Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-16][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-340-248-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-340-248/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Danske Bankas 301694694 atsakovas
BUAB "Kasva" 140794110 atsakovas
Bankroto administratorius UAB „Šilkuva" įgaliotas asmuo Artūras Malijonis 134559314 atsakovo atstovas
UAB „Klasana" 140477099 trečiasis asmuo
UAB „Crumina" 134261289 trečiasis asmuo
DNSB Savanorių pr. 284 A 302329442 trečiasis asmuo
Kategorijos:
4.1. Bylos dėl nuosavybės teisės gynimo
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6.12.2. Papildomo sprendimo priėmimas
3. CIVILINIS PROCESAS
4. BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
2.6. Prievolių teisė
3.2.6. Teismo sprendimas
2.6.8. Sutarčių teisė
2.6.8.8. Sutarčių aiškinimas
3.2.6.12. Teismo sprendimo trūkumų ištaisymas

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-340-248/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00511-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 3.2.6.1; 3.2.6.12.2

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. K., R. K., B. J., K. Š., D. Š., V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R., D. R., A. Z., J. L., D. L., N. L., V. K. C., R. P., G. P., L. L., J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P., E. M., V. J. M., M. Ž., G. Š., R. Š., L. Č., I. Č., P. J., E. K., E. S. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kasva“, A. K., Danske Bank A/S Lietuvos filialui, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Crumina“, uždarajai akcinei bendrovei „Klasana“, daugiabučių namų savininkų bendrijai (duomenys neskelbtini), B. B., A. Z., G. V., notarėms Rasai Inokaitienei ir Jurgitai Valaitienei, dėl nuosavybės teisės į žemės sklypo dalis pripažinimo ir pagal atsakovo A. K. priešieškinį ieškovams A. Z., J. L., D. L., V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R., D. R., N. L., V. K. C., R. P., G. P., L. L., J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P., E. M., V. J. M., M. Ž., G. Š., R. Š., L. Č., I. Č., P. J., E. K., E. S. dėl nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis pripažinimo ir atlyginimo priteisimo, pirkimo–pardavimo sutarčių pakeitimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, papildomo teismo sprendimo priėmimą, reikalavimus teismo sprendimui, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai prašė teismo pripažinti:

                      R. K. ir D. K. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas);

                      B. J. nuosavybės teises į 184/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      K. Š. ir D. Š. nuosavybės teises į 168/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      A. Z.

nuosavybės teises į 172/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      J. L. ir D. L. nuosavybės teises į 210/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      V. L. ir I. L. nuosavybės teises į 723/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      N. M. ir D. M. nuosavybės teises į 212/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      K. S. ir G. S. nuosavybės teises į 210/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      A. R. ir D. R. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      V. K. C. nuosavybės teises į 206/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      N. L. nuosavybės teises į 179/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      R. P. ir G. P. nuosavybės teises į 163/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      L. L. ir J. L. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      Ž. L., K. L. ir G. L. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      Ž. P. nuosavybės teises į 178/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      E. M. ir V. J. M. nuosavybės teises į 177/10000 dalį Žemės sklypo;

                      M. Ž. nuosavybės teises į 158/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      G. Š. ir R. Š. nuosavybės teises į 206/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      L. Č. ir I. Č. nuosavybės teises į 176/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      P. J. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      E. K. nuosavybės teises į 163/10 000 dalį Žemės sklypo;

                      E. S. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį Žemės sklypo.

2.1.                      Pripažino negaliojančiais:

2.1.1.                      Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. RTP-K200612-1897 dalis, kuriomis buvo M. K. perleistas reikalavimų pagal kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 4514/10 000 dalimis Žemės sklypo;

2.1.2.                      2009 m. sausio 21 d. indosamento (2007 m. sausio 23 d. hipotekos lakšto Nr. 021200700011447 6 priedas) dalis dėl Danske Bank A/S perleisto M. K. reikalavimo užtikrinimo 4514/10 000 dalimis Žemės sklypo.

2.1.3.                      2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalį dėl ieškovams priklausančios 4514/10 000 Žemės sklypo dalies perdavimo.

3.       Ieškovai nurodė, kad yra daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų ir administracinių patalpų savininkai, jas įsigiję iš atsakovų.

4.       Ieškovai D. K. ir R. K., B. J., K. Š. ir D. Š. su atsakove UAB „Kasva“ 2007 m. spalio 3 d. – 2008 m. rugsėjo 16 d. sudarė preliminariąsias butų Pastate pirkimo–pardavimo sutartis, jų 3.3 punkte buvo nustatyta, kad ginčo žemės sklypas VĮ Registrų centre įregistruotas UAB „Kasva“ vardu, o pardavėjas galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka perduos savininko teises ir pareigas pirkėjui proporcingai jo perkamam turtui arba statomo gyvenamojo namo savininkų bendrijai, jei tokia būtų įsteigta, ar kitam turto administratoriui. Tačiau, 2008 m. gruodžio 4 d. – 2008 m. gruodžio 23 d. sudarant pagrindines sutartis, ieškovams nebuvo perduotos nuosavybės teisės į atitinkamas žemės sklypo dalis. Žemės sklypas tiek preliminariųjų, tiek pagrindinių sutarčių sudarymo metu nuosavybės teise priklausė atsakovei BUAB „Kasva“, todėl ji turėjo įstatymuose nustatytą pareigą perleisti nuosavybės teises ne tik į butus (patalpas), bet ir į žemės sklypą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis). Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013.

5.       Ieškovas A. Z. 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo administracines patalpas Pastate iš UAB „Crumina“, o ieškovai J. L. ir D. L. 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo butą Pastate iš UAB „Klasana“, UAB „Crumina“ ir UAB „Klasana“ nurodytas patalpas įsigijo iš atsakovės BUAB „Kasva“ pagal 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuriose buvo nustatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra pastatas, savininkas ir pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Tiek UAB „Crumina“, tiek UAB „Klasana“ pirkimo–pardavimo sutartimis iš pardavėjos UAB „Kasva“ įsigijo ir žemės sklypo dalį, reikalingą patalpoms ir butui eksploatuoti. Dėl to pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos su ieškovu A. Z., 4.3 punktas ir pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos su ieškovais J. L. ir D. L., 5.5 punkto nuostata, kad pardavėjas nėra žemės sklypo savininkas, kvalifikuotina kaip niekinė ir prieštaraujanti Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 daliai, o ieškovai yra perėmę iš pardavėjų UAB „Crumina“ ir UAB Klasana“ atitinkamos žemės sklypo dalies nuosavybės teises.

6.       Ieškovai nurodė, kad atsakovė BUAB „Kasva“ 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktu perdavė M. K. nuosavybėn 0,297 ha Žemės sklypą. Žemės sklypo dalies, kuri reikalinga ieškovų butams ar patalpoms Pastate eksploatuoti, perdavimas M. K. prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Dėl nurodytų priežasčių turto perdavimo akto dalis dėl ieškovams priklausančios 4514/10 000 Žemės sklypo dalies perdavimo turėtų būti pripažinta negaliojančia. Be to, niekiniais ir negaliojančiais turi būti pripažinti ir sandoriai, susiję su žemės sklypo dalių neteisėtu perleidimu M. K.: Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. RTP-K200612-1897 dalis, kuria buvo perleistas M. K. reikalavimų pagal kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 4514/10 000 dalimis Žemės sklypo, ir 2009 m. sausio 21 d. indosamento dalis dėl Danske Bank A/S perleisto reikalavimo M. K. užtikrinimo 4514/10 000 dalimis Žemės sklypo. Atsakovė BUAB Kasva, kad užtikrintų skolą, 2007 m. sausio 23 d. hipotekos lakštu kreditorei AB „Sampo bankas“ įkeitė Žemės sklypą ir Pastatą. Hipotekos skyriaus Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi pagal M. K. prašymą Žemės sklypo hipoteka buvo išregistruota. Ieškovai pažymėjo, kad nepagrįstai nebuvo išregistruota butų savininkams priklausančių žemės sklypo dalių hipoteka, nes ieškovai atsiskaitė už patalpas ir atitinkamas žemės sklypo dalis, o nekilnojamojo turto hipoteka turėjo būti panaikinta dar iki tol, kol Danske Bank A/S 2009 m. sausio 21 d. indosamentu perleido M. K. atitinkamų žemės sklypo dalių hipotekos reikalavimą.

7.       Ieškinyje taip pat pažymima, kad ieškovai V. L., N. M. ir D. M., G. S., A. R. 2011 m. liepos 18 d. – 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo patalpas ar butus Pastate iš atsakovo A. K.. Minėtų ieškovų pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nustatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra pastatas, savininkas ir pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Ieškinyje nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 12 d. priimdamas nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 pirkimo–pardavimo sutarties nuostatą, kurioje buvo nurodyta, jog pardavėja nėra žemės sklypo, ant kurio stovi pastatas, kuriame parduodamos patalpos, savininkė, o pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas, ex officio (pagal pareigas) kvalifikavo kaip niekinę, prieštaraujančią Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 daliai ir pripažino pirkėjui teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi. Pažymima, kad atsakovas A. K. nuosavybės teises į ieškovams parduotus butus ir patalpas įgijo 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu, o iki paveldėjimo teisės atsiradimo minėtų patalpų savininkė buvo atsakovo motina M. K., kuri šias patalpas ir žemės sklypą įsigijo nuosavybėn iš BUAB „Kasva“ 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktu. Aplinkybė, kad M. K. neįregistravo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, nepanaikina turto įsigijimo ir vėliau jo paveldėjimo fakto.

8.       Ieškinyje nurodoma, kad ieškovai V. K. C., G. P. ir R. P., L. L. ir J. L., Ž. L. bei K. L., G. L., Ž. P. E. M. ir V. J. M., M. Ž., G. Š. ir R. Š., L. Č. ir I. Č., P. J., E. K., E. S., A. Z. (vėliau padovanojo ieškovei E. S.) 2010 m. balandžio 19 d. – 2010 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo butus Pastate iš M. K.. Minėtų ieškovų su M. K. sudarytose pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nustatyta, kad pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Pažymima, kad M. K., būdama butų ar kitų patalpų pardavėja, o kartu ir žemės sklypo (viso ar jo dalies) savininkė, vadovaudamasi Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies norma, privalėjo perduoti buto ar kitos patalpos pirkėjui nuosavybės teise naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, tačiau to nepadarė. Ieškovų teigimu, kadangi M. K. turtą paveldėjo A. K., todėl jis yra atsakingas už M. K. prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą.

9.       Atsakovas A. K. priešieškiniu prašė:

9.1.                      pripažinti ieškovui A. Z. nuosavybės teises į 172/10 000 dalis Žemės sklypo, priteisiant iš A. Z. A. K. 3732,40 Eur už 172/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.2.                      pripažinti ieškovams J. L. ir D. L. nuosavybės teisę į 210/10 000 dalis Žemės sklypo, priteisiant iš J. L. ir D. L. A. K. 4557 Eur už 210/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.3.                      pakeisti 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties 6.14 punktą, papildyti 2.1 punktą ir 3.1 punktą taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 723/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina yra 15 689,10 Eur“; priteisti iš V. L. ir I. L. A. K. 15 689,10 Eur už 723/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.4.                      pakeisti 2011 m. liepos 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties 6.18 punktą, papildyti 2.1 punktą ir 3.1 punktą taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 212/10 000 dalių Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina 4600,40 Eur“; priteisti iš N. M. ir D. M. A. K. 4600,40 Eur už 212/10 000 dalių Žemės sklypo;

9.5.                      pakeisti 2013 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties 6.14 punktą, papildyti 2.2 ir 3.1 punktus taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 210/10 000 dalių Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina 4557 Eur“; priteisti iš K. S. ir G. S. A. K. 4557 Eur už 210/10 000 dalių Žemės sklypo;

9.6.                      pakeisti 2010 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties 6.10 punktą, papildyti 2.1 ir 3.1 punktą taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 177/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina 3840,90 Eur“; priteisti iš R. P. ir G. P. A. K. 3840,90 Eur už 177/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.7.                      pakeisti 2010 m. balandžio 19 d. pirkimopardavimo sutarties 4.3 punktą, papildyti 1.1 ir 2.1 punktus taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 206/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina yra 4470,20 Eur“; priteisti iš V. K. C. A. K. 4470,20 Eur už 206/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.8.                      pripažinti N. L. nuosavybės teises į 179/10 000 dalis Žemės sklypo už 3884,30 Eur, priteisti iš N. L. A. K. 3884,30 Eur už 179/10 000 dalis žemės sklypo;

9.9.                      pakeisti 2010 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3 punktą, papildyti 1.1 ir 2.1 punktus taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 163/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina yra 3537,10 Eur“; priteisti iš R. P. ir G. P. A. K. 3537,10 Eur už 163/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.10.                      pakeisti 2010 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.6 punktą, papildyti sutarties 1.1 punktą ir 2.1 punktą taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 177/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina yra 3840,90 Eur“; priteisti iš L. L. ir J. L. A. K. 3840,90 Eur už 177/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.11.                      pakeisti 2010 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3 punktą, papildyti sutarties 1.1 punktą ir 2.1 punktą taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjai perka 177/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina yra 3840,90 Eur“; priteisti iš Ž. L., K. L. ir G. L. A. K. 3840,90 Eur už 177/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.12.                      pakeisti 2010 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3 punktą, papildyti sutarties 1.1 ir 2.1 punktus taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 178/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina yra 3862,60 Eur“; priteisti iš Ž. P. A. K. 3862,60 Eur už 178/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.13.                      pakeisti 2010 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3 punktą, papildyti 1.1 ir 2.1 punktus taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 177/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina yra 3840,90 Eur“; priteisti iš E. M. ir V. J. M. A. K. 3840,90 Eur už 177/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.14.                      pakeisti 2010 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3 punktą, papildyti 1.1 ir 2.1 punktus taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 158/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės dalies kaina yra 3428,60 Eur“; priteisti iš M. Ž. A. K. 3428,60 Eur už 158/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.15.                      pakeisti 2010 m. birželio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3 punktą, papildyti 21.1 ir 2.1 punktus taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 206/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina yra 4470,20 Eur“; priteisti iš G. Š. ir R. Š. A. K. 4470,20 Eur už 206/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.16.                      pripažinti L. Č. ir I. Č. nuosavybės teisę į 176/10 000 dalis Žemės sklypo, priteisti iš L. Č. ir I. Č. A. K. 3819,20 Eur už 176/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.17.                      pakeisti 2010 balandžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3 punktą, papildyti 1.1 ir 2.1 punktus taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 166/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina yra 3602,20 Eur“; priteisti iš P. J. A. K. 3602,20 Eur už 166/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.18.                      pakeisti 2010 m. birželio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3 punktą, papildyti sutarties 1.1 ir 2.1 punktus taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 163/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies vertė yra 3537,10 Eur“; priteisti iš E. K. A. K. 3537,10 Eur už 163/10 000 dalis Žemės sklypo;

9.19.                      pakeisti 2010 m. liepos 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3 punktą, papildyti 1.1 ir 2.1 punktus taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 166/10 000 dalis Žemės sklypo. Žemės sklypo dalies kaina yra 3602,20 Eur“; priteisti iš E. S. A. K. 3602,20 Eur už 166/10 000 dalis Žemės sklypo.

10.       Priešieškinyje nurodoma, kad su visais ieškovais buvo susitarimas ir jiems buvo aiškiai atskleista, jog įgydami patalpas minėtame name jie neįgyja nuosavybės teisių į žemę. Be to, tam buvo objektyvios priežastys – žemės sklypas, kuris atiteko M. K. remiantis 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktu, o vėliau A. K., kaip jos teisių perėmėjui, dėl teisminių ginčų nebuvo įregistruotas A. K. vardu. Pažymima, kad su ieškovais buvo susitarimas, jog jeigu jie norės įsigyti dalį žemės sklypo nuosavybės teise, bus sudaryta atskira pirkimo–pardavimo sutartis už atskirai šalių sutartą kainą. Ieškovų pateiktose pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo aptarta parduodamo daikto kaina, kuri yra būtina tokios sutarties sąlyga (CK 6.397 straipsnis). Atsakovas A. K. nurodė, kad iš esmės sutinka, jog ieškovams būtų pripažinta nuosavybės teisė į dalis žemės sklypo, tačiau nesutinka, kad tokia nuosavybės teisė būtų pripažinta neatlygintinai. Ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 217 000 Eur, todėl visiems ieškovams turi būti proporcingai pagal jų įsigytą turto plotą apskaičiuota atitenkanti žemės sklypo dalis ir atitinkamai apskaičiuota kaina pagal nurodytą vertę.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

11.       Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė:

11.1.                      pripažino ieškovams:

11.1.1.                      R. K. ir D. K. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.2.                      B. J. nuosavybės teises į 184/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.3.                      K. Š. ir D. Š. nuosavybės teises į 168/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.4.                      A. Z. nuosavybės teises į 172/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.5.                      J. L. ir D. L. nuosavybės teises į 210/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.6.                      V. L. ir I. L. nuosavybės teises į 723/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.7.                      N. M. ir D. M. nuosavybės teises į 212/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.8.                      K. S. ir G. S. nuosavybės teises į 210/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.9.                      A. R. ir D. R. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.10.                      V. K. C. nuosavybės teises į 206/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.11.                      N. L. nuosavybės teises į 179/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.12.                      R. P. ir G. P. nuosavybės teises į 163/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.13.                      L. L. ir J. L. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.14.                      Ž. L., K. L. ir G. L. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.15.                      Ž. P. nuosavybės teises į 178/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.16.                      E. M. ir V. J. M. nuosavybės teises į 177/10000 dalį Žemės sklypo;

11.1.17.                      M. Ž. nuosavybės teises į 158/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.18.                      G. Š. ir R. Š. nuosavybės teises į 206/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.19.                      L. Č. ir I. Č. nuosavybės teises į 176/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.20.                      P. J. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.21.                      E. K. nuosavybės teises į 163/10 000 dalį Žemės sklypo;

11.1.22.                      E. S. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį Žemės sklypo.

11.2.                      Pripažino negaliojančiais:

11.2.1.                      Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. RTP-K200612-1897 dalis, kuriomis buvo M. K. perleistas reikalavimų pagal kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 4514/10 000 dalimis Žemės sklypo;

11.2.2.                      2009 m. sausio 21 d. indosamento (2007 m. sausio 23 d. hipotekos lakšto Nr. 021200700011447 6 priedas) dalis dėl Danske Bank A/S perleisto M. K. reikalavimo užtikrinimo 4514/10 000 dalimis Žemės sklypo.

11.2.3.                      2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalį dėl ieškovams priklausančios 4514/10 000 Žemės sklypo dalies perdavimo.

12.       Teismas nustatė, kad 0,2970 ha Žemės sklypas atsakovei UAB „Kasva“ priklausė 2007 m. sausio 16 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 14-315 ir perdavimo–priėmimo akto pagrindu. BUAB „Kasva“, atstovaujama administratorės UAB „Šilkuva“ įgalioto asmens A. M., turto perdavimo aktu 2010 m. balandžio 6 d. kartu su butais ir administracinėmis patalpomis perdavė Žemės sklypą M. K.. Teismas konstatuoja, kad M. K. 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto pagrindu į Žemės sklypą įgijo nuosavybės teises, todėl atsakovui A. K., įpėdiniui pagal testamentą, priėmus palikimą, įvyko universalus teisių ir pareigų perėmimas (CK 5.1 straipsnis) ir A. K. 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 2386 pagrindu įgijo nuosavybės teises į atitinkamas Žemės sklypo dalis. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog M. K. neįregistravo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, nepanaikina jos turto įsigijimo ir vėliau A. K. paveldėjimo fakto.

13.       Teismas nurodė, kad ieškovas A. Z. ir UAB „Crumina“, atstovaujama direktoriaus A. K., 2011 m. vasario 28 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Crumina“ pardavė A. Z. sau nuosavybės teise priklausančią negyvenamąją administracinę patalpą Pastate. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, savininkas ir pagal  CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi ir turi teisę kreiptis į apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo dalies nuomos sutarties sudarymo.

14.       UAB „Kasva“ ir UAB „Crumina“, atstovaujama direktoriaus A. K., 2009 m. sausio 9 d. sudarė pirkimopardavimo sutartį, kuria UAB „Crumina“ nupirko, o UAB „Kasva“ pardavė sau nuosavybės teise priklausančią negyvenamąją administracinę patalpą Pastate. Šios sutarties 4.4 punkte nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, savininkas ir pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas.

15.       Teismas nustatė, kad ieškovai J. L. ir D. L., kaip pirkėjai, ir UAB „Klasana“, kaip pardavėja, 2013 m. spalio 23 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Klasana“ pardavė ieškovams butą, esantį Pastate. Šios sutarties 5.5 punkte pardavėjo atstovas atsakingai patvirtino, kad pardavėjas nėra savininkas žemės sklypo, kuriame yra Pastatas su šia sutartimi parduodamu daiktu; pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį pirkėjai įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip ir pardavėjas.

16.       UAB „Kasva“ ir UAB „Klasana“ 2009 m. sausio 9 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Klasana“ nupirko, o UAB „Kasva“ pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate. Šios sutarties 4.4 punkte nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, savininkas ir pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas.

17.       Teismas pažymėjo, kad 2009 m. sausio 9 d. sudarytose sutartyse buvo klaidingai nurodyta, jog butų ir administracinių patalpų pardavėja UAB „Kasva“ nėra žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, savininkė, nes, kaip matyti iš 2016 m. birželio 3 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo, viso žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, savininkė 2007 m. sausio 18 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo būtent UAB „Kasva.

18.       Teismas, aiškindamas 2009 m. sausio 9 d. sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, kad pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas, jas pasiūliusios UAB „Kasva“ nenaudai, sprendė, kad pirkėjoms UAB „Crumina“ ir UAB „Klasana“ nebuvo suteiktos jokios kitos teisės naudotis žemės sklypo dalimis ir jas valdyti, kaip kad pardavėja turėjo, todėl pardavėjai UAB „Kasva 2009 m. sausio 9 d. esant žemės sklypo savininke, turinčia nuosavybės teises, pripažintina, kad nuosavybės teisės į atitinkamas jo dalis buvo perleistos UAB „Crumina“ ir UAB „Klasana“. Teismas nurodė, kad tokia išvada pagrįsta ir imperatyviosiomis Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies bei CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

19.       Teismo nuomone, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas A. K., sandorių su UAB Crumina“ ir UAB „Klasana“ sudarymo metu būdamas UAB „Kasva“ akcininkas, UAB Crumina“ direktorius ir UAB „Klasana“ akcininkas, t. y. būdamas visų trijų bendrovių valdymo organas, ir kartu su parduodamais nekilnojamaisiais daiktais neparduodamas žemės sklypo dalių, elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, nes pažeisdamas įstatymus ir palikdamas žemės sklypą UAB „Kasva“ nuosavybe turėjo tikslą jį perimti, tą patvirtina aplinkybė, kad vėliau 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktu nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo perleistos jo motinai M. K.. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus; civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 4 dalis). Teismas konstatavo, kad pripažinus, jog UAB Crumina“ ir UAB „Klasana“ įsigijo nuosavybės teises į atitinkamas žemės sklypo dalis pagal 2009 m. sausio 9 d. pirkimopardavimo sutartis, laikytina, kad šias nuosavybės teises galėjo ir pagal įstatymą turėjo perleisti ieškovams A. Z., J. L. ir D. L..

20.       Teismas konstatavo, kad ieškovui A. Z. ir UAB „Crumina“, atstovaujamai direktoriaus A. K., 2011 m. vasario 28 d. sudarius pirkimopardavimo sutartį nepagrįstai sutarties 4.3 punkte buvo nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, savininkas ir pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi ir turi teisę kreiptis į apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo dalies nuomos sutarties sudarymo. Teismas konstatavo, kad ši sutarties 4.3 punkte nustatyta sąlyga, kuria iš esmės nesusitariama dėl pirkėjo teisių į žemės sklypo dalį, nepagrįstai nurodant, kad pardavėjui ji nepriklauso, pripažintina niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismas, vadovaudamasis Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi ir šios normos taikymo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, ieškovui A. Z. pripažino nuosavybės teises į 172/10 000 dalis Žemės sklypo.

21.       Teismas konstatavo, kad ieškovams J. L. ir D. L., kaip pirkėjams, ir UAB Klasana“, kaip pardavėjai, 2013 m. spalio 23 d. sudarius pirkimopardavimo sutartį, šios sutarties 5.5 punkte nepagrįstai nurodyta, kad pardavėjas nėra savininkas žemės sklypo, kuriame yra Pastatas su šia sutartimi parduodamu daiktu; pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį pirkėjai įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip ir pardavėjas. Teismas konstatavo, kad ši sutarties 5.5 punkte nustatyta sąlyga, kuria iš esmės nesusitariama dėl pirkėjų teisių į žemės sklypo dalį, nepagrįstai nurodant, kad pardavėjui ji nepriklauso, pripažintina niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismas, vadovaudamasis Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi ir šios normos taikymo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, ieškovams J. L. ir D. L. pripažino nuosavybės teises į 210/10 000 dalį Žemės sklypo.

22.       Teismas nustatė, kad ieškovas V. L. ir atsakovas A. K. 2013 m. gruodžio 6 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas – administacines patalpas, esančias Pastate, su rūsio patalpomis. Pagal pirkimopardavimo sutarties 6.19 punktą patalpos įsigytos bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine ieškove I. L.. Šios sutarties 6.14 punkte nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas; pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

23.       Teismas nustatė, kad ieškovai N. M., D. M. ir atsakovas A. K. 2011 m. liepos 20 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu. Pirkimopardavimo sutarties 6.18 punkte nustatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas; pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

24.       Teismas nustatė, kad ieškovas G. S. ir atsakovas A. K. 2013 m. vasario 13 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pasate, su rūsiu. Pagal pirkimopardavimo sutarties 6.17 punktą patalpos įsigytos bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine ieškove K. S.. Šios sutarties 6.14 punkte nustatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas; pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

25.       Teismas nustatė, kad ieškovas A. R. ir atsakovas A. K. 2011 m. liepos 18 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu. Pagal pirkimopardavimo sutarties 6.13 punktą patalpos įsigytos bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine ieškove D. R.. Šios sutarties 6.10 punkte nustatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas; pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

26.       Teismas pažymėjo, kad ieškovų V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R. ir D. R. su A. K. sudarytų pirkimopardavimo sutarčių sąlygų atitinkamų 6.14, 6.18, 6.14, 6.10 punktų nuostatos, kuriomis konstatuota, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas, t. y. A. K., nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas, ex officio kvalifikuotinos kaip niekinės ir prieštaraujančios Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 daliai, o tų pačių punktų sąlyga, kad pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas, lieka galioti ir reiškia, jog pirkėjai V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R. ir D. R. perėmė iš pardavėjo A. K. atitinkamos žemės sklypo dalies nuosavybės teises. Tokia teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika analogiškai sutarties sąlygai ir faktinėms aplinkybėms suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013.

27.       Teismas, vadovaudamasis Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi ir šios normos taikymo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, ieškovams V. L. ir I. L. pripažino nuosavybės teises į 723/10 000 dalį Žemės sklypo, N. M. ir D. M. nuosavybės teises į 212/10 000 dalį Žemės sklypo, K. S. ir G. S. nuosavybės teises į 210/10 000 dalį Žemės sklypo, A. R. ir D. R. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo.

28.       Teismas nustatė, kad ieškovė V. K. C. ir M. K. 2010 m. birželio 7 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu, ieškovė butą nusipirko asmeninės nuosavybės teisėmis. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

29.       Teismas nustatė, kad ieškovė R. P. ir M. K. 2010 m. gegužės 20 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su pagalbine patalpa. Pagal sutarties 4.1 punktą butas buvo nupirktas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su sutuoktiniu ieškovu G. P.. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

30.       Teismas nustatė, kad ieškovė L. L. ir M. K. 2010 m. balandžio 19 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su patalpa. Pagal sutarties 4.1 punktą butas buvo nupirktas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su sutuoktiniu ieškovu J. L.. Šios sutarties 4.6 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

31.       Teismas nustatė, kad ieškovai Ž. L., K. L., G. L. ir M. K. 2010 m. lapkričio 17 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu, ieškovai įsigijo po 1/3 dalį šio turto. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

32.       Teismas nustatė, kad ieškovė Ž. P. (buvusi Ž.) ir M. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu, ieškovė butą nusipirko asmeninės nuosavybės teisėmis. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

33.       Teismas nustatė, kad ieškovė E. M. ir M. K. 2010 m. balandžio 21 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu. Pagal sutarties 4.1 punktą butas buvo nupirktas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su sutuoktiniu ieškovu V. J. M.. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

34.       Teismas nustatė, kad ieškovė M. Ž. (buvusi J,) ir M. K. 2010 m. gegužės 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu, ieškovė butą nusipirko asmeninės nuosavybės teisėmis. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

35.       Teismas nustatė, kad ieškovai G. Š., R. Š. ir M. K. 2010 m. birželio 23 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu. Ieškovai turtą įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

36.       Teismas nustatė, kad D. Č. ir M. K. 2010 m. balandžio 19 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. D. Č. po 1/2 dalį buto su rūsiu, esančio Pastate, 2011 m. birželio 20 d. Buto dovanojimo sutartimi padovanojo savo vaikaičiams ieškovams L. Č. ir I. Č..   

37.       Teismas nustatė, kad ieškovas P. J. ir M. K. 2010 m. balandžio 29 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu, ieškovas butą nusipirko asmeninės nuosavybės teisėmis. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

38.       Teismas nustatė, kad ieškovas E. K. ir M. K. 2010 m. birželio 23 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su patalpa, ieškovas butą nusipirko asmeninės nuosavybės teisėmis. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

39.       Teismas nustatė, kad ieškovė E. S. (buvusi V.) ir M. K. 2010 m. liepos 15 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu. Pagal sutarties 4.1 punktą ieškovė butą nusipirko bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis kartu su sutuoktiniu G. V.. Šios sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Nutraukus ieškovės E. V. santuoką su G. V. teismo sprendimu buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią ieškovei E. S. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teisėmis atiteko nurodytas butas su rūsiu.

40.       Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo A. Z. ir M. K. 2010 m. balandžio 19 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Pastate, su rūsiu. Šios sutarties 4.6 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Trečiasis asmuo A. Z. 2010 m. gegužės 6 d. Dovanojimo sutartimi padovanojo savo dukteriai ieškovei N. L. nurodytą butą su rūsiu. Šios sutarties 2 punkte nustatyta, kad pagal CK 6.394 straipsnį dovanos gavėjai kartu su nuosavybės teise į įgyjamą butą dovanotoja perduoda ir žemės sklypo, kuriame yra dovanojamas butas, teises į tą žemės sklypo dalį, kurią šis butas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį.

41.       Teismas konstatavo, kad M. K., sudarydama nurodytas butų pirkimų–pardavimo sutartis  buvo Žemės sklypo savininkė. Teismas įvertino tai, kad butų pirkimopardavimo sutarčių sąlygose (sutarčių atitinkami 4.3 arba 4.6 punktai) buvo nustatyta, jog pagal CK 6.394 straipsnį pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Teismas, nustatęs, kad pardavėja M. K. žemės sklypą valdė nuosavybės teisėmis, sprendė, kad ji analizuojamomis pirkimopardavimo sutartimis pirkėjams perleido būtent nuosavybės teises į žemės sklypo dalis, reikalingas perleidžiamiems butams eksploatuoti. Toks sutarčių sąlygų aiškinimas darytinas vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, pateiktomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pagal kurias sutarčių sąlygos aiškinamos taikant sąžiningumo ir teisingumo principus, t. y. preziumuojant, kad susitarimą sudarantys asmenys vadovaujasi tuo metu galiojančiais įstatymais ir, sudarydami sutartį, nesiekia jų pažeisti. Kasacinis teismas nurodė, kad, aiškinant šalių pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatas dėl naudojimosi žemės sklypu perkant butą daugiabučiame name, jas reikėtų vertinti kaip sudarytas žinant ir vadovaujantis CK bei Žemės įstatymo nuostatomis. Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies norma draudžia perleisti butus (kitas patalpas), esančius daugiabučiame name, nuosavybėn atskirai nuo žemės nuosavybės teisės (tuo atveju, kai buto pardavėjas yra žemės sklypo ar atitinkamos jo dalies savininkas), taigi šalys buto (kitų patalpų) pirkimo–pardavimo sutartyje privalo susitarti dėl žemės nuosavybės teisės perleidimo. Imperatyviosios teisės normos gali nustatyti sąlygas, kurios į tam tikras sutartis įtraukiamos ex officio, t. y. neatsižvelgiant į šalių valią. Žemės įstatyme įtvirtintas daugiabučių namų butų ar kitų patalpų savininkų žemės santykių reglamentavimas papildomai patvirtina nuosavybės teisių į žemės sklypo dalį perleidimą, nes įstatymas nesuteikia teisės šalims susitarti kitaip.

42.       Teismas, vadovaudamasis CK 1.138 straipsnio 1 punktu, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi, sprendė, kad ieškinys tenkintinas, pripažįstant ieškovams V. K. C., N. L., R. P. ir G. P., L. L. ir J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P., E. M. ir V. J. M., M. Ž., G. Š. ir R. Š., L. Č. ir I. Č., P. J., E. K., E. S. nuosavybės teises į atitinkamas dalis Žemės sklypo.

43.       Teismas nustatė, kad pagal 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. RTP-K200612-1897 kreditorius Danske Bank A/S perleido naujajai kreditorei M. K. reikalavimo teisę į atsakovės UAB „Kasva“ likusią 649 540 Lt skolą, kurios grąžinimas buvo užtikrintas skolininkei priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka. Teismas nustatė, kad 2009 m. sausio 21 d. Indosamentu, priedu Nr. 6 prie 2007 m. sausio 23 d. hipotekos lakšto Nr. 02120070001144, hipotekos kreditorius Danske Bank A/S įrašu patvirtino, kad įkeitimo reikalavimas perleistas M. K.; pagrindas 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. RTP-K200612-1897 su priedais ir 2009 m. sausio 21 d. Danske Bank A/S Lietuvos filialo pasirašytas vienašalis teisių perleidimo aktas.

44.       BUAB „Kasva“, atstovaujama administratorės UAB „Šilkuva“ įgalioto asmens, turto perdavimo aktu 2010 m. balandžio 6 d. M. K. nuosavybėn perdavė administracines patalpas ir 16 butų bei Žemės sklypą, bendras plotas 0,297 ha.

45.       Teismas nustatė, kad sprendžiant šių ieškinio reikalavimų pagrįstumą yra svarbu tinkamai įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, nurodytą teisės aiškinimą ir taikymą, kuriame buvo pasisakyta ir apie pripažinimą niekinėmis bei negaliojančiomis šioje byloje ginčijamas Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento ir 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalis. 

46.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 13 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012, pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, sudarytos Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir M. K., dalį, kuria buvo perleistas M. K. reikalavimų pagal Kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 3816/10 000 dalimis Žemės sklypo, bei atitinkamai 2009 m. sausio 21 d. Hipotekos skyriui prie Kauno miesto apylinkės teismo pateikto indosamento dalį dėl Danske Bank A/S Lietuvos filialo perleisto reikalavimo M. K. užtikrinimo 3816/10 000 dalimis Žemės sklypo (Priedas Nr. 6 prie sutartinės hipotekos lakšto Nr. 02120070001144). Teismas taip pat pripažino negaliojančia 2010 m. balandžio 6 d. BUAB Kasva“ turto perdavimopriėmimo akto, sudaryto BUAB „Kasva“ ir M. K., dalį dėl 3816/10 000 dalies Žemės sklypo perdavimo.

47.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013

, iš esmės sutiko su šia Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo dalimi, papildomai tenkino A. S. ir E. S. ieškinio dalį ir pripažino, kad jiems bendrosios nuosavybės teise perėjo Žemės sklypo 235/10 000 dalys, bei pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis atitinkamas 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento ir 2010 m. balandžio 6 d. BUAB Kasva“ turto perdavimo–priėmimo akto dalis.

48.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 13 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012, nurodė, kad, tenkinus ieškinio dalį dėl ieškovų, kurie yra butų ar patalpų savininkai, nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis, reikalingas butams ar patalpoms daugiabučiame name eksploatuoti, perėjimo butų ar patalpų savininkams pagal pagrindines butų ar patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, darytina išvada, kad nepagrįstai nebuvo išregistruota butų ar patalpų savininkams priklausančių žemės sklypo dalių hipoteka, nes butų ar patalpų savininkai atsiskaitė su butų ar patalpų pardavėju už butą ir atitinkamą žemės sklypo dalį, dėl to jie nebebuvo laikomi atsakovės UAB „Kasva“ skolininkais (CK 4.197 straipsnio 2 dalis).

49.       Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismui nustačius, jog, pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, buvo neišregistruota žemės sklypo dalių, reikalingų butams ar patalpoms eksploatuoti daugiabučiame name, hipoteka, tolesnių hipotekos bei kitų sandorių dalys, pagal kurias buvo perleistas pradinio kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimas, užtikrintas žemės sklypo dalių įkeitimu, naujajai kreditorei M. K. bei buvo patenkintas kreditorės reikalavimas iš žemės sklypo (dalių), perleidžiant šį žemės sklypą (jo dalis) kreditorei M. K., ex officio laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis (CK 1.78, 1.80 straipsniai).

50.       Teismas nurodė, kad šioje byloje iš esmės konstatavo analogiškas aplinkybes ir motyvus kaip Lietuvos apeliacinis teismas bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ir nusprendė patenkinti visų ieškovų ieškinio reikalavimus dėl nuosavybės teisių į Žemės sklypo dalis, reikalingas butams (patalpoms) daugiabučiame name eksploatuoti, pripažinimo, nes pagal imperatyviąsias įstatyme įtvirtintas teisės normas turi būti apgintos butų ir kitokių patalpų daugiabučiame name pirkėjų teisės į atitinkamas žemės sklypo dalis, reikalingas jiems eksploatuoti (CK 1.138 straipsnis).

51.       Teismui sprendžiant klausimą, ar šių ieškovų teisių gynybai yra teisinis pagrindas pripažinti ginčijamas Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalis, 2009 m. sausio 21 d. indosamento dalis ir 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalis niekinėmis ir negaliojančiomis, atsižvelgtina į tai, kad, ieškovams įsigijus butus ir patalpas daugiabučiame name ir pripažinus, kad kartu jie įsigijo ir atitinkamas žemės sklypo dalis ir už įsigyjamą turtą yra atsiskaitę su pardavėju, yra pagrindas laikyti hipoteką pasibaigusia pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatė Lietuvos apeliacinis teismas, prievolei užtikrinti įkeistas turtas dešimt kartų viršija pačios prievolės sumą, ginant ieškovų civilines teises ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais, hipotekos kreditoriaus teisės nebus pažeistos.

52.       Teismas pažymėjo, kad tai, jog dalis ieškovų butus įsigijo vėliau, nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai, ir ne tiesiogiai iš žemės savininkės atsakovės BUAB „Kasva“, bet iš kitų asmenų, kurie šį turtą įgijo iš šios bendrovės, nepaneigia ginčijamų sandorių panaikinimo pagrįstumo, nes žemės sklypo dalių apsunkinimas hipoteka, kuri turėjo būti laikoma pasibaigusia atitinkamai atsiskaičius su pardavėju, negali būti laikomas pagrįsta. Teismas nustatė, kad ieškovai D. K. ir R. K., B. J., D. Š. ir K. Š. butus ir žemės sklypo atitinkamas dalis pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo tiesiogiai iš UAB „Kasva“ ir už įsigytą turtą yra atsiskaitę; ieškovas A. Z. negyvenamąsias administracines patalpas ir atitinkamą žemės sklypo dalį įsigijo iš UAB „Crumina“, atstovaujamos direktoriaus A. K., kuriai šias patalpas pardavė UAB „Kasva“; ieškovai J. L. ir D. L. butą ir atitinkamą žemės sklypo dalį įsigijo iš UAB „Klasana“, kuriai butą pardavė UAB „Kasva“; ieškovai V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R. ir D. R. butus įsigijo ne tiesiogiai iš UAB „Kasva“, bet iš atsakovo A. K., kuris pastaruosius paveldėjo iš motinos M. K.; ieškovai N. L., V. K. C., R. P., G. P., L. L., J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P., E. M., V. J. M., M. Ž., G. Š., R. Š., L. Č., I. Č., P. J., E. K. ir E. S. butus įsigijo ne tiesiogiai iš UAB „Kasva“, bet iš M. K., kuri yra atsakovo A. K. motina, perėmusi butus iš BUAB „Kasva“.

53.       Teismas atsižvelgė ir į tai, kad šioje byloje nustatė, jog atsakovas A. K. sandorių su UAB Crumina“ ir UAB „Klasana“ sudarymo metu buvo tiek UAB „Kasva“ akcininkas, tiek UAB „Crumina“ direktorius ir UAB „Klasana“ akcininkas, su parduodamais nekilnojamaisiais daiktais neparduodamas žemės sklypo dalių, elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, nes, pažeisdamas įstatymus ir palikdamas žemės sklypą UAB „Kasva“ nuosavybe, turėjo tikslą jį perimti, todėl, teismui siekiant efektyviai apginti ieškovų teises į žemės sklypo dalis nuo šių nesąžiningų ir neteisėtų atsakovo veiksmų, turi būti tenkinama ir ieškinio dalis.

54.       Teismas sprendė, kad, remiantis šios bylos aplinkybėmis, sprendžiant dėl pripažinimo negaliojančia 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalį dėl ieškovams priklausančios 4514/10 000 žemės sklypo dalies perdavimo M. K., negali būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 602 straipsnio 3 dalyje nustatyta ieškinio senatis, ieškovai apie tokio turto perdavimo akto buvimą ir teisinį interesą jį ginčyti negalėjo žinoti, nes butų pirkimo–pardavimo metu buvo atsakovų klaidinami dėl žemės nuosavybės teisių priklausomumo ir jų perleidimo negalimumo pagal imperatyviąsias CK ir Žemės įstatymo nuostatas, be to, esant tokioms šios bylos aplinkybėms senaties termino taikymas prieštarautų tiek ieškinio senaties esmei ir tikslams, tiek teisingumo ir protingumo principams (CK 3 straipsnio 1 dalis). Teismas nusprendė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. RTP-K200612-1897 dalis, kuriomis buvo perleistas M. K. reikalavimų pagal kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 4514/10 000 dalimis Žemės sklypo; 2009 m. sausio 21 d. indosamento (2007 m. sausio 23 d. hipotekos lakšto Nr. 021200700011447 6 priedas) dalis dėl Danske Bank A/S perleisto reikalavimo M. K. užtikrinimo 4514/10000 dalimis Žemės sklypo; 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalį dėl ieškovams priklausančios 4514/10000 Žemės sklypo dalies perdavimo (CK 1.78 ir 1.80 straipsniai, 1.138 straipsnio 5 punktas, 4.197 straipsnio 2 dalis).

55.       Teismas, spręsdamas atsakovo A. K. priešieškinio pagrįstumo klausimą, ištyręs įrodymų visumą, konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina atsakovo nurodomų aplinkybių, jog su ieškovais buvo susitarimas, kad jeigu ieškovai norės įsigyti dalį žemės sklypo nuosavybės teise, bus sudaryta atskira pirkimo–pardavimo sutartis už atskirai šalių sutartą kainą, ir sprendė, kad priešieškinis atmestinas.

56.       Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 24 d. papildomu sprendimu trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje DNSB (duomenys neskelbtini) priteisė iš atsakovės BUAB „Kasva930,18 Eur ir iš atsakovo A. K. 930,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

57.       Teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovams ir trečiajam asmeniui atstovavusi advokatų bendrija banko sąskaitos išrašus, pavirtinančius bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą 2015 m. birželio 11 d. ir 2016 m. liepos 1 d., pateikė su 2016 m. spalio 24 d. prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo, negali būti pagrindas nepriteisti trečiajam asmeniui DNSB (duomenys neskelbtini) jo realiai patirtų išlaidų. Teismo vertinimu, trečiojo asmens ir ieškovų atstovo veiksmuose procesinio piktnaudžiavimo nėra.

58.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų A. K. ir BUAB „Kasva“ apeliacinius skundus, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą ir 2016 m. lapkričio 24 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus.

59.       Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėjo, kad pagal ankstesnę kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra butai, patalpos daugiabučiuose namuose ir pardavėjas yra atitinkamos žemės sklypo dalies savininkas, tai sprendžiant dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą taikyta Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis ir laikyta, kad pirkėjui kartu su butu ar patalpomis turi būti perduodama ir nuosavybės teisė į atitinkamą žemės sklypo dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015; 2015 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015; 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-611/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinė kolegija 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 išaiškino, kad kai parduodamas butas ar kitos patalpos daugiabučiame name ir pardavėjas yra atitinkamos žemės sklypo dalies savininkas, tai dėl teisių į žemės sklypo dalį, reikalingą butui ar kitai patalpai eksploatuoti, sprendžiama taikant Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatas (perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį) kartu su CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatomis (pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką nustato sutartis). CK 6.394 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjas ir pardavėjas turi susitarti dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą, bet nebūtinai tik šiame straipsnyje tiesiogiai įvardytais pagrindais, t. y. pirkėjas ir pardavėjas gali susitarti dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą ar jo dalį visais CK ir įstatymuose nustatytais ar jiems neprieštaraujančiais pagrindais (pvz., panauda ar servitutas).

60.       Kolegija sprendė, kad, pagal nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, nagrinėjamoje byloje ginčas sprendžiamas taikant Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatas (sprendžiama, ar perleidžiant ginčo butus (patalpas) daugiabučiame name kartu buvo perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį) kartu su CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatomis (sprendžiama, ar pirkėjai ir pardavėjai susitarė dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą ar jo dalį visais CK ir įstatymuose nustatytais ar jiems neprieštaraujančiais pagrindais), tačiau pažymėjo, jog kasacinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 jau yra pasisakęs dėl Žemės sklype esančiame Pastate įsigijusių butus ar patalpas savininkų teisių pažeidimo, taip pat dėl aplinkybių, kai žemės sklypų dalių kainos nebuvo įskaičiuotos į perkamų butų ar patalpų kainas ir daliai ginčo daugiabučio butų ar patalpų savininkų nuosavybės teisės jau yra pripažintos. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 13 d. įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012 yra konstatavęs atsakovo A. K. nesąžiningus veiksmus, susijusius su ginčo turto minėtame gyvenamajame name pardavimu.

61.       Kolegija nurodė, kad dėl apeliacinio skundo teiginių, jog žemės sklypo dalys nebuvo parduodamos, nes prie sutarčių nebuvo pridėtas žemės sklypo planas, nebuvo nustatytos ir individualizuotos žemės sklypo dalys, kas reiškia, jog šalys nesitarė dėl žemės sklypo dalių pardavimo ir jos nebuvo parduotos, taip pat yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, t. y. aplinkybė, jog prie pirkimo–pardavimo sutarčių nebuvo pridėta žemės sklypo plano, nėra esminis įstatymų reikalavimų pažeidimas, o nesant žemės sklypo dalių atidalijimo ir suformavimo kaip atskiro turto objekto, žemės sklypo dalys buvo įsigytos bendrosios dalinės nuosavybės teise.

62.       Kolegija, vertindama 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą UAB „Kasva“ ir UAB „Crumina“, ir 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą UAB „Kasva“ ir UAB „Klasana“,  Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, jog Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-55-413/2017: i) 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei UAB „Kasva“; ii) 2009 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi BUAB „Kasva“ administratore paskirta UAB Šilkuva“; iii) 2010 m. sausio 8 d. nutartimi pripažinta BUAB „Kasva“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; iiii) 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi patenkino įkaito turėtojos M. K. prašymą dėl BUAB „Kasva“ areštų panaikinimo – panaikino visus areštus, kurie buvo pritaikyti teismų bei kitų institucijų areštų aktais (sprendimais, nutartimis, nutarimais ir pan.), priimtais iki 2009 m. gegužės 29 d. BUAB Kasva“ turtui, be kita ko,  Žemės sklypui. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-55-413/2017 BUAB Kasva“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. Šis sprendimas įsiteisėjo 2017 m. kovo 21 d. Taip pat nustatyta, jog Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2034-264/2010: i) 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi ieškovų reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovės BUAB „Kasva“ turtą – 113224/297000 dalį Žemės sklypo; ii) 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartį ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė; iii) 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi ieškovų reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo 1206/10000 dalį Žemės sklypo, įregistruoto UAB „Kasva“ vardu. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1533/2010 Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – paliko galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Kolegija nustatė, kad ginčijami 2009 m. sausio 9 d. sandoriai buvo sudaryti prieš tris mėnesius iki bankroto bylos UAB „Kasva“ iškėlimo ir jų sudarymo metu ginčo žemės sklypas nebuvo areštuotas.

63.       Kolegija pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog byloje yra nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, kad UAB „Kasva“ ginčijamų 2009 m. sausio 9 d. sandorių sudarymo metu buvo ginčo žemės sklypo savininkė, tačiau ginčijamose sutartyse pardavėja klaidingai nurodė, kad nėra ginčo žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, savininkė, 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo 4.4 papunkčių sąlygos, pagal kurias žemės sklypo savininke palikta UAB „Kasva“, ex officio pripažintinos niekinėmis kaip prieštaraujančios Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 daliai (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis).

64.       Kolegija, sutikdama su papildomu sprendimu, nurodė, kad į bylą pateikti banko sąskaitos išrašai patvirtina aplinkybes, jog 2015 m. birželio 10 d. ir 2015 m. birželio 26 d. PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos 2015 m. birželio 11 d. ir 2016 m. liepos 1 d., t. y. atstovavimo išlaidos buvo patirtos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Trečiojo asmens atstovė per EPP sistemą teikė kelis prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. 2016 m. sausio 7 d. prašyme nurodyta, kad pridedamos PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų ataskaitos bei mokėjimo nurodymų kopijos. Kolegija nustatė, kad buvo pateiktos: PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų ataskaitos ir banko sąskaitos išrašo kopija, patvirtinanti 2016 m. sausio 5 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą. Banko sąskaitos išrašo kopijos, patvirtinančios 2015 m. birželio 10 d. ir 2015 m. birželio 26 d. sąskaitų faktūrų apmokėjimą, prie minėto prašymo nepridėtos. 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. balandžio 20 d. prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo buvo pateikti tinkamai, prie jų yra pridėtos banko sąskaitos išrašo kopijos, patvirtinančios sąskaitų už suteiktas teisines paslaugas apmokėjimą. Taigi, trečiojo asmens ir jo atstovo veiksmuose procesinio piktnaudžiavimo nenustatyta.

65.       Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teisinių paslaugų ieškovams realaus suteikimo faktas iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos yra įrodytas, trečiasis asmuo DNSB (duomenys neskelbtini) nebuvo uždelsęs atsiskaityti už suteiktą advokato pagalbą, sprendė, kad techninė klaida, lėmusi banko sąskaitos išrašo kopijos nepateikimą dėl dviejų sąskaitų faktūrų realaus ir tinkamo apmokėjimo, negali būti išlaidų atlyginimą turinčios šalies teisinės padėties pabloginimo priežastis.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

66.       Kasaciniu skundu atsakovas A. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties dalis, kuriomis patenkintas ieškinys ir pripažintos ieškovams A. Z., V.  L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R., D. R., J. L., D. L., N. L., V. K. C., R. P., G. P., L. L., J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P., E. M., V. J. M., M. Ž., G. Š., R. Š., L. Č., I. Č., P. J., E. K., E. S. nuosavybės teisės į atitinkamas Žemės sklypo dalis; kuriomis pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalis, kuriomis buvo perleistas M. K. reikalavimų pagal kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 3996/10 000 dalimis Žemės sklypo, 2009 m. sausio 21 d. indosamento dalis dėl perleisto reikalavimo M. K. užtikrinimo 3996/10 000 dalimis Žemės sklypo, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalį dėl ieškovams priklausančios 3996/10 000 Žemės sklypo dalies perdavimo; kuriomis buvo atmestas priešieškinis, ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti; panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. papildomą sprendimą ir jį palikusią galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį ir priimti naują sprendimą – trečiojo asmens prašymą dėl papildomo sprendimo atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

66.1.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovams nuosavybės teises į žemės sklypo dalis neatlygintinai, netinkamai taikė CK 6.394 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatas, nurodydamas, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis yra imperatyvi, nes šioje normoje nepalikta galimybės šalims susitarti dėl žemės sklypo, reikalingo butui ar kitai patalpai eksploatuoti daugiabutyje name, perleidimo kitaip nei nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 išaiškino, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis sistemiškai turi būti taikoma kartu su CK 6.394 straipsnio 2 dalimi ir šalims sudarant sutartį dėl buto ar kitos patalpos daugiabutyje name perleidimo paliekama galimybė susitarti, ar žemės sklypo dalis, reikalinga butui ar kitai patalpai eksploatuoti, pereis pirkėjui nuosavybės, nuomos ar užstatymo teise, ar netgi panaudos teise, atsižvelgiant į tai, ką nustato sutartis. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja materialiosios teisės normoms ir neatitinka naujai suformuotos kasacinio teismo praktikos.

66.2.                      Nors apeliacinės instancijos teismas formaliai ir nurodė, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis turi būti taikoma kartu su CK 6.394 straipsnio 2 dalimi (nutarties 46, 47 punktai), tačiau nutartyje rėmėsi ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, pažymėdamas, kad kasacinis teismas šioje nutartyje pripažino daliai butų ar patalpų savininkų nuosavybės teises į Žemės sklypą. Taigi apeliacinės instancijos teismas dėl CK 6.394 straipsnio 2 dalies ir Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies taikymo iš esmės rėmėsi ankstesne kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013), o ne vėlesne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017).

66.3.                      Civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 buvo nustatyta, kad pardavėjas, pardavęs patalpas daugiabutyje name, buvo žemės sklypo savininkas, o pirkimopardavimo sutartyje buvo nuostata, kad „pirkėjai yra žinoma, jog pardavėjai nėra žemės sklypo, ant kurio stovi pastatai, savininkai. Pirkėjai įgyja teisę naudotis žemės sklypu tokiomis pat sąlygomis ir tvarka taip, kaip naudojosi nekilnojamojo turto pardavėjai.“ Taigi, civilinės bylos Nr. e3K-7-244-695/2017 ir nagrinėjamos bylos sutarčių sąlygos tapačios. Kadangi kasacinis teismas nurodė, kad nėra pagrindo tokių sutarties sąlygų pripažinti niekinėmis, tai esant tokioms pačioms sutarčių sąlygoms nebuvo pagrindo to daryti ir nagrinėjamoje byloje. Atsakovas A. K., siekdamas ištaisyti sutarčių prieštaravimus CK 6.394 straipsnio 2 dalies reikalavimams, pareiškė teisme priešieškinį, šis privalėjo būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 išaiškinimus.

66.4.                      Teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 ne tik dėl to, kad šiuo metu yra suformuota nauja Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies taikymo praktika, bet ir dėl to, kad civilinės bylos Nr. 3K-3-221/2013 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkyb. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 tikruosius šalių ketinimus nustatė pagal su UAB ,,Kasva“ sudarytas preliminariąsias sutartis, kuriomis buvo susitarta dėl Žemės sklypo dalies perleidimo, ir tik tuo pagrindu sprendė, kad asmenys, įsigiję patalpas Pastate, įsigijo ir Žemės sklypo dalį, reikalingą patalpai eksploatuoti, ir už šią Žemės sklypo dalį atsiskaitė. Tai, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 ieškovams nuosavybės teisės į Žemės sklypo dalis pripažintos, nes susitarimas dėl žemės sklypo pirkimo buvo įformintas preliminariosiose sutartyse, nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 48 punkte. Nagrinėjamoje byloje ieškovų (išskyrus D. K., R. K., B. J., D. Š., K. Š., dėl kurių atsakovas A. K. neteikė apeliacinio skundo ar kasacinio skundo) patalpų įsigijimo aplinkybės buvo visiškai skirtingos, nei buvo nustatytos civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013. Nagrinėjamoje byloje ieškovai nebuvo sudarę preliminariųjų sutarčių, jie patalpas pirko ne iš UAB „Kasva“, bet iš juridinių ar fizinių asmenų, kurie tas patalpas buvo įgiję iš UAB „Kasva“ be jokių preliminarių sutarčių, tarp pirkėjo ir pardavėjo nebuvo sudaryti jokie susitarimai, kurių pagrindu galima būtų padaryti išvadą, kad šalys susitarė dėl žemės sklypo dalies perleidimo nuosavybės teise, ieškovų pirkimo–pardavimo sutartyse buvo aiškūs pirkėjo patvirtinimai, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo savininkas ir pirkėjui nepereina nuosavybės teisė į žemės sklypą.

66.5.                      Teismai neteisingai nustatė tikruosius šalių ketinimus, juos nustatydami išimtinai ieškovų žodiniais ir rašytiniais paaiškinimais, kai tiek lingvistinė sutarčių teksto analizė, tiek notarės, tvirtinusios sandorį, paaiškinimai, tiek objektyvios priežastys (žemės sklypui buvo uždėtas areštas) sudarė pagrindą pripažinti, kad atitinkamos žemės sklypo dalys nebuvo ir negalėjo būti pirkimopardavimo sutarčių dalyku. Teismai žodiniams ieškovų paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją galią nei rašytiniams įrodymams bei objektyviems nekilnojamojo turto duomenims ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nustatančios, kad asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015, 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-417/2017). Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai – rašytiniai įrodymai, atsakovų paaiškinimai, liudytojų parodymai bei notarės, tvirtinusios sandorį, paaiškinimai prieštaravo ieškovų paaiškinimams. Be to, teismai, pažeisdami CPK 263 straipsnį, ignoravo dalies ieškovų paaiškinimus apie tai, kad jie suprato, jog neįgyja žemės sklypo nuosavybės teise. Teismai, nustatydamas tikruosius šalių ketinimus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Iš pirkimopardavimo sutarčių akivaizdu, kad žemės sklypas nebuvo pirkimopardavimo sutarties objektas ir dėl jo šalys nesitarė.

66.6.                      Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 46 straipsnio bei CK 6.321 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kadangi žemės sklypas buvo ir yra areštuotas, tai nei M. K., nei A. K. nuosavybės teisės į šį žemės sklypą nebuvo įregistruotos. Dėl šios priežasties žemės sklypas negalėjo būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku, o notaras tokio sandorio negalėjo patvirtinti.

66.7.                      Teismai netinkamai taikė CK 6.397 straipsnio 1 dalį, kad nekilnojamojo daikto pirkimopardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina. Jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta. Pirkimopardavimo sutartimi siekiama gauti daikto vertę atitinkantį piniginį ekvivalentą ir todėl daikto vertės dėsnis reikalauja, kad nustatant kainą būtų atsižvelgiama į daikto vertę rinkoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2011). Teismai net nenustatė, už kokią kainą ieškovams atiteko žemės sklypas, ar ši kaina įėjo į patalpų kainą. Kadangi teismas jokių išvadų dėl kainos nenurodė, darytina išvada, kad pripažino ieškovams nuosavybės teisę į žemės sklypo dalis neatlygintinai, kas prieštarauja ne tik CK 6.397 straipsnio 1 daliai, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimus).

66.8.                      Nagrinėjamoje byloje netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta. Būtent ieškovai privalėjo įrodyti, kad, sutartyje nenurodžius sutarties dalyko – žemės sklypo dalies ir žemės sklypo dalies kainos, kaip būtinų pirkimopardavimo sutarties sąlygų, taip pat nesant būtinų tokiam sandoriui priedų pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalį – žemės sklypo plano bei esant įrašytai nuostatai, kad pardavėjas nėra žemės sklypo savininkas (kas aiškiai patvirtina faktą, kad dėl žemės sklypo perleidimo nuosavybės teise nebuvo tartasi), jie sudarė sandorį dėl žemės sklypo dalies ir sumokėjo būtent tokią kainą.

66.9.                      Apeliacinės instancijos teismas ex officio pripažino niekinėmis 2009 m. sausio 9 d. pirkimopardavimo sutarčių, kurių pagrindu patalpas Pastate iš UAB „Kasva“ įsigijo UAB ,,Crumina“ ir UAB ,,Klasana“, 4.4 punkto sąlygą ,,pirkėjui yra žinoma, kad pardavėjas nėra žemės sklypo savininkas ir vadovaujantis CK 6.394 straipsniu pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas“, kaip prieštaraujančią Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 daliai. Be to, teismas, neturėdamas tam pagrindo, išėjo už pareikšto apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis), nes UAB Crumina“ ir UAB „Klasana“ yra verslininkės, jos nėra vartotojos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad žemės sklypas, sudarant 2009 m. sausio 9 d. sutartis, nebuvo areštuotas, neatsižvelgdamas į tai, kad žemės sklypui Kauno apygardos teismas buvo pritaikęs areštą, kuris galiojo nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2009 m. vasario 9 d. (Nekilnojamojo turto registro išrašo 7.31 punktas). Taigi, teismo išvada prieštarauja objektyviems įrodymams byloje.

66.10.                      Teismai pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalis nenurodydami jokio CK nustatyto sandorio negaliojimo pagrindo. Sutartis gali būti pripažinta negaliojančia arba niekinio sandorio teisinės pasekmės gali būti taikomos tik vadovaujantis konkrečiais CK nustatytais pagrindais. Bendrųjų teisės principų pažeidimas gali būti pagrindas konstatuoti asmens veiksmų neteisėtumą, tačiau negali, kaip jau minėta, savarankiškai lemti sandorio absoliutų negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016). Pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą sprendimą: pripažino nuosavybės teises į žemės sklypus ieškovams, nes nustatė, kad sutarčių, pagal kurias šie ieškovai įsigijo patalpas Pastate, sudarymo metu M. K. buvo žemės sklypo savininkė, todėl turėjo perleisti ieškovams ir nuosavybės teises į šį žemės sklypą; tačiau tuo pačiu sprendimu pripažino niekiniu 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktą, t. y. pripažino M. K. nuosavybės teisių įgijimo pagrindą negaliojančiu. Teismas, pripažinęs 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktą negaliojančiu, privalėjo taikyti restituciją ir grąžinti žemės sklypą BUAB ,,Kasva“ nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, teismo motyvai, kad M. K. ar A. K. buvo žemės sklypo savininkai ir turėjo perleisti ieškovams nuosavybės teises į žemės sklypą, tampa niekiniai. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 kasacinis teismas nurodė, kad hipoteka (ne viso žemės sklypo, bet tik dėl 3816/10000 dalių Žemės sklypo, dėl kurių butų (patalpų) pirkėjai, sudarę sutartis su BUAB ,,Kasva“, buvo atsiskaitę) 2009 m. sausio 21 d. buvo pasibaigusi, nes pirkėjai buvo sumokėję už perkamas žemės sklypo dalis BUAB „Kasva“, todėl jie turėjo teisę reikalauti, kad hipoteka būtų panaikinta pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Nagrinėjamoje byloje ieškovai, dėl kurių teikiamas kasacinis skundas, su BUAB „Kasva“ neatsiskaitė ir negalėjo atsiskaityti, nes jie butus (patalpas) daugiabutyje name įsigijo ne iš BUAB „Kasva“. Ieškovai butus (patalpas) įsigijo jau po to, kai hipoteka buvo išregistruota, t. y. po 2010 m. balandžio 15 d., todėl hipoteka niekaip nepažeidė jų teisių, jos naikinti nebuvo jokio teisinio pagrindo. CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis įpareigoja teismą nurodyti teisės normą, kuria jis grindė savo išvadas.

66.11.                      Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas trečiajam asmeniui 1860,37 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo pažeidė CPK 98 straipsnį, nes įrodymai, pagrindžiantys šių išlaidų dydį, teismui buvo pateikti tik po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Įrodymų, patvirtinančių 1860,37 Eur išlaidas už advokato pagalbą, trečiasis asmuo nepateikė ne dėl teismo ar kitos šalies kaltės arba dėl kokių nors objektyvių, pateisinamų priežasčių, bet dėl savo paties nerūpestingumo, todėl šių išlaidų atlyginimas negali būti priteisiamas. CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015).

67.       Atsakovas Danske Bank A/S pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prisidėjo prie dalies kasacinio skundo ir prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties dalis, kuriomis pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalis ir 2009 m. sausio 21 d. indosamento dalis dėl 3996/10 000 dalių Žemės sklypo.

68.       Ieškovai ir trečiasis asmuo DNSB (duomenys neskelbtini) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

68.1.                      Visam Žemės sklypui areštas galiojo nuo 2009 m. birželio 17 d. iki 2010 m. balandžio 15 d. (Nekilnojamojo turto registro išrašo 7.27 punktas), Kauno apygardos teismo nutartimi nuo 2010 m. gegužės 7 d. areštuotas ne visas Žemės sklypas, o tik jo dalis (Nekilnojamojo turto registro išrašo 7.13 punktas). Ieškovams tenkančiai Žemės sklypo daliai, t. y. 4514/10 000 daliai žemės sklypo, areštas buvo pritaikytas tik 2015 m. liepos 7 d. Kauno apygardos teismo nutartimi nagrinėjamoje byloje. Kadangi ieškovams tenkanti žemės sklypo dalis nebuvo areštuota, tai nebuvo pažeistos Notariato įstatymo 46 straipsnio, CK 6.231 straipsnio 3 dalies nuostatos ir ieškovams tenkanti žemės sklypo dalis galėjo būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku.

68.2.                       Teismai nustatė, kad M. K. nuo 2010 m. balandžio 6 d. valdė Žemės sklypą nuosavybės teise, o mirus M. K., nuo 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu Žemės sklypą paveldėjo A. K.. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad M. K. ir A. K. nebuvo ginčo žemės sklypo savininkai. Ta aplinkybė, jog M. K., o vėliau A. K. neįregistravo nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, nepanaikina nuosavybės fakto. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas bei jos turėjimas siejamas ne su registracija, bet su daikto perdavimo momentu (CK 4.49 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015).

68.3.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 buvo sprendžiamas ieškovų E.S ir A.S, kurie negyvenamąsias patalpas pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo ne iš UAB „Kasva“, o iš fizinio asmens E.V., nuosavybės teisių į atitinkamą žemės sklypo dalį pripažinimo klausimas. Minėtoje sutartyje, kaip ir ieškovų šioje byloje, taip pat buvo analogiška nuostata, kad pardavėjas patvirtina, jog jis nėra žemės sklypo, ant kurie stovi pastatas, savininkas, ir kad pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Taigi, kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 pasisakė ir dėl sandorio, kuris buvo sudarytas ne tiesiogiai su UAB „Kasva“ ir nesant preliminariajai pirkimo pardavimo sutarčiai, nuostatos negaliojimo. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 buvo atliekamas to paties ginčo objekto ir iš esmės analogiškų šios bylos faktinių aplinkybių bei sudarytų sandorių teisinis įvertinimas, kas reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. civilinės bylos Nr. 3K-3-221/2013 faktinės aplinkybės yra labiau panašios ir tapačios nei 2017 m. spalio 26 d. civilinės bylos Nr. e3K-7-244-695/2017. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 konstatavo, kad pastarosios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo 2013 m. balandžio 12 d. civilinės bylos Nr. 3K-3-221/2013 faktinių aplinkybių.

68.4.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 buvo konstatuota, kad sutartyse, kuriomis buvo parduotas butas ir garažas daugiabutyje, nebuvo aptarta dėl pirkėjo teisių į žemės sklypo dalį, reikalingą statiniams eksploatuoti. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 pateikė išaiškinimą dėl sutartyje nesančios sąlygos teisinio įvertinimo ir reikšmės pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį ir Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalį, t. y. teismas sprendė ir nagrinėjo iš esmės visiškai kitokį klausimą, nei buvo sprendžiamas civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 ir šioje byloje.

68.5.                      Įstatyme įtvirtintas draudimas priteisti bylinėjimosi išlaidas į bylą laiku nepateikus jų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų kasacinio teismo praktikoje aiškinamas kaip nepaneigiantis asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisės gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą ir pasibaigus procesui byloje, nes priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-31312015, 2016 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337-421/2016, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2013). Nustačius, kad nors atstovavimo išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikta, tačiau atstovavimo išlaidos buvo patirtos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, ir nenustačius šalies veiksmuose procesinio piktnaudžiavimo bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais yra pakankamas pagrindas užtikrinti šalies procesinę teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl sutarčių aiškinimo

 

69.       Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisimus santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154  straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnis). Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai.

70.       Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

71.       Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartis aiškinama tada, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo.

72.       Konkrečios sutarties turimo ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 48 punktą; kt.).

73.       Kasacinio teismo sutarčių aiškinimo ir jų nuostatų taikymo praktika yra gausi ir pakankamai išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011).

74.       Tikrieji sutarties šalių ketinimai turi būti bendri abiem šalims ir jeigu šalių pozicijos skiriasi dėl sutarties teksto ar atskirų jos nuostatų prasmės, turi būti vadovaujamasi ta sutarties prasme, kurią sutarčiai būtų teikę analogiškoje situacijoje protingi asmenys. Nustatant tikruosius šalių ketinimus, kai šalių pozicijos skiriasi, būtina atsižvelgti ne tik į tam tikrų sąvokų įprastinę sampratą, bet kartu įvertinti sutarties tikslus bei pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017).

75.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad M. K. 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto pagrindu į Žemės sklypą įgijo nuosavybės teises. Teismai taip pat nustatė, kad M. K. (pardavėja) su ieškove V. K. C. (pirkėja) 2010 m. birželio 7 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškove R. P. (pirkėja) 2010 m. gegužės 20 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškove L. L. (pirkėja) 2010 m. balandžio 19 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškovais Ž. L., K. L., G. L. (pirkėjai) 2010 m. lapkričio 17 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškove Ž. P. (pirkėja) 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškove E. M. (pirkėja) 2010 m. balandžio 21 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, ieškove M. Ž. (pirkėja) 2010 m. gegužės 10 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškovais G. Š., R. Š. (pirkėjai) 2010 m. birželio 23 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su D. Č. (pirkėja) 2010 m. balandžio 19 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškovu P. J. (pirkėjas) 2010 m. balandžio 29 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškovu E. K. (pirkėjas) 2010 m. birželio 23 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškove E. S. (pirkėja) 2010 m. liepos 15 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su A. Z. (pirkėja) 2010 m. balandžio 19 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, kuriomis pirkėjai įsigijo administracines patalpas arba butus Pastate, nurodyta, kad, vadovaujantis CK 6.394 straipsniu, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

76.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas A. K., priėmęs palikimą po M. K. mirties kaip įpėdinis pagal testamentą, 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 2386 pagrindu įgijo nuosavybės teises į atitinkamas Žemės sklypo dalis. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovo A. K. (pardavėjas) su ieškovu V. L. (pirkėjas) 2013 m. gruodžio 6 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškovais N. M. ir D. M. (pirkėjai) 2011 m. liepos 20 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškovu G. S. (pirkėjas) 2013 m. vasario 13 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, su ieškovu A. R. (pirkėjas) 2011 m. liepos 18 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, kuriomis pirkėjai įsigijo administracines patalpas arba butus Pastate, nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas; vadovaujantis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

77.       Teismai, nustatę, kad A. K. ir M. K. nurodytų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu buvo atitinkamų Žemės sklypo dalių savininkai, šių pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, kad pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas, remdamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, aiškino kaip reiškiančias, jog nutarties 75–76 punktuose nurodyti pirkėjai iš pardavėjo A. K. ar pardavėjos M. K. įgijo atitinkamų Žemės sklypo dalių nuosavybės teises.

78.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, aiškindami šias sutarčių sąlygas, atsižvelgė į sutarčių tikslus ir pobūdį, sutarties prasmę, kurią sutarčiai būtų teikę analogiškoje situacijoje protingi asmenys, aiškino sutarčių sąlygas taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, derino subjektyvųjį ir teksto lingvistinį sutarties aiškinimo metodus. Spręstina, kad nagrinėjamu atveju ir sutarčių tekstas patvirtina nutarties 77 punkte nurodytą sutarčių aiškinimą, todėl, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012).

79.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosavybės teisių ieškovams į atitinkamas žemės sklypo dalis, reikalingas butams ar patalpoms eksploatuoti, pripažinimą lėmė ieškovų ir M. K. ar A. K. sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių aiškinimas, nustatymas, kad nurodytomis sutartimis šalis susitarė ne tik dėl butų ar patalpų, bet ir dėl žemės sklypo atitinkamų dalių, reikalingų butams ar patalpoms eksploatuoti, perleidimo, todėl rėmimasis Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi kaip imperatyviąja teisės norma, pagal kurią tais atvejais, kai sudaroma buto ar kitos daugiabučiame name esančios patalpos pirkimo–pardavimo sutartis, o pardavėjas yra žemės sklypo dalies, reikalingos parduodamam turtui naudoti pagal paskirtį, arba viso žemės sklypo savininkas, kartu su butu ar patalpomis turi būti perduodama ir nuosavybės teisė į atitinkamą žemės sklypo dalį, yra perteklinis ir nebūtinas tokiam teismo sprendimui pagrįsti. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nurodytomis sutartimis šalys susitarė ne tik dėl butų ar patalpų, bet ir dėl žemės sklypo atitinkamų dalių, reikalingų butams ar patalpoms eksploatuoti, perleidimo, tai teismo sprendimas pripažinti nuosavybės teises ieškovams į atitinkamas žemės sklypo dalis, reikalingas butams ar patalpoms eksploatuoti, neprieštarauja kasacinio teismo praktikai, suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017, pagal kurią tais atvejais, kai parduodamas butas ar kitos patalpos daugiabučiame name ir pardavėjas yra atitinkamos žemės sklypo dalies savininkas, taikytina Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis kartu su CK 6.394 straipsnio 2 dalimi, pagal kurias pirkėjas ir pardavėjas turi susitarti dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, bet kuriuo CK ar įstatymų nustatytu pagrindu, suteikiančiu teisę naudotis žemės sklypu. Kita vertus, pažymėtina, kad tokie kasacinio teismo išaiškinimai pateikti tik 2017 m. spalio 26 d., priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017. Iki to laiko nurodytos Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatos tiek notarinėje, tiek teismų praktikoje buvo aiškinamos kaip imperatyviosios ir nustatančios, kad asmuo, kuris yra sklypo, kuriame yra daugiabutis, savininkas, perleisdamas butus ar patalpas daugiabutyje, turi perleisti ir žemės sklypo dalį, reikalingą šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame eksploatuoti. Esant tokiai vyraujančiai praktikai labiau tikėtina, kad nagrinėjamoje byloje sutarčių šalių valia buvo perleisti nuosavybės teises ir į Žemės sklypo dalis.

80.       Dėl kasacinio skundo argumentų, kad teismai nukrypo nuo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017, pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas, ir jame nurodyta teismų praktika).

81.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 nurodytos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad šalys pirkimo–pardavimo sutartimis susitarė ne tik dėl butų ar patalpų, bet ir dėl žemės sklypo atitinkamų dalių, reikalingų butams ar patalpoms eksploatuoti, perleidimo, o civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 pagal šalių pirkimo–pardavimo sutartis buvo parduotas butas ir garažas daugiabučiame name bei ūkinio pastato dalis, bet šiose sutartyse neaptarta dėl žemės sklypo dalies, reikalingos jiems eksploatuoti, naudojimo teisių. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde klaidingai teigiama, jog civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 nagrinėtose sutartyse irgi buvo nurodyta, kad „pirkėjai yra žinoma, jog pardavėjai nėra žemės sklypo, ant kurio stovi pastatai, savininkai. Pirkėjai įgyja teisę naudotis žemės sklypu tokiomis pat sąlygomis ir tvarka taip, kaip naudojosi nekilnojamojo turto pardavėjai“, nes tokios sąlygos buvo nurodytos trečiojo asmens kaip pirkėjo ir ieškovo bei jo sutuoktinės kaip pardavėjų sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, kuri nebuvo ginčo objektas civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017, o ieškovo ir atsakovų sudarytose pirkimo–pardavimo sutartyse, kurios buvo ginčo objektas civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017, tokių sąlygų nurodyta nebuvo. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 neturi precedento galios sprendžiant nagrinėjamą bylą.

82.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pripažindami ieškovams V. L. ir I. L. nuosavybės teises į 723/10 000 dalį Žemės sklypo; N. M. ir D. M. nuosavybės teises į 212/10 000 dalį Žemės sklypo; K. S. ir G. S. nuosavybės teises į 210/10 000 dalį Žemės sklypo; A. R. ir D. R. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo; V. K. C. nuosavybės teises į 206/10 000 dalį Žemės sklypo; N. L. nuosavybės teises į 179/10 000 dalį Žemės sklypo; R. P. ir G. P. nuosavybės teises į 163/10 000 dalį Žemės sklypo; L. L. ir J. L. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo; Ž. L., K. L. ir G. L. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo; Ž. P. nuosavybės teises į 178/10 000 dalį Žemės sklypo; E. M. ir V. J. M. nuosavybės teises į 177/10000 dalį Žemės sklypo; M. Ž. nuosavybės teises į 158/10 000 dalį Žemės sklypo; G. Š. ir R. Š. nuosavybės teises į 206/10 000 dalį Žemės sklypo; L. Č. ir I. Č. nuosavybės teises į 176/10 000 dalį Žemės sklypo; P. J. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį Žemės sklypo; E. K. nuosavybės teises į 163/10 000 dalį Žemės sklypo; E. S. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį Žemės sklypo (iš viso į 3614/10 000 dalis Žemės sklypo).

83.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio reikalavimus dėl pripažinimo ieškovams nuosavybės teisių į Žemės sklypo dalis, kaip jau įgytų pagal sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis ir jose nurodytą kainą, t. y. nepriteisiant pinigų sumų iš ieškovų, ir priešieškinio reikalavimus dėl sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių pakeitimo ir pripažinimo ieškovams nuosavybės teisių į Žemės sklypo dalis, priteisiant iš ieškovų pinigų sumas už šias Žemės sklypo dalis, konstatuoja, kad šių ieškinio reikalavimų tenkinimas savaime reiškia priešieškinio reikalavimų atmetimą. Taigi, tenkinus dalies ieškovų reikalavimus ir pripažinus ieškovams V. L. ir I. L. nuosavybės teises į 723/10 000 dalį Žemės sklypo; N. M. ir D. M. nuosavybės teises į 212/10 000 dalį Žemės sklypo; K. S. ir G. S. nuosavybės teises į 210/10 000 dalį Žemės sklypo; A. R. ir D. R. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo; V. K. C. nuosavybės teises į 206/10 000 dalį Žemės sklypo; N. L. nuosavybės teises į 179/10 000 dalį Žemės sklypo; R. P. ir G. P. nuosavybės teises į 163/10 000 dalį Žemės sklypo; L. L. ir J. L. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo; Ž. L., K. L. ir G. L. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo; Ž. P. nuosavybės teises į 178/10 000 dalį Žemės sklypo; E. M. ir V. J. M. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį Žemės sklypo; M. Ž. nuosavybės teises į 158/10 000 dalį Žemės sklypo; G. Š. ir R. Š. nuosavybės teises į 206/10 000 dalį Žemės sklypo; L. Č. ir I. Č. nuosavybės teises į 176/10 000 dalį Žemės sklypo; P. J. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį Žemės sklypo; E. K. nuosavybės teises į 163/10 000 dalį Žemės sklypo; E. S. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį Žemės sklypo (iš viso į 3614/10 000 dalis Žemės sklypo), taip pat pripažinus ieškovams R. K. ir D. K. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį Žemės sklypo, B. J. nuosavybės teises į 184/10 000 dalį Žemės sklypo; K. Š. ir D. Š. nuosavybės teises į 168/10 000 dalį Žemės sklypo (teismo sprendimo ir nutarties dalys, kuriomis tenkinti ieškovų R. K., D. K., B. J., K. Š. ir D. Š. reikalavimai kasaciniu skundu nepaskųstos), atsakovo priešieškinio reikalavimai nurodytiems ieškovams atmestini.

 

Dėl reikalavimų teismo sprendimui

 

84.       Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Teismo procesinio sprendimo motyvai turi tarpusavyje neprieštarauti, visos procesinio sprendimo dalys turi sudaryti bendrą visumą, būti suderintos ir nuoseklios.

85.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog teismai 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalis dėl 3614/10 000 dalių Žemės sklypo pripažindami niekinėmis ir negaliojančiomis ir kartu pripažindami ieškovams nuosavybes teise į tas pačias 3614/10 000 dalis Žemės sklypo priėmė prieštaringą sprendimą, pagrįsti. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovams nuosavybės teisę į 3614/10 000 dalis Žemės sklypo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pripažino 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalis dėl 3614/10 000 dalių Žemės sklypo niekinėmis ir negaliojančiomis, kas reiškia, kad M. K., o po jos mirties, A. K. netapo 3614/10 000 dalių Žemės sklypo savininkais ir negalėjo šių Žemės sklypo dalių perleisti ieškovams, t. y. nelieka pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus dėl nuosavybės teisių į 3614/10 000 dalių Žemės sklypo pripažinimo. Šių prieštaravimų apeliacinės instancijos teismas neištaisė.

86.       Pažymėtina, kad teismai, tenkindami reikalavimą ir dėl 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalių dėl 3614/10 000 dalių Žemės sklypo pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai butus ir patalpas bei 3614/10 000 dalių Žemės sklypo įsigijo iš M. K. ar A. K. po 2010 m. balandžio 6 d., todėl nebuvo pagrindo remtis Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 padarytomis išvadomis dėl 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto kitų dalių pripažinimo negaliojančiomis, nes pirmiau nurodytoje civilinėje byloje pirkėjai butus ar patalpas ir atitinkamas žemės sklypo dalis įgijo iš UAB „Kasva“ iki 2010 m. balandžio 6 d.

87.       Taigi, atsižvelgiant į byloje pareikštus reikalavimus dėl nuosavybės teisių į 3614/10 000 dalių Žemės sklypo pripažinimo, tenkinant šiuos reikalavimus pakako remtis sutarčių aiškinimu, nurodytu nutarties 77 punkte, o reikalavimą dėl 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalių dėl 3614/10 000 dalių Žemės sklypo pripažinimo negaliojančiomis atmesti.

88.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad, nustačius pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties motyvuojamosios dalies motyvų prieštaringumą ir rezoliucinės dalies atskirų dalių nesuderinamumą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl nurodytų 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalių dėl 3614/10 000 dalių Žemės sklypo pripažinimo negaliojančiomis naikintinos, o ieškinio reikalavimai dėl 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalių dėl 3614/10 000 dalių Žemės sklypo pripažinimo negaliojančiomis atmestini.

 

Dėl įrodymų vertinimo

 

89.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad Žemės sklypas, sudarant 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis tarp UAB „Crumina“ ir UAB Klasana bei UAB „Kasva“, nebuvo areštuotas, todėl UAB „Kasva“ galėjo šiomis sutartimis perleisti UAB „Crumina“ ir UAB „Klasana“ 382/10 000 dalių Žemės sklypo, neatsižvelgė į byloje pateiktą įrodymą, būtent Nekilnojamojo turto registro išrašą, pagal kurio 7.31 punktą Žemės sklypui Kauno apygardos teismas buvo pritaikęs areštą, kuris, anot atsakovo A. K., galiojo nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2009 m. vasario 9 d.

90.       Pažymėtina, jog kasacine tvarka nėra nustatomos faktinės aplinkybės: kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo vaidmuo, jeigu kasaciniu skundu yra iškeltas teisės klausimas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, apsiriboja patikrinimu, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šiais teisės klausimais.

91.       Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą bei įvertinti jo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įvertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstomos nustatytos faktinės bylos aplinkybės, argumentai, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir teisinis sprendimo pagrindimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2008).

92.       Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų sprendimų turinį, konstatuoja, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas (nors atsakovas savo apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl šio įrodymo) nevertino nutarties 89 punkte nurodyto įrodymo, nenurodė motyvų, kodėl atmeta šį įrodymą, nors aplinkybė, ar 382/10 000 dalys Žemės sklypo buvo areštuotos sudarant 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis, yra reikšminga sprendžiant, ar ieškovai A. Z., J. L. ir D. L. įgijo nuosavybės teises į šias Žemės sklypo dalis, ir taip nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.

93.       Kadangi, kaip minėta, kasacinis teismas nenustato faktinių aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas procesinį sprendimą priėmė neištyręs įrodymų visumos, neatlikęs visapusiško ir objektyvaus aplinkybių įvertinimo, nesilaikydamas kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl įrodymo vertinimo ir sprendimo motyvavimo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl ieškovo A. Z. reikalavimo pripažinti jam nuosavybės teises į 172/10 000 dalių ir ieškovų J. L. ir D. L. reikalavimo pripažinti jiems nuosavybės teises 210/10 000 dalis Žemės sklypo, dėl 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalių dėl 382/10 000 dalių Žemės sklypo pripažinimo negaliojančiomis, taip pat dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų ieškovams A. Z., J. L. ir D. L. grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Jeigu nagrinėjant bylą iš naujo būtų nustatyta, kad atsakovas A. K. įrodė, jog sudarant 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis tarp UAB „Crumina“ ir UAB „Klasana“ bei UAB „Kasvaatitinkamos 382/10 000 dalys Žemės sklypo buvo areštuotos, tai reikėtų vertinti, kokią reikšmę šis faktas turi 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartims tarp UAB Crumina“ ir UAB „Klasana“ bei UAB „Kasva“, 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai tarp A. Z. ir UAB „Crumina“, 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai tarp J. L., D. L. ir UAB „Klasana“.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą priteisimo papildomu sprendimu

 

94.       Pagrindai teismui priimti papildomą sprendimą yra įtvirtinti CPK 277 straipsnio 1 dalyje. Vienas iš tokių pagrindų yra aplinkybė, kai teismas, priėmęs byloje sprendimą, neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

95.       Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, kurios priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), atlyginimas reglamentuojamas CPK 98 straipsnyje. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

96.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tokiu atveju teismas CPK 277 straipsnio pagrindu turi priimti papildomą sprendimą ir spręsti dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015; 2016 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-337-421/2016 16 punktą).

97.       Nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai nagrinėjamu atveju netaikytini, nes jie pateikti bylose, kai šalis neturėjo galimybės pateikti prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą ir jų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, o nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą ir jų dydį patvirtinančius įrodymus iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų.

98.       Pažymėtina, kad CPK 98 straipsnio 1 dalis reglamentuoja prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą ir jų dydį patvirtinančių įrodymų pateikimo momentą. Nagrinėjamu atveju ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą ir sąskaitos, patvirtinančios išlaidų dydį, pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, nepažeidžiant CPK 98 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tai reiškia, kad atsakovas turėjo galimybę su jais susipažinti ir pareikšti savo paaiškinimus dėl jų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Nagrinėjamu atveju po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti tik bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, pagrindžiantys, kad bylinėjimosi išlaidos buvo apmokėtos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pažymėtina, kad prašyme priimti papildomą sprendimą nurodyta, jog šie dokumentai, teismui per EPP teikiant iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą ir jų dydį patvirtinančius įrodymais, kartu nebuvo pateikti dėl techninės klaidos. Toks trečiojo asmens elgesys nevertintinas kaip nesąžiningas, taip pat nenustatyta, kad trečiasis asmuo taip elgdamasis piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis.

99.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas papildomu sprendimu priteisdamas trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą, CPK 98 ir 277 straipsnių nepažeidė.

100.       Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip nesudarančių CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų arba neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

101.       Kasacinis teismas patyrė 43,21 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

102.       Pažymėtina, kad ieškovai išlaidų advokato pagalbai nagrinėjamoje byloje nepatyrė, jas patyrė tik trečiasis asmuo daugiabučių namų savininkų bendrija (duomenys neskelbtini) ir atsakovas A. K., todėl tol, kol nežinomas galutinis rezultatas byloje, negalima šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstyti, išskyrus bylinėjimosi išlaidas, susijusias su žyminiu mokesčiu už ieškinį, sumokėtu tų ieškovų, dėl kurių ieškinio reikalavimų tenkinimo paliktini galioti teismų priimti sprendimai. Kadangi dalis bylos perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų (išskyrus bylinėjimosi išlaidų, susijusių su žyminiu mokesčiu už ieškinį, sumokėtu tų ieškovų, dėl kurių ieškinio reikalavimų tenkinimo paliktini galioti teismų priimti sprendimai) paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo dalis tenkinti dalį ieškinio reikalavimų ir pripažinti ieškovams R. K. ir D. K. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį, B. J. nuosavybės teises į 184/10 000 dalį, K. Š. ir D. Š. nuosavybės teises į 168/10 000 dalį, V. L. ir I. L. nuosavybės teises į 723/10 000 dalį, N. M. ir D. M. nuosavybės teises į 212/10 000 dalį, K. S. ir G. S. nuosavybės teises į 210/10 000 dalį, A. R. ir D. R. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį, V. K. C. nuosavybės teises į 206/10 000 dalį, N. L. nuosavybės teises į 179/10 000 dalį, R. P. ir G. P. nuosavybės teises į 163/10 000 dalį, L. L. ir J. L. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį, Ž. L., K. L. ir G. L. nuosavybės teises į 177/10 000 dalį, Ž. P. nuosavybės teises į 178/10 000 dalį, E. M. ir V. J. M. nuosavybės teises į 177/10000 dalį, M. Ž. nuosavybės teises į 158/10 000 dalį, G. Š. ir R. Š. nuosavybės teises į 206/10 000 dalį, L. Č. ir I. Č. nuosavybės teises į 176/10 000 dalį, P. J. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį, E. K. nuosavybės teises į 163/10 000 dalį, E. S. nuosavybės teises į 166/10 000 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančiomis 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010  m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalis dėl 518/10 000 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini); atmesti atsakovo A. K. priešieškinį nurodytiems ieškovams; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovams R. K., D. Š., V. L., N. M., G. S., A. R., V. K. C., N. L., R. P., J. L., Ž. L., Ž. P., E. M., M. Ž., R. Š., I. Č., P. J., E. K., E. S. iš atsakovų A. K. ir UAB „Kasva“.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo dalis tenkinti dalį ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiomis 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalis dėl 3614/10 000 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir dėl nurodytos bylos dalies priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiomis 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalis dėl 3614/10 000 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo dalis dėl pripažinimo ieškovui A. Z. nuosavybės teisių į 172/10 000 dalį žemės sklypo duomenys neskelbtini), ieškovams J. L. ir D. L. nuosavybės teisių į 210/10 000 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dėl pripažinimo negaliojančiomis 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, 2009 m. sausio 21 d. indosamento, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalis dėl 382/10 000 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo A. K. priešieškinio ieškovams A. Z., J. L. ir D. L., dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (išskyrus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovams R. K., D. Š., V. L., N. M., G. S., A. R., V. K. C., N. L., R. P., J. L., Ž. L., Ž. P., E. M., M. Ž., R. Š., I. Č., P. J., E. K., E. S. priteisimo iš atsakovų A. K. ir UAB Kasva“), paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. papildomas sprendimas, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Birutė Janavičiūtė

 

 

        Janina Januškienė

 

 

        Antanas Simniškis

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • 3K-3-221/2013
  • CK6 6.397 str. Kaina
  • CK5 5.1 str. Paveldėjimo samprata
  • CK6 6.394 str. Teisės į žemės sklypą
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CK1 1.138 str. Civilinių teisių gynimas
  • CK4 4.197 str. Hipotekos pasibaigimo pagrindai ir momentas
  • CPK
  • 3K-3-114-378/2015
  • 3K-3-241-611/2015
  • e3K-7-244-695/2017
  • 2A-580/2012
  • B2-55-413/2017
  • 2-1533/2010
  • 3K-3-516-695/2015
  • 3K-3-285/2012
  • 3K-3-398/2011
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-288-611/2016
  • CPK 270 str. Sprendimo turinys
  • 3K-3-207-313/2015
  • CK4 4.49 str. Momentas, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę
  • 3K-3-12/2012
  • 3K-3-142/2012
  • 3K-3-117/2013
  • 3K-3-83-969/2015
  • 3K-3-337-421/2016
  • 3K-3-232/2013
  • CK6 6.156 str. Sutarties laisvės principas
  • CK6 6.189 str. Sutarties galia
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-51-701/2018
  • 3K-3-703/2013
  • 3K-3-128/2010
  • 3K-3-269/2011
  • e3K-3-309-378/2017
  • CPK 263 str. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas
  • 3K-3-156-701/2016
  • 3K-3-258-219/2016
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • 3K-3-84/2014
  • 3K-3-335/2009
  • 3K-3-435/2008
  • CPK 277 str. Papildomas sprendimas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas