Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-11-22][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-387-687-2017].docx
Bylos nr.: 3K-3-387-687/2017
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB "Delintra" 125254993 atsakovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 125709291 Ieškovas
Kategorijos:
2.6.39.2.6.1. Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
2.10.1. Užsienio teisės taikymas ir taikymo apribojimas, užsienio teisės turinio nustatymas
3.1. Bendrosios nuostatos.
3.1.1. Civilinio proceso įstatymai, jų aiškinimas ir taikymas
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.39.2. Draudimo rūšys
3.1.1.2. Civilinio proceso principai
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1.1.2.4. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principai
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
3.2.4.4. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
2.6. Prievolių teisė
2.6.39.2.6. Civilinės atsakomybės draudimas
2.10. Tarptautinė privatinė teisė
2.6.39. Draudimas
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.27. Bylos dėl draudimo

 

Civilinė byla Nr. 3K-3-387-687/2017

              Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22394-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.39.2.6.1; 2.10.1; 3.1.1.2.4; 3.2.4.4.

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir               Egidijaus Laužiko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Delintra“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo G. B..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Lietuvos draudikų biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą asmeniui, galimai atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 2943,76 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovas nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. Didžiojoje Britanijoje dėl trečiojo asmens G. B., vairavusio transporto priemonę Mercedes Benz 1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „Mercedes Benz“), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui „MAN TGS 24.440, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – MAN TGS“). Eismo įvykio metu trečiasis asmuo buvo UAB Delintra“ darbuotojas, o atsakovė buvo automobilio Mercedes Benz savininkė, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo.
  4. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje, Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus (toliau – ir Vidaus nuostatai), eismo įvykio metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje įregistruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, bei vadovaudamasis Vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą dėl 2320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų (2943,76 Eur) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.
  5. Ieškovas sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 2943,76 Eur (2320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų). Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas atlyginti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 2943,76 Eur. Atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
  2. Teismas iš informacijos apie susidūrimą blanko nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. apie 6.10 val. Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ir buvo apgadinta Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Mercedes Benz“, vairuojama G. B. ir nuosavybės teise priklausanti UAB „Delintra“, bei Didžiojoje Britanijoje registruotai bendrovei „Wincanton“ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė „MAN TGS“.
  3. Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, kad šis atlygintų 2943,76 Eur (2320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų) nuostolius. Ieškovas Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui minėtą sumą sumokėjo. Ieškovas 2015 m. sausio 21 d. pretenzija kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 2943,76 Eur, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.
  4. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, kurioje išaiškinta, kad nei Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – ir TPVCAPDĮ), nei 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103) nuostatose nenurodyta, jog, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Lietuvos draudikų biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo.
  5. Kadangi Lietuvos draudikų biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise, t. y. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą turi įrodyti ieškovas. Atsakovei ginčijant šią aplinkybę, ieškovas turi teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio.
  6. Teismas nustatė, kad atsakovė nepripažino savo darbuotojo kaltės dėl eismo įvykio, todėl ieškovas privalėjo įrodyti, kad pagal eismo įvykio valstybės teisės aktus yra pagrindas konstatuoti atsakovės darbuotojo neteisėtus veiksmus, sukėlusius eismo įvykį. Iš ieškovo pateiktos informacijos apie atsakomybę matyti, kad Didžiosios Britanijos draudikų biuras tuo atveju, jeigu gynybos perspektyvą laiko nedidele, reikalavimus dėl žalos atlyginimo sprendžia ekonominiu pagrindu, įvertinęs, ar verta patirti teisinių išlaidų juos ginant. Tik tuo atveju, jeigu užsienio draudikas nurodo ginti reikalavimą, veikiama pagal užsienio draudiko gautus nurodymus. Tokie ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad Didžiosios Britanijos draudikų biuras tyrė eismo įvykio dalyvių kaltės klausimą ir konstatavo G. B. veiksmų neteisėtumą. Iš Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuro ieškovui pateiktų dokumentų ir reikalavimo atlyginti išmokėtą draudimo išmoką matyti, kad buvo teikiami dokumentai tik dėl žalos dydžio ir eismo įvykio schemos, tačiau duomenų apie eismo įvykio dalyvių kaltę nepateikta. Informacijos apie susidūrimą blanke nurodyta, kad pildant šį blanką neprisiimama atsakomybė, o tik nurodomos eismo įvykio aplinkybės. Transporto priemonės „MAN TGS“ vairuotojo rašytiniame paaiškinime yra nurodyta tik kito eismo įvykio dalyvio nuomonė dėl eismo įvykio kaltininko, tačiau tokia nuomonė nelaikytina įrodymu, patvirtinančiu atsakovės darbuotojo kaltę.
  7. Ieškovas nenurodė Didžiosios Britanijos teisės normų, nustatančių vilkiko „MAN TGS“ vairuotojo pirmenybės teisę prieš Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės vairuotoją eismo įvykio schemoje nurodytoje situacijoje. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuras, tirdamas minėtą eismo įvykį ir priimdamas sprendimą išmokėti draudimo išmoką, būtų konstatavęs trečiojo asmens neteisėtus veiksmus, lėmusius minėtą eismo įvykį. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei buvo pranešta apie eismo įvykio dalyvių kaltės klausimo nagrinėjimą kompetentingose Didžiosios Britanijos institucijose ar kad toks klausimas apskritai buvo nagrinėjamas.
  8. Ieškovo 2014 m. liepos 28 d. raštas Nr. S-8896-(5.10.) siųstas atsakovei jau po to, kai Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras priėmė sprendimą sumokėti draudimo išmoką ir pareiškė reikalavimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, todėl atsakovės informacijos apie eismo įvykį pateikimas negalėjo paveikti eismo įvykio aplinkybių tyrimo Didžiosios Britanijos kompetentingose institucijose.
  9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  10. Teismas nurodė, kad Lietuvos draudikų biurui įstatymu nustatyta pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose taip pat yra išaiškinęs, kad toks atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, jog Lietuvos draudikų biuras, reikalaujantis sumokėtos sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, taip pat kad asmuo, iš kurio reikalaujama sumokėtos sumos grąžinimo, pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio, t. y. sukėlė eismo įvykį, bei įrodžius reikalaujamos sumokėtos sumos pagrįstumą.
  11. Tai, kad nurodyto eismo įvykio kaltininkas yra atsakovės darbuotojas, ieškovas įrodinėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. eismo įvykio dalyvių nubraižyta schema (deklaracija) „informacijos apie susidūrimą blanku“, kurioje nurodyta, kad pildant šį blanką neprisiimama atsakomybė, o tik nurodomos aplinkybės, taip pat kito eismo įvykio dalyvio ir liudytojo subjektyviais rašytiniais paaiškinimais, kurių nepatvirtina bylos medžiaga. Byloje nėra įrodymų, kad eismo įvykio dalyviai būtų sutarę, kuris eismo įvykio dalyvis yra kaltas dėl eismo įvykio. Policijos pareigūnai ar kita kompetentinga institucija nefiksavo eismo įvykio aplinkybių vietoje ir nenustatė už eismo įvykį atsakingo asmens, dėl to į bylą nepateikta objektyvių (nešališkų) įrodymų, kas yra eismo įvykio kaltininkas. Žinoma tik tai, kad kai transporto priemonės MAN TGSvairuotojas, judėdamas atbuline eiga, statė transporto priemonę automobilių stovėjimo aikštelėje, į jį atsitrenkė transporto priemonės Mercedes Benz vairuotojas. Ieškovas taip pat neįrodė, kad transporto priemonės Mercedes Benzvairuotojas turėjo ir galėjo pastebėti transporto priemonės MAN TGS vairuotojo manevrą dar iki susidūrimo. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pozicija dėl transporto priemonės Mercedes Benz vairuotojo kaltės apskritai niekuo nemotyvuota.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, taip pažeisdamas Europos Sąjungos (toliau – ES) materialiosios teisės normas (Direktyvą (2009/103); 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimą dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – ir Komisijos sprendimas 2003/564); Bendradarbiavimo nuostatus), Didžiosios Britanijos teisės aktus, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 5 dalį, 176, 185 straipsnius, 197 straipsnio 2 dalį bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015).
    2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, taip pažeisdamas CPK 12, 13 straipsnius, 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, 178 straipsnį bei nukrypdamas nuo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009). Kasacinio teismo suformuluotose teisės aiškinimo taisyklėse tokio pobūdžio bylose aiškiai nustatytos ne tik įrodinėjimo naštos paskirstymo proporcijos, bet ir jo tvarka bei eiliškumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Nesant atsakovės prieštaravimų dėl pareikšto ieškinio, Biuras gali neteikti informacijos apie užsienio valstybės teisės turinį. Atsakovei pareiškus prieštaravimus dėl ieškinio, Lietuvos draudikų biuras privalo pateikti ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančią informaciją dėl užsienio valstybės teisės turinio, o tuomet jau atsakovė privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodė Lietuvos draudikų biuras. Tuo tarpu teismas, manydamas, kad byloje proceso šalių pateiktas užsienio teisės turinys yra prieštaringas, atsižvelgdamas į rungimosi principo nuostatas, turi pasiūlyti abiem proceso šalims (o ne tik Lietuvos draudikų biurui) pateikti reikalavimą bei atsikirtimus į jį pagrindžiančius papildomus įrodymus.
    3. Šiuo atveju teismo pozicija dėl nepakankamų Lietuvos draudikų biuro pateiktų įrodymų gali būti vertinama tik kaip nepagrįstas įrodinėjimo ribų praplėtimas reiškiant regresinį reikalavimą, įrodinėjimo ribos negali būti platesnės nei sprendžiant žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui klausimą pagal Didžiosios Britanijos teisę. Teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015), didesnę įrodomąją galią suteikė tinkamais įrodymais nepagrįstai atsakovės gynybinei pozicijai, kad G. B. nėra kaltas dėl eismo įvykio, o ne pateiktiems oficialiems rašytiniams įrodymams – išimtinai kompetentingo subjekto – Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro, veikiančio valstybės vardu, dokumentams. Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras yra vienintelis kompetentingas subjektas, kuriam yra suteiktas išimtinis mandatas aiškinti eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų nuostatas, t. y. jo pateiktas atitinkamos eismo įvykio valstybės teisės aktų nuostatų išaiškinimas turi būti vertinamas kaip oficialus rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Lietuvos draudikų biuras pateikė daugiau negu pakankamai faktinį reikalavimo pagrindą pagrindžiančių įrodymų: nukentėjusiojo asmens pareiškimą, eismo įvykio schemą, liudininko parodymus, Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą oficialią apžvalgą, Lietuvos draudikų biuro Žalų administravimo departamento išvadas, kurios buvo parengtos atsižvelgiant į Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą informaciją, Lietuvos draudikų biuro 2014 m. liepos 28 d. kreipimąsi į atsakovę su prašymu suteikti informaciją apie įvykusį eismo įvykį.
    4. Tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Kasacinis teismas yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014), kad kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys ir jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą. Atsakovė buvo pasyvi ir savarankiškai užsienio teisės turinio nuostatų nerinko. Ji teikė tik nepagrįstas abejones dėl Biuro pateiktų ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų, t. y. vadovaudamasi Didžiosios Britanijos teisės aktais nepaneigė Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro nustatytos žalos dydžio bei išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo. Didžiojoje Britanijoje eismo įvykio deklaracija nėra pildoma – informacija apie eismo įvykį užrašoma laisva forma, o kviesti policiją į eismo įvykio vietą nėra privaloma. Labai dažnai pasitaiko, kad net iškvietus policija į eismo įvykio vietą neatvyksta ir nepildo oficialios ataskaitos apie įvykį. Policija į eismo įvykio vietą vyksta tik išskirtiniais atvejais, t. y. jei eismo įvykio metu itin sunkiai sužalojamas asmuo arba dėl įvykio sutrikdomas transporto priemonių eismas. Šiuo atveju Didžiojoje Britanijoje transporto priemonės „MAN TGS“              vairuotojo į eismo įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai atvykti atsisakė. Pareigūnai eismo įvykio dalyviams rekomendavo kreiptis į draudikus.
    5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamais klausimais nėra vienoda. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015 konstatuota, kad analogiškais atvejais Lietuvos draudikų biuras išmoką moka atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies nuostatas, o atgręžtinį reikalavimą įgyvendina remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Tokiu būdu buvo nepagrįstai paneigtos ankstesnėje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014) suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, t. y. kad tokiais atvejais Lietuvos draudikų biuras išmoką moka pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, o atgręžtinis reikalavimas įgyvendinamas pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas.
  2. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostata įtvirtina Lietuvos draudikų biuro pareigą išmokėti išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (nagrinėjamu atveju Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui) atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir eismo įvykio valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Lietuvos draudikų biuro, atlyginusio kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, reikalavimas atsakingam už žalos padarymą asmeniui arba asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, negali būti tenkinamas nevertinant jo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015; kt.). Šios pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį.
    2. Lietuvos draudikų biuras savo reikalavimą grindžia tuo, kad atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir į eismo įvykio valstybės Didžiosios Britanijos teisės aktus sumokėjo išmokas Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui. Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis, pagal kurią Lietuvos draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Faktinį reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, o Lietuvos draudikų biuras, vykdydamas Vidaus nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Taigi kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).
    3. Atsakovė nuo nepagrįsto Lietuvos draudikų biuro reikalavimo gynėsi įrodinėdama, kad tarp jos ir žalą patyrusio asmens apskritai nesusiklostė civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, atsakovė nepripažino savo darbuotojo G. B. kaltės dėl 2013 m. rugsėjo 13 d. eismo įvykio. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą bylos šalims ir pagrįstai sprendė, kad būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, jog TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti Didžiosios Britanijos draudikų biurui jis įvykdė remdamasis Didžiosios Britanijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.
    4. Paneigdama kasacinio skundo argumentus, atsakovė pažymi, kad tiek iš TPVCAPDĮ, tiek iš Direktyvos 2009/103 nuostatų išplaukiantis draudikų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Lietuvos draudikų biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas asmenims, kurie nedalyvauja biurų tarpusavio santykiuose. Regreso teisė prieš asmenį negali būti įgyvendinama tokiu būdu, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, nedalyvautų teisminiame ar neteisminiame žalos nustatymo procese, o žala būtų nustatoma išimtinai užsienio valstybės transporto draudikų biuro.
    5. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, įvertino 2013 m. rugsėjo 13 d. eismo įvykio dalyvių nubraižytą schemą (deklaraciją) „informacijos apie susidūrimą blanką, kurioje nurodyta, kad pildant šį blanką neprisiimama atsakomybė, o tik nurodomos aplinkybės, taip pat įvertino kito eismo įvykio dalyvio ir liudytojo subjektyvius rašytinius paaiškinimus, aplinkybę, kad eismo įvykio dalyviai nesutarė, kuris iš jų kaltas dėl eismo įvykio, atsakovės paaiškinimus, iš kurių matyti, kad atsakovė neigia, jog jos darbuotojas sukėlė eismo įvykį. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įvertino tai, kad Biuras, net ir turėdamas bendradarbiavimo su Didžiosios Britanijos nacionalinių transporto biuru galimybę, nevykdė pareigos nurodyti Didžiosios Britanijos teisės normas, nustatančias transporto priemonės „MAN TGS“ vairuotojo pirmenybės teisę prieš transporto priemonės „Mercedes Benz“ vairuotoją. Lietuvos draudikų biuras taip pat neįrodė, kad transporto priemonės „Mercedes Benz“ vairuotojas turėjo ir galėjo pastebėti transporto priemonės „MAN TGS“ vairuotojo manevrą dar iki susidūrimo.

 

IV. Kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir po šio teismo priimto prejudicinio sprendimo šalių pateikti papildomi rašytiniai paaiškinimai

 

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
  2. Šioje civilinėje byloje 2016 m. gruodžio 12 d. priimta nutartis, kuria nutarta sustabdyti civilinės bylos Nr. 3K-3-458-219/2016 nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo gavimo kasacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015.
  3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad:
    1. Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl tų prašymą priimti tokį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų, kurie susiję su Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, – šis susitarimas pridėtas prie 2003 m. liepos 28 d. Europos Komisijos sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, – aiškinimu.
    2. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis.
    3. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, iš dalies pakeista 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB, netaikomos šiai bylai ratione materiae.
    4. Nurodytai bylai taip pat netaikomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.
    5. Todėl pirmiau nurodytos direktyvos ir Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu atveju jiems neprieštarauja pasekmės, kylančios iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d. eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą.
  5. Ieškovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo:
    1. Reikalavimas taikyti Biurų tarybos Vidaus nuostatus įtvirtintas ir TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje. Tai praplėtė ir atsakingų už eismo įvykį asmenų teises, ginantis nuo Biuro jiems reiškiamų reikalavimų (pvz., Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo valią kasacinis teismas pagrįstai yra pripažinęs išimtinę eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruojant žalas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Išimtinė eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija administruojant žalas yra konstatuota ir Teisingumo Teismo praktikoje (1984 m. birželio 21 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-116/83; 1977 m. birželio 9 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-90/76).
    2. Ieškovas nevengė CPK įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jo reikalavimai. Esminis klausimas – ar Lietuvos draudikų biuras turi teikti įrodymus dėl užsienio valstybės teisės, kurios taikymas yra išimtinė užsienio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija, turinio, nesančio žalos administravimo bylos medžiagos dalimi. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose taikyti, aiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį įpareigotas teismas ex officio (savo iniciatyva). Informacija apie užsienio valstybės teisės turinį turi būti oficiali, t. y. gauta Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-415/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-916/2017).
  6. Atsakovė UAB „Delintra“ pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo:
    1. Vidaus nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuotitai įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalyje, kurioje nurodyta, kad Vidaus nuostatai yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Atsižvelgiant į tai, Vidaus nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams.
    2. Visais atvejais žalą patyrusiam asmeniui yra atlyginama vadovaujantis eismo įvykio vietos nacionaline teise. Reiškiant regresinius reikalavimus už žalą atsakingam asmeniui kitoje valstybėje, privalo būti vadovaujamasi už žalą atsakingo asmens valstybės teisės aktais, reglamentuojančiais regresinio reikalavimo teisę. Visais atvejais, siekiant įgyvendinti regresinį reikalavimą, privalo būti įrodyta, kad asmuo padarė žalą ir dėl to jam kyla civilinė atsakomybė (privalo būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė). Taip pat privalo būti įrodyta, kad regresinį reikalavimą reiškiantis asmuo turi regresinio reikalavimo teisę, t. y. kad yra atlyginta žala nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009).
    3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra suformavęs praktiką (2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; ir kt.), kurioje yra aiškiai pasisakęs, kad vien tik Lietuvos nacionalinio draudikų biuro išmoka kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui neįrodo, jog Lietuvos nacionalinis draudikų biuras turi atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Taip pat teismas yra nurodęs, kad žalos atlyginimo išmokėjimo faktas nėra pakankamas visoms civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti, reiškiant atgręžtinį reikalavimą, turi būti įrodinėjamos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Be to, privalo būti įrodytas užsienio (eismo įvykio vietos) teisės turinys (fakto klausimas), kuriuo remiantis, esant konkrečioms aplinkybėms, asmuo pripažįstamas eismo įvykio kaltininku.
    4. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-587/15 priimtame prejudiciniame sprendime aiškiai pasisakė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, pagal kurią išaiškinta, jog reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų civilinės atsakomybės elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, neprieštarauja nei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniui, nei šiame sprendime nurodytoms direktyvoms.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl Direktyvos 2009/103 ir Komisijos sprendimo 2003/564 nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje

 

  1. Kasaciniame skunde ieškovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai, t. y. pažeisdamas ES materialiosios teisės nuostatas, inter alia (be kita ko), Direktyvos 2009/103, Komisijos sprendimo 2003/564 ir Vidaus nuostatų normas.
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime nurodė, jog Vidaus nuostatai nelaikytini ES teisės aktu. Vidaus nuostatus parengė ir priėmė privatinės teisės subjektai, nedalyvaujant jokiai ES institucijai ir įstaigai. Kaip neturinčias reikšmės Vidaus nuostatų teisiniam statusui Teisingumo Teismas pripažino aplinkybes, kad draudikų biurų tarpusavio susitarimas buvo numatytas kaip vienos iš ES direktyvų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo suderinimu, įsigaliojimo sąlyga; kad minėtų ES direktyvų galiojimo terminą lėmė draudikų biurų susitarimo terminas; kad Europos Komisija vėliau priimtuose sprendimuose konstatavo Vidaus nuostatų atitiktį ES su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės draudimo suderinimu susijusių direktyvų reikalavimams; ir kad Vidaus nuostatai buvo pridėti prie Europos Komisijos sprendimo ir kartu paskelbti ES oficialiajame leidinyje.
  3. Atsižvelgdama į šiuos ir kitus prejudiciniame sprendime išdėstytus motyvus, į tai, kad Vidaus nuostatais iš esmės sukuriama žaliosios kortelės sistema ir užtikrinamas jos veikimas,  kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 25 punktas).
  4. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas atgręžtinį reikalavimą atsakovei reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemos ir ją įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatomis. Tai matyti iš paties ieškovo procesiniuose dokumentuose nuosekliai palaikomos pozicijos, kad Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuras nukentėjusiam asmeniui žalą atlygino pagal žaliosios kortelės sistemą, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, o vėliau to paties teisės akto pagrindu įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų iš ieškovo Lietuvos draudikų biuro, šias sumas ieškovas, taip pat vadovaudamasis Vidaus nuostatais, atlygino. Tokią poziciją patvirtina ir kita bylos medžiaga, pavyzdžiui, ieškovo pateikta informacija apie bendruosius reikalavimus atlyginti žalą pagal žaliosios kortelės sistemą Anglijoje ir Velse (1 t., b. l. 120121).
  5. Atsižvelgdama į 2628 punktus, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgta į Direktyvos 2009/103 ir Komisijos sprendimo 2003/564 nuostatas, nes nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiai nagrinėjamoje byloje susiklostė žaliosios kortelės sistemos pagrindu, todėl nurodytos ES teisės nuostatos ir jas įgyvendinančios nacionalinės teisės nuostatos nagrinėjamoje byloje nėra aktualios.

 

Dėl Vidaus nuostatų teisinio statuso, jų galiojimo tretiesiems asmenims ir tokių asmenų teisės į teisminę gynybą

 

  1. Kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Vidaus nuostatų tikslą, juose įtvirtintas žalos administravimo taisykles, transporto buveinės vietos draudikų biurui nustatytas pareigas ir kt., taip pat atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, yra ne sykį pažymėta, kad Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, nes būtent jiems Vidaus nuostatais nustatomos tam tikros teisės ir pareigos administruojant žalą dėl transporto priemone, kurios registracijos vieta yra kitoje žaliosios kortelės valstybėje nei eismo įvykio vieta, padarytos žalos, nustatoma tokios žalos administravimo procedūra. Vidaus nuostatai yra dokumentas, skirtas nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimui, kuris saisto nacionalinius draudikų biurus, o kitų asmenų teisės ar pareigos juose neįtvirtintos ir biurų santykių su tokiais asmenimis nereguliuoja, todėl Vidaus nuostatai negali būti taikomi tretiesiems (galimai už eismo įvykį atsakingiems) asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 28, 31 punktus; 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; kt.).
  2. Eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, o Lietuvos draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatais, yra įpareigotas atlyginti eismo įvykio vietos valstybės biuro nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 6 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis). 
  3. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).
  4. Išplėstinė kasacinio teismo teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad, sistemiškai vertinant minėtas nuostatas, Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas).
  5. Taigi Lietuvos draudikų biuras eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtas sumas atlygina tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu ir, kai yra įvykdytos TPVCAPDĮ nurodytos sąlygos, įstatymo pagrindu įgyja teisę reikalauti, kad eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas grąžintų atsakingas asmuo (asmenys).
  6. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, atsižvelgiant į 3033 punktuose nurodytas normas, į tai, kad žala gali būti administruojama tiek inicijuojant teismo procesą (ginčo būdu), tiek ir taikiai, kad nei Vidaus nuostatuose, nei TPVCAPDĮ nėra nustatytos eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareigos informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą, galima situacija, kai į eismo įvykį patekęs transporto priemonės valdytojas nemano esąs atsakingas už eismo įvykį, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą, jos metu priimtus sprendimus ir nukentėjusiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pateikus reikalavimą jas grąžinti ir (ar) pareiškus regresinį reikalavimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 42–43 punktai).
  7. Kadangi turi būti užtikrinta tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą, tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą.
  8. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Didžiosios Britanijos draudikų biuras, spręsdamas dėl poreikio kreiptis į teismą, nukentėjusių šalių reikalavimus vertina atsižvelgdamas į ekonominio naudingumo principą, inter alia, ar būtų prasminga patirti kreipimosi į teismą ir teisinės pagalbos išlaidas dėl eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų prašomos atlyginti žalos dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje teisminis procesas nevyko, todėl galimai atsakingas už eismo įvykį asmuo neturėjo galimybės išsakyti savo argumentų dėl eismo įvykio, tokią teisę jis turi šiame teismo procese. Kadangi atsakovė neigia savo darbuotojo atsakomybę dėl įvykusio eismo įvykio, pagrįsta yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicija, kad atsakovės argumentai turi būti vertinami šioje byloje.

 

Dėl galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinei atsakomybei taikytinos teisės ir pareigos nustatyti (pateikti) jos turinį, įrodinėjimo naštos paskirstymo

 

  1. Ieškovas kasaciniame skunde taip pat kelia klausimus, susijusius su galimai dėl eismo įvykio atsakingo asmens civilinei atsakomybei taikytina teise ir pareiga nustatyti (pateikti) tokios teisės turinį, jos paskirstymu bylos šalims.
  2. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kurio 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
  3. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl galimai atsakingo už eismo įvykį asmens civilinės atsakomybei ir pareigai atlyginti žalą (žalos atlyginimui) taikytinos teisės, yra pažymėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniai santykiai reglamentuoti TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). Taigi, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 5 dalyje, kuriose reglamentuota Lietuvos draudikų biuro pareiga išmokėti išmoką dėl neapdrausta transporto priemone, kurios registruota buveinė yra Lietuvoje, kitoje valstybėje padarytos žalos nukentėjusiems asmenims, įtvirtintos ir specialiosios kolizinės normos.
  4. Minėtos TPVCAPDĮ nuostatos, pirma, nurodo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, nagrinėjamoje byloje – Didžiosios Britanijos teisę. Šios taisyklės atitinka 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, kad iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala (taip pat žr. 34 konstatuojamąją dalį). Antra, šios taisyklės taip pat suponuoja, kad esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus.
  5. Atsižvelgiant į 3941 punktus, Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. 33 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Tokio pobūdžio bylose Lietuvos draudikų biuras turi pateikti aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais (eismo įvykio vietos kelių eismo taisyklės, kt.), ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti biuras, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Lietuvos draudikų biuras neprivalo teikti duomenų ir įrodymų dėl aplinkybių, dėl kurių byloje ginčo tarp šalių nėra.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas yra pateikęs duomenų apie būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas pagal eismo įvykio vietos teisę, taip pat pateikęs išsamius duomenis apie žalos atlyginimą (procedūra ir principus) pagal Didžiosios Britanijos teisę, tačiau nėra pateikęs duomenų, kokius būtent neteisėtus veiksmus atliko atsakovės darbuotojas G. B. ir kokius konkrečius teisės aktus jis pažeidė savo veiksmais, kad būtų laikomas kaltu dėl įvykusio eismo įvykio. Atsakovei ginčijant būtent savo darbuotojo kaltę dėl eismo įvykio, Lietuvos draudikų biurui, siekiančiam įrodyti savo atgręžtinio reikalavimo pagrįstumą, inter alia, tenka pareiga pateikti Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatas, pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovės darbuotojas atliko neteisėtus veiksmus.
  7. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovė ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovė, siekdama nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis Nr. 3K-3-393-313/2017). Taigi ieškovui pateikus įrodymus dėl Didžiosios Britanijos teisės turinio, kurių pagrindu bus galima įvertinti atsakovės darbuotojo veiksmus, atsakovė, reikšdama savo atsikirtimus, gali, siekdama pagrįsti savo teiginius, teikti teismui ir įrodymus, jos nuomone, pagal Didžiosios Britanijos teisę patvirtinančius kito dalyvavusio eismo įvykyje asmens atsakomybę.
  8. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos draudikų biuras nepateikė užsienio teisės turinio, kurio pagrindu būtų galima įvertinti, ar atsakovės darbuotojas G. B. atliko neteisėtus veiksmus ir yra atsakingas dėl Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio. Taigi konkrečių Didžiosios Britanijos normų turinys byloje nėra žinomas. Šis pažeidimas negali būti pašalintas kasaciniame teisme, nes turi būti užtikrintos dalyvaujančių byloje asmenų teisės duoti teismui paaiškinimus, teikti savo samprotavimus ir argumentus dėl Didžiosios Britanijos teisės taikymo nagrinėjamu atveju (CPK 42, 47 straipsniai).
  9. Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

Dėl kitų kasaciniame skunde nurodytų argumentų

 

  1. Ieškovas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad kasacinio teismo praktika ginčo klausimais nėra vienoda, nes vienoje iš kasacinio teismo nutarčių, kurioje buvo analogiška situacija, teismas vadovavosi TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies ir 23 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš paties TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies ir 23 straipsnio 5 dalies tekstų, šiomis nuostatomis reglamentuojamos situacijos, kai Lietuvos draudikų biuras žalą atlygina Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai. Atsižvelgiant į nutarties 27 punkte nurodytus kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus ir 28 punkte teisėjų kolegijos prieitą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje žala nukentėjusiems asmenims buvo atlyginta pagal žaliosios kortelės sistemą, nagrinėjamoje byloje taikytinos TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 ir 5 dalių bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatos.
  2. Kiti kasaciniam teismui procesiniuose dokumentuose pateikti šalių argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui bei apskųstų teismų nutarčių teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

  1. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekia 3 Eur sumos ir tai yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.).
  2. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     Gražina Davidonienė

 

 

Janina Januškienė

 

 

Egidijus Laužikas


Paminėta tekste:
  • 3K-3-24/2014
  • CK
  • CPK
  • 3K-3-495/2014
  • 3K-3-281-969/2015
  • 3K-3-253/2009
  • 3K-3-100/2014
  • 3K-3-439/2009
  • 3K-7-338-313/2017
  • CPK 135 str. Ieškinio turinys
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės