Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-07-03][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-425-686-2015].docx
Bylos nr.: 3K-3-425-686/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 188710061 atsakovas
Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 188659752 trečiasis asmuo
VĮ "Registrų centras" 124110246 trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 188704927 trečiasis asmuo
UAB "Giora" 300014227 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.5. Ieškinio senatis:
2.1.5.2. Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
2.3. Daiktinė teisė
2.3.2 Nuosavybės teisė:
2.3.2.3. Nuosavybės teisės įgijimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.3. Civilinio proceso dalyviai:
3.1.3.6. Tretieji asmenys civiliniame procese:
3.1.3.6.2. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų
3.1.10. Procesiniai terminai:
3.1.10.4. Procesinių terminų pratęsimas
3.1.14. Ieškinys:
3.1.14.3. Ieškinio trūkumų ištaisymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.1. Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
3.2.1.3. Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
3.2.1.4. Kiti teismo ir šalių parengiamieji veiksmai
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
3.4.4. Bylų nagrinėjimas ypatingosios teisenos tvarka:
3.4.4.1. Bendrieji ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumai

Motyvų projektas

Civilinė byla Nr. 3K-3-425-686-2015

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-06120-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 24.2 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2015 m. liepos 3 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. P., D. P. ir A. T. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. P., D. P. ir A. T. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl sandėliuko pripažinimo buto priklausiniu; tretieji asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, S. M., G. M., A. M., N. M., O. G., J. G., D. V., R. J., R. K., A. A., A. K., J. V., V. V., A. B., L. P., J. Č., K. M., M. J., S. M. (S. M.), S. M., Z. V., T. K., R. T., D. W., R. P., J. A.P., A. J., A. S., I. B., E. M., uždaroji akcinė bendrovė „Giora“, V. D., R. M., V. M., R. M., A. K., J. M., G. Č.; institucija, teikianti išvadą byloje, – valstybės įmonė Registrų centras.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, ir proceso teisės normų, nustatančių trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti 4,46 kv. m sandėliuką, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. birželio 4 d. sudarytame kadastrinių matavimų duomenų bylos antro aukšto plane pažymėtą indeksu 5, esantį pastate, plane pažymėtame indeksu 3I2p, (duomenys neskelbtini), privatizuoto buto Nr. 9 (pagrindinio daikto) (duomenys neskelbtini) priklausiniu.

Byloje nustatyta, kad vykdomojo komiteto 1986 m. rugsėjo 24 d. sprendimu A. P., jo žmonai M. P., vaikams A. T. P. ir D. P. suteiktas dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini). M. P. su vyru A. P. 1992 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – ir Privatizavimo sutartis) šį butą privatizavo; sutartyje nurodytas privatizuojamas nekilnojamasis turtas – 55,41 kv. m ploto butas ir 2,99 kv. m rūsys. Ieškovų teigimu, į Privatizavimo sutartį neįtrauktas nuo 1986 m. šeimos valdomas sandėliukas, kuris (buto priklausinys) turėjo būti privatizuotas kartu su pagrindiniu daiktu. Ieškinyje nurodoma, kad prieš buto privatizavimą 1992 m. birželio 8 d. sudarytoje jo techninės apskaitos byloje Nr. 08914 nurodytas butas, rūsys ir sandėliukas Nr. 1. Ieškovų vertinimu, savivaldybės atstovė padarė klaidą ir nepagrįstai (nesivadovaudama faktinėmis naudojimosi butu ir jo priklausiniais aplinkybėmis, inventorine technine buto byla ir tuo metu galiojusiais teisės aktais (1964 m. CK 153 straipsniu) sandėliuko Nr. 1 neįtraukė į Privatizavimo sutartį. Ieškovai nurodo, kad daugiau negu 20 metų teisėtai ir atvirai naudojasi sandėliuku Nr. 1, bute (duomenys neskelbtini) gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti (laiko kietąjį kurą butui šildyti, kitus namų ūkio daiktus), jis yra funkciškai susijęs su butu. Kadangi sudarydami Privatizavimo sutartį ieškovai neatsisakė sandėliuko Nr. 1, jis turėjo buti įformintas ir įregistruotas M. P. šeimos nuosavybės teise, tačiau, to nepadarius, neišnyko ir nepasikei sandėliuko priklausinio statusas, tai ieškovai prašė pripažinti sandėliuką Nr. 1 buto (duomenys neskelbtini) priklausiniu.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino, kad 4,46 kv. m sandėliavimo patalpa, esanti ūkinio pastato, plane pažymėto 3I2p, (duomenys neskelbtini) antrame aukšte (pirma iš dešinės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso D. P.

Nurodęs, kad aplinkybę, jog jų nuosavybės teisė į ginčo sandėliuką negali būti įregistruota, ieškovai suprato tik gavę VĮ Registrų centro 2007 m. vasario 27 d. atsisakymą atlikti sandėliuko registraciją, teismas padarė išvadą, kad nuo šios datos turi būti skaičiuojamas įstatyme nustatytas terminas reikalavimui teisme pareikšti, ir pripažino, kad ieškovai nepraleido 10 metų ieškinio senaties termino. Atsižvelgęs į CK 4.19 straipsnio 1 dalį ir 1964 m. CK 153 straipsnį, kasacinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl sandėliuko pripažinimo buto priklausiniu būtina nustatyti, jog tarp pagrindinio ir jam tarnaujančiojo daikto egzistuoja gana glaudus ryšys, t. y. sandėliukas skirtas būtiniesiems poreikiams tenkinti, siekiant tinkamai naudotis butu. Teismas sprendė, kad ieškovų nurodytos aplinkybės (butas (duomenys neskelbtini) buvo ir iš dalies dar yra šildomas kietuoju kuru (krosnimi); dujinis šildymas jame įvestas tik 2001 m.; sandėliukas dar iki buto privatizavimo ir vėliau naudojamas kietajam kurui bei namų apyvokos daiktams laikyti) sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovų butą ir sandėliavimo patalpą sieja glaudus funkcinis ryšys. Teismas atmetė atsakovės ir dalies trečiųjų asmenų argumentus, kad ginčo sandėliukas yra kitame statinyje, nei ieškovų butas, įėjimas į jį – atskiras, jis gali būti naudojamas atskirai nuo buto, motyvuodamas tuo, kad fizinis ryšys nėra būtinas konstatuoti, jog egzistuoja funkcinis pagrindinio ir tarnaujančiojo daikto ryšys. Teismas iš kadastro dokumentų nustatė, kad ūkinis pastatas, kuriame yra ginčo sandėliukas, pastatytas 1979 m., byloje nėra įrodymų, jog tai padaryta neteisėtai, todėl atmetė argumentus, kad ūkinis pastatas, plane pažymėtas 3I2p, yra savavališkas statinys. Atsižvelgęs į tai, kad pastatas, kuriame yra ginčo sandėliukas, prisišliejęs prie namo, kuriame yra ieškovų butas, sienos, ieškovė M. P. paaiškino, kad sandėlis, kaip ir rūsys, jai su vyru buvo suteiktas kartu su butu, tretieji asmenys L. P., S. M., T. K. patvirtino, jog iki privatizacijos proceso pradžios, suteikiant butus namo (duomenys neskelbtini) gyventojams, jiems būdavo duodami ir prie namo esantys sandėliukai (vienintelės tinkamos patalpos kietajam kurui laikyti), teismas sprendė, kad ūkinis pastatas, kuriame yra ginčo patalpa, skirtas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gyventojų ūkiniams poreikiams tenkinti. Teismas pripažino, kad buto (duomenys neskelbtini) naudotojai (vėliau – jo savininkai) nepertraukiamai naudojo sandėliavimo patalpą buto ir savo poreikiams tenkinti; sandėliukai buvo vienintelė tinkama vieta kietajam kurui laikyti, nes patalpos rūsiuose šiam tikslui netinka nei pagal savo dydį, nei pagal funkcionalumą. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir 1964 m. CK 153 straipsnyje; Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (toliau – Butų privatizavimo įstatymas) nuostatos (įstatymo 1991 m. birželio 20 d. redakcija) nepaneigė pareigos jo pagrindu sudarytiems sandoriams taikyti bendrų tuo metu galiojusio 1964 m. CK taisyklių, taigi ir jo 153 straipsnio; buto privatizavimo metu galiojusio Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2.1.2 punkte nustatyta, kad negyvenamosios patalpos Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka parduodamos valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų, butų nuomininkams asmenine nuosavybe kartu su privatizuojamu butu, jeigu šios patalpos yra įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Teismas konstatavo, kad byloje nustačius, jog ieškovams ginčo patalpa suteikta teisėtai ir ji įtraukta į buto techninės apskaitos bylą kaip buto priklausinys, ji galėjo ir turėjo būti privatizuota kartu su butu, nebent sutarties šalys būtų aiškiai išreiškusios kitokią valią; tokių duomenų byloje nepateikta, Privatizavimo sutartyje atskirai nenurodyta, kad sandėliukas nepereina pirkėjų nuosavybėn, o aplinkybė, jog sandėliukas nenurodytas Privatizavimo sutartyje, negali keisti ieškovų nuosavybės teisės į jį kaip į buto priklausinį. Teismas nurodė, kad aplinkybės, jog byloje nėra aišku, ar buto priklausiniai įkainoti atskirai, kaip tai įtvirtinta Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309, 7 punkte, taip pat tai, kad byloje nenustatyta, jog privatizavimo metu ieškovė M. P. ir jos vyras A. P. už ginčo patalpą sumokėjo teisės aktų nustatyta tvarka, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl neturi lemiamos reikšmės sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės į ginčo patalpą, kaip buto priklausinį, pripažinimo. Nustatęs, kad butas (duomenys neskelbtini) yra vieno iš ieškovų (D. P.) nuosavybė, teismas, vadovaudamasis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, ieškinį patenkino iš dalies ir nuosavybės teisę į ginčo sandėliuką pripažino tik ieškovui D. P.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės ir trečiųjų asmenų S. M., G. M., R. M. ir J. M. apeliacinius skundus, 2014 m. spalio 20 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė momentą, nuo kurio skaičiuojama ieškinio senatis, – rėmėsi tik subjektyviuoju kriterijumi, taip pažeisdamas CK 1.127 straipsnio 1 dalį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovai buvo neapdairūs, nerūpestingi, neatidūs 1992 m. spalio 22 d. pirkimopardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teisę į butą su rūsiu (duomenys neskelbtini); sutartyje nurodyta, kad privatizuojamas nekilnojamasis turtas: 55,41 kv. m butas ir 2,99 kv. m rūsys. Kolegijos vertinimu, sudarydami sutartį ieškovai turėjo žinoti ir suprasti, kad sandėliukas su gyvenamosiomis patalpomis neprivatizuojamas, todėl, manydami, jog jų teisės pažeidžiamos, jau tuo metu turėjo kreiptis dėl gynimo, tačiau to nepadarė. Kadangi ieškovai kreipėsi į teismą tik 2013 m., t. y. praėjus daugiau nei 20 metų nuo Privatizavimo sutarties sudarymo dienos, tai kolegija sprendė, kad jie praleido ne tik 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną 3 metų ieškinio senaties terminą, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą, ir pripažino, jog vien dėl to buvo pagrindas atmesti ieškinį. Pasisakydama dėl kitų apeliacinių skundų motyvų, kolegija konstatavo, kad nėra funkcinio, techninio ryšio tarp ieškovų privatizuoto buto ir ginčo sandėliuko – statinys, kuriame yra sandėliukas, atskiras, turi atskirą įėjimą, patalpos izoliuotos nuo butų, o tai rodo, kad ginčo patalpos buvo savarankiški teisinių santykių objektai ir buvo naudojamos individualiai. Anot kolegijos, teismas, pripažindamas buto ir sandėliuko funkcinį ryšį, neatsižvelgė į tai, kad nuo 2001 m. bute įrengtas dujinis šildymas, ieškovams priklauso rūsys, todėl sandėliukas nėra vienintelė vieta, kurioje būtų galima laikyti kurą ir kitus daiktus. Kolegija sprendė, kad vien tai, jog ieškovai faktiškai naudojo sandėliuką, nėra pagrindas konstatuoti, kad buvo susiformavę nuomos ar kiti teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovai galėjo privatizuoti; ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių teisę naudotis sandėliuku iki privatizuojant butą (ieškovų pateiktame orderyje sandėliukai nenurodyti), taip pat nenustatyta, kad jis yra buto priklausinys. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą viena iš sąlygų privatizuoti nekilnojamąjį turtą – sumokėti už jį pinigus. Ieškovai nepateikė įrodymų (CPK 178 straipsnis), patvirtinančių, kad jie sumokėjo pinigus ne tik už butą ar rūsį, bet ir už sandėliuką, todėl kolegija nepripažino, jog sandėliukas turėjo būti privatizuotas kartu su butu; Privatizavimo sutartis nepatvirtina ieškovų nuosavybės teisių į ginčo sandėliuką, kuris (kaip buto priklausinys) nėra nurodytas ir ieškovų pateikiamame patalpų eksplikacijos plane. Kolegija nurodė, kad byloje nepateiktas ūkinio pastato, kuriame yra sandėliukas, statybos leidimas, jo pripažinimo tinkamu naudoti aktas, ūkinis pastatas ir jame esantis ginčo sandėliukas neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl konstatavo, kad sandėliukas neatitinka nė vienos teisėto statinio sąlygos ir yra savavališkas statinys, dėl to negali būti laikomas teisėtu civilinių teisių bei apyvartos objektu; tokia išvada padaryta ir VĮ Registrų centro į bylą pateiktoje išvadoje. Kolegija pažymėjo, kad pripažinus, jog ieškovai turėjo teisę privatizuoti sandėliuką, būtų įteisinta neteisėta statyba, o tai prieštarautų imperatyviesiems įstatymų reikalavimams, pažeistų trečių asmenų teises ir interesus. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, kolegija panaikino skundžiamą sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; priteisė trečiajam asmeniui S. M. 3000 Lt (868,86 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 1000 Lt (289,62 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

 

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo ir atsiliepimų į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl ieškinio senaties termino. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog kasatoriams kartu su butu buvo perduotas ginčo sandėliukas ir jie pagrįstai manė, kad jį privatizavo kartu su butu. Savo išvados, kad kasatoriai buvo neapdairūs ir nerūpestingi, apeliacinės instancijos teismas nepagrindė jokiais motyvais. Vienintelį teismo argumentą, kad sandėliukas nebuvo nurodytas Privatizavimo sutartyje, anot kasatorių, paneigia kiti byloje esantys įrodymai, kurie patvirtina realų buto ir sandėliuko (priklausinio) ryšį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė pareigą kasatoriams, keičiantis ekonominiams ir politiniams santykiams, įvertinti privatizavimo teisinius santykius, sutarties turinį ir suprasti visas kada nors galinčias likti pasekmes, be to, analogišką pareigą teismas nustatė ir A. T. P. ir D. P., kurie Privatizavimo sutarties sudarymo metu buvo mažamečiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aplinkybę, kad jų nuosavybės teisė į sandėliuką negali būti įregistruota, kasatoriai sužinojo, kai VĮ Registrų centras 2007 m. vasario 27 d. atsisakė tai padaryti. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teisiniai santykiai dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktų priskirta funkcija, todėl būtent ji turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-240/2012; kt.); apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kasatorių nerūpestingumo neatitinka šio išaiškinimo, nes atsakovė turėjo užtikrinti tinkamą jam priskirtų funkcijų įgyvendinimą. Kasatorių teigimu, jie neturėjo pagrindo manyti, kad sandėliukas neprivatizuotas kaip buto priklausinys. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad kasatoriai pirmosios instancijos teismo prašė atnaujinti senaties terminą, jei teismas laikytų, jog jis praleistas, tačiau termino atnaujinimo klausimo nesprendė, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos.
  2. Dėl ginčo sandėliuko pripažinimo buto priklausiniu. Kasatorių įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino 1964 m. CK 153 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad sandėliukas nėra buto priklausinys. Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, jų pagrindu sprendė, kad sandėliukas yra buto priklausinys. Kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pagrindinio daikto priklausinio likimą buvo reikalaujama specialiai aptarti sutartyje tik tuo atveju, jeigu buvo siekiama atvirkštinio rezultato, t. y. kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-595/2005; kt.). Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog sandėliukas neskirtas butui tarnauti, tarp jų nėra bendros ūkinės paskirties; teismas ryšio tarp jų nebuvimą grindė aplinkybe, kad sandėliukas atskiras statinys, turi atskirą įėjimą, nors sprendžiant dėl daikto pripažinimo priklausiniu svarbus ne fizinis, o funkcinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad iki 2001 m. butas buvo šildomas krosnimi, tokie duomenys nurodyti Nekilnojamojo turto registre; tiek iki dujinio šildymo įrengimo, tiek vėliau sandėliuke buvo laikomas kietasis kuras; ta aplinkybė, kad kasatoriams priklauso rūsys (netinkamas daiktams, ypač kietajam kurui, sandėliuoti), nepaneigia sandėliuko, kaip priklausinio, teisinio statuso. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad byloje nepateikti įrodymai, jog jie sumokėjo už privatizuotą objektą, pažymi, kad jo būklė ir savybės nebuvo geros, kaina galėjo būti mažinama atsižvelgiant į Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309, 7 punkto 13 papunkčio nuostatas. Pasak kasatorių, byloje nepaneigtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ginčo sandėliukas jiems suteiktas kartu su butais, skirtas kietajam kurui laikyti, kol visi butai buvo šildomi krosnimis.
  3. Dėl ūkinio pastato, kuriame yra sandėliukas, statybos teisėtumo. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ūkinis pastatas yra savavališkas statinys, atkreipdami dėmesį į tai, jog byloje nėra ją patvirtinančių duomenų – atsakingų institucijų dokumentų, kuriuose būtų konstatuotas neteisėtos statybos faktas; taip pat nebuvo keliamas klausimas dėl statybos teisėtumo. Kasatoriai kritiškai vertina apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl statybos neteisėtumo, pažymėdami, kad atsakovė 2013 m. gegužės 30 d. įregistravo nuosavybės teises į gretimo ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) (indeksas 6I2p), 22/24 dalis; šis pastatas turi bendrą sieną su ginčo ūkiniu pastatu, taip pat dalį bendro stogo, todėl tikėtina, kad jie pastatyti tuo pačiu metu ir skirti tarnauti pagrindiniam daiktui – namui (duomenys neskelbtini).
  4. Dėl tretiesiems asmenims nepagrįstai iš kasatorių priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kasatoriai ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas, atmetęs kasatorių ieškinį, tačiau nepriėmęs jokio sprendimo atsakovės ar trečiųjų asmenų naudai, priteisė trečiajam asmeniui S. M. 4000 Lt (1158,48 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tretieji asmenys S. M., G. M., R. M., R. M. ir J. M. į bylą įtraukti savo iniciatyva, kasatoriams su tuo nesutinkant; pareiškime šie asmenys nepateikė jokių savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, nenurodė pagrįstų ir motyvuotų argumentų, kaip bylos išnagrinėjimas turės įtakos jų teisėms ir pareigoms. Pasak kasatorių, trečiųjų asmenų įtraukimas į bylą užvilkino jos nagrinėjimą, padidino išlaidas, kurių kasatoriai negalėjo numatyti. Kadangi skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu nurodytų trečiųjų asmenų naudai joks procesinis sprendimas nebuvo priimtas (išskyrus priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą), skundžiamas procesinis sprendimas jokių teisinių pasekmių jiems nesukėlė ir nesukels, tai kasatoriai įsitikinę, kad teismai nepagrįstai priteisė iš jų tretiesiems asmenims bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tretieji asmenys pasitelkė advokatą, tačiau jis nesuteikė jokių konkrečių su atstovaujamųjų interesų apsauga susijusių paslaugų – neteikė prašymų, nereiškė reikalavimų ir neatliko kitų veiksmų, todėl jo teikiamos paslaugos nebuvo būtinos ir pagrįstos. Dėl to kasatoriai laikosi pozicijos, kad teismai nepagrįstai priteisė iš jų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip sukeldami jiems neigiamas pasekmes, nors kasatoriai inicijavo procesą teisme tik dėl savo nuosavybės teisių aiškumo; ieškovai, o ne tretieji asmenys naudojosi ginčo sandėliuku; tretiesiems asmenims išlaidų atlyginimas priteistas vien dėl to, kad jie nesutiko su visais ieškovų reikalavimais ir prašymais. Byloje esantys patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai nepagrindžia, kad išlaidos turėtos būtent šioje byloje; tas pats advokatas atstovauja tretiesiems asmenims ir ginče administraciniuose teismuose dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), neaišku, už kokias teisines paslaugas atlikti banko pavedimai, kuriuos patvirtinantys dokumentai pateikti byloje.

 

Prisidėjimu prie kasacinio skundo tretieji asmenys T. K., V. D., G. Č., S. M., L. P., J. Č., A. K., A. S. ir R. T., palaikydami kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo kasacinį skundą tenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą nepakeistą.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl ieškinio senaties termino. Atsakovė nurodo, kad savo argumentus dėl ieškinio senaties termino pradžios kasatoriai grindžia subjektyviuoju kriterijumi, nors, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą, vertintina ne tik tai, kada asmuo realiai suvokė, bet ir tai, kada tokioje situacijoje, tokiomis pačiomis aplinkybėmis pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo ir galėjo suvokti apie galimą teisės pažeidimą. Atsakovės vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisę; jame pateikti argumentai susiję su fakto klausimu – ar ieškinio senaties terminas praleistas. Atsakovė pažymi, kad buto pirkimo–pardavimo sutartyje aiškiai ir konkrečiai nurodytas privatizuojamas nekilnojamasis turtas, iš jos visiškai aišku, jog ginčo sandėliukas kasatoriams nuosavybės teise neperduotas, todėl aplinkybę, kad neprivatizuoja sandėliuko, kasatoriai žinojo ar turėjo žinoti sudarydami sutartį, o manydami, kad jų teisės pažeistos, jau tuo metu turėjo kreiptis dėl jų gynimo. Kadangi pirkimo–pardavimo sutartis paprastos formos, įgyjamas turtas joje nurodytas aiškiai, tai, anot atsakovės, nereikėjo specialių žinių jos turiniui suvokti. Patikslintame ieškinyje kasatorių nurodytos aplinkybės apie jų teiktus prašymus privatizavimo proceso metu patvirtina, kad jau tuomet jie siekė nuosavybės teise įgyti sandėliuką ir aiškiai suprato, jog jo neprivatizavo, o į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 20 metų nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą, praleidus tiek 1964 m. CK, tiek dabar galiojančiame CK nustatytus ieškinio senaties terminus.
  2. Dėl ginčo sandėliuko pripažinimo buto priklausiniu. Atsakovės įsitikinimu, kasatoriai netinkamai aiškina 1964 m. CK 153 straipsnį; privatizavimo procese taikytini specialieji teisės aktai (Butų privatizavimo įstatymas, Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės). Atsakovė daro išvadą, kad specialieji teisės aktai (Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 12 papunktis) nustatė priešingą, nei įtvirtintas 1964 m. CK 153 straipsnyje, principą, t. y. kad nuosavybės teisė įgyjama tik privatizuojamą daiktą (tiek pagrindinį, tiek antraeilį) konkrečiai nurodžius sutartyje, jį įkainojus ir už jį sumokėjus. Kadangi 1992 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kurios pagrindu privatizuotas butas ir rūsys, nenurodyta, kad butą privatizuojantis asmuo įsipareigojo sumokėti ne tik už butą ir rūsį, bet ir pagalbinius ūkinius pastatus ar kitus privatizuojamo buto priklausinius, sandėliukas Nr. 1 neįkainotas, kasatoriai už jį įstatymų nustatyta tvarka nesumokėjo, tai, pasak atsakovės, negalima teigti, jog sandėliukas privatizuotas kartu su butu; sandėliukas (kaip priklausinys) nenurodytas ir kasatorių pateiktame patalpų eksplikacijos plane. Atsakovės manymu, kasatoriai neįrodė, kad sandėliukas atitinka daikto pripažinimo priklausiniu kriterijus – jis yra savarankiškas objektas, pastatytas vėliau nei kasatorių butas, kitam gyvenamajam pastatui (duomenys neskelbtini) skirtame žemės sklype, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pakankamo privatizuoto buto ir sandėliuko Nr. 1 funkcinio, techninio ryšio. Jo nepagrindžia ir kasatorių argumentai dėl būtinybės sandėliuke laikyti šildymui reikalingą kietąjį kurą, nes kasatoriai neįrodė, kad jis laikomas būtent sandėliuke Nr. 1 ir negali būti sandėliuojamas kitur; nuo 2001 m. bute įrengtas dujinis šildymas. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką, ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba ieškinį v. G. Š. ir J. Š., bylos Nr. 3K-3-451/2003). Anot atsakovės, kasatoriai neįrodė, kad turėjo teisę privatizuoti ginčo patalpą; jos naudojimo faktas to nepatvirtina.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą tretieji asmenys S. M., G. M., R. M., R. M. ir J. M. prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl ieškinio senaties termino. Trečiųjų asmenų teigimu, kasatoriai nepagrįstai savo teisių pažeidimą sieja su VĮ Registrų centro 2007 m. vasario 27 d. atmestu jų prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į sandėliuką, nes toks prašymas buvo pateiktas ir 1992 m. spalio 22 d., t. y. Privatizavimo sutarties sudarymo dieną (šią dieną kasatoriai sužinojo, kad sandėliukas neregistruotas jų vardu). Kasatorių patikslinto ieškinio argumentai patvirtina, kad dar iki Privatizavimo sutarties sudarymo jie dėjo pastangas įgyti nuosavybės teisę į sandėliuką, tačiau jiems buvo nurodyta, jog savivaldybė sandėliuko neprivatizuos, dėl to jis neįtrauktas į Privatizavimo sutartį; Privatizavimo sutarties sudarymo diena laikytina ieškinio senaties termino pradžia. Dėl to, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nustatant, ar kasatorių reikalavimams suėjo ieškinio senatis, turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bendruoju trejų metų ieškinio senaties terminu, jis baigėsi 1995 m. spalio 22 d. Ginčo sandėliukas nebuvo įregistruotas kasatorių vardu, jiems nebuvo išduotas pažymėjimas, patvirtinantis sandėliuko nuosavybės teisę, todėl M. P. 1992 m. spalio 22 d. sužinojo (privalėjo sužinoti ir suprasti), kad sandėliuko neprivatizavo, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas. Atsiliepime pažymima, kad kasatoriai nenurodė jokių objektyvių ir nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, dėl kurių jie anksčiau nepateikė prašymo registruoti nuosavybės teisę į sandėliuką.
  2. Dėl ginčo sandėliuko pripažinimo buto priklausiniu. Tretieji asmenys nurodo, kad tam, jog pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui; kasatoriai to neįrodė. Tretieji asmenys teigia, kad kasatorių argumentą, jog butas negali būti naudojamas be sandėliuko, paneigia faktas, kad ūkinis pastatas, kuriame yra ginčo sandėliukas, pastatytas daug vėliau nei namas, kuriame yra kasatorių butas. Kasatoriai leistinais įrodymais neįrodė, kad ginčo sandėliukas buvo vienintelė tinkama vieta kietajam kurui laikyti. Anot trečiųjų asmenų, kasatorių reikalavimo nepagrįstumą patvirtina aplinkybė, kad jie, suvokdami, jog neprivatizavo sandėliuko, pareiškė reikalavimą jį įgyti įgyjamosios senaties pagrindu, tuo pripažindami, kad jis nebuvo suteiktas 1986 m. orderiu ir nebuvo privatizuotas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ 7 punkte buvo įtvirtinta, kad buto bendrąjį (naudingąjį) plotą sudaro kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas; ginčo sandėliuko plotas nebuvo įtrauktas ir jis nenurodytas Privatizavimo sutartyje, taigi jis nebuvo privatizuotas, todėl nėra pagrindo taikyti 1964 m. CK 153 straipsnio nuostatas; tokią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. C. ir G. C. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/2013). Be to, sandėliukas nebuvo įkainotas atskirai, kaip to reikalaujama pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo 7 punkte, kasatoriai už jį nesumokėjo, o tai patvirtina, kad jis nebuvo privatizuotas. Prašyme privatizuoti turtą sandėliukas taip pat nebuvo nurodytas, todėl jis pagrįstai neįtrauktas į Privatizavimo sutartį. Tretieji asmenys pažymi, kad teisės aktuose nebuvo nustatyta galimybė turtą privatizuoti konkliudentiniais veiksmais, todėl raktų perdavimas ar leidimas naudotis sandėliuku nepatvirtina nuosavybės teisių į į perėjimo.
  3. Dėl ūkinio pastato, kuriame yra sandėliukas, statybos teisėtumo. Trečiojo asmens nuomone, kad ginčo sandėliukas galėtų būti privatizavimo sandorio objektu, jis privalėjo būti pastatytas ir suformuotas teisėtai pagal jo statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Atsiliepime teigiama, kad savavališkos statybos akto nebuvimas nepatvirtina statinio statybos teisėtumo; teisės aktuose neįtvirtinta statinio teisėtumo prezumpcija, todėl jeigu daiktas neįregistruotas nei inventorizavimo biure, nei vėliau Nekilnojamojo turto registre, teismui kyla pareiga nustatyti, ar sandėliukas yra teisėtai pastatytas statinys; tokia išvada padaryta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. D. v. A. Z. D., bylos Nr. 3K-3-39/2011, taip pat kitose atsiliepime nurodytose nutartyse. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ūkinis pastatas 3I2p, kuriame yra ir ginčo sandėliukas, pastatytas 1979 m.; pagal nurodytais metais galiojusius statybą Lietuvos TSR reglamentavusius teisės aktus, legalia (teisėta) statyba pripažinta, jei ji pradėta suderinus statinio projektą ir gavus leidimą statyti, o užbaigus statybą per metus nuo leidimo išdavimo dienos pastatytas statinys kompetentingos valstybinės komisijos vėliausiai per dvejus metus pripažintas tinkamu naudoti ir įregistruotas registre (inventorizavimo biure). Kadangi byloje nepateikta nė vieno iš nurodytus veiksmus dėl ūkinio pastato, pažymėto indeksu 3I2p, ir jame esančio ginčo sandėliuko pagrindžiančio dokumento ir įrodymo, tai, anot trečiųjų asmenų, teismas, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. R. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-563/2009), negali pripažinti nuosavybės teisių į neįteisintus nekilnojamuosius daiktus ir pagrįstai sprendė, kad jie yra neteisėtai pastatyti savavališki statiniai, kurie negalėjo būti privatizavimo sandorio objektas.
  4. Dėl tretiesiems asmenims nepagrįstai iš kasatorių priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Trečiųjų asmenų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. M. ir G. M. turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir ji daro įtaką jų interesams, nes kasatoriai įrodinėja, jog jiems priklauso ūkiniame pastate 3I2p esantis sandėliukas, kuris yra žemės sklype (duomenys neskelbtini) (jo bendraturčiai ir yra S. M. su sutuoktiniu R. M. ir G. M.; R. M. ir J. M. pateikę prašymus įsigyti šio žemės sklypo dalis). Patenkinus ieškinį, atsirastų pagrindas spręsti dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo teisių suteikimo kasatoriams, todėl tretieji asmenys turi tiesioginį suinteresuotumą tuo, kad nuosavybės teisės į sandėliuką būtų įgyjamos tik teisėtai. Skunde nurodytos niekuo nepagrįstos prielaidos, kad trečiųjų asmenų prašomos priteisti advokato pagalbai turėtos išlaidos galbūt patirtos kitoje byloje; toks teiginys neteisingas. Tretieji asmenys atkreipia dėmesį į tai, kad byloje pateikti atskiri prašymai priteisti advokato išlaidas, juose yra nurodyta detali atliktų darbų ataskaita, todėl kasatorių prielaidos apie tariamai nesuteiktas paslaugas ar prašymą apmokėti kitose bylose teiktas paslaugas šioje byloje yra nepagrįsti.

 

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako.

 

Dėl ieškinio senaties termino ir galimybės jį atnaujinti

 

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Tiek pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti.

Nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai sprendė dėl ieškinio senaties taikymo kasatorių reikalavimams – pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apie savo teisių pažeidimą jie sužinojo gavę VĮ Registrų centro 2007 m. vasario 27 d. atsisakymą atlikti sandėliuko registraciją, todėl į teismą kreipėsi nepraleidę 10 metų ieškinio senaties termino; apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nustatė, jog kasatoriai buvo neapdairūs, nerūpestingi, neatidūs; sudarydami Privatizavimo sutartį jie turėjo žinoti ir suprasti, kad sandėliukas neprivatizuotas kartu su gyvenamosiomis patalpomis. Dėl to teismas pripažino, kad, į teismą kreipęsi 2013 m. (praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo Privatizavimo sutarties sudarymo dienos), kasatoriai praleido ne tik 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną 3 metų, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą. Kasatoriai nesutinka su tokiomis teismo išvadomis, teigdami, kad jos padarytos netinkamai aiškinant ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nenustatė teisinio pagrindo nesutikti su teismo nurodytu ieškinio senaties termino pradžios momentu. Kasaciniame skunde nurodytas argumentas, kad kasatoriai neturėjo pagrindo manyti, jog sandėliukas neprivatizuotas kaip buto priklausinys, neatitinka bylos aplinkybių ir nepagrįstas teisiniais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, kad Privatizavimo sutartyje aiškiai ir konkrečiai nurodytas privatizuojamas turtas – butas ir rūsys, pateikta apskaičiuota jo kaina (į kurią sandėliuko kaina neįskaičiuota). Bylos duomenimis, sandėliukas, kaip privatizuojamo buto priklausinys, nebuvo nurodytas vykdomojo komiteto 1986 m. rugsėjo 29 d. orderyje, kuriuo turtas perduotas kasatoriams ir jų vėliau privatizuotas, sandėliukas taip pat neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip kasatorių nuosavybė, nors buto ir rūsio teisinė registracija atlikta dar 1992 m. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų pakanka spręsti, kad kasatoriai, sudarydami Privatizavimo sutartį, sužinojo ar turėjo sužinoti, kad sandėliukas nebus privatizuojamas. Kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas jiems perkėlė pareigą, keičiantis ekonominiams ir politiniams santykiams, įvertinti privatizavimo teisinius santykius, sutarties turinį ir suprasti visas kada nors galinčias likti pasekmes, nesudaro pagrindo teigti priešingai. Išvada, kad asmuo, sudarydamas sutartį, turi susipažinti su jos tekstu, išsiaiškinti esmines sutarties sąlygas, laikoma atitinkančia asmens, veikiančio kaip bonus pater familias, standartą, ji neturėtų būti vertinama kaip nepagrįstai pasunkinanti sutartį sudariusio asmens padėtį ar nustatanti pernelyg aukštus reikalavimus turtą privatizuojantiems asmenims. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į kasatorių procesiniuose dokumentuose (ieškinyje) nurodytą aplinkybę, kad, rengiantis privatizuoti turtą, kasatorės M. P. vyras bendravo su atsakovės atstovais dėl sandėliuko, siekė, kad jis būtų įtrauktas į Privatizavimo sutartį, tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi jau Privatizavimo sutarties sudarymo metu kasatoriai turėjo pakankamai informacijos, kad būtų galėję suprasti, jog ginčo sandėliukas nebus privatizuojamas ir, manydami, jog tai pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus, kreiptis dėl jų teisminės gynybos.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB „Alvora, bylos Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v. E. B., bylos Nr. 3K-3-321/2012; kt.). CK nenustatytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas, taip pat nepateikti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. V. v. UAB „Algesa, bylos Nr. 3K-3-35/2012).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad egzistavo svarbios priežastys, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios, užkirtusių kelią laiku pradėti ginti savo pažeistas teises, ar duomenų, kad kasatoriai buvo aktyvūs ir siekė apginti savo teises (tačiau tai darė netinkamai ar naudojosi kitais teisių gynimo būdais). Tokių savo prašyme atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas laikytų, kad jis praleistas, pateiktame teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, nenurodė ir kasatoriai. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo konstatuoti, kad vertindamas pateiktus įrodymus dėl ieškinio senaties termino apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nesivadovavęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalys). Vertindamas ir kvalifikuodamas byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą ir jo atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, todėl pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija, kasacinio skundo argumentus įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių kontekste, konstatuoja, kad jie nepagrindžia ir neįrodo svarbių priežasčių, dėl kurių galėjo būti praleistas ieškinio senaties terminas.

Neatnaujinus ieškinio senaties termino, kasacinio skundo argumentai, susiję su sandėliuko pripažinimu buto priklausiniu, pastato, kuriame yra sandėliukas, statybos teisėtumu, yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija, kasacinio skundo argumentus dėl materialiosios teisės normų pažeidimo įvertinusi bylos aplinkybių kontekste, juos atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

 

Dėl tretiesiems asmenims priteisto bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

 

Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių skundžiamu sprendimu atmesdamas ieškinį, priteisė trečiajam asmeniui S. M. 4000 Lt (1158,48 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasatoriai, nesutikdami su šia sprendimo dalimi, nurodo, kad teismas nepriėmė jokio sprendimo atsakovės ar trečiųjų asmenų naudai, jie nereiškė savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, nepagrindė, kaip bylos išnagrinėjimas turės įtakos jų teisėms ir pareigoms, neįrodė, jog advokato paslaugos buvo būtinos ir pagrįstos, todėl neturi teisės reikalauti priteisti joms atlyginti patirtų išlaidų atlyginimą.

Tokie kasatorių argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes bei nustatęs, kad byloje priimtas sprendimas gali turėti įtakos S. M. ir G. M. teisėms ir pareigoms, įtraukė jas į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde pateikti argumentai nepagrindžia, kad nėra teisinio nagrinėjamos bylos bei trečiųjų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų ryšio, jo nepaneigia ir ta aplinkybė, jog kasatoriai nesutiko, kad S. M. ir G. M. būtų įtrauktos į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 47 straipsnio 2 dalyje, kuri taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme (CPK 302 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis), nustatyta, jog tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Dėl to, atmetus kasatorių ieškinį, laikytina, kad sprendimas priimtas atsakovės (taigi ir jos pusėje byloje dalyvaujančių trečiųjų asmenų, nepareiškusių savarankiškų reikalavimų) naudai, ir jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, procese dalyvauja tam, jog galėtų išdėstyti savo poziciją (reikšti atsikirtimus) byloje, nuo kurios baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos. Tokiu procesiniu statusu byloje dalyvaujantis asmuo negali reikšti savarankiškų reikalavimų, todėl kasatoriaus argumentai, kad tretieji asmenys neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes nereiškė savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, pripažintini teisiškai nepagrįstais. Be to, minėta, kad trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą expressis verbis įtvirtinta CPK 47 straipsnio 2 dalyje.

Kadangi byloje pateikti ir apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti trečiųjų asmenų išlaidas advokato pagalbai pagrindžiantys dokumentai, o kasatoriai, teigdami, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti nepagrįstos, jos galbūt patirtos kitose tarp tų pačių šalių sprendžiamose bylose, nenurodė tai patvirtinančių bylos duomenų ar kitų aplinkybių, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tretiesiems asmenims atmestini ir skundžiama apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

 

 

Dėl kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir laikinųjų apsaugos priemonių

 

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad S. M. už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėjo 451,79 Eur atstovavimo išlaidų, jas prašo priteisti iš kasatorių. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkto nuostatų, todėl, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus motyvus dėl trečiųjų asmenų teisės gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis, po 150,60 Eur (CPK 98 straipsnis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 188,11 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei lygiomis dalimis (po 62,70 Eur) priteistinos iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. sausio 6 d. nutartimi byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei uždrausta atlikti statinio – ūkinio pastato 3I2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ardymo ir griovimo darbus. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka ir konstatavus, kad ieškovų reikalavimai atsakovei yra nepagrįsti, nurodytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. sausio 6 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą Vilniaus miesto savivaldybei (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos j. a. k. 188710061) atlikti statinio – ūkinio pastato 3I2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ardymo ir griovimo darbus.

Apie šios nutarties priėmimą informuoti Nekilnojamojo turto registrą.

Priteisti S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150,60 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt Eur 60 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150,60 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt Eur 60 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. T. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150,60 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt Eur 60 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 62,70 Eur (šešiasdešimt du Eur 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 62,70 Eur (šešiasdešimt du Eur 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš A. T. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 62,70 Eur (šešiasdešimt du Eur 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Sigitas Gurevičius

Algis Norkūnas


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.127 str. Ieškinio senaties termino pradžia
  • CPK
  • 3K-3-240/2012
  • 3K-3-595/2005
  • 3K-3-363/2013
  • 3K-3-39/2011
  • 3K-3-563/2009
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK1 1.124 str. Ieškinio senaties samprata
  • 3K-3-578/2007
  • 3K-7-38/2008
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • 3K-3-516/2010
  • 3K-3-321/2012
  • 3K-3-35/2012
  • CPK 47 str. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų
  • CPK 302 str. Proceso taisyklės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas