigių pokyčių rinkoje bei priimti sprendimų.
  4. Dėl įstatymo negaliojimo atgaline data aiškinimo ir taikymo. Teismas, aiškindamas teisės aktų galiojimą Konsultavimo sutarčių atžvilgiu, šiuo atveju konstatavo, kad Konsultavimo sutartys negalioja jau po jų sudarymo priimtam FPRĮ ir atleido atsakovą nuo atsakomybės ir pareigos šį sandorį vykdyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad FPRĮ priėmimas ir FPRĮ 22 straipsnyje nustatyti reikalavimai per se nėra pagrindas sutartį nutraukti ar atsisakyti ją vykdyti.
  5. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013, pateiktų išaiškinimų, kad bankas privalo teikti rekomendacijas ir pasiūlymus tokia apimtimi, kad ją suprastų neprofesionalus investuotojas ir neliktų jokių abejonių ar dviprasmybių dėl siūlomo priimti investavimo sprendimo. Taip pat sprendžiant civilinius ginčus dėl FPRĮ 22 straipsnio nuostatų taikymo turi būti atsižvelgta ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, pateiktus šios įstatymo normos išaiškinimus. Remiantis teismų išaiškinimais, atsakovas visą Konsultavimo sutarčių galiojimo laikotarpį kiekvienu atveju privalėjo ieškovams teikti esminę informaciją, tokią kaip siūlomos investavimo priemonės rizikos aprašymas, atsiskaitymo terminai, mokėtini mokesčiai, patvirtinti prospektai, kur ir kaip fondai investuoja, kokie jų rezultatai, kokia rezultatų istorija ir kita reikšminga informacija dėl galimos rizikos lėšų praradimo, tačiau jos ieškovai niekada negavo. Teismo teigimu, apie naujų sutarčių sudarymą atsakovas informavo ieškovus savo interneto svetainėje, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-381/2013 išaiškinta, kad tinkamu informavimu ir supažindinimu nėra laikoma galimybė susipažinti su duomenimis internete.
  6. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo ir teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą aiškinimo. Bylą nagrinėję teismai netik neišvardijo surinktų įrodymų, bet ir visiškai neatskleidė jų turinio, ypač banko teiktų pasiūlymų įrodomosios reikšmės, nepasisakydami dėl nenagrinėjimo ieškovų pateiktų įrodymų ar atmetimo pagrindų. Šiuo atveju atsakovas, o ne ieškovai privalėjo įrodyti, kad paslaugas teikė atsižvelgdamas į ieškovų interesus, profesionaliai ir pagal ieškovų pateiktus pageidavimus, kad siūlydamas įsigyti aukščiausios rizikos vertybinius popierius, tokią informaciją ieškovams atskleidė. Teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl atsakovą pripažino tinkamai teikusiu paslaugas, nors tokią išvadą buvo galima daryti tik išanalizavus atsakovo pasiūlymus ir įvertinus, ar pateikta informacija yra suprantama ir pakankama neprofesionaliam investuotojui, ir ar juose atskleista galimų nuostolių rizika, kad asmuo galėtų priimti sprendimą būdamas informuotu apie tokių finansinių sprendimų galimus padarinius, ar jis buvo informuotas apie tai, kad gali patirti nuostolių. Bankas informaciją pateikdavo tendencingai, akcentuodamas ypač didelę naudą, ir nė karto nesuteikė informacijos apie tai, kad įsigyjant vertybinius popierius ieškovai gali patirti nuostolių, taip pažeisdamas Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių nuostatas (11, 13.1, 15 punktai). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai patys siekė prisiimti papildomą riziką, nes byloje tai patvirtinančių įrodymų nepateikta. Atsisakymas pateikti įrodymus,    t. y. ankstesnius klausimynus, turi būti vertinamas atsakovo nenaudai, nes Bankas tokią informaciją neabejotinai privalėjo turėti. Jeigu bankas teikė konsultacijas nesurinkęs informacijos apie ieškovus, jis iš viso paslaugų teikti neturėjo teisės nuo 2007 m. Ieškovas nuolat reiškė pretenzijas dėl nevykdomos sutarties bei prašė suteikti informaciją, patarimų, kad būtų galima išvengti nuostolių. Bankas įsipareigojimus, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę teikti ataskaitas bei konsultacijas, nustojo vykdyti 2007 m. liepos mėn., nors tuo metu FPRĮ normų taikyti nebuvo pagrindo, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Swedbank“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio    19 d. nutartį. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo ir teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas visus byloje pateiktus įrodymus išnagrinėjo ir įvertino, o tai, kad nutartyje nėra atskirai paminėtas kiekvienas atskiras įrodymas, nesudaro pagrindo teigti, jog jie nebuvo išnagrinėti. Atsakovai neatsisakė pateikti ieškovų pildytų klausimynų ar anketų, tačiau jie jų neturi, nes formalizuotus klausimynus pradėjo pildyti tik po Direktyvos reikalavimų įsigaliojimo. Teigiama, kad ieškovai turėjo suprasti ir suprato atsakovo teiktas investavimo konsultacijas, siūlytas investavimo priemones ir su jomis susijusią riziką. Sutarčių sąlygos (3.2, 3.3, 6.2 punktai) įrodo, kad ieškovai sąmoningai rizikavo investuojamais pinigais, buvo informuoti ir žinojo apie galimus nuostolius, todėl atsakovas negali būti atsakingas už jokius ieškovų nuostolius dėl investicijų vertės sumažėjimo. Teismai nustatė, kad ieškovai investavo į investicinius fondus dar iki Sutarčių sudarymo su atsakovu. Tai, kad ieškovai nusprendė padidinti rizikingesnių investavimo priemonių dalį savo investiciniame portfelyje, patvirtina jų sąmoningą investavimo strategijos pakeitimą, o ne atsakovo įvykdytą ieškovų suklaidinimą. Ieškovų pasirinkta investavimo strategija ir jos rizikingumas buvo nurodyti Sutarčių priedų. Atsakovas, teikdamas investavimo konsultacijas, atsižvelgė į ieškovų atsakovui nurodytus investavimo tikslus ir bendrą ieškovų investicinį portfelį, atskleidė visas galimas rizikas. Vien tai, kad prasidėjus ekonominei krizei vertybiniai  popieriai pradėjo prarasti vertę, negali būti laikoma įrodymu ypatingo šių vertybinių popierių rizikingumo požymiu, nes tuo metu visos akcijos pradėjo prarasti vertę. Dėl konsultacijų dažnumo nurodoma, kad ieškovų pasirinktos investavimo strategijos yra ilgalaikės, todėl dažnas investicijų kaitaliojimas tokiose strategijose nėra rekomenduotinas, o atsakovas konsultacijas teikė tokiu periodiškumu, koks buvo tinkamas pagal ieškovų pasirinktas investavimo strategijas. Ieškovai iki 2007 m. pabaigos niekada nėra išsakę atsakovui jokių pastebėjimų ar pretenzijų, kad atsakovo nurodomas ieškovų investavimo tikslas nėra tinkamas. Tais atvejais, kai atsakovui teikiant ieškovams investavimo konsultacijas atsakovo siūlomos investavimo priemonės buvo susijusios su papildoma rizika, atsakovas apie tai aiškiai nurodydavo kiekviename konkrečiame pasiūlyme.
  2. Dėl civilinės atsakomybės taikymui būtinųjų sąlygų nustatyto. Atsakovas turėjo teisę bet kada nutraukti Sutartis ir sustabdyti investavimo konsultacijų teikimą (Konsultavimo sutarčių 7.3 punktai). Atsakovas prieš sustabdydamas investavimo konsultacijų teikimą ne kartą įspėjo ieškovus bei argumentuotai nurodė tokio sustabdymo priežastis, daug kartų siūlė pasirašyti naujas sutartis. Dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo atsakovas, nesurinkęs FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje bei Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 48?52 punktuose nurodytos informacijos apie ieškovus, investavimo konsultacijų paslaugos ieškovams nebegalėjo teikti (t. y. negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų pagal Sutartis) nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Investicinės paslaugos po 2007 m. gruodžio 31 d. galėjo būti teikiamos tik tiems klientams, su kuriais yra sudarytos įstatymo reikalavimus atitinkančios sutartys dėl investicinių paslaugų teikimo. Esant tokiai padėčiai bankai, įskaitant ir atsakovą, 2007 m. rudenį pradėjo rengtis papildomos informacijos surinkimui iš klientų ir naujų sutarčių persirašymui. Ieškovai taip pat buvo kviečiami pasirašyti naujų sutarčių ir užpildyti klausimynus, tačiau jie neatvyko. Su naujomis Sutartimis pateikiami klausimynai atsakovui būtų padėję įvertinti, ar ieškovų pasirinktos investavimo strategijos yra jiems tinkamos, nes ieškovų pradėti reikšti reikalavimai panaikinti investavimo nuostolius, sudarė pagrindą vertinti, kad susitarimuose nurodyta strategija galbūt jiems yra netinkama. Kadangi Sutartys nebegaliojo nuo 2007 m. gruodžio 31 d., kaip neatitinkančios FPRĮ reikalavimų, ataskaitų teikimui turėjo būti taikomos ne nebegaliojančių sutarčių, bet teisės aktų nuostatos. Taisyklių 126 punkte nustatyta, kad pranešimas apie saugomas finansines priemones turi būti pateikiamas bent kartą per metus, o ieškovams tokios ataskaitos buvo teikiamos kas ketvirtį. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas ir įrodytas aiškus priežastinis ryšys tarp atsakovo susitarimų pažeidimo ir konkrečių ieškovų nuostolių. Kai 2008 m. prasidėjo finansų rinkų griūtis, investavimo nuostolių nebūtų buvę įmanoma išvengti nepriklausomai nuo to, ar atsakovas būtų teikęs investavimo konsultaciją, ar ne, o ieškovai suprato investavimo riziką ir šią riziką prisiėmė atsisakydami atsakovo siūlomų konservatyvesnių investavimo strategijų. Iš ieškovams pateiktų Sutarčių bei pasiūlymų matyti, kad atsakovas siūlė pasirinkti ir konservatyvią investavimo strategiją, pagal kurią investuojama į valstybės arba patikimų emitentų skolos vertybinius popierius, tačiau ieškovai šios strategijos nesirinko, todėl jų negautas pajamas iš Vyriausybės vertybinių popierių lėmė ne atsakovo veiksmai, bet ieškovų investiciniai sprendimai (Konsultavimo sutarčių 1.4 punktas).

3. Dėl nuostolių dydžio tinkamo nustatymo. Ieškovai nurodo tris už atsakovo paslaugas sumokėtų mokesčių grupes, t. y. komisiniai, mokesčiai už vertybinių popierių saugojimą ir mokesčiai už konsultacijas. Iš visų šių mokesčių tik mokesčiai už konsultacijas buvo mokami pagal Sutartis (4 straipsnis). Komisiniai mokesčiai ieškovų buvo mokami už jų pavedimų dėl vertybinių popierių vykdymą, o mokesčiai už vertybinių popierių saugojimą buvo mokami už ieškovams nuosavybės teise priklausančių vertybinių popierių saugojimą (pagal Vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartį). Ieškovai savo ieškinyje neįrodinėja, kad atsakovas netinkamai suteikė (nesuteikė) paslaugas pagal VP sąskaitos tvarkymo sutartis, todėl ir komisinių bei vertybinių popierių saugojimo mokesčių įtraukimas į nuostolių, už kuriuos neva atsakingas atsakovas, sumą yra niekaip nepagrįstas. Ieškovai, reikalaudami, kad atsakovas atlygintų nerealizuotą investicinį nuostolį, elgiasi nesąžiningai, nes, atlyginus investicinį nuostolį, bet nerealizavus finansinių priemonių, šių priemonių vertė ateityje gali išaugti, taip ieškovai reikalauja atlyginti menamą nuostolį, kuris ateityje gali virsti į pelną arba sumažėti. Ieškovų bandymas įrodinėti patirtą nuostolį nerealizuotų vertybinių popierių verte yra niekuo nepagrįstas, nes vertybinių popierių vertė gali bet kada pasikeisti ir juos parduodant rezultatas gali būti visiškai kitoks, nei tam tikru vertinimo metu (gali būti parduodami su investiciniu pelnu). Ieškovai, nurodydami investicijų vertės sumažėjimą, elgiasi nesąžiningai, nes šios investicijos sudarė tik 32 procentus pirminio investicijų portfelio, dėl kurio konsultavo atsakovas. Tokiu būdų, ieškovai parodo tik jiems naudingą dalį, neparodydami, kokia portfelio vertė yra atsižvelgiant ir į likusių 68 procentų portfelio investicijų pelningumą.

4. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Ieškovai teigia, kad neva atsakovas pažeidė klientų informavimo ir pažinimo pareigas, tačiau jie neskiria informacijos apie teikiamas finansines paslaugas (investavimo konsultacijos nelaikytinos tokia informacija) nuo teikiamų finansinių paslaugų (remiantis FPRĮ 3 straipsnio 12 dalis ir 13 dalies 5 punktas ir Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto investavimo konsultacijos laikytinos finansinėmis paslaugomis). Atsakovas prieš sudarydamas Sutartis, atskleidė ieškovams visą reikšmingą informaciją apie paslaugas, kurios turėjo būti teikiamos pagal Sutartis, taip pat atsakovas, kiek tai atrodė būtina ir tuo metu reglamentavo teisės aktai, kiek pažino ieškovus. Tačiau po Sutarčių sudarymo atsakovas jau teikė ne informaciją apie teikiamas finansines paslaugas, o investicines paslaugas, t.y. investavimo konsultacijas. Akivaizdu, kad teikdamas investavimo konsultacijas atsakovas neprivalėjo kiekvieną kartą nurodyti visos tos informacijos, kurią nurodė sudarydamas Sutartis. Teikdamas investavimo konsultacijas jis privalėjo atskleisti ieškovams tiek informacijos, kiek tai buvo būtina atsižvelgiant į kiekvieną konkrečią atsakovo teikiamą investavimo konsultaciją.

5. Dėl VPRĮ 2 straipsnio 17, 35 dalių ir FPRĮ 27?29 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Atsakovas niekada neteigė, taip pat nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad ieškovai yra profesionalūs investuotojai. Šiuo atveju svarbu buvo nustatyti ne tai, ar ieškovai yra profesionalūs investuotojai, bet tai, ar jie suprato bei privalėjo suprasti su padarytomis investicijomis susijusią riziką. Taigi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės nustatė, kad ieškovai, atsižvelgiant į jų asmenines savybes, suprato bei privalėjo suprasti su padarytomis investicijomis susijusią riziką, taip pat nustatytos asmeninės savybės, leidžia daryti išvadą, kad jų žinios iš tikrųjų yra artimos profesionalaus investuotojo žinioms.

6. Dėl įstatymo negaliojimo atgaline data aiškinimo ir taikymo. Pagal Sutartį atsiradusiems teisiniams padariniams (atsakovo jau suteiktoms investavimo konsultacijoms, ieškovų jau padarytoms investicijoms ir kt.) nebuvo taikomi naujai įsigalioję teisės aktų reikalavimai. Esant tęstinei sutarčiai, kokios ir buvo ginčo Sutartys, naujoms pagal tokią tęstinę sutartį atsirandančioms teisėms ir pareigoms taikytini naujai įsigalioję teisės aktų reikalavimai ir tai nelaikoma naujai įsigaliojusių teisės aktų taikymu atgaline data. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ieškovai neteigė, kad Direktyvos įgyvendinamieji teisės aktai atsakovo buvo taikyti atgaline data, todėl šis argumentas kaip iškeltas tik kasacinės instancijos teisme negali būti nagrinėtinas.

 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl finansų tarpininko profesinės atsakomybės taikymo

 

Nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys, kuriuo reikalaujama finansų tarpininkui taikyti profesinę civilinę atsakomybę už kaltą elgesį ir priteisti kompensavimo nuostolius. Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansų tarpininkas, teikdamas klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi garbingai, sąžiningai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų (Lietuvoje ši nuostata perkelta atitinkamai į FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį). Ši MiFID (ir FPRĮ) nuostata įtvirtina dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigas, taikytinas taip pat ir teikiant investavimo rekomendacijas: profesinio rūpestingumo pareigą ir lojalumo pareigą, kai tarp šalių egzistuoja fiduciariniai santykiai. Greta šių viešosios teisės akto nuostatų ir tiek, kiek joms neprieštarauja, papildomai taikytinos privatinės teisės normos, reglamentuojančios atsakovo pareigas elgtis rūpestingai ir sąžiningai tiek sutartiniuose (6.200 straipsnis), tiek nesutartiniuose santykiuose (CK 1.5, CK 6.263 straipsniai). Dėl to net jei finansų tarpininko su investuotoju ir nesaisto sutartiniai paslaugų teikimo santykiai, finansų tarpininką saisto CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta bendroji deliktinė rūpestingumo pareiga ir FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta profesinio rūpestingumo pareiga.

Finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005). Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai įstatymas apriboja investavimo rekomendacijų ar kitų investicinių paslaugų teikimą tam tikromis sąlygomis ar terminu, finansų tarpininko profesinio rūpestingumo pareiga inter alia reiškia, kad finansų tarpininkas imtųsi visų nuo jo priklausančių veiksmų nevaldomų investicijų nuostoliams išvengti. Tokiu atveju finansų tarpininkas turi patarti, kaip išformuoti (parduoti) investuotojo portfelį, arba patarti ir pasirūpinti portfelio perdavimu kitam finansų tarpininkui.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atmesdamas ieškovų reikalavimus rėmėsi ginčui aktualios FPRĮ redakcijos 98 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad finansų maklerio įmonės, iki šio įstatymo įsigaliojimo sudariusios sutartis su klientais dėl investicinių ir (arba) papildomų paslaugų teikimo, privalo iki 2007 m. gruodžio 31 d. šias sutartis pakeisti taip, kad jos atitiktų šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Investicinės ir (arba) papildomos paslaugos po      2007 m. gruodžio 31 d. gali būti teikiamos tik tiems klientams, su kuriais yra sudarytos šio įstatymo reikalavimus atitinkančios sutartys dėl investicinių ir (arba) papildomų paslaugų teikimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, pažymi, kad šia nuostata apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kaip pagrindu atleisti finansų tarpininką nuo atsakomybės už pareigų nevykdymą. Kaip minėta, net ir apribojus investicinių paslaugų teikimą, finansų tarpininko profesinio rūpestingumo pareiga išlieka.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės, kad finansų tarpininkas informavo investuotojus apie būtinybę pasirašyti naują sutartį, o to nepadarius galimą kai kurių investavimo paslaugų teikimo apribojimą. Finansų tarpininkas nusiuntė kasatoriams naujos sutarties projektą ir nesudėtingų bei sudėtingų finansinių priemonių investuotojo klausimyną, tačiau, jiems nepasirašius naujų sutarčių ir neužpildžius klausimyno, nusprendė nenutraukti šalių susitarimo, nederinti su investuotojais portfelio pardavimo galimybės ar imtis kitų aktyvių veiksmų, ko reikalauja profesinis rūpestingumas ir sutarties šalių kooperavimosi principas, bet nebeteikti investavimo konsultacijų iki 2010 m. rugsėjo 6 d., kada kasatoriai patys vienašališkai nutraukė Konsultavimo sutartis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad finansų tarpininkas tokioje susidariusioje situacijoje turėjo patarti, kaip išformuoti (parduoti) investuotojo portfelį, arba patarti ir pasirūpinti portfelio perdavimu kitam finansų tarpininkui, tačiau to nepadarė, todėl konstatuotina jo kaltė pažeidžiant FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies ir CK 6.263 straipsnyje įtvirtintą profesinio rūpestingumo pareigą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, dėl to nekonstatavo finansų tarpininko profesinio rūpestingumo ir lojalumo pareigos pažeidimo. To nepadarius, nebuvo tikrinta ir analizuota, ar pagal bylos faktines aplinkybes toks finansų tarpininko neteisėtas pasyvumas lėmė ar prisidėjo prie kliento nuostolių atsiradimo ar padidėjimo. Teismų nebuvo vertinta, ar investuotojų žalą lėmė (padidino) finansų tarpininko profesinis nerūpestingumas ar objektyvios rinkos aplinkybės, ar visi šie veiksniai kartu. Teismai turėjo įvertinti nuostolių išvengimo tikimybę finansų tarpininkui rūpestingai vykdant savo pareigas ir pagal tai spręsti dėl nuostolių priteisimo. Šių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK  353 straipsnio 1 dalis). Kadangi bylai reikšmingos faktinės aplinkybės visa reikiama apimtimi nebuvo tirtos ir svarstytos, o nustatyti trūkumai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, tai byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegija nurodo, kad jei teismas nustatytų, jog investuotojų žalą vienu metu lėmė keli veiksniai, įskaitant finansų tarpininko nerūpestingumą, atsakomybė finansų tarpininkui turėtų būti proporcingai priskirtina pagal jo veiksmų įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui visų teisiškai reikšmingų priežasčių kontekste (CK 6.247 straipsnis). Įrodinėjimo procese spręsdamas sudėtingus finansinius klausimus, teismas savo ar šalių iniciatyva gali naudotis specialių žinių turinčių asmenų pagalba.

Kasacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje buvo nustatyta, jog kasatoriai nebuvo priskirti profesionalių investuotojų kategorijai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas remdamasis VPĮ 2 straipsnio 17 ir 35 dalyse įtvirtintomis nuostatomis ieškovų finansinių priemonių portfelius vertino bendrai, kaip vieningą investiciją, jų atitik įstatyme įtvirtintiems kriterijams, leidžiantiems fizinį asmenį pripažinti profesionaliu investuotoju, ir sprendė, kad ieškovų elgesys ir veiksmai sandoriuose turi būti traktuojami kaip artimi profesionaliems investuotojams. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nurodo, kad investuotojų, kiekvieno iš jų, individualizavimas yra galimas vertinant jų pačių rūpestingumą, siekį sumažinti nuostolius. Tačiau investuotojų asmeninės savybės ar turima investavimo patirtis negali pakeisti finansų tarpininko pareigų pobūdžio ar jų apimties ir neprofesionaliam investuotojui VPĮ prasme (vėliau FPRĮ prasme) negali būti taikomas profesionalaus investuotojo režimas.

Nurodytina, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą turėtų įvertinti ir kasatorių,    t. y. investuotojų, veiksmus, vykdant bendradarbiavimo pareigą ir siekiant išvengti ar sumažinti galimus nuostolius. Teisėjų kolegija nurodo, kad viena iš sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje – sutarties šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis, siekti sutartines prievoles atlikti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis). Ji reiškia šalių pareigą padėti viena kitai įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti apie atsiradusias sąlygas, kliudančias vykdyti prievoles, siekti išvengti ar sumažinti galimus nuostolius. Pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis). Taigi, konstatavus kreditoriaus kaltės dėl žalos atsiradimo buvimą, teismas turi diskreciją spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. nagrinėjamoje byloje sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę. Dėl to darytina išvada, kad, vertinant veiksnius, lėmusius (padidinusius) investuotojų žalą, taip pat turi būti įvertintas investuotojų elgesys, jų pastangos išvengti ar sumažinti kylančius nuostolius.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

 

Dėl prašymų priimti įrodymus apie naujai paaiškėjusias aplinkybes

 

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis bylos medžiaga (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kasaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atsisako prijungti prie bylos ieškovų 2014 m. kovo 25 d., balandžio 9 d. ir balandžio 23 d. pateiktus įrodymus.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir grąžinti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Netenkinti ieškovų prašymų dėl įrodymų prijungimo prie bylos ir juos grąžinti ieškovams.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

              Teisėjai                                                                                                                 Antanas Simniškis

 

             

                                                                                                                              Janina Stripeikienė

                                                                                                                              Dalia Vasarienė