Civilinė byla Nr. 3K-3-488/2007
Procesinio sprendimo
kategorijos: 22.7; 26.6; 26.7; 123.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas)
ir Prano Žeimio,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B.
ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių naujienos” kasacinius
skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimo
ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo
27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių naujienos” dėl garbės ir orumo,
privataus gyvenimo pažeidimo, neturtinės žalos atlyginimo ir delspinigių
priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2006 m.
liepos 25 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad laikraštis „Šiaulių
naujienos” nuo 2004 metų numeriuose spausdino duomenis, kurie neatitiko
tikrovės, žeidė ieškovės garbę ir orumą. Dienraštyje spausdinamoje lentelėje
apie įmones ir asmenis, netinkamai vykdžiusius įsipareigojimus, buvo skelbiamas
ieškovės vardas, pavardė ir adresas. Ieškovė 2005 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į
atsakovą su prašymu nurodyti, kas buvo šių duomenų skleidimo užsakovas, tačiau
atsakovas į tai neatsakė, ir toliau spausdino tikrovės neatitinkančius
duomenis. 2006m. birželio 1 d. ieškovė raštiškai kreipėsi į atsakovą, prašydama
laikraštyje paneigti tikrovės neatitinkančius ir jos garbę ir orumą žeminančius
duomenis, tačiau atsakovas nei po pirmojo, nei po antrojo ar trečiojo ieškovės
kreipimosi nenustojo skleisti tikrovės neatitikusius duomenis. Ieškovės
teigimu, atsakovo skelbti duomenys apie ją neatitiko tikrovės; atsakovas
nekonkretizavo pažeidimų, todėl asmenys, perskaitę tokią informaciją, ieškovę
galėjo laikyti įvairių teisės šakų pažeidėja. Ieškovės paskelbimas pažeidėja ir
tokių duomenų nuolatinis platinimas spaudoje žemino jos garbę ir orumą. Be to,
atsakovas, skleisdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, paskelbė ir ieškovės
asmeninius duomenis, gyvenamosios vietos adresą, todėl pažeidė ieškovės teisę į
privatumą pagal Konstitucijos 22, 24, 25 straipsnius, Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 8 straipsnį.
Ieškovės manymu, atsakovas tyčia skleidė šiuos duomenis, turėjo tikslą pažeminti
ieškovę, sugriauti jos reputaciją visuomenėje, todėl privalėjo atlyginti tokiu
piktnaudžiavimu ieškovei padarytą žalą. Skleidžiant tikrovės neatitinkančius
duomenis, ieškovės reputacijai buvo padaryta didelė žala, dėl to ji patyrė
sunkius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, negalėjo susirasti darbo. Ieškovė
prašė teismo pripažinti, kad atsakovo keletą kartų laikraštyje paskleisti
duomenys, jog A. B., gyvenanti (duomenys neskelbtini), netinkamai vykdo
savo įsipareigojimus, neatitiko tikrovės, žemino jos garbę ir orumą, pažeidė
jos teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, įpareigoti atsakovą paskelbti šių
žinių paneigimą, priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio
metines palūkanas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių miesto
apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimu paliko
nenagrinėtus ieškovės reikalavimus dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės
žalos priteisimo; pripažino, kad atsakovo paskleisti duomenys, jog A.B.,
gyvenanti (duomenys neskelbtini), netinkamai vykdo savo įsipareigojimus,
paskelbiant jos duomenis apie gyvenamąją vietą, pažeidė ieškovės teisę į
privatų gyvenimą ir jo slaptumą, priteisė iš atsakovo 1000 Lt neturtinei žalai
atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas. Teismas nurodė, kad ieškovė nesikreipė pirmiausia į visuomenės informavimo
priemonę, jog ši paneigtų, ieškovės manymu, skleidžiamą neteisingą informaciją,
t. y. nesilaikė CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo dėl
privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, todėl pagal CPK 296 straipsnio
1 dalies 1 punktą paliko nenagrinėtus ieškovės reikalavimus dėl prašymo pripažinti
neatitinkančiais tikrovės duomenis, paskelbtus laikraštyje 2006 m. birželio
5 d., 2006 m. birželio 12 d., 2006 m. birželio 19 d., 2006 m. birželio 26 d.,
2006 m. liepos 10 d., 2006 m. liepos 17 d. Ieškovei nesikreipus į atsakovą su
prašymu paneigti šias publikacijas, ji nepaliko galimybės atsakovui
apsvarstyti, ar tolimesnis informacijos skelbimas po 2006 m. birželio 1 d. apie
įsipareigojimų nevykdymą atitiko faktines aplinkybes, 2006 m. birželio d.
ieškovei sumokėjus įsiskolinimą atsakovui. Be to, nuo 2006 m. liepos 17 d.
publikacijos paskelbimo iki ieškinio pateikimo, praėjo mažiau laiko nei CK 2.24
straipsnio 2 dalyje nustatytas keturiolikos dienų terminas. Teismas,
vertindamas ieškovės reikalavimą pripažinti, kad duomenys, paskleisti
laikraštyje apie ieškovės netinkamą pareigų vykdymą, neatitiko tikrovės ir
žemino jos garbę ir orumą, nustatė, kad ieškovė nuo 1992 m. gruodžio 2 d. iki
2002 m. birželio 10 d. dirbo pas atsakovą vyriausiąja finansininke, turėjo
pareigą tinkamai, pagal norminius aktus tvarkyti atsakovo buhalterinę apskaitą,
tačiau Šiaulių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus atsakovo
finansinės veiklos patikrinimą, 2003 m. rugsėjo 22 d. patikrinimo aktu buvo
nustatyta, kad atsakovo buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant
įstatymus (ieškovė netinkamai atliko savo, kaip vyriausiosios finansininkės
pareigas, nepagrįstai sumažindavo apmokestinamas pajamas, neišskaičiuodavo
mokesčių), todėl ieškovė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo
patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista Šiaulių miesto apylinkės teismo
2004 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu trims mėnesiams laisvės atėmimo, tačiau
pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos“ 1 straipsnio 1
dalies 2 punktą, ji buvo atleista nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m.
birželio 27 d. nutartimi paliko nuosprendį nepakeistą. Išnagrinėjus baudžiamąją
bylą, atsakovas pareiškė teisme reikalavimą priteisti iš ieškovės 7427,74 Lt
turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Šiaulių miesto apylinkės
teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendimu priteisė iš ieškovės 6227,74 Lt žalos
atlyginimo, atsiradusio dėl ieškovės netinkamo vyriausiosios finansininkės
pareigų vykdymo; Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2006 m. gegužės 30 d. nutartimi priteistą sumą sumažino iki 4439,75
Lt. Dėl to teismas, nustatęs šias aplinkybes, pripažino, kad duomenys,
paskleisti 2004 m. balandžio 3 d.–2006 m. gegužės 29 d. publikacijose, nežemino
ieškovės garbės ir orumą, nes šie faktai egzistavo tikrovėje. Teismas,
pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo apie jos privataus gyvenimo pažeidimą,
nurodė, kad gyvenamoji vieta yra vienas iš asmens duomenų, kurių
tvarkymą reglamentuoja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Gyventojų
registro įstatymas ir Asmens duomenų valdytojų valstybės registro nuostatai,
kurių VI.39 punkte nurodyta, kad asmens registro duomenys yra vieši, išskyrus
asmens kodą, gyvenamąją vietą ir kt., t. y. norminiai aktai gyvenamosios vietos
paviešinimą saugo daugiau negu kitus duomenis, tai laiko privataus gyvenimo
dalimi. Teismas, nurodęs, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 14
straipsnio 3 dalį informacija apie privatų gyvenimą galėjo būti skleidžiama be
sutikimo tuo atveju, jei tai nedarė žalos asmeniui, pažymėjo, kad duomenų apie
ieškovės gyvenamąją vietą paviešinimas laikraštyje padarė ieškovei žalą, nes
jis tuo metu buvo bedarbė, buvo įskaitoje asmenų, siekiančių gauti
darbą, o tokių duomenų paskleidimas leido identifikuoti ieškovę kaip konkretų
asmenį. Atsakovui nepateikus įrodymų, kad ieškovė leido skelbti visuomenės
informavimo priemonėse savo gyvenamosios vietos adresą ar buvo jį paviešinusi
viešai ir nesant visuomenės intereso tai žinoti, teismas tai pripažino ieškovės
privataus gyvenimo pažeidimu. Teismas, priteisdamas ieškovei 1000 Lt neturtinei
žalai už jos privataus gyvenimo detalių (gyvenamosios vietos adreso)
paviešinimą atlyginti, nurodė, kad ieškovės veiksmai iš dalies sąlygojo žalos
atsiradimą, nes dalis informacijos paskelbimo buvo susiję su jai iškelta baudžiamąja
byla, jos skola atsakovui; ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad jai dėl paskelbtos
informacijos pablogėjo sveikata, atsirado neigiama visuomenės reakcija ar ji
negalėjo susirasti darbo, pati ieškovė nurodė, jog jai buvo svarbiau ginti garbę
ir orumą negu jos privataus gyvenimo paviešinimas.
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2007 m. kovo 27
d. nutartimi juos atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo
sprendimą. Kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinį skundą, nurodė, kad pagal
Asmens duomenų valdytojų valstybės registro nuostatų 39 punktą asmens
gyvenamoji vieta priskirtina prie neviešų asmens duomenų, asmuo turi teisę į
tokių duomenų paviešinimo apsaugą, o vien tik tą aplinkybę, kad AB ,,Lietuvos
telekomas“ telefonų knygose ,,Šiaulių apskritis“ buvo spausdinami duomenys apie
P. B., R. B. gyvenamąsias vietas, kolegija nepripažino esmine, nes kitų, nors
ir artimų ieškovei, asmenų duomenys negali būti tiesiogiai susiejami su pačia
ieškove. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo priteistu ieškovei
neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, motyvavo, kad tikslus ir objektyvus
neturtinės žalos įvertinimas dažniausiai yra neįmanomas, nes neturtinė žala yra
subjektyvaus pobūdžio, todėl pripažino, kad, atsižvelgiant į neturtinės žalos
ir jos įvertinimo specifiką, pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistas
neturtinės žalos dydis atitiko patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, jų pobūdį,
nepažeidė įstatyme nustatytų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.
Kolegija, vertindama ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad ieškovė tinkamai nesilaikė išankstinės ginčo
sprendimo ne teisme tvarkos, ne dėl visų publikacijų
kreipėsi į atsakovą, tuo tarpu būtina pateikti prašymą dėl duomenų paneigimo dėl
kiekvienos publikacijos, tik tokiu atveju būtų pagrindas pripažinti, jog buvo
vykdoma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme procedūra ir tik visuomenės
informavimo priemonei atsisakius paskelbti paneigimą per nustatytą terminą, CK
2.24 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė asmeniui kreiptis į teismą.
Kolegija taip pat atmetė ieškovės apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad atsakovo
apskleisti duomenys neatitiko tikrovės ir žemino jos garbę ir orumą; motyvavo,
kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos akte, Šiaulių miesto
apylinkės teismo baudžiamosios bylos nuosprendyje, Šiaulių apygardos teismo
nutartyje buvo konstatuota, jog ieškovė, dirbdama atsakovo įmonėje, aplaidžiai
tvarkė buhalterinę apskaitą, atliko nusikalstamą veiką, dėl netinkamo ieškovės
darbinių pareigų įvykdymo atsakovas patyrė nuostolių, todėl nebuvo pagrindo
pripažinti, kad publikacijų paskelbimo laikotarpiu, kai būtent tada atsirado ieškovės
skola atsakovui, buvo paskelbti tikrovės neatitikę duomenys; nenustačius
atsakovo neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo jį įpareigoti paneigti paskelbtus
duomenis.
III. Kasacinio skundo
teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu
atsakovas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14
d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad buvo pažeista ieškovės teisė į privatų
gyvenimą ir priteistas žalos atlyginimas bei bylinėjimosi išlaidos, Šiaulių apygardos
teismo Civilinių ylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutarties
dalį, kurioje buvo atmestas atsakovo apeliacinis skundas ir ieškovei priteistos
bylinėjimosi išlaidos, ir ieškovės reikalavimus atmesti, priteisti atsakovui iš
ieškovės 2360 Lt už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme, 150 Lt
žyminio mokesčio ir 1770 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme,
priteisti iš ieškovės valstybės naudai 11,84 Lt procesinių dokumentų siuntimo
išlaidų; priteisti atsakovui iš ieškovės 150 Lt žyminio mokesčio ir 1770 Lt už
advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1.
Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino, kad atsakovas,
paviešindamas ieškovės gyvenamąją vietą, pažeidė ieškovės teisę į privatų
gyvenimą ir jo slaptumą. Kasatoriaus manymu, ieškovės gyvenamosios vietos
adresą buvo būtina nurodyti, nes nenurodžius papildomų duomenų, informacijos
gavėjai galėjo klaidingai suprasti, jog informacija skelbiama ne apie tą
asmenį, apie kurį ketinta paskelbti informaciją, bet apie kitą, niekuo dėtą
asmenį. Be to, asmens deklaruota gyvenamoji vieta, netgi asmens kodas, yra
nurodyti viešame registre, kurį administruoja Gyventojų registro tarnyba prie
Vidaus reikalų ministerijos, pagal teisės teorijoje reiškiamą nuomonę darytina
išvada, kad asmens privataus gyvenimo dalis nėra informacija, skelbiama
viešuose registruose, nes jame paskelbta, ji tampa vieša, be to, ji viešai
skelbiama tam, kad būtų prieinama kitiems suinteresuotiems asmenimis. Ieškovės
deklaruota gyvenamoji vieta, įtraukta į viešąjį registrą, yra (duomenys
neskelbtini); šią gyvenamąją vietą ieškovė deklaravo dar 1975 m. kovo 20 d.
Kasatoriaus teigimu, ieškovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresas iki
informacijos laikraštyje išspausdinimo buvo daug kartų viešai paskelbtas AB
„Lietuvos telekomas“ telefonų knygose, iš kurių matyti, kad nurodytu adresu
2001 metais buvo registruotas buvęs ieškovės vyras, 2002 metais ieškovės duktė;
tiek šios buto adresas, tiek telefono numeris viešai nurodomi ir interneto
tinklapyje. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai
pripažino, kad šie duomenys negali būti tiesiogiai siejami su ieškove. Telefonų
knygose nurodomi tik telefono abonentai, todėl ieškovės vardas ir pavardė
nebuvo nurodyti, tačiau telefonų knygoje ir internete nurodyti asmenys nebuvo
pašaliniai ieškovei asmenys, o tuometinis ieškovės vyras ir ieškovės duktė. Be
to, daugkartinis, periodinis, viešas ieškovės gyvenamosios vietos adreso
skelbimas suteikė atsakovui pakankamą pagrindą manyti, kad ieškovė
neprieštaravo ir neprieštarauja duomenų apie ieškovės gyvenamąją vietą viešam
paskelbimui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai rėmėsi
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, Gyventojų registro įstatymu, ir
Asmens duomenų valdytojų valstybės registro nuostatais, kurie reglamentuoja
kitus, specifinius teisinius santykius, susijusius arba su asmens duomenų
tvarkymu automatiniu ar neautomatiniu būdu, arba su Gyventojų registro veikla,
arba su Asmens duomenų valdytojų valstybės registro veikla. Be to, teismas,
motyvuodami sprendimus, turėjo nurodyti ne tik apskritai įstatymo, kuriuo
rėmėsi, pavadinimą, tačiau nurodyti ir konkretų įstatymo straipsnį ir jo dalį.
2.
Bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į teismų praktiką (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m vasario
23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. UAB „Lietuvos
rytas“; Nr. 3K-3-87/2004) ir į CK 2.23 straipsnio 3 dalį, pagal kurią
galima skleisti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, jeigu tokios
informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią
informaciją žinoti. Kasatoriaus manymu, atsižvelgiant į ieškovės įvykdytą
nusikalstamą veiką, visuomenės interesas buvo žinoti tokią informaciją. Be to,
Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime „Dėl Operatyvinės veiklos
įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio
1 dalies ir BPK 1981 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad asmuo, darydamas nusikalstamas
ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo.
Konstitucinis Teismas minėtame nutarime išdėstė konstitucinę doktriną dėl
asmens teisės į privatų gyvenimą ribų, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo
atsižvelgti į šį Konstitucinio Teismo nutarimą kiek tai buvo reikšminga
nagrinėjamam ginčui. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje G. P. v. UAB „Leosona“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-1621/2002, nurodė,
kad demokratinėje visuomenėje spauda atlieka labai svarbų vaidmenį kovojant su
nusikalstamumu; todėl spaudos galimybių rašyti apie nusikaltimus darančių
asmenų veiklą, vertinti jų elgesį ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu,
ribojimas prieštarautų viešam interesui ir keltų pavojų demokratinėms
vertybėms, nes visuomenė prarastų labai svarbų ginklą kovojant su asmenimis,
kurių veika kelia pavojų tiek visuomenei, tiek ir pačiai demokratinei
santvarkai. Dėl to ieškovės įvykdyta ir apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu
konstatuota nusikalstama veika – aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas –
atsakovo buvo apibūdinta itin nuosaikiai, kaip netinkamas įsipareigojimų
vykdymas.
3.
Kasatorius pažymi, kad ieškovė neturtinės žalos atlyginimo pagrindu
nurodė du deliktus – garbės ir orumo pažeidimą, teisės į privatų gyvenimą
pažeidimą, tačiau pareiškė vieną reikalavimą, todėl ieškovei nenurodžius
neturtinės žalos dydžio kiekvieno delikto atveju, yra pakankamai sunku
nustatyti, kokia proporcija teismai tenkino ieškinio reikalavimo dalį dėl
neturtinės žalos atlyginimo pažeidus teisę į privatų gyvenimą.
4.
Bylą nagrinėję teismai neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nors
ieškinio patenkinimo procentą tuo atveju, kai reiškiami tiek turtiniai, tiek
neturtiniai reikalavimai, apskaičiuoti sudėtinga, tačiau šiuo atveju buvo
patenkinta ne daugiau kaip 20 procentų ieškovės reikalavimų (10 procentų
turtinių ir 10 procentų neturtinių reikalavimų), todėl bylinėjimosi išlaidų
(žyminio mokesčio ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti) ieškovei turėjo būti
priteista ne daugiau kaip 20 procentų (400 Lt), o atsakovui – ne mažiau kaip 80
procentų (1888 Lt). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė
2000 Lt advokato pagalbai apmokėti, o atsakovo turėtų 2360 Lt advokato pagalbai
apmokėti nepriteisė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neteisingai
išsprendė išlaidų advokato pagalbai atlyginimo klausimą, ir 2000 Lt priteisė
tik ieškovei, o atsakovo turėtų 1770 nepriteisė, nors tiek ieškovės, tiek
atsakovo apeliacinius skundus atmetė. Be to, apeliacinės instancijos teismas
neišsprendė klausimo ir dėl kitų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio)
paskirstymo, nei ieškovei, nei atsakovui jų sumokėto žyminio mokesčio
nepriteisė. Kasatoriaus manymu, patenkinus kasacinį skundą, pakeitus
procesinius teismų sprendimus ir ginčijamoje dalyje atmetus ieškinį, iš
ieškovės priteistinos atsakovui turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti
pirmosios instancijos teisme – 2360 Lt ir apeliacinės instancijos teisme – 1770 Lt;
šios išlaidos atitiktų Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.
1R-85 patvirtintas Rekomendacijas.
Kasaciniu skundu
ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartį, pakeisti Šiaulių miesto apylinkės
teismo 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis, kuriomis palikti negarinėti
ieškovės reikalavimai, atmestas reikalavimas dėl garbės ir orumo pažeidimo,
pripažinta, kad tik duomenų apie jos gyvenamąją vietą paskleidimas, pažeidė
ieškovės teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, ir pripažinti, kad atsakovo
paskleisti duomenys, jos ieškovė, gyvenanti (duomenys neskelbtini),
netinkamai vykdo savo įsipareigojimus, neatitinka tikrovės, žemina jos garbę ir
orumą, pažeidžia jos teisę į privatų
gyvenimą ir jo slaptumą; įpareigoti atsakovą per keturiolika dienų nuo teismo
sprendimo įsiteisėjimo paskelbti dienraštyje „Šiaulių naujienos“ skelbtų
duomenų vietoje ne mažesniu nei
skelbtų duomenų šriftu paneigimą; priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir
bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 2.24 straipsnio 2 dalį,
padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė ne teismine tvarka turėjo kreiptis į
atsakovą dėl kiekvienos publikacijos, kurioje buvo skleidžiami tie patys
duomenys. Ieškovės manymu, CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turi būti
prašoma paneigti paskleistus duomenis, o ne kiekvieną tapačių duomenų paskleidimo
atvejį ar kiekvieną publikaciją, todėl ieškovės 2006 m. birželio 1 d. atsakovui
pateiktas prašymas paneigti jo paskelbtus tikrovės neatitinkančius ir ieškovės
garbę ir orumą žeminančius duomenis visiškai atitiko įstatymo nustatytus
reikalavimus ir turėjo būti taikytinas tiek iki 2006 m. birželio 1 d., tiek ir
po 2006 m. birželio 1 d. atsakovo neteisėto duomenų paskleidimo atvejams.
2.
Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės
normas, reglamentuojančias paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais
tikrovės bei žeminančiais garbę ir orumą tvarką. Atsakovas privalėjo įrodyti,
kad jo paskleisti duomenys atitiko tikrovei, tačiau, ieškovės manymu, veiksmai,
kuriuos atlikus ieškovė buvo pripažinta kalat, įvyko nuo 1996 m. sausio 1
d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovas apie ją duomenis skleidė 2006 metais.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesiaiškino tikrojo paskleistų
duomenų turinio, leido atsakovui įrodinėti šiems duomenims paties atsakovo
pateikiamą tariamą turinį. Visi teismų nurodyti atvejai, kurie tarsi patvirtino
atsakovo skelbtų duomenų tikrumą, įvyko daug anksčiau nei buvo skelbti
duomenys, o teismų išvada, kad atsakovo skelbti duomenys apie ieškovės
įsipareigojimų nevykdymą atitiko tikrovę, nes ieškovė nevykdė tam tikrų
įsipareigojimų dirbdama pas atsakovą vyriausiąja finansininke 1996-2001 metais,
prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Be to, atsakovas, 2006 metais
laikraštyje skelbdamas duomenis, nenurodė, kad ieškovė nevykdė įsipareigojimų 1996–2001
metais, priešingai, atsakovas skelbė, kad ieškovė 2006 metais netinkamai vykdė
savo įsipareigojimus. Tokie duomenys neatitiko tikrovės. Žurnalisto profesinė
etika reikalauja skelbti tik patikrintą tikrą ir tikslią nedviprasmišką,
informaciją; tuo tarpu atsakovas veikė nesąžiningai, pažeidė pagrindinius
visuomenės informavimo principus, nes asmenys, perskaitę tokią informaciją
atsakovo laikraštyje, galėjo mane vertinti kaip įvairių teisės šakų pažeidėja.
3.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės
normas, reglamentuojančias teisės į privatų gyvenimą gynimą, nepagrįstai jos
teisės į privatumą pažeidimu pripažino tik duomenų apie ieškovės gyvenamąją
vietą paskleidimą, tačiau nepripažinta, kad duomenys apie jos neva netinkamą
įsipareigojimų vykdymą taip pat pažeidė ieškovės teisę į privatų gyvenimą. Iš
atsakovo laikraštyje skelbtų duomenų teksto ir būdo, gali suprasti, kad ieškovė
2006 metais neįvykdė finansinių įsipareigojimų, ir ne UAB „Šiaulių
naujienos“, o trečiajam asmeniui, kurio užsakymu ir buvo skelbiama nurodyta
informacija. Be to, privataus asmens teisės yra ginamos, kai nustatoma, jog
informacija apie asmens privatų gyvenimą yra paskelbta be asmens sutikimo ir
nesant teisėto visuomenės intereso. Atsakovas tikslingai pasirinko neapibrėžtą
ir nekonkretų informacijos skleidimo būdą, siekdamas tokia dviprasmiška
informacija kuo labiau pakenkti ieškovei, pasilikdamas sau galimybę
priklausomai nuo situacijos aiškinti savo paskleistus duomenis. Dėl to
atsakovas, ieškovės manymu, akivaizdžiai piktnaudžiavo informacijos laisve.
Atsiliepimu į
atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo teismo jį atmesti. Ji nurodo, kad bylą
nagrinėję teismai padarė teisingas išvadas, kad atsakovas, skleisdamas apie ją
duomenis, siekė ją pristatyti netinkami, veikė ne dėl viešo visuomenės
intereso, o dėl savo privataus, paskleisdamas duomenis apie ieškovės gyvenamąją
vietą, pažeidė jos teisė į privatumą, teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimu į ieškovės
kasacinį skundą atsakovas prašo teismo jį atmesti. Jis nurodo, kad bylą
nagrinėję teismai pagrįstai paliko nenagrinėtus ieškovės reikalavimus dėl
duomenų paneigimo, nes, nesilaikius išankstinės ginčo sprendimo ne teisme
tvarkos, teismas turi atsisakyti priimti tokį pareiškimą, o jį priėmus, palikti
nenagrinėtu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 1
punktas). Bylą nagrinėję teismai taip pat tinkamai aikšto ir taikė materialinės
teisės normas dėl garbės ir orumo gynimo, padarė teisingas išvadas, kad
atsakovas, paviešinęs informaciją apie tai, jog ieškovė netinkamai vykdė
įsipareigojimus, nepažeidė įstatymų. Ieškovės kasaciniame skunde dėstomi
argumentai dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo yra nenuoseklūs ir neaiškūs,
kurią sprendimo dalį ieškovė ginčija.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Atsakovas – laikraštis
„Šiaulių naujienos” nuo 2004 metų numeriuose spausdino duomenis apie tai, kad
ieškovė netinkamai vykdė įsipareigojimus, buvo skelbiamas ieškovės vardas,
pavardė ir gyvenamosios vietos adresas. Teismai nustatė, kad ieškovė nesikreipė pirmiausia į visuomenės informavimo
priemonę, jog ši per tam tikrą laikotarpį paneigtų skleistą, ieškovės manymu,
neteisingą informaciją, todėl ieškinio reikalavimus dėl per tą laikotarpį
skleistų duomenų paneigimo paliko nenagrinėtus. Pripažino, kad atsakovo
skleisti duomenys buvo teisingi, nes ieškovė už aplaidų buhalterinės apskaitos
tvarkymą buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista trims mėnesiams
laisvės atėmimo. Teismai pripažino, kad ieškovės gyvenamosios vietos
adresas galėjo būti skleidžiama tik su jos sutikimu, todėl nesant tokio
sutikimo ir visuomenės intereso tai žinoti, teismai pripažino, kad duomenų apie
ieškovės gyvenamąją vietą paviešinimas laikraštyje pažeidė ieškovės teisę į
privatų gyvenimą, padarė jai žalą, priteisė 1000 Lt neturtinei žalai už jos
privataus gyvenimo detalių paviešinimą atlyginti.
V. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
Kasacija yra
išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai
yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas
kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353
straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nevertina faktinių bylos
aplinkybių, pasisako tik dėl teisės klausimų, t. y. tiria, ar pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 2.23, 2.24
straipsnius, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės
teisės normų ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais
(CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl teisės
normų, reglamentuojančių išankstinę ginčo sprendimo ne teisme tvarką garbės ir
orumo gynimo bylose, aiškinimo ir taikymo.
CK 2.24
straipsnio 2 dalis taikoma tik tais atvejais, kai tikrovės neatitinkantys
duomenys paskleidžiami per visuomenės informavimo priemones. Šioje teisės
normoje įtvirtinta vadinamoji replikos teisė, kai asmuo, manantis, jog
paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, pirmiausia
turi kreiptis į visuomenės informavimo priemonę, kad ši ne vėliau kaip per dvi
savaites paneigtų tokius duomenis ir tik atsisakius tai padaryti, asmuo įgyja
teisę kreiptis į teismą. CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nėra reglamentuota
duomenų paneigimo tvarka, kai skelbiamos to paties turinio publikacijos keletą
kartų iš eilės, tačiau, aiškinant šią teisės normą, pažymėtina, kad periodiškai
laikraštyje skelbiant to paties turinio publikaciją, tai laikytina tęstiniu
teisės pažeidimu, todėl taptų beprasmiška dėl kiekvienos paskesnės publikacijos
kreiptis į laikraštį su prašymu paneigti tokią informaciją, todėl asmeniui,
manančiam, kad ši informacija pažeidžia jo garbę ir orumą ir neatitinka
tikrovės, užtenka vieną kartą kreiptis ir nebūtina kreiptis dėl kiekvienos paskesnės
publikacijos paneigimo. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje
byloje, ieškovės manymu, atsakovo nuo 2004 metų numeriuose spausdinti tikrovės
neatitikę duomenys ir žeidę jos garbę ir orumą, buvo tęstinis teisės pažeidimas,
nes atsakovui netenkinus pirmojo ieškovės prašymo, jis toliau sistemingai ir
pakartotinai skleidė tapačius duomenis keletą kartų iš eilės, todėl ieškovei
nebuvo pagrindo kreiptis į atsakovą su prašymu paneigti kiekvieną identiško
turinio publikaciją; užteko, kad ieškovė kreipėsi dėl pirmosios publikacijos
paneigimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė pirmą kartą į atsakovą
su prašymu paneigti paskelbtus duomenis kreipėsi 2006 m. birželio 1 d., todėl
pripažintini nepagrįstais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvai,
kad ieškovė nesikreipė į atsakovą dėl vėlesnių publikacijų (2006 m. birželio 5 d., 2006 m. birželio 12 d., 2006 m.
birželio 19 d., 2006 m. birželio 26 d., 2006 m. liepos 10 d., 2006 m. liepos 17
d.) paneigimo. Šioje dalyje skundžiami teismų procesiniai sprendimai
naikintini, pripažįstant, kad ieškovė pasinaudojo CK 2.24 straipsnio 2 dalyje
nustatyta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1
punktas).
Dėl teisės
normų, reglamentuojančių paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais
tikrovės bei žeminančiais garbę ir orumą, aiškinimo ir taikymo.
Asmens garbė ir orumas gali būti ginami paneigiant
tikrovės neatitinkančius duomenis; teismo sprendimu pripažįstant juos
neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei orumą; priteisiant
turtinę ir(ar) neturtinę žalą. Kiekvienas iš šių gynimo būdų gali būti
savarankiškas. Teismas pagal ieškovo suformuluotą ieškinio dalyką sprendžia, ar
pripažinimas duomenų neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei
orumą yra neturtinės žalos reikalavimo pagrindas, ar materialinis teisinis
reikalavimas. Jeigu duomenų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės ir
žeminančiais garbę bei orumą nesuformuluotas kaip ieškinio dalykas, tai
nereiškia, kad aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos ir netiriamos. Jos gali
būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, t. y.
kaip ieškinio reikalavimo faktinės aplinkybės. (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir
nepriklausomas kanalas“; bylos Nr. 3K-3-569/2006).
Kad duomenys neatitinka tikrovės, reiškia, jog
paskleistos žinios yra melagingos, pramanytos, išgalvotos, t. y. iš tikrųjų
tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba būta kitokių. Iš spaudos
nereikalaujama visiško tikslumo ir kad duomenys visiškai atitiktų tikrovę,
tačiau reikalaujama, kad žurnalistas, paskleidęs žinias, elgtųsi sąžiningai.
Ar paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys
žemina asmens garbę ir orumą, yra fakto klausimas. Kad buvo pažeista garbė ir
orumas turi įrodyti ieškovė, o kad duomenys atitiko tikrovę – atsakovas. Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė nuo 1992 m.
gruodžio 2 d. iki 2002 m. birželio 10 d. dirbo pas atsakovą vyriausiąja
finansininke, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 23 d.
nuosprendžiu nuteista trims mėnesiams laisvės atėmimo už aplaidų buhalterinės
apskaitos tvarkymą, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 14 d.
sprendimu iš ieškovės priteista 6227,74 Lt žalai, atsiradusio dėl ieškovės
netinkamo vyriausiosios finansininkės pareigų vykdymo, atlyginti; Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30
d. nutartimi priteista suma sumažinta iki 4439,75 Lt. Skolą ieškovė atsakovui
sumokėjo 2006 m. birželio 23 d. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis
aplinkybėmis, konstatuoja, kad teismai neteisingai įvertino įrodymus ir
netinkamai nustatytoms bylos aplinkybėms taikė materialinės teisės normas,
reglamentuojančias asmens garbės ir orumo gynimą. Bylą nagrinėję teismai
neįvertino to, kad atsakovas, visų pirma, tiksliai nenurodydamas, kokių
konkrečių įsipareigojimų nevykdė ieškovė, pirmą kartą informaciją paskelbė
2004 m. balandžio 3 d.; tuo tarpu ieškovė teismo nuosprendžiu kalta buvo pripažinta
tik 2004 m. lapkričio 23 d., t. y. teismai turėtų aiškintis, kokią informaciją
atsakovas skelbė nuo 2004 m. balandžio mėnesio iki 2004 m. lapkričio 23 d., ir
ar tikrai visuomenė turėjo poreikį tą informaciją žinoti. Be to, teismai
neįvertino aplinkybės, kad atsakovas nekonkrečią informaciją apie ieškovės
įsipareigojimų nevykdymą skelbė iki 2006 m. liepos 17 d., tačiau ieškovė
4439,75 Lt skolą atsakovui sumokėjo 2006 m. birželio 23 d., t. y.
nepraėjus net mėnesiui po Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutarties priėmimo, todėl teismai
turėtų įvertinti šią aplinkybę, ar tikrai atsakovas, neturėdamas asmeninių
paskatų, elgėsi sąžiningai ir tik norėjo informuoti visuomenę, ir apie kokių visuomenei
būtinų žinoti ieškovės skolinių įsipareigojimų nevykdymą.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo jokio
ryšio tarp atsakovo skelbtų duomenų (kad ieškovė nevykdo finansinių
įsipareigojimų, juolab nesukonkretinta kokių) ir baudžiamojoje byloje
paaiškėjusių faktų, nes, kaip nurodė pats atsakovas kasaciniame skunde,
atsakovas skelbė duomenis, norėdamas visuomenę informuoti ne tik apie tai, kad
ieškovė aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, bet ir tai, kad nemokėjo
mokesčių už butui teikiamą šilumos energiją ir karštą vandenį. Visų pirma
teisėjų kolegija pažymi, kad finansinių įsipareigojimų nevykdymas nereiškia
aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes įsipareigojimas reiškia pareigą (dažniausiai
sutartinę) prieš kitą šalį atlikti tam tikrus veiksmus, tuo tarpu remiantis
baudžiamąja byla ir joje nustatytomis aplinkybėmis, kurios, beje, duomenų
skleidimo metu tapo nebeaktualios, negalima konstatuoti, jog ieškovė, nubausta
už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamai vykdė finansinius
įsipareigojimus. Be to, aplinkybė, kad ieškovė nemokėjo skolos atsakovui ir
kiek ilgai, taip pat yra reikšminga, nustatant, ar duomenys apie ieškovės
finansinių įsipareigojimų nevykdymą buvo skelbti teisėtai ir sąžiningai,
siekiant informuoti visuomenę. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių
teismų išvadomis, kad atsakovas nepagrįstai skelbė duomenis apie tai, jog
ieškovė nemokėjo mokesčių už šilumos energiją ir karštą vandenį, papildomai
motyvuoja, kad ši informacija negalėjo būti skelbiama, nes tai nebuvo buto
savininkės skolos, o visuomenė, jei ir turėjo poreikį žinoti tokią informaciją,
tai šiuos duomenis turėjo skelbti energiją teikianti įmonė, bet ne atsakovas.
Apskritai,
duomenų apie tai, kad fizinis asmuo nevykdo finansinių įsipareigojimų
(nesukonkretinant kokių), paskelbimas pripažintinas privataus asmens gyvenimo
pažeidimu, nes privatus fizinis asmuo naudojasi didesne privataus gyvenimo
apsauga nei viešas asmuo ar juridinis asmuo, todėl negalima skelbti netikslių ar
bendro pobūdžio duomenų vien tik todėl, kad fizinis asmuo neįvykdė konkrečių
įsipareigojimų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kasacinis teismas netiria ir iš naujo nenustatinėja naujų
aplinkybių. Tai yra žemesnės instancijos teismų kompetencija, todėl, kasaciniam
teismui nustačius, kad teismai ištyrė ir įvertino ne visas bylai reikšmingas
aplinkybes, neteisingai įvertino nustatytas aplinkybes ir šioms aplinkybėms
netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 2.24 straipsnį), šiuos
pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Vadovaujantis CPK
359 straipsnio 1 dalies 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina
ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl teisės
normų, reglamentuojančių teisės į privatų gyvenimą gynimą.
Privatus yra
toks asmeninis žmogaus gyvenimas, kuris vyksta ne viešumoje ir į kurį visuomenė
neturi teisės kištis; teritorine prasme asmens privatus gyvenimas yra asmens
gyvenamoji patalpa (butas, namas), taip pat ir duomenys apie gyvenamąją vietą. Informacija
apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu
ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų
savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi
į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Nuostata, kad kiekvienas
turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto
neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas, yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Draudžiama
skelbti turimą, surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, išskyrus
esant to asmens sutikimui (CK 2.23 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų
kolegija, nesutikdama su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad pagal teisės
teorijoje reiškiamą nuomonę asmens privataus gyvenimo dalis nėra informacija,
skelbiama viešuose registruose, nes jame paskelbta, ji tampa vieša, be to, ji
viešai skelbiama tam, kad būtų prieinama kitiems suinteresuotiems asmenimis,
motyvuoja, kad asmens privatūs duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas,
adresas) yra privataus gyvenimo dalis, tačiau nuo to momento, kai informacija
paskelbiama viešuosiuose registruose, duomenys nebelaikomi asmens privataus gyvenimo
dalimi, nes jie tampa vieši, o privačių asmens duomenų paskelbimu būtent ir
siekiama viešumo tikslų, t. y. kad registre paskelbti privatūs asmens duomenys
taptų prienami visiems suinteresuotiems asmenims, tačiau pažymėtina, kad tokie
privatūs duomenys skelbiami tik esant fizinio asmens, kurio duomenys skelbiami,
sutikimui. Bylą nagrinėję teismai nenustatė aplinkybės, kad ieškovė būtų davusi
sutikimą skelbti jos duomenis (nagrinėjamu atveju gyvenamosios vietos adresą)
Gyventojų registro įstatyme nustatyta tvarka, o gyvenamosios vietos adresas,
paskelbtas telefonų knygoje, buvo ne ieškovės, o jos dukters; ieškovės adresas
telefonų knygoje nebuvo skelbtas.
Nagrinėjamoje
byloje kilo saviraiškos laisvę ir teisę į privatų gyvenimą įtvirtinančių teisės
normų kolizija, todėl teisėjų kolegija pasisako apie tai plačiau. Laisvė
reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra tvirtinta Konvencijos 10 straipsnio 1
dalyje ir Konstitucijos 25 straipsnyje (žmogus turi teisę turėti savo
įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti
ir skleisti informaciją bei idėjas; laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir
skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai
būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui,
dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai). Tai yra vienas iš svarbiausių
demokratinės visuomenės principų, tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Kaip ir bet
kuriuose kituose teisiniuose santykiuose, pagal Konvencijos 10 straipsnio 2
dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnį asmuo, įgyvendindamas
savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos,
įstatymų, nevaržyti ir nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių, todėl ir
nagrinėjamoje byloje atsakovas – laikraštis, įgyvendindamas teisę skleisti
informaciją ir informuoti visuomenę, neturėjo varžyti kitų asmenų teisių, t. y.
naudodamasis saviraiškos laisve, ja turėjo naudotis teisėtai, nepažeisdamas įstatymų
ir neviršydamas jam suteiktų teisių dėl pareigos informuoti visuomenę.
Jeigu pripažįstama,
kad atsakovo skleisti duomenys neatitiko tikrovės, pripažintina ir privataus
gyvenimo pažeidimu gyvenamosios vietos paskelbimas, nors fizinio asmens
gyvenamosios vietos duomenų paskelbimas be asmens sutikimo būtų pripažįstamas
privataus gyvenimo pažeidimu bet kuriuo atveju, nepaisant to, ar paskleistos
žinios atitiko tikrovę, buvo teisingos, koks buvo žinių pobūdis (neutralus,
žeminantis asmens garbę ir orumą). Taigi šioje nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės
atsakovo kasacinio skundo argumentas, kad duomenys apie ieškovės finansinių
įsipareigojimų nevykdymą laikraštyje buvo paskelbti etiškai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6
d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Simon Louwerse International
Transport“ v. UAB „Dinaka“; Nr. 3K-3-169/2006; skelbta Teismų praktika
25). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. V.
M. v. Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos tarnyba (bylos Nr.
3K-3-600/2004) aiškino CK 2.23 straipsnį ir nurodė, kad teisė į privatų
gyvenimą ir jo slaptumą nepripažįstama pažeista, jeigu publikacijos turinio
elementai nesudaro galimybės identifikuoti asmens, apie kurį publikacijoje
pateikiama informacija. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad
atsakovas kaip tik pabrėžė tai, jog skelbė ieškovės adresą tam, kad ją būtų
buvę galima identifikuoti. Teismai šios aplinkybės neįvertino ir dėl jos
nepasisakė.
CK 2.23
straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, kai duomenys apie asmens privatų
gyvenimą gali būti skelbiami net ir nesant to asmens sutikimo, t. y.
informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skleidžiama atsižvelgiant į
asmens einamas pareigas ar jo padėtį visuomenėje ir jei tokios informacijos
skleidimas atitiktų teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją
žinoti. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ieškovė duomenų skelbimo
laikraštyje metu būtų ėjusi svarbias pareigas ar būtų užėmusi reikšmingą padėtį
visuomenėje, t. y. nenustatė aplinkybių, dėl kurių visuomenei būtų buvęs
suinteresuotumas žinoti ieškovės asmeninius duomenis (vardą, pavardę,
gyvenamosios vietos adresą). Aiškinant trečiąją sąlygą skleisti informaciją
(teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti informaciją apie asmens
privatų gyvenimą), byloje pirmiausia kilo klausimas, ar laikraštis,
aiškindamasis ieškovės veiksmus dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo,
neperžengė savo kompetencijos ribų ir ar neprisiėmė valstybės institucijoms
priskirtų funkcijų (aiškintis fizinių asmenų nemokumo klausimus) vykdymo. Aiškinant
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje
įtvirtintą saviraiškos laisvės ir teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą
santykį, pažymėtina, kad visuomenė turi teisę žinoti apie asmenis, vengiančius
vykdyti vienas ar kitas pareigas, tačiau informacijos skleidėjas privalėjo
analizuoti, ar paskelbti apie privatų fizinį asmenį informaciją, nurodant
asmens privačius duomenis (vardą ir pavardę, gyvenamosios vietos adresą),
tikrai buvo neišvengiamai būtina. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai,
pilnai neįvertinę ir neištyrę aplinkybių, konstatavo, jog atsakovas, turėdamas
asmeninį suinteresuotumą pakenkti ieškovei, prisidengdamas visuomenės teise
žinoti apie teisės pažeidėjus, viešai neteisėtai paskleidė žinias apie ieškovės
privatų gyvenimą, šis paskleidimas neatitiko CK 2.23 straipsnio reikalavimų,
todėl ir šioje dalyje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina,
nustačius, kad buvo pažeistos įrodymų įvertinimą reglamentuojančios procesinės
teisės bei bylos aplinkybėms netinkamai taikytos materialinės teisės normos, ir
grąžintina apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėti.
Dėl neturtinės žalos ieškovei priteisimo.
Visuomenės informavimo priemonei paskelbus tikrovės
neatitinkančius duomenis ir atsisakius juos paneigti, asmuo, kuris mano, kad
paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, turi teisę
reikalauti informaciją paskleidusį asmenį atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų
kolegija, pasisakydama dėl atsakovo kasacinio skundo argumento, kad ieškovė
neturtinės žalos atlyginimo pagrindu nurodė du deliktus – garbės ir orumo
pažeidimą, teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, tačiau pareiškė vieną bendrą reikalavimą
atlyginti neturtinę žalą, nurodo, jog suformulavus ieškinio reikalavimą dėl
teisės į privatų gyvenimą gynimo, pripažįstant teismo sprendimu šios teisės
pažeidimą, ir neturtinės žalos priteisimo, turi būti išsiaiškinta, ar
reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo asmuo gynė tik savo privatumą ar
kartu ir garbę bei orumą. Tai priklauso nuo faktų, kuriais grindžiamas
reikalavimas priteisti neturtinę žalą. Jeigu šie faktai yra susiję tik su
asmens privatumu, tai reikalavimu priteisti neturtinę žalą ginamas asmens
privatumas. Jeigu jie yra susiję su neatitinkančių tikrovės ir žeminančių
asmenį žinių paskleidimu, tai reikalavimu priteisti neturtinę žalą gali būti
prašoma ginti asmens garbę ir orumą. Toks šių pažeistų teisių gynimas
nustatytas CK 2.22–2.24 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir
nepriklausomas kanalas“; bylos Nr. 3K-3-569/2006). CK 2.23 straipsnio
4 dalyje ir CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyti teisės į privatų gyvenimą ir
asmens garbę ir orumą pažeidžiančių veiksmų gynimo civiliniai teisniai būdai. Nagrinėjamoje
byloje pripažinus, kad atsakovo paskleisti duomenys apie ieškovę neatitiko
tikrovės, CK 2.24 straipsnis taikytinas kartu su CK 2.23 straipsniu
ir todėl gali būti reiškiamas vienas bendras reikalavimas atlyginti neturtinę
žalą, kurios dydį pinigais įvertina teismas, išsiaiškinęs ir nustatęs reikšmingas
aplinkybes. Taigi gali būti įvertintas tik vienas arba abu teisės pažeidimai ir
nustatyta, kokio dydžio neturtinė žala buvo padaryta ieškovei kiekvienu
konkrečiu deliktu arba abiem kartu. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad
teismai neteisingai taikė materialinės teisės normas nustatytoms aplinkybėms,
iš naujo vertintinas ir nustatytinas atlygintinos ieškovei neturtinės žalos
dydis, kuris yra fakto klausimas. Dėl to šioje dalyje byla taip pat grąžintina
iš naujo nagrinėti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad grąžinant bylą iš naujo nagrinėti
apeliacinės instancijos teismui, byla dar nėra išnagrinėta iš esmės ir nėra
priimtas ginčą galutinai išsprendžiantis teismo sprendimas. Apeliacinės
instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų išspręsti šalių patirtų
bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, iš naujo įvertindamas ir perskaičiuodamas
visus bylinėjimosi išlaidų dydžius.
Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nurodyti
materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos
neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos
teismo nutarties priėmimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis
naikinama ir byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo
(CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27
d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Šiaulių
apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Juozas Šerkšnas
Algirdas Taminskas
Pranas Žeimys